morale ir teise

ĮVADAS

Civilinė teisė reguliuoja ir reglamentuoja žmonių turtinius, prievolinius, šeimos santykius. Pagrindinis civilinės teisės normų šaltinis yra civilinis kodeksas. Civilinės teisės principai išreiškiami būtent civilinės teisės norminiuose aktuose. Kartu jie susiję su bendraisiais principais, kurių pagrindu kuriama valstybės teisinė sistema. Civilinės teisės principai, išreikšti valstybės konstitucijoje išreiškia pagrindines valstybės teisėkūros subjektų nuostatas fizinių ir juridinių subjektų civilinių teisinių santykių atžvilgiu. Taigi šie principai leidžia įžvelgti, tokia nuostata vyrauja netgi pačiame civiliniame kodekse, tik labai abstrakčiai.
Teisė dažnai visuomenėje yra suvokiama kaip taam tikras teisingumo įgyvendinimo garantas. Tai siejama ir su morale, mat teisinga yra tai, kas moralu ir teisė turi saugoti vertybes, kurios yra ir moralinės vertybės. Jau ir Šv. Tomas Akvinietis rašė:“Žmoaus įstatymas turi galios tiek, kiek jis atitinka teisingą protą. Bet kai įstatymas prieštarauja protui, jis vadinamas neteisingu įstatymu; tokiu atveju jis nustoja buvęs įstatyu ir tampa smurto aktu. Kiekvienas žmogaus sukuras įstatymas gali būti vadinamas įstatymu tiek, kiek jis kyla iš prigimtinio įstatymo. Bet jei jis koku nors būūdu prieštarauja prigimtiniam įstatymui, tada jis jau nebe įstatymas, o greičiau įstatymo sudarkymas.“ [6, p. 18]. Neteisingų įstatymų priėmimas dažnai sukelia doriems žmonėms sunkių sąžinės problemų, susijusių su bendradarbiavimu, nes jie turi teisę reikalauti, kad nebūtų priversti dalyvauti moraliai smerktinuose ve

eiksmuose. Atsisakyti prisidėti vykdant neteisybę yra ne tik moralinė pareiga, bet ir viena pagrindinių žmogaus teisių į laisvę.
Šio darbo tikslas – aptarti moralės ir civilinės teisės santykį, tačiau pirmiausiai svarbu suvokti visos tisės ir moralės santykį.
Šiame darbe siekiama pažvelgti, kaip aptinkami moralės siekimo, moralės kaip tikslo elementai civilinėje teisėje, jos principuose, institutuose, jos tradicijoje.
Darbe naudojama mokslinė literatūra, monografijos ir straipsniai, publikuojami Lietuvoje.

1. MORALĖ IR TEISĖ

Moralė ir teisė labai artimos. Jos turi bendrą socialinę funkciją – norminti ir reguliuoti žmonių tarpusavio santykius ir elgesį. Tik jų kilmė ir pobūdis skirtingi. Todėl ir savo visuomeninį vaidmenį moralė r teisė atlieka atskirai.
Moralės normos atsirado dar pirmykštėje bendruomeinėje santvarkoje. Jos buvo kuriamos visuomeninio gyvenimo procese, palaikomos papročių, viešosios nuomonės, ir asmeninio įsitikinimo. Tuo tarpu teisės normos attsirado klasinėje visuomenėje. Jos buvo sukurtos valstybės ir pateiktos kaip įstatymai, kurių vykdymą kontroliuoja dministracinės įstaigos.
Teisės atsiradimas klasinėje visuomenėje buvo neišvengiamas reiškinys, nes, visuimenei suskilus į klases, moralė jau nepajėgė reguliuoti žmonių antagonistinių tarpusavio santykių. Tuomet į pagalbą atejo teisė, kurios normų vykdymas jau buvo sankcionuotas prievartos. Ne tik klasinėje, bet ir beklasinėje visuomenėje, kurioje teisė labiausiai suartėja su morale iš esmės pasikeičia jos turinys, teisės normų – istatymų vykdymas remiamas prievarta. Tuo tarpu moralės normos paprastai grindžiamos vidinio žmonių įsitikinimu, jų laiomasi la

aisvai apsisprendžiant.
Moralės normaos – paprastai nerašytosm įsitvirtinusios visuomenėje ir individuoalioje sąmonėje. Tuo tarpu teisės normos – visuomet rašytos, tiksliai kodifikuotos. Dėl to moralės normos lankstesnės, dinamiškesnės, nuolat kintančios ir pasipildančios nauju turiniu, subtiliau reaguojančios į įvairius visuomeninio gyvenimo reiškinius. O teisės normos – formalizuotos, sustingusios, jos tobulinamos ir keičiamos valstybės. Teisės normos skiriasi nuo moralės normų didesniu apibrėžtumu, konkretumu, kategoriškumu. Dėl to teisės normos, sustiprintos prievartos sankcija, – daug veiksmingesnės, ypač administraciniame valdyme arba kovojant su nusikaltimais.
Nors dorovės ir teisės sritys labai artimos, tačiau jos ne visiškai sutampa. Teisė nenormina plačios žmonių asmeninių santykių srities (nebaužia už šiurkštumą, nemandagumą, neištikimybę). Moralės ir teisės nesutapimas išryškėja ir vertinimuose. Teisinio vertinimo sritis žymiai siauresnė. Moralinis vertinimas apima visus žmonių veiksmus bei poelgius – kilnius ir negarbingus, teigiamus ir neigiamus, o teisinis vertinimas apsiriboja tik negatyviais žmonių veiksmais. Tačiau teisė, turėdama reikalą tik su negatyviais veiksmais, juos reguliuoja veiksmingiau negu dorovė. Smulkiai kodifikuodama negatyvius žmonių veiksmus, teisė numato ir diferencijuotą atpildą už jų atlikimą. Tuo tarpu dorovė visiems tokiems veiksmams taiko bendrą sankciją – pasmerkimą. Moralinis vertinimas jukreiptas į žmogaus įsitikinimus, jo orumą ir garbę, tarytum kompensuoja išorinį teisin (nebaužia už šiurkštumą, nemandagumą, neištikimybę). Moralės ir teisės nesutapimas išryškėja ir vertinimuose. Teisinio vertinimo sritis žymiai siauresnė. Moralinis vertinimas apima visus žmonių ve
eiksmus bei poelgius – kilnius ir negarbingus, teigiamus ir neigiamus, o teisinis vertinimas apsiriboja tik negatyviais žmonių veiksmais. Tačiau teisė, turėdama reikalą tik su negatyviais veiksmais, juos reguliuoja veiksmingiau negu dorovė. Smulkiai kodifikuodama negatyvius žmonių veiksmus, teisė numato ir diferencijuotą atpildą už jų atlikimą. Tuo tarpu dorovė visiems tokiems veiksmams taiko bendrą sankciją – pasmerkimą. [2, p. 6]. Moralinis vertinimas nukreiptas į žmogaus įsitikinimus, jo orumą ir garbę, tarytum kompensuoja išorinį teisinį poveikį.

2. MORALĖS ASPEKTAS CIVILINĖS TEISĖS SAMPRATOJE

Pasak L. Harto, kiekvienos šiuolaikinės valstybės teisė pateikia tūkstančius liudijimų, kad jai daro įtaką ir akceptuotoji socialinė moralė, ir platesni moraliniai ide¬alai. Šį įtaka pasiekia teisę arba per įstaty¬mų leidybą, arba tyliai ir palengva per teismo procesą. Kai kuriose sistemose, kaip antai Jungtinėse Valstijose, svar¬biausieji teisinio galiojimo kriterijai aiškiai apima teisingu¬mo principus ir pagrindines moralines vertybes; kitose sis¬temose, kaip antai Anglijoje, kur nėra nustatyta jokių for¬malių aukščiausiosios įstatymų leidybos institucijos kompetencijos apribojimų, pati įstatymų leidyba gali ne ma¬žiau skrupulingai laikytis teisingumo ir moralės reikalavi¬mų. Kitų būdų, kuriais teisė atspindi moralę, yra nesuskai¬čiuojama daugybė, tačiau jie vis dar nesulaukė reikiamo dėmesio: įstatymai gali būti tik teisinis kevalas ir tiesiogiai reikalauti, kad jį pripildant būtų remiamasi moralės principais. Moralės ir sąžiningumo samprata gali būti pagrindas apriboti prievarta taikytinų sutarčių sr

ričiai; atsa¬komybė ir už civilinius, ir už baudžiamuosius teisės pažei¬dimus gali būti suderinta su vyraujančia moralinės atsako¬mybės samprata. Šių faktų negalėtų paneigti joks „pozity¬vistas”; jis negalėtų paneigti ir to, kad teisinių sistemų stabilumas iš dalies priklauso nuo tokio pobūdžio moralės atitikimo. Jeigu postuluojant būtinąjį teisės ir moralės ryšį turima galvoje kaip tik tai, reikia sutikti, jog toks ryšys tik¬rai yra [3, p. 252].
Taigi ir kalbant apie civilinę teisę, turime aptikti jos sampratoje, doktrinoje, jos ginamose vertybėse moralinį aspektą.
Nors civilinė teisė iš esmės yra reguliacinio pobūdžio, t. y. skirta normaliems turtiniams santykiams reguliuoti, tačiau ji vykdo ir apsaugos funkciją. Pažeidus civilinės teisės normas bei kitų asmenų subjektines teises, tos nor¬mos numato ir sankcijas, kurių tikslas – atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo: pavyzdžiui, savininkas ar teisėtas valdytojas gali išreikalauti daik¬tą iš svetimo, jei jis neteisėtai jį valdo, reikalauti atlyginti žalą ar nuostolius, reikalauti per teismą paneigti garbę bei orumą žeminančią informaciją, jei ji neatitinka tikrovės, ir pan. Visuomeninių santykių teisinio įtvirtinimo faktas, numatytos sankcijos, kurios gali būti taikomos pažeidus civilinės teisės normas, be abejonės, vaidina ir tam tikrą auklėjamąjį bei įspėjamąjį vaidme¬nį, skatina nepažeisti tų normų nuostatų. Todėl kai kas mano, kad civilinė teisė atlieka ir auklėjimo funkciją [1, p. 63].
Civilinės teisės funkcijų tikslas – pasiekti tam tikrų rezultatų. Pagrindinis civilinės teisės uždavinys yra nukreipti žmonių, įvairių organizacijų, taip pat valstybės institucijų veiklą ta linkme, kad būtų sparčiau vystoma privatinė nuosavybe pagrįsta visuomenei ekonominė bazė ir sudarytos sąlygos vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius ir dvasinius poreikius.
Šiame civilinės teisės apibrėžime atkreipiamas dėmesys į tai, kad civilinė teisė, sudarydama vieną iš teisės sistemos elementų – savarankišką jos šaką, savo ruožtu pati yra teisės normų sistema. Taip pat akcentuojamas civilinio teisimo reguliavimo dalykas . Sudedamieji elementai – atitinkamos visuomeninių santykių grupės. Šiems elementams priklauso koordinacijos (lygybės) pagrindu susiklosiantys organizaciniai santykiai, kurie padeda atsirasti turtiniams santykiams ar įsiterpti į jų turinį, tų santykių subjektams įgyvendinant teises ar vykdant pareigas [1, p. 64].
Daugelis civilinės teisės normų taip pat įtvirtina visuomenės gerovės ir sąžiningo civilinės teisės dalyvių subjektinių teisių įgyvendinimo bei pareigų vykdymo pagal paskirtį principą. Kaip pagrindinį faktorių, apie kurį turi suktis ir visuomenės interesai, dabartiniu metu Lietuvoje būdinga iškelti privataus asmens interesus. Tai yra neteisinga. Nereikia užmiršti, kad iš atskirų asmenų susideda visuomenė, todėl interesų derinimas bei reguliavimas tarp atskirų visuomenės narių yra būtinas tiek jiems tiek visai visuomenei. Todėl į Japonijos civilinio kodekso įžanginę dalį ne be pagrindo įtrauktas visuomenės gerovės ir geros sąžinės principas.
Tai vienaip ar kitaip siejama su teisingumu, morale. Matome, jo iš esmės civilinės teisės tikslas – tam tikro civilinių santykių teisingumo sukūrimas. Tai daugiau ar mažiau galime sieti su morale.
Kaip nurodo L. Hartas, moralės elemento įvedimas į civilinę teisę gali pakenkti teisės objektyvumui, tai reiškia, jog vienodos bylos turi būti traktuojamos vienodai, o moralės aspektu mes skirstytume, ar vienu ir kitu atveju bylos subjektas nusipelno sprendimo jo naudai, ar ne. Teisės taisyklių formalus taikymas šį elementą praleidžia. Harto teigimu, civilinėse bylose teisingumo ir visuotinės gerovės konfliktas sprendžiamas pastarosios naudai tuomet, kai teisė nenustato jokio atlyginimo už tam tikrą moralinį blogį, nes norint priversti atlyginti žalą tokiose bylose gali kilti didelių sunkumų pateikiant įrodymus, arba tai pernelyg apkrautų teismus arba labai apsunkintų tam tikrą veiklą. Net jeigu padaromas moralinis blogis, jokia visuomenėje negali pakęsti neriboto prievartinio teisės taikymo, todėl jis turi tam tikras ribas. Ir atvirkščiai, visuomenės gerovės labui teisė gali priversti asmenį, padariusį kitam žalą, atlyginti ją, net jeigu morališkai, teisingumo požiūriu, tai nelaikoma tinkamu dalyku. Dažnai sakoma, jog kaip tik taip būna tuomet, kai už pažeidimą yra nustatyta griežta atsakomybė nepriklausomai nuo to, ar žala padaryta tyčia, ar dėl nerūpestingumo [3, p. 277].
Taigi tam tikrais atvejais civilinė teisė tiesiogiai gina moralines vertybes. Tokiu būdu gali būti kompensuojama moralinė, dvasinė žala, patirtos dvasinės, moralinės kančios, kas praktikuojama teismuose. Tuo tarsi suponuojama, jog žmonės atsakingi ne tik už formalią turtinę žalą, bet ir dvasinę žalą, neapčiuopiamą, neapskaičiuojamą, kuri tam tikru mastu teismo sprendimu įvertinama pinigais, tačiau iš esmės tuo ginamas moralinis veiklos aspektas.

3. MORALĖS ASPEKTAS CIVILINĖS TEISĖS PRINCIPUOSE

Jeigu aptinkame moralės aspektą civilinėje teisėje kaip teisės šakoje, turime aptikti ir jos principuose.
Civilinės teisės, kaip ir visų kitų teisės šakų principai, pagrįsti bendraisiais teisės principais, kurių svarbiausi yra šie: demokratiškumo, teisėtumo, optimalaus žmogaus, kolektyvo ir visuomenės interesų derinimo, subjektyvių teisių realumo ir kai kurie kiti principai [1, p. 26].
Atskirų teisės šakų principai įtvirtinti tik tos teisės šakos arba atskirų jos pošakių, institutų normose. Todėl civilinės principus reiktų suskirstyti į principus, bendrus visiems ar bent daugumai tesiės šakos institutų, ir atskirų šios teisės pošakių arba institutų principus.
Bendrieji civilinės teisės principai yra šie [1, p. 26]:
• Civilinės teisės subjektų teisinė lygybė;
• Jų iniciatyva;
• Šių subjektų tarpusavio bendradarbiavimas;
• Sąžiningas subjektinių teisių įgyvendinimas bei pareigų vykdymas pagal paskirtį.
Šiems principams negali prieštarauti jokie civilinės teisės įstatymų teiginiai. Civilinės teisės subjektų teisinė lygybė ir jų iniciatyva yra pagrindiniai civilinio teisinio reguliavimo bruožai. Civilinės tiesės subjektų tarpusavio bendradarbiavimo principas taip pat yra labai reikšmingas civiliniams teisiniams santykiams. Norint sėkmingai vystyti ekonominius ir socialinius santykius, tiek juridinių, tiek fizinių asmenų ūkinėje ir kitokioje veikloje būtina, kad civilinės teisės subjektai, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, bendradarbiautų kaip geri partneriai. Todėl tarpusavio bendradarbiavimo principas įtvirtina įvairių civilinės teisės institutų normos.
Vienas iš svarbiausių principų – tai sąžiningas teisinių santykių realizavimo būdas. Daugelis civilinės teisės normų įtvirtina sąžiningą teisės dalyvių subjektinių teisinių įgyvendinimo bei pareigų vykdymo, atsižvelgiant į tų teisių ir pareigų vykdymą, principą [1, p. 27].
Daugelis civilinės teisės normų taip pat įtvirtina visuomenės gerovės ir sąžiningo civilinės teisės dalyvių subjektinių teisių įgyvendinimo bei pareigų vykdymo pagal paskirtį principą.
Reikia paminėti, jog be bendrųjų civilinės teisės principų, būdingų visiems jos institutams, egzistuoja ir smulkesni principai, galiojantys atsiros civilinės teisės pošakiams bei institutams, t.y. nuosavybės, prievolinės, butų, autorystės, išradybos ir paveldėjimo teisės normomis taip pat įtvirtinti jiems būdingi principai.
Civilinės teisės principai reikšmingi ne tik siaurai šios teisės ribose, bet ir visuomenės santykių reguliavimo požiūriu apskritai. Iš atskirų visuomenės narių susideda visuomenė, todėl interesų derinimas bei reguliavimas tarp atskirų visuomenės narių yra būtinas tiek jiems, tiek visai visuomenei. Kalbant apie tai paaiškėja, jog civilinės teisės principai glūdi jau pamatiniuose teisės šaltiniuose, kurie sudaro civilinės teisės pamatą. Todėl galima šnekėti apie civilinės teisės principus, išreikštus valstybės Konstitucijoje ir konkrečiai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje išreikštus Lietuvos civilinės teisės principus.

4. CIVILINĖS TEISĖ IR MORALĖ VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ REGULIAVIMO SRITYJE

Kaip nurodo A. Vaišvila, pagrindinė teisės funkcija yra socialinė, nes teisės atsiranda socialiniuose santykiuose – ekonominiuose, šeimyniniuose, nuosavybės ir kitokiuose santykiuose. Šis visuomeninių santykių reguliavimas turėtų būti suprantamas plačiau nei vien tik tam tikrų elgesio normų – kodekso – sudarymas – teisė remiasi bendrais principais, jos normos yra pagrįstos gilia visuomeninės sanklodos formavimosi tradicija.
Pasak A. Vaišvilos, studijuojant teisę, būtina atsižvelgti į jos sąveiką su visuomenės socialine struktūra ir socialinių jėgų santykiu. Todėl daugelis autorių teisės aiškinimą paprastai pradeda nuo dalykų, susijusių su visuomenės struktūra ir kildina teisę iš jos: jie aptarinėja visuomenės formavimosi priežastis, jos socialinę struktūrą, visuomenės politinių, ekonominių įvykių raidą, socialinių interesų diferenciaciją [7; p. 25]. Taigi į teisę gali būti žvelgiama pro socialinių mokslų prizmę ir socialinių mokslų metodais ieškoma jos esmės.
Taigi ir civilinės teisės užduotis, kaip jau buvo minėta šiame darbe, yra reguliuoti visuomeninius, socialinius santykius. Šiuo aspektu teisė tiek siejama su morale, kiek socialinių santykių srityje aptinkama moralė, siekimas ją įgyvendinti, laikytis jos reikalavimų.
Kalbant apie teisės realizavimą, kyla klausimas, kokiu mastu teisė yra absoliutus reguliatorius. Kadangi teisė yra socialinio gyvenimo reguliatorius, jos normos turi būti absoliučiai objektyvios, tačiau puikiai žinome, jog dažnai teisė yra to pusėje, kas yra valdžioje, tai pasakytina apie nedemokratines valstybes ir santvarkas, kai siaura asmenų grupė kuria sau naudingas teisės normas. Neabejotinai tai iškreipia teisės socialinę paskirtį, nes socialinė funkcija reiškia, jog teisė turi būti aukščiau bet kokių laikinų individualių įtakų.
Vakarų visuomenėje suformuluotas ,,rule of law” – teisės viešpatavimo – principas. Šio principo esmė – valstybės galių ribojimas, t, y. teisės viršenybė politinių valdžių atžvilgiu [5; p. 7]. Šis principas suponuoja tam tikrą perskyrą tarp tesiės ir teisės normų. Kaip teigia E. Spuogis [5; p. 8], teisės supratimas kaip teisės normų, t.y. taisyklių, reguliuojančių asmenų elgesį ir nustatančių visuomeninę tvarką, sistemos, nėra ydingas, tačiau reikia akcentuoti tai, jog teisės funkcija yra ne tik reguliuoti socialinius santykius, palaikant visuomeninę tvarką, bet ir saugoti tam tikras vertybes, t.t. objektus, dėl kurių susiklosto vieni ar kiti faktiniai visuomeniniai santykiai.
Iš esmės galime traktuoti ,,rule of law” doktriną kaip siekimą įgyvendinti teisėje universalius moralinius reikalavimus, nepriklausomus nuo konkrečios teisėkūros.
Vadovaujanti ,,rule of law” doktrina, galima tam tikras teisės normas, sukurtas įstatymų leidžiamosios valdžios, laikyti neteisėtomis, ir taip užkertamas kelias įstatymų leidėjui pasiskelbti absoliučiu teisės kūrėju. Teisėtumas šiuo atveju siejamas su morale.
Egzistuoja tam tikri principai, kurie yra aukščiau laikinų įstatymų leidėjų ir jų kuriamų teisės normų, išreiškiamų tam tikrais teisės aktais. Todėl, kaip teigia E. Spuogis, teisės viešpatavimo principo negalima laikyti politine ar moraline idėja: nors vakarų valstybės ir yra pasiekę tokį išsivystymo laipsnį, kai teisės viešpatavimo principas beveik sutapatinamas su valstybės institucijų sprendimo priėmimo galiomis, tačiau tam tikri teisės principai turi riboti valstybės galias nuo aktyvių – žalingų veikų atlikimo arba nuo per didelės iniciatyvos atlikti aktyvius veiksmus [5; p. 12]. Kartu teisės viešpatavimo principas reiškia, jog turi būti išlaikoma pareigų ir teisių vienovė, kylanti iš visuomeninių teisinių santykių.

Teisės realizavimo užtikrinimas, tai ir teisės teisėtumo užtikrinimas. Kalbėdami apie teisės realizavimą, mes negalime atskirti teisės realizavimą nuo teisėtumo sampratos. Teisėtumas užtikrinamas teisės praktikoje teisingai pritaikant teisės normas, sukuriant tokią teisinę sistemą, kurioje būtu užkirstas kelias korupcijai.
Rule of law doktrina žinoma ir civilinės teisės srityje, todėl logiška apiūe tai kalbėti apie apie galimą civilinės teisė sir moralės santykio šaltinį.

5. MORALĖS ASPEKTAS ROMĖNŲ CIVILINĖJE TEISĖJE

Romėnų teisės ir teisėtumo sampratą įtakojo tuometinės moralinės vertybės.
Pavyzdžiui, asmenybės samprata. Tuo metu buvo moralu manyti, kad ne visi žmonės yra asmenys, turintys teises. Romėnų teisė, kaip ir kitos senovinės teisės normos, persona laikė tam tikras privilegijas, kurią žmogus įgyja tam tikromis sąlygomis [4, p. 64]. Čia iškart pastebime didžiulį skirtumą tarp senosios ir šiuolaikinės teisinės sistemų, kurioje žmogus tampa saugomu teisės subjektu nuo pat gimimo.
Tuo tarpu, kad Romoje būtų asmuo, t.t. teisės subjektas, žmogus privalėjo turėti caput, priklausantį nuo trijų elementų sudarančių jo esmę. Šie elementai yra:
• Laisvę;
• Pilietybę;
• Šeimos galvos padėtį.
Laisvė, kaip pagrindinsi elementas, kuris aplamai laisvė Romos imperijoje buvo visa ko pagrindas.
Taigi, kad būtum asmuo pagal Romėnų teisę, reikėjo būti: laisvu žmogumi, o ne vergu, piliečiu, o ne lotynu ar peregrimu, šeimos galva , o ne paprastu priklausomu jos nariu [3, p. 64].
Turintiejį šį statysą Romos gyventojai turėjo šias teises [4, p. 64]:
• Buvo visiškai teisnūs;
• Buvo personae;
• Tačiau dėl atm tikrų priežasčių asmuo turintis šias teises galėjo jųvisų netekti. Kelių ar visų teisių netekimas buvo vadinamas – teisnumo sumažėjimas.
Laisvės statutas ir jo turėjimas atliko tarsi paso funkciją, tai buvo pagrindinis ir vienintelis įrodymas, kad jo turėtojas nėra vergas. Status libertis turėjo visi nesantys vergai [4, p. 64].
Vergas Romoje negalėjo būti teisės subjektas, jis – teisės objektas, bet ne persona, jis — res (daiktas). Tai reiškė, kad vergas neturėjo jokių teisų Romos teisinėje sistemoje ir iš esmės skyrėsi nuo laisvo žmogaus tuo, kad [4, p. 65]:
• neturėjo savo šeimos, jo šeimyninis gyvenimas (contubernium) nebuvo santuoka.
• Ver¬gas neturėjo turto, negalėjo turėti nuosavybės, negalėjo būti nei kredi¬torius, nei debitorius, nei palikti turto savo įpėdiniui.
• vergas negalėjo kreiptis į teismą, nes teisę dalyvauti procese turėjo tik laisvas žmogus.
Svarbu paminėti, kad vergas buvo suvokiamas kaip daiktas. Tuo atveju jei vergui būdavo padaroma žala, tarkime jis suluošinamas dėl kažkieno kaltės. Tokiu atveju tik vergo šeimininkas galėjo kreiptis į teismą dėl žalos, pa¬darytos suluošinus jo vergą, atlyginimo. Kaip ir bet kuris kitas daiktas, vergas taip pat galėjo būti savininko apleistas, išvarytas, tačiau ir tai nesuteikė vergui laisvės. Tokį vergą (servus sine domino) kiekvienas laisvas žmogus galėjo pasisavinti.
Tai buvo laikoma visai moraliu dalyku, nors šiuolaikinėje civilinėje teisėje tai laikoma nedovanotinu nusižengimu teisingumui, kartu ir – moralei. Taigi darome išvadą, jog moralinės vertybės nėra pastovios ir nekintančios.
Romėnų teisėje buvo įteisintas šeimos kaip dorovinio ir turtinio garanto institutas. Šeima, familia, – visos senosios Romos santvarkos, valstybinio ir vi¬suomeninio gyvenimo pagrindas [4, p. 85]. Žmogus, nepriklausantis jokiai šeimai, nepriklausė ir jokiai giminei (gens), kartu seniausiais Romos laikais ne¬galėjo būti ir pilietis. Todėl familia, kaip libertas ir civitas, yra natūrali civilinio teisnumo (caput) prielaida.
Romėnų civilinės teisės pavyzdys mums įrodo, jog teisės normos laikui keitėsi, kintant moralinėms, dorovinėms vertybėms. Taigi moralinės vertybės tiesiogiai įtakoja ir teisės, šiuo atveju, civilinės teisės normas.

IŠVADOS

Teisė ir moralė yra labai glaidžiai suijusios, bet netapačios. Moralė normos yra nerašytos, žmonės jomis vadovaijasi dėl vidinio įsitikino, jos gludi žmonių sąmonėje. Teisės normos yra formalizuotos, kategoriškos ir grindžiamos valstybės prievarta. Tačiau esminis dalykas yra tai, kad teisės normos neturi prieštarauti moralės normoms.
Kalbant apie civilinę teisę, turime aptikti jos sampratoje, doktrinoje, jos ginamose vertybėse moralinį aspektą. Civilinės teisės funkcijų tikslas – pasiekti tam tikrų rezultatų. Pagrindinis civilinės teisės uždavinys yra nukreipti žmonių, įvairių organizacijų, taip pat valstybės institucijų veiklą ta linkme, kad būtų sparčiau vystoma privatinė nuosavybe pagrįsta visuomenei ekonominė bazė ir sudarytos sąlygos vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius ir dvasinius poreikius.
Civilinės teisės tikslas – tam tikro civilinių santykių teisingumo sukūrimas. Tai daugiau ar mažiau galime sieti su morale.
Tam tikrais atvejais civilinė teisė tiesiogiai gina moralines vertybes. Tokiu būdu gali būti kompensuojama moralinė, dvasinė žala, patirtos dvasinės, moralinės kančios, kas praktikuojama teismuose.
Civilinės teisės, kaip ir visų kitų teisės šakų principai, pagrįsti bendraisiais teisės principais, kurių svarbiausi yra šie: demokratiškumo, teisėtumo, optimalaus žmogaus, kolektyvo ir visuomenės interesų derinimo, subjektyvių teisių realumo ir kai kurie kiti principai.
Daugelis civilinės teisės normų taip pat įtvirtina visuomenės gerovės ir sąžiningo civilinės teisės dalyvių subjektinių teisių įgyvendinimo bei pareigų vykdymo pagal paskirtį principą.
Civilinės teisės užduotis yra reguliuoti visuomeninius, socialinius santykius. Šiuo aspektu teisė tiek siejama su morale, kiek socialinių santykių srityje aptinkama moralė, siekimas ją įgyvendinti, laikytis jos reikalavimų.
“Rule of law” doktrina žinoma ir civilinės teisės srityje, todėl logiška apiūe tai kalbėti apie apie galimą civilinės teisė sir moralės santykio šaltinį.
Romėnų civilinės teisės pavyzdys mums įrodo, jog teisės normos laikui keitėsi, kintant moralinėms, dorovinėms vertybėms. Taigi moralinės vertybės tiesiogiai įtakoja ir teisės, šiuo atveju, civilinės teisės normas.

LITERATŪRA

1. Civilinė teisė. Kaunas: Vijusta, 1998
2. Dorovė ir teisė. Vilnius:Mintis, 1985
3. Hartas L. Teisės samprata. Vilnius: Pradai, 1997
4. Nekrošius. Romėnų teisė. Kaunas; Vijusta, 1996
5. Spuogis E. Teisės viešpatavimo principo sampratos problema šiuolaikinėje visuomenėje. // Socialiniai mokslai. 2001. nr. 2 – p. 7-13
6. Teisė ir moralė : 1996 m. sausio 27 d. Kaune įvykusios Lietuvos teisininkų draugijos konferencijos medžiaga
7. Vaišvila A Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000

Leave a Comment