Romanu-germanu teisines sistemos bruozai

Vilniaus Universiteto Teises Fakultetas

Laboratorinis darbas

Romanų – Germanų teisinės sistemos bruožai

Vilnius 2003

Įvadas

Kiekviena valstybė turi savitą individualią teisės sistemą, tačiau daugelis jų yra panašios, taip atsiranda būdas kaip jas grupuoti į pagrindines teisės šeimas, arba į teisės tradicijas. Vieningos nuomones kaip turetu būti skirstomos nėra, bet įprasta skirstyti pagal šiuos kriterijus: teisinės sistemos istorinės ištakos bei raida, teisės šaltiniu teorijos bei hierarchija, toje sistemoje vartojamos teisinės sąvokos, šios sistemos teisės institutai bei teisės šakos, būdingos šiai sistemai. Pagal šiuos kriterijus Vakarų pasaulyje išskiriamos trys pagrindinės teisės sistemos tradicijos:

• anglų- amerikiečių bendrosios teisės tradicija,

• romanų- germanų civilinės teisės tradicija,

• socialistinės teisės tradicija.

Seniausia iš jų yra romanų- germanų, siekia 450 m. pr. Kr. Jos pagrindu laikomas Justinjano 534m. atliktas romėnų teisės kodifikavimas.

Šios teisės sistemos tradicijos formavimuisi didžiausia įtaką turejo teisininkai mokslininkai, tačiau ilgainiui juos pakeitė šiuo metu dominuojanti įstatymų leidybos pozityvistinė samprata.

Mažiausiai paplitusi bendroji teisė yra antra pagal senumą, jos pradžia laikoma 1066m.

Po bolševikų revoliucijos 1917m. susikūrusi socialistinė teisės sistema yra jauniausia iš šių trijų teisės šeimų. Didelę įtaką šiai tradicijai yra padariusi civilinės teisės tradaicija, o bendrosios teisės tradicija jos nėra paveikusi.

Visos šios teisės tradicijos yra gan glaudžiai susijusios ir jų analizavimas neatsiejamas viena nuo kitos, nes tam tikros teisinės sistemos yra hibridai, turintys daugiau negu vienos teisės tradicijos elementų.

Lyginamosios teisėtyros atstovai naudoja du pagrindinius lyginimo budus:

teisinių sistemų aprašymą ir analitinį jų lyginimą. Taip galima gauti aiškesnį skirtumų ir panašumų vaizdą.

Nepaisant didelių nacionalinių skirtumų (romanų – germanų( arba kitaip (civilinės teisės( sistemos remiasi ta pačia teisės tradicija, kitaip mum žinomos kaip vakarų subtradicija. Vakarų teisės tradicija apima ir bendrosios teisės tradiciją, šių teisės tradicijų šaknys glūdi romėnų teisėje.

Prancūzijos ir Vokietyjos teisė padarė didžiulį poveiki civilinės teisės raidai europoje. Jos, panašiai kaip ir Romos teisė buvo pavyzdinė daugeliui valstybių kuriančių savo teisę,turėjo įtakos tokių valstybių, kaip Belgija, Nyderlandai ar Italija, teisės vystimuisi.

Romanų teisinės sistemos bruožai

Didžiosios Prancūzijos revoliucijos vienas iš reikšmingiausių įvykių buvo Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos paskelbimas, tam turėjo įtakos paplitusios švietėjų idėjos. Šio dokumento priimimas skelbė luominės santvarkos ir feodalinių privilegijų Prancūzijoje likvidavimą. 1789 m.

paskelbta deklaracija buvo pirmasis žingsnis link naujos teisinės sistemos

Prancūzijoje, kurioje iki 1792 m. buvo valdoma karalių. 1791 m. rugsėjo 3

d. buvo priimta pirmoji prancūzijos konstitucija, ji įtvirtino konstitucinę monarchiją, tačiau kai 1792 m. rugpjūčio 10 d. buvo šturmuoti karaliaus rūmai, konstitucinė monarchija žlugo ir naujoji konstitucija buvo priimta

1793 m. birželio 3 d. kurioje jau buvo skelbiama naujai suredaguota Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. „Ši konstitucija – vienintelė Europos konstitucija įtvirtinanti tiesioginę demokratiją įstatymų leidyboje.” [2, p.42]

Po Termido perversmo 1795 rugjūčio 22d. buvo priimta nauja konstitucija, ji žinoma kaip III respublikos konstitucija. Ši konstitucija prasidejo tradiciniu dokumentu, tik jis buvo pavadintas kiek kitaip:

Žmogaus ir piliečio teisių ir pareigų deklaracija. Nuo senesnių šis aktas skyrėsi ne tik pareigų deklaravimu, bet ir tuo, kad teisėms skiriama mažiau dėmesio, nekalbama apie žodžio ir spaudos laisves, teisę sukilti. Šioje naujojoje konstitucijoje buvi įteisinta dviejų rūmų įstatymų leidybos institucijos sistema, besiremianti skirtingų funkcijų leidžiant įstatymus kiekvieniems rūmams pavedimu.

Po hitlerinės Vokietyjos sutruškinimo 1945 m. spalio mėn. Įvykęs referendumas daugiau nei 95% balsų dauguma atmetė trečiosios respublikos konstitucijos įstatymų atkurimą. Naujoji konstitucija buvo priimta po speceliai naujos konstitucijos sukūrimui išrinkto Steigiamojo susirinkimo pateikto projekto. Naujoj konstitucija buvo prateikta 1946 m. rugsėjo mėnesį, o spalio mėnesį referendumu jai buvo pritarta.

Nuo 1958 m. prancūzijoje buvo labai sustiprinti vygdomosios valdžios įgaliojimai, o nuo 1962 m. buvo pradėtas visuotiniuose rinkimuose rinkti prezidentas, kuris kaip liaudies atstovas turi labai didelias gales, todel

Prancūzijai budinga mišri sistema, turinti ir prezidentinio, ir parlamentinio tipo valdymo bruožų.

Prancūzijos civilinės teisės branduoliu bei romanų teisės šeimos privatinės teisės kodifikacijos pavyzdžiu galima laikyti 1804 metų civilinį kodeksą. Napoleono kodeksas buvo nauju įstatymų rinkiniu atitikusiu tautos, tiką nusikračiusios feodalizmo, interesus.

Šis kodeksas buvo ilgo darbo pasekmė, į jį buvo įtraukti visos ilgos istorines raidos rezultatai, tai buvo nekaskita kaip visu pasitvirtinusių teisės institutų sujungimas, tam įtaka tikriausiai turėjo romėnų teisės paveikta pietų Prancūzija, arba germanų-frankų paprotinės teisės paveikta šiaurės Prancūzija.

(Jei civilinis daugelyje punktų padarė revoliucinę pradžią, jis visgi daugiausiai pasižymi istorine kilme iš ancien droit, iš ikirevoliucinių teisės laikų( – [1, 77p.]. Todėl šio kodekso nagrinėjimui yra svarbus iki revoliucinis Prancūzijos teisės suvokimas.

Nuo Galijos užkariavimo prancūzijos teritorijoje galiojo Romos teisė, net ir žlugus Vakarų Romos Imperijai ši teisė neprarado savo galios. Tik vakarų Prancūzijoje kur karaliavo frankai romenų teisė buvo išstumta ir jos vietoje vyravo frankų paprotinė teisė, bet su laiku germaniškajai frankų paprotinei teisei įtaka darė ir Romėnų teidės žinios.

Lemiamos reikšmės laipsniškam bendros prancūzų civilinės teisės atsiradimui turėjo daugelis įžymių teisininkų, kurie įtaką darė ne kaip profesoriai, bet kaip praktikai. Profesionalūs teisininkai apgalvotai įtraukė romėnų teisę į Prancūzijos teisinę sistema, kurioje jau XIV amžiuje teismą sudarė profesionalūs teisininkai.

Didelė įtaka prancūzų civiliniam kodeksui turėjo ir įvairios asmenybes, kaip pavyzdžiui švietėjiškas idėjas propogavę Volteras ir Ruso, pagal juos žmogus, kaip protinga ir atsakinga asmenybė turėjo teisę į sąžinės, religijos ir ūkinės veiklos laisvę. Taip švietėjų idėjos gynė žmogaus laisvę.

(Žmogus nebestovi prieš ancien regime luomines grupes, o tik prieš valstybę, kuri yra įpareigota išlaisvinti pilietį nuo paveldėtų feodalinių, bažnytinių, šeimyninių, korporacinių ir luominių įsipareigojimų bei autoritetų ir suteikti jiems visiems lygias teises.( -[1,81p.].

Žinoma šios įdėjos turėjo įtakos revoliuciniais metais, bet kaikurių kraštutinių idėjų buvo atsisakyta civilinio kodekso kurime. Tačiau radikalios idėjos visgi išliko paveldėjimo teisėje ir šeimos teisėje. Pavyzdžiui kanoninės teisės nustatytos kliūtys buvo smarkiai apribotos, o santuoka buvo pradėta laikyti civilinia sutarimi, kurią kiekvienas sutuoktinis galėjo lengvai nutraukti, kas buvo visiskai neregėtas dalykas.

Patekus į valdžią Napoleonui, buvo nutrauktos iki tol kurta unifikuota teisės sistema. Napoleonas tik apėjęs į valdžia perėmė įstatymų leidybą į savo rankas. Pirmiausia buvo įvesta konsulato Konstitucija, kuri vykdomąją valdžią ir įstatymų leidybą perleido trims konsulams, tarp kurių Napoleonas buvo pirmasis, o kiti du turėjo tik patariamajį balsą. Sukurtas projektas buvo pateiktas įstatymų leidybos susirinkimui, kuris galėdavo nutarimą priimti arba atmesti nediskutuodamas. Įsigalėjus šiai konstitucijai

Napoleonas tuoj pradėjo energingai kurti civilinį kodeksa. Šiam kodeksui

Napoleonas turėjo labai didžiulę įtaką, nors ir nebuvo teisės mokslininkas, bet tai tik padidino jo aktyvumą kuriant kodeksą suprantamą kiekvienam žmogui. (Buvo tvirtinama jog, civilinio kodekso aiškumas ir suprantamumas kyla iš to, kad jo kūrėjai nuolat turėjo savęs klausti, ar pasirinktos formuluotės atlaikys kritinį labai inteligentiško, tačiau su teisine terminija nesusipažinusio, tokio vyro kaip Napoleonas, žvilgsnį.( -[1,

84p.] Napoleonas visad posedžiuose žvilgsnį nuo juridinio taško į nukreipdavo į gyvenimiškajį, žaibiškai suvokdavo abstrakčių normų svarbą, suktas diskusijas vienu žodžiu nutraukdavo, duodamas paprastus ir aiškius klausimus ir diskusijas sutelkdavo į tai kas praktiška. Žavėdamasis dinastijos kūrimo planais jis save pasiskyrė konsulu iki gyvos galvos ir suteikė sau įpėdinio skyrimo galimybę. Jis labai aukštai įvertino savo nuopelnus civiliniam kodeksui.

• Prancūzų civilinis kodeksas.Prancūzijos Civilinio kodekso išleidimas tai nauja era Prancūzijos teisinėje sistemoje, nors jame ir vyravo jau šimtus metų teisinęje jurisprudencijoje žinomos formulės.

Kodekso konsrvtyvumas matomas nepaisant revoliucijos įtakos jam. Žinoma, jis smarkiai remiasi švietėjiškos visuomenės ideologijomis, korios pabrėžia žmogaus prigimtinias teises. Šis kodeksas vadinamas išsamiausiu kodifikuotu civilinės teisės teisynu,po Corpus juris civilis.

Pats Napoleonas puikiai suvokė savo kodekso reikšmę ir net yra pasakęs: “ Mano šlovė ne mano laimėjimuose 40 mūšių,-vienas pralaimėjimas prie Vaterlo ainių atmintyje užtemdys likusias pergalias. Bet kas niekada nemirs, kas gyvuos per amžius,- tai mano civilinis kodeksas” –[3, p.363]

Kalbos ir stiliaus požiūriu šis kodeksas išties laikomas šedevru, jis pasižymėjo aiškiu civilinių teisinių institutų traktavimu, glaustomis formuluotėmis, nors tam tikrų netisklumų išvengta.

Kodeksą sudarė 2281 straipsnis. Jo tekstas buvo suskirstytas į Įvadinį titulą ir tris dalis: pirmojoje jų buvo aptarinėjamos pilietinės teisės, apie įstatymų lygybę kiekvienam, antroji- nuosavybės teises reglamentuoti, trečioji , pati didžiausia, skirta įvairiems nuosavybęs įgyjimo budams reglamentuoti.

Prancūzų civilinio kodekso struktūra nuo iš esmės atitinka Gajaus, taip pat Justiniano institucijų struktūrą ir todėl vadinama institucine.

Prekybos teisė Prancūzijoje yra atskirta nuo civilinio kodekso.

Prekybos kodeksas susideda iš keturių knygų: ‚Apie prekybą apskritai‘ ‚Apie jūrų prekybą‘ ‚Apie neišsigalėjimą ir bankrutavimą‘ ir ‚Apie prekybinę jurisdikciją‘. Skirtingai nuo civilinio kodekso į prekybos kodeksą buvo įtrauktos ir proceso taisyklės. Prekybos kodeksas buvo išleistas kaip

Prancūzų civilinio kodekso papildymas(1806m.).

Civilinio teisinio santykio subjektu prancūzų civilinis kodeksas pripažino vien fizinį asmenį, juridinis asmuo čia buvo nustumtas į šalį, nes buvo baiminamasi, kad tuo gali pasinaudoti feodalinės korporacijos.

Tačiau tai nereiškė, kad prancūzų teisei nebuvo žinomas šis terminas.

Juridinis asmuo prancūzyjoje buvo įteisintas 1867m. Nors pats terminas

‚juridinis asmuo‘ prancūzų įstatymuose pasirodė tik XIX a. pabaigoje.

Nuo Napoleono laikų smarkiai pasikeitė Prancūzijos ekonomika, visuomenė ir šeima, norisi paklausti, kodėl dar ir šiandien galioja civilinis kodeksas. Maždaug prieš 200 metų įsigaliojęs kodeksas pergyveno įvairius politinius, ekonominius, socialinius sukrėtimus , kurie

Prancūzijoje praėjo XIX ir XX a. Kodeksas įstatymų leidėjų buvo nuolat pritaikomas prie besikeičiančių socialinių santykių, ypač šeimos ir paveldėjimo teisėje. Aišku, prie civilinio kodekso pritaikymo prisidėjo ir teismų praktika, jo normas pritaikydama prie modernių reikalavimų, nuolat jas aiškindama ir plėtodama.

• Italijos, Ispanijos ir Portugalijos teisės sistemos dar ir šiandien turi buti priskirtos romanų teisinei šeimai. Šioms šalims didžiulę įtaką darė Prancūzijos civilinis kodeksas. Į Italiją prancūzų teisinė sistema atėjo kartu su Napoleono armija.

“Žinoma, tik trumpam laikui: susižavėjimas išsilanvnimu nuo Napoleono 1814m. vėl buvo atsiribota nuo kodekso.” [1, p.100]. Italai vėliau kūrė savus kodeksus, tačiau jiems vistiek turėjo didžiulę įtaką Prancūzijos civilinis kodeksas. Italijos civilinis kodeksas įsigaliojo 1865 m. tuo užtikrindamas šalyje teisės vienovę.

Italų teisės mokslas pradžioje orentavosi į Prancūziją, daugelis teisės veikalų buvo verčiami būtent iš prancūzų kalbos, tačiau vėliau italų teisės mokslas vis labiau buvo įtakojamas vokiečių teisinės sistemos.Tik po pirmojo pasaulinio karo įvykę visuomeniniai perversmai pateikė atnaujintą civilinės ir prekybos teisės reformų planą.

Buvo sudaryta komisija naujo civilinio kodekso projektui rengti, kuri 1930 – 1936 m. laukotarpyje sugebėjo pateikti keturias naujo kodekso knygas. Vėliau buvo parenkta ir penktoji knyga. Naujasis Italijos civilinis kodeksas įsigaliojo 1942 m. Kodeksas susidėjo iš 2 969 straipsnių

Tarpukario laikotarpiu italų teisinei sistemai padarė įtakos ir fašistai. „Valstybės ir piliečių santykiai imti grįsti jau ne principu „valstybė – piliečiui” , o priešingai „pilietis – valstybei”.” [3, p.422]

Taip valstybės interesam buvo bandoma pajungti visą sąmoningą jos piliečių veiklą. Apskritai fašistų diktatūra Italijoje nepasiekė tokio totalitarizmo lygio, kaip kad kitos diktatūros europoje, ir net, kol neišryškęjo agresyvi užsienio politika, Europoje buvo žavimasi Musoliniu ir jo įvesta tvarka.

• Ispanija – iki šiol teisės raida ispanijoje pasižymi ypatingu vietinės partikulinės teisės gyvibingumu, kuri per viduramžius susidarė atskirose provincijose, apygardose ir miestų regijonuose. Ypatingos reikšmės turėjo XIII šimtmetį išleista ir romėnų teisės pagrindu suformuluota teisinė knyga Siete paritidas, kuri įgijo įstatymo galią

Kastilijoje ir pamažu kitose regijonuose. Iki XIX šimtmečio Ispanijos karalystės teisėje funkcionavo vadinamoji „foralinė sistema”, pagal kurią visur galiojo į compilaciones surinkti karališkieji įstatymai ir įsakymai, po to vietinė prigimtinė teisė (fueros) ir paskutinėje eilėje – Siete paridas. Kai XIX šimtmetį veikiant Prancūzijos kodifikacijai buvo numatyta sukurti unifikuotą Ispanijos teisę, nebuvo galima įveikti atskirų teritorijų pasipriešinimo. Ispanijos civilinis kodeksas buvo išleistas 1889

metais, jis galio ir dabar, ypač prievolinėje teisėje, remiasi Prancūzijos civiliniu kodeksu. Šeimos teisėje Ispanijos kodeksas perėmė gausius ispanų teisinės tradicijos institutus, ypač iš ankstesniosios Kastilijos teisės.

Visiškos vienybės ispanų teisėje nėra net ir po jų civilinio kodekso, vienybė visoje Ispanijoje yra tik santuokinėje ir įstatymų galiojimo teisese. Kitos kodekso dalys regijonuose kuriuose iki tol galiojo foralinė teisė galioja tik subsidariai.

• Portugalija jau nuo XV a. turėjo gan unifikuotą teisę: tai buvo

Alfonso V ordonansai, kuriuos vėliasnieji monarchai, ypač Pilypas III, 1603

metais pakartotinai suredagavo ir papildė. Šie ordonansai vietiniams papročiams ir kanoniniai teisei paliko palyginti menką galimybę įsikišti.

Modernosios kodifikacijos siekiai prasideda XIX a. pradžioje, bet dėl politinių nesutarimų nepavyko pasiekt ryškiu rezultatų, tik su pasauliu labiau susijusi prekybos teisė buvo kodifikuota 1833 m. remiantis privačiu

Ferreira Borges darbu bei Prancūzijos teise, tačiau ši kodifikacija 1888 m.

ši kodifikacija buvo pakeista: peržiūrėta ir modernizuota atsižvelgiant ne tik į komercinį kodeksą, bet ir į kaip tik tuomet įsigaliojusius Italijos ir Ispanijos kodeksus, civilinio kodekso paruošimas buvo patikėtas Coimbra universiteto profesoriui Seabra: Jo projektui pritarė parlamentas ir karalius, ir jis įsigaliojo 1867 metais kaip codigo civil. Jo vietoje dabar galioja 1966 metų naujas codigo civil, kurį rengiant protingai pasinaudota užsienio įstatymų leidyba, ypaž Vokietyjos, Šveicarijos bei

Italijos, ir tai buvo padaryta tokio mastu, kad net būtų galima abėjoti ar

Portugalų teisės sistema vis dar galima priskirti prie romanų teisinės sistemos.

• Romanų teisinės sistemos įtaka Artimuosiuose rytuose, Afrikoje,

Indokinijoje ir Okeanijoje. Kadangi Prancūzija priklausė didžiausioms pasaulio kolonijinėms valstybėms, tai turėjo įtakos jos teisės įsigalėjimui tuose regijonuose, kurie buvo prancūzijos kolonijos. Nors daugelis teritorijų jau pasiekusios visišką nepriklausomybę, tačiau juose vistiek dar veikia Prancūzijos teisinės tradicijos. Artimuosiuose Rytuose prancūzijos įtaka atsiskleidė pirmiausia Osmanų valdomose teritorijose, nors ten ir veikė netvirta turkų valdžia su savo privatine teise. Tačiau,

Egiptui Osmanų imperijos ribose pavyko pasiekti didelį vidaus ir užsienio politikos savarankiškumą, aišku, ne be didžiųjų europos valstubių Anglijos ir Prancūzijos pagalbos. Egiptas tapo iš dalies priklausomas nuo šių valstybių, nes tapo jų kreditoriumi statant Sueco kanalą. Taip buvo padaryta visapusiška įtaka ir Egiptas pasekė ir prancūzų teisės tradicijomis. 1949 m. įsigaliojo Civilinis kodeksas kuris orentuotas į

Prancūzijos teisę.

Po Osmanų imperijos žlugimo Sirija ir Libanas nuo 1922 m. pagal

Tautų sąjungos suteiktą mandatą buvo valdomi Prancūzijos. Tai turėjo įtakos, kad Libano prekybos kodeksas ir civilinio proceso kodeksas rėmėsi

Prancūzijos teise.

Alžyre, Tunise ir Maroke nuo XIX a. Prancūzija turėjo lemiama politinę įtaką. „Šių šalių prievolinė ir prekybos teisė sutampa su Prancūzijos teisė.” [1, p. 106] Tai turėjo įtakos, kad šios šalys yra visai netoli nuo

Prancūzijos ir prekyba tarp jų vyko gan aktyvi.

Didžiausi prancūzų kolonijų plotai buvo Afrikoje, tačiau ir šios valstybės jau pasiekė nepriklausomybę. Prancūzų noras išlaikyt įvairiapusius kultūrinius ir ekonominius santykius, kaip tai padarė britai su savo kolonijinėmis valstybėmis, prancūzams nepavyko. Čia išsivystė dvilypė teisinė sistema, kurioje vyravo ir Prancūcijos teisės bruožų ir islamo teisės bruožų.

Baudžiamoji romanų teisė

1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje skelbiami baudžiamosios teisės principai reiškė revoliucinį iššūkį feodalinei baudžiamajai teisei, buvo didžiulis žingsnis į priekį, atspindėjo

Didžiosios Prancūzijos revoliucijos nusistatymą prieš buvusią neligybę ir valdžios savivalę. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje svarbią vietą užėmė naujosios baudžiamosios teisės demokratinio pobudžio principai.

Deklaracija reikalavo, kad prieš baudžiamąjį įstatymą visi būtų lygūs, kad niekas nebūtų apkaltintas, sulaikytas ar įkalintas kitaip, kaip įstatymo numatytais atvejais.

Pirmasis prancūzų baudžiamasis kodeksas buvo išleistas 1791 m. jis susidėjo iš dviejų dalių: pirmoji – „Apie bausmes” kurią būtų galima laikyti bendrąja baudžiamosios teisės dalimi skirta bausmėms ir jų taikymo būdams apibrėžti, (Mirties bausmė panaikinta nebuvo, bet labai apribotos jos taikymo galimybės.) antroji dalis – „Apie nusikaltimus” čia išsamiai išskaičiuotos veikos, laikomos nusikalstamomis. Jos buvo skirstomos į nusikaltimus viešiesiems interesams ir nusikaltimus privatiems asmenims.

Būtent šio kodekso taikymas turėjo savų nuansų: „Specifinis šio baudžiamojo kodekso ypatumas buvo tai, kad už konkrečias nusikalstamas veikas jis, paraidžiui interpretuodamas principą „nėra bausmės, nenumatytos įstatyme”, nustatė absoliučiai apibrėžtas sancijas, t. y. greižtai fiksuotas bausmes”

[3, p. 378].

Naujasis baudžiamasis kodeksas buvo išleistas 1810 m. įsigaliojo jis

1811 m. kartu su Baudžiamojo proceso kodeksu. Kodeksas susidėjo iš Įvadinių nuostatų ir keturių knygų. Jis rėmėsi ligybės prieš baudžiamajį įstatymą principu.

Baudžiamojo kodekso priėmimas nepanaikino iki tol visų galiojusių baudžiamųjų įstatymų, išleistų net iki revoliuciu laikotarpiu. Laikui bėgant jis buvo tobulinamas ir po truputį taisomas. Mirties bausmė

Prancūzijoje buvo panaikinta 1981 m. rugsėjo 18 diena.

Italijos bendras, apimantis visą šalį, baudžiamasis kodeksas buvo išleistas 1889 m. ir šis kodeksas jau panaikino mirties bausmę, tik atėjus į valdžia fašistams mirties bausmė buvo gražinta(1926m.).

1930 m. spalio 19 dieną buvo priimtas ir liepos 1 dieną įsigaliojo naujas baudžiamasis kodeksas. Italijos baudžiamojo kodekso apimtis didelė, jis susidėjo iš 734 straipsnių, suskirstytų į tris knygas.

Pagrindinės šiuolaikinės baudžiamosios teisės nuostata – kova su nusikaltimais turi būti lankstesnė, remtis ne vien formaliaias išankstiniais įstatymo nurodymais, bet ir tikslingumu. Tai koregavo požiūrį į klasikinės baudžiamosios teisės principus romanų teisineje sistemoje.

Germanų teisinės sistemos bruožai

Germanų teisinėje erdvėje dalyvauja kelios tautos, vokiečiai, austrai ir šveicarai, tai pagrindinės jų. Germanų teisinė erdvė, dar kitaip vadinama vokietyjos teisinė erdvė. Vokietijoje nuo 1814 m. prasidėjo nuoseklus konstitucijų priėmimo procesas. Dauguma jų savo aukščiausiųjų valstybės institucijų konstrukcijos požiuriu buvo panašios:pagal jas paprastai monarchas turėjo vygdomąją valdžią ir dalijosi kartu su landtagu įstatymų leidžiamąją valdžią. Po revoliucijos 1848 m. buvo sušauktas steigiamasis susirinkimas, kuris susirinkęs 1849 m. kovo 28 d. priėme

Imperijos konstituciją, kuri skelbė apie vokietyjos iperijos, kaip monarchijų federacijos sukūrimą. Konstitucijoje buvo paskelbta, kad atskiros vokiškos valstybės išsaugoja savo savarankiškumą, aukščiausią valdžią ir teises. Aukščiausia valdžia pagal konstituciją buvo imperatorius ir Reichstagas, kuris susideda iš dviejų rūmų: Valstybių ir Tautos. Ši konstitucija buvo realus žingsnis link Vokietyjos suvienijimo demokratiniais pagrindais.

1850 m. sausio 31 d. buvo priimta vienos iš Vokietyjos Imperijos dalių

Prūsijos konstitucija. Vėliau tik 1871 m. balandžio 16 d. buvo priimta

Vokietyjos imperijos konstitucija, kuria iš 25 federacijos subjektų buvo sukurta federaciė Vokietyjos valstybė.

Po pirmojo pasaulinio karo vokietyjos visuomenėje buvo jaučiama politinė įtampa,naujos konstitucijos išleidimą sostinėje trikdė neramumai

Berlyne, todėl konstitucija 1919 m. rugpjūčio 11 d. buvo priimta Veimare.

Ši konstitucija laikoma viena iš geriausių teisiniu požiuriu. Joje buvo nustatyta parlamentinė respublikos valdymo forma ir aukščiausias suverenitetas suteiktas tautai. Buvo įsteigta stipri Federacijos prezidento institucija.

Tik atėjus į valdžia naciams (1933m.) buvo panaikintos kaikurios

Veimaro konstitucijos nuostatos liečiančios žmogaus laisves. „Pasirašytas dekretas „Vokiečių tautai ginti”, kuriuo buvo sustabdytas Veimaro konstitucijos straipsnių, nustatančių pagrindines asnens teises ir laisves, dėl to galima daryti išvadą, kad Hitlerio valdymas niekada nebuvo legitymus.” [3, p.396]

Antrasis pasaulinis karas paliko didelią pamoką Vokietyjai. Ji buvo padalinta į dvi dalis: demokratinę ir federacinę respublikas. 1949 m.

Vokietyjos vakarų okupacinėms zonoms atstovaujantis Konstitucinis konventas priėmė VFR Konstituciją. Ji paskelbta – demokratine ir socialine federacine valstybe.

Po antro pasaulinio karo Austrijoje ir Vakarų Vokietijoje buvo įsteigti specialūs konstituciniai teismai. Šie teismai buvo savarankiškos teismo institucijos, turinčsio savo jurisdikciją ir savo teisėjus. Kitaip nei Prancūzijoje, Vokietijoje konstitucinis teismas nagrinėja ir pavienių asmenų skundus dėl pareigūnų antikonstitucinių veiksmų.

Nuo 1990 spalio 3 d. nutrūko VDR suverenumas ir ji, vadovaudamasi VFR

Pagrindinio įstatymo 23 straipsniu, numačiusiu galimybę ir kitoms vokiečių žemėms įstoti į VFR, įsiliejo į šios valstybės sudetį.

• Vokietyjos civilinė teisė. „ Tas intelektualinis bei politinis pagrindas, iš kurio išaugo Vokietyjos kodeksas, Daugeliu atžvilgiu skyrėsi nuo prancūzų šviečiamojo amžiaus ir revoliucinės mąstysenos, kuriais rėmėsi

Code Civil.” [2, p.36] Vokietyja ir Prancūzija inspiravo šiek tiek skirtingas subtradicijas civilinės teisės pasaulyje. Vokietyja iki 1871 m.

kol buvo suvienyta Bismarko, buvo silpna karalyščių, hercogysčių, kunigaikštysčių ir nepriklausomų miestų-alstybių konfederacija. XIX amžiuje buvo pradėta žavėtis Prancūzijos Civiliniu kodeksu ir jį imituoti, kodifokacijos idėja surado atgarsį ir Vokietyjoje, nes iki to laiko kiekviena valstybė įėjusi į imperijos sudėtį turėjo savo vietos partikulinę teisę.

Augantys prekinės piniginės apyvartos poreikiai privertė 1848 m.

vietij galiojusių apie pusšimčio partikuliarinių aktų, dažnai visai netinkamų susiklosčiusiems visuomeniniams santykiams reguliuoti, išleisti bendrą visai Vokietijai Vekselių statutą, tai paskatino ekonominiai žemių interesai. Netrukus 1861 m. buvo išleistas Bendras Vokietyjos prekybos kodeksas. Šis kodeksas turėjo didelės reikšmės pramonės ir prekybos plįtrai centrinėje Europoje.

Poreikis unifikuoti teisę ypač padidėjo Vokietyją suvienijus. Oficiali įstatymų kodifikacija turėjo ne tik suteikti tvirtą pagrindą teisėjams, bet ir pabrėžti valstybės vienybę. 1874 m. liepos 2 d. Bundesratas paskyrė komisiją civiliniam kodeksui rengti, bet jos po 13 metų parengtas projektas sukėlė audringą visuomenės reakciją – buvo sukritikuotas. 1891 m. gruodžio

4 d. buvo sudaryta dar viena komisija kodekso projektui perdirbti. Antroj komisija iš projekto pašalino daugybę romėniškos kilmės taisyklių ir pakeitė jas vokiečių taisyklėmis ir principais. Šis projektas baigtas 1895

m. ir šį kart visuomenės švertimas buvo puikus.

Vokiečių civilinis kodeksas skirtas ne piliečiui, o teises ekspertui, jame atsisakoma visuotinio supratantamumo ir auklėjamosios reikšmės, jame daug abstrakčių teisinių terminų. „ Vokietijos civiliniam kodeksui labai trūksta Prancūzijos CK elegancijos ir raiškumo, epigraminio trumpumo bei formuluočių santūraus jausmingumo.” [1, p.132] Tačiau apie vokietijos civilinį kodeksa atsiliepiama iš kitos pusės gerai, kaip apie nepaprasto tikslumo teisinį šedevrą.

Kodeksas susideda iš 2 385 straipsnių- penkių dalykinių santykių grupių kur kiekvienai iš jų paskirta knyga. Paveldėjimo teisė ir šeimos teisė apima labai artimus socialinėje tikrovėje klausimus, šioms santykių grupėms paskirta po knygą. Toliau yra daiktinė teisė ir prievolių teisė, taip pat bendroj dalis. Tokia teisinių normų grupavimo sistema kaip naudojama šiame kodekse,kai išskiriamos bendrojo pobūdžio normos, liečiančios įvairius konkrečius teisinius santykius, yra vadinama pandektine.

Vokietyjos civilinis kodeksas turėjo didelią reikšmę ne vien

Vokietyjai. Atspindėdamas naujas civilinės teisės raidos tendencijas,

Vokietijos civilinis kodeksas kitų šalių teisei XX a. pradžioje darė net didesnę įtaką nei Napoleono kodeksas. Nemažai civilinių kodeksų, pavyzdžiui, sovietinių respublikų tarp jų ir Lietuvos ar Lenkijos priėmė pandektinę civilinio kodekso struktūrą. Pagal Vokietijos kodeksą buvo sukurti dar daugelio šalių kodeksai.

• Austrijos civilinis kodeksas buvo išleistas 1811 m. šio kodekso intelektualinis pagrindas yra šviečiamosios epochos kodifikacijos idėja.

Kodekso parengiemieji darbai prasideda jau XVIII šimtmečio viduryje.

Tuo metu karalienė Marija Teresė giliomis valdymo reformomis paveldėtą kraštą siekia paversti modernia valstybe. Didelė kliūtis šiame kelyje buvo kai kurių Austrijos monarchijos dalių teisės sistemų įvairovė ir painumas.

Todėl 1753 m. karalienė vienai komisijai pavedė parengti civilinį kodeksą.

Buvo norėta apsiriboti bendrąja teise ir palikti nuošalėje tam tikrų grupių arba luomų teisę, taip pat valstybinę, bažnytinę, lenų, policijos bei kitokią politinę teise. 1766 m. komisija pateikė peirmąjį projektą ,kuris pavadintas Teresės kodeksu, šis projektas susilaukė gan nemažai kritikos ir

1772 m. buvo nutarta perdaryti projektą, perdarant buvo vadovaujamasi tokiais principais: 1. kodeksas turi buti konkretesnis, struktūrinis suskirstymas ir pan. 2. viskas turi būti kuo trumpiau ir auškiau suformuluota. 3. vengti neaiškumų ir dviprasmybių, aiškumo atžvilgiu reikia laikytis saiko. 4. pačiuose įstatymuose turi būti remiamasi ne romėnų teise, o prigimtiniu teisingumu.

1796 m. buvo pateiktas dar vienas civilinio kodekso projektas, kurį pateikė garsus prigimtinės teisės mokslininkas Martinas. Šis projektas jau buvo atotrūkis nuo Teresės kodekso bei nuo romėnų teisės ir pirmąkart atsižvelgta į prigimtinės teisės doktrinas ir postulatus. Kodeksui liko svetimas tikroveitolimas doktrinų laikimąsis. Jame yra išsaugota daugelis romėnų teisės ir vietinės teisės institutų. Kaip Prancūzijos civilinis kodeksas, taip ir 1811 m. Austrijos kodifikacija rado protingą vidurio kelią tarp ano laikmečio kritinio racionalizmo reikalavimų ir sveiko požiurio į istoriškai pasitvirtinusią teisę.

• Šveicarijoje kitaip nei Šv. Romos imperijos teritorijoje, vokiškai kalbančioje Šveicarijoje nebuvo plačios romėnų teisės recepcijos.

Nors romėnų teisė visgi galiojo kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, Bazelyje ir Šafhauzene. Kai kada buvo net perimami atskiri romėnų teisės institutai, nes vietinuose teisiniuose papročiuose buvo teisės spragų. Bet romėnų teisės recepcija , atsižvelgiant į Šveicarijos konfederacijos nepriklausomybę ir savarankiškumą, niekuomet nebuvo nagrinėjama.

Šveicarijos vakariniuose ir pietiniuose kantinuose – Ženevoje, Vo,

Valėje ir kituose dėl nuo senovės egzistuojančių ryšių su teisės raida

Prancūzijoje iš esmės buvo remiamasi Prancūzijos civiliniu kodeksu. Antroj kantonų grupė vadovavosi Berno kodifikacija, kuri pirmoji įsigaliojo 1826-

1832 metais tarp vokiškai kalbančių kantonų. Jos pagrindas buvo senoji

Berno teisė, kuri šiektiek sekė Austrijos civiliniu kodeksu, ypač sistemos požiuriu.

Antrojoje XIX a. pusėje Šveicarijoje pamažu augo unifikuotos teisės poreikis. Ekonominiai santykiai vis dažniau peržengdavo kantonų sienas, vidinė migracija vis dažniau vedė prie to, jog Šveicarijos piliečiai gyvenamąją vietą rinkdavosi už to kantono kuriame jie gyvendavo. Iš to buvo sukurta unifikuota (1865m.) prievolinė teisė kuri rėmėsi Vokietyjos prekybos kodeksu. 1898 metais buvo pakaista Šveicarijos konstitucija, federacijai buvo suteikta įstatymų leidybos kompetencija visai privatinei teisei. Po dviejų metų buvo pateiktas civilinis kodeksas, kurį pasiūle

Bezelyje dėstantis profesorius Eugenas Huberis. Šveicarijos civilinis kodeksas buvo priimtas 1907 m. gruodžio 10 d. jį priėmė Šveicarijos federalinis susirinkimas. O įsigaliojo jis 1912 m. sausio 1 d.

Įsigaliojus Šveicarijos civiliniam kodeksui Europos privatinės teisės kodifikacija prasiplėtė nauju stiliumi, kuris demonstravo ypatinga šveicarų teisinio mastymo stilių.Kodifikacija pasižymėjo laudyje naudojama ir lengvai suprantama kalba.

Dėl savo vidinių pranašumų Šveicarijos civilinis kodeksas rado platų atgarsį užsienyje. Tačiau totalinė Šveicarijos civilinio kodekso recepcija įvyko tik turkijoje. Čia poto, kai 1922 m. Kemalis Atatiurkas paskelbė respubliką, Šveicarijos kodifikacija beveik be pakeitimų 1926 metais buvo įgyvendinta kaip naujas Turkijos civilinis kodeksas.

Baudžiamoji germanų teisė

Partikulinės baudžiamosios teisės kodifikavimo darbai Vokietyjos valstybėje prasidėjo jau XIX a. pradžioje, tarp jų bavarijoje baudžiamasis kodeksas įsigalėjo 1813 m. Prūsijoje tai buvo padaryta 1851 m. Visoms šioms kodifikacijoms tam tikrą įtaką padare Prancūzijos 1810 m. baudžiamasis kodeksas. Tačiau susivienijus vokietyjos imperijai buvo priimtas šiaurės

Vokietyjos baudžiamasis kodeksas kuris buvo sudarytas pagal prūsų baudžiamąjį kodeksą. Kodeksas įsigaliojo 1872 m. sausio 1 d. jis susidėjo iš Įvadinių nuostatų bei dviejų dalių

Įvadinėse nuostatose reglamentuojami nusikaltimų, nusižengimų ir pažaidų atribojimo, baudžiamojo įstatymo atgalinio veikimo, Vokietyjos piliečių atsakomybės už užsienyje padarytus nusikaltimus, nusižengimus ir kiti dalykai. Pirmoji dalis „ Apskritai apie nusikaltimus , nusižengimus ir pažaidus” [ 3, p.434] antroji dalis „Apie atskirus nusižengimus, nusikaltimus ir pažaidus”[3, p.435]

Kodekse nusikaltimai klasifikuojami taip pat kaip ir prancūzų baudžiamąjame kodekse(1810).

Nacistams atejus į valdžią 1933m. lapkričio mėn. įvestas ‚Įstatymas dėl pavojingų įgudusių nusikaltėlių ir dėl saugumo bei taisymo priemonių‘.

Pagal šį aktą asmenys, paskelbti pavojingais, buvo izoliuojami koncentracijos stovyklose. Baudžiamojo kodekso pataisa padaryta 1935m.

leido asmenį bausti už kiekvieną veiksmą priešingą ‚ vsveikam visuomeniniam jausmui‘ nors jis formaliai nepažeistų jokio galiojančio įstatymo, ir todėl kiekvienas asmuo kurio veiksmai buvo laikomi turinčiais politinę reikšmę liko teisiškai neapsaugotas.

Susikūrus dviems vokietyjos valstybėms, 1871 m. baudžiamasis kodeksas, tiesa skirtingų redakcijų, kurį laiką buvo pagrindinis abiejų jų teisės šaltinis. Nuo 1968 m. jis liko tik VFR baudžiamuoju kodeksu. Jame buvo padaryta nemaža pakeitimų, dekriminalizuoti savadavimas, pornografija, prostitucija ir kt. senasis nusikalstamų veikų grupavimas pakeistas nauju, kuris skyrė nusikaltimus ir nusižengimus. 1975 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujasis baudžiamasis kodeksas.

Išvados

Tikriausiai Prancūzijos ir Vokietyjos teisė, teisės institutai ir mokslas mažiau paveikė vieni kitus negu kitas civilinės teisės pasauliui priklausančias šalis. Savitos prancūzų ir vokiečių kodifikacijos bei jų mąstymo stiliai darė didelį poveikį ir kai kuriose šalyse jų įtaka tam tikru mastu yra susipynusi. Todėl teisinga būtų tiegti, kad tipiškos mūsų dienų civilinės teisės sistemos yra ne Prancūzijos ir ne Vokietyjos

Federacinės Respublikos, bet veikiau tos civilinės teisės sistemos, kurios yra patyrusios jų abiejų įtaką. Nepaisant to, pokodifikacinėje eroje prancūzų teisė ir vokiečių teisės mokslas yra tapę pagringiniais šiuolaikinės civilinės teisės tradicijos intakais.

Lygiai taip pat, kaip senovės Romos teisė buvo primesta milžiniškoms imperijos užkariautoms teritorijom, Napoleonas su savo armija atnešė

Prancūzijos Civilinį kodeksą ė olandiją, kaikurias Lenkijos dalis, Italiją ir vakarinius Vokietyjos regijonus. Vėliau, kolonializmo epochoje, prancūzija išplėtojo savo teises įtaką už kontinentinės Europo ribų:

Arimuosiuose Rytuose, pietiniuse bei šiauriniuose SaSacharos regijonuose,

Indokinijoje, Okeanijoje ir Prancūzų karibų salose. Prancūzijos teisės įtaka išliko ilgiau ir paplito plačiau negu Napoleono užkariavimai ir prancūzų kolonializmas. Pataisytas civilinis kodeksas iki šių dienų galioja

Belgijoje ir Liuksemburge, jis padarė didžiulę įtaką 1838 m. Nyderlandų

Civiliniam kodeksui, Portugalijos ir Ispanijos civiliniams kodeksams, net

Lotynų Amerikoje buvo žavimasi Prancūzijos kodeksu.

Tačiau XIX amžiuje Vokietijos įvikiai susiklostė kitaip.Vokietijos

Civilinis kodeksas pasiūlė pasauliui modelį, visiškai skirtingą nuo

Prancūzijos ir nuo ankstesnių kodeksų. Vokietyjos civilinis kodeksas surengė svarbų vaidmenį rengiant Italijos kodeksą, lemiamai paveikė

Graikijos civilinį kodeksą, o Vokietyjos teisės mokslas padarė didžiulę įtaka kitų šalių, ypač Austrijos, Čekoslovakijos, Vengrijos, Šveicarijos bei Jugoslavijos teisės teorijai ir doktrinoms. Neabejotiną vaidmenį pirmasis vokietyjos civilinio kodekso projektas suvaidino, kuriant

Japonijos kodeksą.

Literatūra:

1. Lyginamosios teisės įvadas – K.Zveigert, H.Kotz, 2001m.,V.

2. Vakarų teisės tradicijos – M.A.Glendon,M.W.Gordon, Ch.Osakwe, 1993m., V.

3. Užsienio teisės istorija – M.Maksimaitis, 2002m., V.

4. Teisė ir revoliucija – H.J.Berman, 1999m., V.