paveldejimo teisė

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………………………………21. BENDROSIOS NUOSTATOS……………………………………………………………………………………………31.1. PAVELDĖJIMO TEISĖS RAIDA…………………………………………………………………………………….. …………..31.2. PAVELDĖJIMO TEISĖ. ŠALTINIAI. PRINCIPAI……………………………………………. ……………… ………….61.3. PAVELDĖJIMO SAMPRATA. PAVELDĖJIMO DALYKAS……………………………………………. ……………71.4. PAVELDĖJIMO PAGRINDAI………………………………………………………………………………………………………71.5. PALIKIMO TEISĖS SUBJEKTAI………………………………………………………………………………………………….81.6. JURIDINIAI FAKTAI, NULEMIANTYS PAVELDĖJIMO TEISINIŲ SANTYKIŲ ATSIRADIMĄ……91.7. PALIKIMO ATSIRADIMO LAIKAS IR VIETA…………………………………………………………………………….92. ĮPĖDINIAI………………………………………………………………………………………………………………………112.1. ASMENYS, GALINTYS BŪTI ĮPĖDINIAIS…………………………………………………………………………………112.2. ASMENYS, NETURINTYS TEISĖS PAVELDĖTI………………………………………………………………………..112.3. SUTUOKTINIO PAVELDĖJIMO TEISĖS PRARADIMAS……………………………………………………………112.4. PAVELDĖJIMO TEISĖS GINČIJIMAS ……………………………………………………………………………………….122.5. PAVELDĖJIMO TEISĖS NUGINČIJIMO PASEKMĖS………………………………………………………………….123. PAVELDĖJIMAS PAGAL ĮSTATYMĄ ………………………………………………………………………….133.1. PAVELDĖJIMAS PAGAL ĮSTATYMĄ. JURIDINIAI FAKTAI, KURIEMS ESANT PAVELDIMA PAGAL ĮSTATYMĄ………………………………………………………………………………………………………………………….133.2. ĮPĖDINIAI PAGAL ĮSTATYMĄ………………………………………………………………………………………………….133.3. VAIKAIČIŲ IR PROVAIKAIČIŲ TEISĖ PAVELDĖTI………………………………………………………………….143.4. SUTUOKTINIŲ PAVELDĖJIMO TEISĖ………………………………………………………………………………………143.5. NAMŲ APSTATYMO IR APYVOKOS REIKMENŲ PAVELDĖJIMAS…………………………………………154. PAVELDĖJIMAS PAGAL TESTAMENTĄ …………………………………………………………………….164.1. TESTAMENTO SĄVOKA. TESTATORIUS………………………………………………………………………………… 164.2. ĮPĖDINIAI PAGAL TESTAMENTĄ…………………………………………………………………………………………….174.3. TESTAMENTŲ RŪŠYS………………………………………………………………………………………………………………184.4. TESTAMENTO FORMOS IR SUDARYMO TVARKOS REIKALAVIMAI…………………………………….204.5. TESTAMENTO TURINYS…………………………………………………………………………………………………………..244.6. TESTAMENTINĖ IŠSKIRTINĖ……………………………………………………………………………………………………254.7. TESTAMENTO PAKEITIMAS IR PANAIKINIMAS …………………………………………………………………….254.8. TESTAMENTO SKELBIMAS………………………………………………………………………………………………………274.9. TESTAMENTO VYKDYMAS……………………………………………………………………………………………………..274.10. UŽSIENIO VALSTYBĖSE SUDARYTŲ TESTAMENTŲ PRIPAŽINIMAS IR VYKDYMAS LIETUVOJE………………………………………………………………………………………………………………………………………284.11. LIETUVOJE ĮREGISTRUOTI TESTAMENTAI…………………………………………………………………………..285. PALIKIMO PRIĖMIMAS………………………………………………………………………………………………….305.1. PALIKIMO PRIĖMIMAS IR JO ATSISAKYMAS…………………………………………………………………………305.2. PALIKIMO PRIĖMIMAS PAGAL APYRAŠĄ………………………………………………………………………………305.3. PALIKIMO ATSISAKYMAS………………………………………………………………………………………….315.4. TEISĖS PRIIMTI PALIKIMĄ PERĖJIMAS (PAVELDĖJIMO TRANSMISIJA)………………………………325.5. PALIKIMO APSAUGA IR PALIKIMO ADMINISTRAVIMAS……………………………………………………..325.6. PALIKIMO PASIDALIJIMAS……………………………………………………………………………………………………..335.7. PAVELDĖJIMO TEISĖS LIUDIJIMAS………………………………………………………………………………………..346. ATSKIROS TURTO PAVELDĖJIMO RŪŠYS………………………………………………………………..34IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………………………38ĮVADASKartų kaita yra natūralus dalykas. Dar Sokratas yra pasakęs, kad gamta kiekvieną jau yra nuteisusi mirti, tačiau žmogus gyvas savo palikuonyse, o jie, romėnų žodžiais tariant, yra palikėjo dalis. Taigi, praktiškai didesnio ar mažesnio turto paveldėjimo klausimai tampa svarbūs kiekvienam fiziniam, o kartais ir juridiniam asmeniui. Iš anksto žmogaus išreikšta paskutinė valia, pareikšta įstatymo nustatyta forma, įpėdiniams tampa privaloma, o jos įvykdymas sureguliuotas teisės normomis. Iš kitos pusės, palikimo priėmimas yra juridinis faktas, kuris tam tikrais atvejais įpėdiniams gali sukelti nenumatytų problemų, pavyzdžiui, kai paveldimas ne tik turtas, bet ir palikėjo skolos.Lietuvoje nėra įprasta rašyti testamentus. Pirmiausia tai lemia psichologinės priežastys ir tokių tradicijų nebuvimas – aptarinėti, kas bus mirties atveju ir tam ruoštis iš anksto mūsų visuomenei nepriimtina. Tačiau atmetus moralinius ir dvasinius dalykus, tokiais liūdnais momentais visuomet atsiranda ir daugybė materialinių reikalų, kuriuos vienaip ar kitaip būtina sutvarkyti. O tai gali būti labai keblu, jei žmogus nėra pasirūpinęs surašyti testamento ir jame išreikšti savo valią. Dažniau tai daro vyresnio amžiaus didesniuose miestuose gyvenantys žmonės, bet kad testamentų užsuktų surašyti jauni lietuviai – retenybė. Neretai dėl to tenka stebėti ypač nemalonius vaizdus, kai velionio dar nepaguldžius į karstą prasideda artimųjų ir giminaičių rietenos dėl mirusiojo užgyvento turto, kurio likimas nėra nulemtas mirusiojo valia. Ši tema yra aktuali ne tik moksline – teisine, bet ir praktine prasme. Darbo tikslas – pateikti paveldėjimo teisės analizę, išsiaiškinti paveldėjimo pagrindus.1. BENDROSIOS NUOSTATOS1.1. PAVELDĖJIMO TEISĖS RAIDAPaveldėjimo teisė reglamentuoja visuomeninius santykius, susijusius su mirusio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimu jo įpėdiniams. Lietuva, kaip ir kitos kontinentinės teisės sistemos valstybės, perėmė daugelį romėnų paveldėjimo teisės institutų.Jau XII lentelių įstatyme, seniausiame Senovės Romos rašytiniame šaltinyje, buvo nurodyti du paveldėjimo būdai: pagal įstatymą ir pagal testamentą. Pirmieji testamentai buvo žodinės formos. Jie buvo sudaromi arba per tautos susirinkimą, arba palydint į mūšį išsiruošusius karius. Tai buvo vieši testamentai, nes buvo sudaromi dalyvaujant daugybei liudininkų. vėliau, vystantis privačiai nuosavybei, asmuo buvo suinteresuotas, kad kuo mažiau asmenų žinotų jo valią dėl turto perėjimo mirties atveju. Taip pamažu atsirado ir rašytiniai testamentai. Iš pradžių testatoriaus valios duoti patvarkymus dėl savo turto mirties atveju niekas neribojo, tačiau vėliau testamentinė laisvė buvo pradėta riboti, t.y. atsirado privalomasis paveldėjimas.Bene svarbiausia testamento galiojimo sąlyga per visą testamento istoriją buvo reikalavimas paskirti į pėdinį (institutio heredis). Kartu su institutio heredis romėnų teisė numatė ir substitio, t.y. antrojo įpėdinio paskyrimą tuo atveju, jeigu pirmasis įpėdinis dėl kokių nors priežasčių nepriims palikimo.Nesant testamento arba negalint jo įvykdyti, atsirasdavo paveldėjimas pagal įstatymą. Romėnų teisėje gali būti išskiriamos trys pagrindinės paveldėjimo pagal įstymus (ab intestato) sistemos: Pirmoji – senosios ius civile paveldėjimas – pagal įstatymų sistemą, kurios pagrindas buvo agnatinė giminystė. Antroji – retorinė paveldėjimo pagal įstatymą sistema, kurios pagrindas buvo ir agnatinė, ir kognatinė giminystės. Trečioji – Justiniano paveldėjimo pagal įstatymą sistema, kuri rėmėsi tik kognatinės giminystės principais.

Paveldėjimas, kaip universalus mirusiojo turtinių teisių ir pareigų perėmimas, buvo įtvirtintas jau Justinjano digestų penkiasdešimtosios knygos šešiasdešimt antrajame fragmente. Be universalaus teisių perėmimo, romėnų paveldėjimo teisėje egzistavo ir singuliarinis teisių perėmimas, kuris atspindėjo tokiuose paveldėjimo teisės institutuose kaip legatas (legata) ir fideikomisas (fideicommissa).Testamentu testatorius galėjo atimti iš įpėdinio tam tikras teises arba teisę paveldėti tam tikrą daiktą kito asmens (asmenų) naudai, kartu įpareigodamas įpėdinį įvykdyti to asmens (asmenų) naudai tam tikra prievolę. toks testamentinis patvarkymas vadinosi legatu, o asmuo, kurio naudai įpėdinis turėjo atlikti tam tikrus veiksmus, vadintas ne įpėdiniu, bet legatarijumi.Fideikomiso institutas žinomas pirmiausia paveldėjimo pagal įstatymą atveju. Jis neturėjo tokios teisinės galios kaip legatas, todėl fideikomiso vykdymas priklausydavo nuo įpėdinio geros valios (fidei commissum). Fideikomiso objektas galėjo būti bet kuris palikimo daiktas, taip pat kitam asmeniui priklausęs daiktas. Fideikomiso dalykas galėjo būti ir laisvės suteikimas vergui (libertas fideikommisaria).Legato ir fideikomiso institutai vėliau susiliejo, t.y. ir legatas, ir fideikomisas suteikė asmeniui, kurio naudai jie padaryti, prievolinio reikalavimo įpėdiniui teisę.Romėnui teisei buvo žinomas ir paveldėjimas pagal atstovavimo teisę (ius repreasantationis), kai anksčiau mirusiojo arba išėjusiojo iš palikėjo valdžios įpėdinio palikuonys gaudavo tą palikimo dalį, kurią būtų paveldėjęs gyvas jų tėvas (motina).Romėnų teisė darė didelę įtaką teisės raidai Europoje. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje 1918 m., reikėjo spręsti klausimą, kokie įstatymai turi būti taikomi, kol bus priimti Lietuvos įstatymai. 1918 m. lapkričio 2 d. Laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių 24 strapsnyje buvo nustatyta, kad „srityse, kuriose Lietuvos valstybės nėra išleistų įstatymų, laikinai pasilieka tie, kurie yra buvę prieš karą, kiek jie neprieštarauja Laikinosios Konstitucijos pamatiniams dėsniams“. Paveldėjimo teisinius santykiu…s 1940 m. birželio 15 d. didžiojoje Lietuvos dalyje reglamentavo Rusijos imperijos civiliniai įstatymai. Suvalkijoje galiojo Napoleono kodeksas. Palangoje ir nedidelėje Zarasų krašto dalyje veikė Kuršo teisė ir vietinių civilinių įstatymų trečiosios dalies bendrieji nuostatai. Susigrąžinus Klaipėdos krastą, priimta Vokietijos civilinė teisė, kurios pagrindą sudarė Vokietijos civilinis kodeksas.Paveldėjimą reglamentavo Rusijos imperijos civilinių įstatymų X tomo 1 dalies 1010-1338 straipsniai. Paveldėti buvo galima ir pagal testamentą, ir pagal įstatymą. Buvo nustatytos dvi testamentų rūšys: notarinis ir naminis. Notarinis testamentas buvo sudaromas dalyvaujant trims liudytojams. Namuose testamentą galėjo surašyti pats testatorius savo ranka arba paprašytas kitas asmuo. Testamentas turėjo būti pasirašytas testatoriaus ir liudytojų. Naminiai testamentai turėjo būti pateikti tvirtinti vykdyti taikos teisėjui. Įstatymas taip pat numatė ypatingus testamentus – sudarytus karo žygyje, tarnaujančiųjų armijoje, plaukiojančiųjų prakybos laivu ir pan., nustatė jų sudarymo tvarką. Pagal įstatymą teisę paveldėti turėjo giminaičiai.

Pagal Napoleono kodeksą, turtas taip pat galėjo būti paveldėtas ir pagal įstatymą, ir pagal testamentą.Napoleono kodeksas numatė trijų rūšių testamentus: savo ranka parašytus, viešuosius ir slaptuosius. Viešajį testamentą surašydavo du notarai, dalyvaujant dviems liudytojams arba vienas notaras, dalyvaujant keturiems liudytojams. Testamentu buvo galima užrašyti aplenkiant kitus įpėdinius ne visą savo turtą, o tik vadinamąjį leistą laisvai tvarkyti turto dalį.Legatas buvo trijų rūšių: bendras (kai testamentu paliktas visas mirusiojo turtas), dalinis (kai testamentu paliktas tik kilnojamasis, arba tam tikra turto dalis), atskirasis (kai testamentu paliktas tam tikras daiktas arba pinigų suma).Priimti palikimą buvo galima dviem būdais: oficialiu raštu arba faktiniu palikimo priėmimu (711, 723, 767-773, 778 straipsniai).Paveldimo turto apmokestinimą tarpukario Lietuvoje reglamentavo Valstybinio palaikų mokesnio įstatymas. Pagal šį įstatymą turto paveldėtojas turėjo mokėti valstybinį palaikų mokestį.Nurodyti teisės aktai galiojo Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. LTSR iki 1964 m. civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) įsigaliojimo galiojo 1922 m. RTFSR civilinis kodeksas. Jis numatė paveldėjimą ir pagal įstatymą, ir pagal testamentą. Pagal įstatymą mirusiojo turtą galėjo paveldėti jo vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai, mirusiojo išlaikytiniai, jo vaikaičiai ir provaikaičiai, o šių asmenų nesant arba jiems palikimo nepriėmus – darbingi tėvai, jų nesant – mirusiojo broliai ir seserys.1964 metų Civilinis kodeksas įsigaliojo 1965 metų sausio 1 dieną. Jis galiojo iki įsigaliojantt 2000 m. CK, t. y. iki 2001 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnyje nustatyta bendra taisyklė, kad 2000 m. CK penktosios knygos „Paveldėjimo teisė“ normos taikomos paveldėjimo santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui.1.2. PAVELDĖJIMO TEISĖ. ŠALTINIAI. PRINCIPAIPaveldėjimo teisė objektyviąja prasme – teisės normų visuma, reguliuojanti mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimą jo įpėdiniams pagal įstatymą (ir) pagal testamentą.Paveldėjimo teisė subjektyviąja prasme – paveldėjimo teisės subjektų galimybė įgyvendinti savo teises ir pareigas, susijusias su mirusio fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų perėjimu..Paveldėjimo teisės objektas yra tie visuomeniniai santykiai, kuriuos reguliuoja paveldėjimo teisė, kitaip tariant, paveldėjimo teisės objektas yra paveldėjimo visuomeniniai santykiai arba paveldėjimas.Paveldėjimo teisės šaltiniai yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, CK (penktoji knyga, kitų knygų straipsniai arba jų dalys, reglamentuojantys paveldėjimą). Paveldėjimo teisės šaltiniams galima būtų priskirti ir Notariato įstatymą, taip pat Nekilnojamojo turto registro įstatymą, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą, Draudimo įstatymą, Pensijų kaupimo įstatymą, Paveldimo turto mokesčio įstatymą ir kitus įstatymus, kiek jie reglamentuoja teisinius paveldėjimo santykius.Be to, paveldėjimo teisės šaltinis yra 1972 m. Europos Tarybos Bazelio konvencija dėl testamentų registravimo schemos sukūrimo.Lietuvos, kaip ir daugumos užsienio kontinentinės teisės sistemos valstybių, paveldėjimo teisės pagrindiniai principai yra šie: Universalus teisių perėjimo principas – kai tuoj pat po palikėjo mirties visas jo turtas (aktyvas ir pasyvas) pereina jo įpėdiniams įstatymų nustatyta tvarka. Palikimas pereina įpėdiniams nepakitęs, t.y. tokios būklės, kokios jis buvo palikėjo mirties momentu, kaip vientisa teisių ir pareigų visuma. Be to, palikimas pereina įpėdiniams visas tuo pačiu metu, t.y. palikimo negalima priimti dalimis. Testatoriaus laisvės principas – kai testatorius gali laisva valia, savo nuožiūra palikti visą jam priklausantį turtą bet kuriam fiziniam arba juridiniam asmeniui. Testatoriaus laisvės principas yra išvestinis iš nuosavybės neliečiamumo principo. Šeimos paveldėjimo principas – po asmens mirties pagal įstatymą teisę į jo paliktą turtą įgyja jo šeimos nariai: giminaičiai iki įstatymo nustatyto giminystės laipsnio ir sutuoktinis. Giminaičiai – tai kraujo ryšiais susiję asmenys, kilę vienas iš kito arba iš bendro protėvio. Įstatymas taip pat nustato šeimos narių hierarchiją paveldėjimo teisėje – pirmumas teikiamas vaikų, o jų nesant – tėvų ir vaikų teisei paveldėti. Sutuoktinio teisė į palikimą priklauso nuo palikėjo vaikų, tėvų ir vaikaičių skaičiaus.1.3. PAVELDĖJIMO SAMPRATA. PAVELDĖJIMO DALYKASPaveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą.Paveldėjimo dalykas yra palikimas – mirusio asmens turtas, pereinantis paveldėjimo būdu jo įpėdiniams. Paveldimas tik tas turtas, kuris palikėjo mirties momentu priklausė jam nuosavybės teise.Paveldimi: materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.); palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės; įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę); kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos. Nepaveldimos: asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autoryste, teisė į autorinį vardą, į kurinio neliečiamybę, į atlikėjo vardą ir atlikimo neliečiamybę); teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti; teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.1.4. PAVELDĖJIMO PAGRINDAIPaveldima pagal įstatymą ir pagal testamentą. Pagal įstatymą paveldima, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu.Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei.1.5. PALIKIMO TEISĖS SUBJEKTAIAsmuo, po kurio mirties atsiranda palikimas, vadinamas palikėju. Jeigu asmuo buvo sudaręs testamentą, jis dar vadinamas testatoriumi. Palikėjas gali būti tik fizinis asmuo. Palikėjas gali būti ir veiksnus, ir neveiksnus arba ribotai veiksnus asmuo. Testatorius gali būti tik veiksnus asmuo.Asmuo, kuris paveldi mirusiojo turtą, vadinamas įpėdiniu. Paveldėjimas gali atsirasti pagal įstatymą arba pagal testamentą, todėl įpėdiniai gali būti pagal įstatymą ir pagal testamentą.Paveldint pagal įstatymą, įpėdiniai gali būti tik fiziniai asmenys ir Lietuvos valstybė. Juridiniai asmenys, išskyrus Lietuvos valstybę, negali paveldėti pagal įstatymą. Fiziniai asmenys gali būti įpėdiniais pagal įstatymą tik tuo atveju, jei jie buvo gyvi palikėjo mirties momentu. Jeigu palikėjas teismo sprendimu paskelbtas mirusiu, palikėjo mirties momentu laikoma ta diena, kurią įsiteisėja teismo sprendimas paskelbti jį mirusiu. Jeigu mirusiu paskelbiamas asmuo, dingęs be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba leidžia spėti asmenį mirus dėl nelaimingo atsitikimo, palikėjo mirties momentu laikoma jo spėjama žuvimo data, nurodyta teismo sprendime, jei teismas tokią datą nurodė (CK 2. 31 str. 4 d.).Įpėdiniai pagal įstatymą taip pat gali būti palikėjo vaikai, gimę po jo mirties (CK 5. 5 str. 1 d. 1 p.).Paveldint pagal testamentą įpėdiniai gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys, taip pat viena arba kelios valstybės bei savivaldybės, tarptautinės organizacijos. Fiziniai asmenys gali paveldėti pagal testamentą, jei jie buvo gyvi palikėjo mirties momentu. Įpėdiniai pagal testamentą gali būti ir fiziniai asmenys, kurie buvo pradėti palikėjai esant gyvam po jo mirties, taip pat testamente nurodyti dar nepradėti asmenys jiems gimus.Ir pagal įstatymą, ir pagal testamentą gali paveldėti ir veiksnūs, ir neveiksnūs bei ribotai veiksnūs asmenys. Svarbi sąlyga būti įpėdiniu – būti teisniam, tuo tarpu veiksnumo turėjimas arba neturėjimas netrukdo būti įpėdiniu. Fizinio asmens civilinis teisnumas atsiranda jo gimimo momentu ir išnyksta jam mirus.Vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, ir vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, teisės yra lygios, todėl jie turi lygias teises paveldėti tėvų turtą.Įpėdinių teisė paveldėti gali būti apribota. Neturi teisės paveldėti nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą asmenys, kurie netinkamai elgėsi su palikėju arba jo įpėdiniais arba atliko veiksmus, prieštaraujančius paskutinei palikėjo valiai. Asmenys netenka teisės paveldėti, jei dėl jų kaltės, kuri pasireiškė tyčia atliktais veiksmais, atsirado įstatyme nurodytos aplinkybės ir šių aplinkybių buvimas yra nustatytas teismo tvarka.1.6. JURIDINIAI FAKTAI, NULEMIANTYS PAVELDĖJIMO TEISINIŲ SANTYKIŲ ATSIRADIMĄPaveldėjimas gali atsirasti dviem pagrindais: pagal įstatymą ir pagal testamentą. Jeigu palikėjas yra sudaręs testamentą teisės aktų nustatyta tvarka, įpėdiniai paveldi turtą testamente nustatyta tvarka. Jei testamentu paliktas ne visas turtas arba galioja tik dalis testamento, tai paveldima ir pagal testamentą, ir pagal įstatymą. Šiuo atveju paveldima pagal įstatymą tiek, kiek tai nėra nustatyta testamentu. Tuo atveju, kai palikėjas nėra sudaręs testamento arba testamentas nuginčijamas, paveldima pagal įstatymą. Gali būti, kad po asmens mirties nėra įpėdinių nei pagal testamentą, nei pagal įstatymą. Taip gali atsitikti tada, kai: asmuo nesudarė testamento arba sudarytas testamentas pripažintas negaliojančiu, o palikimo atsiradimo momentu nėra nė vieno įpėdinio, nurodyto CK 5.11-5.13 straipsniuose; testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti (nušalino įpėdinius nuo palikimo); nė vienas įpėdinių palikimo nepriėmė; įpėdiniai neteko teisės paveldėti, atsiradus CK 5.6-5.7 straipsniuose nurodytoms aplinkybėms.Tokiais atvejais, kai nėra įpėdinių pagal įstatymą, nei pagal testamentą, visas mirusio asmens turtas pereina Lietuvos valstybei.1.7. PALIKIMO ATSIRADIMO LAIKAS IR VIETAPalikimo atsiradimas – tai paveldėjimo teisinių santykių atsiradimas. Palikimas atsiranda mirus fiziniam asmeniui – palikėjai. Asmens mirčiai prilyginamas ir asmens paskelbimas mirusiu įstatymų nustatyta tvarka. Mirties faktą patvirtina mirties liudijimas, kuris, išduodamas įregistravus asmens mirtį mirusiojo gyvenamosios vietos arba mirimo vietos civilinės metrikacijos įstaigoje, seniūnijoje (išskyrus savivaldybių centrų seniūnijas) arba Lietuvos Respublikos konsulinėje įstaigoje, remiantis medicininiu mirties liudijimu arba įsiteisėjusiu teismo sprendimu paskelbti asmenį mirusiu arba nustatyti asmens mirties faktą.Palikimo atsiradimo momentas yra palikėjo mirties momentas, kuris gali būti nustatomas ne tik dienomis, bet ir valandomis bei minutėmis. Ši bendroji taisyklė turi išimtį. Jeigu asmuo paskelbiamas mirusiu, palikimo atsiradimo laiku laikoma diena, kurią įsiteisėja teismo sprendimas paskelbti palikėja mirusiu. Jeigu asmuo dingo be žinios esant tokioms aplinkybėms, kurios leidžia spėti jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo, palikėjo mirties diena yra teismo sprendime nurodyta diena, jei teismas tokią dieną nurodė.Nustatyti palikimo atsiradimo momentą labai svarbu tam, kad būtų galima nustatyti mirusio asmens teisių perėmėjus – įpėdinius. Kartais svarbu nustatyti ne tik palikimo atsiradimo dieną, bet ir valandą ar net minutę.Ne visada galima nustatyti, kuris iš dviejų arba daugiau asmenų mirė pirmiau. Tokiais atvejais, kai negalima nustatyti, visi jie laikomi mirusiais tuo pačiu metu ir teisių perėmimo tarp jų neatsiranda.Palikimo atsiradimo laiką svarbu nustatyti dar ir dėl to, kad nuo palikimo atsiradimo momento: prasideda terminas priimti palikimą; prasideda terminas palikėjo kreditorių pretenzijoms pareikšti; nustatomas paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo terminas; nustatomos teisės normos, taikytinos atsiradusiems paveldėjimo teisiniams santykiams.Palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta reiškia asmens teisinį santykį su valstybe arba jos teritorijos dalimi. Nustatyti palikėjo gyvenamąją vietą svarbu siekiant sužinoti, kokios valstybės įstatymai taikomi paveldėjimui. Asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta nustatoma laikantis CK 2.12-2.14 straipsniuose nustatytų taisyklių. Paveldėjimo teisės santykiams, išskyrus veiksnumui pagal testamentą, testamento formai ir santykiams, susijusiems su nekilnojamųjų daiktų paveldėjimu, taikoma valstybės, kurios teritorijoje buvo nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta jo mirties momentu, teisė. Nekilnojamojo daikto paveldėjimo santykiams taikoma nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisė.Atsiradus palikimui, svarbu nustatyti ir palikėjo gyvenamąją vietą, nes nuo to priklauso, kokiam pareigūnui turi būti pateiktas pareiškimas dėl palikimo priėmimo. Taip įpėdinis, norėdamas pareikšti savo valią dėl palikimo priėmimo, turi kreiptis į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą arba palikimo atsiradimo vietos notarą.Paskelbto mirusiu asmens mirties vieta laikoma teismo sprendime nurodyta konkreti vieta. Jeigu nėra žinomos konkrečios mirties aplinkybės ir nėra duomenų, kur asmuo žuvo, jo mirties vieta laikoma paskutinė žinoma jo buvimo vieta (CK 2.31 str. 5 d.).2. ĮPĖDINIAI2.1. ASMENYS, GALINTYS BŪTI ĮPĖDINIAISĮpėdiniais gali būti: paveldint pagal įstatymą – fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, palikėjo vaikai, gimę po jo mirties, taip pat Lietuvos valstybė; paveldint pagal testamentą – fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, taip pat kurie buvo pradėti jam esant gyvam ir gimė po jo mirties; testamente įvardyti dar nepradėti asmenys, jiems gimus; paveldint pagal testamentą – juridiniai asmenys, kurie yra palikėjo mirties momentu arba steigiami vykdant palikėjo testamente išrekštą valią.Įpėdiniais pagal testamentą taip pat gali būti valstybė, savivaldybės.2.2. ASMENYS, NETURINTYS TEISĖS PAVELDĖTINeturi teisės paveldėti nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą asmenys, kurie priešingais teisei tyčiniais veiksmais prieš palikėją, prieš kurį nors iš jo įpėdinių ar prieš testamente išreikštos palikėjo paskutinės valios įgyvendinimą sudarė teisinę padėtį, kad jie tampa įpėdiniais, jeigu teismo tvarka nustatytos šios aplinkybės: tyčia atėmė palikėjai arba jo įpėdiniui gyvybę arba kėsinosi į šių asmenų gyvybę; tyčia sudarė tokias sąlygas, kad palikėjas iki pat savo mirties neturėjo galimybės sudaryti testamento, jį panaikinti arba pakeisti; apgaule, grasinimais, prievarta privertė palikėją sudaryti, pakeisti arba panaikinti sudarytą testamentą, privertė įpėdinį atsisakyti palikimo; slėpė, klastojo arba sunaikino testamentą (CK 5.6 str.).Įpėdinis nepraranda teisės paveldėti, jeigu iki palikimo atsiradimo momento testamentas ar jo atitinkamos atskiros dalys nustojo galioti nepaisant įpėdinio veiksmų.2.3. SUTUOKTINIO PAVELDĖJIMO TEISĖS PRARADIMASPergyvenęs palikėją sutuoktinis netenka teisės paveldėti pagal įstatymą, jeigu iki palikimo atsiradimo: palikėjas buvo kreipęsis į teismą, kad būtų nutraukta santuoka dėl pergyvenusio sutuoktinio kaltės ir teismas buvo nustatęs pagrindą nutraukti santuoką; teismas buvo nustatęs gyvenimą skyrium (reparacija); buvo pagrindas santuoką pripažinti negaliojančia, jeigu buvo pareikštas ieškinys dėl santuokos pripažinimo negaliojančia. Šis punktas netaikomas sutuoktiniui, nekaltam dėl santuokos pripažinimo negaliojančia.Numatytus pagrindus nutraukti santuoką nustato teismas iki palikimo atsiradimo momento arba jau atsiradus palikimui.2.4. PAVELDĖJIMO TEISĖS GINČIJIMAS Asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčytis palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo.2.5. PAVELDĖJIMO TEISĖS NUGINČIJIMO PASEKMĖSkai įsiteisėja teismo sprendimas nepripažinti asmens, pretenduojančio į palikimą, įpėdiniu, turinčiu teisę į palikimą, laikoma, kad šis asmuo palikimo nepriėmė. jeigu ieškinį pareiškė įpėdinis, kuris turi teisę paveldėti, jis laikomas palikimą priėmusiu, išskyrus atvejus, jeigu ieškinys buvo pareikštas dėl kitų įpėdinių interesų. kiti įpėdiniai, kurie turėtų teisę paveldėti įsiteisėjus teismo sprendimui, turi teisę priimti palikimą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. naujiems įpėdiniams palikimas laikomas atsiradusiu nuo palikimo atsiradimo momento.3. PAVELDĖJIMAS PAGAL ĮSTATYMĄ3.1. PAVELDĖJIMAS PAGAL ĮSTATYMĄ. JURIDINIAI FAKTAI, KURIEMS ESANT PAVELDIMA PAGAL ĮSTATYMĄPaveldima pagal įstatymą tada, kai: palikėjas nebuvo sudaręs testamento; palikėjo testamentas pripažintas negaliojančiu; testamentiniai įpėdiniai negali paveldėti, nes yra CK 5.6 straipsnyje nurodytos aplinkybės; įpėdinis pagal testamentą mirė prieš atsirandant palikimui, o antras įpėdinis nepaskirtas.Jeigu yra testamentas, paveldima pagal įstatymą – tada ir tiek, kiek nepalikta testamentu. Gali būti, kad testamentu palikta tik dalis turto, dalis testamento pripažinta negaliojančiu ir pan. Tokiais atvejais įpėdiniai pagal įstatymą paveldi tą turto dalį, kuri lieka testamentu nepakeista, arba dėl kurios testatorius paveldimas negali būti įgyvendintas.3.2. ĮPĖDINIAI PAGAL ĮSTATYMĄPaveldint pagal įstatymą, įpėdiniai lygiomis dalimis yra: pirmos eilės – palikėjo vaikai (išlaikant ir įvaikius) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties; antros eilės – palikėjo tėvai (įtėviai), vaikaičiai; trečios eilės – palikėjo seneliai ir iš tėvo, ir iš motinos pusės, palikėjo provaikaičiai; ketvirtos eilės – palikėjo broliai ir seserys, proseneliai ir prosenelės ir iš tėvo, ir iš motinos pusės; penktos eilės – palikėjo brolio ir sesers vaikai (sunėnai ir dukterėčios), taip pat palikėjo tėvo ir motinos broliai ir seserys (dėdės ir tetos); šeštos eilės – palikėjo tėvo ir motinos brolių ir seserų vaikai (pusbroliai ir pusseserės).CK nustato, kad aukštesnės eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tik kai: nėra žemesnės eilės įpėdinių; žemesnės eilės įpėdiniai nepriėmė palikimo arba jo atsisakė; iš visų žemesnės eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė.Visi vienos eilės įpėdiniai paveldi lygiomis dalimis.3.3. VAIKAIČIŲ IR PROVAIKAIČIŲ TEISĖ PAVELDĖTIVaikaičiai ir provaikaičiai gali paveldėti pagal įstatymą dviem būdais: kartu su pirmosios arba antrosios eilės įpėdiniais pagal įstatymą, kaip savo tėvų atstovai; kaip tiesioginiai įpėdiniai. Vaikaičiai yra antros eilės, o provaikaičiai – trečios eilės įpėdiniai pagal įstatymą.Vaikaičiai gali paveldėti kartu su pirmosios eilės įpėdiniais atstovavimo teise, jeigu jų tėvai yra mirę ir dėl to negali paveldėti. Paveldėdami atstovavimo teise, vaikaičiai turi teisę į tokią palikimo dalį, į kokią turėjo teisę jų miręs tėvas (motina). Mirusiam palikėjo vaikui turėjusi tekti dalis atitenka jo vaikams (palikėjo vaikaičiams) lygiomis dalimis.Palikėjo provaikaičiai paveldi atstovavimo teise kartu su antros eilės įpėdiniais, jeigu palikimo atsiradimo metu nebėra gyvo to iš jų tėvų, kuris būtų buvęs įpėdiniu (palikėjo vaikaičio). Jie, kaip ir vaikaičiai, paveldi tą dalį, kuri būtų priklaususi mirusiam jų tėvui arba motinai paveldint pagal įstatymąPaveldėjimas atstovavimo teise galimas tik esant paveldėjimui pagal įstatymą. Asmenims. kurie atsisakė palikimo, negali būti atstovaujama.Vaikaičiai paveldi tiesiogiai, kaip antros eilės įpėdiniai, nesant nė vieno pirmos eilės įpėdinio. Provaikaičiai paveldi kaip trečios eilės įpėdiniai, jeigu nėra vaikaičių.Paveldėjimo atstovavimo teise institutas žinomas ir kitose šalyse, tačiau kai kur skiriasi asmenys, kuriems gali būti atstovaujama.3.4. SUTUOKTINIŲ PAVELDĖJIMO TEISĖCK 5.13 straipsnis nustato specialią sutuoktinių paveldėjimo tvarką. Pergyvenusio sutuoktinio paveldėjimo teisė priklauso nuo to, ar yra pirmos ir antros eilės įpėdinių. Jeigu jų yra, sutuoktinis paveldi kartu su pirmos arba antros eilės įpėdiniais. Jeigu sutuoktinis paveldi su pirmos eilės įpėdiniais, jis turi teisę pagal įstatymą į ¼ palikimo, jeigu pirmos eilės įpėdinių ne daugiau kaip trys. Kai pirmos eilės palikėjo įpėdinių yra daugiau kaip trys, sutuoktinis paveldi lygiomis dalimis su kitais įpėdiniais.Jeigu palikėjo mirties momentu nėra pirmos eilės įpėdinių, tai sutuoktinis paveldi su antros eilės įpėdiniais. Šiuo atveju, nepriklausomai nuo antros eilės įpėdinių skaičiaus, sutuoktinis paveldės pusę palikimo.Jeigu nėra pirmos ir antros eilės įpėdinių, sutuoktinis paveldės visą palikimą. Šiuo atveju palikėjo trečios, ketvirtos, penktos arba šeštos eilės įpėdiniai nebus šaukiami paveldėti.Sutuoktinis yra asmuo, kuris buvo sudaręs santuoką su palikėju įstatymų nustatyta tvarka.Santuokos sudarymą patvirtina santuokos akto įrašas ir jo pagrindu išduotas santuokos liudijimas. Pagal Konstitucijos 38 straipsnio 4 dalį valstybė pripažįsta bažnytinę (konfesinę) santuoką. Tokia santuoka sukelia tokius pačius teisinius padarinius, kaip ir santuokos sudarymas civilinės metrikacijos įstaigoje, jeigu: ją sudarant nebuvo pažeisti įstatymai, ji buvo sudaryta pagal valstybės pripažintos religinės organizacijos vidaus (kanonu)teisės nustatytą procedūrą ir jeigu ji įtraukta į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje.Nutraukus santuoką, buvę sutuoktiniai nepaveldi vienas po kito mirties. Santuoka nutraukiama teismo sprendimu. Santuokos nutraukimas įsigalioja nuo teismo sprendimo ją nutraukti įsiteisėjimo dienos. Ck 5.7 straipsnyje nustatytais atvejais sutuoktinis netenka teisės paveldėti pagal įstatymą dar iki santuokos nutraukimo momento.3.5. NAMŲ APSTATYMO IR APYVOKOS REIKMENŲ PAVELDĖJIMASĮprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenys pereina įpėdiniams pagal įstatymą, nesvarbu, kokia yra jų eilė ir paveldima dalis, jeigu jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus.4. PAVELDĖJIMAS PAGAL TESTAMENTĄ4.1. TESTAMENTO SĄVOKA. TESTATORIUS Testamentas – tai asmeninis vienašalis įstatymo nustatyta tvarka ir forma testatoriaus sudarytas sandoris dėl jo turto (turto dalies) paveldėjimo po mirties, kurį testatorius gali bet kada pakeisti, papildyti arba panaikinti (atšaukti) ir kurio teisiniai padariniai atsiranda testatoriui mirus.Testatoriumi vadinamas asmuo, sudaręs testamentą. Testatoriaus nurodyti testamente įpėdiniai vadinami įpėdiniais pagal testamentą.CK pirmenybę teikia paveldėjimui pagal testamentą, be to, įtvirtina testamento laisvės principą. Kiekvienas asmuo turi teisę pats savo valia nuspręsti, kam turi atitekti jo turtas arba dalis turto po jo mirties. Jeigu testamentu testatoriaus valia išreikšta tik dėl dalies turto, likusi turto dalis paveldima pagal įstatymą.Testamentas yra vienašalis sandoris, kuriame išreikšta testatoriaus valia. Testamentas turi atitikti sandoriams keliamus reikalavimus dėl: testatoriaus veiksnumo, jo valios tikrumo, turinio teisėtumo, testamento formos.Jeigu nėra bent vieno sandorio elemento, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu.Testamentą gali sudaryti tik visiškai veiksnus fizinis asmuo. Du asmenys gali sudaryti kartu vieną testamentą tik tuo atveju, jei yra sudarę santuoką. Toks testamentas vadinamas bendruoju sutuoktinių testamentu.Testamentas, kaip vienašalis sandoris, sukelia teises ir pareigas tik vienai šaliai – įpėdiniams pagal testamentą. Paties testatoriaus testamentas nevaržo. Tai reiškia, kad testatorius gali bet kada sudarytą testamentą pakeisti arba panaikinti. Be to, testatorius gali sudaryti ne vieną, o kelis testamentus.Bendrasis sutuoktinių testamentas turi dvišalio sandorio požymių, nes šiuo testamentu sutuoktiniai išreiškia jų bendrą suderintą valią.Testamentas yra asmeninis sandoris, todėl testatorius gali sudaryti testamentą tik pats. Draudžiama sudaryti testamentą per atstovą.Testamento negali sudaryti: asmenys, teismo pripažinti neveiksniais; asmenys, teismo pripažinti ribotai veiksniais dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis arba toksinėmis medžiagomis; nepilnamečiai, išskyrus atvejus, kai jie yra įgiję visišką veiksnumą (yra emancipuoti arba sudarė santuoką).Testatorius turi turėti visišką veiksnumą testamento sudarymo momentu. Jeigu jis pripažįstamas neveiksniu po testamento sudarymo, tai neturi įtakos testamento galiai.Testatorius sudaro testamentą laisva valia niekieno neverčiamas, neklysdamas – tai būtinos testamento, kaip ir bet kurio kito sandorio galiojimo sąlygos. Niekas negali versti asmenį sudaryti testamentą kieno nors naudai arba jį panaikinti. Jeigu asmuo yra prisiėmęs tokių įsipareigojimų, jie laikomi negaliojančiais. Įstatymas nedraudžia kitiems asmenims prašyti, kad testatorius sudarytų testamentą. Jei testamentas sudarytas kam nors paprašius, bet laisva valia, be prievartos ir apgaulės, tai nedaro testamento negaliojančio.Testamento laisvė reiškia ir tai, kad testatorius testamentu gali palikti bet kokį jam priklausantį turtą, taip pat turtą, kurį įgis ateityje. Paveldimas gali būti tik tas turtas, kuris priklausė palikėjai nuosavybės teise palikimo atsiradimo momentu.Testatoriaus galėjimas sudaryti, pakeisti arba panaikinti testamentą nustatomas pagal testatoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos teisę. Jeigu asmuo, turintis nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, testamentą sudarys kurioje nors užsienio valstybėje, jo testamentinis veiksnumas bus nustatomas pagal Lietuvos teisę. Jeigu asmuo nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjo arba ją nustatyti neįmanoma, tai galėjimas sudaryti testamentą nustatomas pagal jo sudarymo vietos teisę (CK 1.60 str.).Užsienio šalyse testamentinis veiksnumas yra skirtingas.4.2. ĮPĖDINIAI PAGAL TESTAMENTĄĮpėdiniu pagal testamentą gali būti bet kuris fizinis asmuo, nepriklausomai nuo to, ar jis veiksnus, ar ne, ar jo veiksnumas apribotas. Niekas negali varžyti testatoriaus laisvės paskirti įpėdinį pagal testamentą. Įpėdiniu pagal testamentą gali būti paskirtas asmuo, kuris gali paveldėti pagal įstatymą, ir bet kuris kitas asmuo. Testamentu turtas gali būti paliktas ir dar negimusiam asmeniui. Toks asmuo gali tapti įpėdiniu tik gimęs.Įpėdiniu pagal testamentą gali būti ir bet kuris juridinis asmuo, taip pat bet kuri valstybė, savivaldybė, tarptautinė organizacija.Testatorius testamente gali nurodyti visuomenei naudingą tikslą, kuriam įgyvendinti jis paskiria įpėdinį pagal testamentą – juridinį asmenį, kurio nėra, bet kuris turi būti įsteigtas atsiradus palikimui. Tokį juridinį asmenį įsteigti testatorius gali įpareigoti įpėdinį arba testamento vykdytoją. Testatorius gali įpareigoti atlikti nurodytus veiksmus ir fizinį, ir juridinį asmenį.Jeigu testamente nurodyti asmenys nevykdo testatoriaus valios įsteigti juridinį asmenį, suinteresuoti asmenys gali kreiptis į teismą prašydami palikimui tvarkyti paskirti administratorių ir įpareigoti pastarąjį įsteigti testamente numatytą juridinį asmenį. Visuomenei naudingas tikslas, kuriam įgyvendinti paliekamas testatoriaus turtas, turi būti teisėtas ir įvykdomas. Tai gali būti įpareigojimas užtikrinti tam tikrų asmenų švietimą, sveikatos priežiūrą, atlikti tam tikrus mokslinius tyrimus ir pan.Testatorius, paskyręs testamentu įpėdinį (įpėdinius), gali testamente nurodyti ir kitą įpėdinį tam atvejui, jeigu jo paskirtas įpėdinis mirtų prieš atsirandant palikimui arba nepriimtų palikimo, arba atsisakytų jį priimti (substitucija). Toks įpėdinis dar vadinamas antriniu įpėdiniu. Kitų įpėdinių paskyrimų eilė neribojama, todėl testatorius gali antriniam įpėdiniui paskirti kitą įpėdinį, pastarajam įpėdiniui – dar kitą įpėdinį ir t.t. Antriniam įpėdiniui pereina visos įpėdinio pagal testamentą teisės ir pareigos, jei testatorius testamente nenustato kitaip.Antrinis įpėdinis šaukiamas paveldėti, jei yra viena iš CK 5.21 straipsnyje nurodytų sąlygų: pirminis įpėdinis mirė iki palikimo atsiradimo; pirminis įpėdinis palikimo nepriėmė.Antrinio įpėdinio teisė paveldėti nėra išvestinė teisė iš pirminio įpėdinio teisės paveldėti. Ji yra savarankiška teisė ir priklauso nuo testatoriaus valios bei įstatyme nurodytų juridinių faktų buvimo. Antrinis įpėdinis nepraranda teisės paveldėti tuo atveju, kai pirminis įpėdinis palikimo nepriima esant CK 5.6 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms.4.3. TESTAMENTŲ RŪŠYSTestamentai pagal sudarymo būdą gali būti: oficialieji. asmeniniai.Oficialieji testamentai tai testamentai, kurie sudaryti raštu dviem egzemplioriais ir patvirtinti notaro arba Lietuvos Respublikos konsulinio pareigūno atitinkamoje valstybėje (CK 5.28 str. 1 d.).Kurčnebylių viešieji testamentai sudaromi dalyvaujant asmeniui, kuris supranta gestų kalbą ir kuriuo pasitiki testatorius, išskyrus atvejus, kai kurčnebylys yra raštingas ir jis sudarytą testamentą perskaito bei raštu patvirtina, kad yra supažindintas su jo turiniu. Oficialiesiems testamentams prilyginami: asmenų, kurie gydosi ligoninėse, kitose stacionarinėse gydymo-profilaktikos įstaigose, sanatorijose arba gyvena senelių ir invalidų namuose, testamentai, patvirtinti tų ligoninių, gydymo įstaigų, sanatorijų vyriausiųjų gydytojų, jų pavaduotojų medicinos reikalams arba budinčiųjų gydytojų, taip pat šių senelių ir invalidų namų direktorių ir vyriausiųjų gydytojų; asmenų, esančių plaukiojančiuose jūrų laivuose arba vidaus plaukiojimo laivuose, plaukiojančiuose su Lietuvos valstybės vėliava, testamentai, patvirtinti tų laivų kapitonų; asmenų, esančių žvalgomosiose, mokslinėse, sportinėse ir kitose ekspedicijose, testamentai, patvirtinti tų ekspedicijų viršininkų; karių testamentai, patvirtinti dalinių, junginių, įstaigų ir karo mokyklų vadų (viršininkų); asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, testamentai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų viršininkų; testatoriaus gyvenamosios vietos seniūnų patvirtinti testamentai.

Asmeninis testamentas – tai testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyti testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena), vieta ir kuris išreiškia testatoriaus valią ir yra jo pasirašytas (CK 5.30 str. 1 d.).Pagal tai, kas yra testatorius, testamentus galima skirstyti į: vieno asmens sudarytus. Jie gali būti asmeniniai ir oficialieji. bendruosius sutuoktinių. Jie gali būti tik oficialieji.Bendrasis sutuoktinių testamentas – sutuoktinių sudarytas testamentas, kuriuo abu sutuoktiniai vienas kitą paskiria savo įpėdiniu, patvirtintas notaro arba kito asmens, įgalioto tvirtinti testamentus.Testamentas pradeda galioti ne nuo jo sudarymo arba įforminimo, bet atsiradus paveldėjimo santykiams, t.y. testatoriui mirus. Kita testamento galiojimo sąlyga – įpėdinių nustatymas palikimo atsiradimo momentu. Jeigu palikimo atsiradimo momentu įpėdinių nėra, testamentas neįsigalioja.4.4. TESTAMENTO FORMOS IR SUDARYMO TVARKOS REIKALAVIMAITestamentas gali būti sudarytas paprasta rašytine forma arba notarine forma. Testamento formos ir sudarymo tvarkos reikalavimai priklauso nuo testamento rūšies. Testamentas turi būti pasirašytas testatoriaus. Nepasirašytas testamentas negalioja. Žodiniai testamentai negalioja.Oficialųjį testamentą gali surašyti ir pats testatorius, ir notaras. Jei testamentą surašo notaras, jis turi būti perskaitomas testatoriui vienam arba dalyvaujant liudytojams. Vėliau jį pasirašo testatorius ir jo akivaizdoje testamentas patvirtinamas notaro. Prieš tvirtindamas testamentą, notaras privalo nustatyti testatoriaus asmens tapatybę pagal pateiktus asmens dokumentus – pasą, asmens tapatybės kortelę ir kt. Jis tai pat turi įsitikinti testatoriaus veiksnumu ir tai nurodyti testamente. Notaras negali tvirtinti testamento, jei testatorius nedalyvauja.Tvirtinant testamentą, gali dalyvauti ir asmenys, kuriems paliekamas turtas, jei to prašo testatorius.Testamentas sudaromas dviem egzemplioriais.Testamente turi būti nurodyta testamento sudarymo data ir vieta. Testamento sudarymo data bent vieną kartą turi būti nurodyta žodžiais. Surašytas testamentas perskaitomas vienam testatoriui arba dalyvaujant liudytojams. Testamentą pasirašo pats testatorius. Jo akivaizdoje testamentas tvirtinamas ir registruojamas notariniame registre. Vienas testamento egzempliorius duodamas testatoriui, o kitas lieka jį patvirtinusioje įstaigoje. Informacija apie testamento sudarymą ir jo turinį yra konfidenciali. Jeigu testatoriaus ar kito asmens turimas testamentas neatitinka pas notarą saugomo testamento, kilus ginčui pirmenybė teikiama pas notarą saugomam testamentui, jeigu jame nėra nustatyta tvarka neaptartų ištaisymų, išbraukymų ar ištrynimų.Negalima ginčyti oficialiojo testamento sudarymo fakto. Testamentą gali patvirtinti tik tie pareigūnai. Kurie nurodyti įstatyme. Tuo atveju, kai testamentą patvirtina įstatyme nenurodytas pareigūnas, laikoma, kad testamentas neatitinka įstatymo nustatytos formosOficialaus arba jam prilyginto testamento sudarymo, pakeitimo ir panaikinimo faktai registruojami Testamentų registre, kurį tvarko Centrinė hipotekos įstaiga, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 594 patvirtintais Testamentų registro nuostatais.Testamentų registrui pateikiama informacija tik apie testamento sudarymo (pakeitimo, pripažinimo negaliojančiu) faktą, nurodant testatoriaus vardą, pavardę, asmens kodą, gyvenamąją vietą ir jo saugojimo vietą. Testamento turinys nenurodomas.

Informacija apie testamento sudarymą ir jo turinį yra konfidenciali. Nurodytos informacijos paslaptį privalo saugoti: notaras; liudytojai, dalyvavę perskaitant testamentą; liudytojai, dalyvavę kitam asmeniui pasirašant už testatorių; asmuo, pasirašęs už testatorių; asmuo, kuris supranta gestų kalbą, jeigu testamentą jam dalyvaujant sudarė kurčnebylys; Testamentų registrą tvarkantys asmenys.Nurodyta taisyklė turi vieną išimtį – notaras ir konsulato pareigūnai privalo pateikti duomenis apie sudarytą testamentą Testamentų registro tvarkytojui.Testamento dublikatas gali būti išduotas jo įpėdiniams tik po testatoriaus mirties, pateikus testatoriaus mirties liudijimą.Oficialieji testamentai saugomi notarų biuruose, o jei testamentą patvirtino Lietuvos Respublikos konsulato pareigūnas, testamentas saugojamas konsulate. Kiti pareigūnai, kuriems suteikta teisė tvirtinti testamentus, privalo kiek galint greičiau perduoti saugoti jų patvirtintus testamentus notarui teisingumo ministro nustatyta tvarka.Testatorius gali bet kada atsiimti perduotą saugoti testamentą. Tai jis turi padaryti pats asmeniškai arba per atstovą, turintį įgaliojimą atsiimti konkretų testamentą. Testamento atsiėmimas įforminamas atitinkamu aktu. Apie testamento atsiėmimą turi būti informuotas Testamentų registro tvarkytojas.Bendrasis sutuoktinių testamentas gali būti atsiimamas tik abiejų sutuoktinių reikalavimu.Testamentai saugojami neribotą… laiką. Praėjus 30 metų nuo testamento priėmimo saugoti, notaras arba konsulatas turi visomis jiems prieinamomis priemonėmis patikrinti, ar testatorius gyvas. Paaiškėjus, kad testatorius miręs, testamentas turi būti paskelbiamas įstatymų nustatyta tvarka. Jeigu testamente nurodytą turtą yra paveldėję kiti asmenys, nei nurodyti testamente, į pėdiniai pagal testamentą, nežinoję arba negalėję žinoti apie sudarytą testamentą ir jo turinį, turi teisę ginčyti palikimo priėmimą. Jie turi pareikšti teismui ieškinį per vienerius metus nuo tada, kai sužinojo apie testamentą.

Asmeninis testamentas sudaromas paprasta rašytine forma. Jis turi būti surašytas testatoriaus ranka kaip vientisas dokumentas. CK nustato būtinus testamento rekvizitus: testatoriaus vardas, pavardė; testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena); vieta; testatoriaus parašas.Testatoriaus ranka padaryti pataisymai, jo aptarti išbraukimai nedaro testamento negaliojančio. Galioja sąlygos, kurias per klaidą testatorius išbraukė, o vėliau savo ranka padarė prierašą, kad šios sąlygos buvo išbrauktos per klaidą. Jeigu testamente per klaidą praleistas koks nors žodis arba žodis parašytas neteisingai, testamentas galioja; galioja ir atitinkamos sąlygos, jeigu dėl jų prasmės nekyla neaiškumų. Akivaizdžiai nebaigtas ar nepasirašytas asmeninis testamentas negalioja.Asmeninį testamentą testatorius gali perduoti saugoti notarui, p jei testatorius yra užsienio valstybėje – Lietuvos Respublikos konsulato pareigūnui atitinkamoje valstybėje. Perduotas saugoti asmeninis testamentas prilyginamas oficialiajam, jei perduodant buvo laikytasi šių reikalavimų: testamentą perdavė pats testatorius, pareikšdamas, kad testamente išreikšta jo paskutinė valia; testamentas perduotas užklijuotame voke, vokas antspauduotas priimančios įstaigos antspaudu ir ant voko pasirašė testatorius bei testamentą priimantis asmuo; apie testamento priėmimą saugoti surašytas aktas, kuriame nurodyta, kad nepažeisti šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimai, taip pat aprašyta voko išvaizda, antspaudai, nurodyti testatoriaus verdas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta, testamento sudarymo data, vieta bei rūšys, priėmėjo pareigos, vardas ir pavardė. Aktą pasirašė testatorius ir testamentą saugoti priėmęs pareigūnas. Akto kopija išduodama testatoriui.Priimtas testamentas saugomas priėmusios įstaigos seife. Testatorius bet kada gali testamentą atsiimti. Testamentą galima išduoti testatoriaus atstovui pagal specialų testatoriaus įgaliojimą.Jeigu asmeninis testamentas nebuvo perduotas saugoti nustatyta tvarka, jis po testatoriaus mirties ne vėliau kaip per vienerius metus turi būti pateiktas teismui patvirtinti. Šiuo atveju galioja tik teismo patvirtintas testamentas.Notaras ir konsulinė įstaiga privalo pranešti apie perduotą saugoti testamentą Testamentų registro tvarkytojui.Jeigu testamente yra prierašas, kad testatorius jį ateityje papildys, bet jis to nepadarė, toks testamentas galioja, jeigu jis gali būti įvykdytas be numatyto papildymo.Pagal 1964 m. CK testamentai turėjo būti tvirtinami notarine tvarka. Testamentai, nepatvirtinti notarine tvarka, negaliojo. Tiesa, Notariato įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje nuo 1992 m. spalio 10 d. iki 1998 m. liepos 1 d. buvo įtvertinta norma, kad notaro nepatvirtintą testamentą po testatoriaus mirties gali patvirtinti teismas pagal įpėdinių ieškinį. Tai buvo procesinė norma. Jai galiojant, jokian materialinė norma, reglamentuojanti namuose sudarytų testamentų sudarymo tvarką, nebuvo priimta, todėl teismai šių testamentų netvirtino.Įsigaliojus CK,jo penktosios knygos normos dėl testamento formos ir turinio taikomos tiems testamentams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui. Testamentai, sudaryti paprasta rašytine forma iki 2001 m. liepos 1 d., negalioja. Testamentas, jo pakeitimas arba panaikinimas taip pat galioja, jei šių aktų forma atitinka; testatoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisės reikalavimus;… valstybės, kurios pilietis testatorius buvo šių aktų sudarymo metu, teisės reikalavimus; testatoriaus gyvenamosios vietos valstybės šių aktų sudarymo arba mirties metu teisės reikalavimus.Jeigu testamentu duotas pavedimas dėl nekilnojamojo daikto, tai testamentas (jo pakeitimas) galioja, jei jo forma atitinka nekolnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisę.Jeigu galiojanti Lietuvos tarptautinė sutartis nustato kitokias kolizines normas, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės. Kitų valstybių teisėje yra įvairių testamentų rūšių ir formų. Bulgarijoje, kaip ir Lietuvoje, testamentai turi būti patvirtinti notaro arba surašyti testatoriaus ranka. Vengrijoje testamentai gali būti viešieji, asmeniniai rašytiniai ir žodiniai.Vokietijoje žinomos dvi testamentų rūšys: asmeniniai, kurie turi būti surašyti testatoriaus ranka (privates Testament); viešieji testamentai.Ispanijoje žinomi tokie testamentai: holografinis; atviras (viešas); uždaras; specialus; žodinis.Prancūzijoje testamentai gali būti: holografiniai; viešieji; slapti.4.5. TESTAMENTO TURINYSTestamento turinį sudaro testatoriaus pavedimai dėl jo turto mirties atveju.Testamentu testatorius gali: paskirti įpėdinį; paskirti antrinį įpėdinį (kitą įpėdinį); nurodyti, kokį turtą palieka visiems įpėdiniams bendrai arba kiekvienam įpėdiniui. Taip pat gali nustatyti, kaip turtas turi būti naudojamas; nustatyti daiktines teises į paliekamus daiktus (uzufruktą, užstatymo teisę ir kt.) arba kitaip suvaržyti įpėdinių nuosavybės teises; atimti paveldėjimo teisę iš bet kurio arba iš visų įpėdinių; įpareigoti įvykdyti kokia nors prievolę; paskirti testamento vykdytoją.Sudarant bendrąjį sutuoktinių testamentą, kiekvienas sutuoktinis kitam palieka visą savo turtą, t.y. abu sutuoktiniai paskiriami įpėdiniais pagal testamentą. Tai yra būtina bendrojo sutuoktinių testamento galiojimo sąlyga. Tokiu testamentu taip pat gali būti paskirtas įpėdinis, kuris paveldės turtą mirus likusiam gyvam sutuoktiniui.Tokiu įpėdiniu gali būti bet kuris fizinis arba juridinis asmuo. Taip pat bendruoju sutuoktinių testamentu turtą galima palikti dar negimusiam asmeniui arba juridiniam asmeniui, kuris turės būti įsteigtas vykdant testamentą. Sudarant bendrąjį sutuoktinių testamentą, testatorių laisvė taip pat ribojama privalomąja palikimo dalimi.Testatorius negali nustatyti neteisėtų sąlygų. Negalioja tokios sąlygos, kurios prieštarauja konstitucinėms žmogaus teisėms ir laisvėms.Testatorius negali nustatyti sąlygos, kuri darytų testamento galiojimą priklausomą nuo kito asmens valios.Testatorius gali palikti testamentu ne tik tą turtą, kuris jam priklauso nuosavybės teise testamento sudarymo momentu, bet ir turtą, kurį įsigis ateityje. Paveldėti galima tik tą turtą, kuris priklausė palikėjui mirties momentu nuosavybės arba valdymo teise.Testatorius gali vienam įpėdiniui palikti daiktus, o kitam asmeniui nustatyti teises į juos.Taip pat testamentu testatorius gali palikti skolas vienam įpėdiniui, keliems arba visiems įpėdiniams. Gali palikti ir asmenines teises, susijusias ir nesusijusias su turtinėmis.Testamente gali būti ir neturtinio pobūdžio patvarkymų, pavyzdžiui, palaidoti testatorių tam tikroje vietoje.Testatorius testamente gali nurodyti testamento vykdytoją. Juo gali būti ir fizinis, ir juridinis asmuo. Testatorius gali paskirti ir antrinį testamento vykdytoją tam atvejui, jeigu jo paskirtas testamento vykdytojas (vykdytojai) negalėtų vykdyti savo pareigų.4.6. TESTAMENTINĖ IŠSKIRTINĖTestamentinė išskirtinė – taip pat paveldėjimo teisės institutas, atsiradęs dar romėnų teisėje, vėliau priimtas kontinentinės teisės sistemos valstybių.

Testamentinė išskirtinė – tai testatoriaus testamente nustatyta prievolė įpėdiniui, kurią jis privalo įvykdyti vieno arba kelių asmenų (išskirtinės gavėjų) naudai. Testamentinė išskirtinė gali būti paskirta ir bendruoju sutuoktinių testamentu.Įpėdinis, priėmęs palikimą, prisiima pareigą įvykdyti testamentinę išskirtinę. Atsiranda įpėdinio ir testamentinės išskirtinės gavėjo prievoliniai teisiniai santykiai. Įpėdinis tampa skolininku, o testamentinės išskirtinės gavėjas – kreditoriumi. Jeigu įpėdinis nevykdo testamentinės išskirtinės, asmenys, kurių naudai ji nustatyta, turi teisę reikalauti, kad ji būtų vykdoma.Testatorius gali įpareigoti įvykdyti testamentinę išskirtinę bet kurį įpėdinį pagal testamentą, ir fizinį, ir juridinį asmenį. Tokio įpėdinio veiksnumas neturi reikšmės. Jei testatorius įpareigoja neveiksnų arba ribotai veiksnų asmenį, tai testamentinę išskirtinę už jį vykdo jo atstovas pagal įstatymą.Išskirtinės gavėjai gali būti: įpėdiniai pagal įstatymą; įpėdiniai pagal testamentą.Išskirtinės gavėjas taip pat gali būti ir veiksnus, ir neveiksnus arba ribotai veiksnus fizinis asmuo. Testamentinės išskirtinės gavėjai negali būti CK 5.6 straipsnyje nurodyti asmenys.Jeigu įpareigotas įvykdyti testamentinę išskirtinę įpėdinis miršta prieš atsirandant palikimui arba palikimo nepriima, jo prievolė įvykdyti testamentinę išskirtinę pereina kitiems įpėdiniams, gavusiems šio įpėdinio dalį. Taip prievolė įvykdyti testamentinę išskirtinę yra neatsiejamai susijusi su palikimo dalimi, priklausančia įpėdiniui, kuris įpareigotas įvykdyti šią išskirtinę. Niekas negali priimti tokio palikimo be prievolės įvykdyti testamentinę išskirtinę. Testatoriui nenurodžius testamentinės išskirtinės vykdytojo, testamentinė išskirtinė išskiriama iš paveldėto turto.Tik tai padarius, galima nustatyti įpėdinių paveldimo turto dalis. Taigi testamentinė išskirtinė reiškia tai, kad tam tikra palikimo dalis išskiriama iš viso palikimo ir ji negali atitekti įpėdiniams. Jie tarsi nušalinami nuo tam tikros palikimo dalies paveldėjimo.Testamentinė išskirtinė gali būti paskirta bet kokios rūšies testamentu: ir asmeniniu, ir oficialiuoju.Testamentinė išskirtinė gali būti paskirta ir bendruoju sutuoktinių testamentu. Šiuo atveju ji priskiriama arba iš vieno kurio sutuoktinio turto po jo mirties, arba iš bendro sutuoktinių turto po likusio gyvo sutuoktinio mirties (CK 5.45 str. 3 d.). Bendruoju sutuoktinių testamentu paskirta testamentinė išskirtinė turi būti suteikta ir tuo atveju, jeigu likęs gyvas sutuoktinis atsisakė priimti palikimą. Testamentinę išskirtinę šiuo atveju privalo išduoti įpėdinis pagal įstatymą (CK 5.49 str. 2 d.).Testamentinės išskirtinės dalykas gali būti: kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai; reikalavimai pagal prievoles; teisė naudotis nekilnojamuoju daiktu arba jo dalimi; teisė į nekilnojamojo turto duodamas pajamas arba jų dalį; teisė į išlaikymą; veiksmai, kuriuos galima atlikti palikimo sąskaita.Testamentinės išskirtinės gavėjas gali realizuoti savo teisę į testamentinę išskirtinę priimdamas ją per 3 mėnesius.Testamentinės išskirtinės gavėjas priima testamentinę išskirtinę, susijusią su nekilnojamuoju daiktu, paduodamas prašymą notarui.Kitais atvejais testamentinės išskirtinės gavėjas priima testamentinę išskirtinę pranešdamas apie tai vienam iš CK 5.24 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų: testamento vykdytojui (palikimo valdytojui); įpėdiniui, priėmusiam palikimą ir įpareigotam įvykdyti testamentinę išskirtinę; palikimo atsiradimo vietos notarui.Testamentinė išskirtinė turi būti registruojama viešame registre, jeigu jos dalykas yra viešame registre registruojami daiktai arba teisės į juos.Testamentinė išskirtinė netenka galios, jeigu jos gavėjas miršta prieš atsirandant palikimui (CK 5.23 str.).4.7. TESTAMENTO PAKEITIMAS IR PANAIKINIMASTestamentas nėra nuosavybės teisę liudijantis dokumentas, todėl testamento sudarymas dar nereiškia, jog jis toks pasiliks visam laikui. Testatorius turi teisę savo sudarytą testamentą bet kada pakeisti ar panaikinti, sudarydamas naują testamentą. Galima būtų išskirti du būdus, kaip gali būti pakeistas arba panaikintas testamentas: sudarant naują testamentą, paduodant pareiškimą sudaryto testamento saugojimo vietos notarų biurui ar savivaldybei dėl testamento panaikinimo.Sudarydamas vėlesnį testamentą testatorius testamente arba atskirame pareiškime gali nurodyti, jog jis naikina anksčiau sudarytus testamentus. Esant tokiam atvejui visi anksčiau sudaryti testamentai nebeturės jokios juridinės galios ir mirus testatoriui jokių pasekmių nebesukels. Jie bus negaliojantys ir nevykdomi.4.8. TESTAMENTO SKELBIMASTestamento paskelbimas – tai palikimo atsiradimo vietos notaro atliekami veiksmai, susiję su jam žinomų įpėdinių supažindinimu su testamento turiniu.Notaras, sužinojęs apie testatoriaus mirtį, pirmiausia privalo nustatyti testamento paskelbimo dieną. Apie testamento paskelbimo dieną turi būti informuoti visi notarui žinomi įpėdiniai bei kiti suinteresuoti asmenys (turintys teisę į privalomąją palikimo dalį ir pan.).Jeigu buvo sudarytas bendrasis sutuoktinių testamentas, mirus vienam sutuoktiniui įpėdiniams skelbiama tik šio sutuoktinio valia. Likusio gyvo sutuoktinio valia neskelbiama (CK 5.48 str.). Suinteresuotiems asmenims šiuo atveju gali būti išduotas paskelbto testamento dalies nuorašas. Patį testamentą toliau saugo notaras.4.9. TESTAMENTO VYKDYMASTestamentą vykdo testatorius paskirtas testamento vykdytojas, įpėdinis arba teismo paskirtas palikimo administratoriusNieko negalima paskirti testamento vykdytojui prieš jo valią, tačiau asmuo, prisiėmęs testamento vykdytojo pareigas, negali jų atsisakyti be svarbių priežasčių.Testatorius gali paskirti vieną ar kelis testamento vykdytojus. Taip pat testatorius gali paskirti antrinį testamento vykdytoją, jeigu pirmasis vykdytojas negalėtų vykdyti savo pareigų. Šiuo atveju reikalaujama, kad būtų antrinio vykdytojo sutikimas, jo išreikštas įraše pačiame testamente arba pridėtame prie testamento pareiškime.Testamento vykdytoju negali būti asmuo, kuris pasirašė testamentą už testatorių.Jeigu testatorius nepaskyrė testamento vykdytojo arba paskirtas testamento vykdytojas ar įpėdinis negali atlikti savo pareigų, palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismas skiria palikimo administratorių, kuris atlieka visus veiksmus, reikalingus testamentui įvykdyti.Asmuo, pradėjęs vykdyti testamentą, neturi teisės be svarbių priežasčių atsisakyti šių pareigų.4.10. UŽSIENIO VALSTYBĖSE SUDARYTŲ TESTAMENTŲ PRIPAŽINIMAS IR VYKDYMAS LIETUVOJEPo to, kai Lietuvos Respublika atkūrė savo nepriklausomybę, padidėjo užsieniečių apsilankymai Lietuvoje bei lietuvių judėjimas į užsienio šalis. Lietuvos valstybei pagrindinis uždavinys buvo kuo plačiau bendradarbiauti su užsienio valstybėmis, nes be tokio bendradarbiavimo nedidelė Lietuva sunkiai galėtų išgyventi. Taigi tarptautinis bendradarbiavimas buvo pradėtas nuo pat pagrindų, nes būnant Sovietų sąjungos sudėtyje, tarptautinis bendradarbiavimas Lietuvai buvo ribojamas visapusiškai. Nuo 1990 metų Lietuva pasirodė tarptautinėje arenoje kaip valstybė, išsivadavusi iš “sovietinio jungo”. Nuo minėto laikotarpio Lietuva pradėjo aktyvų tarptautinį bendradarbiavimą, prisijungdama prie senai veikiančių ar naujai priimtų tarptautinių konvencijų, sudarydama tarptautines sutartis su užsienio valstybėmis įvairiose srityse. Ne išimtis ir sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose. Tokių sutarčių Lietuva yra sudariusi gerą dešimtį. Tai ir trišalė sutartis su Latvija bei Estija, dvišalės sutartys su Rusijos Federacija, Baltarusija, Uzbekistanu, Lenkija, Ukraina, Kazachstanu, Moldova, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir t. t. (kadangi visose Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse dėl teisinės pagalbos suformuluotos analogiškos nuostatos, patogumo dėlei aš kaip pavyzdį nagrinėsiu dvišalę Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių). Taigi sudarant tokias tarptautines sutartis nebuvo išimtis ir paveldėjimo teisės reglamentavimas.4.11. LIETUVOJE ĮREGISTRUOTI TESTAMENTAIMūsų šalyje per mėnesį yra surašomi 4-5 tūkstančiai testamentų. Jais žmogus paskelbia, kas jo valia po mirties paveldės ne tik turtą, bet ir skolas. Pasak notarų, testamentus dažniau surašo vyresnio amžiaus žmonės. Jauni arba negalvoja apie savo palikimą po mirties, arba įsivaizduoja, kad kartą parašęs testamentą jo jau nebegalės pakeisti. Testamentų registras veiklą pradėjo 2001 m. liepos 1 d.Testamentų registras yra neviešas. Registro duomenys teikiami notarui, teismui ir kitiems suinteresuotiems asmenis tik po testatoriaus mirties.2003 m. Testamentų registrui buvo pateikti 54 898 pranešimai, t.y. vidutiniškai 4575 pranešimai per mėnesį arba 216 pranešimų per darbo dieną. 2003 m. daugiausiai pateikta pranešimų apie palikimo priėmimą (31 482) bei pranešimų apie patvirtiną (priimtą saugoti) testamentą (22 910).2003 m. testamentų registrui pateiktų pranešimų skaičius pagal rūšisGauto pranešimo pavadinimas Vnt.Pranešimai apie patvirtintą (priimtą saugoti) testamentą 22910Pranešimai apie neperduoto saugoti asmeninio testamento aptvirtinimą 4Pranešimai apie palikimo priėmimą 31482Pranešimai apie testamento panaikinimą (pripažinimą negaliojančiu) 420Pranešimai apie testamento atsiėmimą 12Pranešimai apie klaidingai perduotus duomenis 70Iš viso: 54898

Testamentų registro nuostatai nustato, kad pranešimai registrui gali būti teikiami registruotu paštu, per įgaliotą asmenį arba elektroniniu būdu. 2003 metais 98,2 proc. visų Testamentų registrui pateiktų pranešimų buvo pateikta elektroniniu būdu, registruotu paštu – 1,8 proc. visų pranešimų.Testamentų registro duomenų teikėjai yra notarai, konsuliniai pareigūnai ir teismai. 99,4 proc. visų pateiktų pranešimų pateikė notarai, 0,09 proc. – konsuliniai pareigūnai ir 0,6 proc. – teismai. Lyginant su 2002 metais, 2003 metais 2,3 karto išaugo teismų pateiktų pranešimų skaičius (2002 m. teismai pateikė 138 pranešimus, o 2003 m. – 321 pranešimą).2003 m. Testamentų registre buvo įregistruota 22 619 testamentų, kurių 95 proc. sudaro oficialieji testamentai. 2001-2003 m. įregistruotų testamentų pagal rūšis skaičius pateikiamas 4 lentelėje. 2001-2003 m. įregistruoti testamentai pagal rūšis

Testamento rūšis 2001 m.* 2002 m. 2003 m.Oficialusis testamentas 10753 20830 21422Bendrasis sutuoktinių testamentas 523 1215 1150Asmeninis testamentas 17 32 47Iš viso: 11293 22077 22619

Vidutiniškai Lietuvoje 2003 m. buvo sudaroma 6,4 testamento vienam tūkstančiui gyventojų. Daugiausia testamentų sudaryta Lazdijų r. sav. (10,5 testamento vienam tūkst. gyventojų), Palangos m. sav. (9,9 testamento vienam tūkst. gyventojų), Molėtų r. sav. (9,8 testamento vienam tūkst. gyventojų); Prienų r. sav. (9,6 testamento vienam tūkst. gyventojų); Marijampolės sav. (8,9 testamento vienam tūkst. gyventojų); Trakų r. sav. (8,4 testamento vienam tūkst. gyventojų); Varėnos r. sav. (8,0 testamento vienam tūkst. gyventojų). Mažiausiai testamentų sudaryta Visagino m. (2,3 testamento vienam tūkstančiui gyventojų) bei Mažeikių r. sav. (3,7 testamento vienam tūkst. gyventojų).2003 m. Testamentų registre įregistruoti 30 728 palikimo priėmimo faktai. Daugumą pranešimų apie palikimo priėmimą pateikė notarai. Teismai pateikė 17 pranešimų. 5. PALIKIMO PRIĖMIMAS5.1. PALIKIMO PRIĖMIMAS IR JO ATSISAKYMASPalikimas nuo palikėjo mirties momento iki jo priėmimo yra turtas, neturintis apibrėžto subjekto. Tik įpėdiniui priėmus palikimą atsiranda šio turto subjektas. Įpėdinis, priėmęs palikimą, teises į jį įgyja nuo jo atsiradimo, o ne nuo jo priėmimo momento. Palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris. Jam taikomos visos sandorių sudarymo taisyklės. Palikimo priėmimas nėra asmeninis įpėdinio sandoris. Įpėdinis gali priimti palikimą ir per atstovą.Taigi palikimo priėmimas – įstatymo nustatyta tvarka ir terminais atliekami įpėdinio veiksmai, kuriais patvirtinamas jo sutikimas įgyti nuosavybės teises į palikimąTik priėmęs palikimą įpėdinis tampa palikėjo turto savininku.5.2. PALIKIMO PRIĖMIMAS PAGAL APYRAŠĄĮpėdinis, priėmęs palikimą pagal teismo antstolio sudarytą apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu. Jeigu bent vienas įpėdinis priėmė palikimą pagal apyrašą, tai ir visi kiti įpėdiniai laikomi priėmusiais pagal apyrašą.Dėl tokio apyrašo sudarymo priimantis palikimą įpėdinis arba įpėdiniai kreipiasi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą, o teismas apyrašą sudaryti paveda teismo antstoliuiTurto apyrašo sudarymo terminą nustato teismas. Šis terminas negali būti ilgesnis nei vienas menuo. Tik tais atvejais, kai paveldimas turtas yra keliose vietose arba yra daug palikėjo kreditorių, apyrašo sudarymo terminas negali būti ilgesnis nei trys mėnesiai.Įpėdinis privalo pateikti visus duomenis, reikalingus palikėjo turto aprašui sudaryti.Apyraše turi būti: visas daiktų, sudarančių palikimą, sąrašas, nurodant jų vertę ir aplinkybes, reikalingas jų vertei nustatyti; įvardijamos visos žinomos skolinės palikėjo teisės ir pareigos, nurodant palikėjo kreditorius ir skolininkus.Palikimo apyrašą pasirašo teismo antstolis ir įpėdinis, dalyvavęs sudarant apyrašą. Apyrašo gale turi būti į pėdinio pasirašytas paliudijimas, tolygus priesaikai, kad apyraše nurodytas visas įpėdiniui žinomas palikėjo turtas, visi palikėjo skoliniai reikalavimai ir skolinės pareigos.Įpėdinis (įpėdiniai), po palikimo apyrašo sudarymo sužinojęs apie neįtrauktą į apyrašą turtą arba skolines teses ir pareigas, privalo apie tai pranešti teismui per tris darbo dienas nuo šių aplinkybių sužinojimo dienos, kad teismo antstolis papildytų apyrašą.Palikimo apyrašą sudaryti gali pareikalauti ir palikėjo kreditoriai. Palikėjo kreditoriai turi teisę patys dalyvauti sudarant palikimo apyrašą.Tesmas privalo leisti susipažinti su palikimo apyrašu kiekvienam, kuris įrodo teisėtą interesą susipažinti su apyrašu.Jeigu sudarant palikimo apyrašą įpėdinis (įpėdiniai) dėl savo kaltės nurodė ne visą turtą sudarantį palikimą, nuslėpė palikėjo skolininkus, jo iniciatyva į palikimo sudėtį buvo įrašyta nesanti skola, jis nepapildė apyrašo, tai šis įpėdinis (įpėdiniai) už palikėjo skolas atsako visu savo turtu.5.3. PALIKIMO ATSISAKYMASĮpėdinis pagal įstatymą ar įpėdinis pagal testamentą turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atsisakyti palikimo. Neleidžiama atsisakyti su sąlygomis ir išlygomis arba dalies palikimo.Palikimo atsisakymas turi tas pačias pasekmes kaip ir palikimo nepriėmimas.Įpėdinis atsisako palikimo, paduodamas pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui.Neleidžiama atsisakyti palikimo, jeigu įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą, kad jis priima palikimą arba prašo išduoti jam paveldėjimo teisės liudijimą, arba kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo.5.4. TEISĖS PRIIMTI PALIKIMĄ PERĖJIMAS (PAVELDĖJIMO TRANSMISIJA)Jeigu įpėdinis, paveldintis pagal testamentą arba įstatymą, miršta po palikimo atsiradimo, nespėjęs priimti palikimo per nustatytą terminą, teisė priimti palikimą pereina jo įpėdiniams. Toks teisių palikimui priimti perėjimas vadinamas paveldėjimo transmisija. Mirusio įpėdinio teisę paveldėti jo įpėdiniai gali įgyvendinti per tris mėnesius nuo teisės į palikimą jiems atsiradimo dienos, t.y. nuo palikėjo įpėdinio mirties dienos.Paveldėjimo transmisijos negalima painioti su paveldėjimu atstovavimo tese. Šie du paveldėjimo institutai labai skiriasi: paveldėjimas atstovavimo teise atsiranda tada, kai palikėjo įpėdinis miršta anksčiau už palikėją, o paveldėjimo transmisija galima tada, kai palikėjo įpėdinis miršta vėliau nei palikėjas, tačiau jis nespėjapriimti palikimo per įstatymo nustatytą laiką; paveldėti atstovavimo tese galima tik paveldint pagal įstatymą, o paveldėjimo transmisiją galima paveldint ir pagal įstatymą, ir pagal testamentą; paveldėti atstovavimo teise gali tik palikėjo vaikaičiai ir provaikaičiai, o pagal paveldėjimo transmisiją paveldi visi nespėjusio priimti palikimą įpėdinio įpėdiniai pagal įstatymą eilės tvarka arba įpėdiniai pagal testamentą, jei nespėjęs priimti palikimo įpėdinis buvo sudaręs testamentą.5.5. PALIKIMO APSAUGA IR PALIKIMO ADMINISTRAVIMASDažniausiai palikimo apsauga rūpinasi palikėjo įpėdiniai arba testamento vykdytojas. Jeigu testamento vykdytojas nepaskirtas, o įpėdiniai palikimo apsauga nesirūpina arba negali pasirūpinti, suinteresuoti asmenys kreipiasi į palikimo atsiradimo vietos teismą, kad būtų imtasi priemonių palikimui apsaugoti. Tesmas imasi tokių priemonių, jeigu įpėdiniai nežinomi arba jų nėra palikimo atsiradimo vietoje, taip pat tais atvejais, kai: įpėdiniai nenori arba negali priimti palikimo; nors vienas įpėdinių yra neveiksnus; yra kitų aplinkybių, lemiančių palikimo apsaugą. žinoma, kad palikėjas turi didelių skolų;

Teismas paskiria palikimo administratorių, jeiguyra CK 5.55 ir 5.65 straipsniuose nurodytos aplinkybės: į palikimą įeina turtas, kurį reikia tvarkyti (individuali įmonė, ūkininko ūkis, vertybiniai popieriai ir kt.) ir to negali atlikti testamento vykdytojas arba įpėdinis; palikėjo kreditoriai pareiškia ieškinį prieš įpėdiniams priimant palikimą; palikėjo skolos viršija palikimo vertę.Palikimo administratorius gali būti paskirtas paveldint ir pagal įstatymą, ir pagal testamentą, ir esant įpėdiniams, ir tais atvejais, kai jie nežinomi arba nesirūpina palikimu.Palikimo administratoriumi gali būti paskirtas fizinis arba juridinis asmuo, kuriam teisės aktai leidžia teikti turto administravimo paslaugas. Jis turi tokias pačias teises, kaip testamento vykdytojas.Palikimo administratorius neskiriamas, o paskirtasis gali būti atšauktas, jeigu palikimo administravimo išlaidos viršija palikimo vertę.5.6. PALIKIMO PASIDALIJIMASJeigu yra keli įpėdiniai, jie paveldi palikėjo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, jei testamente nenustatyta kitaip (CK 5.68 str.).CK nustato ir įpėdinių teisės pasidalyti palikimą ribojimus. Pagal CK 5.69 straipsnį palikimo negalima dalyti: iki įpėdinio pagal įstatymą arba pagal testamentą gimimo; jeigu testatorius testamentu nustatė terminą, per kurį įpėdiniai paveldėtą turtą valdo bendrai. Šis terminas negali būti ilgesnis nei penkeri metai nuo palikimo atsiradimo dienos, išskyrus tuos atvejus, kai įpėdiniai yra nepilnamečiai.Tokiu atveju palikėjas gali uždrausti dalyti palikimą tol, kol įpėdiniui sueis aštuoniolika metų. įpėdiniai gali susitarti dėl paveldėto turto dalijimo būdo: padalyti turtą natūra bendru sutarimu; visą palikimą arba atskirus daiktus parduoti aukcione ir gautą sumą pasidalyti; surengti varžytynes dėl atskirų daiktų ir daiktą perduoti tam, kuris iš įpėdinių pasiūlys už jį didžiausią kainą; pavienių daiktų perdavimo įpėdiniui klausimą išspręsti burtais (CK 5.70 str.).5.7. PAVELDĖJIMO TEISĖS LIUDIJIMASPaveldėjimo teisės liudijimas – notaro išduotas oficialus dokumentas, patvirtinantis įpėdinio teises į palikimą.Paveldėjimo teisės liudijimas išduodamas įpėdiniams ir pagal įstatymą, ir pagal testamentą, priėmusiems palikimą. Prašymas dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo turi būti pateiktas raštu. Jį gali pateikti įpėdinis asmeniškai arba per atstovą.Paveldėjimo teisės liudijimas gali būti išduotas visiems įpėdiniams kartu arba kiekvienam atskirai jiems paprašius. Taip pat paveldėjimo teisės liudijimas gali būti išduotas visam palikimui arba atskirai jo daliai.Paveldėjimo teisės liudijimas gali būti pripažintas negaliojančiu tik teismo tvarka, nes jo išdavimas sukelia teisinius padarinius. Notaras negali atšaukti išduoto paveldėjimo teisės liudijimo net ir tuo atveju, jei visi įpėdiniai su tuo sutinka.6. ATSKIROS TURTO PAVELDĖJIMO RŪŠYSŪkiniko ūkio paveldėjimas. Pagal Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ūkininko ūkis – ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių bei prievolių visuma. Ūkininkų ūkiai registruojami ūkininkų ūkių registre. Ūkininkas yra fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkiū registre. Taigi ūkininko ūkis paveldimas po ūkininko mirties. Jeigu ūkininkas su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla arba miškininkyste, sudaroma jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis CK šeštosios knygos LI skyriaus nustatyta tvarka. Jeigu jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta, kad vienam iš partnelių mirus jungtinės veiklos sutarti išsaugoma arba dėl to nesusitaria likę partneriai, jungtinės veiklos sutartis pasibaigia (CK 6.978 str. 1 d. 3 punktas). Turtas, esantis bendrąją partnerių nuosavybe, padalijamas pagal CK ketvirtosios knygos nustatytas taisykles, o mirusiojo įpėdiniai paveldi jo turto dalį bendra tvarka. Jeigu po vieno iš partnerių mirties jungtinės veiklos sutarties nepasibaigia, jo turto dalis paveldima atsižvelgiant į CK 5.71straipsnio nuostatas. Individualios įmonės paveldėjimas. Pagal Individualių įmonių įstatymą individuali įmonė – tai neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, įsteigtas vieno fizinio asmens. Individualios įmonės steigėjas, kuris po įmonės įsteigimo vadinamas įmonės savininku, perduoda jam priklausantį nuosavybės teise, o pati įmonė, kaip nekilnojamasis turtas, priklauso nuosavybės teise jos steigėjui (savininkui). Jeigu individualiai įmonei perduodamas individualios įmonės savininkui ir jo sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas, šį turtą individuali įmonė valdo patikėjimo teise, jei sutuoktiniai nesusitarė kitaip. Žemės paveldėjimas. Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys žemę paveldi tokia pačia tvarka, kaip ir turtą. Įstatymai nustato žemės paveldėjimo ypatumus, kai įpėdiniai yra užsienio subjektai. Žemę nuosavybės teise gali įgyti tik tie užsienio subjektai, kurie atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Teisių ir pareigų pagal frančizės sutartį paveldėjimas. Franšizės sutartimi viena šalis (teisių turėtojas) įsipareigoja perduoti už atlyginimą kitai šaliai (naudotojui) tam tikram terminui arba neterminuotai teisę naudotis verslo tikslais išimtinių teisių, priklausančių teisių turėtojui, visuma (teise į firmos vardą, teise į prekių ir paslaugų ženklą, teise į saugomą komercinę (gamybinę) informaciją ir kt.), o kita šalis įsipareigoja už tai mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą (CK 6.766 str. 1 d.). Iš franšizės sutarties atsiranda turtinės teisės ir prievolės, kurios gali būti paveldimos. Jų paveldėjimas ribojamas įstatymu – teisės ir pareigos pagal franšizės sutertį pereina tik tiems mirusiojo įpėdiniams, kurie užsiima verslu. Taip yra todėl, kad franšizės sutarties šalis(teisių turėtojas ir naudotojas) gali būti verslininkas (CK 6.766 str.). Jeigu įpėdinis nėra verslininkas ir per 6 mėnesius po palikimo atsiradimo nepradeda verslo, franšizės sutartis baigiasi. Tokie patys padariniai atsiranda ir tuo atveju, kai įpėdinis verslininkas netęsia palikėjo verslo. Jeigu į palikimo sudėtį įeina teisės ir pareigos pagal franšizės sutartį, teismas turi paskirti turto administratorių, kuris vykdys mirusiojo teises ir pareigas pagal franšizės sutartį, iki įpėdinis priims palikimą ir pradės tęsti verslą (CK 6.777 str.). Pramoninės nuosavybės paveldėjimas. Teisės į pramoninę nuosavybę paveldimos įstatymų numatytais atvejais (CK 5.1 str. 2d.). Palikėjo įpėdiniai paveldi:• Palikėjo teisę gauti išradimo patentą;• Palikėjo teisę gauti pramoninio dizaino liudijimą;• Pramoninės nuosavybės apsaugos dokumentų suteikiamas teises;• Teises ir pareigas pagal palikėjo sudarytas licencines sutartis; teises į gamybines ir komercines paslaptis (know-how);• Teises ir pareigas pagal gamybinių ir komercinių paslapčių per…davimo sutartis, jeigu šios paslaptys nėra neatskiriamos nuo palikėjo asmenybės. Autorių teisių paveldėjimas. Autorių teisės paveldimos įstatymų nustatytais atvejais (CK 5.1 str. 2 d.). Autorių teises ir gretutines teises, jų apsaugą Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas. Pensininkui priklausančių sumų paveldėjimas. Įmokos, sumokėtos į Valstybinio socialinio draudimo fondą, nėra paveldimos. Pensininkui paskirtos valstybinio socialinio draudimo pensijos paveldėjimą reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 41 straipsnis. Jame nustatyta, kad pensininkui mirus, to mėnesio pensija išmokoma jį palaidojusiems asmenims, jeigu ji dar nebuvo išmokėta. Be to, papildomai šiems asmenims išmokama palikėjui paskirtos pensijos dviejų mėnesių dydžio suma. Kitaip yra, kai palikėjas buvo sudaręs pensijų kaupimo sutartį arba tokia sutartis buvo sudaryta trečiojo asmens palikėjo naudai pagal Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymą. Pagal šią sutartį sukaupta pensijų turto dalis yra palikėjo, kaip pensijų fondo dalyvio, nuosavybė, todėl ji gali būti paveldima ir pagal įstatymą, ir pagal testamentą. Draudimo išmokų paveldėjimas. Draudimo veiklą, taip pat draudėjų teisesir pareigas, draudimo išmokų mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Draudimo išmoka – pinigų suma, kurią įvykus draudžiamajam įvykiui draudikas privalo išmokėti draudėjui arba kitam asmeniui, turinčiam teisę į draudimo išmoką, arba kita draudimo sutartyje nustatyta išmokos mokėjimo forma. Taigi asmuo gali testamentu nustatyti, kam palieka jam priklausančias draudimo išmokas po savo mirties. Akcijų ir pajų paveldėjimas. Tuo atveju, kai paveldėjimo objektu yra akcinės arba uždarosios akcinės bendrovės akcijos, paveldėjęs akcijas įpėdinis tampa bendrovės akcininku ir akcijų savininku nuo palikimo atsiradimo dienos. Įpėdinio nuosavybės teises į akcijas patvirtina paveldėjimo teisės liudijimas. Ir pagal testamentą, ir pagal įstatymą paveldimos ir akcinės (uždarosios akcinės) bendrovės obligacijos. Banko indėlio paveldėjimas. Banko indėlis gali būti paveldėtas ir pagal įstatymą, ir pagal testamentą ta pačia tvarka, kaip ir kitas turtas. Daiktų, kurių civilinė apyvartą ribota, paveldėjimas. Daiktai, kurių civilinė apyvarta ribota, yra nurodyti įstatymuose. Šie daiktai gali būti paveldimi, tačiau paveldint turi būti laikomasi įstatymo nustatytų taisyklių.

Namų apyvokos daiktų paveldėjimas. Pagal CK 5.14 straipsnį įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenys pereina įpėdiniams pagal įstatymą, nesvarbu, kokia yra jų eilė ir paveldima dalis, jeigu jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mirties ne mažiau kaip vienerius metus. Gyvenimas kartu – tai gyvenimas viename bute arba viename vienbučiame name. Bendras gyvenimas turi būti faktinis. Gyvenamosios vietos tame pačiame bute arba name deklaravimas nelaikytinas bendru gyvenimu su palikėju, jeigu įpėdinis iš tikrųjų negyveno kartu.IŠVADOSIšanalizavus paveldėjimo teisės institutą įvairiais aspektais, stebėtina, jog paveldėjimas yra senos istorijos palikimas. Istorijos laikotarpiais paveldėjimas įgavo tam tikras nusistovėjusias taisykles, kurios, laikui einant, mažai keitėsi. Kertinės paveldėjimo tesės nuostatos išliko tapačios. Ir pagal įstatymą, ir pagal testamentą gali paveldėti ir veiksnūs, ir neveiksnūs bei ribotai veiksnūs asmenys. Svarbi sąlyga būti įpėdiniu – būti teisniam, tuo tarpu veiksnumo turėjimas arba neturėjimas netrukdo būti įpėdiniu. Pagrindinis paveldėjimo pagal testamentą privalumas slypi tame, kad yra realizuojama testatoriaus laisva valia, kuomet jis pats išsprendžia savo turto likimą, tuo pačiu iš dalies atleisdamas nuo šios pareigos notarus bei teisėjus bei sumažindamas įstatyminių įpėdinių bylinėjimąsi teismuose dėl palikto turto. Testamentas visuomet turi būti teisėtas, todėl labai svarbu laikytis testamento formos ir turinio (struktūros) reikalavimų, tuomet teisėtumo elementas bus visuomet pasiektas.Testamentu testatorius gali palikti įvairų turtą, kiekviena turto rūšis yra paveldima su tam tikrais ypatumais , o notarai yra pagrindiniai subjektai, realizuojantys testatoriaus išreikštą valią testamente, todėl testatoriui sudarant testamentą dėl įvairių turto rūšių notarai turėtų atkreipti didesnį dėmesį ir kai kuriais atvejais patikslinti testatoriaus paliekamo turto dydį, perspėti testatorius vengti per didelio turto konkretizavimo. Atsiradus palikimui notarai įgalioti tik aklai išpildyti testamentą, tačiau dėl įvairių turto paveldėjimo ypatumų įstatymas galėtų numatyti išimtį ir kai kuriais išimtiniais atvejais suteikti notarui teisę, atsižvelgiant į testatoriaus išreikštą valią testamente, iš dalies pakomentuoti testamentą. Tokiu būdu būtų išvengta papildomų darbo ir laiko sąnaudų tiek notarų darbe, tiek įpėdiniams paveldint turtą, kad nebereikėtų spręsti klausimo dėl menkaverčio turto dalybų. Lietuvos tarptautinio bendradarbiavimo įgyvendinimas neaplenkė ir Lietuvos tarptautinio bendradarbiavimo teisinės pagalbos, o tarp jų ir paveldėjimo santykių srityje. Tarptautinių susitarimų nuostatos Lietuvos teisinėje sistemoje turėtų būti intensyviau įgyvendinamos, nes pasitaiko tarptautinių susitarimų ir Lietuvos Respublikos įstatymų kolizijos atvejų. Deja daugeliui notarų visuomet yra priimtinesnis Lietuvos Respublikos įstatymų, o ne tarptautinių susitarimų nuostatų laikymasis.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1.http://www.tm.lt/?item=taktahttp://www.tm.lt/?item=taktai_list&aktoid=50804: Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas. Penktoji knyga. Paveldėjimo teisė. Patvirtintas 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-18642. http://www.lhr.lt/index.php?12600514263. Civilinė Teisė. Bendroji dalis. II tomas. L.V. Papirtis, E.Baranauskas, J.Kiršienė, I.Karulaitytė –Kvainauskienė, D.Petrauskaitė4. www.ve.lt/?rub=1065924816&data=2005-04-08&id=1112889891 – 37k -,