Notariatas ir notaras

Notaro vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje labai svarbi. Kvalifikuotas notaras yra absoliutus teisinio saugumo garantas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio I dalyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas. Notariato institucijos atsiradimą ir sąlygojo butinybė apsaugoti nuosavybę, taip pat poreikis sudaryti savininkui tinkamas sąlygas ja disponuoti. Nors Europa šiandien žino pakankamai daug nuosavybės neliečiamumą garantuojančių priemonių, tačiau notariato institucija pirmauja šioje srityje.Darbo tikslas: aprašyti notariatą ir notaro teisinį statusą.Darbo objektas: Lietuvos Respublikos notariatas ir notarai.Darbo uždaviniai: 1. Aprašyti notariato esmę.2. Aprašyti kas turi teisę eiti notaro pareigas.3. Aptarti ir supažindinti su notariato rūšimis.4. Aprašyti notarų veiklos principus, pareigas; atsakomybes ir apribojimus.5. Atskleisti notariato organizacinę struktūrą.Metodai ir priemonės : mokslinės literatūros analizė.

1. Notariato samprata ir esmėNotariato įstatymo 1 straipsnyje sakoma, kad notariatas yra visuma notarų, kuriems pagal šį įstatymą suteikiama teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. Lietuvos Respublikos notariato įstatymas įsigaliojo 1992 m. gruodžio 1 d. Vadovaujantis šiuo įstatymu Lietuvoje pradėta notariato reforma. Šio įstatymo 30 str. Notarinių veiksmų prasmės ir pasekmių išaiškinimas sakoma, kad notarai privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, norintiems juos atlikti. V. Nekrošius (1997, 14 p.) teigia, kad tai yra tiesioginė notarui paskirtos konsultavimo finkcijos išraiška Lietuvos teisinėje sistemoje. Taigi notariato organai yra neginčijami jurisdikcijos organai. Skirtingai nuo teismo, notariatas savo uždavinuis įgyvendina, tvirtindamas teises ir faktus, kurių buvimu galima įsitikinti tiesiogiai pagal įstatymo nurodytus dokumentus. Notarinių organų atliekamas teisių gynimas nėra baigtinis. Notarinių oraganų aktai gali būti ginčijami teisme. Jeigu reikalavimą ginčija kita šalis, teisių gynimo funkcijų notariato organai netalieka. Notariato įstatymo 2 straipsnyje sakoma, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Notarus skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos teisingumo ministras. Šio įstatymo nustatytais atvejais ir notarinių veiksmų atlikimui nustatyta tvarka atskirus notarinius veiksmus gali atlikti Lietuvos Respublikos konsuliniai pareigūnai ir savivaldybių seniūnijų seniūnai (toliau – seniūnai). Tačiau nėra vadinamas valstybės tarnautoju. Pasak V. Nekrošiaus (1997, 16 p.) tokį notaro teisinės padėtie dvilypumą sąlygoja ypatumai pačios notariato sistemos, kurioje nepriklausomumo, greitumo bei efektyvumo sumetimais viešo pobūdžio užduotis įgyvendina ne valstybė, bet kvalifikuoti ir specialiai tam parengti privatūs asmenys, kurie visiškai materialiai atsako už valstybės jiems patikėtų funkcijų tinkamą vykdymą. Nors norato profesija priskiriama prie laisvųjų, tačiau ji skiriasi, pavyzdžiui, nuo advokatų, tuo, kad notaras nėra atleidžiamas nuo valstybės jam skirtų prievolių vykdymo, ir valstybė gali daug intensyviau kištis į notarų veiklą. V. Gaivenis (1999, 14 p.) išskiria dar vieną skirtumą tarp advokatų ir notarų. Jis teigia, kad notaras turi būti objektyvus, nes saugo ir gina ne vienos, o abiejų šalių įstatymui neprieštaraujančius interesus. Būti objektyviam nereiškia nepalaikyti nė vienos šalies, atvirkščiai,ši pareiga reikalauja iš notaro palaikyti „silpnesniąją“ šalį, kad juridinių žinių stoka nebūtų panaudota jos nenaudai.Taigi notaras yra atskiras asmuo, o notariatas yra visuma notarų, kuriems pagal šį įstatymą suteikiama teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, laiduoti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą.

2. Teisė eiti notaro pareigasNotariato įstatymo 3 straipsnyje sakoma, kad notarai į pareigas skiriami viešo konkurso būdu.Notaru gali būti fizinis asmuo, jeigu jis:1) yra Lietuvos Respublikos pilietis;2) turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą

3) ne mažiau kaip vienerius metus buvo kandidatu į notarus (asesoriumi) ir išlaikė notaro kvalifikacinį egzaminą arba yra teisės krypties socialinių mokslų daktaras ar habilituotas daktaras, turi ne mažesnį kaip penkerių metų pedagoginio ar mokslinio darbo stažą ir atliko ne trumpesnę kaip trijų mėnesių notaro praktiką arba turi ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio darbo stažą, išlaikė notaro kvalifikacinį egzaminą ir atliko ne trumpesnę kaip trijų mėnesių notaro praktiką. Teisiniu darbu laikoma veikla, nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame teisinių pareigybių sąraše. Teisinio darbo stažas skaičiuojamas nuo tada, kai asmuo įgijo teisininko kvalifikaciją ir pradėjo dirbti teisinį darbą. Notaro kvalifikacinio egzamino nuostatus ir Notaro praktikos atlikimo tvarką tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras;4) yra nepriekaištingos reputacijos;5) yra ne vyresnis kaip 65 metų;6) laimėjo viešą konkursą eiti notaro pareigas. Viešame konkurse eiti notaro pareigas turi teisę dalyvauti ne vyresni kaip 60 metų asmenys. Viešo konkurso eiti notaro pareigas nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras; 7) neturi sveikatos sutrikimų, dėl kurių negalėtų atlikti notaro pareigų. Sveikatos tikrinimas, einant notaro pareigas, taip pat privalomas kas penkeri metai. Notarų sveikatos reikalavimus bei sveikatos tikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.Notaru negali būti asmuo, buvęs SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) kadriniu darbuotoju, kuriam taikomi įstatyme “Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos” numatyti apribojimai.Asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir skiriamas notaru, jeigu jis:1) teistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nepaisant to, ar išnyko teistumas, ar teistas už kitą nusikalstamą veiką, jeigu neišnyko teistumas;2) pašalintas ar atleistas iš teisėjo, prokuroro, advokato, notaro, notaro atstovo, teismo antstolio ar antstolio pareigų už profesinės ar tarnybinės veiklos pažeidimus arba iš pareigų valstybės tarnyboje, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui už nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, jei po šio atleidimo nepraėjo penkeri metai;3) piktnaudžiauja psichotropinėmis, narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu;4) neatitinka Lietuvos Respublikos notarų garbės (etikos) kodekso reikalavimų. Tik valstybė numato reikalavimus, kuriuos turėtų atlikti žmogus, norintis tapti notaru, beu tvarką, kuria šios pareigos yra užimamos. V. Gaivenis (1999, 15 p.) sako, kad būtina pabrėžti, jog daugumoje Europos šalių reikalavimai žmogui, norinčiam tapti notaru, yra vieni griežčiausių, palyginti su keliamais kitiems teisininkams.

3. Notariato rūšysPriklausomai nuo notariato organų santykio su valstybe bei notariškai patvirtinto dokumento teisinės galios, galime išskirti tris pagrindines jo rūšis: anglosaksų notariato sistema, valstybinio notariato sistema, lotyniškojo notariato sistema. Anglosaksų teisinės sistemos šalyse notariatas yra iš esmės aip sutvarkytas ir vykdo kitokias funkcijas nei kontinentinės teisinės sistemos šalyse. Šį skirtumą pirmiausia sąlygoja pačios teisinės sistemos ypatumai. Anglosaksų teisės sistema nepripažįsta “oficialaus dokumento” įrodinėjimo priemone. Pagrindinis įrodymas yra liudytojo parodymai, todėl notariatui šiose valstybėse nesuteikiamas itin svarbus vaidmuo, o notaro pareigas paprastai gali atlikti nebūtinai teisininkai, bet žmonės, turintys visuomenės pasitikėjimą.Valstybinio notariato sistemoje notaras yra eilinis valstybės tarnautojas. Jis gauna nustatytąvalstybės algą, visos už notarinių veiksmų atlikimą gautos pajamos pervedamos į valstybės biudžetą. Savo funkcijas notarai atlieka valstybinėse notarų kontorose, priklausančiose valstybės nuosavybei. Valstybinėse notarų kontorose dirbančių žmonių etatų sąrašą nustato taip pat valstybė. Taigi valstybinis notaras nėra materialiai suinteresuotas kuo geriau ir greičiau atlikti savo pareigas, kadangi jo algos dydis nuo to nepriklauso. Kita vertus, kadangi notaras yra valstybės tarnautojas, jo materialinė atsakomybė už savo veiksmais klientui padarytą žalą yra ribota. Šią žalą už jį atlygina valstybė.

Lietuvos valstybės notariatas vadovaujasi lotyniškojo notariato pagrindais 1994 m. vasario 11 d. Lietuvos notariatas priimtas į Tarptautinę Lotynų Notariato Sąjungą (UINL), o 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos notariatas įstojo į Europos Sąjungos Notariatų Konferenciją (CNUE).Lotyniškojo notariato sistemos esminis bruožas tas, kad notarinių funkcijų vykdymą valstybė atidavė į privačių asmenų, kurie nėra valstybės tarnautojai, rankas. Valstybė jiems nemoka algos, o jų pajamos priklauso nuo atliekamo darbo efektyvumo ir greitumo. Kadangi valstybė privatiems asmenims yra perdavusi dalį savo funkcijų, ji kontroliuoja, kad šie žmonės savo pareigas atliktų teisėtai, reguliuoja rinkliavų dydį bei nustato notarų kvalifikacinius reikalavimus ir jų darbo vietą bei skaičių. Lotyniškojo notariato sistemos valstybėse notarai patys sprendžia, kiek pagalbinio personalo jiems būtina turėti, kad darbas vyktų pakankamai sparčiai. Valstybė į šia sferą visiškai nesikiša. Pas notarą paprastai dirba keli padėjėjai, keli kompiuterininkai, biuras yra gerai techniškai aprūpintas (kompiuteriai, kopijavimo aparatas, faksas ir pan.). Tad minėtos priežastys ir sąlygojo esminį notariato reformavimą. Tai buvo ne duoklė laikui, o objektyvi būtinybė efektyviam ir greitam visuomeninių – ekonominių santykių subjektų teisiniam aptarnavimui užtikrinti.Lotyniškojo notariato valstybėse egzistuoja du jo sutvarkymo modeliai – tai „tik notaro“ modelis, kuriame notaro pareigos nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis (pvz., Lietuvoje, Lenkijoje) ir „notaro – advokato“ modelis, kuriame notaro pareigos gali būti derinamos su advokato pareigomis (pvz., Vokietijoje).Lotyniškojo notariato sistemos privalumus valstybinio notariato atžvilgiu išskiria V. Nekrošius (1997, 32 p.):· Lotyniškojo notariato sistema garantuoja laisvą notarų konkurenciją, nes tai daro įtaką notaro darbo kokybei (paprastai pilietis gali laisvai pasirinkti notarą, pas kurį jis atliks notarinius veiksmus). Šios konkurencijos nėra valstybinio notariato sistemoje;· Lotyniškojo notariato sistemoje notaras pats sprendžia, kiek ir kokių darbuotojų reikia biure, o valstybinėse notarinėse kontorose yra griežtai apibrėžtas etatų skaičius;· Lotyniškojo notariato sistemoje tarp notaro ir kliento susiklosto abipusiu pasitikėjimu pagrįsti santykiai. Praktika parodė, kad tokie kliento ir valstybės tarnautojo santykiai yra sunkiai pasiekiami valstybinio notariato sistemoje;· Lotyniškojo notariato notaras pats visiškai atsako už savo veiksmais klientui padarytą žalą – tai skatina jį sąžiningai dirbti. Valstybiniame notariate tokią žalą atlygina valstybė, o notaro atsakomybė yra ribota;· Lotyniškajame notariate notaras pats užsidirba atlyginimą, kurio dydis priklauso nuo jo darbo kokybės ir efektyvumo (dažniausiai kaip tik šie rodikliai sąlygoja klientų skaičių). Iš uždirbtų pinigų jis moka mokesčius valstybei, algas savo darbuotojams, remontuoja biurą, perka biurui reikalingą įrangą ir pan. O valstybiniame notariate visos šios išlaidos yra padengiamos iš valstybės biudžeto, t. y. iš mokesčių mokėtojų kišenės.Taigi lotyniškojo notariato sistemos pagrindas yra kompromisas, kurio esmė ta, kad viešosios valdžios funkcijas atlieka laisvosios profesijos žmonės, turintys specialų paruošimą ir atsakingi už padarytą žalą.

4. Notarų veiklos principaiLiteratūroje paprastai yra išskiriami šie pagrindiniai notarų veiklos principai: notarų nepriklausomumo principas, notarų objektyvumo principas, notarinių veiksmų atlikimo slaptumo principas, asmeninės notarų atsakomybės principas.Notarų nepriklausomumo principas yra įtvirtintas Notariato įstatymo 12 straipsnyje, kuriame sakoma, notarai savo įgaliojimus vykdo, nepaisydami valstybinės valdžios bei valdymo institucijų įtakos, ir paklūsta tik įstatymams. Tad panašiai kaip teisėjas, notaras pirmiausia yra nepriklausomas nuo valstybės subjektyvių norų. Nors Teisingumo ministerija ir kontroliuoja, tačiau notarui nėra privalomi jokie asmeninio ar panašaus pobūdžio valstybės atstovų reikalavimai. Be to, jokie notaro veiksmai, atliekant savo profesines pareigas, negali būti tikrinami tikslingumo požiūriu. Kontroliuojama gali būti tik tai, kaip notaras, atlikdamas savo pareigas, laikosi įstatymų reikalavimų. Kitaip tariant, notaro veikla gali būti tikrinama tik teisėtumo aspektu.

Įstatymo nuostata, jog notaras laikosi tik įstatymo, turėtų būti aiškinama plačiąja įstatymo sąvokos prasme. Ši sąvoka apima ne tik įstatymą, kaip vieną teisės aktų rūšių, bet ir Vyriausybės nutarimus bei potvarkius, Teisingumo ministerijos norminius aktus, Notarų rūmų nutarimus. Nemažą reikšmę notarų veikloje turi notarinių veiksmų atlikimo metodinės taisyklės, kurias tvirtina Teisingumo ministerija, suderinusi su Notarų rūmais.Kita svarbi notarų nepriklausomumo dalis – tai nepriklausomumas nuo šalių. Nors notaras ir veikia šalių pavedimu, tačiau jis nėra nė vienos jų atstovas ir procedūrinius sprendimus priima neatsižvelgdamas į šalių nurodymus. Notarų nepriklausomumo nuo šalių įstatymų leidėjai stengiasi pasiekti dviem būdais:· notarų skaičiaus ribojimas. Taip stengiamasi kiekvienam notarui garantuoti pakankamą klientų skaičių, išvengti nesąžiningos konkurencijos bei galimų įstatymų pažeidimų, kai notaras veikia, norėdamas gauti daugiau pajamų;· kitos notarų veiklos apribojimai. Draudimas jungtis į bendrą komercinę veiklą su kitų profesijų darbuotojais (Notariato įstatymo 20 str. II d.) taip pat padeda pasiekti notaro nepriklausomumą galimų turtinių interesų atžvilgiu.Notarų objektyvumo principas yra glaudžiai susijęs su jų nepriklausomumu, kadangi tik nepriklausomas notaras gali būti objektyvus, o kita vertus, tik objektyvus notaras gali būti nepriklausomas. Jau prisiekdamas (Notariato įstatymo 5 str.) notaras įsipareigoja būti sąžiningas, taigi ir objektyvus. Būti objektyviam nereiškia nebūti nė vienos šalies pusėje – atvirkščiai, ši pareiga reikalauja iš notaro palaikyti „silpnesniąją“ šalį. Objektyvumas taip pat reiškia, kad notaras privalo išaiškinti žmonėms, kurių atžvilgiu bus atliktas notarinis veiksmas, jų teises ir pareigas, o svarbiausia – įspėti apie teisines pasekmes, kurios gali atsirasti, atlikus notarinį veiksmą.Notarinių veiksnių atlikimo slaptumo principas kartu yra ir notarų nepriklausomumo, jų teisių ir laisvių garantija, nes pagal jį niekas neturi teisės kištis į notarų veiklą, nepaisant paskatų.Sis principas yra įtvirtintas Notariato įstatymo 14 straipsnyje. Jo esmė ta, kad notaras privalo užtikrinti turimos informacijos apie atliktus notarinius veiksmus konfidencialumą. Kodėl iškyla tokia būtinybė? Notarų darbas daugeliu atvejų yra susijęs su žiniomis apie klientų šeimyninį gyvenimą ar turtą (pavyzdžiui, notaras negalės tinkamai pakonsultuoti žmogaus, norinčio surašyti testamentą, jeigu neįsigilins į jo šeimyninio gyvenimo aplinkybes). Todėl notaro klientui yra svarbu būti tikram, kad šis neperduos tretiesiems asmenims jokių žinių, kurias sužinojo eidamas savo pareigas. Pažeidusiam šią pareigą notarui turėtų būti taikoma baudžiamoji arba drausminė atsakomybė (pavyzdžiui, BK 285 str. – piktnaudžiavimas tarnyba), o jeigu dėl tokių žinių atskleidimo notaro klientas patyrė žalą, šis ją turėtų visiškai atlyginti. Notariato įstatymo 14 straipsnio VI dalyje sakoma, kad notarinių veiksmų slaptumo taisyklės taikomos ir žmonėms, nustojusiems dirbti notarais, taip pat žmonėms, kurie apie notarinius veiksmus sužinojo, eidami tarnybines pareigas. Tad galime daryti išvadą, jog notarinių veiksmų atlikimo slaptumo principas yra privalomas ne tik notarui, bet ir visiems jo biuro darbuotojams (nuo konsultanto iki valytojo). Todėl notaras, priimdamas dirbti naują darbuotoją, nors tai ir nereglamentuota įstatymu, turėtų jį pasirašytinai supažindinti su šios pareigos egzistavimu.„Slaptumas“ – tai gana plati sąvoka, apimanti visas aplinkybes, kurios pasidarė žinomos notarui, jam vykdant savo pareigas (kliento vardas, pavardė ir net pats lankymosi pas notarą faktas).Vadovaujantis Notariato įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, pažymos apie notarinius veiksmus ir dokumentai išduodami tik juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių pavedimu arba kuriems buvo atliekami notariniai veiksmai, ar jų įgaliotiniams. Tokio pobūdžio veiksmai nėra traktuotini kaip notarinės paslapties atskleidimas, kadangi žinios yra pateikiamos pačių notarinio veiksmo dalyvių prašymu.Pagal Notariato įstatymo 14 straipsnio 7 dalį, atleisti notarą nuo pareigos saugoti notarinių veiksmų paslaptį gali tik sandorio šalis, jos teisių perėmėjas ar teisėtas atstovas. Jei viena šalis yra mirusi, tai nuo paslapties saugojimo gali atleisti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Įstatymas numato dvi išimtis, kai nereikia įvardintų asmenų sutikimo. Įstatymo 14 straipsnio III dalyje konstatuojama, kad teismo, prokuratūros, tardymo ir kvotos organų reikalavimu notarai išduoda pažymas apie notarinius veiksmus ir dokumentus tik dėl šiems organams priklausančių civilinių ir baudžiamųjų bylų.
Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 14 straipsnio IV dalis numato dar vieną išimtį iš aptariamo principo. Seimo sudarytų komisijų reikalavimu pažymos apie atliktus notarinius veiksmus ir dokumentai joms išduodami tik įstatymų nustatytais atvejais. Ši nuostata gali būti vertinama kaip „lietuviška“ naujovė visiškai nepagrįstai susiaurinti notarinių veiksmų slaptumo principo veikimą. Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 76 straipsnio I dalyje pasakyta, jog laikinosios komisijos gali būti sudaromos bet kuriems klausimams ištirti, parengti ar kitiems Seimo pavedimams atlikti. Tad Seimo komisija nėra bylą tiriantis bei teisingumą vykdantis organas, todėl ši įstatyme daroma išimtis nėra visiškai pagrįsta. Jeigu tokiai komisijai kyla įtarimas, kad vienuose ar kituose notaro ar jo kliento veiksmuose yra nusikaltimo sudėtis, medžiaga turėtų būti perduota atitinkamiems tyrimo organams, kurie, iškėlę baudžiamąją bylą, galėtų išsireikalauti būtiną medžiagą iš notarų. Kita šios išimties neigiama pusė ta, kad sudaroma dar viena papildoma galimybė informacijai nutekėti, juo labiau, jog politikai dažnai yra linkę ieškoti politinių sensacijų, o jų atsakomybės klausimas nėra aiškiai išspręstas.Asmeninės notarų atsakomybės principas. Tai yra labai svarbi efektyvaus notarų darbo bei kliento saugumo garantija. Šis principas veikia išimtinai tik lotyniškojo notariato šalyse. Plačiau apie jį aprašysiu notaro civilinės ir darusminės atsakomybės skyriuje.Taigi, notaras, būdamas laisvosios profesijos atstovas, atlieka labai svarbią socialinę funkciją kaip garantas, kad esant civiliniams teisiniams santykiams nebūtų neteisėtų sandorių, ar jų turinys būtų teisingas.

4.1. Notaro civilinė atsakomybėNotarų veikla kaip ir advokatų, gydytojų, auditorių bei kai kurių kitų profesine veikla užsiimančių asmenų darbas susijęs su didesne rizika padaryti žalą kitiems. Visuomenė suteikia notarui pasitikėjimo kreditą. Ji pasitiki jo profeiniu pasirengimu, sąžine ir didžiule galia, kurią suteikia valstybė viešam jo tvirtinimo aktui.Notariato įstatymo 16 straipsnyje sakoma, kad notaras atsako Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka už savo, savo atstovo ir notaro biuro darbuotojų kaltais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą. Už įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant notarinius veiksmus, už kuriuos taikoma baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, notaras atsako kaip valstybės pareigūnas.Įstatymų leidėjas konstatuoja, kad notaro atsakomybė šiuo atveju yra prilyginama valstybės pareigūno atsakomybei. Pagal Notariato įstatymo 2 straipsnio I dalį, notaras yra valstybės įgaliotas asmuo. Nors jis nėra valstybės pareigūnas, vis dėlto atlikdamas notarinius veiksmus yra ginamas kaip viešosios teisės subjektas, o jo teisėtai atlikti notariniai veiksmai yra visuotinai privalomi, t. y. gali sukelti teisines pasekmes didesniam, nei dalyvauja atliekant tuos veiksmus, subjektų ratui. Notarų civilinė atsakomybė gali būti: sutartinė ir deliktinė. Sutartinė civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kuri atsiranda neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartį, ir kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų, o kita šalis privalo atlyginti sutarties neįvykdymu ar netinkamu įvykdymu padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas. Deliktinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, atsirandanti padarius žalą, kai jos šalių iki žalos padarymo nesiejo sutartiniai santykiai.Notarų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos: žala, neteisėti veiksmai (veikimas ar neveikimas), priežastinis ryšys tarp veiksmų ir atsiradusios žalos, kaltė.Priežastis, dėl kurios atsiranda žala, turėtų būti notaro ydingai atlikti ar neatlikti notariniai veiksmai. Ydingai atliktais notariniais veiksmais yra laikytini galiojančiai teisei prieštaraujantys veiksmai. Neteisėti tokio pobūdžio veiksmai pirmiausia yra tada, kai prieštarauja taisyklėms, numatytoms notarų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, tačiau nekyla abejonės dėl to, kad ji bus neteisėta, jei prieštaraus ir kitiems teisės aktams. Veiksmai gali būti tiek notaro veikimas, tiek ir neveikimas (notaras, atlikdamas notarinius veiksmus, ne visiškai įvykdo savo pareigas; notaras, priešingai jam priklausančiai pareigai, atsisako atlikti notarinius veiksmus, neprieštaraujančius galiojančiai teisei). Dėl ydingai atliktų veiksmų turi atsirasti žala. Notaras privalo atlyginti visą tiesiogiai atsiradusią žalą bei negautas pajamas, kurias klientas būtų gavęs, jeigu notariniai veiksmai būtų atlikti deramai. Kadangi Notariato įstatyme kalbama tik apie notaro asmeninę atsakomybę, galime daryti išvadą, kad jis asmeniškai atsako už viso biure dirbančio personalo klaidas ir todėl taip pat atlygina klientui dėl to atsiradusią žalą (pavyzdžiui, už sekretorės padarytą klaidą taip pat atsako notaras). Kai notaras yra apgaunamas ir todėl negali užkirsti kelio ydingam notarinio veiksmo atlikimui (net ir stengdamasis tai padaryti), atsiradusią žalą turės atlyginti ne notaras, bet asmenys, dalyvavę atliekant notarinius veiksmus.

Notariato įstatymo 6 straipsnio 2 – oje dalyje sakoma, kad notarų profesinė civilinė atsakomybė už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą, viršijanti 1000 litų, draudžiama privalomuoju draudimu.Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra notarų civilinė atsakomybė už notarų, jų atstovų ir notarų biurų darbuotojų kaltais veiksmais padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą.Notarai profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu draudžiami, sudarant notarų profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudėjas yra Notarų rūmai. Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo minimali draudimo suma yra 100 000 litų vienam notarui kiekvienam draudiminiam įvykiui. Draudikui draudiminio įvykio atveju išmokėjus draudimo išmoką, draudimo prievolė lieka galioti visai draudimo sumai, neišskaičiuojant iš jos išmokėtų draudimo išmokų. Notaras gali pats papildomai draustis notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą. Notarų rūmai privalo pateikti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo (poliso) kopiją per dešimt dienų nuo draudimo sutarties sudarymo dienos. Draudikas, turintis Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos išduotą leidimą vykdyti notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, privalo sudaryti notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį su Notarų rūmais, jiems pateikus prašymą ir visus būtinus dokumentus sudaryti tokias sutartis. Notarų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles patvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Notarų, jų atstovų ir biuro darbuotojų kaltais veiksmais padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą, atlygina draudikas, išmokėdamas draudimo išmoką, neviršijančią draudimo sumos. Jeigu draudimo išmokos nepakanka žalai visiškai atlyginti, žalą padaręs notaras atlygina draudimo išmokos ir faktinės žalos dydžio skirtumą. Taigi notaro civilinė atsakomybė galima tik tuomet, kai yra visos keturio jos sąlygos: žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir notaro kaltė.

4.2. Drausminė notarų atsakomybė

Notarų profesinės etikos pažeidimai. Daugiausia tai bylos dėl notarų garbės (etikos) kodekso normų pažeidimo. Šis kodeksas priimtas 1994 m. balandžio 29 d. Notarų rūmų narių susirinkime. Vadovaujantis šiuo kodeksu, prie notarų profesinės etikos pažeidimų priskiriamas nekorektiškas elgesys kliento atžvilgiu, nesąžininga konkurencija, notaro neobjektyvumas, nesąžiningas pajamų deklaravimas, honoraro ėmimas iš žmonių, laikytinų vargšais, nepagarbus elgesys su jam pavaldžiais darbuotojais ir panašūs atvejai, kai notaras menkina valstybės patikėtinio vardą.Notarų tarnybinių nusižengimai. Tarnybiniais nusižengimais yra pripažįstami atvejai, kai notarai pažeidžia notarinių veiksmų atlikimo slaptumo principą, taikomus kitos veiklos apribojimus ar aplaidžiai sudarinėja notarinius dokumentus ir tvarko notarinius registrus, kitokią dokumentaciją.Pagal nuostatų 6 straipsnį, Garbės teismas nenagrinėja:· skundų dėl notarinių veiksmų ar atsisakymo atlikti notarinį veiksmą. Pagal LR CPK 289 straipsnį, tai yra teismo prerogatyva;· turtinių ir kitokio pobūdžio ginčų tarp notarų -jungtinės veiklos sutarties dalyvių. Šie ginčai taip pat yra sprendžiami teismų (jungtinės veiklos sutartyje galima susitarti, kad šie ginčai būtų nagrinėjami arbitraže (trečiųjų teisme);

· bylų dėl teisės pažeidimų ir kitokių teisinių ginčų, jeigu dėl jų jau yra priimti teismo nuosprendžiai ar sprendimai, taip pat dėl tokių teisės pažeidimų, dėl kurių bylos jau yra nagrinėjamos teismuose arba yra tardymo ar kvotos organų žinioje;· bylų, kurias savo kompetencijos ribose jau yra išsprendusi Teisingumo ministerija ar Notarų rūmų prezidiumas.Kai nuo nusižengimo paaiškėjimo dienos praėjo daugiau kaip trys mėnesiai, neįskaitant laiko, kai notaras nedirbo dėl ligos ar kitų svarbių priežasčių, arba daugiau kaip vieneri metai nuo nusižengimo dienos, Garbės teismas savo nutarimu atsisako iškelti drausmės bylą. Jeigu šios aplinkybės paaiškėja bylos nagrinėjimo metu, priimamas nutarimas bylą nutraukti.

Pagal nuostatų 10 straipsnio II dalį, notarų biurai privalo Garbės teismo reikalavimu pateikti bylai reikalingus dokumentus ir žinias. Svarbu pabrėžti, jog toks reikalavimas turi būti susietas su konkrečios drausminės bylos nagrinėjimu. Nekyla jokios abejonės dėl to, kad Garbės teismas gali išsireikalauti bet kokius dokumentus, susijusius su konkrečių notarinių veiksmų atlikimu. Atsisakymas pateikti minėtą medžiagą turėtų būti vertinamas kaip faktas, įrodantis notaro kaltę. Nuostatų 19 straipsnyje sakoma, jog Garbės teismo sprendimas yra galutinis.Garbės teismas notarui gali skirti šias poveikio priemones: įpareigojimą viešai atsiprašyti nukentėjusįjį arba notarų biuro kolektyvą; įspėjimą; reikalauti neeilinio atestavimo; siūlyti teisingumo ministrui įstatymų nustatyta tvarka atleisti notarą iš pareigų. Kadangi teisinėje sistemoje aukščiau už notarą yra teisėjas, notaras privalo branginti savo reputaciją, būti kitiems pavyzdys ne tik teisinio išsilavinimo, bet ir moralės atžvilgiu.

4.3. Notarų veiklos apribojimaiNotariato įstatymo 20 straipsnyje sakoma, kad Notaras nevaržomai dalyvauja notarų savivaldos ir kitų renkamų institucijų veikloje. Notaras, eidamas savo pareigas, kartu gali eiti renkamas pareigas notarų savivaldos institucijose. Jeigu notaras eina renkamas pareigas kitose institucijose, jo įgaliojimai turi būti sustabdomi šio įstatymo 22-1 straipsnio nustatyta tvarka.Notaras negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus notaro atlyginimą, kompensaciją už darbą Notarų rūmuose, užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. Ši nuostata netaikoma tais atvejais, kai sustabdomi notaro įgaliojimai. Taip pat Notariato įstatymo 20-1 straipsnyje sakoma, kad notarui draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai reklamuoti savo prifesinę veiklą. Šis draudimas nėra taikomas, kai duomenys apie notarą, jo biurą yra nurodomi informaciniuose biuleteniuose (telefonų knygose, įmonių kataloguose, oficialiuose blankuose ir vizitinėse kortelėse). Dabar notarų biurų iškabos teisingumo ministro įsakymu unifikuotos ir visų notarų biurų bus vienodos.Neteisėtas partnerio stūmimas į prastesnę ekonominę padėtį taip pat nesuderinamas su etika. Ši nuostata aktuali ir Lietuvoje. Lietuvos Respublikos notarų rūmų 1996 m. balandžio 3 d. nutarime „Dėl notarų darbo etikos ir piliečių aptarnavimo kultūros” reikalaujama, kad notarai:1) griežtai laikytųsi Lietuvos Respublikos notarų garbės (etikos) kodekse suformuluotų nuostatų;2) sąžiningai laikytųsi konkurencijos ir profesinio solidarumo principų;3) tobulintų savo kvalifikaciją studijuodami teisės aktus, teisės literatūrą (ši nuostata jau tapo įstatymu. Naujoje Notariato įstatymo 4 straipsnio redakcijoje sakoma: „Notaras privalo nuolat kelti savo kvalifikaciją. Notarų kvalifikacijos kėlimą organizuoja Notarų rūmai, o koordinuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Notarų kvalifikacijos kėlimo nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras Notarų rūmų prezidiumo teikimu. Notarai yra periodiškai atestuojami. Notam atestavimą vykdo Notarų rūmai.”);4) kurtų naujas darbo vietas, įsigytų kompiuterius, faksimilinio ryšio aparatus ir kitą organizacinę techniką:5) propaguotų notarų darbo specifiką ir kurtų teigiamą notaro įvaizdį spaudoje;6) dirbtų taip, kad nebūtų nepagrįstų piliečių skundų.Notariatas dar tik žengia Lietuvoje pirmuosius žingsnius, bet dauguma notarų jau įrodė mokantys dorai dirbti, laisvai mąstyti ir esą pajėgūs užtikrinti sudaromų sandorių teisėtumą. Sociologiniai tyrimai parodė, kad iš visų teisininkų notarų reitingas yra aukščiausias.

5. Notariato organizacinė sruktūraŽmonių jungimasis į sąjungas pagal profesijas, siekiant sureguliuoti tam tikrus profesinės veiklos klausimus, – tai sena tradicija, siekianti viduramžius, kai amatininkai pradėjo jungtis į įvairias gildijas pagal savo profesijas. Gildijos nariai paklusdavo jos tvarkai. Savo ruožtu gildijos kontroliuodavo, kad profesinė jos narių veikla būtų vykdoma sąžiningai. Notarų vienijimosi į atitinkamą sąjungą (Notarų rūmus) pradžia buvo padaryta Italijoje, vėliau ši tradicija iš jos paplito po visą Europą.1942 m. spalio 2 d. Buenos Airės mieste buvo įkurta Tarptautinė lotyniškojo notariato sąjunga (Union Internationale de Notariat Latin – UINL). Ši Sąjunga – tai pasaulio notarinių organizacijų susivienijimas. Jos būstinė yra Buenos Airės mieste. Sąjungos pagrindinė užduotis – notarinės veiklos koordinavimas ir tobulinimas, jos nepriklausomumo stiprinimas tarptautiniu mastu. Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, Sąjunga atstovauja notariato institucijai įvairiose tarptautinėse organizacijose

(su jomis ji bendradarbiauja kaip nevyriausybinė organizacija), ji dalyvauja stebėtojo teisėmis ir JTO veikloje, inicijuoja įvairių tyrimų, susijusių su notariato veikla, atlikimą, organizuoja tarptautinius kongresus, vykstančius kas treji metai kiekvieną kartą kitoje valstybėje.Aukščiausiasis Sąjungos valdymo organas yra notariatų narių susirinkimas. 1994 m. vasario mėn. 11 d. šios Sąjungos nariu tapo ir Lietuvos notariatas. Kiekvienas narys turi vieną balsą. Sąjungos vykdomasis organas yra nuolat veikianti taryba, vadovaujama Sąjungos prezidento. Pagrindinis darbas Sąjungoje yra atliekamas komisijose. Lietuvos Respublikos notarai vienijasi į Notarų rūmus.

5.1. Notarų rūmaiNotariato įstatymo 8 straipsnyje sakoma, jog Lietuvos Respublikoje notarai vienijasi į Notarų rūmus, esančius Vilniuje. Lietuvoje dirba 227 notarai. Notarų rūmai – notarų savivaldos organas. Narystė Notarų rūmuose yra privaloma, t. y. kiekvienas žmogus, tapęs notaru, automatiškai tampa ir Notarų rūmų nariu. Narystė baigiasi, nustojus dirbti notaru. Notarų rūmai turi juridinio asmens teises – taigi ir savarankišką teisinį subjektiškumą. Kaip bus organizuota Notarų rūmų veikla, sprendžia nariai, išskyrus tuos atvejus, kai tam tikri klausimai yra išsprendžiami įstatymu. Vidinį Notarų rūmų reglamentą nustato Statutas, jis kartu su įstatymu reguliuoja Notarų rūmų, jų organų ir narių santykius. Kadangi Notarų rūmai yra viešosios teisės subjektas, jų veiklą kontroliuoja valstybė. Kontrolė yra susijusi tik su Rūmų veiklos teisėtumu. Notariato įstatymo 11 straipsnis įvardija du kontrolės būdus: pirma, Notarų rūmai kiekvienais metais pateikia Teisingumo ministerijai savo veiklos ataskaitą, ir antra, Teisingumo ministerija gali panaikinti Notarų rūmų nutarimus ar sprendimus, neatitinkančius įstatymų reikalavimų. Notariato įstatymas nustato Notarų rūmams keliamus uždavinius bei vykdomas funkcijas.Notariato įstatymo 9 straipsnyje iškelti svarbiausieji Notarų rūmų uždaviniai:1) koordinuoti notarų veiklą;2) rūpintis notarų kvalifikacijos kėlimu;3) ginti ir atstovauti notarų interesus valstybinės valdžios ir valdymo institucijose;4) rengti norminių aktų projektus notariato klausimais ir teikti juos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai;5) suvienodinti notarinę praktiką;6) prižiūrėti, kaip notarai atlieka savo funkcijas, laikosi profesinės etikos reikalavimų;7) užtikrinti notaro profesinės veiklos metu sudarytų dokumentų saugojimą ir naudojimą;8) užtikrinti notaro praktikos atlikimą;9) įgyvendinti kitus Notarų rūmų statute numatytus uždavinius.

Taip pat Notariato įstatymo 10 straipsnyje išreikštos Notarų rūmų funkcijos:Notarų rūmai, vykdydami savo uždavinius:1) kontroliuoja, kad notarai sąžiningai atliktų savo pareigas;2) organizuoja kursus ir seminarus notarų kvalifikacijai kelti;3) teikia pasiūlymus aukštesnėms instancijoms notarų veiklos klausimais;4) skiria lėšų notarų kvalifikacijos kėlimo reikmėms;5) nustatyta tvarka draudžia notarus profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Notarų profesinės civilinės atsakomybės už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą, privalomojo draudimo įmoką sudaro draudžiamų notarų įmokos. Šios įmokos neįskaitomos į šio straipsnio antrojoje dalyje numatytą Notarų rūmams notarų mokamą mokestį;6) gali reikalauti iš notarų informacijos apie atliktus notarinius veiksmus;7) imasi priemonių notarinei praktikai suvienodinti;8) kontroliuoja, kaip notarai organizuoja notarų biurų darbą, laikosi profesinės etikos reikalavimų;9) kontroliuoja, kaip notarai tvarko ir saugo savo profesinės veiklos metu sudaromus dokumentus;10) organizuoja notaro praktikos atlikimą;11) atlieka kitas Notarų rūmų statute numatytas funkcijas.Notarų rūmų funkcijoms atlikti iš notarų imamas mokestis, kurio dydį nustato Notarų rūmų susirinkimas.Notarų rūmai dirba vadovaudamiesi Notarų rūmų statutu. Notarų rūmų vadovaujantieji ir tvarkomieji organai: notarų rūmų susirinkimas, notarų rūmų prezidiumas, notarų rūmų prezidentas ir viceprezidentas. Notarų rūmų susirinkimas – tai aukščiausiasis valdymo organas. Eilinis susirinkimas šaukiamas prezidiumo nutarimu ne rečiau kaip kartą per metus. Neeilinis susirinkimas gali būti sušauktas bet kuriuo metu, prezidiumui nutarus, arba reikalaujant ne mažiau kaip trečdaliui Notarų rūmų narių. Susirinkimas laikomas teisėtu, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip pusė narių. Išimtinė Notarų rūmų susirinkimo teisė yra: nustatyti pagrindines Notarų rūmų veiklos kryptis; tvirtinti metinę ūkinės veiklos sąmatą bei metinę veiklos ataskaitą; nustatyti notaro nario mokesčio dydį; tvirtinti Notarų rūmų prezidiumą bei rinkti prezidentą. Sprendimams priimti susirinkime paprastai užtenka paprastos balsų daugumos. Balsavimas visada yra atviras, išskyrus tuos atvejus, kai slapto balsavimo prašo ne mažiau kaip dvidešimt susirinkime dalyvaujančių narių. Notarų rūmų prezidiumas (toliau – prezidiumas) užtikrina Notarų rūmų susirinkimų nutarimų įgyvendinimą, tvarko Notarų rūmų turtą bei lėšas, taip pat atlieka kitas funkcijas, nepriskirtas susirinkimo kompetencijai. Prezidiumo narius renka atskirų apygardų (jų yra penkios – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio) notarų susirinkimai. Jeigu Notarų rūmų susirinkimas nepatvirtina kurio nors nario, toje apygardoje organizuojami pakartotiniai rinkimai. Sušaukti prezidiumo posėdžius turi teisę Notarų rūmų prezidentas arba ne mažiau kaip trys prezidiumo nariai. Notarų rūmų susirinkimas gali panaikinti priimtus prezidiumo nutarimus. Notarų rūmų prezidentas vadovauja Rūmų veiklai tarp prezidiumo posėdžių, taip pat jiems atstovauja. Notarų rūmų prezidentą iš prezidiumo narių renka susirinkimas, o viceprezidentą – prezidiumas iš savo narių. Išsamią prezidento ir viceprezidento kompetenciją bei jiems deleguotas funkcijas nustato prezidiumas.

5.2. Revizijos komisijaRevizijos komisija kontroliuoja Notarų rūmų finansinę veiklą ir Notarų rūmų susirinkimų nutarimų vykdymą. Revizijos komisijos reglamentas buvo patvirtintas 1995 m. balandžio 21 d. Notarų rūmų susirinkime. Vadovaujantis šiuo reglamentu, revizijos komisiją renka Notarų rūmų susirinkimas trejiems metams iš trijų asmenų. Revizijos komisijos nariu gali būti ne vyresnis kaip 63 metų notaras, turintis ne mažesnį kaip penkerių metų notaro darbo stažą. Iškeltiems uždaviniams vykdyti revizijos komisija kiekvienų metų sausio mėnesį organizuoja Notarų rūmų finansinės veiklos ir susirinkimų nutarimų vykdymo patikrinimą. Neeilinis patikrinimas gali vykti, jeigu to reikalauja ne mažiau kaip trečdalis Notarų rūmų narių. Savo išvadas revizijos komisija pateikia tvirtinti Notarų rūmų susirinkimui. Vykdydama savo užduotis revizijos komisija turi teisę: · susipažinti su visais Notarų rūmų prezidiumo finansinės ir ūkinės veiklos dokumentais, Notarų rūmų susirinkimų nutarimais ir protokolais, taip pat su prezidiumo dokumentais apie Notarų rūmų susirinkimų nutarimų įgyvendinimą;· susipažinti su Notarų rūmų prezidiumo metine veiklos ataskaita ir pateikti apie ją savo išvadą;· esant reikalui, patikrinti, ar notaras teisingai moka Notarų rūmų nario mokestį; teikti Notarų rūmų susirinkimui išvadą dėl kitų metų Notarų rūmų metinės veiklos sąmatos.

5.3. Garbės teismas

Lietuvos respublikos Notariato įstatymo 10-1 straipsnyje sakoma, kad notarų garbės teismas, vadovaudamasis Notarų garbės teismo nuostatais, kuriuos tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, nagrinėja notarų profesinės etikos ir tarnybinių nusižengimų bylas. Notarų garbės teismą sudaro 5 notarai, iš kurių du renkami Notarų rūmų susirinkime, du skiria Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, vieną – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Notarų garbės teismo įgaliojimai trunka trejus metus. Notarų garbės teismas gali veikti, jeigu į jį yra išrinkta ar paskirta daugiau kaip pusė narių.Garbės teismo pirmininkas ar jo pavaduotojas apie išnagrinėtas bylas ir priimtus sprendimus informuoja Notarų rūmų prezidiumą, o kartą per metus atsiskaito Notarų rūmų susirinkimui. Visas Garbės teismo išlaidas padengia Notarų rūmai.

Išvados

1. Notaras yra notariato sudedamoji dalis, vykdanti notariatui skiriamas užduotis.2. Notaras, atlikdamas notarinius veiksmus , yra nepriklausomas.3. Notaras, būdamas laisvosios profesijos atstovas, atlieka labai svarbią socialinę funkciją kaip garantas, kad esant civiliniams teisiniams santykiams nebūtų neteisėtų sandorių, ar jų turinys būtų teisingas.4. Lotyniškojo notariato sistemos pagrindas yra kompromisas, kurio esmė ta, kad viešosios valdžios funkcijas atlieka laisvosios profesijos žmonės, turintys specialų paruošimą ir atsakingi už padarytą žalą.5. Notaro civilinė atsakomybė galima tik tuomet, kai yra visos keturios jos sąlygos: žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir notaro kaltė.6. Notaras be žinių gali funkcionuoti, bet be moralės ir sąžiningumo dirbti negali.