1. ĮVADAS
Kiekvienas mokslas, kad ir kokią gyvenimo srity ar mokslo šaką jisbeapimtų, turi praeiti nemažą istorijos atkarpą, kad galėtų nusistovėtiarba vystytis ir tobulėti toliau. Kiekvienas mokslas atsiranda nuomoniųkovoje: vienas koncepcijas keičia kitos, tai kas kažkada atrodė neginčytinatiesa, vėliau traktuojama kaip klaida; tai ,aks iš pradžių buvo tikkritikuojama ar net kėlė šypsena, vėliau neretai pasirodydavo tiesa”[1]. Taigi ir kriminologijos mokslas vystėsi ilgai ir palaipsniui, jovienos teorijas keisdavo kitas, arba jos įsivyraudavo ir viešpataudavo tol,kol niekas neatrasdavo tam laikotarpiui geresnių bei priimtimesnių. Šis mokslas ėjo ilgą kelią, o visų pirma todėl, kad jo tyrinėjimoobjektas yra ir iki šių dienų aktualus bei sukelia daug diskusijų. Kadanginusikalstamumas dar ir dabar yra opiausia pasaulyje problema, kuriosnustumti į šalį niekada ir nepavyktų. Taigi kriminologija – tai mokslas apie nusikalstamumą.Nusikalstamumas, atrodo bauginantis žodis, sietinas tik su daroma žala mūsųgyvenime. Taip tai iš tiesų baisi sąvoka, bet ji niekada niekur nebuvo dingusiiš mūsų istorijos. Ji praėjo daug, turėjo įvairiausių teorijų, kuriosvienos išnyko, kitos papildė naujas. Taigi kriminologijos mokslas apima daugelių teorijų, tačiau šiamedarbe apžvelgsime tik kelias iš jų: tai radikalioji ir neoradikaliojikriminologija. Šiame darbe panagrinėsime nusikalstamumo kilimo priežastis, tokiaskaip socialinė nelygybė, skurdas, žemas išsimokslinimas ir pan.
2.Radikalioji kriminologija
Karlas Marksas ir F.Engelsas, tai du mokslininkai su kuriais irsiejama radikalioji kriminologija. Taigi , kaip minėjau, kriminologija –mokslas apie nusikalstamumą. O kur gi tą nusikalstamumą ir įžvelgė mūsų dupaminėti mokslininkai? K.Marksas: pagrindinės nusikalstamumo priežastys – klasinėjevisuomenėje[2]. Kadangi K.Marksas buvo teisininkas ir laikėsi blaivauspožiūrio į teisę, ir siekė viską pažinti iš tikrovės, o ne iš vadovėlių.
Pagrindinės teorijos rėmėsi socialine nelygybe ir klasių kovose. “Tikriejiistorijos kūrėjai yra ne atskiri žmonės, o būtent klasės: vergųpasipriešinimas sugriauna vergovę, iš tų griuvėsių leisdamas iškiltifeodalams ir jų išnaudojamiems valstiečiams, miestiečiams bei pirkliams, ovisų pastarųjų pasipriešinimas feodalams iškelia buržuaziją ir jųišnaudojamą darbininkiją”[3]. Taigi šių abiejų mokslininkų teorijos yra aiškiai pabrėžiančiosmaterialumą. Kodėl atsiranda nusikalstamumas- nes jis paremtas socialinenelygybe, kiekvienas nori geresnės savo būties, o kaip ją kitaip pasiekti –tik kovojant su turtingesniais. Ne protas, o turėjimas materialinės gerovės, lemia žmonių tarpusaviosantykius. Tai nereiškia, kad taip nulemti santykiai yra stabilūs irdaugiau nekelia jokių problemų, atvirkščiai, kiekvienas stengiamės turėtikuo daugiau. Žinoma, kiti dėl to nesidžiaugia, kuo galingesnis yra vienas,tuo mažiau gali turėti kitas.. Taip atsiranda turtinės priklausomybėssantykis ir socialinė nelygybė. Savo ruožtu iškyla ir žmonių išnaudojimas.Jų prieštaravimai paremti klasių kova, yra visuomenės raidos variklis. Protingas gyvenimas čia, šioje Žemėje, šiame laike – realiai galimasprotingas gyvenimas- buvo visų naujųjų ir naujausių amžių svajonė[4].Kadangi gerovė buvo suprantama kaip visų pirma materialinis aprūpinimas,protingiausiu dažniausiai pasirodydavo tas, kuris geriausiai sugebėjomąstyti, ir tas, kuris buvo gudresnis,”mokėjo manipuliuoti daiktųpagausinimo technika”[5]. Taigi tais laikais protingiausi buvo tie, kurie mokėjo ne tik mąstytiir svajoti, bet to siekti, būti drąsiems, pagaliau – laimingesniems. Nusikalstamumas siejamas su blogiu. O blogis slypi pavyde, kad kitasturi geresnę būtį, moka labiau savimi pasirūpinti. “K.Markso ir F.Engelsomąstymo originalumas ir buvo tas, kad suprasdami ir pripažindami idėjų irteorijų vaidmenį gyvenimo gamyboje, jie suvokė, jog ne idėjos ir teorijospačios savaime, o tik tai, kiek ir kaip jos realizuotos gyvenimu, yra protoir protingumo reali apraiška, yra realus istorijos protingumas. Norėti galilabai daug, galėti gali kur kas mažiau”[6].Marksas ir Engelsas skyrė keturias klasinės ekonomikos sistemas,arba gamybos būdus. Pirmoji stadija po gentinės visuomenės buvo“azijinis” gamybos būdas, kur centrinė valstybės biurokratija, susijusi sumonarchu arba dvasininkija, organizuoja agrarinę ekonominę veiklą irvaldo valstiečių sukurtą pridėtinę vertę. Antrojoje, “vergvaldinėje”,stadijoje vergvaldžių klasė nuosavybės teise disponuoja žmonėmis, kuriesukuria beveik pridėtinę vertę. Vergvaldines sistemas paprastai pakeičia“feodalinis” gamybos būdas, kur iš dalies laisvų baudžiauninkų klasėprievartaujama ir išnaudojama aristokratinių žemvaldžių klasės, ginamosnedidelės centrinės valstybės. Kapitalizmas yra paskutinė socialinėsistema, kur privati gamybos priemonių nuosavybė bei piniginių mainųpaplitimas kapitalo savininkams leidžia išnaudoti nominaliai “laisvus”žmones; šie, norėdami išlikti gyvi, yra priversti parduoti savo darbojėgą[7]. Visose klasinėse visuomenės išnaudojimo santykiai sukelia klasiųkovą, atspindinčią prieštaravimus tarp gamybinių jėgų ir nuosavybėssantykių. Kai šie konfliktai pasiekia krizės stadiją, viešpataujančiosgrupės, mėgindamos išlaikyti anachronistinę socialinės tvarkos formą,visada griebiasi jėgos. Istorijos variklis – visada revoliucinė kaita irklasių kova[8]. Išeities taškas yra darbo vertės teorija, kurią Marksas perėmė išpolitinės ekonomijos klasikų, saviškai ją perdirbęs. Rinkos mainųvienintelis bendras vardiklis tarp mainų ir drauge jų vertės matas yraį jas įdėtoji žmogaus darbo jėga, kurią apsprendžia, visuomeniškaireikalingas darbo laikas tam gaminiui padirbti[9]. Kapitalistinėje ūkiosantvarkoje samdomasis darbininkas teturi savo darbo jėgą, kurią jiskaip prekę parduoda gamybos priemonių savininkui (kapitalistui). Kaina,kurią jis už tai gauna, yra prekės – darbo jėgos reprodukcijos kaina; jivisada esti žemesnė už darbo vaisiaus vertę. Skirtumas sudaro “antvertę”arba “pridedamąją vertę”, kuri tenka kapitalistui. Tuo būdukapitalistinis ūkio būdas remiasi pasisavinimu neapmokėto darbo, darbininkoišnaudojimu. Gautoji antvertė panaudojama nuolatiniam gamybos aparato(pastatų, mašinų ir kt.) didinimui; tai atpalaiduoja nuolatines darbojėgas, išstumia darbininkus iš darbo vyksmo ir sudaro atsarginę pramonėsdarbininkų armiją, kuri nuolat spaudžia darbo rinką ir laiko darboatlyginimą ne aukščiau pragyvenimo minimumo, reikalingo darbininko ir jošeimai išgyventi. Taip atsiranda vis didėjąs proletariato masiųnuskurdimas. Tuo pat metu vyksta kapitalo sukaupimas, išaugastambiosios įmonės, kurios vis labiau ir labiau įsiurbia smulkiąsias irvidutines įmones; savarankiškas vidutinis luomas nyksta,proletarėja[10]. Aštri konkurencija verčia kapitalą koncentruotis vismažesnio kapitalistų skaičiaus rankose. Tuo būdu iš vienos pusėsgamybos apimtis didėja, o iš antros pusės vartotojų – tų eksplotuojamųjųmasių – perkamoji galia smunka. Iš to kyla krizės, kurios vis aštrėja.Priešingybė tarp nuolatinio turto didėjimo iš vienos pusės, ir vis didesniomasių nuskurdimo iš antros pusės neišvengiamai veda priekapitalistinės sistemos žlugimo. Marksui valstybė yra tik viešpataujančios klasės įnagis ir priemonėlaikyti priespaudoje pavergtąją klasę. Tai dera ne tik monarchijai, betir buržuazinei demokratinei valstybei. Tačiau tikrovėje valstybė, kad irkokios valdymo formos ji būtų, yra mašina, kurios pagalba viena klasėlaiko priespaudoje kitą. Geriausiu atveju, valstybė yra tas blogis,kurį paveldės proletariatas, išėjęs laimėtoju klasių kovoj[11]. Marksas buvo įsitikinęs, kad teise gali virsti ne bet kuris interesas,o tik disponuojantis socialine jėga – pirmiausia ekonomine (privačianuosavybe). Teisė kylanti iš žmonių materialiųjų interesų ir nuosavybėssantykių. Teisė esanti ekonomiškai ir politiškai viešpataujančios klasėsvalia, paversta įstatymu. Tai, kad teisė klasinė, kad ji reiškia ne visos visuomenės, o tik tamtikros socialinės grupės, valdančios gamybos priemones, interesus, Marksaslaikė praeinančiu dalyku[12]. Valstybės ir teisės prasmė priklausanti nuonuosavybės formos. Privačios nuosavybės sąlygomis valstybinė valdžia irteisė pirmiausia egzistuojančios tam, kad nuosavybę turinti visuomenėsmažuma galėtų organizuotai valdyti nuosavybės neturinčią visuomenėsdaugumą.Todėl panaikinus privačią nuosavybę išnyksiąs visuomenėssluoksniavimasis į antogonistines klases, išnyks pagrindas organizuotavalstybės jėga pavergti vienai žmonių grupei kitą. Panaikinti valstybęMarksui reiškė panaikinti vieną diktatą kitiems, taip pat tokią teisę, kurišį diktatą sankcionavo ir garantavo. Markso ir Engelso supratimu, valdančioji klasė kontroliuoja ir valdoeksploatuojamosios klasės mąstyseną. Jų įsitikinimu, kapitalistinis gamybosbūdas, net nepriklausomai nuo valdančiosios klasės vykdomos politikos,sistemiškai generuoja klaidingus tam tikrą klasinę padėtį užimančiųindividų vaizdinius[13].Marksas manė, jog kapitalizmo sąlygomis individasturės galimybę tapti tobula asmenybėmis savo esmę realizuojančia kūrybinėjeveikloje. Marksistai siekia sukurti visuomenę, kurioje nėra žmoniųsusvetimėjimo. Aukštesnėse komunizmo raidos pakopose kiekvienas individas,išlaisvintas nuo jam privalomo vaidmens klasinėje visuomenėje, galėsrealizuoti savo prigimtinį potencialą. Svarbiausia marksizmo vertybė yra laisvė – asmens laisvė nuoišnaudojimo, nuo prievartos, laisvė save realizuoti kūrybiniame darbe. Gėris ir blogis nėra antgamtinės kilmės. Jie nėra amžini ir nekintami.Priešingai, gėris ir blogis yra žemiškos prigimties, jų ištakos –visuomeniniai santykiai. Keičiantis visuomenės santykiams, keitėsi žmoniųmoralinė sąmonė, jų įsitikinimai pažiūros. Neišvengiamai kito gėrio irblogio supratimas. Klasinėje visuomenėje gėrio ir blogio sąvokos įgijoklasinį turinį. F.Engelsas kalbėdamas apie gėrio ir blogio socialinįsąlygotumą ir istorinį kitimą, nurodė, kad “gėrio ir blogio sąvokos tiekkeitėsi kiekvienoje atskiroje tautoje, kiekviename atskirame amžiuje, kadjos dažnai tiesiog prieštaravo viena kitai” (F.Engelsas). Tačiau, norsgėrio supratimas istorijos procese kinta, kiekvienoje epochoje jis turiapibrėžtą turinį. Kasdieniame gyvenime žmonės vertina poelgius,vadovaudamiesi visuomenėje priimtomis dorovės normomis, kurios išreiškiaistoriškai konkretų gėrio ir blogio turinį. Tačiau “skurdas, vargas ir visuomenės susiskaldymas, tai pagrindinėsnusikalstamumo priežastys, kurios panaikina visus moralės stabdžius, visusžmonių principus ir motyvaciją”[14] Norint išspręsti šią problemą reikia pertvarkyti visuomenę, tačiautai nėra greitas procesas, o atvirkščiai, visa tai reikalauja dideliųpastangų. Vienas iš svarbiausių dalykų yra savo egoistinių norųsutramdymas, jų derinimas su kitais žmonių poreikiais. Tik mąstydamirealiai, mes galėsime pasiekti protingą žmonių bendrabūvį. Žmonija turibūti realiai protinga.3.Neoradikalioji kriminologija
Ar neoradikalioji kriminologija kuo nors išsiskyrė, sunku yrapasakyti. Jų teorijose, neaiškios nusikalstamumo priežastys, jos nėratiksliai įvardintos, lyg ir paminėta privatinė nuosavybė ir turtinėnelygybė, lyg jų ten ir nėra.
Tai praktiškai ir neišsiskyrė iš radikaliosios kriminologijos.Pagrindiniai šių teorijų teiginiai: 1) Nusikalstamumas egzistuoja todėl, kad dabartinė visuomenė iš esmės yra ydinga, nusikalstamumo priežastys yra pačiuose visuomenės pagrinduose – jos baziniuose principuose, struktūrinėje visuomenės sąrangoje, svarbiausiose vertybėse, egzistuojančiame kultūriniame pavelde; 2) 2) Bet koks bandymas iš esmės paveikti nusikalstamumą esamoje
visuomenėje iš anksto pasmerktas nesėkmei, nes nebus pašalintos, pakeistos pagrindinės nusikalstamumo priežastys;3) Norint įveikti nusikalstamumą, iš esmės turi būti pakeista pativisuomenė, jos egzistavimo principai, pagrindinės vertybės – siūlomasplatus spektras įvairių priemonių.[15]
“Vokiečių mokslininkas H.Haferkamp (1974 m.): kriminalinė justicijasukurta ne tam, kad mažintų nusikalstamumo lygį, o kad jį valdytųglaudžiame kontakte su nuskalstamomis grupėmis, kad kontroliuotų tuos,kurių nusikalstamumas mažas ir nereikšmingas”[16]. Nusikalstamumas – taipasekmė tokių priemonių taikymo, kurios nukreiptos prieš žemesnį žmoniųrangą.
Kiti teoretikai teigė, jog visuomenė, kuri siekia, sulaikyti žmonesnuo nusikalstamumo, turi jų gyvenimą padaryti tinkamu, t.y. turi turėtinormalų būstą, pastovų pragyvenimo šaltinį, ir tik tada galbūt jissumažėtų.
Tačiau ar tai yra įmanoma. Nemanau, nes visada atsiras tokių, kuriegyvens geriau už tave, juk visi žmonės negali būti vienodai protingi
4. IŠVADOS
Radikalioji kriminologija ir jos tiesos siejamos su K.Markso irF.Engelso teorijomis, kuriuose atsispindi pagrindinės nusikalstamumopriežastys: socialinė nelygybė, darbininkų pasipriešinimas, bedarbystė,skurdas, žemas išsimokslinimo lygis, blogas auklėjimas. Jie pirmiejiatkreipė dėmesį, jog reikia kalbėti apie visas šias problemas.
Elgetos jausmas skatina žmones nusikalsti, sunaikina tuos moralėsstabdžius, kurie mus laiko, panaikina žmonių motyvaciją.
Kad viso to išvengti, reikia mąstyti realiai, dirbti realiai, turi būtlojalus su žemesnio rango žmonėmis.
Marksas manė, jog kapitalizmo sąlygomis individas turės galimybę taptitobula asmenybėmis savo esmę realizuojančia kūrybinėje veikloje. Jie siekėsukurti visuomenę, kurioje nėra žmonių susvetimėjimo. Svarbiausia marksizmovertybė yra laisvė – asmens laisvė nuo išnaudojimo, nuo prievartos, laisvėsave realizuoti kūrybiniame darbe
“Radikalioji kriminologija gali būti laikoma kriminologijos sąžine. Jisavo aktyvumu, šokiruojančiomis idėjomis paruošė dirvą teorijoms, į kurias
nebūtų žiūrima rimtai dėl jų radikalumo, jei nebūtų kraštutinėsradikaliosios teorijos, pakėlusios savotišką tolerancijos, priimtinumolyg”[17].Tuo tarpu neoradikalioji kriminologija iš esmės nieko nesiskyrė nuoradikaliosios. Nusikalstamumas glūdi mūsų pačių kultūroje, jos istoriniamepavelde, svarbiausiose žmogaus vertybėse. Kad nusikalstamumas mažėtų (o tuomažai buvo tikima) reikia iš esmės pakeisti visuomenę, taip galimasuprasti, jog reikia keisti istoriją, o jos deja iš naujo neišgyvensi.
Todėl visi jų siūlymai dažniausiai buvo neįgyvendinami, tikslainepasiekiami.
5.LITERATŪRA
1.Filosofijos žodynas, V. 1975 m;2.Kriminologija / ats. red. J.Bluvšteinas. – Vilnius, 19943.Kunzamann Peter, Burhard Franz – Peter, Wiedmann Franz, “Filosofijosatlasas”, V.1999 m;4.Lietuvos enciklopedija, 17 tomas;5. Sabaliauskas Vytas, “Komunizmo šmėkla sugrįžta”, V.1998 m;6. Vaišvila Alfonsas, “Teisės teorija”, V.2000 m.7. http://filo.web1000.com/istorija/ozolas/strp/40.htm.8.http://www.prizme.lt/straipsniai/straipsn.php.9. http://www.ltu.lt/~akiskis/paskaitos/2%20tema%2020040405.ppt———————–[1] Kriminologija/ats.red. J.Bluvšteinas.- Vilnius, 1994, 15p.
[2] http://www.ltu.lt/~akiskis/paskaitos/2%20tema%2020040405.ppt[3] http://filo.web1000.com/istorija/ozolas/strp/40.htm.[4] http://www.prizme.lt/straipsniai/straipsn.php?.[5] Ten pat.[6] http:/www.prizme.lt/straipsniai/straipsn.php[7] Patrick Dunleavy, Brendan O leary, Valstyb[pic]s teorijos, V.1999m.,p.244.[8] Lietuvis[pic] enciklopedija, 17 tomas, p 380.[9] Ten pat.[10] Lietuvos enciklopedija, 17 tomas, pndan O’leary, Valstybės teorijos,V.1999 m.,p.244.[11] Lietuvių enciklopedija, 17 tomas, p 380.[12] Ten pat.[13] Lietuvos enciklopedija, 17 tomas, p.380.[14] Lietuvos enciklopedija, 17 tomas, p.380.[15] Vaišvila A. Teisės teorija., V.2000 m.,p. 66.[16] Patrick Dunleavy, Brendan O’leary, Valstybės teorijos, V.1999 m.,p.259.[17] http://www.ltu.lt/~akiskis/paskaitos/2%20tema%2020040405.ppt[18] http://www.ltu.lt/~akiskis/paskaitos/3%20tema%2020040408.ppt[19] ten pat.[20] http://www.ltu.lt/~akiskis/paskaitos/3%20tema%2020040408.ppt