Vydūnas

Kantų ir Tilžės mokytojas, atostogų metu studijavęs Greifsvaldo, Halės, Leipcigo, Berlyno universitetuose, teosofų draugijos narys, susikūrė žmogaus ir pasaulio tobulinimo filosofiją, kuri atmetė revoliucinį veiksmą, ardantį „aukščiausios išminties” valdomą evoliucijos planą. Žmogus Vydūnui yra absoliuto kibirkštis, determinuota ne aplinkos, o savo dvasinės esmės, kuri yra tapati su pasaulio visuma,
Vydūno – visų pirma filosofuojančio moralisto, švietėjo, neprievartinio priešinimosi teoretiko ir praktiko, o ne tiek menininko literatūrinė kūryba susijusi su jo paties 1895 m. įsteigtos Tilžės giedotojų draugijos veikla. Lietuviškų dainų ir vaidinimų vakarams, paažadinusiems ne vieną lietuvninką, reikėjo dramos tekstų. Giedotojų choro dirigentas pats ėmė kurti „pasakiškus vaidinimus”, komedijas, misterijas, tragedijas, kurios buvo vaidinamos Rambyno kalne, Ragainėje, Klaipėdoje, Šilutėje ir kt. Tarp išspausdintų daugiau kaip 30 kūrinių didelė dalis vienareikšmių komedijų („Kur prots” (1907), „Piktoji gudrybė” (1908), „Smarkusis Kruša” (1913), „Avelė” (1929), ir kt.) išjuokiančių nutautėjusio lietuvninko svetimumą savo paties prigimčiai, taip pat alegorinių-didaktinių pasakų („Sigutė” (1914), „Ragana” (1918) ir kt.).
Draminėje trilogijoje „Amžina ugnis” (1912-1913) išskleisti svarbiausi tautinio idealizmo argumentai:
1. Senovės lietuvių kultūra pranašesnė už „šių dienų aukščiausius Europos kultūros išmanymus”;
2. Tautos gyyvybė yra „amžina ugnis”, kuri neužges, kol bus žmonių, ieškančių, „kas aukšta, gera, kas gražu ir šventa”.
Atgyja daukantiškoji pagoniškos Lietuvos vizija: tauta buvo stipri ir tyra, kol laikėsi savo tikėjimo. Sakraline rimtimi apgaubtos scenos: nekalta mergelė neša taurėje liepsnojančią šventą ug

gnį aplink gimtuosius namus; aplink Romuvos aukurą sustoja 6 žyniai ir 12 baltai apsirengusių vaidilučių, o krivė skaito maldą amžinai, neregimai dievybei. Romuva, kur dega amžinoji ugnis ir žmonės ateina parsinešti jos žarijų savo namams, yra dvasinės lietuvių gyvybės saugotoja. Lietuvos krikštas išardo šitą tautos savito tikėjimo ir papročių tvirtovę. Tik paskutinioji vaidilutė Gražvyda iš po sugriauto aukuro išneša šventą ugnį, dalina ją žmonėms. Tautiškumo gelbėjimo misiją Vydūnas, kaip ir Daukantas, skiria moteriai, kuriai dievai „veria amžinybės akį”.
Įsijungti į Didžiosios Lietuvos mėgėjų teatro repertuarą Vydūno kūriniams gerokai trukdė ypatinga rašyba ir archaiškos lytys, išsilaikiusios Mažosios Lietuvos literatūrinėje kalboje. Užaugęs dviejų kultūrų sankirtoje, Vydūnas nebejautė spontaniško gimtosios kalbos gyvybingumo ir neretai kalbėjo vokiškos sintaksės vertiniais.