Romanu-germanu teisines sistemos bruozai

Vilniaus Universiteto Teises Fakultetas

Laboratorinis darbas

Romanų – Germanų teisinės sistemos bruožai

Vilnius 2003

Turinys

1. Įvadas...................... 3

2. Romanų teisines sistemos briuožai......... 4

• Prancūzijos konstitucinė teise.......... 4

• Prancūzijos civilinis kodeksas........... 6

• Italijos civilinė teisė............... 7

• Ispanijos civiline teise.............. 7

• Portugalijos civilinė teisė............. 8

• Prancūžų teisės įtaka pasaulyje.......... 8

• Baudiamoji romanų teisė.............. 9

3. Germanų teisinės sistemos bruožai......... 10

• Vokietyjos konstitucinė teisė.......... 11

• Vokietyjos civilinė teise............ 12

• Austrijos civilinė teisė.............. 13

• Šveicarijos civilinė teisė.. ........... 14

• Baudžiamoji germanų teisė........... 15

4. Išvados......................16

Įvadas

Kiekviena valstybė turi savitą individualią teisės sistemą, tačiau
daugelis jų yra panašios, taip atsiranda būdas kaip jas grupuoti į
pagrindines teisės šeimas, arba į teisės tradicijas. Vieningos nuomones
kaip tuuretu būti skirstomos nėra, bet įprasta skirstyti pagal šiuos
kriterijus: teisinės sistemos istorinės ištakos bei raida, teisės šaltiniu
teorijos bei hierarchija, toje sistemoje vartojamos teisinės sąvokos, šios
sistemos teisės institutai bei teisės šakos, būdingos šiai sistemai. Pagal
šiuos kriterijus Vakarų pasaulyje išskiriamos trys pagrindinės teisės
sistemos tradicijos:

• anglų- amerikiečių bendrosios teisės tradicija,

• romanų- germanų civilinės teisės tradicija,

• socialistinės teisės tradicija.

Seniausia iš jų yra romanų- germanų, siekia 450 m. pr. Kr. Jos
pagrindu laikomas Justinjano 534m. atliktas romėnų teisės kodifikavimas.
Šios teisės sistemos tradicijos formavimuisi didžiausia įtaką turejo
teisininkai mokslininkai, tačiau ilgainiui juos paakeitė šiuo metu
dominuojanti įstatymų leidybos pozityvistinė samprata.

Mažiausiai paplitusi bendroji teisė yra antra pagal senumą, jos
pradžia laikoma 1066m.

Po bolševikų revoliucijos 1917m. susikūrusi socialistinė teisės
sistema yra jauniausia iš šių trijų teisės šeimų. Didelę įtaką šiai
tradicijai yra padariusi civilinės teisės tradaicija, o bendrosios te

eisės
tradicija jos nėra paveikusi.

Visos šios teisės tradicijos yra gan glaudžiai susijusios ir jų
analizavimas neatsiejamas viena nuo kitos, nes tam tikros teisinės sistemos
yra hibridai, turintys daugiau negu vienos teisės tradicijos elementų.
Lyginamosios teisėtyros atstovai naudoja du pagrindinius lyginimo budus:
teisinių sistemų aprašymą ir analitinį jų lyginimą. Taip galima gauti
aiškesnį skirtumų ir panašumų vaizdą.

Nepaisant didelių nacionalinių skirtumų (romanų – germanų( arba
kitaip (civilinės teisės( sistemos remiasi ta pačia teisės tradicija,
kitaip mum žinomos kaip vakarų subtradicija. Vakarų teisės tradicija apima
ir bendrosios teisės tradiciją, šių teisės tradicijų šaknys glūdi romėnų
teisėje.

Prancūzijos ir Vokietyjos teisė padarė didžiulį poveiki civilinės
teisės raidai europoje. Jos, panašiai kaip ir Romos teisė buvo pavyzdinė
daugeliui valstybių kuriančių savo teisę,turėjo įtakos tokių valstybių,
kaip Belgija, Nyderlandai ar Italija, teisės vystimuisi.

Romanų teisinės sistemos bruožai

Didžiosios Prancūzijos revoliucijos vienas iš reikšmingiausių įvvykių
buvo Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos paskelbimas, tam turėjo įtakos
paplitusios švietėjų idėjos. Šio dokumento priimimas skelbė luominės
santvarkos ir feodalinių privilegijų Prancūzijoje likvidavimą. 1789 m.
paskelbta deklaracija buvo pirmasis žingsnis link naujos teisinės sistemos
Prancūzijoje, kurioje iki 1792 m. buvo valdoma karalių. 1791 m. rugsėjo 3
d. buvo priimta pirmoji prancūzijos konstitucija, ji įtvirtino konstitucinę
monarchiją, tačiau kai 1792 m. rugpjūčio 10 d. buvo šturmuoti karaliaus
rūmai, konstitucinė monarchija žlugo ir naujoji konstitucija buvo priimta
1793 m. birželio 3 d. kurioje jau buvo skelbiama naujai suredaguota Žmogaus
ir piliečio teisių deklaracija. „Ši konstitucija – vienintelė Europos
konstitucija įt

tvirtinanti tiesioginę demokratiją įstatymų leidyboje.” [2,
p.42]

Po Termido perversmo 1795 rugjūčio 22d. buvo priimta nauja
konstitucija, ji žinoma kaip III respublikos konstitucija. Ši konstitucija
prasidejo tradiciniu dokumentu, tik jis buvo pavadintas kiek kitaip:
Žmogaus ir piliečio teisių ir pareigų deklaracija. Nuo senesnių šis aktas
skyrėsi ne tik pareigų deklaravimu, bet ir tuo, kad teisėms skiriama mažiau
dėmesio, nekalbama apie žodžio ir spaudos laisves, teisę sukilti. Šioje
naujojoje konstitucijoje buvi įteisinta dviejų rūmų įstatymų leidybos
institucijos sistema, besiremianti skirtingų funkcijų leidžiant įstatymus
kiekvieniems rūmams pavedimu.

Po hitlerinės Vokietyjos sutruškinimo 1945 m. spalio mėn. Įvykęs
referendumas daugiau nei 95% balsų dauguma atmetė trečiosios respublikos
konstitucijos įstatymų atkurimą. Naujoji konstitucija buvo priimta po
speceliai naujos konstitucijos sukūrimui išrinkto Steigiamojo susirinkimo
pateikto projekto. Naujoj konstitucija buvo prateikta 1946 m. rugsėjo
mėnesį, o spalio mėnesį referendumu jai buvo pritarta.

Nuo 1958 m. prancūzijoje buvo labai sustiprinti vygdomosios valdžios
įgaliojimai, o nuo 1962 m. buvo pradėtas visuotiniuose rinkimuose rinkti
prezidentas, kuris kaip liaudies atstovas turi labai didelias gales, todel
Prancūzijai budinga mišri sistema, turinti ir prezidentinio, ir
parlamentinio tipo valdymo bruožų.

Prancūzijos civilinės teisės branduoliu bei romanų teisės šeimos
privatinės teisės kodifikacijos pavyzdžiu galima laikyti 1804 metų civilinį
kodeksą. Napoleono kodeksas buvo nauju įstatymų rinkiniu atitikusiu tautos,
tiką nusikračiusios feodalizmo, interesus. Šis kodeksas buvo ilgo darbo
pasekmė, į jį buvo įtraukti visos ilgos istorines raidos rezultatai, tai
buvo nekaskita kaip visu pasitvirtinusių teisės institutų sujungimas, tam
įtaka tikriausiai turėjo romėnų teisės pa
aveikta pietų Prancūzija, arba
germanų-frankų paprotinės teisės paveikta šiaurės Prancūzija. (Jei
civilinis daugelyje punktų padarė revoliucinę pradžią, jis visgi
daugiausiai pasižymi istorine kilme iš ancien droit, iš ikirevoliucinių
teisės laikų( – [1, 77p.]. Todėl šio kodekso nagrinėjimui yra svarbus iki
revoliucinis Prancūzijos teisės suvokimas.

Nuo Galijos užkariavimo prancūzijos teritorijoje galiojo Romos teisė,
net ir žlugus Vakarų Romos Imperijai ši teisė neprarado savo galios. Tik
vakarų Prancūzijoje kur karaliavo frankai romenų teisė buvo išstumta ir jos
vietoje vyravo frankų paprotinė teisė, bet su laiku germaniškajai frankų
paprotinei teisei įtaka darė ir Romėnų teidės žinios.

Lemiamos reikšmės laipsniškam bendros prancūzų civilinės teisės
atsiradimui turėjo daugelis įžymių teisininkų, kurie įtaką darė ne kaip
profesoriai, bet kaip praktikai. Profesionalūs teisininkai apgalvotai
įtraukė romėnų teisę į Prancūzijos teisinę sistema, kurioje jau XIV amžiuje
teismą sudarė profesionalūs teisininkai.

Didelė įtaka prancūzų civiliniam kodeksui turėjo ir įvairios
asmenybes, kaip pavyzdžiui švietėjiškas idėjas propogavę Volteras ir Ruso,
pagal juos žmogus, kaip protinga ir atsakinga asmenybė turėjo teisę į
sąžinės, religijos ir ūkinės veiklos laisvę. Taip švietėjų idėjos gynė
žmogaus laisvę. (Žmogus nebestovi prieš ancien regime luomines grupes, o
tik prieš valstybę, kuri yra įpareigota išlaisvinti pilietį nuo paveldėtų
feodalinių, bažnytinių, šeimyninių, korporacinių ir luominių įsipareigojimų
bei autoritetų ir suteikti jiems visiems lygias teises.( -[1,81p.]. Žinoma
šios įdėjos turėjo įtakos revoliuciniais metais, bet kaikurių kraštutinių
idėjų buvo atsisakyta civilinio kodekso kurime. Tačiau radikalios idėjos
visgi išliko paveldėjimo te
eisėje ir šeimos teisėje. Pavyzdžiui kanoninės
teisės nustatytos kliūtys buvo smarkiai apribotos, o santuoka buvo pradėta
laikyti civilinia sutarimi, kurią kiekvienas sutuoktinis galėjo lengvai
nutraukti, kas buvo visiskai neregėtas dalykas.

Patekus į valdžią Napoleonui, buvo nutrauktos iki tol kurta unifikuota
teisės sistema. Napoleonas tik apėjęs į valdžia perėmė įstatymų leidybą į
savo rankas. Pirmiausia buvo įvesta konsulato Konstitucija, kuri vykdomąją
valdžią ir įstatymų leidybą perleido trims konsulams, tarp kurių Napoleonas
buvo pirmasis, o kiti du turėjo tik patariamajį balsą. Sukurtas projektas
buvo pateiktas įstatymų leidybos susirinkimui, kuris galėdavo nutarimą
priimti arba atmesti nediskutuodamas. Įsigalėjus šiai konstitucijai
Napoleonas tuoj pradėjo energingai kurti civilinį kodeksa. Šiam kodeksui
Napoleonas turėjo labai didžiulę įtaką, nors ir nebuvo teisės mokslininkas,
bet tai tik padidino jo aktyvumą kuriant kodeksą suprantamą kiekvienam
žmogui. (Buvo tvirtinama jog, civilinio kodekso aiškumas ir suprantamumas
kyla iš to, kad jo kūrėjai nuolat turėjo savęs klausti, ar pasirinktos
formuluotės atlaikys kritinį labai inteligentiško, tačiau su teisine
terminija nesusipažinusio, tokio vyro kaip Napoleonas, žvilgsnį.( -[1,
84p.] Napoleonas visad posedžiuose žvilgsnį nuo juridinio taško į
nukreipdavo į gyvenimiškajį, žaibiškai suvokdavo abstrakčių normų svarbą,
suktas diskusijas vienu žodžiu nutraukdavo, duodamas paprastus ir aiškius
klausimus ir diskusijas sutelkdavo į tai kas praktiška. Žavėdamasis
dinastijos kūrimo planais jis save pasiskyrė konsulu iki gyvos galvos ir
suteikė sau įpėdinio skyrimo galimybę. Jis labai aukštai įvertino savo
nuopelnus civiliniam kodeksui.

• Prancūzų civilinis kodeksas.Prancūzijos Civilinio kodekso
išleidimas tai nauja era Prancūzijos teisinėje sistemoje, nors jame ir
vyravo jau šimtus metų teisinęje jurisprudencijoje žinomos formulės.
Kodekso konsrvtyvumas matomas nepaisant revoliucijos įtakos jam. Žinoma,
jis smarkiai remiasi švietėjiškos visuomenės ideologijomis, korios pabrėžia
žmogaus prigimtinias teises. Šis kodeksas vadinamas išsamiausiu kodifikuotu
civilinės teisės teisynu,po Corpus juris civilis.

Pats Napoleonas puikiai suvokė savo kodekso reikšmę ir net yra
pasakęs: “ Mano šlovė ne mano laimėjimuose 40 mūšių,-vienas pralaimėjimas
prie Vaterlo ainių atmintyje užtemdys likusias pergalias. Bet kas niekada
nemirs, kas gyvuos per amžius,- tai mano civilinis kodeksas” –[3, p.363]
Kalbos ir stiliaus požiūriu šis kodeksas išties laikomas šedevru, jis
pasižymėjo aiškiu civilinių teisinių institutų traktavimu, glaustomis
formuluotėmis, nors tam tikrų netisklumų išvengta.

Kodeksą sudarė 2281 straipsnis. Jo tekstas buvo suskirstytas į Įvadinį
titulą ir tris dalis: pirmojoje jų buvo aptarinėjamos pilietinės teisės,
apie įstatymų lygybę kiekvienam, antroji- nuosavybės teises reglamentuoti,
trečioji , pati didžiausia, skirta įvairiems nuosavybęs įgyjimo budams
reglamentuoti.

Prancūzų civilinio kodekso struktūra nuo iš esmės atitinka Gajaus,
taip pat Justiniano institucijų struktūrą ir todėl vadinama institucine.

Prekybos teisė Prancūzijoje yra atskirta nuo civilinio kodekso.
Prekybos kodeksas susideda iš keturių knygų: ‚Apie prekybą apskritai‘ ‚Apie
jūrų prekybą‘ ‚Apie neišsigalėjimą ir bankrutavimą‘ ir ‚Apie prekybinę
jurisdikciją‘. Skirtingai nuo civilinio kodekso į prekybos kodeksą buvo
įtrauktos ir proceso taisyklės. Prekybos kodeksas buvo išleistas kaip
Prancūzų civilinio kodekso papildymas(1806m.).

Civilinio teisinio santykio subjektu prancūzų civilinis kodeksas
pripažino vien fizinį asmenį, juridinis asmuo čia buvo nustumtas į šalį,
nes buvo baiminamasi, kad tuo gali pasinaudoti feodalinės korporacijos.
Tačiau tai nereiškė, kad prancūzų teisei nebuvo žinomas šis terminas.
Juridinis asmuo prancūzyjoje buvo įteisintas 1867m. Nors pats terminas
‚juridinis asmuo‘ prancūzų įstatymuose pasirodė tik XIX a. pabaigoje.

Nuo Napoleono laikų smarkiai pasikeitė Prancūzijos ekonomika,
visuomenė ir šeima, norisi paklausti, kodėl dar ir šiandien galioja
civilinis kodeksas. Maždaug prieš 200 metų įsigaliojęs kodeksas pergyveno
įvairius politinius, ekonominius, socialinius sukrėtimus , kurie
Prancūzijoje praėjo XIX ir XX a. Kodeksas įstatymų leidėjų buvo nuolat
pritaikomas prie besikeičiančių socialinių santykių, ypač šeimos ir
paveldėjimo teisėje. Aišku, prie civilinio kodekso pritaikymo prisidėjo ir
teismų praktika, jo normas pritaikydama prie modernių reikalavimų, nuolat
jas aiškindama ir plėtodama.

• Italijos, Ispanijos ir Portugalijos teisės sistemos dar ir šiandien
turi buti priskirtos romanų teisinei šeimai. Šioms šalims didžiulę įtaką
darė Prancūzijos civilinis kodeksas. Į Italiją prancūzų teisinė sistema
atėjo kartu su Napoleono armija. “Žinoma, tik trumpam laikui: susižavėjimas
išsilanvnimu nuo Napoleono 1814m. vėl buvo atsiribota nuo kodekso.” [1,
p.100]. Italai vėliau kūrė savus kodeksus, tačiau jiems vistiek turėjo
didžiulę įtaką Prancūzijos civilinis kodeksas. Italijos civilinis kodeksas
įsigaliojo 1865 m. tuo užtikrindamas šalyje teisės vienovę. Italų teisės
mokslas pradžioje orentavosi į Prancūziją, daugelis teisės veikalų buvo
verčiami būtent iš prancūzų kalbos, tačiau vėliau italų teisės mokslas vis
labiau buvo įtakojamas vokiečių teisinės sistemos.Tik po pirmojo pasaulinio
karo įvykę visuomeniniai perversmai pateikė atnaujintą civilinės ir
prekybos teisės reformų planą. Buvo sudaryta komisija naujo civilinio
kodekso projektui rengti, kuri 1930 – 1936 m. laukotarpyje sugebėjo
pateikti keturias naujo kodekso knygas. Vėliau buvo parenkta ir penktoji
knyga. Naujasis Italijos civilinis kodeksas įsigaliojo 1942 m. Kodeksas
susidėjo iš 2 969 straipsnių

Tarpukario laikotarpiu italų teisinei sistemai padarė įtakos ir
fašistai. „Valstybės ir piliečių santykiai imti grįsti jau ne principu
„valstybė – piliečiui” , o priešingai „pilietis – valstybei”.” [3, p.422]
Taip valstybės interesam buvo bandoma pajungti visą sąmoningą jos piliečių
veiklą. Apskritai fašistų diktatūra Italijoje nepasiekė tokio totalitarizmo
lygio, kaip kad kitos diktatūros europoje, ir net, kol neišryškęjo agresyvi
užsienio politika, Europoje buvo žavimasi Musoliniu ir jo įvesta tvarka.

• Ispanija – iki šiol teisės raida ispanijoje pasižymi ypatingu
vietinės partikulinės teisės gyvibingumu, kuri per viduramžius susidarė
atskirose provincijose, apygardose ir miestų regijonuose. Ypatingos
reikšmės turėjo XIII šimtmetį išleista ir romėnų teisės pagrindu
suformuluota teisinė knyga Siete paritidas, kuri įgijo įstatymo galią
Kastilijoje ir pamažu kitose regijonuose. Iki XIX šimtmečio Ispanijos
karalystės teisėje funkcionavo vadinamoji „foralinė sistema”, pagal kurią
visur galiojo į compilaciones surinkti karališkieji įstatymai ir įsakymai,
po to vietinė prigimtinė teisė (fueros) ir paskutinėje eilėje – Siete
paridas. Kai XIX šimtmetį veikiant Prancūzijos kodifikacijai buvo numatyta
sukurti unifikuotą Ispanijos teisę, nebuvo galima įveikti atskirų
teritorijų pasipriešinimo. Ispanijos civilinis kodeksas buvo išleistas 1889
metais, jis galio ir dabar, ypač prievolinėje teisėje, remiasi Prancūzijos
civiliniu kodeksu. Šeimos teisėje Ispanijos kodeksas perėmė gausius ispanų
teisinės tradicijos institutus, ypač iš ankstesniosios Kastilijos teisės.
Visiškos vienybės ispanų teisėje nėra net ir po jų civilinio kodekso,
vienybė visoje Ispanijoje yra tik santuokinėje ir įstatymų galiojimo
teisese. Kitos kodekso dalys regijonuose kuriuose iki tol galiojo foralinė
teisė galioja tik subsidariai.

• Portugalija jau nuo XV a. turėjo gan unifikuotą teisę: tai buvo
Alfonso V ordonansai, kuriuos vėliasnieji monarchai, ypač Pilypas III, 1603
metais pakartotinai suredagavo ir papildė. Šie ordonansai vietiniams
papročiams ir kanoniniai teisei paliko palyginti menką galimybę įsikišti.
Modernosios kodifikacijos siekiai prasideda XIX a. pradžioje, bet dėl
politinių nesutarimų nepavyko pasiekt ryškiu rezultatų, tik su pasauliu
labiau susijusi prekybos teisė buvo kodifikuota 1833 m. remiantis privačiu
Ferreira Borges darbu bei Prancūzijos teise, tačiau ši kodifikacija 1888 m.
ši kodifikacija buvo pakeista: peržiūrėta ir modernizuota atsižvelgiant ne
tik į komercinį kodeksą, bet ir į kaip tik tuomet įsigaliojusius Italijos
ir Ispanijos kodeksus, civilinio kodekso paruošimas buvo patikėtas Coimbra
universiteto profesoriui Seabra: Jo projektui pritarė parlamentas ir
karalius, ir jis įsigaliojo 1867 metais kaip codigo civil. Jo vietoje
dabar galioja 1966 metų naujas codigo civil, kurį rengiant protingai
pasinaudota užsienio įstatymų leidyba, ypaž Vokietyjos, Šveicarijos bei
Italijos, ir tai buvo padaryta tokio mastu, kad net būtų galima abėjoti ar
Portugalų teisės sistema vis dar galima priskirti prie romanų teisinės
sistemos.

• Romanų teisinės sistemos įtaka Artimuosiuose rytuose, Afrikoje,
Indokinijoje ir Okeanijoje. Kadangi Prancūzija priklausė didžiausioms
pasaulio kolonijinėms valstybėms, tai turėjo įtakos jos teisės įsigalėjimui
tuose regijonuose, kurie buvo prancūzijos kolonijos. Nors daugelis
teritorijų jau pasiekusios visišką nepriklausomybę, tačiau juose vistiek
dar veikia Prancūzijos teisinės tradicijos. Artimuosiuose Rytuose
prancūzijos įtaka atsiskleidė pirmiausia Osmanų valdomose teritorijose,
nors ten ir veikė netvirta turkų valdžia su savo privatine teise. Tačiau,
Egiptui Osmanų imperijos ribose pavyko pasiekti didelį vidaus ir užsienio
politikos savarankiškumą, aišku, ne be didžiųjų europos valstubių Anglijos
ir Prancūzijos pagalbos. Egiptas tapo iš dalies priklausomas nuo šių
valstybių, nes tapo jų kreditoriumi statant Sueco kanalą. Taip buvo
padaryta visapusiška įtaka ir Egiptas pasekė ir prancūzų teisės
tradicijomis. 1949 m. įsigaliojo Civilinis kodeksas kuris orentuotas į
Prancūzijos teisę.

Po Osmanų imperijos žlugimo Sirija ir Libanas nuo 1922 m. pagal
Tautų sąjungos suteiktą mandatą buvo valdomi Prancūzijos. Tai turėjo
įtakos, kad Libano prekybos kodeksas ir civilinio proceso kodeksas rėmėsi
Prancūzijos teise.

Alžyre, Tunise ir Maroke nuo XIX a. Prancūzija turėjo lemiama politinę
įtaką. „Šių šalių prievolinė ir prekybos teisė sutampa su Prancūzijos
teisė.” [1, p. 106] Tai turėjo įtakos, kad šios šalys yra visai netoli nuo
Prancūzijos ir prekyba tarp jų vyko gan aktyvi.

Didžiausi prancūzų kolonijų plotai buvo Afrikoje, tačiau ir šios
valstybės jau pasiekė nepriklausomybę. Prancūzų noras išlaikyt
įvairiapusius kultūrinius ir ekonominius santykius, kaip tai padarė britai
su savo kolonijinėmis valstybėmis, prancūzams nepavyko. Čia išsivystė
dvilypė teisinė sistema, kurioje vyravo ir Prancūcijos teisės bruožų ir
islamo teisės bruožų.

Baudžiamoji romanų teisė

1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje skelbiami
baudžiamosios teisės principai reiškė revoliucinį iššūkį feodalinei
baudžiamajai teisei, buvo didžiulis žingsnis į priekį, atspindėjo
Didžiosios Prancūzijos revoliucijos nusistatymą prieš buvusią neligybę ir
valdžios savivalę. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje svarbią vietą
užėmė naujosios baudžiamosios teisės demokratinio pobudžio principai.
Deklaracija reikalavo, kad prieš baudžiamąjį įstatymą visi būtų lygūs, kad
niekas nebūtų apkaltintas, sulaikytas ar įkalintas kitaip, kaip įstatymo
numatytais atvejais.

Pirmasis prancūzų baudžiamasis kodeksas buvo išleistas 1791 m. jis
susidėjo iš dviejų dalių: pirmoji – „Apie bausmes” kurią būtų galima
laikyti bendrąja baudžiamosios teisės dalimi skirta bausmėms ir jų taikymo
būdams apibrėžti, (Mirties bausmė panaikinta nebuvo, bet labai apribotos
jos taikymo galimybės.) antroji dalis – „Apie nusikaltimus” čia išsamiai
išskaičiuotos veikos, laikomos nusikalstamomis. Jos buvo skirstomos į
nusikaltimus viešiesiems interesams ir nusikaltimus privatiems asmenims.
Būtent šio kodekso taikymas turėjo savų nuansų: „Specifinis šio baudžiamojo
kodekso ypatumas buvo tai, kad už konkrečias nusikalstamas veikas jis,
paraidžiui interpretuodamas principą „nėra bausmės, nenumatytos įstatyme”,
nustatė absoliučiai apibrėžtas sancijas, t. y. greižtai fiksuotas bausmes”
[3, p. 378].

Naujasis baudžiamasis kodeksas buvo išleistas 1810 m. įsigaliojo jis
1811 m. kartu su Baudžiamojo proceso kodeksu. Kodeksas susidėjo iš Įvadinių
nuostatų ir keturių knygų. Jis rėmėsi ligybės prieš baudžiamajį įstatymą
principu.

Baudžiamojo kodekso priėmimas nepanaikino iki tol visų galiojusių
baudžiamųjų įstatymų, išleistų net iki revoliuciu laikotarpiu. Laikui
bėgant jis buvo tobulinamas ir po truputį taisomas. Mirties bausmė
Prancūzijoje buvo panaikinta 1981 m. rugsėjo 18 diena.

Italijos bendras, apimantis visą šalį, baudžiamasis kodeksas buvo
išleistas 1889 m. ir šis kodeksas jau panaikino mirties bausmę, tik atėjus
į valdžia fašistams mirties bausmė buvo gražinta(1926m.).

1930 m. spalio 19 dieną buvo priimtas ir liepos 1 dieną įsigaliojo
naujas baudžiamasis kodeksas. Italijos baudžiamojo kodekso apimtis didelė,
jis susidėjo iš 734 straipsnių, suskirstytų į tris knygas.

Pagrindinės šiuolaikinės baudžiamosios teisės nuostata – kova su
nusikaltimais turi būti lankstesnė, remtis ne vien formaliaias
išankstiniais įstatymo nurodymais, bet ir tikslingumu. Tai koregavo požiūrį
į klasikinės baudžiamosios teisės principus romanų teisineje sistemoje.

Germanų teisinės sistemos bruožai

Germanų teisinėje erdvėje dalyvauja kelios tautos, vokiečiai, austrai
ir šveicarai, tai pagrindinės jų. Germanų teisinė erdvė, dar kitaip
vadinama vokietyjos teisinė erdvė. Vokietijoje nuo 1814 m. prasidėjo
nuoseklus konstitucijų priėmimo procesas. Dauguma jų savo aukščiausiųjų
valstybės institucijų konstrukcijos požiuriu buvo panašios:pagal jas
paprastai monarchas turėjo vygdomąją valdžią ir dalijosi kartu su landtagu

įstatymų leidžiamąją valdžią. Po revoliucijos 1848 m. buvo sušauktas
steigiamasis susirinkimas, kuris susirinkęs 1849 m. kovo 28 d. priėme
Imperijos konstituciją, kuri skelbė apie vokietyjos iperijos, kaip
monarchijų federacijos sukūrimą. Konstitucijoje buvo paskelbta, kad
atskiros vokiškos valstybės išsaugoja savo savarankiškumą, aukščiausią
valdžią ir teises. Aukščiausia valdžia pagal konstituciją buvo imperatorius
ir Reichstagas, kuris susideda iš dviejų rūmų: Valstybių ir Tautos. Ši
konstitucija buvo realus žingsnis link Vokietyjos suvienijimo
demokratiniais pagrindais.

1850 m. sausio 31 d. buvo priimta vienos iš Vokietyjos Imperijos dalių
Prūsijos konstitucija. Vėliau tik 1871 m. balandžio 16 d. buvo priimta
Vokietyjos imperijos konstitucija, kuria iš 25 federacijos subjektų buvo
sukurta federaciė Vokietyjos valstybė.

Po pirmojo pasaulinio karo vokietyjos visuomenėje buvo jaučiama
politinė įtampa,naujos konstitucijos išleidimą sostinėje trikdė neramumai
Berlyne, todėl konstitucija 1919 m. rugpjūčio 11 d. buvo priimta Veimare.
Ši konstitucija laikoma viena iš geriausių teisiniu požiuriu. Joje buvo
nustatyta parlamentinė respublikos valdymo forma ir aukščiausias
suverenitetas suteiktas tautai. Buvo įsteigta stipri Federacijos prezidento
institucija.

Tik atėjus į valdžia naciams (1933m.) buvo panaikintos kaikurios
Veimaro konstitucijos nuostatos liečiančios žmogaus laisves. „Pasirašytas
dekretas „Vokiečių tautai ginti”, kuriuo buvo sustabdytas Veimaro
konstitucijos straipsnių, nustatančių pagrindines asnens teises ir laisves,
dėl to galima daryti išvadą, kad Hitlerio valdymas niekada nebuvo
legitymus.” [3, p.396]

Antrasis pasaulinis karas paliko didelią pamoką Vokietyjai. Ji buvo
padalinta į dvi dalis: demokratinę ir federacinę respublikas. 1949 m.
Vokietyjos vakarų okupacinėms zonoms atstovaujantis Konstitucinis konventas
priėmė VFR Konstituciją. Ji paskelbta – demokratine ir socialine federacine
valstybe.

Po antro pasaulinio karo Austrijoje ir Vakarų Vokietijoje buvo
įsteigti specialūs konstituciniai teismai. Šie teismai buvo savarankiškos
teismo institucijos, turinčsio savo jurisdikciją ir savo teisėjus. Kitaip
nei Prancūzijoje, Vokietijoje konstitucinis teismas nagrinėja ir pavienių
asmenų skundus dėl pareigūnų antikonstitucinių veiksmų.

Nuo 1990 spalio 3 d. nutrūko VDR suverenumas ir ji, vadovaudamasi VFR
Pagrindinio įstatymo 23 straipsniu, numačiusiu galimybę ir kitoms vokiečių
žemėms įstoti į VFR, įsiliejo į šios valstybės sudetį.

• Vokietyjos civilinė teisė. „ Tas intelektualinis bei politinis
pagrindas, iš kurio išaugo Vokietyjos kodeksas, Daugeliu atžvilgiu skyrėsi
nuo prancūzų šviečiamojo amžiaus ir revoliucinės mąstysenos, kuriais rėmėsi
Code Civil.” [2, p.36] Vokietyja ir Prancūzija inspiravo šiek tiek
skirtingas subtradicijas civilinės teisės pasaulyje. Vokietyja iki 1871 m.
kol buvo suvienyta Bismarko, buvo silpna karalyščių, hercogysčių,
kunigaikštysčių ir nepriklausomų miestų-alstybių konfederacija. XIX amžiuje
buvo pradėta žavėtis Prancūzijos Civiliniu kodeksu ir jį imituoti,
kodifokacijos idėja surado atgarsį ir Vokietyjoje, nes iki to laiko
kiekviena valstybė įėjusi į imperijos sudėtį turėjo savo vietos partikulinę
teisę.

Augantys prekinės piniginės apyvartos poreikiai privertė 1848 m.
vietij galiojusių apie pusšimčio partikuliarinių aktų, dažnai visai
netinkamų susiklosčiusiems visuomeniniams santykiams reguliuoti, išleisti
bendrą visai Vokietijai Vekselių statutą, tai paskatino ekonominiai žemių
interesai. Netrukus 1861 m. buvo išleistas Bendras Vokietyjos prekybos
kodeksas. Šis kodeksas turėjo didelės reikšmės pramonės ir prekybos plįtrai
centrinėje Europoje.

Poreikis unifikuoti teisę ypač padidėjo Vokietyją suvienijus. Oficiali
įstatymų kodifikacija turėjo ne tik suteikti tvirtą pagrindą teisėjams, bet
ir pabrėžti valstybės vienybę. 1874 m. liepos 2 d. Bundesratas paskyrė
komisiją civiliniam kodeksui rengti, bet jos po 13 metų parengtas projektas
sukėlė audringą visuomenės reakciją – buvo sukritikuotas. 1891 m. gruodžio
4 d. buvo sudaryta dar viena komisija kodekso projektui perdirbti. Antroj
komisija iš projekto pašalino daugybę romėniškos kilmės taisyklių ir
pakeitė jas vokiečių taisyklėmis ir principais. Šis projektas baigtas 1895
m. ir šį kart visuomenės švertimas buvo puikus.

Vokiečių civilinis kodeksas skirtas ne piliečiui, o teises ekspertui,
jame atsisakoma visuotinio supratantamumo ir auklėjamosios reikšmės, jame
daug abstrakčių teisinių terminų. „ Vokietijos civiliniam kodeksui labai
trūksta Prancūzijos CK elegancijos ir raiškumo, epigraminio trumpumo bei
formuluočių santūraus jausmingumo.” [1, p.132] Tačiau apie vokietijos
civilinį kodeksa atsiliepiama iš kitos pusės gerai, kaip apie nepaprasto
tikslumo teisinį šedevrą.

Kodeksas susideda iš 2 385 straipsnių- penkių dalykinių santykių
grupių kur kiekvienai iš jų paskirta knyga. Paveldėjimo teisė ir šeimos
teisė apima labai artimus socialinėje tikrovėje klausimus, šioms santykių
grupėms paskirta po knygą. Toliau yra daiktinė teisė ir prievolių teisė,
taip pat bendroj dalis. Tokia teisinių normų grupavimo sistema kaip
naudojama šiame kodekse,kai išskiriamos bendrojo pobūdžio normos,
liečiančios įvairius konkrečius teisinius santykius, yra vadinama
pandektine.

Vokietyjos civilinis kodeksas turėjo didelią reikšmę ne vien
Vokietyjai. Atspindėdamas naujas civilinės teisės raidos tendencijas,
Vokietijos civilinis kodeksas kitų šalių teisei XX a. pradžioje darė net
didesnę įtaką nei Napoleono kodeksas. Nemažai civilinių kodeksų,
pavyzdžiui, sovietinių respublikų tarp jų ir Lietuvos ar Lenkijos priėmė
pandektinę civilinio kodekso struktūrą. Pagal Vokietijos kodeksą buvo
sukurti dar daugelio šalių kodeksai.

• Austrijos civilinis kodeksas buvo išleistas 1811 m. šio kodekso
intelektualinis pagrindas yra šviečiamosios epochos kodifikacijos idėja.

Kodekso parengiemieji darbai prasideda jau XVIII šimtmečio viduryje.
Tuo metu karalienė Marija Teresė giliomis valdymo reformomis paveldėtą
kraštą siekia paversti modernia valstybe. Didelė kliūtis šiame kelyje buvo
kai kurių Austrijos monarchijos dalių teisės sistemų įvairovė ir painumas.
Todėl 1753 m. karalienė vienai komisijai pavedė parengti civilinį kodeksą.
Buvo norėta apsiriboti bendrąja teise ir palikti nuošalėje tam tikrų grupių
arba luomų teisę, taip pat valstybinę, bažnytinę, lenų, policijos bei
kitokią politinę teise. 1766 m. komisija pateikė peirmąjį projektą ,kuris
pavadintas Teresės kodeksu, šis projektas susilaukė gan nemažai kritikos ir
1772 m. buvo nutarta perdaryti projektą, perdarant buvo vadovaujamasi
tokiais principais: 1. kodeksas turi buti konkretesnis, struktūrinis
suskirstymas ir pan. 2. viskas turi būti kuo trumpiau ir auškiau
suformuluota. 3. vengti neaiškumų ir dviprasmybių, aiškumo atžvilgiu reikia
laikytis saiko. 4. pačiuose įstatymuose turi būti remiamasi ne romėnų
teise, o prigimtiniu teisingumu.

1796 m. buvo pateiktas dar vienas civilinio kodekso projektas, kurį
pateikė garsus prigimtinės teisės mokslininkas Martinas. Šis projektas jau
buvo atotrūkis nuo Teresės kodekso bei nuo romėnų teisės ir pirmąkart
atsižvelgta į prigimtinės teisės doktrinas ir postulatus. Kodeksui liko
svetimas tikroveitolimas doktrinų laikimąsis. Jame yra išsaugota daugelis
romėnų teisės ir vietinės teisės institutų. Kaip Prancūzijos civilinis
kodeksas, taip ir 1811 m. Austrijos kodifikacija rado protingą vidurio
kelią tarp ano laikmečio kritinio racionalizmo reikalavimų ir sveiko
požiurio į istoriškai pasitvirtinusią teisę.

• Šveicarijoje kitaip nei Šv. Romos imperijos teritorijoje,
vokiškai kalbančioje Šveicarijoje nebuvo plačios romėnų teisės recepcijos.
Nors romėnų teisė visgi galiojo kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, Bazelyje
ir Šafhauzene. Kai kada buvo net perimami atskiri romėnų teisės institutai,
nes vietinuose teisiniuose papročiuose buvo teisės spragų. Bet romėnų
teisės recepcija , atsižvelgiant į Šveicarijos konfederacijos
nepriklausomybę ir savarankiškumą, niekuomet nebuvo nagrinėjama.

Šveicarijos vakariniuose ir pietiniuose kantinuose – Ženevoje, Vo,
Valėje ir kituose dėl nuo senovės egzistuojančių ryšių su teisės raida
Prancūzijoje iš esmės buvo remiamasi Prancūzijos civiliniu kodeksu. Antroj
kantonų grupė vadovavosi Berno kodifikacija, kuri pirmoji įsigaliojo 1826-
1832 metais tarp vokiškai kalbančių kantonų. Jos pagrindas buvo senoji
Berno teisė, kuri šiektiek sekė Austrijos civiliniu kodeksu, ypač sistemos
požiuriu.

Antrojoje XIX a. pusėje Šveicarijoje pamažu augo unifikuotos teisės
poreikis. Ekonominiai santykiai vis dažniau peržengdavo kantonų sienas,
vidinė migracija vis dažniau vedė prie to, jog Šveicarijos piliečiai
gyvenamąją vietą rinkdavosi už to kantono kuriame jie gyvendavo. Iš to
buvo sukurta unifikuota (1865m.) prievolinė teisė kuri rėmėsi Vokietyjos
prekybos kodeksu. 1898 metais buvo pakaista Šveicarijos konstitucija,
federacijai buvo suteikta įstatymų leidybos kompetencija visai privatinei
teisei. Po dviejų metų buvo pateiktas civilinis kodeksas, kurį pasiūle
Bezelyje dėstantis profesorius Eugenas Huberis. Šveicarijos civilinis
kodeksas buvo priimtas 1907 m. gruodžio 10 d. jį priėmė Šveicarijos
federalinis susirinkimas. O įsigaliojo jis 1912 m. sausio 1 d.

Įsigaliojus Šveicarijos civiliniam kodeksui Europos privatinės teisės
kodifikacija prasiplėtė nauju stiliumi, kuris demonstravo ypatinga šveicarų
teisinio mastymo stilių.Kodifikacija pasižymėjo laudyje naudojama ir
lengvai suprantama kalba.

Dėl savo vidinių pranašumų Šveicarijos civilinis kodeksas rado platų
atgarsį užsienyje. Tačiau totalinė Šveicarijos civilinio kodekso recepcija
įvyko tik turkijoje. Čia poto, kai 1922 m. Kemalis Atatiurkas paskelbė
respubliką, Šveicarijos kodifikacija beveik be pakeitimų 1926 metais buvo
įgyvendinta kaip naujas Turkijos civilinis kodeksas.

Baudžiamoji germanų teisė

Partikulinės baudžiamosios teisės kodifikavimo darbai Vokietyjos
valstybėje prasidėjo jau XIX a. pradžioje, tarp jų bavarijoje baudžiamasis
kodeksas įsigalėjo 1813 m. Prūsijoje tai buvo padaryta 1851 m. Visoms šioms
kodifikacijoms tam tikrą įtaką padare Prancūzijos 1810 m. baudžiamasis
kodeksas. Tačiau susivienijus vokietyjos imperijai buvo priimtas šiaurės
Vokietyjos baudžiamasis kodeksas kuris buvo sudarytas pagal prūsų
baudžiamąjį kodeksą. Kodeksas įsigaliojo 1872 m. sausio 1 d. jis susidėjo
iš Įvadinių nuostatų bei dviejų dalių

Įvadinėse nuostatose reglamentuojami nusikaltimų, nusižengimų ir
pažaidų atribojimo, baudžiamojo įstatymo atgalinio veikimo, Vokietyjos
piliečių atsakomybės už užsienyje padarytus nusikaltimus, nusižengimus ir
kiti dalykai. Pirmoji dalis „ Apskritai apie nusikaltimus , nusižengimus ir
pažaidus” [ 3, p.434] antroji dalis „Apie atskirus nusižengimus,
nusikaltimus ir pažaidus”[3, p.435]

Kodekse nusikaltimai klasifikuojami taip pat kaip ir prancūzų
baudžiamąjame kodekse(1810).

Nacistams atejus į valdžią 1933m. lapkričio mėn. įvestas ‚Įstatymas
dėl pavojingų įgudusių nusikaltėlių ir dėl saugumo bei taisymo priemonių‘.
Pagal šį aktą asmenys, paskelbti pavojingais, buvo izoliuojami
koncentracijos stovyklose. Baudžiamojo kodekso pataisa padaryta 1935m.
leido asmenį bausti už kiekvieną veiksmą priešingą ‚ vsveikam visuomeniniam
jausmui‘ nors jis formaliai nepažeistų jokio galiojančio įstatymo, ir todėl
kiekvienas asmuo kurio veiksmai buvo laikomi turinčiais politinę reikšmę
liko teisiškai neapsaugotas.

Susikūrus dviems vokietyjos valstybėms, 1871 m. baudžiamasis kodeksas,
tiesa skirtingų redakcijų, kurį laiką buvo pagrindinis abiejų jų teisės
šaltinis. Nuo 1968 m. jis liko tik VFR baudžiamuoju kodeksu. Jame buvo
padaryta nemaža pakeitimų, dekriminalizuoti savadavimas, pornografija,
prostitucija ir kt. senasis nusikalstamų veikų grupavimas pakeistas nauju,
kuris skyrė nusikaltimus ir nusižengimus. 1975 m. sausio 1 d. įsigaliojo
naujasis baudžiamasis kodeksas.

Išvados

Tikriausiai Prancūzijos ir Vokietyjos teisė, teisės institutai ir
mokslas mažiau paveikė vieni kitus negu kitas civilinės teisės pasauliui
priklausančias šalis. Savitos prancūzų ir vokiečių kodifikacijos bei jų
mąstymo stiliai darė didelį poveikį ir kai kuriose šalyse jų įtaka tam
tikru mastu yra susipynusi. Todėl teisinga būtų tiegti, kad tipiškos mūsų
dienų civilinės teisės sistemos yra ne Prancūzijos ir ne Vokietyjos
Federacinės Respublikos, bet veikiau tos civilinės teisės sistemos, kurios
yra patyrusios jų abiejų įtaką. Nepaisant to, pokodifikacinėje eroje
prancūzų teisė ir vokiečių teisės mokslas yra tapę pagringiniais
šiuolaikinės civilinės teisės tradicijos intakais.

Lygiai taip pat, kaip senovės Romos teisė buvo primesta milžiniškoms
imperijos užkariautoms teritorijom, Napoleonas su savo armija atnešė
Prancūzijos Civilinį kodeksą ė olandiją, kaikurias Lenkijos dalis, Italiją
ir vakarinius Vokietyjos regijonus. Vėliau, kolonializmo epochoje,
prancūzija išplėtojo savo teises įtaką už kontinentinės Europo ribų:
Arimuosiuose Rytuose, pietiniuse bei šiauriniuose SaSacharos regijonuose,
Indokinijoje, Okeanijoje ir Prancūzų karibų salose. Prancūzijos teisės
įtaka išliko ilgiau ir paplito plačiau negu Napoleono užkariavimai ir
prancūzų kolonializmas. Pataisytas civilinis kodeksas iki šių dienų galioja
Belgijoje ir Liuksemburge, jis padarė didžiulę įtaką 1838 m. Nyderlandų
Civiliniam kodeksui, Portugalijos ir Ispanijos civiliniams kodeksams, net
Lotynų Amerikoje buvo žavimasi Prancūzijos kodeksu.

Tačiau XIX amžiuje Vokietijos įvikiai susiklostė kitaip.Vokietijos
Civilinis kodeksas pasiūlė pasauliui modelį, visiškai skirtingą nuo
Prancūzijos ir nuo ankstesnių kodeksų. Vokietyjos civilinis kodeksas
surengė svarbų vaidmenį rengiant Italijos kodeksą, lemiamai paveikė
Graikijos civilinį kodeksą, o Vokietyjos teisės mokslas padarė didžiulę
įtaka kitų šalių, ypač Austrijos, Čekoslovakijos, Vengrijos, Šveicarijos
bei Jugoslavijos teisės teorijai ir doktrinoms. Neabejotiną vaidmenį
pirmasis vokietyjos civilinio kodekso projektas suvaidino, kuriant
Japonijos kodeksą.

Literatūra:

1. Lyginamosios teisės įvadas – K.Zveigert, H.Kotz, 2001m.,V.

2. Vakarų teisės tradicijos – M.A.Glendon,M.W.Gordon, Ch.Osakwe, 1993m., V.

3. Užsienio teisės istorija – M.Maksimaitis, 2002m., V.

4. Teisė ir revoliucija – H.J.Berman, 1999m., V.

Leave a Comment