1. ĮVADAS
Kiekvienas mokslas, kad ir kokią gyvenimo srity ar mokslo šaką jis beapimtų, turi praeiti nemažą istorijos atkarpą, kad galėtų nusistovėti arba vystytis ir tobulėti toliau. Kiekvienas mokslas atsiranda nuomonių kovoje: vienas koncepcijas keičia kitos, tai kas kažkada atrodė neginčytina tiesa, vėliau traktuojama kaip klaida; tai ,aks iš pradžių buvo tik kritikuojama ar net kėlė šypsena, vėliau neretai pasirodydavo tiesa”[1].
Taigi ir kriminologijos mokslas vystėsi ilgai ir palaipsniui, jo vienos teorijas keisdavo kitas, arba jos įsivyraudavo ir viešpataudavo tol, kol niekas neatrasdavo tam laikotarpiui geresnių bei priimtimesnių.
Šis mokslas ėjo ilgą kelią, o visų pirma todėl, kad jo tyrinėjimo objektas yra ir iki šių dienų aktualus bei sukelia daug diskusijų. Kadangi nusikalstamumas dar ir dabar yra opiausia pasaulyje problema, kurios nustumti į šalį niekada ir nepavyktų.
Taigi kriminologija – tai mokslas apie nusikalstamumą.
Nusikalstamumas, atrodo bauginantis žodis, sietinas tik su daroma žala mūsų gyvenime.
Taip tai iš tiesų baisi sąvoka, bet ji niekada niekur nebuvo dingusi iš mūsų istorijos. Ji praėjo daug, turėjo įvairiausių teorijų, kurios vienos išnyko, kitos papildė naujas.
Taigi kriminologijos mokslas apima daugelių teorijų, tačiau šiame darbe apžvelgsime tik kelias iš jų: tai radikalioji ir neoradikalioji kriminologija.
Šiame darbe panagrinėsime nusikalstamumo kilimo priežastis, tokias kaip socialinė nelygybė, skurdas, žemas išsimokslinimas ir pan.
2.Radikalioji kriminologija
Karlas Marksas ir F.Engelsas, tai du mokslininkai su kuriais ir siejama radikalioji kriminologija. Taigi , kaip minėjau, kriminologija –
mokslas apie nusikalstamumą. O kur gi tą nusikalstamumą ir įžvelgė mūsų du paminėti mokslininkai?
K.Marksas: pagrindinės nusikalstamumo priežastys – klasinėje visuomenėje[2]. Kadangi K.Marksas buvo teisininkas ir laikėsi blaivaus požiūrio į teisę, ir siekė viską pažinti iš tikrovės, o ne iš vadovėlių.
Pagrindinės teorijos rėmėsi socialine nelygybe ir klasių kovose. “Tikrieji istorijos kūrėjai yra ne atskiri žmonės, o būtent klasės: vergų pasipriešinimas sugriauna vergovę, iš tų griuvėsių leisdamas iškilti feodalams ir jų išnaudojamiems valstiečiams, miestiečiams bei pirkliams, o visų pastarųjų pasipriešinimas feodalams iškelia buržuaziją ir jų išnaudojamą darbininkiją”[3].
Taigi šių abiejų mokslininkų teorijos yra aiškiai pabrėžiančios materialumą. Kodėl atsiranda nusikalstamumas- nes jis paremtas socialine nelygybe, kiekvienas nori geresnės savo būties, o kaip ją kitaip pasiekti –
tik kovojant su turtingesniais.
Ne protas, o turėjimas materialinės gerovės, lemia žmonių tarpusavio santykius. Tai nereiškia, kad taip nulemti santykiai yra stabilūs ir daugiau nekelia jokių problemų, atvirkščiai, kiekvienas stengiamės turėti kuo daugiau. Žinoma, kiti dėl to nesidžiaugia, kuo galingesnis yra vienas, tuo mažiau gali turėti kitas.. Taip atsiranda turtinės priklausomybės santykis ir socialinė nelygybė. Savo ruožtu iškyla ir žmonių išnaudojimas.
Jų prieštaravimai paremti klasių kova, yra visuomenės raidos variklis.
Protingas gyvenimas čia, šioje Žemėje, šiame laike – realiai galimas protingas gyvenimas- buvo visų naujųjų ir naujausių amžių svajonė[4].
Kadangi gerovė buvo suprantama kaip visų pirma materialinis aprūpinimas, protingiausiu dažniausiai pasirodydavo tas, kuris geriausiai sugebėjo mąstyti, ir tas, kuris buvo gudresnis,”mokėjo manipuliuoti daiktų pagausinimo technika”[5].
Taigi tais laikais protingiausi buvo tie, kurie mokėjo ne tik mąstyti ir svajoti, bet to siekti, būti drąsiems, pagaliau – laimingesniems.
Nusikalstamumas siejamas su blogiu. O blogis slypi pavyde, kad kitas turi geresnę būtį, moka labiau savimi pasirūpinti. “K.Markso ir F.Engelso mąstymo originalumas ir buvo tas, kad suprasdami ir pripažindami idėjų ir teorijų vaidmenį gyvenimo gamyboje, jie suvokė, jog ne idėjos ir teorijos pačios savaime, o tik tai, kiek ir kaip jos realizuotos gyvenimu, yra proto ir protingumo reali apraiška, yra realus istorijos protingumas. Norėti gali labai daug, galėti gali kur kas mažiau”[6].
Marksas ir Engelsas skyrė keturias klasinės ekonomikos sistemas, arba gamybos būdus. Pirmoji stadija po gentinės visuomenės buvo “azijinis” gamybos būdas, kur centrinė valstybės biurokratija, susijusi su monarchu arba dvasininkija, organizuoja agrarinę ekonominę veiklą ir valdo valstiečių sukurtą pridėtinę vertę. Antrojoje, “vergvaldinėje”, stadijoje vergvaldžių klasė nuosavybės teise disponuoja žmonėmis, kurie sukuria beveik pridėtinę vertę. Vergvaldines sistemas paprastai pakeičia “feodalinis” gamybos būdas, kur iš dalies laisvų baudžiauninkų klasė prievartaujama ir išnaudojama aristokratinių žemvaldžių klasės, ginamos nedidelės centrinės valstybės. Kapitalizmas yra paskutinė socialinė sistema, kur privati gamybos priemonių nuosavybė bei piniginių mainų paplitimas kapitalo savininkams leidžia išnaudoti nominaliai “laisvus”
žmones; šie, norėdami išlikti gyvi, yra priversti parduoti savo darbo jėgą[7].
Visose klasinėse visuomenės išnaudojimo santykiai sukelia klasių kovą, atspindinčią prieštaravimus tarp gamybinių jėgų ir nuosavybės santykių. Kai šie konfliktai pasiekia krizės stadiją, viešpataujančios grupės, mėgindamos išlaikyti anachronistinę socialinės tvarkos formą, visada griebiasi jėgos. Istorijos variklis – visada revoliucinė kaita ir klasių kova[8].
Išeities taškas yra darbo vertės teorija, kurią Marksas perėmė iš politinės ekonomijos klasikų, saviškai ją perdirbęs. Rinkos mainų vienintelis bendras vardiklis tarp mainų ir drauge jų vertės matas yra į jas įdėtoji žmogaus darbo jėga, kurią apsprendžia, visuomeniškai reikalingas darbo laikas tam gaminiui padirbti[9]. Kapitalistinėje ūkio santvarkoje samdomasis darbininkas teturi savo darbo jėgą, kurią jis kaip prekę parduoda gamybos priemonių savininkui (kapitalistui). Kaina, kurią jis už tai gauna, yra prekės – darbo jėgos reprodukcijos kaina; ji visada esti žemesnė už darbo vaisiaus vertę. Skirtumas sudaro “antvertę”
arba “pridedamąją vertę”, kuri tenka kapitalistui. Tuo būdu kapitalistinis ūkio būdas remiasi pasisavinimu neapmokėto darbo, darbininko išnaudojimu.
Gautoji antvertė panaudojama nuolatiniam gamybos aparato (pastatų, mašinų ir kt.) didinimui; tai atpalaiduoja nuolatines darbo jėgas, išstumia darbininkus iš darbo vyksmo ir sudaro atsarginę pramonės darbininkų armiją, kuri nuolat spaudžia darbo rinką ir laiko darbo atlyginimą ne aukščiau pragyvenimo minimumo, reikalingo darbininko ir jo šeimai išgyventi. Taip atsiranda vis didėjąs proletariato masių nuskurdimas.
Tuo pat metu vyksta kapitalo sukaupimas, išauga stambiosios įmonės, kurios vis labiau ir labiau įsiurbia smulkiąsias ir vidutines įmones; savarankiškas vidutinis luomas nyksta, proletarėja[10]. Aštri konkurencija verčia kapitalą koncentruotis vis mažesnio kapitalistų skaičiaus rankose. Tuo būdu iš vienos pusės gamybos apimtis didėja, o iš antros pusės vartotojų – tų eksplotuojamųjų masių – perkamoji galia smunka. Iš to kyla krizės, kurios vis aštrėja.
Priešingybė tarp nuolatinio turto didėjimo iš vienos pusės, ir vis didesnio masių nuskurdimo iš antros pusės neišvengiamai veda prie kapitalistinės sistemos žlugimo.
Marksui valstybė yra tik viešpataujančios klasės įnagis ir priemonė laikyti priespaudoje pavergtąją klasę. Tai dera ne tik monarchijai, bet ir buržuazinei demokratinei valstybei. Tačiau tikrovėje valstybė, kad ir kokios valdymo formos ji būtų, yra mašina, kurios pagalba viena klasė laiko priespaudoje kitą. Geriausiu atveju, valstybė yra tas blogis, kurį paveldės proletariatas, išėjęs laimėtoju klasių kovoj[11].
Marksas buvo įsitikinęs, kad teise gali virsti ne bet kuris interesas, o tik disponuojantis socialine jėga – pirmiausia ekonomine (privačia nuosavybe). Teisė kylanti iš žmonių materialiųjų interesų ir nuosavybės santykių. Teisė esanti ekonomiškai ir politiškai viešpataujančios klasės valia, paversta įstatymu.
Tai, kad teisė klasinė, kad ji reiškia ne visos visuomenės, o tik tam tikros socialinės grupės, valdančios gamybos priemones, interesus, Marksas laikė praeinančiu dalyku[12]. Valstybės ir teisės prasmė priklausanti nuo nuosavybės formos. Privačios nuosavybės sąlygomis valstybinė valdžia ir teisė pirmiausia egzistuojančios tam, kad nuosavybę turinti visuomenės mažuma galėtų organizuotai valdyti nuosavybės neturinčią visuomenės daugumą.Todėl panaikinus privačią nuosavybę išnyksiąs visuomenės sluoksniavimasis į antogonistines klases, išnyks pagrindas organizuota valstybės jėga pavergti vienai žmonių grupei kitą. Panaikinti valstybę
Marksui reiškė panaikinti vieną diktatą kitiems, taip pat tokią teisę, kuri šį diktatą sankcionavo ir garantavo.
Markso ir Engelso supratimu, valdančioji klasė kontroliuoja ir valdo eksploatuojamosios klasės mąstyseną. Jų įsitikinimu, kapitalistinis gamybos būdas, net nepriklausomai nuo valdančiosios klasės vykdomos politikos, sistemiškai generuoja klaidingus tam tikrą klasinę padėtį užimančių individų vaizdinius[13].Marksas manė, jog kapitalizmo sąlygomis individas turės galimybę tapti tobula asmenybėmis savo esmę realizuojančia kūrybinėje veikloje. Marksistai siekia sukurti visuomenę, kurioje nėra žmonių susvetimėjimo. Aukštesnėse komunizmo raidos pakopose kiekvienas individas, išlaisvintas nuo jam privalomo vaidmens klasinėje visuomenėje, galės realizuoti savo prigimtinį potencialą.
Svarbiausia marksizmo vertybė yra laisvė – asmens laisvė nuo išnaudojimo, nuo prievartos, laisvė save realizuoti kūrybiniame darbe.
Gėris ir blogis nėra antgamtinės kilmės. Jie nėra amžini ir nekintami.
Priešingai, gėris ir blogis yra žemiškos prigimties, jų ištakos –
visuomeniniai santykiai. Keičiantis visuomenės santykiams, keitėsi žmonių moralinė sąmonė, jų įsitikinimai pažiūros. Neišvengiamai kito gėrio ir blogio supratimas. Klasinėje visuomenėje gėrio ir blogio sąvokos įgijo klasinį turinį. F.Engelsas kalbėdamas apie gėrio ir blogio socialinį sąlygotumą ir istorinį kitimą, nurodė, kad “gėrio ir blogio sąvokos tiek keitėsi kiekvienoje atskiroje tautoje, kiekviename atskirame amžiuje, kad jos dažnai tiesiog prieštaravo viena kitai” (F.Engelsas). Tačiau, nors gėrio supratimas istorijos procese kinta, kiekvienoje epochoje jis turi apibrėžtą turinį. Kasdieniame gyvenime žmonės vertina poelgius, vadovaudamiesi visuomenėje priimtomis dorovės normomis, kurios išreiškia istoriškai konkretų gėrio ir blogio turinį.
Tačiau “skurdas, vargas ir visuomenės susiskaldymas, tai pagrindinės nusikalstamumo priežastys, kurios panaikina visus moralės stabdžius, visus žmonių principus ir motyvaciją”[14]
Norint išspręsti šią problemą reikia pertvarkyti visuomenę, tačiau tai nėra greitas procesas, o atvirkščiai, visa tai reikalauja didelių pastangų. Vienas iš svarbiausių dalykų yra savo egoistinių norų sutramdymas, jų derinimas su kitais žmonių poreikiais. Tik mąstydami realiai, mes galėsime pasiekti protingą žmonių bendrabūvį. Žmonija turi būti realiai protinga.
3.Neoradikalioji kriminologija
Ar neoradikalioji kriminologija kuo nors išsiskyrė, sunku yra pasakyti. Jų teorijose, neaiškios nusikalstamumo priežastys, jos nėra tiksliai įvardintos, lyg ir paminėta privatinė nuosavybė ir turtinė nelygybė, lyg jų ten ir nėra.
Tai praktiškai ir neišsiskyrė iš radikaliosios kriminologijos.
Pagrindiniai šių teorijų teiginiai:
1) Nusikalstamumas egzistuoja todėl, kad dabartinė visuomenė iš esmės yra ydinga, nusikalstamumo priežastys yra pačiuose visuomenės pagrinduose
– jos baziniuose principuose, struktūrinėje visuomenės sąrangoje, svarbiausiose vertybėse, egzistuojančiame kultūriniame pavelde;
2) 2) Bet koks bandymas iš esmės paveikti nusikalstamumą esamoje visuomenėje iš anksto pasmerktas nesėkmei, nes nebus pašalintos, pakeistos pagrindinės nusikalstamumo priežastys;
3) Norint įveikti nusikalstamumą, iš esmės turi būti pakeista pati visuomenė, jos egzistavimo principai, pagrindinės vertybės – siūlomas platus spektras įvairių priemonių.[15]
“Vokiečių mokslininkas H.Haferkamp (1974 m.): kriminalinė justicija sukurta ne tam, kad mažintų nusikalstamumo lygį, o kad jį valdytų glaudžiame kontakte su nuskalstamomis grupėmis, kad kontroliuotų tuos, kurių nusikalstamumas mažas ir nereikšmingas”[16]. Nusikalstamumas – tai pasekmė tokių priemonių taikymo, kurios nukreiptos prieš žemesnį žmonių rangą.
Kiti teoretikai teigė, jog visuomenė, kuri siekia, sulaikyti žmones nuo nusikalstamumo, turi jų gyvenimą padaryti tinkamu, t.y. turi turėti normalų būstą, pastovų pragyvenimo šaltinį, ir tik tada galbūt jis sumažėtų.
Tačiau ar tai yra įmanoma. Nemanau, nes visada atsiras tokių, kurie gyvens geriau už tave, juk visi žmonės negali būti vienodai protingi
4. IŠVADOS
Radikalioji kriminologija ir jos tiesos siejamos su K.Markso ir
F.Engelso teorijomis, kuriuose atsispindi pagrindinės nusikalstamumo priežastys: socialinė nelygybė, darbininkų pasipriešinimas, bedarbystė, skurdas, žemas išsimokslinimo lygis, blogas auklėjimas. Jie pirmieji atkreipė dėmesį, jog reikia kalbėti apie visas šias problemas.
Elgetos jausmas skatina žmones nusikalsti, sunaikina tuos moralės stabdžius, kurie mus laiko, panaikina žmonių motyvaciją.
Kad viso to išvengti, reikia mąstyti realiai, dirbti realiai, turi būt lojalus su žemesnio rango žmonėmis.
Marksas manė, jog kapitalizmo sąlygomis individas turės galimybę tapti tobula asmenybėmis savo esmę realizuojančia kūrybinėje veikloje. Jie siekė sukurti visuomenę, kurioje nėra žmonių susvetimėjimo. Svarbiausia marksizmo vertybė yra laisvė – asmens laisvė nuo išnaudojimo, nuo prievartos, laisvė save realizuoti kūrybiniame darbe
“Radikalioji kriminologija gali būti laikoma kriminologijos sąžine. Ji savo aktyvumu, šokiruojančiomis idėjomis paruošė dirvą teorijoms, į kurias nebūtų žiūrima rimtai dėl jų radikalumo, jei nebūtų kraštutinės radikaliosios teorijos, pakėlusios savotišką tolerancijos, priimtinumo lyg”[17].
Tuo tarpu neoradikalioji kriminologija iš esmės nieko nesiskyrė nuo radikaliosios. Nusikalstamumas glūdi mūsų pačių kultūroje, jos istoriniame pavelde, svarbiausiose žmogaus vertybėse. Kad nusikalstamumas mažėtų (o tuo mažai buvo tikima) reikia iš esmės pakeisti visuomenę, taip galima suprasti, jog reikia keisti istoriją, o jos deja iš naujo neišgyvensi.
Todėl visi jų siūlymai dažniausiai buvo neįgyvendinami, tikslai nepasiekiami.
5.LITERATŪRA
1.Filosofijos žodynas, V. 1975 m;
2.Kriminologija / ats. red. J.Bluvšteinas. – Vilnius, 1994
3.Kunzamann Peter, Burhard Franz – Peter, Wiedmann Franz, “Filosofijos atlasas”, V.1999 m;
4.Lietuvos enciklopedija, 17 tomas;
5. Sabaliauskas Vytas, “Komunizmo šmėkla sugrįžta”, V.1998 m;
6. Vaišvila Alfonsas, “Teisės teorija”, V.2000 m.
7. http://filo.web1000.com/istorija/ozolas/strp/40.htm.
8.http://www.prizme.lt/straipsniai/straipsn.php.
9. http://www.ltu.lt/~akiskis/paskaitos/2%20tema%2020040405.ppt
[1] Kriminologija/ats.red. J.Bluvšteinas.- Vilnius, 1994, 15p.
[2] http://www.ltu.lt/~akiskis/paskaitos/2%20tema%2020040405.ppt
[3] http://filo.web1000.com/istorija/ozolas/strp/40.htm.
[4] http://www.prizme.lt/straipsniai/straipsn.php?.
[5] Ten pat.
[6] http:/www.prizme.lt/straipsniai/straipsn.php
[7] Patrick Dunleavy, Brendan O leary, Valstyb[pic]s teorijos, V.1999
m.,p.244.
[8] Lietuvis[pic] enciklopedija, 17 tomas, p 380.
[9] Ten pat.
[10] Lietuvos enciklopedija, 17 tomas, pndan O’leary, Valstybės teorijos,
V.1999 m.,p.244.
[11] Lietuvių enciklopedija, 17 tomas, p 380.
[12] Ten pat.
[13] Lietuvos enciklopedija, 17 tomas, p.380.
[14] Lietuvos enciklopedija, 17 tomas, p.380.
[15] Vaišvila A. Teisės teorija., V.2000 m.,p. 66.
[16] Patrick Dunleavy, Brendan O’leary, Valstybės teorijos, V.1999 m., p.259.
[17] http://www.ltu.lt/~akiskis/paskaitos/2%20tema%2020040405.ppt
[18] http://www.ltu.lt/~akiskis/paskaitos/3%20tema%2020040408.ppt
[19] ten pat.
[20] http://www.ltu.lt/~akiskis/paskaitos/3%20tema%2020040408.ppt