TURINYS:
ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………21. XII LENTELIŲ ĮSTATYMAI. ROMĖNŲ TEISĖ RESPUBLIKOS PERIODU……………42. ROMĖNŲ TEISĖ ROMOS IMPERIJOS LAIKOTARPYJE………………………………………43. ROMĖNŲ TEISĖS KODIFIKACIJA………………………………………………………………………64. DIGESTAI……………………………………………………………………………………………………………65. ROMĖNŲ TEISĖ VIDURAMŽIUOSE……………………………………………………………………76. ROMĖNŲ TEISĖS ATGIMIMAS…………………………………………………………………………..87. TEISĖS MOKSLŲ STUDIJŲ PRADŽIA…………………………………………………………………98. ROMĖNŲ TEISĖS SUVOKIMAS IR PERĖMIMAS – RECEPCIJA………………………….9IŠVADA…………………………………………………………………………………………………………………..11LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………………….13ĮVADAS“Romėnų teisė” reiškia antikinės Romos teisę, vergovinės Romos valstybės teisę.Pagal vieną žinomą posakį romėnai “tris kartus užkariavo pasaulį”. Pirmą kartą – legionais, antrą – krikščionybe, trečią – teise. Seniausias romėnų teisės šaltinis buvo papročiai (mores majorum). Pirmoji romėnų teisės kodifikacija iškyla V šimtmečio pr. m. e. viduryje. Ji vadinosi “XII lentelių įstatymai” – tai sutvarkytos papročių teisės rinkinys, susidedantis iš trumpų taisyklių ir draudimų, surašytų dvylikoje varinių (pagal kai kuriuos šaltinius – medinių) lentelių, kurios buvo išstatytos miesto aikštėje, todėl niekas negalėjo “atsikalbinėti įstatymų nežinojimu”. Įstatymus privalėjo žinoti visi Romos piliečiai, nes be to nebuvo įmanoma atlikti pilietinių pareigų. Kai kuriais šaltiniais, jaunuoliai stojantys į piliečių gretas, turėjo žinoti įstatymus mintinai. Ilgą laiką Romoje, jie buvo laikomi viešos ir privačios (fous omnis publici privaque juris) teisės pagrindiniu šaltiniu.1. XII LENTELIŲ ĮSTATYMAI. ROMĖNŲ TEISĖ RESPUBLIKOS PERIODUXII lentelių įstatymai buvo paprastos teisės pagrindu. Labiau jie buvo reikalingi plebėjams apsisaugoti nuo patricijų teisėjų savivalės, kurie buvo linkę laisvai, ignoruodami plebėjų interesus, aiškinti nerašytas papročių normas, naudodamiesi monopoline teise eiti valstybines pareigas. Teisės kodifikacija buvo jiems kovos etapas už susilyginimą su patricijais. Įstatymų tekstas iki mūsų dienų neišliko, bet didžioji dalis tyrinėtojų yra rekonstruota pagal vėlesnių autorių, tokių kaip Cicerono, Ulpiano, Gajaus ir kt., citavusių įstatymų ištraukas, darbus.
XII lentelių įstatymai baigėsi nurodymu, kad ateityje įstatymo galią turėsią tautos susirinkimo nutarimai (XII lent., 5 str.). Nors papročiai dar kurį laiką išsaugojo savo, kaip lygiaverčio įstatymams teisės šaltinio, reikšmę, bet formaliu požiūriu nuo šiol teisės kūrimas senovės Romoje buvo sutelktas tautos susirinkimo rankose. Nors tautos susirinkimas, kaip aukčiausia romėnų tautos institutcija, turėjo įkūnyti demokratiją, bet realią valdžią valstybėje įgyvendino senatas, kuris buvo nuolatinė valstybės valdžios institucija, vaidinusi svarbiausią vaidmenį Romos respublikos visuomeniniame gyvenime. Senato narių sąrašus penkeriems metams sudarydavo specialus magistratas – cenzorius, įtraukdamas į jį kilmingiausių ir turtingiausių šeimų atstovus, paprastai jau buvusius aukščiausiais valstybės pareigūnais. Formaliai senatas buvo konsultacinė institucija, kurios nutarimai ir vadinosi senatus consultum. Romėnų teisės raida respublios laikotarpiu rėmėsi ne tiek tautos susirinkimų priimtais įstatymais, kiek laiko patikrinta teismo praktika. Sparčiai rutuliojantis visuomenės gyvenimui, senosios teisės taisyklių nebepakako, todėl teismo pareigūnai patys reglamentavo naujus visuomeninius santykius, buvusius nežinomus senąjai teisei.2. ROMĖNŲ TEISĖ ROMOS IMPERIJOS LAIKOTARPYJERomos miesto valstybės galimybės I a. pr. Kr. išsisėmė, tapo aišku, kad miestas valstybė nepajėgė efektyviai valdyti užkariavimais išplėstą milžinišką pavaldžią teritoriją, išlaikyti bent minimalią jos gyventojų vienybę, susidoroti su užkariautų tautų pasipriešinimu ir platų mastą įgavusiais vergų sukilimais. Šiomis sudėtingomis politinėmis aplinkybėmis respublika, jau virtusi pasauline valstybe, beveik per šimtmetį išsigimė į tam tikrą imperijos formą, gavusią principato pavadinimą. Pirmasis Romos imperatorius Oktavianas, 27 m. pr. Kr. gavęs aukščiausią valdžią ir augusto, t.y. išaukštintojo garbės titulą, formaliai įstatymų leidybos teise nesinaudojo. Tačiau faktiškai nuo šiol įstatymų leidyba kaip tik visiškai susitelkė princepso, pirmojo senatorių saraše, rankose. Sumažėjo tautos susirinkimo reikšmė, nes jis netiko milžiniškai teritorijai valdyti, todėl jo spendimai jau lietė tik Romos miestą ir apylinkę. Įstatymo galią įgijo senatuskonsultai, tad princepsui tereikėjo visiškai užvaldyti senatą. Pažeidžiant respublikos tradicijas, Oktavianas iki gyvos galvos buvo išrinktas į svarbiausias valstybės pareigas – cenzoriaus, nuo seno sudarančio senato sudėtį, tautos tribūno, galėjusio vetuoti pareigūno sprendimą. Netrukus prie teisės kūrimo prisidėjo ir jau savarankiška imperatorių veikla. Imperatorių leidžiamas konstitucijas romėnų teisininkai laikė aktais, leidžiamais tautai jiems perdavus savo įstatymų leidybos teisę. Principatas nuslopino romėnų pilietiškumo dvasią, respublikos tradicijos ilgainiui buvo pamirštos. Valstybės valdžios centru tapo imperatorius, o pagrindiniu teisės šaltiniu – imperatoriaus sprendimai. Romos valstybę III a. vėl ištiko daug nesėkmių. Į jos teritoriją įsiveržė kaimyninės tautos, kurios nuniokojo didžiulius imperijos plotus. Ekonominiai valstybės ištekliai buvo išsekinti. Tai vienur, tai kitur įsiliepsnojo kariniai maištai, besiplėsdami jie sužlugdė administracines ir teisines valdžios institucijas, parengė dirvą naujai valstybės valdymo formai – neribotai monarchijai, vadinamai dominatu, įsigalėti. Amžiaus pabaigoje, valdant Diokletianui, Romos imperatorius nustojo būti tik pirmasis savo valstybės pilietis – jis tapo dievu, turinčiu savo valdiniams absoliutinę valdžią. Imperatorius tapo vienvaldžiu, įstatymų nebesaistomu monarchu. Įstatymais virto jo norai. Senosios respublikos įstaigos nebeteko bendrosios valstybinės reikšmės. Dominato laikotarpiu, Romos imperijai virtus monarchija su absoliutine imperatorių valdžia, svarbiausiu teisės šaltiniu tapo jų konstitucijos, kurių buvo leidžiamos gausiai ir jų buvę tūkstančiai. Pretoriai kurį laiką formaliai ir toliau išsaugojo teisę leisti ediktus. Tačiau vengdami galimų prieštaravimų imperatoriaus valiai, jie nustojo keisti ediktus, naujai skelbiami jų aktai ėmė kartoti buvusiųjų tekstus ir galiausiai jų apskritai atsisakyta. Romėnų teisininkai rado bendriausias, abstrakčiausias konkrečių visuomenės santykių formules, todėl abstrakčiai buvo išreikštos ir tuos santykius reguliuojančios teisės normos. Jie mokėjo aiškiai ir tiksliai formuluoti konkrečias išvadas, kartu stengėsi išsaugoti senąsias teisines formas, įsprausdami į jas naujus reiškinius. Bet didžiausia romėnų teisininkų, kurių gausi kūryba išliko reikšminga šimtmečius, jėga – tai neatsiejamas mokslo ir praktikos ryšys. Jie teisę kūrė ne užsisklendę, o spęsdami konkrečius atvejus – kazusus, kuriuos jiems pateikdavo piliečiai ir valstybės valdžios atstovai. Romos visuomenėje, ypač respublikos laikotarpiu, teisės kultas buvo didesnis ir įstatymai buvo gerbiami labiau nei Atėnuose. Besąlygiškai klausyti respublikos įstatymų romėnams buvo ne vien pareiga, bet ir garbės reikalas.3. ROMĖNŲ TEISĖS KODIFIKACIJAAnkstyvaisiais Romos valstybės istorijos etapais, kai visuomenėje dar buvo gyvi patriarchalinės buities elementai, o prekiniai piniginiai santykiai menkai išplėtoti, romėnų teisė niekuo ypatingu nesiskyrė nuo kitų senovės šalių teisės, pasižymėjo senomis tradicijomis, formalizmu, sudėtingų ritualų reikalavimais. Amžiams bėgant, nuoseklus Romos miesto valstybės virtimas tais laikais milžiniška imperija suaktyvino rinkos ūkio raidą. Kaip tik jį neišvengiamai reikėjo atitinkamai teisiškai reglamentuoti. Didžiulis prekinių piniginių santykių mastas laužė pasenusias ir varžančias teisės formas. Vietoj jų atsirado nauja ir techniniu teisiniu požiūriu tobula teisė, gebanti reguliuoti subtiliausius rinkos santykius ir tenkinti kitus pažangios visuomenės poreikius. Išsamiausia romėnų teisės kodifikacija, apimanti teisės medžiagą, prasidedančią XII lentelių įstatymais ir besibaigiančią paskutinėmis imperatorių konstitucijomis, kodifikacija, kuriai buvo lemta padaryti milžinišką įtaką pasaulio teisės raidai, buvo išleista jau Vakarų Romos imperijai žlugus 528 – 534 metais. Tai buvo atlikta vieno žymiausių antikos pasaulio valstybės veikėjų, Bizantijos imperatoriaus Justianiano nurodymu, vadovaujant žinomam to meto teisininkui imperatoriaus kanceliarijos viršininkui Tribonianui. Kodifikacijos rengėjams Justinianas iškėlė uždavinį surinkti visą susikaupusią romėnų teisės medžiagą, ir ne tik imperatorių konstitucijas, bet ir teisininkų darbus. Kodifikuoti rengėjai pradėjo nuo imperatorių konstitucijų rinkimo panaudodami ankstesnių – Gregoriano, Hermogeniano, Teodosiajus – rinkinių medžiagą, taip pat jau po jų išleistas konstitucijas.4. DIGESTAIJustiniano nurodymu ėmė rengti teisinių tekstų rinkinį, pavadintu Digestais arba Pandektais, kuris buvo sudėtas tam tikra tvarka, visa apimantis. Tai dar kartą praktiškai patvirtino faktą, kad labiausiai patyrusių Romos teisininkų mintys ir komentarai pagal reikšmę ir autoritetą buvo prilyginami imperatorių įstatymams. Rengėjams pavesta, remiantis bendraisiais jiems suteiktais įgaliojimais, patiems atrinkti teisininkų klasikų tekstus, juos susisteminti ir sutvarkyti, pašalinti esamus prieštaravimus. Vykdydami imperatoriaus pavedimą, Justiniano teisininkai digestams atrinko tai, kas, jų nuomone, buvo vertingiausia geriausiuose ankstesnio laikotarpio romėnų teisės traktatuose. Justiniano nurodytais duomenimis, iš trijų milijonų atrinktų eilučių, paimtų iš dviejų tūkstančių knygų, rinkiniui buvo palikta, sutrumpinta ir sujungta per 150 000 eilučių. Tad iš viso senojo teisės lobyno buvo paimta toli gražu ne viskas, o ir iš to, kas rengėjų atrinkta, rinkinyje liko tik dvidešimtoji dalis. Struktūriniu požiūriu Digestai dalijami į 50 knygų, o jos savo ruožtu – į 432 titulus, šie – į 9 123 nevienodos apimties fragmentus, kuriuose kiekviename iš jų, yra tekstas iš kurio nors teisininko traktato su nurodytu autoriaus vardu ir veikalo pavadinimas. Daugiausia dėmesio Digestuose rodoma privatinei teisei. Taip pat daug vietos skiriama daiktinei teisei, įvairių rūšių sutartims, santuokiniams santykiams, paveldėjimui. Čia atsispindi nemažai tendencijų, būdingų poklasikinei romėnų teisei: pretorių teisės susiliejimas su civiline teise, daugelio formalumų iš civilinės teisės šalinimas, tėvo valdžios švelninimas ir kt. Digestai parašyti lotynų kalba, bet daugelis terminų, kartais net ištraukos, pateikiami graikiškai. Digestai, sudarę svarbiausiąją Justiniano kodifikacijos dalį, vėliau tapo pagrindiniu romėnų teisės studijų šaltiniu. Pirminis Digestų tekstas neišliko. Turimi gerokai vėlesni nuorašai, padaryti praktiniams reikalams. Manoma, kad seniausias ir išsamiausias iš dabar žinomų rankraščių – garsusis Florencijos rankraštis – parašytas VI ar VII a. Digestai tapo pagrindiniu šaltiniu, padėjusiu daugeliui garsiųjų romėnų teisininkų minčių pasiekti mūsų dienas.5. ROMĖNŲ TEISĖ VIDURAMŽIUOSEVakarų Romos imperijos žlugimas reiškė galutinį antikos civilizacijos ir kultūros žlugimą. Vakarų Europos visuomenė ilgam buvo nublokšta atgal į primityvią barbarų civilizaciją. Barbarų antplūdis pakirto antikos teisę, lėmė laikiną teisės raidos sąstingį. Tačiau tai nereiškia, kad viduramžių teisė rutuliojasi visiškai nuo praeities teisės laimėjimų. Viduramžių teisė daug perėmė iš antikos teisinės kultūros. Žlugus Romos valdymui, pirmuosius penkis šešis šimtmečius (VI – X a.) romėnų ir barbarų teisė dar šiek tiek, bet vis silpniau veikė viena kitą. Romėnų teisės įtaka įvairių šalių teisei buvo nevienoda. Stipriausia ji buvo į pietus nuo Alpių, silpnesnė – į šiaurę nuo jų, Prancūzija užėmė vidurinę padėtį. Žlugusios Vakarų Romos imperijos teritorijoje iš pradžių susikūrusios vestgotų, Ostgotų, Burgundijos karalystėse greta savos papročių teisės buvo palikta galioti ir romėnų teisė, skirta pirmiausiai santykiams tarp vietos gyventojų romėnų reguliuoti. Tačiau tai jau nebuvo ta buvusioji, o gerokai “subarbarinta”, sutrumpinta, supaprastinta, taigi, suvulgarinta romėnų teisė, nes senoji romėnų teisė to meto žmonėms buvo per sunki, per plati, todėl nesuprantama, neprieinama ir, svarbiausia, dėl primityvaus visuomeninių santykių lygio net nereikalinga. Siekdami padėti teismams, karaliai čia net pamėgino ją populiariau ir suprantamiau surašyti į specialius teisynus. Žymiausias iš tokių romėnų teisės teisynų yra 506 metais pasirodęs vestgotų karaliaus Alaricho II Romos vestgotų įstatymas, kur komentuojamos imperatorių konstitucijos ir romėnų teisininkų darbų ištraukos. Struktūros požiūriu jis labai primena garsųjį Justiniano teisės paminklą. Alaricho įstatymas plačiai paplito toli, nors Galijoje gyvavusi Vestgotų karalystė gana greitai (507 m.) žlugo ir “Romos vestgotų įstatymas” oficialiai buvo anuliuotas, bet jis ir toliau liko autoritetingas teisės šaltinis. Įsiveržusių į Apeninų pusiasalį langobardų požiūris į romėnų gyventojus buvo jau kitoks. Kai kurie romėnai parduoti į vergovę, nebeliko pagarbos ir romėnų teisei. Ir nors romėnų teisės idėjos šiek tiek įsiskverbė į langobardų gyvenimą, tačiau formaliai jie pripažino tik savo gentinę teisę. Romėnų teisė čia liko tik romėnų tarpusavio santykiams reguliuoti. Bent jau tokį romėnų teisės išlikimą lėmė germanams buvęs gyvas principas, neprimenantis nugalėtojo teisės, visiems leidžiantis gyventi pagal savo genties teisę. Nuo asmeninio teisės teritorinio taikymo, romėnų išsiskyrimas neteko pagrindo. Tik pietų Prancūzijoje ir ypač vidurio Italijoje suvulgarintai romėnų teisei dar buvo pavykę išsaugoti teritorinės teisės reikšmę, o Lombardijos karalystėje ji tebegaliojo greta su langorbardų teise.6. ROMĖNŲ TEISĖS ATGIMIMASXI – XII a. pagyvėjo Vakarų Europos ekonominis gyvenimas, tačiau jo raidai didelė kliūtis buvo senoji papročių teisė. Karalių valdžia buvo suinteresuota įveikti teisės partikuliarizmą. Puikiausių galimybių iškilusioms problemoms spręsti galėjo suteikti romėnų teisė. Ši universali ir tobula teisės sistema potencialiai buvo jau parengta visuomenės ir konkrečių jos grupių gyvenimo poreikiams tenkinti, nuosavybės santykiams ir prekių apyvartai teisiškai reguliuoti. Tačiau iš tikrųjų ji jau buvo pamiršta. Netikėtą ankstiną suteikė seno Digestų – pagrindinės Romėnų teisės sąvado, sudaryto VI a. Bizantijos imperatoriaus Justiniano pavedimu, dalies – rankraščio vienoje Italijos bibliotekų Pizoje XI a. suradimas. Romėnų teisė tapo pagrindiniu veiksniu įveikti partikuliarizmą, sukurti bendrą teisinę kultūrą, teisės mokslą ir teisinį išsilavinimą.7. TEISĖS MOKSLŲ STUDIJŲ PRADŽIARastas Digestų rankraštis staiga atkreipė į save visų dėmesį. Pirmiausiai jie buvo perrašyti, o vėliau imti studijuoti. Pirmieji teisės profesoriai buvo mokytos vienuolės. Bet ypač pasižymėjo vienas tokių mokytojų, į istoriją įėjęs Irnerijaus vardu, buvęs menų dėstytojas apie 1087 – 1088 metus ėmęs dėstyti teisę Bolonijoje. Jis laikomas naujos romėnų teisės studijų krypties pradininku. Susidomėjimo romėnų teise mastą rodo tai, kad XII – XIII a. Bolonijoje, seniausiame ir garsiausiame universitete, vienu metu teisę studijavo iki 10 000 studentų, susirinkusių iš visos Europos. Teisė pirmuosiuose universitetuose dėstyta kaip griežtai apibrėžta ir susisteminta žinių visuma, kaip mokslas. Labai svarbiu teisinio išsilavinimo elementu Bolonijos universitete laikyti vadinamieji disputai. Studijų progrma ir metodai Bolonijos ir kitų universitetų teisės fakultetuose XII – XIII a. rėmėsi nauju analizės ir sintezės būdu, vėliau pavadintu scholastiniu, kuris remiasi absoliutaus, neginčijamo tam tikrų tiesų autoriteto pripažinimu. Pradėjus Europoje kurtis universitetams, atsiradus teisės mokyklų, prasidėjo naujas Vakarų Europos teisės raidos etapas: ėmė rastis teisininkų profesionalų sluoksnis, paskui pasirodė pirmieji teisės traktatai. Tai suvaidino nemažą vaidmenį, kad XI – XIII a. įvyko esminių Vakarų Europos teisės pokyčių: ėmė reikštis kai kuris centrinių valdžios organų, bažnytinių ir pasaulietinių, stiprėjimo tendencijos, per savo oficialius atstovus po truputį jie ėmė kontroliuoti vietos valdžią, pradėta tvarkyti turima teisinė medžiaga ir ėmė kurtis teisės sistemos.8. ROMĖNŲ TEISĖS SUVOKIMAS IR PERĖMIMAS
Reikšmingu ir unikaliu viduramžių Vakarų Europos teisinio gyvenimo reiškiniu tapo romėnų teisės suvokimas ir perėmimas, arba recepcija. Praktiškai nebeveikianti, mirusi teisė sugebėjo įveikti gyvąją teisę, iš pradžių net nesikišant įstatymų leidėjui. Penkis šimtmečius laikyta negrįžtamai nuėjusia į istoriją, romėnų teisė netikėtai padarė tai, ko nebuvo padariusi pasiekusi savo klestėjimo ir galios viršūnę. Jos aktualumą didino tai, kad nesant Europoje centralizuotų valstybių, karalių įstatymų vaidmuo buvo nedidelis. Romėnų teisė sugebėjo užpildyti gausias teisės spragas. Ji nelietė tik vienos srities – tai feodalinių santykių. Visuotinis romėnų teisės visoje Europoje pripažinimas, įvairiose šalyse buvo nevienodas, skirtingu laiku ir įvairos apimties, iš esmės rėmėsi ne tiek Civilinės teisės sąvadu, ne tiek glosatorių suformuotais principais, kiek konsiliatorių mokslo darbais, juose esančia ekspertizių medžiaga. Teisininkų dažnai praktikuotos nuorodos į mokslo veikalą, pavadintą “Bendra teisės daktarų išvada”, laikytos geriausiu jų minčių argumentu. Konsiliatorių veikla romėnų teisę pavertė teorine besikuriančių Vakarų europos nacionalinių teisės sistemų baze. Konsiliatorių dėka romėnų teisė neliko tik “mokslininkų teise”, bet buvo pripažinta daugumos Vakarų Europos valstybių teismų praktikos. Ji tiko sudėtingiausiems civilinės apyvartos santykiams reguliuoti, teritoriniam ir socialiniam teisės partikuliarizmui įveikti.IŠVADARomėnų teisė kūrėsi aštrios socialinės kovos aplinkoje, kurioje tekdavo daug ko atsisakyti, išsaugant tik tai, kas geriausia. Tai ir suformavo tokius teisės bruožus, kaip griežtumas, teisinės reglamentacijos žiaurumas, racionalizmas ir gyvenimo išmintis. griežtos juridinės sistemos panašios savybės, susietos plačiais principais, kurios jungia teisines normas. Yra nuomonė, kad romėnams iš pat pradžių pavyko išskirti teisę iš jausmų sferos ir palenkti ją išskaičiavimui, sukurti iš teisės nepriklausomą nuo kintamo subjektyvinių moralinių pažiūrų, vidinį organizmą.
Romėnų teisės savitumas yra jos prisitaikymas prie pasaulinio apsisukimo, taip kaip Roma aktyviai palaikė prekybinius – ekonominius ir politinius santykius su kaimyninėmis šalimis. Tai padėjo paruošti abstrakčius privačios teisės konstrukcijos pamatus. Tokiu būdu, romėnų teisė praėjo griežtą techninę mokyklą. Romėnų teisė suvaidino unikalų vaidmenį ne tik Europos, bet ir pasaulio teisės istorijoje. Tai tobuliausia senovės pasaulio teisės sistema, vientisa ir visa apimanti. Tai vienas ryškiausių ir didingiausių antikos kultūros laimėjimų. Romėnų teisės, pasižymėjusios formų tobulumu, pagrindu susiklostė turtingiausia teisinė kultūra, ilgiems laikams tapusi visos žmonijos turtu. Pasiekti tokį aukštą lygį romėnų teisei padėjo keletas veiksnių: tai tūkstantmetė jos raida, daugelio to meto kultūros centrų įjungimas į Romos sudėtį ir jų teisės laimėjimų panaudojimas, išskirtinis dėmesys teisės mokslams, vienas iš teisinės kultūros elementų buvo romėnų jurisprudencija, padėjusi savarankiško teisės mokslo ir profesinio teisinio išsilavinimo pagrindus. Galiausiai prie to prisidėjo aukštas prekinių piniginių santykių ir amatų lygis. Romėnų teisę tik su tam tikromis išlygomis galima laikyti savo laikmečio, t.y. vergvaldine, teise, nes ne vergovė lėmė jos techniką ir pagrindinį turinį: romėnų teisei pelnęs pasaulinę reikšmę preciziškas nuosavybės santykių reglamentavimas, įtvirtinęs individo, privataus savininko interesus, susiformavo ne vergovės, o rinkos santykių ir prekinės apyvartos dirvoje. Romėnų teisės elementų esama ir Lietuvos statutuose, ypač III Statute (1588 m.). su Justiniano kodifikacija sutampa ne tik statutų kai kurių vietų turinys, bet ir žodinė redakcija. Nors romėnų teisė Lietuvos statutus buvo paveikusi ne tiesiogiai, o per kanonų teisę, pats reiškinys rodė, kad, rengiant statutus, ir Lietuvoje būta žmonių, susipažinusių su to meto Vakarų teisinį gyvenimą veikusia romėnų teise ir sugebėjusių pritaikyti ją savo krašto poreikiams. Romėnų teisės normos, ypač dėl asmens statuso, civilinių deliktų, turto įgijimo, sutarčių ir nuostolių atlyginimo, taip pat terminai, teisinės konstrukcijos, sistema tapo daugelio Europos nacionalinės teisės sistemų mėgdžiojimo objektu. XVIII – XIX a. įvairiose šalyse prasidėjo dideli teisės kodifikavimo darbai. Tačiau ir šiandien romėnų teisė yra svarbiausias visos Europos teisės šaltinis, veikiantis ir kitų pasaulio šalių teisę, nepriklausančią anglosaksų teisės šeimai.LITERATŪRA:
1. “Очерки по истории Римской империи” Р.Виппер, Издат. “Феникс”, 1995 г.2. Ipolitas Nekrošius, Vytautas Nekrošius, Stasys Vėlyvis “Romėnų teisė”, Justitia, Vilnius, 19993. Mindaugas Maksimaitis “Užsienio teisės istorija” Justitia, Vilnius, 1998 4. Косарев А. И. Римское право. М.: Юрид. лит., 1986.5. Римское право. И.Б.Новицкий, М.; 1993.6. Черниловский З.М. Всеобщая история государства и права зарубежных стран. – М.: Наука,1996.