Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką

TURINYS

ĮVADAS..............................2
SAVANORIŠKO ATSISAKYMO PABAIGTI NUSIKALSTAMĄ VEIKĄ SAMPRATA..............................3
NEPAVYKUSIO SAVANORIŠKO ATSISAKYMO PABAIGTI NUSIKALSTAMĄ VEIKĄ SAMPRATA..............................8
BAUSMĖS SKYRIMO UŽ SAVANORIŠKĄ ATSISAKYMĄ PABAIGTI NUSIKALSTAMĄ VEIKĄ YPATUMAI...........................10
IŠVADOS..............................12
LITERATŪROS SĄRAŠAS..............................13ĮVADAS
Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką mūsų baudžiamosios teisės doktrinoje nėra naujas dalykas. Žinoma, keičiantis įstatymams, kito ir šio instituto samprata bei turinys. Seniau galiojusiame Baudžiamajame kodekse (toliau – BK) nebuvo išskiriamas nepavykusio savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką sąvoka. Dabartinis BK numato tokią naujovę, be to, nepavykęs savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką dabar pripažįstamas baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Dabar galiojantis BK taip paat išskiria savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą veiką, o ne nusikaltimą. Ši naujovė susijusi su naujo instituto – baudžiamasis nusižengimas įvedimu baudžiamosios teisės doktrinoje ir praktikoje. Tai pažangus reiškinys, nes veikų skirstymą į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus taip pat numato ir kitų Europos valstybių kodeksai. Antai Vokietijos baudžiamajame kodekse naudojamos sąvokos “nusikaltimas” (Verbrechen) ir “nusižengimas” (Vergehen). Kodekso 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog “nusižengimai yra priešingos teisei veikos, už kurias numatyta mažesnė nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmė arba bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu.” [5, p.. 76] Taigi šiame darbe bus detaliai nagrinėjama savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką samprata, taip pat nepavykusio savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką sąvoka bei bausmės skyrimo už savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą veiką ypatumai. Darbo tikslas – atskleisti savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą ve

eiką turinį, atsižvelgiant į dabar galiojančio BK naujoves. Siekiant darbo tikslo naudotina tyrimo bazė yra norminiai baudžiamosios teisės aktai: Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas (toliau – BK), o taip pat baudžiamosios teisės specialistų mokslo darbai.
Pagrindinis darbo tyrimo objektas yra BK 23 straipsnio analizė. Tyrimas atliktas taikant aprašomąjį, lyginamosios analizės, loginį, sisteminį metodus. Lyginamoji analizė padeda nustatyti tiriamojo objekto grupinę priklausomybę – jis plačiai taikomas teisės moksle. Lyginimas tam tikrų faktų suteikia galimybę įvertinti situaciją, atrasti jos sprendimo būdus. Loginis metodas svarbus analizuojant bei taikant teisės normas, tuo tarpu sisteminimas padeda glaustai perteikti perskaitytą medžiagą.SAVANORIŠKO ATSISAKYMO PABAIGTI NUSIKALSTAMĄ VEIKĄ SAMPRATA
Savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką samprata įtvirtinta BK 23 str. 1 dalyje, kurioje nustatyta, jog „savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia prradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti.“ Aptariant šį straipsnį svarbu pažymėti, jog naujasis BK įtvirtina savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką institutą, priešingai nei seniau galiojęs BK, kuriame buvo numatyta tik savanoriško atsisakymo pabaigti nusikaltimą samprata. Tai susiję su naujo instituto – baudžiamasis nusižengimas įvedimu mūsų baudžiamojoje teisėje. Tokia naujovė yra tikrai sveikintina, nes seniau galiojusio BK normos, numačiusios, jog visos veikos yra nusikaltimai, tikrai neatitiko padaromų veikų pobūdžio, bausmių skyrimo tendencijų bei lyginant su kitų šalių (pvz., Vokietijos) baudžiamaisiais įstatymais, bu
uvo tikrai pasenusios ir nepažangios. Dabartinis BK numato, jog baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga ir baudžiamuosiuose įstatymuose uždrausta veika, už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą. Taigi pagrindinis požymis skiriantis nusikaltimą nuo baudžiamojo nusižengimo yra bausmės skyrimo ypatumai.
Savanoriškas atsisakymas – tai sąmoningas, savo valia priimtas sprendimas atsisakyti tęsti pradėtą rengimąsi nusikaltimui ar pabaigti pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veika. [2, p. 147]
Savanoriškas atsisakymas turi būti besąlyginis, t. y. neverčiant tai padaryti objektyvioms aplinkybėms ir esant įsitikinimui, kad jis turi galimybę pabaigti pradėtą nusikaltimą.
Atsisakymas nėra savanoriškas, kai atsisakoma pabaigti nusikalstamą veiką dėl objektyvių aplinkybių, dėl to, kad tai padaryti buvo neįmanoma, kad buvo sukliudyta pabaigti nusikalstamą veiką, kad nepavyko tai padaryti dėl kaltininko nesugebėjimo, neryžtingumo, padidėjusios rizikos ir panašių, nuo kaltininko nepriklausančių aplinkybių. Kai kaltininkas demaskuojamas nusikalstamos veikos metu arba sulaikomas ir dėl to netenka galimybės tęsti nusikalstamą veiką, kai susiduria su jam neįveikiama kliūtimi, pavyzdžiui, nepajėgia įsibrauti į patalpą ar išnešti vagiamą daiktą, nesugeba užvesti vagiamo automobilio, šaudamas pataikyti į auką ir pan., arba nutraukia veiką iškilus didesniam pavojui būti demaskuotam ar didesniems sunkumams, nei jis tikėjosi, ją pabaigti, – šiais ir panašiais atvejais yra ne savanoriškas atsisakymas, o parengtinės nusikalstamos veikos nutraukimas dėl priežasčių, nepriklausomų nuo kaltininko valios. [3, p. 248]
Asmuo nutraukia parengtinę nu
usikalstamą veiką suvokdamas ir būdamas įsitikinęs, kad atsisakymo metu yra realios galimybės tęsti pradėtą nusikalstamą veiką ir pabaigti ją iki galo. Tokį sprendimą subjektas priima ne priverstas kitų asmenų ar susidūręs su neįveikiamomis aplinkybėmis (kliūtimis) neleidžiančiomis pabaigti pradėtą parengtinę nusikalstamą veiką, o savanoriškai. Jei subjektas pradėtą nusikalstamą veiką nutraukia savo valia ir būdamas įsitikinęs, jog jai pabaigti nėra neįveikiamų kliūčių, nors iš tikrųjų tokios kliūtys egzistuoja, tai vertintina kaip savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką. Jei subjektas klaidingai manė, kad susidariusioje situacijoje nėra galimybių tęsti ir baigti pradėtą nusikalstamą veiką ir dėl to ją nutraukė, pavyzdžiui, atsitiktinai prie sandėlio sustojusį asmenį palaikė sargu, nematytą prietaisą įvertino kaip signalizaciją, toks atsisakymas pagal BK 23 str. nėra savanoriškas. [2., p. 147]
Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką turi būti galutinis ir besąlyginis, t. y. subjektas ne sustabdo veiką ir nukelia jos baigtinumo momentą ar daro pertrauką, pavyzdžiui, laukdamas palankesnio aplinkybių susiklostymo, siekdamas atgauti jėgas, o nutraukia ją negrįžtamai. Nėra savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką tais atvejais, kai subjektas nepakartoja ankstesnės veikos, nesukėlusios siekiamų nusikalstamų padarinių. Atsisakymas pakartoti nepavykusią nusikalstamą veiką, suvokiant .tokio pakartojimo galimybę, neatleidžia nuo baudžiamosios atsakomybė.s [2, p. 147]
Savanoriškai atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką galima abiejose parengtinės nusikalstamos veikos stadijose – tiek rengimosi, tiek pasikėsinimo metu. Pa
agal BK 21 str. 1 dalį rengimasis padaryti nusikaltimą yra „priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas.“ Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką „yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių“ (BK 22 str. 1 d.)
Rengimosi stadijoje savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą pasireiškia veikimu (pavyzdžiui, sunaikinant suieškotas ar pritaikytas priemones, įrankius, pranešant teisėsaugos institucijoms apie rengiamą nusikaltimą) ar neveikimą, t. y. neįvykdant tolesnių veiksmų, sudarant sąlygas, būtinas nusikaltimui padaryti ar palengvinančias jo padarymą (pavyzdžiui, nustojus stebėti sumanyto plėšimo auką, nebetelkiant bendrininkų). Nebaigto pasikėsinimo atveju savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką gali pasireikšti veikimu ar neveikimu. Neveikimo atveju subjektas susilaiko, nebetęsia veiksmų, numatytų pradėtos daryti nusikalstamos veikos sudėties objektyviojoje pusėje ir tiesiogiai nukreiptų į nusikalstamos veikos objektą, ir, jei sudėtis materiali, galinčių sukelti nusikalstamus padarinius ar sudarančių pavojų jiems kilti, pavyzdžiui, subjektas nusitaikė, bet į nukentėjusįjį neiššovė. [2, p. 147 – 148]
Baigto pasikėsinimo atveju savanoriškas atsisakymas nutraukti nusikalstamą veiką įmanomas, jei ta veika yra aprašyta materialia sudėtimi (t. y. kai tam, kad nusikalstama veika būtų baigta, yra būtų užfiksuoti jos padariniai, pvz., žmogaus mirtis ir pan.) ir jei ta veika yra aprašyta materialia sudėtimi ir jei tarp padarytų veiksmų (neveikimo) bei jų padarinių atsiradimo yra laiko, per kurį subjektas gali nutraukti priežastinio ryšio vystymąsi ir išvengti nusikalstamų padarinių. Dėl to baigto pasikėsinimo atveju neveikimu savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką paprastai įmanomas tik retais atvejais. Baigto pasikėsinimo subjektas jau yra atlikęs veiksmus (neveikimą), galinčius sukelti nusikalstamus padarinius, pavyzdžiui, iššovė, smogė, dūrė į gyvybei pavojingas nukentėjusiojo kūno vietas. Taigi būtina nauji veiksmai, galintys pakeisti ar nutraukti priežastinio ryšio vystymąsi ir užkirsti kelią nusikalstamiems padariniams. [2, p. 148]
Pažymėtina, jog savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką gali būti paties subjekto ar kitų asmenų iniciatyva, tačiau svarbiausia, jog sprendimas atsisakyti tęsti rengimąsi ar pasikėsinimą yra priimtas paties subjekto sąmoningai ir yra jo laisvos valios išraiška, o ne nulemtas atsiradusių neįveikiamų ar sunkiai įveikiamų kliūčių (aplinkybių), kitų asmenų, pavyzdžiui, bendrininkų, prievarta.
Savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką motyvai įvairūs, pavyzdžiui, baimė dėl galimos atsakomybės, bausmės, savo elgesio amoralumo suvokimas, nukentėjusiojo gailestis, sąžinės graužimas. Motyvai šiuo atveju savarankiškos teisinės reikšmės neturi. Yra svarbu, kad asmuo nerealizuotų savo ketinimo nusikalsti. Taip pat svarbu, kad subjektas įsitikinęs (net ir sąžiningai klysdamas), jog nėra neįveikiamų aplinkybių (kliūčių) tęsti ir baigti pradėtą nusikalstamą veiką. Tais atvejais, kai subjektas atsisako pabaigti nusikalstamą veiką dėl to, nes yra įsitikinęs, jog ją padaręs bus demaskuotas, sulaikytas, toks atsisakymas negali būti laikomas savanorišku atsisakymu pabaigti nusikalstamą veiką pagal komentuojamą straipsnį.
Subjektui atsisakius pabaigti nusikalstamą veiką, pagal BK nebūtina apie tai pranešti teisėsaugos institucijoms, atvykti ir prisipažinti darius, bet nutraukus nusikalstamą veiką, todėl apie konkrečią parengtinę nusikalstamą veiką ir savanorišką. atsisakymą ją pabaigti teisėsaugos institucijoms gali būti ir nežinoma. Tačiau jei bendromis kelių asmenų jėgomis rengtasi ar pasikėsinta padaryti labai sunkų nusikaltimą ir ne visi bendrininkai savanoriškai atsisakė jį pabaigti, apie tai teisėsaugos institucijos turi būti informuojamos, antraip gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už nepranešimą apie nusikaltimą (BK 238 str.), išskyrus tuos atvejus, kai atsisakiusiam pabaigti nusikaltimą bendrininkui po pranešimo apie rengiamą nusikaltimą iškyla grėsmė būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn. [2, p. 149]
Kalbant apie bendrininkavimą darant nusikalstamą veiką, pažymėtina, jog pabaigti bendrai daromą nusikalstamą veiką gali visi bendrininkai arba kiekvienas iš jų atskirai, nepriklausomai nuo kitų asmenų sprendimų.
Bendrininkai, savanoriškai atsisakydami pabaigti nusikalstamą veiką, kartu privalo imtis tam tikrų priemonių, kad atliktų atitinkamus veiksmus. Jų pobūdis priklauso nuo bendrininkavimo rūšies, konkretaus kiekvieno bendrininko indėlio (vaidmens) bendroje nusikalstamoje veikoje. Todėl ir savanoriško bendrininkų atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką sąlygos diferencijuojamos atsižvelgiant į bendrininkavimo rūšį. Organizatoriui, kurstytojui jų savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką atveju keliami didesni reikalavimai, negu vykdytojui ar padėjėjui, irgi nusprendusiems nutraukti savo nusikalstamą veiką. [2, p. 150]
Organizatorius ar kurstytojas, priėmęs sprendimą savanoriškai atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką, privalo imtis visų nuo jų priklausančių priemonių, kad bendrininkai, kuriuos jie suorganizavo ar sukurstė, nepadarytų veikos (formaliose sudėtyse), o jei veika padaryta, kad būtų išvengta tos veikos sudėtyje numatytų padarinių (materialiosiose sudėtyse). Taigi savanoriškas organizatoriaus ar kurstytojo atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką negali apsiriboti tik sprendimo nutraukti savo organizacinę ar kurstytojišką veiklą priėmimu ir tolesniu neveikimu. Kiekvienas iš šių bendrininkų privalo neutralizuoti savo indėlį bendroje parengtinėje nusikalstamoje veikloje. Tai įmanoma padaryti tik aktyviais veiksmais, pavyzdžiui, įtikinant ar priverčiant vykdytoją nepradėti ar neleisti jam pabaigti vykdyti bendros nusikalstamos veikos sudėtį; įtikinant padėjėją atsisakyti padėti vykdytojui. Organizatorius ar kurstytojas, savanoriškai atsisakę pabaigti pradėtą nusikalstamą veiką ir atlikę visus nuo jų priklausančius veiksmus, netraukiami baudžiamojon atsakomybėn už iki savanoriško atsisakymo padarytą veiką, jei jie pasiekė, kad: 1) vykdytojas nepadarytų bendrai numatytos ir siektos veikos (formaliojoje sudėtyje, t. y. kai tam, kad nusikalstama veika būtų baigta nereikia padarinių buvimo); 2) vykdytojas veiką padaręs, tačiau pavyko nesukelti nusikalstamų veikos padarinių, numatytų sudėtyje (materialiojoje). Jei organizatorius ar kurstytojas parengtinę kitų bendrininkų nusikalstamą veiką siekė nutraukti ar nutraukė netesėtais veiksmais (pavyzdžiui, šantažuodami, grasindami, padarydami materialinę ar fizinę žalą vykdytojui, padėjėjui ar jų artimiesiems), už tokius veiksmus, (jei jie nepripažįstami baudžiamąją atsakomybę šalinančiomis aplinkybėmis) esant visiems kitiems nusikalstamos veikos požymiams, gali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau baudžiamoji atsakomybė už tokiais veiksmais nutrauktą bendrą parengtinę nusikalstamą veiką netaikoma. [2, p. 150 – 151]
Vykdytojo savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką, apibūdint formalia sudėtimi, paprastai pakanka neveikimo. Aktyvūs veiksmai būtini tais atvejais, kai padarius nusikalstamą veiką, apibūdintą materiale sudėtimi, dar yra įmanoma užkirsti kelią tokios veikos padariniams, pavyzdžiui, pranešant nukentėjusiajam apie gresiantį pavojų.
Padėjėjo savanoriškam atsisakymui pabaigti nusikalstamą veiką būtina, kad šis bendrininkas apie tokį savo sprendimą bet kokia suprantama forma praneštų kitiems bendrininkams arba teisėsaugos institucijoms. Kartu keliama sąlyga, kad bendrininkų pradė.ta nusikalstama veika nebūtų padaryta, o jei tokia veika jau padaryta, turi būti konstatuota, jog ji padaryta be padėjėjo pagalbos. Taigi padėjėjui pakanka pašalinti (neutralizuoti) savo indėlį bendroje nusikalstamoje veikoje. Skirtingai nei organizatoriaus, savanoriško kurstytojo, padėjėjo atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką atveju neprivaloma imtis visų nuo jų priklausančių priemonių, kad bendrininkai, kuriems jie padėjo, nepadarytų nusikalstamos veikos ar neatsirastų nusikalstamų padarinių, jei vis tik bendra veika padaryta. Padėjėjo savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką formos priklauso nuo jo pagalbos kitiems bendrininkams būdų – fizinio ar intelektualaus padėjimo. Padėjėjas, suteikęs fizinę pagalbą, privalo tokią pagalbą pašalinti, pavyzdžiui, atsiimti vykdytojui įteikus nusikalstamos veikos padarymo įrankius. Jei padėti bendrininkams padėjėjas buvo tik pažadėjęs, pavyzdžiui, įteikti nusikalstamos veikos padarymo įrankius, pašalinti kliūtis, jam pakanka elgtis pasyviai – netesėti bendrininkams duotų pažadų. Padėjėjas, suteikęs intelektualinę pagalbą, pavyzdžiui, konsultavęs, instruktavęs vykdytoją ar kt. bendrininkus, privalo neutralizuoti aktyviais veiksmais, pavyzdžiui, įtikinti bendrininkus atsisakyti nusikalstamos veikos; apie pradėtą bendrą nusikalstamą veiką informuoti teisėsaugos institucijas. [2, p. 151 – 152]
Kalbant apie savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą svarbu pažymėti, jog šį institutą reikia skirti nuo aktyvios atgailos, kuri išoriškai primena aktyvų atsisakymą pabaigti nusikalstamą veiką. Aktyviąja atgaila gali būti savo noru pašalinta nusikaltimo padarymo žala, atlyginti nuostoliai, neutralizuotos kitos pasekmės. Tačiau skirtingai nuo savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką, anksčiau minėti veiksmai yra padaromi jau po to kai nusikalstama veika yra baigta. Todėl aktyvioji atgaila nėra aplinkybė šalinanti veikos pavojingumą ir baudžiamumą, o yra aplinkybė, lengvinanti baudžiamąją atsakomybę arba tam tikrais atvejai pagrindas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, bausmės, taip pat lygtinai atleidžiant nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ar neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalį pakeičiant švelnesne bausme (BK 77, 94 str.).NEPAVYKUSIO SAVANORIŠKO ATSISAKYMO PABAIGTI NUSIKALSTAMĄ VEIKĄ SAMPRATA
BK 23 str. 4 dalis numato, jog „asmuo, kuris bandė savo noru atsisakyti pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bet nusikalstamos veikos ar jos padarinių jam nepavyko išvengti, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis BK 59 straipsniu“. Šiuo atveju BK normos dispozicija įtvirtina nepavykusio savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką sampratą ir nustato atsakomybės už jį pagrindus bei sąlygas.
Kiekvienu atveju pripažįstant subjekto veiksmus (neveikimą) siekiant nutraukti parengtinę nusikalstamą veiką nepavykusiu atsisakymu, atsižvelgtina ne tik į pradėtos ir savanoriškai nutraukiamos parengtinės nusikalstamos veikos sudėties konstrukcijos ypatumus, bet ir į tai, kokia forma – vieno asmens ar bendrininkų – padarytoje parengtinėje veikoje buvo bandyta savanoriškai atsisakyti pabaigti bendrą nusikalstamą veiką. Bendrininkų savanoriškam atsisakymui pabaigti bendrą nusikalstamą veiką keliami papildomi reikalavimai, kurių pobūdis priklauso nuo bendrininkavimo rūšies, vaidmens (indėlio) bendroje nusikalstamoje veikoje. Organizatoriui ar kurstytojui, nors jie ėmėsi visų nuo jų priklausančių priemonių siekiant, kad vykdytojas (bendravykdytojai) nepadarytų nusikalstamos veikos, kurią jie organizavo ar kurstė, vis tik nepavyksta nutraukti vykdytojo (bendravykdytojų) veiksmų (neveikimo) ir nusikalstama veika pabaigiama bei (ar) atsiranda jos padarinių, o ankstesni organizatoriaus, kurstytojo veiksmai nepraranda pavojingumo, todėl yra baustini. Jei nežiūrint padėjėjo pastangų savanoriškai atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką, kiti bendrininkai nusikalstamos veikos nenutraukia ir (ar) atsiranda padarinių, turi būti įvertinamas padėjėjo vaidmuo bendroje pabaigtoje nusikalstamoje veikoje. Konstatavus, kad padėjėjui nepavyko pašalinti (neutralizuoti) savo fizinio ar intelektualinio indėlio bendroje nusikalstamoje veikoje, pavyzdžiui, atsiimti jo perduotų nusikaltimo padarymo įrankių ar vykdytojas pasinaudojo būtent padėjėjo patarimais, be kurių nusikalstamą veiką nebūtų pavykę pabaigti arba jos padarymas būtų iš esmės sunkesnis, padėjėjo siekis ir pastangos savanoriškai atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką laikytini nepavykusiais. [2, p. 152]
Nepavykusio atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką atveju (nusikalstamą veiką padarant vienam asmeniui ar bendrininkams) atsako pagal BK straipsnį, kuriame numatyta baigta nusikalstama veika. Baigta nusikalstama veika šiuo atveju yra suprantama kaip asmens veika (veikimas ar neveikimas), kuris turi visus būtinus šios rūšies nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius, numatytus baudžiamajame įstatyme. Nusikalstamų veikų baigtinumo momentas priklausomai nuo rūšies yra skirtingas ir priklauso nuo tos rūšies nusikalstamos veikos sudėties BK Specialiosios dalies normos konstrukcijos. Vienų nusikalstamų veikų sudėtys yra sukonstruotos taip, kad nusikalstamos veikos baigtinumui pripažinti pakanka atlikti veiką, nesvarbu, ar jis sukėlė pavojingas pasekmes, ar jų nesukėlė. O kitos nusikalstamos veikos yra baigtos tik tuo atveju, kai ne tik atliekama pavojinga veika, bet ta veika sukelia apibrėžtas, normoje nurodytas pasekmes.
Skiriant bausmę už nepavykusį bandymą pabaigti nusikalstamą veiką vadovaujamasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Pagal BK 59 str. nepavykęs bandymas savanoriškai atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką vertintinas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl gali būti pagrindu švelninti bausmę. Individualizuojant bausmę nepavykusio atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką atveju taip pat atsižvelgiama į subjekto motyvus, atliktų veiksmų pobūdį, priežastis, dėl kurių nepavyko realizuoti pasikeitusių ketinimų ir t. t. [2, p. 153]BAUSMĖS SKYRIMO UŽ SAVANORIŠKĄ ATSISAKYMĄ PABAIGTI NUSIKALSTAMĄ VEIKĄ YPATUMAI
Pagal BK 41 str. 1 dalį „bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui“. To pačio straipsnio 2 dalis numato, jog bausmės paskirtis yra:
1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo;
2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį;
3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas;
4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų;
5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Taigi bausmė gali būti paskiriama tik už baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos – nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo – padarymą. Savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką atveju tokios veikos nėra atliekamos, taigi ir bausmė šiuo atveju negali būti skiriama.
BK 23 str. 2 dalis numato, jog „asmuo, savo noru atsisakęs pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, pagal BK atsako tik tuo atveju, jeigu padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėti.“
Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką nulemiamas naujų, jau ne nusikalstamų, subjekto motyvų, nebelieka ir tyčios siekti baigtos nusikalstamos veikos bei (ar) nusikalstamų padarinių, todėl nutraukiami ar atliekami veiksmai (neveikimas), kuriais kėsinamasi į nusikalstamos veikos objektą, neatsiranda nusikalstami padariniai. Taigi veika netenka pavojingumo, išnyksta objektyvieji ir subjektyvieji baudžiamosios atsakomybės padariniai. Esant visoms savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką sąlygoms asmuo yra besąlygiškai atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už iki atsisakymo pradėtą, bet nepabaigtą nusikalstamą veiką, todėl asmeniui negali būti keliami kokie nors reikalavimai, sąlygos, nustatomi įpareigojimai ir pan. [2, p. 149 – 150]
Tačiau jeigu asmens nusikalstamoje veikoje, padarytoje iki savanoriško atsisakymo ją pabaigti, yra baigta kitos (o ne tos, kuriai rengtasi ar kurią padaryti kėsintasi) nusikalstamos veikos sudėtis, asmuo atsako už pastarąją, bet ne už parengtinę nusikalstamą veiką, pavyzdžiui, asmuo atsisakęs ginkluoto plėšimo, atsako už neteisėtą šaunamojo ginklo įsigijimą.
Kalbant apie nepavykusį savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą veiką, kaip minėjau, asmuo už tokius savo veiksmus atsakys, tačiau bausmė jam remiantis BK 59 str., gali būti švelninama. Taigi šiuo atveju svarbu aptarti, kas yra atsakomybę švelninanti aplinkybė ir ar nepavykęs savanoriškas atsisakymas gali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Baudžiamosios teisės doktrina nurodo, jog atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra tokios, kurios, apibūdindamos kaltąjį asmenį ir jo padarytą veiką, teismui parodo tuos teigiamus momentus, kurie mažina veikos pavojingumo laipsnį ir kartu švelnina baudžiamąją atsakomybę. [3, p. 352] Jų sąrašas pateikiamas BK 59 str. Pavojingumo laipsnis – tai kokybinė veikos charakteristika. Jei pavojingumo pobūdis rodo, koks yra pavojingumas, t. y. jo turinys, tai pavojingumo laipsnis parodo, kokio dydžio yra šis pavojingumas. Nusikaltimai, kurie yra vienodi pagal pavojingumo pobūdį, dažniausiai yra diferencijuojami pagal pavojingumo laipsnį. 3, p. 118 Antai sunkus kūno sužalojimas yra pavojingesnis nusikaltimas už apysunkį kūno sužalojimą, o tyčinis nužudymas už neatsargų gyvybės atėmimą. 4, p. 15 Pavojingumo laipsnį lemia daugelis faktorių. Kaip vieną iš tokių faktorių reiktų nurodyti padarytos žalos dydį. Antai pagal pavojingumo laipsnį paprastai vagystė skirsis nuo vagystės, padarytos stambiu mastu, tyčinis vieno asmens nužudymas – nuo tyčinio dviejų ar daugiau asmenų nužudymo. Pavojingumo laipsniui įtakos turi ir nusikaltimo padarymo motyvai, tikslai, laikas bei kitos aplinkybės. Taigi mūsų nagrinėjamu atveju nepavykęs savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką reiškia, jog šiuo atveju kaltininko atlikta veika yra mažiau pavojinga nei ji būtų tuo atveju, jeigu asmuo pilnai realizuotų savo nusikalstamus ketinimus ir ne.bandytų savo veiksmų nutraukti. Todėl nepavykęs savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką laikytinas atsakomybę lengvinančia aplinkybe.IŠVADOS
1. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką tokiu pripažįstamas, kai atitinka tokius požymius: 1) yra besąlyginis, t. y. pabaigti nusikalstamą veiką atsisakoma neverčiant tai padaryti objektyvioms aplinkybėms ir esant įsitikinimui, kad asmuo turi galimybę pabaigti pradėtą nusikaltimą; 2) turi būti sąmoningas ir savo valia priimtas veiksmas; 3) yra galutinis, t. y. asmuo ne sustabdo pradėtą veiką, o visiškai atsisako realizuoti savo ketinimus;
2. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką skiriasi nuo aktyvios atgailos tuo, jog aktyvios atgailos atveju asmuo visgi jau yra įvykdęs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą ir dėl to gailisi, stengiasi pašalinti šios nusikalstamos veikos sukeltus padarinius, o savanoriškai atsisakydamas pabaigti nusikalstamą veiką, asmuo atsisako ir šios veikos padarinių (asmens turto sunaikinimo, asmens sužalojimo, susargdinimo ir pan.).
3. Nepavykęs savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo stengėsi nutraukti pradėtą nusikalstamą veiką, tačiau jos pasekmių jam išvengti vis tiek nepavyko. Tokie atvejai dažniausiai pasitaiko bendrininkavimo atveju. Nepavykęs savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 str. 1 dalies 13 punktą.
4. Savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, išskyrus atvejus, kai jo padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. – Vilnius, 2005.
2. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. – Vilnius, 2004.
3. Baudžiamoji teisė (bendroji dalis). – Vilnius, 1996.
4. Piesliakas V. Mokymas apie nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį. – Vinius, 1996.
5. Strafgesetzbuch und Nebengesetze. – Műnchen, 1993.

Leave a Comment