Lygiateisiškumo principo interpretavimas Konstitucinio teismo nutarimuose

I. Įžanga..............................3 psl.
II. Teisės principai:
II.1. Teisės principų sąvoka ir klasifikavimas...............4 psl.
II.2. Konstitucinių principų vieta teisės principų sistemoje.......4 psl.
II.3. Konstitucinių principų klasifikavimas.............5 psl.
III. Lygiateisiškumo principas, jo interpretavimas:
III.1. Lygiateisiškumo principo sąvoka..................6 psl.
III.2. Lygiateisiškumo principo interpretavimas Konstitucinio

Teismo nutarimuose..........................7 psl.
IV. Išvados..............................23 psl.
V. Literatūra..............................25psl.

I. Įžanga

Pagrindiniame šalies įstatyme – Konstitucijoje yra įtvirtinti bendrieji teisės principai, kuriais grindžiama visa teisės sistema. Konstituciniais principais grindžiamas ne tik norminis teisinis reglamentavimas, bet ir teisinis realizavimas. Teisės principai atlieka dvi funkcijas. Pirma – tai „organizuojantis“ poveikis teisės sistemai: principai užtikrina, kad teisės normos sudarys vieningą viisumą ir, kad vienose srityse tam tikrų normų veikimas bus apribotas, užtat jis galės būti išplėstas į kitas sritis, taigi jie lemia teisės normų turinį ir jų taikymą. Kita funkcija – teisės principai yra svarbus kriterijus patikrinti, ar teisės aktai arba pareigūnų veikla nenukrypsta nuo tam tikrų teisinių standartų. taigi teisės principuose slypi teisinio reguliavimo kritikos potencija.
Teisės teorijoje nėra vieningos nuomonės dėl teisės principų klasifikavimo, tačiau man priimtiniausia yra E. Kūrio teisės principų klasifikacija, kuria aš ir rėmiausi savo darbe.
Išskirtinės svarbos yra lyygiateisiškumo principas įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnyje. Jame įtvirtinta:
„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams – visi asmenys yra lygūs.
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimo ar pažiūrų pagrindu“.

Iš šio pr

rincipo gali būti išvedama pati žmogaus teisių ir pareigų vienovė, kuri galima tik tuo atveju jeigu postuluojama, kad kiekvienas asmuo yra teisės subjektas ir visų žmonių teisės branginamos vienodai. Logikos teorijos požiūriu lygiateisiškumo principas neatrodo sudėtingas, sudėtingu jis tampa tik tada kai jį reikia taikyti praktiškai.
Todėl, mano darbo tikslas – išsiaiškinti kokius lygiateisiškumo principo aspektus atskleidžia Konstitucinis Teismas nagrinėdamas įstatymų ir kitų teisės aktų atitikimą Konstitucijai.
Uždavinys – išnagrinėti Konstitucinio Teismo nutarimus, kuriuose išaiškinamas lygiateisiškumo principo suvokimas.
Darbo metodai:
• Konstitucinio Teismo nutarimų analizė,
• mokslinės teisinės literatūros analizė,
• lyginamoji tarptautinių ir Lietuvos Respublikos teisės aktų analizė.

Rašydamas šį darbą, naudojausi Konstitucija, Konstitucinio teismo nutarimais, įstatymais, tarptautiniais teisės aktais, įvairia teisės teorijos medžiaga, Egidijaus Kūrio straipsniais.

II. Teisės principai

II.1. Teisės principų sąvoka ir klasifikavimas

Žodis principas yra kilęs išš lotyniško žodžio principium, reiškiančio pagrindą, pirmąjį šaltinį. Tai kurios nors teorijos ar mokslo pagrindinis, pradinis teiginys, pradmuo. Tai idėja, kuria vadovaujamasi, vidinis įsitikinimas kuo nors , požiūris į ką nors, pagrindinė elgesio, veikimo taisyklė arba norma. [21; 399] Jeigu teisės principai – teisės esmės reiškimo būdai, tai jie ne „prasimanomi”, o logiškai išvedami iš teisės esmės kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovės ir gilinantis į ją suvokiami ir paaiškinami. [22; 124] Būdami įvairiais tos vienovės reiškimosi aspektais, jie tarpusavyje susiję, papildo vienas kitą, eg

gzistuoja konkrečios sistemos pavidalu. Jų tikslas – visapusiškai išreikšti, individualizuoti teisių ir pareigų vienovę, daryti ją suprantamesnę, geriau aprėpiamą, lengviau pritaikomą norminti įvairius gyvenimo atvejus. [22; 132] Teisės principai užtikrina teisės sistemos darną, jos elementų neprieštaringumą. Jų atskleidimas ir suformulavimas rodo teisės pažinimo lygį. Taip pat „[.]jie yra labai svarbus kriterijus, kuriuo remiantis galima vertifikuoti teisiškai reikšmingų sprendimų teisėtumą, patikrinti ar įstatymų leidėjas bei valstybės pareigūnai savo veikla nepažeidžia tam tikrų teisinių standartų“ [16; 54]. Šios bendro pobūdžio taisyklės gali būti tiesiogiai suformuluotos įstatymo tekste arba kildinamos iš teisinio reguliavimo prasmės.

Pagal taikymą teisės principai skirstomi į bendruosius, tarpšakinius, šakinius ir teisės institutų principus. Bendrieji – bendri visai teisės sistemai, nes jų privalomumas deklaruojamas ir užtikrinamas aukščiausiu lygiu (teisingumo, humanizmo, lygybės ir kt.), tarpšakiniai – būdingi kelioms teisės šakoms ( pvz., civilinio ir baudžiamojo procesų šakoms būdingi bešališkumo, teismo nepriklausomumo ar teismo proceso viešumo principai), šakiniai – būdingi tik kuriai nors vienai teisės šakai (pvz., civilinėje teisėje tokiu principu galima laikyti šalių lygybę esant turtiniams santykiams, baudžiamojo proceso teisėje – nekaltumo prezumpcijos principą ir pan.). Atskirų teisės institutų principai – būdingi kuriam nors vienam teisės institutui. [20; 866]

II.2. Konstitucinių principų vieta teisės principų sistemoje

Konstituciniai principai, lyginant juos su kitais teisės principais, užima ypatingą vietą teisės sistemoje. Jie užima au

ukščiausią padėtį teisės hierarchijoje. Konstituciniai principai – tai Konstitucijoje įtvirtinti bendrieji teisės principai (pagrindinės nuostatos), kurie lemia tiek konstitucinės teisės, tiek kitų teisės šakų raidą. Jais turi būti grindžiama visa teisės sistema, t.y. jei teisės norma neatitinka kurio nors konstitucinio principo, yra pagrindo sakyti, kad ji atitinkamam konstituciniam principui prieštarauja – yra antikonstitucinė, praranda legitimumą.
Konstituciniais principais grindžiamas ne tik norminis teisinis reglamentavimas, bet ir teisės realizavimas. Teisinės praktikos atitikties konstituciniams principams kvestionavimo galimybę užtikrina teismų sistema, asmens teisė ginti savo konstitucines teises nepriklausomame ir nešališkame teisme. [16; 55]
Kadangi Konstitucija yra svarbiausias teisės aktas teisės sistemos hierarchijoje, galima teigti jog ji yra pamatinių, visą teisės sistemą grindžiančių principų „rinkinys“. Šie principai yra sukonkretinami įvairių teisės šakų normose, tačiau jų konstitucinis įtvirtinimas reiškia, kad jais grindžiama visa teisės sistema ir kad jokia teisės norma, kad ir kokiame akte ji būtų suformuluota, negali jiems prieštarauti. [16; 60] Tačiau negalima teigti, kad Konstitucija yra tik principų „rinkinys“ – ji apima ir principus, ir normas. Normos išreiškia ir sukonkretina tam tikrus Konstitucijos principus. Dažnai vieną konstitucinį principą išreiškia ir sukonkretina kelios konstitucinės normos, ir atvirkščiai – viena konstitucinė norma sukonkretina kelis tarpusavyje susijusius principus. Konstitucinės teisės normos gali būti suformuluotos tik pačioje Konstitucijoje ir niekur kitur.

II.3. Konstitucinių principų kl

lasifikavimas

Lietuvos aukštosiose teisės mokyklose konstitucinių principų sistema konstruojama pagal du kriterijus: pagal tai kaip tam tikri principai išreikšti ir pagal tai kokiu mastu jie įtakoja teisės sistemą, lemia teisinio reguliavimo turinį. [17]
Pagal tai, kaip konstituciniai principai išreikšti Konstitucijos tekste jie skirstomi į pirminius, sudėtinius ir išvestinius.
Pirminiai principai – tai principai, kurie nėra išvedami iš jokio kito konstitucinio principo. Šitokio principo pavyzdys galėtų būti Konstitucijos 18 straipsnio nuostata: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. Kad būtų konstatuota, jog toks principas yra ir kad jis yra konstitucinis, pakanka tai parodyti, ne aiškinti.[15; 220] Yra pirminių principų, kurie įtvirtinti tik vienoje Konstitucijos nuostatoje – jų buvimui konstatuoti, be nuorodos į šią nuostatą, nieko daugiau (Valstybinės kalbos principas Konstitucijos 14 str.). Tačiau yra jų įtvirtintų ir keliose Konstitucijos nuostatose, kurios vienareikšmės tuo požiūriu, kad kiekvienoje jų yra įtvirtintas tas pats pirminis principas ir, kad norint konstatuoti tokio principo buvimą, pakanka nurodyti tik vieną iš šių nuostatų. Pavyzdžiui, Konstitucijos 3 straipsnyje yra teiginys: „Suverenitetas priklauso Tautai“, Konstitucijos 4 straipsnyje nustatyta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Tai taip pat tautos suverenitetą įtvirtinanti nuostata. [15; 221]
Antra konstitucinių principų grupė yra sudėtiniai (kompleksiniai). Tai principai, kurie išplaukia ne iš vienos, o iš kelių Konstitucijos nuostatų ir jų tarpusavio sisteminio sąryšio, t.y. iš tam tikro konstitucinių nuostatų „komplekso“ (pavyzdžiui Konstitucijos viršenybės principas). Abi principų grupės Konstitucijoje deklaruojamos tiesiogiai, tačiau sudėtiniai nuo pirminių skiriasi tuo, kad norint konstatuoti jų buvimą, juos įvardyti reikia, pirma, nurodyti ne vieną, o kelias juos įtvirtinančias nuostatas, antra, išskirti tai, kas šiuose nuostatose bendra. Trečia konstitucinių principų rūšis – išvestiniai principai. Tai tokie principai, kurie nėra tiesiogiai Konstitucijoje įvardijami, tačiau jie išvedami aiškinant pirminius arba sudėtinius principus, iš viso konstitucinio reguliavimo kaip sistemos. Tai yra tarsi konstitucijos aiškinimo rezultatas. Išvestiniai principai nėra galutinis rezultatas, t.y. iš jų taip pat galima išvesti dar kitus principus.
Pagal tai, kokiu mastu konstituciniai principai įtakoja teisės sistemą, lemia teisinio reguliavimo turinį, jie yra skirstomi į „bendruosius“ ir „kitus“.
„Bendrieji“ principai kreipia, orientuoja visą teisės sistemą, visas įvairioms teisės šakoms priskiriamas normas, o „kitais“ laikomi tie, kurie gali būti toliau detalizuojami tik tam tikrose teisės šakose ar institutuose.
„Bendriesiems“ principams priskiriami: tautos suvereniteto, demokratiškumo, prigimtinės teisės, lygybės ir kiti principai. Kai kurie principai, nors konstitucinėje doktrinoje įtvirtinti kaip pamatiniai, apskritai nenurodomi (pvz.: teisinės valstybės).
„Kiti“ principai – tai „daliniai“ arba „šakiniai“ principai, labai svarbūs vienose teisės šakose, tačiau kitose jais tarsi nėra privalu vadovautis. Todėl galima daryt išvadą, jog „bendrieji“ principai yra labiau fundamentalūs, o „kitų“ principų „taikymo erdvė“ gerokai siauresnė. Tačiau visi konstituciniai principai turi vienodą teisinę galią, todėl kokia nors jų hierarchija apskritai yra negalima.
Taip pat konstituciniai principai gali būti skirstomi į koordinacinius ir determinacinius. Koordinaciniai – tai principai, „suderinantys“ pačios Konstitucijos nuostatas, „organizuojantys“ ją į vientisą sistemą. Determinaciniai – tai principai kreipiantys teisės sistemą. Jie papildo koordinacinius principus.
Koordinaciniai: 1) Konstitucijos viršenybės; 2) Konstitucijos vientisumo; 3) teisinės valstybės. [17]
III.1. Lygiateisiškumo principo sąvoka

Bendriesiems teisės principams priskiriamas lygiateisiškumo principas, kuris yra įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnyje. Jame įtvirtinta:
„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams – visi asmenys yra lygūs.
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimo ar pažiūrų pagrindu“.
Šis principas yra išskirtinės svarbos, nes iš jo gali būti išvedama pati teisių ir pareigų vienovė, kuri galima tik tuo atveju, jeigu postuluojama, kad kiekvienas asmuo yra teisės subjektas ir visų žmonių teisės branginamos vienodai. Asmenų lygybės įstatymas logikos teorijos požiūriu neatrodo sudėtingas; sudėtingas jis tampa tik tada, kai reikia taikyti praktiškai, nes Konstitucijos 29 straipsnis draudžia tik diskriminaciją – valinį asmens teisių varžymą arba atleidimą nuo būtinų pagal įstatymą pareigų normoje numatytais pagrindais. Tačiau pasitaiko tokių atvejų, kai žmonės turi specialių pareigų visuomenei arba kurie patys nesugeba bent minimaliai garantuoti savo pagrindinių teisių bei laisvių ir todėl atsiranda būtinybė įstatymo pagrindu valstybės priemonėmis didinti tokių asmenų teisių apimtį. Todėl kyla klausimas ar valstybė nediskriminuoja kitų valstybės piliečių, kuriems mažina teisių apsaugos galimybes, tam, kad tokias galimybes padidinti kitiems. Reikia skirti žmogaus teisių diferenciaciją nuo diskriminacijos. Diskriminacija – tai savavališkas asmens teisių atėmimas, apribojimas ar išplėtimas , o diferenciacija – teisų saugos didinimas valstybės priemonėmis tiems asmenims, kurie patys objektyviai nepajėgia bent minimaliai užsitikrinti savo pagrindinių teisų arba kurie vykdo specialias, tik su jų asmeniu susijusias pareigas visuomenei. Teisių saugos didinimas kitais pagrindais bus vieniems asmenims privilegijų teikimas, o kitų asmenų diskriminacija.
Civilinėje teisėje lygiateisiškumas reiškia diskriminavimo draudimų ir reikalavimų, kad vienodos situacijos būtų vertinamos vienodai, nebent dėl labai svarbių priežasčių būtų pakankamo pagrindo vertinti jas skirtingai.
Lygiateisiškumo principas taip pat įtvirtintas ir Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių apsaugos Konvencijos 14 straipsnyje:
„Naudojimasis šios Konvencijos pripažintomis teisėmis ir laisvėmis turi būti garantuojamas be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ir kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio statuso.“ [13]
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad konstitucijos 29 straipsnyje numatytas nediskriminacijos pagrindų sąrašas siauresnis negu Konvencijos 14 straipsnyje: Konstitucijoje neminimas nediskriminavimas dėl priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo. Tačiau aukščiausios juridinės galios akte blanketine norma suformuluotą principą papildo, praplėsdami konkretina kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Todėl, palyginus Konvencijos 14 straipsnį ir Konstitucijos 29 straipsnį, galima teigti, kad šių straipsnių formuluotės iš tikrųjų sutampa. [14]
III.2. Lygiateisiškumo pricipo interpretavimas Konstitucinio teismo nutarimuose

Konstitucinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdo Konstitucinis Teismas. Nagrinėdamas įstatymų ir kitų teisės aktų atitikimą Konstitucijai, Konstitucinis Teismas nekartą išaiškino ir lygiateisiškumo principo interpretavimą įvairiais aspektais.

1994 m. birželio 15 d. Konstitucinio Teismo nutarimas. Sovietinės okupacijos metu (1940 – 1990 m.) valdžia įvykdė visuotinę nacionalizaciją, kitais neteisėtais būdais nusavino privatų turtą taip paneigdama žmogaus prigimtinę teisę į privačią nuosavybę. Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Jo 44 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurią sudaro piliečių privati nuosavybė, piliečių, susijungusių į grupes (kolektyvus), nuosavybė ir valstybinė nuosavybė. Taip buvo patvirtintas Lietuvos valstybės konstitucijose (tarpukario) buvusio privačios nuosavybės teisės instituto tęstinumas. Tačiau prievarta nutraukti privačios nuosavybės teise grįsti teisiniai santykiai minėtu aktu dar nebuvo atkurti. Realizuodama konstitucines nuosavybės teisių tęstinumo nuostatas, Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 18 d. priėmė įstatymą “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”. Įstatyme buvo nustatyta speciali nuosavybės teisių atstatymo tvarka ir sąlygos. 1993 m. sausio 18 d. įstatymu “Dėl įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” pakeitimo” buvo pakeistas 1991 m. birželio 18 d. įstatymo 8 straipsnis. Jo antrosios dalies 4 punkte nustatyta, kad gyvenamieji namai (arba jų dalys) grąžinami, “kai grąžintinų namų nuomininkai laisva valia sutinka persikelti į jiems suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas.” Ankstesnė sąlyga (nuomininkų supažindinimas su realia galimybe laisva valia išsikelti jiems savivaldybės valdybos siūlomomis sąlygomis, numatytomis 1991 m. birželio 18 d. įstatyme, arba kitomis savininko garantuojamomis sąlygomis) buvo pakeista į nuomininkų sutikimą laisva valia persikelti į jiems suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas. Tad nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą (arba jo dalis) atstatymo būdą šiuo metu lemia ne objektyvios aplinkybės, o Įstatyme nustatytas subjektyvus veiksnys – nuomininkų sutikimas arba atsisakymas persikelti į jiems suteiktas gyvenamąsias patalpas. Pagal šią Įstatymo normą nuomininko atsisakymas duoti sutikimą persikelti į suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas nepriklausomai nuo jo pobūdžio ir motyvų negali būti ginčijamas. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad asmenys, kuriems atstatomos nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, pirmuoju Įstatymo galiojimo laikotarpiu turėjo galimybę atgauti namus natūra esant vienokiems, o pakeitus Įstatymą – kitokiems, jau sunkesniems reikalavimams, tai yra prasidėjus to paties turinio teisiniams santykiams yra taikomi nauji reikalavimai ir taip pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumas.

1995 m. gruodžio 22 d. Konstitucinio Teismo nutarimas. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydama ištirti, ar 1995 m. liepos 3 d. įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” pakeitimo ir papildymo” 2 straipsnis, kuriuo naujai išdėstytas 1991 m. birželio 18 d. jau minėto įstatymo 8 straipsnis, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
Kai buvo paskelbtas 1994 m. birželio 15 d. Konstitucinio Teismo nutarimas, Seimas 1995 m. liepos 3 d. pakeitė Įstatymą ir nustatė papildomą sąlygą savininkams norintiems susigražinti nekilnojamąjį turtą.
Įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 4 punktas išdėstytas taip:
“Gyvenamieji namai, jų dalys, butai grąžinami natūra kiekvienu iš šių atvejų, jeigu: [.] 4) grąžintinuose namuose, jų dalyse, butuose gyvenantiems nuomininkams yra suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 358 straipsnio reikalavimus”.
Pareiškėjo manymu nauja sąlyga apsunkino arba visai užkirto kelią buvusiems savininkams atgauti gyvenamuosius namus. Neteisėtai atimtos nuosavybės grąžinimas pasidarė priklausomas nuo to, ar nuomininkams jau yra suteiktos kitos patalpos. Tokia Įstatymo pataisa reiškia, kad neteisėtai atimta nuosavybė negrąžinama. Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. nutarime pripažino, kad „prasidėjus to paties turinio teisiniams santykiams negali būti taikomi nauji reikalavimai, nes būtų pažeistas asmenų lygiateisiškumas“. Priėmęs minėtą Įstatymo pataisą, Seimas pažeidė šį lygiateisiškumą: vieni asmenys jau yra atgavę gyvenamuosius namus, o kitiems dabar taikomi didesni reikalavimai. Pareiškėjo nuomone, gyvenamųjų namų atgavimas tapo priklausomas nuo konkrečių savivaldybių. Jeigu viena savivaldybė galės suteikti kitas gyvenamąsias patalpas nuomininkams, gyvenantiems grąžintinuose namuose, tie namai bus grąžinti, o jeigu kita savivaldybė tokių galimybių neturės, gyvenamieji namai natūra gali būti ir negrąžinami. Tai patvirtina ir Seimas, kuris Įstatymo 8 straipsnio ketvirtąją dalį išdėstė taip: “Visais kitais atvejais, nenurodytais šio straipsnio antrojoje dalyje, nuosavybės teisė į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atstatoma valstybei išperkant juos [.]”. Šia norma suvaržoma buvusių savininkų pasirinkimo laisvė, kuri buvo įtvirtinta Įstatyme iki jo pakeitimo ir papildymo. Išpirkimas, o paskui – privatizacija reikš, kad nuomininkas tampa nauju savininku, bet prieš tai atimama nuosavybė iš tikrojo savininko. Remdamasis šiais argumentais pareiškėjas teigė, kad ši Įstatymo pataisa pažeidžia piliečių lygiateisiškumą, kuris yra ginamas Konstitucijos.
Išanalizavęs šiuos pareiškėjo argumentus Konstitucinis Teismas nutarė, jog jie nėra pagrįsti. Pagal pradinė Įstatymo redakciją ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. liepos 16 d. nutarimą “Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” įsigaliojimo ir taikymo tvarkos” buvo nustatyta viena iš esminių nuosavybės teisės atstatymo grąžinant gyvenamuosius namus (arba jų dalis) natūra sąlygų – tinkamai įrengtų gyvenamųjų patalpų suteikimas grąžintinų namų nuomininkams. Įstatyme, kurį ginčija pareiškėjas, yra nustatyta tokia pat sąlyga. Todėl argumentas, kad buvusiems gyvenamųjų namų savininkams taikomi kitokie, tai yra didesni nei anksčiau, reikalavimai, nėra pagrįstas. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, kad Įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 4 punktas neprieštarauja Konstitucijai.

1998 m. spalio 27 d. Konstitucinio teismo nutarimas. 1997 m. liepos 1 d. priimtu Įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ Seimas pakeitė iki tol galiojusią nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas. Pareiškėjas abejojo dėl Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies atitikimo Konstitucijos 29 straipsniui. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo formuluotė “žemė grąžinama natūra nedelsiant” gali būti traktuojama absoliučiąja prasme, o tai reiškia, kad žemės sklypai bus iš karto matuojami lauke, pagal senas ribas, be būtinojo projektavimo ir ribų derinimo, be reikalavimo prieš tai parengti žemės reformos žemėtvarkos projektą. Ginčijama norma asmeniui, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, suteiktos akivaizdžios privilegijos. Dėl tokio įstatyminio sureguliavimo gali atsirasti neigiamų padarinių žemės tvarkymo darbams. Visuomenei ne tas pats, kaip žemė naudojama, nes išsaugoti žemės našumą yra visuotinis poreikis. Todėl valstybės teisė reguliuoti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo sąlygas yra neišvengiama būtinybė siekiant suderinti buvusių savininkų interesus ir visuomenės poreikius. Vadinasi, ir atkuriant nuosavybės teisę turi būti laikomasi griežtų reikalavimų.
Pareiškėjas taip pat abejojo dėl Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 20 straipsnio 1, 2, 3 bei 4 dalių atitikimo Konstitucijos 29 straipsniui. Pagal įstatymo pirmąją, t.y. 1991 m. birželio 18 d., redakciją gyvenamieji namai galėjo būti grąžinami šiais atvejais: 1) kai jie pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas arba buvo tušti; 2) kai grąžintinų namų, kuriuose gyvena daugiau kaip viena nuomininkų šeima, nuomininkai buvo supažindinti su galimybe laisva valia išsikelti į savivaldybės siūlomą ekvivalentinį būstą. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucinis Teismas, 1994 m. birželio 15 d. nutarime konstatavo, jog asmenys, kuriems atstatomos nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, pirmuoju įstatymo galiojimo laikotarpiu turėjo galimybę atgauti namus natūra esant vienokiems, o pakeitus įstatymą – kitokiems, jau sunkesniems reikalavimams. Tačiau prasidėjus to paties turinio teisiniams santykiams negali būti taikomi nauji reikalavimai, nes būtų pažeistas asmenų lygiateisiškumas.
Savo prašyme pareiškėjas taip pat rėmėsi Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimo nuostata, kad teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus. Neįmanoma išspręsti interesų konflikto suabsoliutinant asmens, siekiančio susigrąžinti gyvenamąjį namą natūra, teisių gynimą ir kartu paneigiant nuomininkų teisę turėti gyvenamąją patalpą. Be šių argumentų, pareiškėjas pateikia Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 12 d. nutarimo teiginį, kad teisės norma, kuria valstybė prisiima atitinkamą įsipareigojimą, šiuo atveju – aprūpinti nuomininkus, gyvenančius buvusiems savininkams grąžintinuose namuose, atitinkamomis gyvenamosiomis patalpomis, turi būti paremta materialiniais ir finansiniais ištekliais. Priešingu atveju teisės norma tampa neveiksminga, ja negalima naudotis.
Remdamasis išdėstytais argumentais, pareiškėjas teigiė, kad ne taip, kaip buvo iki šiol, dabar pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį gyvenamieji namai buvusiems savininkams grąžinami natūra nepaisant to, kad ten gyvena nuomininkai. Dėl to iš esmės pakeičiama teisinė nuomininkų padėtis, pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, savininkams dėl jų socialinės padėties suteikiamos privilegijos. Nuomininkai nesijaučia saugūs būste, kuriame gyvena, ypač kai įsivyrauja priešpriešos atmosfera ir kyla interesų konfliktas. Todėl, pareiškėjo nuomone, Įstatymo 8 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
Minėto Konstitucijos straipsnio normose įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Tai yra konstitucinė žmogaus prigimtinės teisės būti traktuojamam vienodai su kitais garantija. Tačiau kaip ne kartą Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pažymėjęs, konstitucinis visų asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, jog įstatymas gali nustatyti nevienodą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas yra specialus (ad hoc) įstatymas. Jis reglamentuoja nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką. Akivaizdu, kad asmenų, kuriems pagal Įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės, teisinė padėtis skiriasi nuo asmenų, kuriems šis Įstatymas netaikomas, padėties, ir tai suponuoja atitinkamus savitumus Įstatyme reglamentuojant jų teises ir pareigas nuosavybės teisių atkūrimo procese. Svarbu, kad tokiu teisiniu reguliavimu nebūtų pažeidžiami Konstitucijos reikalavimai, tarp jų ir reikalavimai, nustatyti Konstitucijos 29 straipsnyje.
Aiškinant Įstatymo nuostatą “žemė grąžinama natūra nedelsiant” sisteminiu būdu, t. y. kartu su kitomis Įstatymo normomis, akivaizdu, kad ji nepaneigia būtinybės sprendžiant žemės grąžinimo natūra klausimus laikytis įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimų. Kadangi nuosavybės teisių atkūrimas tęsiasi jau nuo 1991 metų, ginčijamoji Įstatymo nuostata atlieka skatinamojo pobūdžio funkciją – nurodo nevilkinti, paspartinti žemės grąžinimo procesą, atitinkamais atvejais (pvz., kai grąžintinos žemės ribos yra aiškios) žemę grąžinti nedelsiant. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, į ginčijamos nuostatos sąsają su konkrečiomis Įstatymo normomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisių į žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką, nėra pagrindo šią Įstatymo nuostatą vertinti kaip teikiančią privilegijų buvusiems savininkams kitų asmenų atžvilgiu. Todėl darytina išvada, kad Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose jau ne kartą yra konstatavęs, teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus.
Remiantis ginčijama Įstatymo norma gali būti grąžinamas savininkui natūra gyvenamasis namas, kurio yra likę tik apie 40 procentų pagrindinių konstrukcijų, taigi iš esmės naujas nuosavybės teisių objektas. Vertinant šią normą pažymėtina ir tai, kad Įstatymas nenumato savininko, kuriam natūra grąžintas gyvenamasis namas, prievolės kompensuoti valstybei namo pagerinimo išlaidų, kaip buvo nustatyta prieš tai galiojusiame restitucijos įstatyme. Todėl ginčijama Įstatymo norma yra neteisinga ir kitų visuomenės narių atžvilgiu, kurių bendrai sukauptos lėšos buvo naudojamos savininkams grąžinamiems gyvenamiesiems namams pertvarkyti ir pagerinti.
Taigi yra pagrindo teigti, kad esamas įstatyminis sureguliavimas asmenims, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, teikia tam tikras privilegijas kitų visuomenės narių atžvilgiu. Todėl jis neatitinka Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo, jog visi asmenys įstatymui lygūs.

1996 m. balandžio 18 d. Konstitucinio Teismo nutarimas. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų kolegija kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 45 straipsnis ir 46 straipsnio antroji bei trečioji dalys atitinka Konstitucijos 29 straipsnio pirmąją dalį. Įstatymo 45 straipsnyje nustatyti subjektai, kurių pareiškimui esant teismas iškelia bankroto bylą, o jo 46 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse nustatyti veiksmai, kuriuos teismas atlieka gavęs pareiškimą dėl banko bankroto bylos iškėlimo. Konstitucijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta visų asmenų lygybė įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams. Civilinio proceso kodekse yra įtvirtinta šalių procesinė lygybė . Pareiškėjas teigė, kad minėtos Įstatymo normos pagal savo turinį aiškintinos kaip įpareigojančios, todėl gavęs Įstatymo 45 straipsnyje nustatyto subjekto pareiškimą teismas priima procesinį sprendimą ieškinį pateikusio subjekto naudai – iškelia banko bankroto bylą (45 straipsnis), Lietuvos banko teikimu tą pačią dieną skiria administratorių ir nustato jam atlyginimą (46 straipsnio antroji dalis), per 7 dienas priima nutartį iškelti banko bankroto bylą (46 straipsnio trečioji dalis). Todėl, pareiškėjo manymu, minėtos Įstatymo normos gali būti vertintinos kaip pažeidžiančios asmenų lygybės teismui principą.
Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs pateiktus pareiškėjo argumentus konstatavo: Visų asmenų lygybės įstatymui principas – demokratinės visuomenės pagrindas. Konstitucijos nuostata “įstatymui visi asmenys lygūs” reikalauja, kad šalies teisėje būtų įtvirtintos pagrindinės teisės ir pareigos kiekvienam asmeniui lygiai su kitais, be jokių išimčių. Šioje nuostatoje skelbiama formali visų asmenų lygybė. Konstitucinis Teismas 1996 m. vasario 28 d. nutarime konstatavo: “[.] konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Tai taikytina ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims“.
Konstitucijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinto visų asmenų lygybės principo nuostata “teismui visi asmenys lygūs” yra sudedamoji šio principo dalis. Demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija. Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: “Asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.” Tai yra konstitucinis teisminės gynybos prioriteto ir universalumo principas, kurio veiksmingumas tiesiogiai siejasi su konstituciniu principu “teismui visi asmenys lygūs”.
Teismai vykdo teisingumą, t. y. sprendžia teisinius konfliktus, priimdami teisinius sprendimus. Teisingumas vykdomas taikant specialias procesines formas, kurių paskirtis – užtikrinti asmens teises teismo procese, palengvinti nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, priimti teisingą sprendimą. Pagal CPK
1 straipsnio antrąją dalį “bylos dėl ginčų, kylančių iš [.] bankroto teisinių santykių”, nagrinėjamos civilinio proceso įstatymų nustatyta tvarka. Civiliniame procese asmenų lygybės teismui principas pasireiškia kaip šalių procesinio lygiateisiškumo principas. “Šalių procesinės teisės yra lygios” – taip nustatyta CPK 35 straipsnio pirmojoje dalyje. Lygiateisių proceso šalių ginčas, kai kiekviena i bylos šalių teisminio nagrinėjimo metu naudojasi vienodomis galimybėmis, išreiškia civilinio proceso esmę.
Tiek šalys, tiek kiti dalyvaujantys byloje asmenys (tretieji asmenys, jų atstovai ir kiti), pasinaudodami procesinėmis teisėmis, siekia, kad teismas priimtų jų interesus atitinkantį sprendimą. Priklausomai nuo procesinės padėties dalyvaujantys byloje asmenys turi kai kurias tik jiems būdingas procesines teises ir pareigas. Dalyvaujančių byloje asmenų procesinės teisės ir pareigos kiek skirtingai reguliuojamos atskirose civilinio proceso teisenose: ieškininėje, administracinėje, ypatingojoje.
Vertinant ginčijamų Įstatymo normų atitikimą Konstitucijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės teismui principui reikia atsižvelgti į šiuos teisinius klausimo aspektus: bankų bankroto bylų pobūdį, šios kategorijos civilinių bylų nagrinėjimo ypatumus. Bankui tapus nemokiam, t.y. susidarius situacijai, kai jo nuosavo turto yra mažiau negu reikia atsiskaitymams pagal įsipareigojimus, pažeidžiamos indėlininkų, kitų kreditorių turtinės teisės. Kadangi nemokumas iš esmės reiškia banko nuosavybės praradimą, tai paliečiamos ir akcininkų turtinės teisės. Bet esant banko nemokumui kreditorių ir akcininkų interesai bei požiūris į galimus sprendimus gali skirtis. Pagal ginčijamą Įstatymo 45 straipsnį esant Lietuvos banko išvadai apie komercinio banko nemokumą tiek viena, tiek kita suinteresuotoji pusė turi teisę savarankiškai kreiptis į teismą dėl banko bankroto bylos iškėlimo, kad šiuo būdu būtų apgintos jų pažeistos teisės. Lietuvos bankas, kuriam įstatymo yra pavesta užtikrinti patikimą pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą, taip pat turi teisę pateikti teismui pareiškimą dėl banko nemokumo. Pažymėtina, jog bankų veiklą prižiūrinčios valstybės institucijos teisė nedelsiant imtis priemonių nemokaus banko atžvilgiu, kad būtų apginti indėlininkai ir neleista prarasti likusių aktyvų, užsienio valstybių bankroto teisėje iš esmės neginčijama, nes žlugus privačiam bankui yra paliečiama ne tik apibrėžta privati sritis, bet ir valstybės interesai. Asmens teisė kreiptis į teismą yra įgyvendinama CPK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Jeigu asmuo turi subjektinę procesinę teisę kreiptis į teismą ir ją tinkamai įgyvendino, CPK normos nenumato galimybės atsisakyti priimti pareiškimą. Pareiškimo priėmimas teismo žinion, kaip procesinis veiksmas, reiškia civilinės bylos teisme iškėlimą (CPK 5 straipsnis).
Komercinių bankų įstatyme banko bankroto bylos iškėlimas teisme sureguliuotas atsižvelgiant į šios kategorijos civilinių bylų ypatumus. Pagal teisės teoriją esant bendrųjų, t. y. CPK, normų ir specialiųjų, t.y. Komercinių bankų įstatymo, procesinių normų konkurencijai taikomos pastarosios. Ginčijamame Įstatymo 45 straipsnyje yra nustatytos papildomos sąlygos banko bankroto bylai teisme iškelti: 1) pareiškimą turi teisę paduoti tik šiame straipsnyje išvardyti subjektai (akcininkų valia turi būti išreikšta nustatyta tvarka ir forma – visuotinio akcininkų susirinkimo nutarime); 2) turi būti Lietuvos banko išvada apie komercinio banko nemokumą. Šioje Įstatymo normoje išvardytiems subjektams yra nustatytos iš esmės vienodos sąlygos inicijuoti banko bankroto bylos iškėlimą. Šiuo atveju galioja bendroji civilinio proceso taisyklė: esant Įstatyme nurodytoms sąlygoms, byla iškeliama. Banko bankroto bylos teisme iškėlimas pagal atitinkamą subjektinę teisę turinčio asmens pareiškimą reiškia Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą. Įstatymo normos, įtvirtinančios tokią teisę, nepažeidžia visų asmenų lygybės teismui principo. Iškėlus pagal vieno iš Įstatyme nurodytų subjektų pareiškimą banko bankroto bylą, kiti asmenys, turintys teisėtus turtinius interesus, dalyvauja nagrinėjant šią civilinę bylą, t.y. jie dalyvauja teismine tvarka nagrinėjamoje banko bankroto procedūroje. Kiekvienas dalyvaujantis byloje asmuo turi CPK numatytas jo procesinį statusą atitinkančias procesines teises ir pareigas, taip pat teisminei banko bankroto procedūrai būdingas teises, numatytas Įstatyme. Todėl pareiškėjo teiginys, kad banko bankroto bylos iškėlimas – tai “procesinis sprendimas ieškinį pateikusio subjekto naudai”, nėra pagrįstas. Todėl komercinių bankų įstatymo 45 straipsnis ir 46 straipsnio antroji bei trečioji dalys neprieštarauja Konstitucijai.

1996 m. lapkričio 12 d. Konstitucinio Teismo nutarimas. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašė ištirti, ar Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 2 d. įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 8, 19, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo 21(1) straipsniu” 1 straipsnio antrosios dalies, kuria 1991 m. birželio 18 d. įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 8 straipsnis papildytas nauja penktąja dalimi, ir 2 straipsnio, kuriuo pakeista ir papildyta šio įstatymo 19 straipsnio pirmoji dalis, normos ta apimtimi, kuria keičia nuosavybės teisių į gyvenamuosius pastatus atstatymą natūra sąlygas ir tvarką, atitinka Konstituciją. Minimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinta: “Jeigu pilietis pageidauja atstatyti nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą (jo dalį, butą) natūra, o pagal šio straipsnio antrąją dalį šis gyvenamasis namas (jo dalis, butas) negali būti grąžintas natūra, meras (valdyba) ar valstybės institucija apie tai raštu informuoja pilietį ir pasiūlo pasirinkti šio straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodytą išpirkimo būdą. Jeigu pilietis per tris mėnesius nuo pasiūlymo gavimo dienos nepasirenka gyvenamojo namo (jo dalies, buto) išpirkimo būdo, meras (valdyba) ar valstybės institucija priima sprendimą išpirkti gyvenamąjį namą, jo dalį (butą) už pinigus ir vertybinius popierius.” Įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinta: “Šio įstatymo 18 straipsnio pirmojoje, antrojoje ir trečiojoje dalyse nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisės atstatymo (išskyrus dėl nuosavybės teisės atstatymo į žemę ir mišką) per 3 mėnesius nuo dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę, pateikimo dienos.”
Pareiškėjas nurodo, jog ginčijama 8 straipsnio nuostata gyvenamųjų pastatų, kuriuose šiuo metu gyvena
nuomininkai, susigrąžinimą natūra praktiškai padaro neįmanomą, nes Įstatymo nustatyta, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai grąžinami natūra jeigu grąžintinuose namuose, jų dalyse, butuose gyvenantiems nuomininkams yra suteiktos kitos ekvivalentės gyvenamosios patalpos. Tačiau jokia institucija, priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atstatymo, per 3 mėnesius negali aprūpinti nuomininkų gyvenamuoju plotu. Ši nuostata prieštarauja ir ginčijamo Įstatymo 21 straipsniui, kuriame įtvirtinta, kad “gyvenamąją patalpą asmeniui, kuris gyvena grąžinamame savininkui gyvenamajame name (jo dalyje ar bute), suteikia atitinkamo miesto, rajono savivaldybė pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengtą ir įgyvendinamą programą. Kiekvienų metų valstybės biudžete numatomos lėšos tokioms programoms įgyvendinti”. Tokios programos įgyvendinamos per ilgą laiką ir negali būti įgyvendintos per tris mėnesius. Tačiau pagal ginčijamas įstatymo nuostatas savivaldybių merai (valdybos) ar valstybės institucijos privalo priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atstatymo į gyvenamuosius pastatus, neatsižvelgdami į minėtų programų įgyvendinimą. Vadinasi, nuosavybės grąžinimas natūra tampa priklausomas ne nuo objektyvių galimybių (valstybės ekonominio pajėgumo), o nuo subjektyvių veiksnių: kada buvo pateikti dokumentai, įrodantys nuosavybės teisę, kiek konkrečioje savivaldybėje yra likusių laisvų gyvenamųjų patalpų, kurios gali būti pasiūlytos nuomininkams, gyvenantiems grąžintinuose pastatuose, ir pan. Taigi valstybė netenka galimybės įgyvendinti savo pagrindinę prievolę derinti įvairių socialinių grupių (savininkų ir nuomininkų) skirtingus interesus. Svarbiausias savininko interesas yra susigrąžinti nekilnojamąjį turtą natūra, o nuomininko – gauti ir privatizuoti kitas gyvenamąsias patalpas, atitinkančias savininkui grąžinamąsias. Šių interesų suderinimas objektyviai priklauso nuo ekonominių valstybės galimybių. Dėl to yra nemoralu ir neteisiška turto grąžinimo ar kompensacijos skyrimo klausimą išspręsti per tris mėnesius, tuo labiau kad kompensacija išmokama per 10 metų, o biudžetas formuojamas metams, bet ne trims mėnesiams.
Pareiškėjas teigė, kad ši Įstatyme numatyta procedūra prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir taip yra pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumas, nes savininko, norinčio susigražinti nekilnojamąjį turtą, teisių įgyvendinimas priklauso nuo konkrečios savivaldybės ekonominio pajėgumo, nuo to, kiek laisvų gyvenamųjų patalpų tuo metu yra jos žinioje.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad asmenys, kuriems atstatomos nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kai juose gyvena nuomininkai, iki ginčijamų Įstatymo pataisų priėmimo turėjo galimybę juos susigrąžinti natūra ir šių teisių įgyvendinimo neribojo konkretūs terminai. Esant tokioms sąlygoms, dalis buvusių savininkų jau yra susigrąžinę gyvenamuosius namus, jų dalis, butus natūra. Tuo tarpu ginčijamais Įstatymo 8 ir 19 straipsnių papildymais valstybinio valdymo institucijos įpareigojamos per labai trumpą laiką išspręsti nuosavybės teisių atstatymo problemą. Taip faktiškai yra nutraukiamas nuosavybės teisių atstatymo procesas Įstatyme nustatytu pagrindiniu būdu – grąžinant gyvenamąjį namą, jo dalį, butą natūra. Buvę savininkai, kurie dar nesusigrąžino gyvenamųjų namų, jų dalių, butų natūra, esant minėtiems ginčijamiems Įstatymo papildymams iš esmės praranda galimybę atgauti juos. Tai traktuotina kaip Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas.

1996 m. gruodžio 19 d. Konstitucinio Teismo nutarimas. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas prašė ištirti, ar Vyriausybės 1996 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 309 “Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paslaptį sudarančių žinių sąrašo patvirtinimo” ir 1996 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 310 “Dėl pareigų, kurias einantiems asmenims suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, neviršijant įstatymų nustatytų įgaliojimų, sąrašo patvirtinimo ir šias pareigas einančių asmenų supažindinimo su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis bei jų perspėjimo apie atsakomybę už tokių žinių atskleidimą ar praradimą” nuostatos atitinka Konstitucijos 29 straipsnio pirmąją dalį. Minėtais nutarimais Vyriausybė patvirtino pareigų, kurias einantiems asmenims suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis, neviršijant įstatymų nustatytų įgaliojimų, sąrašą, taip pat nustatė šių asmenų supažindinimo su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis bei jų perspėjimo apie atsakomybę už tokių žinių atskleidimą ar praradimą tvarką. Pareiškėjo nuomone, ginčijamais Vyriausybės nutarimais yra pažeidžiamas asmenų lygybės principas, nes su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, byloje gali susipažinti tik bylą nagrinėjantis teisėjas, bet ne Civilinio proceso kodekso 30 straipsnyje išvardyti byloje dalyvaujantys asmenys, todėl ginčijami Vyriausybės nutarimai pažeidžia asmenų lygybės principą, įtvirtintą Civilinio proceso kodekso 31 straipsnyje. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Minėtas universalus teisės principas civiliniame procese pasireiškia šalių procesiniu lygiateisiškumu. Šalių procesinės teisės yra lygios. Vienos šalies teisės atitinka kitos šalies teises, pvz., ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį, atsakovas turi teisę gintis nuo pareikšto ieškinio pateikdamas atsikirtimus į ieškovo reikalavimą arba pareikšdamas priešieškinį ir t.t. Šis principas yra labai svarbus, nes tik lygiateisės ginčo šalys gali lygiais pagrindais tarpusavyje rungtis. Svarbu, kad šalių procesinio lygiateisiškumo principo būtų laikomasi visose proceso stadijose, nes nuo jo įgyvendinimo priklauso ir kitų proceso principų įgyvendinimas.
Procesiniuose santykiuose sąvoka “teismas” vartojama bendriausia prasme, turint omenyje teismą ne vien kaip kolegialų organą, bet ir kaip teisėją. Teismas – ypatingas procesinių teisinių santykių subjektas. Kaip valstybės valdžios institucijai, jam vieninteliam yra pavesta vykdyti teisingumą. Įgyvendindamas šią funkciją, teismas veikia valstybės vardu, jis nepriklauso nuo byloje dalyvaujančių asmenų ir klauso tik įstatymo. Taigi byloje dalyvaujančių asmenų teisinio lygiateisiškumo esmė – asmenų lygybė teismui, bet ne ginčą sprendžiančio teismo (teisėjo) ir byloje dalyvaujančių asmenų lygybė. Kitaip būtų paneigta teismo kaip teisingumą vykdančios institucijos esmė.
Ginčijami Vyriausybės nutarimai nenustato kokių nors privilegijų ar apribojimų, dėl kurių būtų pažeistas procesinis asmenų lygiateisiškumas. Jie nesąlygoja byloje dalyvaujančių asmenų teisių. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus darytina išvada, kad jie neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio pirmajai daliai.

1998 m. rugsėjo 24 d. Konstitucinis Teismas nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 476 straipsnio trečiosios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pažymėjo lygiateisiškumo principo svarbą darbuotojo ir darbdavio santykiuose. Darbo santykių šalys – darbuotojas ir darbdavys – skirtingi pagal teises ir pareigas subjektai. Valstybės pareiga – užtikrinti darbo santykių subjektų bendradarbiavimą socialinės partnerystės pagrindu ir saugoti darbuotojo, kaip šiuose santykiuose ekonominiu bei socialiniu požiūriu paprastai silpnesnės pusės, teises. Konstitucijoje įtvirtinta vertybių sistema sąlygoja tai, kad darbo santykius ir su jais susijusias sritis reguliuojančios teisės normos turi ne vien numatyti darbuotojo apsaugą darbo procese, bet ir užtikrinti visą spektrą dirbančio žmogaus teisių garantijų siekiant išvengti vienos darbo santykių šalies nepagrįsto dominavimo ir kitos šalies priklausomybės. Pažymėtina, kad šie tikslai ir lemia darbo santykių teisinį reguliavimą, kuriam yra būdingi šie principai: darbo sutarties šalių lygybė; papildomų garantijų socialiniu atžvilgiu labiausiai pažeidžiamų piliečių grupėms nustatymas; draudimas vienašališkai keisti sąlygas, dėl kurių šalys susitarė; darbuotojo teisė nutraukti darbo sutartį įstatymų nustatyta tvarka; galimybė darbdaviui nutraukti darbo sutartį tik įstatymų nustatytais pagrindais; darbuotojų lygiateisiškumas nepriklausomai nuo jų lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, požiūrio į religiją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis.
Siekiant užtikrinti pusiausvyrą tarp darbdavio ir darbuotojo, darbo santykiuose darbuotojams nustatomos garantijos, kurių šalys susitarimu negali sumažinti. Tai minimalus darbo užmokestis, atlyginimas už prastovos laiką įstatymo nustatytais atvejais, išeitinės pašalpos, darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva griežtas reglamentavimas ir t.t. Šių įstatymo nustatytų priemonių įgyvendinimas susijęs su tam tikromis darbdavio išlaidomis. Tačiau šios priemonės yra būtinos siekiant apsaugoti darbuotojo socialines reikmes.

1999 m. spalio 21 d. Konstitucinio Teismo nutarimas. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas kasacine tvarka nagrinėjo civilinę bylą, kurioje ieškovas prašė įpareigoti policijos komisariatą išduodamame jam naujame Lietuvos Respublikos piliečio pase vardą ir pavardę rašyti jo gimtąja kalba.
Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas “Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase” neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Pareiškėjas nurodė, kad byloje nagrinėjamas ginčas yra susijęs su lenkų tautybės Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašymo ypatumais. Aukščiausioji Taryba minimu nutarimu nustatė, kad lietuvių ir nelietuvių tautybių Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės pasuose rašomi lietuviškais rašmenimis.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Aukščiausiosios Tarybos nutarimo normos, nustatančios, jog asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis ir pagal tarimą, yra taikomos visiems be išimties piliečiams nepriklausomai nuo jų tautybės ir kitų požymių. Kokiai tautybei priklausyti – tai asmens apsisprendimo reikalas, t. y. niekas, išskyrus patį asmenį, negali spręsti jo priskyrimo kokiai nors tautybei klausimo, todėl negalima nustatyti išskirtinių valstybinės kalbos vartojimo atsižvelgiant į asmens tautybę taisyklių. Asmens tautybė taip pat negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvoje gyvenantys asmenys save priskiria daugiau kaip šimtui tautybių. Jų tautų kalbose vartojami įvairūs rašmenys, dažnai visiškai arba iš dalies nesutampantys su lietuvių kalbos rašmenimis. Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla. Dėl to piliečiams būtų sunkiau įgyvendinti savo teises bei teisėtus interesus ir būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas jų lygybės įstatymui principas.
Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas. Todėl įrašų Lietuvos Respublikos piliečio pase rašymas valstybine kalba nepaneigia įvairioms tautinėms grupėms save priskiriančių piliečių teisės rašyti savo vardus ir pavardes bet kokia kita kalba, jeigu tai nesusiję su įstatyme nustatyta valstybinės kalbos vartojimo sritimi.
Atsižvelgiant į nurodytus motyvus darytina išvada, kad Aukščiausiosios Tarybos nutarimo 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

1999 m. lapkričio 9 d. Konstitucinio Teismo nutarimas. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo narių darbo sąlygų Įstatymo 13 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 59 straipsniui. 13 straipsnio 1 dalyje numatyta: “Seimo nariui kas mėnesį mokamas Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skelbiamo praėjusio mėnesio Lietuvos ūkio vidutinio darbo užmokesčio (VDU) trijų dydžių pagrindinis atlyginimas, o Seimo nariui, kuris paskirtas Ministru Pirmininku ar ministru, – vieno VDU dydžio atlyginimas.” Šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad “Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą”. Pareiškėjas teigė, kad Įstatymo 13 straipsnis prieštarauja ir Seimo narių lygybės principui, įtvirtintam Konstitucijos 59 straipsnyje, kuriame nustatyta: “Pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų.” Taigi visi Seimo nariai už savo darbą turėtų gauti vienodą atlyginimą, o remiantis Įstatymo 13 straipsnio ginčijama nuostata kai kurių Seimo narių atlyginimas yra sumažintas net tris kartus.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad taip seimo narių lygiateisiškumas nėra pažeidžiamas. Minėtoje Konstitucijos 59 straipsnio nuostatoje yra įtvirtintas laisvas Seimo nario mandatas. Laisvo mandato esmė – Tautos atstovo laisvė įgyvendinti pagal Konstituciją ir įstatymus jam suteiktas teises bei pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais, nepripažįstant teisės atšaukti Seimo narį. Tai reiškia, kad negalimas imperatyvus mandatas (Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 26 d. nutarimas). Taigi Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalies paskirtis – įtvirtinti laisvą Seimo nario mandatą kaip vieną iš Seimo narių veiklos savarankiškumo ir lygiateisiškumo garantijų.
Seimo narių lygiateisiškumas kyla iš Konstitucijos straipsnių visumos: 55 straipsnyje įtvirtinta, kad Seimo nariai yra Tautos atstovai; 62 straipsnyje nustatytas vienodas Seimo narių imunitetas; 63 straipsnyje nustatyti tokie patys Seimo narių įgaliojimų nutraukimo pagrindai; 69 straipsnyje įtvirtinta, kad Seimo nariai priimant įstatymus yra lygūs. Seimo narių lygiateisiškumas įtvirtintas ir kituose Konstitucijos straipsniuose.
Viena iš svarbiausių Seimo nario veiklos garantijų yra tai, kad pagal Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalį Seimo nario darbas, taip pat išlaidos, susijusios su jo parlamentine veikla, atlyginamos iš valstybės biudžeto. Tai yra ir viena iš Seimo narių savarankiškumo bei lygiateisiškumo garantijų. Konstitucijoje nėra teisės normų, pagal kurias visiems Seimo nariams neatsižvelgiant į tai, kad Seimo narys gali eiti tam tikras pareigas Seime ar Vyriausybėje, turi būti nustatomas vienodo dydžio atlyginimas. Pagal Konstitucijos 60 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis Seimas turi diskreciją įstatymu nustatyti Seimo nariams, paskirtiems Ministru Pirmininku ar ministru, kitokį atlyginimą už Seimo nario darbą negu kitiems Seimo nariams. Kitokio dydžio atlyginimas gali būti nustatomas ir tiems Seimo nariams, kurie eina Seimo statute nurodytas pareigas Seime.
Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustačius, kad Seimo nariui, paskirtam Ministru Pirmininku ar ministru, kas mėnesį mokamas vieno vidutinio darbo užmokesčio atlyginimas, Seimo nario laisvo mandato principas, įtvirtintas Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje, taip pat Seimo narių lygiateisiškumas nėra pažeidžiami.

2000 m. gegužės 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimas. Pareiškėjas, Vilniaus apygardos teismas ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas prašė ištirti, ar Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalis, 7 straipsnio 2 dalies 3 punktas ir 11 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio pirmajai daliai. Seimas 1997 m. gegužės 22 d. priėmė Operatyvinės veiklos įstatymą, kurio 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta: “Nusikalstamą veiką imituojantis elgesio modelis – sankcionuoti, nusikaltimo požymių turintys veiksmai, kuriais stengiamasi apginti svarbesnius valstybės, visuomenės ar asmens interesus.” To paties Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta: “Jeigu yra šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyti pagrindai ir operatyvinės veiklos subjektai yra gavę šio įstatymo 10 arba 11 straipsniuose numatytą sankciją, jie turi teisę: <.> 3) daryti nusikalstamą veiką imituojantį elgesio modelį.” Įstatymo 11 straipsnyje nustatyta: “Nusikalstamos veikos imitacijos modelį sankcionuoja generalinis prokuroras arba jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas pagal operatyvinės veiklos subjekto motyvuotą teikimą.“
Pareiškėjų nurodė kad, ginčijamos Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, nes operatyvinės veiklos slaptiesiems dalyviams leidžiama nusikalsti ir už tai jie nėra baudžiami, tuo tarpu asmenys, kuriems taikomas modelis, yra traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Asmuo, taikydamas modelį, žino apie savo nebaudžiamumą. Modelio taikymo pagrindu atsiranda informacija apie nusikalstamą veiką darantį asmenį, kuri tampa įrodymu byloje. Taigi Įstatymo atsiranda pagrindas susiformuoti asmens, taikančio modelį, privilegijuotai padėčiai, palyginti su kaltinamojo padėtimi.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad šiomis Konstitucijos nuostatomis yra įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Jo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas). Tai – formalios teisinės lygybės principas. Šis konstitucinis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Asmenų, kurie taiko modelį, teisinė padėtis iš esmės skiriasi nuo asmenų, kuriems taikomas modelis, teisinės padėties.
Nusikalstamos veikos imitavimo modelis – tai teisėti, nors ir nusikaltimo požymių turintys veiksmai, kuriais siekiama apginti svarbesnius asmens, visuomenės ar valstybės interesus. Jei šie veiksmai tinkamai realizuojami, t.y. nedaroma spaudimo asmeniui, kuriam modelis taikomas, asmuo neskatinamas, neprovokuojamas padaryti nusikaltimo, jie yra teisėti, o tai atliekantys slaptieji dalyviai negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Ar nebuvo daroma spaudimo asmeniui, kuriam taikomas modelis, ar nebuvo toks asmuo kurstomas, provokuojamas padaryti nusikaltimą, – baudžiamojoje byloje sprendžia šią bylą nagrinėjantis teismas.
Visai kitokia yra asmenų, kuriems taikomas modelis, padėtis. Jie daro nusikaltimus, suvokia savo veikų pavojingumą ir priešingumą teisei, žino arba turi ir gali žinoti, kad visuomenė ir valstybė netoleruoja ir draudžia tokias veikas, o už jų padarymą yra nustatytos kriminalinės bausmės. Tie asmenys žino, kad jų atžvilgiu gali būti panaudotos įvairios operatyvinės veiklos formos, taigi ir modelis. Be to, asmuo, darantis nusikaltimą, visada gali savo noru atsisakyti jį baigti – tokiu atveju jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus tik tuomet, jeigu jo faktiškai padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo sudėtis (BK 17 straipsnis).
Pažymėtina, kad modelio sankcionavimas – tai ne leidimas nusikalsti. Prokuroras sankcionuoja ne nusikaltimą, bet tik nusikaltimo požymių turinčios veikos imitaciją ir tik siekiant išaiškinti nusikaltimą ir jį padariusį asmenį. Taigi ginčijamos Įstatymo nuostatos nesusijusios su Konstitucijos 29 straipsnyje nustatytu reguliavimu.
Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, kad ginčijamo Įstatymo straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

2003 m. rugsėjo 30 d. Konstitucinis Teismas nutarime konstatavo, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybė profesinėms sąjungoms teiktų tokią paramą arba ją teiktų tokiais būdais, kad būtų pažeistas profesinių sąjungų lygiateisiškumas. Konstitucijos 50 straipsnio 1 dalies nuostata, kad profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai, nubrėžia valstybės ir profesinių sąjungų sąveikos ribas. Kartu yra nubrėžiamos ir profesinėms sąjungoms valstybės teikiamos paramos konstitucinės ribos. Valstybė, nepažeisdama Konstitucijos nuostatų ir atsižvelgdama į tai, kad pagal Konstituciją (50 straipsnio 2 dalį) visos profesinės sąjungos turi lygias teises, laisvų profesinių sąjungų kūrimosi ir veiklos pradiniame etape galėjo materialiai (taip pat finansiškai) paremti besikuriančias ar jau susikūrusias Lietuvos profesines sąjungas (jų susivienijimus), kad jos galėtų pradėti veikti ir savarankiškai vykdyti Konstitucijoje įtvirtintas profesinių sąjungų funkcijas. Ši valstybės parama negali būti nuolatinė. Šiame pradiniame etape profesinėms sąjungoms teikiama valstybės parama sietina ne su profesinių sąjungų, kurios pagal Konstituciją veikia savarankiškai, funkcijų vykdymu, bet su profesinių sąjungų, kaip vieno iš pilietinės visuomenės elementų, susikūrimu ir veiklos pradžia. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybė profesinėms sąjungoms teiktų tokią paramą arba ją teiktų tokiais būdais, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintą profesinių sąjungų veiklos savarankiškumą, padaryti jas priklausomas nuo valstybės ir šitaip suvaržyti profesinių sąjungų galimybes ginti darbuotojų profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus.

III. Išvados

Lygiateisiškumo principas priskiriamas bendriesiems teisės principams, jis yra įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnyje:
„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams – visi asmenys yra lygūs.
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimo ar pažiūrų pagrindu“.
Šis principas yra pamatinis šiuolaikinės demokratinės valstybės ir jos teisės principas apsaugantis asmenis nuo diskriminacijos.
Analizuodamas Konstitucinio teismo nutarimus, nustačiau, kad Konstitucinis teismas nagrinėdamas įstatymų atitikimą Konstitucijai, išaiškino šiuos lygiateisiškumo principo aspektus:

1. Prasidėjus to paties turinio teisiniams santykiams negali būti taikomi nauji reikalavimai, nes būtų pažeistas lygiateisiškumas.
2. Ūkinės veiklos laisvę sudaro sutarčių laisvė, sąžiningos konkurencijos laisvė ir ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas.
3. Asmenų lygiateisiškumas yra pažeidžiamas, kai teisių įgyvendinimas priklauso nuo konkrečios savivaldybės ekonominio pajėgumo.
4. Civiliniame procese lygiateisiškumo principas pasireiškia šalių procesiniu lygiateisiškumu.
5. Darbdavio ir darbuotojų santykiuose turi būti užtikrintas visas spektras dirbančio žmogaus teisių ir garantijų, siekiant išvengti vienos darbo santykių šalies nepagrįsto dominavimo ir kitos šalies priklausomybės.
6. Turi būti užtikrintas darbuotojų lygiateisiškumas nepriklausomai nuo jų lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, požiūrio į religiją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis.
7. Niekas, išskyrus patį asmenį, negali spręsti jo priskyrimo kokiai nors tautybei klausimo, todėl negalima nustatyti išskirtinių valstybinės kalbos vartojimo, atsižvelgiant į tautybę, taisyklių. Asmens tautybė taip pat negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas.
8. Pareigas eidamas Seimo narys vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomas mandato. Laisvas Seimo nario mandatas yra kaip vienas iš jo veiklos savarankiškumo ir lygiateisiškumo garantijų. Seimo narių lygiateisiškumą garantuoja nustatytas vienodas Seimo narių imunitetas, vienodi Seimo narių įgaliojimų nutraukimo pagrindai ir jų lygybė priimant įstatymus, jų išlaidų, susijusių su parlamentine veiklą atlyginimas ir valstybės biudžeto ir vienodo dydžio atlyginimas (išskyrus Ministrą Pirmininką, ministrus, arba tuos Seimo narius, kurie eina Seimo statute nurodytas pareigas Seime).
9. Visų asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Vienodus faktus būtina teisiškai vertinti vienodai ir draudžiama iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai.
10. Negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybė profesinėms sąjungoms teiktų tokią paramą arba ją teiktų tokiais būdais, kad būtų pažeistas profesinių sąjungų lygiateisiškumas. Visos profsąjungos turi lygias teises, laisvų profesinių sąjungų kūrimosi ir veiklos pradiniame etape.

Literatūra

Norminiai aktai:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija, Valstybės žinios, 1992, Nr. 33-1014;
2. 1994 m. birželio 15 d. Konstitucinio teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. sausio 12 d. įstatymo “Dėl įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” pakeitimo” 2 punkto antrosios dalies 4 punkto, kuriuo pakeistas 1991 m. birželio 18 d. įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 8 straipsnio antrosios dalies 2 punktas, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos 1994 m. sausio 11 d. įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” pakeitimo ir papildymo” 2 punkto 4 papunkčio, kuriuo 1991 m. birželio 18 d. įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 8 straipsnio antroji dalis papildyta 4 punktu, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, byla Nr. 11 – 1993/9 – 1994, Valstybės žinios,1994, Nr. 47-889;
3. 1995 m. gruodžio 22 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusįjį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio antrosios dalies 4 punkto ir ketvirtosios dalies normos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios,1995, Nr. 106-2381;
4. 1996 m. balandžio 18 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straipsnio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnio antrosios bei trečiosios dalių atitikimo Lietuvos respublikos Konstitucijai“, byla Nr. 12/95, Valstybės žinios,1996, Nr. 36-915;
5. 1996 m. lapkričio 12 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio penktosios dalies ir 19 straipsnio pirmosios dalies normų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, byla Nr. 8/96, Valstybės žinios,1996, Nr. 112-2558;
6. 1996 m. gruodžio 19 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 5 ir 10 straipsni7 atitikimo Lietuvos respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. kovo 6 d. nutarimų nr. 309 ir nr. 310 atitikimo Lietuvos respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso normoms“, Valstybės žinios,1996, Nr. 126-2962;
7. 1998 m. rugsėjo 24 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 476 straipsnio trečiosios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios,1998, Nr. 85-2382;
8. 1998 m. spalio 27 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1, 4, 9 ir 11 dalių, 8 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 2 punkto ir 20 straipsnio 1, 2, 3 bei 4 dalių atitikimo Lietuvos respublikos Konstitucijai“, byla Nr. 15/97, Valstybės žinios,1998, Nr. 95-2642;
9. 1999 m. spalio 21 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo “Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase” atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, byla Nr. 14/98, Valstybės žinios,1999, Nr. 90-2662;
10. 1999 m. lapkričio 9 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo narių darbo sąlygų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios,1999, Nr. 96-2769;
11. 2000 m. gegužės 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1981 straipsnio 1 bei 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, byla Nr. 12/99 – 27/99 – 29/99 – 1/2000 – 2/2000, Valstybės žinios,2000, Nr. 39-1105
12. 2003 m. rugsėjo 30 d. Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl teisės aktų, kuriais buvo sprendžiami iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusių valstybinių profesinių sąjungų valdyto turto klausimai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, byla Nr. 40/01, Valstybės žinios,2003, Nr. 100
13. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 1950 m., Valstybės Žinios, 1995.05.16, Nr.: 40, Publ. Nr.: 987;

Specialioji literatūra:

14. Bernatonis J., Dapšys A., Foigt D., Sinkevičius V., Švedas G., Taminskas A. Žmogaus teisės ir laisvės. Lietuvos Respublikos įstatymų ir 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos suderinamumo problemos, Vilnius: Lietuvos respublikos Seimo leidykla, 1995 m.
15. Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E., Maksimaitis M., Mesonis G., Normantas A., Pumputis A., Vaitiekienė E., Vidrinskaitė S., Žilys J. Lietuvos Konstitucinė teisė, Vilnius: Lietuvos Teisės Universitetas, 2002 m.
16. Kūris E., Konstituciniai principai ir konstitucijos tekstas, Jurisprudencija. Mokslo darbai 23(15) tomas, Vilnius: Lietuvos Teisės Universitetas, 2001 m.
17. Kūris E., Konstituciniai principai ir konstitucijos tekstas(2), Jurisprudencija. Mokslo darbai 24(16) tomas, Vilnius: Lietuvos Teisės Universitetas, 2002 m.
18. Kelsen H., Grynoji teisės teorija, Vilnius: Eugrimas, 2002 m.
19. Mikelėnas V., Vileita A., Taminskas A., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras: Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos, Vilnius: Justitia, 2001 m.
20. Prapiestis J., Namų advokatas, Vilnius: Vilspa, Vilniaus Universitetas teisės fakultetas, 2002 m.
21. Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius, 1985 m.
22. Vaišvila A., Teisės teorija: vadovėlis, Vilnius: Justitia, 2002 m.

Leave a Comment