NUSIKALTIMO SUBJEKTO IR ASMENYBĖS SANTYKIS BAUDŽIAMOJOJE TEISĖJE

TURINYS

ĮVADAS Į PROBLEMĄ 1

1. NUSIKALTIMO SUBJEKTO IR ASMENYBĖS SANTYKIS BAUDŽIAMOJOJE TEISĖJE 2

1.1. Nusikaltėlio asmenybės, kaip vieno iš kriminologinių požymių, problema 3

1.2. Nusikaltimo subjekto ir nusikaltėlio asmenybės santykis 6

2. NUSIKALTĖLIO ASMENYBĖ, – NUSIKALTIMO SUDĖTIES SUBJEKTYVIŲJŲ POŽYMIŲ AIŠKINIMO SĄLYGA 8

2.1. Nusikaltėlio asmenybės įtaka baudžiamajai atsakomybei 10

IŠVADOS 14

LITERATŪROS SĄRAŠAS 15

ĮVADAS Į PROBLEMĄ

Baudžiamųjų teisinių santykių jurisdikcijos ypatumus ir požymius dažniausiai apsprendžia legalistinis požiūris. Anaiptol tai nėra akcentuotinas trūkumas. Dažnai definicijų ir reiškinių ypatumus, jų turinį reikia suprasti gana plačiai, įvertinti išorinius ir vidinius faktorius. Tik esant šiems faktoriams, galimas racionalus požiūris į vyraujančias tendencijas, reiškinių vertinimą, kvalifikavimą. Baudžiamojoje teisėje yra svarbu suvokti išorinę ir vidinę reiškinio pusę, kadangi kartais būna atvejų, kuomet išoriškai tam tikri veiksmai prilygsta baudžiamajame įstatyme numatytiems veikos požymiams. Tai yra svarbi detalė, kadangi turime įvertinti reiškinio ir subjektyviuosius požymius. Pritariu prof. V.Piesliako nuomonei, jog nusikaltimo subjektas yra priskiriamas prie objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių. Tuo pagrindu, siekiant atskleisti šio subjekto ypatumus, jo požymius, vertinti jo padarytą veiką (-as), turime būtinai prisiminti ir tą vidinę jo pusę, kuri kalba apie subjekto asmenybę, žmogiškąsias savybes bei įsitikinimus, asmens savybes socialinėje aplinkoje, jo santykius su išoriškai objektyviu pasauliu. Šio darbo temos esmė yra ta, jog svarbu tinkamai suprasti ir atskleisti nusikaltimo subjekto bei nusikaltėlio asmenybės sąveiką, priežastinius ryšius. Daugelis baudžiamosios teisės teorijų kūrėjų bei analizės puoselėtojų suteikia didelę prasmę tam, jog būtų kuo dažniau taikomi psichologiniai tyrimai bei analizės metodai siekiant nustatyti atitinkamus nusikaltimo padarymo momentus bei priežastis. Štai žinome, jog baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal baudžiamosios teisės teoriją tyra – nusikaltimo sudėtis. Tačiau čia mes matome vieną pusę. Iš kitos pusės – baudžiamoji atsakomybė, – tai yra tik tada savo vardo vertas institutas, kuomet ja yra pagrindžiamas bausmės tikslų realizavimas. Štai bausmės tinkamas realizavimas yra sąlygojamas atitinkamų reikalavimų. Tam, kad įgyvendinti pagrindinį bausmės tikslą, – tai yra pataisyti nusikaltimą padariusį asmenį, būtina, pirmiausia, tinkamai bei objektyviai, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, individualizuoti pačią bausmę. Čia gali padėti tik nusikaltėlio asmenybė, kurios reikšmė bus matoma šiame darbe.

Šiame darbe bus siekiama kuo nuosekliau, remiantis ne tik baudžiamosios teisės teorija, tačiau ir psichologijos mokslo dalykais išaiškinti šios temos aktualumą. Šios temos aktualumo klausimo atsakymas yra šis, jog tai yra svarbu žmogaus, koks jis bebūtų likimui po nusikaltimo padarymo. Juk esame humaniško pasaulio atstovai bei žmogaus teisių ir laisvių puoselėtojai, tad pritarkime tam, jog aiškinantis konkretaus nusikaltimo sudėtį neužtenka tik aiškintis nusikaltimo subjekto problemą, o būtina paliesti ir nusikaltėlio asmenybę.

1. NUSIKALTIMO SUBJEKTO IR ASMENYBĖS SANTYKIS BAUDŽIAMOJOJE TEISĖJE

Nusikaltimo subjekto bei asmenybės santykis baudžiamojoje teisėje paprastai laikomas vienu iš sudėtingiausių, kadangi, tai reikalauja ne tik bendrojo suvokimo kas yra nusikaltimas bei nusikaltimo subjektas, tačiau ir šių dalykų suderinamumo bei tinkamo jų reikšmės koordinavimo tiriant baudžiamąsias bylas. Pripažindami, jog nusikaltimo sudėtis, – tai yra objektyvių bei subjektyvių požymių visuma galime daug ką pasakyti apie patį nusikaltimo subjektą, tačiau jeigu nagrinėsime nusikaltėlio asmenybės bruožus, matysime, jog ši sąvoka turi ypatingai didelę reikšmę individualizuojant bausmę. Todėl, mano nuomone, yra svarbu ne tik išsiaiškinti kas tai yra nusikaltimas bei nusikaltimo sudėtis, kaip loginė konstrukcija, tačiau ir asmenybės subtilybes. Tokiu būdu reikia bent trumpai apžvelgti šių derinio elementų sąvokas.Tad vertindamas nusikaltimo sudėtį, prof. V. Piesliakas sutinka, jog vertinant žmogaus elgesį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą, baudžiamojoje teisėje naudojamas nusikaltimo sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, išvadai dėl nusikalstamo ar nenusikalstamo veikos pobūdžio padaryti būtina nustatyti nusikaltimo sudėties buvimą kaltininko veikoje, t.y. faktą, jog asmens poelgyje yra visi įstatyme numatytos ir uždraustos veikos požymiai. Taigi iš čia matome, jog nusikaltimo sudėties modelis ypatingai sąveikauja su nusikaltėliu, t.y. asmeniu. Iš čia galime daryti prielaidą, jog visuomet ir visur, kur tik dalyvauja žmogus, turime omenyje jo asmenybę, pasireiškiančią subjektyviais kriterijais bei psichologiniais momentais, darančiais įtaką konkrečių veiksmų pobūdžiui, jų charakteristikai. Nusikaltimo sudėties nustatymas suteikia teisę pavadinti veiką nusikaltimu, o veiką padariusį asmenį vadinti nusikaltėliu. Antai baudžiamosios teisės teorijoje dažnai yra iškeliamas klausimas dėl teisingo nusikaltimo subjekto interpretavimo ne tik, kaip pakaltinamo ir sulaukusio baudžiamumo amžiaus, numatyto įstatyme. Čia vis gi reikia akcentuoti subjekto, kaip atskiro individo savybes, jo aplinką, nesvarbu ką jis bebūtų padaręs ar ruošiasi daryti.

Žinodami tai, jog nusikaltimo subjektas patenka į objektyviųjų požymių visumą, nusikaltimo subjektu Lietuvos baudžiamojoje teisėje gali būti fizinis asmuo, sulaukęs įstatymo nustatyto baudžiamosios atsakomybės amžiaus. Taigi prieš pradedant nuosekliau suvokti nusikaltimo subjekto klausimą ir nusikaltėlio asmenybės vertinimą bei šių elementų ryšį, turime pirmiausia paklausti, – kas gi yra nusikaltėlio asmenybė?

1.1. Nusikaltėlio asmenybės, kaip vieno iš kriminologinių požymių, problema

Nusikaltėlio asmenybė visada buvo didelė problema visoms kriminalinio profilio šakoms, o labiausiai baudžiamajai teisei bei kriminologijai. Nusikaltimas yra baudžiamosios teisės teorijos dalis. Nebūtų aišku kas yra nusikaltimas, jeigu nebūtų žmogaus, kuris tą nusikaltimą padaro. Pats nusikaltimas yra veika, o asmuo, kuris tą veiką atlieką – nusikaltėlis. Žodį nusikaltimas ir nusikaltėlis sudaro tas pats žodžio kamienas, dėl to aiškinantis nusikaltimą būtinai reikia išsiaiškinti ir nusikaltėlį, jo asmenybę. Bet koks žmogaus elgesys yra kažkuo motyvuojamas ir padaromas sąmoningai. Elgesys priklauso nuo socialinės aplinkos, o ji asmenybei daro labai didelį poveikį. Prieš nusikaltimą žmogaus elgesys gali būti paaiškinamas ne tik socialine aplinka, bet ir vidinėm nuostatom. Valstybė ir joje esantys piliečiai sudaro tą socialinę aplinką, tačiau žmogui visada yra palikta teisė rinktis ir to pasirinkimo negali niekas uždrausti. Žmogus nuo gimimo yra laisvas. Tai numato ir Lietuvos Respublikos Konstitucija: “Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės” . Niekas negali uždrausti veiksmų, kurie neprieštarauja įstatymams. Dažnai individo veiksmai priklauso ne nuo socialinės aplinkos, bet ir nuo gyvenimo patirties, susiklosčiusios per jo gyvenimą. Jeigu teigtume, kad visi veiksmai priklauso nuo išorės, tai bet koks asmuo pakliuvęs į kriminogeninę situaciją padarytų nusikaltimą, tačiau taip nėra. Pvz.: gatvėse stovi labai daug mašinų, kurias kiekvienas galėtų vogti, tačiau jas vagia tik tam tikri žmonės, kuriems tai yra verslas, pragyvenimo šaltinis. “Žmogus negimsta nusikaltėliu, bet jis gali juo tapti” . Kiekvienu atveju asmenybė turi turėti galimybę rinktis iš leidžiamų ir draudžiamų poelgių. Jeigu galimybės rinktis nėra, tai poelgis negali būti laikomas nusikaltimu, o asmuo nusikaltėliu. Šis faktas pastebimas būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo atvejais. Labai svarbu išsiaiškinti, kaip kriminogeniniai veiksniai veikia visuomenę, o tuo pačiu ir atskirą žmogų.

Daugumai nuomonę apie nusikaltėlius sudaro ne patirtis, o kitų žmonių nuomonė apie pasaulį, žmones ir kitus dalykus. Labai svarbu, nagrinėjant asmenybę, paneigti žmonių išankstines nuomones apie nusikaltėlius ir nurodyti tikrus, realius, visų pripažintus būdus apie nusikaltėlio asmenybės susiformavimą. Atskiras individas turi atskirus, pastovius sau, būdo bruožus. Aiškinantis nusikaltėlio asmenybę, pastoviųjų bruožų nustatymas – būtinas pirmas žingsnis, o po to – šių bruožų atsiradimo priežasčių išsiaiškinimas. Skirtingiems asmenims vienodi būdo bruožai gali atsirasti dėl visiškai skirtingų aplinkybių ir priežasčių. “Ypatinga žmogaus bruožų grupė yra vadinamieji formalieji asmenybės bruožai. Tai tokie bruožai, kurie parodo individo priklausomybę tam tikrai žmonių grupei pagal gyvenimo sąlygas, socialinį statusą, šeimyninę padėtį, profesiją, darbo veiklą, sveikatą, jo atžvilgiu atliktus socialinius aktus” . Norint suprasti nusikaltimo padarymo motyvus ir prognozuoti tolimesnį jo elgesį, reikia nustatyti šiuos bruožus, o tą padaryti nėra sunku. Išsiaiškinus įvairiausius būdo bruožus ir atskirų asmenų poelgį pagal juos, ateityje bus galima užkardyti tolimesnius veiksmus asmenų, turinčių panašius bruožus. Tuo pačiu atlikti prevenciją, apsaugoti niekuo nekaltus žmones nuo galimų nusikaltimų. Psichinį žmogaus gyvenimą sudaro daug įvairiausių psichinių reiškinių (mintys, jausmai, pojūčiai). Pastoviai žmogus ką nors mąsto, atsimena, pamato, išgirsta ir visa tai užsifiksuoja atmintyje. Šie reiškiniai pagal jų pastovumą skirstomi į keletą grupių: a) trumpalaikiai (atskiras jausmas, pojūtis, mintis); b) psichinės būsenos (nuotaikos, nuovargis, atbukimas); c) asmens savybės (protas, energija, valia, išsiblaškymas). Šie reiškiniai gali būti kaip stimulas padaryti nusikaltimą ar atvirkščiai – susilaikyti nuo jo. Tačiau dažniausiai yra kalbama apie trečiosios grupės (pastoviųjų bruožų) visumą. Pastoviuosius bruožus dažnai veikia įvairūs gyvenimo prieštaravimai, konfliktai su visuomenės nariais ir kitos aplinkybės. Jeigu žmogus yra agresyvus, šie reiškiniai dar labiau padidins jo agresiją.
Taigi, pastovieji asmenybės bruožai sieja įvairius veiksmus, kurie sąlygoja nusikalstamumą. Jie sujungia praeities, dabarties įvairių faktorių poveikį, o taip pat prisideda prie būsimų nusikaltimo poveikio veiksnių. Išnagrinėjus pagrindinius asmenybės bruožus, jų poveikį nusikalstamumui, socialinių faktorių poveikį asmenybei, galima išsiaiškinti ir pačios nusikaltėlio asmenybės sampratą. Sąvokos “nusikaltėlio asmenybė” ir “nusikaltimo subjektas” yra iš dalies panašūs. Nusikaltėlio asmenybė apima daugiau požymių nei nusikaltimo subjektas, tai psichologinės ypatybės, socialinis vaidmuo ir ryšiai, vertybinės orientacijos ir kita. “Nusikaltimo subjektas – tai fizinis, sulaukęs baudžiamojo įstatymo numatyto amžiaus ir pakaltinamas asmuo” . Be to, pagal Lietuvos Respublikos BK 3 str. 2 d. “pagal baudžiamuosius įstatymus atsako ir baudžiamas tik toks fizinis asmuo, kuris kaltas nusikaltimo padarymu” . Mokymas apie nusikaltėlio asmenybę turi formuotis, kada yra tvirta teisinė bazė, tai yra turi būti mokoma apie tų asmenybę, kurie pagal įstatymą pripažįstami nusikaltimo subjektu. Tai galima tik tada, kai asmuo padaro nusikaltimą, būna nuteistas ir atlieka bausmę. Po bausmės atlikimo asmeniui dingsta teistumas ir jis negali būti nusikaltimo subjektu. Subjekto požymiai ir asmenybės būdo bruožai sudaro nusikaltėlio asmenybės sampratą. “Nusikaltėlis – tai asmenybė su žymiai aukštesniu pavojingumu ir nepasitikėjimo savimi lygiu, impulsyvumo ir agresyvumo, nutolimu nuo visuomeninių vertybių ir vertingo bendravimo” . Tokie žmonės yra jausmingesni ir daug dažniau įvairiuose konfliktuose naudoja prievartą. Galima ir tokia asmenybės sąvoka: “nusikaltėlio asmenybė – kaip atskiras žmogaus kuris padarė nusikaltimą dėl jam būdingų antivisuomeninių požiūrių, neigiamu poelgiu visuomeniniams interesams ir pasirinkimo pavojingo kelio, kad būtų galima realizuoti savo kėslus arba nepasireiškimu būtinu aktyvumu, išvengiant neigiamo rezultato “ . Yra labai sunku nustatyti bendrą nusikaltėlio asmenybės sampratą, kadangi įvairiose situacijose ši samprata gali visiškai skirtis. Nusikaltėlio asmenybė skiriasi nuo kitų žmonių požiūriu ir orientacija, poreikių ratu ir lygių savo nukreiptumu į įvairius objektus. Didesnė visuma nusikaltėlių ir skiriasi nurodytomis savybėmis.
Kad būtų galima geriau išsiaiškinti nusikaltėlio asmenybės sampratą, reikia išspręsti dalį klausimų, detalių: ar visus asmenis nagrinėti, kurie padarė nusikaltimą, ar tiktai dalį iš jų; kokius ypatumus ir asmenybės puses būtinai reikia išsiaiškinti. Praktikoje dažniausiai reikia aiškintis visus asmenis, kurie padarė nusikaltimų. Jeigu nusikalstamumas apima savyje įvairiausius nusikaltimus, tai asmenybės samprata apjungia asmenis, padariusius įvairiausius nusikaltimus. Kadangi nusikaltimus padaro įvairūs žmonės, negalima jų suvienodinti, ir elgtis su jais kaip su vienu. Jie yra susidarę nuomonę, kad nei vienas, kuris padarė nusikaltimą visiškai skiriasi nuo žmonių, kurie laikosi įstatymų. Su šiais žmonėmis elgiamasi žiauriai, šiurkščiai ir grubiai, nepaisant humanizmo principų ir kitų moralės normų. Baudžiamasis įstatymas sako visai ką kita: “skirdamas bausmę, teismas vadovaudamasis teisine sąmone, atsižvelgia į padarytojo nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, į kaltininko asmenybę ir į bylos aplinkybes, lengvinančias ir sunkinančias atsakomybę” . Visų pirma – reikia atsižvelgti į žmogaus elgesį prieš nusikaltimą. Jei jis ir anksčiau buvo žiaurus, šiurkštus, įžūlus, būtų galima teigti, kad tai neigiamo asmenybės vystymosi rezultatas. Antra – reikia atsižvelgti į asmenines savybes ir elgesį prieš nusikaltimo padarymą. Asmuo savo veiksmais pats gali leisti atsirasti kriminogeninei situacijai. Pvz.: visada žmogui trūksta pinigų, vien dėl to, kad jis geria ir lošia azartiškus žaidimus. Iš to galima spręsti, kad nusikalstamo elgesio ištakos yra jo paties asmenybės savybės. Tik išnagrinėjus šiuos faktus būtų galima skirti bausmes kiekvienam atskirai pagal jo nusikalstamą pobūdį. Kriminologinės nusikaltėlio asmenybės aiškinimasis turi labai didelę reikšmę baudžiamajai teisei, baudžiamajam procesui, kriminalistikai, psichologijai, teisminei psichiatrijai ir t.t. Apibrėžiant asmenybę, galima teigti, kad ji yra viena iš nusikalstamos veiklos priežasčių, tokios veiklos galutinis rezultatas.

1.2. Nusikaltimo subjekto ir nusikaltėlio asmenybės santykis

Taigi nusikaltimo subjektas yra nusikaltimo sudėties elementas. Nusikaltimo sudėties subjektą apibūdinantys požymiai – tai požymiai, kuriais remiamasi įrodinėjant veiką. Jų paskirtis – padėti nustatyti nusikaltimo sudėtį kaltininko padarytoje veikoje norint patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn. Tad nusikaltimo subjekto požymiai lemia veikos nusikalstamumą. Nusikaltėlio asmenybės, kaip termino turinys bei reikšmė kiek skiriasi. Čia pradedamas matyti šių derinio elementų skirtumas, tokiu būdu nusikaltėlio asmenybė – tai nusikaltusio asmens asmenybė. Ši kategorija nėra koks nors ypatingas asmenybės tipas. Esminė nusikaltėlio asmenybės savybė yra jo pavojingumas visuomenei. Šis pavojingumas pasižymi pavojaus sąvoka, jog asmuo ateityje dar gali padaryti naujų nusikaltimų. Esant šiai tikimybei, sekama išvada, jog tokiu būdu jis yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam skiriama kriminalinė bausmė. Siekiant koreguoti bei pataisyti asmenį ši bausmė turi atitinkamus socialinius tikslus. Tačiau kriterijus, kuriuo teisėsaugos institucijos tirdamos nusikaltėlio pavojingumą yra jau jo padaryta pavojinga, įstatymams priešinga veika, t.y. nusikaltimas. Darydamas nusikaltimą asmuo paprastai realizuoja save, todėl padarytame nusikaltime pasireiškia nusikaltėlio asmenybė. Padaryto nusikaltimo pobūdis rodo vertybinę kaltininko orientaciją, polinkius bei interesus. Tai yra ne kita kas, kaip asmens psichologinės savybės. Antai vieni nusikaltėliai daugiau yra linkę daryti smurtinius nusikaltimus, o kiti štai daro turtinius ar galų gale idėjinius bei simbolinius, nusikaltimus, t.y. siekdami realizuoti save kitų asmenų akivaizdoje, įrodydamas savąjį ego. Žvelgdami į nusikaltimo objektyviosios pusės požymius, o būtent į nusikaltimo padarymo būdą, pasekmių sunkumas rodo asmens antisocialinių nuostatų stiprumą. Štai subjektyvieji požymiai, kaip nusikaltimo padarymo tikslas bei motyvai turi tą pačią reikšmę. Kaip jau buvo minėta, nusikaltėlio asmenybę, jos pavojingumą visuomenei rodo dar ir požymiai, apibūdinantys kaltininką iki nusikaltimo padarymo bei po jo.

Taigi, labai trumpai apibūdinus nusikaltėlio asmenybę ir ją apibūdinančius duomenis, galima konstatuoti, jog nusikaltėlio asmenybę apibūdina gerokai daugiau požymių negu nusikaltimo subjektą. Taigi “nusikaltėlio asmenybės” sąvoka savo turiniu, apimtimi yra platesnė, talpesnė už “nusikaltimo subjekto” sąvoką. Nusikaltėlio asmenybė, skirtingai, negu nusikaltimo subjektas, neturi jokios reikšmės kvalifikuojant veiką bei nustatant nusikaltimo sudėties buvimą. Štai labai teisingai pastebėjo rusų mokslininkai L.A. Prochorovas ir M.L. Prochorova, jog kas labiausiai skiria nusikaltimo subjektą nuo nusikaltėlio asmenybės. Jie sako, jog šie skiriasi ne tik nusikaltimo darymo eigos procese, kaip vaidmenis turintys elementai, tačiau ir amžiaus atžvilgiu. Juk nusikaltimo subjekto amžius, – tai amžius, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė, o kiekvieno konkretaus asmens, padariusio nusikaltimą amžius, – tai sudėtinė kaltos asmenybės charakteristikos dalis.

2. NUSIKALTĖLIO ASMENYBĖ, – NUSIKALTIMO SUDĖTIES SUBJEKTYVIŲJŲ POŽYMIŲ AIŠKINIMO SĄLYGA

Siekdami tiksliai ir teisingai, racionaliai ir nuosekliai išaiškinti nusikaltimus, įkaltinti kaltininkus, tinkamai pritaikyti įstatymą, kad kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisiamas, o taip pat tam, kad būtų pasiekti bausmės tikslai, būtina analizuoti nusikaltėlio asmenybės struktūrą ir ją susieti su nusikaltimo sudėties modeliu. Todėl norint išsiaiškinti priežastis, dėl kurių kyla nusikalstamumas, reikia išnagrinėti nusikaltėlio asmenybės struktūrą. Išnagrinėti nusikaltėlio asmenybės struktūrą – reiškia suprasti nusikaltėlio poelgio varomąsias jėgas. Nusikaltėlio asmenybės struktūra susideda iš atitinkamų blokų.Teisiniai požymiai – tai padarytų nusikaltimų skaičius, nusikaltimo padarymo laikas, motyvai, vieta ir būdas, bendrininkavimo forma, taikytos bausmės ir t.t. Čia šie visi požymiai yra ypatingai susiję su nusikaltėlio, kaip recidyvisto pripažinimu. Lietuvos Respublikos BK 26 straipsnyje pažymima, jog spręsdamas asmens pripažinimo itin pavojingu recidyvistu klausimą, teismas atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, motyvus, ketinimo įvykdymo laipsnį, dalyvavimo padarant nusikaltimą laipsnį bei pobūdį ir kitas aplinkybes.

Demografiniai požymiai (lytis, amžius, gyvenamoji vieta, šeimyninė padėtis ir kiti). Kuo šių požymių yra daugiau, tuo lengviau sužinoti koks gyventojų tipas linkęs labiau daryti nusikaltimus. Demografinių požymių esmė atspindi nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių nustatymo svarbą. Tai ypač svarbu nustatinėjant nepilnamečio nusikaltėlio amžiaus ribas. Svarbu žinoti kaip veikia žmones dažni parsikraustymai iš vieno miesto į kitą, persikėlimas į kitą vietą, atvykimas iš vienos valstybės į kitą. Atsikėlę nauji žmonės su nauja aplinka būna nepažįstami, o taip pat ir silpnesni. Jie priklauso nuo kitų žmonių reakcijos į vienus ar kitus poelgius. Jeigu požiūris teigiamas, naujakuriai draugiškai gyvena ir viskas yra puiku, o jeigu ne… Socialiniai, kultūriniai požymiai (išsilavinimas, dvasiniai poreikiai ir kiti). Dauguma nusikaltėlių būna menkai išsilavinę. Retas kuris būna pabaigęs devynerias klases arba dar mažiau. Socialinių ir kultūrinių požymių sistema siejasi su padarytos veikos objektyviaisiais požymiais, tai būtent ekonominių nusikaltimų atžvilgiu. Šiuos nusikaltimus dažnai daro gana aukšto intelekto asmenys, sugebantys vykdyti įvairias finansines operacijas ir t.t. Taigi šių nusikaltėlio asmenybės požymių buvimas tiesiogiai susijęs su bylos tyrimo klausimais bei baudžiamosios bylos kvalifikavimo problemomis. Ekonominiai požymiai. Svarbiausias dalykas šiems požymiams – iš kur ir kaip žmogus užsidirba pragyvenimui , jo materialinė padėtis. Ekonominių požymių nusikaltėlio asmenybės struktūros bloke buvimas rodo, jog čia svarbu vadovautis tuo, jog dažnai asmenys, siekiantys pasipelnyti, daro nusikaltimus dėl savanaudiškų paskatų. Tad svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog turime smulkmeniškai nustatinėti nusikaltimo sudėties požymių variacijas padarytų veikų atžvilgiu, t.y. turime nesuklysti, – gal būt tai yra vieno nusikaltimo požymiai, o gal būt kito. Šie požymiai ypatingai atspindi jaunų nusikaltimo subjektų – paauglių, nepilnamečių priešingas teisei veikas. Tačiau čia svarbu įsidėmėti, jog nepilnamečiai ar paaugliai, – tai individai, kurių asmenybė dar nėra absoliučiai susiformavusi ir ji yra nestabili. Tai ypač sąlygoja nusikaltėlio asmenybės formavimąsi.
Požiūris į socialines bendrijas. Ne visada atskiro individo asmenybės bruožai yra pagrindiniai nusikaltimo padaryme. Svarbesnę reikšmę turi nuolat veikiančios, o kaip įprasta ne pačios “geriausios”, aplinkybės, t.y. socialinės grupuotės, kurioms jis pats priklauso. Dažnai pasitaiko, kad asmuo kokioje nors grupuotėje atsiduria ne savo noru. Taip atsitinka su paaugliais ir vaikais, kurie auga šeimose, kuriose tėvai nesutaria, piktnaudžiauja alkoholiu, triukšmauja, ištvirkauja. Visa tai vyksta vaikų akivaizdoje. Vaikų atmintyje tokie veiksmai išlieka visą gyvenimą ir dažniausiai suformuoja jų asmenybę, dažniausiai neigiamą. Šiuo atveju pasiteisina tokia patarlė: obuolys nuo obels netoli rieda. Socialiniai ir biologiniai vaidmenys. Santykis tarp socialinių ir biologinių vaidmenų paskutiniu metu labai patraukė mokslininkų dėmesį – biologų, medikų, sociologų ir kitų. “Kiekvienam žmogui socialinė programa yra duota išorinio pasaulio, kuri atsispindi per intelektą ir jausmingai-emocionalią sferą, palaipsniui tampanti vidiniu asmenybės laikymusi. Biologinis vaidmuo žmoguje pasireiškia materialia prielaida jo socialinės asmenybės vystymuisi” . Į biologinį faktorių reikia atsižvelgti tik tada, kai nusikaltėlyje pasireiškia fizinės arba psichinės anomalijos, kurios daro įtaką nusikaltėlio asmenybei. Psichinės anomalijos, kurios turi reikšmės asmenybės poelgiams, yra: psichopatija, chroninis alkoholizmas, narkomanija, silpnaprotystė pasireiškianti debilizmu, centrinės nervų sistemos traumos. Dėl šių savybių žmonės pripažįstami nepakaltinamais, kas yra labai svarbu baudžiamojoje teisėje. Nepakaltinamas asmuo baudžiamajame kodekse apibrėžiamas taip: “neatsako pagal baudžiamuosius įstatymų toks asmuo, kuris darydamas pavojingą visuomenei veiklą, buvo nepakaltinamumo būsenoje, tai yra nebegalėjo suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl chroninės psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos “ . Šios būsenos dažniausiai pasireiškia asmenims, kurie daro sunkius nusikaltimus (nužudymai, išžaginimai, kūno sužalojimai) ir chuliganizmus, recidyvistams, o taip pat valkataujantiems žmonėms. Tai labiausiai pasireiškia nepilnamečiams. Yra pastebima, kad savybės dažnai būna įgimtos, kadangi vaikų tėvai buvo sirgę kuria nors liga. Apibendrinant socialinių ir biologinių vaidmenų sąveiką, turime pastebėti, jog čia vėl gi akcentuojamas nusikaltimo sudėties subjektyviųjų požymių klausimas. Ypatingai tai yra susiję su nepakaltinamumu, o tai savo ruožtu asmens kaltės nebuvimu daromoje veikoje dėl negalėjimo suvokti bei valdyti savo veiksmų.
Kvalifikuojant kiekvieną nusikalstamą veiką, būtina derinti įvairias pozicijas dėl nusikaltimo sudėties interpretavimo. Aukščiau pateikti struktūros blokai leidžia, mano manymu, atrinkti objektyviąją tiesą nusikaltėlio atžvilgiu, t.y. nusikaltimo subjekto analizės, jo ištyrimo atvejais.Štai tarkime tuo atveju, t.y. Lietuvos Respublikos BK 120 str. numatytuose požymiuose galime atrasti daug neaiškių kvalifikavimo pagrindų. Štai minėto straipsnio dispozicijoje yra minima, lytinis santykiavimas su lytiškai nesubrendusiu asmeniu yra nusikalstama veika. Čia, mano požiūriu, vyrauja požiūrio į socialines bendrijas įtakos veiksniai. Taigi, nusikaltėlis gali būti patrauktas baudžiamojon už tai, jog jis lytiškai santykiavo su atitinkamu asmeniu, kuris iš tikrųjų jau yra daug kartu santykiavęs su kitais asmenimis, ir sąvoka “lytiškai nesubrendęs” galioja ti teorine prasme. Todėl gi kyla problema, – ar nusikaltėlio asmenybės atžvilgiu, galėsime kaltininką teisti už tai, kas, praktiškai, yra visai nepavojinga? Čia yra svarbus faktorius tas, jog sparti akceleracija dėl lytinio subrendimo iš esmės pakeitė padėtį. Medikai teigia, jog dabar reta mergaitė, sulaukusi 12 metų, anatomijos ir fiziologijos požiūriais yra lytiškai nesubrendusi . Taigi padarius šį nusikaltimą, žinome, jog nusikaltimo subjektas tyčia taip pasielgė, tačiau turime atsižvelgti į nusikaltėlio asmenybę, neignoruodami minėto struktūros bloko, kad galėtume teisingai vertinti jo veiką.

2.1. Nusikaltėlio asmenybės įtaka baudžiamajai atsakomybei

Nusikaltimo sudėties, kaip nusikaltimo loginio modelio kaip ir bet kokios žmogaus veiklos, negalima nagrinėti atskirai nuo veiklos subjekto – žmogaus asmenybės. Kaip jau žinome, – baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikaltimo sudėties buvimas, todėl čia svarbu analizuoti ne tik pačią sudėtį, jos reikšmę, tačiau ir nusikaltėlio asmenybės įvertinimo reikšmę atsakomybės, bausmės atžvilgiu.

Nusikaltėlis (kaltininkas) – tai nusikaltimą (veiką, uždraustą įstatymų baudžiamųjų įstatymų) padaręs asmuo. Kiekvienas toks asmuo irgi yra asmenybė. Kaltininko asmenybė turi didelę įtaką individualizuojant baudžiamąją atsakomybę ir paskiriant kriminalinę bausmę. Klausimas susijęs su kaltininko asmenybe yra nagrinėjamas tiek baudžiamojoje teisėje, tiek kriminologijos moksle.Kaltininko asmenybę galima apibūdinti tokiais požymiais, kuriais galime charakterizuoti visus kitus žmones, tačiau nusikaltimą padariusio asmens asmenybė vis dėlto skiriasi nuo baudžiamojo įstatymo besilaikančio žmogaus asmenybės. „Pagrindas, kuris mums leidžia išskirti iš visų žmonių ir atskirai analizuoti padariusiojo nusikaltimą žmogaus asmenybę yra nusikaltimo padarymas“ . Kaltininko asmenybės įvertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas nusikaltimą padariusiojo asmenybę, teismas turi skirti asmenybės požymius, kurie lemia asmens pavojingumą, ir požymius, kurie tam įtakos neturi. Darant nusikaltimą gali pasireikšti tokie asmenybės požymiai, kaip nusikaltimo padarymo būdas, įrankiai ir priemonės, laikas, vieta, pasekmių sunkumas, kaltės forma, nusikaltimo tikslas ir motyvas. Tačiau duomenys apie padarytą nusikaltimą negali suteikti išsamios nusikaltėlio asmenybės charakteristikos. Visą charakteristiką apie nusikaltėlio asmenybę gauti mums padeda dar 2 grupės požymių, kurių dar neminėjome.Jau buvo minėta, jog nemažai informacijos galima gauti iš tos grupės požymių, kurie kaltininką apibūdina iki nusikaltimo padarymo. Nusikaltėlio asmenybę iki nusikaltimo padarymo apibūdina jo požiūris į mokslus, darbą, teistumo buvimas, ankstesnės nusikaltimų ar kitų teisės pažeidimų padarymas, narkotinių ar kitų svaiginančių priemonių vartojimas, asmens charakteristika ir pan.Be išvardintų požymių dar yra atsižvelgiama į vieną (paskutiniąją) grupę požymių, kuri apibūdina kaltininką po nusikaltimo padarymo. Mano manymu, ši grupė požymių turi daug didesnę reikšmę negu antroji grupė (požymiai apibūdinantys kaltininką iki nusikaltimo padarymo). Šiai grupei priskiriami tokie požymiai kaip nuoširdus gailėjimasis, savanoriškas atvykimas į policiją ir prisipažinimas, žalos atlyginimas, padėjimas nustatyti bendrininkus ir pan.. Kai kurie iš šių požymių turi didelę reikšmę vien todėl, kad jų buvimas leidžia teismui, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 45 str. paskirti švelnesnę negu įstatyme numatytą bausmę.
Nusikalstamas elgesys yra nulemiamas tam tikrų motyvų. Juk dauguma asmenų, padariusių nusikaltimus, nurodo vienus ar kitus motyvus dėl ko taip įvyko. Žmogžudysčių, vagysčių ir kitų nusikaltimų atvejais kiekvieno kaltininko motyvai skiriasi, tačiau beveik kiekvienas iš jų gali pasakyti dėl ko padarė nusikaltimą. Vieni nusikaltimus padaro vedami keršto, pavydo, kiti siekdami praturtėti ir pan.. Autoriai savo darbuose išskiria esminę kaltininko asmenybės savybę – pavojingumą visuomenei. „Pavojingumas visuomenei pasireiškia tuo, kad yra pavojus, jog asmuo ateityje gali padaryti naują nusikaltimą“ . Pavojingumas visuomenei nustatomas pagal kaltininko padarytą nusikaltimą, o atskiri nusikaltimai savo pavojingumu.reikia pastebėti dar ir tai, kad asmuo darydamas nusikaltimą dažnai realizuoja pats save, o padarytame nusikaltime pasireiškia ir nusikaltėlio asmenybė.Taip pat yra teigiama, kad kaltininkas t.y. asmuo padaręs nusikaltimą yra ne tik nusikaltimo subjektas, bet dar ir nubaudimo objektas.Jeigu į kaltininką žvelgiame kaip į nusikaltimo subjektą, tai teismas pirmiausia nustato požymius, pagal kuriuos veika yra vertinama ir kvalifikuojama. Vertinant kaltininką, kaip nubaudimo objektą, mes vertiname tokius individo požymius, kurie jį apibūdina kaip asmenybę.Teismas niekada neskiria tokių pačių bausmių asmenims, padariusiems nusikaltimus, jeigu jie charakterizuojami skirtingai. Negali būti vienodai nubusti tie asmenys, kurie iki nusikaltimo padarymo elgėsi teigiamai ir nusikaltimą nepalankiai susiklosčius situacijai bei tie, kurie buvo charakterizuojami neigiamai bei pastoviai pažeidinėjo teisės ir moralės normas iki nusikaltimo padarymo.Būtent tų požymių nustatymas leidžia individualizuoti baudžiamąją atsakomybę ir skirti bausmę. Paskirtoji bausmė privalo atitikti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 21 str. įtvirtintą kriminalinės bausmės paskirtį.Teismų praktikoje yra įvardijami 2 pagrindiniai kaltininko asmenybės tipai: piktybinis ir atsitiktinis. Tokių tipų išskyrimas neleidžia atsitiktiniam kaltininko asmenybės tipui skirti tokios pačios kriminalinės bausmės, kuri yra skiriama piktybiniam kaltininko asmenybės tipui, o tai reiškia, kad „ įvertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą, parinkdamas bausmės dydį, rūšį, teismas privalo kreipti ypatingą dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginė kaltininko gyvenimo būdo ir ankstesnio jo elgesio pasekmė“
Kaip pavyzdį galime pateikti tokį atvejį, kai pilietis A savo draugų buvo charakterizuojamas teigiamai, laikėsi kelių eismo taisyklių bei dirbo savo pamėgtą darbą. Pilietis B kaimynų charakterizuojamas neigiamai, kaip žmogus mėgstantis „draugauti“ su stikliuku, nekartą baustas administracinėmis nuobaudomis už įvairius kelių eismo taisyklių pažeidimus, netgi už vairavimą esant neblaiviam. Tą pačią dieną tiek pilietis A, tiek pilietis B padaro pažeidimą, už kurį yra numatyta baudžiamoji atsakomybė t.y. vairuodamas transporto priemonę padaro kitam piliečiui (nukentėjusiajam) apysunkį kūno sužalojimą. Abiem yra iškeliama baudžiamoji byla. Teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, įvykio aplinkybes ir nustatęs, kad pilietis B priklauso piktybiniam kaltininko asmenybės tipui, o pilietis A – atsitiktiniam, paskirs piliečiui B griežtesnę bausmę, nes būtent jo ankstesnis elgesys palaipsniui vedė prie to, kas jam nutiko, o piliečiui A taip atsitiko vien todėl, kad jam nepalankiai susiklostė situacija.

IŠVADOS

Apibendrinant aukščiau išdėstytą, matyti, jog siekiant įgyvendinti baudžiamųjų įstatymų tikslus, nėra pakankama vertinti tik išorinius nusikaltėlio požymius. Daugelis gretutinių, bet labai svarbių baudžiamajai teisei mokslų, kaip psichologija, psichiatrija nagrinėja asmens vidinių išgyvenimų, sąsajų su socialine aplinka saitų ypatumus. Tiek dabar galiojančiame, tiek naujajame baudžiamajame įstatymuose randama normų, kurios kalba apie nusikaltėlio asmenybę, jos vertinimą skiriant bausmę bei jos įtaką kitų juridinių pasekmių atvejais. Nusikaltimo subjekto ir nusikaltimo asmenybės derinys yra svarbi tema aiškinantis baudžiamųjų bylų tyrimo, jų išsprendimo problemas. Šie nurodyti du elementai turi vidinį tarpusavio ryšį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodytų labai paprastas. Tačiau baudžiamosios teisės teorijoje ypatingai dažnai kalbama apie nusikaltimo subjekto, kaip objektyvaus požymio teisinę interpretaciją. Nusikaltėlio asmenybė, – tai ypatingai svarbus kriterijus sprendžiant nusikaltimo sudėties interpretavimo klausimus. Galbūt iš praktinės pusės tai nelabai aiškus momentas, tačiau teorine prasme bei teismo veikloje tai yra ypač svarbu. Siekiant realizuoti pagrindinius bausmės tikslus, kuriems įgyvendinti būtina ne tik teisinių priemonių, būtina griežtai laikytis teorinių nuostatų bei rekomendacijų ir žinių apie nusikaltėlio asmenybę. Paprastai mes esame įpratę padarytą pavojingą ir priešingą teisei veiklą apibūdinti pagal konkretaus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dažnai pamirštame, jog tarp šių bruožų yra tokių, kuriuos reikia taip pat objektyviai bei visapusiškai įvertinti, tai būtent – informacija apie nusikaltėlio asmenybę.

Nusikaltimo subjektas, – tai yra tik atitinkamas loginės konstrukcijos elementas, be kurio neįmanoma nusikaltimo sudėties interpretavimo plotmė. Tačiau probleminis klausimas kalbant apie nusikaltimo sudėtį, kaip baudžiamosios atsakomybės pagrindą, yra pačios bausmės individualizavimo kriterijai. Ir čia prieš mus iškyla nusikaltėlio asmenybės, kaip nusikaltimo subjekto ir psichologinės asmenybės sintezės produktas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. V., 1992.2. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas. V., 1998.3. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas. V., 2000 (Pirmas leidimas 2000 10 25).4. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodeksas. V., 2001. 5. Lietuvos teismų praktika: nutartys, nutarimai, apžvalgos ir konsultacijos.Baudžiamoji teisė ir baudžiamasis procesas 1991-2000 m. – Vilnius, 2000.6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr.23, 1999 m. gruodžio 23 d. „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“.//Teismų praktika Nr. 12. – Vilnius. 1999.7. Nocius J. Nusikaltimai žmogui. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1998.8. Piesliakas V. Mokymas apie nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį. – Vilnius: Lietuvos policijos akademija, 1996.9. Nepilnamečio asmenybė ir nusikalstamumas. V., 1984. 10. Н.И.Ветров. „Уголовное право“. – Москва. 1999.11. В. Кудрявцев. Правонарушения: их причины и предупреждение. М., 1977.12. M. Вермеш. Основы проблемы криминологии. М., 1978.13. Ю. Д. Блувштейн, А. М. Яковлев. Введение в курс криминологии. М., 1983.14. Криминология. М., 1988.15. Криминология и профилактика преступлений. M., 1989.16. В. Н. Кудрявцев, В. Е. Эминов. Криминология. M., 1997.17. Прохоров Л.А., Прохорова М.Л. Уголовное право: Учебник. – Москва: Юристь, 1999.