Vilniaus Universiteto Teises Fakultetas
Laboratorinis darbas
Romanų – Germanų teisinės sistemos bruožai
Vilnius 2003
Turinys
1. Įvadas………………………………………………………… 3 2. Romanų teisines sistemos briuožai……………………… 4 • Prancūzijos konstitucinė teise………………………… 4 • Prancūzijos civilinis kodeksas…………………………. 6 • Italijos civilinė teisė……………………………………… 7 • Ispanijos civiline teise…………………………………… 7 • Portugalijos civilinė teisė………………………………. 8 • Prancūžų teisės įtaka pasaulyje………………………. 8 • Baudiamoji romanų teisė……………………………….. 9 3. Germanų teisinės sistemos bruožai……………………… 10 • Vokietyjos konstitucinė teisė………………………. 11 • Vokietyjos civilinė teise……………………………… 12 • Austrijos civilinė teisė……………………………….. 13 • Šveicarijos civilinė teisė.. …………………………… 14 • Baudžiamoji germanų teisė…………………………. 15 4. Išvados…………………………………………………………16
Įvadas
Kiekviena valstybė turi savitą individualią teisės sistemą, tačiaudaugelis jų yra panašios, taip atsiranda būdas kaip jas grupuoti įpagrindines teisės šeimas, arba į teisės tradicijas. Vieningos nuomoneskaip turetu būti skirstomos nėra, bet įprasta skirstyti pagal šiuoskriterijus: teisinės sistemos istorinės ištakos bei raida, teisės šaltiniuteorijos bei hierarchija, toje sistemoje vartojamos teisinės sąvokos, šiossistemos teisės institutai bei teisės šakos, būdingos šiai sistemai. Pagalšiuos kriterijus Vakarų pasaulyje išskiriamos trys pagrindinės teisėssistemos tradicijos: • anglų- amerikiečių bendrosios teisės tradicija, • romanų- germanų civilinės teisės tradicija, • socialistinės teisės tradicija. Seniausia iš jų yra romanų- germanų, siekia 450 m. pr. Kr. Jospagrindu laikomas Justinjano 534m. atliktas romėnų teisės kodifikavimas.Šios teisės sistemos tradicijos formavimuisi didžiausia įtaką turejoteisininkai mokslininkai, tačiau ilgainiui juos pakeitė šiuo metudominuojanti įstatymų leidybos pozityvistinė samprata. Mažiausiai paplitusi bendroji teisė yra antra pagal senumą, jospradžia laikoma 1066m. Po bolševikų revoliucijos 1917m. susikūrusi socialistinė teisėssistema yra jauniausia iš šių trijų teisės šeimų. Didelę įtaką šiaitradicijai yra padariusi civilinės teisės tradaicija, o bendrosios teisėstradicija jos nėra paveikusi. Visos šios teisės tradicijos yra gan glaudžiai susijusios ir jųanalizavimas neatsiejamas viena nuo kitos, nes tam tikros teisinės sistemosyra hibridai, turintys daugiau negu vienos teisės tradicijos elementų.Lyginamosios teisėtyros atstovai naudoja du pagrindinius lyginimo budus:teisinių sistemų aprašymą ir analitinį jų lyginimą. Taip galima gautiaiškesnį skirtumų ir panašumų vaizdą. Nepaisant didelių nacionalinių skirtumų (romanų – germanų( arbakitaip (civilinės teisės( sistemos remiasi ta pačia teisės tradicija,kitaip mum žinomos kaip vakarų subtradicija. Vakarų teisės tradicija apimair bendrosios teisės tradiciją, šių teisės tradicijų šaknys glūdi romėnųteisėje. Prancūzijos ir Vokietyjos teisė padarė didžiulį poveiki civilinėsteisės raidai europoje. Jos, panašiai kaip ir Romos teisė buvo pavyzdinėdaugeliui valstybių kuriančių savo teisę,turėjo įtakos tokių valstybių,kaip Belgija, Nyderlandai ar Italija, teisės vystimuisi.
Romanų teisinės sistemos bruožai
Didžiosios Prancūzijos revoliucijos vienas iš reikšmingiausių įvykiųbuvo Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos paskelbimas, tam turėjo įtakospaplitusios švietėjų idėjos. Šio dokumento priimimas skelbė luominėssantvarkos ir feodalinių privilegijų Prancūzijoje likvidavimą. 1789 m.paskelbta deklaracija buvo pirmasis žingsnis link naujos teisinės sistemosPrancūzijoje, kurioje iki 1792 m. buvo valdoma karalių. 1791 m. rugsėjo 3d. buvo priimta pirmoji prancūzijos konstitucija, ji įtvirtino konstitucinęmonarchiją, tačiau kai 1792 m. rugpjūčio 10 d. buvo šturmuoti karaliausrūmai, konstitucinė monarchija žlugo ir naujoji konstitucija buvo priimta1793 m. birželio 3 d. kurioje jau buvo skelbiama naujai suredaguota Žmogausir piliečio teisių deklaracija. „Ši konstitucija – vienintelė Europoskonstitucija įtvirtinanti tiesioginę demokratiją įstatymų leidyboje.” [2,p.42] Po Termido perversmo 1795 rugjūčio 22d. buvo priimta naujakonstitucija, ji žinoma kaip III respublikos konstitucija. Ši konstitucijaprasidejo tradiciniu dokumentu, tik jis buvo pavadintas kiek kitaip:
Žmogaus ir piliečio teisių ir pareigų deklaracija. Nuo senesnių šis aktasskyrėsi ne tik pareigų deklaravimu, bet ir tuo, kad teisėms skiriama mažiaudėmesio, nekalbama apie žodžio ir spaudos laisves, teisę sukilti. Šiojenaujojoje konstitucijoje buvi įteisinta dviejų rūmų įstatymų leidybosinstitucijos sistema, besiremianti skirtingų funkcijų leidžiant įstatymuskiekvieniems rūmams pavedimu. Po hitlerinės Vokietyjos sutruškinimo 1945 m. spalio mėn. Įvykęsreferendumas daugiau nei 95% balsų dauguma atmetė trečiosios respublikoskonstitucijos įstatymų atkurimą. Naujoji konstitucija buvo priimta pospeceliai naujos konstitucijos sukūrimui išrinkto Steigiamojo susirinkimopateikto projekto. Naujoj konstitucija buvo prateikta 1946 m. rugsėjomėnesį, o spalio mėnesį referendumu jai buvo pritarta. Nuo 1958 m. prancūzijoje buvo labai sustiprinti vygdomosios valdžiosįgaliojimai, o nuo 1962 m. buvo pradėtas visuotiniuose rinkimuose rinktiprezidentas, kuris kaip liaudies atstovas turi labai didelias gales, todelPrancūzijai budinga mišri sistema, turinti ir prezidentinio, irparlamentinio tipo valdymo bruožų. Prancūzijos civilinės teisės branduoliu bei romanų teisės šeimosprivatinės teisės kodifikacijos pavyzdžiu galima laikyti 1804 metų civilinįkodeksą. Napoleono kodeksas buvo nauju įstatymų rinkiniu atitikusiu tautos,tiką nusikračiusios feodalizmo, interesus. Šis kodeksas buvo ilgo darbopasekmė, į jį buvo įtraukti visos ilgos istorines raidos rezultatai, taibuvo nekaskita kaip visu pasitvirtinusių teisės institutų sujungimas, tamįtaka tikriausiai turėjo romėnų teisės paveikta pietų Prancūzija, arbagermanų-frankų paprotinės teisės paveikta šiaurės Prancūzija. (Jeicivilinis daugelyje punktų padarė revoliucinę pradžią, jis visgidaugiausiai pasižymi istorine kilme iš ancien droit, iš ikirevoliuciniųteisės laikų( – [1, 77p.]. Todėl šio kodekso nagrinėjimui yra svarbus ikirevoliucinis Prancūzijos teisės suvokimas. Nuo Galijos užkariavimo prancūzijos teritorijoje galiojo Romos teisė,net ir žlugus Vakarų Romos Imperijai ši teisė neprarado savo galios. Tikvakarų Prancūzijoje kur karaliavo frankai romenų teisė buvo išstumta ir josvietoje vyravo frankų paprotinė teisė, bet su laiku germaniškajai frankųpaprotinei teisei įtaka darė ir Romėnų teidės žinios. Lemiamos reikšmės laipsniškam bendros prancūzų civilinės teisėsatsiradimui turėjo daugelis įžymių teisininkų, kurie įtaką darė ne kaipprofesoriai, bet kaip praktikai. Profesionalūs teisininkai apgalvotaiįtraukė romėnų teisę į Prancūzijos teisinę sistema, kurioje jau XIV amžiujeteismą sudarė profesionalūs teisininkai. Didelė įtaka prancūzų civiliniam kodeksui turėjo ir įvairiosasmenybes, kaip pavyzdžiui švietėjiškas idėjas propogavę Volteras ir Ruso,pagal juos žmogus, kaip protinga ir atsakinga asmenybė turėjo teisę įsąžinės, religijos ir ūkinės veiklos laisvę. Taip švietėjų idėjos gynėžmogaus laisvę. (Žmogus nebestovi prieš ancien regime luomines grupes, otik prieš valstybę, kuri yra įpareigota išlaisvinti pilietį nuo paveldėtųfeodalinių, bažnytinių, šeimyninių, korporacinių ir luominių įsipareigojimųbei autoritetų ir suteikti jiems visiems lygias teises.( -[1,81p.]. Žinomašios įdėjos turėjo įtakos revoliuciniais metais, bet kaikurių kraštutiniųidėjų buvo atsisakyta civilinio kodekso kurime. Tačiau radikalios idėjosvisgi išliko paveldėjimo teisėje ir šeimos teisėje. Pavyzdžiui kanoninėsteisės nustatytos kliūtys buvo smarkiai apribotos, o santuoka buvo pradėtalaikyti civilinia sutarimi, kurią kiekvienas sutuoktinis galėjo lengvainutraukti, kas buvo visiskai neregėtas dalykas. Patekus į valdžią Napoleonui, buvo nutrauktos iki tol kurta unifikuotateisės sistema. Napoleonas tik apėjęs į valdžia perėmė įstatymų leidybą įsavo rankas. Pirmiausia buvo įvesta konsulato Konstitucija, kuri vykdomąjąvaldžią ir įstatymų leidybą perleido trims konsulams, tarp kurių Napoleonasbuvo pirmasis, o kiti du turėjo tik patariamajį balsą. Sukurtas projektasbuvo pateiktas įstatymų leidybos susirinkimui, kuris galėdavo nutarimąpriimti arba atmesti nediskutuodamas. Įsigalėjus šiai konstitucijaiNapoleonas tuoj pradėjo energingai kurti civilinį kodeksa. Šiam kodeksuiNapoleonas turėjo labai didžiulę įtaką, nors ir nebuvo teisės mokslininkas,bet tai tik padidino jo aktyvumą kuriant kodeksą suprantamą kiekvienamžmogui. (Buvo tvirtinama jog, civilinio kodekso aiškumas ir suprantamumaskyla iš to, kad jo kūrėjai nuolat turėjo savęs klausti, ar pasirinktosformuluotės atlaikys kritinį labai inteligentiško, tačiau su teisineterminija nesusipažinusio, tokio vyro kaip Napoleonas, žvilgsnį.( -[1,84p.] Napoleonas visad posedžiuose žvilgsnį nuo juridinio taško įnukreipdavo į gyvenimiškajį, žaibiškai suvokdavo abstrakčių normų svarbą,suktas diskusijas vienu žodžiu nutraukdavo, duodamas paprastus ir aiškiusklausimus ir diskusijas sutelkdavo į tai kas praktiška. Žavėdamasisdinastijos kūrimo planais jis save pasiskyrė konsulu iki gyvos galvos irsuteikė sau įpėdinio skyrimo galimybę. Jis labai aukštai įvertino savonuopelnus civiliniam kodeksui. • Prancūzų civilinis kodeksas.Prancūzijos Civilinio kodeksoišleidimas tai nauja era Prancūzijos teisinėje sistemoje, nors jame irvyravo jau šimtus metų teisinęje jurisprudencijoje žinomos formulės.Kodekso konsrvtyvumas matomas nepaisant revoliucijos įtakos jam. Žinoma,jis smarkiai remiasi švietėjiškos visuomenės ideologijomis, korios pabrėžiažmogaus prigimtinias teises. Šis kodeksas vadinamas išsamiausiu kodifikuotucivilinės teisės teisynu,po Corpus juris civilis. Pats Napoleonas puikiai suvokė savo kodekso reikšmę ir net yrapasakęs: “ Mano šlovė ne mano laimėjimuose 40 mūšių,-vienas pralaimėjimasprie Vaterlo ainių atmintyje užtemdys likusias pergalias. Bet kas niekadanemirs, kas gyvuos per amžius,- tai mano civilinis kodeksas” –[3, p.363]Kalbos ir stiliaus požiūriu šis kodeksas išties laikomas šedevru, jispasižymėjo aiškiu civilinių teisinių institutų traktavimu, glaustomisformuluotėmis, nors tam tikrų netisklumų išvengta. Kodeksą sudarė 2281 straipsnis. Jo tekstas buvo suskirstytas į Įvadinįtitulą ir tris dalis: pirmojoje jų buvo aptarinėjamos pilietinės teisės,apie įstatymų lygybę kiekvienam, antroji- nuosavybės teises reglamentuoti,trečioji , pati didžiausia, skirta įvairiems nuosavybęs įgyjimo budamsreglamentuoti. Prancūzų civilinio kodekso struktūra nuo iš esmės atitinka Gajaus,taip pat Justiniano institucijų struktūrą ir todėl vadinama institucine. Prekybos teisė Prancūzijoje yra atskirta nuo civilinio kodekso.Prekybos kodeksas susideda iš keturių knygų: ‚Apie prekybą apskritai‘ ‚Apiejūrų prekybą‘ ‚Apie neišsigalėjimą ir bankrutavimą‘ ir ‚Apie prekybinęjurisdikciją‘. Skirtingai nuo civilinio kodekso į prekybos kodeksą buvoįtrauktos ir proceso taisyklės. Prekybos kodeksas buvo išleistas kaipPrancūzų civilinio kodekso papildymas(1806m.). Civilinio teisinio santykio subjektu prancūzų civilinis kodeksaspripažino vien fizinį asmenį, juridinis asmuo čia buvo nustumtas į šalį,nes buvo baiminamasi, kad tuo gali pasinaudoti feodalinės korporacijos.Tačiau tai nereiškė, kad prancūzų teisei nebuvo žinomas šis terminas.Juridinis asmuo prancūzyjoje buvo įteisintas 1867m. Nors pats terminas‚juridinis asmuo‘ prancūzų įstatymuose pasirodė tik XIX a. pabaigoje. Nuo Napoleono laikų smarkiai pasikeitė Prancūzijos ekonomika,visuomenė ir šeima, norisi paklausti, kodėl dar ir šiandien galiojacivilinis kodeksas. Maždaug prieš 200 metų įsigaliojęs kodeksas pergyvenoįvairius politinius, ekonominius, socialinius sukrėtimus , kuriePrancūzijoje praėjo XIX ir XX a. Kodeksas įstatymų leidėjų buvo nuolatpritaikomas prie besikeičiančių socialinių santykių, ypač šeimos irpaveldėjimo teisėje. Aišku, prie civilinio kodekso pritaikymo prisidėjo irteismų praktika, jo normas pritaikydama prie modernių reikalavimų, nuolatjas aiškindama ir plėtodama. • Italijos, Ispanijos ir Portugalijos teisės sistemos dar ir šiandienturi buti priskirtos romanų teisinei šeimai. Šioms šalims didžiulę įtakądarė Prancūzijos civilinis kodeksas. Į Italiją prancūzų teisinė sistemaatėjo kartu su Napoleono armija. “Žinoma, tik trumpam laikui: susižavėjimasišsilanvnimu nuo Napoleono 1814m. vėl buvo atsiribota nuo kodekso.” [1,p.100]. Italai vėliau kūrė savus kodeksus, tačiau jiems vistiek turėjodidžiulę įtaką Prancūzijos civilinis kodeksas. Italijos civilinis kodeksasįsigaliojo 1865 m. tuo užtikrindamas šalyje teisės vienovę. Italų teisėsmokslas pradžioje orentavosi į Prancūziją, daugelis teisės veikalų buvoverčiami būtent iš prancūzų kalbos, tačiau vėliau italų teisės mokslas vislabiau buvo įtakojamas vokiečių teisinės sistemos.Tik po pirmojo pasauliniokaro įvykę visuomeniniai perversmai pateikė atnaujintą civilinės irprekybos teisės reformų planą. Buvo sudaryta komisija naujo civiliniokodekso projektui rengti, kuri 1930 – 1936 m. laukotarpyje sugebėjopateikti keturias naujo kodekso knygas. Vėliau buvo parenkta ir penktojiknyga. Naujasis Italijos civilinis kodeksas įsigaliojo 1942 m. Kodeksassusidėjo iš 2 969 straipsnių Tarpukario laikotarpiu italų teisinei sistemai padarė įtakos irfašistai. „Valstybės ir piliečių santykiai imti grįsti jau ne principu„valstybė – piliečiui” , o priešingai „pilietis – valstybei”.” [3, p.422]Taip valstybės interesam buvo bandoma pajungti visą sąmoningą jos piliečiųveiklą. Apskritai fašistų diktatūra Italijoje nepasiekė tokio totalitarizmolygio, kaip kad kitos diktatūros europoje, ir net, kol neišryškęjo agresyviužsienio politika, Europoje buvo žavimasi Musoliniu ir jo įvesta tvarka. • Ispanija – iki šiol teisės raida ispanijoje pasižymi ypatinguvietinės partikulinės teisės gyvibingumu, kuri per viduramžius susidarėatskirose provincijose, apygardose ir miestų regijonuose. Ypatingosreikšmės turėjo XIII šimtmetį išleista ir romėnų teisės pagrindusuformuluota teisinė knyga Siete paritidas, kuri įgijo įstatymo galiąKastilijoje ir pamažu kitose regijonuose. Iki XIX šimtmečio Ispanijoskaralystės teisėje funkcionavo vadinamoji „foralinė sistema”, pagal kuriąvisur galiojo į compilaciones surinkti karališkieji įstatymai ir įsakymai,po to vietinė prigimtinė teisė (fueros) ir paskutinėje eilėje – Sieteparidas. Kai XIX šimtmetį veikiant Prancūzijos kodifikacijai buvo numatytasukurti unifikuotą Ispanijos teisę, nebuvo galima įveikti atskirųteritorijų pasipriešinimo. Ispanijos civilinis kodeksas buvo išleistas 1889metais, jis galio ir dabar, ypač prievolinėje teisėje, remiasi Prancūzijosciviliniu kodeksu. Šeimos teisėje Ispanijos kodeksas perėmė gausius ispanųteisinės tradicijos institutus, ypač iš ankstesniosios Kastilijos teisės.Visiškos vienybės ispanų teisėje nėra net ir po jų civilinio kodekso,vienybė visoje Ispanijoje yra tik santuokinėje ir įstatymų galiojimoteisese. Kitos kodekso dalys regijonuose kuriuose iki tol galiojo foralinėteisė galioja tik subsidariai. • Portugalija jau nuo XV a. turėjo gan unifikuotą teisę: tai buvoAlfonso V ordonansai, kuriuos vėliasnieji monarchai, ypač Pilypas III, 1603metais pakartotinai suredagavo ir papildė. Šie ordonansai vietiniamspapročiams ir kanoniniai teisei paliko palyginti menką galimybę įsikišti.Modernosios kodifikacijos siekiai prasideda XIX a. pradžioje, bet dėlpolitinių nesutarimų nepavyko pasiekt ryškiu rezultatų, tik su pasauliulabiau susijusi prekybos teisė buvo kodifikuota 1833 m. remiantis privačiuFerreira Borges darbu bei Prancūzijos teise, tačiau ši kodifikacija 1888 m.ši kodifikacija buvo pakeista: peržiūrėta ir modernizuota atsižvelgiant netik į komercinį kodeksą, bet ir į kaip tik tuomet įsigaliojusius Italijosir Ispanijos kodeksus, civilinio kodekso paruošimas buvo patikėtas Coimbrauniversiteto profesoriui Seabra: Jo projektui pritarė parlamentas irkaralius, ir jis įsigaliojo 1867 metais kaip codigo civil. Jo vietojedabar galioja 1966 metų naujas codigo civil, kurį rengiant protingaipasinaudota užsienio įstatymų leidyba, ypaž Vokietyjos, Šveicarijos beiItalijos, ir tai buvo padaryta tokio mastu, kad net būtų galima abėjoti arPortugalų teisės sistema vis dar galima priskirti prie romanų teisinėssistemos. • Romanų teisinės sistemos įtaka Artimuosiuose rytuose, Afrikoje,Indokinijoje ir Okeanijoje. Kadangi Prancūzija priklausė didžiausiomspasaulio kolonijinėms valstybėms, tai turėjo įtakos jos teisės įsigalėjimuituose regijonuose, kurie buvo prancūzijos kolonijos. Nors daugelisteritorijų jau pasiekusios visišką nepriklausomybę, tačiau juose vistiekdar veikia Prancūzijos teisinės tradicijos. Artimuosiuose Rytuoseprancūzijos įtaka atsiskleidė pirmiausia Osmanų valdomose teritorijose,nors ten ir veikė netvirta turkų valdžia su savo privatine teise. Tačiau,Egiptui Osmanų imperijos ribose pavyko pasiekti didelį vidaus ir užsieniopolitikos savarankiškumą, aišku, ne be didžiųjų europos valstubių Anglijosir Prancūzijos pagalbos. Egiptas tapo iš dalies priklausomas nuo šiųvalstybių, nes tapo jų kreditoriumi statant Sueco kanalą. Taip buvopadaryta visapusiška įtaka ir Egiptas pasekė ir prancūzų teisėstradicijomis. 1949 m. įsigaliojo Civilinis kodeksas kuris orentuotas įPrancūzijos teisę. Po Osmanų imperijos žlugimo Sirija ir Libanas nuo 1922 m. pagalTautų sąjungos suteiktą mandatą buvo valdomi Prancūzijos. Tai turėjoįtakos, kad Libano prekybos kodeksas ir civilinio proceso kodeksas rėmėsiPrancūzijos teise. Alžyre, Tunise ir Maroke nuo XIX a. Prancūzija turėjo lemiama politinęįtaką. „Šių šalių prievolinė ir prekybos teisė sutampa su Prancūzijosteisė.” [1, p. 106] Tai turėjo įtakos, kad šios šalys yra visai netoli nuoPrancūzijos ir prekyba tarp jų vyko gan aktyvi. Didžiausi prancūzų kolonijų plotai buvo Afrikoje, tačiau ir šiosvalstybės jau pasiekė nepriklausomybę. Prancūzų noras išlaikytįvairiapusius kultūrinius ir ekonominius santykius, kaip tai padarė britaisu savo kolonijinėmis valstybėmis, prancūzams nepavyko. Čia išsivystėdvilypė teisinė sistema, kurioje vyravo ir Prancūcijos teisės bruožų irislamo teisės bruožų.Baudžiamoji romanų teisė
1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje skelbiamibaudžiamosios teisės principai reiškė revoliucinį iššūkį feodalineibaudžiamajai teisei, buvo didžiulis žingsnis į priekį, atspindėjoDidžiosios Prancūzijos revoliucijos nusistatymą prieš buvusią neligybę irvaldžios savivalę. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje svarbią vietąužėmė naujosios baudžiamosios teisės demokratinio pobudžio principai.Deklaracija reikalavo, kad prieš baudžiamąjį įstatymą visi būtų lygūs, kadniekas nebūtų apkaltintas, sulaikytas ar įkalintas kitaip, kaip įstatymonumatytais atvejais. Pirmasis prancūzų baudžiamasis kodeksas buvo išleistas 1791 m. jissusidėjo iš dviejų dalių: pirmoji – „Apie bausmes” kurią būtų galimalaikyti bendrąja baudžiamosios teisės dalimi skirta bausmėms ir jų taikymobūdams apibrėžti, (Mirties bausmė panaikinta nebuvo, bet labai apribotosjos taikymo galimybės.) antroji dalis – „Apie nusikaltimus” čia išsamiaiišskaičiuotos veikos, laikomos nusikalstamomis. Jos buvo skirstomos įnusikaltimus viešiesiems interesams ir nusikaltimus privatiems asmenims.Būtent šio kodekso taikymas turėjo savų nuansų: „Specifinis šio baudžiamojokodekso ypatumas buvo tai, kad už konkrečias nusikalstamas veikas jis,paraidžiui interpretuodamas principą „nėra bausmės, nenumatytos įstatyme”,nustatė absoliučiai apibrėžtas sancijas, t. y. greižtai fiksuotas bausmes”[3, p. 378]. Naujasis baudžiamasis kodeksas buvo išleistas 1810 m. įsigaliojo jis1811 m. kartu su Baudžiamojo proceso kodeksu. Kodeksas susidėjo iš Įvadinių
nuostatų ir keturių knygų. Jis rėmėsi ligybės prieš baudžiamajį įstatymąprincipu. Baudžiamojo kodekso priėmimas nepanaikino iki tol visų galiojusiųbaudžiamųjų įstatymų, išleistų net iki revoliuciu laikotarpiu. Laikuibėgant jis buvo tobulinamas ir po truputį taisomas. Mirties bausmėPrancūzijoje buvo panaikinta 1981 m. rugsėjo 18 diena. Italijos bendras, apimantis visą šalį, baudžiamasis kodeksas buvoišleistas 1889 m. ir šis kodeksas jau panaikino mirties bausmę, tik atėjusį valdžia fašistams mirties bausmė buvo gražinta(1926m.). 1930 m. spalio 19 dieną buvo priimtas ir liepos 1 dieną įsigaliojonaujas baudžiamasis kodeksas. Italijos baudžiamojo kodekso apimtis didelė,jis susidėjo iš 734 straipsnių, suskirstytų į tris knygas. Pagrindinės šiuolaikinės baudžiamosios teisės nuostata – kova sunusikaltimais turi būti lankstesnė, remtis ne vien formaliaiasišankstiniais įstatymo nurodymais, bet ir tikslingumu. Tai koregavo požiūrįį klasikinės baudžiamosios teisės principus romanų teisineje sistemoje.Germanų teisinės sistemos bruožai
Germanų teisinėje erdvėje dalyvauja kelios tautos, vokiečiai, austraiir šveicarai, tai pagrindinės jų. Germanų teisinė erdvė, dar kitaipvadinama vokietyjos teisinė erdvė. Vokietijoje nuo 1814 m. prasidėjonuoseklus konstitucijų priėmimo procesas. Dauguma jų savo aukščiausiųjųvalstybės institucijų konstrukcijos požiuriu buvo panašios:pagal jaspaprastai monarchas turėjo vygdomąją valdžią ir dalijosi kartu su landtagu įstatymų leidžiamąją valdžią. Po revoliucijos 1848 m. buvo sušauktassteigiamasis susirinkimas, kuris susirinkęs 1849 m. kovo 28 d. priėmeImperijos konstituciją, kuri skelbė apie vokietyjos iperijos, kaipmonarchijų federacijos sukūrimą. Konstitucijoje buvo paskelbta, kadatskiros vokiškos valstybės išsaugoja savo savarankiškumą, aukščiausiąvaldžią ir teises. Aukščiausia valdžia pagal konstituciją buvo imperatoriusir Reichstagas, kuris susideda iš dviejų rūmų: Valstybių ir Tautos. Šikonstitucija buvo realus žingsnis link Vokietyjos suvienijimodemokratiniais pagrindais. 1850 m. sausio 31 d. buvo priimta vienos iš Vokietyjos Imperijos daliųPrūsijos konstitucija. Vėliau tik 1871 m. balandžio 16 d. buvo priimtaVokietyjos imperijos konstitucija, kuria iš 25 federacijos subjektų buvosukurta federaciė Vokietyjos valstybė. Po pirmojo pasaulinio karo vokietyjos visuomenėje buvo jaučiamapolitinė įtampa,naujos konstitucijos išleidimą sostinėje trikdė neramumaiBerlyne, todėl konstitucija 1919 m. rugpjūčio 11 d. buvo priimta Veimare.Ši konstitucija laikoma viena iš geriausių teisiniu požiuriu. Joje buvonustatyta parlamentinė respublikos valdymo forma ir aukščiausiassuverenitetas suteiktas tautai. Buvo įsteigta stipri Federacijos prezidentoinstitucija. Tik atėjus į valdžia naciams (1933m.) buvo panaikintos kaikuriosVeimaro konstitucijos nuostatos liečiančios žmogaus laisves. „Pasirašytasdekretas „Vokiečių tautai ginti”, kuriuo buvo sustabdytas Veimarokonstitucijos straipsnių, nustatančių pagrindines asnens teises ir laisves,dėl to galima daryti išvadą, kad Hitlerio valdymas niekada nebuvolegitymus.” [3, p.396] Antrasis pasaulinis karas paliko didelią pamoką Vokietyjai. Ji buvopadalinta į dvi dalis: demokratinę ir federacinę respublikas. 1949 m.Vokietyjos vakarų okupacinėms zonoms atstovaujantis Konstitucinis konventaspriėmė VFR Konstituciją. Ji paskelbta – demokratine ir socialine federacinevalstybe. Po antro pasaulinio karo Austrijoje ir Vakarų Vokietijoje buvoįsteigti specialūs konstituciniai teismai. Šie teismai buvo savarankiškosteismo institucijos, turinčsio savo jurisdikciją ir savo teisėjus. Kitaipnei Prancūzijoje, Vokietijoje konstitucinis teismas nagrinėja ir pavieniųasmenų skundus dėl pareigūnų antikonstitucinių veiksmų. Nuo 1990 spalio 3 d. nutrūko VDR suverenumas ir ji, vadovaudamasi VFRPagrindinio įstatymo 23 straipsniu, numačiusiu galimybę ir kitoms vokiečiųžemėms įstoti į VFR, įsiliejo į šios valstybės sudetį. • Vokietyjos civilinė teisė. „ Tas intelektualinis bei politinispagrindas, iš kurio išaugo Vokietyjos kodeksas, Daugeliu atžvilgiu skyrėsi
nuo prancūzų šviečiamojo amžiaus ir revoliucinės mąstysenos, kuriais rėmėsiCode Civil.” [2, p.36] Vokietyja ir Prancūzija inspiravo šiek tiekskirtingas subtradicijas civilinės teisės pasaulyje. Vokietyja iki 1871 m.kol buvo suvienyta Bismarko, buvo silpna karalyščių, hercogysčių,kunigaikštysčių ir nepriklausomų miestų-alstybių konfederacija. XIX amžiujebuvo pradėta žavėtis Prancūzijos Civiliniu kodeksu ir jį imituoti,kodifokacijos idėja surado atgarsį ir Vokietyjoje, nes iki to laikokiekviena valstybė įėjusi į imperijos sudėtį turėjo savo vietos partikulinęteisę. Augantys prekinės piniginės apyvartos poreikiai privertė 1848 m.vietij galiojusių apie pusšimčio partikuliarinių aktų, dažnai visainetinkamų susiklosčiusiems visuomeniniams santykiams reguliuoti, išleistibendrą visai Vokietijai Vekselių statutą, tai paskatino ekonominiai žemiųinteresai. Netrukus 1861 m. buvo išleistas Bendras Vokietyjos prekyboskodeksas. Šis kodeksas turėjo didelės reikšmės pramonės ir prekybos plįtraicentrinėje Europoje. Poreikis unifikuoti teisę ypač padidėjo Vokietyją suvienijus. Oficialiįstatymų kodifikacija turėjo ne tik suteikti tvirtą pagrindą teisėjams, betir pabrėžti valstybės vienybę. 1874 m. liepos 2 d. Bundesratas paskyrėkomisiją civiliniam kodeksui rengti, bet jos po 13 metų parengtas projektassukėlė audringą visuomenės reakciją – buvo sukritikuotas. 1891 m. gruodžio4 d. buvo sudaryta dar viena komisija kodekso projektui perdirbti. Antrojkomisija iš projekto pašalino daugybę romėniškos kilmės taisyklių irpakeitė jas vokiečių taisyklėmis ir principais. Šis projektas baigtas 1895m. ir šį kart visuomenės švertimas buvo puikus. Vokiečių civilinis kodeksas skirtas ne piliečiui, o teises ekspertui,jame atsisakoma visuotinio supratantamumo ir auklėjamosios reikšmės, jamedaug abstrakčių teisinių terminų. „ Vokietijos civiliniam kodeksui labaitrūksta Prancūzijos CK elegancijos ir raiškumo, epigraminio trumpumo beiformuluočių santūraus jausmingumo.” [1, p.132] Tačiau apie vokietijoscivilinį kodeksa atsiliepiama iš kitos pusės gerai, kaip apie nepaprastotikslumo teisinį šedevrą. Kodeksas susideda iš 2 385 straipsnių- penkių dalykinių santykiųgrupių kur kiekvienai iš jų paskirta knyga. Paveldėjimo teisė ir šeimosteisė apima labai artimus socialinėje tikrovėje klausimus, šioms santykiųgrupėms paskirta po knygą. Toliau yra daiktinė teisė ir prievolių teisė,taip pat bendroj dalis. Tokia teisinių normų grupavimo sistema kaipnaudojama šiame kodekse,kai išskiriamos bendrojo pobūdžio normos,liečiančios įvairius konkrečius teisinius santykius, yra vadinamapandektine. Vokietyjos civilinis kodeksas turėjo didelią reikšmę ne vienVokietyjai. Atspindėdamas naujas civilinės teisės raidos tendencijas,Vokietijos civilinis kodeksas kitų šalių teisei XX a. pradžioje darė netdidesnę įtaką nei Napoleono kodeksas. Nemažai civilinių kodeksų,pavyzdžiui, sovietinių respublikų tarp jų ir Lietuvos ar Lenkijos priėmėpandektinę civilinio kodekso struktūrą. Pagal Vokietijos kodeksą buvosukurti dar daugelio šalių kodeksai. • Austrijos civilinis kodeksas buvo išleistas 1811 m. šio kodeksointelektualinis pagrindas yra šviečiamosios epochos kodifikacijos idėja. Kodekso parengiemieji darbai prasideda jau XVIII šimtmečio viduryje.Tuo metu karalienė Marija Teresė giliomis valdymo reformomis paveldėtąkraštą siekia paversti modernia valstybe. Didelė kliūtis šiame kelyje buvokai kurių Austrijos monarchijos dalių teisės sistemų įvairovė ir painumas.Todėl 1753 m. karalienė vienai komisijai pavedė parengti civilinį kodeksą.Buvo norėta apsiriboti bendrąja teise ir palikti nuošalėje tam tikrų grupiųarba luomų teisę, taip pat valstybinę, bažnytinę, lenų, policijos beikitokią politinę teise. 1766 m. komisija pateikė peirmąjį projektą ,kurispavadintas Teresės kodeksu, šis projektas susilaukė gan nemažai kritikos ir1772 m. buvo nutarta perdaryti projektą, perdarant buvo vadovaujamasitokiais principais: 1. kodeksas turi buti konkretesnis, struktūrinissuskirstymas ir pan. 2. viskas turi būti kuo trumpiau ir auškiausuformuluota. 3. vengti neaiškumų ir dviprasmybių, aiškumo atžvilgiu reikialaikytis saiko. 4. pačiuose įstatymuose turi būti remiamasi ne romėnųteise, o prigimtiniu teisingumu. 1796 m. buvo pateiktas dar vienas civilinio kodekso projektas, kurįpateikė garsus prigimtinės teisės mokslininkas Martinas. Šis projektas jaubuvo atotrūkis nuo Teresės kodekso bei nuo romėnų teisės ir pirmąkartatsižvelgta į prigimtinės teisės doktrinas ir postulatus. Kodeksui likosvetimas tikroveitolimas doktrinų laikimąsis. Jame yra išsaugota daugelisromėnų teisės ir vietinės teisės institutų. Kaip Prancūzijos civiliniskodeksas, taip ir 1811 m. Austrijos kodifikacija rado protingą viduriokelią tarp ano laikmečio kritinio racionalizmo reikalavimų ir sveikopožiurio į istoriškai pasitvirtinusią teisę. • Šveicarijoje kitaip nei Šv. Romos imperijos teritorijoje,vokiškai kalbančioje Šveicarijoje nebuvo plačios romėnų teisės recepcijos.Nors romėnų teisė visgi galiojo kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, Bazelyjeir Šafhauzene. Kai kada buvo net perimami atskiri romėnų teisės institutai,nes vietinuose teisiniuose papročiuose buvo teisės spragų. Bet romėnųteisės recepcija , atsižvelgiant į Šveicarijos konfederacijosnepriklausomybę ir savarankiškumą, niekuomet nebuvo nagrinėjama. Šveicarijos vakariniuose ir pietiniuose kantinuose – Ženevoje, Vo,Valėje ir kituose dėl nuo senovės egzistuojančių ryšių su teisės raidaPrancūzijoje iš esmės buvo remiamasi Prancūzijos civiliniu kodeksu. Antrojkantonų grupė vadovavosi Berno kodifikacija, kuri pirmoji įsigaliojo 1826-1832 metais tarp vokiškai kalbančių kantonų. Jos pagrindas buvo senojiBerno teisė, kuri šiektiek sekė Austrijos civiliniu kodeksu, ypač sistemospožiuriu. Antrojoje XIX a. pusėje Šveicarijoje pamažu augo unifikuotos teisėsporeikis. Ekonominiai santykiai vis dažniau peržengdavo kantonų sienas,vidinė migracija vis dažniau vedė prie to, jog Šveicarijos piliečiaigyvenamąją vietą rinkdavosi už to kantono kuriame jie gyvendavo. Iš tobuvo sukurta unifikuota (1865m.) prievolinė teisė kuri rėmėsi Vokietyjosprekybos kodeksu. 1898 metais buvo pakaista Šveicarijos konstitucija,federacijai buvo suteikta įstatymų leidybos kompetencija visai privatineiteisei. Po dviejų metų buvo pateiktas civilinis kodeksas, kurį pasiūleBezelyje dėstantis profesorius Eugenas Huberis. Šveicarijos civiliniskodeksas buvo priimtas 1907 m. gruodžio 10 d. jį priėmė Šveicarijosfederalinis susirinkimas. O įsigaliojo jis 1912 m. sausio 1 d. Įsigaliojus Šveicarijos civiliniam kodeksui Europos privatinės teisėskodifikacija prasiplėtė nauju stiliumi, kuris demonstravo ypatinga šveicarųteisinio mastymo stilių.Kodifikacija pasižymėjo laudyje naudojama irlengvai suprantama kalba. Dėl savo vidinių pranašumų Šveicarijos civilinis kodeksas rado platųatgarsį užsienyje. Tačiau totalinė Šveicarijos civilinio kodekso recepcijaįvyko tik turkijoje. Čia poto, kai 1922 m. Kemalis Atatiurkas paskelbėrespubliką, Šveicarijos kodifikacija beveik be pakeitimų 1926 metais buvoįgyvendinta kaip naujas Turkijos civilinis kodeksas.Baudžiamoji germanų teisė
Partikulinės baudžiamosios teisės kodifikavimo darbai Vokietyjosvalstybėje prasidėjo jau XIX a. pradžioje, tarp jų bavarijoje baudžiamasiskodeksas įsigalėjo 1813 m. Prūsijoje tai buvo padaryta 1851 m. Visoms šiomskodifikacijoms tam tikrą įtaką padare Prancūzijos 1810 m. baudžiamasiskodeksas. Tačiau susivienijus vokietyjos imperijai buvo priimtas šiaurėsVokietyjos baudžiamasis kodeksas kuris buvo sudarytas pagal prūsųbaudžiamąjį kodeksą. Kodeksas įsigaliojo 1872 m. sausio 1 d. jis susidėjoiš Įvadinių nuostatų bei dviejų dalių Įvadinėse nuostatose reglamentuojami nusikaltimų, nusižengimų irpažaidų atribojimo, baudžiamojo įstatymo atgalinio veikimo, Vokietyjospiliečių atsakomybės už užsienyje padarytus nusikaltimus, nusižengimus ir
kiti dalykai. Pirmoji dalis „ Apskritai apie nusikaltimus , nusižengimus irpažaidus” [ 3, p.434] antroji dalis „Apie atskirus nusižengimus,nusikaltimus ir pažaidus”[3, p.435] Kodekse nusikaltimai klasifikuojami taip pat kaip ir prancūzųbaudžiamąjame kodekse(1810). Nacistams atejus į valdžią 1933m. lapkričio mėn. įvestas ‚Įstatymasdėl pavojingų įgudusių nusikaltėlių ir dėl saugumo bei taisymo priemonių‘.Pagal šį aktą asmenys, paskelbti pavojingais, buvo izoliuojamikoncentracijos stovyklose. Baudžiamojo kodekso pataisa padaryta 1935m.leido asmenį bausti už kiekvieną veiksmą priešingą ‚ vsveikam visuomeniniamjausmui‘ nors jis formaliai nepažeistų jokio galiojančio įstatymo, ir todėlkiekvienas asmuo kurio veiksmai buvo laikomi turinčiais politinę reikšmęliko teisiškai neapsaugotas. Susikūrus dviems vokietyjos valstybėms, 1871 m. baudžiamasis kodeksas,tiesa skirtingų redakcijų, kurį laiką buvo pagrindinis abiejų jų teisėsšaltinis. Nuo 1968 m. jis liko tik VFR baudžiamuoju kodeksu. Jame buvopadaryta nemaža pakeitimų, dekriminalizuoti savadavimas, pornografija,prostitucija ir kt. senasis nusikalstamų veikų grupavimas pakeistas nauju,kuris skyrė nusikaltimus ir nusižengimus. 1975 m. sausio 1 d. įsigaliojonaujasis baudžiamasis kodeksas. IšvadosTikriausiai Prancūzijos ir Vokietyjos teisė, teisės institutai irmokslas mažiau paveikė vieni kitus negu kitas civilinės teisės pasauliuipriklausančias šalis. Savitos prancūzų ir vokiečių kodifikacijos bei jųmąstymo stiliai darė didelį poveikį ir kai kuriose šalyse jų įtaka tamtikru mastu yra susipynusi. Todėl teisinga būtų tiegti, kad tipiškos mūsųdienų civilinės teisės sistemos yra ne Prancūzijos ir ne VokietyjosFederacinės Respublikos, bet veikiau tos civilinės teisės sistemos, kuriosyra patyrusios jų abiejų įtaką. Nepaisant to, pokodifikacinėje erojeprancūzų teisė ir vokiečių teisės mokslas yra tapę pagringiniaisšiuolaikinės civilinės teisės tradicijos intakais. Lygiai taip pat, kaip senovės Romos teisė buvo primesta milžiniškomsimperijos užkariautoms teritorijom, Napoleonas su savo armija atnešėPrancūzijos Civilinį kodeksą ė olandiją, kaikurias Lenkijos dalis, Italijąir vakarinius Vokietyjos regijonus. Vėliau, kolonializmo epochoje,prancūzija išplėtojo savo teises įtaką už kontinentinės Europo ribų:Arimuosiuose Rytuose, pietiniuse bei šiauriniuose SaSacharos regijonuose,Indokinijoje, Okeanijoje ir Prancūzų karibų salose. Prancūzijos teisėsįtaka išliko ilgiau ir paplito plačiau negu Napoleono užkariavimai irprancūzų kolonializmas. Pataisytas civilinis kodeksas iki šių dienų galiojaBelgijoje ir Liuksemburge, jis padarė didžiulę įtaką 1838 m. NyderlandųCiviliniam kodeksui, Portugalijos ir Ispanijos civiliniams kodeksams, netLotynų Amerikoje buvo žavimasi Prancūzijos kodeksu. Tačiau XIX amžiuje Vokietijos įvikiai susiklostė kitaip.VokietijosCivilinis kodeksas pasiūlė pasauliui modelį, visiškai skirtingą nuoPrancūzijos ir nuo ankstesnių kodeksų. Vokietyjos civilinis kodeksassurengė svarbų vaidmenį rengiant Italijos kodeksą, lemiamai paveikėGraikijos civilinį kodeksą, o Vokietyjos teisės mokslas padarė didžiulęįtaka kitų šalių, ypač Austrijos, Čekoslovakijos, Vengrijos, Šveicarijosbei Jugoslavijos teisės teorijai ir doktrinoms. Neabejotiną vaidmenįpirmasis vokietyjos civilinio kodekso projektas suvaidino, kuriantJaponijos kodeksą.
Literatūra:
1. Lyginamosios teisės įvadas – K.Zveigert, H.Kotz, 2001m.,V. 2. Vakarų teisės tradicijos – M.A.Glendon,M.W.Gordon, Ch.Osakwe, 1993m., V. 3. Užsienio teisės istorija – M.Maksimaitis, 2002m., V. 4. Teisė ir revoliucija – H.J.Berman, 1999m., V.