Smulkus ir vidutinis verslas

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS
EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS
Ekonomikos katedra

Aliona SABALIAUSKAITĖ
Žemės ūkio buhalterinės apskaitos ir finansų programos

dieninių studijų
1 kurso 6 grupės studentė
Studijų knygelės Nr.

SMULKUS IR VIDUTINIS VERSLAS. JO BŪKLĖ LIETUVOJE
Mikroekonomikos referatas

Tikrino B. Vaznonis

Akademija, 2005

TURINYS

ĮVADAS 3
1. SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO FORMAVIMOSI SĄLYGOS 4
1.1. Verslumas ir jį lemiantys veiksniai 4
1.2. Smulkaus verslo atsiradimo ir steigimosi motyvacija 6
2. SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI 7
2.1. Smulkaus ir vidutinio verslo privalumai 7
2.2. Smulkaus ir vidutinio verslo trūkumai 8
3. SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO BŪKLĖ LIETUVOJE 9
3.1. Smulkaus ir vidutinio verslo Plėtros tendencijos 9
3.2. Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūros veiklos tikslai 10
3.3. Smulkaus ir vidutinio verslo inntegracija į tarptautines rinkas 10
IŠVADOS 15
LITERATŪROS SĄRAŠAS 16

ĮVADAS

Vis dažniau šiandien girdime apie smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) vaidmenį šalies ekonomikai, tarp politikų tapo populiaru kalbėti apie susirūpinimą SVV Lietuvoje, apie pagalbą SVV, bei ypatingą dėmesį, kurį valstybė turėtų skirti SVV atstovams.
Darbo tikslas – supažindinti su smulkiu ir vidutiniu verslu ir jo būkle Lietuvoje.
Darbo uždaviniai:
1. supažindinti su smulkaus ir vidutinio verslo formavimosi sąlygomis;
2. išnagrinėti smulkaus ir vidutinio verslo privalumus ir trūkumus;
3. išanalizuoti smulkaus ir vidutinio verslo būklę Lietuvoje.

1. SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO FORMAVIMOSI SĄLYGOS

1.1. Verslumas ir jį lemiantys veiksniai

Verslui normaliai pllėtotis būtinas kapitalas, personalas, daiktinės darbo priemonės, priimtinas visuomenei siūlomų prekių ir paslaugų rinkinys ir derinys bei verslumas. Pastarasis faktorius suvienija visus kitus ir užtikrina racionalų bei efektyvų turimų išteklių — materialių ir nematerialių, darbo ir finansinių — panaudojimą. Nuo veiklos sąlygų, nu

uo verslininkų iniciatyvos ir pastangų toleravimo bei gerbimo priklauso ir verslininkų verslumas. Verslumas — sudėtinga kategorija, lemianti verslininkystės gyvavimą ir esanti vienu pagrindinių verslo funkcionavimo faktorių. Tai daugiau kokybinė sugebėjimų ir savybių išraiška, būdinga atskiriems žmonėms, pasižymintiems:
• aktyvumu
• iniciatyva
• smalsumu, žiniomis ir patirtimi
• tvirtais įsitikinimais
• tvirta vidine motyvacija
• polinkiu naujovėms
• taupumu
• galimybe rizikuoti turtu, prestižu ir net gyvybe
Verslas socialinę ekonominę funkciją gali vykdyti tik tuo atveju, jei jo produktas visuomeniškai pripažintas ir reikalingas, gali būti realizuotas per rinką (teritorijos, laiko, kiekybės ir kokybės išlyginimą). Taip verslininkui sugrįš į verslą įdėtos lėšos, jis gaus papildomų pajamų veiklai plėtoti ir savo poreikiams tenkinti. Verslininkas privalo:
• priimti sprendimus nepalankiomis sąlygomis ir atsakingais momentais;
• pasinaudoti geromis progomis ir apsispręsti neturėdamas pakankamos informacijos;
• prasiveržti ir siekti laimėjimų;
• sunkiai ir atkakliai dirbti;
• mokėti aukotis ir atsisakyti dalies malonumų, bendravimo su artimaisiais;
• kitiems peerkelti atsakomybę ir įgaliojimus veikti.
Institucinė funkcija yra valstybės garantuojama ir apsaugoma (bent turėtų būti) per atitinkamą teisinę norminę bazę. Garantuojama normali įmonių ir atskirų verslininkų veikla, leidžianti įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, panaudoti turimą turtą ir patirtį.
Viena be kitos funkcijos negali būti vykdomos, nepriklausomai nuo visuomenės ir egzistuojančios politinės sistemos. Vienos funkcijos sureikšminimas, o kitos sumenkinimas, kaip rodo nesena praeitis, nieko gero neatnešė nei visuomenei, nei verslui.
JAV atliktų tyrimų duomenimis (Pruskus, 1997, p. 245), kiekvienoje tautoje verslumu pasižyminčių žmonių vidutiniškai yra 6 — 8%, tačiau vienoje tautoje jų
ų kiek daugiau, kitoje — mažiau. Pavyzdžiui, tais pačiais tyrimais nustatyta, kad Japonijoje tokių žmonių yra 9—11%, Pietų Korėjoje – net 13%. Galėtume teigti, kad tarp žydų, arabų jų taip pat turėtų būti daugiau, nes jų religijos gana palankios verslui ir komercijai. To negalima pasakyti apie krikščionybę, kuri tiesiogiai ar alegorine forma ne visai palankiai atsiliepė apie verslininkus, ypač labiau pasiturinčius.
Lietuvos ūkio istorija rodo, kad lietuviai labiau buvo linkę plėtoti tradicines šakas: žemės ūkį, apdirbamąją pramonę. Matyt M. Liubovskis neklydo teigdamas, kad lietuviai ir gudai miestiečiai neišsilavino to apsukrumo ir sumanumo, kuriais pasižymėjo žydai, bet atvirkščiai — turėjo savybių, įgimtų žemdirbių klasei — tam tikrą lėtumą ir nerangumą (Šalčius, 1998, p. 43). Prekyba, smulkūs amatai, buitinės, finansinės ir kitos paslaugos buvo žydų ir kitų nacionalinių mažumų prerogatyva. Daug netrūko, kad prekyba, finansai ir kitos paslaugos, iš esmės lemiančios viso šalies ūkio raidą, patektų vien į kitų tautybių vadovų ir savininkų (prieš karą į vienų, po karo — jau į kitų) rankas. Todėl ir šiuo metu didesnis aktyvumas steigti naujas įmones sąlygiškai priklauso nacionalinėms mažumoms (nors specialių tyrimų, patvirtinančių šį teiginį, nėra atlikta).
Keičiantis visuomenės pažiūroms, į verslą ateinant naujai kartai, keičiasi ir padėtis. Ypatingą reikšmę turėtų įgauti naujų specialistų rengimas, ekonomikos mokslų studijavimas. Tačiau, jei nebus nusiteikta savarankiškai tvarkyti verslą, jokios studijos, dirbtinės priemonės ir pa
arama verslumo nepakels.
Investicijos iš užsienio (tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų) yra atri teigiamas ekonominis reiškinys, leidžiantis sukurti šiuolaikinius ekonomikos pagrindus, sklandžiai pertvarkyti ūkio struktūrą, sukurti infrastruktūrą. Tačiau be investicijų mus pasiekia ir užsieniečių iniciatyva, kuri niekaip nedidina nacionalinio verslumo. Žinoma, jiems reikalingi parengti specialistai, pageidautina už valstybės lėšas, kurie būtų geri vykdytojai, bet ne naujo verslo iniciatoriai, potencialūs jų konkurentai.
Amerikiečiai yra linkę teigti, kad verslumas labiau įgimta žmogaus savybė ir jos išugdyti, neturint tam tikrų bruožų, neįmanoma. Dalis europiečių, tarp jų ir prancūzai, mano, jog iš dalies verslumą galimą išugdyti, jei turima tam kiek ir įgimtų savybių. Vokiečiai teigia, jog, esant tinkamai personalo rengimo sistemai, verslumo ugdymo problemos nėra. Šių teiginių nereikėtų tiesiogiai taikyti visur ir visiems, bet pasirenkant verslo mokyklas, programas ir planus reikėtų turėti omenyje ir šiuos užsienio specialistų samprotavimus apie tai, kokių specialistų reikia ekonomikai ir konkrečiai Lietuvos verslui:
• amerikietiškosios mokyklos ar labiau europietiškos;
• universalių, turinčių universitetinį aukštos kvalifikacijos išsimoks linimą, ar konkrečios specialybės, parengtų pagal profesines studijas;
tam tikros srities ar šakos specialistų arba daugiausia bakalauro lygio universalaus profilio, daug žadančių, bet be papildomo pasirengimo negalinčių dirbti atsakingo ir kūrybingo darbo [1].

1.2. Smulkaus verslo atsiradimo ir steigimosi motyvacija

Smulkus verslas užsienio šalyse paskutinį XX a. dešimtmetį tapo tikru ekonominiu fenomenu. Jo

o mastai, augimo tempai ir vaidmuo visuomenėje tapo tokie įspūdingi, kad buvo svarbu išsiaiškinti tokio reiškinio priežastis. Ypač tai svarbu mūsų Respublikoje, kur ekonomika dažnai suprantama kaip monopolistinė didelių įmonių bei mastų pramonė, energetika, telekomunikacijos priemonės. Ir smulkios bei vidutinės įmonės iki galo nėra įvertinamos kaip efektyvi priemonė išeiti iš krizės.
Įvairių šalių mokslininkai neskiria pakankamai dėmesio smulkaus ir vidutinio verslo (SW) plėtros problemoms, tačiau išreiškia atri įvairias, kartais netikėtas nuomones.
J. Salteris (Salter J. A. Allied schipping contiol. Oxford, 1921, p. 16-17) teigia, kad normali ekonominė sistema veikia savarankiškai. Anot A. Smitho, sistemą valdo nematoma ranka — pati rinka. Kad ši sistema veiktų, nereikia nei centralizuotos kontrolės, nei inspekcijos. Pagal visą veiklos spektrą pasiūla prisiderina prie žmonių poreikių. Pati gamyba, kaip savarankiškai veikianti sistema, operatyviai ir lanksčiai reaguoja į jai paduodamus signalus.
Ekonominė sistema reguliuojama kainų mechanizmu. Visuomenė su savo poreikiais yra ne tiek organizacija, veikianti šią sistemą, kiek pats organizmas, veikiamas gamybos ir paslaugų, turintis savas kitimo tendencijas ir dėsningumus. Verslininkai, turėdami savireguliavimo mechanizmą, patys individualiai ir nuolat priima sprendimus, tuo įgyvendindami savo siekius ir planus. Kadangi sprendimai, pagrįsti alternatyvių kaštų ir kainų pagrindu, priimami nuolatos, veikla organizuojama ne tiek iš anksto planuojant ir prognozuojant, kiek veikiant kainų mechanizmui.
Tačiau įmonės veiklos motyvų ir stimulų, jos vidaus ir išorės ryšių negalima paaiškinti vien kainų mechanizmu. Šiam tikslui turi būti sukonstruota organizacija: mechanizmas su vertikaliais ir horizontaliais ryšiais, būtinas ir pats organizatorius, susiejantis įvairius verslo faktorius ir leidžiantis jiems funkcionuoti. Verslininkas, organizuodamas verslą ir užmegzdamas įmonės ryšius, tampa žymiai didesnio organizmo dalimi. Tapdamas atskira specializuota ekonomikos dalimi jis, pats to gerai nesuvokdamas, atlieka tam tikrą vaidmenį organizacijoje.
Kainų, kaip reguliuojančio mechanizmo, vaidmuo gali būti žymiai sumažintas, jei atsiras dalis žmonių, norinčių dirbti būtinai kam nors vadovaujant ar tik konkrečioje kurioje nors srityje. Tuo atveju jie sutiks arba turės sutikti dirbti už atlyginimą, mažesnį nei to reikalauja kainų mechanizmas ir bendra darbo rinka. Ši situacija versle nėra dažna, labiau sutinkama biudžetinėse įstaigose, kultūros ir meno srityse. Be to, manoma, kad išlieka vyraujanti tendencija: būti sau šeimininku, lanksčiau reaguoti į darbo jėgos paklausą, dėmesį labiau kreipiant į svarbiausių poreikių tenkinimą.
Noras turėti savo verslą ir vadovauti kitiems apsunkina kainų mechanizmo veikimą, bent jau darbo rinkoje. Kad žmonės sutiktų dirbti vadovaujami kitų, jiems turi būti apmokama gerai arba geriau nei galėtų uždirbti dirbdami savarankiškai. Tokiu atveju verslininkas darbo jėgą privalo panaudoti efektyviau, nes priešingai jo veiklos kaštai padidės ir jis žlugs, nors pigesnė produkcija ir būtų reikalinga visuomenei [1].

2. SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI

2.1. Smulkaus ir vidutinio verslo privalumai

• Naujų darbo vietų kūrimas. Kiekviena naujai įsikūrusi įmonė sukuria bent po kelias darbo vietas, todėl nesunku suprasti, jog bendra SVV augimo tendencija parodo ir naujų darbo vietų kūrimą. Užimtumo didinimas — vienas svarbiausių smulkaus verslo privalumų.Tai akivaizdžiai buvo galima stebėti Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo. Bankrutavus nemažam kiekiui stambių įmonių, smulkaus ir vidutinio verslo įmonės daugeliui žmonių tapo tikru išsigelbėjimu. Net ir dabar galima pastebėti, kaip smulkiose ir vidutinėse Lietuvos įmonėse nuolatos daugėja darbo jėgos.
• Komercinis lankstumas. Mažos įmonės daug greičiau sugeba adaptuotis prie sparčiai kintančių rinkos aplinkybių nei stambios korporacijos. Jos palengvina ekonominių išteklių perkėlimą iš žlungančių į besiplėtojančius sektorius, tad šias įmones galima vadinti atsinaujinimo mechanizmu. Mažųjų įmonių persiorientavimas diegiant naujus produktus ar paslaugas yra daug paprastesnis bei nereikalaujantis milžiniškų investicijų kaip stambiose įmonėse. Be to, personalo apmokymas nesudarytų problemų nei laiko, ner papildomų investicijų, atžvilgiu.
• Stambaus verslo priklausomybė. Pažengusių šalių ekonomika atri priklauso nuo smulkaus verslo, nes mažos įmonės realizuoja stambių įmonių produkciją, teikia stambioms įmonėms daugybę paslaugų, aprūpina jas būtinomis prekėmis ir žaliavomis. Taip yra todėl, kad stambūs tiekėjai negali savo produkcijos teikti žemesnėmis kainomis. Tai ypač būdinga prekėms, tiekiamoms mažais kiekiais, kurioms būtinas glaudus ryšys su vartotoju ar kurios gaminamos pagal individualius užsakymus. Taigi galima teigti, kad smulkios ir stambios įmonės vienos kitas papildo.
• Inovacijos. Daugelyje Europos šalių atlikti tyrinėjimai parodo, kad ne tik mažareikšmiai, bet ir stambūs išradimai vienodai gali būti padaryti tiek stambiose, tiek ir smulkiose įmonėse. Mažose įmonėlėse ar net pavienių asmenų pastangomis buvo sukurti personaliniai kompiuteriai, kopijavimo aparatai, malūnsparniai ir daug kitų išradimų. Dėl šios aplinkybes smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms turi būti skiriamas ypatingas dėmesys bei parama.
• Finansiniai aspektai. ES šalyse smulkių įmonių efektyvumas lenkia stambų verslą. Smulkios įmonės kapitalo įdėjimo atžvilgiu vidutiniškai gauna didesnį pelną, nei stambios, t.y. kiekvienas į smulkų verslą investuotas doleris uždirba daugiau nei investuotas į stambų. Manoma, kad svarbiausios šio padarinio priežastys yra tos, jog smulkus verslas greičiau ir su mažesnėmis išlaidomis įdiegia techninės pažangos naujoves, skirtas gamybai, paslaugoms. Be to, smulkus verslas yra patrauklesnis atskiriems talentingiems individams [1].

2.2. Smulkaus ir vidutinio verslo trūkumai

• Vadovavimo kompetencijos trūkumas. Mažos įmonės dažniausiai žlunga dėl to, jog vadovams trūksta žinių ir patirties, kad susirastų ir skatintų talentingus darbuotojus, būtinus įmonės gyvavimui ir plėtrai. Tuo tarpu stambių įmonių korporacijų prezidentai paprastai turi profesionalų pasirengimą valdymo srityje.
• Per didelės steigėjų ambicijos ir asmeninis vartojimas.
• Išsimokslinimo ir techninės kompetencijos trūkumas. Jeigu žmogus turi pakankamai pinigų, kad galėtų pradėti savo verslą, tai dar nereiškia, jog jis gali sėkmingai tai įgyvendinti. Bet kokia verslo sritis reikalauja atitinkamo išsimokslinimo. Lietuvoje jau praeina tie laikai, kai buvo manoma, jog norint tapti klestinčiu verslininku pakanka žmogaus apsukrumo bei iniciatyvos. Ne veltui dabar Lietuvoje sparčiai daugėja konsultacinių tarnybų. Tokių paslaugų paklausa tik įrodo, kad be verslo žinių verslu užsiimti atri rizikinga.
• Rinkodaros žinių trukumas. Kaip pavyzdį galima paminėti pradedančiuosius verslininkus. Pirmiausia pasirenkama veiklos sritis ir produktas ar paslauga, manant, jog jie tinkami gamybai, ir pradedama veikla. Po kiek laiko paaiškėja, kad produktas ar paslauga visai neturi paklausos. Svarbu ne tik žinoti, kad rinkodaros tyrimai yra atliekami, bet ir tikrumas, jog jie atliekami profesionaliai.
• Sunkiai sprendžiamos finansinės problemos. Tai pati opiausia smulkaus ir vidutinio verslo problema Lietuvoje. Sunku gauti kreditą, atidėti mokesčių mokėjimą, dažnai pažeidžiama atsiskaitymo procedūra, o įsiskolinimų išieškojimo galimybės atri ribotos [1].

3. SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO BŪKLĖ LIETUVOJE

3.1. Smulkaus ir vidutinio verslo Plėtros tendencijos

Analizuojant Vakarų Europos valstybių ir kitų išsivysčiusių šalių patirtį, negalima nepastebėti, kad rinkos ekonomikos konkurencingumą bei augimą didžiąja dalimi lemia smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) plėtra.
MVĮ greičiausiai pajunta rinkos paklausos ir pasiūlos pokyčius, prisitaiko prie jų, sukuria naujų darbo vietų ten, kur produktai ir paslaugos konkrečiu laikotarpiu turi didžiausią paklausą.
MVĮ Europoje sudaro virš 90 proc. Visų veikiančių įmonių. Lietuvoje MVĮ ir visų įmonių santykis taip pat panašus, tačiau jų sukurtos pridėtinės vertės dalis gerokai mažesnė nei senųjų ES valstybių įmonių. MVĮ Lietuvoje dirba tik trečdalis visų dirbančiųjų, o Europos Sąjungoje MVĮ įdarbina beveik pusę visų darbuotojų. Tiesa, reikia paminėti, kad nemažai mažų ir labai mažų (mikroįmonių) įmonių Lietuvoje veikia nelegaliai (pavyzdžiui, automobilių remonto, statybos ir remonto, vaikų priežiūros ir kitų paslaugų srityse). Jų tapimas apskaitomojo verslo įmonėmis padidintų tiek oficialiai dirbančiųjų skaičių, tiek ir sukuriamos pridėtinės vertės dalį [2].

3.2. Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūros (LSVVPA) veiklos tikslai

• analizuoti smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) Lietuvoje ekonomines ir teisines sąlygas;
• kaupti ir platinti informaciją apie SVV sąlygas šalyje;
• informuoti verslininkus apie finansinės paramos SVV subjektams gavimo galimybes;
• rengti bei platinti informacinius leidinius Lietuvos verslininkams;
• administruoti valstybės remiamos institucinės SVV infrastruktūros (verslo inkubatoriai, verslo informacijos centrai) tinklą;
• organizuoti ir administruoti Lietuvos apskrityse verslininkų konsultavimo ir mokymo lengvatinėmis sąlygomis projektus;
• dalyvaujant tarptautinėse programose ir projektuose, teikti techninę pagalbą Lietuvos SVV plėtoti.
Siekdama šių tikslų LSVVPA 2003 m. vykdė Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros ir skatinimo strategijos specialiosios programos priemonę “Informacinės, konsultavimo ir mokymo paslaugų sistemos formavimas ir plėtojimas”. LSVVPA įgyvendino šios priemonės 7 projektus:
I. Verslo informacijos sklaida regionuose.
II. Interneto portalas verslininkams.
III. Įmonių konsultavimo ir mokymo projektas.
IV. Didelių bei mažų ir vidutinių įmonių bendradarbiavimo skatinimo modelio (toliau – modelis) įgyvendinimas.
V. Smulkaus ir vidutinio verslo integracijos į ES skatinimas.
VI. Valstybės remiamos institucinės smulkaus ir vidutinio verslo infrastruktūros (verslo inkubatoriai, verslo informacijos centrai) priežiūra ir administravimas [3]

3.3. Smulkaus ir vidutinio verslo integracija į tarptautines rinkas

Lietuvos valstybės integracinė politika smulkiam ir vidutiniam verslui yra palanki, bet kartu kelia ir nemažai problemų:
• Besiintegruojant į užsienio rinkas (per Europos Sąjungą, Rytų ir Vidurio Europos, tarpatlantines ir pasaulines organizacijas bei nepriklausomas šalis) Lietuva restruktūrizuoja savo ūkį, pertvarko finansų sistemą, norminę teisinę ir informacinę bazes.
• Tarptautinės organizacijos palaipsniui persitvarko ir rengiasi į savo sudėtį priimti naujus narius, analizuoja pretendentų ekonominį socialinį potencialą, būsimo įstojimo į ES visai organizacijai pasekmes.
• Tiek tarptautinėse ir regioninėse šalių organizacijose, tiek ir šalyse pretendentėse pertvarkos ir pasirengimo procesai sukelia nemažą įtampą, vidaus prieštaravimus bei plėtotės krizes.
• Lietuvai iškyla finansų, atstovavimo, ryšių palaikymo su Vakarais (euro veikimo zona) ir Rytais (dolerio veikimo zona) problemos. Sprendžiamas klausimas, su kuo geriau susieti litą, kad nebūtų pažeisti ne tiek politiniai, kiek ekonominiai šalies ir verslininkų interesai. Jau ir šiuo metu keičiantis galingųjų valstybių valiutų kursams, ūkio subjektai patiria nemažų nuostolių.
• Gana glaudūs ir intensyvūs Rusijos ir kai kurių kitų NVS šalių ūkiniai ryšiai su pasaulinėmis organizacijomis ir Europos Sąjungos narėmis tapo apriboti įvairiais barjerais. Ekonominiai santykiai su Lietuva taip pat tapo gana įtempti ar net politizuoti. Tokie santykiai Lietuvos smulkiems verslininkams tampa nelabai patikimi ir rizikingi, nepriklausomai nuo partnerių norų ir galimybių bei abipusės naudos tenka orientuotis į kitas užsienio rinkas arba investuoti daug lėšų kuriant savo filialus ar bendras įmones. Tuo pačiu metu Europos Sąjunga atrices atviresnė kitoms šalims, tarp jų ir Lietuvai. Mažėjant pasauliniams ir Europos Sąjungos fiziniams, fiskaliniams, lingvistiniams ir kultūriniams barjerams, atric Rusija ir jai artimomis šalimis ryšiai palaikomi ankstesniuoju lygiu, tampa akivaizdu, kad verslininkams verčiau iš karto orientuotis į aštrią tarptautinę konkurenciją, į jos keliamus aukštus reikalavimus ir atsargiau vertinti Rytų rinką, kuri tradiciškai atrodė patrauklesnė, tačiau jau ne kartą iš ten teko pasitraukti netekus viso įdėto kapitalo.
Lietuva, turėdama aukštos kvalifikacijos specialistų, pakankamai gerą materialinę techninę bazę atskirose ūkio šakose, atkurtą rinkos infrastruktūrą, sukuria aukštos kokybės produkciją, didelius energetinius išteklius, tuo sukeldama nemažai problemų vieningai Europos rinkai:
• teikiamų paslaugų ir prekių, patenkančių iš Lietuvos į užsienio rinkas, kainos yra gerokai mažesnės nei vidaus rinkų;
• tiekiamos produkcijos kokybė yra gana aukšto lygio ir gali konkuruoti tarptautinėje rinkoje (nors ne visada tinkamai įpakuota, sertifikuota, nepakankamai remiama);
• vidaus rinkoje atskirų prekių ir paslaugų kainos, lyginant su jų kokybe, yra santykinai aukštos, dėl to produkcija prasčiau konkuruoja vidaus rinkoje;
patekdami į užsienio rinkas smulkūs Lietuvos verslininkai dėl subjektyvių ir objektyvių priežasčių negali efektyviai naudotis tų rinkų išplėtota infrastruktūra: informacine sistema, finansinėmis, draudimo, ryšio, transporto, mugių, parodų ir biržų paslaugomis, tarptautinių verslo organizacijų ir savo valstybės parama.
Lietuvos smulkus ir vidutinis verslas užsienio rinkoms sukelia nemažai problemų. Ypač krovinių pervežimo, lengvosios pramonės, kelionių paslaugų srityse. Gana žemas Lietuvos gyventojų pajamų ir vartojimo lygis pajamomis artimas Azijos šalims, o kokybe — sparčiai besiplėtojančioms kapitalistinėms šalims. Todėl eksportuotojams intensyvinant šias paslaugas didėja patekimo į užsienio rinkas problemos.
Iš pradžių, kai Lietuvos ir kitų panašių šalių potencialas buvo nežinomas arba ignoruojamas, jos nebuvo vertinamos kaip konkurentės. Iš dalies dėl tos priežasties buvo manoma, kad į pasaulinę rinką įeisime natūraliai, be didesnio pasipriešinimo ir paramos iš vidaus. Tačiau padėtis pasikeitė: nacionaliniai produkcijos ypatumai greitai prarado patrauklumą, kaip ir pats susidomėjimas Lietuva. Pasaulinė prekybos organizacija (PPO), ypač galingosios kapitalistinės šalys: JAV, Kanada, Australija ir kitos, Lietuvai stojant į PPO kelia žymiai didesnius reikalavimus nei kitoms jau esančioms jos narėms. Europos Sąjungai teko peržiūrėti savo pozicijas, į šalis pretendentes atsižvelgiant kaip į potencialias importuotojas, turėdama omenyje jų techninį ir socialinį atsilikimą. Tuo pačiu metu ten, kur Lietuvos produkcija yra žinoma kaip kokybiška ir galinti konkuruoti (Rytų ir Vidurio Europoje), prisidengiant politiniais, nacionaliniais interesais, yra ribojamas tiesioginis importas, kai tuo tarpu Vakarų Europos ir kitos galingosios valstybės užverčia Lietuvos rinką pigia dotuojama produkcija, kartais draudžiama realizuoti vietos rinkose. Smulkūs Lietuvos verslininkai yra verčiami apleisti jiems įprastas rinkas arba skirti dideles lėšas savo filialams ar bendroms įmonėms atidaryti.
Pačios šalys, neseniai tapusios savarankiškomis ir nepriklausomomis, patyrė perėjimo iš vienos sistemos į kitą šoką ir tik palaipsniui atsikrato neveiklumo sindromo, nebepasitiki daugelio atvykstančių žemos kvalifikacijos konsultantų ir partnerių pagalba. Tačiau Lietuvoje šis Vyriausybės ir valdžios biurokratijos „prablaivėjimas”, priešingai nei verslininkų, yra pernelyg lėtas ir pavėluotas. Todėl lyg ir nėra verslo rėmimo užsienio rinkose atrices . Priešingai, skatinamas importas, labiau susietas su asmeniniu vartojimu, energetiniais ištekliais. Nieko nedaroma, kad būtų stiprinama vietos pramonė, žemės ūkis, energetika. Iki šiol buvo leidžiama parduoti importuotą produkciją dempingo kainomis, nedraudžiamos intensyvios rėmimo priemonės, kurios dėl lėšų stokos vietos produkcijai yra faktiškai neprieinamos.
Produkto ir rinkos rinkimo (derinio) pasirinkimas — įmonės strateginio planavimo dalis. Jis užtikrina bendrą numatytą įmonės rentabilumo lygį, o taip pat atitinkamą rentabilumą pagal atskiras rinkinio (derinio) kryptis. Verslo įmonės savo veiklą gali plėtoti prisilaikydamos tarptautinės rinkos strategijos. Jos taikymas gali turėti dvi atmainas: savo veiklą tarptautinėje rinkoje derinant su vidaus rinkos veikla arba numatant veiklą tik užsienio rinkoje. Smulkūs verslininkai taip pat neturėtų užmiršti, kad mažėjant barjerams tarp valstybių, net neišeidami į užsienio rinkas jie vis tiek integruojasi į tarptautinę rinką, kurios dalimi su visais tarptautinių rinkų atributais, reikalavimais ir įsipareigojimais tampa Lietuva.
Atskiros produkto ir rinkos segmentų kombinacijos apibūdina įvairias strategijų atrices. Šios kombinacijos dar vadinamos produkto ir rinkos kryptimis (PRK), kurios derinamos su kitais rinkos išorės veiksniais ir vidinėmis įmonės galimybėmis. Tam būtina:
• pagerinti kokybę nedidinant savikainos;
• įvertinti įmonės eksporto galimybių ir įmonės išteklių santykį;
• užtikrinti įmonės, jos produkto išskirtinumą ir unikalumą;
• suderinti įmonės iniciatyvos motyvaciją ir atsakomybę prieš visuomenę;
• tiksliai nustatyti užsienio rinkų vartotojų poreikius ir komplektiškai juos patenkinti;
• įvertinti įmonės siekius, idealus ir kultūrą bei kitų šalių visuomenės interesus;
• įsisavinti atitinkamą vidaus ir išorės aplinką, informacinę bazę, leidžiančią nustatyti veiklos veiksnius bei prognozuojamą situaciją užsienio rinkose, panaudojant tarptautinių ir savo šalies Vyriausybės paramą;
• įgyvendinti lanksčią realizavimo politiką: asortimentas, atsargų valdymas, perskirstymo kanalai, pardavimo metodai, pardavimo rėmimas — reklama, skatinimas, propaganda ir 1.1., prisitaikant prie kiekvienos rinkos specifikos, nacionalinės kultūrinės specifikos ir ypatybių;
• taikyti laiką ir vietą atitinkančias ūkines komercines priemones, pagrįstas nacionaliniais interesais.
Lietuvos valstybės parama smulkaus ir vidutinio verslo eksporto ir importo operacijoms, pavyzdžiui, specialiai uždraudžiant šią veiklą, tampa daugiau simbolinė, nes draudimo fondai yra riboti, trūksta viešumo ir aiškių draudimo kriterijų. Labiau pasiteisino verslininkų interesų skleidimas per atstovybes, ambasadas, kitas valstybines, tarptautines ir privačias įstaigas, parodas ir muges, tarptautines elektronines ryšio ir komunikacijos priemones. Tačiau rezultatai būtų reikšmingesni ir įtikinamesni, jei diplomatinės tarnybos, ministerijų ir žinybų specialistai, atstovaujantys verslininkams užsienyje, būtų geriau parengti ir labiau informuoti apie Lietuvos verslo galimybes, politiniai prioritetai sparčiau būtų keičiami į ekonominius. To verslininkai tikisi tiek iš naujų Vyriausybės institucijų, tiek ir iš gausių Lietuvos ambasadų, atstovybių ir diplomatų, išlaikomų iš mokesčių mokėtojų lėšų [1].

IŠVADOS

Rašydama šį darbą nemažai sužinojau apie smulkų ir vidutinį verslą ir jo būklę Lietuvoje. Taigi šis darbas man buvo tikrai naudingas. Tikiuosi šią temą atskleidžiau pakankamai.
1. supažindinau su smulkaus ir vidutinio verslo formavimosi sąlygomis;
2. išnagrinėjau smulkaus ir vidutinio verslo privalumus ir trūkumus;
3. išanalizavau smulkaus ir vidutinio verslo būklę Lietuvoje.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Vytautas Sūdžius. Smulkaus ir vidutinio verslo administravimas ir valdymas. (2001)
2. www.vlb.lt (2005-04-20)
3. www.svv.lt (2005-04-22)

Leave a Comment