Mažeikiai

MAŽEIKIŲ RAJONAS
Mažeikių rajonas yra šiaurės vakarų Lietuvoje, prie Ventos upės. Geografinės koordinatės: 56° 06” ir 56° 26” š. pl. ir 21° 59” ir 22° 38” r. il.Teritorija yra dviejų baltų tautų – lietuvių ir latvių – paribys. Šiaurėje Mažeikių rajonas ribojasi su Latvijos Respublika (Saldaus r.), rytuose – su Akmenės, pietryčiuose – su Telšių, pietvakariuose – su Plungės ir vakaruose – su Skuodo rajonais. Teritorijos plotas sudaro 1009 km², arba 1,55% Lietuvos teritorijos.

Teritorija
1220,2 km 2 , iš jų 32 km 2 užima miestai ir gyvenvietės, 22 km 2 – pramonės įmonės ir keliai, 614 km 2 – žemdirbystės plotai, 273 km 2 – miškai ir 68 km 2 – kitos paskirties plotai. Yrra 8 kaimiškos ir viena miesto seniūnija.Gyvena: 67 393 žmonės, iš jų 46 223 miestuose, 21 170 kaimuose. Mažeikių rajonas yra šiaurės vakarų Lietuvoje, prie Ventos upės. Teritorija yra dviejų baltų tautų – lietuvių ir latvių – paribys. Šiaurėje Mažeikių rajonas ribojasi su Latvijos Respublika, rytuose – su Akmenės, pietryčiuose – su Telšių, pietvakariuose – su Plungės, vakaruose – su Skuodo rajonais. Rajono teritorija iš vakarų į rytus tęsiasi 43,5 km, o iš šiaurės į pietus – 38 km. Tolimiausias taškas vakaruose – Ventos vingiai ties Mažeikiais Petraičių kaimas, rytuose – Kalniškių ir Pakliaupės kaimai. Šiauriausias yra Gyniočių kaimas, o piiečiausias – Pasruojės kaimas. Mažeikių rajonas yra vienas tankiausiai gyvenamų administracinių rajonų, kur 1 km 2 tenka 59 žmonės (Lietuvoje – 57). Rajoną kerta svarbios geležinkelio linijos: Liepoja (Latvijos Respublika)–Šiauliai–Kaunas–Vilnius bei Ryga (Latvijos Respublika)–Mažeikiai –Klaipėda. Iki Klaipėdos uosto yra tik 110 km, iki Rygos uosto ir oro uo

osto – 150 km.
Mažeikiai – aštuntas pagal didumą Lietuvos miestas, vienas iš Žemaitijos centrų, išsiskiriantis išvystyta pramone ir ryškia verslo plėtra. Mieste veikia visų pagrindinių Lietuvos bankų filialai.
Mažeikių rajoną dengia įvairaus storio kvartero sąnašinė danga: dugninės morenos – lygumų srityje, rytų pusėje ir galinės bei dugninės morenos – kalvotoje srityje, vakarų pusėje. Po ledyninėmis sąnašomis slūgso juros, triaso ir permo sluoksniai. Laižuvoje, prie Vadaksties, matyti nedidelė jūros sluoksnių atodanga.
Ventos baseino slėniai kartoja ledyno tirpsmo vandenų nutekėjimo latakus. Vėliau dėl žemės plutos kilimo upės įsirėš dar giliau, paplatins savo slėnius. Tiems procesams kartojantis, susidarė terasos ir gamtiniu požiūriu turtingos salpos.
Mažeikių rajonas išsidėstęs trijuose geografiniuose rajonuose. Didesnė rajono dalis – centrinė, šiaurinė, rytinė ir pietrytinė, plyti Ventos vidurupio žemumos lygumoje. Vakarinė ir šiaurės vakarinė dalys yra Vaakarų Kuršo aukštumos pakraštyje, o pietinė ir pietvakarinė – Rytų Žemaičių plynaukštės pakraštyje.
Gyventojai
Iš viso rajone 64180 gyventojų, 73 % jų gyvena mieste ir 27 % kaime. Etninė sudėtis: 93 % – lietuviai, 5 % – rusai, 0,7 % – baltarusiai, 1,3 % – kitų tautybių.
GAMTA
Reljefas
Mažeikių rajonas išsidėstęs trijuose geografiniuose rajonuose. Didesnė rajono dalis – centrinė, šiaurinė, rytinė ir pietrytinė plyti Ventos vidurio žemumos lygumoje. Vakarinė ir šiaurės vakarinė dalys yra Vakarų Kuršo aukštumos pakraštyje, pietinė ir pietvakarinė – Rytų Žemaičių plynaukštės pakraštyje. Rajono paviršiaus aukščiausia vieta aukščiau jūros lygio pakilusi 146,9 m (apie 1 km į pietus nuo Dagių gyvenvietės). Rajono kraštovaizdžiui bū
ūdingos lygumos, miškai, tankus upių ir kanalų tinklas. Lygumų paviršius vietomis taip pat kalvotas, ypač rytinėje rajono dalyje. Kalvų aukštis siekia nuo 5 iki 30 metrų. Laižuvos apylinkių reljefas lygus, be upių, tik ribą su Latvijos Respublika žymi Vadakstis. Lygus reljefas yra ir Mažeikių bei Leckavos apylinkėse, kur teka Venta su savo giliais gausiais intakais. Sedos apylinkių reljefas kalvotas. Čia yra daug upelių – Varduvos ir Luobos intakai, Plinkšių ir Sedos ežerai. Židikų apylinkių reljefas šiaurėje lygus, o prieš Židikus prasideda kalvos, ir kuo toliau į pietus, tuo labiau jos įvairuoja

Dirvožemiai
Mažeikių rajono dirvožemiai susiformavę iš uolienų, kurias paliko ledynas arba ledyno tirpsmo vandenys. Svarbi dirvožemio ypatybė – karbonatingumas. Ne tokie karbonatingi dirvožemiai kalvotoje dalyje. Vyraujančią dirvodarinę uolieną sudaro lengvi ir vidutinio sunkumo moreniniai priemoliai. Šiaurinėje dalyje vyrauja velėniniai jauriniai glėjiniai karbonatiniai, iš dalies pajaurėję dirvožemiai. Rajono pietinėje dalyje aptinkami velėniniai jauriniai pajaurėję dirvožemiai. Neretai pasitaiko velėninių glėjinių pajaurėjusių arba pelkinių ir aliuvinių dirvožemių.
Rajone yra nemažai pelkėtų vietovių. Iš viso čia yra 133 įvairaus didumo durpynai, kurių bendras plotas – net 3074 ha.
Dirvožemio struktūra ir genezė tiesiogiai įtakoja miškų ir augalijos struktūrą, augimo ir brendimo tempus, istoriškai besiformuojančias augalijos bendrijas, pagaliau žemės ūkio kultūrų derlingumą. Mažeikių rajono žemės ūkio naudmenų našumo balas yra 38,30. Taigi čia dirvožemiai našūs ir ti

inka įvairioms kultūroms auginti. Mažos ūkinės vertės (iki 27 balų) dirvožemiai rajono agrokraštovaizdyje sudaro 2,18% .
Didžioji dalis pušynų (57%) ir eglynų (48%) auga lengvuose dirvožemiuose. Šių rūšių medžių perpus mažiau auga sunkiuose ir durpiniuose dirvožemiuose. Daugiau nei pusė uosynų medynų (51%), ąžuolynų (57%), baltalksnynų (60%), drebulynų (73%), beržynų (42%) ir juodalksnynų (10%) kaip tik auga sunkiuose dirvožemiuose.
Klimatas
Pagal ilgamečio oro monitoringo duomenimis, 1961–1990 metais vidutinė metinė paros oro temperatūra buvo 5,9°C. Šalčiausias mėnuo rajone yra sausis, kai temperatūra nukrinta iki –4,7°C, o šilčiausias – liepa (16,4°C). Tuo tarpu absoliuti maksimali temperatūra svyruoja nuo 8,7°C (sausis) iki 32,8 (birželis). Absoliuti minimali būna sausyje –36,4°C, liepą – 4,4°C.
Laikotarpis, kai oro temperatūra būna aukštesnė nei 5°C, tęsiasi net 197 dienas. Prasideda apie balandžio 15 dieną, o baigiasi spalio 15–ą. Aukštesnė kaip 10°C temperatūra įsigali gegužės 8 dieną, tęsiasi apie 140 dienų, o baigiasi apie rugsėjo 25 dieną.
Dirvožemis vidutiniškai pradeda įšalti gruodžio 21 dieną. Šalnos prasideda spalio viduryje ir baigiasi gegužės pradžioje. Dirvos atitirpsta ir išeina pašalas apie balandžio 8 dieną. Gegužės mėnesį dirvožemio 10 cm gylyje būna 13–14°C, birželyje – 17–18°C, liepą – iki 19°C, rugpjūtyje – iki 17°C, rugsėjį – iki 13°C.
Pastovi sniego danga susidaro gruodžio pradžioje, ištirpsta – kovo viduryje. Jos vidutinis storis – 18 cm.
Per metus vidutiniškai iškrinta nuo 650 iki 800 mm kritulių (šiltuoju laiku – 450–500 mm, o šaltuoju – 200–250 mm). Gyventume drėgmės pertekliuje, jeigu sustotų didžioji vandens apytaka. Per metus išgaruoja nuo 52
20 iki 540 mm kritulių. Reikšmingiausiu augalijai vegetacijos laikotarpiu išgaruoja per 390–400 mm drėgmės. Todėl santykinis vidutinis oro drėgnumas siekia 82%.
Mažeikių rajone palyginti mažai vėjuota. 1961–1990 metų žiniomis, vidutinis vėjo greitis 10,2 metro aukštyje nuo žemės būdavo 3,7 m/s. Taigi vėjuoti žiemos ir rudens mėnesiai bei ramios vasaros atspindi šiaurės vakarų Lietuvos bendriausias klimatines sąlygas.
Paslaptinga natūrali gamtos fenologija. Pavyzdžiui, baltieji gandrai rajono teritorijoje pastoviai pasirodo iki kovo 20 dienos. Nuo kovo 26–os jų parskridimo banga kyla ir masiškas šių paukščių grįžimas tęsiasi iki balandžio 1 dienos. Pempės ir dirviniai vieversiai parlekia dar anksčiau – iki kovo 5 ar 10 dienos.
Miškai
Rajono miškingumas yra 27,1%, t. y. mažesnis už Lietuvos vidurkį (30,2%). Didžiausius miškų masyvus sudaro Sedos giria (2744 ha), Balėnų miškas (1210 ha), Mažeikių miškas (1179 ha), kiti didesni miškai – Dautarų, Marijampolės, Naudvario, Felisbergo, Smiltynės, Uikių, Pievenų, Tulnikių, Žalgirio, Veršeglynio. Daugiausia miškingų teritorijų yra Sedos–Žemalės–Balėnų trikampyje. Čia įkurtos Renavo, Sedos ir Balėnų girininkijos. Be jų, rajone žaliuoju apdaru dar rūpinasi Mažeikių, Lūšės ir Ruzgų girininkijos.
Mažeikių urėdijos, kuri apima net keturius administracinius rajonus, miško fondą sudaro 42 722 ha. Mažeikių rajone visi medynai užima 27 299 ha .Daugiausia yra eglynų – 8043 ha, pušynų – 7273 ha, beržynų – 6015 ha, baltalksnynų – 3129 ha, drebulynų – 1160 ha. Rajono teritorijoje yra per 1000 ha žemdirbystei netinkamos žemės, kurią apželdinus mišku rajono miškingumas padidėtų apie 0,5%. Gryni miškai sudaro 93,8% miško fondo žemės. Miško fondo žemėje nedideliais ploteliais įsiterpusios ariama žemė, įsėtinės ir natūralios pievos, ganyklos, grioviai, vandenys, keliai, pelkės, smėlynai, graužos, skardžiai, duobės, karjerai (ne miško fondo žemė) biologinės įvairovės požiūriu yra įvairių augalijos ir gyvūnijos rūšių puikiausios buveinės. Šlapių augimviečių kirtimai dažniausiai paliekami savaiminiam atžėlimui.
Rajono miškuose kietieji ir minkštieji lapuočiai užima 45% visų medynų, o spygliuočiai – 55%. Vidutinis medžių aukštis – 18–30 metrų, kamienų skersmuo (1,3 m aukštyje) siekia 0,2–0,32 metro, amžius – 48 metai, bonitetas – 1,9, skalsumas – 0,69, prieaugis – 6,1 m3/ha. Vidutinis atstumas tarp medžių 3–7 metrai. Pomiškis retas, trake vyrauja šaltekšniai, lazdynai.
Visų medynų tūris 4908 tūkst. m3. Vien pušynams tenka 1683 tūkst. m3, eglynams 1432 tūkst. m3, beržynams–980 tūkst. m3 ir t.t.
Pušynuose vyrauja 30–60 metų medynai, eglynuose – 20–60 metų, ąžuolynuose – 30–80 metų pribręstantys sklypai. Pagal tūrį skalsiausi yra uosynai, beržynai, juodalksnynai ir drebulynai. Menkaverčius jaunuolynus sudaro taip pat beržas, drebulė ir baltalksnis. Pelkėse savaime atželia beržai. Keičiantis medynų amžiui, mažai kinta tiktai beržynų skalsumas, tuo tarpu juodalksnių skalsumas su amžiumi didėja, kadangi jie mažai kertami ugdomaisiais kirtimais. Eglynų ir pušynų skalsumas intensyviai didėja iki 30 metų klasės, o vėliau – mažėja. Skalsumas sumažėja dėl vėjavartų ir vėjo išjudintų medžių džiuvimo bei sanitarinių kirtimų.
Pušynų daugiausiai aptinkama Ruzgų (13,2%), Sedos (12,0%) ir Mažeikių (11,7%) girininkijose. Eglynų daugiausia priaugę Sedos girininkijoje (11,1%). Kiek daugiau ąžuolynų Ruzgų (35,3%), uosynų – Renavo (17,5%), juodalksnynų – Sedos (18,5%) girininkijose.
Miško fondo žemė yra vienalyčiame geografiniame rajone. Miškų medynų struktūrą, mozaikiškumą, augimo ir brendimo tempus sąlygoja dirvožemio struktūra. Administracinei teritorijai būdinga plona moreninė danga, po kuria slūgso klintys ir dolomitai. Moreninės nuogulos labai karbonatingos. Karbonatai slūgso apie 60 cm gylyje. Daugiausia yra velėninių glėjiškų dirvožemių, susidariusių iš sunkių priemolių, pridengtų priesmėlio arba lengvo priemolio danga. Tokiuose dirvožemiuose gerai auga kietieji lapuočiai – uosiai, ąžuolai. Pietinėje rajono dalyje vyrauja velėniniai jauriniai priesmėlio ir priemolio dirvožemiai, kurie giliai (1,5–2,0 m) nukalkėję. Nereti čia jauriniai pelkiniai dirvožemiai, kuriuose auga skurdūs ir nenašūs medynai. Didžioji dalis pušynų ir eglynų auga lengvuose dirvožemiuose. Šių rūšių medžių perpus mažiau auga sunkiuose ir durpiniuose dirvožemiuose. Daugiau nei pusė uosynų medynų, ąžuolynų, baltalksnynų, drebulynų, beržynų ir juodalksnynų kaip tik auga sunkiuose dirvožemiuose.
Vertinant miškus pagal dirvos drėgnumą rajone vyrauja laikinai perteklingo ir normalaus drėkinimo dirvožemiai. Nemažą dalį derlingų miško tipų užima beržynai, drebulynai ir baltalksnynai, kai jų vietoje gali augti pramoniniu požiūriu produktyvūs spygliuočių bei kietųjų lapuočių medynai. Našiausi medynai auga derlinguose dirvožemiuose. Pušynai ir eglynai bei pušynai su egle ir eglynai su pušimi paplitę normalaus ir laikinai padidėjusio drėgnumo augimvietėse.
Didelį poveikį miško struktūrai, amžiui, bonitetui, skalsumui turi ūkininkavimas. Kasmet rajono miškuose atliekami įvairūs kirtimai – šviesinimai, valymai, retinimai. Kaskart mažiau iškertama spygliuočių, o daugiau lapuočių. Kasmet daugiausiai iškertama drebulynų, baltalksnynų ir beržynų.
Šlapios ir užpelkėjusios pievos bei ganyklos sudaro tiktai 124 ha miško naudmenų.
Mažeikių, Lūšės, Sedos girininkijose yra keletas didesnių pelkių bei durpynų, kurie labai svarbūs specifinės gamtinės ir biologinės įvairovės išlikimui.
Pagal miškų grupes rajono medynai pasiskirstę taip: rezervatinių miškų yra 222 ha, ekosistemų apsaugos – 2311 ha, rekreacinių – 749 ha, apsauginių – 7564 ha, ūkinių – 49 863 ha (1998 m. duomenys).
Pagal vyraujančias medžių rūšis vyrauja spygliuočiai (60,7%), nemažai minkštųjų lapuočių (35,9%), tuo tarpu kietųjų lapuočių labai mažai (3,4%).
Vandenys
Šio krašto vandens telkiniai susiformavo slūgstant iš Žemaitijos didžiūjų duburių prieledyniniam baseinui. Upės vagoja visą rajono teritoriją, tekėdamos šiaurės vakarų kryptimi. Visi rajono vandenys priklauso Ventos baseinui. Rajono teritorijoje yra 16 upių, kurių bendras ilgis – 372 km. Didesnės upės – Venta, Varduva, Šerkšnė, Vadakstis. Ilgiausia upė – Varduva, kuri rajone vingiuoja 74,1 km. Kraštovaizdį paįvairina ir gamtą praturtina tvenkiniai, kurių yra net 27 (bendras plotas – 440,5 ha). Kai kurie tvenkiniai, įrengti ant Varduvos, Šerkšnės, Vadaksties, Ašvos, yra pakankamai dideli ir modernūs hidrotechniniai statiniai. Prie jų pastatytos nedidelės hidroelektrinės (Renave, Juodeikiuose, Šerkšnėnuose, Kulšėnuose). Rajone yra tik 4 ežerai, kurių bendras plotas sudaro vos 432 ha. Didžiausias ir gamtiniu požiūriu vertingiausias yra Plinkšių ežeras (393,5 ha). Šalia Sedos tyvulioja seklus Sedos ežeras (33,1 ha). Ežeras pailgas, ilgis – 2,1 km, o didžiausias plotis – tiktai 0,2 km. Medžialenkės ežeras (4,3 ha, gylis – 3 – 5 m) ribojasi su Akmenės rajonu (2,3 ha ežero priklauso šiam rajonui).ežeras (393,5 ha). Šalia Sedos tyvulioja seklus Sedos ežeras (33,1 ha). Ežeras pailgas, ilgis – 2,1 km, o didžiausias plotis – tiktai 0,2 km. Medžialenkės ežeras (4,3 ha, gylis – 3 – 5 m) ribojasi su Akmenės rajonu (2,3 ha ežero priklauso šiam rajonui).

Leave a Comment