Untitled
Turinys
Įvadas
Sakoma, kad visuomenė valdovo negali pasirinkti, bet, iš dalies, JAV piliečiai turi teisę pasirinkti savo teisminio proceso eigą. Nuo teisminės sistemos padėties ir vaidmens valstybėje priklauso jos gyventojų ir valstybės išorė, bei jos valdymo sistema. Teisinėje demokratinėje valstybėje yra būtina teisminis aparatas, kuris atstovauja savarankišką ir galingą jėgą, kuri yra pavaldi tik valstybės įstatymams ir nepriklausoma savo įprastoje veikloje nuo kitų valdžios šakų – įstatymų leidžiamosios (parlamento) ir vykdomosios valdžios (vyriausybės).
Šiame rašto darbe apžvelgsiu, kaip dabar atrodo JAV prisiekusiųjų sistema po ilgo formavimosi laikotarpio.Esminė jų savybė yra ta, kad pagrindinį ir neatsiejamą vaidmenį teisingumo įvykdyme vaidina valstybės piliečiai. Esminis baudžiamosios bylos tiriamas klausimas yra „ar įtariamasis kaltas padaręs nusikaltimą?“. Šis klausimas šiame teismo procese nagrinėjamas atsitiktinų piliečių, o ne pastovaus teisėjo. Piliečiai šaukiami būti prisiekusiaisiais atsitiktine tvarka iš paskutinių rinkimų sąrašų, vykusio referendumo ar pagal išduotų vairuotojų teisių sąrašo ir įtraukiami į teismo sudėtį. Bet šiame teisme neapsieinama be teisėjo. Teisėjas – savo srities profesionalas, vadovauja teismo procesui ir sprendžia legitiminius klausimus: dėl nusikaltimo pobūdžio, įtariamojo nuobaudos ir žalos, padarytos darant nusikaltimą, atlyginimo nukentėjusiajai pusei.
Prisiekusiųjų teismai kūrėsi labai ilgą laiką, per įvairius laikotarpius, prie įvairių šalių vadovų, todėl susidarė tam tikros tradicijos, kurios iki šių laikų yra išlikusios ir didžiąja dalimi šių tradicijų vadovaujasi kai kurios šalys kurių teisminėje sistemoje egzistuoja prisiekusiųjų teismai.
Šio darbo pirmąją dalį rašysiu remdamasis G. Domino knyga “Pasaulinės teisinės tradicijos“, antrąją dalį rašysiu remdamasis G. Godos knyga “Užsienio šalių baudžiamojo proceso pagrindai“.
1. Prisiekusiųjų teismų pradžia
Prisiekusiųjų teismai kildinami iš Didžiosios Britanijos. Nagrinėjant pasirinktus šaltinius apie prisiekusiųjų teismus, nepavyko nustatyti tikslios datos ar nors laikotarpio, kurį būtų galima laikyti prisiekusiųjųteismų pradžia. Tačiau atskiruose šaltiniuose teigiama, kad prisiekusiųjų teismai yra apie 300 metų senumo, antrasis šaltinis nurodo dar kitą laikotarpį – tai apie 700 metų, trečiasis šaltinis nurodo dar ilgesnį laikotarpį – 1000 metų. Yra manoma, kad prisiekusiųjų teismai jau egzistavo anglosaksų karalių teismuose, prieš pasklindant krikščionybei šiuose kraštuose teisminis procesas buvo sprendžiamas kreipiantis į nežemiškas jėgas, klausiant apie įtariamojo kaltumą ar nekaltumą. Vienas iš išteisinimo anglosaksų karalystėje buvo apsivalymo priesaika. Įtariamąjąm būdavo suteikiam galimybė pasirinkti 12 žmonių, kurie prisiekę patvirtindavo jo nekaltumą. Kadangi tuo laikotarpiu priesaika būdavo vertinama labai rimtai, ir surasti 12 žmonių, kurie sutiktų duoti priesaiką esant dvejonėms dėl įtariamojo nekaltumo, buvo labai sunku.
Dažniausiai prisiekdavotokie žmonės, kurie būdavo įsitikinę, kad asmuo nepadarė nusikaltimo ar asmeniškai pažinodavo įtariamąjį, pripažindavo jį nekaltu, o jų bendra priesaika išteisindavo įtariamąjį ir jų nuosprendis galiodavo kaip verdiktas. Už neteisingą prisiekusiųjų nuosprendį juos griežtai bausdavo. Šiame pavyzdyje matoma, kad prisiekusieji buvo daugiau liudininkai, o ne dabartiniai prisiekusieji. Jei neatsirasdavo 12 asmenų, pasiruošusių priesaika išlaisvinti įtariamąjį, ar kuris nors iš liudininkų nesilaikydavo duotos priesaikos, tai teismo procesas pasisukdavo įtariamajam nenaudinga linkme. Įtariamasis iškart būdavo pripažįstamas padarius nusikaltimą, jam būdavo paskelbiami kaltinimai ir nuosprendis ir įvykdoma bausmė.
XVI-ame amžiuje anglosaksiškame teismo procese po kiek laiko buvo atskirtos prisiekusiųjų ir liudininkų funkcijos . Liudininkai pranešdavo tik tai, ką jie žino apie padarytą nusikaltimą, o prisiekusiųjų komisija priimdavo sprendimą, kuriuo būdavo nusprendžiama, ar įtariamasis yra kaltas, ar nekaltas.
Nagrinėjamos bylos, pagal anglosaksiškąjį modelį, prisiekusiųjų teismui būdavo perduodamos tik nusikaltimo padarymu įtariamo asmens noru ir pageidavimu. Jei įtariamasis būdavo kaltinamas nesunkaus ar vidutinio nusikaltimo padarymu – jo būdavo klausiama, ar jis norėtų, jog jo teismas būtų patikėtas išspręsti prisiekusiesiems, jeigu įtariamasis tylėdavo – tai būdavo priimama kaip prisipažinimas padarius nusikaltimą, jam būdavo paskelbiami kaltinimai, nusprendžiama, kokia bus bausmė ir atliekama bausmė be teisminio proceso.
Vis tobulėjant prisiekusiųjų teismų sistemai Didžiojoje Britanijoje, XVII-ameamžiuje buvo teisiškai įteisintas pagrindinis prisiekusiųjų teismo principas, kad prisiekusieji dėl savo sprendimo negali būti teisiami, nors ir priimtas blogas sprendimas. Tam padarė įtaką Williamo Peno byla, nagrinėta 1670-aisiais m., kurioje jis buvo įtariamas už kvakerių religijos išpažinimą. Keturi prisiekusieji Williamą Peną pripažino nekaltu, bet patys, už tai kad nepalaikė teisėjo sprendimo, buvo įkalinti ir nuteisti. Tačiau apeliacinis teismas Anglijoje juos išteisino pripažindamas juos nekaltais ir paleido iš kalėjimo.
XVII – XVIII-ame amžiuose anglai pritaikė savo teisminio proceso taisykles savo kolonijose (Šiaurės Amerikoje, Pietų Afrikoje, Australijoje, Indijoje, Birmoje ir kt.). Šioms Anglijos kolonijoms išsilaisvinus iš Anglijos kolonijinės priespaudos, jos vis tiek išsaugojo anglosaksiškąjį teisminį procesą.
Taigi, pakeitus įvairiusįstatymus ir sukūrus naujus, bei įvedus kitas naujoves, anglosaksiškasis baudžiamojo proceso tipas įgavo šiuolaikiškas, humaniškesnes tradicijas.
2. Prisiekusiųjų teismo paskirtis: teigiami ir neigiami jo aspektai
Esminė prisiekusiųjų teismo užduotis yra nustatyti ar įtariamasis yra kaltas ar nekaltas padaręs nusikaltimą. Todėl teisminio proceso išvados turi būti pateikiamos dviejuose dokumentuose. Pirmasis dokumentas – verdiktas, t.y. prisiekusiųjų komisijos nuosprendis, ar įtariamasis padarė nusikaltimą, ar nusikaltimas nebuvo padarytas. Kitas dokumentas yra nuosprendis, kuriame prisiekusieji nusprendžia išvadas šiais klausimais: ar įstatymiškai teisinga nustatyta padaryta veika, nustatoma nuteistąjąm bausmė ir išsprendžiamas nuteistojo padaryto nusikaltimo žalos atlyginimo klausimas.
Prisiekusiųjų teismai, kuriuose įtraukiami piliečiai į teisminę sistemą ir sprendimo priėmimo procesą – nėra visiškai unikalus atvejis. Kai kuriose šalyse (pavyzdžiui Suomijoje, Italijoje, Rusijoje ir kt.) yra tokio pobūdžio teismai, kuriuose dalyvauja šefenai. Šefenai turi daug panašumų su prisiekusiaisiais (jie taip pat kilę iš tautos). Tačiau pagrindinis skirtumas tarp šefenų ir prisiekusiųjų yra tas, kad šefenai nėra visiškai nepriklausomi nuo teisėjo, jie sprendimą priima kartu. Nors ir šefenų priimant sprendimą dalyvauja daugiau, bet patyręs teisėjas labai dažnai palenkia juos į savo pusę. Pasitikėjimas šefenais nėra labai didelis, ilgainiui jų šefenų praktika iškrypo ir jie pasidarė antraeiliai sprendimų priėmimo procese,nes visą darbą už juos atlieka teisėjas, o prisiekusieji yra įpareigoti įsigilinti į teisminį procesą, nes pasibaigus jam ne kas kitas priima sprendimą, o tik prisiekusieji.
Prisiekusiųjų teismuose paplitusi ginčų praktika. Prisiekusiųjų teismuose, esminis yra teisminių ginčų etapas, kurio metu atsiskleidžia tiek gynėjo, tiek kaltintojo patirtis ir įgūdžiai savo iškalba psichologiškai palaužti ir įtikinti prisiekusiuosius sau reikalinga linkme. Kad viskas klostytųsi paprasčiau sunkiame ir painiame teismo procese, tikslinga supriešinti skirtingas nuomones ir požiūrius. Prisiekusiųjų teisme viskas vyksta lyg per varžybas, kur teisiamasis ir nukentėjusysis yra lyg vienas kito varžovai. Varžymosi pagrindas yra įtariamojo ir aukos lygybė prieš įstatymą, advokato ir prokuroro pozicijos apgynimas, taip pat neatsiejamas aspektas prisiekusiųjų teismuose yra asmeninis požiūris.
Prisiekusiųjųkomisija, kitaip nei teisėjas – profesionalas, dirbantis teisinėje sistemoje jau ne vienus metus, retai kada sugeba teisingai sudėlioti visas detales ir įkalčius į savo vietas, kad efektyviai būtų priimamas verdiktas, bet įstatymai iš prisiekusiųjų to ir nereikalauja. Prisiekusiesiems į teisėjo kaltinimą užtenka atsakyti vos kelis žodžius: “taip, kaltas padaręs nusikaltimą“ arba “ne, nekaltas padaręs nusikaltimą“. Formuojant prisiekusiųjų komisijos sprendimą, esmę sudaro prisiekusiųjų emocijų palenkimas kaltintojo ar kaltinamojo naudai ir įvairių įvykių interpretavimas sau palankia kryptimi ir visada išlieka varžymosi principas – kuri pusė ras svaresnių argumentų prieš prisiekusiuosius (kas geriau perpras prisiekusiųjų mąstymą, jų vertybes). Todėl kaltintojo patirtis ir profesionalumas, ar gynėjo išmonė ir gebėjimas naudinga linkme nukreipti prisiekusiųjų mąstymą – tai ne tik logiškas įkalčių ir situacijos supratimas, bet ir paveikti prisiekusiųjų ne tik sąmonei, bet ir prisiekusiųjų jausmus, nuo kurių prisiekusiųjų teisme sprendimo priėmimas ir priklauso.
Kaltintojas, gynėjas ir kiti teismo dalyviai privalo turėti ne tik aukštą kalbos kultūrą, bet jie turi sugebėti prieiti ir aiškiai viską pateikti, o tai pasiekiama paprastumu, lakoniškumu ir tikslumu.
Galima drąsiai teigti, kad vienas geriausių būdų įtraukti visuomenę į teisingumo vykdymo procesą yra prisiekusiųjų teismų praktika. Piliečiams dalyvaujant teismuose ir patiems priimant nuosprendžius jie iš arčiau supažindinami su teisminiu procesu, labiau įsigilina į teisminių procedūrų esmę, to pasėkoje didėja visuomenės pasitikėjimasteismine institucija, nes visuomenės atstovas tiesiogiai dalyvauja teisingumo vykdymo procese, patys piliečiai priima sprendimus teisme, todėl visuomenei atrodo, kad priimami sprendimai yra teisingi ir dėl to labiau pasitikima valstybės institucijomis.
Prisiekusieji turi įsipareigojimus visuomenei ir įstatymų nustatytą teisė nagrinėti bylos ypatumus, tarpusavyje išsiaiškina tiek teisinę, tiek moralinę bylos pusę. Grįžę į visuomenę piliečiai, po bylos nagrinėjimo, dalinasi su kitais savo patirtimi, taip parodydami kietiems, kad jie reikalingi valstybei ir jų žodis gali šį tą reikšti. Tuo pačiu tokio tipo teismai padeda formuoti eilinių valstybės piliečių teisinę sąmonę ir, vėlgi, didesnį pasitikėjimą valstybės institucijomis.
Prisiekusiųjų teismų vykdomame teisingume labiausiai pasireiškia visuomenės požiūris į vykdomą teisingumą, nes sprendimų priėmimo procese dalyvaujane tik profesionalai, bet ir visuomenės atstovai, dažniausiai neturintys jokio teisinio išsilavinimo. Reikia pažymėti tokio teismo teigiamą pusė, kad taikant tokio teismo principus – mažėja korupcijos galimybė ir didėja pasitikėjimas teismine valdžia. Daugelyje valstijų, tokie paminėti pranašumai, laikomi labai svarbiais, todėl jose valstijų gyventojai vienokiu ar kitokiu būdu daro įtaką teisingumo įgyvendinime.
Skirtingai nuo profesionalių teisėjų prisiekusieji yra neįtakojami išorinių veiksnių, t.y. jie už savo veiksmus neatsako įstatymų nustatyta tvarka, jie atskaitingi niekam kitam, o tik savo sąžinei. Nagrinėjant bylą jiems yra neaktuali nei karjeros problema, ar įvaizdžio formavimas prieš savo kolegas ar viršininką. Prisiekusieji neturi tarnautojams būdingų bruožų, jiems nebūdingos profesinės ligos, tokios, kaip prokurorų polinkis kiekviename įtariamajame įžvelgti nusikaltėlį, prisiekusieji neturi išankstinio nusistatymo prieš įtariamuosius, pateikiamus įkalčius ar įvykius, kuris kyla iš ankstesnių bylų nagrinėtų faktų ar įkalčių.
Kita vertus, kaip ir kiekvienas dalykas turi ne tik gerąsias puses, kurias jau aptariau, bet taip pat egzistuoja ir neigiami aspektai liečiantys šį klausimą. Kaip vieną iš pagrindinių neigiamų aspektų Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto docentas dr. Gintaras Goda pažymi tai, kad prisiekusiųjų teismai, jokioje valstybėje neišnagrinėja net pusės pateiktų bylų. Dar vienas nemenkas minusas yra tas, kad prisiekusiųjų teismai dažniausiai trunka ilgiau ir kainuoja žymiau brangiau, nei teismas, kur dalyvauja tik teisėjas.
Didžiausios kritikos prisiekusiųjų teismaisulaukia dėl to, kad atrinkti prisiekusieji dažniausiai neturi jokio teisinio išsilavinimo, nesugeba priimti finansiškai tinkamo sprendimo, tuo labiau jei nagrinėjamas atvejis yra sudėtinga ir gerokai viršija paprasto piliečio kompetenciją. Dažniausiai sprendimo priėmimui įtaką padaro ne ištirti įrodymai ar teisiškai pagrįsti argumentai, bet gynėjo profesionalumas ir sugebėjimas emociškai ir psichologiškai paveikti prisiekusiuosius, taip kad jie priimtų jiems palankų sprendimą.
Pastebima tendencija šalyse, kur jau nuo senų laikų puoselėjama prisiekusiųjų teismų kultūra, linkstama į tai, kad palaipsniui būtų naikinami prisiekusiųjų teismai, buvo atlikta visuomenės apklausa po kelių teismo procesų įvykusių JAV, kuriuose priimti sprendimai netenkino didžiosios dalies JAV piliečių, o tai rodo vis didėjantį piliečių nepasitikėjimą teismine sistema.
Baigiantšią darbo dalį reikėtų pažymėti, kad anglosaksiško tipo teismuose vykstančiuose teisminiuose procesuose, svarbiausia yra prokuroro ir gynėjo charizma ir iškalba, sugebėjimas nukreipti prisiekusiųjų mintis sau tinkama linkme, o taip išeina, kad ekspertų surinkti įkalčiai, kurių rinkimas reikalauja nemažai finansinių išlaidų ir žmogiškųjų pastangų, sprendimo priėmimo procese turi mažesnę dalį nei surinkti įkalčiai, tada kyla natūralus klausimas, kam išvis reikalingas įkalčių rinkimas. Paprastesnis atvejis būtų susirinkti gynėjus su teisiamuoju, kaltintojus su nukentėjusiaisiais, teisėjais ir prisiekusiaisiais. Teisminio proceso metu abi šalys išsakytų savo mintis ir prisiekusieji priimtų sprendimą, kurio kalba buvo labiau įtikinama. Aišku, toks prisiekusiųjų teismo modelis visiškai nepanašus į šimtmečius besikūrusį prisiekusiųjų teismo modelį. Tačiau pritaikant šį modelį mažėtų visuomenės pasitikėjimas teismine sistema ir geresnis variantas nebūtų pasiektas. Kaip jau buvo minėta, visi dalykai turi savus pliusus ir minusus, šiuo atveju reikėtų ieškoti būdų ir toliau mažinti tuos minusus.
3. Prisiekusieji JAV
Yra trys prisiekusiųjų teismų tipai JAV:
Baudžiamoji vyriausioji prisiekusiųjų komisija (criminal grand jury);
Baudžiamoji teisminė prisiekusiųjų komisija (criminal petit jury);
Civilinė prisiekusiųjų komisija (civil jury).
Prisiekusiųjų komisija JAV konstitucijoje apibrėžta trečiajame straipsnyje ir penktoje, šeštoje, septintoje pataisose.
3.1 Istorija
JAV nepriklausomybėsdeklaracijoje (patvirtintoje 1776 m. liepos 4 d.) Jungtinės Karalystės karalius Jurgis III buvo apkaltintas prisiekusiųjų teismo atėmimu ir jo duodamos naudos atėmimu. Trečiame JAV konstitucijos straipsnyje rašoma, kad visi teismai turėtų būti sprendžiami prisiekusiųjų komisijos pagalba. Prisiekusiųjų teismų teisės buvo patobulintos šeštoje JAV konstitucijos pataisoje, kur buvo rašoma, kad kiekvienas nusikaltėlis baudžiamojoje byloje turi turėti teisę į greitą ir viešą teismą, kurį įvykdytų nešališka žiuri iš valstijos, kurioje buvo įvykdytas nusikaltimas. Septintoje pataisoje įtvirtinta teisė į prisiekusiųjų teismą civilinėse bylose. Abi pataisos buvo pritaikytos keturioliktąją pataisa.
3.2 Konstitucinių teisių naudojimas
Šiuo metu JAV visi piliečiai turi teisę į prisiekusiųjų teismą, jei laisvės atėmimo bausmę numatoma ilgesnė, neišeši mėnesiai. Ši teisė apibrėžta trečiajame konstitucijos straipsnyje, kur sakoma, kad visi nusikaltėliai turi teisę pasirinkti prisiekusiųjų teismą valstijoje, kurioje buvo jis įvykdė nusikaltimą. Daugumoje valstijų prisiekusieji gali būti naudojami ir smulkiems nusikaltimams spręsti, kitose valstijose nustatyta, kad dėl nusikalstamos veikos, už kurią gresia tik bauda (be laisvės atėmimo) – prisiekusiųjų teismas nenaudojamas. Aukščiausias teismas nusprendė, kad, jeigu nusikalstama veika baudžiama mažesniu nei šešių mėnesių įkalinimu – valstija gali nuspręsti, ar leisti naudoti prisiekusiųjų teismą, ar ne.
Dėl šios šešių mėnesių nuostatos kilo daugybė diskusijų. Teisėjai Blekas ir Daglas pasiūlė prisiekusiųjų teismus naudoti visais atvėjais, kur nėra tiesioginių įrodymų. Vyriausiasis teisėjas Burgeris, teisėjai Harlanas ir Stiuortas laikėsi šešių mėnesių pozicijos dėl to, kad valstijos galėtų efektyviau spręsti bylas. Taip pat prisiekusiųjų teismas nenaudojimas, jei teisėjas paskiria iki trijų metų lygtinio teistumo nuosprendį. Prisiekusiųjų teismas neskiriamas, jeigu:
Gresia įkalinimas trumpiau nei 6 mėnesius;
Piniginė bauda nesiekia 1,000$;
Vairuotojo teisės suspenduojamos trumpiau nei 90 dienų;
Neskiriami anoniminių alkoholikų kursai.
Kelių eismo taisyklių pažeidimo bylose, kuriose baudžiama tik pinigine bauda (įskaitant parkavimosi ne vietoje baudas) ar įkalinimu iki šešių mėnesių dažniausiai skiriami paprasti teismai (be prisiekusiųjų). Kitokia sistema tik Vermonte ir Virdžinijoje, šiose valstijose kaltinamieji gali prašytiprisiekusiųjų teismo net už baudą dėl stovėjimo ne vietoje.
3.3 Galimi variantai kaltinamajam
Jokia byla JAV nepatenka į teisminį nagrinėjimą, nepraėjusi tam tikro išankstinio patikrinimo stadijos. Tam tikrais atvejais (kiekvienoje valstijoje skirtingai) išankstinį patikrinimą atlieka vyriausioji žiuri, kuriame yra nuo 12 iki 24 prisiekusiųjų. vyriausioji žiuri nesprendžia kaltumo klausimo, o tik nutaria, ar teisminį procesą būtina tęsti.
Dauguma baudžiamųjų bylų JAV baigiasi ne prisiekusiųjų nuosprendžiu, o derybų rezultatu. Dažniausiai abi pusės, kaltintojas ir kaltinamasis, nori teisminį procesą išspręsti kuo greičiau ir efektyviau, dėl to teismo procesai ir baigiasi susitarimais. Jeigu kaltinamasis atsisako prisekusiųjų teismo, tada vietoj prisiekusiųjų, sprendimą priima teisėjas. Tyrimai rodo, kad nėra didelio skirtumo tarp prisiekusiųjų ir teisėjo skiriamų nuosprendžių.
3.4Prisiekusiųjų atranka
Prisiekusieji daugumoje valstijų atrenkami pagal balsuotojų arba vairuotojų pažymėjimų sąrašus. Galimiems prisiekusiesiems siunčiamos apklausos anketos, kuriose jie turi atsakyti į įvairius klausimus (klausimai įvairaus pobūdžio, tokie, kaip jų patriotizmas, religiniai įsitikinimai, politinė pakraipa, anglų kalbos supratimas ir t.t.) siekiant nustatyti jų tinkamumą būti prisiekusiuoju. Jei prisiekusysis atrenkamas kaip tinkamas – jam išsiunčiamas iškvietimo laiškas. Dėl šios aplinkybės prisiekusiųjų atranka kartais užtrunka ir kelias savaites. Šalis nušalindama prisiekusįjį neprivalo aiškinti nušalinimo pagrindo.
Priklausomai nuo galimos bausmės dydžio šalys gali nušalinti skirtingą skaičių prisiekusiųjų nuo 20 (gresiant mirties bausmei) iki 3 (gresiant laisvės atėmimui iki vienerių metų). Tradiciškai prisiekusiųjų teisme turi būti 12 prisiekusiųjų, bet kai kuriose valstijose yra nustatytas mažesnis skaičius (leistinas minimumas yra 6 prisiekusieji).
Priklausomai nuo proceso svarbos, prisiekusieji turi būti apsaugoti nuo išorinio poveikio. Dėl to prisiekusieji yra apgyvendinami viešbučiuose ir stebimi visą parą teismo tarnautojų.
3.5 Prisiekusiųjų sprendimas
Prisiekusieji, teisminio proceso nagrinėjimo pabaigoje, privalo nuspręsti, ar kaltinamasis yra kaltas ar ne. Prisiekusieji bet kada gali paklausti teisėjo jiems rūpimus ir nesuprantamus klausimus, o teisėjas privalo jiems viską paaiškinti. Reikalaujama, kad teisėjas, bendradarbiaudamas su prisiekusiaisiais, jokiais žodžiais ar kitais veiksmais nesudarytų sąlygųsuprasti, kokią poziciją jis palaiko.
Atėjus laikui priimti sprendimą prisiekusieji balsuoja. Esant 12 prisiekusiųjų reikalinga nuo 9 iki 10 (priklausomai nuo valstijos) balsų, kad būtų priimtas sprendimas. Jei prisiekusieji yra 6, sprendimas turi būti priimtas vienbalsiai. Anksčiau vyravo nuostata, kad nepriklausomai nuo prisiekusiųjų skaičiaus, sprendimas turi būti priimamas absoliučia balsų dauguma. Galimi keli sprendimo variantai:
1. nekaltas;
2. kaltas kaltinimo prasme;
3. iš dalies kaltas kaltinimo prasme;
4. kaltas dėl lengvesnio nusikaltimo;
5. nekaltas dėl nepakaltinamumo.
Jeigu prisiekusiųjų verdiktas yra išteisinti įtariamąjį, tai teisėjui visais atvejais yra privaloma jo laikytis, o jeigu priimamas sprendimas, kad įtariamasis yra kaltas, tai teisėjas su nuosprendžiu gali ir nesutikti.
Jei prisiekusiųjų komisija priimasprendimą, kad įtariamasis yra kaltas ir teisėjas su juo sutinka, tada teisėjas paskiria bausmę ar baudą kaltinamajam. Pagal tradiciją prisiekusiųjų komisija sprendžia, ar įtariamasis yra kaltas ar ne, o teisėjas tik skiria bausmę ar baudą. Tačiau JAV valstijose ši sistema skiriasi, kai kuriose valstijose yra tokia tvarka, kad prisiekusieji skiria ir bausmę ir baudą.
Išvados
JAV prisiekusiųjų teisminė sistema kūrėsi kelis šimtmečius ir išaugo į dabartinę sistemą, kuri turi nusistovėjusius įstatymus ir tradicijas, skyrimo tvarką ir, kaip bebūtų keista, dar vyrauja įvairūs skirtumai tarp valstijose.
Reikėtų išskirti neigiamą pusę prisiekusiųjų teisme. Prisiekusiųjų teisme egzistuoja nemaža tikimybė, kad prisiekusiųjų komisijoje gali atsirasti vienas ar daugiau narių, kurie gali turėti skirtingą vertybių sistemą ar išankstinį nusistatymą tam tikru klausimu ir jis gali ir nesilaikyti savo požiūrių kelias dienas, kol vyksta bylos nagrinėjimas. Tačiau atėjus laukui, kai turi būti priimamas sprendimas, toks asmuo, prisiekusiųjų komisijos narys, gali grįžti prie savo įsitikinimų, nors ir to demonstruodamas, priimti sprendimą besiremdamas savo vertybės ar vidiniais išgyvenimais, o ne remdamasis baigtais mokslais ir profesionalumu, ką turi teisminėje sistemoje dirbantys teisėjai. Tuo tarpu teisėjai – profesionalai, yra mokomi, kad sprendimas turi būti priimtas neatsižvelgiant į įtariamojo rasę, religiją, tautybę, lytį ar kitą žmogaus savybe ir priima sprendimą kiek galima teisingiau, remiantis įstatymais.
O kaip pagrindinį teigiamą aspektą norėčiau paminėti, kad prisiekusiųjų teismai leidžia visuomeneipasijausti reikalingai valstybei, ugdo patriotinius jausmus, tuo stiprinamas pasitikėjimas valdžia, kas sudaro tvirtos valstybės pagrindą.
Literatūros sąrašas
G. Dominas, “Pasaulinės teisinės tradicijos”, Teisės problemos Nr. 3, 1994.
G. Goda, Užsienio šalių baudžiamojo proceso pagrindai, Vilnius: Saulužė, 1997.
M. A. Glendon ir M. Gordon, Vakarų teisės tradicijos, Vilnius: Pradai, 1993.
J. R. Sternlight, “The Rise and Spread of Mandatory Arbitration as a Substitute for the Jury Trial”, University of San Francisco Law Review, vol. 38, 2003.
J. R. Sternlight, “MandatoryBinding Arbitration and the Demise of the Seventh Amendment Right to a Jury Trial”, Ohio State Journal on Dispute Resolution, vol. 16:3, 2001.
G. Dоminаs, “Pasaulinės teisinės tradicijos”, Teisės problemos Nr. 3, 1994, p. 63.
Ten pаt.
Ten pаt, p. 64.
Ten pаt, p. 65.
G. Gоdа, Užsienio šаlių bаudžiаmоjо prоcesо pаgrindаi, Vilnius: Sаulužė, 1997,p. 34.
Ten pаt.
Ten pаt, p. 36.
Ten pаt, p. 37.
Ten pаt, p. 37.
Ten pаt, p. 38.
M. А. Glendоn ir M. Gоrdоn, Vаkаrų teisės trаdicijоs, Vilnius: Prаdаi, 1993, p. 25.
Ten pаt, p. 25.
J. R. Sternlight, “The Rise аnd Spreаd оf Mаndаtоry Аrbitrаtiоn аs а Substitute fоr the Jury Triаl”, University оf Sаn Frаnciscо Lаw Review, vоl. 38, 2003, p. 25.
Ten pаt, p. 26.
Ten pаt, p. 28.
Ten pаt.
J. R. Sternlight, “Mаndаtоry Binding Аrbitrаtiоn аnd the Demise оf the Seventh Аmendment Right tо а Jury Triаl”, Оhiо Stаte Jоurnаl оn Dispute Resоlutiоn, vоl. 16:3, 2001, p. 680.
Ten pаt.
Ten pаt, p. 722.