Prievolių įvykdymo užtikrinimas. Laidavimas, garantija ir netesybos.

T U R I N Y S

Įvadas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 3

1. Prievolės užtikrinimo sąvoka.. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . . . . . . . . . . . . . .. . 3

2. Prievolės sankcija . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . . .. 4

3. Laidavimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .5

4. Garantija. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . .. 7

.5 Netesybų sąvoka. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. 9

6. Prievolės pasibaigimas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . . . . . . . . . .13

Išvados . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .15

Naudota literatūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .16

ĮVADAS

Paprastai sąvoka „prievolė“ suprantama kaip tam tikras teisinis santykis. Kartais sąvoka „prievolė“ suprantama kaip skolininko pareiga atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo. Atskirai sąvoka „prievolė“ suprantama kaip dokumentas, kuriuo nustatyta tam tikra skolininko pareiga ir kreditoriaus teisė.
Prievolė yra:
1) teisinis turto perėjimas iš vieno asmens nuosavybės į kito asmens nuosavybę;
2) tarp ūkio subjektų – teisinė gamybos produkcijos realizavimo ir koomercinių ryšių forma;
3) tarp ūkio subjektų ir fizinių asmenų – teisinė fizinių asmenų materialinių ir kultūrinių poreikių patenkinimo forma;
4) teisinė disponavimo fizinių asmenų nuosavybe forma;
5) teisinė viešosios ir privatinės nuosavybės, fizinių asmenų sveikatos ir gyvybės apsaugos forma.

1. PRIEVOLĖS UŽTIKRINIMO SĄVOKA

Prievoliniai santykiai yra viena iš teisinių santykių rūšių, todėl jų prievolių įvykdymas turi būti saugomas ir realizuojamas teisinėmis priemonėmis, kurios turi prievartos pobūdį. Tokias priemones nustato įstatymai, ir jos pagal savo turinį yra labai įvairios.
Dauguma prievolių įvykdomos savanoriškai.
Kai kurios iš teisinių priemonių gali būti skirtos priversti prrievolę įvykdyti, neįtraukiant jų į prievolinius teisinius santykius. Tai bendros tvarkos priemonės, kurioms priklauso reiškiniai dėl priverstinio prievolės įvykdymo, taip pat reiškiniai dėl nuostolių atlyginimo prievolės neįvykdžius arba įvykdžius ją netinkamai. Tačiau pasitaiko atvejų, kai skolininkas neįvykdo prievolės ir jokių nuostolių nė

ėra arba nuostoliai yra, bet dėl įvairių priežasčių negalima įrodyti jų dydžio. Šiuo atveju realiai negalima priversti prievolės įvykdyti.
Teismas arba arbitražas gali išieškoti iš skolininko individualiais požymiais apibrėžtą daiktą arba tam tikrą kiekį vienarūšių daiktų. Bet ką daryti, jeigu jų nėra?
Dėl to kontrahentai, sukurdami prievolinius santykius, gali tarpusavio susitarimu numatyti specialaus charakterio papildomas užtikrinimo priemones, kurios leidžia siekti prievolės įvykdymo nepriklausomai nuo to, ar padaryti kreditoriui nuostoliai, ar turi skolininkas turto.
Jeigu valstybė suinteresuota prievolės įvykdymu, tai specialus prievolės įvykdymo užtikrinimas yra tiesiogiai numatomas įstatyme.
Prievolės įvykdymo užtikrinimas yra tokios įvykdymą skatinančios priemonės, kurios turi ne visuotinį, o specialų papildomą charakterį ir taikomos ne visoms, o tiktai toms prievolėms, kurioms jos specialiai nustatytos įstatymo arba šalių susitarimu.
Galiojantys įstatymai nustato šiuos prievolių įvykdymo užžtikrinimo būdus: netesybas, rankpinigius, garantiją, laidavimą. Labiausiai yra paplitusios netesybos: dažniausiai – tarp ūkio subjektų, rečiau – tarp fizinių asmenų. Paskolos sutartys dažnai užtikrinamos laidavimu, garantija.
Prievolės įvykdymo užtikrinimu vadinasi įstatyme arba sutartyje prie pagrindinės prievolės numatytas papildomas neigiamas turtines pareigas, kurios taikomos prievolės nevykdančiai šaliai. Jo paskirtis skatinti skolininką įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai.
Prievolės įvykdymo užtikrinimo esmė:
1) neįvykdžius pagrindinės prievolės arba įvykdžius netinkamai, atsiranda papildoma prievolė prie teisės išieškoti nuostolius;
2) papildomos prievolės yra neigiamo turtinio pobūdžio;
3) papildomos prievolės drausmina, skatina prievolės šalis tinkamai vykdyti sutartis;
4) papildomos prievolės st
tiprina sutartinę drausmę.
2. PRIEVOLĖS SANKCIJA
Teisės moksle sąvoka „sankcija” yra daugiareikšmė, dažnai suprantama kaip įvairios prievolės. Nurodysime kai kurias svarbiausias jos reikšmes:
1) kaip sankciją įprasta suprasti tą teisinės normos dalį, kurioje įstatymų leidėjas numato tam tikras teisines pasekmes tais atvejais, kada šios normos netaikomos, pavyzdžiui, sandorio negalioj imas nesilaikant įstatymo reikalaujamos formos. Įstatymas teigia, kad įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį;
2) sankcija suprantama kaip atitinkamo valstybinio organo (administracinio, prokuratūros ar arbitražo) leidimas atlikti tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, administracinį iškeldinimą gresiant namams sugriūti;
3) civilinės teisės moksle sankcija laikoma turtinės ir kitos nenaudingos priemonės, taikomos asmenims, jiems atlikus teisę pažeidžiančius veiksmus, kaip antai: neįvykdžius prievolės arba įvykdžius ją netinkamai, padarius žalą, esant kitiems įstatyme numatytiems pagrindams.
Civilinėje teisėje sankcijai būdingi du požymiai:
1) sankcija yra turtinė ir kitokia (neturtinė) teisinė pasekmė, kuri taikoma asmenims esant įstatyme numatytoms sąlygoms;
2) sankcija taikoma esant normatyviniam ir teisiniam-faktiniam pagrindui.
Normatyviniu pagrindu vadinamas įstatymo paliepimas (nurodymas, įpareigojimas), teisiniu-faktiniu – tam tikro asmens teisę pažeidžiantys veiksmai (prievolės neįvykdymas, žalos kitam asmeniui padarymas, įgijimas arba sutaupymas be pagrindo).
Kiekviena civilinė teisinė prievolė turi atitinkamą sankciją, kuria kreditorius užtikrina prievolės įvykdymą. Pagal įstatymą kreditorius turi teisę:
1) reikalauti prievarta įvykdyti prievolę;
2) taikyti daugiau nenaudingų turtinių priemonių arba kitas teisines pasekmes (pavyzdžiui, reikalauti atlyginti nuostolius).
3. LAIDAVIMAS
Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito as
smens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduoja, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str. 2 d.). Laidavimas atsiranda sudarius laidavimo sutartį, įstatyme numatytais atvejais ar teismo sprendimu. Laidavimas gali atsirasti nepriklausomai nuo to, ar asmuo, už kurio prievolę laiduojama, prašo prievolę užtikrinti.
Asmuo gali laiduoti tiek už pagrindinį skolininką, tiek už jo laiduotoją.
Laidavimu gali būti užtikrinamas tiek esamos, tiek ir būsimos, tačiau pakankamai apibūdintos prievolės įvykdymas. Taip pat gali būti užtikrinama tik pagrindinės prievolės dalis. Laidavimu užtikrinant visą pagrindinę prie¬volę, automatiškai užtikrinamas ir šalutinių prievolių įvykdymas.
Laidavimo sutartis turi būti sudaroma rašytine forma. Rašytinės formos nesilaikymas laidavimo sutartį daro negaliojančią (CK 6.79 str.).
Laidavimo sutartis sudaroma siekiant užtikrinti pagrindinės prievolės įvykdymą. Laidavimo sutartį reikia skirti nuo paprastos rekomendacijos arba kreditiškumo pažymos. Šitokia rekomendacija yra vienašališkas veiksmas, o laidavimo sutartyje turi būti aiškiai išreikštas įsipareigojimas prisiimti laidavimo prievolę.
Laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.78 str. 2 d., 6.87 str. l p.).
Laidavimas taip pat pasibaigia, jeigu kreditorius per 3 mėnesius nuo tos dienos, kurią sieja su prievolės įvykdymo terminu, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Jeigu prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibrėžtas pareikalavimo momentu, tai nesant kitokio susitarimo laiduotojo atsakomybė pasibaigia suėjus 2 metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos.
Prievolės neįvykdę, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidarūs skolininkai, j
eigų ko kito nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 str. 1d.). Laiduotojas atsako ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas, konkrečiai imant, už procentų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų sumokėjimą, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Bendrai laidavę asmenys atsako kreditoriui solidariai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis.
Taigi, kai ko kita nenustato laidavimo sutartis, kreditorius savo nuožiūra gali išieškoti iš skolininko arba laiduotojo. Gali būti keli laiduotojai. Jeigu sutartyje nenurodoma kitaip, jie atsako solidariai.
Šalys susitarimu gali apriboti laiduotojo ar kelių laiduotojų atsakomybę tiktai skolos dalimi arba tiktai pagrindine suma ir pan. Tačiau jeigu tokių apribojimų nėra, laiduotojas atsako ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas.
Laiduotojas turi teisę ir pareigą. Jeigu kreditorius pareiškia ieškinį laiduotojui, tai šis privalo patraukti skolininką dalyvauti byloje. Priešingu atveju skolininkas turi teisę pareikšti laiduotojo regresinio reikalavimo atžvilgiu (CK 6.82 str. l d.) visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo kreditoriui.
Laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimo atžvilgiu visus atsikirtimus, kuriuos galėtų pareikšti skolininkas. Laiduotojas nepraranda teisės pareikšti šiuos atsikirtimus net ir tuo atveju, kai skolininkas nuo jų atsisako arba pripažįsta savo prievolę (CK 6.82 str. 2,3 d.).
Kad pareikštų visus atsikirtimus, laiduotojas privalo patraukti skolininką dalyvauti byloje.
Įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės, turimos šioje prievolėje.
Kiekvienas iš kelių laiduotojų turi teisę regreso būdu reikalauti iš skolininko sumokėtos sumos (CK 6.83 str. 3 d.).
Įvykdžiusiam prievolę laiduotojui kreditorius privalo perduoti dokumentus, patvirtinančius reikalavimą skolininkui, taip pat teises, užtikrinančias tą reikalavimą.
Laidavimo pabaiga:
1) kai baigiasi juo užtikrinama prievolė;
2) kai miršta laiduotojas;
3) kai iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios nenu¬matytos aplinkybės, jei sutartis nenumato ko kita;
4) kai skola pagal laidavimu užtikrintą prievolę perkeliama kitam asmeniui, o laiduotojas nesutinka kreditoriui laiduoti už naująjį skolininką;
5) kai kreditorius be pagrindo atsisako priimti skolininko ar laiduotojo pasiūlytą tinkamą prievolės įvykdymą.
4. GARANTIJA
LR CK 6.90-6.97 str. garantija numatyta kaip prievolių užtikrinimo priemonė. Sąvoka „garantija” teisinėje ir ekonominėje literatūroje suprantama įvairiai. Tarptautinių žodžių žodyne (1992. P. 174) sąvoka „garantija” kildinama iš prancūzų kalbos žodžio „garantie“ (laiduoti):

1) sutarties arba įstatymo nustatyta juridinio asmens ar piliečio prievolė atsakyti kito juridinio asmens ar piliečio kreditoriui už skolininko prievolės nevykdymą;
2) atsakomybė pirkėjui, klientui už jo įsigytos prekės ar jau atlikto darbo gerumą, pavyzdžiui, įsipareigojimas nemokamai taisyti gedimus. Tarptautiniuose prievoliniuose santykiuose valstybė ar jos institucijos gali prisiimti laida¬vimo funkciją, t.y. įsipareigoti atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį garantuojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies. Tokios garantijos dažniausiai suteikiamos sudarant paskolos sutartis.
Garantija yra papildoma sutartis prie pagrindinės sutarties. Jos sąvoką apibrėžia LR CK 6.90 str. l d. Garantija laikoma įstatymuose ar sutartyje numatyta vieno asmens pareiga visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu pirmasis asmuo – skolininkas – prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir tam tikromis aplinkybėmis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais) atlyginti kreditoriui nuostolius. Garanto atsakomybė yra subsidiari (CK 6.90 str. l d.).
Garantas, įvykdęs asmens – skolininko – prievolę, turi teisę atgrežtinio reikalavimo būdu reikalauti iš asmens – skolininko – savo sumokėtos sumos.
LR CK 6.91 str. šiai sutarčiai nustato ypatingos formos reikalavimus. Sutarties nustatyta garantija turi būti sudaroma paprasta rašytine forma. Pagal įstatymą šios rašytinės formos nesilaikymas garantijos sutartį daro negaliojančią.
Garantijos sutartis artima laidavimo sutarčiai (CK 6.76-6.89 str.), tačiau yra esminis skirtumas: pagal laidavimo sutartį prievolės neįvykdęs skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidarūs skolininkai, jeigu laidavimo sutartis nenustato ko kita. Taigi laidavimo atveju prievolės neįvykdžius kreditorius tiek iš skolininko, tiek iš laiduotojo gali pareikalauti prievolę įvykdyti.
Sudarius garantijos sutartį, garantui atsiranda papildoma prievolė, įpareigojanti garantą įvykdyti prievolę ar tiktai tą dalį, kuri neįvykdyta pa¬grindinio skolininko.
Banko garantija bankas ar kita kredito įstaiga (garantas) įsipareigoja sumokėti skolininko kreditoriui nustatytą pinigų sumą pagal kreditoriaus reikalavimą (CK 6.93 str.). Banko garantija įsigalioja nuo jos suteikimo momento, ir bankas negali jos atšaukti, jei ko kita nenustato sutartis. Kreditorius negali perduoti garantija užtikrintos prievolės reikalavimo teisės, jei taip pat ko kita nenustato sutartis.
Banko garantija pasibaigia:
1) kai bankas sumoka kreditoriui garantijoje numatytą sumą;
2) kai sueina garantijoje nurodytas garantijos terminas;
3) kai kreditorius atsisako savo teisių pagal garantiją.
Bankas, sužinojęs apie garantijos pabaigą, turi tuoj pat apie tai pra¬nešti skolininkui.
Bankas ir skolininkas gali sutartyje numatyti banko, sumokėjusio garantijoje nustatytą pinigų sumą kreditoriui, regreso teisę skolininkui.
5. NETESYBŲ SĄVOKA
Netesybomis vadinama įstatyme arba sutartyje numatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai. Dažniausiai netesybos numatomos už termino įvykdyti prievolę pažeidimą. Grėsmė mokėti netesybas skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę.
LR CK 6.71 str. numatytos dvi netesybų formos:
1) bauda, kuri nustatoma konkrečia pinigų suma arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu. Pavyzdžiui, tiekimo sutartyje numatoma, kad už prekės suženklinimo pažeidimą pirkėjas privalo sumokėti 50 Lt baudą arba už netinkamos kokybės prekės patiekimą tiekėjas privalo sumokėti 20% šios prekės vertės baudą;
2) delspinigiai, kuriuos skolininkas privalo mokėti kreditoriui už prievolės įvykdymo termino praleidimą, skaičiuojant už kiekvieną pavėluotą dieną, savaitę, dekadą ir t.t. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 14 d. įstatymo „Dėl laikinosios atsiskaitymų tvarkos ir sąlygų” 4 str. 3 d. nustato, kad už laiku neapmokėtus mokamuosius pavedimus ir mokamuosius reikalavimus bankas apskaičiuoja ir neginčo tvarka išieško 0,8% delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną lėšų gavėjo naudai.
Delspinigiai skiriasi nuo baudos šiais požymiais:
1) delspinigiai nustatomi už prievolės įvykdymą ne laiku, todėl jie skaičiuojami nuo praleisto termino;
2) delspinigiai pasižymi tęstinumu. Jie skaičiuojami per visą prievolės neįvykdymo laikotarpį;
3) delspinigių paprastai nustatoma tam tikras procentas.
Delspinigiai dažniausiai taikomi už atsiskaitymo prievolių pažeidimus. Teorijoje ir praktikoje netesybų sąvoka suprantama dvejopai: plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme netesybų sąvoka suprantama kaip terminas, kuris apibūdina visas įstatymo arba sutarties nustatomas pinigų sumas, kurias skolininkas privalo mokėti kreditoriui, nepriklausomai nuo to, kaip tas mokamas sumas vadina. Tai gimininė sąvoka, kuri apima baudas, delspinigius ir netesybas siaurąja prasme.
Netesybomis siaurąja prasme vadinama įstatyme ar sutartyje numatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo mokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta. Ji nustatoma taip pat kaip ir bauda.
Netesybos suprantamos kaip:
1) sankcija;
2) atsakomybės forma;
3) nuostolių atlyginimo būdas, pavyzdžiui, įskaitinės netesybos;
4) atsakomybės padidinimo būdas – baudinės netesybos;
5) atsakomybės apribojimo būdas – išimtinės netesybos;
6) prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė.
Netesybos yra operatyvinė priemonė kovojant, kad prievolės būtų įvykdytos tinkamai ir laiku. Jos taikomos nelaukiant neigiamų pasekmių.
Kad netesybos būtų veiksmingos ir taikomos laiku, joms yra nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai.
Netesybų praktinė reikšmė:
1) nuostoliai išieškomi tiktai tada, kai jie tikrai padaryti. Gali būti, kad prievolę pažeidus nuostolių nėra, ir tada pažeidėjas neatsako. Tačiau kad skolininkui kiltų neigiamos pasekmės ir jos skatintų prievolę įvykdyti, yra nustatomos specialios priemonės;
2) išieškant nuostolius, reikia nustatyti jų dydį, įrodyti, kad kreditorius pats ėmėsi priemonių jiems sumažinti. Praktiškai tai sudėtinga. Siekiant to išvengti, tikslinga užtikrinti tiksliai fiksuotos sumos išieškojimą;
3) nuostoliai – neapibrėžtas dydis, jie išaiškėja tiktai vėliau, po teisės pažeidimo. Netesybos tiksliai fiksuojamos, iš anksto nustatytos ir abiem šalims tiksliai žinomos. Nuostoliai gali būti, gali jų ir nebūti. Pažeidėjas tiksliai žino, kad prievolės neįvykdžius ar ją įvykdžius netinkamai netesybas reikės mokėti, pavyzdžiui neįvykdžius sutarties;
4) tęstiniuose, ilgesniam laikui sudaromuose prievoliniuose santykiuose dažnai netinkamai vykdomos prievolės, pavyzdžiui, pavėluojama, atsiranda defektų ir t.t. Teisės pažeidimo momentu nuostolių nėra arba jie ne-išryškėja. Nuostolių klausimas gali būti iškeltas tiktai vėliau. Kreditoriui reikia operatyvių priemonių, kad paskatintų įvykdyti prievolę. Netesybos veikia visą teisės pažeidimo laikotarpį, pavyzdžiui, metus, ir iš anksto atlygina galimus nuostolius;
5) nuostoliai yra objektinės teisės pažeidimo rezultatas. Jie negali būti diferencijuoti pagal atitinkamų prievolių reikšmingumą. Sutarties šalis tokia diferenciacija suinteresuota. Tai leidžia griežčiau arba liberaliau paveikti prievolės dalyvius. Ypač tai pasireiškia netesybų dydžiu, jų nustatymo technika arba santykiu su nuostolių atlyginimu.
Netesybos turi įvairų pobūdį santykyje su nuostoliais. Jeigu už prievolės neįvykdymą arba netinkamą jos įvykdymą nustatytos netesybos (bauda, delspinigiai), tai nuostolių atlyginama tik tiek, kiek jų nepadengia netesybos (bauda, delspinigiai).
Įstatymas arba sutartis gali nustatyti šiuos atvejus: kada leidžiama išieškoti tiktai netesybas (baudą, delspinigius), bet ne nuostolius; kada gali būti išieškoma visa nuostolių suma ir netesybos (bauda, delspinigiai); kada kreditoriaus pasirinkimu gali būti išieškoma arba netesybos (bauda, delspi¬nigiai), arba nuostoliai.
Todėl priklausomai nuo santykio su nuostoliais įprasta skirti tokias netesybas:
1) alternatyvines – kai gali būti išieškoma arba netesybos, arba nuostoliai. Šalys tai gali numatyti sutartyje;
2) įskaitines – kai nuostolių atlyginama tik tiek, kiek jų nepadengia netesybos;
3) baudines – kai išieškoma nuostolių suma ir netesybos.
4) išimtines – kai išieškomos tiktai netesybos, neturint teisių išieškoti nuostolių. Pavyzdžiui, tai numatyta transporto įstatyme.
Ūkinėje praktikoje dažniausiai taikomos įskaitinės netesybos, o baudinės netesybos naudojamos išimtiniais atvejais. Alternatyvinės netesybos beveik visai nenaudojamos.
Netesybos nustatomos šalių susitarimu arba įstatymo. Santykiuose tarp fizinių asmenų jos dažniausiai nustatomos šalių susitarimu. Reikia skirti:
1) sutartines, savanoriškąsias netesybas, nustatomas šalių iniciatyva;
2) normatyvines, privalomąsias netesybas, nustatomas pagal teisinės normos imperatyvų reikalavimą.
Be to, kai kuriose prievolėse netesybos nustatomos tiesiogiai įstatymo arba normatyvinio akto, ir asmenys, sudarę tokios rūšies teisinius santy¬kius, vadovaujasi atitinkamomis netesybų normomis (dydžiu, jų išieškojimo sąlygomis ir tvarka), nors sutartis dėl netesybų nebuvo sudaryta. Jų susita¬rimu pakeisti negalima. Tokiais atvejais jas vadiname normatyvinėmis nete¬sybomis.
Netesybų sumažinimas (CK 6.73 str. 2 d.). Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies jau įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo jos įvykdymo. Teismas turi teisę netesybas (baudą, delspinigius) sumažinti, kartu atsižvelgdamas:
1) į tai, kiek prievolės skolininkas įvykdė;
2) į dalyvaujančių prievolėje fizinių asmenų turtinę padėtį;
3) taip pat į kiekvieną kitokį dėmesio vertą kreditoriaus interesą.
Netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos.
Sumažinti netesybas galima nepriklausomai nuo to, ar jos įstatyminės, ar sutartinės.
Teismas, arbitražas negali visiškai atleisti nuo netesybų sumokėjimo. Sumažinimo minimumas nenustatytas. Dažniausiai netesybos aptariamos pačioje pagrindinėje sutartyje, atskirai praktikoje beveik nepasitaiko. Sutartis dėl netesybų (baudos, delspinigių) turi būti sudaryta rašytine forma (CK 6.72 str.). Rašytinės formos nesilaikymas sutartį dėl netesybų (baudos, delspinigių) daro negaliojančią.
Jeigu yra nustatytos netesybos, kreditorius negali reikalauti ir netesybų, ir realaus prievolės įvykdymo, išskyrus tuos atvejus, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Jeigu kreditorius pareiškia reikalavimą atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą.
Jeigu sandoris, kurio pagrindu atsirado prievolė, įstatymo nustatyta tvarka pripažįstamas negaliojančiu, tai negalioja ir susitarimas dėl tokios prievolės įvykdymo užtikrinimo netesybomis.
Jeigu skolininkas ginčija savo pareigą mokėti netesybas, motyvuodamas tuo, kad prievolę įvykdė, tai jis privalo įrodyti, kad ją įvykdė tinkama.
6. PRIEVOLĖS PASIBAIGIMAS
Dažniausiai prievolė pasibaigia tinkamu jos įvykdymu. Taip pasibaigia dauguma prievolių. Tai suprantama, kad prievolė yra įvykdyta tinkamai pagal subjektą ir dalyką, vietą ir laiką, būdą ir kokybę. Jei bent viena iš šių sąlygų pažeidžiama, prievolė ne pasibaigia, o transformuojasi, pasikeičia – prie kontrahento pagrindinės prievolės prisijungia papildomos prievolės apmokėti sankcijas, atlyginti padarytus nuostolius ir pan.
Prievolės įvykdymas įforminamas tokia tvarka: kreditorius, priimdamas įvykdymą, privalo skolininko reikalavimu duoti šiam pakvitavimą, kad prievolė visiškai ar iš dalies įvykdyta. Jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą įvykdymą, privalo tą dokumentą grąžinti skolininkui, o nesant galimybės grąžinti – nurodyti tai savo duodamame pakvitavime. Pakvitavimą gali atstoti užrašas grąžinamajame skolos dokumente.
Kai skolininkas turi skolos dokumentą, nors ir be įrašo apie įvykdymą, patvirtinama, kad prievolė yra pasibaigusi, kol neįrodyta priešingai.
Jeigu kreditorius atsisako duoti pakvitavimą, grąžinti skolos dokumentą arba įrašyti pakvitavime apie negalėjimą grąžinti šio dokumento, tai skolininkas turi teisę nuo įvykdymo susilaikyti. Šiais atvejais kreditorius laikomas praleidusiu terminą.
Kai kreditorius priima įvykdymą, pareiga įrodinėti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka kreditoriui.
Kai prievolė pasibaigia tinkamu įvykdymu, baigiasi ir visos iš šios prievolės atsiradusios papildomos teisės ir pareigos.
Prievolė taip pat gali pasibaigti ir kitais pagrindais, tokiais kaip suėjus naikinamajam terminui, šalių susitarimu, šalių sutapimu, mirus fiziniam asmeniui arba likvidavus juridinį asmenį, kai skolininkas yra atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo ir kai neįmanoma prievolės įvykdyti.
Prievolė pasibaigia suėjus naikinamajam terminui, kuris yra prievolės pasibaigimo sąlyga.
Prievolė gali visiškai ar iš dalies pasibaigti jos šalių susitarimu.
Prievolė pasibaigia skolininko ir kreditoriaus sutapimu viename asmenyje. Toks pasibaigimas būna:
1) tarp fizinių asmenų – paveldėjimo atveju;
2) tarp juridinių asmenų – sujungus arba prijungus vieną juridinį asmenį prie kito.
Kai sutapimas baigiasi, prievolė atnaujinama, jeigu ji nėra pasibaigusi kitais pagrindais.
Prievolė pasibaigia, kai neįmanoma jos įvykdyti dėl nenugalimos jėgos, už kurią skolininkas neatsako. Nenugalimos jėgos faktą turi įrodyti pats skolininkas. Jeigu prievolės neįmanoma įvykdyti dėl neteisėtų valstybinės valdžios ar vietos savivaldos institucijų aktų, tai šalys gali reikalauti nuostolių atlyginimo iš valstybės ar savivaldybės biudžeto.
Kai skolininkas miršta, prievolė pasibaigia, jeigu ji negali būti įvykdyta nedalyvaujant pačiam skolininkui arba kitokiu būdu yra neatsiejamai susijusi su skolininko asmeniu.
Kai kreditorius miršta, prievolė pasibaigia, jeigu ji turėjo būti įvykdyta asmeniškai jam arba kitokiu būdu yra neatsiejamai susijusi su kreditoriaus asmeniu.
Kai juridinis asmuo (kreditorius ar skolininkas) likviduojamas, prievolė pasibaigia, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys.
Prievolė pasibaigia, kai kreditorius atleidžia skolininką nuo jos įvykdymo, jeigu toks atleidimas nepažeidžia kitų asmenų teisių į kredito¬riaus turtą. Kai prievolė solidarinė, vieno iš skolininkų atleidimas nuo prie¬volės įvykdymo kitus bendraskolius atleidžia tik nuo jos dalies įvykdymo.
Vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų yra šalių susitarimas, konkrečiai imant, susitarimas pakeisti vieną prievolę kita tarp tų pačių asmenų. Tokia šalių susitarimu pakeista tarp jų buvusi prievolė vadinama novacija. Novacijos rezultatas – buvusi prievolė pasibaigia, bet jos dalyviai nenutraukia teisinių santykių vienas su kitu, kadangi nutrauktos prievolės pagrindu šalių susitarimu atsiranda nauja prievolė.
Prievolės subjektai novaciją gali panaudoti ūkiniais ir grynai teisiniais sumetimais. Pavyzdžiui, ūkiniais sumetimais ji panaudojama tada, kai išnuomotą daiktą sutariama parduoti; novacija nutraukia ieškinio senatį. Novacinis teisinis pagrindas yra šalių susitarimas dėl senos prievolės nutraukimo. Todėl nuo pastarosios galiojimo priklauso sudaromos naujos prievolės galiojimas. Esant novacijai, kartu pasibaigia papildomi teisiniai santykiai (pavyzdžiui, įkeitimas) ir tie atsikirtimai, kuriuos dėl buvusios prievolės galėjo pareikšti kontrahentai.
Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba kai sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu, arba kai prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.
Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba tai sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.

IŠVADOS
1. Prievolės įvykdymo užtikrinimu yra įstatyme arba sutartyje prie pagrindinės prievolės numatytas papildomas neigiamas turtines pareigas, kurios taikomos prievolės nevykdančiai šaliai. Jo paskirtis skatinti skolininką įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai.
2. Laidavimas atsiranda sudarius laidavimo sutartį, įstatyme numatytais atvejais ar teismo sprendimu. Laidavimas gali atsirasti nepriklausomai nuo to, ar asmuo, už kurio prievolę laiduojama, prašo prievolę užtikrinti.
3. Garantija laikoma įstatymuose ar sutartyje numatyta vieno asmens pareiga visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu pirmasis asmuo – skolininkas – prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir tam tikromis aplinkybėmis atlyginti kreditoriui nuostolius.
4. Netesybos yra įstatyme arba sutartyje numatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai

NAUDOTA LITERATŪRA

Specialioji:

1. P. Vitkevičius, S. Vėlyvis, A. Taminskas ir kt. Civilinė teisė.

Kaunas: Vijusta, 1998.

2. D. Vasarienė. Civilinė teisė. Vilnius: Vilniaus valdybos kolegija, 2002.

Norminė:

1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Vilnius, 2000.

2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga.

Bendrosios nuostatos. Vilnius: Justitia, 2001.

3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga.

Bendrosios nuostatos. Vilnius: Justitia, 2002.

Leave a Comment