Lietuvos rieduliai

2302 0

Mukolas su Mukoliuku

• Tipas: keli rieduliai

• Sinonimai: Mokolas, Mokulas, Mokas, Naurašilių

• Adresas: Panevėžio aps., Panevėžio r., Smilgiai, Naurašilių k.; Sujetų mš.

• Dabartinis apsaugos statusas: geologinis gamtos paveldo objektas

• Dabartinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 2002

• Pradinis apsaugos statusas: respublikinės reikšmės geologijos paminklas

• Pradinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 1968

• Priklausymas kitiems paminklams: archeologijos paminklas, 1972

• Priklausymas saugomai teritorijai: nepriklauso

• Sudėtis: Mikroklininis granitogneisas su biotitu ir granatu

• Aprašė: A.Linčius, 1989

ilgis plotis aukštis perimetras

I – 1.48 ; II – 0.97 I – 1.48 ; II – 0.67 I – 1.76 ; II – 1.25 I – 5.82 ; II – 3.50

Aplinkos būklė

1989.07.20. buvo įvertinta kaip gera. Dabartinė vieta paminkliniams rieduliams parinkta nuovokiai ir be priekaištų. Jie stūkso neeaukštos gūbriškos reljefo bangos viršuje – apylygioje pamiškės pievutėje tarp kelio Švaininkai-Puziniškis (4.4 m nuo kelkraščio) ir brandaus miško (eglyno), kuriame pakilumą maždaug už 45 m užima Naurašilių kaimo kapinaitės. Abu paminkliniai rieduliai išdėstyti palei minėtą kelią per 1.4 m atstumą vienas nuo kito. Už 2.15 m nuo mažesniojo riedulio (Mukolo sūnaus) į Puziniškio pusę ir už 3 m nuo kelkraščio stovi betoninė plokštė su archeologijos paminklui skirtu trikampio skydo formos liejiniu ir įrašu jame: “Naurašilių mitologinis akmuo”. O prieš šį paminklinį stulpą yra kryžkelė, kurioje į dešinę pusę nuusidriekia kelio atšaka. Paminklinių riedulių apsaugos zona riboženkliniais kuolais nepažymėta.

Geologinis objekto aprašymas

Didesnysis akmuo (Mukolas) turi netaisyklingą apzulintą formą, jo matmenys (virš žemės paviršiaus esančios dalies): aukštis – 1.76; ilgis – 2; plotis – 1.48; didžiausia horizontali apimtis – 5.82. Mažesnio akmens (Mukoliuko) matmenys (virš žemės paviršiaus) esančios jo

o dalies): aukštis – 1.25; ilgis – 0.97; plotis – 0.67; didžiausia horizontali apimtis – 3.5 m. Didesnįjį riedulį (Mukolą) sudaranti uoliena – mikroklininis granitogneisas su biotitu ir granatu, šviesiai rausvai pilkas, porfyroblastiškas, su gigantiškais grūdais, stambiagrūdis ir vidutingrūdis. Tiriant šlifą, nustatyti šie mineralai: mikroklinas (50-60?), kvarcas (20-30?), plagioklazas – (15-20?), biotitas ir granatas (kiekvieno po 5?), hercinitas, cirkonas, monacitas; kristalinių grūdelių dydžiai: mikroklino – 2->7 mm, kvarco – 1-4 mm, plagioklazo – 1-3 mm, biotito ir granato – 0.5-1.5 mm; struktūra – granoblastinė, ksenomorfiška, metasomatinė (plagioklazą keičia mikroklinas, apkvarcėjimas); tekstūra – masyvi. Uoliena gali būti tapatinama su migmatizuotu granulitu iš Pietų Suomijos.

Objekto būklė

Riedulių stovis 1989.07.20. buvo įvertintas kaip geras.

Siūlymai dėl objekto apsaugos ir jo aplinkos priežiūros bei tvarkymo

a) paminklinį stulpą nukelti toliau nuo kelkraščio, kad jis atsidurtų vienoje linijoje su abiem paminkliniais rieduliais. Ant paminklinio stulpo turėtų būti įrašas: “Mukolas su Muukoliuku” ir pažymėta, kad tai dvejopas paminklas (geologijos ir archeologijos); b) paženklinti apsaugos zonos ribas (riboženkliniais kuolais, žema tvorele ar kitokiu būdu); c) apsaugos zonoje periodiškai nupjauti žolę; d) 50 metrų atkarpoje kelią ties paminkliniais rieduliais išasfaltuoti, čia įrengiant ir betoninį kelkraštį.

Tautosakinės, kraštotyrinės, istorinės žinios

Tai – toteminiai akmenys. Į dabartinę vietą Mukolas su Mukoliuku buvo perkelti prieš 5 metus ar kiek seniau iš vietos, kuri nusakoma šitaip: Naurašilių kaimas, 450 m į PR nuo kelių Pažvėriniai-Sujetai ir Naurašiliai-Puziniškis sankryžos, apie 20 m į P nuo kelio Pažvėriniai-Sujetai. Se

enojoje vietoje šalia Mukolo yra buvę dar du žymiai mažesni akmenys. 1958 metais Vilniuje išleistoje P. Tarasenkos knygoje “Pėdos akmenyje (Lietuvos istoriniai akmenys)” rašoma: “Naurašilių I kaimo [.] laukuose prie Gilbonių-Klovainių vieškelio seniau buvę trys akmenys: vienas didesnis, kiti du mažesni. Tai vadinamieji Mukolai arba Mokai. Dabar yra likęs tik Mokulas su toliau esančiu sūnumi, trečias akmuo – Mokulienė buvo suskaldyta ir sudėta į pamatus. Apie šią akmens Mokulų arba Mokų šeimyną pasakojama, kad tai esanti Dievo nubausta valstiečių žemdirbių (nuomavusių Naurašilių dvarą – A. L.) šeima. Velykų (pirmą – A. L.) dieną Mukolas su sūnumi, nepagerbdami šventės, nuėję arti laukų, o Mokulienė, išvirusi pusryčius, nešusi juos artojams. Už tai nubaudęs Dievas Mokulų šeimą ir pavertęs ją akmenimis )drauge su jaučių jungu). P. Tarasenką, be to, ten pat rašo, kad aplinkinių vietų gyventojai pasakoja, jog šis Mokulas “galįs visokius nemokšas mokyti. Vaikams, kuriems nesisekdavo mokslas, buvo patariama: “Eik pas Mokulą, apeik jį triskart keliaklupsčias ir poteriaudamas, tai visko ir pramoksi”. Žinomas taip pat pasakojimas, jog gyvenęs kitą kartą didelis girtuoklis, pavarde Mukulas. Gerokai įgėręs, jisai ėjęs pro tą vietą, kur dabar guli akmuo, ir pavirtęs akmeniu.

Kalnyčių akmenys

• Tipas: keli rieduliai

• Adresas: Tauragės aps., Šilalės r., Kvėdarna, Kalnyčių k.

• Dabartinis apsaugos statusas: geologinis gamtos paveldo objektas (savivaldybės)

• Dabartinio apsaugos statuso pa

askelbimo metai: 2001

• Pradinis apsaugos statusas: republikinės reikšmės geologijos paminklas

• Pradinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 1988

• Priklausymas kitiems paminklams: nepriklauso

• Priklausymas saugomai teritorijai: nepriklauso

• Sudėtis: I- mikroklininis granitas su biotitu; II- mikroklininis granitas

• Aprašė: A.Linčius, 1989

ilgis plotis aukštis perimetras

I-2.9 ; II-3.4 I-2.2 ; II-2.38 I-1.75 ; II-1.73 I-8.17 ;II-9.34

Aplinkos būklė

1989.07.11. buvo įvertinta kaip pakankamai. Abu rieduliai guli po melioravimo prastokai palygintoje pievoje tarp melioracijos kanalo ir alksnyno (antrasis riedulys riogso už 12 m šiauriau melioracijos kanalo, o pirmasis riedulys atitolęs nuo antrojo riedulio per 1.9 m į ŠV pusę). Aplink šiuos stambiuosius riedulius mėtosi nemažai smulkių akmenų, o tarp žolinės augalijos želia labai daug usnių (renkant iš aplinkinių laukų, smulkūs akmenys kartkartėmis dar vežami čia ir netvarkingai suverčiami). Vadinasi, pieva neprižiūrima ir, aišku, nešienaujama. Prie stambiųjų akmenų nėra paminklinio stulpo ir riboženklių, kuriais turėtų būti pažymėta apsaugos zona.

Geologinis objekto aprašymas

Šiam paminklui priklauso du stambūs suapvalinti netaisyklingos formos rieduliai. Pirmojo akmens matmenys (virš žemės paviršiaus esančios jo dalies): aukštis – 1.75; ilgis – 2.9; plotis – 2.2; didžiausia horizontali apimtis – 8.17 m. Jį sudaranti uoliena – mikroklininis granitas su biotitu, balsvai ir juosvai pilkas (margas), vidutingrūdis ir stambiagrūdis. Tiriant šlifą, nustatyti šie mineralai: mikroklinas (50?), kvarcas (30?), plagioklazas (10?), biotitas (10?), sericitas, rutilas (biotite), cirkonas; kristalinių grūdelių dydžiai: mikroklino – >8 mm, kvarco – 5 mm, plagioklazo – 3 mm, biotito – 2 mm; struktūra – granoblastinė su porfyroblastinės struktūros elementais; tekstūra – masyvi. Antrojo akmens matmenys (virš žemės pa

aviršiaus esančios jo dalies): aukštis – 1.73; ilgis – 3.4; plotis – 2.38; didžiausia horizontali apimtis – 9.34 m. Jį sudaranti uoliena – mikroklininis granitas, pegmatoidinis, pilkšvai rusvas, leukokratiškas, smulkiagrūdis ir gigantogrūdis, su gyslom. Tiriant šlifą, nustatyti šie mineralai: mikroklinas (60?), kvarcas (40?), biotitas (1?), rutilas (kvarcė); kristalinių grūdelių dydis – iki kelių cm; struktūra – granoblastinė, metasomatinė (kvarcas keičia mikrokliną), gigantogrūdė ir stambiagrūdė; tekstūra – masyvi.

Objekto būklė

Riedulių stovis 1989.07.11. buvo įvertintas kaip patenkinamas. Ant abiejų viršaus pasklidusios sudaužytų butelių šukės, o ant antrojo riedulio, be to, yra išlikęs iki 15 cm storio grunto sluoksnis su želiančia velėna (krituliai jo nespėjo nuplauti).

Siūlymai dėl objekto apsaugos ir jo aplinkos priežiūros bei tvarkymo

a) prie riedulių pastatyti paminklinį stulpą; b) riboženkliniais stulpeliais pažymėti paminklinių riedulių apsaugos zoną; c) apie stambiuosius riedulius esančios pievos paviršių išlyginti ir nurinkti nereikalingus smulkius akmenis (juos kaupti kur nors kitur, o ne paminklinių riedulių kaimynystėje); d) pievą apie paminklinius riedulius periodiškai nušienauti; e) kryžkelėje prie kelio Kvėdarna-Laukuva pastatyti rodyklę, kuri paaiškintų, kur ieškoti geologijos paminklo – Kalnyčių akmenų.

Tautosakinės, kraštotyrinės, istorinės žinios

Abu rieduliai sutempti vienas greta kito iš aplinkinių melioruotų laukų.

Jankelio akmenys

• Tipas: keli rieduliai

• Sinonimai: Jankelis ir Jankeliukas

• Adresas: Vilniaus aps., Šalčininkų r., Dieveniškės, Pupiškių k.

• Priklausymas kitiems paminklams: archeologijos paminklas, 19??

• Priklausymas saugomai teritorijai: Dieveniškių istorinis regioninis parkas

• Sudėtis: I- granitas; II- gneisiškas granitas

• Unikalumas: Du įdomios petrografinės sudėties, dydžio (vienas jų) ir mitologinės vertės žmonių neperstumti rieduliai

• Aprašė: V.Mikulėnas, V.Puronas, 1999

ilgis plotis aukštis perimetras

I – 3.70; II – 1.80 I – 2.60; II – 1.40 I – 1.35; II – 1.30 I – 9.30 ; II – 5.10

Akmuo “Jaučio pėda”

• Tipas: keli rieduliai

• Sinonimai: Du akmenys su “Jaučio pėda”

• Adresas: Alytaus aps., Varėnos r., Daržininkai, Kuršių k.; Valkininkų mš., Užsienio upelio kair. krantas

• Dabartinis apsaugos statusas: geologinis gamtos paveldo objektas

• Dabartinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 2002

• Pradinis apsaugos statusas: geologinis valstybės saugomas kraštovaizdžio objektas

• Pradinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 1999

• Priklausymas kitiems paminklams: archeologinis paminklas, 19??

• Priklausymas saugomai teritorijai: nepriklauso

• Sudėtis: I- pilkas granito gneisas; II- rožinis granitas

• Unikalumas: Du skirtingos petrografinės sudėties, dydžio ir mitologinės vertės žmonių nejudinti rieduliai

• Aprašė: V.Mikulėnas, G.Mikalauskas, 2003

ilgis plotis aukštis

I – 3.1; II – 2.0 I – 2.7; II – 1.35 I – 0.9; II – 1.35

Dūdų akmenys

• Tipas: keli rieduliai

• Sinonimai: Didelis, Dūdų akmuo, Kungedų (?) akmenys

• Adresas: Vilniaus aps., Širvintų r., Gelvonys, Dūdų k.

• Dabartinis apsaugos statusas: geologinis gamtos paminklas

• Dabartinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 2000

• Pradinis apsaugos statusas: respublikinės reikšmės geologijos paminklas (apatinis ried.)

• Pradinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 1990

• Priklausymas kitiems paminklams: nepriklauso

• Priklausymas saugomai teritorijai: nepriklauso

• Sudėtis: Biotitinis amfibolinis granitogneisas

• Aprašė: A.Linčius, 1990

ilgis plotis aukštis perimetras

Apatinis r. 5.22 ; Viršutinis r. 2.81 Apatinis r. 4.15; Viršutinis r. 2.43 Apatinis r. 1.0 ; Viršutinis r. 1.56 Apatinis r. 15.57 ; Viršutinis r. 7.67

Aplinkos būklė

Stovis 1990.08.06. buvo įvertintas kaip patenkinamas. Riedulių aplinka – plynas ariamas laukas lėkštos stambios pakilumos lygiame šlaite. Žemės paviršiaus prie riedulių absoliutinis aukštis siekia apie 141 m. Prie riedulių paminklinio stulpo nėra, nepažymėtos ir apsaugos zonos ribos.

Geologinis objekto aprašymas

Apatinis riedulys (Didelis akmuo) yra sveikas, neturi įskilimų, jo viršus plokščias, bet paviršius nėra lygus. Išskyrus vieną statų šoną, likusieji labai nuožulniai yra sulindę į dirvožemį, todėl neprakasus sunku spręsti, iki kur šiose vietose riedulys tęsiasi. Virš žemės paviršiaus matosi tik šio riedulio nedidelė dalis, turinti tokius: aukštį – 1; ilgį – 5.22; plotį – 4.15; didžiausią horizontalią apimtį – 15.57 m. Šitą riedulį sudaranti uoliena – biotitinis-amfibolinis granitogneisas, rusvai pilkas smulkiagrūdis ir vidutingrūdis. Tiriant šlifą, nustatyti šie mineralai: plagioklazas ir kvarcas (kiekvieno po 30?), mikroklinas (20?), biotitas ir amfibolas (kiekvieno po 5-10?), magnetitas ir sfenas (abiejų kartu – 5?), ortitas, apatitas, cirkonas, fluoritas; kristalinių grūdelių dydžiai: plagioklazo – 1-5 mm, kvarco – <5 mm, mikroklino – 0.5- 2.5 mm, magnetito – <2 mm, biotito – 0.5-1.5mm, amfibolo – 0.3-1 mm, ortito – <0.9 mm, sfeno – <0.8 mm; struktūra – lepidonematogranoblastinė, granitinė, su metasomatinės struktūros elementais (kvarcas keičia feldšpatus), smulkiagrūdė ir vidutingrūdė; tekstūra – masyvi arba neryškiai gneisiška. Viršutinis, t.y. ant Didelio akmens užritintas, riedulys turi labai netaisyklingą formą, du jo šonai gana lygūs, paviršiuje yra gysliškų vietų, keli nežymūs įtrūkimai. Riedulio matmenys tokie: aukštis – 1.56; plotis – 2.43; ilgis – 2.81; didžiausia horizontali apimtis – 7.67 m. Šitą riedulį sudaranti uoliena – biotitinis- amfibolinis granitogneisas, pilkas, smulkiagrūdis, tolygiai grūdėtas. Tiriant šlifą, nustatyti šie mineralai: plagioklazas (40?), kvarcas (30?), mikroklinas ir biotitas (kiekvieno po 10-15?), muskovitas (3-5?), cirkonas, apatitas; kristalinių grūdelių dydžiai: mikroklino – 0.5-2.5 mm, kvarco – 0.5-2 mm muskovito – 0.2-1.5 mm, plagioklazo – 0.1-1.5 mm, biotito – 0.1-0.5 mm; struktūra – lepidonematogranoblastinė, metasomatinė (kvarcas ir mikroklinas keičia plagioklazą), su porfyroblastinės struktūros elementais (kvarco, mikroklino ploteliai), itin smulkiagrūdė ir smulkiagrūdė; tekstūra – neryškiai gneisiška.

Objekto būklė

Riedulio stovis 1990.08.06. buvo įvertintas kaip geras (abiejų riedulių). Apatinio riedulio (Didelio akmens) paviršius šiek tiek samanotas ir apkerpėjęs.

Siūlymai dėl objekto apsaugos ir jo aplinkos priežiūros bei tvarkymo

a) geologijos paminklu paskelbti abu riedulius, nes kol kas įteisintas kaip geologijos paminklas tik apatinis riedulys – Didelis akmuo; b) prie riedulių pastatyti paminklinį stulpą su įrašu: “Dūdų akmenys”; c) apsaugos zoną pažymėti riboženkliniais kuolais; d) apsaugos zonos pakraštyje pasodinti ąžuolą; e) pastatyti Dūdų akmenims skirtą rodyklę su vietovės schema ties gruntkeliu Bagaslaviškis- Pabaiskas (Dūdų kaime).

Tautosakinės, kraštotyrinės, istorinės žinios

Apatinis riedulys žinomas seniai ir guli Leono Šarmavičiaus (gim. 1926 metais) buvusioje dirbamoje žemėje, o 1989 metų vasarą melioratoriai užkėlė kitą stambų akmenį, iki tol buvusį netoli palaukėje (išvilktą seniau iš gretimo ariamo lauko).

Ilgočio akmenys

• Tipas: keli rieduliai

• Adresas: Tauragės aps., Šilalės r., Pajūrys, Pailgočio k.; Ilgočio upelio deš. krantas ir vaga

• Dabartinis apsaugos statusas: geologinis gamtos paminklas

• Dabartinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 2000

• Pradinis apsaugos statusas: republikinės reikšmės geologijos paminklas

• Pradinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 1987

• Priklausymas kitiems paminklams: nepriklauso

• Priklausymas saugomai teritorijai: nepriklauso

• Sudėtis: Abu luistai – biotitinis plagiogranitogneisas

• Aprašė: A.Linčius, 1989

ilgis plotis aukštis perimetras

I-4.02 ; II-2.95 I-3.69 ; II-1.27 I-2.85 ; II-2.02 I-12.60; II-7,41

• Tipas: keli rieduliai

• Adresas: Tauragės aps., Šilalės r., Kvėdarna, Genioto k.

• Dabartinis apsaugos statusas: geologinis gamtos paveldo objektas (savivaldybės)

• Dabartinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 2001

• Pradinis apsaugos statusas: republikinės reikšmės geologijos paminklas

• Pradinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 1988

• Priklausymas kitiems paminklams: nepriklauso

• Priklausymas saugomai teritorijai: nepriklauso

• Sudėtis: I-granitas,II-III-mikroklininis granitas su biotitu, IV-amfibolinis biotitinis granitogneisas,V-mikroklininis granitas

• Aprašė: A.Linčius, 1989

ilgis plotis aukštis perimetras

I-2.65; II-2.86; III-2.75; IV-3.22; V-2. I-2.01; II-1.90; III-2.27; IV-2.64; V-2. I-1.52; II-1.85; III-1.35; IV-1.57; V-1. I-7.51; II-7.18; III-8.15; IV-9.00 V-7.8

Aplinkos būklė

1989.07.11. buvo įvertinta kaip labai bloga. Stambūs 5 rieduliai suvilkti vienas prie kito (net liečiasi už 3 m nuo važiuojamosios gruntkelio dalies – į pievos (dirvono) ties lėkštašlaite pakiluma sumaitotą pakraštį ir užima maždaug 7?4 m2 žemės paviršiaus plotą. Ši vieta atrodo kaip sąvartynas. Apie stambiuosius paminklinius riedulius ir tarp jų yra suverstos smulkių akmenų, matyt, surinktų ariamose dirvose, krūvos, suvežta daug visokių šiukšlių (plytgalių, sutraukytų lynų, kiaurų kibirų ir šiaip gelžgalių, plastmasinės plėvelės liekanų, medienos atliekų ir t.t.). Visa tai, be to, užžėlę dilgėlėmis, kiečiais ir kitokia augalija.

Geologinis objekto aprašymas

Geologijos paminklą sudaro suapvalinti netaisyklingos formos penki rieduliai. Pirmojo riedulio matmenys (virš žemės paviršiaus esančios jo dalies): aukštis – 1.52, ilgis – 2.65, plotis – 2.01; didžiausia horizontali apimtis – 7.51 m. Tai gana suskeldėjęs gyslotas riedulys, kurį sudaranti uoliena – granitas, rausvas, leukokratinis, porfyriškas, kataklazuotas, vidutingrūdis ir stambiagrūdis. Tiriant šlifą, nustatyti šie mineralai: plagioklazas ir mikroklinas (kiekvieno po 35?), kvarcas (30?), biotitas (>5?); kristalinių grūdelių dydžiai: plagioklazo – >8 mm, mikroklino – >5 mm, biotito – <1 mm, kvarco – 0.2-0.5 mm; struktūra – blastocementinė, porfyroblastinė (plagioklazas, mikroklinas), vidutingrūdė ir stambiagrūdė; tekstūra – masyvi. Antrojo riedulio matmenys (virš žemės paviršiaus esančios jo dalies): aukštis – 1.85, ilgis – 2.86, plotis – 1.9; didžiausia horizontali apimtis – 7.18 m. Riedulį sudaranti uoliena – mikroklininis granitas su biotitu, pilkšvai rusvas (margas), leukokratinis, silpnai kataklazuotas, su šlifų pavidalo amfibolo ir biotito sankaupomis, vidutingrūdis. Tiriant šlifą, padarytą iš leukokratinės uolienos dalies (migmatito neosomos), nustatyti šie mineralai: mikroklinas (70?), kvarcas (15-20?), plagioklazas (10?), biotitas (5?), sericitas; kristalinių grūdelių (mikroklino, kvarco, plagioklazo, biotito) dydžiai: – 2-5 mm; struktūra – granoblastinė, ksenomorfinė, su blastocementinės ir metasomatinės struktūrų elementais (kvarcas sudaro itin smulkiagrūdę ir smulkiagrūdę masę aplink mikroklino blastus), vidutingrūdė; tekstūra – masyvi. Granite (migmatite) esančio smulkiagrūdžio amfibolito relikto šlifą tiriant, nustatyti šie mineralai: plagioklazas (50- 60?), raginukė (40-50?), biotitas (5?), cirkonas, sfenas, magnetitas, apatitas, epidotas; kristalinių grūdelių dydžiai: raginukės – <2.5 mm, plagioklazo – 0.5-2 mm, biotito – 0.8 mm; struktūra – nematogranoblastinė, smulkiagrūdė ir vidutingrūdė; struktūra – neryškiai orientuota. Trečiojo riedulio matmenys (virš žemės paviršiaus esančios jo dalies): aukštis – 1.35, ilgis – 2.75, plotis – 2.75; didžiausia horizontali apimtis – 8.15 m. Riedulį sudaranti uoliena – mikroklininis granitas su biotitu, leukokratinis, juostomis rausvas ir pilkšvas (margas), vidutingrūdis. Tiriant šlifą, nustatyti šie mineralai: mikroklinas (65-70?), kvarcas (20?), plagioklazas (10?), biotitas (5?), apatitas, sericitas, ortitas; kristalinių grūdelių dydžiai: mikroklino – 1-6 mm, biotito – iki 2 mm, plagioklazo – 0.5-2 mm, kvarco – iki 1.5 mm; struktūra – granoblastinė, ksenomorfinė, su blastocementinės struktūrų elementais įvairiagrūdė (vyrauja vidutingrūdė); tekstūra – masyvi. Ketvirtojo riedulio matmenys (virš žemės paviršiaus esančios jo dalies): aukštis – 1.57, ilgis – 3.22, plotis – 2.64; didžiausia horizontali apimtis – 9 m. Riedulį sudaranti uoliena -amfibolinis-biotitinis granitogneisas (kataklazės zona migmatite), juosvai pilkas su rausvos dėmėm, kataklazuotas, įvairiagrūdis (daugiausia vidutingrūdis). Tiriant šlifą, nustatyti šie mineralai: mikroklinas (20?), kvarcas (30?), plagioklazas (40?), biotitas (5-10?), raginukė (5?), apatitas, cirkonas; kristalinių grūdelių dydžiai: mikroklino – 4 mm, biotito – <2 mm, plagioklazo – <5 mm, kvarco – 2 mm; struktūra – blastomilonitinė, t.y. plagioklazo ir mikroklino kataklastai stipriai deformuoti, apsupti tų pačių mineralų itin smulkiagrūdės ir dalinai perkristalizuotos masės, kvarcas sudaro plotelius iki kelių mm skersmens su dantyta (sutirine) struktūra; tekstūra – gneisiška. Ketvirtojo riedulio matmenys (virš žemės paviršiaus esančios jo dalies): aukštis – 1.55, ilgis – 2.8, plotis – 2.22; didžiausia horizontali apimtis – 7.82 m. Riedulį sudaranti uoliena – mikroklininis granitas, juosvai pilkas ir rusvas (margas), stambiagrūdis ir vidutingrūdis. Tiriant šlifą, nustatyti šie mineralai: mikroklinas (40-50?), kvarcas (20-30?), plagioklazas (20-30?), biotitas ir raginukė (abiejų kartu 5?), apatitas, cirkonas; kristalinių grūdelių dydžiai: mikroklino – >5 mm, plagioklazo – 1-5 mm, kvarco – 5 mm; struktūra – granoblastinė, porfyroblastinė, metasomatinė (mikroklinas keičia plagioklazą, apkvarcėjimas) suturinė (kvarco ploteliuose); tekstūra – gneisiška.

Objekto būklė

Riedulių stovis 1989.07.11. buvo geras, išskyrus pirmąjį riedulį, kuris gana suskeldėjęs ir todėl laikytinas mažiausiai vertingu.

Siūlymai dėl objekto apsaugos ir jo aplinkos priežiūros bei tvarkymo

a) stambiuosius paminklinius akmenis išdėstyti maždaug 20?10 m2 plote, kad kiekvieną jų galima būtų laisvai apeinant apžiūrinėti (dabartinė jų aplinka leidžia taip padaryti); b) pašalinti visas prie riedulių esančias šiukšles, smulkių akmenų sąvartas ir išlyginti čia sumaitotą žemės paviršių; c) pastatyti paminklinį stulpą; d) paminklinių akmenų apsaugos zoną pažymėti riboženkliniais stulpeliais; e) apsaugos zonos pakraščiuose pasodinti kelis vertingus medžius, krūmus, gal įrengti ir medinį suolą su staliuku; f) ties keliu Kvėdarna-Laukuva pastatyti rodyklę, kuri informuotų apie paminklinių Genioto akmenų vietą.

Tautosakinės, kraštotyrinės, istorinės žinios

Visi penki stambūs rieduliai į pakelę buvo sutempti gal prieš 4-5 metus iš tuomet melioruotų aplinkinių laukų.

Adomo Mickevičiaus akmuo

• Tipas: riedulys

• Sinonimai: A. Mickevičiaus, Mickevičiaus

• Adresas: Kauno aps., Kaunas, Žaliakalnis, Ąžuolyno parkas, Girstupio slėnio (A. Mickevičiaus slėnio) kair. pusė

• Dabartinis apsaugos statusas: geologinis gamtos paveldo objektas

• Dabartinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 2002

• Pradinis apsaugos statusas: republikinės reikšmės geologijos paminklas

• Pradinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 1964

• Priklausymas kitiems paminklams: istorijos paminklas, 1970 (Ąžuolyno parke)

• Priklausymas saugomai teritorijai: nepriklauso

• Sudėtis: Biotitinis amfibolitas

• Aprašė: A.Linčius, 1989

ilgis plotis aukštis perimetras

1.15 0.41 1.03 2.97

Aplinkos būklė

1989.07.17. buvo įvertinta kaip patenkinama. Riedulys stūkso klomboje, apdėliotoje nedidelių kristalinių akmenų žiedu, kuris jau išsikraipęs ir nevientisas (keliose vietose su tuščiais tarpais). Priešais paminklinį riedulį (už nuožulniai 27-32 cm pločiu apcementuotos jo papėdės) 1955 metais, švenčiant poeto A. Mickevičiaus 100-asias mirties metines, į šią klombą buvo įguldyta ir įtvirtinta juodo akmens šlifuota plokštė (jos matmenys: 91, 5?3, 5?9 cm) su iškaltu įrašu: “Pamačiau aš puikų slėnį palei Kauną. Laumės ten audžia pavasario rytą, žaliąją veją, žiedais iškaišytą: slėnio gražesnio nėra pasauly. A. Mickiewicz. “Gražina”. Kaunas, 1822 m. A. Mickevičius”. Klomboje želia pora paparčių ir kitokių žolynų, bet jie labai menki, nes ši vieta yra paunksnėje visai arti augančio storo ąžuolo ir kitokių medžių. Nuo Girstupio upelio arkinio tilto prie Adomo Mickevičiaus akmens vedantis gruntinis takas įsiremia į akmeninius laiptus iš 17 pakopų, kurių kiekvienos ilgis 1.4 m, plotis – 35-40 cm ir aukštis 10 cm. Jais pakilus, atsiduriama išlygintoje gruntinėje aikštelėje priešais paminklinį riedulį. Šios aikštelės plotis 2.5 m ir ilgis apie 9 m; jos pakraštyje, šiek tiek “įpjautame” į Girstupio slėnio šlaitą, sumūrytas akmeninis suolas (jo matmenys: ilgis – 4.7; plotis – 0.5 ir aukštis – 0.6 m). Pats Girstupio slėnio šlaitas aplinkui gana molingas, ūksmingas ir todėl menkai apžėlęs. Girstupio upelio vanduo drumzlinas, labai užterštas ir dvokia. Riedulio apsaugos zona riboženkliais nepažymėta, nėra ir paminklinio stulpo su informacija apie riedulį.

Geologinis objekto aprašymas

Riedulio forma artima gerai apzulintai trapecinei plokštei. Riedulio matmenys (virš žemės paviršiaus esančios jo dalies): aukštis – 1.03; ilgis – 1.15; plotis – 0.41; didžiausia horizontali apimtis – 2.97 m. Riedulį sudaranti uoliena – biotitinis amfibolitas, apkvarcėjęs, rausvas su pilkais ir juosvais dryžiais, itin smulkiagrūdis ir smulkiagrūdis. Tiriant šlifą, nustatyti šie mineralai: plagioklazas (50?), raginukė (30-40?), kvarcas (10?), biotitas (10?), epidotas, apatitas, sfenas, sericitas; kristalinių grūdelių dydžiai: biotito – 0.5-1 mm, plagioklazo ir raginukės – 0.5 mm, kvarco – <0.2 mm; struktūra – lepidonematogranoblastinė, metasomatinė (apkvarcėjimo pasekmė), itin smulkiagrūdė ir smulkiagrūdė; tekstūra – masyvi, su kvarco gysla.

Objekto būklė

Stovis 1989.07.17. buvo įvertintas kaip geras. Riedulio apatinė dalis iš visų pusių apcementuota, jame 10 cm aukščio skaičiais iškalti metai “1823” ir inicialai “A.M.”.

Siūlymai dėl objekto apsaugos ir jo aplinkos priežiūros bei tvarkymo

a) aikštelės prie riedulio pakraštyje pastatyti paminklinį stulpą su informacija, kad Adomo Mickevičiaus akmuo yra dvejopas paminklas – geologijos ir istorijos; b) reguliariai prižiūrėti, atnaujinti klombo prie paminklinio riedulio gėlyną ir ribas, aplinkui palaikyti švarą; c) paženklinti apsaugos zoną (gal iš akmens tašytais stulpeliais, kad derėtų prie jau įrengtų akmeninių laiptų bei suolo?); d) sumažinti iki minimumo Girstupio upelio vandens teršimą; e) prie 16-sios divizijos plento esantį ąžuolinių lentų stendą, skelbiantį, kad “1819-1823 m. šiame slėnyje dažnai lankydavosi poetas Adomas Mickevičius”, papildyti informacija apie paminklinį Adomo Mickevičiaus akmenį.

Tautosakinės, kraštotyrinės, istorinės žinios

Šis riedulys nuo senų laikų gulėjo Girstupio upelio slėnyje. Pasakojama, kad poetas Adomas Mickevičius, 1819-1823 metais mokytojaudamas Kaune, mėgo dažnokai lankytis Ąžuolyne ir miškingame Girstupio upelio slėnyje, sėdėti prie minimo akmens. Kai poetas rengėsi išvažiuoti į užsienį, 1823 metų pavasarį draugai Girstupio slėnyje jam surengė išleistuves. Jų metu, Karolinai Kovalskienei pasiūlius, draugai slėnį pavadino Adomo Mickevičiaus slėniu, o jame ant akmens su poeto inicialais “A.M.” dar iškalė ir išvykimo iš Kauno metus – “1823”. Nuo tada šiam rieduliui prigijo pavadinimas: “Adomo Mickevičiaus akmuo”. 19 amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje, ėmus tiesti per Kauną geležinkelį, buvo išleistas įsakymas surinkti visus Kauno apylinkių akmenis. Ir tada kažkas iš žmonių šį akmenį paslėpė – užkasė į žemę.

• Tipas: riedulys

• Sinonimai: Gaidelis, Gaidelio akmuo, Gaidys, Krėslynų akmuo

• Adresas: Kauno aps., Jonavos r., Užusaliai, tarp Krėslynų k. ir Kauno r. kolekt. sodų; Drąseikių k., Neries upės vagoje

• Dabartinis apsaugos statusas: geologinis gamtos paminklas

• Dabartinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 2000

• Pradinis apsaugos statusas: republikinės reikšmės geologijos paminklas

• Pradinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 1964

• Priklausymas kitiems paminklams: archeologijos paminklas, 1972

• Priklausymas saugomai teritorijai: nepriklauso

• Sudėtis: Amfibolinis , biotitinis granitas (rapakivis)

• Aprašė: A.Linčius, 1989

ilgis plotis aukštis perimetras

4.76 4.71 4.06 14.61

Aplinkos būklė

1989.07.07 buvo įvertinta kaip gera, natūrali. Neries tėkmė ties stambiuoju rieduliu labai greita, stipri, verpetinga, nuo Neries krantų atbristi prie jo neįmanoma (per gilu). Ant aukšto kairiojo Neries kranto, ties P. Maciono sodyba, stovi Gaideliui skirta betoninė plokštė su archeologijos ir, deja, klaidingu užrašu jame: “Guldynų akmuo” (šitoks paminklinis stulpas čia atsirado gal prieš 3 metus).

Geologinis objekto aprašymas

Riedulys turi grubokai apsizulinusią netaisyklingą formą, kurios viršvandeninė dalis iškilai gaubta ir iš toliau primena gaidžio skiauterę. Neries tėkmę pasitinkantis šio riedulio šonas yra nuožulniai kylantis (ypač viršvandeninėje savo dalyje), o visi kiti – statūs, labiausiai esantys pasrovinėje pusėje. Riedulio matmenys (virš Neries upės dugno esančios dalies); aukštis – 4.06 (šio riedulio apatinė dalis iki 1.76 m aukščiau upės dugno 1989.09.25. buvo po vandeniu); ilgis – 4.76; plotis – 4.71; didžiausia horizontali apimtis (Neries upės paviršiaus lygyje) – 14.61 m (po vandeniu apimtis gal šiek tiek didesnė). Riedulį sudaranti uoliena – amfibolitinis (?) – biotitinis granitas, vadinamas dar rapakiviu, rudas su tamsiai pilkais ir juodais įtarpais, porfyriškas, gigantogrūdis, stambiagrūdis ir vidutingrūdis. Tiriant šlifą, kuriame matosi dalis stambių (>15 mm skersmens) kalio feldšpato kristalų su kvarco, plagioklazo, biotito įaugimais, nustatyti šie mineralai: kalio feldšpatas, plagioklazas, kvarcas, biotitas, cirkonas, apatitas; kristalinių grūdelių dydžiai: kalio feldšpato – iki 15mm, biotito – 3 mm, plagioklazo – <3 mm, kvarco – <2.5 mm; struktūra – porfyriška (mikroklinas), poikilitinė (plagioklazo, kvarco įaugimai kalio feldšpato kristaluose), įvairiagrūdė (gigantogrūdė, stambiagrūdė ir vidutingrūdė); tekstūra – masyvi.

Objekto būklė

Stovis 1989.09.25. buvo įvertintas kaip geras. Gaidelio viršutinė dalis (pasrovinėje pusėje) yra laiptiškai šiek tiek išskilusi (gal kada ir paskaldyta?). Riedulio viršvandeninė dalis, ypač ketera, daug kur pabalusi nuo vandens paukščių (kirų ir kt.) išmatų gausumo. Didesnių potvynių metu visas riedulys atsiduria po vandeniu.

Siūlymai dėl objekto apsaugos ir jo aplinkos priežiūros bei tvarkymo

a) abiejuose Neries upės krantuose prieš stambųjį riedulį turėtų stovėti po paminklinį stulpą, kuriuose būtų pažymėta, kad Gaideliu (o ne Guldynų akmeniu?) vadinamas paminklas yra dvejopas (geologijos ir archeologijos); b) abejose Neries upės pusėse prie artimiausių kelių pastatyti po rodyklę, kuri nurodytų kuria kryptimi ieškoti Gaidelio.

Tautosakinės, kraštotyrinės, istorinės žinios

Senutė Antanina Sabaliauskienė iš P. Maciono sodybos pasakojo, kad Gaidelis seniau buvęs arčiau kairiojo Neries kranto, priklausė Krėslynų kaimui, o pagrindinė upės tėkmė, kuria praplukdydavo sėlius, buvusi tarp šio stambiojo akmens ir dešiniojo Neries kranto. Persistūmus gi Neries vagai labiau į kairę, Gaidelis dabar yra atsidūręs arčiau dešiniojo upės kranto.

Akmuo “Kiškio bažnyčia”

• Tipas: riedulys

• Sinonimai: Kiškio bažnyčia

• Adresas: Alytaus aps., Varėnos r., Vėžionių g-ja, Šilaičio mš.

• Dabartinis apsaugos statusas: geologinis gamtos paveldo objektas

• Dabartinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 2002

• Pradinis apsaugos statusas: geologinis valstybės saugomas kraštovaizdžio objektas

• Pradinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 1999

• Priklausymas kitiems paminklams: nepriklauso

• Priklausymas saugomai teritorijai: nepriklauso

• Sudėtis: pilkai rožinis granito gneisas

• Aprašė: V.Mikulėnas, G.Mikalauskas, 2003

ilgis plotis aukštis perimetras

2.75 m 1.95 m 1.3 m 7.6 m

Akmuo “Puntukas”

• Tipas: riedulys

• Sinonimai: Puntukas, Puntuko akmuo

• Adresas: Utenos aps., Anykščių r., Dvaronių k., Anykščių g-ja, Anykščių šilelis

• Dabartinis apsaugos statusas: geologinis gamtos paminklas

• Dabartinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 2000

• Pradinis apsaugos statusas: republikinės reikšmės geologijos paminklas

• Pradinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 1964

• Priklausymas kitiems paminklams: archeologijos ir dailės paminklas, 1972

• Priklausymas saugomai teritorijai: Anykščių regioninis parkas, Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinis

• Sudėtis: amfibolinis biotitinis granitas (rapakivis)

• Unikalumas: antras pagal dydį žinomiausias riedulys Lietuvoje; gamtos, archeologijos ir dailės paminklas

• Aprašė: A.Linčius, 1989; V.Mikulėnas, 1998

ilgis plotis aukštis perimetras

7.54 m 7.34 m 5.70 m 21.39 m

Aplinkos būklė

1989.07.24 buvo įvertinta kaip gera. Riedulys guli atšlaitėje IV (?) viršsalpinės terasos fragmento, kuris prigludęs prie Šventosios upės slėnio denudacinio šlaito. Iš šiaurės ir rytų pusių arti Puntuko prieina pušyno riba, o iš pietų (žemesnėje terasoje) plyti pieva. Paskutinis pleistoceno ledynas Puntuką paliko, matyt, užverstą moreninėmis sąnašomis, kurias vėliau vandens tėkmės nuskalavo ir dar paplovė senslėnio šlaitą, todėl riedulys juo galėjo pasislinkti žemyn. Nuo asfaltuoto kelio, vingiuojančio iš Anykščių per Anykščių šilelį, prie Puntuko atveda platus gruntinis takas, kuris apjuosia ir patį Puntuką. Abipus šio riedulio takas turi iš įkastų ąžuolinių trinkų suformuotus laiptus. Takų pakraščiuose visur sukloti masyvūs betoniniai bordiūrai. Iš pietų pusės priešais Puntuką stūkso nedidelis keturkampis aptašytas akmuo (lyg ir aukuras), o tarp jų įrengtas sodinamų gėlių darželis. Puntuko aplinkoje (arčiau pušų), be to, pastatyti keli mediniai suolai ir šiukšlinės. Pusiaukelėje tarp asfaltuoto kelio ir Puntuko, kairėje tako pusėje, stūkso įkastas archeologijos paminklą žymintis masyvus betoninis stulpas su užrašu skydo formos liejinyje: “Mitologinis akmuo Puntukas”. Riedulio apsaugos zonos ribos nepažymėtos. Kitapus jau minėto asfaltuoto kelio (Šventosios upės link) yra asfaltu išlieta aikštelė automašinoms, prie jos – stendas su schema, kurioje sužymėtos Anykščių rajono įžymybės, netoliese pastatytas ir prekybinis kioskas, greta jo – įranga šašlykams kepti. 1998.03.22 aplinkos būklė buvo įvertinta kaip patenkinama. Riedulio aplinkos nepuošia už jo atremti du rąstai (matyt, lankytojams užlipti). Žalios metalinės šiukšlių dėžės daugiau estetinės vertės tikrai nepriduoda. Prie Puntuko atvedantis ir jį apjuosiantis platus gruntinis takas, su pakraščiuose suklotais betoniniais bordiūrais, užpildytas nesutankinta skalda. Archeologijos paminklą žymintis betoninis stulpas išlikęs. Anykščių miesto prieigose yra pastatytas kelio nukreipiantis ženklas privažiuoti link Puntuko.

Geologinis objekto aprašymas

Riedulio forma artima apzulintam kubui. Jo matmenys: aukštis 5.7 (iš jų 1.5 m žemėje); ilgis – 7.54; plotis – 7.34; didžiausia horizontali apimtis – 21.39 m. Riedulį sudaranti uoliena – amfibolinis-biotitinis granitas, vadinamas dar rapakiviu, tamsiai rudas, porfyroblastiškas, vidutingrūdis ir stambiagrūdis, matosi stambūs ovaliniai kalio feldšpato kristalai. Tiriant šlifą, nustatyti šie mineralai: plagioklazas, mikroklinas, kvarcas, biotitas, raginukė, rūdiniai, apatitas, cirkonas; kristalinių grūdelių dydžiai: mikroklino – <10 mm ir didesnis, kvarco ir raginukės – 3 mm, plagioklazo – <3 mm, biotito – <2 mm; struktūra – granoblastinė, rapakivi tipo, poikilitinė (kvarco įaugimai mikroklino blastuose), vidutingrūdė ir stambiagrūdė; tekstūra – masyvi.

Objekto būklė

1989.07.24 ir 1998.03.22 buvo įvertintas kaip geras, tačiau nuo pernelyg gausių lankytojų laipiojimo riedulio paviršius vietomis jau nugludintas iki blizgėjimo. Gerai, kad atsisakyta pastoviai įtvirtintų kopėčių lipimui ant akmens (seniau jos buvo): šitaip bus bent iš dalies atsiginimas nuo masiško laipiotojų antplūdžio. Beje, iškalant S. Dariaus ir S. Girėno bareljefus bei jų testamento tekstą, Puntuko šonas buvo nuskaldytas ir palygintas, todėl pasikeitė ankstesnė natūrali Puntuko išvaizda.

Siūlymai dėl objekto apsaugos ir jo aplinkos priežiūros bei tvarkymo

1989: a) paryškinti (gal bronzuojant?) ant Puntuko iškaltą S. Dariaus ir S. Girėno testamento tekstą, kad jis būtų lengvai įskaitomas; b) trūksta nurodymo, kad riedulys paskelbtas trejopu paminklu, todėl prie jo turi būti paminklinis stulpas (vienas?) su informacija, jog Puntukas yra geologijos, archeologijos ir dailės paminklas. Puntuko aplinka pakartotinai sutvarkyta pagal specialų projektą (bene pirmasis esminis aplinkos tvarkymas buvo atliktas prieš keletą dešimtmečių pagal architekto V. Gabriūno sumanymą), todėl čia nebūtini apsaugos zoną apibrėžiantys papildomi riboženkliai (jų ir nėra); c) intensyviausio turistinio sezono metu reguliariai prižiūrėti, kad prie Puntuko nebūtų šiukšlinama, kad iš automašinų stovėjimo aikštelės ir prekybinio kiosko aplinkumos būtų laiku šalinamos susikaupiančios buitinės atliekos; d) periodiškai tvarkyti prie Puntuko vedančiuose takuose, laiptuose atsirandančias denudacines išgraužas ir kitus nelygumus. 1998: -įrengti stendą su informacija apie šį riedulį ir kaip apie vieną iš reprezentatyviausių geologinių objektų Lietuvoje, taip pat nurodyti šio valstybės saugomo gamtinio geologinio kraštovaizdžio objekto statusą; -verta įrengti naują kitų lankytinų objektų (Anykščių regioninio parko) schemą; -įrengti minimalų poilsinį inventorių, papildomai sutvarkyti aplinką.

Tautosakinės, kraštotyrinės, istorinės žinios

Viename padavime (jis užrašytas 1924 metais) pasakojama, kad Anykščių parapijos žmonės ant velnių kelio pastatę gražią bažnyčią. Nelabiesiems ji, aišku, nepatiko, todėl nutarę bažnyčią sunaikinti. Vienas velnias suradęs didelį akmenį, susukęs iš šiaudų kūliaraišą, užnėręs ją ant akmens, akmenį užsikėlęs ant pečių ir nešęs Anykščių bažnyčios durims užversti. Benešant akmenį, pragydęs gaidys, kūliaraiša nutrūkusi, ir akmuo nuo pečių nukritęs. Velnias išsigandęs ir nudūmęs, o akmuo palikęs lauke iki šiai dienai ir vadinamas Puntuku. Vieta, ant kurios buvo užnerta kūliaraiša, yra truputį įlinkusi. A. Baranauskas poemoje “Anykščių šilelis” padavimą šitaip pateikia: “Nešęs velnias akmenį, didumą kaip gryčios, Ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios Arba užuverst upės, bet kai tik išvydęs Ąžuolyną pašvęstą ir gaidys pragydęs, Tuoj iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs: Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys”. Žinoma ir kitokia legenda apie Puntuką. Netoli tos vietos, kur dabar Puntukas, gyvenusi darbšti, sąžininga ir tvarką mylinti Anykštos giminė. Tada žmonės dar gyvenę giminėmis, o vyriausia tos giminės galva buvusi moteris Anykšta. Laimingai gyvenę žmonės, nes Anykšta buvusi nebloga burtininkė. Ji turėjusi tokį paslaptingą ženklą, kurį pamatę velniukai tuojau į pragarą smukdavę. Supykęs vyriausias velnias ir paliepęs savo anūkui numesti ant Anykštos trobelės didelį akmenį. Ilgai velniukas, pabrukęs uodegą, strypinėjęs apie akmenį, bandęs jį kelti, bet veltui: “Negaliu, nepajėgiu”, – sucypęs. Tada senis liepęs sūnui. Ir tas neįstengęs. “Na, ir nususo velniai – akmenio nebepakelia, – pyktelėjęs senis. – Aš jį viena ranka numesiu”. Bet kaip jis besistengė, nieko neišėjo. Dar labiau supykęs senis ir sušnypštęs. Staiga prigūžėję daugybė velniukų. Jie kaip vabalai apspitę akmenį, pakėlę jį tik iš trečio karto ir pradėję nešti. Visa tai stebėjęs Perkūnas. Pagailo vyriausiam dievui doros moters Anykštos, ir jis ėmė spjaudyti ugnimi. Spjaudė tol, kol velniai išsigando ir, akmenį paleidę, pragaran nudūmė. Akmuo nukritęs į pušynėlį, kur tebegulįs ir dabar. Senovėje Puntukas buvo laikomas aukuro akmeniu. 19 šimtmečio viduryje A. Kosaževskis rašė, kad, pagal padavimus, pagonybės laikais ant Puntuko buvo aukojama, tačiau kažkoks kaimietis Pentikis tas aukas vogdavęs. Tai sužinoję, žmonės vagį ant to akmens užmušė ir nustojo aukoti, o akmenį pavadino Puntuku. Žinomas ir kitas vardo kilmės variantas: Puntuku akmuo pramintas po to, kai šičia buvo sudegintas karžygys Puntukas. Tačiau kalbininkų teigimu, Puntuko vardo kilmė sietina su bendriniu lietuvių kalbos žodžiu pusti (punta, puto). 1942 metais buvo sužinota, jog okupantai vokiečiai ruošiasi ant Puntuko iškalti Vokietijos imperijos ministro Rytų teritorijų reikalams Adolfo Rozenbergo bareljefą. Kad taip neatsitiktų, kauniečių grupė paskubėjo organizuoti darbus ir Puntuką padaryti paminklu Atlanto nugalėtojams lakūnams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui. Darbai buvo pradėti 1942 metų lapkričio 18 dieną ir baigti 1943 metais. Akmens pietiniame šone skulptorius Bronius Pundzius iškalė S. Dariaus ir S. Girėno bareljefus, taip pat ištrauką iš jo testamento lietuvių tautai, parašytą 1933.07.15., t.y. prieš kelionę per Atlanto vandenyną: “Lietuvių tauta laukia iš savo sūnų ir drąsesnių žygių.Jaunoji Lietuva, mūsų pasisekimas tegu sustiprins tavo dvasią ir pasitikėjimą savo jėgomis ir gabumais. Bet jei Neptūnas ar galingasis audrų Perkūnas ir mums bus rūstus – pastos mums kelią į Jaunąją Lietuvą, – tada tu turėsi iš naujo ryžtis, aukotis ir pasirengti naujam žygiui, kad audringųjų vandenynų dievai patenkinti tavo pastangomis, pasiryžimu ir nekviestų tavęs į didįjį teismą”. Praeityje betgi būta ir Puntukui bloga linkinčiųjų. Štai, pavyzdžiui, literatūroje paminimas kažkoks maršalka , norėjęs akmenį Puntuką susigręžioti ir su paraku išsprogdinti. Tačiau per sapną perspėtas, kad akmens nenaikintų, jeigu norįs ilgiau pagyventi, jis šio blogo ketinimo atsisakęs. Pažymėtina, kad 19 amžiaus pradžioje Puntukas, būdamas Šlavėnų dvaro teritorijoje, iš po žemių mažiau matėsi (buvo dar tiek neatkastas). Įdomu ir tai, kad seniau taip pat dėta pastangų Puntuką apsaugoti ir nuo sunaikinimo. Taip, pavyzdžiui, savo laiku Puntuką ir porą dešimtinių jį supančios žemės buvo nupirkęs E. Karosaitės-Gimbutienės senelis Gustavas vien tam, kad apsaugojus Puntuką nuo suskaldymo vieškelio grindiniui. 1997 m. Puntukas įtrauktas į Lietuvos reprezentatyviausių geotopų sąrašą, sudarytą ProGEO / IUGS palaikomam GEOSITES projektui.

Akmuo “Puntuko brolis”

• Tipas: riedulys

• Sinonimai: Puntuko brolis, Pašventupio akmuo

• Adresas: Utenos aps., Anykščių r., Pašventupio k., Anykščių g-ja, Pienionių mš.

• Dabartinis apsaugos statusas: geologinis gamtos paminklas

• Dabartinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 2000

• Pradinis apsaugos statusas: republikinės reikšmės geologijos paminklas

• Pradinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 1964

• Priklausymas kitiems paminklams: archeologijos paminklas, 1972

• Priklausymas saugomai teritorijai: Anykščių regioninis parkas, Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinis

• Sudėtis: granitas

• Unikalumas: didesnioji riedulio dalis tūno žemėje (nuo Puntuko 2.6 km atstumu priešingame Šventosios krante)

• Aprašė: A.Linčius, 1989; V.Mikulėnas, 1998

ilgis plotis aukštis perimetras

5.94 m 4.70 m 1.85 m 18.57 m

Aplinkos būklė

1989.07.07 ir 1998.03.22 buvo įvertinta kaip patenkinama. Riedulys stūkso gana lygioje smėlingoje vietoje (nedidelėje aikštelėje) greta Pašventupio pilkapių ir ties Šventosios upės slėnio viršutine riba, jį iš visų pusių supa Pentonių miško pušys, eglės, alksnių ir ievų krūmai. Pro pat riedulį (iš šiaurinės pusės) driekiasi nuo Pašventupio kaimo atėjęs ir į Šventosios slėnį nusileidžiąs dažnai naudojamas pėsčiųjų takas. Riedulio apsaugos zonos ribos nustatytos 2-4 m atstumu nuo jo sukaltais keliais mediniais raudonai dažytais neaukštais stulpeliais. Už 1.8 m nuo riedulio įkastas ir archeologijos paminklą žymintis masyvus betoninis stulpas su užrašu “Pašventupio mitologinis akmuo”. 1998.03.22 užfiksuota, kad apsaugos zonos stulpeliai neišlikę, taip pat nunykęs ir archeologijos paminklą žymintis stulpas (jo liekanos guli šalia riedulio). Kelio Kavarskas – Ukmergė kairėje pusėje sankryžoje yra pastatytas kelio nukreipiantis ženklas pasukti link Puntuko brolio. Toliau, gruntinio kelio atsišakojime, yra pastatytas meniškas stogastulpis, išdrožtas iš išsišakojančio rąsto, su stogeliu ir po juo horizontaliai pritvirtinta medine rodykle iš abiejų pusių kurioje yra išdrožtas užrašas “PUNTUKO BROLIS”. Šis stogastulpis naujas, ryškiai matomas, nes yra ryškios rudai oranžinės spalvos, kurią suteikia medienos impregnavimo medžiaga. Pasukus šia kryptimi ir įvažiavus į miško jaunuolyną, greitai pasidaro nebeaišku, kur yra ieškomas riedulys, taigi, trūksta papildomų rodyklių. Pėsčiųjų taku kertamo upelio vagos šonai yra kruopščiai sutvirtinti nedideliais lauko rieduliais gerokai anksčiau ir teikia gerą įspūdį.

Geologinis objekto aprašymas

Antžeminė riedulio dalis tamsiai pilka, primena apzulintą bukaviršūnę trigoninę piramidę (netaisyklinga) su įskilimais pagal skalumo plokštumas. Riedulio matmenys (virš žemės paviršiaus esančios jo dalies): aukštis – 1.85; ilgis – 5.94; plotis – 4.7; didžiausia horizontali apimtis – 18.57 m Spėjama, kad didesnioji riedulio dalis yra žemėje. Riedulį sudaranti uoliena – granitas, pilkšvai rausvas, leukokratinis, vidutingrūdis. Tiriant šlifą, nustatyti šie mineralai: plagioklazas (40?), kvarcas (30-35?), mikroklinas (30?), biotitas (5?), cirkonas, muskovitas; kristalinių grūdelių dydžiai: mikroklino – 2-4 mm, plagioklazo – 2-3 mm, kvarco – 0.2-1.5 mm, biotito – 0.5 mm; struktūra – granoblastinė, granitinė, porfyrinė (plagioklazas, mikroklinas), vidutingrūdė; tekstūra – masyvi.

Objekto būklė

Riedulio stovis 1989.07.07 ir 1998.03.22 buvo įvertintas kaip geras. Jo paviršius kai kur apsamanojęs (labiau iš šiaurinės pusės). Riedulyje ypač ryškūs keli įtrūkio plyšiai, susidarę pagal skirtingų krypčių skalumo plokštumas; juose esama samanų, žolės. Riedulio paviršiaus viena vieta, kurią žmonės yra labiausiai iškapoję ir kuri žiojėja kaip pleišto formos “įpjova”, žvelgiant iš tolėliau sukelia fantastiško žvėries prasižiojusių nasrų įvaizdį. Ant riedulio dažnai laipiojama, jo viename šone kažkieno įbrėžtas vardas “Lina” (17 cm aukščio raidėmis).

Siūlymai dėl objekto apsaugos ir jo aplinkos priežiūros bei tvarkymo

1989: a) prie riedulio trūksta nurodymo, kad jis yra geologijos paminklas ir vadinamas Puntuko broliu. Taigi turi stovėti paminklinis stulpas (vienas?) su informacija, jog tai dvejopas paminklas (geologijos ir archeologijos). O kol šitaip nėra, iki vertikalios padėties būtina atitiesinti archeologijos paminklo stulpą; b) atnaujinti (perdažant) riboženklinius medinius stulpelius, kuriais paženklinta Puntuko brolio apsaugos zona; c) riedulio aplinkoje (bent 10-15 m spinduliu nuo jo) būtina pašalinti sausuolius medžius, besimėtančias šakas, praretinti pernelyg suželiantį pomiškį, kad nebūtų gožiami paminklinis akmuo ir jo apsaugos zonos riboženkliai; d) pergalvoti ir geriau išdėstyti rodykles, skirtas norintiems nuo plento A

. . .

Geologinis objekto aprašymas

Riedulys yra netaisyklingos pailgos formos, apzulintas ir guli ilgąja ašimi šiaurės-pietų kryptimi. Jo matmenys (virš žemės paviršiaus esančios dalies): aukštis – 3.6; ilgis – 13.35; plotis – 7.53; didžiausia horizontali apimtis – apie 32 m. Riedulį sudaranti uoliena – mikroklininis granitas su skapolitu ir biotitu, rausvai rusvas, vidutingrūdis ir stambiagrūdis. Granito masėje ryškūs mikroklino blokiniai kristalai, suaugę su stambiais kvarco grūdais ir žėručio plokštelėmis, pasitaiko pegmatito gyslų, o riedulio pietiniame gale, kurio viršutinė dalis nuskaldyta, yra įsiterpusio juosvo vidutingrūdžio biotitinio plagiogranitogneiso (1-0.5 m pločio juostos). Tiriant mikroklininio granito su skapolitu ir biotitu šlifą, nustatyti šie mineralai: mikroklinas (50?), kvarcas (35-40?), plagioklazas ir skapolitas (kiekvieno po 10?), biotitas (5?), muskovitas, rūdiniai; kristalinių grūdelių dydžiai: mikroklino – 12 mm, kvarco – 6 mm, skapolito – <5 mm, plagioklazo – 2.5 mm, struktūra – granoblastinė su metasomatinės struktūros elementais (mikroklinas ir skapolitas keičia plagioklazą, mirmekitai), vidutingrūdė ir stambiagrūdė; tekstūra – masyvi. Tiriant biotitinio plagiogranitogneiso šlifą, nustatyti šie mineralai: plagioklazas (60-70?), kvarcas (20-25?), biotitas (10?), muskovitas, cirkonas; kristalinių grūdelių dydžiai: kvarco – 1-6 mm, plagioklazo – 2-3 mm, biotito – 1-3 mm, muskovito – <0.5 mm; struktūra – granoblastinė, metasomatinė (kvarcas keičia plagioklazą), tolygiai grūduota, vidutingrūdė; tekstūra – neryškiai gneisiška.

Objekto būklė

Riedulio stovis 1989.07.12 ir 1999.03.26 buvo įvertintas kaip geras. Tačiau pietinio riedulio galo viršutinė dalis (ji aukščiausiai iškilusi) kažkada praeityje nuskaldyta, čia matosi trijų įkaltų surūdijusių metalinių virbų galai, kurių kiekvieno skersmuo apie 2 cm.

Siūlymai dėl objekto apsaugos ir jo aplinkos priežiūros bei tvarkymo

a) pripažinti kaip pagrindinį ir vartoti paminklinio riedulio pavadinimą “Puokės akmuo”; tekste nurodyti tikslesnius matmenis ir pabrėžti, kad tai yra didžiausias žinomas riedulys Lietuvoje; b) pastoviai prižiūrėti Puokės akmens aplinką ir palaikyti pavyzdinę švarą, nes čia lankosi gana daug žmonių; c) suremontuoti sulaužytą suolą; d) periodiškai šienauti Puokės akmeniui priklausančią visą daubą (jos dugną, šlaitus); e) prie vieškelio Barstyčiai-Ylakiai, kur atsišakoja kelias į Puokės kaimą, pastatyti rodyklę- schemą, nurodančią, kaip patekti prie Puokės akmens (1999.03.26 užfiksuota, kad šioje kryžkelėje yra nukreipiantysis kelio ženklas link šio riedulio); f) tvenkinyje įrengti lieptą, kad norintieji galėtų prieiti prie vandens, bet kur netryptų ir neardytų pakraščių.

Tautosakinės, kraštotyrinės, istorinės žinios

Bene 1956 metais buvo pradėta įdėmiau dairytis (“kalti” melioratoriai) į Puokės kaime, vienos sodybos sodo pakraštyje, nedideliu plokščiu apskaldytu paviršiumi iš po žemės prasikišusį akmenį. 1957 metais melioratoriams iš vieno šono plačiai ir giliau įsikasus, paaiškėjo, kad tai beesąs labai stambus riedulys, tūnantis raudonai rudame riedulingame priemolyje. Tačiau dar ilgoką laiką šis riedulys pragulėjo pusiau atkastas duobėje, kurioje pastoviai laikėsi subėgęs kritulių vanduo. Galų gale buvo pasiryžta, melioratoriams padedant, riedulį iki pamatų atkasti ir aplinką nusausinti taip,kad lankytojai galėtų šią žemyninių ledynų atvilktąją dovaną apžiūrėti iš visų pusių. Šitaip ir padaryta. Padavime sakoma, kad senovėje toje vietoje, kur dabar guli Puokės akmuo, buvusi senovės lietuvių pagoniška šventovė. Vienos neištikimos vaidilutės užrūstintas dievas Perkūnas šią šventovę užvertė žemėmis, drauge palaidojo ir stambųjį akmenį. 1990.03.31. “Valstiečių laikraštyje” buvo paskelbta nauja išplėtota legenda, kurios glaustas turinys yra toks. Labai seniai, kai dar buvo vandeningos upės ir ežerai, o visas kalvotas kraštas priminė gigantišką žydintį sodą, kuriame visi žmonės ir gyvūnai buvo užsiėmę savo darbais, džiaugsmais ir rūpesčiais, pasirodė atėjūnų-žuvėdų didžiulės valtys, ir kiekvienos jų priekyje stovėjo po grėsmingą slibiną. Iškart viskas paskendo liepsnose, liejosi kraujas, žudynės vis nesiliovė. Žyniai prakeikė atėjūnus, kruvinus jų darbus, šaukėsi dangaus keršto. Ir Perkūnas išgirdo. Per dangų ir žemę nusirito drebinantis trenksmas, žaibai skaldė ir skandino valtis, plėšikai žuvėdai su sunkiais šarvais grimzdo į ežero gelmes. Galop audra pakėlė ir ežerą, vėjas jį nusinešė su visomis valtimis. Užsirūstinęs Perkūnas įkandin smarkiai žaibuodamas jas vis spardė, nuo ko šios bematant suakmenėdavo ir, kūliais krisdamos, susmegdavo į žemę ar su debesimis nežinia kur išnykdavo. Dar kartais tie laivai iš praeities atbunda – mat, užpuolikams žuvėdams neduoda ramybės jų padarytos kruvinos piktadarybės. Iškilus iš po žemių didžiulėms valtims, išsipučia šilkinės jų burės, suplevena vimpelai stiebų viršūnėse, suūbauja pelėda, užgieda didysis Baršių gaidys. Ir valtys pajuda, bet kelio atgal į savo kraštą taip ir neranda. Seniau šitaip pasirodydavo ir Puokės akmuo, o ant jo sėdėdavo vienut vienas raguotas žmogus ir liūdnai skambindavo.Jo akmeninė valtis pasukdavo Laumių ežero linkui, o nuo Gaidžių kalno pasigirsdavo laumių choras. Valčiai išnykus paežerės krūmuose, Raganos kalne mėnesienoje pasigirsdavo pagiežingas piktžiugiškas juokas: šokdavo raganaitės. Bet vieną kartą, staiga užgiedojus didžiajam Baršių gaidžiui, Puokės akmuo pargrįžęs nespėjo pasislėpti – liko išsikišusi jo viršūnė. Dabar visą atkastą Puokės akmenį galima pamatyti labai pasikeitusį: be stiebo, be šilkinių burių, nors laivą jis vis dėlto primena . 1997 m. Puokės akmuo įtrauktas į Lietuvos reprezentatyviausių geotopų sąrašą, sudarytą ProGEO / IUGS palaikomam GEOSITES projektui.

Join the Conversation

×
×