TURINYS
Įvadas ………………..31.Visuomenės politinė sistema ..42.Politikos samprata 73.Politikos mokslo struktūra 94.Politologijos samprata. Kas yra politologija? 105.Politologijos objektas 13Išvados …16Naudota literatūra ……17
ĮVADAS
Visai laikais, o ypač dabar, politika turi svarbią reikšmę, o kartais ypatingą įtaką ne tik žmonių gyvenimui, bet tautoms. Ji netrūkstamai yra susijusi su žmonijos civilizacijos pagrindais. Pasak Aristotelio, didžiausio antikinio proto, politika esti žmoguje kaip socialinė esybė, kuri pilnavertei sugeba gyventi tik kolektyve, visuomenėje ir „pasmerktas“ bendrauti su kitais žmonėmis.Šiomis dienomis politinės žinios ir kultūra yra reikalingos kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo profesinio statuso, kadangi gyvendamas visuomenėje jis neišvengiamai privalo bendrauti su kitais žmonėmis ir valstybe. Asmenybei neturint tokių žinių yra rizika tapti politikos žaidime tapti iškeičiama moneta, virsti manipuliavimo objektu ir priklausomu nuo aktyvesniu individu politiniuose santykiuose. Mūsų šalies dvasiniam ir intelektualiniam vystymuisi svarbia aktualija yra pasaulėžiūros sistemos fundamentalus persitvarkymas, kurioje pagarbią vietą turi užimti politologija. Esant totaritariniam režimui politologijos likimas nulėmė visus visuomeninius mokslus: ji buvo paversta KPSS politikos ir komunistinės valstybės tarnaite, tam tikru marksistinės-leninistinės ideologijos priedu. Todėl prieš mus iškylo politologijos sukurimo dialema ir ten jos formavimas, kaip naujos, savarankiškos disciplinos.Visų pirma svarbu nustatyti pačios sąvokos „politologija“ turinį. Iki šiol mūsuose nenustatytos konkrečios ribos, problemų ratas, klausimai, institutai ir fenomenai, sudarantys politologijos objekto pagrindą, kaip savarankiškos moksliškos disciplinos.Reikia pastebėti, kad politologija yra įtakojama visuomeniniu ir tiksliųjų mokslų. Politinis pasaulis negali egzistuoti izoliacijoje, glaudžiai persipina su istorija, kultūra, ekonomikos sfera, socialiniu fenomenu ir panašiai. Politologams pastoviai reikia „konkuruoti“ su filosofais, istorikais, socialogais. Dabartiniu metu nei mūsų šalyje, nei Vakaruose nėra kokio nors visuotinai priimtino politologijos apibūdinimo. Įvairūs tyrinėtojai nesutaria dėl jos ribų ir turinio, jos apimamų problemų rato, kriterijų pagal kuriuos ji išskiriama į savarankišką mokslišką discipliną. Politologijos ribų nenustatynumas papildomas įvairiomis socialinėmis-filosofinėmis ir politinėmis-idėjinėmis pozicijomis, metodologiniais principais, tyrinėjimo metodais.
VISUOMENĖS POLITINĖ SISTEMA
Visuomenės politiniame gyvenime svarbų vaidmenį atlieka politine sistema:• Tai politinei valdžiai įgyvendinti skirto mechanizmo: socialinių – politinių institucijų, organizacijų bei jų funkcionavimo normų ir principų visuma;• Politinėms sistemoms atsirasti reikėjo tam tikrų socialinių, istorijos subrandintų sąlygų. Jos pirmiausia glūdi visuomenės kaitos kultūrinio, ekonominio bei dorovinio gyvenimo procesuose. Pati žmonių visuma, arba visuomenė, buvo ir yra sudėtingas organas.Visuomenė – tai organizaciniais ryšiais ir tikslinga veikla susietas bendras žmonių gyvenimas, kurio pagrindas yra materialinė, ekonominė ir dvasinė jų tarpusavio priklausomybė.Visuomenę sudaro ekonominė, politinė, socialinė, kultūrinė ir kitos sistemos. Kiekviena iš jų turi savo vietą visoje visuomenės organizacijoje:• Sistemos, sąveikaudamos tarpusavyje, sudaro visuomenės savireguliacijos mechanizmą;• Visuomenė yra organizuotas socialinis bendravimas. Visuomenei būdinga socialinio integravimosi (jungimosi) ir diferencijavimosi (skirstymosi) procesai;• Bendrai tvarkant reikalus, istoriškai susidarė ir toliau kuriasi įvairios daugmaž pastovios žmonių grupės, o tų grupių visuma ir yra socialinė struktūra.Politinės sistemos paskirtis – palaikyti visuomenėje esamą tvarką ir integraciją bei užtikrinti tvarkingą visuomenės transformaciją į naują būvį:• Skirtingai nuo socialinio, kultūrinio ir kitų tvarkos visuomenėje palaikymo būdų, politinis būdas gali remtis įstatymais įteisinta, todėl ypač efektyvia priemone – fizine prievarta;• Politiniame gyvenime įeina į politinę sistemą ir tampa jos masine socialine baze.Visuomenės politinė sistema – valstybinių ir nevalstybinių institutų visuma. Ši sistema reguliuoja bei vairuoja visuomenės gyvenimą, valstybės funkcijų vykdymą. Politinės sistemos įvairios intitucijos yra glaudžiai susijusios, jų veikla koordinuojama. Politinė sistema yra santykiškai uždara, nes apima tik tam tikros šalies teritoriją. Politinės sistemos turi savo hierarchinių posistemių, kuriuos sudaro valstybės organų, politinių partijų ar judėjimų junginiai. Pagal mąstą, politinės sistemos ir jų posistemiai gali būti pasaulio lygio, regioniniai – vienos arba kelių valstybių, o valstybės viduje – centriniai ir vietiniai. Metavaldymas turi garantuoti darnią ir efektyvią politinės sistemos veiklą ir nuolat ją tobulinti, numatyti tolesnę visuomenės vystymosi programą. Visose politinės sistemos institucijose veikia sudėtingas informacijos mechanizmas, laiduojantis jų veikimą, atsinaujinimą ir tobulinimąsi. Šį mechanizmą sąlygiškai galima pavadinti socialiniu – politiniu genotipu.
Politiniuose santykiuose kultūrinis palikimas pasireiškia gana savitai:• Politika yra kultūros dalis tik tiek, kiek politinėje veikloje laikomasi tam tikrų pastovių elgesio normų, nustatomų pagal vertės kriterijus;• Valdžia yra centrinis politinio gyvenimo reiškinys, tam tikras kultūros palikimas.Politinė sistema susideda iš elementų – politinių organizacijų, politinės sąmonės, politinės kultūros, politinių santykių ir politinio aktyvumo (politinė veikla), tačiau pastarieji yra ne tik politinės sistemos, bet ir viso politinio gyvenimo, kurio sudėtinė dalis yra politinė sistema, turinys.Politinės organizacijos yra valstybinių – teisinių ir visuomeninių – politinių organizacijų bei įstaigų (valstybė, partijos, nevyriausybinės organizacijos, savivaldos organai), per kurias reguliuojami politiniai santykiai visuomenėje, sistema:• Svarbiausia politinėje organizacijoje yra valstybė, pati susidedanti iš daugybės sistemų bei struktūrų. Ji vienintelė savo teritorijoje leidžia įstatymus, priima elgesio taisykles, privalomas visiems šalies piliečiams, turi išimtinę teisę vykdyti vidaus ir užsienio politiką, imti išimtinę teisę vykdyti vidaus ir užsienio politiką, imti mokesčius ir rinkliavas, yra susikūrusi gausų, specialų, profesionaliai dirbančių valdymo darbą įmonių, aparatą;• Savo politines funkcijas valstybė atlieka visose visuomenės gyvenimo srityse.Politinė sąmonė, tai politinio gyvenimo dalyvių žinių, vertinimų, įgūdžių, vaizdinių apie politinę aplinką, politiką ir politinę valdžią visuma. Masinė, grupinė ir individuali politinė sąmonė turi dvi sadedamąsias dalis – ideologinę (teorinę) ir emocinę – psichologinę (empyrinę):• Ideologinė dalis – žinios, įsitikinimai, vertybės;• Emocinę – psichologinę (empyrinę) dalį sudaro orientacijos ir nuostatos dėl politinių institucijų, normų, konkrečių politikų, politinių įvykių, kitų politikos objektų. Abi šios politinės sąmonės dalys labai lemia žmonių politinį elgesį, kita vertus, atskiriems individams arba grupėms vieno arba kito iš jų poveikis gali būti labai skirtingas.Kaip sudėtinis komponentas i politinę sistemą, įeina specifinė visuomeninių santykių rūšis – politiniai santykiai. Kiek socialiniai santykiai yra klasikiniai, tiek jie yra politiniai. Politinių santykių esmę sudaro valdžios problema, jos naudojimas, kurių nors klasių, grupių interesams. Politinė veikla reiškiasi: • Valstybės ir jos atspindžių politinę esmę partijų, įstaigų veikla;• Susivienijimų, draugijų, iš dalies vykdančių politines funkcijas, veikla;• Socialinių grupių, atskirų asmenybių veikla.Antra vertus, sprendimai priimami tam tikruose centruose, todėl dažnai politokos subjektai išskiriami instituciniu principu:• Valstybės organai (centriniai, vietiniai);• Ūkinių organizacijų vadovybė;• Politinių organizacijų vadovybė;• Visuomeninės organizacijos.Politinis aktyvumas (politinė veikla) – tai grupinė veikla, sukelianti visuomenei reikšmingų padarinių. Šia veikla užsiima specialios institucijos, o jų sprendimai reiškia didelių socialinių grupių interesus.• Politinė veikla vyksta nuolat: tai prezidento, parlamento nutarimai, oficialių dalyvių ir atskirų asmenų vizitai, rinkimų kompanijos;• Rečiau pasitaikantiems priskirtini streikai, valstybės perversmai, revoliucijos;• Asmenybių dalyvavimas politinėje veikloje yra skirtingas. Vieni, parlamento deputatai, vyriausybės nariai, partijų lyderiai, užima išskirtinę padėtį. Tuo tarpu piliečiai gali tik periodiškai, tiesiogiai įgyvendinti savo valią per rinkimus; kitu metu jų dalyvavimas politinėje veikloje yra gana epizodiškas;• Politinė veikla gali būti analizuojama ir pagal jos praktinių tikslų grupes: organizacinė, viešosios nuomonės formavimo ir politinio aktyvumo skatinimo, propagandinė (prieš rinkimus);• Politinės veiklos kryptingumą nulemia valdančiųjų grupių doktrina, įsigalėję mąstymo stereotipai ir ypač esamas politinis režimas.Politinė kultūra – yra individų arba socialinės grupės vidinės nuostatos, reguliuojančios jų elgesį, istoriškai susiklosčiusios visos žmonijos ir atskirų jos grupių politinio patyrimo pagrindu.Politinę kultūrą sudaro:• Politnė sąmonė – žinios apie politinį gyvenimą;• Politikos vertinimai – pritarimas arba nepritarimas;• Bendravimo elgesio kultūra – veikla nukreipta rngti ar vykdyti politinius sprendimusPOLITIKOS SAMPRATA
Galima skirti dvi politikos sampratos grupes: • Atstovauja tie politikos filosofai ir mokslininkai, kurie politiką sieja su valstybės arba vyriausybės veikla• Ši politkos samprata kildinama iš antikinių mąstytojų Platono ir Aristotelio, kuriam priskiriamos politikos, kaip meno ir mokslo valdyti valstybę, apibūdinimas
Aristotelis – priskiriamas politikos, kaip meno ir mokslo valdyti valstybę, apibūdinimas. Traktate „Politika“ tyrė valstybę, jos valdymą, skirtingas valdymo formas. Jis pabrėžė, kad politika yra valstybės valdymo menas, glaudžiai susijęs su praktinėmis žiniomis. Politika – visuomenės sukurtas gėris, kurį reikia įgyvendinti.Platonas – savo kūriniuose „Valstybė“, „Politika“, „Įstatymai“ politiką siejo su idealios valstybės, suteikiančios prasmę netobulam pasauliui, sūkurimu. Jo nuomone nesvarbu, kiek žmonių valdo valstybę, svarbiausia – jų pasirengimas valdyti. Valdyti turi tiktai žmonės, žinantys, kas yra gėris. Idealioje valstybėje kiekvienas turi dirbti savo darbą: filosofai – valdyti, kariai – saugoti….ir t.t.Politikos mokslas, kaip savarankiška moderni disciplina, savo specifinius bruožus įgijo XIXa.pab. – XXa. Septintame XIXa.deš. pradėjo formuotis aiškiai apibrėžtas savarankiškų politikos mokslo studijų laukas – valstybės, suprantamos kaip institucijų visumos ir turinčios juridinės bei politinės galios viršenybę, sistemonės studijos. Įsitvirtina institucinė – legalistinė politikos samprata.Vidaus politika buvo nagrinėjama per mechanizmų, kuriais vyriausybės veikia piliečių gyvenimą, tyrinėjimą. Plačiausiai buvo taikoma atvejų analizė, kuri atsiribojo vienos valstybės tyrimais. Vėliau, plėtojantis lyginamosios politikos tyrimais, plačiai nagrinėjami valstybės institutai ir jų funkcionavimas skritingose šalyse. Visų šių studijų pagrindu susiformavo pagrindinė politikos mokslo studijų kryptis, kuri mažai pakito iki XXa. 5deš. Politikos ribojimas formalių valstybės institucijų siaurino lyginamųjų tyrimų galimybes. Tačiau politiką galima aiškinti ir galios arba konflikto aspektu. Visi visuomeniniai santykiai yra susiję su galia, įtaka, kontrole, autoritetu. Politika – socialinis procesas, kuriam būdinga kova ir bandradarbiavimas naudojant galią, pasibaigiantis sprendimo priėmimu. Politika – universalus, visa apimantis reiškinys, esantis visur, kur susidaro valdžios santykiai ir konfliktai. Ji atsirado dėl nuolatinio materialių ir dvasinių vertybių trūkumo visuomenėje, kuris lėmė poreikį nustatyti taisykles ir reguliuoti nuolat kylančius konfliktus dėl šių išteklių ir netolygaus jų paskirstymo.Politikos mokslo funkcijos:• normatyvinė – organizacijų ir asmenų politinės veiklos normų ir politinių procedūrų;• politinių veiksmų ir procesų planavimas;• prognozinė – politinio vystymosi prognozių sudarymas;• organizacinė;• ideologinė ir auklėjamojiPolitikos mokslui būdinga bendra objekto ir tyrimų interesų plėtimosi tendencija, susijusi su naujų metodų ir teorinių požiūrių integravimu į politikos mokslą. Tačiau ji kelia kitą pavojų. Pavyzdžiui, kai kurie politologai, pabrėždami politikos sugebėjimą prasiskverbti į visus socialinių santykių lygius, tvirtina, kad politikos mokslas neturi apsiriboti viešųjų reikalų arba vyriausybės veiklos studijomis.Politikos moksle egzistuoja svarbūs skirtumai, kurie atspindi alternatyvių koncepcijų apie politikos pasaulį konkurenciją, o kartu ir svarbią kiekvienam mokslui būkle – atvirumą naujiems pažinimo metodams ir senųjų koncepcijų tobulunimui.Politikos mokslas tiria valdančiųjų bei valdomųjų santykius ir priemones bei tikslus, kuriuos jie naudoja tiems santykiams įtvirtinti.POLITIKOS MOKSLO STRUKTŪRA
Istoriškai, plečiantis politikos mokslo tyrimo sritims, įsitvirtino dabartinė politikos mokslo struktūra. Politikos mokslo šakos apibrėžiamos pagal tyrimo sritis, o ne pagal vyraujančias teorijas arba taikomos specifinius metodus.Tačiau ir dėl politikos mokslo struktūros nėra visiškai susitarta. Pavyzdžiui, Jamesas N. Danzigeris skiria mokslo sritis: • lyginamąją politką;• tarptautinius santykius;• politkos teoriją;• ribinė politika1996m. išleistoje enciklopedijoje, nurodomos šios politikos mokslo šakos: • politikos teorija;• politiniai institutai;• lyginamoji politika ir analizė;• tarptautiniai santykiai;• viešasis administravimas;• viešoji politika;• racionalusis pasirinkimas;• politikos sociologija;• politinė ekonomija;• valstybės teorijosŠis skirstymas iš esmės nesiskiria nuo Danzigerio struktūros, nes lyginamoji politika, jo nuomone, apima ir politinių institucijų studijas, o valstybės teorijos dažnai laikomos sudedamąja politikos teorijos dalimi. Ne visai būtų tikslu racionalaus pasirinkimo teorinius modelius, taikomus politinio proceso ir viešojo administravimo tyrinėjimams, išskirti į atskirą šaką. Be to, daugelyje pasaulio univrsitetų vyrauja departamentinis pasidalijimas i sritis: politikos teorija, lyginamoji politika, tarptautiniai santykiai ir viešasis adminstravimas.
POLITOLOGIJOS SAMPRATA KAS YRA POLITOLOGIJA?
Sąvoka „politologija“ susideda iš dviejų graikiškų žodžių: „politike“-valstybės, visuomenės veikla ir „logos“-mokslas. Pirmojo žodžio „tėvas“ yra Aristotelis, antrojo-Geraklitas. Sujungus šias dvi sąvokas reiškia, kad politologija-tai mokymas, mokslas apie politiką. Termino „politike“ atsiradimas yra siejamas su Senovės Graikijos miestu-valstybe, kuris vadinosi polis. Polis- tai Senovės Graikijoje atsiradusi visuomenės mechanizmo forma, kuri buvo pagrindas šiuolaikiniai nacionaliniai valstybei. Šita organizacija rėmėsi į laisvųjų savininkų ir gamintojų bendrijos ekonominį ir valstybinį suverenitetą, tos bendrijos nariai buvo miesto-valstybės piliečiai. Šitas suverenitetas kiekvienam piliečiui suteikė galimybę, o kartais ir pareigą vieno kioje ar kito koje formoje- visų pirma, balsavimo forma susirinkime-dalyvavimas sprendžiant miesto-valstybės klausimus, kitaip tariant, valstybiniame valdyme, o tai neišvengiamai reikalavo visą tai apibendrinti vienu terminu. Juo tapo terminas „politika“, kuris įsitvirtino po Aristotelio traktato „Politika“, kuris buvo skirtas valstybei, valstybės valdymui, skirtingoms to valdymo formoms tirti.Taigi iš to galima daryti išvada, kad politologija yra mokymas apie politiką, visuma žinių apie valstybės valdymą.Politika, pagal Makiavelį, yra savarankiška žmonių veiklos sritis su savais principais ir įstatymais. Pirminis istorinis termino politika aiškinimas ir yra susietas su valstybe, valstybės valdymu, valdžia ir visuomeniniu reikalų valdymu pasitelkiant į pagalbą viešosios valdžios institutus ir tam tikras normas. Senovės Graikijos filosofai Aristotelis ir Platonas politiką apibūdino taip: 1) tai valstybė; 2) tai valstybinių santykių sfera (tai santykiai tarp žmonių dėl valstybinio valdymo); 3) tai santykiai tarp valstybės ir pilietinės visuomenės.Pagal K.Marksą (klasių teorija), politika-tai klasių kova. Ji siejama su nesutarimų tarp klasių sprendimu, tos klasės turi skirtingą ekonominį interesą.Šiuolaikinėje literatūroje politika-socialinių grupių veikla atstovaujant jas, igyvendinant bendrą interesą ir kolektyvinius tikslus.Politologijos terminą suvokiant pažodžiui, jis reiškia mokslą apie politiką. Toks bendras šio termino suvokimas nekelia jokių ginčytinų klausimų, bet jau kokia apimtimi politologija nagrinėja politiką, yra diskutuojamas klausimas. Šitą problemą tyrinėtojai traktuoja įvairiai:
Politologija, kaip mokslas apie politiką. Politologija-mokslas, kuris tyrinėja valstybę, partijas ir kitus institutus įgyvendinančius visuomenėje valdžią ar įtakoja, o taip pat eilę kitų politinių reiškinių. Anglų-amerikiečių „Politinės analizės žodynas“, kuriame jos daluko turinys žymiai dabar yra išplėstas, traktuojama taip: „ valdymas nacionaliniu ir vietiniu lygiu; lyginamoji arba tarpvalstybinė politika; politika ir politiniai poelgiai; viešoji teisė ir teisinė sąmonė; politinė teorija; viešoji-administracinė veikla ir organizacinė elgsena; tarptautiniai santykiai“ . Tokiu atveju politologija yra viena iš disciplinų viename lygmenyje su politine socialogija, politine filosofija, politine psichologija ir kitomis, o tai reiškia, kad ji yra viena iš disciplinu apie politiką.Politologija-tikslusis mokslas. Ji yra vieningas mokslas apie politiką. Tačiau savyje ji jungia ne visas žinias apie tokios sferos visuomeninį gyvenimą, o tik tas, kurios remiasi moksliniškumu ir empiriniu metodu. Politinio mokslo turinio nesudaro tokios disciplinos, kurios remiasi vertybėmis, normatyviniais metodais-politinė filosofija, politinė etika, politinių idėjų istorija ir kai kurios kitos. Tokios nuomonės laikėsi bihevioralizmo šalininkai. Jie neigia ankstesnių politinių teorijų moksliškumą ir politologiją priskiria prie tiksliųjų mokslų, kurių pagrindas yra matematinis, kibernetinis, empirinis metodas.Politologija-visuma žinių apie politiką. Politologija-bendras integruotas mokslas apie politiką visose jos išraiškose, jungianti savyje visumą mokslų apie politiką ir tarpusavio santykius su žmogumi ir visuomene: politinė filosofija, politinė socialogija, politinė psichologija, valstybė ir teisė. Ji analogiška ekonomikai, socialogijai, filosofijai ir kitiems integruotiems mokslas, kurie jungia atitinkamą žinių kompleksą tam tikrose sferose.Taigi, politologija yra vieningas, integruotas mokslas apie politiką, jos bendradarbiavimas su asmenybe ir visuomene. Šį mokslą apibūdinti vieninga samprata yra beveik neįmanoma, kadangi pati sąvoka „politika“ yra daugiareikšmė, diskutuojamas politologijos objektas. Remiantis tuo, daugelis autorių siūlo visiškai atsisakyti nuo bandymo apibūdinti konkrečiai ir pastoviai šitą sampratą.POLITOLOGIJOS OBJEKTAS
XXa. Viduryje, 1948 m. Paryžiuje įvyko UNESCO sukviestas daugelio kraštų politologų kongresas, kuris nutarė paremti savarankiško politikos mokslo idėją ir laikyti politologiją svarbia sudedamąja socialinių mokslų sistemos dalimi. Minėtas politologų kongresas, pateikdamas pasiūlymus dėl politikos mokslo apimties ir tyrinėjimų problematikos, pakankamai aiškiai apibrėžė tai, kas turėtų sudaryti šio mokslo tyrimų ir analizės objektą. Tai:1. Politikos teorija: a) politinė filosofija; b) politinių idėjų istorija;2. Politinės institucijos: a) konstitucijas; b) valstybinė valdžia; c) regioninė ir vietinė valdžia; d) vyriausybė; e) ekonominės ir socialinės vyriausybės funkcijos; f) lyginamieji politinių institucijų tyrimai;3. Partijos, grupės, viešoji nuomonė: a) politinės partijos; b) grupės ir asociacijos; c) piliečių dalyvavimas politikoje ir vyriausybėje; d) viešoji nuomonė;4. Tarptautiniai santykiai: a) tarptautinė politika; b) tarptautinės organizacijos ir tarptautinių santykių reguliavimas; c) tarptautinė teisė. Dauguma politologų nuomone, politologijos objektu yra visuma požymių, ryšių ir santykių visuomeninio gyvenimo, kurie turi pavadinimą politiniai. Kitaip tariant, politologijos objektu yra visuomeninio gyvenimo sfera. Šią sferą sudaro: visu pirma, visuomeninio gyvenimo sfera-tai sfera valstybinių-organizacinių ryšių, bendradarbiavimo santykių. Dauguma žmonių į politiką žvelgia, kai į tiesioginį aktyvų žmogaus dalyvavimą valstybės reikaluose. Nuo seniausių laikų valstybė, kaip socialinės organizacijos forma, yra laikoma daugiausiai paplitusi ir nagrinėjamu politinio gyvenimo reiškiniu. Būtent tai, kad politikos mokslo objektas yra valstybės nagrinėjimas, pirmasis pastebėjo graikų filosofas Aristotelis. Savo veikale jis į valstybę žvelgė ne tik kaip į geografinį ir nacionalinį sambūvį, bet kaip į erdvę, kurioje realizuojamas pilietinis aktyvumas. Antra, tyrinėjant valstybe svarbiu buvo nustatyti pačią geriausią valstybės valdymo formą-tironija, demokratija, oligarchija ir kitos. Jau tuo metu buvo aišku, kad svarbiausiu klausimu politinio gyvenimo yra valdžia, kuri sudaro politinio pasaulio pagrindą, turinti ypatingas charakteristikas. Politologų uždavinys yra nagrinėti ne tik valstybės juridinį-teisinį veiklos aspektą, o taip pat valstybės ir valdžios santykį kaip politinės visuomenės sistemos instituto, kurio pagrindinis tikslas įgyvendinti bendrą interesą. Taigi politologijos dalykas yra politinės valdžios tyrinėjimas, jos esmės ir struktūros, valdžios mechanizmo valstybėje pasiskirstymas ir realizavimas, valdžios sugebėjimas patraukti į savo pusę daugumą visuomenės narių, kontroliuoti politinę valdžią padedant visuomenei.
Trečia, ilgą laiką traktuojant visuomeninį gyvenimą, tame tarpe ir politiką, mąstytojų atramos taškas buvo robinzonados metodologija. Politinį gyvenimą jie aiškino, kaip individų elementarių dalelių tarpusavio santykiu, kurie dalyvauja politiniuose santykiuose ir procesuose ir kurie egoistiškas interesas sudaro politinius santykius.Žmogus, kaip visuomeninė būtybė, savo individualia, grupine, nacionaline-istorine, sockultūrine ir bendražmogiška esybe yra įvairių disciplinių dalyku, bet kaip centrinis subjektas politinio gyvenimo jis negalėjo likti nuošaly politologijos. XIX a. nagrinėjant valstybės veikimo vidinį mechanizmą, tyrinėtojai nustatė, kad pagrindiniu subjektu politinių ryšių, tarpusavio santykių yra neizoliuoti individai, bet individai sudarantys socialinę visuomenę-socialinės grupės, sluoksniai, klasės, nacijos, kastos ir panašiai. Kiekviena socialinė visuomenė turi savo socialinį interesą.Socialinis interesas-tai socialinės bendruomenės žmonių realūs gyvenimo tikslai, kuriais jie sąmoningai ar nesąmoningai vadovaujasi ir kurie nustato jų objektyve padėtį visuomenėje. Šituose rėmuose vyksta racionalus interesų kompromisas, kurio pagrindu įgyvendinamos atskiros valdžios visuomenėje. Ketvirta, norint apginti savo socialinį interesą socialinės grupės ir klasės sudaro savo politines ir visuomenines organizacijas-partijas, profsąjungas, judėjimus ir taip toliau. Šitos organizacijos ir sąjungos formuoja ideologines sistemas, propagandos pagalba taip pat formuoja tam tikrą visuomenės nuomonę. Faktiškai politika atstoja areną, kurioje susiduria įvairios ideologinės sistemos ir idėjinės-politinės srovės, kitaip tariant politinis gyvenimas turi idėjinį-politinį išmatavimą. Politinių organizacijų ir „interesų grupių“ veiklos tyrinėjimas sudaro svarbią sudedamąją dalį politologijos.Politologas, kaip ir koks kitas tyrinėtojas gali būti įtakojamas tam tikrų ideologinių koncepcijų, teorijų.Taigi politologija-tai mokslas apie valstybinę-organizacinę visuomenę funkcionuojanti ir besivystanti politinėje sistemoje, sudarančių jos elementų tarpusavio santykių pagrindu: politiniai subjektai, politiniai institutai ir politinė sąmonė. Politika-valstybės valdymo menas-bendro žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla. Savo turiniu būdama viešųjų reikalų tvarkymo procesas, mūsų kasdienybėje ji reiškiasi valdymo, valdžios santykių pavidalu.IŠVADOS
Politikos tyrinėjimas jau pats savaime yra politinis aktas, o žmogus, užsiimantis juo turi sugebėti išlyginti visas neteisybės formas. Politinis yra kaip statistika, taip ir dinamika, atsirandanti politiniame procese. Politologija vienodu lygiu turi apimti ir apolitinę tvarką, kurioje dominuoja pastovūs, nekintami reiškiniai, ir politinius procesus, kur dominuoja nenutrūkstami reiškiniai. Politinė tvarka savyje jungia struktūrinius ir sisteminius elementus. Čia svarbu tyrinėti politinio viešpatavimo ir valdymo, viešpatavimo ir bendradarbiavimo, formavimą valdžios ir politinės nelygybės problemas; valdymo mechanizmus įvairių valstybių rėmuose.
NAUDOTA LITERATŪRA
1. Gediminas Vitkus. Politologija. Vilnius., 19982. Матвеев. Р. Ф. Теоретическая и практическая политология. Москва., 19933. Feliksas Žigaras. Politologija. Vilnius. , 20014. Jūratė Novagrockienė. Politikos mokslo pagrindai. Vilnius., 20015. Romualdas Rakucevičius. Politologija. Vilnius., 2003