Romėnų teisė “Vergų teisinė padėtis “

TURINYS

ĮVA DAS 3

1. ROMA – KLASIKINĖ VERGVALDINĖ VALSTYBĖ. 4
2. PIRMIEJI VERGŲ ĮSIGYJIMO BŪDAI. 5
3. ROMOS VISUOMENINĖS DIFERENCIJA, ŽYMUS VERGŲ SKAIČIAUS PADIDĖJIMAS, 7
4. VERGŲ ĮGIJIMO PIRKIMAS IR POŽIŪRIO Į VERGUS PASIKEITIMAS.
5. ASMENYNĖ VERGŲ PADĖTIS. 9
6. TURTINĖ VERGŲ PADĖTIS. 10
7. ŠEIMININKO ATSAKOMYBĖ UŽ TEISINIUS VERGO VEIKSMUS (ACTIONES ADIECTICIAE QUALITATIS) 11

6.1 Pekulijus 12

6.2 Actio institoria 13

6.3 Actio exercitoria

6.4 Actio quod inssus

6.5 Actio de in verso
8. LAISVO ŽMOGAUS TAPIMAS VERGU. 14
9. LAISVĖS SUTEIKIMAS VERGAMS. 15
10. VERGŲ PASIPRIEŠINIMAS. 18

IŠVADOS IR SIŪLYMAI 20

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 21

ĮVADAS

Pažvelkime į romėnų teisę, kur galima rasti išeitį net iš pačių sunkiausių situacijų. Neveltui romėnų teisę vadino rašytinių prrotu (ratio scriptum).
Romėnų teisės studijos padeda ugdyti teisininkų profesinį mąstymą, romėnų teisės šaltiniuose randama puikių juridinės technikos ir teisės argumentacijos metodų pavyzdžių. Esu dėkinga dėstytojui, kad taip sudomino ir padėjo suprasti kaip gimė daugelio šalių teisės sistemos pagrindas. Nedaug šiandien yra valstybių, kuriose romėnų teisė galioja beveik nepakeista, bet nedaug rasime ir tų valstybių, kurios būtų atsispyrusios romėnų teisės įtakai. Remdamasi šiais faktais, pasirinkau kursinio darbo temą: “Vergų teisinė padėtis”. Šiuolaikiniame gyvenime ši tema nėra aktuali, bet svarbu nagrinėjant šiią temą išaiškintį vergovės atsiradimo priežastis, vergų būklę ar teisinę padėtį įvairiose laikotarpiose. Aptarsių atskyrus laikotarpius, nuo Romos susikūrimo iki žlugimo.
Pastebėjau, kad skirtingi autoriai panašei aprašo įvykius įvykusius Romėnų teisėje, bet geriausiai savo mintis išdėstė rusų autoriai.
Šiame darbe pabandysiu įv

vairių autorių mintis interpretuoti savaip.

1.ROMA – KLASIKINĖ VERGVALDINĖ VALSTYBĖ.

Romėnų teisė žmonijos istorijos istorijoje užima ypatingą vietą. Romėnų teisė susiformavusi dar žiloje senovėje, daugelį šimtmečių pergyveno ją sukūrusią visuomenę. Jos istorijos turtinga praeitis tapo klasika.
Vienas iš vergovės epochos teisės sistemų yra Romėnų teisė. Ta epocha truko ilgiausiai, jeigu ją lyginsime su kitais valstybės ir teisės tipais. Net kelis tūkstantmečius apima Romos teisės istorija. Teisės norma, kuri susiformavo ant pirmykštės bendruomenės griuvėsių kaip svarbiausią tikslą buvo įteisinti ir įtvirtinti kaip vergvaldžių privatinę nuosavybę. Traktavo vergus kaip daiktus, privatinės teisės beveik visose tos epochos teisės sistemose, o iš vergo buvo atimtos visos teisės viešajame gyvenime. Lygybės prieš įstatymus principu vadovavosi tos epochos teisėje, tai reiške, kad nebuvo nei vergų, nei laisvųjų piliečių visi tuurėjo vienodas teises. Jų teisinis statusas priklausė nuo šeimyninės ir turtinės padėties, pilietybės, lyties ir kitų dalykų. Visų vergovinės epochos teisės sistemų bruožai yra panašūs ir bendri.
Romėnų teisė tarsi aukso grynuolis palyginus su vergovės epochos teise. Iš visų žinomų tos epochos teisės sistemų Romėnų teisė nėra panaši nei į vieną. Pasaulietinės teisės normos, seniausiuose Romos laikuose, buvo atskira nuo sakralinės. Romėnų teisės normos buvo kuriamos apibendrintiems atvejams, o ne konkretiems. Jos sudarė tam tikrą sistemą. Galima buvo reguliuoti įvairiausius turtinius ir

r asmeninius santykius pasitelkus mokslinę teisės interpretaciją. Įstatymo, nei senato nutarimo negalima taip suformuluoti, kad kada nors galinčius įvykti įvykius jie apimtų, bet pakanka to, kad kas atsitinka dažniausiai jie numatytų, tai paaiškinta Juliano (Julian) penkiasdešimt devintojoje knygoje. Atvejai kurie gali įvykti tik vieną kartą, teisės normos neliečia, tai nurodyta digestų penktojoje knygoje pagal Celsijų (Celsus) . Teisėjas taikė jau galiojančią teisę, priimdamas sprendimus, o nekūrė naujų teisės normų, tokia tvarka įsigalėjo jau nuo seniausių laikų Romoje. Pagrįstą bendraisiais principais, romėnai pirmieji sukūrė teisės sistemą, o Romos teisininkai ta sistema pagrindė jos svarbiausius principus ir aprašė. Tuo glūdi romėnų teisės nepakartojamas genialumas. Ratio scriptum – užrašytas protas, išmintis, ne veltui ji taip buvo pavadinta ir tapo klasika.

2. PIRMIEJI VERGŲ ĮSIGYJIMO BŪDAI

Dar nuo civilinės teisės atsirado vergų įsigijimo priežastys, bet skirtingose laikotarpiuose jie skyrėsi, senesniais buvo vienokios, o naujasniais kitokios. Yra žinoma tokių atvejų, kalbant apie seniausius laikus, kada Romos pilietį vergijon parduodavo į užsienio šalis. Atsižvelgiant į tai, kad laisvas romėnas savo šalyje negalėjo būti vergu nes galiojo lotynų lyga ”trans Tiberim”, jį galima buvo tik perduoti vergijon į kitą šalį. Kai ”trans Tiberim” nustojo galioti, tai imperijos laiku laisvas pilietis tapęs vergu, atlikdavo prievoles savo šalyje. Laisvas žmogus galėjo parsiduoti į vergiją ir likti vergu pas tą

ą šeimininką, tuo tikslu, kad galėtų pasidalinti su asmeniu kuris kels ieškinį dėl to parsidavusio asmens, kad jį pripažintų laisvu (preti participandi gratia), toks nuostatas galiojo dar nuo pretoriaus edikto nuostatų, dar tais laikais kai gyveno Mucias scevola. Atvejai, kada laisvas žmogus išsiskolindavo ir negalėdavo išsimokėti tų skolų spręsdamas juos tokiu būdu, kad parduodavo savo šeimos narius ar parsiduodavo pats. 313 m. Konstantinas leido tėvui parduoti savo kūdikį, bet tas parduotas kūdikis tapdavo vergu asmens, kuris jį įsigijo. Pagal Justiniano pakeitimą kūdikis galėjo būti parduotas tik esant dideliam reikalui, bei aptardamas tik su sąlyga šią galimybę. Asmenys tapdavo vergais kuriems:
1. Mtallum – pirmalaikė tremtis kasyklose.
2. In ferrum, ad bestias – paskirta teismo mirties bausmė.
3. Servi poenae – įstatymo nustatytą.
Nuteistojo in metallum ir Klaudiaus senato nutarimas buvo panaikintas Justiniano laikais. Magistras ar kitas įgaliotas asmuo galėjo išsiųsti žmogų į kitą šalį ir jis tokiu būdu galėjo tapti vergu pagal pavergimą jurecivili. Tą galėjo padaryti dėl įvairių priežaščių pav.: jeigu pagavo vogiant, debitorius kurie nesumoka skolų, dezertyrai. Romos piliečius kurie neišsimokėdavo skolininkui buvo draudžiama paversti vergais, klasikinio periodo pradžioje.
Viena iš vergų didinimo būdų yra gimimas. Nežiūrint kas yra vaiko tėvas, galėjo juo būti net laisvas žmogus, bet jeigu jo motina, buvo vergė tai tas vaikas irgi tabdavo vergu, nes vedybinis gy
yvenimas vergo santuoka nebuvo laikoma, moteris kuri yra vergė negalėjo tekėti nes tokia santuoka neturėjo teisinių pasekmių, tokios nuostatos buvo pagrįstos iš seniausiu laikų. Vaikas negalėjo turėti nieko bendro su tėvu jeigu jo gimimas įvyko be tėvų vedybų. Romoje buvo laikomas atskira būtybe tik gimęs vaikas, nežiūrint į tai kokį jo motina turėjo statusą nėštumo metu, jei gimdymo metu motina buvo vergė tai ir kūdikis gimdavo vergu. Laikui bėgant Romos imperijoje ši nuostata truputi pasikeitė. Pagal infans conceptus pro nato habetur įstatymą, kad vaikas buvo laisvas jeigu bet kurio nėštumo metu jo motina buvo laisva.
Atvejis, kai moteris turėjusi intymių ryšių su vergu ir ignoravusi tuo metu šeimininko paliepimą juos nutraukti, tapdavo verge, pagal 52 m.e.m. imperatoriaus ediktą.
Vergų įsigijimo klausimas tikrai nėra pamirštas mūsų laikų autorių, kurie nagrinėja Romėnų teisės sistemą. Manau, kad iš civilinės teisės ir iš tautų teisės kito pagrindinė vergijos atsiradimo priežastis, bet tą teiginį remia ir kiti. Visais Romos laikais golioja tautų teisė, manoma jos taisyklingi karai buvo pagrindinė vergovės priežastis. Netaisyklingi karai irgi buvo žinomi, jie vykdavo Justiniano laikais. Svetimtaučiai – tai asmenys, kurie su Roma neturėjo jokiu sutarčių. Kiekvienas laisvas Romos pilietis galėjo pasisavinti svetimšalį, nes jie neturėjo Romoje jokių teisių. Tai galėjo padaryti, kaip pamestą daiktą (res sine domino), ar net ne karo priešininką (hostis). Pax Romana – imperatorius Augustas paskelbė taiką, kurioje karai kaip pagrindinis vergovės šaltinis prarado savo reikšmę.
Laikui bėgant visos šios vergovės priežastys keitėsi, manau, kad viena pagrindinė vergovės priežastis ir net venintelė priežastis, tai prekyba vergais atveštais iš kitų šalių kaip Afrika, Azijos vergais.

3.ROMA VISUOMENĖS DIFERENCIJACIJA, ŽYMUS VERGŲ SKAIČIAUS PADIDĖJIMAS, VERGŲ ĮGIJIMAS, PIRKIMAS IR POŽIŪRIO Į VERGUS PASIKEITIMAS.

Iš pradžių vergų kiekis nebuvo didelis, į nelaisvę patekę žmonės iš kaimyninių šalių tapdavo vergais. Stovėdami karo eilėje priešininkai vienas į kitą žiūrėjo kaip į lygiaverčius. Po karo savo buvusį priešininką šeimininkas gerbė. Šeimininkai manė, kad per kitą karą tas pats šeimininkas galėjo pakliūti į nelaisvę pas vergo tėvą, sūnų ir panašiai. Tada vergas dar nebuvo žemesnio luomo žmogus, į vergą žiūrėjo kaip į žmogų, dar tada vergvaldžiai gerbė vergą. Socialinė linija, dar tada į gyvenimo sąlygas taip aiškiai neatskirdavo vergo nuo šeimininko. Šeimininkas ir jo šeimos nariai, mažuose ūkiuose dirbdavo kartu kaip lygiaverčiai žmonės. Šeimininkas ir vergas kartu gyveno ir maitinosi. Kaip šeimos (familija) narys tada dar buvo laikytas vergas ir patriarchalinės valdžios formoje užėmė lygią padėtį, kaip ir kiti nariai ( vaikai, žmona.). Seniausiais laikais buvo laikoma pirmais vergovės šaltiniais karą ir nelaisvę. Nebuvo tokio reikalo masiškai išnaudoti vergą darbo jėgą esant primityviam ekonominiam gyvenimui. Todėl nugalėtojas priešininką, kad anuliuotų išpirką užmušdavo arba pasilikdavo, retai imdavo į nelaisvę sau. Į nelaisvę patekusius žmones naudojo kaip darbo jėgą ūkiniuose reikaluose, tik esant sėslioms gyvenimo sąlygoms ir žemdirbystei. Taip Romoje atsirado vergovės institutas, kuris įsismelkė į socialinį gyvenimą ir rodėsi neišvengiamas. Laikui bėgant viskas keičiasi. Romos visuomenė diferencijavosi: pas turtinguosius, dideliuose ūkiuose, masiškai rinkosi vergai, o neturtingieji vergų neturėjo, nes nebuvo jiems galimybės jų įgyti. Šeimininkas ir vergas nutolo vienas nuo kito ne tik juridiškai, bet ir praktiškai. Vergų kiekis sparčiai didėjo. Vergu atžvilgiu visuomenės požiūris tapo menkinantis, pažemintas. Dar vienas požymis rodantis, kad į vergą žiūrėjo kaip į daiktą, tai prekyba vergais. Savaime aišku, jog perkant vergą į jį žiūrėjo kaip į daiktą, nustatydavo jo vertę. Vergas tapo ne tik juridine formule, bet ir realaus veikimo principu, nes į vergą žiūrėjo kaip į kažką žemesnio už save, vergą lygindavo su gyvuliu ( quadrupedes ).

Romos teisė realiai nesugebėjo įgyvendinti net pačių tamsiausių vergovės laikotarpiu servi res sunt principo. Patiems verslininkams buvo nenaudinga vergą laikyti kaip daiktą, tobulėjant, vystantis ekonomikai ir prekybiniams santykiams, bet iš kitos pusės vergo asmenybė reikalavo sau kažkokių pripažinimo formų. Taip vergų teises reglamentuojančios normos įgavo dualistinę formą. Imperijos laikotarpiu šios formos, kontūrai tampa itin ryškūs. Parduodamų vergų skaičius sumažėjo itin pirmais mūsų eros amžiais, nes suprato, kad asmeninė jų piniginė vertė išaugo. Visuomenės pasamonėje įtakojant filosofijai ir krikščionybei, iš esmės susiformavo kitokios etikos normos. Siekdami apriboti vergvaldžių savivalę santykiuose su vergais imperatoriai išleido daugybę įstatymų. Tais laikais juristai sakė, kad vergovė prieštarauja jus naturale, vergą gali turėti tik moralinę ir visuomeninę padėtį turintis žmogus, kad būtų apsaugota vergų teisė buvo išleisti keli įstatymai:

Vergas tampa laisvas pagal imperatoriaus Klaudijaus ediktą, jog senas ir ligotas vergas kuris yra paliktas savo šeimininko likimo valiai.
1. “ Supra modum et sine cause servos suos saivire “ – pasak Gajaus buvo draudžiama virš normų be priežasties naudoti žiaurumą prieš vergą.
2. Kai vergas neištvėręs žiauraus elgesio su juo iš šeimininko pusės, pagal Konstituciją, buvo priverstas ieškoti pagalbos bažnyčioje arba prie imperatoriaus statulos, tokiu atveju buvo privaloma ištirti bylą ir priversti šeimininką parduoti vergą kitiems asmenims. Taip pat buvo išleista Konstitucija kuri numatė tokią pačią baudžiamą atsakomybę už nužudymą, kaip ir už svetimo vergo nužudymą ( sine causa). Tas abi Konstitucijas išleido Pijus.
3. XIX a. gladiatorių trupes iš dalies lex Pelronia uždraudė atiduoti vergus ad bestias depugnandas – vergų grupė, kurie privalėjo dalyvauti žiauriose kautynėse su žvėrimis.
Jeigu šeimininkas ar kitas asmuo nevykdė su vergu sudarytos išsilaisvinimo sutarties, vergas galėjo magistrui apskųsti savo šeimininką ar kitą asmenį.Tokio veiksmo pavyzdį galima pateikti, jeigu asmuo įsipareigojo vergui už tam tikrą užmokestį jį išlaisvinti iš vergijos, bet vergui sumokėjus pastarasis susitarimo neįvykdė. Iki kokio lygio šie ir kiti vergų teisės ginantys įstatymai pasiekdavo savo tikslą praktikoje vis dėl to teisiniu požiūriu šeimininko valdžia vergui jau ribojama, toks klausimas kilo po peržiūrėjimo šių įstatymų. Vergų nuosavybė ir kai kurie įgaliojimai tapo dar vienu svarbiu momentu vergų raidoje. Įvedus ekstraordinarinį procesą, imperijos įkūrimo pradžioje, vergai gavo galimybę dėl savo teisių pažeidimų pasiskųsti magistrui, kuris pats sprendė jam patikėtus klausimus. Vergas gali apskųsti įpėdinį magistrui, šiuo laikotarpiu nutolstama nuo draudimo, vergui suteikiama laisvė.

4.ASMENINĖ VERGŲ PADĖTIS

Persona – asmenybė, senesniais laikais caput, tai teisė turėti galimybę būti teisių ir pareigų subjektu. Tai reiškia, kad suteikiama galimybė dalyvauti teisiniame gyvenime. Teisiniai asmenys Romoje buvo ne visi žmonės. Capus – tai, pagal Romos juristus, gebėjimas būti civilinės teisės subjektu. Norint būti laisvu reikėjo būti laisvuoju žmogumi, o ne vergu. Pilietybės atžvilgiu būti piliečiu, o ne peregrinu ar lotynu. Šeimos atžvilgiu būti priklausomu jos nariu, o ne šeimos galva. Jeigu žmogus neteko vienos iš šių trijų ypatybių, tai neteko savaime ir caput ( capitis deminutio). Asmenys, kurie buvo nei vergai nei laisvieji žmonės, tai yra peregrinai, paprasti, priklausomi šeimos nariai, net tie kurios pretoriai skyrė į tam tikrą klasę turėjo status libertatis. Servus – vergas ne teisių subjektas, o jų objektas; res – daiktas, o ne asmuo. Nullum caput habent – vergai, kurie dar buvo vadinami kitaip. Šeimininko teisė į vergą buvo suvokiama kaip ir teisė į nuosavybę dominium ar propietras. Vertė vergo kaip daikto nėra vien tik rezultatas, kad kažkas turi į jį teisę. Jeigu vergas dėl kažkokių priežaščių neturi šeimininko, pavyzdžiui, šeimininkas jį paliko arba jo atsisakė (servus dereliktus) vis tiek vergas lieka vergu. Dėl tokių priežasčių vergas tampa servi nullius, ir dėl tokios priežasties jis tampa niekieno ir gali būti occupatio, o tai yra pasisavintas kito šeimininko. Vergo laidojimo vieta, kapas, yra lacus religiaus – šventa vieta, kaip ir bet kurio laisvo žmogaus kapas. Nors vergas buvo daiktas kaip lugus cetera animulia ( gyvuliai, kaip kiti gyvi objektai) bet nuo senovės laikų buvo priimta, kad jis turi būti palaidotas žmoniškai, kaip pilnavertis žmogus. Romoje kaip laisviems piliečiams taip ir vergams santuoka draudžiama jeigu grėsė kraujomaiša (cognationes sarviles) tai yra su giminaičiais. Perduoti vergą kitam šeimininkui atskiriant vieną nuo kito artimus žmones tokius kaip žmona nuo vyro arba vaikus nuo tėvų buvo griežtai draudžiama. Svarbiausias asmeninės teisės kriterijus buvo suskirstymas į vergus ir laisvus žmones. Persona servi – tai dažnai minimas daugumos teisininkų išsireiškimas. Pripažindami šeimininko teisę į vergą taip kaip į įprastinę nuosavybės forma, romėnai tuo pačiu metu, kartais šią teisę vadina protestas, tai santykiuose tarp šeimininko ir vergo išryškėjantis nuosavybės formos elementas. Šis juridinis faktas laikui bėgant iš esmės nepasikeitė neatsižvelgiant į tai kad padėtis tai gerėjo, tai blogėjo. Servis res sunt (vergai – daiktai) iš pradinio taško nuomonės šiomis daromomis nuolaidomis visuomenėje negalėjo nieko pakeisti. Bet svarbus pastebėjimas, kad tuo metu vergovė tik pradėjo įsigalėti, socialinės ir ekonominės gyvenimo vergovės institutas nebuvo ypač svarbus, o vergovė dar nebuvo sudariusi atskiros klasės. Romos visuomenės pastebėjimas jau pirmaisiais jo gyvenimo metais, ir apie tai randama žinių iš seniausių Romos teisės šaltinių, kad buvo dalijimas žmonių į pagrindines dvi grupes: laisvus ir vergus.

5. TURTINĖ VERGŲ PADĖTIS

Vergas, negali turėti jokių savo teisių, taip kaip ir daiktas negali turėti jokios nuosavybės. Vergo valia ir veika neturi, negali sukelti jokių teisinių pasekmių, tai galima teigti remiantis šiuo principu. Toks principas iš esmės realiai neįgyvendinamas, be to jo realus įgyvendinimas būtų nenaudingas patiems vergvaldžiams. Romos gyventojai suprato, kad suteikus vergui kažkokį teisinį įgaliojimą, statusą, jį galėjo išnaudoti kaip pasiuntinį, prekiautoją, vadybininką. Nepaisydami logiškų prieštaravimų vergams suteikė teisinį statusą, pripažinimą. Ex persona domine – pripažintas vergų sugebėjimas, teisė dalyvauti turtiniuose sandoriuose, sudarydami tokį sandorį jis atstovavo pono teisėms. Cum servo nilla actio est – ieškinio vergui kelti negalima, vergui ieškinys nekeliamas. Dėl šio teiginio susidarė komplikuota situacija. Pareigos kilusios iš sandorių, kuriuos sudarė vergas, nepriklausė vergo ponui, o kaip minėjau, ieškinio vergui kelti negalima. Laikui bėgant nors vergui ieškinys ir buvo nekeliamas, bet šiuose santykiuose pastebėtos kai kurios vergų pareigos. Obligatio naturalis, tai naturali pareiga, nors ji ir neturėjo ieškinio prasmės.

6. ŠEIMININKO ATSAKOMYBĖ UŽ TEISINIUS VERGO VEIKSMUS.

Melior condicio nostra per servos fleri potest, deferior fieri non potest – mūsų padėtis gali tapti geresnė, padedant vergams, bet negali būti blogesnė, apie tokių tasyklių atsiradimą kalbėjo Gajus XI a.
Ponas privalo atlyginti žalą arba atiduoti vergą nukentėjusiam, jeigu vergas padarys kam nors turtinę žalą (pavogs, sugadins daiktą.) tokia taisyklė egzistavo dar nuo senovės civilinėje teisėje. Jeigu ponas atiduos vergą atlygindamas žalą, tai kitam ponui, kuriam atiteko vergas kaip žalos atlyginimas atitenka visi to vergo įsiparejgojimai kartu su juo. Actio de pauperie – tokia pati taisyklė buvo taikoma, kada žala buvo padaryta gyvulio jo šeimininkui. Tačiau atsakomybė už padarytą dar vergijoje ir neatlyginta pono žalą buvo vergo atsakomybė, tai buvo tokiais atvejais taikoma, kai vergas buvo išlaisvintas iš vergijos. Išimtys iš bendrų tasyklių gynė ne vergų interesus, bet vergvaldžių, kurių sluoksniui priklausė ieškovas, nukentėjęs nuo vergų teisių pažeidimų.Vergai vergvaldžio interesui privalėjo atsisakyti nuo pilno beteisiškumo sutarčių įpareigojimuose. Obligatio naturale – buvo pripažįstama, ką iki savo išsilavinimo pasirašė vergas, tai buvo pagrindinė kliūtis vergvaldžiui. Ieškovas neturėjo teisės antrą kartą perduoti vergo kreditoriui, nes ieškinys negalėjo būti iškeltas išlaisvintam vergui, jejgu tik jis įvykdė sutarties įpareigojimus. Pagal sudarytą sutartį valstybės aparatas buvo suinteresuotas pripažinti ne tik vergo atsakomybę bet ir pono atsakomybę, nes ponas paprastai turėjo daugiau turto nei išleistas iš vergijos vergas. Taigi buvo sudaryta ieškinio forma ponui, ją sudarė pretorius. Iš gyvenimiškos ir dalykiškos padėties išryškėdavo visi būtini sprendimai ir struktūra.Verta atreipti dėmesį į vergo kompetetingumą sudaryti didelio ir plataus mąsto sutartis.
Ponas dažnai vergą skirdavo laivo kapitonu, prekybai su kitomis šalimis plėtoti, vadybininku prekyboje ir apskritai ūkiniam pavedimui.
Sudarytos vergo sutartys, pono paliepimu, tapo pripažintos prioritetu iškelti ieškinį ponui.
Tokie ieškiniai vadinosi:
• Actio intitoria
• Actio exercitoria
• Actio quod iussus
• Actio de in rem verso

6.1. PEKULIJUS

Labai anksti Romoje nusistovėjo paprotys, leisti vergui savarankiškai ūkininkauti. Šeimininkas duodavo vergui kažkurią dalį savo žemės ir leisdavo joje savarankiškai ūkininkauti. Beabejonės taip suteikdamas šeimininkui didesnės naudos, teisė į tą žemę likdavo šeimininkui, taip pat vergas turėjo iš to naudos. Jau IV a. pr. m. e. pabaigoje Romoje buvo nemažai vergų, kuriems šeimininkai leido savarankišką ūkininkavimą. Tokie santykiai nuo Dvylikos lentelių įstatymų epochos iki I a. pr. m. e. nebuvo iki galo teisiškai reglamentuoti.
Šeimininkas vergui, kuris nusimanė ūkyje, žemės darbuose duodavo reikalingų įrankių, žemei dirbti, ir suteikdavo galimybę savarankiškai tvarkytis, taip duodamas pilną pasireiškimo laisvę vergui. Tai nebuvo gerumo gestas, o tiesiog protingai apgalvotas, savo interesų tenkinimu paremtas poelgis. Savaime aišku, kad vergas gavęs leidimą savarankiškai tvarkytis bus labiau suinteresuotas darbo našumu, nors ir tenka atiduoti šeimininkui dalį derliaus, bet kuo daugiau pagamins, tuo daugiau jam liks. Peculium – išskirta iš pecus, visa tai, kas buvo išduodama vergui savarankiškai ūkininkauti. Aišku, kad toks savarankiškas vergų ūkininkavimas buvo įmanomas tik tada, kai galiojo tam tikros atsakomybės taisyklės abiems tokių santykių dalyviams, taip pat ir tretiems asmenims, kurie dalyvavo pirkimo – pardavimo santykyje, iš kurio atsiranda teisinės pasekmės. Suteikdama pekulijaus institutui savarankišką teisinę formą. I a. pr. m. e. pirmoje pusėje buvo paskelbtas pretoriaus ediktas, kuris iš esmės ir pradėjo formuoti pekulijaus teisinį režimą, pretorinė teisė išsprendė šią problemą. Ediktas taip pat numatė ieškinį, actio de peculio, kada minėtuose sandoriuose su trečiu asmeniu, atsiradusios pareigos būdavo nevykdomos, ar jų buvo nesilaikoma. Šiuo atveju šeimininko atsakomybės ribos pagal šį ieškinį negalėjo viršyti pekulijaus ribų.
Esant vergo pekulijui, tarp šeimininko ir vergo susidarė tam tikri santykiai, kuriems taip pat reikėjo teisinio reguliavimo. Jeigu pekulijus buvo prekybinio pobūdžio, šeimininko mokestiniai reikalavimai vergui buvo vienoje eilėje su kitų kreditorių mokestiniais reikalavimais, ir vergas, bankroto atveju, visus juos turėjo patenkinti proporcingai. Kilus nesutarimams dėl atsiskaitymų prieš šeimininką, tarp vergo turinčio pekulijų ir šeimininko, būdavo duodamas actio tributoria.

6.2 ACTIO INSTITUTORIIA
Actio institutoria – (institutor – prižiūrėtojas). Šis veiksmas galioja jeigu vergas paskirtas vadovauti pono prekybai, ši sutartis yra sudaryta vergo, bet už šį ieškinį ponas atsakydavo pilnai.
6.3 ACTIO EXERCITORIA
Actio exercitoria – (exercitoria – laivo šeimininkas); (magister navis – vergas laivo kapitonas), kapitono laivo priklausančio ponui sutartys pasirašyta vergo.
6.4 ACTIO QUOD IUSSUS
Actio quod iussus – ( iussus domini ) jeigu vergas sudarė sandorį su kontrulentu išankstiniu vergvaldžio susitarimu, šiuo atveju vergas visiškai atsako. Prievolių kylančių iš šio neįvykdžiusio sandorio, prieš šeimininką būdavo taikomas šis ieškinys.
6.5ACTIO DE IN REM VERSO
Actio de in rem verso – ieškinys buvo keliamas tada, kai sutarties pasekmėje neteisėtai šeimininkui atitekdavo pinigų suma ar koks nors daiktas, dėl tokių priežasčių būdavo keliamas šis ieškinys.

7. LAISVO ŽMOGAUS TAPIMAS VERGU

Laisvas Romos pilietis, kuris turėjo įsiskolinimų skolininkui tai pat galėjo tapti vergu. Buvo ir daugiau atvejų laisvo piliečio tapimu vergu. Asmuo, kuris buvo nuteistas už nužudimą ar jam buvo paskirta katorga, turėjo pasirinkimą, atlikti bausmę ar tapti vergu. Jeigu laisva moteris turėjo imtymių ryšių su vergu ir jų nenutraukė gavusi įspėjimą – tapdavo verge.Vergu galėjo tapti ir laisvas pilietis. Jeigu laisvas pilietis buvo sugautas nusikaltimo vietoje vogiant, tai apvogtasis asmuo galejo padaryti jį savo vergu. Trans Tiberis – laisvi žmonės parduodami į kitas šalis, nes gimę laisvi negalėjo tapti vergais savo valstybės teritorijoje.
Servus nilius – vergas galėjo būti be šeimininko, nes tuo metu vergija buvo pradėta laikyti natūraliu ir įprastu įvykiu.
Atleistinis, kuris nemandagiai ar nepadoriai elgėsi su savo buvusiu šeimininku galėjo įgyti vergo statusą.

8. LAISVĖS SUTEIKIMAS VERGAMS

Manumissio testamento seniausiai ir plačiausiai naudojama forma. Manumissio testamento – po vergo šeimininko mirties paliktą testamentą, kuris sako apie vergo išlaisvinimą iš vergijos. Testamentu comitiis calatis – testamentai buvo sudaromi tautos susirinkimuose dar seniausiais Romos valstybės laikais. Jussus popili – testamente išreikšta asmeninė pono valia. Visa tauta sankcionuodavo testoriaus privačią valią. Ervus mens stichus liberesto – (tebūnie išlaisvintas mano vergas) – galėjo būti išreiškiama šeimininko valia išlaisvinti vergą šalia kitų nuorodų testamente. Kai šeimininkas mirdavo nuo to momento vergas tapdavo laisvu. Nurodyti paveldėtojui tokį vergą paleisti į laisvę (libetas fideicommi ssaria), klasikinio laikotarpio metu šeimininkas testamentu galėjo ir netiesiogiai paleisti vergą į laisvę, bet tada buvo reikalingas paveldėtojo išlaisvinimo aktas. Tokioje dominum situacijoje asmuo turintis vergą ir bonis, gali jam suteikti tik lotino statusą. Kreipdamasis į spiecialų Pretorių (preator fidekommissarius), vergas galėjo ginti savo teisę extra ordinem, tuo atveju, jei toks paveldėtojas neįvykdydavo mirusiojo valios testamente. 103 mūsų eros metais toks vergas teismo sprendimu buvo išlaisvintas iš vergijos.
Iki respublikos pabaigos vergas galėjo būti (manomissio) išlaisvintas tik šeimininko leidimu. Graikijoje šeimininkas, galėjo tik atiduodamas vergą, kokiai nors bažnyčiai ar šventyklai, jeigu norėjo suteikti jam laisvę. Tuo pavyzdžiu remiantis galima teikti išvadas, kad turbūt seniausiais laikais toks manumissio būdas neegzistavo. Tikriausiai ir senovėje Romoje manumissio išlaisvintąjį vergą palikdavo iš esmės beteisio asmens padėtyje, nes jo teises, tokiu atveju, ginė fides. Vergų teisės ginamos ne tik religinėmis fide normomis, bet ir išlaisvintieji vergai jau teisiniu požiūriu tapdavo laisvi, taip pat juris civilis normomis, nes per visą istorijos laikotarpį laisvės suteikiamos vergams keitėsi.
Vergas pagal testamente nurodytas sąlygas galėjo būti išlaisvintas. Pavyzdžiui vergas privalėjo užmokėti paveldėtojui tam tikrų pinigų sumą nurodytą testamente. Status libertutis – vergas negalėjo būti laisvu, kol neįvykdydavo nurodymų, būtent tokia tarpinė padėtis buvo tarp vergo ir laisvės.
Manumissio censu – dar viena laisvės forma. Įrašant vergą į piliečių sąrašus šeimininko pageidavimu. Tokia forma buvo naudojama tik atveju, kai buvo sudarinėjami tokie sąrašai. Respublikos laikotarpiu prie šios formos atsirado neformalios formos, kada išlaisvinimo procesas buvo vykdomas dalyvaujant liudininkams – manumissio inter amicos (tarp draugų). Kitų asmenų įtraukimas į šį akto procesą buvo lyg garantas, jog paskelbtasis laisvu bus “prižiūrimas”. Šeimininko valia paleisti vergą, buvo paskelbiama žodine ar išlaisvinimo procesu prašant paleidimo į laisvę raštą – manumissio per epistolam. Šiais būdais išlaisvintas vergas netapdavo laisviu pagal jure civili, bet pretorius saugojo jo laisvę savo valdžios rankose. Vergui buvo sudaryta ypatinga laisvės padėtis, vadinama in libertate morari. Imperijos laikotarpiu, 18 –19 mūsų eros metais, lex Iunia Norbania pretorių in libert morari pavertė į latinatis. Išlaisvintieji pagal šią formą dabar likdavo latini padėtyje, todėl ši forma taip ir vadinosi latini Iuniani. Latini Iuniani visgi negalėjo įsigyti pagal mortis causa trečiu asmeniu, testamentu jų negalima buvo paskirti globėjais, jie neturėjo teisės testamentu palikti savo turto, jų palikimas ab intestato likdavo jų šeimininkui (paskutinis apribojimas buvo panaikintas Senato nutarimu 42 metais). Tik Justinianas šioms formoms suteikė visišką galią, suteikė Romos piliečių statusą išlaisvintiesiems su sąlyga, kad toks žodinis paskelbimas laisvu arba parašytas šeimininko aktas būtų sudarytas dalyvaujant penkiems liudininkams.

Kita laisvės suteikimo vergui forma – manumissio vindicta. Procesas dažniausiai buvo išreiškiamas paprastąja daiktinio ginčo forma actio realis ar legis actio sacramenti forma. Šio proceso tvarkos pradžia, turbūt kilusi iš to, kad vergas neturėjo teisės dalyvauti pats procese. Tokia padėtis vertė suteikti teisę trečiam asmeniui atstovauti vergą. Taigi šiame procese dalyvauja trys santykių grupės: šeimininkas, vergas, trečiasis asmuo, kuris vadinamas adsertor in kibertatis. Šie kreipdavosi į magistrą (konsulą, pretorių). Šiame procese asertorius turėjo iš esmės ieškovo vaidmenį. Jis laikydavo virš vergo galvos “laisvės lazdele” – vindicta, ir tardavo šiuos žodžius: “ Hunc hominem ex iure Quiritium liberum esse aio “, šie žodžiai reiškė: (aš sakau, jog šis žmogus yra laisvas, remiantis Kviritų teise). Po šių žodžių šeimininkas tylėdavo, kaip teigia, kai kurie tyrinėtojai. Tada magistras paskelbdavo vergą laisvu. Jeigu taip nenutikdavo, jau iki klasikinio laikotarpio favor libertatis buvo išskirtinė tuo, kad tam tikrų teisėjų sprendimas – decemviri stitibus indicandi, sprendžiančių bylas dėl išlaisvinimo ( liberalis causae) nebuvo laikomos baigtomis bylomis, jei sprendimas būdavo prieš vergo išlaisvinimą, tokia byla galėjo būti peržiūrima tik pakeitus vieną iš dalyvių pusių procese. Nuo II amžiaus bylos dėl privačios laisvės vyko extraordinaria eoginitio forma, specialaus teismo magistro vedamas – pretor libeliuss causarum – visose formose liko panašumas – tai, kad privalu dalyvauti trečiajai šaliai, atliekant užtarėjo vaidmenį, šis panašumas išliko iki IV a. m. e. Laikui bėgant ši procedūra buvo supaprastinta: vindicatio in libertem neteko galios ir tapo paprastu išlaisvinimo paskelbimu, apsiribodavo tik valdžiai pateiktu protokolu.
Konstantino laikais prisidėjo dar viena išlaisvinimo forma, bažnytinė vergų paleidimo į laisvę forma vadinosi – manumissio in ecclesia. Senoji Romos teisė nežinojo apribojimų išlaisvinant vergus iš vergijos. Tuo tarpu, priešingai vyko imperijos laikotarpio pradžioje, valdžia buvo suinteresuota kontroliuoti vergų išsivadavimo procesą, kad apsaugotų valstybę nuo didelės masės išlaisvintųjų, tarp kurių buvo labai daug nepatikimų žmonių. Šios tendencijos išraiška buvo išleisti du įstatymai. Pirmasis įstatymas – lex Aelia Sentia :
Ponas sulaukęs dvidešimties metų amžiaus gali išlaisvinti vergą, įrodęs consilium iš penkių senatų Romoje, ar dvidešimčiai Romos piliečių (recuperatores), provincijoje komisijai de causes liberalibus (išlaisvinimo reikalams- svarbios išlaisvinimo priežastys (insta causa pranumissionnis)). Priežastys galėjusios būti taikomos tik vergams gimusiems su tokiu statusu, taip pat tais atvejais, kai vergas dirbdavo šeimininko mokytoju, arba siekiant vergą padaryti vadovaujančiu (procurator) ir tais atvejais, kai vergę norėta paimti į teisėtas žmonas.
Tokie apribojimai buvo taikomi ir tada, kai vergas buvo jaunesnis nei trisdešimties metų. Monumisija tokius vergus be causa probatio darė latini colonari. Bet turėjo galimybę taip pat įgyti ir Romos pilietybę esant šioms sąlygoms: kai vaikui, iš teisėtos santuokos, sukakdavo vieneri metai. Įrodžius Pretoriui ar provincijos Gubernatoriui santuokos teisėtumą ir vaiko amžių, jo vaikas ir žmona tapdavo Romos piliečiais.
Negalima buvo paleisti į laisvę vergą in fraudem creditorum, paleisti vergą norint pakenkti kreditoriams. Lex Aelia sentia IV a.m.e. – įstatymams, numatantiems tokią veiką, laikė tokį poelgį niekingu ir žeminančiu.
Vergai teisti už sunkius nusikaltimus ir paženklinti įspaudu (stigmatum), pagal Sencijaus įstatymą išlaisvinimo atveju toks žmogus laisvu piliečiu netampa, jis būna perigrini deditici padėtyje ir išsiunčiamas iš Romos valstybės. Gajus šį statusą vadino pessima libertas – “blogiausia laisvė”, nes jie niekada negalėjo tapti Romos piliečiais.
Antrasis įstatymas – Augusto lex Fufia Caninia, lietė tik paleistuosius testamento forma ir mažino bendrą paleistųjų skaičių neleisdami vergvaldžiui išlaisvinti iš kartovisų vergų, o tik forma nustatytas procentų formules. Vergvaldys turėjęs iki trijų vergų, galėjo paleisti ne daugiau kaip du vergus, jei turėjo dešimt vergų – ne daugiau kaip pusę jų, iki trisdešimties – ne daugiau kaip vieną trečiąją dalį, iki šimto – ne daugiau kaip vieną ketvirtadalį vergų, iki penkių šimtų – ne daugiau kaip vieną penktąją, visais atvejais ne daugiau kaip šimtą vergų. Justinianas pakeitė lex Futia Caninia visiškai, o lex Aelia Sentia liko tik dalys, draudžiančios šeimininkams išlaisvinti vergus, kurie neturi dvidešimties metų ir kai tai žalinga kreditoriams.
Išlaisvinimas ex edicto Claudiano – jeigu šeimininkas serganti vergą palieka likimo valiai, tai jis tampa laisvu. Laisvė suteikiama vergui buvo skyriamas, kaip apdovanojimas už šeimininko žudiko suradimą.Vienintelis būdas išlaisvinti vergą respublikos laikotarpiu priklausė nuo šeimininko valios. Imperijos laikotarpiu valdžia išleidžia ir kitų įstatymų, kurie numato vergo išlaisvinimą be tarpinių grandžių, be šeimininko valios ar kitų asmenų, be įstatymo pagalbos.

9.VERGŲ PASIPRIEŠINIMAS

Vergai niekur taip žiauriai nebuvo išnaudojami kaip Romoje, beje nė vienoje šalyje nebuvo tiek daug vergų. Jūros piratai atgabendavo daug vergų. Daiktai – vergai, kurie buvo visiškoje šeimininko valioje. Juos vadindavo dar kalbančiais darbo įrankiais. Jie neturėjo net vardų. Kalbančių įrankių padėtis buvo skirtinga. Jie galėjo būti statybininkais, tarnais turtuolių namuose ar šventykloje, amatininkais, budeliais, akmenskaldžiais, irkluotojais. Tie vergai, kurie dirbo žemės ūkyje, jų padėtis buvo sunkiausia. Lengviausia vergų padėtis buvo valstybėje. Vergai galėjo kreiptis į Romos teismą, bei gauti tam tikrą išlaikymą. Tam tikrais atvejais jie galejo net išsipirkti laisvę.
Gladiatorių kautynės senovės Romoje buvo labai populiarios. Gladiatoriais tapdavo vergai, nusikaltėliai, samdyti laisvi kariai, belaisviai. Gladiatoriai buvo rengiami specialiose mokyklose. Jie kovėsi vieni su kitais suteikdami publikai malonumą. Gladiatorių kova vykdavo po pusiaudienio. Jie turėjo kautis skirtingais ginklais bei būti apsirengę skirtingais drabužiais. Kova vykdavo iki tol, kol vienas iš kovotojų mirdavo. Kartais sužeistasis ar nugalėtojas galėjo prašyti pasigailėjimo. Gyvybę ar mirtį reiškė žiūrovų nykščio pakėlimas ar nuleidimas. Kilmingos damos ir senatoriai sėdėdavo pirmose eilėse. Gladiatorius galėjo gauti laisvės simbolį, jeigu jį lydėdavo sėkmė, tai reiškia piniginį prizą arba medinį kalaviją.
Iki šiol vykdavo sukilimai kuriuos romėnams pavykdavo numalšinti. Daugiau ir daugiau vergų darėsi Romoje. Jų padėtis visai nesikeitė. Vieni iš mėgstamiausių reginių tapo mirtinos kautynės cirkuose ir amfiteatruose. Trakas Spartakas pateko į vieną iš gladiatorių mokyklų. Jis įkalbėjo apie 70 savo draugų pabėgti iš mokyklos. Gladiatoriai užpuolė sargybą apsiginklavę trišakiais ir virtuviniais peiliais, išsiveržė iš miesto ir įsitvirtino Vezuvijaus kalne. Sukilėliai sumušė vietos valdžios pasiųstus karių būrius. Taip 74 m. pr. Kr. prasidėjo didžiausias senovėje vergų sukilimas. Nemažai vergų pas Spartaką subėgo ant Vezuvijaus kalno. Kiekvieną dieną sukilėlių daugėjo, jie turėjo mūšiuose įgytų ginklų. Spartakas pabandė išvežti sukilėlius iš Apeninų pusiasalio, nes žinojo, kad vergams bus labai sunku nugalėti romėnų kariuomenę. Spartakui pavyko nugalėti prieš vergus pasiųstas dvi konsulų armijas. Priėję prie upės, kai kurie sukilėliai pasuko atgal į pietus.
Vadovauti Romos sutelktai kariuomenei buvo paskirtas Krasas. Iš Makedonijos ir Ispanijos skubiai buvo iškviesti legionai. Spartakas buvo susitaręs su jūros piratais, kad perkeltų į Siciliją, bet dėl audros to padaryti nepavyko. Vergai prasiveržė pro Romėnų iškąstą gilų griovį ir supyltą pylimą. Spartakas nusprendė užimti Brundizijaus uostą nes suprato, kad kovoti prieš tris romėnų armijas neįmanoma. Kad visi romėnų legionai nesusijungtų, jis žygiavo prieš Krasą. Paskutinis mūšis įvyko 71 m. pr. Kr.. Prasiveržti prie Kraso palapinės bandė pats Spartakas, bet buvo sužeistas ir žuvo mūšyje. Jo nepavyko surasti mūšio lauke, nes jo kūnas buvo sukapotas. Sukilėliai kovėsi narsiai, bet pralaimėjo. 6000 belaisvių romėnai nukryžiavo prie kelio iš Kapulos į Romą. Spartaką romėnai prisimindavo su baime. Tai buvo geriausiai organizuotas ir didžiausias vergų sukilimas. Šiuo sukilimu buvo sukrėsti visi Romos gyventojai.

IŠVADOS IR SIŪLYMAI

Visais laikais Romoje egzistavo vergovė, bet nevisais laikais jį buvo venoda. Manau, kad įsigilinus į šiuos temos esmę, būtų galima pamatyti visą galingos Romos praeitį ir vergų teisinės sistemos pagrindą.
Kaikurie vergai buvo kitataučiai, skirtingų papročių bei įsitikinimų. Visuomenė į juos žiūrėjo kitaip. Vergai buvo nuvertinami ir išnaudojami.
Visgi buvo laikų, kai vergai turėjo savo teisų. Tų teisių buvo nedaug. Teiginį, kad vergai tai daiktai, romėnams realiame gyvenime įgyvendinti nepavyko. Teisės kurios buvo suteiktos vergui, jomis norėta apsaugoti jų gyvybę, teises, sveikatą, pareigos. Suteikus vergui teises jie kitaip žiūrėjo į savo pareigas ir tai buvo naudinga jų šeimininkams. Jos buvo suteiktos ne iš geros valios, o iš išskaičiavimo.
Romėnai suprato, kad vergovė yra priešingas reiškinys prigimčiai, bet tai pat suprato, kad to reiškinio atsisakyti ar išvengti nepavyks.
Supratau, kad Romos imperija buvo tokia didinga, tik vergų dėka. Neivienoje imperijoje nebuvo tiek vergų kaip Romoje. Visais atžvilgiais Roma buvo galinga.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Nekrošius I. Romėnų teisė

Nekrošius V.

Vėlyvis S.
2. Glendon M. Vakarų teisės tradicijos

Gordon M.

Osakve C.
3. Šeitkus B. Senovės istorija

Pobedinskas L.

4. Romeris M. Valstybė

5. Маккензи Римское право
6. Новицкий И. В. Римское право

7. Новицкий И. В. Римское частное право

Перетерского И. С.

8. Покровский И. А. Частногe Римскогe правo

VADOVO ATSILIEPIMAI

Atsiliepimo tekstas, pastabos
..............................

Įvertinimas..............................
Kursinio darbo vadovas..............................

(vardas, pavardė, parašas)

Data:2004 m. ....... mėn. ....d.

Leave a Comment