ĮŽANGA
Dabartiniu metu tarptautinės teisės subjektais yra valstybės ir tarptautinės organizacijos. Vis daugiau teisės specialistų pripažįsta, kad tarptautinės teisės subjektu gali būti ir fiziniai asmenys bei tautos siekiančios nepriklausomybės. Be nurodytųjų yra išskiriama dar visa eilė pavienių tarptautinės teisės subjektų tokių kaip Šventasis Sostas, laisvieji miestai ir pan. Tačiau pagrindinis, seniausiai ir labiausiai ištirtas subjektas yra valstybė.
Šiuo metu pasaulyje žinomos kelios valstybinės santvarkos formos –
tai unitarinė valstybė, federacija ir konfederacija. Labiausiai paplitusi yra unitarinė valstybės forma. Tačiau pačios didžiausios ir galingiausios pasaulio valstybės yra federacijos, kaip pavyzdžiui – JAV, Rusija,
Vokietija.
Kad būtų tarptautinės teisės subjektas federacinė valstybė turi atitikti tuos pačius požymius, kokie tarptautinėje teisėje taikomi valstybei apskritai. Tie požymiai – tai suverenitetas, nuolatiniai gyventojai, apibrėžta teritorija, vyriausybė ir galėjimas užmegzti ryšius su kitom valstybėm. Jeigu nuolatinių gyventojų ir vyriausybės atžvilgiu federacinė valstybė galima sakyti niekuo nesiskiria nuo unitarinės, tai likusieji trys požymiai jau turi gana ryškių skirtumų.
Federacinė valstybė, kaip ir unitarinė turi tam tikrą apibrėžtą teritoriją, tačiau kalbant apie suverenitetą reikia pastebėti, kad federacijoje, skirtingai, nei unitarinėje valstybėje, iškyla klausimai, susiję su pačios federacijos ir jos narių suverenitetu bei kompetencijos pasiskirstymu. Federacijos narių kompetencijos ribos nagrinėjamos ir kalbant apie galėjimą užmegzti ryšius su kitom valstybėm. Būtent todėl federacinę valstybę kaip tarptautinės teisės subjektą reikia panagrinėti atskirai nuo valstybės, kaip subjekto, apskritai.
Pati sąvoka federacija yra kilusi iš lotyniško žodžio „foederatio“ –
sąjunga. Dėl federacijos sąvokos iki šiol kyla nemažai ginčų. Pateiksiu kelis apibrėžimus. Štai pagal P.Kūrį federacija – tai tokia valstybinės santvarkos forma, kurioje kelios valstybės ar žemesnio lygio nacionaliniai arba istoriškai susiklostę teritoriniai junginiai yra susivieniję į vieną valstybę. I.I.Lukašuk federaciją apibrėžia kaip valstybinį darinį, kurio subjektai vidaus reikalų atžvilgiu turi didelį savarankiškumą, o užsienio reikalų tvarkymas sukoncentruotas centrinės valdžios rankose.
Kaip matyti, abu apibrėžimai yra skirtingi, tačiau, mano manymu, abu jie yra teisingi. Tiesiog apibrėžimų autoriai į federaciją žvelgia iš skirtingų pozicijų – P.Kūris federaciją apibrėžia politologiniu aspektu, o
I.I.Lukašuk – iš tarptautinės viešosios teisės pusės.
Federacija tarptautinėje teisėje yra ypatingas subjektas. Visų pirma – dėl savo sandaros. Federacijos paprastai susideda iš tam tikrų teritorinių junginių, kurie yra dalį savo suvereniteto perdavę centrinės valdžios institucijoms. Čia svarbu pastebėti, kad visiškai savo įgalinimų valdžios srityje federacijos narės pačiai federacijai neperduoda, o būtent
– vidaus politikos srityje valdžia paskirstoma tarp federacijos narių ir pačios federacijos institucijų. Tuo tarpu užsienio politika jau yra išskirtinai federacijos centrinių valdžios institucijų kompetencija.
Kalbant apie valstybę kaip tarptautinės teisės subjektą reikia pastebėti, jog dauguma teisininkų tarptautinės teisės subjektu vienareikšmiškai pripažįsta tik pačią federaciją. Pavyzdžiui, V.Vadapalas nurodo, kad federacinė valstybė, o ne jos nariai, yra tarptautinės teisės subjektas[1]. Tuo tarpu federacijos valstybės narės tarptautinės teisės subjektais nepripažįstamos. Visų pirma, pagrindiniame tarptautinės teisės dokumente, reguliuojančiame tarptautinių sutarčių vykdymą ir nutraukimą –
1969 m. Vienos konvencijoje, federacijos narės kaip tarptautinės teisės subjektai neminimos. P.N.Biriukov nurodo, jog joks tarptautinės teisės šaltinis nenumato federacijos narėms galimybės savarankiškai sudarinėti tarptautines sutartis[2].
Tarp kitų dažnai yra išskiriamas momentas, kuriuo remiantis federacijos narės nelaikomos tarptautinės teisės subjektais – dėl to, kad tarptautinius įsipareigojimus prisiima ir už visą federaciją atsako pati federacinė valstybė, o ne kiekviena jos narė atskirai.
Jeigu federacijos valstybė narė veikia nesuderinamai su federacinės valstybės tarptautiniais įsipareigojimais – už tai pagal tarptautinę teisę atsakinga laikoma būtent federacinė valstybė[3]. Šią taisyklę patvirtina ir 1933 metų Montevideo konvencijos „dėl valstybių teisių ir pareigų“ 2 straipsnyje esanti nuostata, nurodanti, jog tarptautinėje teisėje federacinė valstybė tėra tik vienas asmuo.
Šią normą pliačiamai būtų galima aiškinti kaip tai, kad tarptautinėje teisėje subjektu prapažįstama federacinė valstybė kaip valstybių narių visuma. Ir tos valstybės narės tarptautiniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja atstovaujamos būtent šios federacinės valstybės, o ne savarankiškai.
Dažnai kaip savarankiško valstybių–federacijos narių dalyvavimo tarptautiniuose santykiuose pavyzdžiai nurodomos JAV valstijos ir Kanados
Kvebeko provincija. Čia nurodoma, kad JAV, Kongresui sutikus, leidžia valstijai sudaryti sutartis su užsienio valstybėmis. Kanados Kvebeko provincija yra sudariusi sutartis su Prancūzija ir kitomis prancūziškai kalbančiomis šalimis. Tačiau kaip subjektiškumo požymių šių pavyzdžių negalima teikti, kadangi JAV valstijoms leidžiamos sudaryti sutartys yra ribotos savo turiniu. Apribojimus čia vėlgi nustato federacinė valdžia[4].
Kanados Kvebeko provincija minėtas sutartis sudarinėjo tik su centrinės valdžios leidimu.
Iš vienos pusės, leidimas dalyvauti tarptautiniuose santykiuose valstybėms narėms tik apsunkina pačios federacijos padėtį, kadangi tai verstų federaciją derinti savo užsienio politiką su valstybe nare, sekti šios veiksmus ir pan. Iš kitos pusės, kalbant apie teisingumo principą, kai kurie autoriai pastebi, jog suteikimas tam tikrų galių federacijos narėms tarptautinės teisės srityje pažeidžia kitų, unitarinių, valstybių teises.
Štai, kad ir pavyzdys su prekybos sutartimi tarp JAV ir Olandijos (1956
m.). Pagal šią sutartį buvo numatyta, jog jeigu viena ar kita JAV valstija nesuteiks tokio režimo kitos valstybės piliečiams, tai JAV piliečiai, gyvenantys toje valstijoje, negalės naudotis tokiu režimu toje valstybėje.
I.I.Lukašuk teigia, jog tokios sutarties sąlygos yra nelygios abiems pusėms[5]. Manau, kad šis teiginys yra teisingas, kadangi kaip nurodyta šią sutartį sudarė JAV ir Olandija. Taigi, subjektai yra JAV ir Olandija.
Tačiau kuomet kalbama apie atsakomybę ir jos taikymo ribas, tuomet JAV kaip subjektas jau tampa ne vieningas, o padalintas į atskiras valstijas.
Remiantis tokia sutartimi galima teigti, kad sutartį pažeidus Olandijai, ši ir atsakys visa savo apimtimi kaip subjektas. Tuo tarpu jei sutartį pažeis
JAV, tuomet atsakomybė atsiras tik tam tikrai JAV teritorijos daliai –
valstijai, kurioje buvo pažeista sutartis. Tačiau sutartis sudaryta ne tarp
Olandijos ir kokios nors JAV valstijos , o tarp Olandijos ir JAV. Būtent dėl to šiuo atveju sutarties šalys nėra lygiateisės.
Kalbant apie federacinių valstybių sudaromas tarptautines sutartis reikia vėlgi paminėti Vienos konvenciją „Dėl tarptautinių sutarčių teisės“.
Šios kovencijos 29 str. reglamentuoja sutarčių taikymo teritoriją.
Straipsnyje nurodoma, kad jei kitokia šalių valia nėra numanoma iš sutarties ir nėra kitaip išreikšta, sutartis kiekvienai tos sutarties šaliai yra privaloma visoje jos teritorijoje. Kaip žinoma, federacinės valstybės teritorija yra visa jos teritorija, kuri padalinta į administracinius vienetus – jie paprastai yra nustatomi pagal valstybių–narių teritorijos ribas. Taigi ši norma dar kartą pabrėžia, jog tarptautinės teisės subjektas yra federacinė valstybė, o ne kuri nors jos dalis.
Tiesa, reikia paminėti šioje normoje esančią išlygą – „jeigu kitokia šalių valia nėra numatoma iš sutarties“. Būtent ši išlyga leidžia sutartį sudarančioms valstybėms numatyti tam tikrus sutarties veikimo apribojimus teritoriniu atžvilgiu. Tame tarpe tai gali būti ir apribojimai sutarties galiojimui federacinės valstybės sudedamojoje dalyje – valsybėje narėje. Dėl šios išlygos ir yra galimos tokios sutartys kaip jau minėtoji
JAV ir Olandijos 1956 metų prekybos sutartis. Vis tik bendroji taisyklė yra ta, jog sutartis galioja visoje valstybės teritorijoje. Kadangi dėl federacinių valstybių nėra numatyta dar kokių nors išlygų, todėl galima teigti, kad joms ši norma galioja lygiai taip pačiai kaip ir unitarinėms valstybėms.
Apie aukštesnius federacijos įgalinimus tarptautinėje teisėje (arba užsienio politikoje) dažnai nurodoma netgi pačių federacijų konstitucijose.
Štai JAV Konstitucijos VI str. JAV vardu sudarytas sutartis prilygina pačiai konstitucijai ir įstatymams kaip „aukštesniąją šalies teisę“, kuria privalo vadovautis visų valstijų teisėjai.
Vokietijos Konstitucijoje yra nuostata, jog tarptautinių susitarimų sudarymas su užsienio valstybėm yra išskirtinai federacijos kompetencijoje, o tarptautinės teisės normų, kaip sudėtinės Vokietijos vidaus teisės dalies, nuostatos yra privalomos visoje federacijos teritorijoje.[6] Iš pateiktų pavyzdžių matyti, jog jau pačių federacinių valstybių vidaus teisės normos apriboja federacijos subjektų galias tarptautinėje teisėje.
Manau, kad šie apribojimai taip pat turėjo įtakos tam, jog vėliau ir tarptautinės teisės normos tarptautinės teisės subjektu pripažintų tik federaciją visumoje, o ne atskirus jos struktūrinius vienetus.
Nors, kaip jau minėjau, tarptautinėje teisėje nėra normų reglamentuojančių federacinės valstybės sudedamųjų dalių teisinio statuso tarptautinėje teisėje ir nurodančių, kad jos yra tarptautinės teisės subjektas, tačiau yra autorių, kurie teigia, jog iš kitos pusės – nėra ir normų paneigiančių šių sudedamųjų dalių subjektiškumą. Tam tikrą federacijos sudedamųjų dalių subjektiškumą įrodinėja G.V.Ignatenko. Pagal jį yra penki komponentai, kurie patvirtina sąlyginį fedracijos narių subjektiškumą tarptautinėje teisėje. Šie komponentai tai:
1. Tarptautinės teisės subjektų įvairovė;
2. Federacinių valstybių tarpusavio sutartys;
3. Ukrainos ir Baltarusijos pavyzdys;
4. Buvusios Sovietų sąjungos respublikų tarptautinis statusas
1990 – 1991 metais;
5. Federacinių valstybių subjektų tarptautinė veikla[7].
Kiekvienas iš šių komponentų kažkuria dalimi patvirtina federacijos subjektų galimybę dalyvauti tarptautiniuose santykiuose bei turėti tam tikras teises ir prisiimti įsipareigojimus. Visų pirma G.V.Ignatenko pažymi, jog tarptautinėje teisėje preziumuojama teisės subjektų įvairovė ir todėl negalima atmesti naujų subjektų atsiradimo galimybės. Šis argumentas nėra klaidingas, tačiau jis yra nukreiptas į ateitį, t.y. daroma prielaida, jog ateityje nėra užkirstas kelias federacijų narėms tapti tarptautinės teisės subjektais. Tuo tarpu nagrinėjant dabartinę federacijų narių padėtį tarptautinėje teisėje šiuo argumentu remiantis tikrai negalima tvirtinti, kad jos šiuo metu yra tarptautinės teisės subjektai.
Antrasis argumentas susijęs su federacinių valstybių tarpusavio sutartimis. G.V.Ignatenko nurodo, kad kartais federacinė valstybės tarpusavio sutartimis nustato savo sudedamųjų dalių (federacijos narių)
teises savarankiškai palaikyti tarptautinius santykius bei sudarinėti tarptautines sutartis tiek su kitos federacinės valstybės narėmis , tiek ir su pačiomis federacinėmis valstybėmis. Kaip pavyzdys pateikiama 1989 metų
SSSR ir Kanados sutartis dėl SSSR sąjunginių respublikų ir Kanados provincijų bendradarbiavimo[8].
Panašus į šį yra ir penktasis argumentas dėl federacinių valstybių subjektų tarptautinės veikla, kuris grindžiamas tuo, jog tarptautinio bendradarbiavimo eigoje susiklostė tokia praktika, kad galingų didelių federacinių valstybių (tokių kaip JAV, Kanada, Australija) narės (valstijos, provincijos, žemės ir pan.) įstoja į tarptautinius santykius viena su kita (vienos federacijos narė su kitos federacijos nare), o atskirais atvejais tarptautiniai sutartiniai santykiai atsiranda netgi tarp vienos federacinės valstybės narės ir kitos valstybės. Čia kaip pavyzdį
G.V.Ignatenko pateikia jau minėtą sutartį tarp Kanados Kvebeko provincijos ir Prancūzijos[9]. Tačiau abu šie argumentai, mano nuomone nėra visiškai tikslūs. Visų pirma, jeigu dėl federacijų narių bendradarbiavimo ir netgi sąlyginio savarankiškumo tarptautiniame lygmenyje susitaria pačios federacinės valstybės, tai tokiu atveju manau tarptautinės teisės subjektas vistiek išlieka tas pats – federacinė valstybė. O valstybės–narės nėra savarankiškas subjektas, kadangi veikia federacijų vidaus norminių aktų apibrėžtose ir sutartyse nustatytose ribose. Tuo tarpu dėl Kvebeko ir
Prancūzijos sutarties jau minėjau, todėl nesiplėsiu, tik dar galima pabrėžti, kad Kvebekas taip pat veikė Kanados federacinės valdžios suteiktose ribose. O valstybės – tarptautinės teisės subjekto pagrindinis požymis yra suverenitetas.
Kiek įdomesni teisiniu požiūriu yra trečias ir ketvirtas argumentai. Abu jie susiję su buvusia Sovietų sąjunga. 1944 metais Ukrainai ir Baltarusijai buvo leista tapti JTO narėmis kartu su SSSR. Tuo būdu gavosi, kad JTO narėmis buvo ir pati federacinė valstybė (SSSR) ir jos sudedamosios dalys (Ukraina ir Baltarusija). Faktiškai šį atvejį dabar politologai aiškina kaip SSSR siekį turėti JTO ne vieną balsą, o tris.
Tačiau pažvelgus iš teisinės pusės, manau, kad šį atvejį galima laikyti pavyzdžiu to, kad federacijos sudedamoji dalis taip pat gali būti tarptautinės teisės subjektu. Juk į JTO jos buvo priimtos kaip atskiros valstybės, gavo balso teisę.
Panašus atvejis buvo ir 1990 – 1991 metais griūvant Sovietų sąjungai. Tuomet dar tik rengdamosis skelbti nepriklausomybę ir ruošdamos tam įstatyminę bazę, sąjunginės respublikos dar būdamos federacinės valstybės (tebeegzistavusios SSSR) narėmis, vykdė aktyvią savarankišką veiklą užsienio politikos srityje, sudarinėjo sutartis su kitų federacinių valstybių narėmis įvairias sutartis (kaip pavyzdį G.V.Ignatenko pateikia
Rusijos federacinę respubliką, tuo metu įėjusią į SSSR sudėtį, kuri sudarinėjo įvairias sutartis tiek su JAV valstijosmis tiek ir su Vengrijos,
Čekoslovakijos vyriausybėmis)[10]. Tokį sutarčių sudarymo faktą tarp sąjunginių respublikų ir užsienio valstybių G.V.Ignatenko laiko kaip šių respublikų tarptautinio – teisinio statuso pripažinimą. Aišku, tarptautinio
– teisinio statuso pripažinimas čia matimas, tačiau, manau, kad sureikšminti šio įvykio vis tik nereikėtų, kadangi jis buvo įtakotas to meto geopolitinės padėties ir iš tikrųjų nei viena užsienio valstybė nepuolė pripažinėti sąjunginių respublikų bei sudarinėti su jomis sutarčių.
Tik po to, kai Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę ir visas pasaulis pamatė, kad SSSR neišvengiamai suirs, tik tada atsirado tarptautinis pripažinimas. Ir šiuo atveju, manau , kad tą respublikų tarptautinio –
teisinio statuso pripažinimą užsienio valstybėmis reiktų laikyti ne kaip pripažinimą jų kaip federacijos narių – tarptautinės teisės subjektų, o kaip tarptautinės teisės subjektų – būsimų nepriklausomų valstybių.
G.V.Ignatenko taip pabrėžtinai pateikiamus pavyzdžius su sutarčių sudarinėjimu tarp vienos federacinės valstybės narės ir kitos federacinės valstybės narės, kaip įrodymą šių narių tarptautinio teisinio subjektiškumo paneigia P.N.Biriukov. jis teigia, kad pagrindinis valstybės – tarptautinės teisės subjekto požymis yra jos gebėjimas savarankiškai sudarinėti tarptautines sutartis. Tuo tarpu sutartys tarp federacijų subjektų, kaip ir susitarimai tarp valstybės ir stambios užsienio kompanijos, nėra laikoma tarptautine sutartimi[11]. Būtent šis argumentas, manau, leidžia tiksliausiai apibrėžti federacijos subjektų padėtį tarptautinėje teisėje.
Tarptautinės teisės subjektas yra tik pati federacinė valstybė, tuo tarpu jos narės, nors ir turi tam tikrą veikimo laisvę tarptautiniuose santykiuose, tačiau veikia tik ribose, kurios paprastai nustatomos arba federacinės valstybės konstitucijoje, arba federacinių valstybių tarpusavio sutartyse. Federacijos narės tarptautiniuose santykiuose veikia būtent šių teisės aktų apibrėžtose ribose.
IŠVADOS
Apibendrinant galima pasakyti, kad federacija – tai tokia valstybinės santvarkos forma, kurioje kelios valstybės ar žemesnio lygio nacionaliniai arba istoriškai susiklostę teritoriniai junginiai yra susivieniję į vieną valstybę ir šios valstybės subjektai vidaus reikalų atžvilgiu turi didelį savarankiškumą, o užsienio reikalų tvarkymas sukoncentruotas centrinės valdžios rankose.
Kaip tarptautinės teisės subjektas, federacinė valstybė privalo turėti tai suverenitetą, nuolatinius gyventojus, apibrėžtą teritoriją, vyriausybę ir gebėjimą užmegzti ryšius su kitom valstybėm. Iš bendro valstybių tarpo federaciją, kaip tarptautinės teisės subjektą išskiria jos specifinė sandara. Federacijos paprastai susideda iš tam tikrų teritorinių junginių, kurie yra dalį savo suvereniteto perdavę centrinės valdžios institucijoms.
Nors vidaus politikos srityje federacijos narės turi gana didelę kompetenciją, tačiau tarptautinėje teisėje vieningai pripažįstama, kad subjektu gali būti tik pati federacija, o jos narės – ne. Vieninteliu ypatingesniu pripažįstamas atvejis, kuomet 1944 metais Ukrainai ir
Baltarusijai buvo leista tapti JTO narėmis kartu su SSSR. Jos buvo priimtos kaip atskiros valstybės, gavo balso teisę.
Tačiau tai kol kas vienintelis toks unikalus pavyzdys, o bendrai pripažįstama, kad federacijos narės negali būti tarptautinės teisės subjektais.
Naudota literatūra
1. V.Vadapalas. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis. V. 1998
2. P.Kūris, M.Požarskas. Tarptautinės teisės apybraižos. V. 1985
3. Michael Akehurst, Peter Malanczuk. Šiuolaikinis tarptautinės teisės įvadas. V.2000.
4. P.N.Biriukov. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 2000.
5. I.I.Lukašuk. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 2000.
6. G.V.Ignatenko. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 1995.
7. 1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės. Valstybės žinios. 2002 Nr.13 – 480
[1] V.Vadapalas. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis. V. 1998. p.176
[2] P.N.Biriukov. Šiuolaikinis tarptautinės teisės įvadas. Maskva. 2000. p.
57
[3] Michael Akehurst, Peter Malanczuk. Šiuolaikinis tarptautinės teisės įvadas. V.2000. p. 115
[4] Michael Akehurst, Peter Malanczuk. Šiuolaikinis tarptautinės teisės įvadas. V.2000. p. 115
[5] I.I.Lukašuk. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 2000. p. 327
[6] G.V.Ignatenko. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 1995. p. 63
[7] G.V.Ignatenko. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 1995. p. 69
[8] Ten pat. p. 69
[9] Ten pat. p. 69
[10] G.V.Ignatenko. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 1995. p. 69
[11] P.N.Biriukov. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 2000. p. 57