Religinių bendruomenių teisinis statusas LT

Religinių bendruomenių teisinis statusas LT

Turinys

TURINYS 1
ĮŽANGA 2
1. RELIGIJOS SAMPRATA 4
2. ISTORINĖ RELIGIJOS RAIDA LIETUVOJE 8
2.1.PIRMOSIOS RELIGIJOS UŽUOMAZGOS 8
2.2. BALTŲ PASAULĖŽIŪRA 9
2.3.VALDOVŲ BANDYMAI KRIKŠTYTIS 11
2.4. KRIKŠČIONYBĖS PRIĖMIMAS 12
2.5. REFORMACIJA, KONTRREFORMACIJA, JĖZUITŲ ORDINAS 13
2.6.KATALIKŲ BAŽNYČIOS RAIDA RUSIJOS IMPERIJOS SUDĖTYJE 15
2.7. KATALIKŲ BAŽNYČIA NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE 15
2.8. BAŽNYČIA TARYBŲ SĄJUNGOS OKUPUOTOJE LIETUVOJE 16
2.9. ANTROSIOS SOVIETŲ OKUPACIJOS ĮTAKA KATALIKŲ BAŽNYČIAI 17
3.RELIGINIŲ BENDRUOMENIŲ IR BENDRIJŲ ĮSTATYMAS 18
3.1. RELIGINIŲ BENDRUOMENIŲ IR BENDRIJŲ ĮSTATYMO BENDRI BRUOŽAI IR PRIĖMIMO PAGRINDAI 18
3.2. TRADICINĖS IR NETRADICINĖS RELIGINĖS BENDRUOMENĖS 19
3.3. TIKĖJIMO LAISVĖS UŽTIKRINIMAS 21
3.4. RELIGINIŲ APEIGŲ ATLIKIMO TVARKA 21
3.5. RELIGINIŲ BENDRUOMENIŲ IR BENDRIJŲ TURTAS, ŪKINĖ IR LEIDYBOS VEIKLA 22
3.6. RELIGINIŲ BENDRUOMENIŲ, BENDRIJŲ DARBUOTOJŲ SOCIALINIS APRŪPINIMAS IR JŲ DARBO TEISINIS REGULIAVIMAS 22
3.7. RELIGINIŲ BENDRUOMENIŲ, BENDRIJŲ IR CENTRŲ ŠVIETIMO, LAABDAROS IR TARPTAUTINIO BENDRADARBIAVIMO VEIKLA 23
3.8. JURIDINIO ASMENS TEISIŲ SUTEIKIMAS TRADICINĖMS IR NETRADICINĖMS RELIGINĖMS BENDRUOMENĖMS IR BENDRIJOMS 23
3.9. TRADICINIŲ IR VALSTYBĖS PRIPAŽINTŲ RELIGINIŲ BENDRUOMENIŲ IR BENDRIJŲ IŠIMTINĖ TEISĖS 24
4. NETRADICINĖS RELIGIJOS IR SEKTOS SANTYKIS 26
4.1. SEKTOS SĄVOKA, PAGRINDINIAI BRUOŽAI, SEKTANTIŠKI JUDĖJIMAI LIETUVOJE 27
4.2.SEKTA KAIP DEVIANTINĖ GRUPĖ 28
5. PLIURALISTINĖ VISUOMENĖ IR RELIGIJA 29
IŠVADOS 30
SUMMARY 32
NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS 34

Įžanga

Kad ir kaip toli žvelgtume atgal, net prieš ankstyviausius rašto paminklus rastume įrodymų, kad religija buvo viena iš svarbiausių gyvenimo sričių. Gyvybės ir mirties paslaptis, gyvenimo sunkumai žmoniją nuolat skatino veržtis į kažką, prie kokios nors esybės anapus, kuri viisa tai įprasmintų. Pasakyta: ‘’Nesupratęs žmonių tikėjimų, nesuprasi žmonijos’’.

O kaip religija siejasi su teise? ‘’Jos yra susijusios labai glaudžiai, juk tradiciniai bendruomenės simboliai, tradiciniai įvaizdžiai ir metaforos visų pirma buvo religinės ir teisinės.Bet XX a. religija pirmąkart tapo iš esmės pr

rivačiu reikalu, o teisė- visų pirma praktinio tikslingumo problema. Tačiau negalima būtų teigti, kad ryšys buvo visiškai nutrauktas. Teisę traktuoti kaip kokioje nors šalyje veikiančių įstatymų leidybos, administracinių ir teisminių normų , procedūrų ir techninių įgūdžių masę nėra visiškai tikslu, nes įstatymu turi būti tikima, kitaip jis nebus veiksmingas, toks santykis su įstatymu apima ne tik protą, bet ir jausmus, intuiciją bei tikėjimą, jis apima pilnatvišką socialinį įsipareigojimą’’.

Naujose Rytų Europos konstitucijose bažnyčios ir valstybės atskyrimas piešiamas šviesiomis spalvomis, nors daugelis konstitucijų ir neįvardina vienintelės valstybinės religijos, reikia pripažinti, jog bažnyčia ir valstybė yra susijusi nematomais stipriais saitais, besitęsiančiais daugybę šimtmečių ir yra neatsiejama žmonių gyvenimo dalimi. Komunizmo eros konstitucijos nustatė griežtą ribą tarp bažnyčios ir valstybės, dvasininkai net buvo įpareigoti prranešti apie savo parapijos narius slaptoms valstybės institucijoms. Šiandien viskas yra kitaip, tačiau pasaulyje išlieka labai skirtingas teisinis bažnyčios ir valstybės santykio reguliavimas.

‘’Konstitucinė religijos ir valstybės atskyrimo doktrina JAV yra gana plačiai išvystyta, tačiau net ten ‘’siena’’ tarp bažnyčios ir valstybės visiškai jų neatskiria. (Tėvams, siunčiantiems savo vaikus mokytis į religinio pobūdžio mokymo instituciją, kartais yra palengvinama mokesčių našta ir t.t.)’’. Rytų Europos šalyse religijos integracija į politinį valstybės gyvenimą yra įgavusi nemažą pagreitį, net ir tose šalyse, kur tikėjimas nėra giliai įs
sišaknijęs.

Daug ginčų kelia valstybinės religijos įtvirtinimas ir demokratijos plitimas. Demokratijos šalininkai pasisako prieš vienos religinės bendrijos ar bendruomenės įtvirtinimą, nes tai prieštarauja prigimtinėms žmonių teisėms. Valstybinės religijos šalininkai reikalauja įtvirtinti valstybinę religiją, nes pasak jų, tai apsaugotų nuo destruktyvių religinių judėjimų įtakos.

XX a. pabaigoje žmonių religingumas ne silpsta, o netgi stiprėja. Retai kas dar tebeturi naivių vilčių, kad mokslas ir technologija vieną gražią dieną išspręs visas mūsų problemas; ateistinės ideologijos, pavyzdžiui, marksizmas, nyksta stulbinančiu greičiu. Vartotojiška vėlyvojo kapitalizmo kultūra nesugeba aiškiai ir patenkinamai atsakyti į pagrindinius gyvenimo klausimus. Todėl visame pasaulyje dvasiniai ieškojimai žmonėms darosi vis svarbesni. Tai nepaprastai palankus metas įvairiausiems tikėjimams kurtis.

Šio kursinio darbo tikslas – atsakyti į klausimą, kas skiria ir jungia tradicines ir netradicines religines bendrijas ir bendruomenes ir kaip jos yra susijusios su įstatyminiu reguliavimu, taip pat apžvelgti istorines religijos įsigalėjimo Lietuvoje aplinkybes, apžvelgti netradicines religines bendruomenes, jų įtaką visuomenei, individų pasaulėžiūrai, jų elgesiui.

Šiandien Lietuvoje yra įvairių religinių bendrijų ir bendruomenių, demokratija leidžia veikti visiems. Todėl yra būtina tirti naujų religinių judėjimų atėjimo į Lietuvą priežastis, teologines doktrinas, istoriją, analizuoti, kokį veiklos pobūdį tos religinės bendrijos pasirinko, kokį poveikį padarė visuomenei ir tradicinėms religijoms kitose šalyse, būtina spręsti, ar tie judėjimai gali būti destruktyvūs, prižiūrėti, ar mokymo iš
šdėstymas ir numanoma veikla atitinka realius veiksmus. Taip pat labai svarbus yra religinės bendrijos išregistravimas, jei ji pažeidžia įstatymą. Demokratija mus įpareigoja atsakingai laisvei. Tam turėtume būti pasiryžę gyventi pilietiškai ir ginti principus, teigiančius asmens vertę.

1. Religijos samprata

Yra daugybė religijos apibrėžimų. Vieni tiesiog sako, kad tai ‘’tikėjimas dvasinėmis būtybėmis’’. Kiti mėgina išsamiau ją apibudinti remdamiesi tikėjimais ir apeigomis. Reikėtų apžvelgti kelis požiūrius į religiją:
· Antropologai aprašo gyvų bendruomenių religinius tikėjimus ir apeigas. Religija padeda žmones suvienyti bendrai patirčiai ir gyvenimo tikslui. Ji sukuria žmogaus elgesio modelį, dažnai pritaikytą gyvenimo netikėtumams.
· Sociologai pabrėžia socialinę religinių idėjų svarbą. Religija pagrindžia sutartą pasaulėžiūrą. Individui suteikia tikslo ir prasmės jausmą.
· Istorikai religiją vaizduoja tikėjimų sukeltais įvykiais.
· Teologams rūpi patys tikėjimai, jų teisingumas ar klaidingumas ir žmonių reagavimas į juos.
XX. a. atsiradęs funkcionalizmas pakeitė požiūrį į religijos tyrinėjimą, ypač pakito religijos raidos traktavimas. Antropologai nebekėlė evoliucinio klausimo, kaip apskritai kilo religija- jie aiškinosi, koks buvo jos vaidmuo kiekvienoje konkrečioje visuomenėje. Kultūrai, taip pat ir religijai, galioja moksliniai dėsniai. Į asmens biologinius maisto pastogės ir saugumo poreikius galima žiūrėti ir kaip į socialinius poreikius, kuriuos žmonės bendraudami tenkina per ekonomines, politines, religines ir giminystės institucijas. ‘’Religija tapo svarbiausia vienijančia visuomenės jėga, nes ji atliepė žmogaus troškimą išlikti.’’
Šeštąjį dešimtmetį įsivyravęs struktūralizmas sudarė prielaidas mokslininkams labiau susidomėti re

eligija, kaip visuomenėje egzistuojančių idėjų, vertybių ir tikėjimų struktūros išraiška. Jie parodė, kas sieja įvairias doktrinas, aiškinosi, kaip žmonės ginčijasi, kaip organizuoja savo tikėjimus ir kokia religijos vidinė logika. Struktūralistinis požiūris atkreipia dėmesį į mąstymo sandarą, būdą, kuriuo žmogus tvarko savo sudėtingą pasaulį.
XX. a. išsivystė psichologinė kryptis ir dėmesio centre atsidūrė sąmonė. Sigmundas Freudas labai daug ką paėmė iš evoliucinės antropologijos, bet jis norėjo parodyti, kaip esminė žmogaus sąmonės galia, kurią įkūnija tam tikra seksualinė energija, vadinama libido, gali būti paaiškinama dievo-stabo vaizdiniu, kylančiu vaikui, kai jis bendrauja su savo žmogiškuoju tėvu.
Projekcija – viena iš svarbiausių religijotyros sąvokų. Tai terminas, apimantis ne vien psichologinį Freudo metodą, bet ir ankstesnę L.Feuerbacho koncepciją: esą kalbėdami apie Dievą, ištikrųjų kalbame apie žmogų. Žmogus sukūręs Dievo paveikslą ir pradėjęs į jį žiūrėti kaip į savarankiškai egzistuojančią realybę. Norėdami teisingai suprasti teologiją, turėtume šį procesą apgręžti ir religinę doktriną aiškinti žmonių požiūriu.
XX a. pradžioje sparčiai plėtojosi ir sociologijos mokslas. Vyrauja evoliucinis požiūris į religiją, tačiau nepritariama nuomonei, kad religinės idėjos tesančios žmogaus proto paklydimas. Tikima, kad religija turi kažką tikrą, žmogus savęs neapgaudinėja. Įvardijant realybę, kuri lemia religinę elgseną, nutolta nuo teologinių aiškinimų: ‘’pati visuomenė yra toji realybė, kuri veikia religiją.’’
Fenomenologija nesiremia nei istorine religijos kilme, nei jos funkcija dabartiniame pasaulyje. Jos tikslas- klasifikuoti reiškinius, susijusius su religine tradicija: objektus, ritualus, doktrinas, jausmus, nurodo šių reiškinių esmę, apibudina jų įtaką žmogui.
Šventumo sąvoka. Hierofanijos- tai būdai, kuriais apsireiškia šventybė, jų šventos vietos ir šventieji.
Iš XIX a. paveldėtą evoliucinį požiūrį į religiją išstumia nauja idėja, galinti tapti teorija, integruojančia visus religijos tyrinėjimus. Ji pabrėžia žmogaus troškimą sukurti prasmingų minčių ir veiklos pasaulį, vengia bet kokių paprastų argumentų, besiremiančių priežastimi ir pasekme, skatina gilintis į sudėtingus žmogaus ir aplinkos santykius. Tokį požiūrį galima pavadinti ‘’prasmės teorija’’. Ji daugiau nagrinėja, ką religija dabar duoda žmonėms, o ne iš kur ji praeityje galėjo kilti. Žmogų traktuoja kaip atskirą subjektą, kuris plačiai bendrauja su kitais ir per grįžtamąjį ryšį bendravimo procese pats keičiasi. Toks prasmės modelis savo ruožtu akcentuoja religijos ir religinės patirties dinamiškumą.

2. Istorinė religijos raida Lietuvoje

2.1.Pirmosios religijos užuomazgos

Pirmoji vietinė kultūra susidarė VII – IV tūkstantmetyje pr. Kr. Tai buvo mezolitinė Nemuno kultūra. Nors tinkamos sąlygos apsigyventi dabartinėje Lietuvos teritorijoje susidarė XI-X tūkstantmetyje pr. Kr. , tačiau jos teritorija klajojo tik negausūs šiaurės elnių medžiotojų būreliai.Mezolito laikų dvasinis gyvenimas dar labai neaiškus. ‘’Mirusieji laidojami aukštielninki, ištiesti, kapuose randama raudonosios ochros, darbo įrankių bei papuošalų.’’ Mezolite buvo sudėtinga medžioklės magija.
Ankstyvajame ir viduriniajame neolite iškyla Žvėrių viešpaties figūra, taip pat aukojimo ritualai, įvairios apeigos su vandeniu, klestėjo magija, jau buvo ir kapinės, kulto pastatėliai.
Vėlyvajame neolite atsiranda keturdalė pasaulio sampratos sistema, siejama su pasaulio dalijimu kryžmai pagal pasaulio dalis. Atsiranda Dangaus viešpats, alkavietės.

2.2. Baltų pasaulėžiūra

Baltai į dabartinę Lietuvos teritoriją atkeliavo III-II tūkstantmetyje pr.Kr. Baltų religija politeistinė. Jų pasaulėžiūra proistorės laikotarpiu kito. Kaip ir daugumos žemdirbių tautų, baltų pasaulėžiūros pagrindas buvo gamtos kultas, animintinis gamtos suvokimas. Dievybėmis laikė žemę ir dangaus kūnus- saulę, mėnulį, žvaigždes- ar juos, ir kai kuriuos gamtos reiškinius valdančius viešpačius. ‘’Baltų pasaulėžiūros orientacija formavosi pagal priešpriešą Vakarai- Rytai.’’ Baltų prieškrikščioniškos kultūros laikai apėmė daugiau nei 4000 metų.
Baltų pasaulėjautoje matyti tarsi du poliai: vyriškasis ir moteriškasis. Dievybių panteoną sudarė mitinės būtybės, paveldėtos iš matricentrinės Senosios Europos ir indoeuropietiškos kilmės dievai ir deivės.
Pagrindinės Senosios Europos kilmės deivės buvo trys: Laima, Ragana ir Žemyna. Laima- gimimo ir likimo dievė, visa žinanti. Ragana- lunarinė mirties ir atgimimo deivė. Gamtos cikliškumo saugotoja, neleidžianti gyvybės jėgoms peržengti ribų, viską žinanti ir numatanti. Žemyna- žemės vaisingumo deivė. Žemės motina ir Mirusiųjų motina, skaisti, tyra Teisingumo deivė.
Indoeuropiečių dievai ir deivės daugiausia susiję su dangumi, dangaus kūnais ir reiškiniais. Dievas- dangaus ir šviesos dievas, dienos ir sutarčių globėjas, taikos ir draugystės dievas. Perkūnas- griausmo dievas, žemės vaisintojas, teisingumo dievas. Velas- žiaurus ir piktas mirties ir požemio karalystės dievas, t.p. galvijų dievas.
Senosios baltų tautų –latvių, lietuvių ir išnykusių prūsų- religijos išsilaikė iki labai nesenų laikų. Šventosios giraitės Latvijoje nebuvo iškirstos iki XVIII a., o Perkūno kultas išsilaikė iki 1750. Lietuva krikščioniška tapo tik XV. a.
Pagrindinė baltų religijos idėja – kova už gyvybę kaip gėrį ir grožį su blogio ir mirties jėgomis. Gyvybė kosminė, žmogus neskiriamas nuo gamtos. Dievybė įžiūrima visuose kosmoso reiškiniuose, nuo kurių priklausė žmogaus, gyvūnijos, augmenijos ir viso pasaulio gyvybinės jėgos.
Baltai tikėjo, kad žmogui mirus, jo siela(vėlė) kvapo, garo, paukščio, peteliškės, šliužo ar kt. pavidalu pereina į kitą gyvą kūną ir išlaiko mirusiojo savybes. Lietuviai tikėjo, kad vėlės po mirties keliauja į aukštą kalną arba lygumas, arba dausas ir gyvena tokį pat gyvenimą kaip žemėje; tikėjo, kad vėlės pereinančios ir į medžius.
Kartu su antropomorfiniu dievybių atsiradimu formavosi ir jų garbinimo apeigos, žynių luomas. Lietuvių dievai buvo garbinami ramovėse, rambynuose, alkuose, gojuose ir kt. Tai daugiausia tylios, jaukios miškų aikštelės su ąžuolu ir po juo įrengtu aukuru, arba kuo nors išsiskiriančios kalvos.
Po baltų tautų krikšto kai kurie senosios religijos elementai kaip tradicijos, papročiai, kurie iš dalies modifikavo ir krikščioniškąsias šventes.

2.3.Valdovų bandymai krikštytis

Krikštu galima vadinti vienkartinį valdovo aktą, deklaruojantį krikščionybės įvedimą valstybėje. Taip pat krikštas gali būti suprantamas kaip ilgalaikis visuomenės christianizacijos laikotarpis. Deklaracinio krikšto prasme Lietuva turėjo net tris krikšto priėmimo aktus: Mindaugo(1250 m. pabaigoje ar 1251 m. pradžioje), Aukštaitijos(1387) ir Žemaitijos, kuris vienų istorikų datuojamas 1413m., kitų 1417m., kai buvo įkurta Medininkų vyskupija.
Mindaugo krikšto pavyzdys parodė, kad deklaratyvaus akto paskelbimas tik sukuria daugiau politinę prielaidą tapti krikščionišku kraštu. Lietuvoje visuomenė iš pagoniškojo tikėjimo į krikščioniškąjį galėjo pereiti be jokių kliūčių tik po žemaičių krikšto.
Jau per žygius į Artimuosius Rytus susiklostė prievartinis tautų krikščioninimas. Prievartinės koncepcijos rėmėjai buvo Romos popiežiai ir Šv. Romos imperatoriai. Vokiškų žemių valdovai norėjo užkariauti baltų tautas, nes kelionė į Pabaltijį nebuvo tokia brangi, tolima ir pavojinga.
Pirmieji misionieriai Pabaltijo kraštuose pasirodė jau XI a. , tačiau jų pastangos buvo nesėkmingos. XII a. pab. Vokiečiai pradėjo aktyviai skverbtis į Livoniją ir kurti ten Kalavijuočių ordiną. XIII a. Kryžiuočių ordinas pradėjo veržtis į prūsų žemes, pirmas didelis kryžiaus žygis prieš Lietuvos žemę įvyko 1236 m. ir pasibaigė Kalavijuočių sutriuškinimu.
Manoma, kad pirmasis bandymas priimti krikštą 1251 m. buvo aplinkybių verčiamas Mindaugo politinis žingsnis’’Popiežių bulėse kalbama, kad jis krikštijosi su šeima ir didele daugybe pagonių’’ . Tik praėjus dvejiems metams Mindaugas buvo karūnuotas karaliumi. Vyskupu pasirinko jį karūnavusį kunigą Kristijoną. Mindaugas privalėjo aprūpinti bažnyčią ir užrašė jai žemių.Tyrinėjant Vilniaus katedrą rasti XIII a. pamatai laikytini Mindaugo statytos katedros liekanomis.
Bažnyčia nespėjo per labai trumpą veiklos laikotarpį(iki Mindaugo nužudymo 1263 m. ) sukurti efektyviai veikiančią struktūrą, Lietuvos visuomenė dar nebuvo subrendusi tikybinėms permainoms, todėl Lietuvos krikštas valdant Mindaugui buvo tik trumpas istorinis epizodas. Tačiau Lietuva nors trumpam įėjo į krikščioniškų kraštų terpę- buvo pripažinta kaip krikščioniška valstybė.
XIII-XIV a. lietuviai, atsidūrę tarp stačiatikiškų ir katalikiškų kraštų, turėjo reikalų su krikščionybe.

2.4. Krikščionybės priėmimas

XIV a. pab. Susiklostė palankios aplinkybės priimti krikščionybę. Lietuva galėjo pasirinkti tris kelius- priimti krikštą iš Ordino, Maskvos valstybės arba Lenkijos. Buvo pasirinktas trečiasis variantas, 1385 m. pasirašyta Krėvos sutartis, kurios vienas punktų skelbė, kad Jogaila turi krikštytis, vesti karalienę Jadvygą, o vėliau apkrikštyti Lietuvą. Jogaila apsikrikštijo pats ir apkrikštijo Lietuvą (Aukštaitiją), o XV a. pradž. Vytautas baigė Lietuvos krikštą, apkrikštydamas Žemaitiją. 1387m. paskelbtos trys labai svarbios privilegijos: 1387 02 17 Jogaila įsteigė ir aprūpino Vilniaus vyskupiją, 1387 08 20 paskelbė bajorų katalikų teises ir privilegijas ir 1387 03 22 Vilniui suteikė Magdeburgo teisę.
Katalikų tikėjimas pakeitė buvusios pagoniškos LDK politinę vertybę ir kultūrinę orientaciją. Visi reiškiniai po krikšto įvykę valstybės socialiniame ir kultūriniame gyvenime vadinami europizacija. Tik po krikšto LDK buvo pripažinta lygiaverte kitų krikščioniškų Europos valstybių partnere.
LDK valdovams nuolat teko švelninti arba lyginti katalikų ir stačiatikių bajorų teises, nuo Vytauto laikų Lietuvos valdovai stengėsi neleisti Maskvai daryti įtakos LDK stačiatikiams bei rėmė popiežių puoselėtą katalikų ir stačiatikių unijos idėją. Bet iki 1596 m. Bresto unijos Katalikų ir Stačiatikių bažnyčia gyvavo viena šalia kitos. 1563 m. ir 1568 m. Žygimantas Augustas sulygino visų LDK bajorų krikščionių teises ir panaikino paskutinius stačiatikių bajorų apribojimus.

2.5. Reformacija, kontrreformacija, Jėzuitų ordinas

‘’Reformacija- sąjūdis, XVI a. pirmojoje pusėje sutelkęs Vakarų novacijų trokštančios LDK visuomenės jėgas, subrandinęs pirmąją naujųjų laikų lietuvių kultūrininkų kartą’’.
Lietuvos visuomenė į reformacijos sąjūdį įsitraukė beveik tuo pačiu metu kaip ir Vakarų Europos kraštai. Pirmaisiais reformacijos skleidėjais laikomi liuteronai. Protestantų veiklos mecenatais LDK tapo turtingiausi ir įtakingiausi didikai, dažniausiai baigę mokslus protestantiškuose kraštuose. Kitaip negu Vakarų Europoje, LDK reformacija nesukėlė religinių karų ir žiaurių represijų prieš kitatikius. Pirmosios protestantų kartos – liuteronų- darbus tęsė kalvinistai ir arijonai. Vėliau prasidėjo įvairių protestantiškų srovių tarpusavio prieštaravimai, kurie silpnino reformacijos sąjūdžio intelektualinį poveikį visuomenei.
XVI- XVII a. sandūroje protestantai susidūrė su nauja problema: vis daugiau protestantų rėmėjų-didikų pradėjo grįžti į katalikybę. Katalikams priešinantis, LDK prasidėjo kontrreformacija. Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius 1569 m. pakvietė iniciatyvius, veiklius, išprususius, šviečiamajai veiklai parengtus katalikų vienuolius jėzuitus. Jėzuitų veikla, ryžtinga Katalikų bažnyčios hierarchų pozicija bei valdovų parama katalikybei ėmė keisti situaciją Katalikų bažnyčios naudai. Stiprėjanti bajorų luomo parama katalikybei bei 1658-1668 m. seimų nutarimai pakirto reformacijos sąjūdžio šaknis.
Pagrindinės reformacijos pralaimėjimo priežastys: lietuvių žemėse dar nebuvo gilių krikščionybės tradicijų, LDK bajorija protestantizmą suvokė daugiau kaip ryšį su Vakarų kultūra ir, kai Vakarų Europoje kultūrinius procesus užgožė protestantų ir katalikų religinis nepakantumas ir karai, LDK bajorija nesunkiai atsižadėjo protestantizmo.
Sustiprėjusi Katalikų bažnyčia ėmė veiksmingiau skleisti savo įtaką visuomenei. Sukurtas pakankamai platus parapijų tinklas įgalino katalikybę pasiekti visus LDK gyventojų sluoksnius, veikti jų pasaulėžiūrą ir buitį, savo rankose sutelkti didžiąją dalį švietimo ir mokslo įstaigų. Iki pat 1773 m. Edukacinės komisijos sudarymo švietimas buvo Katalikų bažnyčios Jėzuitų ordino rankose. Tik panaikinus Jėzuitų ordiną, švietimas pasuko pasaulietinio mokymo kryptimi.

2.6.Katalikų bažnyčios raida Rusijos imperijos sudėtyje

XIX a. Lietuvos istorijoje Katalikų bažnyčia suvaidino reikšmingą vaidmenį. Bažnytinė katalikų organizacija tapo realia politinio ir socialinio gyvenimo jėga, be kurios nebuvo įmanoma tuometinės lietuvių visuomenės pažangioji veikla. Po trečiojo padalijimo didžiausia etnografinės Lietuvos dalis su Vilniaus ir Žemaičių vyskupijomis atiteko Rusijai. Valdžia normavo katalikų gyvenimą, skyrė jų dvasininkus, varžė jų veiklą.
1847 m. Rusijos konkordatas su Vatikanu sušvelnino padėtį, Žemaičių vyskupas M. Valančius įdėjo svarų indėlį vystant lietuvių tautinę savimonę, formuojant tautinį atgimimą. Po 1863 m. konkordatas buvo nutrauktas. Caro valdžia pradėjo atviro visuotinio rusinimo politiką, siekė įtvirtinti stačiatikybę. Tačiau šios priemonės tik išplėtė tautinio atgimimo bazę, sudarė sąlygas jam plėstis.

2.7. Katalikų bažnyčia nepriklausomoje Lietuvoje

Pirmieji atgimstančios Lietuvos santykiai su Vatikanu buvo užmegzti dar Lietuvos tarybos, o santykiai tapo oficialūs, kai Šv. Sostas pripažino Lietuvos valstybę de jure (1922 11 10).
Popiežiaus 1926 m. įkurtos Lietuvos bažnytinės provincijos pertvarkymas Lietuvos vyriausybės pripažintas 1927 12 10 , kai buvo sudarytas ir ratifikuotas konkordatas. Lietuvos Respublikoje buvo įteisinta sąžinės laisvė. Bažnytiniai kanonai derinami su Lietuvos valstybe. Bažnyčios surašyti aktai (vedybų, mirties ir gimimo) turėjo juridinę galią. Mokyklose paskirti kapelionai, privalomas tikybos dėstymas. Vyriausybės nutarimu dvasininkijai garantuotos algos, jų dydis numatytas įstatymais, kunigai skirstomi į kategorijas, nuo kurių priklausė atlyginimo dydis.
Po 1926 m. perversmo mokyklose buvo uždraustos kai kurios jaunimo organizacijos- Aušrininkų, Ateitininkų, tačiau Katalikų bažnyčios veikla nebuvo varžoma.

2.8. Bažnyčia Tarybų sąjungos okupuotoje Lietuvoje

Tarybų sąjungai okupavus Lietuvą, imta naikinti ir Katalikų bažnyčia. 1940 06 25 bažnyčia atskirta nuo valstybės, o konkordatas su Vatikanu nutrauktas. Parapijų, seminarijų, vienuolynų turtas nacionalizuotas. Iš mokyklų, kariuomenės ir kalėjimų pašalinti kapelionai, dvasininkams nutrauktas algų mokėjimas. Religijos mokymas mokykloje buvo uždraustas. Nacionalizuotos katalikiškos spaustuvės ir knygynai. Religinė spauda uždrausta. Teologijos-filosofijos fakultetas uždarytas, visos katalikiškos organizacijos uždraustos. Religinės šventės panaikintos, išplėsta antibažnytinė propaganda, Katalikų bažnyčia nukentėjo ir per trėmimus.

2.9. Antrosios sovietų okupacijos įtaka Katalikų bažnyčiai

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, Katalikų bažnyčios padėtis dar pablogėjo. Uždarytos visos seminarijos išskyrus Kauno. Į lagerius ištremta apie trečdalis kunigų, dėl simpatijų ir paramos rezistencijai, dėl valdžios nurodymų ignoravimo.Įkalinti ir suimti vyskupai. 1948 m. neužsiregistravusiems kunigams draudžiama kunigauti, uždarinėjamos bažnyčios. Dėstytojams, studentams, mokytojams ir moksleiviams uždrausta lankyti bažnyčią.

Po Stalino mirties TSKP CK priėmė keletą nutarimų, kuriuose rekomenduota atsisakyti tiesioginio ir atviro bažnyčios spaudimo. 1954-1959 m. į Lietuvą grįžo 250 kunigų iš buvusių 362 represuotų. 1956 m. leista spausdinti religinę literatūrą.

Aštuntame dešimtmetyje Lietuvoje stiprėjo disidentinis judėjimas. Į jį įsitraukė ir Katalikų bažnyčia, kunigai dalyvavo 1976 m. įsteigtos Lietuvos Helsinkio grupės veikloje.

1972 m. pradėtas leisti nelegalus leidinys ‘’Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika’’. 1978 m. įsteigtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas.

‘’1944-1988 m. sovietų valdžia varžė Katalikų bažnyčios veiklą, ją persekiojo. Pajutusi permainas, 1988 m. į Lietuvos politinį gyvenimą įsitraukė ir Katalikų bažnyčia. Ji aktyviai rėmė sąjūdžio politiką, stengėsi atstatyti savo teises’’.

3.Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas

3.1. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo bendri bruožai ir priėmimo pagrindai

75-iems balsavus ‘’už’’, 3 ‘’prieš’’, 6-iems susilaikius, 1995 m. spalio 4 dieną Seime buvo priimtas Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas. Darbo grupei vadovavo kunigas Vaclovas Aliulis, vėliau VU Religijos studijų centro mokslinis bendradarbis Arūnas Peškaitis, filosofas Vytautas Ališauskas. Rengiant įstatymą buvo pasirinktas tam tikras religinių bendrijų ir valstybės santykių tipas- vienas iš daugelio šiandien jau egzistuojančių demokratinėse valstybėse ir neprieštaraujantis Lietuvos Konstitucijai. Pastarojoje yra nustatytas toks religinių bendrijų ir valstybės santykis:
‘’Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas- jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.
Lietuvoje nėra valstybinės religijos’’.
Šie Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinti principai ir tapo išeities pozicija rengiant įstatymą.
Pagal įstatymą visas religinės bendruomenes ir bendrijas registruoja Teisingumo ministerija.
‘’Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas’’, apibrėžiantis jų teises bei nustatantis procedūrą, kuria valstybė pripažįsta religines bendrijas, yra liberaliausias Europoje.
Įstatymo projekte numatyta nuostata dėl Religijų reikalų departamento prie Teisingumo ministerijos įsteigimo. Ši institucija turėtų kontroliuoti, kaip religinės bendruomenės laikosi šalies įstatymų, analizuoti naujų religinių judėjimų veiklą, teologiją, istoriją, kilmę.

3.2. Tradicinės ir netradicinės religinės bendruomenės

Tradicinė religija- Konstitucijos ir Religinių bendruomenių bei bendrijų įstatymo terminas. Konstitucijoje kalbama, kad Lietuvoje valstybės pripažintomis religijomis laikomos tradicinės bei atramą visuomenėje turinčios konfesijos.Tradicinėmis religijomis laikomos daugiau kaip 300 metų Lietuvoje egzistuojančios konfesijos, jos jau turi kultūrinį paveldą, yra įsiliejusi į visą šalies kultūrą. Įstatyme dabar numatytos devynios Lietuvos tradicinės religijos: lotynų(Romos) apeigų katalikai, graikų apeigų katalikai, ortodoksai (stačiatikiai), sentikiai, evangelikai reformatai, evangelikai liuteronai, judėjai, musulmonai sunitai ir karaimai.

Netradicinėmis religinėmis bendrijomis ir bendruomenėmis laikomi visi kiti religiniai judėjimai, įregistruoti Teisingumo ministerijoje. Netradicinės religinės bendruomenės gali būti valstybės pripažintos, jei jos palaikomos visuomenės ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai.

Valstybės pripažinimą suteikia Lietuvos Respublikos Seimas, religinės bendrijos gali kreiptis dėl pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje. Jei prašymo Lietuvos Respublikos seimas nepatenkina, pakartotinai galima kreiptis praėjus 10 metų nuo prašymo nepatenkinimo dienos.

Religinės bendruomenės, bendrijos ar centro veikla gali būti sustabdyta 6 mėnesiams, jei ši veikla prieštarauja Konstitucijai ar Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymui, taip pat neatitinka Teisingumo ministerijai pateiktuose įstatuose dokumentuose nustatytos tvarkos. Jei pažeidimai neištaisomi per įstatymo nustatytą laikotarpį, teismo sprendimu religinės bendruomenės, bendrijos ar centro veikla gali būti nutraukta. Veikla gali būti nutraukta ir kitais pagrindais, jei veiklą nutraukti nusprendžia pati religinė bendruomenė ar bendrija, ar šią veiklą nutraukia aukštesnė bendruomenės valdymo institucija.Pateikiamuose registruoti religinės bendruomenės ar bendrijos įstatuose turi būti nurodoma, kam atitenka turtas bendriją ar bendruomenę likvidavus, jei turto perėmėjas nenurodytas ar jo nėra, turtas atitenka valstybei.

3.3. Tikėjimo laisvės užtikrinimas

Konstitucijoje 43 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, jog ‘’bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas’’, yra glaudžiai susijusios su 25 Konstitucijos straipsniu, kuris skelbia, kad’’žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti’’.

Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas suteikia teisę žmogui išpažinti kokią jis nori religija, su sąlyga, kad ji nebus destruktyvi, neribos kitų asmenų pagrindinių teisių ir laisvių.

Asmenys negali būti diskriminuojami visuomenėje dėl jų religinių įsitikinimų.

3.4. Religinių apeigų atlikimo tvarka

Religinės apeigos atliekamos kulto pastatuose ir aplink juos, žmonių namuose, laidojimo vietose, taip pat šios apeigos gali būti atliekamos ligoninėse, socialinio aprūpinimo pensionatuose, laisvės atėmimo vietose, kariniuose daliniuose, kitose viešose vietose, nedrumsčiant kitų žmonių ramybės ir laikantis įstatymo numatytų normų. Ir tradicinės, ir netradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos, turinčios juridinio asmens statusą, gali turėti savo konfesines kapines ar savo teritoriją bendrose kapinėse.

3.5. Religinių bendruomenių ir bendrijų turtas, ūkinė ir leidybos veikla

Nuosavybės teise bendruomenėms gali priklausyti įvairus nekilnojamas, bei kitoks turtas, reikalingas jų veiklai vystyti, taip pat bendruomenės gali leisti periodiką, kitus leidinius, steigti visuomenės informavimo priemones, labdaros organizacijas, užsiimti ūkine ir gamybine veikla. Reikia pažymėti, kad religinė literatūra ir reikmenys, įvežami į Lietuvą, muito mokesčiais neapmokestinami. Aukos, pajamos, pardavus labdaros būdu gautą turtą, yra neapmokestinamos, jei yra skirtos religinės bendruomenės narių dvasiniam tobulėjimui, maldos namų statyboms. Taip pat neapmokestinami asmenys, dirbantys religinių bendruomenių ir bendrijų centruose, jei jie atlyginimą gauna iš surinktų tikinčiųjų aukų, labdaros. Ši išimtis negalioja asmenims, atliekantiems statybos darbus.

3.6. Religinių bendruomenių, bendrijų darbuotojų socialinis aprūpinimas ir jų darbo teisinis reguliavimas

Su asmenimis, priimamais į darbą religinėse bendruomenėse ar bendrijose sudaromos darbo sutartys pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Bendrijos, kaip ir kitos įmonės, į Valstybinio socialinio draudimo fondą iš savo pajamų turi pervesti tam tikrą pajamų dalį, kad asmenims, dirbantiems šiose organizacijose pagal darbo sutartis, būtų užtikrintas teisės į socialinį draudimą.

Asmenys, dirbantys religinių bendrijų ar bendruomenių centruose nesudarę darbo sutarties, gali patys mokėti įmokas į Valstybinį socialinio draudimo fondą ir taip užtikrinti sau teises į socialinį draudimą.

3.7. Religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų švietimo, labdaros ir tarptautinio bendradarbiavimo veikla

Ir tradicinės, ir netradicinės religinės bendruomenės, turinčios juridinio asmens teises, gali užsiimti labdara, steigti bendrojo lavinimo mokyklas, įvairius kitokius švietimo centrus, dvasininkų mokymo centrus, taip pat bendradarbiauti su įvairiomis užsienio šalimis, tarptautinėmis organizacijomis.

3.8. Juridinio asmens teisių suteikimas tradicinėms ir netradicinėms religinėms bendruomenėms ir bendrijoms

Naujos tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos įgyja juridinio asmens teises, kai praneša apie savo susikūrimą ar atsikūrimą Teisingumo ministerijai, jau turinčios juridinio asmens teises tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos taip pat apie tai praneša Teisingumo ministerijai.

Netradicinės religinės bendruomenės turi įregistruoti savo įstatus ir juos atitinkančius dokumentus Teisingumo ministerijoje, tik tada jos įgyja juridinio asmens teises.

Religinė bendruomenė gali būti įregistruota, jei jungia ne mažiau kaip 15 pilnamečių Lietuvos respublikos piliečių, o bendrija įgyja juridinio asmens teises, jei vienija ne mažiau kaip dvi religines bendruomenes.
Norint įregistruoti įstatus reikia pateikti įstatus ar juos atitinkantį dokumentą, pareiškimą, bendrijos steigiamojo susirinkimo protokolas ir narių sąrašas.Taip pat nurodoma:
1. religinės bendruomenės ar bendrijos pavadinimas ir jos buveinė;
2. išpažįstamo religinio mokymo pagrindai, veiklos kryptys ir tikslai;
3. religinės bendruomenės ar bendrijos organizacinė struktūra, vadovybė;
4. religinei bendruomenei ar bendrijai priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarka;
5. religinės bendruomenės ar bendrijos likvidavimo ir likusio turto paskirstymo ją likvidavus tvarka.
Jei duomenys tenkina Konstitucijos, įstatymo ir Teisingumo ministerijos nustatytus reikalavimus, bendruomenė įregistruojama ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų pateikimo.
Jei bendruomenės veikla pažeidžia žmogaus laisves ir teises, yra pavojinga žmogaus sveikatai ar pažeidžia viešąją tvarką ministerija gali jos neregistruoti. Pusę metų galima tirti registracijos pareiškimą pateikusios bendruomenės veiklą.

3.9. Tradicinių ir valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų išimtinė teisės

Valstybinėse švietimo ir auklėjimo įstaigose gali būti atliekamos tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų apeigos, neprieštaraujančios pasaulietinės mokyklos sampratai; jose dalyvaujama laisvu apsisprendimu.

Dar viena privilegija, suteikiama tradicinėms ir valstybės pripažintoms religinėms bendrijoms ir bendruomenėms, yra tikybos dėstymas valstybinėse švietimo įstaigose, taip pat konfesinėse mokymo įstaigose. Tikybos programos ir mokytojų kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai turi būti užregistruoti Švietimo ir mokslo ministerijoje.

Valstybės pripažintų tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai yra atleisti nuo privalomosios pradinės karo tarnybos.

Ant ‘’kulto apeigoms vartojamo vyno, kurio gavėjai yra Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme nurodytų tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų religiniai centrai,’’ neklijuojamos banderolės.
Tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų išskyrimo principas turi būti įgyvendintas, siekiant išvengti destruktyvių judėjimų įsigalėjimo visuomenėje. Sulyginus visų religinių judėjimų teises, visiškai kitaip susiklostytų valstybės ir religijų santykiai. Vienodas teises turėtų ir naujieji, vos prieš keletą metų į Lietuvą atėję religiniai dariniai, kurių daugumai jau suteiktos juridinio asmens teisės, ir konfesijos, egzistuojančios tris ar netgi šešis šimtus metų. Juridinio asmens teises turinčių ir valstybės pripažintų religijų sulyginimo principas nebuvo įtvirtintas Lietuvoje, tačiau egzistuoja JAV: visos konfesijos yra vienodai lygios prieš įstatymą, kuris visai nekreipia dėmesio nei į kultūros sanklodą, nei į tradiciją, nei į tai, kad vienos religinės bendrijos yra garbingai įsiamžinusios šalies istorijoje, o kitos- visai dar naujos, bet jau sukėlusios kruvinų įvykių. Kai visos religijos vienodai pripažįstamos, joms galioja tie patys draudimai, pavyzdžiui, nė viena jų neįleidžiama į valstybines mokyklas.

4. Netradicinės religijos ir sektos santykis

Žmogaus prigimčiai būdinga dievoieškos dvasia dažnai išsprūsta iš tradicinių rėmų. Gimsta nauji religiniai judėjimai- vienais atvejais kaip senųjų atskala, kitais- besiskelbiantys kaip savarankiškai gavę apreiškimą iš Dievo, t.y. pretenduojantys į visišką originalumą. Lietuvos įstatymai numato žmogui teisę išpažinti bet kokią religiją, nebūtinai tradicinę. Naujieji religiniai judėjimai nėra vienodi. Įstatymo požiūriu tokio reiškinio kaip ‘’sekta’’ visai nėra, kalbama tik apie tradicines ir netradicines religines bendruomenes ir bendrijas. Sąvoka ‘’ sekta’’ yra teologinė ir turi neigiamą atspalvį, todėl taip pavadintas tikėjimas gali kreiptis į teismą dėl šmeižto. Tačiau kaip tik dėl šios ypatybės sąvoka ‘’sekta’’ dažnai vartojama kasdieninėje kalbėsenoje naujiesiems religiniams judėjimams, ypač neįsiregistravusiems, neįprastiems, destruktyviems, nusakyti. ‘’Sekta’’ ir ‘’netradicinė religija’’ nėra sinonimai.

1 lentelė . Netradiciniai judėjimai Lietuvoje

Bendruomenės pavadinimas Bendruomenių skaičius
1. Naujoji apaštalų bažnyčia 45
2. ‘’Tikėjimo žodis’’ 39
3. Jehovos liudytojai 30
4. Sekmininkai 22
5. Baptistai 18
6. Krišnaitai 16
7. Septintos dienos adventistai 11
8. Budistai 7
9. Satja Saj Babos sekėjai 4
10. Munistai 3
11. Ošo centrai 3

Kitos
12. Šeimos bendruomenė
13. Scientologijos bažnyčia
14. Mormonai

4.1. Sektos sąvoka, pagrindiniai bruožai, sektantiški judėjimai Lietuvoje

‘’Sektos’’ sąvoką reikia vartoti labai atsargiai, nes beveik negalima apibrėžti, kas ji yra. Vadovaujantis vokiečių teologo Wernerio Hobsko kriterijais galima išskirti kelis sektos požymius.Sektai būdinga neapibrėžta lyderio valdžia. Jis svarbesnis negu doktrina ir gali ją keisti. Grupės tikėjimo objektas- ne Dievas, bet lyderio asmenybė. Sektoms būdingas juodas baltas pasaulio vaizdas. Anot sektos, išsigelbėjimo sąlyga- priklausymas tai grupei, o visi kiti pasmerkti. Tampa labai svarbu priklausyti tam ‘’Nojaus laivui’’. Taip pat skatinama nepasitikėti nepriklausoma žiniasklaida. Šie veiksniai formuoja sektantišką mentalitetą.
Būdingi sektos bruožai: autoritetingas lyderis, centralizuota hierarchija, fanatizmas, informacijos slėpimas, negatyvus santykis su pasauliu, destruktyvumas, uždarumas, ekumeninio dialogo vengimas.
Specialistų nuomonės dėl destruktyvių religinių judėjimų įtakos visuomenei ne visada sutampa. Destruktyvių religinių judėjimų, kurie ir tarptautinėse konferencijose dažnai vadinami destruktyviais, Lietuvoje yra trys. Tai scientologai ir jų dianetikos centrai, Muno arba Susivienijimo bažnyčia ir Ošo meditacijos centras. Be šių trijų Lietuvoje egzistuoja dar kelios grupės, užsienyje vadinamos sektomis. Lietuvoje yra ir vietinės kilmės destruktyvių grupių, vadinamų naujo apreiškimo grupių, kurios buriasi apie vietinį pranašą. Prie jų priskirtinas Panevėžio dvasinio tobulėjimo centras.
Naujo religingumo fenomenai lydi modernią visuomenę nuo XIX a. Nauji religiniai judėjimai yra neatskiriama modernios ir postmodernistinės visuomenės dalis. Jie niekada nebus tokie stiprūs, kad sugriautų visuomenę. Grupės destruktyvumas kelia pavojų asmenybei, didina jos priklausomybę ir izoliaciją, formuoja tam tikrą mentalitetą.

4.2.Sekta kaip deviantinė grupė

Visas socialus žmonių gyvenimas yra valdomas tam tikrų normų bei taisyklių, kurios neleidžia visuomeniniam gyvenimui išvirsti į chaosą. Prisilaikomos normos ir taisyklės socialiniam pasauliui suteikia sistemišką pobūdį, sociologai stengiasi tą sistemiškumą atskleisti. Tačiau ne visi visada paklūsta normoms ir dažnai pasitaiko taisyklių pažeidimų.
Galima teigti, kad kiek yra normų, tiek yra ir jų pažeidimų. Normos ir vertybės skiriasi atskirose kultūrose, todėl ir nukrypimas nuo jų skirtingai suvokiamas. ‘’Pavyzdžiui, Vakarų pasaulyje marichuanos rūkymas laikomas kaip asocialus reiškinys, kai alkoholio vartojimas- ne. Atvirkščiai yra Vidurio Azijos kraštuose’’ .
Terminas ‘’deviacija’’ yra naudojamas įvardinti asocialius reiškinius. Tai yra nepaklusimas kultūrinėms normoms, kurios yra priimtinos reikšmingam visuomenės arba bendruomenės narių skaičiui. Deviacija yra kultūros normų pažeidimas. Deviacija būdinga ir atskiriems individams ir jų grupėms, šių grupių narių elgsena prieštarauja dominuojančios kultūros normoms ir vertybėms. Religinės sektos sudaro tam tikras deviantines subkultūras. Sektoms būdingas atmetimas, kai atmetamos tiek bendros vertybės, tiek jų siekimo būdai.

5. Pliuralistinė visuomenė ir religija

Pliuralizmo pagrindas- žmonijos įvairovė: gyvenimai, pažiūros, įsitikinimai, vertybės ir religijos. Nors visų žmonių prigimtis ta pati, jų biografijos, istorijos, visuomenės, kultūros ir religijos įvairios ir skirtingos. Tokia įvairovė kelia tam tikrų problemų visiems, gyvenantiems pliuralistiniame pasaulyje ir susiduriantiems su didžiule idėjų, religijų bei ideologijų pasiūla. Žmogui, kuris išpažįsta vieną religiją ar turi pasirinkęs vieną filosofiją, alternatyvi sistema, pažiūros ir pasaulėjauta atrodo grėsmingos ir kelia abejonių dėl jo paties tikėjimo teisingumo. Šios problemos nėra naujos. Jos iškyla visiems visų tikėjimų tikintiesiems.
Svarbiausia yra tai, kad mums tenka gyventi ir dirbti kartu su žmonėmis, kurių tikėjimas kitoks nei mūsų. Reaguodami į pliuralizmą, visada turime rinktis vieną iš dviejų: suvokti jį kaip grėsmę, kuriai reikia iš visų jėgų priešintis, arba kaip galimybę patikrinti savo ir kitų pažiūras.

Išvados

Religijos reikšmės visuomeniniam gyvenimui negalima paneigti. Visada, net nacionalinės valstybės suklestėjimo metu, teisė priklausė nuo ‘’tikėjimo teisės ‘’kūno’’, nesutampančio su aukščiausios politinės valdžios teise, egzistavimo. Šitokia [ aukštesnioji] teisė kadaise buvo vadinama dieviškąja teise, vėliau- prigimtine teise, o šiuo metu- žmogaus teisėmis’’ .
Istorinė religijos raida Lietuvoje siekia priešistorinius laikus VII – IV tūkstantmetį pr. Kr., nes nuo pat seniausių laikų žmogus tikėjo aukštesniomis jėgomis, valdančiomis pasaulį. Baltų pasaulėžiūra suformavo savitą kultūrinį lietuvių tautos palikimą, nors XIV a. paskutinieji Europoje lietuviai priėmė krikštą, tačiau kai kurie senosios religijos elementai išliko kaip tradicijos, papročiai, kurie iš dalies modifikavo ir krikščioniškąsias šventes. Po krikšto priėmimo, Lietuvoje formavosi krikščioniškos tradicijos, besitęsiančios iki šiol. Katalikų bažnyčia išliko Lietuvoje Reformacijos metais, pergyveno Rusijos imperijos priespaudą, atsikūrė kartu su nepriklausoma Lietuva 1918 m., nepalūžo dviejų sovietinių okupacijų metais.
XIX a. ir dar labiau XX a. tradicinė religija palaipsniui virto asmeniniu, privačiu dalyku, jau nebedarančiu jokios visuomeninės įtakos teisės raidai, o tuo tarpu kitos įsitikinimų sistemos- naujos pasaulietinės religijos (ideologijos)- pakilo į aistringo tikėjimo lygmenį. Tačiau visuomenės dinamiškumas sudarė prielaidų atsirasti įvairiems religiniams judėjimams, kurių veiklą būtina reguliuoti įstatymų normomis.
Dinamiška gyvenimo raida, paskatino ir Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjus 1995 10 04 priimti ‘’Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą’’. Įstatyme įtvirtinamas tradicinės ir valstybės pripažintos religinės bendruomenės ar bendrijos terminas, suteikiantis joms keletą privilegijų: dėstyti valstybinėse auklėjimo ir švietimo įstaigose, atlikti ten savo apeigas, tradicinių ir valstybės pripažintų religijų dvasininkai yra atleidžiami nuo privalomos karinės tarnybos, kulto reikalams naudojamas vynas yra neapmokestinamas muito mokesčiu. Kitos tradicinių ir netradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų, turinčių juridinio asmens teises, teisės nesiskiria. ‘’Demokratija šiandien leidžia veikti visiems’’.

Reikėtų pabrėžti skirtumą tarp netradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos ir sektos, šios dvi sąvokos nėra sinonimai, nes žodis ‘’sekta’’ turi neigiamą atspalvį ir netinka Lietuvoje esantiems netradiciniams religiniams judėjimams apibudinti.
Mes gyvename pliuralistinėje visuomenėje, todėl reiktų susitaikyti su pačių įvairiausių religinių judėjimų antplūdžiu į Lietuvą. Svarbu pažymėti, kad ir teisinis pliuralizmas kilo iš bažnytinės valdžios atskyrimo nuo pasaulietinių valdžių.
Susidūrę su įvairiomis religijomis, tikėjimais ir ideologijomis, mes stengiamės jas suprasti. Tai rodo, kad laikome šias pažiūras prasmingomis ir kad pajėgiame jas suprasti. Jau vien todėl, kad egzistuoja labai daug religijų ir jos daug reiškia milijonams žmonių, svarbu jas rimtai vertinti.
Summary
The general theme that unites these developments in the constitutional jurisprudence of religious liberty, free speech, and constitutional privacy is the impact of the enlarging scope and understanding of legitimate moral pluralism on a constitutional tradition centrally committed to toleration for forms of conscience, speech, and ways of life that do not impose secular harms on others.
The ‘’separation’’ of church and state is consolidated in the Lithuanian Constitution, because there is not a national religion in Lithuania. The law on the ‘’Religious associations ’’ makes disparity only between traditional (state recognised) religious association and non- traditional religious association. Traditional religious communities have several exceptional rights: to perform ceremonies in educational state institutions, to teach scripture in state schools, priests are excusable from military duty and etc.
There is an attempt to analyze the general laws of traditional culture of the Balts, to show their ancient world outlook inthe present work. Also it is important to observe the development of Christianity in Lithuania.
It is necessary to indicate the difference between non- traditional religious community and sect. Only a very sharp line separates these social groups. There are some destructive religious organisations working illegally, deepen in conspiracy, in Lithuania. The government must protect people from pseudo- religious groups.
The Constitution of Lithuania affirms the principles of an ideological, political, and religious pluralism giving social and religious organisations not full equality before the law.
The latter know that there is nothing more dangerous than a conviction of our own inculpability and purity of conscience. This is the shortest route to fanatism. On the other hand, tolerance is rarely a child of generosity. Most of the time its source is simple human weakness. If I cannot make my beliefs, in whose truthfulness I believe, a norm for others, I have to learn to live with these others in a common democratic state. We are different, and that is ultimately why we have to learn how to live in mutual tolerance. So a tolerant and democratic state is the final fruit of a war, cold or hot, which no one has been strong enough to win.

Naudotos literatūros sąrašas

Norminiai aktai
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Žin., 1992, Nr. 33-1014
2. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas. Žin., 1995, Nr. 89-1985. Pakeitimai: Žin., 1997, Nr. 66-1618.
3. Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymas. Žin., 1996, Nr.106-2427. Pakeitimai: Žin., 1999, Nr.59-1918.
4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Nutarimas Nr. 36. Dėl 1998 metų pavyzdžio banderolių tabako gaminiams ir alkoholiniams gėrimams ženklinti įvedimo. Žin., 1998, Nr. 7- 138 . Pakeitimai: Žin., 1998, Nr. 21-540; Žin., 1998, Nr. 70-2049; Žin., 1998, Nr. 85-2372; Žin., 1998, Nr. 105-2923; Žin., 1999, Nr. 26-739.
Kita naudota literatūra
5. Anglų kalbos mokomasis žodynas = English dictionary for speakers of Lithuanian/ liet. dalį parengė O. Armalytė ir kt.- V.: Alma Littera, 1999.
6. Banys B. , Lukoševičius L., Šinkūnas R. Lietuvos kultūra ir krikščionybės vaidmuo: mokom. priemonė. –V.:Rosma, 1998.
7. Bergman H.J. Teisė ir revoliucija.- V.: Pradai, 1999.
8. Bibliografinis mokslo darbų apipavidalinimas: mokom. priemonė komunikac. fak. stud.-V.:VU l-kla, 1998.
9. East European Constitutional Review, Vol. 7, No.2, Spring 1998.- Budapest.:New York University School of Law and Central Euripean University, 1998.
10. Fabijonavičius J. Rytų apeigų katalikų bažnyčia Lietuvoje// Vakarinės naujienos.- 1995, rugpj. 8.
11. Foucaut M. Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas.-V.:Baltos lankos, 1998.
12. Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais.-V.:Mokslas,1985.
13. Jockus A. Egzotikos ir magijos pokštai- jaukas pototalitarinei sąmonei// Lietuvos Aidas.-1995, bal. 21 (Nr.80).
14. Jockus A. Lietuvoje nėra kam kaupti informacijos apie sektų veiklą// Lietuvos Aidas.-1998, bal. 11(Nr. 70).
15. Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. Lietuvos istorija iki 1795 metų.-V.: Arlila, 1998.
16. Pasaulio religijos(žinynas).-V. Alma Littera, 1998.
17. Pennock R., Chapman J. W. Religion, morality, and the law.- New York University Press, 1988.
18. Peškaitis A. Baptistai: ištakos ir doktrina//Šiaurės Atėnai.-1996, vas. 17(Nr 7).
19. Peškaitis A. Kas kuria įstatymus- Seimas ar Seimo aparatas?// Lietuvos rytas.-1995, lapkr. 9(Nr.263).
20. Powell R. Law Today.- © Longman Group UK Limited 1993.
21. Rimantienė R. Akmens amžius Lietuvoje.-V.:Mokslas, 1985.
22. Tarptautinių žodžių žodynas/ats. Red.Kvietkauskas V.- V.: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985.
23. Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra.-V.: Mintis, 1983

Leave a Comment