PAGRINDINĖS PILIEČIŲ TEISĖS,LAISVĖS IR PAREIGOS VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO SRITYJE

TURINYSĮVADAS1. LR viešojo administravimo įstatymas……………………………………………………………………………………….5 1.1 Pagrindinės piliečių teisės………………………………………………………………………………………………….51.2 Administracinės procedūros ir prievolės………………………………………………………………………………82. LR administracinių bylų įstatymas…………………………………………………………………………………………….13 2.1 Administracinės bylos ir piliečių teisė bei pareigos………………………………………………………………13 2.2 Piliečių teisė paduoti skundus dėl administravimo institucijų sprendimų, veiklos…………………..142.3 Asmens teisės administracinio teismo posėdžiuose………………………………………………………………17IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………………………………….18PRIEDAS…………………………………………………………………………………………………………………………………….19Literatūros sąrašas………………………………………………………………………………………………………………………21

ĮVADASPagrindinės piliečių teisės, laisvės ir pareigos viešojo administravimo srityje svarbus visuomenei klausimas. Kaip turi elgtis piliečiai, kas leidžiama, kas privaloma, kokios piliečių teisės? Mano darbo tikslas aptarti šiuos klausimus ir pateikti svarbiausią informaciją. Iškėliau uždavinius : pirmiausia pasiaiškinti nagrinėjamos temos esmę ir prasmę, konkrečiai išvardinti ir panagrinėti pagrindines piliečių teises, laisves, pareigas viešojo administravimo srityje. Darbo atliktas aiškinimo metodu – remiantis literatūriniais šaltiniais pateikti, panagrinėti šį klausimą visuomenei svarbiu aspektu. Pilietinės teisės – teisė į gyvybę, teisė į asmens neliečiamumą, saviraiškos laisvė, teisė į informaciją, lygiateisiškumas. Pareiga – tai teisės normose nustatytas įpareigojimas asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo tokių veiksmų susilaikyti. Viena pagrindinių asmens pareigų ne tik laikytis LR Konstitucijos ir įstatymų, bet ir nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Žmogaus teisės – šiuolaikinės civilizacijos esminė vertybė. Šiuolaikinių žmogaus teisių ir laisvių samprata susiklostė filosofijos ir dviejų teisės doktrinų – prigimtinės ir pozityviosios – raidos įtakoje. Žmogaus teisės gali būti suprantamos kaip asmens laisvės visuomenėje ir galimybė jas realizuoti. Žmogaus teise reglamentuoja teisės ir kitos socialinės normos (žmogaus teisių visuotinumas, universalumas, nedalumas.)Pagrindinės žmogaus teisės turi ne tik vadinamąją negatyviąją dimensiją, t. y., kad valstybė neturi kištis į jų įgyvendinimą, bet ir vadinamąją pozityviąją dimensiją , t. y., valstybė turi garantuoti individui ir įgyvendinti tam tikras priemones, kad asmuo galėtų naudotis teisėmis.Žmogaus teises galima įvairiai klasifikuoti: pagal galimybę riboti teises, tai galėtume išskirti absoliučias (gyvybė) ir teises, kurios tam tikromis sąlygomis gali būti ribojamos (laisvė, nuosavybė). Pagal teisių turinį žmogaus teises galima grupuoti į pilietines (asmenines), politines, ekonomines, socialines ir kultūrines. Socialinėms ir ekonominėms teisėms priklauso teisė į darbą, teisė laisvai pasirinkti darbą, teisė į saugias darbo sąlygas, į teisingą darbo užmokestį, į poilsį, į laisvalaikį, į apmokamas atostogas ir kt. Kultūrinės teisės – tai teisė į mokslą, teisė parinkti savo vaikams mokyklą ir religinį dorovinį auklėjimą, teisė dalyvauti kultūriniame gyvenime, teisė naudotis mokslo pažangos laimėjimais, autorių teisių apsauga.P. Sieghart‘o pateiktoje klasifikacijoje socialinės, ekonominės, kultūrinės, pilietinės, politinės teisės grupuojamos pagal šias sritis:I. Fizinis integralumas (teisė į gyvybę, laisvės neliečiamumas, judėjimo laisvė ir kt.)II. Gyvenimo lygio teisės (socialinė sauga, šeimos ir asmens gerovė, sveikatos priežiūra ir kt.)III. SveikataIV. Šeimos gerovėV. DarbasVI. Socialinė sauga, parama ir gerovėVII. Mokslas ir mokymasVIII. NuosavybėIX. Teisinė apsaugaX. Asmens psichinis ir moralinis integralumas (asmens privataus gyvenimo neliečiamumas, korespondencijos slaptumas ir kt.)XI. Bendra veikla (susirinkimų laisvė, teisė jungtis į asociacijas ir kt.)XII. Politika ir demokratijaXIII. Kolektyvinės teisės (tautų apsisprendimo teisė, teisė į taiką, saugumą…)P. Sieghart‘o pateiktos klasifikacijos privalumas – ji atspindi žmogaus teisių nedalomumo principą.Žmogaus teisės sudaro vieną svarbiausių konstitucinės teisės institutų. Konstitucinės žmogaus teisės ir laisvės turi būti interpretuotos atsižvelgiant į Konstitucijos 18 straipsnį formuluojamą doktrininį žmogaus teisių principą, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.Visuotinė žmogaus teisių deklaracijos 29 straipsnyje nurodoma, kad kiekvienas žmogus turi pareigas visuomenei, kurioje tik ir gali laisvai ir visiškai vystytis jo asmenybė. O valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams tenka pareiga gerbti ir saugoti žmogaus teises, suteikti garantijas, kad teisės nebus pažeistos ir pan. Žmogaus teisių ir laisvių garantijos – tai tam tikra sistema teisės normų, principų ir priemonių, kurių pagalba yra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės. Žmogaus teisių garantijos – teisinės (tai TN ir institucijų sistema) – neteisinės ( valstybės valdžios įgyvendinimo pagrindai, valstybės forma, jos politinis režimas, valdžių padalijimo principas, visuomenės kultūros lygis). Prie konstitucinių žmogaus teisių garantijas formuojančių principų priskiriamas ir konstitucijos 5 straipsnio nuostata – valdžios įstaigos turi tarnauti žmonėms. Konstitucinėms garantijoms skirtas 73 straipsnis, kuriame nurodoma, kad piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybės pareigūnų ( išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ir biurokratizmo tiria seimo kontrolieriai, prie teisinių institucijų garantijų galima priskirti ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos veiklą, kuri įsteigta vykdant LR administracinių bylų teisenos ir administracinių ginčų komisijos įstatymus (įsigaliojusius nuo 1999 m.) (Institucinės garantijos pirmiausia teismai.)

Viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti ir teikti. Administravimo subjektai – subjektai, atliekantys viešojo arba vidaus administravimo funkcijas.1. LR viešojo administravimo įstatymas. Pagrindinės piliečių teisės. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas apibrėžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo subjektus, jų veiklos principus, nustato administracinio reglamentavimo, viešųjų paslaugų teikimo administravimo bei institucijų vidaus administravimo pagrindus, taip pat administracines procedūras ir prievoles nagrinėjant bei sprendžiant asmenų prašymus ir skundus (toliau – prašymus). Šis įstatymas garantuoja piliečių ir kitų asmenų teisę į teisingą ir nešališką jų prašymų nagrinėjimą viešojo administravimo institucijose bei pagrįstą prašymų sprendimą, taip pat teisę apskųsti šį sprendimą ir gauti kompensaciją už padarytus nuostolius dėl neteisėtos administracinės veiklos. Ketvirtame šio įstatymo straipsnyje aprašyti viešojo administravimo principai:1. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi šiais demokratinio valstybės administravimo principais:1) įstatymo viršenybės, reiškiančio, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta šio įstatymo, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais; 2) objektyvumo, reiškiančio, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs; 3) proporcionalumo, reiškiančio, kad administracinio sprendimo mastas bei griežtumas turi būti proporcingi administravimo tikslui; 4) nepiktnaudžiavimo valdžia, reiškiančio, kad viešojo administravimo institucijoms draudžiama vykdyti veiklą neturint tam suteiktų įgaliojimų arba priimti sprendimus pagal savo kompetenciją siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų;5) tarnybinio bendradarbiavimo, reiškiančio, kad viešojo administravimo institucijos, rengdamos administracinius aktus, prireikus teikia viena kitai reikalingą informacinę ir kitokią pagalbą.

2. Viešojo administravimo sistema reformuojama vadovaujantis subsidiarumo principu, t. y. reikalavimu, kad aukštesnėms institucijoms nebūtų priskiriamos funkcijos, kurias gali atlikti žemesniosios institucijos ar kiti asmenys. Penktajame straipsnyje nurodomos pagrindinės viešojo administravimo sritys: 1) administracinis reglamentavimas; 2) vidaus administravimas; 3) viešųjų paslaugų teikimo administravimas. 1.Tik viešojo administravimo subjektai turi teisę priimti administracinio reglamentavimo teisės aktus, reikalingus šio įstatymo ar jo pagrindu priimtiems teisės aktams įgyvendinti, vidaus administravimui ar viešųjų paslaugų teikimui administruoti. 2.Norminius administracinius aktus turi teisę priimti tik viešojo administravimo subjektai, turintys įstatymų numatytus įgaliojimus pagal nustatytą kompetenciją. 3. Individualius administracinius aktus turi teisę priimti ne tik viešojo administravimo subjektai, bet ir jų įgalioti asmenys, remdamiesi įstatymų apibrėžtais įgaliojimais. Septintas įstatymo straipsnis įpareigoja tartis dėl administracinio reglamentavimo:1. Viešojo administravimo institucijos dėl administracinio reglamentavimo sprendimų, susijusių su bendrais teisėtais visuomenės interesais ir turinčių svarbią reikšmę didelei gyventojų bendruomenės daliai, turi konsultuotis su visuomenės interesams atitinkamoje srityje atstovaujančiomis organizacijomis (asociacijų,profsąjungų, visuomeninių organizacijų, kitų ne vyriausybinių organizacijų atstovais), o įstatymų numatytais atvejais – ir sugyventojais.2. Konsultavimosi būdus (suinteresuotų asmenų sueiga, apklausos, viešai skelbti susirinkimai, atstovų kvietimai, kiti nuomonių išaiškinimo būdai) pasirenka pati viešojo administravimo institucija, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip.

Viešojo administravimo institucija, vykdydama administravimo funkcijas taiko teisės aktus konkretiems asmenims arba jų grupėms, ir nustatant elgesio taisyklę individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Sukuriami individualūs ir norminiai administraciniai aktai. Viešojo administravimo institucijos išreiškia administraciniame akte savo valią – nusprendžia:1.Individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis.2. Sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodyta sprendimo apskundimo tvarka. 3. Sprendimas turi būti pasirašytas jį priėmusios institucijos vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas institucijos antspaudu.

LR viešojo administravimo įstatymo 9 straipsnis numato administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolę. Administracinių sprendimų įgyvendinimas turi būti prižiūrimas ar kontroliuojamas. Kontrolės subjektą nustato sprendimą priėmusi institucija. Juo gali būti: sprendimą priėmusi institucija; pavaldumo tvarka įgaliota institucija, prižiūrima įpareigojusios institucijos. Jei priimti sprendimai blogai įgyvendinami arba nekontroliuojami, piliečiai gali skųstis, kai tam turi pagrindo.Lietuvoje veikia teisės aktais nustatyta viešojo administravimo sistemos funkcionavimo stebėjimo sistema, kuria siekiama laiku pastebėti pokyčius, juos įvertinti, numatyti priemones, kurios neleistų susiformuoti neigiamai praktikai – viešojo administravimo monitoringas. (Viešojo administravimo monitoringas vykdomas visose viešojo administravimo institucijose, neatsižvelgiant į jų pavaldumą bei juridinį statusą.Viešojo administravimo sistemos monitoringą organizuoja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.)

Lietuvos piliečių teisės bus ginamos, laisvės užtikrinamos, o pareigos vykdomos tik tuo atveju, kai administravimo institucijos veikia tvarkingai, tai numato LR viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnis vidaus administravimas: 1. Vidaus administravimo tikslas – užtikrinti, kad institucijoje būtų laiku parengiami, priimami ir įgyvendinami administraciniai sprendimai. 2. Vidaus administravimo turinį sudaro administravimo institucijos veiklos ir jai skirtų asignavimų (lėšų skyrimas tam tikriems tikslams) administravimas, remiantis strateginiais ir einamųjų metų planais. Pagal 12 straipsnį institucijų vidaus administravimą reglamentuoja įstatymai arba jų pagrindu priimti teisės aktai (nuostatai, statutai, veiklos reglamentai, pareiginės instrukcijos, vidaus tvarkos taisyklės). Vidaus administravimo kontrolė išdėstyta 13 straipsnyje :Vidaus administravimo kontrolės formą ir tvarką pasirenka pati administravimo institucija, jei kitaip nenustato šis įstatymas ar jo pagrindu priimtas kitas teisės aktas. Tai gali būti:1) vidaus administravimo kontrolė, vykdoma pagal administracines pareigas ir vidaus reglamentavimo dokumentus;2) vidaus auditas, atliekamas administravimo institucijos auditoriaus ar audito įmonės jų nuostatuose nustatyta tvarka, turint tikslą patikrinti, ar viskas institucijoje vyksta taip, kaip buvo numatyta; ar yra pakankamai garantijų, kad turtas yra saugomas ir kontroliuojamas; ar sandorius vykdo atitinkamus įgaliojimus turintys asmenys; ar ištekliai tvarkomi ekonomiškai, o atliekamos finansinės ir organizacinės operacijos yra efektyvios; taip pat teikti vadovybei rekomendacijas administravimo kontrolei gerinti; 3) išorės auditas, atliekamas nepriklausomų auditorių arba audito įmonių, siekiant įvertinti administracinės veiklos kokybę bei efektyvumą, taip pat vidaus audito sistemos patikimumą ir teikti rekomendacijas jai gerinti.Valstybė prisiima atsakomybę už administravimo institucijų veiklą, tam ji sukuria atitinkamus įstatymus, kuriais reglamentuoja institucijos veiklą. Vidaus reikalus tvarkosi pačios institucijos, valstybė teikia joms dalinį savarankiškumą, bet pasilieka teisę kontroliuoti jų veiklą. Juk piliečiai turi teisę, kad jais rūpintųsi tinkamos kompetencijos institucijos.Lietuvos piliečiams administravimo institucijos teikia viešąsias paslaugas, kitaip tariant piliečiai turi teisę į šias paslaugas. Viešųjų paslaugų teikimo administravimo reikalavimai nurodomi 14 straipsnyje :1.Viešojo administravimo subjektai atsako už jų administruojamų paslaugų teikimo teisėtumą (veikla turi būti reglamentuota teisės aktų, nustatyta tvarka įregistruota, turėti reikalingus leidimus, licencijas ir kt.)2. Viešojo administravimo institucija, kuri pagal šio įstatymo nustatytą valdymo sritį administruoja tam tikros viešosios paslaugos teikimą, negali pati teikti šios paslaugos. Viešųjų paslaugų teikimas reglamentuotas 15 straipsniu.1. Įstatymų numatytą viešųjų paslaugų teikimą valstybiniu lygiu reguliuoja centrinės valstybinio administravimo institucijos kiekviena pagal įstatymų ar nuostatų priskirtą viešojo administravimo (valdymo) sritį.2. Įstatymų numatytą viešųjų paslaugų teikimą teritoriniu lygiu reguliuoja pagal kompetenciją savivaldybės arba teritorinės valstybinio administravimo institucijos. 3. Teritorinės valstybinio administravimo institucijos negali dubliuoti ar keisti centrinių institucijų viešųjų paslaugų teikimo reglamentavimo, tačiau turi teisę joms teikti siūlymus dėl viešųjų paslaugų teikimo tvarkos tobulinimo, taip pat organizuoti papildomų paslaugų teikimą. 4. Centrinės viešojo administravimo institucijos negali reikalauti iš teritorinių institucijų ir savivaldybių steigti viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų, jei to nenumato įstatymai. Viešųjų paslaugų teikimas reglamentuojamas, sudaroma sistema. Administravimo institucijos privalo laikytis joms skirtų numatymų, kad viskas būtų teisėta, tokiu būdu apsaugomos piliečių teisės.1.2 Administracinės procedūros ir prievolės.Piliečiai turi teisę kreiptis į administravimo institucijas, kaip vyksta ši administracinė procedūra ir kas yra jos šalys nurodo 16 straipsnis :1. Administracinė procedūra – pagal šį ir kitus įstatymus viešojo administravimo subjektų atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmenų prašymą (pareiškimą, visuomenės informavimo priemonėse pateiktą informaciją ar tarnybinį valstybės ar savivaldybės tarnautojo pranešimą) bei priimant dėl jo sprendimą.2. Administracinės procedūros šalys – viešojo administravimo procedūroje dalyvaujantys subjektai: asmuo (pareiškėjas) ir (arba) jo atstovas, besikreipiantys į viešojo administravimo instituciją, arba asmuo, dėl kurio pažeistų teisių yra inicijuota procedūra, atstovaujantys vienai šaliai, ir viešojo administravimo institucija, atstovaujanti kitai šaliai. Viešojo administravimo procedūroje pareiškėjui arba jo atstovui turi būti laiduojama galimybė nevaržomai naudotis savo teisėmis.

Piliečiai turi žinoti, kad be pagrindo administracinės procedūros nepradėsi. LR viešojo administravimo įstatymo 17 straipsnis tai aiškiai nustato. Pagrindas administracinei procedūrai pradėti: 1) asmens (pareiškėjo) rašytinis prašymas;2) valstybės, savivaldybės tarnautojo tarnybiniame pranešime pateikti faktai; 3) visuomenės informavimo priemonėse pateikta informacija apie valstybės ar savivaldybės institucijoje pažeistas piliečių ar kitų asmenų teises;

4) kiti paaiškėję piliečių ir kitų asmenų teisių pažeidimo atvejai. 18 straipsnis. Administracinių procedūrų inicijavimas – piliečiai turi būti užtikrinti, kad jų prašymas bus pradėtas nagrinėti, prasidės administracinė procedūra.1. Administracinę procedūrą, kai yra 17 straipsnyje nustatytas pagrindas ir kai neužtenka vidinio administravimo dokumentuose nustatytos tvarkos, kad būtų tenkinamas pareiškėjo prašymas, ir kai informacijoje pateikti faktai apie institucijoje pažeistas piliečių ar kitų asmenų teises pakankamai pagrįsti, inicijuoja viešojo administravimo institucijos vadovas, jo pavaduotojas ar tam jų įgaliotas valstybės ar savivaldybės tarnautojas. 2. Administracinei procedūrai inicijuoti reikalingą informaciją, esančią viešojo administravimo institucijose, valstybės registruose ar kitose valstybinėse informacinėse sistemose, surenka pati institucija. Mūsų valstybės tautiečiai turi teisę į prašymų priėmimą ir nagrinėjimą, kurį nustato to paties įstatymo 19 straipsnis.1. Kiekviena viešojo administravimo institucija privalo priimti asmenų prašymus ir juos nagrinėti pagal savo kompetenciją. Prašymo priėmimo faktas patvirtinamas atitinkamu dokumentu, kuriame nurodoma prašymo priėmimo data, valstybės tarnautojo, kuriam pavesta nagrinėti prašymą, vardas, pavardė, telefono numeris, prašymo registracijos numeris. Patvirtinimo dokumentas įteikiamas arba siunčiamas paštu prašymo pateikėjui. 2. Jeigu institucija neįgaliota priimti sprendimo prašomu klausimu, ji ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda prašymą kompetentingai institucijai, apie tai pranešdama pareiškėjui. Kai prašymą nagrinėja teismas, prašymas grąžinamas pareiškėjui pateikiant reikalingą informaciją.3. Prašymų nagrinėjimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai kompetentinga institucija gauna prašymą.4. Žodiniai prašymai priimami tik tais atvejais, kai juos galima išnagrinėti tuoj pat, nefiksuojant jų rašytiniuose dokumentuose, ir dėl jų nenukenčia nei pareiškėjo, nei valstybės ar savivaldybės interesai. 20 straipsnis. Prašymų priėmimo laikas1. Kiekviena vieš. administravimo institucija privalo organizuoti savo darbą taip, kad asmenys, norintys,privalantys pateikti prašymą asmeniškai, galėtų tai padaryti per visą darbo dienos laiką. 2. Tiems prašymams, kurie pagal teisės aktus turi būti pateikti asmeniškai, institucija privalo numatyti ne mažiau kaip 4 papildomas priėmimo valandas per savaitę pasibaigus nustatytam darbo laikui. Taigi 19 ir 20 straipsniai parodo, kad piliečiai turi teisę prašyti, teisę į jų prašymų kompetentingą nagrinėjimą. Įstaigos privalo atsižvelgti ir į žmonių gyvenimo aplinkybes, taigi veikti jiems patogiu metu. Beje, kad administracinė procedūra būtų objektyvi sutvarko 21 straipsnis. Valstybės ar savivaldybės tarnautojo nušalinimas : 1. Valstybės ar savivaldybės tarnautojas nusišalina pats arba turi būti nušalintas nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje, jeigu:1) administracinės procedūros dalyvis yra jo artimas giminaitis, šeimos narys (pagal baudžiamuosiuose ir civiliniuose įstatymuose apibrėžtas sąvokas)ar svainis (sutuoktinio giminaitis), gali tikėtis gauti asmeninės naudos arba kai svarstomu klausimu veikia kaip šalies atstovas;2) tarp jo ir administracinėje procedūroje dalyvaujančios šalies yra tarnybiniai santykiai;3) tarnautojo bešališkumu pagrįstai abejojama dėl kokių nors kitų priežasčių, galinčių sukelti interesų konfliktą.2. Sutuoktiniui prilyginamas ir asmuo, su kuriuo valstybės ar savivaldybės tarnautojas kartu gyvena neįregistravęs santuokos arba su kuriuo yra susižadėjęs (padavęs pareiškimą santuokai įregistruoti), taip pat buvęs sutuoktinis. Vaikams ir tėvams prilyginami įvaikiai ir įtėviai, taip pat buvę įvaikiai bei įtėviai.3. Sprendimą dėl valstybės ar savivaldybės tarnautojo nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima institucijos vadovas. Sprendimą dėl institucijos vadovo nusišalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima jis pats arba nušalina aukštesnioji viešojo administravimo institucija Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nustatyta tvarka. Kiekvieno piliečio pareiga bendradarbiauti su administracinėmis institucijomis, pvz.22 straipsnis. Papildomos informacijos sprendimui priimti reikalavimas 1. Papildomos informacijos ar komentarų reikalavimas iš pareiškėjo turi būti pagrįstas ir motyvuotas.2. Papildomai informacijai pateikti turi būti nustatytas realus terminas. Pakartotinis papildomos informacijos reikalavimas galimas tik išimtiniais atvejais, atitinkamai motyvuojant, kodėl šios informacijos nebuvo pareikalauta iš karto. Viešojo administravimo institucija gali reikalauti tik tos papildomos informacijos, kurios nėra kitose viešojo administravimo institucijose, valstybės registruose ar kitose valstybinėse informacijos sistemose.
Procedūros gali būti sustabdomos (23str.)1. Jeigu administracinis sprendimas nagrinėjamu klausimu gali pakeisti administracinėje procedūroje nedalyvaujančių asmenų teisinį statusą, administracinė procedūra sustabdoma pranešant šiems asmenims apie jų teisę dalyvauti šioje procedūroje.2. Procedūra tęsiama nurodytiems asmenims pareiškus norą dalyvauti procedūroje arba raštu atsisakius dalyvauti joje, arba per 10 kalendorinių dienų negavus iš jų jokio pranešimo dėl pasiūlymo dalyvauti procedūroje. 24 straipsnis numato pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų apklausą, jų pareiga dalyvauti.1. Prieš priimant sprendimą, pareiškėjas ir suinteresuoti asmenys turi būti apklausiami, siekiant išsiaiškinti ginčijamo klausimo esmę ir su juo susijusias aplinkybes. 2. Sprendimas neapklausus gali būti priimtas, jeigu: 1) prašymas patenkinamas iš karto ir sprendimas nepažeidžia kitų asmenų teisėtų interesų; 2) kai pagal susidariusias aplinkybes sprendimas turi būti priimtas nedelsiant. Kuriant mūsų valstybės teisės sistemą pagalvota ir apie nevisiškai veiksnius piliečius. Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnis. Pripažinto ribotai veiksniu asmens teisės.1. Pripažintas ribotai veiksniu asmuo paties ar jo rūpintojo prašymu turi teisę būti išklausytas. Siekiant apsaugoti ribotai veiksnaus asmens interesus, turi būti išklausomas ir jo rūpintojas.2. Ribotai veiksnus asmuo turi būti išklausytas dėl klausimų, susijusių su pajamomis ar turtu, kuriais jis turi teisę naudotis arba valdyti. Mūsų piliečiai informuojami, kad prireikus faktiniai duomenys bus tikrinami, piliečių teisė būti informuotiems, jei nori gali dalyvauti patikrinime, jų pareiga neklaidinti institucijų.(26 str.) Čia glaudžiai susijęs 27 straipsnis. Teisė susipažinti su administravimo procedūros metu surinktais dokumentaisPrašymą padavęs asmuo arba jo atstovas turi teisę susipažinti su turimais dokumentais ir kita surinkta informacija, pareikšti savo nuomonę bei pateikti papildomus dokumentus, jeigu įstatymai nenumato kitaip. Piliečiai turi teisę, kad jų prašymas būtų išnagrinėtas ne ilgiau kaip per 30 dienų, arba jei šalys susitaria- galima ir ilgiau: 28 straipsnis. Nagrinėjimo terminas1. Prašymo nagrinėjimas negali tęstis ilgiau kaip 30 dienų, jei įstatymų nenumatyta kitaip.2. Šalių susitarimu terminas gali būti pratęstas. Nesutarimo atveju ginčas sprendžiamas Administracinių ginčų komisijoje. Ginčo nagrinėjimą inicijuoja suinteresuota šalis. (Plačiau apie tai 2 skyriuje)Atsižvelgiama į tai, kokios tautybės yra pilietis, jam suteikiama teisė į vertimą(29 str.) Piliečiai turi teisę dėl prašymo priimtą sprendimą apskųsti Administracinių ginčų komisijai (31 str. 2) Administracinė procedūra baigiama priėmus sprendimą dėl prašymo patenkinimo ar dėl jo atmetimo ir informavus apie tai pareiškėją ar kitą suinteresuotą asmenį.(31str. 3) Sprendimus priėmusi institucija nėra 100 procentų apsaugota nuo klaidų. Taigi jų ištaisymas ir su tuo susiję piliečio teisės nustatytos 32 straipsnyje. Klaidų ištaisymo procedūra1. Sprendimą priėmusi institucija, gavusi pareiškėjo ar kito suinteresuoto asmens pagrįstą prašymą arba pranešimą apie neteisingą faktinių duomenų administraciniame sprendime įvertinimą ar teisinių klaidų jame buvimą, sustabdo sprendimo galiojimą ir pradeda klaidų ištaisymo procedūrą. Prieš priimant sprendimą dėl klaidų ištaisymo, turi būti išklausyti pareiškėjai ar kiti suinteresuoti asmenys ir įvertinti jų argumentai klaidų ištaisymo klausimu. 2. Sustabdžiusi sprendimo galiojimą viešojo administravimo institucija privalo imtis reikalingų priemonių klaidos ištaisymo sprendimui realiai įgyvendinti ir informuoti apie jį visus suinteresuotus asmenis.3. Jeigu sprendime yra korektūros klaidų, sprendimą priėmusi institucija turi jas ištaisyti be klaidų ištaisymo procedūros ir apie tai informuoti pareiškėją. 4.Faktinių duomenų įvertinimo ir teisinės klaidos negali būti taisomos be sutikimo asmens, dėl kurio priimtas sprendimas. Jam nesutikus, ginčus dėl minėtų klaidų ištaisymo nagrinėja Administracinių ginčų komisija arba teismas asmens pasirinkimu. 5.Klaidos turi būti ištaisytos ir administracinio sprendimo nuoraše, kuris saugomas atitinkamoje institucijoje. Asmeniui (pareiškėjui) įteikiamas naujas arba pataisytas dokumentas (sprendimas).6. Ištaisymo procedūra netaikoma toms teisinėms klaidoms, kurių ištaisymas reikštų piliečiui ar kitiems asmenims suteiktos ir pagal nustatytą tvarką įsigaliojusios teisės atėmimą ar suvaržymą. Tokios klaidos gali būti taisomos tik teismo sprendimu.Institucijų pareiga supažindinti su viešojo administravimo dokumentais, o mūsų, piliečių, teisė būti su jais supažindintais. (33 straipsnis.)Viešojo administravimo subjektai asmens prašymu privalo jį supažindinti su jų priimtais viešojo administravimo dokumentais šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Pastaba. Šio įstatymo trečiojo skirsnio „Administracinės procedūros ir prievolės“ nuostatos netaikomos Valstybės kontrolei, Seimo kontrolieriams, Vyriausybės atstovams apskrityse, Lietuvos bankui, kitoms institucijoms, vykdančioms savo įgaliojimus pagal atskiruose įstatymuose nustatytą tvarką.Lietuvos piliečiai turi teisę į žalos atlyginimą, jei taip atsitinka dėl institucijų kaltės. Apie tai 39 straipsnis. Viešojo administravimo subjektų atsakomybė 1. Viešojo administravimo institucija privalo atlyginti asmeniui už savo neteisėtomis veikomis (veiksmais ar neveikimu) padarytą žalą. Žala atlyginama įstatymuose numatytais pagrindais. Į padarytą žalą įskaitomos ir negautos pajamos. Negautos pajamos atlyginamos ne daugiau negu priklausytų palūkanų, kurios apskaičiuojamos nuo turėtų išlaidų, turto netekimo arba sužalojimo sumos pagal komercinių bankų mokamas už terminuotus indėlius vidutines palūkanas.2. Be turtinės žalos, šiais atvejais atlyginama ir moralinė žala, kurios dydį kiekvienu atveju nuo trijų šimtų iki penkių tūkstančių litų nustato teismas.3. Viešojo administravimo institucija, atlyginusi asmeniui padarytą žalą, patirtą nuostolį išreikalauja įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ar savivaldybės tarnautojo, dėl kurio kaltės atsirado ši žala.2. LR administracinių bylų įstatymas.Įstatymo paskirtį apibūdina 1 straipsnis : 1. Šis įstatymas nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką.2. Nagrinėdamas bylas, administracinis teismas vadovaujasi šio įstatymo normomis, o tais atvejais, kurių šis įstatymas nereglamentuoja, – Civilinio proceso kodeksu. 3. Atskirų administracinių bylų kategorijų teiseną gali reglamentuoti ir kiti įstatymai.2.1 Administracinės bylos ir piliečių teisė bei pareigos. Šiuo įstatymu aprašyta, kokias teises mūsų brangūs piliečiai turi dėl administracinių bylų. Tarkime, jei jie susiginčija dėl teisės, tai aprašyta LR administracinių bylų įstatymo 8 straipsnyje :1. Administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidinio administravimo srityje.2. Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar įstatymo papildomasis teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.Valstybės piliečiai turi teisę, kad jų bylos būtų nagrinėjamos administraciniuose teismuose, jei tai bylos dėl: 1) valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo; 2) savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat minėtų subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo; 3) turtinės ir moralinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 straipsnis); 4) mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų ir mokestinių ginčų; 5) valstybės ir savivaldybių tarnautojų prašymų, susijusių su tarnybos santykiais, įskaitant atleidimą iš pareigų bei drausminio poveikio priemonių taikymą; 6) ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo, išskyrus civilinius ginčus, priskirtus bendrosios kompetencijos teismams; 7) rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo; 8) nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo; 9) viešųjų įstaigų bei nevyriausybinių organizacijų priimtų sprendimų ir veiksmų viešojo administravimo srityje teisėtumo; 10) visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų bendro pobūdžio aktų teisėtumo. ( 4 str.)2.2 Piliečių teisė paduoti skundus administravimo srityje.LR administracinių bylų teisenos įstatymo 9 straipsnis numato piliečių skundo (prašymo) teisę :1. Skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidinio administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės bei savivaldybių tarnautojus, kai jie mano, kad jų teisės yra pažeistos. 2. Skundas (prašymas) paduodamas administracinių ginčų komisijai arba tiesiogiai administraciniam teismui. Administracinių ginčų komisijai skundas (prašymas) gali būti siunčiamas paštu.3. Su prašymu (skundu) į administracinį teismą tiesiogiai gali kreiptis įstatymo nustatytos valstybės ir vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos, tarnautojai, asmenys.Prieš kreipdamiesi į administracinį teismą piliečiai turi teisę pasinaudoti šio įstatymo 12 straipsnio nustatyta ikiteismine ginčų sprendimo tvarka: 1. Prieš kreipiantis į administracinį teismą, įstatymo numatytų viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti ginčijami ikiteismine tvarka.
2. Paduodant skundą (prašymą) ikiteismine tvarka, jo forma ir turinys turi atitikti šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimus. Administracinių ginčų komisijos, jų steigimo ir darbo tvarka nustatyta 13 straipsnyje. Jeigu įstatymai nenumato kitaip, ikiteisminį administracinių ginčų nagrinėjimą atlieka savivaldybių visuomeninės administracinių ginčų komisijos, apskričių administracinių ginčų komisijos ir Vyriausioji administracinių ginčų komisija. Administracinių ginčų komisijų steigimo tvarką ir darbo principus nustato atskiras įstatymas. Mokestinių ginčų ir kitų privalomų mokėjimų ginčų ikiteisminį būtiną nagrinėjimą nustato mokesčių įstatymai ir kiti įstatymai, reglamentuojantys privalomus mokėjimus. Atskiroms administracinių ginčų kategorijoms įstatymas gali nustatyti ir kitas ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucijas.Pilietis (asmuo) turi teisę apskųsti dėl jo priimtus individualius administracinius aktus. Skundų nagrinėjimas priklauso savivaldybės ir apskrities administracinių ginčų komisijų kompetencijai : 1. Asmens skundas dėl savivaldybės viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ar veiksmų (neveikimo) gali būti paduotas savivaldybės visuomeninei administracinei ginčų komisijai, jeigu įstatymai nenustato kitaip.2. Skundas (prašymas) dėl apskrityje esančių teritorinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ar veiksmų (neveikimo), taip pat apskrities teritorijoje esančių savivaldybių administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ar veiksmų (neveikimo) gali būti paduotas apskrities administracinių ginčų komisijai, jeigu įstatymai nenustato kitaip. (14 Str.) Norinčio skųstis piliečio pareiga yra laikytis nustatytų terminų, kurie išdėstyti šio įstatymo 17 straipsnyje. Skundų (prašymų) padavimo administracinių ginčų komisijoms terminai : 1. Skundas (prašymas) administracinių ginčų komisijai turi būti paduotas ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo skundžiamo administracinio akto paskelbimo arba individualaus akto įteikimo ar pranešimo apie administracijos (tarnautojo) veiksmus suinteresuotai šaliai dienos. 2. Tais atvejais, kai administracija (tarnautojas) nevykdo savo pareigų ar vilkina priimti sprendimą, skundo (prašymo) padavimo termino pradžia skaičiuojama nuo kitos dienos, kai baigiasi klausimui išspręsti nustatytas laikas.Piliečių pareiga laikytis įstatymo 5 skirsnyje numatytų bendrųjų skundų (prašymų) padavimo administraciniam teismui taisyklių. (19 – 23 str. imtinai).Išskyrus įstatymo numatytus atvejus, skundai (prašymai) administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami tik po to, kai sumokamas įstatymo nustatytas žyminis mokestis.(24 str.) Piliečiai yra įpareigoti sumokėti už savo skundų nagrinėjimą. 25 straipsnyje nurodomi žyminio mokesčio dydžiai:1. Kiekvienas skundas (prašymas) administracinėse bylose apmokamas 100 litų žyminiu mokesčiu, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 26 ir 27 straipsniuose.2. Už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas žyminis mokestis 50 procentų tarifo, apmokėtino paduodant skundą (prašymą) pirmosios instancijos teismui.3. Už pakartotinį teismo sprendimo, nutarties ar kitokio teismo akto nuorašo išdavimą imamas 10 litų žyminis mokestis.Bet ne už visus skundu piliečiai privalo mokėti, egzistuoja ir neapmokestinamų skundų kategorija. Numatyta 26 straipsniu. Neapmokestinami skundai (prašymai)1. Žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai) dėl:1) viešojo administravimo subjektų neteisėto atsisakymo arba vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus;2) valdžios viršijimo priimant administracinius aktus;3) pensijų skyrimo ar atsisakymo jas skirti;4) rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimų;5) valstybės ir savivaldybių tarnautojų kreipimųsi, kai tai būna susiję su tarnybos teisiniais santykiais; 6) mokesčių administratorių bei jų pareigūnų kreipimųsi dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą išieškojimo, taip pat jų kreipimųsi dėl kitų mokestinių ginčų; ginčų dėl rinkliavų;7) valstybės ir savivaldybės kontrolės pareigūnų kreipimųsi dėl neteisėtai gautų pajamų ir neteisėtai panaudotų dotacijų, subsidijų bei asignavimų išieškojimo į valstybės ar savivaldybių biudžetus;8) prokurorų ir jų pavaduotojų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, tarnybų kreipimųsi dėl valstybės interesų, taip pat įstatymo nustatytų valdžios institucijų, įstaigų ar jų tarnautojų kreipimųsi dėl kitų asmenų teisių gynimo; ir kt.2. Žyminiu mokesčiu neapmokestinami ir apeliaciniai skundai dėl administracinių teismų sprendimų dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų skundų (prašymų), taip pat šio įstatymo 28 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų subjektų pareiškimai, kai prašoma ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Beje, administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio sumokėjimo.(29str.)LR administracinių bylų teisenos įstatymas numato skundo dėl rinkimų ar dalyvavimo referendume teisės atkūrimo padavimo: rinkėjas, politinės partijos, politinės ar visuomeninės organizacijos atstovas, nesutikdamas su apylinkės rinkimų komisijos sprendimu arba apylinkės referendumo komisijos sprendimu, priimtu pagal jo skundą dėl rinkėjų sąraše ar piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, sąraše padarytų klaidų, dėl kurių rinkėjas negali įgyvendinti savo teisės rinkti (neteisingai įrašytas į sąrašą arba išbrauktas iš sąrašo, taip pat kai sąraše netiksliai nurodyti duomenys apie rinkėją), gali apylinkės rinkimų komisijos ar apylinkės referendumo komisijos sprendimą apskųsti atitinkamos apygardos administraciniam teismui per rinkimų arba Referendumo įstatymuose numatytus terminus.(32 str.)
Kai pilietis gauna administracinę nuobaudą, jis turi teisę pasiskųsti administraciniam teismui, tai numato 36 straipsnis. Skundo dėl administracinės nuobaudos paskyrimo padavimas:1. Administracinės nuobaudos paskyrimą gali apskųsti asmuo, kuriam ji paskirta, nukentėjusysis, taip pat institucija, kurios pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą. Skundas gali būti paduotas per 10 dienų nuo nutarimo priėmimo dienos apygardos administraciniam teismui pagal institucijos (jos pareigūnų), kurios aktas skundžiamas, buvimo vietą. Įstatymai gali numatyti ir kitokį apskundimo terminą.2. Skundas taip pat gali būti siunčiamas administraciniam teismui per instituciją (pareigūną), kuri paskyrė nuobaudą. Ši institucija (pareigūnas), jeigu įstatymai nenumato kitokio termino, per 3 paras skundą kartu su byla nusiunčia apygardos administraciniam teismui.2.3 Asmens teisės administracinio teismo posėdžiuose.Administracinis teismas išnagrinėja skundą per 10 dienų nuo skundo gavimo dienos, jeigu įstatymai nenumato kito bylos išnagrinėjimo termino. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešama skundą padavusiam asmeniui ir administracinę nuobaudą paskyrusiai institucijai (pareigūnui). Šių asmenų neatvykimas, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį pranešta, nekliudo teismui skundą išnagrinėti. Nagrinėdamas skundą, administracinis teismas patikrina administracinės nuobaudos paskyrimo teisėtumą ir pagrįstumą. (37 str.) 39 str. nustato proceso šalis ir dalyvius.( Administracinės bylos proceso šalys yra: pareiškėjas (skundą, prašymą padavęs subjektas; teismas, priėmęs nutartį); atsakovas (institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami); tretieji suinteresuoti asmenys). Administracinės bylos proceso dalyviais laikomi dalyvaujantys byloje liudytojai, ekspertai, specialistai, vertėjai, o įstatymo numatytais atvejais – valstybės ar savivaldybių institucijų pareigūnai (atstovai).Pagal 40 str. proceso šalys turi teisę savo interesus teisme gintis pačios arba per atstovus. Pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovus. Valstybės institucijos, įstaigos, tarnybos turi teisę pasitelkti suinteresuotų aukštesnių valstybės institucijų atstovus. Įstatyminiais atstovais laikomi atitinkamų institucijų, įstaigų, tarnybų vadovai, veikiantys neviršydami įgaliojimų, suteiktų remiantis įstatymu ar kitais teisės aktais. Šie asmenys pateikia teismui dokumentus, patvirtinančius jų pareigas. Teismui, kuris kreipėsi į administracinį teismą, atstovauja nutartį priėmęs teisėjas (arba kolegijos pirmininkas). Įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme paprastai būna advokatai. Advokato įgaliojimai patvirtinami advokato orderiu. Kitų atstovų įgalinimai turi būti nurodyti įgaliojime, išduotame ir įformintame Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Jeigu proceso šalimi yra nepilnametis ar neįgalus asmuo, jų interesams turi teisę atstovauti jų įstatyminiai atstovai (tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai). Piliečiai turi teisę pareikšti norą, kad byloje dalyvautų tretieji suinteresuoti asmenys.(41str.)Labai svarbus 42 straipsnis. Jame išdėstyta proceso šalių teisė susipažinti su byla: proceso šalys turi teisę teisme susipažinti su byloje esančiais dokumentais, kita medžiaga ir savo lėšomis daryti jų kopijas bei išrašus. Šalis arba institucija, teikianti teismui dokumentus ar medžiagas, kurių duomenys sudaro valstybinę, profesinę, komercinę ar tarnybinę paslaptį, gali prašyti teismo neteikti jų susipažinti bei kopijuoti. Dėl to teismas priima nutartį. Kitas proceso šalių teise ir pareigas numato 43 straipsnis: šalių procesinės teisės yra lygios, proceso šalys turi teisę pareikšti nušalinimus ir prašymus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams, gauti teismo sprendimų, nutarčių, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus bei nutartis ir naudotis kitomis Civilinio proceso kodekso numatytomis teisėmis. Proceso šalys privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai.Vienuoliktas įstatymo skirsnis nurodo, kokias teises turi asmuo teisminiame posėdyje. Jis turi teisę pareikalauti uždaro posėdžio, turi teisę, kad teisėjas visomis išgalėmis visapusiškai ir objektyviai ištirtų bylą. O piliečio pareiga teisingai ir sąžiningai paduoti skundą, nes priešingai pasielgus gali skundžiamas aktas (ar jo dalis) panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, t.y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės nustatytos procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Pasibaigus bylai, laimėjęs bylą asmuo turi teisę reikalauti išlaidų atlyginimo. (59 – 60 str.) Turi teisę paskųsti teismą dėl išlaidų atlyginimo.(61 – 62 str.) Administracinių teismų sprendimai administracinėse bylose kasacine tvarka neskundžiami.(64 str.)

IŠVADOS1. Žmogaus teisės – šiuolaikinės civilizacijos esminė vertybė.2. Piliečių pagrindinės teisės, pareigos ir laisvės aiškiai apibrėžtos tekste pateikiamais 2 įstatymais. 3. Piliečiai turi teisę ginti savo teises, reikšti pagrįstas pretenzijas ir reikalauti teisingumo. Pateikti skundus administraciniams teismams.4. Be teisių piliečiai turi ir pareigas, kurias privalo vykdyti.5. Tai gali šiek tiek apriboti jų laisves, tačiau taip veikia teisingumo įgyvendinimo sistema.6. Piliečiai neturėtų manipuliuoti administracinėmis institucijomis ir naudotis savo teisėmis sąžiningai. PRIEDAS 1. Viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti ir teikti. Administravimo subjektai – subjektai, atliekantys viešojo arba vidaus administravimo funkcijas. 2. Administracinis reglamentavimas – nuostatų, taisyklių, reglamentų ir kitų teisės aktų priėmimas įstatymams įgyvendinti. 3. Vidaus administravimas – administravimo veikla, kuria užtikrinamas valstybės ar vietos savivaldos konkrečios institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos savarankiškas funkcionavimas (struktūros tvarkymas, personalo valdymas, turimų materialinių-finansinių išteklių valdymas ir naudojimas, raštvedybos tvarkymas), kad jos galėtų tinkamai vykdyti joms priskirtus viešojo administravimo ar kitos valstybinės veiklos uždavinius. 4. Viešojo administravimo subjektai – institucijos, įstaigos, tarnybos, valstybės tarnautojai (pareigūnai), turintys įstatymų suteiktas viešojo administravimo teises ir praktiškai įgyvendinantys vykdomąją valdžią ar atskiras vykdomosios valdžios funkcijas. 5. Pareigūnas – valstybės tarnautojas, turintis administravimo įgaliojimus pagal pareigas pavaldiems ir nepavaldiems asmenims. 6. Viešojo administravimo institucija – viešojo administravimo subjektas, vykdantis įstatymų nustatytas valstybės ar savivaldybės funkcijas. 7. Kolegiali institucija – institucija, kurioje sprendimus priima grupė įgaliotų asmenų balsų dauguma bei vadovas. 8. Viešojo administravimo sistema – sistema, kurią sudaro:1) valstybinio administravimo subjektai; 2) savivaldybių administravimo subjektai;3) kiti administravimo subjektai. Visiems šiems subjektams įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai suteikia viešojo administravimo įgaliojimus. 9. Valstybinio administravimo subjektai – valstybės institucijos, įstaigos, tarnybos bei valstybės tarnautojai (pareigūnai), kuriems įstatymai suteikia viešojo administravimo teises. Valstybinio administravimo subjektai yra centriniai ir teritoriniai. 10. Centriniai valstybinio administravimo subjektai (institucijos, įstaigos, tarnybos, jų tarnautojai (pareigūnai) – subjektai, kurie administravimą vykdo visoje valstybės teritorijoje. 11. Teritoriniai valstybinio administravimo subjektai (institucijos, įstaigos, tarnybos, jų tarnautojai (pareigūnai) – subjektai, kurie administravimą vykdo nustatytoje teritorijoje. 12. Savivaldybių administravimo subjektai – savivaldybės taryba, savivaldybės kontrolierius, meras, valdyba, jiems pavaldžios įstaigos, tarnybos, savivaldybės tarnautojai(pareigūnai), kuriems įstatymai ar savivaldybės tarybos sprendimai suteikia viešojo administravimo teises savivaldybės teritorijoje. 13. Kiti viešojo administravimo subjektai – viešosios įstaigos bei ne vyriausybinės organizacijos, kurioms įstatymų nustatyta tvarka suteikti viešojo administravimo įgaliojimai. 14. Viešojo administravimo įstaiga – viešojo administravimo institucija, veikianti tam tikrų įstaigų (biudžetinių, viešųjų ir kt.) įstatymų pagrindu. 15. Administracinis aktas – vykdant administravimo funkcijas, administravimo subjekto priimtas teisės aktas. 16. Individualus administracinis aktas – dažniausiai vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar apibrėžtai asmenų grupei. 17. Norminis administracinis aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. 18. Administracinis sprendimas – viešojo administravimo institucijos valia, išreikšta administraciniame akte. 19. Asmuo – fizinis asmuo (individas) ar fizinių asmenų grupė, juridinis asmuo, kitas asmuo, neturintis juridinio asmens teisių (taryba, valdyba, komisija, visuotinis narių susirinkimas, nuolat veikiantis pasitarimas ir t. t.). 20. Viešoji paslauga – valstybės ar savivaldybių įsteigtų specialių įstaigų bei organizacijų veikla, teikianti gyventojams socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Įstatymų numatytais atvejais bei tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir privatūs asmenys. 21. Viešosios paslaugos teikimo režimas – teisės aktų nustatytas atlygintinas ar nemokamas paslaugos teikimas nustatytais terminais ir tvarka. 22. Viešosios paslaugos teikimo administravimas – viešojo administravimo subjektų veikla nustatant viešųjų paslaugų teikimo taisykles ir režimą, steigiant viešąsias įstaigas arba išduodant leidimus teikti viešąsias paslaugas privatiems asmenims, taip pat viešųjų paslaugų teikimo priežiūra ir kontrolė. Už viešųjų paslaugų teikimo administravimą rinkliavos ar kitokie mokėjimai negali būti nustatomi. 23. Tarnybinė pagalba – viešojo administravimo institucijos pareiga teikti informacinę ir kitokią pagalbą kitai viešojo administravimo institucijai pastarosios prašymu.

24. Administraciniai-teisiniai santykiai – įstatymais ir kitais teisės norminiais aktais reglamentuoti visuomeniniai santykiai, atsirandantys įgyvendinant viešąjį administravimą, taip pat vidinį administravimą. 25. Administraciniai ginčai – asmenų konfliktai su viešojo administravimo subjektais arba konfliktai tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų. Prie administracinių ginčų priskiriami ir tarnautojų ginčai su administracija, taip pat rinkimų ginčai.26. Mokestiniai ginčai – ginčai tarp mokesčio mokėtojo (arba mokestį išskaičiuojančio asmens) ir mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno dėl mokesčio apskaičiavimo, sumokėjimo ar išieškojimo, mokesčių nepriemokų ar permokų, taip pat dėl sankcijų už mokesčio prievolių nevykdymą ar pažeidimus.27. Skundas, prašymas -kreipimosi į kompetentingą instituciją, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, formos. Su skundais į kompetentingą instituciją kreipiasi privatūs asmenys, o su prašymais – valdžios institucijos, jų atstovai, tarnautojai. Įstatymai gali numatyti ir kitas kreipimosi formas.

Literatūros sąrašasNorminė literatūra1. Lietuvos Respublikos Konstitucija : LR piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendumu. Vilnius: Tesinės informacijos centras prie Teisingumo ministerijos, 1996.2. LR administracinių bylų teisenos įstatymas // Žin., 1999. Nr. 13 – 308.3. LR viešojo administravimo įstatymas // Žin., 1999, Nr. 60 – 1945.Specialioji literatūra1. Lietuvos konstitucinė teisė (T. Birmontienė, E. Jarašiūnas, E. Kūris ir kt.). Vilnius : LTU, 2001. (280 – 360)