Volfgangas Amadėjus Mocartas
BiografijaVolfgangas Amadėjus Mocartas gimė Zalcburge1756 metais sausio 27dieną . Jo tėvas Leopoldas, įžymus to meto smuikininkas, kompozitorius ir pedagogas. Mocartui lemtis buvo ypač negailestinga:visus, kam teko jį regėti beveik dar mažylį, priblokšdavo nematyti, negirdėti jo gabumai. Mocartas buvo labai linksmas ir judrus vaikas. Jam patikdavo pajuokauti su tėvu. Mocartui nebuvo leista liesti prie pianino, nes visi galvojo, kad tik ausis plėšis nemalonūs garsai. Bet šeima klydo. Berniukas paūgėjęs galėjo kūrinį sugroti vienu pirštu. Ketverių metų Mocartas pradėjo kurti ir netrukus išgarsėjo kaip vunderkindas(vokiškai Wunderkind-stebuklingas vaikas). Būdamas šešerių metų, mažasis virtuozas kartu su savo seserim jau koncertavo įvairiuose Europos miestuose.Visai suprantama, kad Leopoldas Mocartas panoro visą pasaulį supažindinti su nuostabiais savo sūnaus gabumais. Viena ir kiti dideli miestai turėjo išgirsti grojant Volfgangą ir puikiai dainuojant Nanerlę. Koncertuodamas ir Volfgangas daug ko išmoksiąs. Jis susipažinsiąs su geriausiais orkestrais, susitiksiąs su žymiausiais to meto kompozitoriais ir tapsiąs didžia asmenybe.Mocartų šeima aplankė daug didžiųjų to meto miestų. Kelionės nebuvo labai sėkmingos, nes abu vaikai, dėl prastų sąlygų, dažnai sirgdavo.
Išvyka į VienąIšvyka į Vieną buvo tokia sėkminga, kad tėvas Mocartas ryžosi užsimoti plačiau. Jei kas tada norėdavo kuo nors tapti, privalėjo pabuvoti Paryžiuje. Volfgangui dabar buvo septyneri. Jis jau pajėgė atskirti gėrį nuo blogio ir iš visko pasimokyti. Tėvas užsakė kelionei karietą, ir vieną gražų 1763 metų sekmadienį jie išvyko.
Kelionė į LondonąMocartų šeima išvyko į Londoną. Čia gyveno Christijanas Bachas, Johano Sebastiano Bacho jaunesnysis sūnus ir mokinys.Jis susibičiuliavo su Volfgangu ir davė jam daug vertingų patarimų kompozicijos klausimais. Pradėjo jį mokyti. Tada Mocartas labai daug kūrė. Nuostabu, kad pirmąsias simfonijas berniukas sukūrė, net nepaliesdamas instrumento. Iš Londono jis išvyko būdamas tikras kompozitorius.
Po trejų su puse metų Mocartai grįžo į Zalcburgą. Jie buvo laimingi, pamatę gimtojo miesto bokštus. Pagaliau Volfgangas galės pailsėti. Nereikės rengtis išeiginiais drabužiais ir rodytis visuomenei kaip vunderkindui. Nereikės laikytis etiketo, kalbėti prancūziškai, jis galės tauškėti Zalcburgo tarme, ką tik norės.Tačiau pailsėti tiek, kiek tikėjosi, jam nepavyko. Vos tik paplito žinia, kad Mocartai sugrįžę, pasirodė pirmieji užsakovai .Volfgangui reikėjo sukurti operą. Jam tada buvo vos dvylika metų. Tam, žinoma, daug kas prieštaravo. Pavyduliautojai tvirtino, kad dvylikametis berniukas jokiu būdu negalės parašyti operos.Kelionė į ItalijąŠį kartą Zalcburge Mocartai prabuvo neilgai. Tada gimė nauji planai. Juk dar vienos šalies Volfgangas Amadėjus Mocartas nebuvo matęs – muzikos gimtinės Italijos.Kai jie su savo kelionės karieta pravažiavo Alpes ir atvyko į Milaną, viskas klostėsi sėkmingai. Volfgangas tuoj pat gavo užsakymą parašyti operą. Taip buvo pasiektas pagrindinis kelionės tikslas.Operos libretas dar nebuvo baigtas, tad Mocartas turėjo laiko ir galėjo susipažinti su Italija.Romoje tuo metu buvo dažnai giedamas ,,Miserere”, kurio grožis žavėjo visą pasaulį. Buvo žinoma, kad tai Gregorijaus Alegrio kūrinys. Tačiau niekas nebuvo matęs jo natų. Bažnyčia jokiu būdu nenorėjo, kad šis kūrinys būtų girdimas kur nors kitur. Jei tikintieji norėjo jį išgirsti, turėjo atvykti į Romą.Volfgangas Mocartas klausėsi ausis pastatęs. Grįžęs namo, jis užrašė visą kūrinį iš atminties. Kitą kartą jis nuėjo į bažnyčią pasiklausyti, ar kur nesuklydo. Tačiau viskas buvo užrašyta kuo tiksliausiai, vos kelias klaidas tesurado.Romoje Volfgangas Amadėjus buvo nepaprastai pagerbtas. Popiežius įteikė jam Auksinio Pentino ordiną. Tai buvo didžiausias įvertinimas, kokio galėjo tikėtis kuris nors kompozitorius.
Keturiolikmečio Mocarto opera ,,Mitridatas” Milano teatre Italijoje turėjo milžinišką pasisekimą. Gavę užsakymą vėl parašyti kūrinį Milano teatrui, tėvas ir sūnus laimingi grįžo į Zalcburgą. 1772metais į Zalcburgą atvyko Jozefas Haidnas. Jis tapo Volfgango draugu ir mokytoju.Dauguma muzikantų , su kuriais jis susitikdavo ir su kuriais turėdavo dirbti, Mocartui pavydėjo.Taip Volfgangas Amadėjus aplankė visas svarbiausias Europos vietoves, išmoko visko, ko iš viso buvo galima išmokti. Dabar jau reikėjo pagalvoti apie tarnybą. Vunderkindo amžius praėjo – Volfgangui sukako septyniolika metų. Vėl leisdamasis į kelionę, jis jau nei norėjo, nei galėjo stebinti savo fortepijoniniais kūriniais. Jis norėjo užsakymo didesniam darbui. Tačiau čia kompozitoriui teko patirti daug karčių akimirkų.Vėl VienaPirmiausia darbo ieškoti, žinoma, pabandė Vienoje. Juk nieko nebūtų geriau, kaip šiame imperatoriškajame mieste gauti tarnybą. Savaime aišku, ir rūmai turėtų jį prisiminti. Atrodė, kad su tokiais įvairiapusiais sugebėjimais tinkamą postą susirasti bus nesunku.Vėl Volfgangui Amadėjui Mocartui nieko nepešus teko grįžti į Zalcburgą. Čia jis galėjo pustrečių metų praleisti gana ramiai. Grojo arkivyskupo kapeloje ir uoliai komponavo. Taip Volfgangas Amadėjus Mocartas sulaukė dvidešimt vienerių metų. Dabar jau buvo pats laikas susirasti gerą tarnybą, nes dirbti koncertmeisteriu Zalcburgo arkivyskupo kapeloje jam tapo nepakenčiama. Jis negalėjo niekur išvykti. Tik tėvo paprašius leidimo pas arkivyskupą jis išvyko į Paryžių. Gal būt, pavyks Paryžiuje…
Kelionė į ParyžiųTėvas šį kartą kartu vykti negalėjo. Jau perdaug dažnai ir perdaug ilgam. jis išvykdavo iš Zalcburgo. Šį kartą su Volfgangu turėjo važiuoti motina. Ji niekada nebuvo buvusi svetur nemokėjo prancūziškai ir dabar turėjo susivokti Paryžiuje. Visose kitose srityse Volfgangui Amadėjui teko pasikliauti vien savo sugebėjimais. Pakeliui į Pryžių jie užsuko ir į Vokietiją
Kur jis beėjo ir kaip sumaniai jis beprisistatinėjo, niekur negalėjo susirasti tarnybos. Jau iš Miumcheno tėvui pranešė, kad čia jokių perspektyvų nėra. Manheime buvo tas pats.Mocartas čia pamatė pirmą vokišką operą ir susižavėjo nepaprastu manheimiečių orkestru. Tačiau visą kitą laiką praleido tuščiai su savo pussesere Tekla ir, keliaudamas po Vokietiją, kelis kartus susipainiojo meilės reikaluose. O visos viltys gauti tarnybą sužlugo greičiau, negu jos buvo atsiradusios.Ir kompozitoriui nieko daugiau neliko, kaip keliauti toliau, į Paryžių. Gal čia jis suras laimę. Tačiau Paryžiuje jį ištiko baisus smūgis – staiga mirė mylima motina. Ir vėl Mocartas grįžo į Zalcburgo tarnybą, kurios taip nemėgo. Čia jis buvo tarp liokajų, virėjų ar kamerdinerių, su jais prie vieno stalo valgydavo. Išgirdęs jų nešvankius anekdotus, Mocartas tartum suakmenėdavo, pasitraukdavo į kambario gilumą ir mintyse kurdavo.Su arkivyskupu Mocartas kaskart labiau nesutardavo. Jis pasiprašė atleidžiamas.Tada arkivyskupas jam parodė duris. Taip Mocartas buvo atleistas ir liko be darbo. Nepaisant to, jis nepasidavė ir nusprendė išvykti į Vieną. Čia jis uoliai komponuosiąs, duosiąs muzikos pamokas, koncertuosiąs ir – pagyvensim pamatysim – kas nors vis tiek atsirasią,”- taip jis rašė savo tėvui.“Pagrobimas iš Seralio” Kitais žodžiais kalbant, atėjo vokiškos komiškos operos – zingšpilio – valanda. Volfgango Amadėjaus Mocarto opera vadinosi ,,Pagrobimas iš Seralio”. Tai buvo visai kas kita, negu ankstesnės vokiškos komiškos operos. Džiugi jos muzika liete liejosi nuo pirmos iki paskutinės natos. Ji tviskėjo tarsi skaidrių pavasario saulės spindulių nušviesta.Ši opera pasakoja apie mergaitės pagrobimą Turkijoje. Operos turinys Mocartui suteikė galimybę imtis turkiškos muzikos, tai buvo jam didelis malonumas. Apie meilę ir ilgesį Mocartas savo muzika kalba susimastęs.
Trumpai tariant; operoje ,,Pagrobimas iš Seralio” Mocartas labai meistriškai valdąs garsus ir sugebąs pažvelgti į žmogaus širdį.Kad Mocartas dabar taip užsidegęs ėmėsi rašyti linksmą operą apie pagrobimą, suprantama, nes ir jam pačiam reikėjo viename pagrobime dalyvauti. Kompozitorius susipažino su mergina, Konstanca, ir tuoj pat panoro ją vesti. Jis negalėjo pakęsti vienatvės. Tėvas buvo likęs dirbti Zalcburge, ten gyveno ir mylima sesuo Nanerlė. Konstanca jį geriausiai suprato. Tačiau ši rožė taip pat nebuvo be dyglių. Konstanca turėjo motiną, kuri savo dukterį taip valdė, kaip Osminas savo vergus. Iš Konstancos vedybų ji visų pirma tikėjosi pelno. Ir kompozitoriui daugiau nieko nebeliko, kaip tik pagrobti Konstancą. Ji pabėgo iš namų, o Mocartas iki vedybų slėpė ją pas vieną savo draugą. Paskui jie susikūrė jaukų šeimos židinį namuose, vadinamuose ,,Po raudonu kalaviju”.Visa tai vyko kaip tik tuo metu, kai kompozitorius kūrė ir statė operą ,,Pagrobimas iš Seralio”. Taigi, jo gyvenimas Vienoje prasidėjo dvigubu pagrobimu. Mocarto kūrinys laikomas vienu puikiausiu pasaulyje, bet didikai į operą žiūrėjo nepalanki. Visa tai nieko tikro neatnešė. Niekas kompozitoriui nepasiūlė tarnybos su pastoviu atlyginimu, niekas nesirūpino, ar jam pakanka pinigų.Nesėkmės Tad Mocartui ir toliau teko gyventi iš atsitiktinio uždarbio. Jis, deja, nemokėjo tausoti pinigų, jei tik piniginėje atsirasdavo koks guldenas tuoj pirkdavo savajai Konstancai naują skrybėlę ar naują gražią suknelę, arba važiuodavo su ja į Praten pasilinksminti. O paskui šen ar ten tekdavo apmokėti už įvairias smulkmenas ir pinigų nebelikdavo. Kitą rytą rūpesčiai prasidėdavo iš naujo. Visada pritrūkdavo lėšų patiems reikalingiausiems dalykams įsigyti. Taip tęsėsi iki pat jo mirties.Tačiau Mocartas visuomet būdavo kupinas kūrybinių jėgų. Kūriniai gimdavo vienas po kito: sonatos, kamerinė muzika, fortepijoniniai koncertai, kuriuos jis pats ir atlikdavo, simfonijos ir operos.
“Don Žuanas” Deja, kurti teko vėl itališką operą. Tačiau žodis ,,deja” išreiškia tik Mocarto nuotaiką, nes tokių puikių kūrinių, kaip ,,Don Žuanas” Vakaruose nedaug tebuvo parašyta. Operą Mocartas rašė Vienoje. Tačiau paskutiniuosius taktus baigė tik Prahoje.,,Don Žuano” premjerai kompozitorius sugrįžo į Prahą 1787 metais. Repeticijos suteikė jam daug džiaugsmo, nes visas kolektyvas dirbo labai užsidegęs. Mocartas sėsdavo orkestre prie Čembalo ir diriguodavo arba atbėgdavo į sceną, reikalaudamas, kad atlikėjai gyviau suktųsi. Jis nenurimdavo tol, kol nepasiekdavo, ko norėdavo.Anksčiau opera būdavo paruošiama daug greičiau, negu dabar. Repeticijos prasidėjo, kai partitūra dar nebuvo visai baigta. Mocartas nerodė uvertiūros iki pat premjeros. Su orkestru atskirai būsią galima ją paruošti. Taip artėjo ,,Don Žuano” premjera, o uvertiūros vis nebuvo. Mintyse jis jau seniai ją buvo baigęs, todėl dėl užrašymo visai nesijaudino.Ir per paskutinę repeticiją uvertiūros dar nebuvo galima atlikti. Dabar jau iš tiesų reikėjo skubėti ir nebuvo galima gaišti nė valandėlės. Mocartas šiam darbui paskyrė paskutinį vakarą prieš premjerą. Jis liepė Konstancai pagaminti karšto punšo, atsisėsti greta ir skaityti pasaką apie ,,Aladiną ir stebuklingąją lempą”. Kada jį kas užimdavo linksmais pasakojimais, Mocartas galėdavo geriausiai dirbti.Įkaitęs nuo punšo, kuris kompozitoriaus įkvėpimą žadino panašiai kaip Konstancos pasakojimas, Mocartas užrašė uvertiūrą ,,Don Žuanui”. Tai buvo tamsiomis ir aistringomis spalvomis nuspalvintas orkestrinis kūrinys. Kitą rytą perrašinėtojai išrašė partijas orkestro instrumentams, o vakare uvertiūros muzika sukėlė tikrą furorą.Pasakojimas apie ,,Don Žuano” uvertiūros atsiradimą rodo, kad Mocartas sugebėdavo vienu metu dirbti du darbus. Jis linksmai juokaudavo, klausydamasis vaikiškų pasakų, o tuo pačiu metu jo muzikinė fantazija kurdavo nuostabias melodijas.
Simfonijos Kaskart brandesni ir tobulesni darėsi Mocarto fortepijoniniai koncertai, kamerinės muzikos kūriniai ir ypač simfonijos, kurių jis jau turėjo parašęs apie keturiasdešimt. Visas pralenkė trys paskutiniosios. Jos yra skirtingos, labai įdomios ir todėl visų mėgiamos. Didinga, pakili simfonija Es-dur buvo pavadinta “karališkąja”. Paskui atsirado aistringa simfonija G-moll, kurią visi vadino “romantiškąja”. Joje, gal būt, ryškiausiai atsiskleidžia Mocarto asmenybė. Jis būdamas visada linksmas ir išdykėliškas kaip vaikas į bet kokią paiką išdaigą, vaikišką erzinimąsi mielai įsitraukdavo. Tačiau kartu kompozitoriui kildavo ir gana niūrių minčių. Kartą Mocartas parašė tėvui, kad jis niekaip negali pamiršti, jog reikės mirti. Taigi jis taip pat buvo labai rimtas žmogus, suprantąs gyvenimo tragiškumą. Mocartas visada juokdavosi, tačiau pro ašaras. Ryškiausiai tą galima pastebėti simfonijoje g-moll. Savo liūdesiui išreikšti Mocartas gana dažnai pasirinkdavo g-moll tonaciją. Paskutinioji didelė simfonija C-dur, šviesi ir aiški, todėl vadinama “jupiterio simfonija”.
“Mažoji nakties muzika” Kitas šių metų simfonijos kūrinys buvo “Mažoji nakties muzika”. Iš pavadinimo galima pagalvoti, kad kompozitorius norėjęs ką nors papasakoti apie tamsią, gūdžią naktį. O iš tikrųjų viskas priešingai – “Mažoji nakties muzika” yra vienas šviesiausių Mocarto kūrinių. Greičiausiai jis sukūrė jį kaip nakties serenadą. Gal būt, kas nors norėjo savo mylimajai pagroti serenadą ir nauju Mocarto kūriniu tikėjosi labiausiai ją sujaudinti.Neaišku, ar pats Mocartas ją kada girdėjo. Šiaip ar taip, plataus atgarsio ji nesulaukė. Be to, kompozitorius pats su savo natomis elgėsi labai nerūpestingai. Todėl šios nakties muzikos antrasis menuetas dingo ir iki šiol nėra surastas.
Liūdnos Mocarto dienos
Volfgangas su Konstanca aplankė tėvą Zalcburge. Tačiau tai buvo nelinksmos dienos. Nei tėvas, nei jo mylima sesuo ir vaikystės dienų draugė Nanerlė nesuminkštėjo. O kai Mocartas buvo mažas, nepraeidavo nė dienos, kad jie su tėvu nepajuokautų. Jie buvo geriausi draugai; o dabar išsiskyrė. Tėvas buvo sūnaus apviltas ir iš to sielvarto mirė. Volfgangas dėl to labai graužėsi.Reikia pastebėti, kad Leopoldas Mocartas nebuvo toks jau visai neteisus. Konstanca buvo miela moteris. Namų ūkį ji tvarkė kiek beįstengdama, Bet ji dažnai sirgdavo, ir todėl viskas apvirsdavo aukštyn kojom. Ji niekda nesuprato, kad ištekėjo už muzikos genijaus.Jei nebūdavo namuose pinigų, ji verkdavo, tačiau nepagalvodavo, kaip būtų galima šį vargą palengvinti. Iš jų šešių vaikų keturi mirė dar kūdikiai. Tik du sūnūs išliko gyvi. Jie nebuvo labai gabūs ir gyvenime nieko ypatingo nepasiekė.Mocartas rašė vis tobulesnius kūrinius, kurdavo tokias puikias operas, kad jos vėliau buvo prilygintos didingiems didžiojo anglų dramaturgo Viljamo Šekspyro darbams. Nežiūrint to, kompozitoriui sekėsi vis blogiau. Nesurasdamas kitos išeities, jis pradėjo skolintis. Iš pradžių užsiprašydavo daug, o paskui pasitenkindavo trimis ar penkiais guldenais, kad tik savo šeimą kuo nors iki kitos dienos pramaitintų.Gerai, kad visada atsirasdavo gerų draugų, kurie buvo pasiruošę jam padėti. Mocartas buvo tapęs masonu ir dėl to galėjo tikėtis savo ložės brolių paramos. Kada namuose nebūdavo nė gabalėlio anglies, kompozitorius turėjo savo Konstancą šokdinti. Taip jie nors valandai sušildavo.O Mocartas dirbo be paliovos. Tačiau tai nieko nepadėjo. Ir viskas, deja, atsitiko taip, kaip buvo numatęs tėvas.Kadangi Vienoje nepavyko nieko geresnio pasiekti, Mocartas nutarė dar kartą pasiieškoti darbo kitur. 1789 metais per mylimą Prahą jis nukeliavo į Drezdeną, Leipcigą ir Berlyną, tikėdamasis ten susirasti laimę. Atsitiktinai vienas kompozitoriaus rėmėjas važiavo į Berlyną ir turėjo laisvą vietą savo karietoje. Tokiu būdu jam nekainavo kelionė. Pragyvenimui Mocartas pinigų šiaip taip pasiskolindavo.Leipcige kompozitorius nuėjo į Tomo bažnyčią. Apie didįjį Tomo bažnyčios kantorių jis tikriausiai nedaug ką buvo girdėjęs. Tuometinis bažnyčios kantorius supažindino Mocartą su Bacho motetais, kurių partitūrų, tarp kitko, nebuvo. Jis parodė kompozitoriui keturbalsius kūrinius, skirtus sopranui, altui, tenorui ir bosui. Mocartas iš karto skaitė visus balsus. Kam nors kitam tai būtų buvę ne taip lengva.Frankfurte Mocarto beveik niekas nepastebėjo. Kai pagaliau įvyko sekmadienio priešpietinis koncertas, jis atliko savo koncertą fortepijonui, kuris nuo to meto vadinamas ,,Karūnavimo koncertu”. Tačiau, deja, tą pačią dieną dar buvo iškilmingi pusryčiai ir paradas. Mocartui koncertuojant, salė buvo apytuštė. Tokiu būdu ir ši kelionė neatnešė sėkmės, kurios jam tada taip labai reikėjo.Nuo šiol Mocarto reikalai vis labiau šlijo. Jis vis giliau klimpo į skolas ir kartais skolindavosi tik tam, kad galėtų skolą kitam grąžinti. Taip kompozitorius pateko į lupikautojų rankas, kurie jį visiškai nualino.Vienintelė paguoda Mocartui buvo tai, kad jis gavo rašyti naują operą. Jos pagrindu buvo paimtas neseniai įvykęs viešas skandalas, iš kurio visi turėjo daug juoko. Galimas daiktas, kad kompozitorius šią operą parašė užsakius kaizeriui. Be tvirto užsakymo jis kažin ar būtų ėmęsis naujos operos.Taip atsirado ,,Visos jos tokios”. Mocartui vėl teko komponuoti operą italų kalba. Tačiau jis džiaugėsi, kad aplamai gavo darbo, ir visas jėgas paskyrė kūrybai. Gavo dar vieną skubų užsakymą. “Titas”Prahoje vyko didelės šventės Leopoldo Antrojo karūnavimo proga. Tam reikėjo šventinės operos. Prahiečiai neužmiršo savo mylimo Mocarto ir pasiūlė jam parašyti operą ,,Titas”.Mocartas tuo metu kaip tik buvo užsiknisęs tais darbais ir ,,Tito” sukūrimui teturėjo aštuoniolika dienų. Nepaisant to, per šį laiką atsirado gana solidi partitūra. Nenuostabu, kad Mocarto fantazija šį kartą ne visai atitiko duotą temą. Todėl ,,Titas” ir netapo jo geriausia opera.Atėjo paskutinieji Mocarto gyvenimo metai. Kai kada jis būdavo toks pats, kaip ir seniau, juokaudavo ir erzindavosi su savo Konstanca. Tokią linksmą valandą gimė žavinga pavasariška daina “Ateik, pavasarėli, kai sužaliuos miškai”. Tačiau greitai kompozitorių užklupdavo nauji rūpesčiai, ir jo nuotaika pablogėdavo. Tokiu momentu Mocartas parašė jaudinančią laidotuvių giesmę “Ave verum corpus”, Šiaip kompozitorius rašė šokius, kokius tik jam užsakydavo, ir net kūrinius mechaniniams vargonams, kurie tuo metu buvo madingi. Tai, tiesą sakant, buvo darbai žeminantys jo orumą. Tačiau už porą guldenų kompozitorius dabar darė viską.“Užburtoji fleita” 1791 metų kovo mėnesį atėjo pas Mocartą jo senas pažįstamas teatro direktorius Emanuelis Šikanderis. Mocartas turįs jam būtinai padėti, nes teatrui gresia žlugimas. Tik naujas spektaklis galįs nukreipti nelaimę.Ar neparašytų Mocartas romantinę stebuklų operą? Libretas jau gatavas. Tiesa, jis ne visai buvo tinkamas, didžiąją jo dalį teko perdirbti pačiam kompozitoriui. Tačiau Mocartas buvo laimingas, kad pagaliau galėjo imtis vokiškos operos, jokie sunkumai jo negąsdino.Operos veiksmas vyksta Egipte. Nakties karalienės dukterį pagrobė galingas šventikas Zarastras. Vienas kilmingas princas trokšta ją sugrąžinti. Jis gauna stebuklingą fleitą, kuri padės nelaimėje. Princą lydi paukštininkas Papgenas. Ir jis gauna stebuklingą instrumentą – varpelį, su kuriuo galėsiąs visus pavojus nukreipti. Be to, su princu keliauja trys berniukai, turį rodyti jam kelią į Zarastro pilį.Ši istorija nėra paprastas farsas. Juo labiau Mocartas gilinosi į “Užburtąją fleitą”, tuo daugiau papildydavo ją savomis mintimis. Jį vis labiau jaudino gyvenimo prasmės klausimai.Ilgėdamasis bendraminčių, Mocartas įstojo į masonų ordiną ir ruošėsi įsteigti ložę. Masonai buvo tokia draugija, kuri aukščiausiu savo tikslu laikė gėrio ugdymą. Masonais tapti galėdavo tik vyrai. Jų ordino, jų bendruomenės įstatai buvo labai griežti.
Šikanderis iš pradžių labai ilgai svarstė, prieš užsakydamas Mocartui šią operą. Tačiau dabar reikėjo skubėti. Kad Mocartas dirbtų netrukdomas, Šikanderis apgyvendino jį mažame mediniame name, kuris stovėjo idiliškame parke. Nuo tada šis namas imtas vadinti “Užburtosios fleitos nameliu”. Ten Mocartas ir miegodavo, kai Konstanca gydėsi kurorte. Šikanderis atnešdavo valgyti. O vakare stiklą vyno ir rūpinosi gera Mocarto nuotaika. Kompozitorius jautėsi laimingas ir kūrė su didžiuliu įkvėpimu.Rašydamas “Užburtąją fleitą”, Mocartas turėjo kartą kraupų susitikimą. Pas jį atėjo žmogus, įsisupęs į ilgą tamsią skraistę, ir paklausė, ar kompozitorius galįs parašyti “Rekviem”. Mocartas išsigando – “Rekviem” – gedulingas mišias? Nejaugi jo reikalai tokie prasti? Kas ta niūri asmenybė? O gal tai amžinybės pasiuntinys, į kurią greitai jam teks iškeliauti?Šis užsakymas nepaprastai sukrėtė Mocartą. Tačiau ilgai svarstyti jis negalėjo. Juk rašyti gedulingas mišias garbingiau, negu kurti kvailus šokius. Iš karto šio užsakymo imtis kompozitorius dar negalėjo. Jis dar nebuvo baigęs “Užburtosios fleitos”, be to, reikėjo visų pirma Prahoje pastatyti “Titą”. Tik tada galėjo apie ką nors kitą galvoti.“Užburtosios fleitos” premjera 1791 metų rugsėjo mėnesį buvo labai sėkminga. Tiesa, skaitant teatro afišą buvo galima pagalvoti, kad Mocartas čia menkai kuo prisidėjęs. Didžiausiomis raidėmis buvo išspausdinta, kad ponas E.Šikanderis yra šio veikalo autorius. Toliau išvardinti visi atlikėjai. Tik apačioje smulkiomis raidėmis parašyta, kad muziką sukūrė ponas Mocartas, kuris maloniai sutiko šiandien ją ir padiriguoti.“Requiem”Šikanderis iš “Užburtosios fleitos” labai pralobo. Tuo tarpu Mocartas beveik neturėjo jokios naudos. Tada Mocartas ėmėsi gedulingų mišių. Niūrusis žmogus vėl atėjo ir ragino paskubėti. Beje, vėliau išaiškėjo, kas tas niūrusis pasiuntinys buvo vieno turtuolio kamerdineris. Neseniai mirusios žmonos atminimui turėjo būti atliktos gedulingos mišios. Turtuolis užsakė Mocartui parašyti ,,Requiem”(requiem aeternam-amžinąjį atilsį) , norėdamas paskelbti kaip savą. Mocartas apie tai nieko nežinojo! Tame niūriame žmoguje matė aukščiausiojo pasiuntinį.
Dieną ir naktį kompozitorius mąstė apie tekstą, kuriam jis turėjo sukurti muziką: ,,Requiem aeternam clona e!s…” (,,Amžiną atilsį duok jiems..”), ,,Kyrie deiso’n…” (,,kristau pasigailek .”; ,,AqnuB deL..” (,,Dievo avinėli, kuris atleidi pasaulio nuodėmes.”). Juo daugiau Mocartas gilinosi į šiuos žodžius, juo labiau jis užimiršdavo niūrųjį užsakovą ir šį ,,Rekviem” kurė pats sau. Bent jau jis taip manė.Rašė pamažu, nes ėmė negaluoti. Visą laiką jis jautėsi nuvargęs ir negalėjo atsikratyti slogių minčių. Lapkričio mėnesį Mocartas jau nepajėgė atsikelti. Nežiūrint to, gedulingas mišias rašė toliau. Iš pradžių jis pats užrašydavo mintyse kilusias melodijas, o kai nepajėgė – diktavo savo draugui ir mokiniui Francui Ksaverui Ziusmejeriui. Jam kompozitorius paaiškino tiksliai, kaip galvojąs užbaigti ,,Rekviem”.Vakarop Mocartui visada pakildavo karštis. Kartais jis galvodavo apie ,,Užburtąją fleitą”, kuri kaip tik tuo metu ėjo teatre. Mintyse jis perkratydavo visas spektaklio detales. Štai princas Taminas dainuoja savo ariją ,,Paveikslas dieviškai žavus…”, dabar pasirodo Nakties karalienė… štai Papagenas… ir Mocartas nusišypsodavo…Kompozitorius labai norėjo išgirsti savo gedulingųjų mišių da1į – “Lacrimosa”(ašaringoji) . Atėjus draugams, jis paskirstė juos balsais, Ziusmejeiis sėdo prie klavesino ir Mocartas dirigavo: ,,Lacrimosa dies illa…” (,,Ašarų diena…’1). Tačiau muzika taip kompozitorių sujaudino, kad jis graudžiai pravirko, nusisuko. Draugai tyliai išsiskirstė…Nuo to laiko Mocartas jau nebegalėjo daugiau dirbti. Kartą vakare, atėjus svainei, jis pasakė tyliai ir ramiai, kad jaučia mirties skonį.Vis dar galvojo Mocartas apie savąjį ,,Rekviem”. Niekas kitas jam taip sunkiai neslėgė širdies, kaip jo pabaiga. Paskutinėmis dienomis kompozitorius kartą pasakė Konstancijai:– Ar aš nesakiau, kad jį sau rašau?Kai Konstanca pažvelgė į jį, Mocartas išpūtė žandus taip, tartum norėdamas pagroti timpanų partiją.Tą naktį jis ir mirė.Kadangi Konstanca neturėjo pinigų, teko užsakyti vargingųjų laidotuves už vienuolika guldenų. Stefano katedroje, kur Mocartas daugiau kaip prieš dešimtį metų susituokė su Konstanca, buvo pašventintas jo kūnas. Tada jį išvežė į kapines. Lauke buvo labai blogas oras. Paskutinieji draugai atsiliko. Ir Mocartas liko vienas.Jo karstas buvo nuleistas į bendrą varguomenės kapą. Niekas, net ir Konstanca ilgą laiką nenuėjo į kapines pasižiūrėti, kur palaidotas kompozitorius.Vėliau, kai Mocarto vaidas tapo šviesuliu, visi kapinių kampeliai buvo išieškoti, tačiau karsto su Mocartu nepavyko rasti. Laisvesnėje kapinių aikštelėje buvo pastatytas paminklas jo atminimui.Naudota literatūra:1.N.Kosolova. “Sveika muzika!”-V, 19672.J.Gaudrimas, K.Jasinskas ir A.Tauragis. “Muzika”-K, 19833.E.Balčytis ir J.Lygutas. “Muzika”-K, 1992