Įžanga
Terminas „administravimas“ visų pirma aiškintinas kaip tamtikrų valdymo funkcijų atlikimas. Šiomis valdymo funkcijomis pripažįstamasdarbo planavimas, organizavimas, derinimas, koordinavimas, sprendimųpriėmimas, kontrolė ir pan. Racionalusis administravimo modelis užima iškilią vietą viešojoadministravimo literatūroje. Racionalumo svarbą pirmiausia sąlygoja tai,kad valdžios įstaigos naudoja visuomenės materialinius išteklius, ir todėlklausimas, kaip efektyviai ir racionaliai tie ištekliai yra panaudojamiypač svarbu ir toje įstaigoje dirbantiems žmonėms ir platesnei visuomenei. Administravimo moksle esminis dalykas yra efektyvumas.Efektyvumo ir racionalumo sąvokos kartais vartojamos vos nekaip sinonimai,tačiau pirmoji iš jų labiau siejama su veiklos rezultatais, o racionalumas– su priemonėmis tiems rezultatams pasiekti. Šiame darbe, remdamiesi leidiniais – R. B. Denhardt. „Viešųjų organizacijų teorijos“, „Viešojo administravimo efektyvumas“, „ Viešasis administravimas“, Peters, Guy B. „Biurokratijos politika“ apžvelgsime racionalųjį administravimo modelį, analizuosime žmogaus sprendimų priėmimo procesą.
I. Racionalumo sąvoka
Administracinės organizacijos pagrindas yra racionalumas.Organizacijos kuriamos tam, kad padidintų žmogaus racionalumą ir joelgesiui suteiktų tokią struktūrą, jog šis galėtų priartėti prieabstraktaus racionalumo. Kiekvieno žmogaus gebėjimas reaguoti į mussupančias problemas yra ribotas. „ Žmogaus proto sugebėjimas formuluoti irspręsti sudėtingas problemas yra labai menkas palyginus su problemų, kuriųsprendimo reikalauja objektyviai racionalus elgesys realiame pasaulyje,dydžiu, ar netgi priartėjimas prie tokio objektyvaus racionalumo“.[1]Kadangi individai gali pasiekti tik ribotą racionalumo lygį, jie buriasiį grupes arba organizacijas, kad galėtų veiksmingai tvarkytis juossupančiame pasaulyje. Taigi racionalus individas yra ir turi būtiorganizuotas ir institucionalizuotas. Akivaizdu, kad šitaip kalbant apie racionalumą jam suteikiama kurkas ribotesnė ir techniškesnė prasmė, negu ji būtų kitokiame kontekste.Priešingai ilgai filosofinei tradicijai, pagal kurią žmogaus protui rūpitokie didingi dalykai kaip teisingumas, lygybė ir laisvė – žmonių
visuomenių kūrimo esmė. Pasak vieno filosofo (Hockmeier), kad elgesys būtųracionalus, reikia „apskaičiuoti tikimybes ir pagal jas teisingas priemonessuderinti su siekiamais tikslais“. Taigi teiginys, kad tam tikraorganizacija yra racionali, dar nereiškia, kad ji tarnauja moraliai irpolitiškai teisingiems tikslams, tai tik reiškia, jog ji veikia, kadmaksimaliai padidintų efektyvumą. Elgtis racionaliai, vadinasi, elgtistaip, kad padėtum, pasiekti organizacijos tikslus. Arba, kitaip tariant,individas, kad elgtųsi racionaliai, turi vykdyti organizacijos lyderių, t.y. kontroliuojančios grupės, projektą. Teoriškai, be abejo, nesunku išdėstyti racionalią tam tikro tikslosiekimo sistemą. Būtent tai ir daro kontroliuojanti grupė. Problemos iškylatada, kai į tą sistemą bandoma įsprausti žmones su žmogiškais jausmais,interesais ir rūpesčiais. Jei veiksmus, kurie yra tinkami tam tikriemstikslams siekti, laikysime racionaliais, tai aišku, kad vienintelisracionalus kelias yra laikytis taisyklių ir atlikti priskirtą funkciją.II. Individualus elgesys
Tokia nepaprastai ribota racionalumo sąvoka užgožia daugelį svarbiųklausimų, iš kurių nepaskutinės yra individo moralinė atsakomybė. Tačiau jileidžia labai tiksliai ir konstruktyviai suformuluoti, kaip racionalūs(arba labai racionalūs) asmenys elgiasi organizacinėje aplinkoje.Svarbiausia individo elgesyje yra sprendimas imtis veiklos. Todėlorganizacija suvokiama kaip sprendimus priimanti sistema, sudaryta taip,kad į ją „įeitų dėmesį nukreipiantys ar mąstymo procesai, kurie lemiasprendimų atsiradimą, procesus, kuriuose atrandamos ir projektuojamosgalimos veiklos formos, procesai, kuriuose įvertinamos ir atsirenkamosgalimybės“.[2] Šiame teiginyje yra dvi aiškios problemos: viena susijusi sužmonių sprendimais įstoti į organizaciją, likti joje arba iš jos išstoti. Piliečių dalyvavimą lemia įvairūs motyvai – socialiniai, ekonominiai,etniniai ir kt. Dalyvavimas kurioje nors grupėje visada reikalauja išindivido pastangų, todėl piliečiai vargu ar ryžtųsi aktyviai dalyvautiorganizacijoje ar struktūroje, neįsitikinę, kad vienokia ar kitokia narystė
(dalyvavimas) yra vertingesnė už nedalyvavimą, ir kad tam tikra naudaviršys dalyvavimo interesų grupės veikloje pastangas. Bendros naudos kaipvienijančio intereso motyvas dažnai nėra pakankama sąlyga racionaliemsindividams vienytis į organizuotos veiklos grupę arba įsilieti į būsimąveiklą būsimoje struktūroje, kol ji yra nedidelė. Toks teiginys pagrįstastomis pačiomis racionalizmo prielaidomis, kuriomis kritikuojamaindividualistinė sutarties teorija. Racionalus individas, dalyvaujantisbendroje veikloje siekiant palankių ir priimtinų sprendimų, kažin ar busitin aktyvus. Toks asmuo suvokia savo dalyvavimo vietą ir reikšmę kaipnežymią (ypač jei jis nedalyvauja veiklos valdyme, koordinavime, planavime,strategavime ir kt.). [3] Kita problema yra susijusi su jų elgesiu, kol jie dar priklausoorganizacijai. Kiekviena problema sprendžiama apskaičiuojant individoišlaidas ir naudą. Galima teigti, kad kiekvienas dalyvis liksorganizacijoje, jeigu jo gaunamas pasitenkinimas (ar nauda) bus didesnis užpasitenkinimą, kurį jis gautų pasitraukdamas. Kol organizacija teiksdaugiau naudos, negu žmonės mano galėsią gauti kitur, tol jie liksorganizacijoje.Panašiai apskaičiuojamas ir individo elgesys, kai jis nusprendžia prisidėtiprie organizacijos veiklos. Kadangi racionalios sistemos suinteresuotosskatinti savo narius prisidėti prie teisingų elgesio normų, kurias nustatovadovybė, šis klausimas susijęs su valdžia. Kiekvienas individualus narysnustato „priėmimo zoną, kurioje jis sutinka paklusti savo vadovo priimtiemssprendimams“. Įsakymų, patenkančių į šią zoną, klausoma, o nepatenkančių įją – nepaisoma. Tačiau akivaizdu, kad organizacija suinteresuota kuo labiauišplėsti šią „priėmimo zoną“; kuo platesnė įsakymų, kuriems paklūstaindividas, skalė, tuo didesnė tikimybė, kad individas taps veiksmingaadministracinės sistemos dalimi. Todėl toliau reikia apsvarstyti, kaip į tązoną išplėsti. Žinoma, plėtra galėtų būti atsakas į didesnes paskatas:daugiau pinigų arba aukštesnė padėtis galėtų paskatinti aktyviau veikti.[4]III. „Administracinis žmogus“
Organizacijos vertybės paprasčiausiai gali pakeisti individo
vertybes. Organizacija paties individo sprendimą pakeičia organizacijossprendimų priėmimo procesu. Klasikinį naudos siekiantį „ekonominį žmogų“pakeičia modernesnis ir labiau institucionalizuotas „administracinisžmogus“: šis žmogus organizacijos tikslus priima kaip savo sprendimųvertybių skalę, yra itin jautrus ir reaguoja į kitų organizacijos narių jamdaromą įtaką, suformuoja savo požiūrį į kitus ir priima kitų požiūrį įsave, be to, pritaria organizacijų tikslams. Nuostabiausia ir unikaliausia„administraciniame žmoguje“ yra tai, kad dėl organizacijos įtakos jis netik atlieka tam tikrus darbus, bet ir išsiugdo įprotį daryti viską, koreikia organizacijos tikslams pasiekti. Jis išsiugdo bendradarbiavimoįprotį. Ši mintis gražina mus prie racionalumo temos. Organizacijos tikslaipasiekiami individo autonomijos kaina. Kadangi organizacijos vertybėspakeičia individo vertybes, tampa akivaizdu, kad individo įnašasnaudingiausias bus tada, kai atitiks organizacijos įvaizdį, sukurtąesančiųjų valdžioje. Todėl paklusnumas valdančiųjų reikalavimams yra ne tikefektyvus – jis racionalus. Kadangi tos organizacijos didžia dalimi lemiadalyvių minties kryptį, jos sudaro sąlygas paklusnumui, taigi irracionalumui žmonių visuomenėje. [5] Priešingai nei „ekonominis žmogus“, „administracinis žmogus“ siekia„patenkinti“ – rasti patenkinamus, o ne maksimalius sprendimus. Be to,administracinis žmogus pasitenkina supaprastinta ir nevisaverte pasauliosamprata, kuri dėl žmogaus ribotumo negali priartėti prie realaus pasauliosudėtingumo. Šios dvi sąlygos yra gana svarbios:Pirma, dėl to kad jis randa patenkinamus, o ne maksimalius sprendimus,„administracinis žmogus“ gali rinktis iš anksto neištyręs visų galimųelgesio alternatyvų ir neišsiaiškinęs, kad tai iš esmės yra alternatyvos.Antra, kadangi pasaulis jam atrodo gana „tuščias“, jis „ignoruoja visųdalykų tarpusavio sąsajas“, todėl „administracinis žmogus“ gali priimtisavo sprendimus pagal gana paprastas taisykles, nereikalaujančias iš joneįmanomų mąstymo pastangų.Paprastai tariant, nors „administracinis žmogus“ negali pasiekti idealaus„ekonominio žmogaus“ elgesio lygio, jis stengiasi išsiversti su tuo, kasjam prieinama. Čia reikia pasakyti kelias pastabas. Pirma, nors„administraciniam žmogui“ prieinamas tik „ribotas racionalumas“, jis vistiek privalo ieškoti racionalios (efektyvios) organizacijos veiklos. Antra,pagrindinis apskaičiavimas tinka ir „administraciniam Žmogui“, ir„ekonominiam žmogui“: nauda turi būti kuo didesnė. Trečią, kad sumažėtųneigiamas žmogaus neracionalumo poveikis, organizacija pati nustatoindivido racionalumo standartus. Tai gali būti padaryta individo sprendimuspakeičiant organizacijos sprendimais arba individo elgesį modeliuojantpagal užprogramuotus sprendimus arba standartinę darbinę tvarką.IV. Sprendimų priėmimas
Kad dar geriau parodytume racionaliojo modelio poveikį,panagrinėkime du itin svarbius klausimus. Kai kurie autoriai teigė, jogsprendimų priėmimas yra administravimo pagrindas, tiesa sakant, kadsprendimų priėmimas ir valdymas yra vienas ir tas pat. Praeityje, veikiantpolitikai ir administracijai, sprendimų priėmimui daugiausia dėmesio skyrėaukščiausi organizacijos sluoksniai, kuriuose kuriama plačioji politika.Šių lygių sprendimai veda prie kitų lygių sprendimų – žemyn per visąorganizacijos sistemą. Tie patys sprendimų priėmimo procesai vyksta nuovyriausiojo vadovo sprendimo imtis naujos programos iki vykdančiojodarbuotojo sprendimo vykdyti konkretų įsakymą. Suprasti šį procesą,vadinasi, suprasti organizacinį elgesį.[6] Sprendimų priėmimo procesą bet kuriame lygyje sudaro trys dalys:mąstymo, projekto ir pasirinkimo. Mąstymu Herbertas Simonas vadino tokiąveiklą, aki žmogus atidžiai stebi aplinką ir tam tikru momentu priimasprendimą; projektavimu – alternatyvių veiklos formų paiešką ar jų radimą;pasirinkimu – išsirinkimą tos alternatyvos, kuri atrodo sėkmingiausia.Žinoma, Simonas pripažino, kad realiame gyvenime šie etapai nėra ryškūs,tačiau analitiniu požiūriu tai yra pagrindiniai sprendimų priėmimoelementai.Turint galvoje dėmesį organizacijos efektyvumui tikėtina, kad sprendimaipriimami pačiu racionaliausiu būdu. Racionalaus sprendimų priėmimo idealasbuvo klasikinis ekonominis modelis, kai daroma prielaida, jog sprendimo
priėmėjas turi išsamią informaciją apie organizacijos tikslus, galimasalternatyvas ir veikia taip, kad ką nors maksimaliai padidintų (prieaugį,pelną, naudą, pasitenkinimą ir t.t.). Deja, klasikinis sprendimų priėmėjasretai priartėja prie tokio racionalumo lygio, kokio reikalauja klasikinisekonominis modelis. Retai kada administratorius gali pasikliautivisapusiška informacija apie situaciją, įskaitant ir įvairių veiksmųpadarinius. Dėl šios priežasties „administracinis žmogus“, siekdamasracionalumo (vis dar apibrėžiamo organizacijos kontekste), pripažįsta, kadjo galimybės elgtis racionaliai yra ribotos.V. G. T. Allisono požiūris į racionalųjį sprendimų priėmimo modelį
Savo požiūrį į sprendimų priėmimo procesą išdėstė Grahamas T.Allisonas knygoje „Sprendimo esmė“. Savo knygoje Allisonas teigia, kaddauguma užsienio politikų analitikų mąsto apie konkrečius sprendimus,implicitinius konceptualius modelius, ir kad tie modeliai smarkiai veikiajų požiūrį į sprendimo priėmimo procesą. Be to, Allisonas sutinka, kadklasikinis, arba „racionalaus veikėjo“ sprendimų priėmimo modelis, norsplačiausiai vartojamas, turi rimtų trūkumų. Allisonas racionalaus veikėjo modelį apibūdina panašiai kaip irSimonas. Tai tikslų nustatymo procesas, alternatyvų numatymas, padariniųnagrinėjimas ir pasirinkimas tokios alternatyvos, kuri maksimaliaipriartintų prie tikslų. „ Racionalumas – tai nuoseklus, vertybesmaksimizuojantis rinkimasis žinomose ribose“.[7] Allisono pateikto racionalaus veikėjo modelio apibūdinime mumssvarbu ne pats procesas, kurį jau žinome, bet tas faktas, kad šį procesąAllisonas laiko standartiniu sprendimų priėmimo modeliu. Aišku, Allisonassutinka, kad daugelis užsienio politikos sprendimus analizuojančių veikėjųnaudojasi racionaliuoju modeliu. Vienas jų (individas, grupė, institucija)šioje analizėje laikomas pagrindiniu, ir jo elgesys analizuojamas kaipsąmoningai kryptingas ir tikslingas. Analitikas įdėmiai stebi, ar veikėjaslaikėsi geriausios strategijos, ar nenukrypo nuo to, kas pasirodėracionaliausia. Taigi racionaliojo veikėjo modelis analitiką ir tikriausiaipolitikos formuotoją nukreipia į tokius dalykus, kurie sprendimų priėmimo
procese akcentuoja priemones, o ne tikslus, ir su tuo kontekstu, kuriamepriimami sprendimai, gali turėti mažai ką bendro. Vyriausybės politikos modelis pripažįsta, kad pagrindinesvyriausybės veiklos kryptis nustato ne pavieniai racionalūs veikėjai irnetgi ne monolitinės viršutinių biurokratijos sluoksnių grupės. Politikayra greičiau derybų tarp skirtingus interesus ir nevienodą galią tuosinteresus remti turinčių individų ir grupių rezultatas. Kilus nesutarimams,šalys susitaria ir politiniame žaidime leidžia pasiekti pergalę vienaipartijai arba, kas labiau tikėtina, gauti mišrų rezultatą, kuris skiriasinuo visų suinteresuotų šalių ketinimų. „ Šachmatų figūras stumdo nepriežastys remti veiklos kryptį ar alternatyvų nutarimą priimančiosorganizacijos nusistovėjusi darbo tvarka, bet svarstomojo klausimoproponentų ir oponentų galai bei sugebėjimai.VI. Organizacijos analizė
Dažnai organizacijos suvokiamos kaip priemonė siekti konkrečiųtikslų. Jos greitai įgyja sociologinių bruožų, kurie yra kur kas platesninei uždaros sistemos susirūpinimas racionalumu ir efektyvumu. Pirma,organizacijos nariai nenori būti laikomi priemonėmis – jie dalyvauja kaipvisavertės asmenybės, kiekviena su savo ypatinga ir unikalia patirtimi beitroškimais. Antra, organizacija egzistuoja tam tikroje institucinėjeaplinkoje, pateikiančioje savų reikalavimų. Šalys, interesų grupės ir kitosinstitucijos sąveikauja toje pačioje matricoje, vadinasi, nė viena grupėnegali išvengti kitų poveikio. Dėl šios priežasties organizacija negaliišvengti šių „neracionalių“ veiksnių įtakos. Ši aplinkybė reikalauja organizaciją analizuoti struktūrine irfunkcine prasme, tai yra atsižvelgiant į tai, kaip organizacija prisitaiko,kad patenkintų pagrindinius poreikius – būtų stabili ir išsilaikytų. Vienastokių pagrindinių poreikių yra „neformalių ryšių organizacijoje“stabilumas, poreikis, patenkinamas sukurtais neformaliais mechanizmais,galinčiais suderinti anksčiau minėtus individualius skirtumus. Neformalisistema pagreitina organizacinę komunikaciją, tačiau riboja vadovybėspolitikos prerogatyvas. Kitas organizacijos poreikis yra „organizacijos,
kaip visumos, saugumas socialinių aplinkos jėgų atžvilgiu“. Šį poreikį bentiš dalies gali patenkinti stabilūs įvairių veikėjų ryšiai, netgi tokie,kurie, atrodytų, gali sumenkinti organizacijos gebėjimą nustatyti savoveiklos kryptis. Vienas tokių mechanizmų vadinamas kooptacija. Ji apibrėžiamakaip „naujų elementų įtraukimas į organizacijos vadovybę arba politikąnustatančią struktūrą; tai būtų kaip priemonė jos stabilumo arbaegzistavimo pavojams nukreipti“. Kooptacija – tai priemonė potencialiaigrėsmingų aplinkos jėgų pritarimui ir atsidavimui užsitikrinti.Organizacija, įtraukdama šias grupes į savo struktūrą, siekia paramos savopolitikai ir pozicijai. Tačiau, tai, kad lyderiai naudojasi formaliakooptacija, nereiškia tikrosios galios perleidimo. Todėl organizacijanesuteikia galios kontroliuoti, nes tai jau būtų tolygų organizacijosatidavimui pašaliečiams. Ypatingas aukštosios vadovybės vaidmuo yratvarkytis su grupe, kaip instituciniu dariniu. Kūrybingas lyderis tirisugebėti kurti instituciją ir jungti žmoniškąją bei technologinę medžiagątaip, kad būtų suformuotas organizmas, įkūnijantis naujas ir ilgalaikesvertybes. Kadangi nuo administracinio valdymo (kuriam rūpi racionalumas irefektyvumas) pereina prie institucinio vadovavimo, vadovams tenka naujaužduotis – organizacijos narių veiksmams priskirti vertybes ir suteiktiprasmę. Sprendimai šiame lygyje nėra įprastiniai, jie yra lemiami, todėldaug dėmesio turi būti skirta grupės tikslui nustatyti, organizacijossavybėms tobulinti; su esančiais aplink jį turi suformuoti dalykiškussantykius, tokius, kurie suderintų išorinių grupių reikalavimus irišlaikytų esminį pačios organizacijos vientisumą.Išvados
Viešasis administravimas – tai procesas, jungiantisorganizacijas, individus, veikiančius pagal tam tikrus įstatymus irtaisykles, parengtus įstatymų leidėjų, vykdomosios valdžios ir teisiniųinstitucijų. Šiame skyriuje nagrinėjome racionalųjį administravimo modelį irkai kuriuos racionaliojo modelio iškeltus klausimus. Racionalus sprendimų priėmimas viešose institucijose negalimasapsiribojus vien grynuoju racionalizmu. Siekiant efektyvinti viešojo
sektoriaus veiklą, racionaliau paskirstyti šaltinius, vaidmenis iratsakomybę, užtikrinti demokratinę sprendimų įgyvendinimo kontrolę,reikalingas naujų valdymo, politikos ir administravimo ideologijųsusiformavimas ir atranka. Tai padeda geriau vertinti viešųjų paslaugųpoveikį visuomenei, jos atskiriems segmentams, skatina administravimometodų integraciją. Sprendžiant viešojo administravimo racionalumo uždavinius,būtina viešojo sektoriaus veiklos racionalumo politika, sugebantidiagnozuoti organizacinės veiklos kontekstą.———————–[1]R. B. Denhardt. Viešųjų organizacijų teorijos. Vilnius 2001.
[2] R. B. Denhardt. Viešųjų organizacijų teorijos. Vilnius 2001.
[3] Viešojo administravimo efektyvumas. (ats. Red. A. Raipa). Kaunas. 2001
[4] R. B. Denhardt. Viešųjų organizacijų teorijos. Vilnius 2001.
[5] R. B. Denhardt. Viešųjų organizacijų teorijos. Vilnius 2001
[6] R. B. Denhardt. Viešųjų organizacijų teorijos. Vilnius 2001
[7] R. B. Denhardt. Viešųjų organizacijų teorijos. Vilnius 2001