Pono paveikslas lietuvių literatūroje ir tautosakoje

Pono paveikslas lietuvių literatūroje ir tautosakoje

Juozas Kaziukėnas 9A
2004/2005 metai.

Turinys

1. Turinys
2. Įžanga
3. Kas vadinama ponais?
5. Ponų išvaizda, aplinka, apranga
6. Būdo ypatybės
7. Pabaiga
8. Literatūra

Įžanga

Lietuvių tautosakoje ponai lietuvių tautosakoje yra labai populiarūs ir sutinkami kiekviename kūrinyje. Ponais yra vadinami – įvairūs žemės savininkai ir valdytojų, valdovai, kunigai, kurių vardai kartais puikiai charakterizuoja patį poną. Be to, kūriniuose Autorių vartojami šmaikštūs ar pajuokiantys ponų apibūdinimai skiria šio luomo atstovus nuo vargšų valstiečių, baudžiauninkų. Liaudies kūryboje pabrėžiama ypatinga ponų išvaizda bei aplinka, taip pat padedanti charakterizuoti poną. Visais šiais bruožais atskleidžiama pono ir vargšo ne elygybė kuri ir buvo siekta parodyti rašant apie tuometinės Lietuvos santvarką.

Kas vadinama ponais?

Lietuvių tautosakoje ponai vadinami įvairiausiais vardais, kurie atspindi situaciją kūrinyje. Pono vardas dažniausiai parodo jo visuomeninę padėtį ir jo charakterio bruožus. Be to, ir pats vardas ponas turi tiksliai apibrėžtą reikšmę – privilegijuoto luomo atstovas, turtingas žmogus, kitų išnaudotojas (Daina „Ponia poną nudaigojo“, Ožkalbių dainos, II knyga, surinko J. Basanavičius, 1998m., 88psl.):
.Senovės žmonės
Sunkybėj buvo
Katrei po ponų
Ranka pakliuvo.
Ponais vadinami ūkių, žemių ar karalysčių savininkai. Pavyzdžiui, urėdai – dvaro, ūkio vedėjai, prievaizdai (D Daina „Tai dėkui saulutei“, Lietuvių tautosaka, Kaunas, 1956m. 58-60 psl. ):
Nebijau savo pono, anei urėdėlio-
Atsibuvau savo dienas už visą nedėlią.
Paprastai, ponams priklausė didelės žemės, jie buvo žemvaldžiai, dėl to jie buvo vadinami gaspadoriais – žemių šeimininkais (Daina „Nelaimingi mes berneliai, kur mes pa

asidėsim“, Ožkalbių dainos, II dalis, 1988m., 27 psl.):
.Piktas mūsų gaspadorius,
Mums neduoda pailsėti.
Valdydami daug žemių, ponai turėjo ir didelius namus, dvarus, dėl to buvo vadinami dvarininkais – dvarų savininkais ( Daina „ Ponai šoka ir dainuoja“, Lietuvių tautosaka, Kaunas, 1956m., 76 psl.), tijūnais – LDK valsčiaus valdytojais – kunigaikščio vietininkais, dvaro prievaizdais ( Daina „Ateina ponas“, Lietuvių liaudies dainynas, II dalis):
.Matė urėdą
Matė tijūną
Ir dar per pečius
Gavo bizūną.
Ponai priklausė aukštesniajam luomui, todėl lietuviai juos vadina tai pažyminčiais vardais: bajoras – feodalinėje santvarkoje – privilegijuoto luomo narys, dažniausiai vidutinis dvarininkas, vėliau bajorų kilmės žmogus ( Daina „Anksti rytą kėliau“, V. Arnastausko muzikos vadovėlis VI klasei, Kaunas, 1968m., 19 psl.):
Bajorėli, bajorėli! Bajorėlio
Baltos rankos, juoda duona.
Kadangi karaliams priklausė dideli turtai ir valdžia, dėl to jie irgi laikomi ponais. (Mįslė, Šaltinis nežinomas):
Aš ponaitis,
Kaip karalaitis,
Mano ūsai
Kaip patūsai.
Be ponų vyrų ta autosakoje veikia ir jų žmonos bei meilužės, kurios taip pat laikomos poniomis. Ponia – pono žmona, išpuikusi moteris(„Gudri duktė“, Lietuvių tautosaka, 1944-1956m.)
.Ponuliui nieko nebeliko, tik kaip ponia ją pripažinti.

Kartu su karaliumi valdžią ir turtus turi karailtės moteys(„Žvirblis“, Lietuvių tautosaka, 1944-1956m.):
.Jos (karalaitės) tėvas tenkina visus dukters įgeidžius.
Ponų dukterys dažnai vadinamos tinginėmis ir ulionikėlėmis, mėgstančiomis pasilinksminti, o vargšų dukterys vadinamos gaspadinėmis – poniomis, kurios tvarkosi namuose, žiuponėmis – vargšo žmonomis (Lietuvių liaudies tautosaka, 1944-1956m. ir K. Donelaičio „Metai“).

Pasakose ir dainose dažnai veikia ypatingais vardais vadinami po

onai – Velnias ir Dievas. Velnias (Šėtonas, Perkūnas) – piktoji dvasia ( Daina „Ateina ponas“, Lietuvių liaudies dainynas, VI dalis):
Ateina ponas,
Kaip šėtonas,
Ateina tijūnas,
Kaip perkūnas.
Dievas pasakose dažnai yra viso gėrio įsikūnijimas, kuris žmonėms neša tik gera, ir dėl to žmonės jį garbina ir myli. Dievas – visatos kūrėjas ir valdovas (Mįslė, Šaltinis nežinomas):
.Ponas dievas – aukštai.

Ponų išvaizda, aplinka, apranga

Ponai išsiskiria išvaizda, apranga, vartojamais daiktais, namais ir kitais jiems priklausančiais turtais.
Ponai yra išskirtiniai pasakų veikėjai, todėl jų išvaizda taip pat ypatinga. Ponai, kurie netaupo pinigų ir valgo kiek širdis geidžia, skiriasi nuo vargšų žmonių. Ponų jų išvaizda yra pašiepianti.(Mįslės ,Lietuvių liaudies chrestomatija IX klasei ir Lietuvių liaudies dainynas VI dalis):
.Bajorėlių baltos rankos.
Trys ponaičiai pirkioj, jų kojos lauke
Bajoras vidury – ragai ore.
Raudonas ponaitis – pilve akmenaitis
.Bagotas – Kuprotas.
.Bagotas ponaitėlis.
.Pons bagots.
Ūsai kaip patūsai.
Dukrelės – Raudoni paakėliai.
Dukrelės – galva pūkuota

Ponai stengdamiesi pasipuikuoti prieš damas(ponias) ir prieš kitus ponus, dėvi itin brangius drabužius, kurie pasižymi didele prabanga ir savitu grožiu (Lietuvių liaudies dainynas, VI dalis):
. Ateina ponas
Juodu žiponu.
(Mįslės):
Aukštas ponaitis
Melsva skrybėlaitė.
Piktas ponaitis – Raudonas žiponaitis
Baltas ponaitis – Geltonas žiponaitis
Ponų aplinkos daiktai taip yra ypatingi. Jie, skirtingai nei vargšų daiktai, pasižymi prabangumu ir kokybe. Dažniausiai vyraujantys epitetai yra tokie (Lietuvių liaudies chrestomatija IX klasei):
.cigarai rūksta.
.gelsvi rūbai.
Karietos – .ašys sidabrinės.
.Raudoni ponai – Pailgi dvarai.
.Margieji dvareliai.
.Raudoni dvarai.

Būdo ypatybės

Ponai iš kitų išsiskiria savo būdo savybėmis. Po

onai dažnai nelinkę kitiems nusileisti ir mėgsta parodyti savo jėgą. („Daug žuvo mus brolių už laisvę kovoj“, „Kelkis, darbininke, ko gi tu užmigai“„Ponas sukčius ir begėdis“, Lietuvių tautosaka ( po 2 pavyzdžius iš kiekvieno kūrinio)):
.Piktas ponas.
.Ponas begėdis.
.Ponas sukčius.
.Pons razumnas.
.Ponas kvailas.
.Ponai plėšikai.
Ponios vaizduojamos kaip išpuikusios, prabangos trokštančios moterys, kurios siekia savo vyro pinigų ( „Žvirblis“; „Gudri duktė“, Lietuvių tautosaka, 1944-1956m.):
.Jos (karalaitės) tėvas tenkina visus dukters įgeidžius.
.Ponuliui nieko nebeliko, tik kaip ponia ją pripažinti.
Ponai verčia valstiečius sunkiai dirbti ir neduoda jiems pailėti(Daina, Lietuvių liaudies dainynas VI dalis):
Pjaukit pjaukit, pjovejėliai
Pjaukit pjaukit, nestovėkit
Piktas mūsų gaspadorius
Mums neduoda pailsėti
Tačiau tarp daugybės šiurkščių, bjaurių, savanaudiškų ponų pasitaiko ir gerų ponų, kurie nėra tokie negailestingi ir savanaudžiai valstiečiams, ir elgiasi su jais kaip su sau lygiu žmogumi. („Žemaičių tautosaka“, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958m. Pasakos):
.Ponai geri.
(Iš pasakos) Vargšas rado pono pinigus, kuriuos jis buvo pametęs ir pasistatė namą, tačiau kartą pas jį atvykęs tas ponas ir paprašęs apsistoti, bet vargšas supratęs, kad tai tas ponas, nusprendė jam atiduoti pinigus, bet ponas atsisakė imti pinigų ir paliko jam juos, nes pats turėjęs dar daugybę namų ir turtų ir jam jų nebereikėję.

Pabaiga

Ponai visuose lietuvių tautosakos kūriniuose yra labai populiarūs ir dažnai naudojami. Ponas kūriniuose užima gana aukštą vietą kitų atžvilgiu, nes jis būna že

emių savininkas ar net dievas. Siekiant pajuokti tuometinės Lietuvos santvarką, kūriniuose ponas vaizduojamas keistos išvaizdos, aprangos, aplinkos ir keistų būdo savybių. Visos ponų savybės aiškiai parodo skirtumą tarp tuometinių valstiečių (baudžiauninkų) ir ponų.
Literatūra

 Ožkalbių dainos, II knyga, surinko J. Basanavičius, 1998.l 88psl.;
 Lietuvių tautosaka, Kaunas, 1956m. 58-60psl.;
 Lietuvių liaudies dainynas, II dalis;
 Lietuvių liaudies dainynas, VI dalis;
 Lietuvių liaudies dainynas, VII;
 V. Arnastausko muzikos vadovėlis VI klasei, Kaunas, 1968m.;
 Žemaičių tautosaka, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958m.;
 Lietuvių liaudies chrestomatija IX klasei;
 Metai, K. Donelaitis;
 Kiti pavyzdžiai – Šaltinis nežinomas.

Leave a Comment