Šaunamojo ginklo panaudojimas prieš nestojusią transporto priemonę

ĮVADAS

Žmogus gali realizuoti save tik būdamas visuomenės dalele, aktyviai sąveikaudamas su ja.
Kaip asmenybė, jis negali būti pats savaime, kadangi taip netektų prasmės. Demokratinės valstybės ir bendruomenės remiasi pažangiomis humanistinėmis teorijomis, kurios skelbia, kad žmogus nuo pat gimimo turi nuo jo asmens neatskiriamas, pamatines ir neatimamas teises bei laisves. Jos suteikia galimybę ugdyti ir tobulinti save kaip unikalų individą. Tačiau laisve reikia mokėti naudotis, būtina suvokti, kad jinai neatskiriama nuo pareigos ir atsakomybės. Juk laisvė – tai pareiga pasirūpinti savimi ir kitu. Deeja, kaip visi gerai žinome, žmonijos prigimčiai būdinga agresija, savivalė, žiaurumas. Todėl siekiant visuomeninės santarvės, socialinės partnerystės, atsiranda būtinybė užkirsti kelią asmenybės tamsiosios pusės pasireiškimams. Atsiranda vieno žmogaus teisių ir laisvių apribojimai, kurie yra skirti kito asmens teisių ir laisvių užtikrinimui. Tačiau toks visuomeninio gyvenimo, visuotinės gerovės reguliavimas negali atsirasti savavališkai, atskirų individų noru ar iniciatyva. Tam yra skirta visa sistema bendruomenės pripažįstamų, besilaikomų normų- įstatymų, kurių įgyvendinimas, esant reikalui užtikrinamas valstybės prievarta. Šiai prievartai įgyvendinti steigiamos įvairios valstybinės institucijos. Viiena iš tokių institucijų yra policija, kurią galėtume apibūdinti pirmiausiai, kaip socialinę tarnybą, padedančią visuomenei. Policija savo veikla teikia pagalbą tiems bendruomenės nariams, kurie paklūsta įstatymams, kurie kuria ne tik materialines, bet ir dvasines vertybes. Daugelis teisinių analitinių šaltinių, mokslininkų be

ei filosofų, tik antruoju policijos uždaviniu išskiria valstybės prievartos užtikrinimą, taikomą piliečiams, nesilaikantiems visuomenės priimtų normų arba jas piktavališkai pažeidžiantiems.

Policijos pareigūnui suteiktų teisių ir pareigų įgyvendinimas gali būti susijęs su būtinumu panaudoti prievartos priemones. Be to, pareigūnai, vykdydami jiems suteiktas funkcijas, savo tarnybines pareigas, turi teisę ginti ir savo gyvybę bei sveikatą. Šiems tikslams užtikrinti, ne tik valstybiniai, bet ir tarptautiniai įstatymai numato policininkų teisę turėti ir atitinkamose išskirtinėse situacijose panaudoti šaunamąjį ginklą, specialiąsias bei kitas fizinės ir psichinės prievartos priemones. Tačiau prievartos priemonių panaudojimas, atliekant tarnybos pareigas, yra susijęs su kito asmens teisių ir laisvių apribojimu. Todėl pareigūno veiksmų teisėtumo įvertinimas yra labai sudėtingas procesas, priklausantis nuo daugelio įstatyminių normų. Šių normų nepriekaištingas žinojimas būtinas kiekvienam policijos pareigūnui.
Lietuvos policijos veikloje taikomą prievartą reglamentuoja Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo ketvirtasis skirsnis: ,,šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimas“, o 23, 25 ir 27 straipsniuose konkrečiau apibrėžiamos teisinės šaunamojo ginklo panaudojimo galimybės. Šaunamasis ginklas dėl savo pavojingumo yra išskirtinė priemonė, daugeliu atvejų jo panaudojimas sukelia ypatingai sunkias pasekmes, tiek fizines, tiek ir psichologines. Kiekvienas ginklo panaudojimo atvejis neabejotinai susilaukia didelio atgarsio visuomenėje, ir, žinant pasitikėjimo Lietuvos policija reitingus, dažniausiai neigiamo. Pasitaiko atvejų, kai šaunamasis ginklas naudojamas neteisėtai arba neprofesionaliai, nes policijos pareigūnams tr
rūksta informacijos apie ginklų bei šovinių galimybes, todėl negali numatyti galimų padarinių. Lietuvos įstatymai bei poįstatyminiai aktai nereglamentuoja policijos funkcijoms įgyvendinti naudojamų šaunamųjų ginklų rūšies. Konkretūs faktai, skaudi patirtis leidžia manyti, kad policijos uždaviniams įvykdyti tinkami tikrai ne visi šaudmenys ir ginklai.

Šiame savo darbe panagrinėsiu labai aktualią temą, kuri taip pat nėra pilnai ir išsamiai reglamentuota įstatymais arba kitais norminiais dokumentais. 2000 spalio mėn. 17 d. LR Policijos veiklos įstatymo 25 str. 3 dalis skelbia: ,,Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę.“. Tačiau tai tik lakoniška frazė, siauras punktas. Nėra išaiškinimų, ką reiškia pats terminas ,,panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę“. Trūksta aiškumo– kokiais konkrečiais atvejais galima naudoti ginklą, kokiais draudžiama.

Taip pat apžvelgsime įvairius vykdomus tyrinėjimus, atliktus eksperimentus, susijusius su praktiniu ginklo naudojimu prieš transporto priemonę, tinkamiausių šaudmenų ir strategijų parinkimu, keleivių ir pašalinių žmonių saugumu.

1.TEISĖSAUGOS PAREIGŪNŲ PRIEVARTOS PANAUDOJIMAS

Lietuvos policijos pareigūnai gina piliečių teises ir laisves, teisėtus interesus, užtikrina viešąją tvarką, visuomenės saugumą. Įgyvendindama įstatymais ir teisės aktais jai skirtus uždavinius, policija savo kasdieninėje praktikoje nuolat susiduria su teisėtvarkos pažeidėjais, kriminaliniais nusikaltėliais. Neišvengiamai pasitaiko tokių atvejų, kada šie ,,susitikimai“ būna susiję su jėgos, prievartos panaudojimu, žmogaus teisių ir laisvių apribojimu. Pažeidėjai praranda kai kurias prigimtines teises tuo metu, kai savo ak

ktyviais veiksmais ar pasyvia veika atsisako atlikti jiems priklausančias pareigas.

Teisėtvarkos pareigūnas gali panaudoti prievartą tik būtinojo reikalingumo atveju ir tik tiek, kiek to reikia, norint įvykdyti pareigas. Šis teisėsaugininkų jėgos vartojimas yra ir visada turėtų būti išimtinio pobūdžio. Policijos veiklos įstatyme numatoma, jog policijos pareigūnai turi teisę ir gali panaudoti jėgą tiek, kiek tai iš tikrųjų reikalinga tomis konkrečiomis aplinkybėmis siekiant užkirsti kelią nusikaltimui arba teisėtai sulaikant teisės pažeidėjus( ar įtariamus teisės pažeidėjus), arba padedant juos sulaikyti, tačiau tokio sulaikymo metu negalima vartoti jėgos, viršijančios šiems tikslams įgyvendinti būtinas ribas.

Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad teisėsaugos pareigūnai gali panaudoti prievartą tik tada, kai visos kitos priemonės siekiant teisėto tikslo pasirodo neveiksmingos. Policininko ar kitokia uniforma, suteikti teisiniai įgaliojimai, nepaverčia žmogaus niekada neklystančia, ,,aukštesne“ būtybe, visada išlieka psichologinis faktorius, klaidos galimybė. Pareigūnai raginami kontroliuoti savo veiksmus, kai jie pasirenka panaudoti įvairias prievartos priemones ir šaunamąjį ginklą, bei veikti taip, kad tai atitiktų teisės pažeidimo sunkumo laipsnį ir teisėtą tikslą, kurį reikia pasiekti.

Tačiau kaip galime pastebėti, teisėtvarkos apsauga nėra ta sritis, kurioje tos pačios besikartojančios problemos pasireikštų tomis pačiomis standartinėmis situacijomis, ir kurias padėtų likviduoti standartiniai sprendimai. Reikalingas aštrus, kūrybingas protas, platus akiratis. Būtinas ne tik tikslus įstatyminės no
ormos žinojimas, bet ir tai, kas slypi po įstatymo raide – jo dvasią. O taip pat būtina suprasti ir konkrečios problemos, kuriai atsiradus šitas įstatymas turi būti taikomas, individualias aplinkybes.

Kiekviena teisinė valstybė savo teisėsaugos institucijoms suteikia teisinius įgaliojimus panaudoti jėgą (prievartą) tais atvejais, kai tai yra būtina siekiant teisėtų teisėtvarkos apsaugos tikslų. Tačiau valstybė neatsisako ir pareigos apsaugoti visų savo piliečių prigimtinių teisių, tokių kaip teisė į laisvę, teisė į gyvybę bei neliečiamybę. Be to, egzistuojančios nuostatos ir praktinė veikla patvirtina tai, kad valstybė pripažįsta atsakomybę užtikrinti tinkamą teisėsaugos institucijų darbą, naujų pareigūnų atranką, priėmimą bei jų tolesnį tobulėjimą.

2. POLICIJOS POVEIKIO PRIEMONĖS

Policijos pareigūnas, gavęs piliečio, pareigūno pranešimą apie planuojamą arba daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą, arba pats būdamas tokio teisės pažeidimo liudininku, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią teisės pažeidimui. Policijos veiklos įstatymas reglamentuoja tokių poveikio priemonių panaudojimo pagrindus, atvejus. 23 straipsnio pirmojoje dalyje apibrėžiamos šių priemonių panaudojimo sąlygos: ,, Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus“. O 2, 3 ir 4 – oje dalyse tiksliai apibrėžiamos policijos poveikio priemonių rūšys – psichinė bei fizinė prievarta, šaunamasis ginklas, sprogstamosios medžiagos.

Psichinė poveikio priemonė (prievarta) pateikiama kaip įspėjimas apie ketinimą panaudoti fizinę jėgą, šaunamąjį ginklą ar sprogstamąsias medžiagas. Taip pat psichinei prievartai prilyginamas šaunamojo ginklo demonstravimas bei įspėjamieji šūviai.

Fizinė poveikio priemonė (prievarta) šiame įstatyme suprantama taip:
a) Policijos specialiųjų priemonių panaudojimas.
b) Kovinių imtynių veiksmų bei bet kokio pobūdžio fizinės jėgos naudojimas.

Tuo pačiu apibrėžiama, kas vadinama specialiosiomis priemonėmis: tai policijos ginkluotėje esančios lazdos, antrankiai ir kitos surišimo priemonės, dujos, tarnybiniai šunys, transporto priverstinio stabdymo priemonės, bei kitos, įstatymais leidžiamos ir vidaus reikalų ministro įsakymu patvirtintos, policijos aktyvios ir pasyvios gynybos priemonės. Tai gali būti ir neperšaunamosios liemenės, šalmai, skydai, vandens patrankos, specialusis transportas, policijos naudojami žirgai ir t.t.

Policijos veiklos įstatymas suteikia galimybę pareigūnams pasinaudoti ne tik specialiosiomis policijos, bet ir kitomis, pašalinėmis priemonėmis. Esant konkrečioms aplinkybėms, tai padeda užtikrinti kuo efektyvesnę teisėtvarkos priežiūrą. Priesaika įsipareigojęs dirbti Lietuvos tautos labui, policijos pareigūnas išlieka pareigūnu bet kurioje aplinkoje bei bet kuriuo metu, nesvarbu, kad jisai gali būti ne tarnyboje ar nevilkėti savo išorinio skiriamojo ženklo – uniformos. Taip pat ne kiekvienu atveju pareigūnas disponuoja visomis būtinomis aktyviosios ar pasyviosios gynybos priemonėmis. Taigi jam paliekama veiksmų pasirinkimo laisvė, galimybė improvizuoti. Svarbu, kad naudojant jėgą, nebūtų peržengiamos policijos veiklą reglamentuojančių įstatymų apibrėžtos ribos. Tuomet pavartojęs prievartą ir padaręs žalą įstatymų saugomoms vertybėms, policijos pareigūnas atsakomybėn netraukiamas.

Teisė panaudoti jėgą, kitaip sakant, prievartą, specialiąsias priemones, yra policijos skiriamasis požymis ir būtina sąlyga, kad šių teisėsaugos įstaigų pareigūnai galėtų įgyvendinti jiems pavestas funkcijas. Psichinės bei fizinės prievartos naudojimas yra griežtai kontroliuojamas ir ribojamas ne tik kiekvienos valstybės nacionalinėmis teisės normomis, tačiau ir viso pasaulio patirtimi besiremiančiomis tarptautinėmis teisinėmis doktrinomis. Tarptautinė teisė numato, kad teisėtvarkos pareigūnų veiksmai turi būti detaliai reglamentuojami besilaikant tokių pagrindinių nuostatų:

a) jėga naudojama tik būtinosios ginties ar būtinojo reikalingumo atvejais;

b) naudojama nepažeidžiant proporcingumo principo;

c) šaunamojo ginklo panaudojimas – išimtinė priemonė.

Tam, kad įvairių valstybių teisėtvarkos apsaugos tarnybos atliktų savąsias pareigas, t.y. teiktų visuomenei paslaugas ir, esant reikalui, užtikrintų įstatymų vykdymą bei teisingumą, joms turi būti suteiktos įvairiausios teisinės priemonės, kurios yra susijusios su nusikaltimo tyrimu, suėmimu, sulaikymu, o taip pat ir prievartos bei šaunamojo ginklo panaudojimu.

Šaunamojo ginklo panaudojimą, siekiant teisėtų teisėsaugos tikslų, reikėtų laikyti kraštutinė priemone. Jį naudojant rizikuojama padaryti didelės nepataisomos žalos, sunkiai sužaloti ar atimti gyvybę. Be to, panaudojus ginklą, kaip ir nebelieka jokio kito realaus pasirinkimo. Tai paskutinė galimybė kontroliuoti esamą ekstremalią situaciją. Taigi, policijos pareigūnai turėtų visą dėmesį skirti priemonėms ir strategijoms, galinčioms padėti įveikti susidariusią situaciją, kadangi atsitinka taip, jog teisėtvarkos apsaugos pareigūnai ir visuomenės, kuriai jie tarnauja, nariai atsiduria priešingose barikadų pusėse. Šiuo atveju pirmenybę reiktų skirti aplinkos kontrolei, bendravimui, o ne konfrontacijai. Ši konfrontacija iš esmės susijusi su atskirais pareigūnais ir pavieniais bendruomenės nariais. Tačiau šis konfliktas gali pakenkti teisėsaugos tarnybos santykiams su visa visuomene. Žinoma, šie santykiai dar labiau susikomplikuotų, jei prievarta bus panaudojama be reikalo ir neadekvačiai. Čia svarbus vaidmuo tenka psichologiniam išprusimui, bendravimo psichologijos išmanymui, kuris prieš keletą dešimtmečių dar nebuvo įvertintas. Dabar į kiekvienos teisėtvarkos apsaugos mokymo įstaigos studijų programas būtiniausiai įtraukiamas ir psichologijos mokslo kursas, iš studijuojančių būsimų ir esamų policijos pareigūnų reikalaujamos geros šios srities žinios, o ir šiuolaikinio žmogaus gyvenimas, manau, glaudžiai susijęs su psichologija.

Valstybė privalo naudoti pozityvias priemones teisei į gyvybę apsaugoti, taigi atkreipdamos dėmesį į tai, pasaulio teisėtvarkos apsaugos institucijos pirmenybę teikia visų asmenų teisės į gyvybę apsaugai. Stengiamasi užkirsti kelią tyčiniam gyvybės atėmimui, atkakliai bei ryžtingai persekioti tuos, kurie yra atsakingi už tokio paties kaip jie žmogaus mirtį. Šio nusikaltimo rimtumą parodo bausmės, kurios kaltinamajam gali būti skiriamos teismo sprendimu, jei jis pripažįstamas kaltu dėl žmogžudystės ar netyčinio nužudymo, griežtumas. Taigi, sprendžiant pagal šiuos valstybės prioritetus, galime akcentuoti, kad tais atvejais, kai teisėsaugos pareigūnai panaudoja prievartą, ir ypatingai tada, kai jie sąmoningai imasi šaunamojo ginklo, suvokdami, jog tai gali baigtis mirtimi, privalo būti susiklosčiusios išskirtinės aplinkybės.

Šiuo metu nusikaltėliai vis įžūlėja, nepaiso jokių moralinių ir etinių įstatymų normų ir ginkluojasi pačiais moderniausiais ginklais. Nusikaltėliai visuomet pranašesni, nes jie iš anksto yra suplanavę savo veiksmus, o policijos pareigūnai šaunamąjį ginklą gali panaudoti tik tada, kai įsitikina, kad piliečių arba jo paties gyvybei ir sveikatai gresia realus pavojus. Nusikaltėlis būna jau pasiruošęs panaudoti ginklą, o pareigūnui tenka aplenkti jį išsitraukiant ir pavartojant ginklą. Tačiau šauti į žmogų, tegul ir į nusikaltėlį, tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paprasta, juk teisėsaugos pareigūnai pakviesti gerbti ir saugoti bet kokias teises į gyvybę. Po taiklaus šūvio vieniems pareigūnams gali grėsti moralinės traumos, ginklo baimė, konfliktinių situacijų vengimas. Tai įrodo, kad šie pareigūnai turi būti profesionaliai parengti tiek normatyvinėje srityje, tiek ir praktiniuose įgudžiuose. Nuolatinės trerniruotės turėtų būti kiekvieno policininko kasdienybė visą tarnybos laiką. Tačiau jo pasirengimas priklauso ir nuo jį ruošiančių pedagogų, trenerių kvalifikacijos.

Naudodami šaunamąjį ginklą, pareigūnai ne visuomet pilnai įvertina esamą situaciją. Taip yra dėl šios prievartos priemonės išskirtinio pobūdžio. Visuomet tai būna stresinė situacija, laikas, skirtas priimti vienokiam ar kitokiam sprendimui, labai trumpas. Bet koks delsimas ar padaryta klaida gali nebesuteikti kitos galimybės pakreipti situacijos teigiama linkme ar ją galutinai išspręsti. Dar daugiau, tai net gali įtakoti aplinkybių pablogėjimą, kaip pvz.: atimtas iš policijos pareigūno šaunamasis ginklas, ar nukentėję atsitiktinai įvykio vietoje pasitaikę žmonės.

Formuojant profesinius įgūdžius, mokant pareigūnus naudoti šaunamąjį ginklą įvairiose situacijose, būtinai reikėtų atkreipti dėmesį ir į aplinkos kontrolę, ne vien tik į nusikaltėlio neutralizaciją. Išauta kulka gali kliudyti ir sužeisti ne tik nusikaltusius asmenis, bet ir niekuo dėtus pašalinius piliečius.

3.ŠAUNAMOJO GINKLO PANAUDOJIMAS PRIEŠ TRANSPORTO PRIEMONES

Pastaruoju metu Lietuvoje sparčiai daugėja atvejų, kai stabdomos transporto priemonės vairuotojas nepaklūsta teisėtiems policijos pareigūno reikalavimams sustabdyti transporto priemonę arba pasitraukia iš eismo įvykio vietos. Su tokiomis situacijomis mūsų šalyje policijos patrulinės tarnybos pareigūnai susiduria vos ne kiekvieną dieną. Tokiu atveju patrulis imasi veiksmų transporto priemonei sulaikyti, persekioja ją. Teisės aktai, žinybinės instrukcijos numato visą eilę veiksmų, kuriuos privaloma atlikti, siekiant sustabdyti prasižengusį vairuotoją. Tokie veiksmai – tai ir pranešimas operatyvaus valdymo skyriui( budėtojų daliai) bei visiems tuo metu įvairų patruliavimą atliekantiems policijos ekipažams apie nepaklususią reikalavimui sustoti transporto priemonę bei jos ypatingus požymius, galimų jos judėjimo krypčių užblokavimas, taip pat transporto priemonės persekiojimas nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams,aplinkiniams žmonėms, persekiojimą vykdantiems pareigūnams ir netgi pačiam pažeidėjui ar pažeidėjams.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas ( 2005 m. sausio 20 d. redakcija ) numato atsakomybę už transporto priemonės vairuotojo nepaklusimą teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Taip pat tiksliai apibrėžia, kas yra teisėtas, taisyklingas stabdymas – ,,uniformuoto policijos arba muitinės pareigūno reikalavimas sustabdyti transporto priemonę išreiškiamas duodant signalą lazdele arba mojuojant skrituliu su raudonu atšvaitu skersai judėjimo krypties, arba per garsiakalbį liepiant sustoti. Muitinės pareigūno reikalavimas sustabdyti transporto priemonę taip pat gali būti išreiškiamas įjungus specialiomis spalvomis nudažyto ir muitinės ženklu pažymėto automobilio švieslentę su užrašu ,, STOP“.

Neturintis tarnybinio ženklo policijos arba muitinės pareigūnas bet kokiu atveju parodo transporto priemonės vairuotojui tarnybinį pažymėjimą. Tamsiu paros metu policijos arba muitinės pareigūnas, stabdydamas transporto priemonę, turi vilkėti uniformą su šviesą atspindinčiais elementais ( vilkėti specialiąsias liemenes, mūvėti rankogalius ar turėti kitus šviesą atspindinčius elementus ). Patrulyje turi dirbti ne mažiau kaip du policijos arba muitinės pareigūnai, turintys specialiomis spalvomis nudažytą ir policijos skiriamaisiais ženklais arba muitinės ženklu pažymėtą automobilį, stabdyti transporto priemonę šviečiančia reguliuotojo lazdele arba jau minėtu šviesą atspindinčiu skrituliu, įjungus patrulinio automobilio mėlynos ir (arba ) raudonos spalvos švyturėlius“.

Tačiau išskirtiniais (ir tik išskirtiniais) atvejais , kai nepaklusęs reikalavimui sustabdyti transporto priemonę josios vairuotojas tolesniais savo veiksmais gali sukelti ir sukelia realų pavojų kitų asmenų gyvybei ir sveikatai, įstatymas suteikia galimybę panaudoti tarnybinį šaunamąjį ginklą. Tarnybinio šaunamojo ginklo panaudojimą reglamentuoja Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnis. Pirmoji jo dalis skelbia, kad policijos pareigūnas, kai kitos prievartos priemonės yra neveiksmingos, kaip išimtinę priemonę turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą. Trečiojoje šio straipsnio dalyje nurodoma, kad policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę ir gyvūnus.

Tačiau šaunamojo ginklo panaudojimo prieš transporto priemonę atvejai nėra tinkamai reglamentuoti įstatymais bei kitais norminiais aktais. Trūksta aiškumo dėl konkrečių aplinkybių, kada tiksliai galima naudoti ginklą, pats terminas ,,panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę“ nėra apibrėžtas ir iki galo išaiškintas. Todėl šioje vietoje gali kilti begalės nesusipratimų tuo metu, kai vertinamas panaudojusio ginklą policijos pareigūno veiksmų teisėtumas, t.y. atliekamas tarnybinis patikrinimas. Taip pat abejonių dėl savo atliekamų veiksmų tinkamumo vienai ar kitai konkrečiai situacijai gali iškilti pačiam pareigūnui. O esant tokioms ekstremalioms sąlygoms abejonės tikrai nereikalingos, jos netgi ypatingai pavojingos. Konflikto baigtį bei gręsiančias pasekmes lemia sekundžių dalelės. Ekstremalioje situacijoje nebelieka laiko tiksliai ir kruopščiai nusitaikyti, situaciją tenka įvertinti labai greitai, taip pat negalima prarasti šaltakraujiškumo nenumatytomis aplinkybėmis. Teisėtvarką palaikančių struktūrų pareigūnas ekstremalioje situacijoje patiria didelį stresą, todėl prireikus panaudoti tarnybinį šaunamąjį ginklą tik teisingi ir stabilūs ginklo valdymo įgūdžiai gali padėti apsaugoti save patį, pašalinius asmenis ar patikėtas materialines vertybes. Svarbiausia šaunamojo ginklo panaudojimo metu yra tai, kad nebūtų padaryta tiesioginės žalos atsitiktiniams dalyviams ar praeiviams. Todėl apie šaudymo įgūdžių efektyvumą galima spręsti tik bendrai vertinant sudėtinio profesinio pasirengimo komponentus:

-tarnybinių šaunamųjų ginklų panaudojimą reglamentuojančių aktų žinojimas;

-šaunamojo ginklo valdymo techniką;

-šaunamojo ginklo panaudojimo ekstremaliomis sąlygomis taktiką.

Dažniausiai situacija, kai transporto priemonės vairuotojas nepaklūsta teisėtam policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, sukelia pareigūnui neigiamas emocijas, ir būtent tokiais atvejais turi pasireikšti jo tvirtas charakteris, psichologinis, teisinis ir profesinis pasirengimas.

Bet sugrįžkime prie klausimo, kada gi galimas šaunamojo ginklo panaudojimas prieš transporto priemonę?

Manytume, kad jei transporto priemonės vairuotojas vairuoja automobilį ar kitą priemonę nepažeisdamas kitų Kelių eismo taisyklių reikalavimų, nesukelia pavojaus aplinkinių asmenų gyvybei ir sveikatai, tame tarpe ir savo, panaudoti šaunamąjį ginklą prieš jo vairuojamą transporto priemonę nėra pagrindo. Taigi remiantis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymu, kitais policijos veiklą reglamentuojančiais norminiais aktais galima daryti išvadą, kad
šaunamojo ginklo panaudojimas tokiais atvejais neleistinas.

Visiškai priešingai turėtų būti vertinama tokia situacija, kuomet transporto priemonės vairavimas sukelia neabejotiną (realų ) pavojų aplinkinių asmenų sveikatai arba gyvybei, kitų eismo dalyvių transporto priemonėms, padidinto pavojaus objektams bei statiniams, o kitokių galimų priemonių sustabdyti transporto priemonės nėra arba jos jau išnaudotos ir nebeduoda reikalingo rezultato, policijos pareigūnai, laikydamiesi visų įmanomų atsargumo priemonių, turi teisę panaudoti tarnybinį šaunamąjį ginklą prieš tokią transporto priemonę.

Vis dėlto, būtina žinoti, kad ginklo panaudojimas prieš transporto priemonę neturėtų pasireikšti kaip tyčinis šūvis į transporto priemonėje esantį asmenį. Šūvis į asmenį gali būti pateisinamas tik esant atitinkamiems atvejams, numatytiems Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje. Todėl tarnybinio šaunamojo ginklo panaudojimas prieš transporto priemonę privalo sukelti minimalią riziką asmens gyvybei ir sveikatai. Taip pat reikėtų akcentuoti to paties Policijos veiklos įstatymo straipsnio 4 dalyje išvardintas draudžiančias ginklo panaudojimą sąlygas: draudžiama panaudoti prieš nėščias moteris, prieš invalidus – kai šie požymiai yra akivaizdūs; prieš nepilnamečius, jei jų amžius yra žinomas policijos pareigūnams arba išvaizda atitinka jų amžių. Tačiau išskyrus tokius atvejus, kai užpuola paminėtų asmenų grupė ir šis užpuolimas kelia grėsmę žmogaus gyvybei arba sveikatai, arba kai šių kategorijų žmonės priešinasi pavojingu žmogaus gyvybei ar sveikatai būdu. Todėl kiekvienu atveju policijos pareigūnas, prieš panaudodamas šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę, privalo įsitikinti, kad ginklas nebus panaudotas prieš išvardintus asmenis.

Aukščiau trumpai apžvelgėme situacijas, susijusias su transporto priemonės, kaip padidinto pavojingumo objekto, naudojimusi. Valstybės piliečiai, įgydami teisę vairuoti transporto priemones, tuo pačiu prisiima ir išskirtinius įsipareigojimus elgtis atsakingai aplinkinių ( tuo pačiu ir savo) atžvilgiu, nepažeisti kitų visuomenės narių teisių ir saugumo. Taigi, įstatymai teisėsaugos institucijų pareigūnams suteikia galimybę panaudoti išskirtinę prievartos priemonę – šaunamąjį ginklą, prieš transporto priemones (ne jos vairuotoją), žinoma, esant išskirtinėms aplinkybėms.

Tačiau, mano manymu, remiantis tuo pačiu Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymu, konkrečiau, tais punktais, kurie reglamentuoja šaunamojo ginklo panaudojimą, ir ypatingai, prieš asmenį, galima būtų išskirti ir tokių aplinkybių, kuomet ginklas galėtų būti panaudotas ir prieš transporto priemonę, ir taip pat prieš asmenį, esantį joje (vairuojantį). Galima būtų nurodyti keletą tokių atvejų:

– kai transporto priemonė naudojama pavojingam gyvybei ir sveikatai kėsinimuisi atlikti ir esant būtinumui atremti tokį kėsinimąsi;

– sulaikant nusikalstamą veiką padariusį asmenį, kai jis bando pabėgti transporto priemone; ir t.t.

Nagrinėjant smulkiau bet kurį Policijos veiklos įstatymo 25 straipsnio 2 dalies ,,Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį tokiais atvejais .‘‘ punktą, galime nesunkiai įsivaizduoti nusikaltėlį (nusikaltėlius ) kiekvienomis apibrėžtomis aplinkybėmis panaudojant transporto priemonę. Transporto priemonės pagalba nesunkiai galima tyčia sužaloti arba atimti gyvybę, taranuoti policijos kontroliuojamą arba saugomą objektą. Geriausia, efektyviausia pabėgimo priemone tiek vengiant sulaikymo, tiek iš įkalinimo vietų, taip pat gali pasitarnauti įvairus transportas. Tarptautinių taikos įvedimo ar taikos palaikymo misijų patirtis, vos ne kiekvieną dieną visame pasaulyje patvirtinama mūsų laikų maro – terorizmo, atstovų, įrodo, kad automobiliai seniai nustojo būti vien susisiekimo priemonė. Ji kuo puikiausiai pasitarnauja įvairiausių teroristinių organizacijų ,,aukštesniųjų“ tikslų įgyvendinimui. Terorizmas tarptautinė, labai opi ir vis labiau bauginančius mastus įgaunanti problema. Kad jos nebuvo Lietuvoje vakar ar šiandien, nereiškia, kad galime į ją numoti ranka ir ateityje.

Taigi, kiekvienu šaunamojo ginklo panaudojimo prieš asmenį atveju, kaip pagrindinis objektas gali būti transporto priemonė. Atsižvelgiant į tai, tikslinga būtų naudoti ginklą ir prieš transporto priemonės vairuotoją, kaip potencialaus pavojaus šaltinį.

Šiuo metu Lietuvos Respublikos įstatymai leidžia panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto priemones. Po įstojimo į Europos Bendriją mūsų valstybės teisinės normos tobulinamos atsižvelgiant į pažangią Europos valstybių teisinę patirtį. Daugumoje Europos Sąjungos valstybių draudžiama naudoti ginklą prieš transporto priemonę. Jeigu iškyla akivaizdi grėsmė pašalinių žmonių gyvybei ir sveikatai, šaunama ne į automobilį, o į vairuotoją. Įvairių šalių atliekami tyrimai, eksperimentai, kaupiamos duomenų bazės, siekiant kuo nuodugniau išspręsti šias problemas ir pateikti efektyviausias rekomendacijas pareigūnams.

4. ŠAUNAMOJO GINKLO PANAUDOJIMO PRIEŠ TRANSPORTO PRIEMONES TAKTINIAI YPATUMAI

4.1 Profesinis pareigūnų ruošimas

Teisėtvarkos apsaugos pareigūnų veiklos teisėtumas priklauso nuo šią išskirtinę veiklą reglamentuojančių įstatymų, kitų norminių aktų, išmanymo. Kaip jau aukščiau buvo paminėta, pirmasis ir labai svarbus naujųjų teisėsaugos institucijų darbuotojų rengimo etapas susijęs su pagrindinių teisinių normų susipažinimu, įsisavinimu ir mokėjimu jomis naudotis praktikoje. Lietuvos Respublikos mokymo įstaigos, rengiančios policijos pareigūnus pagal patvirtintą studijų programą, skiria didelį dėmesį tinkamam pareigūnų paruošimui, suteikia atitinkamą išsilavinimą ir profesinių žinių, reikalingų policijos uždaviniams įgyvendinti (vykdyti ). Švietimo ministerijos mokymo įstaigų ir Policijos departamento tarpusavio santykiai grindžiami bendradarbiavimo sutartimi. Policijos pareigūnų profesinį tobulinimą pagal specialias profesinio ugdymo programas policijos įstaigose – kvalifikacijos kėlimo kursuose – organizuoja Policijos departamentas.
Profesionalaus rengimo pagrindus būsimasis teisėsaugos pareigūnas gauna mokymo įstaigose. Gero specialisto rengimas labai priklauso nuo dėstytojų pasirengimo lygio. Pedagogui nepakanka būti vien tik geru savojo dalyko žinovu – jis privalo įgyti gerą, humanistine edukacija pagrįstą pedagoginį parengtumą.

Pareigūnų profesinis ugdymas privalo būti nuolatinis procesas, tam, kad jie pilnai įvaldytų savąją specialybę – taptų savo srities profesionalais. Žinoma, pareigūnas, kaip ir bet kuris žmogus, profesionalu negimsta, ir savo profesiją įvaldo tik per ilgus veiklos metus. Todėl profesionalumas, tai ne galutinis, užbaigtas žmogaus gyvenimo etapas, ne rezultatas, kuriame sukaupta tam tikro subjekto patirtis. Profesionalumo negalima pasiekti vien praktika bei patirtimi, arba vien tik teorinėmis žiniomis. Todėl, kad tapti profesionalu, būtina ne tik mokytis, tačiau ir įgyti praktikos, sujungiant intelektualinę ir darbinę veiklą.

Taigi, sekančiu, ne mažiau svarbiu policijos pareigūno paruošimo etapu, laikytina praktinė veikla, kuria įtvirtinamos įgytos teorinės žinios. Praktinė patirtis gali būti įgyjama įvairiausiais būdais, tačiau reikia pastebėti, kad šis procesas yra susijęs su tiesioginiu policijos funkcijų, uždavinių įgyvendinimu. Todėl neišvengiamai šioje veikloje susiduriama su neigiamais visuomenės reiškiniais, su ekstremaliomis situacijomis bei agresyviai nusiteikusiais teisės pažeidėjais ar nusikaltėliais.
Tokių susidūrimų baigtis priklauso nuo policijos pareigūno teisinio pasirengimo, efektyvaus bendravimo psichologijos bei etikos žinių pritaikymo. Tačiau policijos pareigūno praktinė veikla daugumoje atvejų yra susijusi ne su paslaugų teikimu, o su jėgos, prievartos priemonių panaudojimu, kuris be išimties visada sukelia pareigūnui neigiamas emocijas, ir būtent tokiais atvejais turi pasireikšti tvirtas jo charakteris bei geras profesinis taktinis pasirengimas.
Policijos pareigūnų profesinis taktinis rengimas – tai kompleksinis taktikos, šaudybos bei savigynos įgūdžių mokymas. Pats mokymo procesas nukreiptas ugdyti policijos pareigūno teisingų sprendimų priėmimą ir tinkamų, proporcingų priemonių nusikaltėlio agresijai atremti, pasirinkimą. Profesinis taktinis rengimas – tai procesas, kurio metu policininkai paruošiami greitai reaguoti į gyvybei gresiančius, pavojingus išpuolius ir išmoksta ryžtingai jiems atsikirsti. Šio proceso metu pareigūnai išmoksta pažinti psichologinius faktorius, kurie pernelyg dažnai stabdo instinktyvias reakcijas. Juos perpratus, lavinami būtini veiksmai, skirti situacijoms, ne taip retai pasitaikančioms praktikoje, kuriose yra neišvengiamas pasipriešinimas bei prievarta. Profesinio taktinio rengimo metu vykstančių treniruočių tikslas – išmokti pareigūnams teisingai reaguoti į situacijas, kuriose reikia aktyviai veikti sekundžių tikslumu, nes svarstyti ir planuoti nėra laiko.
Profesiniam taktiniam rengimui keliami tokie uždaviniai:

– įtvirtinti taktikos veiksmus ir profesinius įgūdžius, mokinant praktiškai;

– išmokyti įvertinti rizikos faktorius, priimti reikalingus sprendimus adekvačiai
reaguojant galimo pavojaus situacijose;

– suteikti profesinės taktikos žinias, reikalingas sprendžiant praktines užduotis

įvairiose situacijose;
– formuoti profesines – psichologines nuostatas, užtikrinančias asmeninį ir bendradarbių saugumą sprendžiant bendras profesines užduotis.

4.2.Tarnybinis šaunamasis ginklas, šaudmenys bei šaudyba.

Ypatingas dėmesys skiriamas šaunamojo ginklo naudojimui, kadangi tai yra išskirtinė prievartos priemonė, esanti policijos ginkluotėje. Šaudybos mokymo programos tikslas – suformuoti būsimojo teisėsaugos institucijos pareigūno pradinius taiklaus šaudymo įgūdžius, tvirtus profesinius teisėto ir greito šaunamojo ginklo naudojimo įgūdžius esant ekstremalioms situacijoms, supažindinti pareigūnus su teisiniais šaunamojo ginklo panaudojimo pagrindais, saugumo principais, ginklų sandara ir techninėmis charakteristikomis. Kaip vienos iš tokių programų pavyzdys galėtų būti Policijos departamento prie VRM Mokymo centre parengta pradinio šaudymo ir taktinio šaudymo programos. Pradinio šaudymo mokymo sistema dalinai panaši į tradicinę sportinio šaudymo sistemą, o taktinė – pagrįsta šaudymo užduočių ir situacijų nepastovumu.

Ekstremalių situacijų modeliavimas priklauso nuo dėstytojo kūrybingumo, nes standartinių situacijų gyvenime nebūna.Tai padeda formuoti profesinį policininkų intelektą. Keičiantis ginklų gamybos technologijai, keičiasi ir šaunamojo ginklo valdymo technika.Augant nusikalstamumui turi būti tobulinami ir keičiami įstatymai, tobulinama ir ginklo naudojimo technika. Todėl šaudybos programa turi būti lanksti ir nuolatos tobulinama. Šiame procese ypatingai pasitarnauja įvairių mokymo įstaigų atliekami tyrimai bei eksperimentai (pvz.:trumpavamzdžių ginklų tinkamumo, tinkamiausių kulkų policijos veikloje, transporto priemonių priverstinio stabdymo naudojant šaunamuosius ginklus tyrimai).

Bandant sulaikyti transporto priemonę dažniausiai šaudoma į automobilio padangas. Tuometinio Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto dėstytojai atliko policijos pareigūnų ginkluotėje naudojamų trumpavamzdžių ginklų( pistoletų ) bei šaudmenų pramušamosios galios tyrimus nustatė, kad policijos patrulių naudojamų ginklų pramušamoji galia pakankama ne tik pažeisti padangą. Netaiklaus šūvio į padangą atveju, kulka gali nesunkiai pramušti transporto priemonės kėbulą bei sužaloti ar netgi nukauti vairuotoją arba keleivius. O taip pat nepataikius ar tik kliudžius automobilį, kulka gali pataikyti į žmones, esančius viešojoje vietoje, pravažiuojančiame automobilyje arba lengvų konstrukcijų pastate.Problema dėl kulkų pataikymo į pastatus anksčiau nebuvo tokia aktuali,kaip šiuo metu. Anksčiau mūsų šalyje naudotos statybinės medžiagos ir technologijos (monolitiniai pastatai, pilnavidurės plytos) galėjo užtikrinti didesnį saugumą nuo atsitiktinių kulkų pataikymo. Šiomis dienomis lengvųjų konstrukcijų pastatų, dėl jų surinkimo spartos ir palyginti nedidelių kaštų, sparčiai gausėja. Ypatingai tai liečia visuomeninės paskirties statinius. Todėl šiuolaikinė policija turėtų naudoti specialius ginklus ir šaudmenis, kurie sudarytų prielaidas išvengti pašalinių piliečių sužalojimo ir ypatingai mirtinų atvejų.

Šiuo metu policijos patruliai ginkluoti keleto modelių ginklais: pistoletais ,,Makarov“, ,,ČZ – 75“, dalis ekipažų apginkluoti pompiniais lygiavamzdžiais šautuvais ,,Winchester 1300 Defender“. Atskleidžiant šių ginklų panaudojimo efektyvumą įgyvendinant policijos uždavinius, o konkrečiau mūsų nagrinėjamu šaunamojo ginklo panaudojimo prieš automobilį atveju, norėčiau pateikti keletą trumpų šių ginklų charakteristikų.

Pistoletas ,,Makarov“.

1954m. TSRS gynybos ministerija paskelbė konkursą naujam pistoletui sukurti,kuris kardinaliai skirtųsi nuo pistoleto,,TT“, tuo metu buvusio ginluotėje. Iš konkursui pateiktų 8 modelių
pasirinktas N.F. Makarovo modelis. Visą šį periodą pistoletas,, Makarov“ buvo ir yra pagrindinis asmeninis ginklas teisėtvarkoje ir kariuomenėje. Tačiau, kad ir kokie leidžiami nauji ginklo variantai, daugelis ekspertų pripažįsta, kad ginklas moraliai ir konstruktyviai pasenęs, nes neatitinka asmeniniam ginklui keliamų reikalavimų. Labai nedidelė šovinių atsarga, nepatogus ir neoperatyvus apkabos pakeitimas, neužsirakinanti spyna, todėl didelė dalis šovinio energijos lieka nepanaudota, labai nepatogus saugiklis, pritaikytas tik dešiniarankiams, nekokybiškas ginklo padengimas, todėl greitai rūdyja ir reikalauja daug priežiūros. Daugelis išvardintų savybių gali suvaidinti lemiamą vaidmenį neefektyviai panaudojant pistoletą prieš nestojusią transporto priemonę.
Taip pat atlikus pistoleto,,Makarov“ taiklumo tyrimus ir palyginus juos su kitais policijos veikloje naudojamais ginklais, paaiškėjo, kad blogiausi pataikymo į taikinius rezultatai gaunami šaudant šiuo trumpavamzdžiu ginklu.
Šaudoma pavieniais šūviais.Kovinė šaudymo sparta – 30 šūvių per minutę. Pistoletas su pilna dėtuve sveria 810 gramų, naudojami 9,2 mm pistoleto šoviniai. Kulkos pradinis greitis 315 m/s. Šoviniai į lizdą patenka iš dėtuvės,kurioje jų telpa 8.
.Besivejančio ir akivaizdžiai išreikštiems stabdymo signalams nepaklususio automobilio važiavimo greičių skirtumas daugeliu atvejų būna tarp 10km/h ir 30 km/h, taigi atstumas tarp šaunančio pareigūno ir automobilio rato, į kurį šaunama, kinta nuo 2 iki 10 metrų. Šūvis iš pistoleto ,,Makarov“ efektyviausias iki 50 metrų. Tačiau ,,Makarov“ kulkos kaunamoji galia išlieka iki 350 metrų . O tai netaiklaus šūvio atveju( kas, kaip jau minėjome, gali pasitaikyti neretai) gali sukelti nepageidaujamų,skaudžių pasekmių.
Nežiūrint į visus trūkumus, šiuo metu pistoletas ,,Makarov“ dar yra plačiai naudojamas tiek pas mus, Lietuvoje, tiek ir užsienyje.

Pistoletas,,ČZ-75“

Pistoletas ,,ČZ – 75“ – tai vienas iš geriausių Čekijos gamybos pistoletų, kaip teigia kai kurie ginklų ekspertai -,, tai vienas iš populiariausių pistoletų pasaulyje“.1991 -1993m. yra gautas vienos ginklų parodos apdovanojimas ,, už geriausią ginklo dizainą“. Pistoletą sukūrė broliai Josef ir František Koucky apie 1975m. Lietuvoje šis ginklas atsirado iš karto po nepriklausomybės paskelbimo. Pirmiausiai buvo perginkluojama policija, vėliau ir kariuomenė.
Ginklas yra patikimas, puikiai išbalansuotas, patogi didelė rankena gerai parinktu kampu, žemiau nei kitų sistemų automatiniuose pistoletuose įrengtas vamzdis sumažina atatranką, patogus kryptukas ir taikiklis, todėl lengva greitai nusitaikyti. O pastaroji savybė ypatingai aktuali policijos pareigūnams, kuriems visuomet tenka besivejančiųjų vaidmuo, ginklą gali panaudoti tik esant realiai grėsmei gyvybei ir sveikatai, o nusikaltėlis tuo metu jau būna suplanavęs ir pasiruošęs panaudoti šaunamąjį ginklą. Pistoleto geras išbalansavimas bei patogi rankena labai svarbu geram pataikymui, ypatingai tai liečia naudojant ginklą prieš nestojusią transporto priemonę, kadangi šaudoma labai ekstremaliomis sąlygomis – nepatogi šaudančiojo padėtis, didelis automobilio greitis ir kelio dangos nelygumai, taikinio (sprunkančiojo automobilio padanga) mažas dydis. Tačiau reikalaujama, kad būtų padaromi kuo mažesni pažeidimai ir tikslesni pataikymai. Šiuo aspektu pistoletas ,,ČZ-75“ gerokai lenkia savo pirmtaką Lietuvos policijos ginkluotėje ,,Makarov“.
Aukščiau jau minėti Lietuvoje atlikti eksperimentai, kurių metu buvo nustatinėjama pataikymo į numatytą sritį tikimybė šaudant įvairiais mūsų šalies policijos pareigūnų naudojamais ginklais. Analizuojant šiuos tyrimus, galima pastebėti, kad pataikymo į numatytą sritį tikimybė naudojant skirtingus ginklus priklauso nuo atstumo į taikinį. Pateiktoje grafinėje lentelėje matyti, kaip ši tikimybė sparčiai mažėja didėjant atstumui tarp šaulio ir taikinio šaudant pistoletu ,,Makarov“ ir lygiavamzdžiu šautuvu ,,Winchester 1300 Defender“. Tačiau akivaizdžiai matyti, kad atstumo iki taikinio didėjimas labai nežymiai įtakoja pistoleto ,,ČZ-75“ pataikymus. Pataikymo tikimybė truputį sumažėja, atstumui pakitus nuo 4 iki 5 metrų. Toliau didėjant atstumui iki bandymų metu tirtos 8 metrų ribos, pataikymo tikimybė išliko beveik nepakitus. Taigi, galima daryti išvadą, kad pistoletas ,,ČZ -75“ yra tikrai patikimas ir stabilus ginklas, puikiai tinkantis policijos veikloje. Pistoleto konstrukcija tokia, kad jis negali savaime iššauti nukritęs ar kišant jį į dėklą. Be to, ,,ČZ – 75“ lengvai ardomas ir valomas.

Šaudymas efektyviausias iki 50 metrų. Šaudoma pavieniais šūviais. Kovinė šaudymo sparta – ne mažiau kaip 30 šūvių per minutę. Naudojami 9mm parabelio šoviniai, apkabos talpa 15 šovinių. Naudojant šaunamąjį ginklą prieš asmenį, kaip rodo statistika, šūvių atliekama žymiai mažiau ir tokia šovinių atsarga (su atsargine apkaba – 30 šovinių) nebūtina. Tačiau priverstinio transporto priemonių stabdymo atveju, ypatingai tada, kai persekiojimas trunka ilgai, tai gali būti didelis privalumas.
Tačiau vertėtų paminėti ir keletą neigiamų šio trumpavamzdžio ginklo ypatybių. Tai labai ilgas, grubus ir netolygus gaiduko nuspaudimas, kurio negalima mechaniškai pareguliuoti, nes visas mechanimas surinktas viename mazge. Nešiojant ginklą dėkle ant diržo, labai lengvai nuspaudžiamas apkabos fiksatorius, ir pilną apkabą šovinių bėgant lengva pamesti. Tuščia gi apkaba, nuspaudus fiksatorių, pati neiškrenta, todėl negalima operatyviai pakeisti apkabos. Dėl aukštai iškelto dūžiklio, labai nepatogu, viena ranka laikant, užvesti dūžiklį į kovinę padėtį.

Automatinis šautuvas AKS – 74U
AK serijos ginklai yra labiau karinės paskirties, tačiau šio modelio automatinis šautuvas ilgą laiką buvo naudojamas ir policijos veikloje. Dar ir šiuo metu Lietuvos policijos komisariatai savo ginkluotėje turi ir gali panaudoti šiuos ginklus.
AK serijos automatiniai šautuvai – tai garsaus rusų ginklų konstruktoriaus
M.T.Kalašnikov sukurtų automatinių šautuvų serija. Šis ginklas yra labiausiai paplitęs po pasaulį ir gaminamas ne tik Rusijoje, bet ir daugelyje pasaulio valstybių, kur ir po šiai dienai yra pagrindiniu šaulių ginklu. Konstrukcija yra labai paprasta, automatika veikia dujų iš vamzdžio nuvedimo principu, o visos detalės yra nesudėtingos, kitaip tariant nėra kam sulūžti ar užstrigti, todėl yra toks aukštas ginklo patikimumo laipsnis. Ilgus metus tobulinant AK serijos ginklus, ieškant optimaliausio varianto kompaktinio ginklo, konstruktoriai iš visų galų ,,apkarpė“ AK – 74. Gavosi palyginti nedidelis ginklas, kurio paskirtis buvo praplėsta. Šiuo ginklu apginklavo specialiąsias tarnybas, policiją, dalį kariuomenės. Daugumai tarnybų AKS – 74U netiko dėl galingo ir nenusakomo poveikio šovinių, tačiau tuo metu kito panašios paskirties ginklo nebuvo. Naudoti šį ginklą uždarose patalpose yra pavojinga, o šaudyti didesniais kaip 200 metrų atstumais jis netinka. Pagrindinė ugnis yra automatinė: trumpos serijos – iki 5 šūvių ,ir ilgos serijos – iki 10 šūvių. Šaudant trumpomis serijomis yra didelis kulkų išmėtymas, o ką jau kalbėti apie ilgas serijas. Rusijos karinių struktūrų specialistai po Čečėnijos karo pripažino, kad ginklas netinkamas net karo lauke sąlygomis.

Vienas iš AKS -74U trūkumų – per trumpas stūmoklis. Automatas turi keletą medinių detalių, kurios nėra ypatingai atsparios aplinkos poveikiui, taip pat gali prarasti savo savybes ilgą laiką sandėliuojant. Metalinė buožė nešiojant kabinėjasi už rūbų ir kliūčių, atsilaisvina tvirtinimo elementai. Šio ginklo šoviniai ypatingai lengvai keičia kryptį, net ir nuo menkiausios kliūties (medžio šakelės, lapo). Taigi, automatinis ginklas AKS – 74U netinkamas civilinėje (policijos) veikloje, kadangi policijos uždavinių įgyvendinimas pagrinde susijęs su veiksmais viešojoje vietoje, kur gausu žmonių, šaunamasis ginklas panaudojamas tik išskirtiniais atvejais konkretiems asmenims, ir tik sustabdyti, o ne nukauti juos. Transporto priverstinio stabdymo šaunamuoju ginklu atvejais, šis automatinis šautuvas tikrai nėra tinkamas, nes dauguma atvejų gali stipriai nukentėti pašaliniai asmenys, kadangi kulkos kaunamoji galia yra didelė ir ji išlieka iki 1100 metrų. Pati kulka lekia iki 2900 metrų.

Lygiavamzdis šautuvas ,,Winchester 1300 Defender “

Lygiavamzdžiai šautuvai policijos veikloje naudojami:
– iš įvairių atstumų neutralizuoti nusikaltėlius, užsibarikadavusius asmenis;
– išsklaidyti masinių riaušių bei grupinių teisėtvarkos pažeidimų dalyvius;
– priverstinai stabdyti transporto priemones.
Lygiavamzdį pompinį šautuvą Winchester 1300 Defender gamina amerikiečių firma

WINCHESTER, turinti 150 metų ginklų tradicijas ir patirtį. Defender serijos ginklai skirti savigynai ir apsauginei veiklai.. Winchester 1300 Defender – ypatingai nebrangus ginklas kaip tokiai vienai žinomiausiai ir gerbiamiausiai ginklų gamintojų kompanijai. Šis ginklas patogus naudoti dėl nedidelio ilgio ir trumpo vamzdžio, mažo svorio ir didelės talpos apkabos. Ypač lengvai
ir gerai valdomas, unikalus savo psichologiniu poveikiu.Pagal savo kovines savybes iš nedidelių atstumų nenusileidžia graižtviniams šautuvams.

Šautuvo masė 2 kg. 800gr. Kovinė greitošauda 15-20 šūvių per 1 minutę. Efektyvus šaudymas 30 – 60 metrų, kaunamoji galia iki 200 metrų. Ginklą galima užtaisyti dviem būdais: greitas-kai šovinys įdedamas iškart į lizdą, bei įdedant šovinius į dėtuvę. Prie neigiamų ginklo savybių būtų galima priskirti labai trumpą vamzdį, nepakankamai patikimą apsaugą nuo netyčinio šūvio. Taip pat reikėtų pastebėti, kad ginklas patikimai veikia iki -10 lapsnių Celsijaus. Ši savybė pakankamai aktuali mūsų klimato juostoje, kur žiemos temperatūros dažnai būna žymiai žemesnės.

Priverstiniam stabdymui prieš nestojusias transporto priemones naudojant šaunamąjį ginklą, tikslingiausia būtų naudoti ,,Winchester 1300 Defender“, kadangi jis, lyginant su kitais, prieš tai paminėtais policijos ginklais, šaudo taikliausiai ir gali sukelti mažiausiai nepageidaujamų padarinių.

Žinoma, po šūvio (taiklaus arba ne ) gręsiančios pasekmės priklauso ne tik nuo šovusio policijos pareigūno bei ginklo rūšies, bet ir nuo panaudotų šaudmenų. Teisėtvarkos pareigūnams leidžiama naidoti keturių rūšių šaudmenis:
a) kulkas ir grankulkes;
b) traumuojančio poveikio užtaisus (gumines kulkas, gumines grankulkes);
c) ašarinių dujų užtaisus;
d) papildomus šaudmenis (nenuplaunamų dažų, signaliniai, garsiniai, apšviečiamieji užtaisai).

Panaudojant lygiavamzdį šaunamąjį ginklą prieš nestojusią transporto priemonę, pagrinde naudojamos ir efektyviausios kulkos bei grankulkės. Kulkos tipo užtaisai naudojami, kaip specialūs užtaisai, leidžiantys sustabdyti autotransporto priemonę, išmušti durų spyną ir atremti ginkluotą užpuolimą ar pasipriešinimą. Dėl mažos rikošeto tikimybės ir ribotos pavojingumo zonos šie užtaisai žymiai pranašesni už pusiau automatiniams pistoletams bei automatiniams ginklams skirti šaudmenys.

Rekomenduojami užtaisai:
a)12/70 mm šovinys su kulka ,,Brenneke“. 18,5 mm skersmens, 3,2 gramų svorio cilindrinės formos švininė kulka;
b) 12/70 mm šovinys su kulka ,,Sabot slug“. 11,4 mm skersmens, 28,3 gramų svorio ilgas ir siauras švininis cilindras apvaliu priekiu ir plokščiu galu. Kulkos skersmuo daug mažesnis nei vamzdžio, todėl į tūtelę ji dedama sintetiniame konteineryje,kuris šūvio metu išsiskiria į dvi dalis.

c) 12/70 mm šovinys su kulka ,,Rifled slug“. 18,5 mm skersmens, 30 gramų svorio cilindrinė kulka su išpjovomis ir sintetiniu pagrindu. Išstisinės išpvojos suteikia kulkai didesnį pradinį greitį. Sintetinės kulkos pagrindas sumažina kulkos deformaciją šūvio metu.

Naudojant visus užtaisus šūvis efektyviausias iki 90 – 100 metrų, o kaunamoji galia išlieka iki 200 metrų.

Grankulkės – stambūs švininiai rutuliukai, padengti stibiu, kuriuos naudojant būna iš dalies nedidelė pavojingumo zona bei maža rikošeto tikimybė. Atremiant ginkluotą užpuolimą rekomenduojami 8,6mm, 7,6mm, 6,4 mm skersmens švininiais rutuliukais pripildyti užtaisai. Kaip tyrimai parodė, naudojant grankulkes stabdant transporto priemones, tokio palyginti nemažo skersmens rutuliukai labai efektyviai prakerta automobilio padangas ir oras išeina labai greitai (sekundžių bėgyje). Tačiau netaiklaus šūvio atveju, tokie šratai lengvai prakerta metalines kėbulo dalis ir gali sužaloti trnsporto priemonėje esančius asmenis. Nustatyta, kad automobilio padangą galima pažeisti naudojant ne mažesniais, kaip 3,0 mm skersmens šratais užtaisytus šovinius, tačiau automobilis iki nukrentant oro slėgiui padangoje dar gali važiuoti 5-8 minutes. Eksperimentais buvo nustatyta, kad vis dėlto tikslingiausia šaudyti 4,5 mm diametro šratais užtaisytais šoviniais, kurie gali padėti išvengti kiauryminių kėbulo pažeidimų, tuo pačiu automobilyje esnčių žmonių sužalojimų. Pvz.:esant mažesniam nei 30 laipsnių kampui tarp šūvio trajektorijos ir automobilio durelių, durelės tik apgadinamos, tačiau nepramušamos.

Tarp kitko, dar būtų galima paminėti vieną rekomenduojamą užtaisą iš ašarinių dujų užtaisų kategorijos. Tai 12/70 L-P (,,Penetratig“) – 12/70 mm kalibro šovinys su 18 procentų CS tipo dujų koncentracija. Tokio tipo kulkos skirtos neutralizuoti asmenis, užsibarikadavusius patalpose, automobilyje ir kt. Šis užtaisas turi metalinį antgalį kietai priedangai pramušti. Atsimušdama į kliūtį(automobilio langą, duris,buto langą arba kitą kietą priedangą) kulka suyra, paskleisdama dujas tos patalpos viduje ir neutralizuoja penkiolikai minučių jose esančius asmenis. Atstumas, reikalingas automobilio langui pramušti – 15 metrų, buto langui – 50 metrų, 10 mm medinei priedangai arba 2 mm metalinei priedangai – 2-3 metrai. Tiesioginis šūvis į asmenį gali būti mirtinas iš 120 metrų. Šie šoviniai gali būti naudojami tik šaudymui per kliūtį.Pasklidusių ašarinių dujų koncentracija – 30 metrų.

Taip pat būtina aptarti ir šaudmenis, skirtus trumpavamzdžiams ginklams, naudojamiems policijos veikloje. Eksperimentiniai tyrimai parodė, kad visos kulkos, skirtos pistoletams, pramuša ne tik automobilio padangą, bet ir autotransporto priemonių kėbulo detales. Policijai skirtų bukų kulkų ir šovinių su ekspansyviomis kulkomis (remiantis tarptautinėmis sutartimis ekspansyvias kulkas naudoti prieš žmogų draudžiama) pramušamoji galia yra nedidelė, ko negalime pasakyti apie apvalkalinių kulkų smailiu antgaliu galią. Iš pusiau automatinių ginklų šaudant galingus šovinius genda ginklo mechanizmas, o kiaurai prašovus taikinį gali nukentėti pašaliniai asmenys. Todėl policijos patruliams rekomenduojama naudoti nedidelės galios, pusiau apvalkaline buka kulka šovinius.

4.3. Padangos, į kurias šaudyti neefektyvu

Pasaulyje jau gan ilgą laiką yra eksploatuojamos padangos, į kurias šaudyti gali būti neefektyvu. Lietuvoje pastaruoju metu tokio tipo automobilinės padangos taip pat atsiranda rinkoje. Konkrečių gamintojų ir padangų parametrų neminėsiu, tačiau trumpai apžvelgsiu jų konstrukciją ir specifinius skirtumus.

1. Šios rūšies padangose rato diskas ir padangos ertmė padengta specialia medžiaga, kuri savo savybėmis panaši į statybines montažines putas – ,,makrofleksą“. Pradūrus ar pašovus tokią padangą, gali būti, kad pažeidėjo iš karto sustabdyti nepavyks ir tenks imtis kitų priemonių.

2. Kita rūšis, naudojama pasaulyje – tai padangos, kurių vidinis paviršius padengtas lipnia, elastinga medžiaga, kuri, pradūrus padangą, užpildo atsiradusią skylę, ir faktiškai padanga lieka nepažeista.

3. Tai pagrinde krovininių automobilių padangos, kurios turi kompresorius, automatiškai pripildančius oro į pradurtas arba į tas padangas, kuriose oro slėgis sumažėja. Tačiau tokie automobiliai neišvysto didelio greičio ir juos galima sustabdyti kitais būdais.

4.Padangos, kurios prieš keletą metų pradėtos gaminti JAV koncerno „Good Year” gamyklose. Šios padangos turi kietus kraštus. Pradūrus ar perpjovus (peršovus) tokią padangą, automobilis gali važiuoti 80 km/h greičiu tiesiai ir stabiliai.

5. KONKRETI SITUACIJA

Policijos komisariato operatyvaus valdymo grupės budėtojas apie 12 val.telefonu gavo piliečio N. pranešimą apie tai, kad prieš keletą minučių jam palikus savo ,,Audi“ markės automobilį prie miesto centre esančios kavinės ,, Centras“ ir užėjus į šią kavinę, jo automobilis buvo
nuvarytas. Budėtojas išsiaiškino transporto priemonės valstybinius numerius, spalvą, modelį ir pirmiausiai įstrigusius pagrobėjų išorinius požymius, bei nedelsiant pranešė apie šį įvykį visiems tuo metu mieste ir už jo ribų budėjusiems policijos ekipažams, nurodydamas visą žinomą informaciją. Kaip tik netoli vagystės vietos buvo eismo priežiūros patrulių ekipažas, kuris tuoj pat pastebėjo priešais juos dideliu greičiu atvažiuojantį pavogtą automobilį. Eismo priežiūros automobilyje tuo metu buvo įjungti mėlynos ir raudonos spalvos švyturėliai bei specialūs garsiniai signalai. Vienas pareigūnas greitai iššoko iš savo automobilio ir skritulio pagalba stabdė atvažiuojantį ,,Audi“ . Tačiau pastarasis padidino greitį ir nestabdydamas įvažiavo į ypatingai tokiu metu judrią pagrindinę miesto gatvę. Pažeidėjai tik centimetrų atstumu neatsimušė į vieną automobilių, pastarasis vengdamas susidūrimo užvažiavo ant šaligatvio ir atsitrenkė į elektros stulpą.Bet vogtas ,,Audi“ neišvengė šoninio smūgio į kitą automobilį, tačiau nebuvo pažeistas taip, kad negalėtų sprukti iš įvykio vietos,todėl didindamas greitį nuvažiavo tolyn. Policijos ekipažas gan smarkiai atsiliko nuo persekiojamųjų dėl sankryžoje susidariusios spūsties, bet kadangi arčiau nebuvo jokio kito ekipažo, patys tesė persekiojimą. Už miesto esančiame miškelyje policininkai pastebėjo stovintį vogtą automobilį, jį užblokavo, tačiau šis važiudamas atbuline eiga, trenkėsi į policijos ekipažą, juos nustūmė į šalį ir nuvažiavo toliau.Persekiojimas už miesto truko gan ilgai, keletą dešimčių kilometrų, mažesnius miestelius pažeidėjams pervažiuojant nemažinus greičio. Kai policininkams pavyko priartėti prie ,,Audi“, keletą kartų per garsiakalbį buvo pareikalauta sustoti ir įspėta, kad bus panaudotas šaunamasis ginklas. Tai nepadarė jokios įtakos sprunkantiesiems asmenims, automobilis greičio nesumažino. Policijos pareigūnas iššovė iš tarnybinio ginklo ,,ČZ – 75“ keturis įspėjamuosius šūvius į orą, kai ir tai nedavė jokių rezultatų, buvo nuspręsta šauti į transporto priemonę, kadangi už keleto kilometrų turėjo būti tankiai gyvenamas miestelis ir pažeidėjai ten galėjo sukelti didelį pavojų pašaliniams žmonėms. Taikant į automobilio padangas, buvo atlikti trys šūviai. Keliui darant posūkį, vogto ,,Audi“ vairuotojas nesuvaldė automobilio ir nuvažiavo nuo sankasos, apsiversdamas ant stogo. Nusikaltėliai buvo sulaikyti, besistengdami išsivaduoti iš apvirtusio automobilio.

6. SITUACIJOS ANALIZĖ

Atlikus tarnybinį patikrinimą, buvo nustatyta, eismo priežiūros skyriaus policininkai tarnybinį šaunamąjį ginklą panaudojo teisėtai.

Policijos pareigūnai tinkamai veikė daugelyje šios situacijos etapų. Pirmiausiai tinkamai, remiantis įstatymais nustatyta tvarka buvo stabdomas automobilis. Net ir nevogtos transporto priemonės vairuotojas turėtų klausyti tokio akivaizdžiai išreikšto uniformuoto policijos pareigūno gesto, kaip mojavimas skrituliu su raudonu atšvaitu. Tuo labiau, kad tuo pačiu metu dar buvo įjungta specialūs mėlynos ir raudonos spalvos švyturėliai bei garsinis signalas. Toks stabdymo būdas yra pakankamas pagrindas sustabdyti automobilį netgi ir tamsiu paros metu. Kol vienas pareigūnas bandė sustabdyti vogtą ,,Audi“, tarnybinio automobilio vairuotojas, negesindamas variklio sustojo kuo arčiau dešinio kelkraščio, kad užtektų vietos bet kuriuo momentu apsisukti, jeigu priešais važiuojanti transporto priemonė stabdoma nestotų (kas labai tikėtina šiuo konkrečiu atveju turint tokią informaciją). Taip ir atsitiko. Policijos automobilio vykdomą persekiojimą apsunkino sankryžoje sukelta sumaištis, avarinė situacija. Kol streso ištikti vairuotojai atlaisvino kelią, prabėgo nemažai svarbaus laiko, kuris vos neįtakojo pagrobėjų pabėgimą ir pasislėpimą. Policijos ekipažas galėjo pačioje konflikto pradžioje blokuoti kelią atvažiuojančiam vogtam automobiliui, tuo stipriai apribodamas pažeidėjų veiksmų laisvę. Tačiau dėl stresinės situacijos netikėtumo ir intensyvumo tai nebuvo padaryta. Ilgą persekiojimą įtakojo ir tai, kad remiantis Policijos patrulių veiklos instrukcijos VII skirsnio 77.4 punkto:,,patrulinio automobilio(motociklo) judėjimo greitį pasirinkti, kad būtų užtikrintas visų eismo dalyvių saugumas“ reikalavimais, policijos ekipažas judrioje gatvėje negalėjo išvystyti maksimalaus greičio, net įjungęs specialiąją šviesos ir garso įrangą.

Už miesto ribų, nedideliame miško kelyje pamatęs vogtą automobilį, policijos ekipažo vairuotojas taktiškai neteisingai sustojo. Jis savo automobiliu pilnai neužstojo viso galimo pravažiuoti ploto, neįvertino taranavimo galimybės. Keletu automobilių statant kelyje užtvarą, patartina juos statyti ne skersai kelio, o kampu vienas į kitą – eglutės forma. Taip užtvara padaroma žymiai atsparesnė prasiveržimui ją taranuojant. Šiuo konkrečiu atveju, pagalba nesuskubo atvykti, taigi kelio blokavimas žymiai apsunkėjo. Lemiamą vaimenį, padarant šią sulaikymo klaidą, galėjo suvaidinti ir ankstesnė, kitų pareigūnų, patirtis, kad bėgantys asmenys dažniausiai sprunka ir bando pasislėpti miškingose vietovėse, kur juos pagauti arba susekti pėdsakus būna ypatingai sunku. Tam reikia didelių pareigūnų pajėgų, kurias surinkti būna labai mažai laiko. Kinologus turi ne visi respublikos policijos komisariatai, jiems atsigabenti taip pat prireikia daug brangaus laiko.

Taigi, policininkams pabandžius nesėkmingai užstatyti kelią ir nespėjus nei vienam iš jų išlipti iš tarnybinio automobilio, nusikaltėliai taranuodami prasiveržė pro šoną ir vėl atsidūrė pagrindiniame kelyje. Policijos ekipažas žinodamas aplinkinių kelių išdėstymą, visą laiką pranešinėjo komisariato budėtojui, kur jie tuo metu važiuoja, kur suka pavogtas automobilis ir kuriuo keliu būtų patogiausia kitam ekipažui blokuoti kelią ar prisijungti prie persekiojimo. Taip pat budėtojui buvo pranešta, kad vogtame ,,Audi“ markės automobilyje matomi du juo važiuojantys asmenys, bei keletas pastebėtų išskirtinių jų bruožų. Tai buvo būtina, kad naujai persekioti pradėjęs ekipažas turėtų visą įmanomą informaciją, jeigu dabartiniam besivejančiam policijos transportui kas nors atsitiktų, arba jeigu nusikaltėliai bandytų pasislėpti be automobilio.

Toliau besivejant keletą kartų per garsiakalbį buvo pareikalauta nedelsiant sustoti, kitaip bus panaudotas šaunamasis ginklas. Ši psichinė prievartos priemonė kartais duoda norimų rezultatų, tai ypatingai gerai gali suveikti prieš mažiau savo jėgomis pasitikinčius, savo daromais veiksmais abejojančius pažeidėjus. Tačiau tai retai veikia užkietėjusius nusikaltėlius. Tokius asmenis sunkiai paveikia ir sekanti prievartos priemonė – šaunamojo ginklo panaudojimas, šaudant į orą. Nors taip pat pasitaiko nemažai atvejų, kad nestojusios transporto priemonės vairuotojas atsisakytų savo ketinimų toliau bėgti, pareigūnams nuo žodinių perspėjimų perėjus prie aktyvių veiksmų,t.y. pirmiausia pradėjus šaudyti į orą. Šaunamasis ginklas, vien kaip psichologinio poveikio priemonė, yra labai efektyvus, kadangi kiekvienas iš mūsų įsivaizduoja, kokie gali būti padariniai.

Kai kuriose užsienio šalyse (Vokietijoje, JAV) vienas iš priverstinio automobilių stabdymo būdų yra pažeidėjų automobilio taranavimas specialiu policijos pajėgų automobiliu. Šį darbą dirba specialiai tokių įgūdžių apmokyti pareigūnai.Daugkartinių treniruočių metu šie vairuotojai išmoksta naudoti pačius efektyviausius transporto priemonės sustabdymo kito automobilio pagalba, būdus ( pvz.: smūgis į atitinkamą lengvojo automobilio galinę dalį, įtakojantis pastarojo apsisukimą kelyje).

Kolkas pas mus tokiose situacijose prieš nestojusią transporto priemonę dažniausiai panaudojamas šaunamasis ginklas. Pagrinde šaunama į automobilio padangas. Nagrinėjamu atveju, po įspėjamųjų keturių šūvių į orą sekė trys būtent padangon taikomi šūviai. Šaudant į judančius taikinius ypač svarbu nustatyti užuobėgą. Užuobėga – tai atstumas, kurį įveikia taikinys, kol kulka nuskrieja iki jo. Svarbu nutaikyti momentą šūviui, kai mažiausiai krato, tada nusitaikymas gali būti greitas ir taiklus. Eismo priežiūros patruliai, dažnai važinėjantys to regiono keliais ir gerai pažįstantys daugumą kelio dangos nelygumų,kitų ypatybių, gali į priekį numatyti lygaus kelio ruožus, tinkamus taikliam šūviui. Ne taip seniai Lietuvos teisėsaugos institucijų pareigūnai buvo supažindinti su ypatingai galingais šoviniais, kuriuos šiuo metu ruošiasi naudoti ,,Aras“. Šių šovinių pramušamosios galio užtenka prakirsti automobilio variklio bloką . Patirti pažeidimai įtakoja variklio darbo sutrikimus, dažniausiai jis tiesiog sustoja.

Mūsų nagrinėjamu atveju, iš trijų paleistų šūvių į automobilį pataikė du paskutinieji. Pirmasis, neįvertinus užuobėgos, pataikė į asfaltą. Vėliau ir sumažinus atstumą iki nestojusio automobilio, ir geriau prisitaikius, šaudoma buvo jau taikliau. Kaip vėliau paaiškėjo, viena kulka pataikė į kėbulą, netoli kuro užpylimo angos, kita – į padangą. Pataikymas į kuro baką, atrodytų gali sukelti katastrofiškus padarinius dėl sprogimo. Tačiau Didžiojoje Britanijoje atliktų eksperimentinių tyrimų metu nustatyta, jog norint susprogdinti automobilį, bake turi būti mažai kuro ir prisikaupę daug degiųjų garų, taip pat būtina dar daug kitų sąlygų. O automobiliams verčiantis, atsitrenkiant į kliūtį ar kitus automoblius,sprogimo tikimybė labai maža.

Tikriausiai dėl pažeistos padangos, nestojęs vairuotojas, tiksliau – nusikaltėlis, nesuvaldė staigiame posūkyje vogtos,,Audi“ ir ši nuslydusi nuo kelio sankasos, apvirto. Pareigūnas, nusprendęs būtent šiuo momentu panaudoti šaunamąjį ginklą, žinojo apie šio kelio ypatybes (iš toliau nematomas staigus kelio posūkis) ir tikėdamasis atitraukti vairuotojo dėmesį nuo kelio, pasielgė teisingai. Nusikaltėliai buvo sulaikyti bebandantys išlysti iš apvirtusio automobilio ir pristatyti į operatyvaus valdymo skyrių.

IŠVADOS

Tuo atveju, kai policijos pareigūno reikalavimui sutoti nepaklusęs transporto priemonės vairuotojas savo tolimesniais veiksmais kelia akivaizdžią grėsmę (pavojų) kitų kelių eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai, gyvybei ar turtui, padidinto pavojaus statiniams ar objektams, o kitokių priemonių sustabdyti transporto priemonės nėra arba jos išnaudotos ir neduoda reikiamo rezultato, policijos pareigūno veiksmai panaudojant tarnybinį šaunamąjį ginklą tokiai trnsporto priemonei sustabdyti, vertintini, kaip būtinasis reikalingumas. BK 31 straipsnio ,,Būtinasis reikalingumas“ pirmoji dalis nurodo, kad asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti.

Jeigu policijos pareigūnas padarė klaidą, neteisingai suprasdamas įstatymo, reglamentuojančio prievartos panaudojimo teisėtumą, normas, tokia klaida neatlaidžia nuo atsakomybės ir nesušvelnina jos. Tačiau, kad ir teisėtai panaudojus šaunamąjį ginklą, ko pasekoje įvyko sunkiausi galimi padariniai – žmogaus mirtis, niekas neapsaugo policijos pareigūno nuo moralinės atsakomybės, kurią gali jausti jis pats bei sustiprinti nusikaltusio artimieji. Artimieji dažniau prisimins savo draugą, giminaitį ar šeimos narį ne kaip nusikaltusį, o kaip žuvusįjį arba netgi policijos pareigūno nužudytąjį. Juk svarbiausia vertybė, kurią gerbti skiepijama žmogui, o tuo labiau pareigūnui yra kito žmogaus gyvybė.

Tačiau jeigu taip įvyko nepažeidžiant įstatymų normų, t.y. visuomenės bendrai besilaikomų normų teisinės išraiškos, tai nei pats pareigūnas, nei ta pati visuomenė, kurios interesus jis gina, neturėtų abejoti pasirinktu būtent tokiu sprendimu. Teisingas įstatymų normų pritaikymas priklauso nuo pačio policijos pareigūno sąmoningumo, išsilavinimo, praktinių įgūdžių ir kitų savybių, kurias turi tobulinti ir tobulina visą tarnybos visuomenei laiką.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1.Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas. Vilnius,2000
2. Policijos departamento Policijos patrulių veiklos instrukcija, įsakymas Nr.660, Vilnius 2002
4.LR Krašto apsaugos puskarininkių mokykla. Kario vadovėlis, Vilnius 1995
5. Policijos departamento prie LR VRM Mokymo centras ,, Policijos pradinio šaudymo mokymo kurso programa“, Vilnius, 2001
6.V. Pataševas. Šaunamojo ginklo naudojimo problemos Lietuvos policijos veikloje: tiriamasis darbas. Vilnius.LTU 2001
7. S.Greičius, A.Butavičius, V.Čigrinas .Transporto priemonių priverstinio stabdymo naudojant šaunamuosius ginklus tyrimas.Jurisprudencija, 2003, t. 49(41)
8. A.Janušauskas,V.Čigrinas . Prognostiniai policijos pareigūnų šaudymo įgūdžių formavimo aspektai. Jurisprudencija, 2002, t.36(28)
9.V.Pataševas . Policijos tarnybinio ginklo naudojimo problemų sprendimas:trupavamzdžių ginklų tinkamumo tyrimas. Jurisprudencija, 2002 t.35(27)
10.LR Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, Žin.,2002, Nr.12 – 467
11.Lietuvos policijos mokymo centras. Policijos taktinio šaudymo mokymo kursas.Metodinė medžiaga. Vilnius, 2002

Leave a Comment