Notariatas: funkcijos, paskirtis, teisinis statusas

TURINYS

Įvadas 3
1. Notariato raida Lietuvoje 4
2. Notariato samprata 5
3. Notariato rūšys 6
4. Notariato funkcijos ir uždaviniai 7
5. Notarų veiklos principai 10
6. Notarų statusas 11
7. Notarų rūmai 13
7.1 Notarų rūmų struktūra 14
Išvados 17
Literatūra 19Įvadas
Temos aktualumas. Notarų funkcijos ne visada buvo tokios pačios. Iš pradžių notarai buvo paprastais raštininkais, kiek vėliau jiems buvo suteikta teisė sudarinėti valstybės ir bažnyčios žinioje buvusius oficialius dokumentus ir galiausiai XIX a. pabaigoje notarams buvo paskirta vykdyti konsultavimo funkcija, kurios esmė yra ta, kad notaras privalo garantuoti teisinių santykių, atitinkančių tikrąją šalių valią, informavimą. Šiandieninės teisinės valstybės sąlygomis notarui priklauso svarbus vaidmuo, užtikrinant civilinių santykių subjektų teeisinį saugumą, garantuojant teisėtą civilinę apyvartą ir galimų civilinių ginčų prevenciją. Be to, šiais laikais daugelis žmonių susiduria su tam tikrais formalumais atliekant vieną ar kitą veiklą, dėl kurios turi kreiptis į notarus. Būtent dėl šios priežasties yra būtina trumpai ir aiškiai paprastam piliečiui ar asmeniui pateikti informaciją apie notariatą bei jo veiklą.
Pagrindinis darbo tikslas – atskleisti Notariato sistemos funkcionavimo principus. Numatytam tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai:
• susipažinti su Notariato raida Lietuvoje;
• išsiaiškinti pagrindines Notariato funkcijas bei uždavinius;
• apibūdinti notariato rūšis bei jų prrincipus;
• išsiaiškinti notarų statusą;
• susipažinti su Notarų rūmų veikla.1. Notariato raida Lietuvoje
Lietuvoje notariato išvadų reikia ieškoti XIII a., kartu su Lietuvos ištakomis. 1253 m. Kulmo vyskupas karūnavo Mindaugą Lietuvos karaliumi. Susikūrus Lietuvos valstybei, raštininkais (notarijais) būdavo vienuoliai.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarija veikė nuo 1385 metų. Jo

oje buvo raštininkų, kurie mokėjo rašyti įvairiomis kalbomis, tokiomis kaip vokiečių, lotynų, slavų ir pan. Jie rašė raštus, darė dokumentų nuorašus, gaunamus laiškus registravo į knygas.
Daug permainų įvyko valdant Vytautui (1392-1430). Turėdamas daug raštininkų ir pagalbininkų, Vytautas pertvarkė ir pačią valstybės raštinę, įsakė išduodamus raštus ir dokumentus registruoti, daryti jų nuorašus, kad, pražuvus originalams, būtų galima daryti dublikatus. Todėl valstybės raštinėje atsirado du skyriai: viename buvo rašomos privilegijos, registruojami įvairiomis kalbomis parašyti raštai, kitame – daromi dokumentų nuorašai [2].
1864 m. Rusijoje įvykusi teisminė reforma lėmė ir notariato sistemos pertvarkymus. 1866 m. buvo priimtas Notariato įstatymas, kuris įėjo į civilinės teisės sistemą. Pagal šį įstatymą buvo įsteigta notaro pareigybė. Šie įstatymai galiojo ir po nepriklausomybės paskelbimo, tačiau buvo atlikti kai kurie pakeitimai bei papildymai – lietuviško notariato įstatymo neebuvo suspėta parengti.
Notarų skaičių nustatydavo Teisingumo ministerija Vidaus reikalų ir Finansų ministerijų pritarimu. Jų skaičius buvo nustatomas atsižvelgiant į notarų interesus, kad šie tinkamai galėtų išlaikyti savo šeimas ir vertintų notaro pareigybę kaip lygią teisėjui. Notarų veiklą prižiūrėjo apygardų teismai, kurių teritorijoje būdavo notaro kontora, be to tarpukario Lietuvoje notarai buvo laikomi valstybės tarnautojais, bet algų negaudavo. Jų atlyginimą sudarė iš klientų gautas nustatytas mokestis už jų darbą.
Lietuvos Respublika nepriklausomybę prarado 1940 metais, o kartu kita linkme pasuko ir jos teisinė ra
aida. Sovietų Sąjungai aneksavus Lietuvą, jai buvo primesta valstybinio notariato sistema, kurioje notaras yra valstybės tarnautojas, gaunantis valstybės nustatytą algą ir dirbantis valstybinėje notarų kontoroje, kuri buvo išlaikoma iš valstybės biudžeto.
Valstybinio notariato sistema veikė Lietuvoje tarybiniu laikotarpiu ir pirmuosius dvejus metus atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Pereinant prie laisvosios rinkos pagrindu veikiančios ekonomikos sistemos atsirado būtinybė reformuoti notariatą. Pagrindinė priežastis buvo notarų darbo neefektyvumas, pasireiškiantis tuo, kad klientui prieš patenkant pas notarą pirmiausia reikėjo atstovėti gana ilgą eilę ir sugaišti daug laiko. Tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje ir kitų pokomunistinių valstybių praktika rodė, kad notarų skaičiaus didinimas problemos neišsprendė. Tai lėmė kelios priežastys: notaras nėra suinteresuotas intensyvini darbą, nes nepriklausomai nuo atliktų notarinių veiksmų skaičiaus gauna vienodą atlyginimą; pagalbinio notarų personalo skaičių reguliavo valstybė, neatsižvelgdama į realius notaro poreikius [2].
1992 m. rugsėjo 15 d., priėmus Lietuvos Respublikos notariato įstatymą, buvo įvykdyta valstybinio notariato reforma ir pereita prie Europoje veikiančios lotyniškojo notariato sistemos. Lotyniškojo notariato pranašumai:
• garantavo laisvą notarų konkurenciją;
• notaras sprendžia, kiek ir kokių darbuotojų reikia, kad darbas galėtų vykti sparčiai;
• tarp notaro ir kliento susiklosto abipusiu pasitikėjimu pagrįsti santykiai;
• notaras pats visiškai atsako už klientui padarytą žalą;
• notaras pats užsidirba atlyginimą, kuris priklauso nuo jo darbo efektyvumo ir kokybės.
Iki privatizavimo pradžios dirbo 48 notarai, pradėjus privatizavimą jų skaičius buvo padidintas ik
ki 188 notarų. 1992 m. lapkričio 24 d. teisingumo ministro įsakymu buvo nustatyta 190 notarų, kurie dirbo reformuotame notariate. 1997 m. sausio 1 d. Lietuvos notariate dirbo 193 notarai, o nustatytas skaičius – 195. 2004 m. sausio 13 d. teisingumo ministro įsakymu buvo nustatytas 230 notarų skaičius.
1993 m. vasario 12 d. įvykę.s Lietuvos Respublikos notarų susirinkimas patvirtino Notarų rūmų statutą, išrinko Notarų rūmų prezidiumą, revizijos komisiją ir Garbės teismą. Notarų ekspertų nuomone, notariato lygis buvo ir yra aukštesnis negu kitose Rytų Europos valstybėse, reforma vykdoma sėkmingai, todėl Lietuvoje notariatas vienas iš pirmųjų buvo priimtas į Tarptautinę lotynų notariato sąjungą (UNIL) [2].2. Notariato samprata
Notariatas tai visuma notarų, kurie turi teisę juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinis faktus, užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. Notaras – valstybės įgaliotas asmuo, kuris atlieka įstatyme numatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų [4].
Notarai patys steigia savo biurus, kad galėtų atlikti notarinius veiksmus. Keli notarai gali steigti nors ir vieną biurą, tačiau turi sudaryti bendros veiklos sutartį. Notarų biuras nėra komercinės ūkinės veiklos subjektas. Notarus skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos teisingumo ministras.
Notarų skaičių bei jų buveinę ir veiklos teritoriją nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras pagal savo patvirtintą Notarų gyventojams teikiamų teisinių paslaugų poreikių vertinimo metodiką. Šiuo metu Lietuvoje nu
ustatytas notarų skaičius yra 192.
Notarai, kaip ir advokatai, turi užtikrinti notarinių veiksmų slaptumą. Notarinių veiksmų pažymos ir dokumentai išduodami tik juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių pavedimu arba kuriems buvo atlikti notariniai veiksmai.3. Notariato rūšys
Priklausomai nuo notariato organų santykio su valstybe bei notariškai patvirtinto dokumento teisinės galios, galima išskirti pagrindines rūšis:
• anglosaksų notariato sistema;
• valstybinio notariato sistema;
• lotyniškojo notariato sistema.
Anglosaksų teisinės sistemos šalyse notariatas yra iš esmės kitaip sutvarkytas ir vykdo kitokias funkcijas nei kontinentinės teisinės sistemos šalyse. Šį skirtumą pirmiausia sąlygoja pačios teisinės sistemos ypatumai. Anglosaksų teisės sistema nepripažįsta „oficialaus dokumento“ įrodinėjimo priemone. Pagrindinis įrodymas yra liudytojo parodymai, todėl notarui šiose valstybėse nesuteikiamas itin svarbus vaidmuo, o notaro pareigas paprastai gali atlikti nebūtinai teisininkai, bet žmonės, turintys visuomenės pasitikėjimą. Vietos savivaldos, o ne teisėsaugos organai jiems už tam tikrą mokestį laikinai suteikia teisę naudotis antspaudu, tvirtinant nesudėtingų veiksmų atlikimą (paprastai – tvirtinti liudytojų parodymus) [3].
Valstybinio notariato sistemoje notaras yra eilinis valstybės tarnautojas. Jis gauna valstybės nustatytą algą, visos pajamos gautos už notarinius veiksmus yra pervedamos į valstybės biudžetą. Savo funkcijas notarai atlieka valstybinėse notarų kontorose, kurios priklauso valstybės nuosavybei. Valstybinėse notarų kontorose dirbančių žmonių etatų sąrašą nustato valstybė. Taigi valstybinis notaras nėra materialiai suinteresuotas kuo geriau ir kuo greičiau atlikti savo pareigas, nes algos dydis nepriklauso nuo jo darbo efektyvumo. Kadangi notaras yra valstybės tarnautojas, jo materialinė atsakomybė už savo veiksmais klientui padarytą žalą yra ribota. Notaro klientui žalą atlygina pati valstybė.
Ši sistema taip pat veikė ir Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu bei pirmus dvejus metus atkūrus nepriklausomybę.
Lotyniškojo notariato sistema. Šios sistemos esminis bruožas yra tas, kad notarinių funkcijų vykdymą valstybės pavedė privatiems asmenims, kurie nėra valstybės tarnautojai. Jiems valstybė nemoka algos, bet jų pajamos priklauso nuo jų pačių atliekamo darbo efektyvumo ir greitumo. Kadangi valstybė privatiems asmenims yra perdavusi dalį savo funkcijų, tai ji kontroliuoja, kad šie žmonės savo pareigas atliktų teisėtai, reguliuoja rinkliavų dydį ir nustato notarų kvalifikacinius reikalavimus bei jų darbo vietą ir skaičių.
Lotyniškojo notariato valstybėse egzistuoja du jo sutvarkymo modeliai – tai „tik notaro“ modelis, kuriame notaro pareigos nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis (pvz., Lietuvoje, Lenkijoje) ir „notaro – advokato“ modelis, kuriame notaro pareigos gali būti derinamos su advokato pareigomis (pvz., Vokietijoje) [3].4. Notariato funkcijos ir uždaviniai
Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 str. 1 dalyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, kurio tinkamas įgyvendinimas turi garantuoti veiksmingą rinkos santykių funkcionavimą ir demokratinės valstybės valdymo formos realumą. Notariato institucijos atsiradimą būtent lėmė būtinumas apsaugoti nuosavybę, taip pat poreikis sudaryti savininkui tinkamas sąlygas disponuoti savo nuosavybe.
Nuosavybės apsauga – tai vienas iš notarui keliamų uždavinių. Kiekvienas notaras pirmiausia privalo rūpintis tinkama ir teisėta civiline apyvarta bei tinkamu civilinių įstatymų taikymu, taip pat tuo, kad civilinių ginčų būtų išvengta dar prieš šalių civilinių teisinių santykių atsiradimą arba jau juos įforminant. Svarbi notaro pareiga – paaiškinti klientui atliekamų notarinių veiksmų padarinius.
1992 m. rugsėjo 15 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos notariato įstatymas, kuris sudarė valstybinio notariato sistemos formavimo pagrindą. Šiame įstatyme teigiama, jog notarai privalo išaiškinti atliekamų veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, kurie nori tuos veiksmus atlikti. Tai yra tiesioginė notarui paskirtos konsultavimo funkcijos išraiška Lietuvos teisinėje sistemoje. Tiek ši konsultavimo funkcija, tiek ir valstybės suteikiama garantija per notarą, kad notariškai tvirtinamas dokumentas bus sudarytas teisingai ir atitiks tikrąją šalių valią, užtikrina kliento teisinę gynybą jau notarinio veiksmo atlikimo metu, t.y. iki galimo ginčo atsiradimo (prevencinė funkcija).
Skirtumas, kartu ir pranašumas teisminės gynybos atžvilgiu yra tas, kad teismine tvarka ginamos jau pažeistos subjektines materialinės teisės, subjektų teisės. O notariato sistema padeda šalinti galimybes kilti ginčui dėl pažeistos subjektines teisės. Taigi notariatas yra neginčijami jurisdikcijos organai. Skirtingai nuo teismo, notariatas savo uždavinius įgyvendina, tvirtindamas teises ir faktus, kurių egzistavimu galima įsitikinti tiesiogiai pagal įstatymo nurodytus dokumentus. Notariato organų aktai gali būti ginčijami teisme. Jei reikalavimą ginčija kita šalis, teisių gynimo funkcijų patys notarai neatlieka. Notariato organai vykdydami jiems pavestus uždavinius daro išvadas iš faktų, kurių buvimu galima įsitikinti remiantis dokumentais, nurodytais įstatyme, netiriant ir neaiškinant ginčijamų aplinkybių.
Taigi kyla klausimas, ar notaras, kuris įgyvendina visus jam keliamus uždavinius, yra teisėsaugos sistemos atstovas? Kadangi pagrindinis notarui keliamas uždavinys yra rūpintis privatinės teisės apsauga ir tinkamu jos realizavimu, atsakyti į šį klausimą galima teigiamai. Pavyzdžiui, jei konkretus sudaromas šalių sandoris neatitinka įstatymų reikalavimų, tuomet notaras atsisako jį tvirtinti ir tuo būtu pasireiškia valstybės valia nepripažinti sandorio.
Notariato funkcijas gali atlikti:
• notarai;
• konsuliniai pareigūnai LR piliečiams esantiems užsienyje, tačiau jų įgaliojimai yra susiaurinti;
• seniūnai, jų įgaliojimai taip pat apriboti;
• testamentą gali tvirtinti tik įstatyme numatyti asmenys (ligonių vyr. gydytojai, karo vadovai, ekspedicijų vadovai, įkalinimo įstaigų darbuotojai ir kt. asmenys), kai yra ekstremali situacija.

Notarų atliekamos notariato funkcijos [1]:
• tvirtina sandorius;
• išduoda paveldėjimo teisės liudijimus;
• išduoda nuosavybės teisės į dalį sutuoktinių bendro turto liudijimus;
• liudija dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą;
• liudija parašo dokumentuose tikrumą;
• liudija dokumentų vertimo iš vienos kalbos į kitą tikrumą;
• tvirtina faktą, kad fizinis asmuo yra gyvas ir yra tam tikroje vietovėje;
• priima saugoti oficialiesiems testamentams prilyginamus testamentus ir asmeninius testamentus;
• tvirtina dokumentų pateikimo laiką;
• perduoda vienų fizinių ir juridinių asmenų pareiškimus kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims;
• priima į depozitinę sąskaitą pinigines sumas;
• priima jūrinius protestus;
• daro vykdomuosius įrašus užprotestuotuose arba neprotestuotinuose vekseliuose ir čekiuose;
• surašo ir tvirtina dokumen.tus dėl juridinių asmenų registrui pateikiamų duomenų tikrumo ir tvirtina, kad juridinį asmenį registruoti galima, nes įstatymuose ar steigimo sandoryje nustatytos prievolės yra įvykdytos ir atsirado įstatymuose ar steigimo dokumentuose numatytos aplinkybės;
• tvirtina juridinių asmenų steigimo dokumentų atitikimą įstatymų reikalavimams;
• atlieka kitus įstatymų numatytus notarinius veiksmus.

Taigi atliekamų notarinių veiksmų sąrašas nėra baigtinis. Notarinių veiksmų atlikimo vieta visuomet yra notaro kabinete, bet jei asmuo negali atvykti, tuomet notaras važiuoja į kliento namus, į ligoninę ar kitą vietą kur yra klientas. Svarbiausia kad asmuo galėtu kalbėti.

Lietuvos Respublikos konsulinių pareigūnų atliekamos notariato funkcijos [1]:
• tvirtina sandorius, išskyrus sutartis dėl Lietuvos Respublikoje esančių nekilnojamųjų daiktų perleidimo, perdavimo naudotis, įkeitimo ar kitų daiktinių teisių ar jų suvaržymo;
• liudija dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą;
• liudija parašo dokumentuose tikrumą;
• liudija dokumentų vertimo iš vienos kalbos į kitą tikrumą;
• tvirtina faktą, kad fizinis asmuo yra gyvas ir yra tam tikroje vietovėje;
• priima saugoti asmeninius testamentus;
• tvirtina dokumentų pateikimo laiką;
• priima jūrinius protestus;
• atlieka kitus įstatymų numatytus notarinius veiksmus.

Seniūnų atliekamos notariato funkcijos [1]:
• tvirtina įgaliojimus, kuriuos fiziniai asmenys duoda korespondencijai (konkrečiai – siunčiamiems pinigams ir siuntiniams) gauti, taip pat darbo užmokesčiui ir kitoms su darbo santykiais susijusioms išmokoms, pensijoms, pašalpoms, stipendijoms, išmokoms už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją gauti;
• liudija dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą;
• liudija parašo dokumentuose tikrumą.5. Notarų veiklos principai
Paprastai yra išskiriami šie pagrindiniai notarų veiklos principai:
• nepriklausomumo principas;
• objektyvumo principas;
• notarinių veiksmų atlikimo slaptumo principas;
• asmeninės notarų atsakomybės principas.

Nepriklausomumo principas įtvirtintas Notariato įstatymo 12 str., kuriame teigiama, kad notarai savo įgaliojimus vykdo nepaisydami valstybinės valdžios bei valdymo institucijų įtakos ir paklūsta tik įstatymams. Notaras yra nepriklausomas nuo valstybės subjektyvių norų. Nors Teisingumo ministerija ir kontroliuoja, tačiau notarui nėra privalomi jokie asmeninio ar panašaus pobūdžio valstybės atstovų reikalavimai. Taip pat jokie notaro veiksmai, atliekant savo profesines pareigas, negali būti tikrinami tikslingumo požiūriu. Galima būti kontroliuojama tik tai, kaip notaras, atlikdamas savo pareigas, laikosi įstatymo reikalavimų. Kitaip tariant notaro veikla gali būti tikrinama tik teisėtumo aspektu [2].
Objektyvumo principas yra glaudžiai susijęs su nepriklausomumo principu, nes tik nepriklausomas notaras gali veikti objektyviai, kaip ir objektyvus notaras gali būti nepriklausomas. Ši pareiga reikalauja iš notaro palaikyti „silpnesniąją“ pusę. Objektyvumas taip pat reiškia, jog notaras privalo išaiškinti žmonėms jų teises ir pareigas, kurių atžvilgiu atliekamas notarinis veiksmas, o svarbiausia privalu įspėti apie teisines pasekmes, kurios gali atsirasti, atlikus tuos veiksmus.
Notarinių veiksmų atlikimo slaptumo principas kartu yra ir notarų nepriklausomumo, jų teisių bei laisvių garantija, kadangi pagal jį niekas neturi teisės kištis į notarų veiklą, nepaisant paskatų.
Šis principas įtvirtintas Notariato įstatymo 14 str.: „Notarai privalo užtikrinti notarinių veiksmų slaptumą“.
Pažymos bei dokumentai apie notarinius veiksmus išduodami tik juridiniams ir fiziniams asmenims, kuriems buvo atlikti notariniai veiksmai, ar jų įgaliotiniams.
Pažymos apie testamentus išduodamos tik testatoriui mirus.
Daugeliu atveju notarų darbas yra susijęs su duomenimis apie klientų šeimyninį gyvenimą bei jų turtą. Būtent todėl notaro klientui yra svarbu, kad notaras neperduos tretiesiems asmenims jokių žinių, kurias sužinojo eidamas savo pareigas. Pažeidus šią pareigą notarui turėtų būti taikoma baudžiamoji ar net drausminė atsakomybės, o jei dėl tokių žinių paviešinimo notaro klientas patyrė žalą, tuomet ją visiškai atlyginti turėtų pats notaras. Notarinių veiksmų slaptumo taisyklės taikomos ir asmenims, kurie jau nebedirba notaru, taip pat asmenims, kurie apie notarinius veiksmus sužinojo eidami tarnybines pareigas. Taigi galima daryto išvadą, jog notarinių veiksmų slaptumo principas yra privalomas ne tik notarui, bet ir visiems jo biuro darbuotojams.
Asmeninės notarų atsakomybės principas yra labai svarbi efektyvaus notarų darbo bei kliento saugumo garantija. Šis principas veikia išimtinai tik lotyniškojo notariato šalyse [2].
Notarų civilinė atsakomybė būna:
• sutartinė;
• dialektinė.
Sutartinę civilinę atsakomybę galima apibrėžti kaip turtinę prievolę, kuri atsiranda neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartį, ir kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų, o kita šalis privalo atlyginti sutarties neįvykdymu ar netinkamu įvykdymu padarytus nuostolius ar sumokėti netesybas.
Dialektinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, atsirandanti padarius žalą, kai jos šalių iki žalos padarymo nesiejo sutartiniai santykiai. Atsižvelgiant į tai, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo ir kad jis negali atsisakyti atlikti notarinių veiksmų, išskyrus įstatyme įvardytus atvejus, t.y. kai tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimu, turėtume kalbėti apie dialektinę notaro atsakomybę, kadangi tarp notaro ir kliento nėra sudaroma sutartis dėl notarinio veiksmo atlikimo.6. Notarų statusas
Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, kuris turi užtikrinti, kad civilinėje terpėje nebūtų neteisėtų pažeidimų.
Teisė eiti notaro pareigas. Notarai į pareigas skiriami viešo konkurso būdu. Notaru gali būti fizinis asmuo, jei jis [1]:
• yra Lietuvos Respublikos pilietis;
• turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą;
• ne mažiau kaip vienerius metus buvo kandidatu į notarus (asesoriumi) ir išlaikė notaro kvalifikacinį egzaminą arba yra teisės krypties socialinių mokslų daktaras ar habilituotas daktaras, turi nemažesnį kaip penkerių metų pedagoginio ar mokslinio darbo stažą ir atliko ne trumpesnę kaip trijų mėnesių notaro praktiką arba turi ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio darbo stažą, išlaikė notaro kvalifikacinį egzaminą ir atliko ne trumpesnę kaip trijų mėnesių notaro praktiką. Teisiniu darbu laikoma veikla, nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame teisinių pareigybių sąraše. Teisinio darbo stažas skaičiuojamas nuo tada, kai asmuo įgijo teisininko kvalifikaciją ir pradėjo dirbti teisinį darbą. Notaro kvalifikacinio egzamino nuostatus ir notaro praktikos atlikimo tvarką tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo Ministras;
• yra nepriekaištingos reputacijos;
• yra ne vyresnis kaip 65 metai;
• laimėjo viešą konkursą eiti notaro pareigas;
• neturi sveikatos sutrikimų, dėl kurių negalėtų atlikti notaro pareigų. Sveikatos tikrinimas, einant notaro pareigas, yra privalomas kas penkeri metai.
Notaru negali būti asmuo, kuris buvo SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) kadriniu darbuotoju, kuriam taikomi įstatyme „Dėl valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ numatyti apribojimai.
Asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir skiriamas notaru jei jis [1]:
• teistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nepaisant to, ar išnyko teistumas, ar teistas už kitą nusikalstamą veiką, jei neišnyko teistumas;
• pašalintas ar atleistas iš teisėjo pareigų, prokuroro, advokato, notaro, notaro atstovo, teismo antstolio ar antstolio pareigų už profesinės ar tarnybinės veiklos pažeidimus arba iš pareigų valstybės tarnyboje, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui už nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir vešiesiems interesams, jei po šio atleidimo nepraėjo penkeri metai;
• piktnaudžiauja psichotropinėmis, narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu;
• neatitinka Lietuvos Respublikos notarų garbės (etikos) kodekso reikalavimų.

Notarų įgaliojimai pasibaigia [1]:
• notarui mirus;
• notarui netekus Lietuvos Respublikos pilietybės;
• notaro pareiškimu;
• kai jis neatitinka Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 3 straipsnio antrosios dalies 7 punkto reikalavimų;
• įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo notaras nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nepaisant to, ar išnyko teistumas, ar teistas už kitą nusikalstamą veiką, jei neišnyko teistumas;
• Lietuvos Respublikos teisingumo Ministrui pritarus Notarų garbės teismo siūlymui atleisti notarą iš pareigų;
• kai jis netinka eiti pareigas pagal atestavimo rezultatus;
• notarui sulaukus 65 metų;
• jei notaras daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemoka mokesčių į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą įstatymų nustatyta tvarka;
• jei notaras pažeidė Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 20 straipsnio reikalavimus;
• jei notaras sistemingai daugiau kaip 4 mėnesius iš eilės nemoka mokesčių Notarų rūmams;
• jei notaras buvo SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) kadriniu darbuotoju, kuriam taikomi įstatyme „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos” numatyti apribojimai.7. Notarų rūmai
Visi Lietuvos Respublikos notarai vienijasi į Notarų rūmus, esančius Vilniuje, kuriuos patys ir išlaiko. Narystė Notarų rūmuose nėra savanoriška, automatiškai kiekvienas notaras įstatymo galia yra šių rūmų narys ir įgauna tam tikras teises ir pareigas tvarkydamas bendrus notariato savivaldos reikalus. Narystė baigiasi notarui nustojus eiti savo pareigas.
Notarų rūmai turi juridinio asmens teises – tuo pačiu ir savarankišką teisinį subjektiškumą. Kaip bus organizuota Notarų rūmų veikla, sprendžia nariai, išskyrus tada, kai tam tikri klausimai yra išsprendžiami įstatymu. Apribojimu gali būti laikoma tai, kad Notarų rūmų susirinkimas negali nuspręsti likviduoti Notarų rūmų, nes jie įsteigti įstatymo pagrindu. Vidinį Notarų rūmų reglamentą nustato statutas, jis kartu su įstatymu reguliuoja Notarų rūmų, jų organų ir narių santykius. Kadangi notarų rūmai yra viešosios teisės subjektas, tai jų veiklą kontroliuoja valstybė.
Notarų rūmų uždaviniai [1]:
• koordinuoti notarų veiklą;
• rūpintis notarų kvalifikacijos kėlimu;
• ginti ir atstovauti notarų interesus valstybinės valdžios ir valdymo institucijose;
• rengti norminių aktų projektus notariato klausimais ir teikti juos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai;
• suvienodinti notarinę praktiką;
• prižiūrėti, kaip notarai atlieka savo funkcijas, laikosi profesinės etikos reikalavimų;
• užtikrinti notaro profesinės veiklos metu sudarytų dokumentų saugojimą ir naudojimą;
• užtikrinti notaro praktikos atlikimą;
• įgyvendinti kitus Notarų rūmų statute numatytus uždavinius.

Notarų rūmų funkcijos [1]:
• kontroliuoja, kad notarai sąžiningai atliktų savo pareigas;
• organizuoja kursus ir seminarus notarų kvalifikacijai kelti;
• teikia pasiūlymus aukštesnėms instancijoms notarų veiklos klausimais;
• skiria lėšų notaro kvalifikacijos kėlimo reikmėms;
• nustatyta tvarka draudžia notarus profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Notarų profesinės civilinės atsakomybės už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, vykdant notaro profesinę veiklą, privalomojo draudimo įmoką sudaro draudžiamų notarų įmokos;
• gali reikalauti iš notarų informacijos apie atliktus notarinius veiksmus;
• imasi priemonių notarinei praktikai suvienodinti;
• kontroliuoja, kaip notarai organizuoja notarų biurų darbą, laikosi profesinės etikos reikalavimų;
• kontroliuoja, kaip notarai tvarko ir saugo savo profesinės veiklos metu sudarytus dokumentus;
• organizuoja notaro praktikos atlikimą;
• atlieka kitas Notarų rūmų statute numatytas funkcijas.7.1 Notarų rūmų struktūra
Notarų rūmai susideda iš:
• Notarų rūmų susirinkimo;
• Notarų rūmų prezidiumo;
• prezidento;
• viceprezidento.

Notarų rūmų susirinkimas – aukščiausias organas, visų notarų susirinkimas, kuris šaukiamas ne rečiau kaip du kartus per metus. Notarų rūmų prezidiumo nutarimu (reikia 1/5 visų narių balsų) gali būti sušauktas neeilinis susirinkimas. Notarui neatvykus į susirinkimą iškeliama drausminė byla. Notarų rūmų susirinkimo kompetencija:
• priima, keičia bei pildo rūmų statutą;
• numato rūmų veiklos kryptis;
• tvirtina metinę bei ūkinę veiklos ataskaitą;
• nustato, kokį mokestį ims iš notarų už notarų rūmų funkcijų užtikrinimą;
• tvirtina Notarų rūmų prezidiumo narius išrinktus iš apygardų atstovų;
• renka Notarų rūmų prezidentą bei viceprezidentą, revizijos komisiją;
• disponuoja Notarų rūmų turtu;
• renka Notarų Garbės teismo 2 narius.

Notarų rūmų prezidiumą sudaro:
• prezidentas, kuris slaptai renkamas trims metams visuotino notarų susirinkimo;
• viceprezidentas, kuris slaptai renkamas trims metams visuotino notarų susirinkimo;
• nariai, kurie po vieną išrenkami apygardų susirinkimuose, išskyrus Vilnių – jame po du. Juos patvirtina susirinkimas trims metams;
• darbuotojai, tai Notarų rūmų prezidiumo specialistai (konsultantai, referentai, padėjėjai), kurie teikia išvadas dėl teisės aktų projektų ir kitų dokumentų; ruošia metodines priemones; organizuoja notarų kvalifikacijos kėlimą;
• valdytojas;
• techninis personalas;
• revizinė komisija.
Notarų rūmų prezidentas vadovauja visai rūmų veiklai tarp Notarų rūmų prezidiumo posėdžių ir atstovauja notarus Lietuvoje bei užsienyje. Jei prezidento nėra, tuomet vadovauja viceprezidentas, o jei ir jo nėra, tuomet vyriausias iš narių. Notarų rūmų prezidentas vadovaujasi Notarų rūmų patvirtintu darbo reglamentu.
Notarų rūmų vadovybės ir jų narių įgaliojimai nutrūksta: pradėjus procesą Garbės teisme; kai jiems iškeliama baudžiamoji byla; kai sukanka 65 metai ar dėl sveikatos privalo atsistatydinti.
Valdytojas praneša kada vyksta posėdžiai ir teikia kitą informaciją. Revizinė komisija paaiškina, kur išleidžiami pinigai ir t.t. Notarų rūmų prezidiumas turi daug komisijų:
• norminių aktų rengimo komisija;
• profesinio tobulinimo ir notarinės praktikos apibendrinimo komisija;
• ryšių su masinės informacijos priemonėmis komisija;
• komisija personalo klausimais.
Komisijos dirba pagal savo nuostatus, kuriuos tvirtina Notarų rūmų prezidiumas. Komisija iš savo narių renka pirmininkus, kurie atskaitingi prezidiumui.Išvados
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, kurio tinkamas įgyvendinimas turi garantuoti ne tik efektyvų rinkos santykių ekonomikoje funkcionavimą, bet ir demokratinės valstybės valdymo formos realumą. Notariato institucijos atsiradimą ir lėmė būtinybė apsaugoti nuosavybę, taip pat poreikis sudaryti tinkamas sąlygas ja disponuoti.
1940 m. Sovietų Sąjungai aneksavus Lietuvą, jai buvo primesta valstybinio notariato sistema, kurioje notaras yra valstybės tarnautojas, kuris gaudavo valstybės nustatytą algą ir dirbdavo valstybinėje notarų kontoroje, kuri buvo išlaikoma iš valstybės biudžeto.
1992 m. rugsėjo 15 dieną priėmus Lietuvos Respublikos notariato įstatymą, buvo įvykdyta valstybinio notariato reforma ir pereita prie Europoje veikiančios lotyniškojo notariato sistemos. Lotyniškojo, arba dar vadinamo laisvojo, notariato sistemos esminis bruožas tas, kad notarinių funkcijų vykdymą valstybė atidavė i privačių asmenų, kurie nėra valstybės tarnautojai, rankas. Valstybė jiems nemoka algos, o jų pajamos priklauso nuo atliekamo darbo efektyvumo ir greitumo. Lietuvos Respublikos notariato įstatymas sudarė valstybinio notariato sistemos formavimo pagrindą. Šio įstatymo 30 straipsnyje sakoma, jog notarai privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, norintiems juos atlikti. Tai yra tiesioginė notarui priskirtos konsultavimo funkcijos išraiška Lietuvos teisinėje sistemoje. Tiek ši konsultavimo pareiga, tiek ir valstybės per notarą suteikiama garantija, kad notariškai tvirtinamas dokumentas bus sudarytas teisingai ir atitiks tikrąją šalių valią, užtikrina kliento teisinę gynybą jau notarinio veiksmo atlikimo momentu, t.y. iki galimo ginčo atsiradimo (prevencinė funkcija).
Valstybė kontroliuoja, kaip notaras atlieka savo pareigas, ji sprendžia, ar notariatas bus organizuotas valstybinės, ar lotyniškosios sistemos pagrindu. Tik valstybė numato reikalavimus, kuriuos turėtų atlikti žmogus, norintis tapti notaru, bei tvarką, kuria šios pareigos yra užimamos. Valstybė vykdo notarų veiklos priežiūrą.
Kalbant apie notarų savivaldos struktūrą reikia pasakyti, kad Notariato įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje sakoma, jog visi Lietuvos Respublikoje notarai vienijasi į Notarų rūmus, esančius Vilniuje, kuriuos patys ir išlaiko. Lietuvoje veikia tik vieni Notarų rūmai. Narystė Notarų rūmuose nėra savanoriška. Kiekvienas notaras įstatymo galia automatiškai yra šių rūmų narys ir įgauna tam tikras teises ir pareigas tvarkydamas bendrus notariato savivaldos reikalus. Narystė baigiasi, nustojus dirbti notaru. Notarų rūmus sudaro Notarų rūmų susirinkimas, prezidiumas, prezidentas ir viceprezidentas, taip pat valdytojas ir jo sekretoriatas, revizijos komisija ir Garbės teismas prie Notarų rūmų. Notarų rūmų susirinkimas – tai aukščiausias valdymo organas.
Notarų rūmų prezidiumas užtikrina Notarų rūmų susirinkimų nutarimų įgyvendinimą, tvarko Notarų rūmų turtą bei lėšas, taip pat atlieka kitas funkcijas ,nepriskirtas susirinkimo kompetencijai. Notarų rūmų prezidentas vadovauja Rūmų veiklai tarp prezidiumo posėdžių, taip pat jiems atstovauja tiek Lietuvos Respublikoje, tiek užsienyje. Notarų rūmų valdytojas ir jo sekretoriatas, samdomas Notarų rūmų prezidiumo. Notarų rūmų valdytojas tvarko Notarų rūmų reikalus, kartu su buhalteriu pasirašinėja finansinius dokumentus.
Notarų garbės teismas nagrinėja notarų profesinės etikos ir tarnybinių nusižengimų bylas.
Notariatui priklauso svarbus vaidmuo, užtikrinant civilinių teisinių santykių subjektų teisinį saugumą, garantuojant teisinę civilinę apyvartą, bei galimų civilinių ginčų prevenciją.Literatūra
1. Lietuvos Respublikos notariato įstatymas.
2. Mokslo darbai (2003). Teisė. Vilnius.
3. Nekrošius, V.(1997). Notariato teisė. Kaunas.
4. www.notarai.lt

Leave a Comment