ĮŽANGA
Dabartiniu metu tarptautinės teisės subjektais yra valstybės irtarptautinės organizacijos. Vis daugiau teisės specialistų pripažįsta, kadtarptautinės teisės subjektu gali būti ir fiziniai asmenys bei tautossiekiančios nepriklausomybės. Be nurodytųjų yra išskiriama dar visa eilėpavienių tarptautinės teisės subjektų tokių kaip Šventasis Sostas,laisvieji miestai ir pan. Tačiau pagrindinis, seniausiai ir labiausiaiištirtas subjektas yra valstybė. Šiuo metu pasaulyje žinomos kelios valstybinės santvarkos formos –tai unitarinė valstybė, federacija ir konfederacija. Labiausiai paplitusiyra unitarinė valstybės forma. Tačiau pačios didžiausios ir galingiausiospasaulio valstybės yra federacijos, kaip pavyzdžiui – JAV, Rusija,Vokietija. Kad būtų tarptautinės teisės subjektas federacinė valstybė turiatitikti tuos pačius požymius, kokie tarptautinėje teisėje taikomivalstybei apskritai. Tie požymiai – tai suverenitetas, nuolatiniaigyventojai, apibrėžta teritorija, vyriausybė ir galėjimas užmegzti ryšiussu kitom valstybėm. Jeigu nuolatinių gyventojų ir vyriausybės atžvilgiufederacinė valstybė galima sakyti niekuo nesiskiria nuo unitarinės, tailikusieji trys požymiai jau turi gana ryškių skirtumų. Federacinė valstybė, kaip ir unitarinė turi tam tikrą apibrėžtąteritoriją, tačiau kalbant apie suverenitetą reikia pastebėti, kadfederacijoje, skirtingai, nei unitarinėje valstybėje, iškyla klausimai,susiję su pačios federacijos ir jos narių suverenitetu bei kompetencijospasiskirstymu. Federacijos narių kompetencijos ribos nagrinėjamos irkalbant apie galėjimą užmegzti ryšius su kitom valstybėm. Būtent todėlfederacinę valstybę kaip tarptautinės teisės subjektą reikia panagrinėtiatskirai nuo valstybės, kaip subjekto, apskritai.Pati sąvoka federacija yra kilusi iš lotyniško žodžio „foederatio“ –sąjunga. Dėl federacijos sąvokos iki šiol kyla nemažai ginčų. Pateiksiukelis apibrėžimus. Štai pagal P.Kūrį federacija – tai tokia valstybinės
santvarkos forma, kurioje kelios valstybės ar žemesnio lygio nacionaliniaiarba istoriškai susiklostę teritoriniai junginiai yra susivieniję į vienąvalstybę. I.I.Lukašuk federaciją apibrėžia kaip valstybinį darinį, kuriosubjektai vidaus reikalų atžvilgiu turi didelį savarankiškumą, o užsienioreikalų tvarkymas sukoncentruotas centrinės valdžios rankose. Kaip matyti, abu apibrėžimai yra skirtingi, tačiau, mano manymu,abu jie yra teisingi. Tiesiog apibrėžimų autoriai į federaciją žvelgia išskirtingų pozicijų – P.Kūris federaciją apibrėžia politologiniu aspektu, oI.I.Lukašuk – iš tarptautinės viešosios teisės pusės. Federacija tarptautinėje teisėje yra ypatingas subjektas. Visųpirma – dėl savo sandaros. Federacijos paprastai susideda iš tam tikrųteritorinių junginių, kurie yra dalį savo suvereniteto perdavę centrinėsvaldžios institucijoms. Čia svarbu pastebėti, kad visiškai savo įgalinimųvaldžios srityje federacijos narės pačiai federacijai neperduoda, o būtent– vidaus politikos srityje valdžia paskirstoma tarp federacijos narių irpačios federacijos institucijų. Tuo tarpu užsienio politika jau yraišskirtinai federacijos centrinių valdžios institucijų kompetencija. Kalbant apie valstybę kaip tarptautinės teisės subjektą reikiapastebėti, jog dauguma teisininkų tarptautinės teisės subjektuvienareikšmiškai pripažįsta tik pačią federaciją. Pavyzdžiui, V.Vadapalasnurodo, kad federacinė valstybė, o ne jos nariai, yra tarptautinės teisėssubjektas[1]. Tuo tarpu federacijos valstybės narės tarptautinės teisėssubjektais nepripažįstamos. Visų pirma, pagrindiniame tarptautinės teisėsdokumente, reguliuojančiame tarptautinių sutarčių vykdymą ir nutraukimą –1969 m. Vienos konvencijoje, federacijos narės kaip tarptautinės teisėssubjektai neminimos. P.N.Biriukov nurodo, jog joks tarptautinės teisėsšaltinis nenumato federacijos narėms galimybės savarankiškai sudarinėtitarptautines sutartis[2]. Tarp kitų dažnai yra išskiriamas momentas, kuriuo remiantisfederacijos narės nelaikomos tarptautinės teisės subjektais – dėl to, kadtarptautinius įsipareigojimus prisiima ir už visą federaciją atsako patifederacinė valstybė, o ne kiekviena jos narė atskirai. Jeigu federacijosvalstybė narė veikia nesuderinamai su federacinės valstybės tarptautiniaisįsipareigojimais – už tai pagal tarptautinę teisę atsakinga laikoma būtentfederacinė valstybė[3]. Šią taisyklę patvirtina ir 1933 metų Montevideokonvencijos „dėl valstybių teisių ir pareigų“ 2 straipsnyje esantinuostata, nurodanti, jog tarptautinėje teisėje federacinė valstybė tėratik vienas asmuo. Šią normą pliačiamai būtų galima aiškinti kaip tai, kadtarptautinėje teisėje subjektu prapažįstama federacinė valstybė kaipvalstybių narių visuma. Ir tos valstybės narės tarptautiniuose teisiniuosesantykiuose dalyvauja atstovaujamos būtent šios federacinės valstybės, o nesavarankiškai. Dažnai kaip savarankiško valstybių–federacijos narių dalyvavimotarptautiniuose santykiuose pavyzdžiai nurodomos JAV valstijos ir KanadosKvebeko provincija. Čia nurodoma, kad JAV, Kongresui sutikus, leidžiavalstijai sudaryti sutartis su užsienio valstybėmis. Kanados Kvebekoprovincija yra sudariusi sutartis su Prancūzija ir kitomis prancūziškaikalbančiomis šalimis. Tačiau kaip subjektiškumo požymių šių pavyzdžiųnegalima teikti, kadangi JAV valstijoms leidžiamos sudaryti sutartys yraribotos savo turiniu. Apribojimus čia vėlgi nustato federacinė valdžia[4].Kanados Kvebeko provincija minėtas sutartis sudarinėjo tik su centrinėsvaldžios leidimu. Iš vienos pusės, leidimas dalyvauti tarptautiniuose santykiuosevalstybėms narėms tik apsunkina pačios federacijos padėtį, kadangi taiverstų federaciją derinti savo užsienio politiką su valstybe nare, sektišios veiksmus ir pan. Iš kitos pusės, kalbant apie teisingumo principą, kaikurie autoriai pastebi, jog suteikimas tam tikrų galių federacijos narėmstarptautinės teisės srityje pažeidžia kitų, unitarinių, valstybių teises.Štai, kad ir pavyzdys su prekybos sutartimi tarp JAV ir Olandijos (1956m.). Pagal šią sutartį buvo numatyta, jog jeigu viena ar kita JAV valstijanesuteiks tokio režimo kitos valstybės piliečiams, tai JAV piliečiai,gyvenantys toje valstijoje, negalės naudotis tokiu režimu toje valstybėje.I.I.Lukašuk teigia, jog tokios sutarties sąlygos yra nelygios abiemspusėms[5]. Manau, kad šis teiginys yra teisingas, kadangi kaip nurodyta šiąsutartį sudarė JAV ir Olandija. Taigi, subjektai yra JAV ir Olandija.Tačiau kuomet kalbama apie atsakomybę ir jos taikymo ribas, tuomet JAV kaipsubjektas jau tampa ne vieningas, o padalintas į atskiras valstijas.Remiantis tokia sutartimi galima teigti, kad sutartį pažeidus Olandijai, šiir atsakys visa savo apimtimi kaip subjektas. Tuo tarpu jei sutartį pažeisJAV, tuomet atsakomybė atsiras tik tam tikrai JAV teritorijos daliai –valstijai, kurioje buvo pažeista sutartis. Tačiau sutartis sudaryta ne tarpOlandijos ir kokios nors JAV valstijos , o tarp Olandijos ir JAV. Būtentdėl to šiuo atveju sutarties šalys nėra lygiateisės. Kalbant apie federacinių valstybių sudaromas tarptautines sutartisreikia vėlgi paminėti Vienos konvenciją „Dėl tarptautinių sutarčių teisės“.Šios kovencijos 29 str. reglamentuoja sutarčių taikymo teritoriją.Straipsnyje nurodoma, kad jei kitokia šalių valia nėra numanoma išsutarties ir nėra kitaip išreikšta, sutartis kiekvienai tos sutartiesšaliai yra privaloma visoje jos teritorijoje. Kaip žinoma, federacinėsvalstybės teritorija yra visa jos teritorija, kuri padalinta įadministracinius vienetus – jie paprastai yra nustatomi pagalvalstybių–narių teritorijos ribas. Taigi ši norma dar kartą pabrėžia, jogtarptautinės teisės subjektas yra federacinė valstybė, o ne kuri nors josdalis. Tiesa, reikia paminėti šioje normoje esančią išlygą – „jeigukitokia šalių valia nėra numatoma iš sutarties“. Būtent ši išlyga leidžiasutartį sudarančioms valstybėms numatyti tam tikrus sutarties veikimoapribojimus teritoriniu atžvilgiu. Tame tarpe tai gali būti ir apribojimaisutarties galiojimui federacinės valstybės sudedamojoje dalyje – valsybėjenarėje. Dėl šios išlygos ir yra galimos tokios sutartys kaip jau minėtojiJAV ir Olandijos 1956 metų prekybos sutartis. Vis tik bendroji taisyklė yrata, jog sutartis galioja visoje valstybės teritorijoje. Kadangi dėlfederacinių valstybių nėra numatyta dar kokių nors išlygų, todėl galimateigti, kad joms ši norma galioja lygiai taip pačiai kaip ir unitarinėmsvalstybėms. Apie aukštesnius federacijos įgalinimus tarptautinėje teisėje (arbaužsienio politikoje) dažnai nurodoma netgi pačių federacijų konstitucijose.Štai JAV Konstitucijos VI str. JAV vardu sudarytas sutartis prilyginapačiai konstitucijai ir įstatymams kaip „aukštesniąją šalies teisę“, kuriaprivalo vadovautis visų valstijų teisėjai. Vokietijos Konstitucijoje yranuostata, jog tarptautinių susitarimų sudarymas su užsienio valstybėm yraišskirtinai federacijos kompetencijoje, o tarptautinės teisės normų, kaipsudėtinės Vokietijos vidaus teisės dalies, nuostatos yra privalomos visojefederacijos teritorijoje.[6] Iš pateiktų pavyzdžių matyti, jog jau pačiųfederacinių valstybių vidaus teisės normos apriboja federacijos subjektųgalias tarptautinėje teisėje. Manau, kad šie apribojimai taip pat turėjoįtakos tam, jog vėliau ir tarptautinės teisės normos tarptautinės teisėssubjektu pripažintų tik federaciją visumoje, o ne atskirus josstruktūrinius vienetus. Nors, kaip jau minėjau, tarptautinėje teisėje nėra normųreglamentuojančių federacinės valstybės sudedamųjų dalių teisinio statusotarptautinėje teisėje ir nurodančių, kad jos yra tarptautinės teisėssubjektas, tačiau yra autorių, kurie teigia, jog iš kitos pusės – nėra irnormų paneigiančių šių sudedamųjų dalių subjektiškumą. Tam tikrąfederacijos sudedamųjų dalių subjektiškumą įrodinėja G.V.Ignatenko. Pagaljį yra penki komponentai, kurie patvirtina sąlyginį fedracijos nariųsubjektiškumą tarptautinėje teisėje. Šie komponentai tai: 1. Tarptautinės teisės subjektų įvairovė; 2. Federacinių valstybių tarpusavio sutartys; 3. Ukrainos ir Baltarusijos pavyzdys; 4. Buvusios Sovietų sąjungos respublikų tarptautinis statusas 1990 – 1991 metais; 5. Federacinių valstybių subjektų tarptautinė veikla[7].Kiekvienas iš šių komponentų kažkuria dalimi patvirtina federacijossubjektų galimybę dalyvauti tarptautiniuose santykiuose bei turėti tamtikras teises ir prisiimti įsipareigojimus. Visų pirma G.V.Ignatenkopažymi, jog tarptautinėje teisėje preziumuojama teisės subjektų įvairovė irtodėl negalima atmesti naujų subjektų atsiradimo galimybės. Šis argumentasnėra klaidingas, tačiau jis yra nukreiptas į ateitį, t.y. daromaprielaida, jog ateityje nėra užkirstas kelias federacijų narėms taptitarptautinės teisės subjektais. Tuo tarpu nagrinėjant dabartinę federacijųnarių padėtį tarptautinėje teisėje šiuo argumentu remiantis tikrai negalimatvirtinti, kad jos šiuo metu yra tarptautinės teisės subjektai. Antrasis argumentas susijęs su federacinių valstybių tarpusaviosutartimis. G.V.Ignatenko nurodo, kad kartais federacinė valstybėstarpusavio sutartimis nustato savo sudedamųjų dalių (federacijos narių)teises savarankiškai palaikyti tarptautinius santykius bei sudarinėtitarptautines sutartis tiek su kitos federacinės valstybės narėmis , tiek irsu pačiomis federacinėmis valstybėmis. Kaip pavyzdys pateikiama 1989 metųSSSR ir Kanados sutartis dėl SSSR sąjunginių respublikų ir Kanadosprovincijų bendradarbiavimo[8]. Panašus į šį yra ir penktasis argumentas dėl federacinių valstybiųsubjektų tarptautinės veikla, kuris grindžiamas tuo, jog tarptautiniobendradarbiavimo eigoje susiklostė tokia praktika, kad galingų dideliųfederacinių valstybių (tokių kaip JAV, Kanada, Australija) narės(valstijos, provincijos, žemės ir pan.) įstoja į tarptautinius santykiusviena su kita (vienos federacijos narė su kitos federacijos nare), oatskirais atvejais tarptautiniai sutartiniai santykiai atsiranda netgi tarpvienos federacinės valstybės narės ir kitos valstybės. Čia kaip pavyzdįG.V.Ignatenko pateikia jau minėtą sutartį tarp Kanados Kvebeko provincijosir Prancūzijos[9]. Tačiau abu šie argumentai, mano nuomone nėra visiškaitikslūs. Visų pirma, jeigu dėl federacijų narių bendradarbiavimo ir netgisąlyginio savarankiškumo tarptautiniame lygmenyje susitaria pačiosfederacinės valstybės, tai tokiu atveju manau tarptautinės teisės subjektasvistiek išlieka tas pats – federacinė valstybė. O valstybės–narės nėrasavarankiškas subjektas, kadangi veikia federacijų vidaus norminių aktųapibrėžtose ir sutartyse nustatytose ribose. Tuo tarpu dėl Kvebeko irPrancūzijos sutarties jau minėjau, todėl nesiplėsiu, tik dar galimapabrėžti, kad Kvebekas taip pat veikė Kanados federacinės valdžiossuteiktose ribose. O valstybės – tarptautinės teisės subjekto pagrindinispožymis yra suverenitetas. Kiek įdomesni teisiniu požiūriu yra trečias ir ketvirtasargumentai. Abu jie susiję su buvusia Sovietų sąjunga. 1944 metais Ukrainaiir Baltarusijai buvo leista tapti JTO narėmis kartu su SSSR. Tuo būdugavosi, kad JTO narėmis buvo ir pati federacinė valstybė (SSSR) ir jossudedamosios dalys (Ukraina ir Baltarusija). Faktiškai šį atvejį dabarpolitologai aiškina kaip SSSR siekį turėti JTO ne vieną balsą, o tris.Tačiau pažvelgus iš teisinės pusės, manau, kad šį atvejį galima laikytipavyzdžiu to, kad federacijos sudedamoji dalis taip pat gali būtitarptautinės teisės subjektu. Juk į JTO jos buvo priimtos kaip atskirosvalstybės, gavo balso teisę. Panašus atvejis buvo ir 1990 – 1991 metais griūvant Sovietųsąjungai. Tuomet dar tik rengdamosis skelbti nepriklausomybę ir ruošdamostam įstatyminę bazę, sąjunginės respublikos dar būdamos federacinėsvalstybės (tebeegzistavusios SSSR) narėmis, vykdė aktyvią savarankiškąveiklą užsienio politikos srityje, sudarinėjo sutartis su kitų federaciniųvalstybių narėmis įvairias sutartis (kaip pavyzdį G.V.Ignatenko pateikiaRusijos federacinę respubliką, tuo metu įėjusią į SSSR sudėtį, kurisudarinėjo įvairias sutartis tiek su JAV valstijosmis tiek ir su Vengrijos,Čekoslovakijos vyriausybėmis)[10]. Tokį sutarčių sudarymo faktą tarpsąjunginių respublikų ir užsienio valstybių G.V.Ignatenko laiko kaip šiųrespublikų tarptautinio – teisinio statuso pripažinimą. Aišku, tarptautinio– teisinio statuso pripažinimas čia matimas, tačiau, manau, kadsureikšminti šio įvykio vis tik nereikėtų, kadangi jis buvo įtakotas tometo geopolitinės padėties ir iš tikrųjų nei viena užsienio valstybėnepuolė pripažinėti sąjunginių respublikų bei sudarinėti su jomis sutarčių.Tik po to, kai Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę ir visas pasaulispamatė, kad SSSR neišvengiamai suirs, tik tada atsirado tarptautinispripažinimas. Ir šiuo atveju, manau , kad tą respublikų tarptautinio –teisinio statuso pripažinimą užsienio valstybėmis reiktų laikyti ne kaippripažinimą jų kaip federacijos narių – tarptautinės teisės subjektų, okaip tarptautinės teisės subjektų – būsimų nepriklausomų valstybių. G.V.Ignatenko taip pabrėžtinai pateikiamus pavyzdžius su sutarčiųsudarinėjimu tarp vienos federacinės valstybės narės ir kitos federacinėsvalstybės narės, kaip įrodymą šių narių tarptautinio teisinio subjektiškumopaneigia P.N.Biriukov. jis teigia, kad pagrindinis valstybės – tarptautinėsteisės subjekto požymis yra jos gebėjimas savarankiškai sudarinėtitarptautines sutartis. Tuo tarpu sutartys tarp federacijų subjektų, kaip irsusitarimai tarp valstybės ir stambios užsienio kompanijos, nėra laikomatarptautine sutartimi[11]. Būtent šis argumentas, manau, leidžiatiksliausiai apibrėžti federacijos subjektų padėtį tarptautinėje teisėje. Tarptautinės teisės subjektas yra tik pati federacinė valstybė, tuotarpu jos narės, nors ir turi tam tikrą veikimo laisvę tarptautiniuosesantykiuose, tačiau veikia tik ribose, kurios paprastai nustatomos arbafederacinės valstybės konstitucijoje, arba federacinių valstybių tarpusaviosutartyse. Federacijos narės tarptautiniuose santykiuose veikia būtent šiųteisės aktų apibrėžtose ribose.IŠVADOS
Apibendrinant galima pasakyti, kad federacija – tai tokiavalstybinės santvarkos forma, kurioje kelios valstybės ar žemesnio lygionacionaliniai arba istoriškai susiklostę teritoriniai junginiai yrasusivieniję į vieną valstybę ir šios valstybės subjektai vidaus reikalųatžvilgiu turi didelį savarankiškumą, o užsienio reikalų tvarkymassukoncentruotas centrinės valdžios rankose. Kaip tarptautinės teisės subjektas, federacinė valstybė privaloturėti tai suverenitetą, nuolatinius gyventojus, apibrėžtą teritoriją,vyriausybę ir gebėjimą užmegzti ryšius su kitom valstybėm. Iš bendrovalstybių tarpo federaciją, kaip tarptautinės teisės subjektą išskiria josspecifinė sandara. Federacijos paprastai susideda iš tam tikrų teritoriniųjunginių, kurie yra dalį savo suvereniteto perdavę centrinės valdžiosinstitucijoms. Nors vidaus politikos srityje federacijos narės turi gana didelękompetenciją, tačiau tarptautinėje teisėje vieningai pripažįstama, kadsubjektu gali būti tik pati federacija, o jos narės – ne. Vieninteliuypatingesniu pripažįstamas atvejis, kuomet 1944 metais Ukrainai irBaltarusijai buvo leista tapti JTO narėmis kartu su SSSR. Jos buvo priimtoskaip atskiros valstybės, gavo balso teisę. Tačiau tai kol kas vienintelis toks unikalus pavyzdys, o bendraipripažįstama, kad federacijos narės negali būti tarptautinės teisėssubjektais.
Naudota literatūra
1. V.Vadapalas. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis. V. 1998 2. P.Kūris, M.Požarskas. Tarptautinės teisės apybraižos. V. 1985 3. Michael Akehurst, Peter Malanczuk. Šiuolaikinis tarptautinės teisės įvadas. V.2000. 4. P.N.Biriukov. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 2000. 5. I.I.Lukašuk. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 2000. 6. G.V.Ignatenko. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 1995. 7. 1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės. Valstybės
žinios. 2002 Nr.13 – 480———————–[1] V.Vadapalas. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis. V. 1998. p.176[2] P.N.Biriukov. Šiuolaikinis tarptautinės teisės įvadas. Maskva. 2000. p.57[3] Michael Akehurst, Peter Malanczuk. Šiuolaikinis tarptautinės teisėsįvadas. V.2000. p. 115[4] Michael Akehurst, Peter Malanczuk. Šiuolaikinis tarptautinės teisėsįvadas. V.2000. p. 115[5] I.I.Lukašuk. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 2000. p. 327[6] G.V.Ignatenko. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 1995. p. 63[7] G.V.Ignatenko. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 1995. p. 69[8] Ten pat. p. 69[9] Ten pat. p. 69[10] G.V.Ignatenko. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 1995. p. 69[11] P.N.Biriukov. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 2000. p. 57