Paskolos sutartis

Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kito (CK 6. 870 str. 1 p.).

Taigi, paskolos sutarties sudarymo teisinės pasekmės pasireiškia tuo, jog paskolos sutarties objektas pereina paskolos gavėjo nuosavybėn. Galima išskirti pagrindinius paskolos sutarties sudarymo sąlygas. Jos yra:
1. pinigų ar rūšiniais poožymiais apibrėžtų daiktų susitarimo pagrindu perdavimas paskolos gavėjui nuosavybėn;
2. paskolos gavėjo įsipareigojimas gražinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat rūšies ir kokybės daiktą.
Taigi, šiame rašto darbe mes išanalizuosim ir išnagrinėsim paskolos sutarties sudarymo tvarka, sutarties formą, palūkanų už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tvarka, sutarties pažeidimo pasekmės ir t. t.

PASKOLOS SUTARTIS

Paskolos sutartis tarp fizinių asmenų, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesne kaip du tūkstančiai turi būti sudaryta rašytinė forma, tai yra numatyta CK 6. 871 str. 1 punkte. Rašytinės formos reeikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties sutarties dalyko perdavimą kitai šaliai, kuri yra vadinama paskolos gavėju.
Jei įstatymas reikalauja sudaryti sutartį tam tikra forma, ji laikoma sudaryta nuo to momento, kada ji šia fo

orma išreikšta. Sutartis laikoma sudaryta, kada šalys tarpusavyje susitarė dėl visų esminių jos punktų. Nuo to momento paskolos gavėjas tampa jam perduoto daikto arba pinigų savininku ir nuo daiktų perdavimo momento paskolos gavėjui tenka daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika. Teisiniai paskolos santykiai tarp šalių atsiranda tada, kada šalis susitaria dėl paskolos sutarties sąlygų, kurios reglamentuoja CK 6. 870 str.
Palūkanų už naudojimąsi paskolos sumą dydį ir mokėjimo tvarka nustato šalys tarpusavio susitarimu. Jeigu šalys dėl to nebuvo susitarusios, tokiu atvėju palūkanos yra nustatomos pagal šalies, kuri yra vadinama paskolos davėju, gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinį palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Šalys taip pat gali susitarti dėl palūkanų mokėjimo tvarkos. Jeigu šalys nebuvo dėl to susitarusios, tai tokiu atvėju paalūkanos yra mokamos kas mėnesį iki to laiko, kada paskolos suma nebus grąžinta.
Egzistuoja dvi sąvokos: atlygintiną paskolos sutartis ir neatlygintiną. Taigi, CK 6. 872 str. yra nustatyta, kad paskolos sutartis yra atlygintiną, jeigu paskolos sutarties dalykas yra pinigai. O jeigu paskolos sutarties dalykas yra rūšies požymiais apibūdinti daiktai, tai tokia paskolos sutartis yra neatlygintinė.
Prieš sudarant paskolos sutartį, šalys turi susitarti dėl paskolos grąžinimo laiko ir tvarkos. Šalis, kuri vadinama paskolos gavėju, privalo grąžinti šaliai (paskolos davėjui) paskolą sutartyje nustatyta laiku ir tv
varka. Būna atvėju, kai šalis sutartyje nenurodo paskolos grąžinimo termino ir susitaria, kad paskolos gavėjas grąžins skolą pareikalavus kitai šaliai. Tokiu atvėju, paskolos gavėjas privalo grąžinti skolą per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kada paskolos davėjas pareiškia reikalavimą įvykdyti sutartį, t. y. grąžinti paskolą. Taip pat paskolos gavėjas tūri teisę grąžinti prieš terminą neatlygtinės paskolos sumą tik tuo atvėju, jeigu paskolos sutartyje nebuvo nustatyta ko kito. Atlygintinės paskolos sumą šalis turi teisę grąžinti prieš terminą tik gavus paskolos davėjo sutikimą.
Kiekvienas paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų. Paskolos sumą pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui arba jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaita banke momento (CK 6. 873 str. 5 p.). Tais atvėjais, kai paskolos dalyku yra pinigai, paskolos gavėjas privalo grąžinti tik tą pinigų sumą, kurią buvo pasiskolinęs, neatsižvelgiant į piniginio vieneto vertės pasikeitimus, jeigu sutartyje nebuvo numatyta kitaip.
Būna atvėju, kai paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos. Tada jis privalo sumokėti paskolos davėjui penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kuria sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ir sutartis nenumato kitokio palūkanų didžio. Bet jeigu viena ir kita paskolos sutarties šalis yra verslininkai arba privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą ji
ie turi sumokėti šešių procentų dydžio metines palūkanos, jeigu įstatymuose arba sutartyje nenurodyta kitaip.
Tais atvėjais, kada sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir laiku, tada antra sutarties šalis turi teisę iš paskolos gavėjo reikalauti likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis grąžinti prieš terminą.
Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskols sutartį tais atvėjais, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybės privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6. 875 str.). Neleidžiama ginčyti paskolos sutarties remiantis liūdytojų parodymais, jeigu tą paskolos sutartis turėjo būti rašytinės formos. Bet teismas gali tu nuostatų netaikyti, jei tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, o būtent kai:
1. yra kitokiu rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų;
2. sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės;
3. atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu;
4. atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liūdytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams ( CK 1. 93 str. 6 p.).

Tais atvėjais kada paskolos sutartyje buvo nurodyta sąlyga, kad paskolos gavėjas naudos paskolos sumą tam tikram tikslui, paskolos gavėjas privalo užtikrinti paskolos davėjui galimybę kontroliuoti, kad paskolą yra naudojama pagal paskirtį. Jeigu paaiškėja, kad paskolą yra naudojama ne pagal tikslą, tada yra pažeidžiamos CK nu

uostatos ir paskolos davėjas turi teisę reikalauti, kad paskolos davėjas grąžintų paskols sumą prieš terminą ir sumokėtų palūkanas, jeigu sutartyje nebuvo nurodyta kitaip.
Jeigu paskolos gavėjas išduoda vekselį, pagal kurį įsipareigoja suėjus vekselyje nurodytam terminui sumokėti gautą paskolą, tai tokiu atvėju paskolos sutarties santykiams taikomos CK normos kurios reglamentuoja paskolos sutarties sąlygas tiek, kiek jos nepreštarauja vekselius reglamentuojančiam įstatymui.
Įstatymas numato, kad paskolos sutartis gali būti sudaryta išleidžiant ir parduodant obligacijas. Obligacija – tai vertibinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens per obligacijoje nurodytą terminą obligacijos nominalią vertės dydžio sumą ar kitokį turtinį ekvivalentą. Taip pat obligacija suteikia jos turėtojui teisę gauti joje nurodytas palūkanas nuo nominalinės obligacijos vertės arba kitas turtines teises.
Jeigu paskola yra kilusi iš pirkimo pardavimo – pardavimo, nuomos ar kitokios sutarties, tai šalių susitarimu jį gali būti pakeista paskolos prievole. Toks skolos pakeitimas vadinasi novacija. Novacija nepreziumuojama, todėl visais atvėjais turi būti aiškiai ir neabejotinai pareikšta ir galima tik tais atvėjais, kai galioja ankstesnė prievolė. Novacija draudžiama taikyti prievolėms atlyginti žalą, padaryta dėl sveikatos sužalojimo arba gyvybės atėmimo, taip pat su šalių asmeniu susijusioms prievolėms. Novacija nelaikomas prievolės įvykdymo termino pratesimas ar sutrumpinimas, dokumento apie prievolės buvimą išdavimas ar šio dokumento pakeitimas, taip pat kitoks papildomas prievolės modifikavimas.

KREDITAVIMAS

Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas (CK 6.881 str. 1p.). Skirtingai nuo paskolos sutarties, kreditavimo sutartis visais atvejais privalo būti rašytinė. Jeigu šis reikalavimas yra neįvykdytas, kreditavimo sutartis negalioja.
Pagal CK normas, kreditorius turi teisę atsisakyti visiškai ar tik dalinai suteikti kredito gavėjui sutartyje numatytą kreditą tik tais atvėjais, jei paaiškėjo aplinkybės, akivaizdžiai patvirtinančios, kad suteiktas kreditas laiku grąžintas nebus. Tuo tarpu, kredito gavėjas turi teisę atsisakyti priimti kredita (visiškai ar iš dalies) pranešdamas apie tai iki sutartyje nustatyto kredito suteikimo termino kreditoriui, bet tik tais atvejais, jeigu sutartyje nebuvo numatyta kitaip.
Tais atvejais, jeigu kredito gavėjas pažeidžia sutartyje nustatyta kredito tikslinio naudojimo pareigą ir naudoja paskolos sumą ne pagal tą tikslą, kuris buvo nurodytas sutartyje sutarties sudarymo momentu, tai kreditorius turi teisę atsisakyti toliau kredituoti paskolos gavėją ir pareikalauti prieš terminą grąžinti suteikta kreditą.
Kreditavimo sutarties šalys gali sudaryti kreditavimo prekemis sutartį, kurioje nustatoma vienos šalies pareiga perduoti kitai šaliai pagal rūšies požimius apibūdintus daiktus (CK 6.884 str. 1 p.). parduodamu daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, tai tokiu atveju įprastus reikalavimus. Reikalavimai daiktui yra:
1. pardavėjas neatsako pagal CK 327 srr. 1 p. reikalavimus už bet kokį daiktų neatitikimą, jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį naetitikimą;
2. pardavėjas pagal sutartį ir CK atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja vėliau;
3. pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris atsiranda po nuosavybės teisės perejimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja vėliau ir kuris yra bet kokios pardavėjo prievolės pažeidimo pasekmė, įskaitant garantijos, kad tam tikrą laiką prekės bus tinkamos naudoti pagal paskirtį arba išlaikys aptartas savybes ar charakteristikas, pažeidimą;
4. pirkėjas netenka teisės remti daiktų neatitikimu, jeigu jis per protingą laiką po to, kai neatitikimą pastebėjo ar turėjo pastebėti, apie tai nepraneša pardavėjui ir nenurodo, kokių reikalavimų daiktas neatitinka (CK 6. 327 str.).
Jei kreditavimo sutarties vykdymas yra susijęs su piniginų ar pagal rūšies požymius apibūdintų daiktų perdavimu kitos šalies nuosavybėn, tai tokiu atveju šalys sutartyje gali numatyti kredito suteikimą. Kreditas gali būti suteikiamas avansą, išankstinį apmokėjimą, prekių, darbų ar paslaugų apmokėjimą atidedant ar išdėstant (komercinis kreditavimas, CK 6. 885 str. 1p.).

VARTOJIMO KREDITAS

Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia ar įsipareigoja suteikti kredito gavėjui fiziniam asmeniui (vartotojui):
1. kreditą atidėto apmokėjimo, taip pat mokėjimo išdėstymo (apmokėjimo dalimis) būdu;
2. kreditus, įskaitant einamosios sąskaitos kreditą bendrosios vienkartinės sumos kreditą ir daiktui ar paslaugai pirkti teikiamą kreditą (CK 6. 886 str. 1 p.)
Vartojimo kredito sutartimi taip pat laikomas pirkimo – pardavimo išsimokėtinai (išperkamosios nuomos) ar kita panašaus pobūdžio sutartis, kai daiktai, esantys sutarties dalyku, vartotojo nuosavybėn pereina per šioje sutartyje nustatyta terminą sumokėjus daikto kainą, kredito palūkanas bei kitus sutartyje nustatytus mokesčius.
Vartojimo kredito sutartis (taip pat kaip ir kreditavimo sutartis) turi būti rašytinė ir vienas sutarties egzempliorius privalo būti įteiktas kredito gavėjui. Kilus ginčui, sutarties egzemplioriaus įteikimo kredito gavėjui gaktą privalo įrodyti kredito davėjas.
Vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta:
1. kredito suma arba kredito limitas, jeigu toks yra;
2. metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios kredito gavėjo išlaidos;
3. kredito grąžinimo terminas arba, jeigu kreditas turi būti grąžinamas dalinėmis įmokomis, – kiekvienos įmokos sumą ir mokėjimo laikas;
4. daiktu ar paslaugai pirkti skirto kredito atveju – daikto (paslaugos) kaina ir bendra kredito suma;
5. kredito gavėjo teisė grąžinti kreditą nesibaigus jo grąžinimo laikui;
6. metinės kredito grąžinimo normos keitimo sąlygos ir tvarka, jeigu tokia galimybė yra nustatyta sutartyje, su sąlyga, kad pakeitimų negali daryti kredito davėjas vienašališkai (CK 6. 887 str. 3 p.).
Sutartyje taip pat privalo būti nurodyta kredito draudimo vertė ir sąlygas, kuriomis draudimo suma bus pervesta kredito davėjui, tais atvejais, jeigu kredito gavėjas privalo pateikti kredito draudimą.
Vartojimo kredito sutarties sudarymo metu kredito gavėjas turi būti raštu įformintas apie:
1. teikiamo kredito apribojimus, jei tokių yra;
2. metinę palūkanų normą ir mokesčius, taikomus nuo sutarties sudarymo, ir sąlygas, kuriomis esant jie gali būti keičiami;
3. sutarties pakeitimo procedūra (CK 6. 887 str. 5 p.).
Visada yra nurodoma metinė kredito grąžinimo norma. Rašytiniame pasiūlyme nurodomas bendros kredito sumos apskaičiavimo pavyzdys.
Jeigu vartojimo kredito sutartyje nėra nurodytos privalomos sąlygos arba sutartyje yra nurodyta klaidinga informacija, tokiu atveju kredito gavėjas turi teisę atsisakyti sutarties: kredito gavėjas turi kreditą grąžinti, bet jis neprivalo mokėti sutartyje nustatytų palūkanų ir kitų mokesčių. Kredito gavėjas taip pat turi teisę grąžinti kreditą nesibaigus jo grąžinimo laikui, tačiuau sumoka iki kredito grąžinimo dienos priskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius.
Tuo tarpu kredito davėjas savo iniciaciva turi teisę nutraukti sutartį, jeigu yra abi šios sąlygos:
1. mokėjimas yra uždelstas daugiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip dešimt procentų bendros kredito sumos;
2. nebuvo sumokėta per dvi savaitės nuo papildomo pranešimo įteikimo kredito gavėjui (CK 6. 889 str.).
Tais atvejais, kada kredito gavėjas ir kredito davėjas sudaro sutartį dėl tam tikrų daiktų arba pirkimo finansavimo, o tarp kredito davėjo ir pardavėjo arba paslaugos teikėjo yra sudaryta sutartis dėl šių daiktų pardavimo arba paslaugų teikimo finansavimo, pardavėjas ar paskolos teikėjas nevykdo arba netinkamai vykdo savo sutartinius įsipareigojimus, kredito gavėjas turi teisę:
1. sustabdyti savo prievolės pagal kredito sutartį vykdymą;
2. reikalauti, kad kredito davėjas grąžintų jau sumokėtas įmokas (CK 6. 891 str.).
Kredito gavėjas gali pasinaudoti aukščiau minėtomis teisėmis tik po to, kai jis kreipėsi į pardavėją arba paslaugų teikėją su prašymų tinkamai įvykdyti sutartį, tačiau per protingą terminą po tokio kreipimosi pirkimo – pardavimo ar paslaugų sutarties sąlygos nebuvo įvykdytos.
Kredito davėjui yra draudžiama į kredito gavėjo įmokas priimti vekseliais, čekiais ar skolos raštais.
Jeigu buvo pažeistos kredito gavėjo arba kredito davėjo teisės, tai tokiu atveju jie turi teisę jas ginti teismo tvarka arba per vartotojų teises ginančias institucijas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas.
2. Lietuvos teismų praktika Nr. 1, 2002m. (137, 209, 322 psl.).
3. Lietuvos teismų praktika 1991 01 17 – 2000 06 16. (141, 681, 797 psl.).

Leave a Comment