Buties samprata filosofijoje

P L A N A S :

1. Būties sampratos aiškinimas.
2. Būties sampratos kitimas amžių eigoje.
3. M.Heideggeris ir jo indėlis istoriniam būties aiškinimui :
a) Senosios Vakarų teorijos;
b) Parmenido samprata;
c) Anaksimandro apeironas;
d) Platonas;
e) Aristotelis nejudąs judintojas;
f) M.Heidegeris;
g) Kitos teorijos;

4. Apibendrinta istorinė žmogaus būtis.

Filosofija yra išminties meilė.Taigi ji stengiasi išsiaiškinti visa tai kas yra svarbu žmogui.Ji nuo kitų mokslų skiriasi tuo ,kad užduoda klausimus ir ieško kelių jiems atsakyti.Taigi filosofijos tikslas yra stengtis paaiškinti mus dominančius dalykus, kelti klausimus ,kurie galėtų padėti mums ieškantiems atsakymų ,o ne duuoti tikslius atsakymus į tai ,kas mus domina.Visi žinome,kad žmogus yra smalsi būtybė ,visada ką nors norinti sužinoti ,išsiaiškinti. Taigi filosofija keldama įvairius klausimus ir suteikia mums šią galimybę.Filosofiją domina įvairūs klausimai.Vienas iš svarbių klausimų yra būtis. Būtis.Įdomus ir verčiantis susimąstyti žodis.Būtis yra tai, kas pasirodo ar gali pasirodyti po pažinimo.Taigi būtis yra pažintoji būtis, arba būtis tiesoje.Tarp savęs ir būties žmogus pastatė pažinimą ,kuris kaip buvo manoma,yra tai ,kas susieja su būtimi ,o ne tai ,kas nuo jos atskiria.Mirtingasis iš prradžių pastato būtį ir tik po to ją gali transcenduoti ir tapti pažįstančiuoju.Būtis atsiveria ten ,kur žmogiškumo ribos susiliečia su daiktiškumo ribomis,kur daiktas apriboja žmogų , o žmogus apriboja daiktą.

Kad mes, žmonės, sueinam į santykį su esiniu, yra akivaizdu.Esiniai mums pažįstami ,o bū

ūtis?Ar mūsų neapima svaigulys, kai mes bandome apibrėžti ar suvoti tokį dalyką?Ar būtis nėra kažkas panašaus į niekį?Iš tikrųjų kaip tik Hėgelis yra pasakęs : “ Taigi grynoji būtis ir grynasis niekis yra tas pats “.

Keldami klausimą apie būtį kaip tokią, mes atsiduriame prie visiško neaiškumo ribos.Nors tamsa gaubianti būtį ir jos reikšmę yra neperšviečiama , tačiau visiškai aišku , kad mes kas akimirką suprantame tokį dalyką kaip būtis.Nes vis dėlto ,jeigu neįvyktų būties supratimas,žmogus ,kaip ypatingas esinys, niekaip negalėtų būti ,net jeigu būtų apdovanotas stebuklingais sugebėjimais.

Būties problema buvo sprendžiama visais laikais ,tačiau jos suvokimas savaime suprantama šiek tiek skiriasi.Tai mes geriausiai galime suvokti laiko ar istorijos tėkmėje. Taigi kas yra būtis?

Graikai mums paliko pasakojimą apie keistą dievą , gyvenusį tuometinės Oikumenės pakraštyje prie Afrikos krantų.Jis keeldavo pamaldų siaubą Helados žmonėms,garbinusiems Olimpo valdovus,įrėmintus į ryškų nekintančios formos kontūrą, skulptūriškai aiškius ir pažįstamus.Tą dievą graikai vadino Protėju.Labiausiai jis glumindavo formos neturėjimu ir nepastovumu.Protėjas buvo nepagaunamas ir nesuvokiamas,nes vieną akimirką įsikūnydavo į vieną pavidalą,o kitą akimirką jis galėdavo virsti kuo kitu, ir tų pavidalų buvo begalo daug.Dabar barzdotas senis ,aplipęs jūržolėmis ir maurais, kitą akimirką – grakšti žuvis , žėrinti vaivorykštiniais žvynais , tai dieviško grožio mergelė ,tai gelmenų šliužas , ir taip be galo.Protėjas galėjo būti bet kuo , kartu nebūdamas niekuo .Jis turėjo tū
ūkstantį veidų ir nė vienas nebuvo tikras . Nesuskaičiuojamos kaukės ir buvo jo tikrasis veidas . Protėjo įvaizdis yra talpi metafora , atskleidžianti esmingą žmogaus buvimo šioje žemėje bruožą , kurį galima pavadinti kaukės sindromu arba kaukės ilgesiu . Žmogus gyvenantis tarp kitų žmonių, kone visada dėvi kokią nors kaukę . Beveik niekada jis neegzistuoja kaip jis pats ir beveik visada kitiems ir pasauliui pasirodo kaip kas kita , negu jis yra iš tikrųjų . Dar keisčiau yra tai , kad kaukė tarsi priauga prie jo tikrojo veido ir žmogus su ta kauke visiškai sutampa.Net sau pačiam atsiveria ne kaip jis pats , o kaip jo savastimi tapusi kaukė . Kaip kaukė žmogus egzistuoja ir sau, ir kitiems . Negana to, ir tai yra žmogaus keistumo apogėjus , – sutapdamas su savo kauke , net į pasaulį žmogus pradeda žvelgti nebe savo , o kaukės akimis. Kaukė tampa savotiškais akiniais , iškreipiančiais regimojo pasaulio vaizdą , tiksliau pasakius , tikrąjį pasaulį pakeičiančiais jo regimuoju vaizdu . Kaukėtas ir akiniuotas žmogus mato nebe pačius daiktus , o tik jų regimybę. Kaukė tampa žmogaus lemtimi ir net jo antraja prigimtimi . Vienas praėjusio amžiaus mąstytojas ištarė tokius žodžius : žmogus yra visuomeninių santykių visuma.Taigi ne asmuo, ne “ aš “ ,ne individas,ne “ pats “, turintis savo unikalų veidą ir akis ,o tik socialinė būtybė , anonimiškų santykių ir anonimiškų reikšmių ko
ompleksas .

Ar žmogus visada ir visur yra akiniuotas ir kaukėtas , tik žmogiškųjų fantomų ir “vaizdų” vergas ? Jeigu taip būtų visada ir visur , tada turėtume suabejoti pamatine žmogaus būties dimensija , atrasta dar graikų ir vadinama laisve . Juk kaip tik laisvė yra žmogaus kaip žmogaus skiriamasis bruožas . Laisvė yra pamatinė ne žmogaus natūros , o žmogaus būties paslaptis .Į žmogaus pasaulį ji įsiveržia visada netikėtai ir taip pat netikėtai išnyksta . Laisvės esmė yra transcendencija.Asmuo kaip laisvės vienovė pasauliui atsiveria kaip būčiai – anapus -savęs ir būčiai-anapus-žmogaus . Tikroji laisvės vienovė yra ne pats žmogus , o kita -būtis kaip “kita” bet kokio žmogiškumo atžvilgiu . Laisvės judesys kaip kaukės sulaužymas , yra šuolis iš atsakymo erdvės į klausimo erdvę . Šioje erdvėje laisvasis žmogus paklausia pačius daiktus kaip pradžią ir pasaulį kaip būtį-anapus-kaukės . Klausimas atveria transcendenciją , nes pats klausimas jau yra kaukės transcendavimas . Taigi būtis yra absoliuti transcendencija . Pamatinis būties bruožas yra paslėptis , taigi tas jau minėtas kaukės sindromas ir kaukės ilgesys .

Šis graikų pasakojimas apie keistą dievą mano manymu gana gerai įprasmina žmogaus būties sampratą.Juk visais amžiais buvo stengiamasi suvokti būtį ir pačią būtybę apskritai.Įvairiais amžiais būtis buvo vis šiek tiek kitaip suvokiama, aiškinama.

M.Heideggeris yra padaręs didžiulę įtaką būties sampratos kitimo aiškinimui ir apskritai bandymui suvokti, kas tai yra .

Kaip ži
inome, filosofijos objektas yra būtybė kaip būtybė,o būtybės sklaidos tikslas yra ne ji pati, o būtis. Kitaip tariant, filosofavimas neišsisemia vien būtybės apmąstymu.Taigi būtybės pažinimas ir nėra filosofijos prasmė, tai yra galima sakyti pilnutinis jos uždavinio įvykdymas.

M.Heideggerio žodžiais tariant, filosofija yra tik tada filosofija, kai žino “ kur link ji keliauja “.Šisai “ kur link “ ir yra būtis. O būtybė yra tik pakopa pakeliui į būtį.Tai M.Heideggeris yra nusakęs gana įtaigiai : “Klausti būties visų pirma reiškia klausti būtybės kaip būtybės.Šiuo klausimu yra aptariama, kas yra būtybė.Atsakius gi į šį klausimą yra aptariama būtis ”.

Išeities tašku pasirinkau M.Heideggerio pastangą būčiai nusakyti, nes nė vienas pastarųjų laikų mąstytojas nėra tiek atsidėjęs būties klausimui, kiek M.Heideggeris. Žmogus suvokiamas kaip būties atsivėrimo vieta .Jis įgalina mąstymą žengti atvirybėn, bet tai ,ką jis ten sutinka,yra ne žmogus ,o būtis ,ir tik sutiktas būties tiesoje grįžtamuoju būdu nušvinta ir pats žmogus.

Kelio į būtį M.Heideggeris ieško ne kuriame nors pradmenyje, bet istorijoje. Tai reikia suprasti ,kad būtis turinti savą lemtį arba likimą,todėl esanti suvokiama tik laiko akiratyje; kuris dabarties žmogui yra esąs Vakarų mąstymo išsivystymas.M.Heideggeris tariasi galįs tvirtinti ,kad Vakarų mąstymas pamiršęs būti būtybės dėlei.Bet negalima sakyti ,kad būties klausimas nebuvo keliamas . Juk pradiniai graikų mąstytojai būtį regėję ir ją mąstę.Tačiau kadangi būties regimybė yra galima tik būtybėje ,todėl ši greitai virtusi vieninteliu mąstymo objektu, tuo tarpu būtis užsiskleidusi, buvusi būtybės užgožta ir galop dingusi iš Vakarų mąstymo

Nuo Anaksimandro ligi Nyčės būties tiesa liko slaptoje “, – sako M.Heideggeris. Būties vardu buvusi vadinama būtybė, pačios būties nepagaunant ir jos net iš viso nebesuvokiant . Metafizika kalbėjusi apie “ būtybę visumoje “ , o maniusi kalbanti apie “ apie būtį “ . Ji tarusi “ būtis “ , o supratusi “ būtybę kaip būtybę “. Sąvokos “ būtis “ ir “ būtybė” maišiusiosi Vakarų mąstyme nuolatos , ir ši maišatis, pasak M.Heideggerio, pasiekusi savo viršūnę teiginiu, kad metafizika kelianti būties klausimą.Tuo tarpu būties pamiršimas kaip tik ir reiškiąsis tuo, kad žmogus nuolatos regi ir naudoja tik būtybę, o negalėdamas išsiversti be būties ją padaro “ bendriausia bendrybe “, tuo sujaukia tai, kas neprivalo būti jaukiama.Būties ir būtybės neskyrimas,o tuo pačiu būties pamiršimas prasidėjęs pasak M.Heideggerio, Platono mąstymu.Platonas buvęs pirmasis, kuris tiesą supratęs nebe kaip pačios būties atsiskleidimą , o kaip būtybės sutarimą su idėja : idėja yra tai, kas apsprendžia būtybės tiesą ir tuo pačiu iškyla viršum būtybės kaip jos mastas . Tuo pačiu kinta ir “ tiesos buveinė “, nes kol tiesa yra būties atsiskleidimas ,tol ji buvoja “ būtybėje “ kaip pagrindinis pačios būtybės bruožas. Platono pradėtas mąstymas nusakąs “būtybės būtį kaip idėją “ tai yra metafizika, kurios atoskambių irgi jau aidį Platono raštuose : mąstymas peržiangiąs tai ,kas čia , mūsojoje Žemėje yra tik atvaizdas ir šešėlis.

Taigi šitoks mąstymo peržengimas esąs randamas Vakarų mąstyme visą laiką .Visuomet buvo žvelgiama į idėją, vis labiau tolstant ne tik nuo būties atsivėrimo , bet ir nuo būtybės kaip vietovės ,kurioje būties atsivėrimas galįs būti patiriamas : “ žmogus mąstė tiesos esmę prasme teisingo atitikmens tarp būtybės ir “ idėjų “. Platono mąstymas Vakarų filosofijos istorijoje anaiptol nėra praėjęs;jis yra buvęs visados dabartinis – ne kaip saugojama atgyvena ir ne kaip senovės mėgdžiojimas, o kaip įsitvirtinusi ir nebepajudinama visos į mus artėjančios pasaulio istorijos tikrenybė. Ši artėjanti istorijos tikrenybė esanti M.Heideggerio požiūriu , ne kas nors kita kaip pilnutinis nihilizmas. Tačiau galima teigti ,kad jau pati metafizika savo esme yra nihilizmas , nes ji apmąstanti būtybę, o pamirštanti būtį , tarsi ši būtų niekis : “Nihilizmo esmė juk ir slypi tame ,kad pati būtis virsta niekiu”. Tai pasak M.Heideggerio , turi nepaprastą istorinę reikšmę.Žmogaus santykio su būtimi stoka vis labiau pradėjo būti patiriama kaip paties žmogaus vienišumas: žmogus pasijuto esąs būties pamirštas . Užtat būties pamiršimas ir sudarąs jos pačios istoriją bei priklausąs jos pačios likimui.Bet žinoma sykiu jis lemiąs ir žmogaus likimą, nes M.Heideggerio nuomone , visi ženklai rodą ,kad būties pamiršimas ateityje tik gilėsiąs : žmogus esąs pasiryžęs tiesiog įsikurti būties pamiršime.

Taigi kadangi metafizika klausia būtybės kaip būtybės ,todėl ji ir lieka prie būtybės, negrįždama pas būtį kaip būtį.Metafizika nuolatos mąstydama būtybę kaip būtybę, nemąsto pačios būties. Galima sakyti istoriškai metafizika yra būtį pamiršusi, esmiškai tačiau ji niekad nėra buvusi iš būties išsprūdusi. M.Heideggeris teigia , kad reikia nugalėti metafiziką , nes jo nuomone , “ metafizikos nugalėjimas yra būties pamiršimo nugalėjimas “. Apkaltinęs Vakarų filosofiją atsidėjus tik būtybei, o pamiršus būtį, M.Heideggeris pats stengiasi kelti būties klausimą : “ Ką mes iš tikro manome, tardami žodį “ būtis “? “. Ontologinės skirtybės plotmėje būtis skiriasi nuo būtybės tuo, kad ji yra .O štai senajai metafizikai atrodę, kad būtis būnanti taip kaip ir būtybė.M.Heideggeris tai paneigia sakydamas , kad ontologinė skirtybė yra Ne tarp būties ir būtybės. Tai reiškia : būtis yra ne-būtybė , ir būtybė yra ne-būtis .M.Heideggeris mieliau sako , kad “ būties esama “ arba, kad “ būtis buvoja “ . Niekis kaip ne būtybė esąs, pasak M.Heideggerio, būties patyrimo erdve : “ Šisai niekis buvoja kaip būtis “;jis yra “ būties šydas “ , vadinasi, perregima uždanga pro kurią būtis mums – nors ir slėpdamasi – vis dėlto apsireiškia. Todėl tarti “ niekis “ ne-būtybės prasme reiškia tarti “būtis “ .Būtybės neigimas yra tuo pačiu būties teigimas . Būtis esanti anaiptol ne kokia nors būtybės savybė, bet visiškai kas kita negu bet kuri būtybė. Bet štai čia ir iškyla savotiška problema : žmogus visur ir visados randa tik būtybę, tai atsidūręs būklėje, kurioje susiduria su būtimi jis patiria baimę.Taigi patyrimas būties kaip visai ko kito bet kurios būtybės atžvilgiu žadina baimę.Užtat baimė ir atskleidžia būtį, atskleisdama niekį kaip “neišsiskleidusį būties buvojimą”.

M.Heideggerio įsitikinimu , būtis yra toliau nei bet kokia būtybė. Būtis ir jos sąranga glūdi anapus kiekvienos būtybės. Būtis juk yra transcendencija apskritai . Mąstymas gi esti perkeičiamas tuo, kad peržengia būtybę kaip būtybę ir mąsto tai , kas yra anapus būtybės. Tai ir sudaro , M.Heideggerio įsitikinimu , tikrąją metafizikos esmę. Tikroji metafizika yra ne peržengti daiktą būtybės dėlei, bet peržengti būtybę būties dėlei.

Galima pastebėti labai įdomią sąsają tarp būtybės ir būties . Būtis neturi buveinės be būtybės, būtybė neturi buvimo be būties. Taigi kitaip galima pasakyti, kad būtybė yra būčiai jos reiškimosi vieta, o būtis yra būtybės buvimo įgalinimas. Vadinasi būtis be būtybės negali būti patiriama, o būtybė be būties negali iš viso būti. Todėl aišku ,kad būtis yra būtina būtybei, kad ši būtų, be to būtybė yra būtina būčiai , kad ši atsiskleistų.M.Heideggeris teigia, kad būtis esanti kiekvienai būtybei laidas , kad būtų.Be būties kiekviena būtybė liktų nebūtiškume. Taigi galima suvokti, kad būtis būtybei yra kartu ir “anapus”, ir “šiapus”. “Anapus” būtis yra todėl, kad yra būtybės peržengimas arba ne-būtybė, “šiapus” būtis yra todėl, kad grįsdama būtybę jos buvime, ji tampa jai “pati artimiausioji”.

Galima padaryti išvadą, kad būtis yra pagrindas būtybei kaip būtybei ir būti, ir mąstyti.

M.Heideggerio teiginys, kad būtis būna pati, priartina jį prie Tomo Akviniečio ištaros Dievo atžvilgiu, kad šisai yra “pati būtis”. Vargu ar būtų galima įrodyti, jog šie du teiginiai objektyviai skiriasi vienas nuo kito. Juk būti “pačia būtimi” ir “būti pačiam” yra vienas ir tas pats dalykas, nes tik pati būtis gali būti pati.Taigi iškyla klausimas , ar tai nereiškia, kad būtis M.Heideggerio mąstyme yra Dievas? Tačiau pats M.Heideggeris atsako į šį klausimą neigiamai, sakydamas, jog “būtis- ji yra ne Dievas ir ne pasaulio pagrindas”. Jeigu būtis yra ne būtybė, o kaip tik jos peržengimas arba “visai kas kita” , jeigu ji yra būtybei toks pagrindas , jog be jo būtybės iš viso nebūtų , antra vertus , jeigu būtis yra “ne Dievas”, – tai kuo baigiasi mąstymas , klausęs būties visą metą ir nusakęs ją tokiomis ištaromis, kurias Vakarų metafizikoje įprasta taikyti kaip tik Dievui? Taigi kas yra anas M.Heideggerio neiginys : žingsnis priekin, ar jau šuolis atgal, patekus į neišbrendamą pelkę? Kodėl būtis būnanti pati , nėra pati būtis, vadinasi , Dievas? Neigdamas, kad būtis yra Dievas, M.Heideggeris savaime užsitveria kelią priekin: anapus to, kas būna pats, nebegalima rasti nieko, kas dar būtų ,juk transcendencijos peržengti nebeįmanoma. Ieškoti pagrindo pagrindui yra išmonė.

Šis posūkis atgal M.Heideggerio mąstyme prasideda peržengimo arba transcendencijos peraiškinimu. Vakarų metafizikoje “peržengti “ reiškia pereiti ribą : transcendecija yra tai , kas buvoja anapus ribos, o štai į būties plotmę žmogus M.Heideggerio “peržengimu” juk nepatenka. Ne be pagrindo F.J. von Rintelenas kalba apie transcendenciją mūsų dienų mąstyme kaip apie “klaidinančią metaforą”, nes “transcendencija įsikuria pasaulyje, o ne anapus pasaulio”, vadinasi, pasilieka toje pačioje plotmėje kaip ir tai , kas norėta peržengti. Tačiau eiti pasiliekant toje pačioje plotmėje, reiškia žengti, bet ne peržengti.

Tas pats įvyksta ir su būties kaip pagrindo samprata. M.Heideggeris nusako būtį kaip pagrindą būtybei būti ir kaip šviesą būtybei mąstyti. Tai reiškia :būtis įbūtina būtybę, bet niekad būtybe nevirsta.Ji yra ir lieka “anapus” būtybės, kaip dirva yra ir lieka ”anapus” medžio. Būtį galima esą mąstyti ne kaip substanciją ,o tik kaip įvykį, o įvykis gi kyląs iš laisvės. Grįsti laisvę yra prieštaravimas : “Laisvė yra pagrindo pagrindas”.

Klausdami, kodėl M.Heideggeris nežengia paskutinio žingsnio ir to, kas iš tikro yra transcendencija ir pagrindas apskritai, nevadina Dievu, o greičiau iš naujo peraiškina tiek transcendenciją, tiek pagrindą, kad pateisintų savąjį neiginį “būtis – ji yra ne Dievas ir ne pasulio pagrindas”, galėtume atrodo, rasti dvi tokio elgesio priežastis : pirma, M.Heideggeris nėra aiškiai skyręs daikto nuo kūrinio ir antra, jis nėra visiškai nusikratęs Dievo kaip scholastiškai suprastos būtybės pergyvenimu.

M.Heideggeris mąsto Dievą kaip “pirmąjį” būtybių range, todėl savo mąstyme ir neranda jam vietos ,kadangi šisai mąstymas turįs būti ne būtybės, o būties mąstymas. Tuo tarpu Dievas, suprastas kaip būtybė, negali būti būtis, o būtis negali būti Dievas.

M.Heideggeris keliais sakiniais nubrėžia kelią, kuriuo būtų galima eiti Dievo linkui : “Tik būties tiesoje galima mąstyti šventumo esmę, tik šventumo esmėje galima mąstyti dievybės esmę,tik dievybės šviesos esmėje galima suvokti bei pasakyti, ką galėtų reišti žodis “ Dievas”. Taigi : būties tiesa-šventumas-dievybė yra tarpsniai kelio, kuriuo galėtume artintis prie Dievo.

Visai kitoks yra mūsų santykis su kūriniu.Būdamas atviras savyje,kūrinys savaime mus veda už savęs – irgi ne buvojimo “šalia” savęs, bet “anapus” savęs prasme.Savęs peržengimas yra kūrinio būsena. O tai, kur link kūrinys žengia , yra jo buvimo pagrindas : kūrinys taria, kad jis būna ne pats, bet laikosi kitu buvojančiu jau nebe jo plotmėje.Transcendencija arba savęs peržengimas,slypi pačioje kūrinio sąvokoje. Kūrinys negali nei būti , nei būti mąstomas be “kito”, kuris yra jo autorius ,vadinasi, kuris jį yra pagrindęs jo buvime ir šiame buvime jį laiko.

Visa tai reiškia, kad nurodymas į transcendenciją nėra kūriniui nei savybė, nei sandas, nei tikslas, nei kas kita, kas jam būtų tarsi “pridėta” ar prie jo “prijungta” kaip antrinis jam dalykas : pats kūrinys yra nurodymas.Būti kūriniu ir būti trnascendencijos nuoroda yra vienas ir tas pats dalykas .

Būtybė save peržengia kaip būnančiąją, atsistodama ne šalia kitos būtybės, taip lygiai būnančios kaip ir ji pati, bet iškildama anapus kiekvienos būtybės kaip būtybės.Peržengimas paties savęs būtybės atveju reiškia peržengimą savo buvimo. Nuosekliai tad anapus ribos, kurią sudaro būtybės buvimas, galima sutikti tik “kitą” kaip būnantįjį visai kitu buvimu negu būtybės buvimas, kuris yra peržengiamas M.Heideggerio nusakyta transcendencija kaip “visai kas kita” liečia ne būtybės -šios ar anos – esmę, bet būtybę kaip būtybę, taigi patį jos buvimą.Transcendencija yra visai kas kita , todėl, kad ji būna visai kitaip.

Šį visai kitokį buvimą ,esantį anapus būtybės buvimo ir vadiname būtimi.Būtis yra būtybės kaip būtybės anapus. Buvimą galima tik peržengti : į būtį – teigiama prasme arba į nebūtį – neigiama prasme. Būtis yra teigiamasis būtybės buvimo peržengimas .Tuo, kad būtis neigia būtybės buvimą, ji tuo pačiu teigia kitokį savęs pačios buvimą.

Bet kaip tik todėl ir yra nepaprastai sunku būtį mąstyti.Kadangi būtis buvoja anapus būtybės,tai tuo pačiu ji buvoja ir anapus mąstymo, nes mąstymas iš esmės priklauso būtybės matmeniui ir jame išsitenka.Mąstyti būtį reikštų peržengti patį mąstymą :būties mąstymas būtų ne mąstymas ir tuo pačiu ne filosofija. Būtį mąstyti galima tik būtybės plotmėje. Šiuo atžvilgiu atrodo ,kad M.Heideggeris yra teisus , tvirtindamas,esą būtis gali būti pažįstama tik savo tiesoje,suprantant tiesą kaip būtybės nesislėpimą arba apsireiškimą bei pasirodymą. Kitais žodžiais tariant, būtis gali būti mąstoma ir tuo pačiu pažįstama tik tiek ,kiek ji pati iš savo “anapus” grįžta į būtybės “šiapus” ir šiame “šiapus” atsiskleidžia , be to kiek ji lieka savame “anapus” ,ji lieka pasislėpusi ir todėl mąstymui neprieinama.

Kas yra būtis – grynas buvojimas anapus ar ir atoveika į šiapus ? Ar būtis tik pati būna ,ar ji daro ,kad ir kitas būtų? Ar būtis yra tik būsmas , ar ir veikmė? O jei ir veikmė ,tai koks yra šios veikmės pobūdis būtybės atžvilgiu ?

Vakarų mąstymo istorijoje esama stipraus polinkio suvokti būtį kaip gryną būsmą, neteikiant jai jokio veikmės pobūdžio. Ir tai yra visiškai suprantama. Juk patirtinė veiksmo plotmė yra būtybė kaip ši ar ana : veikmės yra pilnas būtybių pasaulis, kuriame buvojame. Tačiau jeigu būtis yra ne būtybė, tai tuo pačiu ji yra ir ne veikmė . Peržengiant būtybę savaime yra peržengiama ir veiksmo plotmė. Šios išvados pradininkas yra buvęs Parmenidas. Ligi jo graikų mąstytojai stebėjo gamtą ir regėjo joje nuolatinį kitimą bei nykimą : tapsmas buvo jiems akivaizdybė. Todėl jie ir kalbėjo apie daiktus . Be abejo , ir Jonijos filosofai klausė daiktų pagrindo , tačiau jie šį pagrindą rado taip pat “daikte”: vandenyje, ore, ugnyje. Gal tik vienas Anaksimandras apibendrino daiktus , pavadindamas šią bendrybę “neapibrėžtybe” – tai yra apeironu.

Parmenidas gi mėgino peržengti daiktus, kadangi jie neatspindį tiesos, o tik žmonių nuomones. Parmenidas pirmasis suvokė būtį kaip daiktų pagrindą: jie visi būna , vadinasi būtis yra visiems viena ir ta pati. Jeigu būtybių yra daugybė , tai būtis yra viena. Jeigu būtybių pasaulyje viešpatauja atsiradimas bei žlugimas , tai būtis yra nekintamybė, vadinasi, būsmas. Jeigu būtybės juda ir veikia, tai būtis yra neveikianti, vadinasi, rimtis, buvojanti suveržta likimo pančiais. “Kaip ta pati ji lieka savyje ir buvoja rimtyje pas save “, – trumpai apibūdina Parmenidas savą būties sampratą.

Galima sakyti, kad vienis, būsmas ir rimtis yra pagrindiniai apibūdinimai, nusakantys pradinę būties metafiziką Vakarų mąstyme. Niekur čia nėra veikmės. Ir ši samprata išsilaikė net ten, kur būtis buvo sutapatinta su Dievu : šiuo atveju Dievas pasidarė neveiksmingas. Tai labai ryškiai rodo Aristotelio nejudąs judintojas, kuris pats neveikdamas, veikia visa kaip tikslas.

Tuo tarpu atsidūrę kūrinio akivaizdoje, tiesiog įžvelgiame, kad jis yra tam tikros veikmės išdava. Jeigu būtybė kaip kūrinys nurodo į būtį , tai tuo pačiu ji nurodo ir į būties veikimą. Suvokus būtybę kaip kūrinį, darosi neįmanoma suvokti būtį kaip neveikimą. Būtybės kaip kūrinio akivaizdoje galime mąstyti būtį tik kaip veiksnį. Kitaip tariant būtis nėra rimtis visa laikančiojo pagrindo prasme, būtis yra jėga veikmės prasme. Tačiau jau ir čia galime įžvelgti, kad Parmenido pažiūra į būtį ,kaip likimo pančiais sukaustytą rimtį negali būti pateisinta, kadangi tokia pažiūra grįžtamuoju būdu paneigia būtybę kaip kūrinį, nes kūrinys nėra tik pasyviai laikomas. Todėl per maža yra tarti, kad būtybė yra būties pasekmė, o būtis yra būtybės priežastis.

Būtis gali būti kūrėja tik todėl, kad ji yra nebūtybė, vadinasi, kad pačiu buvimu ji būtybę peršoksta ir todėl gali būti būtybės buvimo pradmuo.Pati kūrinio sąvoka neleidžia susieti būties su būtybe : kūrėjas niekad nebuvoja taip, kaip kūrinys ir niekad kūriniu “nevirsta”.

M.Heideggeris yra teisus teigdamas, kad nihilizmo esmė glūdinti būties laikyme niekiu. Tačiau šitoksai būties laikymas niekiu būtų neišvengiamas, jei būtis nebūtų kūrybinė veikmė. Nihilizmo priešprieša yra ne būtis kaip transcendencija , bet būtis kaip kūrėja.

Atskleidžaint būtį kaip kuriančiąją veikmę, galima įžvelgti ,kad būtis kuria ne ką nors būtybėje ar būtybei, bet, kad ji kuria pačią būtybę kaip būnančiąją, vadinasi, patį jos buvimą. Užtat M.Heideggeris ir sako , kad be būties būtybė liktų nebūtiškume. Būtis kuria tuo, kad ji teikia buvimą.

Būties veikmė kaip kūrimas atskleidžia mums naują pačios būties atžvilgį. Būtis teikia buvimą būtybei todėl, kad būtis būna pati, o kas būna pats, tas gali įbūtinti ir kitą. Buvime pačiam slypi kuriamoji būties jėga.

O štai pati filosofija pasiekia savo prasmę tik tada, kai atskleidžia būties ir žmogaus sąsają. Būties akiratyje žmogus gali pagrindinius savo būvio klausimus kelti ir spręsti tik tada, kai būtis yra Dievas. Filosofija įvykdo savo prasmę tik pasiekusi būties ir Dievo tapatybę. Tik atskleidęs, kad būtis yra Dievas, filosofavimas pasiekia savo esmės pilnatvę.

Būtis yra transcendentinė, absoliutinė, kūrybinė, laisva, – tai ištaros, kuriomis Vakarų metafizika visą laiką yra apibūdinusi ir Dievą. Tad kaip būtis ir Dievas gali būti netolygūs? Atrodo, kad būties mąstymas tuo pačiu yra Dievo mąstymas, o Dievo mąstymas yra tuo pačiu būties mąstymas. J.B.Lotzas sako, kad kas mąsto Dievą, tuo pačiu mąsto būtį, nes Dievas yra būtis.

Scholastinė filosofija eina ne nuo būtybės į būtį ir nuo būtybės į Dievą, o tiesiog nuo būtybės į Dievą. Užtat Dievas čia yra mąstomas ne kaip būtis, o kaip būtybė, pakelta į aukščiausią savo buvojimo rangą. Ir štai pavertę būtį ir Dievą dviem tikrovėmis, padarome jų santykį loginiu prieštaravimu, kurio nariai sunaikina vienas kitą. Logiškai pateisinama ir todėl ontologiškai galima yra tik būties ir Dievo tapatybė, vadinasi, transcendentinis, absoliutinis, kūrybinis , laisvas Vienis.Reikia tik atskleisti kaip šią tapatybę arba šį vienį pasiekiame, kadangi būtį ir Dievą mąstome kiekvieną vis kitu atžvilgiu ir todėl negalime iš anksto tarti, kad būtis yra Dievas ar, kad Dievas yra būtis.

Taigi išsiaiškinome , kad būtis negali būti be būtybės, o būtybė be būties taip pat negalima. Būtis buvo traktuojama įvairiai,tačiau vienas iš svarbiausių jos bruožų galima sakyti, kad nekito.Šis bruožas yra tas , kad būtis – transcendencija.Be to aišku , kad būtis yra vienis , būsmas ir rimtis. Svarbu yra tai , kad būtis negali būti atskiriama nuo Dievo, kadangi Dievas ir būtis yra pagrindai, kurie yra tapatūs.

Bandydama išsiaiškinti dalykus apie būtį , aš patekau į dar didesnę nežinią.Prieš pradėdama studijuoti filosofijos kursą aš maniau, kad tai bus labai lengva. Man atrodė , kad pašnekėti apie bet ką yra nepaprastai lengva, tačiau kiek daugiau pasimokiusi supratau, kad klydau.Galima sakyti – supratau , kad nieko nežinau. Taigi ir prieš pradėdama rašyti apie būtį ,aš buvau kupina minčių, o pradėjusi suvokiau, kad taip lengvai nieko nebus. Juk būtis sunkiai suvokiamas ir dar sunkiau paaiškinamas dalykas , kurį nagrinėja filosofija ir tikri filosofai.

Naudota literatūra :

1. Heidegeris M. Rinktiniai raštai.-V.: Mintis, 1992.-437p.-(iš filosofijos palikimo).
2. Maceina A. Raštai.-V.:Mintis, 1990.-480p.-(iš Lietuvos filosofijos palikimo:LFP).
3. Girnius J. Raštai.-V.:Mintis, 1991.-615p.
4. Šliogeris A. Būtis ir pasaulis:Tyliojo gyvenimo fragm.-V.:Mintis, 1990.-572p.

Leave a Comment