Racionalusis administravimas

Įžanga

Terminas „administravimas“ visų pirma aiškintinas kaip tam
tikrų valdymo funkcijų atlikimas. Šiomis valdymo funkcijomis pripažįstamas
darbo planavimas, organizavimas, derinimas, koordinavimas, sprendimų
priėmimas, kontrolė ir pan.

Racionalusis administravimo modelis užima iškilią vietą viešojo
administravimo literatūroje. Racionalumo svarbą pirmiausia sąlygoja tai,
kad valdžios įstaigos naudoja visuomenės materialinius išteklius, ir todėl
klausimas, kaip efektyviai ir racionaliai tie ištekliai yra panaudojami
ypač svarbu ir toje įstaigoje dirbantiems žmonėms ir platesnei visuomenei.

Administravimo moksle esminis dalykas yra efektyvumas.
Efektyvumo ir racionalumo sąvokos kartais vartojamos vos nekaip sinonimai,
tačiau pirmoji iš jų labiau siejama su veiklos rezultatais, oo racionalumas
– su priemonėmis tiems rezultatams pasiekti.

Šiame darbe, remdamiesi leidiniais – R. B. Denhardt. „Viešųjų

organizacijų teorijos“, „Viešojo administravimo efektyvumas“, „ Viešasis

administravimas“, Peters, Guy B. „Biurokratijos politika“ apžvelgsime

racionalųjį administravimo modelį, analizuosime žmogaus sprendimų

priėmimo procesą.

I. Racionalumo sąvoka

Administracinės organizacijos pagrindas yra racionalumas.
Organizacijos kuriamos tam, kad padidintų žmogaus racionalumą ir jo
elgesiui suteiktų tokią struktūrą, jog šis galėtų priartėti prie
abstraktaus racionalumo. Kiekvieno žmogaus gebėjimas reaguoti į mus
supančias problemas yra ribotas. „ Žmogaus proto sugebėjimas formuluoti ir
spręsti sudėtingas problemas yra labai menkas palyginus su problemų, kurių
sprendimo reikalauja objektyviai racionalus elgesys realiame ppasaulyje,
dydžiu, ar netgi priartėjimas prie tokio objektyvaus racionalumo“.[1]
Kadangi individai gali pasiekti tik ribotą racionalumo lygį, jie buriasi
į grupes arba organizacijas, kad galėtų veiksmingai tvarkytis juos
supančiame pasaulyje. Taigi racionalus individas yra ir turi būti
organizuotas ir institucionalizuotas.

Akivaizdu, kad šitaip kalbant apie racionalumą jam s

suteikiama kur
kas ribotesnė ir techniškesnė prasmė, negu ji būtų kitokiame kontekste.
Priešingai ilgai filosofinei tradicijai, pagal kurią žmogaus protui rūpi
tokie didingi dalykai kaip teisingumas, lygybė ir laisvė – žmonių
visuomenių kūrimo esmė. Pasak vieno filosofo (Hockmeier), kad elgesys būtų
racionalus, reikia „apskaičiuoti tikimybes ir pagal jas teisingas priemones
suderinti su siekiamais tikslais“. Taigi teiginys, kad tam tikra
organizacija yra racionali, dar nereiškia, kad ji tarnauja moraliai ir
politiškai teisingiems tikslams, tai tik reiškia, jog ji veikia, kad
maksimaliai padidintų efektyvumą. Elgtis racionaliai, vadinasi, elgtis
taip, kad padėtum, pasiekti organizacijos tikslus. Arba, kitaip tariant,
individas, kad elgtųsi racionaliai, turi vykdyti organizacijos lyderių, t.
y. kontroliuojančios grupės, projektą.

Teoriškai, be abejo, nesunku išdėstyti racionalią tam tikro tikslo
siekimo sistemą. Būtent tai ir daro kontroliuojanti grupė. Problemos iškyla
tada, kai į tą sistemą bandoma įsprausti žmones su žmogiškais jjausmais,
interesais ir rūpesčiais. Jei veiksmus, kurie yra tinkami tam tikriems
tikslams siekti, laikysime racionaliais, tai aišku, kad vienintelis
racionalus kelias yra laikytis taisyklių ir atlikti priskirtą funkciją.

II. Individualus elgesys

Tokia nepaprastai ribota racionalumo sąvoka užgožia daugelį svarbių
klausimų, iš kurių nepaskutinės yra individo moralinė atsakomybė. Tačiau ji
leidžia labai tiksliai ir konstruktyviai suformuluoti, kaip racionalūs
(arba labai racionalūs) asmenys elgiasi organizacinėje aplinkoje.
Svarbiausia individo elgesyje yra sprendimas imtis veiklos. Todėl
organizacija suvokiama kaip sprendimus priimanti sistema, sudaryta taip,
kad į ją „įeitų dėmesį nukreipiantys ar mąstymo procesai, kurie lemia
sprendimų atsiradimą, p

procesus, kuriuose atrandamos ir projektuojamos
galimos veiklos formos, procesai, kuriuose įvertinamos ir atsirenkamos
galimybės“.[2] Šiame teiginyje yra dvi aiškios problemos: viena susijusi su
žmonių sprendimais įstoti į organizaciją, likti joje arba iš jos išstoti.

Piliečių dalyvavimą lemia įvairūs motyvai – socialiniai, ekonominiai,
etniniai ir kt. Dalyvavimas kurioje nors grupėje visada reikalauja iš
individo pastangų, todėl piliečiai vargu ar ryžtųsi aktyviai dalyvauti
organizacijoje ar struktūroje, neįsitikinę, kad vienokia ar kitokia narystė
(dalyvavimas) yra vertingesnė už nedalyvavimą, ir kad tam tikra nauda
viršys dalyvavimo interesų grupės veikloje pastangas. Bendros naudos kaip
vienijančio intereso motyvas dažnai nėra pakankama sąlyga racionaliems
individams vienytis į organizuotos veiklos grupę arba įsilieti į būsimą
veiklą būsimoje struktūroje, kol ji yra nedidelė. Toks teiginys pagrįstas
tomis pačiomis racionalizmo prielaidomis, kuriomis kritikuojama
individualistinė sutarties teorija. Racionalus individas, dalyvaujantis
bendroje veikloje siekiant palankių ir priimtinų sprendimų, kažin ar bus
itin aktyvus. Toks asmuo suvokia savo dalyvavimo vietą ir reikšmę kaip
nežymią (ypač jei jis nedalyvauja veiklos valdyme, koordinavime, planavime,
strategavime ir kt.). [3]

Kita problema yra susijusi su jų elgesiu, kol jie dar priklauso
organizacijai. Kiekviena problema sprendžiama apskaičiuojant individo
išlaidas ir naudą. Galima teigti, kad kiekvienas dalyvis liks
organizacijoje, jeigu jo gaunamas pasitenkinimas (ar nauda) bus didesnis už
pasitenkinimą, kurį jis gautų pasitraukdamas. Kol organizacija teiks
daugiau naudos, negu žmonės mano galėsią gauti kitur, tol jie liks
organizacijoje.
Panašiai apskaičiuojamas ir individo elgesys, kai jis nusprendžia prisidėti
prie organizacijos veiklos. K
Kadangi racionalios sistemos suinteresuotos
skatinti savo narius prisidėti prie teisingų elgesio normų, kurias nustato
vadovybė, šis klausimas susijęs su valdžia. Kiekvienas individualus narys
nustato „priėmimo zoną, kurioje jis sutinka paklusti savo vadovo priimtiems
sprendimams“. Įsakymų, patenkančių į šią zoną, klausoma, o nepatenkančių į
ją – nepaisoma.

Tačiau akivaizdu, kad organizacija suinteresuota kuo labiau
išplėsti šią „priėmimo zoną“; kuo platesnė įsakymų, kuriems paklūsta
individas, skalė, tuo didesnė tikimybė, kad individas taps veiksminga
administracinės sistemos dalimi. Todėl toliau reikia apsvarstyti, kaip į tą
zoną išplėsti. Žinoma, plėtra galėtų būti atsakas į didesnes paskatas:
daugiau pinigų arba aukštesnė padėtis galėtų paskatinti aktyviau veikti.[4]

III. „Administracinis žmogus“

Organizacijos vertybės paprasčiausiai gali pakeisti individo
vertybes. Organizacija paties individo sprendimą pakeičia organizacijos
sprendimų priėmimo procesu. Klasikinį naudos siekiantį „ekonominį žmogų“
pakeičia modernesnis ir labiau institucionalizuotas „administracinis
žmogus“: šis žmogus organizacijos tikslus priima kaip savo sprendimų
vertybių skalę, yra itin jautrus ir reaguoja į kitų organizacijos narių jam
daromą įtaką, suformuoja savo požiūrį į kitus ir priima kitų požiūrį į
save, be to, pritaria organizacijų tikslams. Nuostabiausia ir unikaliausia
„administraciniame žmoguje“ yra tai, kad dėl organizacijos įtakos jis ne
tik atlieka tam tikrus darbus, bet ir išsiugdo įprotį daryti viską, ko
reikia organizacijos tikslams pasiekti. Jis išsiugdo bendradarbiavimo
įprotį.

Ši mintis gražina mus prie racionalumo temos. Organizacijos tikslai
pasiekiami individo autonomijos kaina. Kadangi organizacijos vertybės
pakeičia individo vertybes, tampa akivaizdu, kad individo įnašas
naudingiausias bus tada, kai atitiks organizacijos įvaizdį, sukurtą
esančiųjų va

aldžioje. Todėl paklusnumas valdančiųjų reikalavimams yra ne tik
efektyvus – jis racionalus. Kadangi tos organizacijos didžia dalimi lemia
dalyvių minties kryptį, jos sudaro sąlygas paklusnumui, taigi ir
racionalumui žmonių visuomenėje. [5]

Priešingai nei „ekonominis žmogus“, „administracinis žmogus“ siekia
„patenkinti“ – rasti patenkinamus, o ne maksimalius sprendimus. Be to,
administracinis žmogus pasitenkina supaprastinta ir nevisaverte pasaulio
samprata, kuri dėl žmogaus ribotumo negali priartėti prie realaus pasaulio
sudėtingumo. Šios dvi sąlygos yra gana svarbios:
Pirma, dėl to kad jis randa patenkinamus, o ne maksimalius sprendimus,
„administracinis žmogus“ gali rinktis iš anksto neištyręs visų galimų
elgesio alternatyvų ir neišsiaiškinęs, kad tai iš esmės yra alternatyvos.
Antra, kadangi pasaulis jam atrodo gana „tuščias“, jis „ignoruoja visų
dalykų tarpusavio sąsajas“, todėl „administracinis žmogus“ gali priimti
savo sprendimus pagal gana paprastas taisykles, nereikalaujančias iš jo
neįmanomų mąstymo pastangų.
Paprastai tariant, nors „administracinis žmogus“ negali pasiekti idealaus
„ekonominio žmogaus“ elgesio lygio, jis stengiasi išsiversti su tuo, kas
jam prieinama.

Čia reikia pasakyti kelias pastabas. Pirma, nors
„administraciniam žmogui“ prieinamas tik „ribotas racionalumas“, jis vis
tiek privalo ieškoti racionalios (efektyvios) organizacijos veiklos. Antra,
pagrindinis apskaičiavimas tinka ir „administraciniam Žmogui“, ir
„ekonominiam žmogui“: nauda turi būti kuo didesnė. Trečią, kad sumažėtų
neigiamas žmogaus neracionalumo poveikis, organizacija pati nustato
individo racionalumo standartus. Tai gali būti padaryta individo sprendimus
pakeičiant organizacijos sprendimais arba individo elgesį modeliuojant
pagal užprogramuotus sprendimus arba standartinę darbinę tvarką.

IV. Sprendimų priėmimas

Kad dar geriau parodytume racionaliojo modelio poveikį,
panagrinėkime du itin svarbius klausimus. Kai kurie autoriai teigė, jog
sprendimų priėmimas yra administravimo pagrindas, tiesa sakant, kad
sprendimų priėmimas ir valdymas yra vienas ir tas pat. Praeityje, veikiant
politikai ir administracijai, sprendimų priėmimui daugiausia dėmesio skyrė
aukščiausi organizacijos sluoksniai, kuriuose kuriama plačioji politika.
Šių lygių sprendimai veda prie kitų lygių sprendimų – žemyn per visą
organizacijos sistemą. Tie patys sprendimų priėmimo procesai vyksta nuo
vyriausiojo vadovo sprendimo imtis naujos programos iki vykdančiojo
darbuotojo sprendimo vykdyti konkretų įsakymą. Suprasti šį procesą,
vadinasi, suprasti organizacinį elgesį.[6]

Sprendimų priėmimo procesą bet kuriame lygyje sudaro trys dalys:
mąstymo, projekto ir pasirinkimo. Mąstymu Herbertas Simonas vadino tokią
veiklą, aki žmogus atidžiai stebi aplinką ir tam tikru momentu priima
sprendimą; projektavimu – alternatyvių veiklos formų paiešką ar jų radimą;
pasirinkimu – išsirinkimą tos alternatyvos, kuri atrodo sėkmingiausia.
Žinoma, Simonas pripažino, kad realiame gyvenime šie etapai nėra ryškūs,
tačiau analitiniu požiūriu tai yra pagrindiniai sprendimų priėmimo
elementai.
Turint galvoje dėmesį organizacijos efektyvumui tikėtina, kad sprendimai
priimami pačiu racionaliausiu būdu. Racionalaus sprendimų priėmimo idealas
buvo klasikinis ekonominis modelis, kai daroma prielaida, jog sprendimo
priėmėjas turi išsamią informaciją apie organizacijos tikslus, galimas
alternatyvas ir veikia taip, kad ką nors maksimaliai padidintų (prieaugį,
pelną, naudą, pasitenkinimą ir t.t.). Deja, klasikinis sprendimų priėmėjas
retai priartėja prie tokio racionalumo lygio, kokio reikalauja klasikinis
ekonominis modelis. Retai kada administratorius gali pasikliauti
visapusiška informacija apie situaciją, įskaitant ir įvairių veiksmų
padarinius. Dėl šios priežasties „administracinis žmogus“, siekdamas
racionalumo (vis dar apibrėžiamo organizacijos kontekste), pripažįsta, kad
jo galimybės elgtis racionaliai yra ribotos.

V. G. T. Allisono požiūris į racionalųjį sprendimų priėmimo modelį

Savo požiūrį į sprendimų priėmimo procesą išdėstė Grahamas T.
Allisonas knygoje „Sprendimo esmė“. Savo knygoje Allisonas teigia, kad
dauguma užsienio politikų analitikų mąsto apie konkrečius sprendimus,
implicitinius konceptualius modelius, ir kad tie modeliai smarkiai veikia
jų požiūrį į sprendimo priėmimo procesą. Be to, Allisonas sutinka, kad
klasikinis, arba „racionalaus veikėjo“ sprendimų priėmimo modelis, nors
plačiausiai vartojamas, turi rimtų trūkumų.

Allisonas racionalaus veikėjo modelį apibūdina panašiai kaip ir
Simonas. Tai tikslų nustatymo procesas, alternatyvų numatymas, padarinių
nagrinėjimas ir pasirinkimas tokios alternatyvos, kuri maksimaliai
priartintų prie tikslų. „ Racionalumas – tai nuoseklus, vertybes
maksimizuojantis rinkimasis žinomose ribose“.[7]

Allisono pateikto racionalaus veikėjo modelio apibūdinime mums
svarbu ne pats procesas, kurį jau žinome, bet tas faktas, kad šį procesą
Allisonas laiko standartiniu sprendimų priėmimo modeliu. Aišku, Allisonas
sutinka, kad daugelis užsienio politikos sprendimus analizuojančių veikėjų
naudojasi racionaliuoju modeliu. Vienas jų (individas, grupė, institucija)
šioje analizėje laikomas pagrindiniu, ir jo elgesys analizuojamas kaip
sąmoningai kryptingas ir tikslingas. Analitikas įdėmiai stebi, ar veikėjas
laikėsi geriausios strategijos, ar nenukrypo nuo to, kas pasirodė
racionaliausia. Taigi racionaliojo veikėjo modelis analitiką ir tikriausiai
politikos formuotoją nukreipia į tokius dalykus, kurie sprendimų priėmimo
procese akcentuoja priemones, o ne tikslus, ir su tuo kontekstu, kuriame
priimami sprendimai, gali turėti mažai ką bendro.

Vyriausybės politikos modelis pripažįsta, kad pagrindines
vyriausybės veiklos kryptis nustato ne pavieniai racionalūs veikėjai ir
netgi ne monolitinės viršutinių biurokratijos sluoksnių grupės. Politika
yra greičiau derybų tarp skirtingus interesus ir nevienodą galią tuos
interesus remti turinčių individų ir grupių rezultatas. Kilus nesutarimams,
šalys susitaria ir politiniame žaidime leidžia pasiekti pergalę vienai
partijai arba, kas labiau tikėtina, gauti mišrų rezultatą, kuris skiriasi
nuo visų suinteresuotų šalių ketinimų. „ Šachmatų figūras stumdo ne
priežastys remti veiklos kryptį ar alternatyvų nutarimą priimančios
organizacijos nusistovėjusi darbo tvarka, bet svarstomojo klausimo
proponentų ir oponentų galai bei sugebėjimai.

VI. Organizacijos analizė

Dažnai organizacijos suvokiamos kaip priemonė siekti konkrečių
tikslų. Jos greitai įgyja sociologinių bruožų, kurie yra kur kas platesni
nei uždaros sistemos susirūpinimas racionalumu ir efektyvumu. Pirma,
organizacijos nariai nenori būti laikomi priemonėmis – jie dalyvauja kaip
visavertės asmenybės, kiekviena su savo ypatinga ir unikalia patirtimi bei
troškimais. Antra, organizacija egzistuoja tam tikroje institucinėje
aplinkoje, pateikiančioje savų reikalavimų. Šalys, interesų grupės ir kitos
institucijos sąveikauja toje pačioje matricoje, vadinasi, nė viena grupė
negali išvengti kitų poveikio. Dėl šios priežasties organizacija negali
išvengti šių „neracionalių“ veiksnių įtakos.

Ši aplinkybė reikalauja organizaciją analizuoti struktūrine ir
funkcine prasme, tai yra atsižvelgiant į tai, kaip organizacija prisitaiko,
kad patenkintų pagrindinius poreikius – būtų stabili ir išsilaikytų. Vienas
tokių pagrindinių poreikių yra „neformalių ryšių organizacijoje“
stabilumas, poreikis, patenkinamas sukurtais neformaliais mechanizmais,
galinčiais suderinti anksčiau minėtus individualius skirtumus. Neformali
sistema pagreitina organizacinę komunikaciją, tačiau riboja vadovybės
politikos prerogatyvas. Kitas organizacijos poreikis yra „organizacijos,
kaip visumos, saugumas socialinių aplinkos jėgų atžvilgiu“. Šį poreikį bent
iš dalies gali patenkinti stabilūs įvairių veikėjų ryšiai, netgi tokie,
kurie, atrodytų, gali sumenkinti organizacijos gebėjimą nustatyti savo
veiklos kryptis.

Vienas tokių mechanizmų vadinamas kooptacija. Ji apibrėžiama
kaip „naujų elementų įtraukimas į organizacijos vadovybę arba politiką
nustatančią struktūrą; tai būtų kaip priemonė jos stabilumo arba
egzistavimo pavojams nukreipti“. Kooptacija – tai priemonė potencialiai
grėsmingų aplinkos jėgų pritarimui ir atsidavimui užsitikrinti.
Organizacija, įtraukdama šias grupes į savo struktūrą, siekia paramos savo
politikai ir pozicijai. Tačiau, tai, kad lyderiai naudojasi formalia
kooptacija, nereiškia tikrosios galios perleidimo. Todėl organizacija
nesuteikia galios kontroliuoti, nes tai jau būtų tolygų organizacijos
atidavimui pašaliečiams. Ypatingas aukštosios vadovybės vaidmuo yra
tvarkytis su grupe, kaip instituciniu dariniu. Kūrybingas lyderis tiri
sugebėti kurti instituciją ir jungti žmoniškąją bei technologinę medžiagą
taip, kad būtų suformuotas organizmas, įkūnijantis naujas ir ilgalaikes
vertybes. Kadangi nuo administracinio valdymo (kuriam rūpi racionalumas ir
efektyvumas) pereina prie institucinio vadovavimo, vadovams tenka nauja
užduotis – organizacijos narių veiksmams priskirti vertybes ir suteikti
prasmę. Sprendimai šiame lygyje nėra įprastiniai, jie yra lemiami, todėl
daug dėmesio turi būti skirta grupės tikslui nustatyti, organizacijos
savybėms tobulinti; su esančiais aplink jį turi suformuoti dalykiškus
santykius, tokius, kurie suderintų išorinių grupių reikalavimus ir
išlaikytų esminį pačios organizacijos vientisumą.

Išvados

Viešasis administravimas – tai procesas, jungiantis
organizacijas, individus, veikiančius pagal tam tikrus įstatymus ir
taisykles, parengtus įstatymų leidėjų, vykdomosios valdžios ir teisinių
institucijų.

Šiame skyriuje nagrinėjome racionalųjį administravimo modelį ir
kai kuriuos racionaliojo modelio iškeltus klausimus.

Racionalus sprendimų priėmimas viešose institucijose negalimas
apsiribojus vien grynuoju racionalizmu. Siekiant efektyvinti viešojo
sektoriaus veiklą, racionaliau paskirstyti šaltinius, vaidmenis ir
atsakomybę, užtikrinti demokratinę sprendimų įgyvendinimo kontrolę,
reikalingas naujų valdymo, politikos ir administravimo ideologijų
susiformavimas ir atranka. Tai padeda geriau vertinti viešųjų paslaugų
poveikį visuomenei, jos atskiriems segmentams, skatina administravimo
metodų integraciją.

Sprendžiant viešojo administravimo racionalumo uždavinius,
būtina viešojo sektoriaus veiklos racionalumo politika, sugebanti
diagnozuoti organizacinės veiklos kontekstą.

———————–
[1]R. B. Denhardt. Viešųjų organizacijų teorijos. Vilnius 2001.

[2] R. B. Denhardt. Viešųjų organizacijų teorijos. Vilnius 2001.

[3] Viešojo administravimo efektyvumas. (ats. Red. A. Raipa). Kaunas. 2001

[4] R. B. Denhardt. Viešųjų organizacijų teorijos. Vilnius 2001.

[5] R. B. Denhardt. Viešųjų organizacijų teorijos. Vilnius 2001

[6] R. B. Denhardt. Viešųjų organizacijų teorijos. Vilnius 2001

[7] R. B. Denhardt. Viešųjų organizacijų teorijos. Vilnius 2001

Leave a Comment