ĮŽANGA
Dabartiniu metu tarptautinės teisės subjektais yra valstybės irtarptautinės organizacijos. Vis daugiau teisės specialistų pripažįsta, kadtarptautinės teisės subjektu gali būti ir fiziniai asmenys bei tautossiekiančios nepriklausomybės. Be nurodytųjų yra išskiriama dar visa eilėpavienių tarptautinės teisės subjektų tokių kaip Šventasis Sostas,laisvieji miestai ir pan. Tačiau pagrindinis, seniausiai ir labiausiaiištirtas subjektas yra valstybė. Šiuo metu pasaulyje žinomos kelios valstybinės santvarkos formos –tai unitarinė valstybė, federacija ir konfederacija. Labiausiai paplitusiyra unitarinė valstybės forma. Tačiau pačios didžiausios ir galingiausiospasaulio valstybės yra federacijos, kaip pavyzdžiui – JAV, Rusija,Vokietija. Kad būtų tarptautinės teisės subjektas federacinė valstybė turiatitikti tuos pačius požymius, kokie tarptautinėje teisėje taikomivalstybei apskritai. Tie požymiai – tai suverenitetas, nuolatiniaigyventojai, apibrėžta teritorija, vyriausybė ir galėjimas užmegzti ryšiussu kitom valstybėm. Jeigu nuolatinių gyventojų ir vyriausybės atžvilgiufederacinė valstybė galima sakyti niekuo nesiskiria nuo unitarinės, tailikusieji trys požymiai jau turi gana ryškių skirtumų. Federacinė valstybė, kaip ir unitarinė turi tam tikrą apibrėžtąteritoriją, tačiau kalbant apie suverenitetą reikia pastebėti, kadfederacijoje, skirtingai, nei unitarinėje valstybėje, iškyla klausimai,susiję su pačios federacijos ir jos narių suverenitetu bei kompetencijospasiskirstymu. Federacijos narių kompetencijos ribos nagrinėjamos irkalbant apie galėjimą užmegzti ryšius su kitom valstybėm. Būtent todėlfederacinę valstybę kaip tarptautinės teisės subjektą reikia panagrinėtiatskirai nuo valstybės, kaip subjekto, apskritai.Pati sąvoka federacija yra kilusi iš lotyniško žodžio „foederatio“ –sąjunga. Dėl federacijos sąvokos iki šiol kyla nemažai ginčų. Pateiksiukelis apibrėžimus. Štai pagal P.Kūrį federacija – tai tokia valstybinės
santvarkos forma, kurioje kelios valstybės ar žemesnio lygio nacionaliniaiarba istoriškai susiklostę teritoriniai junginiai yra susivieniję į vienąvalstybę. I.I.Lukašuk federaciją apibrėžia kaip valstybinį darinį, kuriosubjektai vidaus reikalų atžvilgiu turi didelį savarankiškumą, o užsienioreikalų tvarkymas sukoncentruotas centrinės valdžios rankose. Kaip matyti, abu apibrėžimai yra skirtingi, tačiau, mano manymu,abu jie yra teisingi. Tiesiog apibrėžimų autoriai į federaciją žvelgia išskirtingų pozicijų – P.Kūris federaciją apibrėžia politologiniu aspektu, oI.I.Lukašuk – iš tarptautinės viešosios teisės pusės. Federacija tarptautinėje teisėje yra ypatingas subjektas. Visųpirma – dėl savo sandaros. Federacijos paprastai susideda iš tam tikrųteritorinių junginių, kurie yra dalį savo suvereniteto perdavę centrinėsvaldžios institucijoms. Čia svarbu pastebėti, kad visiškai savo įgalinimųvaldžios srityje federacijos narės pačiai federacijai neperduoda, o būtent– vidaus politikos srityje valdžia paskirstoma tarp federacijos narių irpačios federacijos institucijų. Tuo tarpu užsienio politika jau yraišskirtinai federacijos centrinių valdžios institucijų kompetencija. Kalbant apie valstybę kaip tarptautinės teisės subjektą reikiapastebėti, jog dauguma teisininkų tarptautinės teisės subjektuvienareikšmiškai pripažįsta tik pačią federaciją. Pavyzdžiui, V.Vadapalasnurodo, kad federacinė valstybė, o ne jos nariai, yra tarptautinės teisėssubjektas[1]. Tuo tarpu federacijos valstybės narės tarptautinės teisėssubjektais nepripažįstamos. Visų pirma, pagrindiniame tarptautinės teisėsdokumente, reguliuojančiame tarptautinių sutarčių vykdymą ir nutraukimą –1969 m. Vienos konvencijoje, federacijos narės kaip tarptautinės teisėssubjektai neminimos. P.N.Biriukov nurodo, jog joks tarptautinės teisėsšaltinis nenumato federacijos narėms galimybės savarankiškai sudarinėtitarptautines sutartis[2]. Tarp kitų dažnai yra išskiriamas momentas, kuriuo remiantisfederacijos narės nelaikomos tarptautinės teisės subjektais – dėl to, kadtarptautinius įsipareigojimus prisiima ir už visą federaciją atsako patifederacinė valstybė, o ne kiekviena jos narė atskirai. Jeigu federacijosvalstybė narė veikia nesuderinamai su federacinės valstybės tarptautiniaisįsipareigojimais – už tai pagal tarptautinę teisę atsakinga laikoma būtentfederacinė valstybė[3]. Šią taisyklę patvirtina ir 1933 metų Montevideokonvencijos „dėl valstybių teisių ir pareigų“ 2 straipsnyje esantinuostata, nurodanti, jog tarptautinėje teisėje federacinė valstybė tėratik vienas asmuo. Šią normą pliačiamai būtų galima aiškinti kaip tai, kadtarptautinėje teisėje subjektu prapažįstama federacinė valstybė kaipvalstybių narių visuma. Ir tos valstybės narės tarptautiniuose teisiniuosesantykiuose dalyvauja atstovaujamos būtent šios federacinės valstybės, o nesavarankiškai. Dažnai kaip savarankiško valstybių–federacijos narių dalyvavimotarptautiniuose santykiuose pavyzdžiai nurodomos JAV valstijos ir KanadosKvebeko provincija. Čia nurodoma, kad JAV, Kongresui sutikus, leidžiavalstijai sudaryti sutartis su užsienio valstybėmis. Kanados Kvebekoprovincija yra sudariusi sutartis su Prancūzija ir kitomis prancūziškaikalbančiomis šalimis. Tačiau kaip subjektiškumo požymių šių pavyzdžiųnegalima teikti, kadangi JAV valstijoms leidžiamos sudaryti sutartys yraribotos savo turiniu. Apribojimus čia vėlgi nustato federacinė valdžia[4].Kanados Kvebeko provincija minėtas sutartis sudarinėjo tik su centrinėsvaldžios leidimu. Iš vienos pusės, leidimas dalyvauti tarptautiniuose santykiuosevalstybėms narėms tik apsunkina pačios federacijos padėtį, kadangi taiverstų federaciją derinti savo užsienio politiką su valstybe nare, sektišios veiksmus ir pan.