federacinė valstybė taprtautinėje teisėje

ĮŽANGA

Dabartiniu metu tarptautinės teisės subjektais yra valstybės ir
tarptautinės organizacijos. Vis daugiau teisės specialistų pripažįsta, kad
tarptautinės teisės subjektu gali būti ir fiziniai asmenys bei tautos
siekiančios nepriklausomybės. Be nurodytųjų yra išskiriama dar visa eilė
pavienių tarptautinės teisės subjektų tokių kaip Šventasis Sostas,
laisvieji miestai ir pan. Tačiau pagrindinis, seniausiai ir labiausiai
ištirtas subjektas yra valstybė.

Šiuo metu pasaulyje žinomos kelios valstybinės santvarkos formos –
tai unitarinė valstybė, federacija ir konfederacija. Labiausiai paplitusi
yra unitarinė valstybės forma. Tačiau pačios didžiausios ir galingiausios
pasaulio valstybės yra federacijos, kaip pavyzdžiui – JAV, Rusija,
Vokietija.

Kad būūtų tarptautinės teisės subjektas federacinė valstybė turi
atitikti tuos pačius požymius, kokie tarptautinėje teisėje taikomi
valstybei apskritai. Tie požymiai – tai suverenitetas, nuolatiniai
gyventojai, apibrėžta teritorija, vyriausybė ir galėjimas užmegzti ryšius
su kitom valstybėm. Jeigu nuolatinių gyventojų ir vyriausybės atžvilgiu
federacinė valstybė galima sakyti niekuo nesiskiria nuo unitarinės, tai
likusieji trys požymiai jau turi gana ryškių skirtumų.

Federacinė valstybė, kaip ir unitarinė turi tam tikrą apibrėžtą
teritoriją, tačiau kalbant apie suverenitetą reikia pastebėti, kad
federacijoje, skirtingai, nei unitarinėje valstybėje, iškyla klausimai,
susiję su pačios federacijos ir jos narių suverenitetu bei kompetencijos
pasiskirstymu. FFederacijos narių kompetencijos ribos nagrinėjamos ir
kalbant apie galėjimą užmegzti ryšius su kitom valstybėm. Būtent todėl
federacinę valstybę kaip tarptautinės teisės subjektą reikia panagrinėti
atskirai nuo valstybės, kaip subjekto, apskritai.
Pati sąvoka federacija yra kilusi iš lotyniško žodžio „foederatio“ –
sąjunga. Dėl federacijos sąvokos iki š

šiol kyla nemažai ginčų. Pateiksiu
kelis apibrėžimus. Štai pagal P.Kūrį federacija – tai tokia valstybinės
santvarkos forma, kurioje kelios valstybės ar žemesnio lygio nacionaliniai
arba istoriškai susiklostę teritoriniai junginiai yra susivieniję į vieną
valstybę. I.I.Lukašuk federaciją apibrėžia kaip valstybinį darinį, kurio
subjektai vidaus reikalų atžvilgiu turi didelį savarankiškumą, o užsienio
reikalų tvarkymas sukoncentruotas centrinės valdžios rankose.

Kaip matyti, abu apibrėžimai yra skirtingi, tačiau, mano manymu,
abu jie yra teisingi. Tiesiog apibrėžimų autoriai į federaciją žvelgia iš
skirtingų pozicijų – P.Kūris federaciją apibrėžia politologiniu aspektu, o
I.I.Lukašuk – iš tarptautinės viešosios teisės pusės.

Federacija tarptautinėje teisėje yra ypatingas subjektas. Visų
pirma – dėl savo sandaros. Federacijos paprastai susideda iš tam tikrų
teritorinių junginių, kurie yra dalį savo suvereniteto perdavę centrinės
valdžios institucijoms. Čia svarbu pastebėti, kad visiškai savo įgalinimų
valdžios srityje federacijos narės pačiai federacijai neperduoda, o būtent
– vidaus politikos srityje valdžia paskirstoma ttarp federacijos narių ir
pačios federacijos institucijų. Tuo tarpu užsienio politika jau yra
išskirtinai federacijos centrinių valdžios institucijų kompetencija.

Kalbant apie valstybę kaip tarptautinės teisės subjektą reikia
pastebėti, jog dauguma teisininkų tarptautinės teisės subjektu
vienareikšmiškai pripažįsta tik pačią federaciją. Pavyzdžiui, V.Vadapalas
nurodo, kad federacinė valstybė, o ne jos nariai, yra tarptautinės teisės
subjektas[1]. Tuo tarpu federacijos valstybės narės tarptautinės teisės
subjektais nepripažįstamos. Visų pirma, pagrindiniame tarptautinės teisės
dokumente, reguliuojančiame tarptautinių sutarčių vykdymą ir nutraukimą –
1969 m. Vienos konvencijoje, federacijos narės kaip tarptautinės teisės
subjektai neminimos. P.N.Biriukov nurodo, jog joks tarptautinės teisės
šaltinis ne
enumato federacijos narėms galimybės savarankiškai sudarinėti
tarptautines sutartis[2].

Tarp kitų dažnai yra išskiriamas momentas, kuriuo remiantis
federacijos narės nelaikomos tarptautinės teisės subjektais – dėl to, kad
tarptautinius įsipareigojimus prisiima ir už visą federaciją atsako pati
federacinė valstybė, o ne kiekviena jos narė atskirai. Jeigu federacijos
valstybė narė veikia nesuderinamai su federacinės valstybės tarptautiniais
įsipareigojimais – už tai pagal tarptautinę teisę atsakinga laikoma būtent
federacinė valstybė[3]. Šią taisyklę patvirtina ir 1933 metų Montevideo
konvencijos „dėl valstybių teisių ir pareigų“ 2 straipsnyje esanti
nuostata, nurodanti, jog tarptautinėje teisėje federacinė valstybė tėra
tik vienas asmuo. Šią normą pliačiamai būtų galima aiškinti kaip tai, kad
tarptautinėje teisėje subjektu prapažįstama federacinė valstybė kaip
valstybių narių visuma. Ir tos valstybės narės tarptautiniuose teisiniuose
santykiuose dalyvauja atstovaujamos būtent šios federacinės valstybės, o ne
savarankiškai.

Dažnai kaip savarankiško valstybių–federacijos narių dalyvavimo
tarptautiniuose santykiuose pavyzdžiai nurodomos JAV valstijos ir Kanados
Kvebeko provincija. Čia nurodoma, kad JAV, Kongresui sutikus, leidžia
valstijai sudaryti sutartis su užsienio valstybėmis. Kanados Kvebeko
provincija yra sudariusi sutartis su Prancūzija ir kitomis prancūziškai
kalbančiomis šalimis. Tačiau kaip subjektiškumo požymių šių pavyzdžių
negalima teikti, kadangi JAV valstijoms leidžiamos sudaryti sutartys yra
ribotos savo turiniu. Apribojimus čia vėlgi nustato federacinė valdžia[4].
Kanados Kvebeko provincija minėtas sutartis sudarinėjo tik su centrinės
valdžios leidimu.

Iš vienos pusės, leidimas dalyvauti tarptautiniuose santykiuose
valstybėms narėms tik apsunkina pačios federacijos padėtį, kadangi tai
verstų federaciją derinti savo užsienio politiką su valstybe nare, sekti
šios veiksmus ir pa
an. Iš kitos pusės, kalbant apie teisingumo principą, kai
kurie autoriai pastebi, jog suteikimas tam tikrų galių federacijos narėms
tarptautinės teisės srityje pažeidžia kitų, unitarinių, valstybių teises.
Štai, kad ir pavyzdys su prekybos sutartimi tarp JAV ir Olandijos (1956
m.). Pagal šią sutartį buvo numatyta, jog jeigu viena ar kita JAV valstija
nesuteiks tokio režimo kitos valstybės piliečiams, tai JAV piliečiai,
gyvenantys toje valstijoje, negalės naudotis tokiu režimu toje valstybėje.
I.I.Lukašuk teigia, jog tokios sutarties sąlygos yra nelygios abiems
pusėms[5]. Manau, kad šis teiginys yra teisingas, kadangi kaip nurodyta šią
sutartį sudarė JAV ir Olandija. Taigi, subjektai yra JAV ir Olandija.
Tačiau kuomet kalbama apie atsakomybę ir jos taikymo ribas, tuomet JAV kaip
subjektas jau tampa ne vieningas, o padalintas į atskiras valstijas.
Remiantis tokia sutartimi galima teigti, kad sutartį pažeidus Olandijai, ši
ir atsakys visa savo apimtimi kaip subjektas. Tuo tarpu jei sutartį pažeis
JAV, tuomet atsakomybė atsiras tik tam tikrai JAV teritorijos daliai –
valstijai, kurioje buvo pažeista sutartis. Tačiau sutartis sudaryta ne tarp
Olandijos ir kokios nors JAV valstijos , o tarp Olandijos ir JAV. Būtent
dėl to šiuo atveju sutarties šalys nėra lygiateisės.

Kalbant apie federacinių valstybių sudaromas tarptautines sutartis
reikia vėlgi paminėti Vienos konvenciją „Dėl tarptautinių sutarčių teisės“.
Šios kovencijos 29 str. reglamentuoja sutarčių taikymo teritoriją.
Straipsnyje nurodoma, kad jei kitokia šalių valia nėra numanoma iš
sutarties ir nėra kitaip i
išreikšta, sutartis kiekvienai tos sutarties
šaliai yra privaloma visoje jos teritorijoje. Kaip žinoma, federacinės
valstybės teritorija yra visa jos teritorija, kuri padalinta į
administracinius vienetus – jie paprastai yra nustatomi pagal
valstybių–narių teritorijos ribas. Taigi ši norma dar kartą pabrėžia, jog
tarptautinės teisės subjektas yra federacinė valstybė, o ne kuri nors jos
dalis.

Tiesa, reikia paminėti šioje normoje esančią išlygą – „jeigu
kitokia šalių valia nėra numatoma iš sutarties“. Būtent ši išlyga leidžia
sutartį sudarančioms valstybėms numatyti tam tikrus sutarties veikimo
apribojimus teritoriniu atžvilgiu. Tame tarpe tai gali būti ir apribojimai
sutarties galiojimui federacinės valstybės sudedamojoje dalyje – valsybėje
narėje. Dėl šios išlygos ir yra galimos tokios sutartys kaip jau minėtoji
JAV ir Olandijos 1956 metų prekybos sutartis. Vis tik bendroji taisyklė yra
ta, jog sutartis galioja visoje valstybės teritorijoje. Kadangi dėl
federacinių valstybių nėra numatyta dar kokių nors išlygų, todėl galima
teigti, kad joms ši norma galioja lygiai taip pačiai kaip ir unitarinėms
valstybėms.

Apie aukštesnius federacijos įgalinimus tarptautinėje teisėje (arba
užsienio politikoje) dažnai nurodoma netgi pačių federacijų konstitucijose.
Štai JAV Konstitucijos VI str. JAV vardu sudarytas sutartis prilygina
pačiai konstitucijai ir įstatymams kaip „aukštesniąją šalies teisę“, kuria
privalo vadovautis visų valstijų teisėjai. Vokietijos Konstitucijoje yra
nuostata, jog tarptautinių susitarimų sudarymas su užsienio valstybėm yra
išskirtinai federacijos kompetencijoje, o tarptautinės teisės normų, kaip
sudėtinės Vokietijos vidaus teisės dalies, nuostatos yra privalomos visoje
federacijos teritorijoje.[6] Iš pateiktų pavyzdžių matyti, jog jau pačių
federacinių valstybių vidaus teisės normos apriboja federacijos subjektų
galias tarptautinėje teisėje. Manau, kad šie apribojimai taip pat turėjo
įtakos tam, jog vėliau ir tarptautinės teisės normos tarptautinės teisės
subjektu pripažintų tik federaciją visumoje, o ne atskirus jos
struktūrinius vienetus.

Nors, kaip jau minėjau, tarptautinėje teisėje nėra normų
reglamentuojančių federacinės valstybės sudedamųjų dalių teisinio statuso
tarptautinėje teisėje ir nurodančių, kad jos yra tarptautinės teisės
subjektas, tačiau yra autorių, kurie teigia, jog iš kitos pusės – nėra ir
normų paneigiančių šių sudedamųjų dalių subjektiškumą. Tam tikrą
federacijos sudedamųjų dalių subjektiškumą įrodinėja G.V.Ignatenko. Pagal
jį yra penki komponentai, kurie patvirtina sąlyginį fedracijos narių
subjektiškumą tarptautinėje teisėje. Šie komponentai tai:

1. Tarptautinės teisės subjektų įvairovė;

2. Federacinių valstybių tarpusavio sutartys;

3. Ukrainos ir Baltarusijos pavyzdys;

4. Buvusios Sovietų sąjungos respublikų tarptautinis statusas

1990 – 1991 metais;

5. Federacinių valstybių subjektų tarptautinė veikla[7].
Kiekvienas iš šių komponentų kažkuria dalimi patvirtina federacijos
subjektų galimybę dalyvauti tarptautiniuose santykiuose bei turėti tam
tikras teises ir prisiimti įsipareigojimus. Visų pirma G.V.Ignatenko
pažymi, jog tarptautinėje teisėje preziumuojama teisės subjektų įvairovė ir
todėl negalima atmesti naujų subjektų atsiradimo galimybės. Šis argumentas
nėra klaidingas, tačiau jis yra nukreiptas į ateitį, t.y. daroma
prielaida, jog ateityje nėra užkirstas kelias federacijų narėms tapti
tarptautinės teisės subjektais. Tuo tarpu nagrinėjant dabartinę federacijų
narių padėtį tarptautinėje teisėje šiuo argumentu remiantis tikrai negalima
tvirtinti, kad jos šiuo metu yra tarptautinės teisės subjektai.

Antrasis argumentas susijęs su federacinių valstybių tarpusavio
sutartimis. G.V.Ignatenko nurodo, kad kartais federacinė valstybės
tarpusavio sutartimis nustato savo sudedamųjų dalių (federacijos narių)
teises savarankiškai palaikyti tarptautinius santykius bei sudarinėti
tarptautines sutartis tiek su kitos federacinės valstybės narėmis , tiek ir
su pačiomis federacinėmis valstybėmis. Kaip pavyzdys pateikiama 1989 metų
SSSR ir Kanados sutartis dėl SSSR sąjunginių respublikų ir Kanados
provincijų bendradarbiavimo[8].

Panašus į šį yra ir penktasis argumentas dėl federacinių valstybių
subjektų tarptautinės veikla, kuris grindžiamas tuo, jog tarptautinio
bendradarbiavimo eigoje susiklostė tokia praktika, kad galingų didelių
federacinių valstybių (tokių kaip JAV, Kanada, Australija) narės
(valstijos, provincijos, žemės ir pan.) įstoja į tarptautinius santykius
viena su kita (vienos federacijos narė su kitos federacijos nare), o
atskirais atvejais tarptautiniai sutartiniai santykiai atsiranda netgi tarp
vienos federacinės valstybės narės ir kitos valstybės. Čia kaip pavyzdį
G.V.Ignatenko pateikia jau minėtą sutartį tarp Kanados Kvebeko provincijos
ir Prancūzijos[9]. Tačiau abu šie argumentai, mano nuomone nėra visiškai
tikslūs. Visų pirma, jeigu dėl federacijų narių bendradarbiavimo ir netgi
sąlyginio savarankiškumo tarptautiniame lygmenyje susitaria pačios
federacinės valstybės, tai tokiu atveju manau tarptautinės teisės subjektas
vistiek išlieka tas pats – federacinė valstybė. O valstybės–narės nėra
savarankiškas subjektas, kadangi veikia federacijų vidaus norminių aktų
apibrėžtose ir sutartyse nustatytose ribose. Tuo tarpu dėl Kvebeko ir
Prancūzijos sutarties jau minėjau, todėl nesiplėsiu, tik dar galima
pabrėžti, kad Kvebekas taip pat veikė Kanados federacinės valdžios
suteiktose ribose. O valstybės – tarptautinės teisės subjekto pagrindinis
požymis yra suverenitetas.

Kiek įdomesni teisiniu požiūriu yra trečias ir ketvirtas
argumentai. Abu jie susiję su buvusia Sovietų sąjunga. 1944 metais Ukrainai
ir Baltarusijai buvo leista tapti JTO narėmis kartu su SSSR. Tuo būdu
gavosi, kad JTO narėmis buvo ir pati federacinė valstybė (SSSR) ir jos
sudedamosios dalys (Ukraina ir Baltarusija). Faktiškai šį atvejį dabar
politologai aiškina kaip SSSR siekį turėti JTO ne vieną balsą, o tris.
Tačiau pažvelgus iš teisinės pusės, manau, kad šį atvejį galima laikyti
pavyzdžiu to, kad federacijos sudedamoji dalis taip pat gali būti
tarptautinės teisės subjektu. Juk į JTO jos buvo priimtos kaip atskiros
valstybės, gavo balso teisę.

Panašus atvejis buvo ir 1990 – 1991 metais griūvant Sovietų
sąjungai. Tuomet dar tik rengdamosis skelbti nepriklausomybę ir ruošdamos
tam įstatyminę bazę, sąjunginės respublikos dar būdamos federacinės
valstybės (tebeegzistavusios SSSR) narėmis, vykdė aktyvią savarankišką
veiklą užsienio politikos srityje, sudarinėjo sutartis su kitų federacinių
valstybių narėmis įvairias sutartis (kaip pavyzdį G.V.Ignatenko pateikia
Rusijos federacinę respubliką, tuo metu įėjusią į SSSR sudėtį, kuri
sudarinėjo įvairias sutartis tiek su JAV valstijosmis tiek ir su Vengrijos,
Čekoslovakijos vyriausybėmis)[10]. Tokį sutarčių sudarymo faktą tarp
sąjunginių respublikų ir užsienio valstybių G.V.Ignatenko laiko kaip šių
respublikų tarptautinio – teisinio statuso pripažinimą. Aišku, tarptautinio
– teisinio statuso pripažinimas čia matimas, tačiau, manau, kad
sureikšminti šio įvykio vis tik nereikėtų, kadangi jis buvo įtakotas to
meto geopolitinės padėties ir iš tikrųjų nei viena užsienio valstybė
nepuolė pripažinėti sąjunginių respublikų bei sudarinėti su jomis sutarčių.
Tik po to, kai Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę ir visas pasaulis
pamatė, kad SSSR neišvengiamai suirs, tik tada atsirado tarptautinis
pripažinimas. Ir šiuo atveju, manau , kad tą respublikų tarptautinio –
teisinio statuso pripažinimą užsienio valstybėmis reiktų laikyti ne kaip
pripažinimą jų kaip federacijos narių – tarptautinės teisės subjektų, o
kaip tarptautinės teisės subjektų – būsimų nepriklausomų valstybių.

G.V.Ignatenko taip pabrėžtinai pateikiamus pavyzdžius su sutarčių
sudarinėjimu tarp vienos federacinės valstybės narės ir kitos federacinės
valstybės narės, kaip įrodymą šių narių tarptautinio teisinio subjektiškumo
paneigia P.N.Biriukov. jis teigia, kad pagrindinis valstybės – tarptautinės
teisės subjekto požymis yra jos gebėjimas savarankiškai sudarinėti
tarptautines sutartis. Tuo tarpu sutartys tarp federacijų subjektų, kaip ir
susitarimai tarp valstybės ir stambios užsienio kompanijos, nėra laikoma
tarptautine sutartimi[11]. Būtent šis argumentas, manau, leidžia
tiksliausiai apibrėžti federacijos subjektų padėtį tarptautinėje teisėje.

Tarptautinės teisės subjektas yra tik pati federacinė valstybė, tuo
tarpu jos narės, nors ir turi tam tikrą veikimo laisvę tarptautiniuose
santykiuose, tačiau veikia tik ribose, kurios paprastai nustatomos arba
federacinės valstybės konstitucijoje, arba federacinių valstybių tarpusavio
sutartyse. Federacijos narės tarptautiniuose santykiuose veikia būtent šių
teisės aktų apibrėžtose ribose.

IŠVADOS

Apibendrinant galima pasakyti, kad federacija – tai tokia
valstybinės santvarkos forma, kurioje kelios valstybės ar žemesnio lygio
nacionaliniai arba istoriškai susiklostę teritoriniai junginiai yra
susivieniję į vieną valstybę ir šios valstybės subjektai vidaus reikalų
atžvilgiu turi didelį savarankiškumą, o užsienio reikalų tvarkymas
sukoncentruotas centrinės valdžios rankose.

Kaip tarptautinės teisės subjektas, federacinė valstybė privalo
turėti tai suverenitetą, nuolatinius gyventojus, apibrėžtą teritoriją,
vyriausybę ir gebėjimą užmegzti ryšius su kitom valstybėm. Iš bendro
valstybių tarpo federaciją, kaip tarptautinės teisės subjektą išskiria jos
specifinė sandara. Federacijos paprastai susideda iš tam tikrų teritorinių
junginių, kurie yra dalį savo suvereniteto perdavę centrinės valdžios
institucijoms.

Nors vidaus politikos srityje federacijos narės turi gana didelę
kompetenciją, tačiau tarptautinėje teisėje vieningai pripažįstama, kad
subjektu gali būti tik pati federacija, o jos narės – ne. Vieninteliu
ypatingesniu pripažįstamas atvejis, kuomet 1944 metais Ukrainai ir
Baltarusijai buvo leista tapti JTO narėmis kartu su SSSR. Jos buvo priimtos
kaip atskiros valstybės, gavo balso teisę.

Tačiau tai kol kas vienintelis toks unikalus pavyzdys, o bendrai
pripažįstama, kad federacijos narės negali būti tarptautinės teisės
subjektais.

Naudota literatūra

1. V.Vadapalas. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis. V. 1998

2. P.Kūris, M.Požarskas. Tarptautinės teisės apybraižos. V. 1985

3. Michael Akehurst, Peter Malanczuk. Šiuolaikinis tarptautinės teisės

įvadas. V.2000.

4. P.N.Biriukov. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 2000.

5. I.I.Lukašuk. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 2000.

6. G.V.Ignatenko. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 1995.

7. 1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės. Valstybės

žinios. 2002 Nr.13 – 480

———————–
[1] V.Vadapalas. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis. V. 1998. p.176
[2] P.N.Biriukov. Šiuolaikinis tarptautinės teisės įvadas. Maskva. 2000. p.
57
[3] Michael Akehurst, Peter Malanczuk. Šiuolaikinis tarptautinės teisės
įvadas. V.2000. p. 115
[4] Michael Akehurst, Peter Malanczuk. Šiuolaikinis tarptautinės teisės
įvadas. V.2000. p. 115
[5] I.I.Lukašuk. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 2000. p. 327
[6] G.V.Ignatenko. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 1995. p. 63
[7] G.V.Ignatenko. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 1995. p. 69
[8] Ten pat. p. 69
[9] Ten pat. p. 69
[10] G.V.Ignatenko. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 1995. p. 69
[11] P.N.Biriukov. Mieždunarodnojie pravo. Maskva. 2000. p. 57

Leave a Comment