Parlamento teise

1. Konstitucijos samprata (Konstitucinio Teismo jurisprudencijos pagrindu).Konstitucija – antimažoritarinis aktas; ji gina individą. Valstybė yra konstituciškai įpareigota teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ar ribojimo, nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones.Valstybės Konstitucija yra aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas, grindžiantis šalies teisės sistemą. Tai reiškia, kad visi kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Pakeitus ją, iškyla anksčiau priimtų teisės aktų atitikimo naujai Konstitucijai, jų suderinimo ir galiojimo klausimas. Paprastai valstybėse, priimančiose naują Konstituciją, priimami ir specialūs įstatymai, kuriais reglamentuojama, kokia apimtimi galioja anksčiau priimti įstatymai, kaip ir per kiek laiko galiojantys įstatymai turi būti suderinti su Konstitucija. Teisės moksle ir istorijoje yra žinomi įvairūs teisiniai šio klausimo sprendimo būdai. 1992 m. spalio 25 d. referendume kartu suLietuvos Respublikos Konstitucija priimtame įstatyme “Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos” yra įtvirtintas teisės perimamumo ir laipsniško galiojančių įstatymų suderinimo su nauja Konstitucija principas. Tuo siekiama, kad, Konstitucijos pagrindu kuriant naują teisės sistemą, šalyje nebūtų teisės spragų arba kolizijų. Minėto įstatymo 2 straipsnyje nustatyta: “Įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis”. Aiškinant Konstituciją yra taikomi įvairūs teisės aiškinimo metodai: sisteminis, istorinis, teleologinis, loginis ir kt. Vien pažodinio aiškinimo metodo, kuriam pareiškėjas teikia prioritetą, nepakanka, nes šis metodas neleidžia “matyti” Konstitucijos kaip visumos, vien pažodžiui perskaičius Konstituciją yra iškraipoma teisinio reguliavimo esmė. Visos Konstitucijos nuostatos tarpusavyje yra susijusios ne tik formaliai, bet ir pagal turinį, jos sudaro vientisą ir darnią sistemą. Konstitucija – tai aukščiausios teisinės galios aktas. Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas jų dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė. Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suverenitetopriklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu bei jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu. Konstitucijoje yra nustatyti žmogaus ir valstybės santykių,viešosios valdžios formavimo ir funkcionavimo, Tautos ūkio, vietos savivaldos, kitų svarbiausių visuomenės ir valstybės gyvenimo santykių pagrindai. Priėmusi Konstituciją pilietinė Tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės, bendrogyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį. Tauta Konstituciją keičia tiesiogiai arba per savo demokratiškai išrinktus atstovus ir tik pagal pačioje Konstitucijoje nustatytas taisykles. Konstitucija yra aukščiausioji teisė. Ji nubrėžia gaires visai teisės sistemai – visa teisės sistema kuriama Konstitucijos pagrindu. 2. Teisingumas, atvira, darni pilietinė visuomenė, teisinė valstybė būtų neįmanomi, jeigu visa valstybės valdžia būtų sutelkta kurioje nors vienoje valstybės valdžios institucijoje. Konstitucijoje įtvirtinta tokia valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąranga ir jų formavimo tvarka, kad tarp valstybės valdžios institucijų būtų pusiausvyra, kad vienų valstybės valdžios institucijų galios būtų atsvara kitų valstybės valdžios institucijų galioms, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos veiktų darniai, vykdytų savo konstitucinę priedermę tarnauti žmonėms, kad ginčus dėl valstybės valdžios institucijoms pagal Konstituciją priklausančių galių spręstų Konstitucinis Teismas, kad visos valstybės valdžią vykdančios institucijos – Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Teismas, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie eidami savo pareigas besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.Lietuvos Respublikos Konstituciją, kaip pagrindinį įstatymą, galima apibūdinti šiais bruožais:1. Konstitucija nustato pamatinius konstitucinės santvarkos principus, o tai sudaro pirminę norminę bazę kaip kitoms konstitucinėms nuostatoms, taip ir visai veikiančių įstatymų sistemai.Konstitucijoje įtvirtinta Seimo, Respublikos Prezidento rinkimų tvarka ir įgaliojimai, teisminės valdžios ir vietos savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos principai.Didelis dėmesys konstitucijoje skiriamas žmogaus teisėms ir laisvėms, kurių gynimui valstybės valdžia įpareigota sudaryti pakankamas materialines ir teisines garantijas. Konstitucijoje reglamentuojami nuosavybės teisės irjos gynimo pagrindai, visuomenės ir valstybės santykiai. Įteisintas valdžių pasidalijimas, kurios turi atlikti tris funkcijas: kurti įstatymus, nustatyti bendras normas – tai atlieka Seimas, taikyti ir vykdyti įstatyi-nus – tai Vyriausybės kompetencija, ir vykdyti teisingumą – tai teismo prerogatyva. Konstitucijos priežiūrą vykdo tik viena atskira institucija, izoliuota nuo kitų valdžios sistemų. Tai – Konstitucinis Teismas, kuris atitinka Europos teisinės priežiūros modelį.2. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. (6 str.). Konstitucijos 30 str. asmenims, kurių konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, suteikia teisę kreiptis į teismą. Tiesioginio taikymo klausimai sprendžiami sunkiai, nes ne visada yra galimybės realizuoti konstitucines nuostatas per materialinės teisės šakos normas, o, be to, būtina laikytis tvarkos, kurią nustato procesinės teisės normos. Todėl, manome, kad tiesiogiai taikytinos tik tos Konstitucijos normos, kurių nereikia papildomai konkretizuoti kitomis teisės normomis. Veikianti Konstitucija neduoda išsamių atsakymų į visus visuomeninius santykius. Joje yra 48 blanketinės normos, nukreipiančios į esamus ar dar nesamus įstatymus, reglamentuojančius tos ar kitos sferos teisinius santykius.3. Konstitucijos aukščiausiąją teisinę galią liudija 7 str. teiginys, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Esant tokiems prieštaravimams galioja tik Konstitucija.

2. Konstitucinių įstatymų samprata (Konstitucinio Teismo jurisprudencijos pagrindu).Konstituciniai įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai, jais negalima apriboti ar paneigti galimybės tiesiogiai taikyti Konstituciją. Be to, konstituciniai įstatymai prieš juos priimant turi būti įrašyti į konstitucinių įstatymų sąrašą. pagal Konstituciją konstituciniai yra tie įstatymai, kurie tiesiogiai nurodyti Konstitucijoje ir yra priimti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, taip pat įstatymai,

įrašyti į konstitucinių įstatymų sąrašą ir priimti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas.” Konstituciniai įstatymai nuo kitų įstatymų skiriasi priėmimo ir keitimo tvarka. Ypatingą konstitucinių įstatymų vietą teisės aktų sistemoje lemia pati Konstitucija. Konstituciniai įstatymai negali būti keičiami ar panaikinami įstatymais. Taip užtikrinama, kad konstituciniais įstatymais sureguliuoti visuomeniniai santykiai įstatymais nebusreguliuojami kitaip, kad bus garantuojamas didesnis konstituciniais įstatymais reguliuojamų visuomeninių santykių stabilumas. Kartu pažymėtina, kad konstituciniai įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai, o įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams. Ar konstitucinis įstatymas neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymas – konstituciniam įstatymui, pagal Konstituciją sprendžia Konst Teismas.Ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams, sprendžia pirmą kartą Lietuvos valstybės istorijoje įsteigtas Konstitucinis Teismas, kurio sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami.4. Konstitucijai būdingas stabilumas irji apsaugota nuo skubotų korektyvų ir pataisymų. Tai garantuoja nustatyta griežta jos keitimo tvarka, kuri numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos XVI skirsnyje. Sumanymą tai padaryti turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip /4 visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkst. rinkejų, o nepaprastos padėties ar karo padėties metu Konstitucija negali būti taisoma.Konstitucijos 1 str. nuostata “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę. Pirmojo skirsnio “Lietuvos valstybė” bei XIV skirsnio “Konstitucijos keitimas” nuostatos gali būti keičiamos tik referendumu.Konstitucijos pataisos dėl kitų konstitucijos skirsnių turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du kartus, tarp kurių turi būti daroma ne mažesnė kaip 3 mėn. pertrauka. Įstatymo projektas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip % visų Seimo narių. Nepriimta Konstitucijos pataisa Seimui iš naujo svarstyti gali būti teikiama ne anksčiau kaip po metų.Priimtą įstatymą dėl Konstitucijos keitimo pasirašo Respublikos Prezidentas ir ne vėliau kaip per 5 dienas oficialiai paskelbia. Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, šis įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo įsigalioja ne anksčiau kaip po vieno mėnesio nuojo priėmimo.Per 7 metus nuo naujosios Konstitucijos priėmimo pagrindinis valstybės įstatymas buvo keistas du kartus.Šalinant kliūtis Lietuvos integracijai į Europos Sąjungą, 1996 m. birželio 20 d. Seimas nutarė papildyti Konstitucijos 47 straipsnį, suteikdamas teisę įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus ne tik Lietuvos, bet ir užsienio subjektams. Tais pačiais metais (1996 12 12) buvo priimta ir antroji Konstitucijos (119 straipsnio) pataisa dėl savivaldybių tarybų kadencijos pratęsimo nuo dvejų iki trejų metų.Apskritai naujoji Lietuvos Respublikos Konstitucija – tai tvirtas Lietuvos valstybės, jos teisinės sistemos pagrindas, įkūnijantis prigimtines žmogaus teises bei laisves gerbiančią teisinę valstybę.

3. Seimo statuto, kaip teisės akto, ypatumai.Pagal Konstitucijos 76 straipsnį Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, turintis įstatymo galią. Šiame kontekste paminėtina, kad nuostatos, jog Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, negalima aiškinti vien lingvistiškai, t. y. kaip reiškiančios, kad Seimo struktūrinių padalinių įgaliojimai gali būti nustatyti tik Seimo statute;antai tam, kad galėtų vykdyti savo konstitucines funkcijas, Seimui gali prireikti sudaryti ir tokius struktūrinius padalinius, kurie turėtų įgaliojimus įvairių valstybės ar savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu. Tokie įgaliojimai gali būti susiję su informacijos apie tam tikrus valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas gavimu iš valstybės ar savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų; šis informacijos gavimas negali priklausyti nuo to, ar atitinkamos institucijos, kiti asmenys yra atskaitingi Seimui, ar ne; jeigu reikia nustatyti Seimo struktūrinio padalinio valdingus įgaliojimusSeimui neatskaitingų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu (įskaitant teisę reikalauti tokios informacijos, kurios pateikimą reglamentuoja įstatymai), tokie Seimo struktūrinio padalinio įgaliojimai turi būti nustatomi įstatymu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas).

4. Seimo, kaip Tautos atstovybės, konstitucinė koncepcija.Seimas, kaip Tautos atstovybė, per kurią Tauta vykdo aukščiausią suverenią galią, veikia pagal Konstitucijoje jam Tautos nustatytus įgaliojimus.Seimas – Tautos atstovybė. Konstitucinė Seimo, kaipTautos atstovybės, prigimtis lemia ypatingą jo vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje, jo funkcijas bei įgaliojimus, būtinus funkcijoms vykdyti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas). 2. Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, vykdo klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas: Seimas leidžia įstatymus (įstatymų leidybos funkcija), vykdo vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų (išskyrus teismus) parlamentinę kontrolę (kontrolės funkcija), steigia valstybės institucijas, skiria ir atleidžia jų vadovus bei kitus valstybės pareigūnus (steigiamoji funkcija), tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas (biudžetinė funkcija), ir kt. (Konstitucinio Teismo2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. liepos 1 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad minėtos Seimo, kaip demokratinės teisinės valstybės Tautos atstovybės, funkcijos yra konstitucinės vertybės, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, kiti teisėkūros subjektai negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiamos minėtos Seimo konstitucinės funkcijos arba būtų suvaržomos galimybėsjas vykdyti, nes taip būtų kliudoma Seimui – Tautos atstovybei efektyviai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas). Teisės aktais turi būti nustatyta tokia Seimo struktūra ir darbo tvarka, apibrėžti tokie Seimo santykiai su kitomis valstybės institucijomis, įtvirtintas toks Seimo nario teisinis statusas, kad Seimas – Tautos atstovybė galėtų vykdyti savo konstitucines funkcijas, o Seimo nariai galėtų nepertraukiamai vykdyti savo, kaip Tautos atstovų, konstitucinius įgaliojimus ir eidami savo pareigas vadovautųsi Konstitucija, valstybėsinteresais, savo sąžine, nebūtų varžomi jokių mandatų. Leisdamas įstatymus, vykdydamas kitas funkcijas Seimas, taip pat kiekvienas Seimo narys yra saistomi Konstitucijos, konstitucinių įstatymų ir įstatymų, taip pat Seimo statuto, turinčio įstatymo galią.

“Seimo konstitucinės funkcijos, Konstitucijoje įtvirtinti Seimo įgaliojimai suponuoja Seimo įgaliojimus kiekvienu atveju, kai iškyla būtinybė spręsti kurį nors Seimo konstitucinei kompetencijai priskirtą klausimą, siekti gauti išsamią, objektyvią informaciją, reikalingą atitinkamiems sprendimams priimti. Būtinybė turėti tokią informaciją reiškia, kad prireikus Seimas gali ne tik pasikliauti visuotinai žinomaar valstybės institucijų, kitų asmenų jam pateikiama informacija, bet ir pats imtis aktyvios veiklos, kad tokia išsami, objektyvi informacija būtų gauta. Taigi Seimas prireikus gali pats atlikti tyrimą, kad būtų surinkta informacija apie tam tikrus valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas. ŠiSeimo veikla nuosekliai išplaukia iš jo, kaip parlamento,paskirties, iš jo konstitucinių funkcijų ir konstituciniųįgaliojimų.” 5. Pagal Konstituciją Seimas privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos gauti jo konstituciniams įgaliojimams vykdyti reikalingą informaciją. Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad Seimas, turėdamas įgaliojimus kiekvienu atveju, kai iškyla būtinybė spręsti kurį nors Seimo konstitucinei kompetencijai priskirtą klausimą, gauti išsamią, objektyvią informaciją, reikalingą atitinkamiems sprendimams priimti, ir turėdamas diskreciją sudaryti savo struktūriniuspadalinius, nustatyti jų kompetenciją, formuluoti jiems tam tikrus uždavinius, turi ir diskreciją sudaryti tokius savo struktūrinius padalinius, kuriems būtų pavedama atlikti tyrimą, kad būtų surinkta informacija apie tam tikrus valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančiasproblemas. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją Seimas, turėdamas diskreciją nustatyti savo struktūrą, turi ir diskreciją sudaryti savo struktūrinius padalinius, jis taip pat turi diskreciją nustatyti savo struktūrinių padalinių pavadinimus, kompetenciją, sudėtį, jų tarpusavio santykius, veiklos trukmę, formuluoti jiems tam tikrus uždavinius; tai nustatydamas Seimas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų.

5. Seimo funkcijos, Seimo veiklos nepertraukiamumas.Parlamento paskirtis – įstatymų leidyba. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė pirmiausia priklauso parlamentarams. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė suvokiama kaip įstatymo projekto pateikimas. Ši teisė gali būti realizuojama išsakant tam tikrą pasiūlymą dėl įstatymo. Ši teisė laikoma realizuota, kai subjektas pateikia parlamentui siūlymą priimti įstatymo projektą. Jis užfiksuojamas įstatymų projektų sąraše. Turi būti įtraukiamas į svarstymo procedūrą. Bet tą siūlymą gali teikti tik tas subjektas, kuris turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Tas projektas užregistruojamas ir turi būti pradėta svarstymo procedūra. Parlamentas neapsiriboja vien įstatymų leidyba. Nors tai pagrindinė jo funkcija. Kalbant apie kitus parlamento įgaliojimus, pažymėtina, kad kai kurie jų yra tradiciniai, būdingi daugeliui parlamentų, tačiau yra ir specifinių, kuriuos turi tik kai kurie parlamentai.Įgaliojimai finansų srityje. Finansinių įstatymų leidimas. Prie šių įgaliojimų priskiriami:1. Mokesčių nustatymas. 2. Biudžeto tvirtinimas. Įgaliojimai formuojant valdžios institucijas. Parlamentas dažnai dalyvauja steigiant svarbiausias valstybės institucijas, skiriant jų vadovus. Taigi, parlamentas:1. Formuoja vyriausybę. 2. Dalyvauja formuojant teisminę valdžią. 3. Sprendžia ir kitų aukščiausių valstybės pareigūnų skyrimo klausimus. Teisminiai įgaliojimai.1. Amnestija. Tai atleidimo nuo bausmės už padarytus nusikaltimus. 2. Impičmentas (apkalta). Įgaliojimai užsienio politikos srityje.Denonsacija – pasirašytos tarptautinės sutarties panaikinimas, atšaukimas. Paprastai tarptautinės sutartys denonsuojamos, kai kyla konfliktai tarp valstybių.Įgaliojimai gynybos ir saugumo srityje.1. Karo stovio skelbimas tam tikroje valstybės dalyje. Karo stovis išprovokuojamas kariniais konfliktais. 2. Nepaprastos padėties įvedimas.

6. Seimo nario laisvo mandato konstitucinė samprata. Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų.” Šioje konstitucinėje nuostatoje yra įtvirtintas laisvas Seimo nario mandatas. Laisvo mandato esmė – Tautos atstovo laisvė įgyvendinti pagal Konstituciją ir įstatymus jam suteiktas teises bei pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais, nepripažįstant teisės atšaukti Seimo narį. Tai reiškia, kad negalimas imperatyvus mandatas (Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 26 d. nutarimas). Taigi Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalies paskirtis – įtvirtinti laisvą Seimo nario mandatą kaip vieną iš Seimo narių veiklos savarankiškumo ir lygiateisiškumo garantijų.Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas Seimonario laisvo mandato principas reiškia, kad Seimo narys, vadovaudamasis Konstitucija, valstybės interesais ir savo sąžine, gali nuspręsti, kaip balsuoti. Parlamentinėje demokratijoje parlamento nario negalima priversti balsuoti taip, kaip jam nepriimtina. Parlamento sprendimai grindžiami daugumos principu, užtikrinančiu konstruktyvią atstovaujamosios valdžios veiklą. Parlamento mažumai būtina sudaryti galimybes atstovauti savo rinkėjams, reikšti jų valią, bet tai negali paneigti ir daugumos principo, kuriuo vadovaujantis priimami sprendimai, Seimo nario laisvo mandato, Seimo narių lygybės.Tuo tarpu pagal Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalį Seimas turi pareigą artimiausiame posėdyje sudaryti laikinąją kontrolės ar tyrimo komisiją, jeigu to raštu pareikalauja ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė. Tai gali reikšti bendros minėtų komisijų sudarymo tvarkos išimtį: komisija turi būti sudaroma privalomai. Pagal susiklosčiusią praktiką minėtos komisijossudaromos priimant Seimo nutarimus. Tačiau jeigu parlamento mažumos (ne mažesnės kaip 1/4 Seimo narių grupės) iniciatyva tampa privaloma Seimui, įgyvendinant parlamento funkcijas mažos politinės grupės atsiduria geresnėje padėtyje negu didelės.kad Seimo nario laisvo mandato konstitucinio principo negalima aiškinti kaip įtvirtinto tik Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje; šis konstitucinis principas įvairiais aspektais atsispindi ir kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse), inter alia įtvirtinančiuose Seimo nario konstitucinį teisinį statusą. Iš Konstitucijoje įtvirtinto Seimo nario laisvo mandato principo kyla Seimo nario teisė savo nuožiūra balsuoti priimant bet kurį Seimo sprendimą – kiekvienu klausimu balsuoti pagal savo sąžinę. Seimo nario laisvas mandatas suponuoja tai, kad Seimo narys tiek kartu su kitais Seimo nariais inicijuodamas Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymą, tiek dalyvaudamas priimant Seimo sprendimą dėl Seimo laikinosios komisijossudarymo, tiek dalyvaudamas Seimo laikinosios tyrimo komisijos veikloje, tiek dalyvaudamas priimant Seimo sprendimą dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos veiklos bei jos rezultatų įvertinimo turi vadovautis tik Konstitucija, valstybėsinteresais ir savo sąžine (Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalis) – ši jo laisvė negali būti varžoma rinkėjų priesakais, jį iškėlusių politinių partijų ar organizacijų politiniais ar

kitokiais reikalavimais, kitų Seimo narių valia. Paminėtina, kad Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime (išskyrus asmens įžeidimą ar šmeižtą) negali būti persekiojamas (Konstitucijos 62 straipsnio 3 dalis).

7. Reikalavimai asmeniui, kuris gali būti renkamas Seimo nariu.Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje.Seimo nariais negali būti renkami asmenys, kurie likus 65 dienoms iki rinkimų yra nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, asmenys teismo pripažinti neveiksniais, taip pat asmenys, rinkimų dieną atliekantys tikrają karo arba alternatyviają karo taraybą, taip pat likus 65 dienoms iki rinkimų neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai.

8. Konstitucinės nuostatos „nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei” turinys.Nagrinėjamos bylos kontekste būtina aiškinti konstitucinės sąvokos “nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei” turinį. Visų pirma reikėtų pabrėžti, kad ši sąvoka yra abstraktaus pobūdžio, t. y. ją reikėtų suprasti kaip bet kurią priesaiką ar pasižadėjimą užsienio valstybei. Antra, aiškinant šią sąvoką būtina prisiminti ir svarbiausius tikslus, dėl kurių ji (kartu su kitomis sąlygomis) Konstitucijoje buvo suformuluota. Tai iš esmės politiniai tikslai: užtikrinti aukščiausios politinės valstybinės institucijos, įkūnijančios valstybėje teisinės tautos atstovavimo idėją, tinkamą suformavimą. Akivaizdu, kad tautaiatstovauja tik tos valstybės piliečiai, žinantys ir sugebantys išreikšti savo bendrapiliečių lūkesčius bei interesus, suvokiantys ir galintys formuoti savo valstybės politinę valią. Taigi bet kokie politinio pobūdžio įsipareigojimai užsienio valstybei – tiek kylantys iš formaliai duotospriesaikos ar pasižadėjimo, tiek atsirandantys kaip politinė pareiga ar politinio lojalumo reikalavimas, susijęs su kitos valstybės pilietybės turėjimu, turėtų būti traktuojami kaip pasižadėjimas užsienio valstybei. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad svarbiausias būdas konstitucinei sąlygai – būti “nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei” – įvykdyti yra užsienio valstybės pilietybės atsisakymas. Suprantama, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas tokį minėtos konstitucinės normos turinį, gali nustatyti ir papildomus reikalavimus šiai konstitucinei nuostatai vykdyti. Tačiau bet kokiu atveju įstatymo normos turi būti suformuluotos pakankamai aiškiai, kad būtų užkirstas kelias nevienodam konstitucinių normų interpretavimui. Asmenys, kurie yra davę kitų valstybių piliečio priesaiką, turi raštu jos atsisakyti ir nurodyti anketoje, kaip ir kada jie tai padarė.Aukščiausieji valstybės pareigūnai yra lojalūs savo valstybei, kai jų ištikimybė ir patikimumas nekelia jokių abejonių. Tokie asmenys negali būti susiję priesaika ar pasižadėjimu su užsienio valstybe (būti užsienio valstybės piliečiais). Tai jie turi pagrįsti užsienio valstybių, su kuriomis buvo susiję priesaika ar pasižadėjimu (kurių piliečiais buvo), nustatyta tvarka atsisakydami priesaikos, pasižadėjimo (pilietybės).

9. Konstitucinės nuostatos „nebaigęs atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį turinys.2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kuris nebaigė atlikti teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės. Ši konstitucinė nuostata reiškia ir tai, kad jeigu asmuo buvo teismo nuteistas už nusikaltimo padarymą ir atliko jam teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, jis gali būti renkamas Seimo nariu. Šiame kontekste paminėtina, kad baudžiamajame įstatyme numatyti nusikaltimai gali būti ne tik sunkūs, bet ir nesunkūs, jie gali būti padaryti ne tik tyčia, bet ir dėl neatsargumo, jie gali būti labiau arba mažiau pavojingi, jie gali sukelti labai sunkius padarinius ir tokius padarinius, kurie nėrasunkūs, jie gali būti savanaudiški arba nesavanaudiški, susiję su einamomis pareigomis (tarnyba) arba su jomis nesusiję ir t. t. Nusikaltimo padarymas savaime nereiškia, kad asmuo kartu pažeidė Konstituciją ar sulaužė priesaiką, kad asmuo savo veikloje nesivadovavo Konstitucija, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais ir pan. Kai kurie nusikaltimai gali būtiir tokio pobūdžio, kad jie tiesiogiai nėra susiję suKonstitucijoje numatytos priesaikos sulaužymu, su šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu. Todėl pačioje Konstitucijoje (56straipsnio 2 dalis) yra expressis verbis nustatyta išimtis padarinių, kurie atsiranda dėl to, kad asmuo apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš užimamų pareigų, buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas už nusikaltimo padarymą, atžvilgiu. Iš Konstitucijos 74 straipsnio ir 56 straipsnio 2 dalies nuostatų kyla tai, kad nusikaltimas, kuriuo kartu nėra šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, nesukelia tokių pačių konstitucinių teisinių padarinių, kaip nusikaltimas, kuriuo kartu yra šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika. Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalis, pagal kurią asmuo, atlikęs teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, gali būti renkamas Seimo nariu, numatydama išimtį padarinių, kylančių pritaikius Konstitucijos 74 straipsnyje numatytą sankciją už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, atžvilgiu, reiškia, kad Konstitucijoje ne tik nėra nustatyta, kad Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kuris apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento pareigų už tokio nusikaltimo, kuriuo nebuvo šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, padarymą, – Konstitucija, darydama minėtą išimtį, expressis verbis leidžia tokį asmenį rinkti Seimo nariu.

10. Seimo nario imunitetai.Imunitetas: asmens neliečiamybė. Parlamento narys negali būti suimamas, apribojama jo laisvė be parlamento sutikimo. Tarp sesijų tokį sutikimą gali duoti vadovybė. Išimtis: jis gali būti suimamas be parlamento leidimo. Seiomo narys turi teisę nekliudomai lankytis visose įmonėse, įstaigose, organizacijose. Už s-mo nario teisėtų reikalavimų nevykdymą kaltam pareigūnui gali būti skiriama drausminė nuobauda, jis gali būti atleistas iš pareigų. S-mo nario asmuo neliečiamas. S-mo narys be s-mo sutikimo negali būti traukiamas baudž. atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip varžoma jo laisvė, išskyrus atvejus, kai jis užtinkamas nusikaltimo vietoje. Be imuniteto S-mo narys naudojasi indemniteto teise-S-mo narys negali būti persekiojamas už balsavimą ar kalbas s-me, bet už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendra tvarka.S-mo nario mandatą galima panaikinti tik apkaltos proceso tvarka.

3. Konstitucijos 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Respublikos Prezidento asmuo neliečiamas: kol eina savo pareigas, jis negali būti suimtas, patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Konstitucijos 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta: „Seimo nario asmuo neliečiamas.” Šiomis Konstitucijos nuostatomis yra įtvirtintas Respublikos Prezidento ir Seimo nario imunitetas. Imunitetas – tai asmens neliečiamybės papildomos garantijos, reikalingos ir būtinos to asmens pareigoms tinkamai atlikti. Respublikos Prezidento kaip valstybės vadovo ir Seimo narių kaip Tautos atstovų, įgyvendinančių jiems Konstitucijos ir įstatymų pavestas pareigas, imunitetas turi užtikrinti, kad Respublikos Prezidentas ir Seimas galėtų nekliudomai vykdyti Konstitucijoje nustatytas funkcijas, kad būtų užkirstas kelias galimam vykdomosios valdžios pareigūnų neigiamam poveikiui Respublikos Prezidentui ar Seimo nariams. Dėl šių tikslų Respublikos Prezidento ir Seimo nario asmens neliečiamybės papildomų garantijų nustatymas yra leistinas ir nepaneigia Konstitucijoje (29 straipsnis) įtvirtinto visų asmenų lygiateisiškumo principo.

11. Seimo nario darbo atlyginimas; draudimas gauti kitą atlyginimą.Seimo nario atlyginimo dydį ir mokėjimo tvarką nustato Seimas. Įstatymas dėl Seimo narių atlyginimo dydžio pakeitimo įsigalioja tik nuo naujai išrinkto Seimo pirmojo posėdžio dienos. Seimo nariams pareigūnams ir Seimo opozicijos lyderiui už atliekamą darbą mokamas papildomas atlyginimas, kurio dydį nustato įstatymas. Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą. Seimo nario atlyginimu už kūrybinę veiklą laikomas autorinis honoraras už meno kūrinius bei jų atlikimą, už publikacijas bei knygas, už medžiagą radijo ir televizijos laidoms, taip pat atlygis už pedagoginę bei mokslinę veiklą ne Seimo, jo komitetų ir komisijų posėdžių metu.”

14. Seimo struktūros nustatymo konstituciniai pagrindai.Lietuvos Respublikos Seimas 1993 m. gegužės 20 d. Priėmė Seimo statuto II dalį “Seimo struktūra” Konstitucijoje nėra nustatyta Seimo struktūra – joje nenumatyta nei Seimo valdyba, nei Seniūnų sueiga, nei komitetai, nei komisijos, nei frakcijos. Tai anaiptol nereiškia, jog šiųSeimo struktūrinių darinių sudarymas prieštarauja Konstitucijai. Konstitucijos 76 straipsnyje pabrėžiama: “Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas”. Tai reiškia, kad Konstitucija Seimui suteikė prerogatyvą nustatyti tokią vidaus struktūrą ir darbo tvarką, kuri užtikrintų galimybę įgyvendinti Konstitucijoje apibrėžtas valdžios galias ir sudarytų sąlygas kiekvienam Seimo nariui vykdyti Tautos atstovo įgaliojimus. Seimo struktūra – tai tokia Seimo statute nustatytų jo vidinių padalinių sistema, kuri turi užtikrinti parlamento darbingumą, efektyvų jo funkcionavimą, t.y. turi sukurti reikiamas sąlygas bei prielaidas Seimui nepertraukiamai įgyvendinti Konstitucijoje apibrėžtas jo funkcijas. Seimo vadovybė yra svarbiausia struktūrinių padalinių sistemos dalis, nes tik jos funkcijos nustatytos Konstitucijoje. Konstitucijoje įtvirtinta, kad pagrindinė Seimo darbo forma yra posėdžiai. Konstitucijos 66 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad Seimo posėdžiams vadovauja Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas. Nors čia minimos dvi Seimo vadovybės pareigybės, tačiau šios normos turinys turi organizacinės funkcijos prasmę, nes čia tik nurodoma, kas vadovauja Seimo posėdžiams, todėl negalima daryti išvados, kad šia norma yrareglamentuojami struktūros klausimai, t.y. nustatomas Seimo Pirmininko pavaduotojų skaičius. Pagal Konstituciją Seimo Pirmininkas yra Seimo pareigūnas, kuriam suteikiami savarankiški konstituciniai įgaliojimai, o Seimo Pirmininko pavaduotojas pagal Konstitucijos 66 straipsnio pirmąją dalį gali vykdyti tik vieną funkciją – vadovauti Seimo posėdžiams. Seimo Pirmininko konstitucinius įgaliojimus Seimo Pirmininko pavaduotojas įgyja tik Konstitucijos 89 straipsnyje numatytu atveju, t.y. tada, kai Seimo pavedimu jis laikinai eina Seimo Pirmininko pareigas.Atsižvelgiant į Seimo kaip įstatymų leidybos valdžios konstitucinį statusą, turi būti sukurta tokia Seimo struktūra ir demokratiniais principais pagrįsta darbo tvarka, kad šalyje esant bet kokiai situacijai Tautos atstovybė galėtų konstruktyviai, efektyviai ir nepertraukiamai įgyvendinti aukščiausią suverenią Tautos galią.Vienų rūmų parlamentas yra ir Lietuvos Seimas, kuris, priėmus 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją, atgavo savo tikrąjį istorinį vardą ir yra ankstesnių nepriklausomos Lietuvos Respublikos Seimų teisių ir tradicijų tęsėjas.Lietuvos Respublikos Konstitucija (V skirsnis), Seimo rinkimų įstatymas (1996 m. redakcija), Seimo statutas (1998 m. redakcija) reglamentuoja Seimo formavimo tvarką, jo sudėtį ir struktūrą, įgaliojimus, Seimo nario teisinę padėtį, įstatymų leidybos procedūrą, apie kurią buvo kalbėta anksčiau, Seimo priežiūrinę veiklą, apkaltos procesą bei kitus organizacinius veiklos klausimus. Parlamento narių lygybės ir laisvo mandato principų turi būti laikomasi ir kuriant parlamento vidines struktūras. Paprastai parlamentuose sudaromi dviejų rūšių struktūriniai dariniai: komitetai (arba komisijos) ir frakcijos (arba deputatų grupės). Pirmieji dariniai formuojami vadovaujantis parlamentinio darbo specializacijos principu, kuris užtikrina tinkamą dalykinį klausimų parengimą ir jų svarstymą parlamente. Antrosios grupės dariniai padeda realizuoti parlamento narių politines orientacijas ir tikslus (nebūtinai vien pagal jų partinę priklausomybę) bei užtikrina organizuotus parlamento narių grupių ryšius su parlamente atstovaujamomis politinėmis partijomis bei organizacijomis. Nustatant parlamento vidinę struktūrą, turi būti pasirenkami universalūs jos formavimo principai, užtikrinantys visų parlamento narių vienodas ir realias galimybes dalyvauti sudaromuose struktūriniuose dariniuose. Priešingu atveju ne visi parlamento nariai turėtų galimybes naudotis papildomomis teisėmis, nustatytomis struktūriniams dariniams, o tai reikštų, kad pažeidžiamas visų parlamento narių lygybės principas. Frakcijos yra Seimo struktūros padaliniai, todėl jų formavimo tvarkos, jų teisių ir pareigų nustatymas yra parlamento prerogatyva, kurią nulemia josavarankiškumas, kiek šio savarankiškumo neriboja Konstitucija. Nors frakcijos dažniausiai sudaromos pagal parlamento narių partinę priklausomybę, tačiau svarbiausia jų paskirtis yra užtikrinti parlamento darbingumą, efektyvų jo funkcionavimą. Todėl nepagrįstu reikia laikyti tokį Seimo statuto II dalies 5 skirsnio 25 straipsnio pirmosios dalies teiginį: “Politinės partijos ir politinės organizacijos bei jų koalicijos… sudaro… frakciją” (panašaus turinio formuluotės yra šio straipsnio antrojoje dalyje, taip pat Seimo statuto 9, 9-2, 26 straipsniuose). Parlamento frakcijas formuoja tik patys parlamento nariai vadovaudamiesi parlamento nustatyta frakcijų sudarymo tvarka(dažniausiai pagal pažiūras ir politinius tikslus), o ne politinės partijos, politinės organizacijos ar jų koalicijos, kaip tai nustatyta Seimo statuto 25 straipsnio pirmojoje dalyje. Nors frakcijos paprastai yra glaudžiai susijusios su politinėmis partijomis, tačiau tai nereiškia, kad frakcija yra politinė partija Seime, kad kiekviena savo atstovus Seime turinti partija kartu yra ir frakcija. Tokia išvada darytina iš Konstitucijoje įtvirtinto laisvo mandato principo.

15. Seimo frakcijos: formavimas, veiklos tvarka, teisės.Parlamentinės frakcijos

Parlamentinės frakcijos – tai neformali parlamentinės struktūros sudėtinė dalis. Dažnai yra nurodomas minimalus skaičius parlamentarų, kurie gali sudaryti frakciją. Tas skaičius būna įvairus. Nustatant šį skaičių orientuojamasi, kad nebūtų per daug smulkių parlamentinių frakcijų. Šių frakcijų sudarymas grindžiamas partine priklausomybe. Tai politiniai susivienijimai, pagrįsti partine priklausomybe. Kiekviena stambi partija turi galimybe išlaikyti savo struktūrą ir parlamento viduje; ji turi galimybę ir parlamente veikti kaip politinė partija.Partinės frakcijos paskirtis – sudaryti galimybę parlamentarams vykdyti politinius įsipareigojimus. Bandoma išvengti per didelio politinio susiskirstymo.Prancūzijoje nacionaliniame susirinkime (žemuosiuose rūmuose) frakciją gali sudaruti ne mažiau kaip nac.susirinkimo 30 narių, o senate – ne mažiau kaip 14. Vokietijoje Bundestage – ne mažiau kaip 15 (Bundesrate frakcijų nėra). Vokietijoje į vieną frakciją draudžiama jungtis skirtingų politinių partijų deputatams, nes tai gali sutrukdyti dirbti deputatams.Partinių frakcijų (grupių) pagrindinis uždavinys – užtikrinti parlamento nariams politinio veikimo galimybę. Jungdamiesi į politinę frakciją parlamentarai išlaiko savo politines orientacijas, ir taip gali įtakoti parlamento darbą. Politinės frakcijos sudėtį visada būna politinių partijų lyderiai.• Frakcijos reikalauja iš savo bendrapartiečių drausmės (kad vieningai balsuotų). Tos frakcijos nariai turi laikytis vieningos nuomonės, ir tik atskirais atvejais gali balsuoti savo nuožiūra (priklausomai nuo to, koks klausimas, koks įstatymas, kokia jo reikšmė). Svarbiausiais klausimais reikalaujama iš frakcijos narių laikytis drausmės, vieningai balsuoti.• Parinės frakcijos užtikrina drausmę, kad parlamentarai dalyvautų parlamento posėdžiuose, darbe.• Parlamentinės frakcijos turi teisę turėti savo atstovus įvairiose parlamento struktūrose. Parlamento vadovybėje atstovus turi stambiausios politinės partijos ir vienam iš pirmininko pavaduotojų leidžiama būti opozicinės partijos nariui. Frakcijos gali deleguoti narius į komitetus ir komisijas. Kiekviename komitete turi būti įvairių politinių partijų atstovai, įvairių frakcijų atstovai. Frakcijos turi teisę turėti atstovus įvairiose parlamento struktūrose.• Frakcijos paprastai būna atstovaujamos ir seniūnų taryboje. Partinės frakcijos išsirenka savo vadovą, kuris atstovauja frakciją (seniūnas).Parlamentinės frakcijos nelaikomos formalia parlamento struktūra. Jų posėdžiai nėra parlamento darbo forma. Parlamento darbo forma – komitetai. Partinės frakcijos yra politiniai parlamentarų junginiai, kurie aptaria savo vidinius dalykus. Paprastai partinėms frakcijoms numatomas laikas dirbti, joms skiriama dienos pabaiga po posėdžių, ar laikas tarp posėdžių. Paprastai tai numatoma darbo reglamente.Seniūnų taryba. Tai patariamasis parlamento organas. Seniūnų taryba dažnai traktuojama kaip parlamento vadovybės patariamoji struktūra. Seniūnų taryba susideda iš tokių dalių:1) Parlamento vadovybė (arba parlamento pirmininkas, arba jo pavaduotojai). Dažniausiai tas parlamento vadovybės vadovas ar jos narys ir vadovauja seniūnų tarybai.2) Partinių frakcijų atstovai ar jų seniūnai, pirmininkai.Svarbiausias seniūnų tarybos uždavinys – svarstyti darbotvarkes (savaitės, dienos) iš anksto. Praktika rodo, kad jei nėra gerai apgalvotos darbotvarkės – kyla keblumų. Seniūnų tarybai pavyksta už parlamento posėdžių ribų numatyti, kokius klausimus svarstyti posėdžiuose. Iš anksto darbotvarkės projektai svarstomi parlamento vadovybėje ir po to ją teikia seniūnų tarybai. Dėl to jokių ginčų vėliau nekyla. Kartais parlamento reglamente būna nustatyta, kad parlamento vadovybė jau nebesvarsto to, ką nutarė seniūnų taryba. Seniūnų taryba taip pat turi tokią funkciją – aptarti kandidatūras į aukščiausius postus, taip pat nuolatinių komitetų vadovų kandidatūras ir pan. Seniūnų taryba padeda parlamento vadovybei organizuoti posėdžius, svarstyti įvairius klausimus. Jei kyla tam tikri ginčai posėdžių metu, jie perkeliami į seniūnų tarybą.Visos šios aukščiau išvardytos struktūros susideda iš parlamento narių. Greta parlamentarų, parlamento struktūrinių padalinių, kiekviename parlamente dar būna pagalbinis aparatas. Jį sudaro valstybės tarnautojai, neturintys parlamentaro statuso. Pagalbiniai parlamento struktūriniai padaliniai nėra vienareikšmiai.• Yra skiriami parlamento tam tikri pareigūnai. Šis institutas susiformavo Skandinavijoje (Švedijoje), jų paskirtis – kontroliuoti valstybės administraciją. Šie pareigūnai tiria piliečių skundus dėl blogo administravimo. Jie nėra parlamento nariai. Jie skiriami tam tikram laikui ir veikia parlamento vardu. Tą kontrolę vykdo reaguodami dėl piliečių skundų. Kai kuriose valstybėse ombudsmenai būna specializuojami (armijai, savivaldybės pareigūnams, kitoms sritims). Šie pareigūnai – prestižinė pareigybė. Bet jie parlamentinių funkcijų nevykdo, tai institucija, veikianti prie parlamento.• Pagalbinės parlamento tarnybos:1) parlamento sekretoriatas;2) parlamento protokolinis (dokumentų) skyrius;3) parlamento biblioteka;4) šiuolaikinės technikos padaliniai.Jų pagrindinis uždavinys – aptarnauti parlamento sesijas, komitetus, parlamento darbą ir pan.• parlamento komitetų personalas. Tai parlamento komitetų darbą užtikrinančios tarnybos. Parlamento komitetuose dirba kvalifikuoti ekspertai. Jie pasitelkiami kaip savo srities konsultantai. Parlamento komitetuose svarstomi pagrindiniai įstatymų projektai. Šie patarėjai dirba, kai jų prireikia. Atlyginimas mokamas už darbą. Tai dažniausiai neetatiniai darbuotojai arba antraeiliai darbuotojai.• Parlamentarų padėjėjai, patarėjai. Jie būna ir pačiame parlamente. Be to, parlamento nariai turi ir rinkiminėse apygardose savo patarėjus. Vietose dirbantys patarėjai priima gyventojus ir vietoje atstovauja parlamentarą.

16. Seimo laikinosios tyrimo komisijos: sudarymas, veiklos tvarka, įgaliojimai.Seimo statuto 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad laikinosios kontrolės arba tyrimo komisijos sudaromos kontroliuoti, kaip vykdomi Seimo sprendimai, surinkti ir Seimui pateikti informaciją bei išvadas, reikalingas kilusiai problemai nagrinėti ir sprendimui priimti, taip pat kitais Seimo statute numatytais atvejais. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Seimas, pripažinęs būtinybę ištirti valstybinės svarbos klausimą, gali sudaryti Seimo laikinąją tyrimo komisiją. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyti komisijos uždaviniai, būtent: išsiaiškinti ir nustatyti, ar buvo atlikti veiksmai, priimti sprendimai dėl klausimų, kuriuos jai pavesta ištirti, taip pat išsiaiškinti kitas su tiriamu klausimu susijusias aplinkybes. Įstatymo 4 straipsnyje nurodytos komisijos teisės.

17. Nepasitikėjimas Vyriausybe, jo pareiškimo tvarka.Vyriausybės atsistatydinimo pagrindai įtvirtinti Konstitucijos 101 str 3 dalyje. Pagal Konstitucijos 101 str 2 dalį atsistatydinti turi ir Vyriausybė, kuri, pasikeitus daugiau kaip pusei ministrų, iš naujo negauna Seimo įgaliojimų. Vyriausybės atsistatydinimas siejamas su Seimo pasitikėjimo Vyriausybe netekimu ar neįgijimu. Vyriausybės atsistatydinimas reiškia, kad jos veikla pasibaigia. Po atsistatydinimo, o Konstitucijos 101 str 3 d 4 punkte numatytu atveju – dar iki jo, pradedama naujos Vyriausybės formavimo procedūra. Todėl pažymėtina, kad tik po Vyriausybės atsistatydinimo gali būti formuojama nauja Vyriausybė ir tvirtinama Vyriausybės programa.

Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas turi kitą teisinę prasmę, kuri išaiškinta nutarime. Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas Konstitucijoje yra tiesiogiai numatytas po Seimo rinkimų ir po Respublikos Prezidento rinkimų. Kaip buvo minėta, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė taip pat turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Negavusi šiųįgaliojimų, Vyriausybė turi atsistatydinti. Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad po Respublikos Prezidento rinkimų Vyriausybė taip pat grąžina savo įgaliojimus naujai išrinktam Respublikos Prezidentui. Tačiau Konstitucijos normose nenumatyta, kad tuomet Vyriausybė privalo atsistatydinti. Tai paaiškinama tuo, kad pasikeitus valstybės vadovui išlieka Seimo pasitikėjimas Vyriausybe.Seimui pritarus Respublikos Prezidento pateiktai svarstyti įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės Ministro Pirmininko kandidatūrai, Respublikos Prezidentui paskyrus Ministrą Pirmininką bei patvirtinus jo pateiktos Vyriausybės sudėtį, jei nepasikeitė daugiau kaip pusė ministrų, pripažįstama, kad Vyriausybė yra iš naujo gavusi įgaliojimus veikti. Konstitucinis Teismas pažymi, kad šiuo atveju tai reiškia, jog Vyriausybei yra iš naujo suteikti įgaliojimai veikti ir todėl ministrų pasikeitimai Vyriausybėje turėtų būti skaičiuojami nuo šių įgaliojimų gavimo.

18. Paklausimas Ministrui Pirmininkui, ministrui.“Seimo narys turi teisę pateikti paklausimą Ministrui Pirmininkui, ministrams, kitų valstybės institucijų, kurias sudaro arba išrenka Seimas, vadovams. Šie privalo atsakytižodžiu ar raštu Seimo sesijoje Seimo nustatyta tvarka. Sesijos metu ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė galipateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui. Seimas, apsvarstęs Ministro Pirmininko ar ministro atsakymą į interpeliaciją, gali nutarti, jog atsakymas esąs nepatenkinamas, ir pusės visų Seimo narių balsų dauguma pareikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru. Balsavimo tvarką nustato įstatymas.” 3.2.1. Taigi Konstitucijos 61 straipsnyje yra įtvirtinta Seimo nario paklausimo teisė, Seimo narių grupės teisė pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui, taip pat Seimo teisė pareikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru. Tuo tarpu, kaip minėta, Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose yra nustatyti Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įgaliojimai, susiję su informacijos, reikalingos tam, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija atliktų Seimo jai suformuluotus uždavinius, gavimu iš šiuose punktuose nurodytų asmenų. Taigi Įstatymo 4 straipsnio(2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose yra reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai nei tie, kurie yra reguliuojami Konstitucijos 61 straipsnyje. Seimo nario paklausimas, kaip konstitucinis institutas, suponuoja tai, kad Seimo statute turi būti įtvirtinta atitinkamų pareigūnų pareiga atsakyti Seimo nariui, kad atsakyta turi būti Seimo sesijoje Seimo nustatyta tvarka.Paklausimų pateikimas ir nagrinėjimo tvarka reguliuojami Seimo statuto trisdešimt ketvirtajame skirsnyje. Jame nustatyta, kad su paklausimu Seimo narys ar jų grupė raštu kreipiasi į Vyriausybės narį ar kitą valstybės institucijos vadovą, kurį skiria Seimas ar kurio paskyrimui reikalingas Seimo pritarimas,išskyrus teismus, reikalaudami pateikti informaciją apie jo veiklą bei priimtus sprendimus. Pagal Seimo statutą paklausimu laikomas tik toks klausimas, dėl kurio Seimo narys ar jų grupė kreipėsi į valstybės institucijas, tačiau, jų nuomone, jis nebuvo tinkamai išnagrinėtas arba buvo išspręstas neigiamai. Seimo statute reguliuojamas paklausimo pateikimas, atsakymai į paklausimą bei paklausimo nagrinėjimas Seimo posėdyje.

19. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė, jos įgyvendinimo tvarka.Įstatymų leidybos iniciatyvos teise Seime priklauso Seimo ariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei. Ją turi taip pat letuvos Respublikos piliečiai. 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų-isę, gali teikti Seimui įstatymo projektą irjį Seimas privalo svarstyti 1-ietuvos Respublikos Konstitucijos 68 straipsnis).

20. Įstatymų projektų svarstymas Seimo komitetuose: ,,pagrindinio” komiteto funkcijos, teisės.Įstatymo projektą Seimo posėdyje pateikia iniciatorius (Seimo .irys, Vyriausybės narys, Respublikos Prezidento atstovas ar piliečių stovas). Kartu yra supažindinama su Seimo kanceliarijos teisės-‘partamento, taip pat, jeigu gautos, su Seimo komiteto, Vyriausybės Europos teisės biuro prie Vyriausybės išvadomis. Seimui nutams -adėti projekto svarstymo procedūrą, jis toliau svarstomas -grindiniame komitete (jį paskiria Seimas), vėliau Seimo posėdyje,ir sprendžiamas įstatymo priėmimo klausimas. Projektai ‘/4 visų . “io narių daugumai pritarus gali būti paskelbti visuomenei^tyti. Įstatymų projektai Seime svarstomi viešai, pranešimai ir-akymai transliuojami per radiją, skelbimai spaudoje ir-.aliame leidinyje. Detalią įstatymų leidybos procedūrą – -mentuoja Lietuvos Respublikos Seimo statutas.

25. Įstatymų pasirašymas, jų paskelbimas. Įsigaliojimas.– Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad “Galioja tik paskelbti įstatymai”; – 1993 m. balandžio 6 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-119 “Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos” 1 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad “Oficialus įstatymų ir kitu teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas “Valstybės žiniose”. Paskelbimo “Valstybės žiniose” diena yra jų išleidimo diena, kuri nurodoma kiekvieno leidimo pirmajame puslapyje” (įstatymo Nr. I-119 2005 m. liepos 7 d. redakcijos 2 straipsniui, kuriame nustatyta, kad “Oficialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas leidinyje “Valstybės žinios”. Paskelbimo “Valstybės žiniose” diena yra jų išleidimo diena. Ji nurodoma kiekvieno leidinio pirmajame puslapyje. Šio įstatymo nustatytais atvejais oficialus kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas visuomenės informavimo priemonėse ar atitinkamos institucijos interneto tinklalapyje, taip pat jų išsiuntimas institucijoms, kurios įstatymų nustatyta tvarka gali disponuoti valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančia informacija. Oficialus įstatymo ar kito teisės akto tekstas yra tas, kurį prieš paskelbimą pasirašo pareigūnas, turintis šią teisę pagal įstatymus”); – 1993 m. balandžio 6 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-119 “Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos” 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, kuriame nustatyta, kad “Pagal šį Įstatymą “Valstybės žiniose” turi būti skelbiami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai” (įstatymo Nr. I-119 2005 m. liepos 7 d. redakcijos 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui); – 1993 m. balandžio 6 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-119 “Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aklų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos” 8 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad “Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po to, kai jie pasirašyti Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro paskelbiami “Valstybės žiniose” (įstatymo Nr. I-119 2005 m. liepos 7 d. redakcijos 9 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad “Vyriausybės nutarimai įsigalioja kitą dieną po to, kai jie Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro pasirašyti, paskelbiami “Valstybės žiniose”, jeigu pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Kai Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus sprendimus reikia priimti nedelsiant, Vyriausybės nutarimai įsigalioja po jų paskelbimo

visuomenės informavimo priemonėse. Šie nutarimai taip pat turibūti paskelbiami ir “Valstybės žiniose”). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 “Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)” (toliau – Nutarimas) buvo paskelbtas “Valstybės žiniose” (1994, Nr. 99-1977), tačiau Nutarimo 1 punktu patvirtinta pati Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) nei kartu su Nutarimu, nei vėliau paskelbta nebuvo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta: “Galioja tik paskelbti įstatymai.” Įstatymų oficialus paskelbimas yra baigiamoji įstatymų leidybos proceso stadija. Įstatymų pasirašymas ir oficialus paskelbimas – būtina jų įsigaliojimo sąlyga. Konstitucinis Teismas 2001 m. sausio 11 d. nutarime konstatavo, kad oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų. Demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti nepaskelbtų įstatymų. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka “paskelbti”‘ reiškia ir tai, kad įstatymai turi būti paskelbti viešai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė negali būti nevieša (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai). Įstatymai turi būti paskelbti viešai, kad su jais galėtų susipažinti visi teisės subjektai. Konstitucinis reikalavimas, kad gali galioti tik tie įstatymai, kurie yra paskelbti, – svarbi teisinio tikrumo prielaida. Šis konstitucinis reikalavimas yra neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo. Taigi, atsižvelgus į konstitucinį reikalavimą, kad teisė negali būti nevieša, Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka “įstatymai” negali būti aiškinama vien pažodžiui – ji aiškintina plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus (2003 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas). Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Galioja tik paskelbti įstatymai.” Ši Konstitucijos nuostata reiškia, kad įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai paskelbti. Oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų. Demokratinėje teisinėje valstybėje negali būtinepaskelbtų įstatymų. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje taip pat atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Taigi įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo,teisinės valstybės elementas. 3. Kartu pažymėtina, kad teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, sietinas su konstituciniais teisingumo, humanizmo principais. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad priimti įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę, turi grįžtamąją galią (lex benignior retro agit) (1998 m. Kovo 25 d. nutarimas).

Įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma.o narių, dalyvaujančių posėdyje. Konstituciniai įstatymai .ami, jeigu užjuos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o– -•”‘”li ne mažesne kaip ^ visų Seimo narių balsų dauguma.Lietuvos Respublikos Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, juos pasirašo ir “Valstybės žiniose” oficialiai paskelbia ‘ -^ublikos Prezidentas, jeigu pačiuose įstatymuose nenumatoma raesnė įsigaliojimo diena.Jeigu per 10 dienų Seimo priimto įstatymo Respublikos ientas negrąžina Seimui pakartotinai svarstyti ir jo nepasirašo, toks įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir “Valstybės žiniose” oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. Respublikos Prezidento grąžintą ir Seimo pakartotina:apsvarstytą įstatymą, Respublikos Prezidentas privalo ne vėliau kaip per tris dienas pasirašyti ir nedelsiant oficialiai paskelbti.Referendumu priimtą įstatymą ar kitą teisės aktą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Respubliko^ Prezidentas. Jam to nepadarius, įstatymas įsigalioja po to kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.Esant neatidėliotinam reikalui Lietuvos Respublikos įstatymai oficialiai gali būti paskelbti specialiuose Seimo leidiniuose arba šalies laikraščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA). Tokiu atveju įstatymai įsigalioja po to arba kitą dieną po jų paskelbimo, tačiau artimiausiu metujie skelbiami ir “Valstybės žiniose”.

26. Seimo nario mandato panaikinimas apkaltos proceso tvarka. 3. Konstitucijos 74 straipsnyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nariomandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas. Pagal Konstitucijos 76 str Seimo statutas turi įstatymo galią. 4. Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalyje (Žin.,1999, Nr. 47-1470) nustatyta: “Siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui dėl šio statuto 228 straipsnyje nurodytų pagrindų turi teisę ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė, Respublikos Prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų – taip pat ir teisėjų garbės teismas.” Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalyje daroma nuoroda į šio statuto 228 straipsnį, tačiau Seimo statuto 228 straipsnyje yra nustatyti ne pagrindai pradėti apkaltos procesą, o valstybės pareigūnai, kuriems taikomas apkaltos procesas. Tokie pagrindai nustatyti Seimo statuto 229 straipsnyje. Pagal Konstitucijos 74 straipsnį apkaltos proceso tvarką nustato Seimo statutas. Ši Konstitucijos nuostata suponuoja Seimo diskreciją Seimo statute nustatyti tai, kas inicijuoja apkaltą, kaip tai daroma, kokia tvarka vykdoma apkalta, kokia tvarka priimamas sprendimas dėl asmens pašalinimo iš pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimo ir t. t. Kartu pažymėtina, kad Seimas, reglamentuodamas apkaltos procesą, privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų, nepažeisti apkaltos konstitucinės sampratos, asmens, kuriam taikoma apkalta, teisių. Todėl vertinant Seimo statuto 230 str 1 d nuostatų atitiktį Konstitucijai būtina ištirti, ar Seimo statuto 230 str 1 d įtvirtintu teisiniu reguliavimu yra paisoma Konstitucijoje įtvirtintos apkaltos sampratos. 7. Apkaltos esminiai elementai įtvirtinti Konstitucijos 74 str. Apkalta yra ypatinga parlamentinė procedūra. Apkaltos proceso tvarka yra sprendžiamas Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjų, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjų, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų, Seimo narių konstitucinės atsakomybės klausimas. Šie asmenys apkaltos proceso tvarka gali būti pašalinti iš pareigų (panaikintas Seimo nario mandatas) už veiksmus, nustatytus Konstitucijoje: šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, nusikaltimo padarymą.

Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstitucijos 74 straipsnį apkalta taikoma tik Konstitucijoje nurodytiems asmenims; kad apkaltos procesą galima pradėti tik už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, už priesaikos sulaužymą arba paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas; kad apkaltos proceso tikslas – išspręsti nurodytų asmenų konstitucinės atsakomybės klausimą; kad apkaltą vykdo Seimas ir, kad asmuo būtų pašalintas iš pareigų ar būtų panaikintas jo Seimo nario mandatas, už tai turi balsuoti ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių. Su apkaltos institutu yra susiję ir kiti Konstitucijos straipsniai: 63 straipsnio 5 punktas, 86 straipsnio 2 dalis, 88 straipsnio 5 punktas, 89 straipsnio 1 dalis, 105 straipsnio 3 dalies 4 punktas, 108 straipsnio 5 punktas ir 116 straipsnis (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarimas ir 2004 m. kovo 31 d. išvada). 8. Apkaltos konstitucinės sampratos įvairūs aspektai yra atskleisti Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje – Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2000 m. kovo 30 d. nutarimuose ir 2004 m. kovo 31 d. išvadoje. Pažymėtina, kad Seimo statuto nuostatos, jog siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui Seimo statute nurodytais pagrindais turi teisę ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė, Respublikos Prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų – ir teisėjų garbės teismas, iki šiol Konstituciniame Teisme nebuvo ginčijamos. Nė vienoje byloje Konstitucinis Teismas nėra tyręs šių nuostatų atitikties Konstitucijai. 9. Konstitucija – vientisas aktas (Konstitucijos 6 str 1 d), jos normos ir principai sudaro darnią sistemą, nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta visokonstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyra. Apkaltos institutas Lietuvos konstitucinėje sistemoje sietinas ir su Konstitucijos preambulėje skelbiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, su konstituciniais asmens teisių ir laisvių apsaugos principais. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija. Šis principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad visos valstybės valdžios institucijos, pareigūnai veiktų tik Konstitucijos ir teisės pagrindu, paklusdami Konstitucijai ir teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kadįstatymai ir kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją. 10. Minėta, kad apkalta – tai Konstitucijoje numatyta ypatinga parlamentinė procedūra, kai sprendžiamas Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjų, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjų, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų, Seimo narių konstitucinės atsakomybės klausimas. Konstitucijos 74 str nustatyta, kad minėtus asmenis pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą gali tik Seimas. Pažymėtina, jog pagal Konstituciją tam, kad konstitucinė atsakomybė būtų taikoma pagrįstai, jeigu apkaltos procesas Respublikos Prezidentui, Konstitucinio Teismo pirmininkui ir teisėjams, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams, Seimo nariams pradedamas dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo ar priesaikos sulaužymo, Seimas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą,prašydamas pateikti išvadą, ar valstybės pareigūno, taip pat Seimo nario, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Šio asmens pašalinimo iš pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimo klausimą Seimas gali spręsti tik gavęs Konstitucinio Teismo išvadą, kad valstybės pareigūno ar Seimo nario, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 105straipsnio 3 dalies 4 punktas). Taigi pagal Konstituciją įgaliojimus apkaltos procese turi tik dvi valstybės valdžios institucijos: Seimas ir Konstitucinis Teismas. Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas sprendžia (teikia išvadą), ar valstybės pareigūno ar Seimo nario, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, ar šiais veiksmais Konstitucijapažeista šiurkščiai, o Seimas apkaltos proceso tvarka sprendžia, ar pašalinti šį asmenį iš pareigų (panaikinti Seimo nario mandatą). Minėta, kad pagal Konstitucijos 74 straipsnį vienas iš apkaltos pagrindų yra “paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas”. Pažymėtina, kad Seimo statute, paisant Konstitucijoje įtvirtintos apkaltos sampratos, galima nustatyti, kad tuo atveju, kai nusikaltimo padarymo faktas yra akivaizdus, jo buvimą vykdydamas apkaltą gali konstatuoti pats Seimas be teisinių institucijų tyrimo. Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 d. nutarime konstatavo, kad “asmens pašalinimo iš pareigų ar jo Seimo nario mandato panaikinimas apkaltos proceso tvarka dėl įtarimo padarius nusikaltimą nesaisto teismo.” Pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai nusikaltimo padarymo faktas nėra akivaizdus, Seimas pagal Konstituciją negali vykdyti apkaltos nusikaltimo padarymo pagrindu tol, kol nėrapriimtas ir įsiteisėjęs teismo apkaltinamasis nuosprendis. Taigi Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia apkaltos samprata, kai apkaltą vykdo Seimas, o Konstitucinis Teismas teikia išvadą, ar valstybės pareigūno ar Seimo nario, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Jokioms kitoms valstybės valdžios institucijoms Konstitucijoje nėra numatyti įgaliojimai dalyvauti vykdant apkaltą. Jeigu Seimo statute, turinčiame įstatymo galią, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį kokia nors kita valstybės valdžios institucija turėtų įgaliojimus dalyvauti vykdant apkaltą, jeigu tai nėra numatyta Konstitucijoje, tai būtų įsiterpta į Seimo konstitucinius įgaliojimus vykdyti apkaltą. Pažymėtina, kad jei Konstitucijoje yra įtvirtinti kokios nors valstybės valdžios institucijos įgaliojimai, jokia kita institucija negali į juos įsiterpti. Taigi Seimo statute, turinčiame įstatymo galią, negali būti įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį subjektai, nenumatyti Konstitucijoje, turėtų tokius įgaliojimus, kuriuos įgyvendindami sukeltų Seimui pareigą pradėti apkaltos procesą. 11. Minėta, kad pagal Konstituciją apkaltą vykdo Seimas, o Konstitucinis Teismas teikia išvadą, ar valstybės pareigūno ar Seimo nario, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Konstitucijoje jokioms kitoms valstybės valdžios institucijoms nėra numatyti įgaliojimai apkaltos procese. Pirmoji apkaltos proceso stadija yra apkaltos inicijavimas. Konstitucijos 74 straipsnyje nustatyta, jog apkaltos proceso tvarką nustato Seimo statutas. Pagal Konstitucijos 76 straipsnį Seimo statutas nustato Seimo struktūrą ir darbo tvarką. Minėta, kad pagal Konstituciją apkaltos procedūra vyksta Seime, kad jokios valstybės valdžiosinstitucijos negali įsiterpti į Seimo konstitucinius įgaliojimus vykdyti apkaltą, jeigu tai nėra numatyta Konstitucijoje. Tai suponuoja, kad apkalta gali būti inicijuojama tik Seime, kad, pabrėžtina, apkaltos iniciatyva gali kilti tik iš Seimo narių. Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į
konstitucinio apkaltos instituto, kaip pilietinės Tautos savisaugos priemonės, kurią taiko Seimas, svarbą, taip pat į tai, kad apkalta gali būti taikoma aukščiausiesiems valstybės pareigūnams, teisę inicijuoti apkaltos procesą Seime gali turėti tik pakankamai didelė Seimo narių grupė. Kita vertus, nustačius pernelyg didelį tokią grupę sudarančių Seimo narių skaičių, būtų paneigta demokratinė apkaltos instituto prigimtis. Pažymėtina, kad jeigu Seimo statute nustatant apkaltos inicijavimą būtų numatyta, kad apkalta gali būti inicijuojama ne Seime, kad apkaltos iniciatyva gali kilti ne iš Seimo narių, kad pradėti apkaltą gali siūlyti kitos valstybės valdžios institucijos, tai būtų nepaisoma konstitucinės apkaltos sampratos ir būtų įsiterpta į Seimo konstitucinę prerogatyvąvykdyti apkaltą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad apkaltos inicijavimo teisinis reguliavimas Seimo statute pagal Konstituciją gali turėti ypatumų tuo atveju, kai asmens atžvilgiu yra priimtas ir yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis. Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 d. nutarime konstatavo, kad toks apkaltos procedūrosreglamentavimas, kai tai daro patys Seimo nariai, nėra vienintelė įmanoma apkaltos proceso pradėjimo forma. Duodamas sutikimą patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, Seimas kartu apsisprendžia, kad bylos faktines aplinkybes tirs ne Seimo sudaryta specialioji tyrimo komisija, bet teisinės institucijos – tardymas ir teismas. Tai reiškia, kad jeigu teismas pripažins asmenį kaltu padarius nusikaltimą, vėliau nereikės pateikti atskiro siūlymo pradėti apkaltą dėl nusikaltimo padarymo. Formalus kaltinimo pareiškimas, kai taiatlieka patys Seimo nariai, kaip savarankiškas veiksmas šiuo atveju nėra būtinas apkaltos proceso elementas. Pabrėžtina, kad Seime gavus įsiteisėjusį apkaltinamąjį teismo nuosprendį, jame vykdomos apkaltos proceso metu teismo nuosprendis bei kiti teismų nagrinėjant baudžiamąją bylą priimti sprendimai nesvarstomi ir dėl jų teisėtumo bei pagrįstumo nediskutuojama. Tokiu atveju Seime yra sprendžiamas tik valstybės pareigūno pašalinimo iš pareigų (Seimo nario mandato panaikinimo) klausimas. 12. Konstitucijoje expressis verbis nėra įvardytos valstybės valdžios institucijos, turinčios teisę siūlyti pradėti apkaltos procesą Respublikos Prezidentui, Konstitucinio Teismo pirmininkui ir teisėjams, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams, Seimo nariams. Minėta, kad pagal Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalį teisė siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytam valstybės pareigūnui ar Seimo nariui priklauso trims subjektams: ne mažesnei kaip ¼ Seimo narių grupei, Respublikos Prezidentui, taip pat teisėjų garbės teismui dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų. Vertinant Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui turi teisę ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė, atsižvelgtina į tai, kad pagal Konstituciją apkalta gali būti inicijuojama tik Seime, kad apkaltos iniciatyva gali kilti tik iš Seimo narių. Pažymėtina, kad Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė yra pakankamo dydžio ir nėra pernelyg didelė. Taigi nėra pagrindo teigti, jog nuostata, kad ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė turi teisę siūlyti pradėti apkaltos procesą Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytiems asmenims, neatitinka apkaltos konstitucinės sampratos. Kitaip vertintina Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalies nuostata, kad siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui Seimo statute nurodytais pagrindais turi teisę Respublikos Prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų – ir teisėjų garbės teismas. Seimo statute nustačius, kad siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui turi teisę Respublikos Prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų – ir teisėjų garbės teismas, šioms institucijoms yra nustatyti tokie įgaliojimai, kuriuos įgyvendinant Seimui kyla pareiga pradėti apkaltos procesą. Minėtomis Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalies nuostatomis įsiterpiama į Seimo konstitucinę prerogatyvą vykdyti apkaltą ir nukrypstama nuo konstitucinės apkaltos sampratos. Šios Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijos 74 straipsniui.