Pagrindiniai tarptautinės teisės principai

I.Pagrindinių tarptautinės teisės principų sąvoka

Viena iš šiuolaikinės tarptautinės teisės ypatybių yra ta, kad jos sistema apima ypatingos rūšies normas – pagrindinius principus. Remiantis pagrindiniais principais, suprantamos ir apibrėžiamos pagrindinės ir visuotinai pripažintos normos, kuriomis išreikštas tarptautinės teisės turinys, tarptautinės teisės bruožai, be to šios normos pasižymi aukščiausia, imperatyvine juridine galia.
JTO Generalinės Asamblėjos rezoliucijose terminas ”principas” suprantamas įvairiai:
a) teisinis arba neteisinis principas;
b) aukštesnės arba aukščiausios galios norma;
c) norma, iš kurios kyla konkrečios taisyklės;
d) norma, svarbi rezoliucijos tikslams;
e) tikslas, kurį būtina pasiekti reikalaujant juridinei ar kitai politikai;
f) vadovaujanti deerybų pradžia.
Tarptautinėje teisėje be to dar yra principai-idėjos ir bendresnio charakterio principai-normos (pvz., diplomatinio neliečiamumo principas). Be to egzistuoja ir ypatinga principų kategorija, kuri skiriasi nuo visų kitų – pagrindiniai tarptautinės teisės principai. Jie ne tik yra normos, bet ir turi aukščiausią juridinę galią – jus cogens.
“Sutartis laikoma niekinė, jei jos sudarymo metu ji prieštarauja imperatyviajai bendrosios tarptautinės teisės normai. Kadangi tai liečia pačią Konvenciją, imperatyvioji bendrosios tarptautinės teisės norma, kuri priimama ir pripažįstama tarptautiniu valstybių susitarimu kaip norma, nuo kuurios bet koks nukrypimas neleistinas ir kuri gali būti pakeista tik tokia pat bendrosios tarptautinės teisės norma.”
Ir praktikoje ir teorijoje šis ”pagrindinio principo” statusas yra plačiai pripažįstamas.
Kai JTO-joje, vykdant kvalifikacijos darbus buvo svarstoma, kokias normas pripažinti imperatyvinėmis, “socialistinės va

alstybės išreiškė teigiamą požiūrį šiam institutui, ir nurodė, kad šiai normų rūšiai, visų pirma, priklauso pagrindiniai tarptautinės teisės principai.”
Tarptautiniai aktai, skirti pagrindinių tarptautinės teisės principų analizei, patvirtina jų juridinę galią, o taip pat tai, kad iš jų neginčijamai kyla teisės ir pareigos.
1975 m. pasitarimo dėl saugumo ir bendradarbiavimo Europoje Baigiamajame akte 1975 m., sąžiningų įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę vykdymo principas formuluojamas taip, kad pirmoje vietoje pažymimos pareigos, kylančios iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų.

Pagrindinių tarptautinės teisės principų požymiai

Principai yra tarptautinės teisės normos-pagrindai. Tai reiškia, kad jų pagrindu yra paremti šiuolaikinių tarptautinių santykių ir tarptautinės teisės sistema, reikalinga normaliam šios sistemos funkcionavimui ir vystymuisi. Svarbiausia: pagrindiniai principai yra labiausiai apibendrintos normos, kurios koncentruota forma atspindi pagrindinį tarptautinės teisės turinį.
Principų veikimas erdvėje neapibrėžtas. Taai priklauso nuo to, kur veikia tarptautinės teisės subjektas. Jei šis subjektas pradeda veikti kokioje nors naujoje erdvėje, pvz., kosmose, principų veikimas automatiškai persikelia ir ten.
Pagrindinių tarptautinės teisės principų turinys pasižymi stabilumu. Išskiriant pagrindinius tarptautinės teisės ir tarptautinių santykių sistemos bruožus, šie bruožai nėra veikiami įvairių pasikeitimų, kylančių tarptautiniuose santykiuose. Bet, kartu principų turinys išsiskiria savo dinamiškumu. Pasiekus tai, ko jais buvo siekta ir tuo remiantis, jie vystosi, po truputį ”pakeliant” tikslą. Todėl jie pasižymi tobulėjimo bruožu. Palaipsniui realūs sa

antykiai ir jiems artimos konkrečios normos pasiekia principų nustatytą lygį. Ir tada principas vystosi toliau. Pirmiausia demokratiškumas pripažįstamas principe bendra
forma, o vėliau jo turinys konkretizuojamas, jis vis aktyviau įsilieja į praktinį įgyvendinimą. Tai yra didžiulė principų funkcionavimo reikšmė. Jei anksčiau buvo priimta, kad tarptautinė teisė seka iš politikos, tai dabar daugybė jos principinių bruožų ją lenkia, stimuliuoja tarptautinės teisės vystymąsi siekiant taikos tarp užsienio valstybių.
Kita svarbi pagrindinių principų veikimo mechanizmo ypatybė yra ta, kad pareigos, kylančios iš šių principų yra visuotinės (erga omnes). Tai kiekvienai valstybei suteikia teisę ir pareigą taikyti atitinkamas priemones prieš principų pažeidinėjimą netgi tais atvejais, kai šios valstybės interesai ir nepažeidžiami šio principo pažeidimu.
Charakteringas pagrindinių principų bruožas dar yra ir tai, kad jie labiau, nei kitos tarptautinės-teisinės normos, veikia tarptautinius santykius pasiremdami ne tik teisiniu, bet ir politiniu, ir netgi moraliniu norminio reguliavimo mechanizmu.
Charakteringi pagrindinių principų bruožai ir ypatybės nėra visiškai savarankiški: jie objektyviai determinuoti tomis funkcijomis, kuriomis pagrindinius principus pripažinta įgyvendinti tarptautinių santykių ir tarptautinės teisės sistemoje.

Pagrindinių tarptautinės teisės principų funkcijos

Svarbi pagrindinių principų funkcija – žmogiškųjų interesų ir vertybių prioriteto apsauga, visų pirma taikos ir saugumo, gyvybės ir sveikatos, tarptautinio bendradarbiavimo ir kitų tarptautinio lygio vertybių apsauga.
Pagrindinės tarptautinės teisės funkcijos, visų pirma, atlieka pagrindinio, ap

pibendrinančiojo faktoriaus vaidmenį, kuris apjungia normas, institutus, suteikia tarptautinei teisei sisteminį funkcionavimą.
Pagrindiniai principai užtvirtina pagrindines valstybės teises ir pareigas, konkretizuoja ir vysto jų sudėtį, atsižvelgiant į atitinkamos epochos reikalavimus. Užtvirtindami tarptautinių santykių ir tarptautinės teisės pagrindinių subjektų teisinį statusą, principai nustato norminius jų veiklos pagrindus, išskiria tarptautinės teisės ir tarptautinio-teisinio reguliavimo charakteringus bruožus, kurie, visų pirma, yra apibrėžti unikaliu reguliavimo objektu – santykiais tarp suverenių valstybių.
Pagrindiniai principai, – tai tarptautinio saugumo pagrindas. Pirma, jie apibrėžia tarptautinio saugumo politinį-teisinį įvaizdį. Antra, tarptautinis saugumas priklauso, visų pirma, nuo jo principų pripažinimo ir laikymosi.
Ypatingai didelė pagrindinių principų reikšmė ideologinėje sferoje. Jais paremta tarptautinė teisė idėjine prasme, jais įtvirtinamos pirminės idėjos, kuriomis remiantis turi būti suprantami tarptautiniai santykiai ir tarptautinė teisė. Iš viso to seka, kad jais paremtos tarptautinės-teisinės sistemos, jos struktūros, o taip pat jos funkcionavimo ir vystymosi idėjiniai pagrindai. Normatyvinių idėjų poveikio jėga pabrėžiama tarptautiniuose aktuose. 1990 m. Paryžiaus chartijoje naujajai Europai pažymima, kad Helsinkio baigiamojo akto tvarka “atvėrė” naują demokratijos, pasaulio ir vienybės Europoje epochą.
Idėjinis pagrindinių principų turinys sukuria aiškią tarptautinę-teisinę sąmonę, ir tai turi pačią geriausią praktinę reikšmę. Dėka to, principai yra bendras orientyras apibrėžiant valstybių pasirinktas teisines priemones visuomeniniams sluoksniams, kurie paprastai nėra susipažinę su tarptautine teise, jos konkrečiomis normomis. Be
e to visa tai nemažai liečia valstybinius ir politinius veiksnius.
Gan svarbios ir daugiareikšmės pagrindinių tarptautinės teisės principų funkcijos tarptautinio-teisinio reguliavimo procese. Kaip jau buvo paminėta anksčiau ( 1 psl.), tarptautinė teisė funkcionuoja principų pagrindu. Bet ir be viso to principų pagalba, tarptautiniame-teisiniame reguliavime, sprendžiamos ir dar labiau specifinės užduotys. Taip jie įgyvendina avangardinį reguliavimo mechanizmą atsirandant naujiems subjektams arba naujoms erdvėms (pvz., kosmose) tarp valstybių. Pagrindiniai principai, visų pirma, kompensuoja norminį vakuumą, arba norminį trūkumą. Todėl jiems priklauso svarbus vaidmuo reguliuojant naujai atsiradusius tarptautinės teisės institutus, užkertant kelią teisinių spragų atsiradimui. Pasak, G.I.Tunkino, tarptautinėje teisėje nėra ”spragų ten, kur pagrindiniai principai reguliuoja visus santykius tarp valstybių.”

Pagrindinių tarptautinės teisės principų lokalizacija

Svarbiausias tarptautinis-teisinis aktas, kuriame išdėstyti pagrindiniai principai ir nustatyta ypatinga jų taikymo tvarka, yra JTO įstatai. Be to, JTO turi pasirūpinti, kad ir neesančios jos sudėtyje valstybės, veiktų neignoruodamos šių principų, kadangi tai būtina palaikant tarptautinę taiką ir saugumą. Pagrindinių principų turinys atskleistas Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų (toliau – Deklaracija), Helsinkio Baigiamajame akte. Svarbią reikšmę konkretizuojant ir implementuojant principus turi ir dvišaliai aktai tarp valstybių. Kaip teisinės kategorijos principai yra įtvirtinti jau minėtuose pagrindiniuose tarptautinės teisės šaltiniuose, fiksuojami kitose daugiašalėse sutartyse, daugiausia jų preambulėse.
Pabrėžtina, kad principų turinys formuluojasi ir vystosi savarankiškai tarptautiniuose politiniuose aktuose, o ne tarptautinėse-teisinėse sutartyse, be to ypatinga reikšmė tenka JTO Generalinės Asamblėjos rezoliucijoms. Taip pat reikėtų paminėti, kad šie principai yra ne tik teisiniai, bet ir politiniai.
Tai, kad principų turinys formuluojasi ir vystosi savarankiškai per politinius aktus, leidžia daryti išvadą, kad pagrindas egzistuoti principams yra papročiai. Kitaip sakant, pagrindiniai principai pasižymi juridine galia, kaip ir paprotinės tarptautinės-teisinės normos. Tai patvirtinama ir tuo, kad pasibaigus galioti kokiam nors politiniam ar teisiniam aktui, paremtam konkrečiais principais, jie nenustos galioti, taip, kaip šios normos. Visų ar kai kurių principų įtraukimas į sutartis nedaro jiems, kaip įprastoms normoms, jokio poveikio.
Pagrindinių principų objektyvumas pasižymi tuo, kad iš vienos pusės jie būtini tarptautinių santykių ir tarptautinės teisės funkcionavime, iš kitos pusės – jų egzistavimas ir realizacija objektyviai sąlygoti šiuolaikinėje epochoje. Pagrindiniai principai atspindi ne bet kokius objektyviai apibrėžtus valstybės ir visuomenės reikalavimus, o tik jų pačių pagrindinius interesus. Iš subjektyvinės pusės principai atspindi valstybių tarptautinių santykių sistemos objektyvių dėsningumų įsisąmoninimo laipsnį.
Pagrindiniai principai yra istoriniai: jie atsiranda ir vystosi kartu su istorija. Negalima jų laikyti amžinais ir nesikeičiančiais. Istoriniai jie ir ta prasme, kad jie priklauso būtent tarptautinių santykių sistemai. Visi visumoje jie atspindi ir tvirtina šios sistemos charakteringus bruožus. Tuo pačiu jie kaupia savyje patirtį, patirtą žmonijos per jos istoriją, išskiria ir saugo savyje viską to, kas naudingo nutiko.
Pagrindinių principų sistema – palyginus naujas reiškinys tarptautinėje teisėje. Nebent galima abejoti tik tuo, kad tarptautinei teisei ir anksčiau buvo būdingi atskiri principai. Taip, ji negalėjo egzistuoti be tokio principo, kaip pvz., “sutarys privalo būti vykdomos”. Pagrindinė tarptautinės teisės idėja gyvavo suverenių valstybių lygiateisiškame bendravime. Todėl lygiateisiškas bendravimas ir suverenitetas neretai laikomi pagrindiniais principais arba tarptautinės teisės pradžia. Vienok, jie egzistavo greičiau kaip principai-idėjos, nei kaip principai-normos.
Todėl, pagrindinių principų atsiradimas tarptautinės teisės sistemoje neatsitiktinis, jis sąlygotas istorinio vystymosi dėsningumais. Pasirodė tokie svarbūs visuomeniniai interesai , kad jų patenkinimui būtinos valstybių sąjungos, kartais net nežiūrint tarp jų esančių didžiulių skirtumų. Pagrindinė reikšmė stiprinant pagrindinių principų poziciją, yra abipusio priklausomumo stiprinimas palaikant visuomeninę taiką ir saugumą.
Viena iš mūsų epochos vadovaujančių dėsningumų – tarptautinių santykių sistemos pertvarkymas laikantis taikaus sambūvio principo, nuo ko priklausys globalinių problemų išsprendimas, pačios žmonijos gyvavimas. Protingos alternatyvos taikiam sambūviui nėra. Turint omeny šį faktą, dar labiau nei kada nors tai buvo, būtina laikytis pagrindinių principų ir kitų visuotinai pripažintų tarptautinių santykių normų.
Objektyvus pagrindinių principų būtinumas nereiškia aklo jų tvirtinimo tarptautiniuose santykiuose. Dėsningumai realizuojami politinės ir ideologinės kovos eigoje.
Negalima ginčyti praktikos reikšmės tobulinant principus. Bet negalima ir principų apriboti tik kokių nors kilusių santykių praktika. Vienas iš principų uždavinių yra praktikos lygio kėlimas iki jais sukurto standarto. Teigiamą rezultatą gali duoti tik praktika, remdamasi į visuotinai pripažintus principus, atspindinčius tarptautinės sistemos dėsningumus. Prieštaraujanti principams politika, nesvarbu, kokios ji bebūtų juridinės formos, bus savivališka.
Nežiūrint į bet kokius prieštaravimus, pagrindiniai principai įsitvirtina tarptautiniame gyvenime. Tai patvirtina apie jų šiuolaikinės epochos turinio teisingą atspindį, jos gyvenimo idealus, tarptautinių santykių sistemos struktūros ir tendencijos pagrindų vystymąsi, taikų sambūvį ir gyvuojančią tarptautinę teisę.
1970 m. Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų pabrėžiama, kad didžiuliai pasikeitimai, kurie įvyko pasaulyje nuo JTO įstatų priėmimo, suteikia augančią reikšmę šiems principams ir būtinumui juos dar efektyviau taikyti valstybių veikloje.

III.Pagrindinių principų sistema ir sisteminimas

Siekiant tikrai gerai suprasti pagrindinių principų reikšmę, reikia žinoti, kad veikdami bendrai jie tobulina sistemą, užimančią centrinės posistemės vietą bendroje tarptautinės teisės sistemoje. Pagrindinių principų gyvavimas ir poveikis pasireiškia sistemiškumu. Visi jie tampriai susiję ir persipynę. Struktūriniai tokio persipynimo ryšiai gana sudėtingi ir charakterizuojami ne tik abipuse priklausomybe, bet ir hierarchijos elementais. Tiesa, hierarchija nepasižymi tvirta subordinacija formaliai juridine prasme. Kalba, greičiau, eina apie vertybinę hierarchiją, o taip pat subordinacija perkeltine prasme. Vienas bendriausių principų, esančių visoje sistemoje, yra taikaus sambūvio principas. Kiti principai pavaldūs jam kaip užtvirtinančiam aukščiausias žmogiškąsias vertybes – taiką ir taikų valstybių bendradarbiavimą. Tų “kitų” principų hierarchijoje I.I.Lukašuk pažymi, kad ”akivaizdu, kad pirmoje vietoje privalo būti jėgos nenaudojimo principas, turintis išskirtinę reikšmę taikos išsaugojime. O taikaus ginčų sprendimo principas visuotinai laikomas kaip papildantis jį.”
Egzistuoja skirtumų apibrėžiant ir kitų principų turinį. R.L.Bobrov rašo, kad “vieni principai yra grandys kitų, dar bendresnių”. G.I.Tunkin rašo, kad taikaus ginčų sprendimo principas labai glaudžiai susijęs su jėgos nenaudojimo ir negrasinimo jėga principu, bet šis yra dar platesnis.
Vis dėlto hierarchija pagrindinių principų struktūriniuose tarpusavio ryšiuose neabejotina. Bet šios hierarchijos reikšmės nereikėtų perdėti, nes tai gali sąlygoti vienų principų iškėlimą, o kitų reikšmės sumažinimą. Pagrindinių principų vienybės susilpninimas pakerta jų efektyvumą. Tiktai vienybėje, glaudžiai bendradarbiaujant jie gali funkcionuoti reikiamu būdu. Esant aukštam principo apibendrinimo laipsniui, kiekvienam jų keliant atitinkamus reikalavimus, kiekvieną jų galima apibrėžti gan tiksliai tik palyginant jį su
kitais principais. Viso to reikšmė specialiai pabrėžiama 1970 m. Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų: “Derybų metu ir taikant paminėtus principus, šie principai laikomi tarpusavyje susiję ir kiekvienas principas turi būti svarstomas kontekste su kitais principais”. Šito nesupratimas arba nenorėjimas to suprasti sąlygoja nepagrįstų aktų priėmimą, tarsi Deklaracijoje paminėti principai, geriausiu atveju, yra visiškai abstraktūs ir bendri orientyrai, prieštaraujantys vienas kitam.
Normų sisteminimas ir jų poveikis – palyginus nauja tarptautinės teisės pakraipa. Anksčiau egzistavo pavienės normos, reguliuojančios bendruosius ir partikuliarinius santykius, o tikslai – jų atskiros dalys (pvz., jungtinės ir prekinės sutarys, normos dėl diplomatinių privilegijų). Apsprendžiantį vaidmenį, keičiant padėtį, atliko JTO Įstatai, kurie įtvirtino pagrindinius tikslus ir principus, ir padėjo pamatą vieningai tarptautinės teisės sistemai. Be tokios vienybės negalėjo būti ir kalbos apie universalią tarptautinę teisę, funkcionuojančią tarptautiniu mastu, nes būtent tikslų ir principų visuma atspindi vieningą pagrindinę tarptautinės teisės sistemos turinį. Šią pagrindine idėja istoriškai paaiškinama taikaus sambūvio koncepcija. Be valstybių taikaus sambūvio galimybių pripažinimo negali būti jokios kalbos apie universalią tarptautinę teisę.
Viso to nesupratimas veda į pagrindinių principų vaidmens iškraipymą, jų vertės sumažinimą. Taikaus sambūvio principai atspindi ne daugiau to, ką apima klasikinės tarptautinės teisės pagrindiniai principai. Tarptautinė teisė daugiau negali būti tik vieningas principų kompleksas, o tarptautiniai santykiai, reguliuojami vienais ir tais pačiais principais, tik apibrėžia ribas. Visa tai tik dar kartą įrodo, kad pagrindinių principų vienybės ignoravimas taikiame sambūvyje prieštarauja universaliai tarptautinei teisei.
Principų sistema pastoviai vystosi prisitaikydama prie gyvenimo reikalavimų, tuo labai aiškiai parodydama glaudų principų ryšį su objektyviais dėsningumais. Vystymasis dažnai vyksta gilinant ir plečiant jau egzistuojančių principų turinį. Aišku, nereikia atmesti naujų principų atsiradimo, pvz., nusiginklavimo principas yra sąlyginai vienas naujesnių.
Taip pat principų sistema pasižymi dinamiškumu ir stabilumu, kurie susiję dialektine prasme. Dinamiškumo dėka palaikomas ryšys su aktyviai besivystančiais tarptautiniais santykiais, todėl sistema pasižymi dideliu stabilumo laipsniu. Jos pastovumas ir gyvybingumas įtikinamai įrodyti per metus, kurie praėjo nuo JTO Įstatų priėmimo.
Principų vystymosi optimalumas numato, kad jis remiasi ne tik objektyviais istorijoje pasitvirtinusiais įstatymais, bet ir jų norminės sudėties dvasia. Principai sudaro pagrindą, ant kurio vyksta visos tarptautinės teisės sistemos vystymasis. Principai privalo vaidinti didžiulį vaidmenį kuriant naujas šiuolaikinės ir būsimosios tarptautinės teisės imperatyvines normas, nes yra būtina struktūrinė harmonija šios gyvuojančios teisės principinėse nuostatose visuose jos vystymosi etapuose.
Gyvenimas reikalauja vis didesnės tarptautinių santykių apimties teisinio reguliavimo. Išspręsti šį uždavinį skubiai sukuriant konkrečias normas ne visada įmanoma. Aukšto norminio apibendrinimo lygio dėka, principai sugeba parūpinti bendrą teisių sureguliavimą, netgi visiškai naujose bendradarbiavimo srityse. Jeigu normų tikslumas palengvina teisės veikimą, tai principo norminis daugiareikšmiškumas palengvina progresą, adaptaciją besikeičiančiomis sąlygomis.

IV.Atskirų principų turinys

Principų, sudarančių sistemą, sąrašas apibrėžtas norminiuose aktuose. Geriausiai jie suformuluoti 1975 m. Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo baigiamajame akte: suvereni valstybių lygybė; jėgos nenaudojimas ir negrasinimas jėga; sienų neliečiamumas; valstybių teritorinis neliečiamumas; taikus ginčų sureguliavimas; nesikišimas į vidaus reikalus; žmogaus laisvių ir pagrindinių laisvių pagarba; tautų lygiateisiškumas ir apsisprendimas; valstybių bendradarbiavimas; sąžiningo įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę vykdymas.

Jėgos nenaudojimo ir negrasinimo jėga principas

Nepuolimo ar agresyvaus karo uždraudimo principas, vėliau išsivystęs į jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principą, atsirado ir pradėjo formuotis po I-ojo Pasaulinio karo , kai Rusija išleido pirmuosius užsienio politikos aktus ir ėmėsi tam tikrų veiksmų užsienio politikoje. Jis pakeitė anksčiau tarptautinėje teisėje pripažintą valstybės teisę į karą (ius ad bellum) , pagal kurią kiekviena šalis galėjo spęsti tarptautinius ginčus prievartos jėga. Deja tai kainavo nemažai – Pasaulinio karo aukas. 1928 metais buvo pasirašytas Paryžiaus paktas dėl atsisakymo nuo karo, kaip nacionalinės politinės priemonės, dar vadinamas Briano ir Kelogo paktu. Remdamasis daugiašaliu tarptautiniu susitarimu, jis pirmą kartą pasmerkė karo panaudojimą tarptautiniams ginčams spręsti ir uždraudė jį, kaip nacionalinės politikos priemonę. Šis draudimas įtvirtintas valstybių dvišalėse sutartyse, pasirašytose iki Antrojo pasaulinio karo, ir Niurnbergo bei Tokijo tarptautinių karinių tribunolų įstatuose bei nuosprendžiuose.

Po Antrojo pasaulinio karo , remiantis agresyvaus karo pasmerkimu, JTO įstatuose pirmą kartą buvo suformuluotas jėgos arba grasinimo jėga nenaudojimo principas. 2 str. 4 punkte sakoma, kad visi nariai savo tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėga ar jos panaudojimo tiek prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę, tiek bet kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais.

Išanalizavus pagrindinius dokumentus, kuriuose yra paminėtas šis principas, galima daryti išvadą, kad draudžiama:
1) bet kokie veiksmai , išreikšti grasinimu jėga arba tiesioginis arba netiesioginis jėgos panaudojimas prieš kitą valstybę;
2) jėgos ar grasinimo jėga panaudojimas tikslu pažeisti esančias tarptautines kitos valstybės sienas arba tarptautinių ginčų sprendimui, tame tarpe teritorinių ginčų ir klausimų , liečiančių valstybines sienas, arba tikslu pažeisti tarptautinę demarkacijos liniją, įskaitant paliaubų liniją;
3) vykdyti represijas panaudojant karines pajėgas; šiuos uždraustus veiksmus reikėtų suprasti, kaip blokadą taikos metu, tai yra, pavyzdžiui, kitos valstybės uostų blokavimas karinių pajėgų pagalba taikiu metu;
4) ireguliarių pajėgų ar ginkluotų gaujų organizavimas ar tokios organizacijos kūrimas, tame tarpe ir įkaitų paėmimas;
5) organizavimas, rėmimas, pagalbos suteikimas kitos šalies pilietinio karo atveju, kai minėta veikla susijusi su grasinimu jėga ar jos panaudojimu;
6) valstybės karinė okupacija, iššaukianti jėgos panaudojimą, prieštaraujantį JTO įstatams;
7) kitos valstybės teritorijos užėmimas panaudojant jėgą ar grasinant ją panaudoti;
8) prievartos veiksmai, atimantys tautos savarankiškumo teises, laisves ir nepriklausomybę.

Viena iš svarbiausių šiuolaikinės tarptautinės teisės normų, tampriai susijusių su jėgos panaudojimo uždraudimo principu, yra teisė į gynybą. Ši norma suformuluota JTO įstatų 51 straipsnyje. Joje sakoma, kad įstatai jokiu būdu neliečia neatimamos teisės vykdyti individualią ar kolektyvinę savigyną, jei įvyksta Suvienytųjų Nacijų Organizacijos nario ginkluotas užpuolimas tol, kol Saugumo taryba nesiims reikiamų priemonių tarptautinei teisei ir saugumui palaikyti. Kaip savigynos sąlygą, įstatai pažymi narių pareigą nedelsiant pranešti Saugumo tarybai apie priemones, kurių ėmėsi valstybės, įgyvendinančios šią teisę.

Panašiai sakoma ir Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų: ”Valstybė turi neginčijamą teisę individualiai ar kolektyvinei gynybai, jeigu įvyktų ginkluotas užpuolimas, kaip tai numatyta JTO įstatuose”.

Tarptautinių ginčų taikaus sureguliavimo principas

Senoji tarptautinė teisė neturėjo šio principo. Tų laikų tarptautinės teisės atstovų nuomone, ginčus tarp valstybių, buvo galima spręsti ir ne taikiu keliu, įkaitant ir karą. 1899 ir 1907 metų Hagos konvencijose buvo tik rekomendacija , spręsti ginčą gražiuoju arba tarpininkavimo keliu, “prieš imantis ginklo”, “kiek leidžia aplinkybės”.

Kiekviena valstybė tarptautinius ginčus su kita valstybe sprendžia taikiomis priemonėmis ir taikiu būdu, kad nekiltų grėsmė tarptautinei taikai, saugumui ir teisingumui.

Iš šios formuluotės matyti, kad principas įpareigoja valstybę spręsti bet kokius tarptautinius ginčus taikiomis priemonėmis. Šalys ginčo metu neturi teisės atsisakyti nuo taikaus sureguliavimo ir negali padaryti kokių nors išimčių, nesvarbu koks bebūtų ginčas. Kalba, savaime aišku, eina apie tarptautinius, tiksliau tarpvalstybinius ginčus. Principas netaikomas ginčams kylantiems valstybės viduje, kas yra valstybės vidaus kompetencija ( nesikišimo principas).

Ginčų taikaus sureguliavimo principas susijęs su jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principu ir reiškia valstybių pareigą ginčus tarp savęs spręsti taikiomis priemonėmis siekiant, kad nebūtų keliama grėsmė tarptautinei taikai bei saugumui ir teisingumui. JTO įstatuose, Deklaracijoje ir Baigiamajame akte pateikiamas pavyzdinis taikių priemonių sąrašas – derybos, tyrimas, tarpininkavimas, taikinimas, arbitražas, teisminis nagrinėjimas, kreipimasis į regionines organizacijas, pačių valstybių pasirenkamos taikios priemonės, sureguliavimo procedūra, dėl kurios susitarta prieš kylant ginčams. Valstybės privalo stengtis per trumpą laiką pasiekti teisingą, tarptautine teise paremtą sprendimą ir vengti kilus ginčui bet kokių veiksmų, galinčių pabloginti padėtį ir apsunkinti taikų sureguliavimą.

Šalys ginčo atveju pačios nustato priimtinas priemones konkrečiam ginčui išspręsti. Reikia pažymėti, kad ir juridiniai ginčai kartais sprendžiami padedant politinių , o ne juridinių procedūrų pagalba, pavyzdžiui, susitarimai, tarpininkavimas ir t.t.

Vienas šio principo sudėtinis elementas yra laisvas taikaus ginčo išsprendimo priemonės pasirinkimas. Čia šalys turėtų teikti pirmenybę toms priemonėms, kurios labiausiai tiktų tuo konkrečiu atveju. Tuo atveju, jei konfliktas nėra iki galo išspręstas (pvz.,viena iš šalių visiškai nepasiekė siekto rezultato), abi šalys turėtų toliau dėti visas pastangas išspręsti konfliktą kitomis, efektyvesnėmis taikiomis priemonėmis.

Šalys ginče, o taip pat ir kitos valstybės, privalo susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, galinčių pabloginti situaciją taip, kad kiltų grėsmė taikos ir saugumo palaikymui. Visi privalo veikti prisilaikydami JTO tikslų ir principų.

Daugumoje dvišalių ir daugiašalių sutarčių yra numatytos specialios ginčų sprendimo procedūros, jeigu tokie ginčai iškiltų. Apie tai turėtų pasirūpintii visos šalys, kurios dalyvauja sutarties sudaryme, nors daugelio atvejų, dėl kurių gali kilti ginčai numatyti tiesiog neįmanoma: pernelyg greitai žmonija vystosi, o sutartys sudaromos, dažniausiai, neterminuotos.

Nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principas

Pagrindiniai tarptautiniai teisiniai dokumentai, kuriuose įtvirtintas nesikišimo į vidaus reikalus principas, yra JTO įstatų 2 str. 7 p., 1965 metų JTO Generalinės asamblėjos Deklaracija dėl kišimosi į kitos valstybės vidaus reikalus neleistinumo, jų suvereniteto ir nepriklausomybės apsaugojimo , 1981 m. JTO Generalinės asamblėjos Deklaracija dėl intervencijos ir kišimosi į valstybės vidaus reikalus neleistinumo, Deklaracija, dėl tarptautinės teisės principų, Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo baigiamasis aktas.

Šiuose dokumentuose pažymima, kad nesvarbu kokie valstybių savitarpio santykiai, draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai, individualiai ar kolektyviai kištis į vidaus arba užsienio reikalus, priklausančius kitos valstybės kompetencijai. Tai yra, ginkluotas kišimasis, grasinimas tokiu kišimusi; politiniai ekonominiai ar kitokios prievartos aktai, kuriais siekiama pajungti savo interesams kitos valstybės jos suverenumui būdingą teisių įgyvendinimą; tiesioginės ar netiesioginės pagalbos teikimą teroristinei arba ardomajai ar kitokiai veiklai, kuria siekiama nuversti kitos valstybės režimą. Kiekviena valstybė turi neatimamą teisę pasirinkti savo politinę, ekonominę, socialinę ir kultūrinę sistemą be jokio kitos valstybės kišimosi.

Čia negali būti jokių išimčių. Net Jungtinių Tautų Organizacijai nesuteikta tokia teisė, tačiau iškilus grėsmei taikai, pažeidus taiką ir įvykdžius agresijos aktus JTO Saugumo taryba gali imtis įspėjamųjų ir prievartinių veiksmų prieš valstybę agresorę, remdamasi tarptautine teise, panaudodama Organizacijos narių ginkluotąsias pajėgas, pagalbą, bei atitinkamas aptarnavimo priemones.

Niekas nėra apsaugotas nuo netikėtumų ir nesusipratimų. Šis principas, kai kuriai atžvilgiais, irgi yra problematiškas. Šiuo atveju gali kilti nesusipratimas: kaip apibrėžti, kas nėra vidaus reikalai? Kai kurie juristai mano, kad norint susidurti su šiuo klausimu, pakanka gerokai įsigilinti į bet kokį tarptautinį dokumentą, netgi ne juridinio pobūdžio, organizacijos rezoliuciją, susijusią su tarptautine teise.

Supratimas “ valstybės vidaus reikalai” arba “ reikalai savo pobūdžiu kompetentingi bet kurios valstybės vidaus kompetencijai”, nėra apibrėžti vien teritoriniu principu. Ne viskas, kas vyksta atitinkamos valstybės teritorijoje, yra būtinai jos vidaus reikalas, pavyzdžiui, svetimos valstybės pasiuntinybės užpuolimas, kurios statusas apibrėžtas tarptautine teise. O daugelis santykių, vykstančių ne tos valstybės teritorijoje, iš esmės, priklauso jos kompetencijai. Sutartis, sudaryta tarp dviejų valstybių, jei ji neliečia trečiųjų šalių reikalų, liečia šių valstybių vidaus reikalus, kur trečiosios šalys neturi teisės kištis.

Pagal 1970 metų Deklaraciją, šis principas apima:
a) karinės intervencijos ir kitokio kišimosi arba grasinimo įsikišti draudimą, kai šie veiksmai nukreipti prieš valstybės teisės subjektus arba prieš jos politinius, ekonominius ir kultūrinius pagrindus;
b) draudimą naudoti ekonomines, politines ir kitokias priemones, kuriais siekiama pajungti savo interesams kitos valstybės suverenumui būdingų teisių įgyvendinimą ir tokiu būdu užtikrinti bet kokius prana?umus;
c) draudimą teikti tiesioginę ir netiesioginę pagalbą teroristinei ar kitokiai veiklai, kuria siekiama smurtu nuversti kitos valstybės režimą;
d) draudimą kištis į vidinę kovą kitoje valstybėje;
e) draudimą panaudoti jėgą siekiant atimti tautos teisę jai laisvai pasirinkti nacionalinį gyvenimo būdą;
f) valstybės teisę pasirinkti savo politinę, ekonominę, socialinę, kultūrinę sistemą be kitų valstybių įsikišimo.

Valstybių bendradarbiavimo principas

Visapusiško bendradarbiavimo idėja geriausiai atsispindi JTO įstatuose, šis principas užfiksuotas JTO Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų. Pagrindinis tikslas yra palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, taip pat vystyti tarp tautų draugiškus santykius, įgyvendinti tarptautinį bendradarbiavimą sprendžiant ekonominio, socialinio, kultūrinio ir humanitarinio pobūdžio tarptautines problemas, būti centru, vienijančiu tautas bendriems tikslams įgyvendinti.

Deklaracija visų pirma pabrėžia, jog reikia užtikrinti bendradarbiavimo universalumą, nurodo, kad valstybės privalo bendradarbiauti viena su kita, nesvarbu, kokios jų ekonominės sistemos ir politinės santvarkos, įvairiose tarptautinių santykių srityse, stengdamosi palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, remti tarptautinį ekonominį stabilumą ir pažangą, padėti tautų gerovei ir laisvam nuo diskriminacijos tarptautiniam bendradarbiavimui.

Dokumente nusakomos ir pagrindinės valstybių bendradarbiavimo sritys – Tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas, žmogaus teisių apsauga, visų formų rasinės ir religinės diskriminacijos panaikinimas, tarptautinių santykių vystymas ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, techninėje ir prekybos srityse pagal suvereninės lygybės ir nesikišimo principą.

Šis principas daug kuo panašus į kitus principus. Tai ir taikos palaikymas ir žmogaus teisių gynimas ir bendradarbiavimas kartu su lygybės ir nesikišimo principais. Šis ryšys suprantamas tuo, kad principų realizavimas galimas tik visų principų tvirtu sąryšiu. Akivaizdu, kad čia ir glūdi visa bendradarbiavimo principo esmė.

1970 metų Deklaracija dėl tarptautinės teisės principų šitaip apibrėžia bendradarbiavimo tarp valstybių principo turinį:
a) valstybės privalo bendradarbiauti tarpusavyje įvairiuose tarptautinių santykių srityse tikslu palaikyti tarptautinę taiką ir daugumą, tarptautinio bendradarbiavimo ir progreso vystymą;
b) bendradarbiavimas tarp valstybių privalo vykti nepriklausomai nuo jų politinių, ekonominių ir socialinių sistemų;
c) valstybės privalo bendradarbiauti ekonomikos kėlime visame pasaulyje, o ypač besivystančiose šalyse.

Valstybių suverenios lygybės principas

Šį tarptautinės teisės principą sudaro dvi tarpusavyje susijusios dalys: valstybinis suverenitetas ir lygiateisiškumas.

Šių elementų apjungimas suteikia šiam principui papildomą reikšmę. Pabrėžiamas šių elementų nepertraukiamas ryšys. Suverenitetas gali egzistuoti tik lygiateisiškumo sąlygomis. Dėl to, siekiant geriau suprasti šį principą, būtina išsiaiškinti, kas tai yra valstybinis suverenitetas ir lygiateisiškumas.

Valstybinis suverenitetas – tai valstybės nepriklausomybė tvarkant užsienio ir vidaus reikalus, teisė savarankiškai pasirinkti veikimo būdą tarptautiniuose santykiuose ir visuomeninę bei politinę santvarką valstybės viduje. Suverenitetas yra neatskiriama kiekvienos valstybės savybė. Jis egzistuoja nepriklausomai nuo tarptautinės teisės, bet sudaro pagrindą valstybėms dalyvauti tarptautiniuose santykiuose, taip pat kurti tarptautinės teisės normas.

Lygiateisiškumas – tai, kad visos valstybės, nepaisant ekonominių, politinių, socialinių ir kitų skirtumų, yra lygiateisės valstybių sandraugoje ir turi vienodas teises bei pareigas.

Senajame P. Kūrio vadovėlyje, kalbant apie šį principą visai nepaminėtos šios dvi dalys. Tiesiog yra paminėta suvereni lygybę, kurios sąvoką sudaro šie elementai:
a) valstybės teisiškai yra lygios;
b) kiekviena valstybė naudojasi teisėmis, būdingomis visiškam suverenitetui;
c) kiekviena valstybė privalo gerbti kitas valstybes, kaip teisės subjektus;
d) valstybės teritorinis vientisumas ir politinė nepriklausomybė yra neliečiami;
e) kiekviena valstybė turi teisę pasirinkti ir vystyti savo politinę, socialinę, ekonominę ir kultūrinę sistemas;
f) kiekviena valstybė privalo sąžiningai vykdyti savo tarptautinius įsipareigojimus ir gyventi taikoje su kitomis valstybėmis.

Helsinkyje vykusio Pasitarimo baigiamajame akte nurodoma, kad kiekvienos valstybės suverenitetui yra būdingi šie elementai:
• teisė į juridinę lygybę, teisės ir pareigos vienodos su kitomis valstybėmis; teisė į teritorinį vientisumą;
• laisvė ir politinė nepriklausomybė;
• teisė laisvai pasirinkti ir ugdyti savo politines, socialines, ekonomines bei kultūrines sistemas;
• teisė įvesti savo įstatymus ir administracines taisykles;
• teisė priklausyti arba nepriklausyti tarptautinėms organizacijoms;
• teisė dalyvauti ar nedalyvauti dvišalėse arba daugiašalėse sutartyse, būti neutraliam;
• teisė savo nuožiūra užmegzti ir palaikyti santykius su kitomis valstybėmis.

Sienų neliečiamumo principas

Sienų neliečiamumo principas yra glaudžiai susijęs su jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principu. Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų jis yra užfiksuotas kaip sudėtinė šio principo dalis, pažymint, kad negalima naudoti jėgos arba grasinti jėga siekiant pažeisti esamas valstybių sienas .

Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo baigiamajame akte sienų neliečiamumo principas yra įtvirtintas atskirai. Tai paaiškinama tuo, kad šiame akte atsispindėjo tie nuostatai, kurie buvo įrašyti į dvišales sutartis, pasirašytas po Deklaracijos dėl tarptautinės teisės principų priėmimo tarp kai kurių Europos šalių. Šiose sutartyse, atsižvelgiant į politinius-teritorinius pasikeitimus, įvykusius po Antrojo pasaulinio karo, pabrėžiamas esamų sienų tarp valstybių nepažeidžiamumas.

Draudimas pažeisti sieną apsiriboja sienos pažeidimu jėga ar grasinimu jėga. Iš valstybių neprivalomas visuotinis sienų pripažinimas ir pretenzijų atsisakymas į kitos valstybės teritoriją. Greičiau atsirandančios pretenzijos apreziumuojamos, kadangi kalbama apie ginčų išsprendimą geruoju. Taigi, klausimas vėl išsprendžiamas per jėgos nenaudojimo principą. Principas tarnauja siekiant užkirsti kelią pastoviam sienų pažeidimui, bet, atrodytų, jis neįpareigoja pripažinti esamas sienų linijas .

Sienų neliečiamumo principas neapsaugotas nuo sienų pasikeitimų. Tarpusavio susitarimu valstybės gali keisti savo teritorijų sienas. Akivaizdus praktinis pavyzdys – buvusi VDR ir VFR. 1990 metai siena tarp jų visiškai nustojo egzistuoti.

Valstybių teritorinio vientisumo principas

Teritorija tarnauja kaip materialinis valstybės pagrindas, yra būtina valstybės egzistavimui. Štai kodėl valstybė skiria tokį didelį dėmesį savo teritoriniam vientisumui. Tautų Sąjungos Lygos statutas įpareigojo gerbti ir saugoti valstybių narių teritorinį vientisumą nuo bet kokio užpuolimo .

JTO įstatų 2 str. 4 punkte yra pažymėta, kad “Visi Nariai savo tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėga ar jos panaudojimo prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą.” .

Teritorinis vientisumas, o toliau ir sienų neliečiamumas, kaip objektyvus būtinumas atriboti valstybės teritoriją nuo bet kokių prievartos veiksmų, yra kaip vadovaujantis faktorius sprendžiant pačias opiausias teritorines problemas.

Valstybės teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės neliečiamumas yra valstybių suverenios lygybės sąvokos sudėtinis elementas.

Teikiant valstybių teritorinio vientisumo principui didelę reikšmę, Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos (pasitarimo) baigiamajame akte jis suformuluotas kaip savarankiškas principas. Šiame dokumente pabrėžiama, kad dalyvaujančios valstybės gerbs kiekvienos dalyvaujančios valstybės teritorinį vientisumą, vengs bet kurių veiksmų, nesuderinamų su JTO įstatais, prieš valstybės teritorinį vientisumą, politinę nepriklausomybę arba vieningumą, skyrium imant, taip pat vengs paversti viena kitos teritoriją karinės okupacijos objektu, tiesioginio ar netiesioginio jėgos priemonių panaudojimo arba grasinimo jas panaudoti objektu.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pagarbos principas

Pirmosios tarptautinės teisinės žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gerbimo normos susiformavo senojoje tarptautinėje teisėje. Jos buvo skirtos užsieniečių teisinei padėčiai, pilietybės instituto formavimui, kovai su vergų prekyba, tautinių mažumų tam tikrų teisių apsaugai.

JTO įstatų preambulėje pažymima, kad Jungtinių Tautų tautos yra pasiryžusios įtvirtinti tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, jo, kaip asmenybės, orumui bei vertingumui, lygiomis vyrų ir moterų, taip pat didelių bei mažų tautų teisėmis. Įstatų pirmasis skyrius kalba apie Organizacijos tikslą skatinti žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių visiems, nesvarbu, kokios jie rasės, lyties kalbos bei religijos, gerbimą.

1970 m. Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų nėra žmogaus teisių ir laisvių gerbimo principo, tačiau, šiuo metu praktiškai niekas neginčyja šio principo egzistavimo bendrojoje tarptautinėje teisėje.

Daug dėmesio principui paskyrė Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo dalyviai. Baigiamajame akte jis vadinamas “Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, įkaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, pagarba”.

Dalyvaujančios valstybės, pasirašydamos aktą, pasižadėjo gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, nesvarbu kokios jie rasės, lyties, kalbos ir religijos. Be to jos skatins, kad būtų efektyviai įgyvendinamos politinės, ekonominės, socialinės, kultūrinės ir kitos teisės ir laisvės. Valstybės, kuriose yra nacionalinių mažumų, gerbs joms priklausančių asmenų teisę į lygybę prieš įstatymą, teiks galimybę faktiškai naudotis žmogaus teisėmis ir laisvėmis.

Žmogaus teisių ir laisvių gerbimo principas yra glaudžiai susijęs su tokiais pagrindiniais principais, kaip valstybių suverenios lygybės, nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principai. Tarptautiniai aktai šiuo klausimu patys savaime nesukuria žmogaus teisių ir laisvių, o įpareigoja dalyves jas praktiškai įgyvendinti nacionalinės įstatymų leidybos tvarka. Tiesioginis teisių ir laisvių reglamentavimas yra kiekvienos valstybės vidaus reikalas. Baigiamajame akte yra pažymėta, kad turi būti gerbiama valstybių teisė “įvesti savo įstatymus ir administracines taisykles”.

Lietuvoje žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gerbimo principas yra įtvirtintas Lietuvos respublikos Konstitucijoje.

Žmogaus teisių ir laisvių pagarbos principo turinys, bendrojoje tarptautinėje teisėje pasireiškia:
• visos valstybės privalo gerbti pagrindines visų asmenų, esančių jos teritorijoje, teises ir laisves;
• valstybės privalo neleisti diskriminacijos dėl lyties, rasės, kalbos ar religijos;
• valstybės privalo prisidėti prie visuotinio žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gerbimo ir bendradarbiauti viena su kita siekiant šio tikslo.

Sąžiningo įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę vykdymo principas

Sąžiningų įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę vykdymo principas priskiriamas prie vienų seniausių tarptautinės teisės principų. Šis principas aptinkamas visuose tarptautiniuose įsipareigojimuose išplaukiančiuose iš tarptautinių sutarčių, ir iš įprastinių normų, o taip pat būtinų tarptautinių organų ir organizacijų (tarptautinių teismų, arbitražų ir t. t.) sprendimų.

Šis principas plačiai žinomas pacta sunt servanda pavadinimu, atsirado kaip paprotinės teisės norma, o dabartiniu matu yra įtvirtintas sutartimis. JTO įstatai šiam principui teikia didelę reikšmę, nes, kaip rodo visa tarptautinių santykių istorija, tarptautinių įsipareigojimų pažeidinėjimai neišvengiamai yra nesutarimų ir ginčų priežastis, sukelia tarptautinę įtampą ir net pavojų tarptautinei taikai ir saugumui. Nesilaikant tarptautinių įsipareigojimų, pažeidžiamas tarptautinių santykių stabilumas ir tarptautinis teisėtumas. Tai neigiamai atsiliepia tarptautinės teisės normų kūrimui, sukelia nepasitikėjimą pačia tarptautine teise.

Kaip bendroji tarptautinės teisės norma, šis principas apima konkretesnes normas. Tarp jų geranoriškas ir nevangus tarptautinių įsipareigojimų įvykdymas, nepateisinamas vidaus įstatymais įsipareigojimų neišpildymas, negalėjimas priimti normų prieštaraujančių jau veikiantiems įsipareigojimams su trečiosiomis valstybėmis. Sąžiningų įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę vykdymo principas apima savavališko vienpusio atsisakymo arba tarptautinių įsipareigojimų persvarstymo uždraudimą.

JTO įstatų preambulėje yra sakoma, kad Jungtinių Tautų tautos yra pasiryžusios “sudaryti tokias sąlygas, kad galėtų būti palaikomas teisingumas ir gerbiami įsipareigojimai pagal sutartis bei kitus tarptautinės teisės šaltinius.” Be to šis principas dar įtvirtintas 1969 m. Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės, Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo baigiamajame akte.

Bene geriausiai šio principo turinys atskleistas JTO Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų. Joje pažymima, kad kiekviena valstybė privalo sąžiningai vykdyti:
• įsipareigojimu priimtus pagal Jungtinių Tautų Organizacijos įstatus;
• įsipareigojimus kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų ir principų;
• prievoles pagal tarptautines sutartis, sudarytas remiantis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis.

Tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principas

Šiuo metu tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principas, kaip visuotinai pripažintas principas, užfiksuotas JTO įstatuose, 1960 m. Deklaracijoje dėl nepriklausomybės suteikimo kolonijų šalims ir tautoms, Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų ir Baigiamajame akte, regioniniuose ir dvi?aliuose susitarimuose.

Viena iš pagrindinių besivystančių šalių problema – pilnos politinės ir ekonominės nepriklausomybės išsikovojimas, nelygybės likvidavimas tarptautiniuose santykiuose.

Šio principo turinį sudaro visų tautų teisė laisvai, be kišimosi kitur, nustatyti savo faktinį statusą, vystyti ekonomiką, kultūrą. Kiekviena valstybė pagal JTO įstatus turi gerbti šią teisę, bendrais ir pavieniais veiksmais prisidėti prie tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principo įgyvendinimo, padėti Jungtinių Tautų Organizacijai vystyti draugiškus valstybių santykius ir bendradarbiavimą, likviduoti kolonializmą.

Kiekviena valstybė turi susilaikyti nuo prievartinių veiksmų, trukdančių tautoms įgyvendinti jų teisę į apsisprendimą, laisvę ir nepriklausomybę. Priešindamosi šiai prievartai, tautos turi teisę prašyti pagalbos ir ją gauti pagal JTO įstatus ir principus.

Tautos ir tautų apsisprendimo principas nereiškia, kad tauta turi siekti savarankiškos valstybės ar valstybės, apjungiančios savo tautą, sukūrimo. Tautos teisė į apsisprendimą yra jos teisė, o ne pareiga.

Negalima nepaminėti, kad šiuolaikiniai įvykiai, pavyzdžiui, referendumas dėl Kanados provincijos Kvebeko, kalba apie realų apsisprendimo principo problemos iškilimą ir demokratinėje valstybėje. Svarbiausia, kad ši problema sprendėsi ne jėga, o demokratiniu keliu, pagal šalies teisinę sistemą. Tokiu atveju, apsisprendimas bus pagrįstas iš tarptautinės teisės pusės.

Šio principo turinys šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje apima:
a) visos tautos turi teisę laisvai, be jokių įsikišimų iš šalies, apsispręsti dėl savojo politinio statuso ir įgyvendinti savo ekonominį, socialinį ir kultūrinį vystymąsi;
b) visos valstybės turi gerbti šią teisę;
c) visos valstybės privalo veikti bendrais ir savarankiškais veiksmais įgyvendinant tautų teisę į apsisprendimą;
d) visos valstybės privalo susilaikyti nuo bet kokių prievartinių veiksmų, atimančių iš tautos jos teises į apsisprendimą, laisvę ir nepriklausomybę;
e) savo kovoje už nepriklausomybę kolonijinės tautos gali išnaudoti visas būtinas priemones;
f) draudžiamas tautos pajungimas svetimšaliui viešpatavimui.

Kai kurie principai ir nėra išskirti kaip savarankiški. Vienok, laikui bėgant toks principų išskyrimas galimas. Tai rodo faktas, kad Baigiamasis aktas, remdamasis principais, paminėtais 1970 m. Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų , suformulavo tris tokius papildomus principus: sienų neliečiamumas, valstybių teritorijos vientisumas ir žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pagarba. Be to tarptautinėje-teisinėje doktrinoje ir praktikoje formuluojami ir kiti pagrindiniai principai.

PLANAS

I.Pagrindinių tarptautinės teisės principų sąvoka

1. Pagrindinių tarptautinės teisės principų požymiai

2. Pagrindinių tarptautinės teisės principų funkcijos

3.Pagrindinių tarptautinės teisės principų lokalizacija
II.Pagrindinių principų sistema ir sisteminimas.
III. Atskirų principų turinys.
1. Jėgos nenaudojimo ir negrasinimo jėga principas.
2. Tarptautinių ginčų taikaus sureguliavimo principas.
3. Nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principas.
4. Valstybių bendradarbiavimo principas.
5. Valstybių suverenios lygybės principas.
6. Sienų neliečiamumo principas.
7. Valstybių teritorinio vientisumo principas.
8. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pagarbos principas.
9. Sąžiningo įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę vykdymo principas.
10. Tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principas.

I Š V A D A

Principais išreiškiamos labiausiai apibendrintos tarptautinės teisės normos, apibrėžiančio jos turinį. Jų žinojimas leidžia orientuotis nustatant lygybę valstybių politikoje.

Principai išreiškia ir saugo žmogiškąsias vertybes, o kai kurias ypač svarbias pasauline prasme, tokias kaip taika ir bendradarbiavimas, žmogaus teisės.

Principai – tai tarptautinės teisėtvarkos pagrindas, juose išreikšta skirtingų socialinių santvarkų valstybių suderinta valia, turinti demokratinį pobūdį. Principai tarnauja idėjiniu tarptautinės teisės funkcionavimo ir vystymosi pagrindu.

Kaip ir kitos tarptautinės teisės normos, tarptautinės teisės principai yra privalomi. Visi tarptautinės teisės subjektai turi ne tik laikytis principų, bet ir užtikrinti, kad naujai kuriamos normos būtų suderintos su esamais principais. Taigi tarptautinės teisės principai yra imperatyvinės normos turinčios jus cogens pobūdį. Bet koks nukrypimas nuo imperatyvinės normos yra neleistinas, ir ji gali būti pakeista tik tokio pat pobūdžio kita norma.

Tarptautinės teisės principai yra norminiai. Atspindėdami suderintą valstybių valią, jie nustato tarptautinių santykių elgesio taisykles. Ne taip kaip eilinės tarptautinės teisės normos, šios taisyklės yra daugiau koncentruotos ir apibendrinančio pobūdžio.
Tarptautinės teisės principai suprantami ir aiškinami tik kaip visuma, nes jų turiniai papildo vienas kitą.

Principai atspindi pagrindinius valstybinius ir tarptautinius interesus kaip vieną visumą. Iš subjektyvinės pusės, jie atspindi valstybės požiūrį į savąją teisėsaugos sistemą, nacionalinius ir bendruosius interesus.

Principų sąrašas nėra išsamus, nes atsižvelgiant į ekonomines, politines ir socialines aplinkybes formuojami vis nauji principai.

Kursiniame darbe naudotos literatūros sąrašas
1. P.Kūris, M.Požarskas – “Tarptautinės teisės apybraižos”.1985 m., Vilnius, – “Mintis”.
2. P.Kūris. ”Tarptautinės teisės teorijos pagrindai” – 1972 m., Vilnius, – “Mintis”.
3. JTO Įstatai;Tarptautinio Teismo statutas. – 1981m., Vilnius, – “Mintis”.
4. Курс международного лрава. Т.2.”Наука”, Москва, 1989.
5. Лукашук И.И. Международное право. Издательство БЕК. Москва, 1996.
6. Международное право в докментах. Москва, 1982.
7. Международное право в докментах. Москва, 1997.
8. Международные акты о правах человека. Издательская група НОРМА-ИНФРА М. –1998, Москва.
9. Тункин Г.И. Вопросы теории международного права. М.: Юрид.лит.., 1962.
10. Тункин Г.И. Теория международного права.

Leave a Comment