Epidemiologija

Epidemiologija

Užsikrėtimo rizikos veiksniai

Pirmosios žinios apie naują infekcinę ligą pasaulyje pasklido 1979-ųjų metų pabaigoje ir 1980-ųjų metų pradžioje, kai buvo pastebėti pirmieji šios ligos simptomai tarp homoseksualistų ir intraveninių narkomanų Amerikoje bei vakarų Europoje ir tarp Karibų baseino ir Afrikos gyventojų, kurie tūrėjo daug lytinių partnerių.
Oficialiai ŽIV žinoma nuo nuo 1980 m. PSO šią ligą dėl jos greito plitimo pavadino pirmąją žmonijos istorijoje tikrąją peindemija, nes liga apėmė visus žemynus ir kraštus. Per 10 pirmųjų epidemijos metų (1982-1992) susirgimų AIDS skaičius pasaulyje padidėjo 100%. Labai sparčiai ši infekcija plito Afrikoje. Manoma kad ten yra 11 mln. užsikrėtusių žmonių. Azijoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje yra 8 mln. Europoje PSO duomenimis yra 600000 žmonių.
Didžiausias sergamųjų rodiklis yra Ispanijoje, Prancūzijoje ir Italijoje. ŽIV infekcija pasaulyje plinta etapais pagal jai būdingus dėsnius.
Pirmasis etapas Europoje – viruso plitimas tarp homoseksualinių žmonių, antrasis – tarp intraveninių narkomanų, trečiasis – tarp heteroseksualinių žmonių. ŽIV infekcija yra jaunų, žmonių liga ¾ naujai užsikrėtusių asmenų yra jaunesni nei 25 metų.
Apie 60% moterų yra jaunesnės nei 20 metų. Lietuvoje pirmasis AIDS sergantis ligonis buuvo nustatytas 1988 metais. Tai Klaipėdos gyventojas, ŽIV diagnozė jam buvo nustatyta Maskvos virusalogijos institute išskyrė Lietuvos gyditojas S. Caplinskas, dabartinis AIDS centro vadovas.
Epidemiologinės analizės duomenimis ŽIV Lietuvoje pradėjo plisti 1983-1984 m. Iki 1996 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo įregistruota 40 ŽIV infekcija užsikrėtusių žm

monių. ŽIV infekcijos epidemiologinė padėtis Lietuvoje atitiko infekcijos raidą Vakarų Europoje ir JAV.

Epidemiologinė ŽIV padėtis Lietuvoje ir gretimose šalyse (1996 01 01)
1 lentelė

Lietuva Latvija Estija Baltarusija Lenkija Kaliningradas
Užsikrėtusių ŽIV žmonių skaičius 40 46 57 113 3823 21
Pagrindiniai pardavimo būdai Homo/hetero Homo Homo Hetero Intraveniniai narkomanai Hetero
ŽIV pradėta registruoti 1988 1987 1988 1987 1985 1988
Vyrų skaičius 39 43 52 76 2013 18
Moterų skaičius 1 3 5 37 1810 3
1 mln, gyventojų tenka 10,8 18,4 38 11 95,6 21
Sergančių AIDS žmonių skaičius 8 9 6 15 381 3
Mirė nuo AIDS 5 3 3 8 208 –
Iš viso mirė 7 9 4 11 – –

Kadangi ŽIV infekcija labai paplito Lenkijoje, Ukrainoje, Kaliningrado srityje bei Baltarusijoje tarp intraveninių narkomanų, todėl užsikrėtusių žmonių skaičius Lietuvoje gali padidėti kelis kartus ir kasmet didėt geometrine progresija. Tai verčia sutelkti visas pastangas ir kovoti su šia liga.

ŽIV perdavimo būdai
I Lytinis būdas yra dažniausiais perdavimo būdas.

Lytinių santykių metu didžiausia rizika susirgti yra šiais atvejais:
a) Seropozityvus partneris, kai liga labai išsivysčiusi;
b) Lytinis partneris turi opelių ant lytinių organų;
c) Grupinis seksas;
d) Jei lytiniu santykiu metu moteris serga mėnesinėmis;
e) Didesnė rizika moteriai susirgti nuo vyro, negu vyrui nuo moters;

Rizika sumažėja:
– naudojantis prrezervatyvu;
– ribojant lytinių partnerių skaičių.

II Užsikrėtimas per kraują:
– dažniausiai užsikrečiama per intraveninius narkotikus, kai užkrėstais švirkštais naudojasi grupė žmonių;
– per kraują ir jo derivatus, dabartiniu metu šis būdas retas, bet galimas;
– atsitiktinai įsidūrus adata medicinos darbuotojui, šis būdas reliatyviai gana retas (mažiau nei 0,5%);
III Perdavimo būdas iš motinos kūdikiui:
– nėštumo metu užsikrečia apie 20% kūdikių;
– kūdikis gali užsikrėsti gimdymo metu per placentą;
– užsikrėtimo rizika didėja, jeigu motinai yra seno konversija, arba ligos stadija yra ūmi;
Ar kūdikis užsikrėtė nuo motinos, parodo PCR arba audinių kultūros tyrimai pirmomis savaitėmis, tačiau ta

ai nėra absoliučiai patikimi duomenys. Tyrimai kartojami kas 1 ar 3 mėnesiai, dažniausiai iki 18 mėnesių, nes tada visiškai išnyksta iš motinos gauti antikūniai.
IV ŽIV perdavimas per kraujo transfuzijas.
Iki 1985 m. perpilimas kraujas nebuvo tikrinamas dėl živ, todėl atsirado nemažai dirbtinai sukelto živ. Dabartiniu metu kraujas tikrinamas nuo živ.
Niekada živ neperduodamas per albuminą, imunoglobulinus, krešumo faktorius, nes speciali technika visiškai sunaikina živ. Galima užsikrėsti per šviežiai užšaldytą plazmą, šviežią kraują, eritrocitų, trombocitų, liaukocitų masę. Dabar yra griežtai laikomasi visų kraujo paruošimo taisyklių, todėl gali užsikrėsti 1 žmogus iš 600000 kraujo perpylimo atvejų. Paimtas donoro kraujas iki perpylimo dažnai laikomas 3-6 mėnesius šaldytuve.

ŽIV ir narkomanija
ŽIV infekcijos plitimo būdais, šios ligos plitimus tarp narkomanų domėjosi daugelis tyrynėtojų.
Reikia skirti tuos, kurie užsikrečia per švirkštus, nuo užsikrėtusių lytiniu būdu, narkomanus ir t. Y. Ieškoti kelią į kiekvieno narkomano širdį ir protą.
Ryšys tarp ligonio ir gydytojo turi būti labai individualus, būtina atsižvelgti į šeimą, kultūrinį, socialinį lygį, ligonio psichologiją, jo ryšį su narkotikais. Tačiau yra bendrų, narkomanams bruožų: tai jų elgesys, moralinis izoliuotumas, jie dažnai neturi šeimos ir namų.

Pagrindinės darbo su narkomanais kryptys
– kalėjimai, nes narkomanija plinta kalinių tarpe;
– intraveniniai narkotikų pakeitimas pezoraliniais;
– narkomanų kolonijų įkūrimas.

Narkomanų dispancerizacijos kryptys:
– jų stebėjimas, tyrimas opurtunistiniu infekcijų profilaktika;
– hospitalizacija, susirgus sunkiomis somatinėmis ligomis.

Ligonį būtina gydyti, ypač nepalikti nakčiai be vaistų, nes jis dažniausiai ko

onfliktuoja su personalu. Daugelyje Europos šalių živ profilaktikai narkomanams oficialiai perduodami arba duodami nauji švirkštai. Daug organizacijų ir asociacijų turi sukūrusios savo profilaktikos planus, jos aktyviai veikia visuomenėje, ir yra išsikovojusios autoritetų tarp narkomanų.

PSO klasifikacija (1990 m.)

Tai nėra oficialiai priimta klasifikacija. Tai labiau tinka klinicistų poreikiams.
I Klinikinė stadija:
– nėra jokių ligos požymių;
– nekintanti išplitusi adenopatija ir/arba aktyvumas: normalus aktyvumas.

II Klinikinė stadija:
– kūno masės sumažėjimas 10%;
– juostinė pūslelinė per pastaruosius 5 metus’
– odos ir gleivinių pakitimai;
– viršutinių kvėpavimo takų besikartojančios ligos.

III Klinikinė stadija:
– svorio kitimas daugiau kaip 10%;
– viduriavimas daugiau nei 1 mėn. be aiškios priežąsties;
– karsčiavimas ilgiau nei 1 mėn. be aiškios priežasties;
– burnos kandidozė;
– gauruotoji liežuvio leukoplakija;
– prieš metus buvusi plaučių tuberkuliozė;
– sunki bakterinė infekcija.

IV Klinikinė diagnostika:
– kacheksijos sindromas, nukeltas živ infekcijos
– plaučių pneumonija;
– smegenų toksoplazmozė;
– kriptos pozicijų sukeltas viduriavimas;
– ekstrapulmoninė kriptokokozė;
– odos ir gleivinių ar vidaus organų pūslelinė infekcija;
– išplitusi gilioji mikozė;
– burnos, stemplės, bronchų ar plaučių kondidomikozė;
– atipiška deseminuota mikobakteriozė;
– salmonelių sukeltas septicemija;
– ekstrapulmoninė tuberkuliozė;
– piktybinė limfona;
– živ sukeltas encefalitas.

ŽIV infekcijos klinikinių ir laboratorinių stadijų klasifikacija pagal PSO (1990 m.)

2 lentelė
Limfocitų kiekis mm3 CD4 kiekis mm3 Klinikinės stadijos
>2000 >500 1 2 3 41A 2A 3A 4A
1000-2000 200-500 1B, 2B, 3B, 4B
<1000 <200 1C, 2C, 3C, 4C

Suaugusiųjų ir jaunuolių živ klasifikacija (CDC, 1993)
3 lentelė
CD4 limfocitų kiekis A asimptominė pirminė infekcija B simptominė infekcija be A ir B klasifikacijų C
>500 mm3 arba >29% A1 B1 C1
200-499 mm3 arba 14-28% A2 B2 C2
<200 mm3 arba 14% A3 B3 C3

ŽIV infekcijos požymiai
ŽIV infekcija yra liga, kuri neturi jai būdingų požymių ar sindromų, kaip daugeli kitų infekcinių ligų. Už

žsikrėtus šios ligos sukėlėjui, patogesnis procesas praeina keletą ligos laikotarpių, kuriems būdinga savotiška sterologinių rodiklių dinamika. Dažniausiai ligonį ima varginti tik 4-uoju laikotarpiu atsiradęs limfadenopatijos požymiai, kurie išlieka ilgiau nei 3 mėnesius. Vėliau atsiranda su AIDS liga susiję kompleksai, kurie taip pat neturi ypatingų, tik šiai ligai būdingų požymių. Mažėjant CD4 ląstelių kiekiui, didėjant imuninės sistemos nepakankamumui, vystosi įvairios kilmės ligos arba piktybiniai augliai. Juos sukelia įvairūs mikroorganizmai, sąlygiškai suskirstyti i 4 grupes:
– bakterijos (Sehigella, salmonella, legionella)
– virusai (Herpes, simplex, hepatitis B virus)
– Grybeliai (candida, albicans, aspergielus)
– Pirmuonys (entamolla, histolytica)

Užsikrėtus živ infekcija, iš pradžių bendrasis ligonio fizinis ir profesinis aktyvumas nepakinta. Vėliau, ilgai progresuojant, jis mažėja, žmogaus galimybės silpsta. Šis procesas vertinamas pagal Karnofsky arba PSO pasiūlytą darbą bei gyvenimo aktyvumo apibūdinimo lentelę.

Darbo ir gyvenimo aktyvumo išraiškos lentelė
(S. Foree, A. Coutellier, 1994)
4 lentelė
Apibūdinimas/Įvertinimas Karnofsky PSO
Fizinis arba profesinis aktyvumas Normalus, intensyvus 100%Nežymiai susilpęs 90%Susilpęs 80% O išoriškai matyti normalus aktyvumas

1 Fizinių jėgų sumažėjimas
Aktyvumas tik namuose Normalus, pagalbos nereikia, bet reikia pastangų 70%Apribotas asmens poreikiais 60%Minimalus retais atvejais reikalinga pašalinė pagalba 60% 2 Fizinis jėgų sumažėjimas daugiau kaip 30%3 Reikia pašalinės pagalbos, kuri sudaro daugiau nei 50%
Reikalinga pagalba Nuolatinė pagalba 40%Dažniausiai lovos režimas 30%Ligonis 20%Mirštantis 10% Visiškas bejėgiškumasDažnai arba nuolat lovo režimas

Infekcijos klinikiniai požymiai priklauso nuo viruso diseminatcijos organizme. Laikas nuo užsikrėtimo iki pirminių klinikinių ligos požymių vidutiniškai yra nuo 6 dienų iki 6 savaičių.
10-15% pasireiškia mononukleoziniu – gripoidiniu sindromu.
Tai yra:
– bendras silpnumas;
– galvos skausmai;
– padidėjęs periferiniai linfamazgiai;
– makulo populiarinis arba urtikarinis bėrimas
– kartais aseptinis limfocitarinis meningitas arba izoliuotas encefalitas, meningomielitas, meningoradikulitas.
– Veidinio nervo vienos ar abiejų pusių paralyžavimas;
– Mono arba polinieritai;
– Demielinizuojantis poliradikulonieritas.

Psichologiniai ŽIV infekcijos aspektai
ŽIV infekcija yra labai sunki ir iki šiol nepagydoma liga, todėl ji kelia nemažai problemų tiek medikams, tiek ligoniams.
Medikai stengiasi tiksliai atlikti laboratorinius tyrimus, o ligoniams ši yra susijusi su šeimyninės neištikimybės, atsitiktinių lytinių santykių, venerinių ligų problemomis šeimose.
Daugelyje Europos šalių susidarė reglamentuota įstatymais tradicija, kad gydytojas turi įspėti ligonį, jog ruošiasi jį tirti dėl ŽIV infekcijos ir gauti jo sutikimą. Skirti mėginį, nesuderinus su ligoniu, yra draudžiama įstatymais. Tačiau ligonis turi teisę nesutikti prievarta šio mėginio negalima atlikti.
Daugelyje šalių yra siūloma atlikti šį tyrimą prieš operacijas, prieš santuoką, nėštumo metu, kartais stojant į darbą ar prieš mokyklos lankymą.
Nemažai problemų kyla dėl darbo. Darbdavys, sužinojęs apie savo darbuotojo užsikrėtimą, gali atleisti jį iš darbo, tačiau tai būna retai, nes įstatymai nepalankūs tiems, kurie gali nuskriausti žmogų dėl jo sveikatos būklės ar invalidumo. Valstybei priklausančiose įmonėse priimant į darbą galioja įstatymas, kad vadovas turi žinoti apie kandidato sveikatos būklę ir gali pareikalauti suderinęs su gydytoju, pasitikrinti sveikatą, padaryti ŽIV mėginį. Ilgai sergantiems AIDS žmonėms liga neįrašoma į ligos istoriją, bet tada žymimos opurtunistinės infekcijos.
Blogėjant ligonio būklei, gydytojui tenka peržengti dar vieną slenkstį pranešti šeimai ir artimiesiems. Čia dažnai atskleidžiama medicininė paslaptis. Tačiau apie tai reikia kalbėti labai taktiškai, užjaučiant juos nes jiems tai būna didelis netikėtumas ir skausmas.
Sunkiausias laikotarpis – besiartinanti mirtis. Dažnai prieš mirtį patariama pasiimti ligonį į namus. Kaip pasakyti ligoniui apie artėjančią mirtį? Tai gana sunku iš anksto numatyti.

Medicinos darbuotojai ir ŽIV
Medicinos darbuotojai dažnai susiduria su sergančiais AIDS arba simptominiais ŽIV infekcijos nešiotojais, todėl turi būti labai atsargūs.
ŽIV-1 ir ŽIV-2 yra jautrūs aplinkos poveikiui, tačiau išorėje gali išbūti iki 2 savaičių.
PSO duomenimis, apie 10% užsikrečiama naudojant nesterilius švirkštus. Be to, daugelis medikų dirba nepalankioje aplinkoje. Didžiausia grėsme kitam žmogui kelia biologiniai žmogaus skysčiai, užkrėsti ŽIV:
Ų Kraujas;
Ų Lytinių organų sekrecija: makšties išskyros, sperma;
Ų Motinos pienas;
Ų Bronchų ir plaučių sekretas;
Ų Serozinių ertmių (pleuros, perikardo sinusų, meningų, amonio) skysčiai;

Viruso nebūna:
Ų Išmatose, šlapime, ašarose, bei seilėse;

Dirbant su ŽIV infektuotais žmonėmis būtina:
Ų Plauti rankas prieš ir po kontakto su ligonių;
Ų Nenuimti adatų nuo švirkštų, jei prieš tai buvo daromos injekcijos;
Ų Nepalikti be priežiūros duriančių ar pjaunančių instrumentų;
Ų Visus aštrius instrumentus, bei adatas dėti į specialius apsauginius konteinerius;
Ų Visada dirbti su pirštinėmis, operacinėje mūvėti dvigubas pirštinės jas keičiant kas 2 valandas;
Ų Mūvėti papildomą chalatą, užsidėti kaukę, akinius;
Ų Netraukti laboratorijoje jokių skysčių į pipetes, burną, naudoti balionėlius;
Ų Užkrėstą medžiagą persiųsti į laboratoriją specialiose konteineriuose;

Dažniausiai vartojamos tos medžiagos, kurios geriausiai sunaikina ŽIV virusą:
Ų Natrio hipochloritas;
Ų 70% alkoholis ir O2 prisotintas H2O (H2O2).
Poveikis virusui: ŽIV virusas žūsta greičiau negu per 1 minute poveikis stipresnis nei 50% alkoholiui, per 3-5 minutes chlorneksidinas ir jodo polividenas, gerai ir greitai veikia jodas su alkoholiu arba chlorneksidinu.

ŽIV infekcijos profilaktika Lietuvoje
Pirmieji informaciją apie ŽIV infekciją ėmė skleisti indektologai dermatovenerologai.
Organizuota ir planine ŽIV infekcijos profilaktika prasidėjo 1989 m. birželio 1 dieną, kai buvo įkurtas AIDS centras vadovaujamas mediko daktaro S. Caplinsko.
1991 m. Vilniuje įvyko konferencija ,,Visuomenė ir AIDS”.
Buvo pradėta rengti AIDS profilaktikos programa Lietuvai.
1990 m. pirmąjį Respublikoje AIDS odos ir venerinių ligų kabinetą Anykščių rajone įkūrė L. Alesionka. 1992 m. buvo įsteigtas AIDS profilaktikos centras Kaune (vadovas gyd. M. Broniuskaitis).
1992 m. įsteigtas AIDS kordinatoriaus pareigybė.
Pagrindinį švietėjišką darbą dirbti AIDS centro informacijos ir švietimo skyriaus darbuotojai, rengia ir platina įvairią literatūrą – Atskirai dirbama su padidėjusios rizikos grupėmis – narkomanais, prostitutėmis, gėjais. Įsteigtas narkomanų socialinės reabilitacijos skyrius. Veikia specialūs klubai ,,Mokytojai prieš AIDS”, Žurnalistai prieš AIDS, įkurta telefoninė konsultacinė linija. Vis dažniau į ŽIV profilaktika įsijungia ,,Caritas”.
Tad reikia prisiminti, kad tiek dvasiškai, tiek fiziškai sveikai gyvendami, galime užkirsti kelius šiai infekcijai plisti. O suvieniję visas pastangas, galime išsaugoti sveiką tautą.

Leave a Comment