Prisiekusiųjų teismai

Turinys

1. Įžanga
2. Prisiekusiųjų teismų pradžia;
3. Prisiekusiųjų teismo paskirtis. Teigiami

ir neigiami jo aspektai;
4. Atskirų šalių prisiekusiųjų teismai:
4.1. Jungtinės Amerikos valstijos;
4.2. Prancūzija;
4.3. Rusijos Federacija;
5. Išvados

1. Įžanga

Sako, kad tautos turi tokius valdovus, kokių jos vertos. Tai, taip pat priskiriama ir teisminei valdžiai. Nuo teismų padėties ir vaidmens visuomenėje priklauso tautos ir valstybės išorė, bei jos politinis rėžimas. Teisinei demokratinei valstybei yra būdinga teisminė valdžia, kuri atstovauja savarankišką ir įtakingą jėgą, pavaldi tik įstatymui ir nepriklausoma savo kasdieninėje veikloje nuo kitų valdžios šakų – įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios. Totalitarinėse valstybėse teeismai yra įtakoti valdančiosios diktatūros, paversti į represinę vadovaujančios valdžios politinę jėgą.
Kas tai yra prisiekusiųjų teismai šiuolaikiniame supratime? Pagrindinė jų ypatybė yra ta, kad pagrindinį ir būtiną vaidmenį, teisingumo įgyvendinime, vaidina visuomenė. Pagrindinis baudžiamosios bylos klausimas – ar teisiamasis kaltas nusikaltimo padaryme? – šiame teisme sprendžiamas ne pastovaus teisėjo, o atsitiktinų piliečių, atsitiktine tvarka išrinktų iš paskutinių rinkimų ar vykusio referendumo bendro sąrašo ir įtrauktų į teismo, nagrinėjančio tam tikrą bylą, sudėtį. Pastovus teisėjas, teisėjas – profesionalas vadovauja teisminei procedūrai ir sprendžia teisinius klausimus: dėl nuusikaltimo kvalifikavimo, kalto asmens nubaudimo ir žalos, padarytos nusikaltimu, atlyginimo.
Prisiekusiųjų teismai buvo “statomi” per amžius, per įvairias epochas, prie įvairių valdovų, todėl įgijo nemažas tradicijas, kuriomis lyg šiol vadovaujasi kai kurios šalys turinčios savo teismų sistemoje prisiekusiųjų teismus.
Ši tema yr

ra šiuo metu aktuali tuo, kad LR Seimas 1998-04-25 priėmė nutarimą “Dėl teisinės sistemos reformos metmenų ir jų įgyvendinimo” kuriame nurodė, kad turi būti išanalizuotas poreikis ir galimybė, o prireikus parengtas Prisiekusiųjų teismo įstatymo projektas. Tačiau, mano manymu, Lietuvos valdžia truputi per vėlai grįžo prie, tarpukario metu, gvildentos minties apie tokį teismą. Beje tarpukaryje prisiekusiųjų teismų idėjos buvo atsisakyta, nes iki 1940 metų Lietuvoje prisiekusiųjų posėdininkų dalyvavimo teisme principas nebuvo konstituciniu būdu įtvirtintas.

2. Prisiekusiųjų teismų pradžia

Prisiekusiųjų teismo tėvynė laikoma Anglija. Nagrinėjant turimą literatūrą apie šią teismų sistemą, nepavyko rasti tikslios datos ar net amžiaus, kurį galima būtų laikyti prisiekusiųjų teismų gimimo data. Tačiau yra įvairių nuomonių, vieni nurodo, kad prisiekusiųjų teismai jau skaičiuoja apie 300 metų, kiti nurodo ilgesnį laikotarpį – tai per 700 matų, trreti dar ilgesnius laikotarpius – 1000 metų. Tačiau manoma, kad prisiekusieji jau dalyvavo anglosaksų karalių teismuose, dar iki to laiko kada ten buvo pasklidusi krikščionybė, tuo metu teisminiai reikalai buvo sprendžiami kreipiantis į antgamtines jėgas, klausiant apie teisiamojo kaltumą ar nekaltumą. Vienas iš tokių būdų buvo apsivalymo priesaika. Kaltinamajam buvo leidžiama pasirinkti 12 žmonių, kurie prisiekę galėtų patvirtinti jo nekaltumą. Kadangi tuo metu priesaika buvo vertinama labai rimtai, ir surasti dvylika žmonių, kurie sutiktu prisiekti esant abejonėms dėl kaltinamojo nekaltumo, buvo sunku.

Prisiekdavo tokie as

smenys, kurie vadovaudamasi tam tikromis bylos aplinkybėmis ir asmeniškai pažinodami kaltinamąjį, laikė jį nekaltu, ir jų bendra priesaika buvo laikomas kaip išteisinamasis verdiktas. Už neteisingą verdiktą prisiekusiuosius griežtai bausdavo. Iš to seka, kad tai buvo daugiau liudytojai. Jei neatsirasdavo dvylikos žmonių, pasiruošusių laiduoti prisiekdami už kaltinamąjį, ar kuris nors iš prisiekusiųjų nuklysdavo nuo duotos priesaikos, tai bylos nagrinėjimas nedelsiant pasisukdavo blogąja kaltinamajam linkme. Jis nedelsiant būdavo pripažįstamas kaltu, jam būdavo paskelbiamas apkaltinamasis nuosprendis ir įvykdoma bausmė.
Apie XVI amžių angliškajame procese laipsniškai buvo atskirtos liudytojų ir prisiekusiųjų funkcijos. Liudytojai pranešdavo tik tai kas jiems yra žinoma apie nagrinėjamą įvykį, o prisiekusieji priimdavo verdiktą kuriuo buvo išsprendžiamas kaltumo klausimas.
Nagrinėjimas bylų prisiekusiųjų teismuose pagal angliškus papročius, buvo sąlygojamas kaltinamojo, neigiančio savo kaltę, pasirinkimas ar jį perduoti prisiekusiųjų teismui. Jei kaltinamasis buvo kaltinamas vidutinio sunkumo nusikaltimo padarymu ir jo paklausus ar jis sutinka, kad byla būtų nagrinėjama prisiekusiųjų teismo, tylėjimas reikšdavo kaltės pripažinimą ir kaltinamajam buvo paskelbiamas apkaltinamasis nuosprendis be jokio teisminio tyrimo.
Palaipsniui tobulėjant tokiai teisminei sistemai Anglijoje, XVII amžiuje įsigaliojo, mano galva, pagrindinis principas , kad prisiekusieji negali būti teisiami už “neteisingą sprendimą”. Tai įtakojo 1670 m. Williamo Peno byla, kurioje jis buvo apkaltintas už kvakerių tikėjimo išpažinimą. Keturi prisiekusieji Williamą Peną išteisino, bei pa
atys, kad nepaisė teisėjo nurodymo, buvo nuteisti ir įkalinti. Anglų apeliacinis teismas juos išlaisvino iš kalėjimo.
Taigi, įvairių įstatymų leidybos pasėkoje, bei kitų naujovių įvedimas, leido angliškajam baudžiamajam procesui įgauti šiuolaikiškas humaniškas formas.
XVII – XVIII amžiuose anglai nustatė savo teismines taisykles savo užjūrio valdose: Indijoje, Birmoje, Australijoje, Šiaurės Amerikoje, Pietų Afrikoje ir kt. Vėliau, išsilaisvinus nuo kolonijinės priklausomybės, šios šalys išsaugojo ankstesnį, dabar vadinamą anglosaksišką proceso tipą.

3. Prisiekusiųjų teismo paskirtis. Teigiami
ir neigiami jo aspektai

Pagrindinė prisiekusiųjų teismo paskirtis yra nuspręsti ar teisiamasis kaltas nusikaltimo padarymu ar nekaltas. Todėl teisminio tyrimo rezultatai turi atsispindėti dviejuose dokumentuose. Vienas iš jų – verdiktas, t.y. prisiekusiųjų atsakymas į klausimą, ar įvykdytas nusikaltimas ir ar teisiamasis tą nusikaltimą padarė. Antrasis dokumentas yra nuosprendis, kuriame teismas nusprendžia sekančius klausimus: ar teisiškai teisingai kvalifikuota nusikalstama veika, nustatyti teisiamajam bausmę ir išspręsti nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo nukentėjusiajam klausimą.
Teismai, kuriuose dalyvauja prisiekusieji ne vienintelis būdas patraukti piliečius vykdyti teisingumą. Daugumoje šalių (Suomija, Italija, Rusija ir kt.) yra teismai kuriuose dalyvauja šefenai. Šefenai, kaip ir prisiekusieji yra tautos žmonės. Tačiau jų skirtumas nuo prisiekusiųjų yra toks, kad jie kaltumo klausimą sprendžia nebūdami nepriklausomi nuo teisėjo, o kartu su juo ir jo vadovaujami sprendžia kaltumo klausimą. Nors ir šefenų pasitarime jų yra dauguma, tačiau patyręs tesėjas ju

uos, kaip taisyklė, palenkia į savo pusę. Šefenai ne retai vadinami pataikūnais ir miegaliais, kadangi jie žino, kad nuosprendį už juos parašys teisėjas. Tačiau to nepasakysi apie prisiekusiuosius, kurie būdami nepriklausomi sprendžia kaltumo klausimą.
Jau senai yra pasakyta, kad teisybę surasi tik ginče. Prisiekusiųjų teismuose, manau svarbiausia yra teisminių ginčų stadija, kurioje yra parodomi tiek gynėjo, tiek kaltintojo sugebėjimas savo kalba psichologiškai paveikti prisiekusiuosius. Kad sustatyti daiktus į savo vietas sunkioje, painioje byloje, tikslinga priešpastatyti prieštaraujančius požiūrius. Teisminiame procese tai yra išreiškiama rungimosi principu. Rungimasis yra kaltinamojo ir nukentėjusiojo teisių lygybė, advokato ir kaltintojo pozicijos apgynimas, asmeninis požiūris į tiriamą įvykį.
Prisiekusieji, skirtingai nuo teisėjo – profesionalo, ne visada sugeba paeiliui sugrupuoti prielaidas nulemiančias verdiktą, o įstatymas iš jų to ir nereikalauja. Pakanka, kad jie į teisėjo pateiktą klausimą atsakytų: “taip, kaltas“ arba “ne, nekaltas“. Formuojant prisiekusiųjų įsitikinimus, pagrindinę reikšmę turi intuityvinis įrodymų priėmimas ir jų interpretavimas besirungiančių teisminių šalių. Todėl kaltintojo meistriškumas, ar gynėjo išmonė – tai ne tik logikos išmanymas, bet artistizmas, sugebėjimas daryti įtaką ne tik sąmonei, bet prisiekusiųjų jausmams, nuo kurių čia viskas ir priklauso.
Iš prokuroro, gynėjo, bei kitų teisminio nagrinėjimo dalyvių reikalinga aukšta kalbos kultūra: priėjimas ir aiškumas, kurie pasiekiami tikslumu, paprastumu ir lakoniškumu.
Taigi tvirtai galima pasakyti, kad prisiekusiųjų teismai yra vienas iš būdų įtraukti visuomenę į valstybės vykdomą teisingumą. Tokiu būdu visuomenė iš arčiau susipažįsta su teisminėmis procedūromis, geriau supranta jos esmę, didinamas visuomenės pasitikėjimas teisingumo vykdymu, jei visuomenės atstovas dalyvauja vykdant teisingumą, priimant sprendimą teisme, tai tokie sprendimai turėtų atrodyti visuomenei teisingesni. Prisiekusieji turėdami pareigą visuomenei ir procesinę padėtį aptarinėja tarpusavyje ginčijamus bylos ypatumus, aiškinasi tarpusavyje tiek juridinę, tiek moralinę jos pusę. Vėliau sugrįžę į savo gyvenamąsias vietas dalijasi su artimaisiais, kolegomis patirtais įspūdžiais, mintimis ir žiniomis. Tuo pačiu prisiekusiųjų teismai formuoja eilinių piliečių teisinę sąmonę.
Prisiekusiųjų teismų sprendimuose labiau atsispindi bendražmogiškas požiūris į teisingumą, nes sprendimų priėmime dalyvauja ne tik specialistai, bet ir visuomenės atstovai. Taip pat toks teismas, kurio sprendimų priėmime dalyvauja visuomenė, yra labiau nepriklausomas nuo nepageidaujamos įtakos. Daugelyje valstybių, tokie paminėti motyvai, laikomi labai svarbiais, todėl jose piliečiai vienokia ar kitokia forma dalyvauja teisingumo įgyvendinime.
Skirtingai nuo pastovių teisėjų prisiekusieji yra laisvi nuo išorinio poveikio, t. y. jie už savo veiksmus neatsiskaito niekam išskyrus savo sąžinei. Dalyvaujant bylos nagrinėjime jiems nėra aktuali karjeros problema, ar tam tikru sprendimu įtikti savo viršininkams ar kitiems jiems reikalingiems asmenims. Prisiekusieji neturi pas tarnautojus – teisininkus esančios profesinės deformacijos: polinkis kiekviename teisiamajame matyti nusikaltėlį, išankstinis neigiamas nusistatymas prieš jo duodamus parodymus, kuris iššaukiamas tuo, kad ankstesnėse bylose, pagrinde visi teisiamųjų duoti parodymai buvo melagingi.
Be abejo, kaip ir kiekvienas reiškinys, taip ir prisiekusiųjų teismai turi turėti tiek savo pliusus, kuriuos jau apžvelgiau, tiek savo minusus. Kaip vieną iš pagrindinių minusų Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas dr. Gintaras Goda mini tai, kad prisiekusiųjų teismai, jokioje valstybėje neišnagrinėja net pusės bylų. Antras trūkumas yra toks, kad procesas prisiekusiųjų teisme trunka gerokai ilgiau, jo išlaidos taip pat daug didesnės.
Labiausiai prisiekusiųjų teismai yra kritikuojami todėl, kad juose dalyvaujantys prisiekusieji, neturintys teisinio išsilavinimo, nesugeba priimti materialiai teisingo sprendimo, tuo labiau jei byla yra sudėtinga. Sprendimo priėmimą lemia ne ištirti įrodymai, pagrįsti teisiniais argumentais, bet sugebėjimas gynėjo psichologiškai paveikti prisiekusiuosius, t.y. darant jiems šalutinį poveikį.
Pastaruoju metu šalyse kur jau yra senos prisiekusiųjų teismų tradicijos, krypstama į tai, kad būtų atsisakyta prisiekusiųjų teismų, kadangi visuomenės apklausų rezultatai, po kelių JAV įvykusių teismo procesų, kuriuose priimtais sprendimais buvo visuomenės suabejota jų teisingumu, rodo vis didesnį nepasitikėjimą prisiekusiųjų teismais.
Jei prisiekusiųjų teismuose vykstančiuose teismo procesuose, svarbiausia yra gera abiejų šalių iškalba, sugebėjimas palenkti prisiekusiuosius į savo pusę, o taip išeina, kad profesionalų surinkti įrodymai, kurių rinkimas reikalauja didelių lėšų ir pastangų, įrodinėjimo procese turi tik mažesnę dalį įrodomosios reikšmės prisiekusiesiems, tada kam iš vis reikalingas įrodymų rinkimas. Paprasčiausiai susirinktų gynėjas su teisiamuoju, kaltintojas su nukentėjusiuoju, teisėjas ir prisiekusieji. Proceso metu abi šalys pasakytų skambias kalbas ir prisiekusieji, patikėję kurio nors kalba, priima tai šaliai priimtiną sprendimą. Be abejo tai būtų tik likutis to prisiekusiųjų teismo, kurį šimtmečiais kūrė atskiros šalys. Tačiau esant tokiai situacijai, kada prisiekusiųjų teismais vis mažiau pasitikima, valstybės praranda pagrindinį kozirį – tai visuomenės pasitikėjimą.

4. Atskirų šalių prisiekusiųjų teismai.

4.1. Jungtinės Amerikos valstijos

JAV konstitucija garantuoja teisę į prisiekusiųjų teismą. Ši konstitucinė norma nėra labai griežtai aiškinama – už nesunkius nusikaltimus galima teisti ir be prisiekusiųjų teismo. Tradiciškai prisiekusiųjų teisme turi būti 12 prisiekusiųjų, bet kai kuriose valstijose yra nustatytas mažesnis skaičius ( leistinas minimumas yra 6 prisiekusieji ).
Tačiau jokia byla JAV negali patekti į teisminį nagrinėjimą, nepraėjusi tam tikro išankstinio patikrinimo stadijos. Tam tikrais atvejais (kiekvienoje valstijoje skirtingai) pirminį patikrinimą atlieka didysis žiuri, kuriame yra nuo 12 iki 24 prisiekusiųjų. Didysis žiuri nesprendžia kaltės klausimo, o tik nutaria ar procedūrą būtina tęsti.
Žiuri nariai parenkami atsitiktinumo principu iš balsavimo sąrašų, automobilių registracijos ar gyventojų sąrašų. Išrinkti kandidatai į prisiekusiuosius yra iškviečiami į teismą, kur vyksta gana sudėtinga atrinkimo procedūra. Prieš posėdį, kandidatai į prisiekusiųjų žiuri, yra pakviečiami Voir Dire apklausai. Po to šalys sprendžia, ar prisiekusysis gali objektyviai priimti sprendimą. Priklausomai nuo gresiančio bausmės dydžio šalys gali nušalinti skirtingą skaičių prisiekusiųjų nuo 20 (gresiant mirties bausmei) iki 3 (gresiant laisvės atėmimui iki vienerių metų). Šios atrankos metu prisiekusieji yra klausinėjami apie viską: išsilavinimą, šeimyninę padėtį, įsitikinimus, papročius ir kt. Dėl šios aplinkybės prisiekusiųjų atranka kartais užtrunka ir kelias savaites. Šalis nušalindama prisiekusįjį neprivalo aiškinti nušalinimo pagrindo.
Priklausomai nuo proceso svarbos, prisiekusieji turi būti apsaugoti nuo išorinio poveikio. Dėl to prisiekusieji yra apgyvendinami viešbučiuose ir stebimi visą parą teismo tarnautojų.
Prisiekusieji, teisminio nagrinėjimo pabaigoje, privalo nuspręsti, ar kaltinamasis yra kaltas ar ne. Prisiekusieji turi teisę paklausti teisėjo, kad šis jiems išaiškintų nesuprantamus klausimus. Reikalaujama, kad teisėjas, bendraudamas su prisiekusiaisiais, jokiais žodžiais ar judesiais neduotų suprasti kokią poziciją jis palaiko.
Sprendimo priėmimui prisiekusieji balsuoja. Jei yra 12 prisiekusiųjų reikalinga, kad 9 ar 10 balsų sprendimo priėmimui. Jei prisiekusieji yra 6, sprendimas turi būti priimtas vienbalsiai. Anksčiau buvo reikalavimas, kad nepriklausomai nuo prisiekusiųjų skaičiaus, sprendimai turi būti priimami vienbalsiai. Galimi keli sprendimo variantai:
1. nekaltas;
2. kaltas kaltinimo prasme;
3. iš dalies kaltas kaltinimo prasme;
4. kaltas dėl lengvesnio nusikaltimo;
5. nekaltas dėl nepakaltinamumo.
Išteisinamasis prisiekusiųjų verdiktas teisėjui yra visais atvejais privalomas, o su sprendimu, kuriuo kaltinamasis pripažįstamas kaltu, teisėjas gali ir nesutikti.
Jei prisiekusieji priima apkaltinamąjį verdiktą ir teis;jas su juo sutinka, tada pastarasis paskiria bausmę kaltinamajam. Pagal tradiciją prisiekusieji sprendžia ar kaltinamasis kaltas ar ne, o teismas tik skiria bausmę. Tačiau JAV ne visose valstijose yra tokia tvarka, t.y. kai kur prisiekusieji skiria ir bausmę.

4.2 Prancūzija

Prisiekusiųjų teismai Prancūzijoje atsirado po 1789 metų revoliucijos, remiantis Anglijos pavyzdžiu. Jie buvo suvokiami kaip demokratijos simbolis, tam tikra atsvara valdžios savivalei.
Prancūzijoje, pagal galiojantį 1958 metų baudžiamojo proceso kodeksą numatyta, kad prisiekusiųjų teismai yra pirmoji, baudžiamąsias bylas nagrinėjanti instancija, kartu su mažosios instancijos ir didžiosios instancijos teismais. Prancūzijoje yra skiriamos bylos už pražangas ir nusikaltimų bylos. Prisiekusiųjų teismai yra suformuojami tik nagrinėti nusikaltimų bylas. Prisiekusiųjų teisme bylą nagrinėja trys teisėjai ir devyni prisiekusieji. Du iš teisėjų yra didžiosios instancijos teismo teisėjai, o vienas – apeliacinio teismo narys. Šie teismai yra suformuojami tik reikalui esant, t.y. jie nuolat neegzistuoja, o yra tik laikini.
Teisminio nagrinėjimo tvarka yra gerokai skirtinga nuo kitų teismų. Prieš pradedant teisminį nagrinėjimą prisiekusiųjų teisme turi būti atrinkti burtų keliu 9 prisiekusieji iš 35 prisiekusiųjų sąrašo. Kaip ir kitur proceso šalys turi galimybė nušalinti prisiekusiuosius: gynyba gali nušalinti 5, o kaltinamasis – 4.
Prancūzijos prisiekusiųjų teisme pasitarimas prieš priimant nuosprendį vyksta be bylos dokumentų, taip plačiai laikomasi betarpiškumo principo. Pasitarimo metu turi priimti sprendimą kuriuo turi atsakyti “taip“ arba “ne“, į pirmininko suformuluotus klausimus. Tiek dėl teisiamojo pripažinimo kaltu, tiek dėl bausmės skyrimo teisėjai ir prisiekusieji balsuoja kartu. Teisiamasis pripažįstamas kaltu jei už tai balsuoja 8 teismo nariai, o bausmei paskirti reikalingi 8 balsai.
Prisiekusiųjų teismų nuosprendžiai apeliacine tvarka neskundžiami, jie gali būti skundžiami tik kasacine tvarka.

4.3. Rusijos Federacija

Pagal Rusijoje galiojančius įstatymus prisiekusiųjų teismus sudaro teisėjas ir 12 prisiekusiųjų. Jie gali nagrinėti bylas, kuriose nors viena iš kaltinamajam inkriminuojamų veikų yra teisminga Rusijos Federacijos teismams. Keliuose regionuose bylas nagrinėja prisiekusiųjų teismas, bet didesnėje dalyje – vienasmeniškai teisėjas, ar teisėjų kolegija, į kurią įeina du profesionalai – liaudies tarėjai. Liaudies tarėjams, skirtingai nuo prisiekusiųjų tarėjų, turinčių tik atsakyti į teismo iškeltą klausimą “kaltas“ ar “ne“, įstatymais suteiktos visos teisėjo teisės – jie turi ne tik nustatyti faktus, bet ir išspręsti teisės klausimus.
Abi šalys teisme, matant ir girdint prisiekusiesiems, negali užsiminti apie tokius įrodymus, apie kuriuos prisiekusieji negali žinoti, t.y. apie kaltinamojo teistumą ir apie jo pripažinimą ypatingai pavojingu recidyvistu. Įrodymai, gauti pažeidžiant įstatymus, gali būti pripažinti niekiniais.
Labai įdomi Rusijoje yra prisiekusiųjų atranka. Pirmiausiai lapeliai su kandidatų pavardėmis yra sudedami į uraną ir išrenkami kandidatai atleidimo nuo prisiekusiųjų pareigos principu, t.y. išrenkami kandidatai kurie ką nors žino apie nagrinėjamą įvykį, todėl jie negali dalyvauti bylos nagrinėjime. Po to vyksta atsitiktinė atranka, kada iš urnos su kandidatų pavardėmis, atsitiktinumo tvarka ištraukiama tiek lapelių, kad urnoje liktų 18 lapelių su pavardėmis.
Po to valstybinis kaltintojas, be jokio paaiškinimo teisės, turi teisę nušalinti du kandidatus. Tada teisiamasis ar jo gynėjas, taip pat be jokio paaiškinimo teisės, nušalina tiek kandidatų, kad jų liktų ne mažiau keturiolikos: pilnas komplektas prisiekusiųjų yra 12 narių, o du yra atsarginiai. Ši kolegija prisiekusiųjų tarėjų gali būti teismo nušalinta, jei teismas pripažįsta pagrįstu vienos iš šalių pareiškimą, kad tokios sudėties kolegija negalės priimti objektyvaus verdikto.
Prisiekusieji teismo metu, per pirmininkaujantį teisėja, gali užduoti klausimus asmenims, kurie jau yra apklausti abiejų šalių.
Nuosprendžio priėmimas prasideda nuo klausimų, prisiekusiesiems tarėjams, nustatymo. Tokiu būdu prisiekusieji tarėjai ir teisėjas turi išspręsti eilę klausimų. Prisiekusiesiems tarėjams yra pateikiami tokie klausimai:
1. ar nusikaltimo padarymo metu teisiamasis buvo pakaltinamas;
2. ar teisiamasis įvykdę šią nusikalstamą veiką;
3. ar teisiamasis yra kaltas šio nusikaltimo padarymu;
4. ar teisiamasis nusipelnė malonės;
5. ar teisiamasis nusipelnė ypatingos malonės.
Visus kitus klausimus teisėjas sprendžia vienasmeniškai.
Prisiekusiųjų teismo sprendimas kasacine tvarka gali būti apskundžiamas ir užprotestuotas kasacinei Rusijos Federacijos Aukščiausiojo Teismo palatai.
Tokia trumpa kai kurių šalių prisiekusiųjų teismų apžvalga leidžia manyti, kad prisiekusiųjų teismai yra tik iš principo vienodi, tačiau teismų sudėties įvairovė, prisiekusiųjų atrankos, sprendimų priėmimo ar apskundimo įvairovė nurodo, kad vis dėl to kiekviena šalis pasilieka savaip spręsti atskirus prisiekusiųjų teismo klausimus, jų kompetencijos ribas. Dėl šios priežasties galima teigti, kad prisiekusiųjų teismai turi plačias perspektyvas tobulėti, nes kiekvienoje valstybėje, pagal jų socialinę, ekonominę padėtį, pagal piliečių teisinės sąmonės lygį, socialinį – kultūrinį lygį galima atrinkti tokius būdus ir priemones, kurių pagalba būtų galima nustatyti tokius prisiekusiųjų teismo įgaliojimus, atrankos būdus, kompetenciją, kad jie pasiektų optimaliausią lygį. Todėl negalime vienareikšmiškai teigti, kad prisiekusiųjų teismai duoda tik neigiamus rezultatus. Galų gale prisiekusiųjų teismai, kaip taisyklė, išnagrinėja tik labai nedidelę dalį bylų, pvz. JAV prisiekusiųjų teismai išnagrinėja tik mažiau nei 5 procentus bylų.
5. Išvados

Jei daryti išvadas apie galimybę Lietuvoje įsteigti prisiekusiųjų teismus manau, kad galėtume surasti daugiau minusų nei pliusų šių teismų įvedime. Taigi ką galėčiau išskirti kaip neigiamus aspektus? Pirmiausia tai, kad mūsų dabartinė visuomenė dar nėra pakankamai subrendusi, kad galėtų dalyvauti tokiame atsakingame procese, kaip žmogaus likimo apsprendimas. Kadangi visuomenei dar trūksta teisinio išprusimo, nepakankama teisinė sąmonė. O bendrai, man atrodo, kad pats toks aspektas, kad asmenys iš pašalės, neturintys tinkamo išsilavinimo galėtų apspręsti žmogaus likimą, neatitinka teisingumo idėjos.
Tarp prisiekusiųjų tikrai atsirastų toks narys, kuris turėtų išankstinį nusistatymą vienu ar kitu klausimu ir jis gali bandyti nepaisyti savo požiūrių tomis keliomis dienomis, kada yra nagrinėjama byla. Tačiau atėjus kritiniam momentui toks asmuo, prisiekusiųjų teismo narys, gali palūžti, nors ir neatvirai tai demonstruodamas, ir taip gali būti priimtas neteisingas sprendimas. Ko nepasakysi apie teisėjus – profesionalus, kurie metai iš metų yra mokomi, kad neatsižvelgiant į nusikaltėlio rasę, lytį, tautybę, religiją ir kitą, turi būti priimtas bešališkas sprendimas. Eilė mokslo šakų leidžia profesionalui teisingai išanalizuoti situaciją ir ją tinkamai įvertinti.
Daugiau mūsų valstybei aktuali būtų problema, kad tokie teismai išnaudoja daugiau lėšų. Gal ateityje ši problema jau nebebus aktuali mūsų valstybės problema, bet liks ir kitos problemos.
O kaip pagrindinį teigiamą aspektą norėčiau paminėti, kad prisiekusiųjų teismai leidžia visuomenei pasijausti reikalingai valstybei, ugdo patriotinius jausmus, tuo stiprinamas pasitikėjimas valdžia, kas sudaro pagrindą tvirtos valstybės.

Literatūra

1. G. Dominas “Pasaulinės teisinės tradicijos”. Teisės problemos 1994 metai Nr. 3;
2. G. Goda “Užsienio šalių baudžiamojo proceso pagrindai”. Vilnius 1997 metai;
3. G. Goda “Prisiekusiųjų teismo Lietuvoje galimybės”. Justitia 1999 metai Nr. 2;
4. V. Andriulis ” Dėl prisiekusiųjų teismo Lietuvoje poreikio”. Justitia 1999 metai Nr. 2;
5. M. A. Glendon, M. Gordon “Vakarų teisės tradicijos”. Vilnius 1993 metai ;
6. LR Seimas. Žmogaus teisių komitetas “Prisiekusiųjų žiuri. Taikos teisėjai ir tarėjai: kaip pasaulio valstybės įgyvendina piliečių teisę dalyvauti teisingumo vykdyme”. 2001 metai Vilnius;
7. A. M. Larin “vvvvvvvvvvvvvvvvvvv
8. A. P. Ryžakov “Ugolovnyj proces”. Moskva 1999 m.;

Leave a Comment