Eutanazijos problema

TURINYS

Įvadas 3
1.Eutanazija – kas tai? 5
2.Andreas Kuhlmann knygos “Speciali pagalba numirti” pristatymas. 7
3.Argumentai už ir prieš eutanaziją. 13

Išvados 16

Literatūra 17

ĮVADAS

Medicina – mokslas, kurio tikslas padėti žmogui įveikti fizinius, psichinius negalavimus. Nežiūrint į šiuolaikinės medicinos plačias galimybes, tinkamai padėti žmogui kartais būna sunku. O skausmas, kančia, beprasmė egzistencija dažnai gąsdina net visko mačiusius medikus. Technologinis medicinos progresas sukūrė prielaidas pratęsti žmogaus egzistavimą, tiksliau, jo mirimą. Tūkstančius metų žmogus buvo visiškas savo mirties šeimininkas. Mirtis buvo tik mirštančiojo reikalas.Anais laikais, kai nebuvo moderniosios medicinos, kai neebuvo šių dienų gydymo technikos, kai gydytojai ir slaugės ligoniams patarnavo senais metodais, žmonės, atėjus laikui, mirdavo natūralia mirtimi savo namuose.

Šiandien situacija iš esmės pasikeitė. Šiuolaikinės reanimatologijos laimėjimai leidžia žmogų grąžinti į gyvenimą po kvėpavimo ir širdies darbo sustojimo, t.y tęsti jo gyvybę, gana ilgai naudojant dirbtinio kvėpavimo aparatą, dirbtinį inkstą, kardiostimuliatorių, širdies vožtuvų protezus ir kita. Anksčiau užtekdavo vieno daktaro visam kūnui gydyti, o dabar kiekvienai kūno daliai turime atskirus gydytojus ir gausybę technikų. Bibliniais laikais buvo ne žmogaus gaalioje sulaikyti gyvybę, o mūsų dienomis įmanoma mašinų pagalba neleisti žmogui numirti , tęsiant jo merdėjimą, kad ir “ daržovės” forma. Tokia sparti ir nuostabi medicinos pažanga mumyse kelia ne vien džiaugsmą, bet ir susirūpinimą. Kyla religinių, etinių, moralinių klausimų. Visi žinome, pv

vz., kad nužudyti ką iš pykčio, neapykantos ar keršto Dievas draudžia, bet ar galime legaliai gyvybę nutraukti iš meilės, iš gailesčio? Arba – ar turim teisę ligonio merdėjimą tęsti “ daržovės” forma? Ar turime teisę tokią beprasmę egzistenciją nutraukti? Ar moralu nepadėti ligoniui numirti kai jis to maldauja? Ar nepagydomai sergąs žmogus turi teisę norėti užbaigti gyvenimą ? Filosofiniu požiūriu – jei žmogaus gyvenimas priklauso tik jam, tai nusprendęs mirti, ar jis turi moralinę teisę prašyti kitų ( medikų ) pagalbos? O jei žmogaus gyvenimas priklauso ne tik jam, tai ar artimieji galėtų įtakoti paciento sprendimą nepasirinkti mirties? Kada gyvybės tęsimas yra šventvagystė? Kada gyvybės nutraukimas yra kriminalas? Kokia yra skausmo prasmė?Kas yra gyvybė? Kada žmogus legaliai yra laikomas mirusiu?

Darbo problema:

Eutanazija ar tai aktuali problema?

Darbo tiikslas:

Įvertinti argumentus už ir prieš.

Darbo uždaviniai:

1. Išstudijuoti literatūrą ir įvertinti kas tai yra eutanazija.
2. Adreas Kuhlmann knygos “ Speciali pagalba numirti” pristatymas.
3. Mūsų nuomonė apie vokiečių autoriaus mintis, išdėstytas šioje knygoje.
4. Argumentų už ir prieš pristatymas.

1. EUTANAZIJA – KAS TAI ?

Eutanazija nėra naujas dalykas. Ją jau žinojo senovės egiptiečiai, graikai, romėnai. Etimologija nurodo, kad senovėje žodis eutanazija reiškė lengvą, beskausmę mirtį. Tai gyvybės užbaigimas arba nutraukimas neskausmingomis priemonėmis.

Eutanazija yra beskausmis numarinimas arba nusimarinimas. Eutanazija gali būti dvejopa: aktyvi, tiesioginė, ir pasyvi, netiesioginė.Eutanazija dar yra skirstoma į savanorišką, ne

esavanorišką ir priverstinę. Savanoriška eutanazija yra tais atvejais, kai pats pacientas prašo mirties. Nesavanoriškos eutanazijos atveju pacientas dėl savo būklės negali to padaryti. Kai pacientas nužudomas, nežiūrint į tai, nori jis to, ar ne, turime priverstinę eutanaziją. Tačiau tai yra paprasčiausia žmogžudystė, ir ji neturi būti pateisinama, nes kiekvienas žmogus turi teisę gyventi, net ir kęsdamas baisiausius skausmus.

Su eutanazija glaudžiai siejasi asistuojamosios savižudybės problema. Asistuojamoji savižudybė – tai gydytojų pagalba pacientams, norintiems nusižudyti, kai duodamas reikiamas kiekis vaistų arba net sukuriami pacientams nusižudyti padėsiantys specialūs aparatai, kur pacientas pats nuspaudžia reikiamą mygtuką ir letalinė injekcija nutraukia jo gyvybę. Asistuojamosios savižudybės praktika remiasi racionaliosios savižudybės idėja. Bandoma suformuluoti racionaliosios gyvybės apibrėžimą ir nustatomi įvairūs kriterijai, pagal kuriuos reikėtų vertinti apsisprendimo mirti racionalumą: a) realistiškas savo situacijos vertinimas, b) minimali ambivalencija, sprendimas turi būti apgalvotas ir daromas suaugusio subrendusio žmogaus, c) žmogus kenčia nenumaldomus fizinius ir psichinius skausmus, d) jo noras numirti yra ilgalaikis, e) jo savižudybė neparys skriaudos kitiems. J.L.Wertho ir D.C.Cobia suformulavo šiuos savižudybės racionalumo kriterijus:

1.Ketinančio nusižudyti asmens situacija beviltiška ir nepakenčiama. Tai gali būti mirtina liga, didelis fizinis ir (ar) psichinis skausmas, fiziškai ir (ar) psichiškai žlugdančios sąlygos arba individui nepriimtina gyvenimo kokybė.

2.Asmuo pats laisvai nusprendžia nusižudyti, t.y.jis nėra spaudžiamas ki
itų.

3.Asmuo apsvarstė savo sprendimą. Sprendimui įtakos turi turėti:
a) psichinės sveikatos specialisto konsultacija, psichologinės kompetencijos įvertinimas;
b) neimpulsyvusis visų alternatyvų apgalvojimas;
c) patikrinimas, ar sprendimas atitinka asmenines individo vertybes;
d) apmąstymas, kaip tai paveiks artimuosius;
e) konsultacijos su kitais specialistais pvz. medikais, dvasininkais ir su asmeniui artimais žmonėmis.

2. ANDREAS KIUHLMANN KNYGOS PRISTATYMAS

Mus labai domina eutanazijos problema, nes šia tema Lietuvoje atvirai kalbėti pradėta neseniai.Prano Skardžiaus Lietuvių kalbos vadove (1950) žodžio “eutanazija” nėra. Nerasi šio žodžio net Tarptautinių žodžių žodyne, išleistame Lietuvoje 1969 metais. Tą patį matome ir 1972 metais Vilniuje išleistame Dabartinės lietuvių kalbos žodyne. Apie “eutanaziją” nieko nerašo nei sovietinės lietuvių enciklopedijos ( 1966 bei 1985). Tiesa, Bostono Lietuvių enciklopedija ”eutanazijai” skiria vos 15 eilučių.Šiuo metu ir Lietuvoje plačiau diskutuojama ir rašoma apie eutanaziją. Radome keletą straipsnių ir knygų šia tema. Tačiau pasaulyje literatūros yra daugiau. Pasirinkome Andreas Kuhlmann knygą vokiečių kalba – “Speciali pagalba numirti.” Šioje knygoje rašoma apie eutanazijos istoriją , apie eutanazijos pasirinkimą, apie pagalbą numirti šalia visų Vokietijoje veikiančių įstatymų, aptariama olandų patirtis, taip pat debatai šia tema.

Vokietija neabejinga etikos problemoms. Čia yra įsteigti universitetuose vietiniai etikos komitetai. Kuriant bioetikos įstatymų projektus dalyvauja medicinos ir ministerijų organai.Dauguma etikos studijų yra patikėta medicinos organizacijoms ir pirmiausia Federalinei medikų asociacijai, kuri turi mokslo tarybą, sudarytą iš 44 paskirtų narių, atsakingų tiek už etinių, tiek už deontologinių problemų, su

u kuriomis susiduria medikai, sprendimą. Su kitais specialistais – ne medikais – taip pat gali būti konsultuojamasi.

Vokietijoje yra paplitęs požiūris, kad bet koks mokslo dominavimas virš asmenybės būtų vienas iš nerimą keliančių perspėjimų. Todėl čia ypač griežti etikos įstatymai ir normos.Vokietijos valdžia rūpinasi, jog medicinos pažanga nepasuktų rizikingu keliu, galinčiu turėti įtakos žmogaus neliečiamybei ir laisvei.

Trumpai pristatysim šio autoriaus skyrelį “ Teisė gyventi – teisė numirti”.

Anot autoriaus, jau apie 70 metų Vokietijoje nuosekliai formuojama įvairių organizacijų nuomonė apie pagalbą numirti. Šiuo klausimu aktyviai diskutuoja gydytojų organizacijos, teisinės organizacijos ir bažnyčia. Pagalboje numirti įžvelgiami du pavojai: medicininės veiklos diktatūra ir paciento autonomija.

Knygoje juoduose rėmeliuose yra įrėmintos svarbios mintys ir apmąstymai.

Bažnyčios pozicija

Niekas negali nustatyti kito žmogaus gyvenimo vertės. Niekas negyvena tik dėl savęs ir ką vienas reškia kitam, nei vienas tikrai nežino. Reikia tikėti tuo, kad Dievas nori jog kiekvienas žmogus gyventų savo gyvenimą ir nugalėtų tai kas jam skirta. Užuojauta kitam yra meilės pagrindas, kito žmogaus nužudymas – ne meilės poelgis.

Šiuo metu moderniosios medicinos pagalba dažnai, nepagydomos ligos atveju, apsunkinamas žmogaus gyvenimas dėl užsitęsusio mirties proceso, kuris tampa beprasmišku. Svarbu yra tai, kad nieko negalima padaryti, tik įvykdyti paciento valią. Šie argumentai duoda postūmį dviem pozicijom, kurių autoriai yra medikai, juristai ir bažnyčia – pasyvi ir aktyvi pagalba numirti .

1993 metais šveicarų medicinos mokslų akademija ir federalinė gydytojų organizacija po 70 metų ieškojimo rado vidurį ir pasiūlė direktyvą pagalbai numirti. Abiejuose tekstuose apibrėžiami nauji variantai, kuriuose skatinama aktyvi pagalba numirti ir siūloma kaip tai įgyvendinti.

Federalinės gydytojų organizacijos požiūriu, pagalba pačiam sau numirti, esant paties paciento sutikimui, tai nėra nusižudyti nukreipti paciento norai. Tokia pagalba turi būti pagrįsta pasitikėjimu tarp gydytojo ir paciento. Gydytojas privalo ligonį informuoti, padėti nusiteikti mirčiai ir nugalėti mirties baimę – taip teigia federalinės gydytojų organizacijos direktyva. Ši direktyva riboja ir paciento norą numirti. Pas juristą turi būti surašomas testamentas, kuriame pacientas pareikštų tokį norą – tai juristinis problemos sprendimas, etiškas ir gydytojo požiūriu teisingas. Tai pagrindas tačiau ne pavedimas ar nurodymas šį paciento norą įvykdyti ir gydytojas turi teisę jį sustabdyti.

Svarbiu punktu eina ir šveicarų medicinos mokslų akademijos požiūris kartu su vokiečių pozicija. Šveicarai tarp mirštančių išskiria mirštančiuosius su sunkiai pažeistomis smegenimis. Ši direktyva nukreipta į gydytojo vadovaujamą poziciją tokiu atveju, kai pats asmuo negali nuspręsti, o gydytojas mato negrįžtamų sutrikimų požymius smegenyse. Šveicarijos akademija teigia, kad pacientas tuomet yra tik beprasmės egzistencijos būklėje ir gyvybę palaikančios priemonės yra tik dirbtinis maitinimas bei girdymas, ir siūlo gyvybę palaikančių priemonių atsisakyti.

Pasaulio gydytojų lygos deklaracija

“Eutanazija – paciento sumanymo numirti įgyvendinimas, jam pareiškus tokį norą. Tačiau šis paciento noras ar toks paciento giminių noras yra neetiškas. Gydytojas privalo pratęsti paciento natūralias galimybes numirti net terminalinėse stadijose bei gerbti šią paciento teisę.”

Tiek vokiečių, tiek šveicarų gydytojai vengia žodžio pagalba numirti . Autorius teigia, kad taip yra dėl to, jog, manoma, kad ,nežiūrint į tai, kokia pagalba numirti mirštančiam pacientui bus suteikta – aktyvi ar pasyvi, ji turi būti netiesioginė. O, esant aktyviai pagalbai, reikia atsargiai rinkti žodžius bendraujant su pacientu ir jo artimaisiais, rūpestingai parinkti pacientą supančius žmones bei slaugos personalą. Taip pat gydytojo veiksmai turi būti nukreipti į mirimo proceso palengvinimą ir sutrumpinimą, rūpestingai parenkant gydymo ir slaugos priemones.

Filosofams visada iškyla sunkumų, kai sprendžiama ar gydyti be sąmonės esantį pacientą, ar argumentuoti ir sutrumpinti jo gyvenimą . Turi būti individualus atsakymas į šį klausimą ir individualus sprendimas paskubinti ar ne mirties procesą. Jeigu, esant infekcijai švirkščiami antibiotikai, kas yra savaime suprantama, tai tokia mirtis irgi turi būti suprantama ir priimta. Daugelis, be abejo, pasakytu, kad mirtis turi būti natūralus procesas, tačiau kas natūralu, žiūrint medicininiu požiūriu, ne visada yra įmanoma. Jeigu pacientas miršta nuo sunkios infekcijos, gydomas antibiotikais, tai tokia mirtis, be abejo, turėtų būti natūrali. Tokiu atveju gydymo ar kitos pagalbos priemonės yra teisingos ir reikia daryti viską, kad pacientas pasveiktų.

Filosofinės diskusijos rodo, kokią didelę reikšmę turi pasirinkimas. Be abejo, galima būtų pasirinkti tarpinę poziciją tarp įsikišimo į šį procesą . Tačiau, jei yra situacija, kai kažkas yra priklausomas nuo kvėpavimo aparato, paveiktas negrįžtamų procesų smegenyse, ką daryti ar pasirinkti mirtiną injekciją. Palikti žmogų egzistuoti ar staiga viską nutraukti, manipuliuoti terapinėmis ir slaugos priemonėmis ar atlikti vieną vienintelę manipuliaciją, kuri sukeltų tikslingą mirtį? Čia turi apsispręsti gydytojas, jis gali padidinti nuskausminamųjų dozę ar pagerinti ūmią paciento situaciją ir nesiekti paciento mirties. Jeigu gydytojas yra prieš aktyvią pagalbą numirti, tai yra savaime suprantama gydytojo profesijoje, nes to reikalauja jo specialybės etika. Paciento gyvybė per gydymą arba jo kančių palengvinimą daro gydytojo gyvenimą pilnaverčiu. Tačiau šis gydymo tikslas jau yra pasenęs, nes pasitaiko situacijų, kai žmogaus gyvybingumas jau yra užgesęs. Jei gydytojas paaukoja dalelę savęs, tai yra pasitikėjimo tarp gydytojo ir paciento reikalas. Ir pacientas taip jaučiasi saugesnis , juk gydytojas kiekvienu atveju yra įsipareigojęs saugoti jo gyvybę taip pat gydytojas gali ir turi suteikti jam paskutinę pagalbą numirti.

Kai reikia rinktis tarp aktyvios ir pasyvios pagalbos numirti, gydytojo vaidmuo čia yra menkas, jis turi laviruoti tarp įstatymų ir tarpusavio supratimo. Visos aktyvios ir pasyvios pagalbos priemonės turi būti nukreiptos tarnauti pacientui. Pacientas turi teisę gyventi kokybišką gyvenimą. Nors gydytojo etika prieštarauja mirties sukėlimui, kritikai teigia, kad aktyvus ar pasyvus įsikišimas galimas, tačiau kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas individualiai ir leidimas numirti daugeliu atvejų yra teisingas.

Autorius teigia, kad ”žudymas” gali virsti geradaryste.
1. Juk gali būti, kad yra liga, dėl kurios labai nukenčia paciento gyvenimo kokybė.
2. Yra nepagydoma priežastis, kuri yra ilgalaikė.
3. Pacientas mano, kad jo egzistencija yra beprasmė. Paciento norai, jausmai, interesai turi būti gerbiami ir mūsų pareiga jiems tarnauti.
Autorius skirsto eutanaziją taip: laisvanoriška ir nelaisvanoriška. Ir teigia, kad laisvanoriška eutanazija mažiau problematiška, tai gali būti humaniška nutraukti žmogaus gyvybę jeigu jis pats to prašo ir nenori daugiau gyventi. Tačiau primena, kad įvykdyti jo norą kartu gali būti ir grubi klaida. Galbūt tai yra tik situacija, kai pacientas netenka vilties, todėl šiuo atveju reikia gerai klausytis ir bandyti padėti pacientui rasti jėgų gyventi toliau. Galbūt pacientas pamatys viską kitom akim, kai bus paragintas, o gyvenimas jam taps pageidaujamu ir norimu.

Dar didesnė yra nelaisvanoriškos eutanazijos grėsmė. Kaip gali ligonį pavaduojantis asmuo už jį nuspręsti ar jo gyvenimas yra pakeliamas ir pageidaujamas, ar jis tapo beprasmis, neperspektyvus, kai jis neteko sąmonės. Konfliktiška yra nuspręsti ar siekiama mirtis tokiam žmogui suderinama su tuo ką jis tuo metu jaučia ir ar jis pritartų tam arba ar ši pagalbos rūšis yra teisėta ar tai normalu? Poreikis užverti šias duris yra beprotiškas. Ir viskas yra to žmogaus rankose ar jis gali nedvejodamas pasakyti, kad tai bus geriausia pacientui?

Pasitikėjimas ar nusikalstama teisė

Šis pasitikėjimas besirūpinantiems giminaičiams ir gydytojui gali suteikti paveldėjimo teisę į palikimą, kurio gavimas gali būti tokiu būdu priartintas, dėl to, kad ligonis tapo našta personalui ir artimiesiems.

Jei visuomenė suteikia žmogui teisę išeiti iš gyvenimo kai jis to prašo ar priverstinai, tai įstatymai turi saugoti žmogų nuo tokių atvejų. Ir pasaulis su tokiais atvejais neturi taikstytis ar neturi pastūmėti jiems įvykti.

Kas kontroliuos ar tikrai buvo atsižvelgta į paciento interesus arba, ar šeima arba visuomenė, per aktyvią pagalbą numirti, nenusimetė sau sunkios naštos, o gal sutrumpino brangią globą ar socialinį aprūpinimą?

Skyrelyje “Debatai apie pagalbą numirti” pateikiama eutanazijos kritikų ir šalininkų nuomonė šiuo klausimu. Pasirodo, kad daugelis kritikų neturi apibrėžtos nuomonės ar etiškai pateisinamas aktyvios eutanazijos legalizavimas. Atviruose debatuose tai tema, kuri sukelia daug emocijų ir ginčų. Debatų pagrindas yra “pareikšti savo nuomonę apie moraline sproblemas”, kurios kyla kalbant apie aktyvią pagalbą numirti. Eutanazijos kritikai sako, jog įteisinus aktyvią eutanaziją prasidės “masinės žudynės”, norint išvaduoti žmones iš sunkios agonijos ar nepagydomos ligos. Jie liepia įsigilinti į motyvus, kodėl žmonės prašo aktyvios pagalbos numirti. Jei priežastis skausmas, tai medikų problema kovoti su skausmu, o ne “žudyti” žmones jiems prašant. Jie klausia: ar šiandien paplitusi nuomonė, kad negalinčiais savimi pasirūpinti žmonėmis reikia atsikratyti.

Keičiantis ekonominei situacijai, vykstant reformoms sveikatos apsaugoje ir socialinėje struktūroje, daugėja žmonių, kuriems reikalinga materialinė parama ir tų, kurie negali savimi pasirūpinti. Kas atsitiks su šiais žmonėmis, jiems sunkiai susirgus? Ar legalizavus aktyvią pagalbą numirti jų mirimo procesas nesutrumpės? O gal žmonės rinksis aktyvią eutanaziją vengdami priklausomybės jausmo, bijodami būti našta artimiesiems, slaugos personalui? Kritikai aktyvią pagalbą vadina “nuslydimu žemyn” ir piktinasi vis mažėjančia pagarba žmogaus gyvybei.

Pagalbos numirti šalininkai kalba apie mirties medikalizacijos faktą. Žmonės miršta moderniose ligoninėse, apsupti modernios aparatūros ir technikos, tačiau jie miršta ne natūraliai. Mirimo procesas dirbtinai tęsiamas. Jie klausia: kur riba tarp gyvybės ir mirties? Ar verta tęsti be samonės esnčio paciento gyvenimą, jei jo smegenys pakenktos negrįžtamų procesų ir gyvybingumas užgesęs? Tokiu atveju turėtu pasitarnauti aktyvi pagalba numirti.

Kaip jau minėjom, autorius vengia žodžio eutanazija. Jis vartoja žodžius aktyvi arba pasyvi pagalba numirti. Autorius pasisako už pagalbą numirti, tik pabrėžia, kad ji turi būti netiesioginė. Pagalba numirti turi būti laisvanoriška, tai turi būti gerai apmąstytas žingsnis, kiekvienas atvejis turi būti išnagrinėtas labai individualiai. Visos aktyvios ir pasyvios pagalbos priemonės turi būti nukreiptos tarnauti pacientui. Mes pritariame šioms autoriaus mintims, tik norim pabrėžti, kad šiuolaikinė medicina privalo išsaugoti pagarbą gyvybei, gerbti žmogaus orumą ir pasirinkimą. Apsisprendimo teisė turi būti neatsiejama nuo pareigų ir atsakomybės. Tik sujungus teises, pareigas ir atsakomybę individo ir valstybės lygmenyse galima kalbėti apie humanišką mediciną, kuri yra pagarbos gyvybei pagrindas.

3.ARGUMENTAI UŽ IR PRIEŠ EUTANAZIJĄ

Nagrinėjant eutanazijos problemą, kyla daug etinių problemų, susijusių su pagarba gyvybei. Bendriausia prasme eutanazija suprantama kaip veiksmas ar veiksmo nedarymas, kuris savaime sukelia mirtį. Krikščioniškosios filosofijos kontekste galima išskirti tris pagrindinius veiksnius, ruošiančius dirvą eutanazijai. Visų pirma – tai mentalitetas, vis mažiau li nkęs pripažinti gyvybę kaip vertybę. Antra – tokia gyvybės samprata, kuri ją vertina psichofizinio veiksmingumo ir pasitenkinimo požiūriu, bet neįžvelgia jokios prasmės kančioje ar invalidume, ir todėl jų bet kokia kaina vengia. Trečia – pažiūra į mirtį arba kaip į beprasmę pabaigą, nutraukiančią dar galėjusį tęstis gyvenimą, arba kaip išsilaisvinimą iš egzistencijos, kuri suvokiama kaip nebetekusi prasmės. Visa tai sukuria tokią kultūrą, kuri palikusi nuošalyje Dievą, palieka žmones vien jų pačių ir laisvai nustatytų valstybės įstatymų atsakomybei. Tačiau tai tikrai nėra vienpusė nuomonė, kad “lengva mirtis” yra geidžiama išeitis ir drąsus ar išmintingas žingsnis. Mes turime pavyzdžių kaip žmonės įveikia savo ligą ir sugeba džiaugtis gyvenimu. Paralyžiuoti asmenys, metų metais priklausomi nuo kitų žmonių pagalbos, brangina visus kasdienio gyvenimo džiaugsmus ir spinduliuoja iš laimės, apsilankius vaikaičiui. Pacientai, kuriems prieš dvidešimt metų dėl vėžio buvo pašalinta dalis žarnyno, padaryta dirbtinė išeinamoji anga pilve ir kurie dėl to keletą kartų per dieną turi išsituštinti į plastikinį išmatų maišelį, dirba, vaikšto į koncertus ir yra laimingi sutuoktiniai. Yra pacientų, kuriems pašalinta pusė gerklų, o jie darbuojasi sodelyje, domisi viskuo, kas dedasi pasaulyje, kad galėtų pasakyti, jie pirštu užkemša tracheostomijos angą kakle. Reikia tik stebėtis, kokią valios jėgą ir atkaklumą privalo turėti šie kančių neįveikti žmonės. Šiuos žmones eutanazijos galimybė, propaguojama “lengva mirtis”, kaip geidžiama išeitis, kaip drąsus, išmintingas visuomenės sprendimas, priverčia susimąstyti, ar verta dėti tiek valios pastangų ir nepalūžti, ar visuomenė, kuri viso to nepatyrė eina teisingu keliu. Ar tikrai visuomenė “akla” ir neįžvelgia prasmės kančioje ar invalidume? Šie žmonės turi prasmę savo egzistencijoje, turi stiprią valią, ir mintys jog nepilnavertė egzistencija turi būti nutraukta, kaip nebetekusi prasmės, pasėja jų protuose abejones.

Bioetinėje literatūroje plačiai diskutuojamas liberalios filosofijos požiūris į mirtį ir eutanaziją. Šios filosofijos šalininkų nuomone, dabartinė medicina tik pratesia žmogaus kančias ir iškraipo natūralią mirtį. Mirties medikalizacijos faktas akivaizdus, tačiau iš to neseka, kad mirštančių ligonių ar nepagydomai sergančių asmenų skausmo ir kančių keliama užuojauta įgalina imtis aktyvios ar pasyvios eutanazijos. Eutanazija nėra gailestingumo veiksmas. Apeliuodami į skausmo ir kančios nutraukimą kenčiančiam, eutanazijos šalininkai iš tikrųjų “išsprendžia” kančios problemą, pašalindami tą, kuris kenčia. Todėl eutanazija yra žmogžudystė, kurios negali pateisinti joks tikslas. Pagarbos gyvybei etikos kontekste reikia kalbėti apie teisę į žmogišką, orią, natūralią gyvenimo pabaigą, o ne bėgti nuo būklės, kuri laikoma nepakeliama. Tačiau eutanazijos šalininkai teigia, kad beviltiškas ligonis turi teisę numirti,nes žmogų “sudaržovinti” nemoralu.Jei ligonis tą teisę turi, kodėl jis negalėtų prašyti kitų padėti jam ta teise pasinaudoti. Jų nuomone tam pasitarnautų aktyvioji ar pasyvioji eutanazija. Jei ligonis dėl eutanazijos vykdymo nepasitiki ligoninės personalu, turi teisę ligoninėn nevykti. Jis mirties gali laukti savo namuose. Net šv. Raštas beviltiškiems ligoniams neperša dirbtinėmis priemonėmis mirimo procesą tęsti. Kai mirtis neišvengiama, leidimas numirti neprieštarauja šv. Rašto doktrinai. Net Liuteronų Bažnyčia savo pareiškime sako: “Aktyvioji eutanazija griežtai draustina, gi dirbtinėmis priemonėmis desperatiškai palaikyti gyvybės signalus būtų nusikaltimas krikščioniškai etikai, nes mirties agonijos tęsimas nepateisinamas”. Taigi, liuteronai pasyviai eutanazijai pritaria.

Eutanazijai palanki buvo ir utilitarizmo filosofija. Utilitaristai sako: jei veiksmas daromas visų suinteresuotų asmenų labui ir nepažeidžia nė vieno teisių, tada šis veiksmas realiai priimtinas. Kai kuriais atvejais aktyvi eutanazija taikoma visų suinteresuotų asmenų labui ir nepažeidžia nė vieno teisių, taigi ji yra realiai priimtina. Visų pirma, tai būtų naudinga pačiam kenčiančiam ligoniui, nes išvaduotų jį nuo skausmo. Be to, tai būtų palengvėjimas jo artimiesiems. Ligoninės personalas galėtų nukreipti savo dėmesį į ligonius, kuriems dar gali padėti. Medicinos resursai nebūtų panaudojami beviltiško ligonio gyvybei palaikyti, o atitektų tiems, kuriems galima padėti. Tačiau šie argumentai nėra pakankami. Pirma, visa visuomenė turi atsakyti į klausimus: ar gelbėti kiekvieną žmogų pavojuje yra visuotinė visiems mums tenkanti pareiga. O gal tokią pagalbą galima vertinti kaip malonę, kurią pasirinktinai kai kuriems žmonėms galima teikti, o kitiems – ne?

Pagal seną medicinos nuostatą, kuri skelbia, jog “ligonio gerovė yra aukščiausias įstatymas” gydytojas buvo savo paciento gynėjas. Ir Hipokrato priesaika byloja “neduosiu mirtino vaisto niekam ir nesiūlysiu jo mirtino poveikio”. Ar galėsime pasitikėti eutanaziją praktikuojančiu gydytoju? Kokia priesaika vadovausis “naujieji” eutanaziją praktikuojantys gydytojai,ar jiems ką nors reikš etinės normos? Einant šiuo slidžiu keliu ar nepraras medicina savo sielos. Taigi, bendraudamas su eutanaziją praktikuojančiu gydytoju, rimtai susirgęs pacientas visuomet bus nesaugus. Jis niekada nežinos, ar gydytojui ateis į galvą mintis apie eutanaziją, o gal jis jau nusprendė pagreitinti mirtį, ar gal jau už paciento nugaros susimokė su jo šeima leisti jam greičiau numirti O gal nužudys jį tariamai palengvėjimą keliančia injekcija?

Senojo tvirto įsitikinimo,kad gydytojas padarys viską, ką tik galės, kad išgelbėtų ligonį, kad neatmes nieko, kas galėtų pagelbėti, kad jokiu būdu sąmoningai ligoniui ir jo gyvybei nepakenks, nebeliko. Dėl to daug diskutuojama šiuo taip aktualiu klausimu.

IŠVADOS

1. Prasidėjus XXI amžiui medicina rimtai susirūpinosi savo tradicinių tikslų ir vertybių permąstymu. Visame pasaulyje pradėta diskutuoti aktyvios eutanazijos legalizavimo klausimais. Tai rodo, kad problema aktuali. Nesvarbu pritariame mes eutanazijai ar ne, medicina visada turės išsaugoti pagarbą gyvybei, gerbti žmogaus orumą ir pasirinkimą.
2. Vokietijoje paplitęs požiūris, kad bet koks mokslo dominavimas virš asmenybės, būtų nerimą keliantis perspėjimas. Todėl etikos įstatymai čia itin griežti.
3. Perskaitę A. Kiuhlmann knygą “Speciali pagalba numirti”, mes pritariame autoriaus mintims, kad visos aktyvios ir pasyvios pagalbos numirti priemonės turi tarnauti pacientui. Autorius pasisako už laisvanorišką ir netiosioginę pagalbą numirti.
4. Eutanazijos problema sudėtinga tuo, kad tiek gydytojui, tiek pacientui ar jo giminaičiams sunku pasielgti nesavanaudiškai, teisingai, juk sprendimas tiesiogiai liečia ne vien pacientą, bet ir gydytoją, ir kitus pacientui artimus žmones. Niekas netyrinėjo, kiek gydytojų įvykdžiusių ar prisidėjusių prie eutanazijos atlikimo, vėliau pakeitė savo nuomonę šiuo klausimu ir dabar negrįžtamai gailisi dėl padaryto sprendimo. Arba kiek gydytojų negalėjo ar nenorėjo padėti pacientui ir dėl to gailisi taip pat.

LITERATŪRA

1. Gerulis E. Eutanazijos klausimą apžvelgiant. Sveikata, 1999 Nr.5
2. Jakušovaitė I. Medicina ir filosofija. KMU, 2001
3. Kuhlmann A. Special Sterbehilfe. Hamburg. Rowohlt, 1995
4. Rogers A. Bioetika Europoje. Vilnius. Kultūra, 2001
5. Šveiceris A. Kultūra ir etika. Vilnius. Mintis, 1989
6. Trimakas K. A. Asmenybės raida gyvenime. Kaunas. TTK, 1997
7. Žibaitis R. Albertas Šveiceris: pagarbos gyvybei etika. Vilnius. Ethos. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 1997

Leave a Comment