VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETASVERSLO VADYBOS FAKULTETASTEISĖS KATEDRA
Nelegalus darbas. Įsidarbinimo galimybėsŪkinės ir darbo teisės referatas
Vilnius2005Turinys
Įvadas………………………………………………………………………………….3Darbo teisės sąvoka, principai ir šaltiniai…………………………………4Nelegalus darbas…………………………………………………………………..5 Įsidarbinimo galimybės………………………………………………………….7Išvados……………………………………………………………………………….11 Literatūros šaltiniai………………………………………………………………12
Įvadas
Mūsų dienomis įsidarbinimo klausimas ypač aktualus visuomenės gyvenime. Bendrai vertinant darbo rinką Lietuvoje, reikia pasakyti, kad dauguma žmonių yra nepatenkinti susiklosčiusia šios rinkos padėtimi. Žemos algos, darbuotojų išnaudojimas, pasinaudojimas darbdavio, kaip diktuojančio sąlygas, padėtimi ir kt. yra dažnas reiškinys įmonėse, įstaigose ar kitose darbo vietas siūlančiose organizacijose. Dauguma darbdavių stengiasi apeiti įstatymus ar pasinaudoti įstatymų neišmanančiu darbuotoju. O ir pats darbuotojas nelabai gilinasi į juos. Svarbiausia dabar yra uždirbti kuo daugiau pinigų ir nekreipiama dėmesio ar legaliu, ar nelegaliu būdu. Dideli mokesčiai slegia eilinį gyventoją, todėl jis linkęs pasirinkti darbą, nepasirašant sutarties ir tokiu būdu dirbti nelegaliai. Nelegalus darbas dažnas reiškinys Lietuvoje ir jo procentas turi tendenciją augti. Galbūt jei darbuotojai būtų labiau skatinami domėtis savo darbo sąlygomis, apmokėjimu, atostogomis, poilsio laiku ir pan., įmonės dabartimi ir perspektyva, tiesiog aktyviai dalyvauti įmonės gyvenime, suprastų, kad dirbant galima ne vien pasirašyti darbo sutartį, bet ir reikalauti jam aktualių darbo sąlygų. Žinant visas įsidarbinimo galimybes, darbuotojas neturėtų savęs nuvertinti ir pasiduoti darbdavio kaip „vado“ reguliavimui, kuris neretai naudojasi savo dominuojančia padėtimi ir neribotu pranašumu. Taigi, savo referate pabandysiu panagrinėti Darbo kodeksą, atskleisti nelegalaus darbo priežastis ir pasekmes, taip pat įsidarbinimo galimybes ir kaip jomis optimaliai pasinaudoti.
Darbo teisės sąvoka, principai ir šaltiniai
Darbas – tai žmogaus tikslinga veikla, jo fizinių ir protinių sugebėjimų realizavimas siekiant gauti tam tikrų materialinių ar dvasinių gėrybių. Tik darbu sukuriamas visuomenės gyvenimo ekonominis pagrindas (gamybos priemonės ir vartojimo daiktai). Darbas suteikia kiekvienam žmogui galimybę save realizuoti, rasti savo vietą ir pripažinimą tarp kitų žmonių.
Tokios apimties visuomeniniai santykiai darbo sferoje negali būti teisiškai nereguliuojami. Ši funkcija teisės sistemoje pavesta savarankiškai šakai – darbo teisei. Darbo teisė – tai valstybės nustatytų ir taikomų teisės normų, reguliuojančių darbo santykius tarp darbuotojo ir darbdavio darbo sutarties pagrindu visuma. Darbo teisiniai santykiai – tai savanoriškas teisinis darbuotojo ir darbdavio ryšys, įpareigojantis darbuotoją reguliariai atlikti sulygtą darbo funkciją bendrame darbo procese, paklūstant darbovietės vidaus tvarkai, o darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui darbo užmokestį ir sudaryti darbo sąlygas, nustatytas įstatymuose, darbo ir kolektyvinėje sutartyse.[3, p.147] Šitų įsipareigojimų dažnai nevykdo ne tik darbdavys, nesudarydamas gerų darbo sąlygų, bet ir pats darbuotojas, neatlikdamas kokybiško darbo, vengdamas atsakomybės. Pagrindiniai darbo teisės idėjiniai principai, nustatantys visuomeninių santykių, esančių šios teisės šakos objektu, raidos kryptį, sąlygas ir būdą, grindžiami Europos socialinėje chartijoje (1961 m.), yra šie:1. laisvė pasirinkti darbą;2. valstybės pagalba piliečiams įgyvendinant teisę į darbą;3. dabartinių teisių ir pareigų subjektų lygybė nepriklausomai nuo jų lyties, rasės, tautybės, pilietybės ir socialinės padėties, pažiūros į religiją, politinių įsitikinimų, priklausomybės politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms;4. visapusiška sauga darbe;5. teisingas apmokėjimas už darbą;6. darbo teisinių santykių stabilumas;7. darbo įstatymų vieningumas ir diferenciacija pagal darbo sąlygas (pavojingos, kenksmingos, ekstremalios darbo sąlygos) ir darbuotojų psicho-fiziologines savybes (jaunimo, moterų, invalidų, pensininkų ir pan.);8. darbuotojų, darbdavio ir valstybės interesų derinimas. Darbuotojų darbo santykius, nustatančius šių santykių dalyvių teises ir pareigas, reguliuoja norminiai aktai, kurie vadinami darbo teisės šaltiniais. [3, p.147]Aukščiausią galią turi Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri įtvirtina pagrindinius darbo teisinio reguliavimo principus ir yra darbo įstatymų juridinė bazė. Hierarchijos grandyje po to eina įstatymai, kaip pagrindinis teisės šaltinis. Tai aukščiausių valstybinės valdžios institucijų (Lietuvos Respublikos Seimo) priimti norminiai aktai. Visų darbo įstatymų kodifikuotas aktas yra Darbo kodeksas. Lietuvos Respublikos Seimas, be įstatymų, dar leidžia norminio pobūdžio nutarimus, kurie dažniausiai nustato įstatymų įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarką. Daugelį darbo klausimų paprastai Seimo pavedimu reguliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai. Nemažai darbo teisinio reguliavimo klausimų perduota Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos jurisdikcijai. Kai kuriuos darbuotojų darbo klausimus reguliuoja ministrų bei savarankiškų departamentų vadovų įsakymai ir instrukcijos, taip pat savivaldybių tarybų sprendimai bei valdybų nutarimai. Svarbią vietą tarp darbo teisės šaltinių užima lokalinės (vietinės) normos. Įmonės, įstaigos ir organizacijos gali patvirtinti vidaus darbo tvarkos taisykles, premijavimo nuostatus, atlyginimo pagal metinius darbo rezultatus nuostatus ir kt. Dauguma lokalinių normų, atsižvelgiant į įmonės specifiką, įtraukiamos į kolektyvines sutartis. Užsienio įstatymai taikomi darbo santykiams, kai tai numatyta tarptautinėse sutartyse. Jeigu šiose sutartyse nustatytos kitos taisyklės, negu tos, kurias nustato darbo įstatymai bei kiti norminiai aktai, tai taikomos tarptautinės sutarties normos. Darbo teisės šaltiniais laikomi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato aprobuoti išaiškinimai. [3, p.148-149]Nelegalus darbas
Pagal Darbo kodeksą nelegaliu darbu laikomas dirbtas ar dirbamas darbas, kai, esant numatytiems darbo sutarties požymiams, įstatymo nustatyta tvarka darbo sutartis neįforminta, taip pat darbas, dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės nesilaikant jiems teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos. Nelegaliu darbu nelaikomi:1) pagalbos (talkos) darbai. Pagalbos (talkos) darbai yra fizinių asmenų telktinė tarpusavio pagalba žemės ar ūkio darbams dirbti. Šių darbų atlikimo sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė;2) savanoriški darbai, organizuojami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.Darbdaviai ir jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, taip pat nelegalų darbą dirbantys asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. [6, p.81]Darbas, kurį asmuo dirba nesudaręs darbo sutarties, laikomas nelegaliu. Ar įmonėse nedirbamas nelegalus darbas kontroliuoja Valstybinė darbo inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, Valstybinė mokesčių inspekcija, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba ir Policijos departamentas. Atkreiptinas dėmesys, kad už nelegalų darbą administracinėn atsakomybėn traukiami ne tik darbdaviai, bet ir nelegalų darbą dirbantys asmenys. Pagal ATPK 413 str. darbdaviai turi sumokėti baudas už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį po 10 000 Lt., o nelegaliai dirbantys asmenys – po 50 Lt. Jeigu darbdaviai ir asmenys jau buvo bausti už nelegalų darbą, tai baudos padvigubėja. Atitinkamai po 20 000 Lt. ir po 100 Lt. [94psl]. Asmenims, kurie savanoriškai praneša atitinkamoms valstybės institucijoms apie savo nelegaliai dirbamą darbą, administracinė nuobauda neskiriama [2, p.451]Atrodo, kad vienintelis faktas paneigiantis nelegalaus darbo esamumą yra darbo sutartis. Tačiau, labai dažnai įmonėse ar kt. organizacijose darbo sutartis sudaroma individualiai, neatsižvelgiant į Darbo sutarties pavyzdinę formą. Taip pažeidžiami įstatymai, o katu ir darbuotojo teisės. Neretai šią sutartį pakeičia tik žodinis susitarimas tarp darbdavio ir darbuotojo. Kitaip tariant, elgiamasi netesėtai. Kartais pats darbdavys inicijuoja nelegalų įdarbinimą, taip bandydamas išvengti mokesčių. Tuo suvilioja ir patį darbu suinteresuotą asmenį, nes jam taip pat nereikėtų mokėti mokesčių valstybei. Darbo teisės apribojimus turėtų žinoti abi šios šalys. Ypatingai svarbus aspektas yra suvokimas, kas gali būti darbuotoju, t.y. ką galima priimti į darbą.
Kaip numato DSĮ 4 straipsnis, pagal bendrą taisyklę darbuotoju gali būti asmuo, sulaukęs 16 metų. Gali įsidarbinti laikinai per atostogas ar laisvu nuo mokymosi metu ir asmenys iki 16 metų, nebaigę pagrindinės mokyklos, jeigu tai jiems netrukdys lankyti mokyklos ir liks pakankamai laiko pamokoms ruošti ir tik esant mokyklos ir vieno iš tėvų arba kito juos faktiškai auginančio asmens raštiškam sutikimui.Vadovaudamasi ŽSDĮ 58 straipsniu, Vyriausybė 1996 m. rugsėjo 11d. nutarimu Nr. 1055 nustatė minimalų priimamųjų į darbą amžių – 13 metų, jų įdarbinimo tvarką, darbų rūšį ir poilsio laiką, išimtines sąlygas, kuriomis esant jie gali dirbti tam tikrą darbą (teikti ryšių paslaugas, dalyvauti daržų tvarkymo darbuose, kultūros ir meno renginiuose, ir kitoje veikloje, neturinčioje neigiamo poveikio sveikatai, dorovei, mokymuisi). Dirbti darbus, susijusius su kenksmingais ir pavojingais veiksniais, leidžiama tik nuo 18 metų. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, visiems darbuotojams pripažįstamas vienodas darbinis teisnumas ir veiksnumas, t.y. jo negalima riboti dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės (išskyrus valstybės tarnybą) ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojo savybėmis.Tam tikrais atvejais asmenų darbinį teisnumą ir veiksnumą gali riboti įstatymas. DSĮ 18 straipsnis riboja artimų giminaičių darbą vienoje valstybės ir savivaldybės įmonėje tam tikrose pareigose. Už padarytą nusikaltimą teismas gali asmeniui atimti teisę konkretų terminą eiti tam tikras pareigas, dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla (BK 30 str.). [3, p.150]. Taigi, tokių asmenų įdarbinimas laikomas nelegaliu. Vis didėja jaunų žmonių skaičius, ieškančių darbo užsienyje. Todėl pabrėžiama, kad pagal BRĮ 4 straipsnį tarpininkauti įdarbinant piliečius užsienyje yra išimtinė Lietuvos darbo biržos teisė. Kitos asmenų įdarbinimo užsienyje užsiimančios organizacijos privalo turėti šiai veiklai išduotus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgaliojimus (licencijas). Iki šiol tarpvalstybines įsidarbinimo sutartis Lietuva yra pasirašiusi su Vokietija, Švedija, Lenkija, Rusija ir Čekija. [3, 151psl.] Šios rūšies nedarbas sudaro ypatingai didelį skaičių visoje nelegalaus darbo rinkoje. Jį sunku kontroliuoti, nes yra klastojami dokumentai, nepasakoma tikroji išvykimo iš šalies priežastis ir t.t.Kaip jau minėjau, daugeliui nelegalus darbas patrauklus tuo, kad galima uždirbti daugiau pinigų (ypatingai nelegaliai dirbant užsienio turtingose šalyse kaip JAV, Didžioji Britanija, Airija ir pan.). Tačiau būna ir tokių atvejų kai mokama žymiai mažiau. Tada vienintelis kriterijus, verčiantis dirbti tokį darbą, yra bent jau šiokios tokios pajamos. Žinant augantį bedarbių skaičių Lietuvoje, nusveria tas faktas, kad geriau jau dirbti bet kokį darbą nei jokio visai. Įsidarbinimo galimybes apžvelgsiu antrojoje savo referato dalyje.Taigi, legaliu darbu suteikiamos ne tik optimalios darbo sąlygos, atostogos, bet ir pastovus darbo apmokėjimas. Nežiūrint į tai, kad darbo apmokėjimo Kodeksas nepriskiria prie būtinųjų darbo sąlygų, jis vis tiek turi būti aptartas darbo sutartyje. Reiškia, darbo sutartyje būtina nurodyti konkrečią darbo užmokesčio sumą, kuri neturi būti mažesnė už valstybės nustatytą MMA. Tokiu būdu darbuotojas yra garantuojamas pastoviomis pajamomis, o jas sumažinti be darbuotojo raštiško sutikimo negalima. Jei darbdavys atsisako vykdyti šias sąlygas, jį galima paduoti į teismą. Dirbant nelegalų darbą, to padaryti negalima, nes nebus jokių teisėtų įrodymų (darbo sutarties), kad darbas buvo dirbtas būtent konkretaus asmens. Taigi, akivaizdu, kad nelegalaus darbo reikėtų vengti ir šalintis.Įsidarbinimo galimybėsUžimtumas – piliečių veikla, susijusi su jų asmeninių ir visuomeninių poreikių, neprieštaraujančių įstatymams, patenkinimu ir duodanti jiems užmokestį ar darbines pajamas.Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, prireikė pakeisti buvusius santykius darbo sferoje kitais, reikėjo persiorientuoti į rinkos ekonomiką, kuri be darbo negali veikti. Teko suteikti žmogui laisvai pasirinkti: nori jis dirbti, ar ne ir kur dirbti. Šis jo apsisprendimas neturi konfrontuoti su visuomenės raida. Tik tie, kurie nedirba valstybiniame sektoriuje, pasirenka kitokį savo pragyvenimo šaltinį, sakykim, privačią veiklą, amatus ir pan.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje pasakyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, užsiimti kita įstatymų numatyta veikla. Tai kalbama BRĮ, kuriame nurodoma teisės į darbą įgyvendinimo tvarka, pabrėžiama, kad piliečiai savo noru gali nedirbti, apibrėžiama bedarbių samprata.Bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymosi įstaigose, įsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi.Darbingais piliečiais pagal amžių laikomi vyrai nuo 16 iki 61 metų, moterys – nuo 16 iki 57 metų (reikalavimai 2000 metais). Nedirbančios moterys, turinčios medicinos įstaigos išduotą nėštumo ir gimdymo nedarbingumo pažymėjimą, yra nedarbingos, todėl bedarbėmis neregistruojamos. [3, 159-160psl.]Taigi, teisę į darbą turi visi, priklausomai nuo jų amžiaus ir darbingumo statuso. Įsidarbinimo galimybėmis nemažai rūpinasi pati valstybė, taip norėdama sumažinti bedarbių skaičių šalyje ir pakelti Lietuvos ekonomikos lygį. Gyventojų užimtumas nėra suprantamas taip, kad kiekvienas turi teisę ir galimybę dirbti pagal darbo sutartį. Reikia kalbėti apie valstybės funkciją, uždavinį užtikrinti galimybę gauti tinkamomis darbo sąlygomis darbo tai visuomenės daliai, kuri nepasirinko ar negalėjo pasirinkti kitos užimtumo formos – verslo ar kito pajamų šaltinio, užtikrinančio galimybę gyventi. Saugomi interesai tų gyventojų, kuriems samdomas darbas – vienintelis pajamų šaltinis. Taigi svarbiausia šioje srityje yra viena asmenų grupė – bedarbiai. Valstybės uždaviniai yra tokie:1) imtis visų priemonių sudaryti sąlygas, kad tokios kategorijos žmonių būtų kuo mažiau;2) garantuoti socialinę šios grupės apsaugą – padėti gauti darbo ar remti kitais būdais.[4, p. 49-50]TDO konvencija Nr. 88 „Dėl įdarbinimo tarnybų organizavimo“ reikalauja, kad valstybė sukurtų valstybinę užimtumo tarnybą. Konvencija leidžia greta jos steigti ir privačias tarnybas. Lietuvoje tokią valstybinę tarnybą įsteigė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Darbo birža veikia vadovaudamasi Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintais įstatais. [4, p. 52]Praktiškai dažnai painiojamos įdarbinimo ir priėmimo į darbą ar darbo sutarties sudarymo, t.y. įsidarbinimo, sąvokos. Asmuo savo teisę į darbą gali įgyvendinti dviem būdais:1. tiesiogiai kreipdamasis į darbdavį ir sudarydamas darbo sutartį;2. kreipdamasis į įdarbinimo įstaigą dėl įdarbinimo.Pirmuoju atveju įdarbinimo santykių neatsiranda. Jie esti tik tada, kai asmuo pasinaudoja darbo biržos ar kitos institucijos paslaugomis tam, kad gautų darbą. Tai ne darbuotojo ir darbdavio sutartis, o visuma organizacinių teisinių priemonių, kurių tikslas – padėti rasti darbą ir sudaryti darbo sutartį. Būtent tokia yra darbo biržos veikla. Ji kaupia žinias apie laisvas darbo vietas, informuoja apie jas asmenis, tarpininkauja siekiant jiems įsidarbinti, atlieka kitus veiksmus. Darbo biržai tinkamai atlikti savo funkcijas labai svarbu, kad darbdaviai joje registruotų laisvas darbo vietas. Nevykdantiems tokio reikalavimo darbdaviams numatyta bauda. Informacija apie tokias registruotas darbo vietas turi būti prieinama visiems bedarbiams ir teikiama nemokamai. Asmenims, atitinkantiems reikalavimus, keliamus norintiems dirbti siūlomą darbą, darbo birža išduoda siuntimą, kurio reikšmė gali būti dvejopa:1. įprasta;2. specialioji.Specialieji siuntimai išduodami asmenims, kuriems valstybė numato specialias įdarbinimo garantijas. Kategorijos asmenų, turinčių teisę į darbo vietas, kurioms savivaldybės nustačiusios kvotas, išvardytos Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo 8 straipsnyje:1) asmenys, jaunesni kaip 18 metų;2) moterys, turinčios vaikų iki 14 metų, ir vyrai, vieni auginantys vaikus iki tokio pat amžiaus;3) asmenys, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją likę ne daugiau kaip 5 metai;4) asmenys, grįžę iš įkalinimo vietų;5) invalidai – Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka. Prireikus savivaldybė gali įpareigoti darbdavius steigti tokiems asmenims naujas darbo vietas ir steigimo išlaidas, jeigu jų yra, dengti iš Užimtumo fondo.[4, p. 54] Užsieniečių įdarbinimas Lietuvoje reglamentuojamas atskirai. Jį reguliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 13 d. Nutarimu patvirtinta „Užsieniečių laikino įsidarbinimo Lietuvos Respublikoje laikinoji tvarka“. Darbdaviai gali kviestis užsieniečius dirbti tik turėdami darbo biržos licenciją. Užsieniečiai ar asmenys be pilietybės gali įsidarbinti tik turėdami specialiąją vizą ir leidimą dirbti. Jie įdarbinami tam tikram laikotarpiui remiantis ūkinės veiklos arba darbo sutartimi. Paprastai licencijų ir leidimų reikalavimai netaikomi:1) diplomatinių atstovybių darbuotojams;2) užsienio valstybių visuomenės informavimo priemonių atstovams;3) užsienio kapitalo įmonių ar bendrų Lietuvos ir kitų šalių įmonių vadovams ir jų įgaliotiesiems atstovams;4) asmenims, tobulinantiems Lietuvoje kvalifikaciją;5) jūreiviams, sportininkams, dirbantiems Lietuvoje ne ilgiau kaip 6 mėnesius;6) kitiems. [4, p. 55]Be to, jei neturite jokios darbo patirties ar net išsilavinimo, galite nenusiminti jog nesugebėsite rasti darbo. Pagal Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymą, darbo birža įgyvendina valstybės funkciją užtikrinti socialinę nedirbančių asmenų apsaugą tam tikromis priemonėmis. Jos yra šios:1. nemokamos profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugos;2. nemokamos tarpininkavimo siekiant įdarbinti paslaugos;3. nemokamas profesinis mokymas;4. galimybė nedarbo atveju dirbti viešuosius darbus;5. bedarbio pašalpa.[4, p. 53] Norint įsidarbinti pačiam, t.y. be darbo biržos pagalbos, įdarbinimo procesas gali užtrukti ir ilgiau, tačiau ne visada. Įmonės dažniausiai viešai paskelbia apie esamas laisvas darbo vietas, tuo būdu sudarydamos konkursą. Konkursinių pareigų sąrašą ir konkurso nuostatus tvirtina darbdavys arba jo įgaliotas asmuo, atsižvelgdamas į darbuotojų atstovų nuomonę. Gali būti pareikalauta, kad kandidatai, pretenduojantys eiti pareigas arba dirbti pareigas, reikalaujančias specialių žinių, išlaikytų kvalifikacinius egzaminus. Be to, jūs galite būti priimtas pirmiausia išbandymo laikotarpiui, t.y. bandomajam terminui. Dažniausiai jis trunka tris mėnesius ir darbdavys darbuotoją gali atleisti iš darbo, apie tai raštu jį įspėjęs prieš tris dienas, ir nemokėti jam išeitinės kompensacijos. Tai nutinka retai, nes kandidatas jau būna susigyvenęs su esama komanda ir jei dirba gerai, patenkina savo darbdavio reikalavimus bei lūkesčius, jo darbo sutartis automatiškai pratęsiama. Tik reikia turėti pakankamai kantrybės, žinių ir profesionalaus mąstymo.Išvados
Kaip jau minėjau, Kodeksas numato kada draudžiama atsisakyti priimti į darbą: – dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, santuokinės ar šeimynininės padėties, amžiaus, pažiūrų ar įsitikinimų, priklausomybės politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis.[6, p. 95] Tačiau, nors tai ir tiksliai apibrėžta, bet Lietuvoje darbdaviai vadovaujasi savomis taisyklėmis ir neretai pagal žmogaus išvaizdą sprendžia apie jo asmenines savybes bei sugebėjimus. Nepaisant minėtų draudžiamųjų nuostatų, jeigu darbdavys vistiek atsisako priimti į darbą dėl ką tik paminėtų aplinkybių, asmuo gali kreiptis į teismą dėl kompensacijos. Tai suteikia šiokių tokių garantijų įsidarbinant.
LR Darbo kodeksas gina dirbančiųjų ir norinčių įsidarbinti teises. Bendrai vertinant Darbo kodeksą, reikia pasakyti, kad jis yra labai plačios apimties, nes skirtingai nuo anksčiau galiojusių atskirų įstatymų, šiame kodekse viskas sudėta vienoje vietoje: darbas, darbo laikas ir apmokėjimas, garantijos bei kompensacijos, atostogos, poilsio laikas, darbo drausmė, materialinė atsakomybė, darbuotojų sauga ir sveikata, darbo ginčų nagrinėjimas, materialinė atsakomybė, kolektyvinių sutarčių sudarymas.[6, p. 87] Tai sisteminis leidinys,kuris turėtų leisti paprastam asmeniui ir dirbančiajam suprasti savo įsidarbinimo teises ir pareigas, bei jas sąžiningai gintis. Tokiu būdu darbuotojai skatinami domėtis savo darbo sąlygomis. Tačiau mažai tikėtina, kad darbuotojai visada turėtų su savimi darbo kodeksą ar bet jau žinotų, kad išvis toks egzistuoja. Svarbiausia, kad norintis įsidarbinti žmogus, suprastų jog įsidarbinti legaliai yra daug saugiau ne tik socialine, bet ir materiale prasme, o darbuotojas, pasirašydamas darbo sutartį – žinoti kas kalbama atskirose jos nuostatose.Manau, kad savo referate pakankamai aiškiai apibrėžiau nelegalaus darbo privalumus ir trūkumus, jo galimas pasekmes. Tai turėtų nulemti kažkieno pasirinkimą geriau pasirašyti darbo sutartį nei rizikuoti. Juk įsidarbinimo galimybės Lietuvoje nėra tokios beviltiškos kaip šiandien daugumai atrodo.Literatūros šaltiniai
1. A.Dambrauskas, V.Nekrašius, I.Nekrošius „Darbo teisė“. Mintis: Vilnius, 1990 m.2. Darbo teisė. Saulužė, 2000 m.3. P.Čiočys „Teisės pagrindai“. VVK leidykla: Vilnius, 2000 m. 4. V.Tiadžkijus, R.Petravičius, G.Bužinskas „Darbo teisė“. Justita: Vilnius, 1999 m.5. LTR Darbo kodeksas. Teisingumo Ministerija, Teisinės informacijos centras. Vilnius, 2002 m.6. Darbo kodeksas ir jo populiarus aiškinimas. Lietuvos komercijos ir kooperacijos darbuotojų profesinė sąjunga.