investicijų į vertybinius popierius valdymas

TURINYS
ĮVADAS 3
1. INVESTICIJŲ Į VP ANALIZĖ 4
2. INVESTICIJŲ Į AKCIJAS ANALIZĖ 4
2. 1 Akcijų rūšys 4
2.2 Investavimo į paprastąsias akcijas privalumai ir trūkumai 5
2.3 Investavimo į paprastąsias akcijas tikslai 5
2.4 Investavimo į paprastąsias akcijas strategijos 6
2.5 Investavimas į privilegijuotąsias akcijas 7
2.6 Investavimo į privilegijuotąsias akcijas strategijos 8
2.7 Akcijų vertės nustatymas 9
3. INVESTICIJŲ Į OBLIGACIJAS ANALIZĖ 10
3.1 Obligacijų rūšys 11
3.2 Obligacijų vertės nustatymas 11
3.3 Investuotojų į obligacijas rūšys 13
3.4 Investavimo į obligacijas strategijos 14
4. INVESTAVIMAS Į VYRIAUSYBĖS VERTYBINIUS POPIERIUS 15
5. INVESTICIJŲ Į PASIRINKIMO SANDORIUS (OPCIONUS) ANALIZĖ 16
5.1 Pasirinkimo sandorių (opcionų) rūšys 17
5.1.1 Pasirašymo teisės 17
5.1.2 Varantas 18
5.1.3 Pirkimo ir pardavimo sandoriai 20
5.2 Investavimo į pasirinkimo sandorius (opcionus) strategijos 21
6. INVESTICIJŲ Į IŠANKSTINIUS (FORWARD) IR ATEITIES (FUTURES) SANDORIUS ANALIZĖ 23
6.1 Investavimo į prekinius ateities sandorius strategijos 27
7. INVESTICIJŲ Į VEKSELIUS ANALIZĖ 27
7.1 Vekselių požymiai 28
7.2 Vekselių rūšys ir vertės nustatymas 28
7.3 Vekselių privalumai 29
7.4 Vekseliai Lietuvoje 30
8. INVESTICIJŲ Į ČEKIUS ANALIZĖ 30
8.1 Banko čekiai 30
8.2 Kelionės čekiai 30
IŠVADOS 32
LITERATŪRA 33ĮVADAS
Terimas “investicijos” kilęs iš lotyniško žodžio “iinvest”, reiškiančio “įdėti”. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tikslu paskesnio jo padidėjimo. Tuo pačiu kapitalo prieaugio turi pakakti tam, kad kad investitoriui būtų kompensuota tai, kad jis šiuo periodu atsisako naudoti turimas lėšas, jis turi būti apdovanotas už riziką ir jam turi būti atlyginti būsimi infliacijos nuostoliai.
Investicijos patenka į įvairias verslo ir socialines sferas įvairiomis formomis. Kad būtų galima analizuoti, planuoti bei apskaityti investicijas, jos yra klasifikuojamos pagal atskirus požymius.
Pagal investicijų objektus investijos būna:
• daiktinės investicijos – tai lėšų įdėjimas įrengimais, prekių attsargomis bei žaliavomis.
• nematerialios investicijos dažnai literatūroje charakterizuojamos kaip inovacinės investicijos. Į šias investicijas patenka mokslo bei technikos pažangos investicijos, žmogiškasis kapitalas, socialinės investicijos, netiesioginė reklama.
• finasinės investicijos – tai investicijos į įvairius finasinius instrumentus, iš kurių didžiausią dalį sudaro investicijos į vertybinius popierius
Mano da

arbo objektas – investicijos į vertybinius popierius.
Mano darbo tikslas – ištirti investicijas į vertybinius popierius.
Darbo uždaviniai:
1. nustatyti į kokius vertybinius popierius investuojama;
2. nustati investicijų į vertybinius popierius vertę;
3.išsiaiškinti kokias strategijas taiko investuotojai investuodami į vertybinius popierius;
4. išsiaiškinti į kokius vertybinius popierius daugiausiai investuojama Lietuvoje.
Kursinio darbo atlikimo etapai yra tokie:
1. Surinkti medžiagą (literatūrą, straipsnius), kurioje būtų aptariamos investicijos į vertybinius popierius;
2. Susidaryti darbo planą, išskiriant svarbiausias dalis;
3. Laikantis plano parašyti teorinę dalį apie investicijas į vertybinius popierius.1. INVESTICIJŲ Į VP ANALIZĖ
Bet kuriai ekonomikai būtinos investicijos, piniginiai ištekliai iš tų, kurie turi jų perteklių patenka tiems, kuriems jų reikia. Šios operacijos vyksta finansinėse rinkose. Vertybinių popierių rinkoje vyksta vertybinių popierių emisija bei jų pirkimas ir pardavimas. Ši rinka nėra centralizuotai valdoma ir Vyriausybės vaidmuo čia yra ribotas. Vertybinių popierių rinka apima santykius atsirandančius išleidžiant specialius dokumentus, kurie turi veertę ir gali būti parduodami, perkami ir išperkami.
Vertybiniai popieriai yra Vyriausybės juridiniais aktais patvirtinti dokumentai, suteikiantys jų savininkams tam tikras turtines teises ir teisę gauti vienkartines arba daugkartines pajamas. Dažniausiai investicijoms naudojami tokie vertybiniai popieriai:
 Akcijos;
 Obligacijos;
 Vyriausybės vertybiniai popieriai;
 Pasirinkimo sandoriai (opcionai);
 Ateities kontraktai;
 Vekseliai
 Čekiai.2. INVESTICIJŲ Į AKCIJAS ANALIZĖ
Akcijos yra vertybiniai popieriai, suteikiantys jos turėtojui savininko teises ir teisę gauti dividendus, kurių dydis priklauso nuo įmonės gauto pelno bei įmonės tikslų. Įmonė, išleidžianti akcijas ir siekianti gauti papildomai lėšų, turi dirbti pelningai ir mokėti dividendus, nes nu
uo jų dydžio priklauso akcijos patrauklumas ir jos rinkos kaina. Dividendas akcinės bendrovės pelno dalis paskirstoma akcininkams.2. 1 Akcijų rūšys
Visos akcijos yra skirstomos į rūšis.
Pagal disponavimo būdą akcijos gali būti vardinės. Vardinėje akcijoje turi būti nurodytas jos savininkas.
Pagal suteikiamas teises akcijos gali būti paprastosios ir privilegijuotosios. Pagrindinę akcijų dalį sudaro paprastosios akcijos.
Galima išskirti dar vieną akcijų rūšį – tai darbuotojų akcijos. Darbuotojų akcijos – bendrovės darbuotojams lengvatinėmis sąlygomis parduotos ar kitaip perduotos akcijos. Specifinė akcijų rūšis –žemės ūkio produkcijos gamintojų akcijos. Tai Vyriausybės nustatyta tvarka lengvatinėmis sąlygomis parduotos akcijos, kurias įsigijo žemės ūkio produkcijos gamintojai, jų kooperatinės bendrovės. Šios akcijos yra paprastos vardinės akcijos. Jų savininkai turi teisę jas parduoti ar kitaip perleisti tik žemės ūkio produkcijos gamintojams ir jų kooperatyvams Vyriausybės nustatyta tvarka.2.2 Investavimo į paprastąsias akcijas privalumai ir trūkumai
Patraukli paprastųjų akcijų savybė ta, kad jos suteikia savininkui į įmonės pelno dalį. Tačiau paprastųjų akcijų savininkai neturi jokių garantijų tą pelną gauti. Sunkiausias uždavinys rasti akcijas, garantuojančias tokį pelną, kokio tikisi investuotojas. Viena svarbiausių akcijų populiarumo visame pasaulyje priežasčių yra ta, kad jos suteikia investuotojui galimybę pritaikyti savo investicines programas konkretiems poreikiams ir prioritetams. Investuotojai įsigyja akcijų ilgam laikui ne tik kaip dividendų, bet ir kaip stabilaus kapitalo prieaugio gavimo priemonę. Akcijos ri
inkos kaina paprastai atspindi įmonės pelningumo potencialą,todėl klestint įmonei – klesti ir investuotojai. Įmonės pelno padidėjimas savo ruožtu veikia akcijų kainos augimą (kapitalo prieaugį) ir yra svarbi pelno iš akcijų dalis.
Dar viena akcijų populiarumo priežastis – aukštas jų likvidumo lygis. Paprastąsias akcijas lengva pirkti ir parduoti, o operacijų su jomis vykdymo išlaidos (transakcinės išlaidos) – mažos. Be to, informacija apie jų kainas ir rinkos būklę lengvai prieinama.
Kitas privalumas tas, kad vienos akcijos kaina gana žema, todėl pirkti gali ir individualūs investuotojai.
Tačiau esama ir kai kurių investavimo į paprastąsias akcijas trūkumų. Visų pirma, rizikingas jų pobūdis. Akcijos susijusios su daugeliu įvairių rizikos rūšių – veiklos ir finansine rizika, infliacine rizika, rinkos rizika – ir kiekviena iš šių rizikos rūšių gali neigiamai paveikti įmonės pelną ir dividendus, akcijų kainos kitimą ir, žinoma, investuotojo gaunamą pelno normą. Kadangi įmonės pelnas ir akcijų pelningumas gali gana smarkiai svyruoti, sunku jas įvertinti ir atsirinkti turinčias geriausias perspektyvas. Akcijų atrankos procesas labai sudėtingas, kadangi glaudžiai susijęs su laukiamos akcijų kainos dinamikos nustatymu ateityje. Kitas trūkumas – einamojo pelno nestabilumas. Keletas investicinių instrumentų rūšių (pvz., obligacijos) užtikrina ne tik žymiai aukštesnį einamąjį pelną, bet ir didesnes šio pelno gavimo garantijas.
Paprastųjų akcijų savininkai turi teisę gauti naujų akcijų, kai jos išleidžiamos iš bendrovės nepaskirstytojo pelno di
idinant įstatinį kapitalą. Privilegijuotų akcijų nominali vertė negali būti didesnė kaip trečdalis bendrovės įstatinio kapitalo.2.3 Investavimo į paprastąsias akcijas tikslai
Investuotojai paprastąsias akcijas naudoja:
1. Kaip investuoto kapitalo vertės “saugyklas”;
2. Kapitalui kaupti;
3. Kaip einamųjų pajamų šaltinį.
1. Investuoto kapitalo vertės palaikymas svarbus visiems investuotojams, tačiau kai kuriems jų tai svarbiausias uždavinys, dėl to jie į pirmą vietą iškelia pagrindinės investuoto kapitalo sumos saugumą. Tokie investuotojai orientuoti į investicijų kokybę ir linksta į pirmos rūšies akcijas bei kitas nespekuliacines akcijų grupes.
2. Tuo tarpu kapitalo kaupimas paprastai yra svarbiausias tikslas asmenų, linkusių į ilgalaikį investavimą. Jie panaudoja kapitalo prieaugį ir (arba) dividendus savo gerovei kelti: investuoja į augimo akcijas, pelningas akcijas.
3. Dalis investuotojų akcijomis naudojasi kaip einamųjų pajamų šaltiniu, jiems svarus būtent patikimas dividendų srautas. Tokio tipo investuotojams priimtina investavimo priemonė – aukšto pelningumo patikimos akcijos.2.4 Investavimo į paprastąsias akcijas strategijos
Investuotojai, siekdami vieno ar daugiau iš išvardytų tikslų, gali pasirinkti skirtingas investavimo strategijas:
1. Ilgalaikio disponavimo strategiją. Tai viena iš pagrindinių, bet konservatyvesnių. Jos tikslas yra investuoti lėšas į patikimas akcijas ir disponuoti jomis ilgą laikotarpį. Šiuo atveju atrenkamos aukštos kokybės akcijos su patraukliomis einamosiomis pajamomis ir (arba) kapitalo prieaugiu ir jomis disponuoja ilgą laikotarpį (dažnai 15 – 20 metų), kol pakinta investicinis klimatas arba įvyksta staigūs įmonės veiklos rezultatų pokyčiai. Tokie investuotojai ne tik reguliariai praturtina savo investicinius portfelius papildomais aktyvais, bet ir didžioji jų pajamų dalis, gaunamų metinių dividendų pavidalu, sugrįžta į reinvestuojamas akcijas. Tokie investuotojai dažnai dalyvauja įmonės dividendų reinvestavimo programose.
2. Aukštų einamųjų pajamų gavimo strategija. Investuotojai, norėdami gauti aukštas einamąsias pajamas, dažnai pasirenka paprastąsias akcijas, kurios laikomos viena iš priemonių tokio tipo tikslams pasiekti ne tik dėl einamųjų dividendų, bet ir dėl to,kad dividendai yra nuolat augantys. Pagrindinės kapitalo sumos saugumas ir pajamų stabilumas, bet kuriam investuotojui labai svarbus, tuo tarpu kapitalo prieaugis tampa ne toks reikšmingas. Dėl aukšto einamojo pelningumo pelningų akcijų gausos daugelis investuotojų pasirenka šią strategiją, kad gautų aukštą ir santykinai patikimą einamąjį pelną.
3. Investicijų kokybės ilgalaikio augimo strategija. Tai mažiau konservatyvi,negu abi anksčiau minėtos ta prasme, kad ji orientuota į kapitalo prieaugį kaip į pagrindinį pelno šaltinį. Remiantis šia strategija, sudaroma daug sandorių, nors daugelis jų – su akcijomis augančių kompanijų, pasižyminčių patraukliomis augimo perspektyvomis ir todėl siūlančiomis žymaus vertės padidėjimo galimybę. Tačiau tai nereiškia, kad dividendai ignoruojami, kadangi yra nemaža augimo akcijų, kurių savininkams dividendai išmokami. Augimu suinteresuoti investuotojai dividendus vertina kaip papildomą pelno šaltinį. Tačiau ši strategija vis dėlto orientuota į kapitalo prieaugį kaip pagrindinę aukštesnio pelno gavimo priemonę. Šis požiūris lemia ir aukštesnį rizikos lygį, o dėl to tampa aktualus investicinio portfelio diversifikavimas.
4. Agresyvi strategija taip pat grindžiama gan aukštos kokybės akcijų panaudojimo principu tik tikslas orientuojamas į akcijų su patraukliomis pelno normomis nustatymą, vykdomą, pasitelkus gerai valdomą investicinį portfelį. Kitaip tariant, ši investicinė strategija numato energingus investuotojo veiksmus perkant ir parduodant įvairias akcijas, o tai leidžia pasiekti aukštą pelningumą tiek einamųjų pajamų, tiek kapitalo prieaugio pagrindu.
Pagrindiniai investiciniai instrumentai šiuo atveju yra pirmos rūšies akcijos, pajamų akcijos ir ciklinės akcinės. Pelningos ciklinės ir augimo akcijos bus pagrindiniai instrumentai akcijų kainos augimo periodais, o stabilios akcijos ir trumpalaikiai skolos instrumentai bus pasirinkti akcijų kainos kritimo metu. Šis požiūris panašus į investicijų kokybės ilgalaikio augimo, tačiau jis apima esminį operacijų intensyvumo ir dažnio spartėjimą bei paprastai investicinio horizonto susiaurėjimą. Pavyzdžiui, vietoj laukiamo akcijų kainos padidėjimo per 2 – 3 metus agresyvus investuotojas gaus analogišką pelno dydį per 6 – 12 mėnesių. Šios strategijos pagrindiniai elementai yra sandorių su vertybiniais popieriais sudarymo dažnis ir investuoto kapitalo apyvartos paspartinimas. Jai būdinga nemaža rizika.
5. Spekuliacinė strategija yra mažiausiai konservatyvus variantas, jos vienintelis uždavinys – gauti kapitalo prieaugį ir jeigu tai įvyksta per 2 savaites – tikslas pasiektas. Nors investuotojai, pasirenkantys šią strategiją, didžiausią dėmesį skiria spekuliacinėms paprastosioms akcijoms, jie investuoja ir į kitų grupių akcijas, jeigu iš jų tikisi patrauklaus trumpalaikio turto prieaugio. Daugelis tokio tipo investuotojų mano, kad informacija apie konkrečią pramonės šaką ir k.ompaniją šiuo atveju mažiau svarbios negu rinkos psichologijos ar rinkos bendros būklės žinojimas.
Šios strategijos pagrindinis tikslas kuo greičiau atsikratyti akcijomis, gavus pelną iš didelio kapitalo prieaugio.2.5 Investavimas į privilegijuotąsias akcijas
Privilegijuotosios akcijos – tai akcijos, keliančios ankstesnius reikalavimus į pelną ir kompanijos turtą, palyginti su paprastosiomis akcijomis. Privilegijuotosios akcijos pasižymi ir paprastųjų akcijų, ir įmonių obligacijų savybėmis. Šių akcijų savininkams, kaip ir paprastųjų akcijų mokami dividendai, kurie gali būti neišmokėti, jeigu pelnas nepasieks tam tikro lygio. Be to, tai yra nuosavybės vertybiniai popieriai. Į obligacijas šios akcijos panašios tuo, kad jos garantuoja akcininkams ankstesnius reikalavimus į pelną ir turtą, o einamųjų pajamų dydis paprastai yra fiksuotas. Be to, privilegijuotos akcijos, kaip ir obligacijos, gali turėti išankstinio išpirkimo sąlygą, išpirkimo fondo formavimo sąlygą. Dividendų dydis ir kitos privilegijuotų teisės nustatomos iš anksto, prieš jas parduodant, ir turi būti numatytos bendrovės įstatuose. Privilegijuotų akcijų dividendų dydis nustatomas procentais, skaičiuojant nuo akcijos nominalios vertės. Maksimalus privilegijuotų akcijų dividendų dydis yra ribojamas. Lietuvoje privilegijuotų akcijų dividendai negali viršyti didesnio iš šių dydžių:
1. Praėjusį kalendorinį ketvirtį aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinio vidurkio;
2. Trigubo dydžio arba paprastųjų akcijų dvigubo dividendo, buvusių visuotinio akcininkų susirinkimo, priėmusio bendrovės įstatus ar jų pataisas, kuriose nustatytos šių privilegijuotų akcijų turtinės ir neturtinės teisės, dieną.
Jeigu įstatinis kapitalas padidinamas iš akcijų priedų, tai paprastai ir privilegijuotų akcininkų savininkai turi lygias teises gauti naujų akcijų. Akcinės bendrovės įstatuose gali būti nustatoma, kad privilegijuotų akcijų savininkai neturi balsavimo teisės.2.6 Investavimo į privilegijuotąsias akcijas strategijos
Yra keletas investavimo į privilegijuotas akcijas strategijų, kurių kiekviena padeda siekti tam tikrų tikslų ir užtikrina skirtingą pelningumą bei susijusi su skirtingo lygio rizika:
Aukštų einamųjų pajamų gavimas;
Spekuliavimas rinkos palūkanų normos pokyčiais;
Spekuliavimas privilegijuotų akcijų reitingo pokyčiais.
Populiariausia investavimo į privilegijuotąsias akcijas strategija, kurios tikslas – gauti aukštas einamąsias pajamas. Pasirinkę šią strategiją, investuotojai ieško patrauklios pelno normos privilegijuotų akcijų, kartu atsižvelgdami į tokias šių akcijų charakteristikas kaip kokybė ir patikimumas, kaupiamasis dividendų pobūdis, išankstinio išpirkimo sąlyga. Šioje strategijoje itin svarbūs parametrai – gaunamų pajamų dydžio apibrėžtumas arba žemas rizikos lygis, kadangi pelno norma yra stimulas investuoti tik tada, jei dividendai iš tiesų išmokami. Visgi privilegijuotų akcijų pelningumas paprastai mažesnis nei įmonių obligacijų pelningumas.
Dalis investuotojų atlieka operacijas su privilegijuotosiomis akcijomis orientuodamiesi į rinkos pelno normas ir pasirenka spekuliacinę poziciją. Tokios strategijos tikslas – gauti pelno kapitalo prieaugio forma. Ši strategija susijusi su gana aukštu rizikos lygiu. Kadangi privilegijuotosios akcijos priklauso fiksuotų pajamų vertybinių popierių grupei, šių akcijų, turinčių reitingo kategorijas, rinkos kainos tendencijos glaudžiai susijusios su rinkos pelno normos pokyčiais. Rinkos pelno normai sumažėjus, investuotojai gaus patrauklias pajamas iš privilegijuotų akcijų kapitalo prieaugio. Pastaraisiais metais tapo akivaizdu, kad spekuliavimo privilegijuotosiomis akcijomis, grįsto rinkos pelno normos pokyčiais, strategijos analogiškos toms, kurias naudoja investuotojai, vykdantys operacijas su įmonės obligacijomis. Daugelis principų, taikomų investicijoms į obligacijas, naudojami ir investuojant į privilegijuotąsias akcijas. Patrauklių privilegijuotųjų akcijų atrankos procesas kur kas paprastesnis negu obligacijų, kadangi nei išpirkimo terminas, nei dividendų dydis neturi tiesioginės įtakos šių akcijų kainos stabilumui ir svyravimų amplitudei. Pavyzdžiui, kintant rinkos pelno normai, privilegijuotų akcijų, kurių dividendai 2 Lt/akcijai, kainos svyravimo amplitudė (procentinė išraiška) bus tokia pati kaip ir privilegijuotųjų akcijų, kurių dividendai – 8 Lt/akcijai.
Spekuliavimas privilegijuotų akcijų patikimumo lygio pokyčiais gali būti gan pelningas, bet ši strategija naudojama nedažnai. Pagrindinis principas yra tas, kad reikia rasti privilegijuotąsias akcijas, kurioms dividendai neišmokami, todėl jie deponuojami ir to pasėkoje krenta šių akcijų reitingas. Tokių privilegijuotų akcijų kaina, žinoma krenta. Svarbus uždavinys investuotojams – rasti tokias privilegijuotąsias akcijas, kurių perspektyvos dėl kurių priežasčių susijusios su žymiais reitingo pokyčiais. Todėl būtina atlikti išsamią emitento fundamentaliąją analizę, taip pat sugebėti numatyti reitingo pokyčius anksčiau, nei bus akivaizdūs kitiems investuotojams. Ši strategija susijusi ir su aukštu rizikos lygiu.2.7 Akcijų vertės nustatymas
Investuotojai dažniausiai akcijas įsigyja tam, kad investuotas turtas uždirbtų pajamas arba, kad gautų perkamų ir parduodamų akcijų kainų skirtumo pajamas. Akcijų įsigijimo efektyvumą (Ea) gali išreikšti tokia priklausomybė:

čia: K1 ir K0 – akcijų pirkimo ir pardavimo kaina;
D – dividendai.
Aišku, kad dividendai mokami iš pelno ir jų dydis priklauso nuo įmonės veiklos pelningumo bei dividendų politikos, t. y. nuo akcininkų susirinkime priimto kontrolinio akcijų paketo savininkų sprendimo – kokią grynojo pelno dalį skirti dividendams ir kokią jo dalį kapitalizuoti. Akcijai skirta pelno dalis visada domina jų savininkus ir būsimuosius pirkėjus. Apskritai, akcijų pajamingumas yra suprantamas kaip pajamų ir akcijų vertės santykis. Analitikai pripažįsta, kad sunkiausia nustatyti akcijų vertę, nes reikia įvertinti akcijų savininko riziką, jo turimą teisę pretenduoti į įmonės turtą bei pelną dabar ir ateityje. Akcininko teisės bus tenkinamos tik tuomet, kai bus patenkintos visų kitų asmenų pretenzijos. Be kita ko, nustatant akcijų pajamingumą, reikia operuoti nuolat kintančiais dydžiais, kurie vertinami pakankamai subjektyviai, o dėl šios priežasties ir vertinimai yra subjektyvūs. Visada kiekvienas akcininkas turi tikėtis ne tik pajamų, bet ir nuostolio.
Sėkmingai dirbančios įmonės akcininkas gali tikėtis:
Pinigų už priskaičiuotus dividendus;
Akcijų nominalios vertės padidinimo;
Papildomo akcijų skaičiaus.
Praktikoje kartais vietoje akcijai skirtų dividendų vertinamas grynų pinigų srautas. Pajamas, tenkančias vienai akcijai, galima apskaičiuoti taip:

čia: – pajamos tenkančios vienai akcijai;

D – dividendai per visą akcijų turėjimo laikotarpį;

– akcijos kursas.
Žinant pajamas už akciją bei akcijos kursą galima apskaičiuoti, kiek investitoriai sutinka mokėti už pelno, tenkančio vienai akcijai, litą. Sakykime akcijos kursas yra 150 litų, =30 litų, tai už pelno, skirto vienai akcijai, litą investitoriai mokėtų 5 litus.
Žinant, kad dividendai, tenkantys vienai akcijai, yra 25 litų, o investuotojai reikalauja 1 proc. pajamų normos nuo akcijos, kurios nominali vertė 185 litai, realioji akcijos vertė bus:

Aišku, kad skaičiavimai yra apytikriai, nes prognozinis pelnas dar nėra faktinė akcininko nauda. Ypač Lietuvoje sunku įvertinti rinkos riziką, o dėl to ir prognozuoti pelną.
Investuotojai, periodiškai investuojantys tokią pačią sumą į vertybinius popierius, skaičiuoja vidutines išlaidas pagal Averaging metodą. Tuomet vidutinę akcijų kainą apskaičiuosime:
Vidutinė akcijos kaina = (Akcijų pirkimo periodinė suma*Periodų skaičius)/Akcijų skaičius
Tarkime, kad per 6 mėnesius investuotojas akcijoms pirkti skirdavo po 3000 litų ir įsigijo 40 akcijų. Reiškia, vidutinė vienos akcijos kaina yra 450 litų ((3000*6)/40 =450)3. INVESTICIJŲ Į OBLIGACIJAS ANALIZĖ
Akcinės bendrovės kapitalo gali pritraukti ne tik išleisdamos akcijų, bet ir besiskolindamos – išleisdamos tam tikros nominalios vertės obligacijas. Akcinės bendrovės arba Vyriausybė, išleidusios obligacijas, įsipareigoja periodiškai mokėti palūkanas, o terminui pasibaigus grąžinti pirminę skolos sumą.
Obligacijos – tai tam tikros rūšies skolos pažymėjimai, atspindintys jų leidėjų įsiskolinimą obligacijų turėtojams. Pavyzdžiui, kompanija, norėdama padidinti kapitalą 50 mln. litų, gali tai padaryti išleidusi ir pardavusi obligacijas. Obligacija – tai terminuotas vertybinis popierius, suteikiantis jos savininkui teisę gauti popieriuje pažymėtą sumą, o iki jos gavimo – reguliarias kasmetines palūkanas. Obligacijos paprastai platinamos laisvanoriškais pagrindais.
Lietuvoje skolos vertybinius popierius periodiškai leidžia Vyriausybė pagal specialius Vyriausybės nutarimus, bendrovės iki šiol mažai naudojasi šiuo finansiniu instrumentu, nors Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme ir yra numatyta tokia galimybė. Vadinasi, neišnaudojama galimybė papildomai pritraukti įmonės veiklai reikalingus laisvus finansinius išteklius. Konkrečios įmonės išleistos obligacijos dažniausiai platinamos tarp įmonės darbuotojų. Uždarosioms akcinėms bendrovėms draudžiama išleisti obligacijas.3.1 Obligacijų rūšys
Obligacijos gali būti vardinės, procentinės ir beprocentinės (tikslinės), neribotai platinamos tik tam tikrame rate.
Vardinėse obligacijose nurodomas konkretus savininkas. Jas leidžia įmonės. Procentinėmis obligacijomis laikomos tokios, kurios suteikia teisę jų savininkui gauti kasmetines palūkanas. Palūkanos gali būti paskaičiuotos kasmet arba priskaičiuojamos tik apmokant obligacijos nominalią vertę. Pagal beprocentines (tikslines) obligacijas palūkanos neskaičiuojamos, tačiau jos savininkui suteikiama teisė įsigyti tam tikrų prekių ar paslaugų, kas turi būti numatyta išleidžiant tokias obligacijas.
Lietuvoje cirkuliuoja tik Vyriausybės išleistos obligacijos.3.2 Obligacijų vertės nustatymas
Tiek valstybės, tiek ir konkrečių įmonių obligacijos išperkamos organizuojant jų išpirkimo tiražus
Obligacijos yra labai svarbus finansinių investicijų objektas. Nuo jų emisijos iki išpirkimo jos perkamos ir parduodamos pagal rinkos kainas. Obligacijų kaina emisijos momentu, skirtingai nei kitų vertybinių popierių, gali būti žemiau nominalo (discound bond), lygi nominalui (at par) ir aukščiau nominalo (premium bond). Obligacijos kaina nustatoma pagal vienos obligacijos kursą (quote), kadangi dažniausiai jos išleidžiamos įvairių nominalų. Obligacijos kursas – tai rinkos kaina padalinta į 100 piniginio nominalo vienetų:

PK =P/N*100,
čia: PK – obligacijos kursas;

P – rinkos kaina;

N – obligacijos nominali vertė.
Sakykime, jei 2500 litų nominalo obligacija bus parduodama už 1500, tai jos kursas bus 60. Rinkos kaina ir kursas priklauso nuo obligacijos pelningumo, palūkanų normos ir nuo rizikos laipsnio. Kaip ir kitų vertybinių popierių, taip ir obligacijos pelną sudaro trys elementai:
1) periodiškai išmokamų palūkanų;
2) obligacijos kainos pasikeitimo, priartinant ją prie išpirkimo kainos. Jeigu obligacija buvo nupirkta pagal diskontą, tai kainos pasikeitimas bus teigiamas (capital gains), jei nupirktas su premija – neigiamas (capital losses), o jeigu pagal nominalią vertę (nominalą), tai kainos pasikeitimo nebūna.
3) pelnas, gautas beinvestavus kuponų įplaukas. Pastarąjį elementą reikia vertinti ilgalaikėse operacijose. Pajamos, gaunamos iš obligacijų, dažnai būna mažesnės negu gaunamos iš kitų vertybinių popierių, tačiau mažiau priklauso nuo konjunktūros. Jos pasižymi didesniu patikimumu.
Obligacijos pajamų norma dažniausiai skaičiuojama taip:
PN=NPN/PK*100,
čia: PN – obligacijos pajamų norma;

NPN – nominali palūkanų norma;

PK – obligacijos kursas.
Nominali palūkanų norma yra nustatoma atliekant obligacijų emisiją ir nesikeičia per visą paskolos laikotarpį, išskyrus obligacijas su kintama palūkanų norma. Kai žinome, kad nominali palūkanų norma 3 proc., o obligacijos kursas biržoje 60 proc. (ankstesnis pavyzdys), tai
PN =3/60*100=5
Tiek analitikai tiek ir obligacijų pirkėjai dažnai nevienodai supranta obligacijų pajamingumą, kai jų kaina skiriasi nuo nominalo. Obligacijų pajamingumas, kuris skelbiamas lentelėse, būna apskaičiuotas taikant diskonto daugiklį.
Kreditorius visada domina obligacijų pajamingumas jų išpirkimo metu. Dauguma obligacijų yra išperkamos nominalia verte. Kai asmuo (įmonė, ūkininkas ar kt.) perka obligaciją, kurios kursas yra žemiau nominalo, ir laiko ją iki išpirkimo, jis gaus vadinamąjį kurso pelną. Priešingu atveju, jis patirs nuostolį. Pajamas obligacijos išpirkimo metu galima apskaičiuoti taip:
PPM=((NPN%+((Išpirkimo kursas-Emisijos kursas)/Laikotarpis iki išpirkimo))/(Emisijos kursas+Išpirkimo kursas)/2)*100
Svarbiausi veiksniai, kurie nulemia pajamas obligacijos išpirkimo metu, yra laikotarpio iki išpirkimo trukmė ir kursų skirtumas. Esant santykinai trumpesniam laikui pajamos didesnės. Reiškia tikslinga pirkti, esant kuo žemesniam kursui ir kuo arčiau išpirkimo termino
Užsienio šalyse yra išleidžiamos į akcijas konvertuojamos obligacijos. Norint įvertinti konvertavimo į akcijas naudą, yra apskaičiuojama konversijos kaina (KK), konversijos vertė (KV) ir konversijos premija (KP). Kaina pagal kurią obligacijos konvertuojamos į akcijas, ir yra konversijos kaina. Pavyzdžiui, įmonė išleido konvertuojamas obligacijas, iš kurių kiekviena 2500 litų obligacija gali būti pakeista į 5 akcijas. Šiuo atveju konversijos kaina 500 litų (2500/5). Pirkėjui konvertuojamos obligacijos priimtinesnės, nes jie turi didesnį pasirinkimą, t. y. gali gauti pelno dalį, skirtą akcijoms arba parduoti. Tačiau, siekiant apsaugoti akcininkus nuo akcijų kurso kritimo, konvertuojamų obligacijų palūkanų norma gali būti nustatyta žemesnė nei paprastųjų obligacijų arba konversijos kaina nustatoma šiek tiek aukštesnė nei akcijos kursas.
Konversijos verte laikoma akcijos, kuri buvo įsigyta už obligaciją. antrinėje rinkoje ir po to vėl naudojama konversijos procese, kaina. Šiuo atveju pirkėjas kompensuoja konvertuojamos obligacijos kursą ir palūkanas, o esant reikalui dar gali primokėti grynais.
KV=(Obligacijos nominali vertė*konvertuojamos obligacijos kursas procentais)/Akcijų skaičius už konvertuojamą obligaciją
Investitorius, norintis keisti konvertuojamas obligacijas į akcijas, paprastai už vertybinius popierius moka arba mažiau, arba daugiau nei pirkdamas biržoje. Dėl to iš konversijos gali gauti nuostolį arba premiją:
KP=KV/Akcijos kursas-100.
Tais atvejais, kai konversijos premija neigiama arba nedidelė, obligacijų kursas paprastai keičiasi panašia kryptimi kaip ir akcijų. Kai konversijos premija didelė (virš 10 proc.) konversija nesuteikia papildomų pajamų. Šiuo atveju obligacijos tampa vertybiniais popieriais su fiksuotomis pajamomis.3.3 Investuotojų į obligacijas rūšys
Investuotojus į obligacijas sąlygiškai galima suskirstyti į 3 grupes:
1) investuotojai, siekiantys užsitikrinti maksimalias einamąsias pajamas (konservatyvūs);
2) investuotojai, siekiantys maksimalaus kapitalo prieaugio, dažnai per trumpą laikotarpį (spekuliantai ar finansų makleriai);
3) ilgalaikiai investuotojai, kurių tikslas – užsitikrinti maksimalų bendrą pelną, t. y., tiek maksimalias einamąsias pajamas, tiek maksimalų kapitalo prieaugį per gana ilgą laikotarpį.3.4 Investavimo į obligacijas strategijos
Norėdamas pasiekti savo tikslus, investuotojas pasirenka vieną iš trijų populiariausių investavimo į obligacijas strategijų:
1) Ilgalaikio disponavimo obligacijomis strategiją;
2) Sisteminės prekybos obligacijomis strategiją, grindžiamą prognozuojamu palūkanų normos pasikeitimu;
3) Obligacijų keitimo strategiją.
1) Ilgalaikio disponavimo obligacijomis strategija yra paprasčiausia strategijų rūšis. Ji grindžiama obligacijų su pageidaujamomis kokybinėmis charakteristikomis, kupono palūkanų norma, išpirkimo terminu ir sandorio sąlygomis pasirinkimu, o po to disponavimu ilgą laikotarpį. Ši strategija numato mažai operacijų su obligacijomis. Ji orientuota į santykinai nedidelio pelno gavimą, todėl susijusi su nedidele rizika. Dažnai pelnas, pasirinkus šią strategiją, nežymiai viršija einamąsias palūkanas. Vienas iš populiariausių metodų tarp tokio tipo investuotojų yra obligacijų „laiptų“ naudojimas, kada vienoda suma investuojama į obligacijų seriją su laipsniškai augančiais išpirkimo terminais, pvz., vienoda suma investuojama į obligacijas s 3, 6, 9, 12 ir 15 metų išpirkimo terminais.
Obligacijų „laiptai“ veikia taip: investuotojas nori savo investicijas apriboti fiksuotų pajamų vertybiniais popieriais, kurių išpirkimo terminu iki 10 metų. Jis gali sudaryti „laiptus“, investuodamas vienodas sumas į 3, 5, 7, ir 10 metų obligacijas. Atėjus 3 metų obligacijų išpirkimo datai, už jas sugrąžinti pinigai (kartu su bet kuriuo nauju kapitalu) bus investuoti į naują 10 metų obligacijų emisiją. Šis procesas bus tęsiamas, kol galų gale investuotojas disponuos obligacijų „laiptais“ turinčiais 10 pakopų, t. y. išskaidytų 10 metų laikotarpiu. Keisdamas obligacijas naujomis su 10 metų išpirkimo terminu kas 2 – 3 metai, investuotojas gali savo obligacijų portfelio vertę priartinti iki vidutinės rinkos vertės ir kartu sumažinti palūkanų normų didelių svyravimų įtaką. „Laiptų“ metodas yra saugus, paprastas kapitalo investavimo ilgam laikotarpiui būdas. Viena iš pagrindinių šios strategijos, kaip ir bet kurios kitos ilgalaikio disponavimo vertybiniais popieriais strategijos atvejų, yra aukštos kokybės investicinių instrumentų panaudojimas.
2) Sisteminės prekybos obligacijomis strategija prognozuojamos palūkanų normos pokyčių pagrindu. Prognozuojamų palūkanų normos pokyčių panaudojimas susijęs su aukštos rizikos laipsniu, kadangi grindžiamas ne visada patikimomis prognozėmis. Šios strategijos tikslas – gauti patrauklų kapitalo prieaugį, kai numatomas rinkos palūkanų normos sumažėjimas, ir išsaugoti kapitalą, kai laukiama padidėjimo. Kai laukiamas rinkos palūkanų normos pokytis, ši strategija remiasi daugiausia techniniais klausimais. Pvz., kai laukiamas rinkos palūkanų normos sumažėjimas, aktyvūs investuotojai dažnai ieško ilgo išpirkimo termino aukštos kupono palūkanų normos obligacijų, kadangi tai geriausias ir greičiausias kapitalo prieaugio gavimo būdas tokiais periodais (tokiems tikslams idealiausios ilgalaikės nulinio kupono obligacijos). Šie dideli rinkos palūkanų normos svyravimai paprastai trunka neilgai, todėl investuotojai stengiasi gauti kuo įmanoma daugiau per kuo trumpesnį laiką. Kai palūkanų normos išsilygina ir ima augti, šie investuotojai išima savo pinigus iš ilgalaikių ir diskonto obligacijų ir perkelia juos į aukšto pelningumo ir trumpo išpirkimo termino obligacijas. Kitaip tariant, jie elgiasi priešingai. Kai obligacijų kainos krenta, investuotojai stengiasi gauti aukštą pelno normą ir apsaugoti savo lėšas nuo kapitalo nuostolio.
3) Obligacijų keitimo strategija – tai investicinė strategija, kai investuotojas parduoda dalį obligacijų portfelio ir kartu perka kitos emisijos obligacijas, t. y. keičia vienas obligacijas kitomis. Keisti galima siekiant padidinti dabartinį pelningumą arba pilnąjį pelningumą, gauti naudą iš rinkos palūkanų normos pokyčių, padidinti obligacijų portfelio kokybę ir pan.
Keitimas pelningumo didinimui – tai žemos kupono palūkanų normos obligacijų keitimas atitinkamomis aukštesnės kupono palūkanų nor.mos obligacijomis, siekiant padidinti dabartinį ir pilnąjį pelningumą. Iš esmės tokios keitimo galimybės susidaro dėl obligacijų pelningumo skirtumo, kuris paprastai egzistuoja skirtinguose rinkos sektoriuose.
Keitimas siekiant mokesčių efekto – tai obligacijų, iš kurių patiria kapitalo nuostolių, keitimas panašiais vertybiniais popieriais, siekiant sumažinti kapitalo prieaugį, gautą iš kitų vertybinių popierių; galutinis rezultatas yra mokesčių nuo kapitalo prieaugio mažinimas. Šis metodas pasirenkamas tuo atveju, kai investuotojas turi mokestinių įsipareigojimų, kurie susidarė pelningai parduodant atskirus vertybinių popierių portfelio komponentus. Šis įsiskolinimas gali būti sumažintas arba likviduotas parduodant obligacijas, kurios pataruoju metu sąlygoja nuostolius, ir keičiant jas palyginamomis obligacijomis. Pvz., investuotojas disponavo įmonės obligacijomis, kurių nominali vertė – 10000 litų, jas pardavė už 15000 litų ir gavo 5000 litų kapitalo prieaugį. Investuotojas gali likviduoti mokestinius įsipareigojimus dėl šio kapitalo prieaugio, jeigu kartu su kapitalo prieaugiu jis patirs nuostolių iš kitų operacijų, todėl jis parduos obligacijas, sukeliančias 5000 litų nuostolį. Jo uždavinys tokiu atveju – rasti tinkamas keitimui obligacijas. Tokiuose sandoriuose negali būti panaudotos identiškos emisijos, nuostoliai turi būti gaunami tais pačiais metais, kai buvo gautas kapitalo prieaugis.4. INVESTAVIMAS Į VYRIAUSYBĖS VERTYBINIUS POPIERIUS
Kita vertus, pačios verslo įmonės, turėdamos laikinai laisvų finansinių išteklių, gali efektyviau juos panaudoti, investuodamos į Vyriausybės išleidžiamus vertybinius popierius. Vyriausybės vertybiniai popieriai (VVP) – tai skolos vertybiniai popieriai, kurie garantuojami valstybės turtu. VVP parduodami aukcionuose, kurie vyksta kartą per savaitę. Po išleidimo jais prekiaujama antrinėje rinkoje. Investuotojai noriai perka VVP dėl tokių jų savybių:
Saugumo, nes tai mažiausiai rizikingos investicijos, kurios garantuojamos valstybės turtu;
Likvidumo, nes turimus VVP galima bet kada pirkti ir parduoti rinkoje, nelaukiant jų išpirkimo termino, arba juos įkeitus galiam gauti iš banko trumpalaikes paskolas;
Lankstumo, nes galima pasirinkti pageidaujamą investavimo laikotarpį.
VVP pagal jų galiojimo laiką yra skirstomi taip:
Trumpalaikiai VVP (iždo vekseliai) – tai iki vienerių metų trukmės vertybiniai popieriai, kurie parduodami mažesne nei nominalia kaina (su diskontu);
Ilgalaikiai VVP (vyriausybės obligacijos) – tai 2 – 10 metų trukmės vertybiniai popieriai, už kuriuos mokama metinė palūkanų norma, išreikšta procentais nuo jų nominalios vertės.
2002 m. prekyba Vyriausybės vertybiniais popieriais (VVP) sudarė 68 proc. bendrosios vertybinių popierių apyvartos.5. INVESTICIJŲ Į PASIRINKIMO SANDORIUS (OPCIONUS) ANALIZĖ
Pasirinkimo sandoris (opcionas)- tai sandoris, kuriuo už tam tikrą kainą įgyjama teisė ateityje pirkti arba parduoti vertybinių popierių, valiutos ar kito finansinio turto sutarta kaina. Pasirinkimo sandorio pirkėjas sumoka pasirinkimo sandorio pardavėjui premiją. Pasirinkimo sandorio pirkėjas nėra įpareigotas pirkti ar parduoti vertybinius popierius, o tik turi tokią teisę. Tuo tarpu pasirinkimo sandorio pardavėjas įsipareigoja pasirinkimo sandorio pirkėjui įvykdyti sandorį ateityje už tam tikrą sandoryje sutartą kainą.
Jie yra vieni iš plačiausiai dabartinėmis sąlygomis naudojamų finansinių instrumentų, kurie suprantami kaip tam tikra sutartis sudaroma tarp dviejų investuotojų, iš kurių vienas išrašo ir parduoda opcioną, o antrasis jį nusiperka ir įgyja teisę fiksuota kaina pirkti tam tikrą kiekį turto per opcione aptartą laiką. Gali būti pirkimo arba pardavimo opcionai, kurie naudojami perkant arba parduodant įvairias prekes, vertybinius popierius, valiutą. Opcionai skiriasi tuo, jog pirkėjas perka ne konkretų turtą, kaip akcijas, obligacijas ar prekes, o tik teisę juos įsigyti arba parduoti.5.1 Pasirinkimo sandorių (opcionų) rūšys
Pagrindinės pasirinkimo sandorių rūšys:
1) pasirašymo teisės;
2) varantai;
3) pardavimo ir pirkimo sandoriai.
Taip pat galima išskirti dar ir tokias opcionų rūšis:
1) europietiški opcionai, kurie suteikia teisę pirkti arba parduoti turtą fiksuota kaina konkrečiai nurodytą dieną (expiration date);
2) amerikietiški opcionai, kurie leidžia bet kuriuo laiku juos pirkti arba parduoti iki sutartyje aptartos dienos.5.1.1 Pasirašymo teisės
Pasirašymo teisės – tai speciali pasirinkimo sandorių rūšis, pasižyminti trumpalaikiu pobūdžiu, ne ilgesniu kaip kelios savaitės galiojimo laiku. Pasirašymo teisės atsiranda tuomet, kai kompanija mobilizuoja pinigines lėšas, išleisdama naujų paprastųjų akcijų. Investuotojo požiūriu, pasirašymo teisės leidžia akcininkui pirkti naujos emisijos akcijų nustatyta kaina per nustatytą trumpą laikotarpį. Nors ši pasirinkimo sandorio rūšis ir nėra sukurta specialiai spekuliaciniams tikslams arba kaip prekybos objektas, jis turi vertę, kadangi nereikalingos pasirašymo teisės gali būti parduodamos atviroje rinkoje.
Sakykim apyvartoje yra 1 mln. Kompanijos paprastųjų akcijų ir ji nusprendė išleisti dar 220 tūkst. Kompanija gali tai padaryti, pasiūlydama pasirašymo teises, t. y. vietoj naujų paprastųjų akcijų tiesioginės emisijos išleisti apyvarton akcijų pirkimo pasirašymo teises. Šios teisės vėliau jų savininkams gali praversti naujos emisijos akcijoms pirkti. Tokį mechanizmą galima panaudoti, jeigu akcininkai turi teisę išlaikyti įmonės nuosavybėje savo dalį, t. y. privilegiją, žinomą kaip pirmumo teisė. Kadangi kiekvienas akcininkas gauna nemokamai vieną teisę kiekvienai akcijai, kuria jis einamuoju momentu disponuoja, šiame pavyzdyje įmonė turi išleisti 1 milijoną pasirašymo teisių, tačiau už kiekvieną naują akciją jas perkant reikės pateikti 4 teises.
Kadangi daugeliu atvejų pasirašymo teisės leidžia jų savininkams pirkti tik dalį naujos paprastųjų akcijų emisijos, vienai naujai akcijai pirkti paprastai reikalaujama dviejų arba daugiau teisių. Naujos akcijos kaina yra pažymėta pasirašymo teisėje. Ji vadinama vykdymo kaina, arba pasirašymo kaina, ir visada nustatoma žemesnėje negu rinkoje vyraujanti to paties emitento akcijų kaina.
Pirkdamas naują akciją, investuotojas turi įnešti nustatytą pasirašymo kainą grynais pinigais. Iki nustatyto laiko nepanaudotos pasirašymo teisės praranda savo vertę ir nustoja funkcionuoti.
Tikslus pasirašymo teisės vertės matavimas priklauso nuo to, ar akcijos parduodamos laikotarpiu su pasirašymo teisėmis, ar be teisių. Pardavimas su pasirašymo teisėmis reiškia, kad paprastoji akcija parduodama kartu su pridedama teise, t. y. investuotojas, įsigyjantis senos emisijos akcijas konkretų laikotarpį, kartu su jomis gauna ir pasirašymo teises. Kai senos emisijos akcijos parduodamos be pasirašymo teisių, reiškia, kad kompanijos akcijos ir pasirašymo teisės parduodamos atskirose rinkose ir vienos su kitomis nesusijusios. Nepriklausomai nuo to, kaip parduodami vertybiniai popieriai, pasirašymo teisės vertę išmatuoti galima pagal šią apytikslę formulę:

čia: – ankstesnės emisijos akcijų rinkos kaina;

– naujos emisijos akcijų pasirašymo kaina;

N – vienai naujai akcijai pirkti reikalingas pasirašymo teisių skaičius.
Sakykim, rinkoje vyraujanti senos emisijos akcijų kaina yra 45 Lt, o kiekvienos naujos akcijos pasirašymo kaina – 35 Lt. Kiekvienai naujai akcijai pirkti reikia 2 teisių. Taigi apytikslė “teisės” kaina (45-35)/2=5 Lt.
Kiekvienos teisės rinkos kaina tokiu atveju artima 5 Lt (kol akcijos kaina 45 Lt).
Pagrindinė patraukli investuotojui pasirašymo teisės savybė ta, kad ji leidžia savininkui įsigyti akcijų žemesne kaina. Be to, ji leidžia įsigyti papildomų akcijų be pirkimo komisinių.5.1.2 Varantas
Varantas – tai tokia pasirinkimo sandorio rūšis, kuri leidžia jos savininkui įsigyti paprastųjų akcijų. Tam tikrais atvejais varantai gali būti panaudoti privilegijuotosioms akcijoms ar net obligacijoms pirkti, bet pagrindinis objektas yra paprastosios akcijos.
Varantas – tai ilgalaikis pasirinkimo sandoris, suteikiantis jo savininkui teisę pirkti akcijų kaina, nustatyta pačiame varante. Iš visų pasirinkimo sandorių rūšių varantai turi ilgiausią galiojimo laiką, siekiantį iki 5, 10 ar net 20 metų ir daugiau, o kai kurie jų visiškai neturi nustatyto galiojimo termino. Jie nesuteikia savininkui balso teisės, neduoda dividendų, taip pat nesuteikia teisės į kompanijos turtą.
Varantais dažniausiai siekiama padidinti išleidžiamų obligacijų patrauklumą arba sušvelninti paskolos sąlygas. Todėl įmonė, išleidžianti obligacijas, kartais papildo jas varantais, leidžiančiais savininkui pirkti nustatytą akcijų skaičių nustatyta kaina per nustatytą laikotarpį. Vienas varantas paprastai leidžia jo savininkui pirkti vieną akciją, kartais – daugiau nei vieną, o tam tikrais atvejais – tik dalį akcijos.varanto veikimo trukmė priklauso nuo pasirinkimo sandorio galiojimo termino, o akcijų įsigijimo kaina, nustatyta varante, vadinama pasirinkimo sandorio vykdymo kaina.
Varantus išleidžia visų tipų kompanijos – nuo pirmos klasės iki spekuliacinių. Kadangi varantai susiję su naujų akcijų emisijomis, jų pelningumas formuojasi beveik taip pat kaip ir paprastųjų akcijų. Jie įsigyjami per finansų maklerių įmones. Varantai paprastai įtraukiami į vertybinių popierių sąrašą kartu su emitento paprastosiomis akcijomis, tačiau jų kotiruotę lengva atskirti, kadangi jie žymimi raidėmis wt, einančiomis po įmonės pavadinimo.
Varantai investuotojo atžvilgiu pasižymi daugeliu privalumų. Vienas jų – paprastųjų akcijų su kuriomis jie susiję, kainos dinamikos siekimas. Toks panašus į akcijų elgesys užtikrina investuotojui dar vieną alternatyvinį kapitalo prieaugio gavimo būdą. Užuot pirkęs akcijas, investuotojas gali įsigyti šių akcijų varantus. Tokia praktika gali būti netgi pelningesnė negu kapitalo investavimas tiesiogiai į akcijas. Kitas privalumas – santykinai žema vieno varanto kaina ir su tuo susijusi galimybė panaudoti išteklių efektą. Išteklių efektas grindžiamas investuojamo kapitalo dydžio sumažinimu, neprarandant potencialaus kapitalo prieaugio. Kitaip tariant, investuotojas gali panaudoti varantus tam, kad įsigytų tam tikrą kompanijos akcinio kapitalo dalį santykinai nedidelėmis kapitalo sąnaudomis ir tokiu būdu padidinti pelningumą, kadangi varantas užtikrina tokį patį kapitalo prieaugį kaip ir brangesnės paprastosios akcijos. Maža varanto kaina reiškia ir žemesnę riziką dėl galimo kainos kritimo.
Tačiau varantai pasižymi ir tam tikrais trūkumais. Vienas jų tas, kad varantai reikalauja iš investuotojo specialių žinių; kitas – tas, kad už varantus nemokama dividendų, t. y. investuotojai negauna einamųjų pajamų. Kadangi šie vertybiniai popieriai turi ribotą terminą, investuotojas gali tik nustatytą laikotarpį gauti naudos iš palankios kainos dinamikos.
Varanto vertė apskaičiuojama taip:
Varanto vertė=(M-E)*N;
čia: M –vyraujanti paprastosios akcijos rinkos kaina;

E – varanto vykdymo kaina;

N – akcijų, kurios gali būti nupirktos už vieną varantą, skaičius.
Ši formulė parodo, kokia turi būti varanto vertė, esant tam tikrai akcijos rinkos kainai bei vykdymo kursui ir žinant kiek akcijų galima įsigyti už vieną varantą. Kuo labiau skiriasi akcijos rinkos kaina ir vykdymo kaina, tuo didesnė varanto rinkos vertė. Kol akcijos rinkos kaina lygi arba viršija vykdymo kainą, o keitimo santykis yra 1:1, varanto vertė tiesiogiai priklauso nuo paprastųjų akcijų kainos dinamikos.5.1.3 Pirkimo ir pardavimo sandoriai
Pirkimo ir pardavimo sandorių veikimo laikas gerokai ilgesnis negu pasirašymo teisių, bet kur kas trumpesnis negu varantų. Paprastai pardavimo ir pirkimo sandorių veikimo laikas siekia nuo 30 dienų iki 8 mėnesių, o kartais būna ir iki 1 metų. investuotojai gali pirkimo ir pardavimo pasirinkimo sandorius panaudoti operacijose su paprastosiomis akcijomis, skolos instrumentais, valiuta ir kt.
Pardavimo pasirinkimo sandoris (put option) – suteikia pirkėjui teisę, bet neįpareigoja, parduoti tam tikrus vertybinius popierius, valiutą ar kitą finansinį turtą pagal sutartą kainą iki nustatytos datos. ta kaina vadinama vykdymo kaina.
Pirkimo pasirinkimo sandoris (call option) tai pasirinkimo sandoris, suteikianti pirkėjui teisę, bet neįpareigojantis, ateityje nupirkti tam tikrus vertybinius popierius, valiutą ar kitą finansinį turtą pagal sandorio metu nustatytą kainą. paskutinė data, kai pasirinkimo sandoris gali būti įvykdytas, vadinama pabaigos data.
Pasirinkimo sandorio vertė susijusi su bazinio aktyvo verte.
Pirkimo pasirinkimo sandorio vertė nustatoma kaip akcijų rinkos kainos ir vykdymo kainos skirtumas:
V=(MP-SPC)*100;
čia: V – pirkimo pasirinkimo sandorio vertė;

MP – paprastųjų akcijų rinkos kaina;

SPC – pirkimo pasirinkimo sandorio vykdymo kaina.
Pardavimo pasirinkimo sandoris turi vertę, kol akcijų rinkos kaina žemesnė už pasirinkimo sandorio vykdymo kainą.
V=(SPP-MP)*100;
čia: V – pardavimo pasirinkimo sandorio vertė;

MP – paprastųjų akcijų rinkos kaina;

SPP – pardavimo pasirinkimo sandorio vykdymo kaina.

Pasirinkimo sandoris, turintis vertę, vadinamas pasirinkimo sandoriu su realiąja verte. Pasirinkimo sandoris, neturintis teigiamos vertės, vadinamas pasirinkimo sandoriu be realios vertės.
Pirkimo ir pardavimo pasirinkimų sandorių vertės išreiškia sumą, už kurią pasirinkimo sandoriai turėtų būti parduodami. Tačiau šie finansiniai instrumentai beveik visada parduodami arba perkami, kainomis, viršijančiomis jų tikrąją vertę, o ypač tie pasirinkimo sandoriai, kurių galiojimo terminas dar ilgas. šis pasirinkimo sandorio premijos ir pasirinkimo sandorio vertės skirtumas vadinamas investicine premija; ji nustatoma taip:
IP=(OP-V)/V;
čia: V – pasirinkimo sandorio vertė;

IP – investicinė premija;

OP – pasirinkimo sandorio premija.
Daugelis veiksnių, darančių įtaką pasirinkimo sandorio premijai, veikia ir investicinę premiją. Pvz., investicinė premija yra didesnė ilgesnio galiojimo termino pasirinkimo sandoriams ir pasirinkimo sandoriams, kurių objektas – gana nestabilios akcijos.
Išskiriami 4 pagrindiniai pasirinkimo sandorių pozicijų tipai:
1) Pirkimo pasirinkimo sandorio pirkimas (pirkimo pasirinkimo sandorio ilgoji pozicija). Pirkimo pasirinkimo sandorio pirkėjas patirs pelną tuo atveju, jeigu akcijos kaina viršys pasirinkimo sandorio vykdymo kainą. Maksimalūs galimi nuostoliai tokios pozicijos atveju – tai pasirinkimo sandorio kaina, o pelnas – neribotas.
2) Pirkimo pasirinkimo sandorio pardavimas (pirkimo pasirinkimo sandorio trumpoji pozicija). Trumposios pirkimo pasirinkimo sandorio pozicijos atveju pelno ir nuostolių kreivė yra tarsi veidrodinis atspindys ilgosios pirkimo pasirinkimo sandorio pozicijos. Maksimalus pelnas iš trumposios pirkimo pasirinkimo sandorio pozicijos – pasirinkimo sandorio premija, nuostoliai – neriboti.
3) Pardavimo pasirinkimo sandorio pirkimas (pardavimo pasirinkimo sandorio ilgoji pozicija). Pardavimo pasirinkimo sandorio pirkėjas laimi, kai akcijų kaina krenta. Pardavimo pasirinkimo sandorio ilgosios pozicijos atveju palyginama su trumpąja akcijų pozicija, kadangi iš tokios pozicijos gaunama pelno ir krentant akcijų kainai. Investicijų į akcijas atveju neribotas pelnas, bet neriboti ir nuostoliai. Pardavimo pasirinkimo sandorio ilgosios pozicijos atveju nuostoliai ne didesni už pasirinkimo sandorio kainą, o pelnas – neribotas.
4) Pardavimo pasirinkimo sandorio pardavimas (pardavimo pasirinkimo sandorio trumpoji pozicija). Pardavimo pasirinki.mo sandorio pirkėjas laimi, kai akcijų kaina krenta. Pardavimo pasirinkimo sandorio trumposios pozicijos pelno ir nuostolių grafikas yra pardavimo pasirinkimo sandorio ilgosios pozicijos grafiko veidrodinis atspindys. Maksimalūs nuostoliai patiriami krentant bazinio aktyvo kainai.5.2 Investavimo į pasirinkimo sandorius (opcionus) strategijos
Yra keturios pagrindinės pasirinkimo sandorių panaudojimo strategijos:
1) Nepadengtos strategijos;
2) Apsidraudimo strategijos;
3) Kombinuotos strategijos;
4) Sklaidos strategijos.
1) Nepadengtos strategijos atveju panaudojama tik viena iš pasirinkimo sandorio pozicijų : ilgoji pirkimo strategija (pirkimo pasirinkimo sandorio įsigijimas), trumpoji pirkimo strategija (pirkimo pasirinkimo sandorio pardavimas), ilgoji pardavimo strategija (pardavimo pasirinkimo sandorio įsigijimas), trumpoji pardavimo strategija (pardavimo pasirinkimo sandorio pardavimas). Ji vadinama nepadengta, kadangi neapima kompensuojančios ar mažinančios riziką kito pasirinkimo sandorio ar kito bazinio aktyvo pozicijos. Pelnas ir nuostoliai šiuo atveju priklauso nuo akcijų kainos pasirinkimo sandorio vykdymo momentu. Didžiausias galimas pirkėjo praradimas – pasirinkimo sandorio kaina. Kartu pirkėjas patiria naudą iš akcijų kainos palankaus kitimo. Didžiausias pelnas, kurį pardavėjas gali gauti – pasirinkimo sandorio premija.
Spekuliacinis pirkimo pasirinkimo sandorių patrauklumas tas, kad jie suteikia investuotojui galimybę pelningai panaudoti daugelio akcijų kainos pokyčius santykinai nedidelėmis kapitalo sąnaudomis. Investuotojas, kuris įsitikinęs, kad kai kurių akcijų kaina kris arba keisis labai nežymiai, gali gauti pelno iš pirkimo pasirinkimo sandorio, t. y. panaudodamas trumpąją pirkimo poziciją.
Ilgoji pardavimo strategija – paprasčiausia strategija, siekiant gauti pelno iš paprastųjų akcijų kainos kritimo, kartu išvengiant nuostolių galimo kainos augimo atveju. Trumpoji pardavimo strategija pasirenkama tuomet, kai investuotojas tikisi, kad akcijų kaina kils arba nesikeis. Didžiausias pelnas tokios strategijos atveju – pasirinkimo sandorio kaina.
2) Apsidraudimo strategijos apima dviejų ar daugiau vertybinių popierių kombinavimą vienoje investicinėje operacijoje, siekiant sumažinti riziką. Tokia strategija, pavyzdžiui gali apimti akcijų ir kartu pardavimo pasirinkimo sandorio toms pačioms akcijoms pirkimą arba akcijų pirkimą ir po to pirkimo pasirinkimo sandorio pardavimą yra nemaža skirtingų apsidraudimo rūšių, bet visi jie naudojami kaip būdas gauti pelną ir apsisaugoti nuo rimtų nuostolių iš investavimo. Jeigu disponuojama akcijomis, kurių kaina išaugo, pardavimo pasirinkimo sandorio pirkimas suteiks galimybę apsisaugoti nuo akcijų kainos kritimo; pirkimo pasirinkimo sandorio pirkimas, priešingai, užtikrintų apsaugą spekuliantui, parduodančiam akcijas be padengimo.
Populiariausios apsidraudimo strategijos:
2.1 Padengtas pirkimo pasirinkimo sandorio pardavimas;
2.2 Apsauginis pardavimo pasirinkimo sandorio pirkimas.
2.1 Padengtos pirkimo pasirinkimo sandorio pardavimo strategijos esmė ta, kad investuotojas parduoda pirkimo pasirinkimo sandorį akcijoms, kuriomis jis disponuoja. Jeigu akcijų kaina krenta, iš akcijų patiriama nuostolių, tačiau pelnas, pardavus pirkimo pasirinkimo sandorį, visai arba iš dalies nuostolius kompensuoja. Ši strategija leidžia sumažinti riziką dėl nepalankaus akcijų kainos pokyčio. Mainais už rizikos sumažinimą investuotojas sutinka riboti pelną. Maksimalus pelnas šios strategijos atveju – pasirinkimo sandorio premija.
2.2 Apsauginės pardavimo pasirinkimo sandorio pirkimo strategijos esmė yra ta, kad investuotojas perka pardavimo pasirinkimo sandorį akcijoms, kuriomis jis disponuoja, arba tuo pačiu metu įsigyja akcijas ir jų pardavimo pasirinkimo sandorį. Tokia strategija apsaugo nuo kainų kritimo – jeigu akcijų kaina krenta, iš akcijų patiriama nuostolių, tačiau pelnas, gautas įvykdžius pardavimo pasirinkimo sandorį, visai arba iš dalies šiuos nuostolius padengia.
3) Pasirinkus kombinuotas strategijas vienu metu perkami ir parduodami pirkimo ir pardavimo pasirinkimo sandoriai toms pačioms akcijoms su ta pačia vykdymo kaina ir tuo pačiu veikimo terminu. Jeigu pardavimo ir pirkimo pasirinkimo sandorių vienodos pozicijos atidaromos tuo pačiu metu, strategija vadinama dvigubu pasirinkimo sandoriu. Dvigubo pasiri.nkimo sandorio pavyzdys gali būti pirkimas vieno pardavimo pasirinkimo sandorio ir vieno pirkimo pasirinkimo sandorio akcijoms A, kurio vykdymo kaina 100 Lt ir galiojimo terminas 1 mėn. kadangi abiejuose pasirinkimo sandoriuose atidaroma ilgoji pozicija, tokia strategija vadinam ilgu dvigubo pasirinkimo sandoriu. Jeigu abiejuose pasirinkimo sandoriuose atidaroma trumpoji pozicija, tokia strategija vadinama trumpu dvigubu pasirinkimo sandoriu.
Skirtingai negu ilgosios nepadengtos pozicijos, kurios teikia naudą tik tuomet, kai akcijų kaina kinta laukiama kryptimi, ilgas dvigubas pasirinkimo sandoris naudingas, kai akcijų kainos pokyčiai bet kuria kryptimi gana dideli, jų pakanka, kad vieno iš pasirinkimo sandorių pelnas viršytų pozicijų atidarymo išlaidas.
4) Sklaidos strategija – tai dviejų ar daugiau pasirinkimo sandorių su skirtingomis vykdymo kainomis arba skirtinga pabaigos data sujungimas į vieną operaciją, siekiant, kad pasirinkimo sandorio įsigijimo išlaidas visai arba iš dalies padengtų kito pasirinkimo sandorio tiems patiems aktyvams pardavimas.6. INVESTICIJŲ Į IŠANKSTINIUS (FORWARD) IR ATEITIES (FUTURES) SANDORIUS ANALIZĖ
Ateities kontraktai (fjučeriai) – tai sandoriai pirkti ar parduoti prekes ir finansinius instrumentus nustatytomis kainomis tam tikru laikotarpiu ateityje. Jie skiriasi nuo opcionų tuo, kad jei opciono savininkas gali nepasinaudoti turima teise, tai ateities kontrakto savininkas privalo vykdyti sutarties sąlygas. Skirtingai nei prekių rinkoje, kurioje prekiaujama prekėmis nedelsiant, šioje rinkoje prekiaujama tik kontraktais, suteikiančiais teisę pirkti prekes ateityje.
Paprastai reikalaujama, kad pirkėjai, ir pardavėjai, sudarydami šiuos kontraktus, įmokėtų pradinę įmoką, dažniausiai ne didesnę kaip 5 – 10 proc. nuo bendros pirkimų ar pardavimų sumos.
Ateities kontraktai pradėti naudoti Čikagoje XX a. 8– ajame dešimtmetyje, kai brokeriai sugalvojo dar vieną spekuliacijos valiuta bei vertybiniais popieriais būdą ir taip sumažino finansinių operacijų riziką.
Ateities sandoriai yra standartizuoto dydžio ir pateikimo datos.
Išankstinis sandoris (forward) – valiutos keitimo sandoris, pagal kurį šalys susitaria pirkti – parduoti nurodytas valiutas ateityje pagal sandorio sudarymo dieną susitartą valiutos kursą.
Tam tikra išankstinio sandorio atmaina yra apsikeitimo sandoriai (swap), suteikiantys galimybę apsikeisti valiutomis sutartam terminui.
Pavyzdžiui, galima sudaryti sandorį trims mėnesiams, kai įmonė parduoda bankui JAV dolerius, o iš jo gauna litus. Po trijų mėnesių bankas grąžina įmonei dolerius, o ši bankui – litus. Praktiškai toks sandoris įforminamas kaip du valiutos pirkimo – pardavimo sandoriai:
a) tai valiutos keitimo sandoris (spot), pagal kurį sandorio šalys atsiskaito nedelsiant (dabar įmonė perka litus ir parduoda dolerius);
b) išankstinis sandoris – tai susitarimas tarp dviejų šalių pirkti arba parduoti valiutą ateityje. (šalys numato, kad po trijų mėnesių įmonė pirks dolerius, o parduos litus) dabar sutarta kaina.
Išankstinių sandorių dydis ir pateikimo terminai yra sutartiniai.
Esminiai išankstinių ir ateities sandorių skirtumai pateikti 1 lentelėje
1 lentelė
Pagrindiniai išankstinių ir ateities sandorių skirtumai
Išankstiniai sandoriai Ateities sandoriai
Nestandartizuoti
Tiesioginiai sandoriai, susitarus šalims
Už sandorio vykdymą atsako sandorio šalys
Nereikalingas garantinis depozitas
Vykdomas pasikeičiant visomis sumomis Standartizuoti
Prekiaujama biržoje, antrinėje rinkoje
Už sutarties vykdymą atsako birža

Reikalingas garantinis depozitas
Vykdomas sumokant kainų skirtumą

Kiekvienoje biržoje nustatomos sandorių sąlygos, kurios apima ne tik prekių kokybę, bet ir pačią procedūrą pateikimo mėnesį. Ilgiausia išankstinio ir ateities sandorio trukmė – iki vienerių metų ir mažesnė, nors kai kurių sandorių trukmė siekia nuo 2,5 iki 3 metų.
Kaina už, kurią abi sandorio šalys sutarė vykdyti sandorį ateityje, vadinama ateities sandorio kaina.
Sandorio įvykdymo data vadinama vykdymo data, arba pateikimo data.
Objektas, kurį abi sandorio šalys sutarė pirkti ar parduoti, vadinamas ateities sandorio baziniu aktyvu.
Ateities sandorio kaina nurodoma baziniais punktais. Ateities sandorio bazė – tai tos pačios prekės ar finansinio instrumento kainų skirtumas momentinių sandorių ir ateities sandorių rinkoje bet kuriuo momentu. Momentinio sandorio kaina – tai kaina, rodanti, kiek kainuotų prekė, jei ji būtų pristatoma šiandien.
Ateities sandorių rinkoje veikia dviejų tipų pirkėjai ir pardavėjai: siekiantys apsidrausti ir spekuliuotojai. Siekiantys apsidrausti – tai gamintojai ir tiekėjai, kurie panaudoja ateities sandorius savo interesų, susijusių su atitinkamomis prekėmis ar finansiniais instrumentais, apsaugai. Pavyzdžiui, jeigu javų augintojas numato, kad javų kainos netrukus ims kristi, jis sudarys ateities sandorį javams, tikėdamasis tokiu būdu užsitikrinti aukštesnį iš galimų kainų lygį. Tuo tarpu spekuliuotojai sudaro ateities sandorius, norėdami gauti pelno iš ryškių ateities sandorio kainos svyravimų.
Sandorio pirkimas laikomas ilgąja pozicija, o pardavimas – trumpąja pozicija. Ilgosi.os pozicijos investuotojas nori ateities sandorio kainos padidėjimo, o trumposios – kainos mažėjimo. Ir ilgoji, ir trumpoji pozicija gali būti likviduotos vykdant kompensacinį sandorį. Trumposios pozicijos investuotojas gali padengti savo poziciją, pirkdamas tokios pačios sumos sandorį.
Vienas iš ateities sandorių ypatumų yra tas, kad jie nesudaromi tiesiogiai tarp pirkėjo ir pardavėjo, – tarp jų visada yra tarpininkas. Ateities sandoriai sudaromi tarp pirkėjo (pardavėjo) ir biržos. Kitaip tariant, kiekvienam sandoriui sudaromi iš esmės du kontraktai: vienas – tarp pirkėjo ir biržos, kitas – tarp biržos ir pardavėjo. Sandorio sudarymo momentu pirkėjas neapmoka, o pardavėjas nepateikia prekės :ir pirkėjas, ir pardavėjas įneša tam tikrą garantą, kuris yra kaip užstatas, siekiant apsaugoti nuo atsisakymo vykdyti įsipareigojimus.
Visi ateities sandoriai vykdomi maržos pagrindu. Pirkimas su marža – tai dalies visos kainos apmokėjimas grynais pinigais. Iš esmės marža – tai investuoto nuosavo kapitalo garantinio įnašo suma. Reikalaujamas pirminis garantinis įnašas paprastai sudaro nuo 2 iki 10 proc. sandorio vertės.
Pirminė garantinė marža – tai ne dalinis mokėjimas už prekes ar finansinius instrumentus, ji neturi jokio ryšio su prekių ar finansinių instrumentų verte. Pirminio garantinio įnašo dydis nustatomas kaip absoliutinė pinigų suma ir svyruoja priklausomai nuo sandorio tipo, o kai kuriais atvejais – priklausomai nuo biržos.
Pirminis garantinis įnašas – tai kapitalo suma, kuri turi būti įmokėta finansų makleriui sandorio pradžioje, ir būtina toms investicijoms vykdyti.
Ateities sandorio pagrindu esančių prekių kaina kinta prekybos sesijos metu ir tarp sesijų. Todėl visos atvirų ateities sandorių pozicijos kiekvienos prekybos dienos pabaigoje perskaičiuojamos, įvertinus naujas rinkos kainas. Jeigu prekės kaina padidėjo, sandorio pirkėjo sąskaita debetuojama. Nuostolių atveju dydis nurašomas iš jo sąskaitos.
Investavus sandorio rinkos vertė, žinoma, kils arba kris, priklausomai esančio nuo jo pagrindu esančio bazinio aktyvo kainos. Tokie rinkos pokyčiai sąlygos garantinės sumos investuotojo depozite pokyčius. Norint sustiprinti garantijos pakankamumą, iš investuotojo reikalaujama dar vienos įnašų rūšies – palaikomojo įnašo. Šis įnašas kiek mažesnis nei pirminis; jis nustato minimalią sumą, kuri turi būti laikoma kliento sąskaitoje pas maklerį sandorio veikimo laikotarpiu. Paprastai palaikomoji marža siekia 70 – 80 proc. pirminės garantinės maržos.
Jeigu sandorio pagrindu esančio aktyvo kaina pakilo, sandorio pirkėjui nedelsiant į sąskaitą pervedami pinigai. Jeigu sandorio savininko sąskaitoje suma nukrito žemiau palaikomojo įnašo, jis turi iki kitos prekybos sesijos pradžios įmokėti papildomą įnašą, kad palaikomasis įnašas būtų reikiamo lygio. Atsisakius tai daryti, makleris uždaro kliento poziciją.
Prekinių ateities sandorių rinka skirstoma į 5 pagrindinius segmentus:
o Grūdai ir aliejinės kultūros;
o Naminiai galvijai ir mėsos produktai;
o Maistas ir pluoštai;
o Metalai ir naftos produktai;
o Miško medžiagos.
Toks segmentavimas grindžiamas panašiomis pagrindinėmis charakteristikomis. Kiekviena prekė turi savo specifikaciją, nusakančią parduodamo produkto kiekį ir kokybę.
Kiekviename prekiniame sandoryje tiksliai aptariami:
o Prekė;
o Birža, kurioje parduodamas sandoris;
o Sandorio dydis (fiziniais vienetais);
o Sandorio įvertinimo metodas arba produkcijos vieneto kaina;
o Pateikimo mėnuo.
Prekiniai ateities sandoriai turi tik vieną pajamų šaltinį – kapitalo prieaugį, kuris gali būti gautas kainoms kintant palankia kryptimi. Viena iš aukšto ateities prekinių sandorių pelningumo priežasčių – labai nestabili jų kainų dinamika, kita priežastis – išteklių efekto panaudojimas. Kadangi visa prekyba ateities prekiniais sandoriais vykdoma garantinių įnašų pagrindu, ji reikalauja tik nedidelės pinigų sumos ilgosios investicinės pozicijos kontrolei.
Investuoto kapitalo pelningumas prekiniuose ateities sandoriuose nus.tatomas taip:
Investuoto kapitalo pelningumas = Ateities prekinio sandorio kainos pokytis/ Garantinis įnašas;6.1 Investavimo į prekinius ateities sandorius strategijos
Investicijos į prekinius sandorius vykdomos vienu iš trijų tikslų:
1) Spekuliavimas, kai investuotojai panaudoja šiuos sandorius kaip kapitalo prieaugio gavimo būdą;
2.) Kombinavimas, kai panaudojama prekybinė technika, skirta gauti pajamas iš kainų svyravimo, esant ribotoms rizikos galimybėms;
3.) Apsidraudimas, kai siekiama apsaugoti atitinkamų prekių sąlygojamus interesus.
1) Investuotojai, ateities prekinius sandorius panaudojantys spekuliavimo tikslais, laukia, kol prekių kainos kris arba kils.
2) Kombinuotos strategijos esmė ta, kad du ar daugiau skirtingų sandorių kombinuojama vienoje investicinėje pozicijoje, ir tai sukuria prielaidas gauti saikingą pelną esant ribotoms nuostolių galimybėms. Labai svarbi tokių strategijų atsiradimo šioje rinkoje priežastis ta, kad skirtingai nei pasirinkimo sandorių akcijoms, ateities sandoriuose nėra nuostolių apribojimų. Investuotojas kombinuoja pirkdamas vieną sandorį ir kartu parduodamas kitą. Viena sandorio dalis gali būti nuostolinga, tačiau investuotoja tikisi, kad pelnas iš kitos sandorio dalies gali tai kompensuoti ir viršyti, ir kad bendras sandorio rezultatas gali būti saikinga pelno suma. Jei investuotojo lūkesčiai bus klaidingi, ši strategija gali apriboti nuostolius.
Visos prekinių ateities sandorių kombinavimo rūšys gali būti panaudotos beveik visuose investicinių situacijų tipuose, bet daugelis jų yra labai sudėtingi ir reikalauja specialių žinių.
3) Apsidraudimo strategiją naudoja gamintojai ir pardavėjai, norėdami apsaugoti savo pozicijas operacijose su produktais arba ateities sandoriais. Pavyzdžiui, prekių tiekėjas gali apsidrausti prekiniu sandoriu, norėdamas gauti aukštesnę kainą už parduodamas prekes. Gamintojas, naudojantis prekę kaip žaliavą, norėtų šiuo apsidraudimo būdu gauti prekes kuo žemesne kaina. Sėkmingas apsidraudimas lemia papildomas pajamas prekių tiekėjui ir žemesnius kaštus gamintojui.7. INVESTICIJŲ Į VEKSELIUS ANALIZĖ
Daugelyje pasaulio šalių atsiskaitymams tarp ūkio subjektų naudojami vekseliai.
Vekselis vertybinis popierius, kuriuo jį išrašantis asmuo besąlygiškai įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą sumą pinigų vekselyje nurodytam asmeniui arba tai padaryti paveda kitam.
Vekseliai naudojami juridinių ir fizinių asmenų skolai įforminti už išsimokėtinai gautas prekes, suteiktas paslaugas ar atliktus darbus, banko kreditui gauti, apdrausti banko paskolas jų gavėjų išduodamais vekseliais, be to, gyventojai jais gali atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Kredito įstaigos gali prieš laiką išpirkti vekselį, jo savininkui sumokėdamos šiek tiek mažesnę pinigų sumą.7.1 Vekselių požymiai
Vekseliui būdingi tokie požymiai:
1) Abstraktumas, nes nėra nurodoma išdavimo priežastis;
2) Formalizavimas, nes vekseliai išrašomi dokumente, kuris yra patvirtintas įstatymo numatyta tvarka ir jame turi būti surašyti visi privalomi rekvizitai;
3) Prievolės besąlygiškumas, nes vekselyje negali būti jokių mokėjimo išlygų;
4) Perleidžiamumas, nes vekseliai neribotai gali būti perduodami kitiems asmenims.
Dėl šių požymių vekseliai priskiriami labiausiai likvidiems vertybiniams popieriams ir laikomi normalia mokėjimo priemone.7.2 Vekselių rūšys ir vertės nustatymas
Vekseliai kaip vertybiniai dokumentai gali būti 2 rūšių:
Paprastieji (solo);
Įsakomieji (tratos).
Paprastasis vekselis yra tuomet kai vekselio davėjas privalo pats mokėti jame nurodytą sumą.
Įsakomasis vekselis yra tuomet kai vekselio davėjas (trasantas) paveda kitam asmeniui (trasatui) sumokėti įsakomajame vekselyje įrašytą sumą jame nurodytam asmeniui. Vekselyje nurodytas pinigų gavėjas gali būti tiekėjas arba trečiasis asmuo, kuriam numatoma sumokėti skolą. Įsakytinis vekselis turi būti iš anksto mokėtojo akceptuotas. Šį vekselį išrašo jo davėjas ir perduoda mokėtojui akceptuoti. Akceptuotas įsakytinas vekselis grąžinamas jo davėjui ir panaudojamas pagal paskirtį. Jeigu vekselio savininkui prireikia pinigų anksčiau nei sueina vekselio apmokėjimo terminas jis gali atiduoti vekselį kitai įmonei ir tuo būdu sumokėti savo skolas. Toks pardavimas apiforminamas antroje vekselio pusėje perduodamuoju įrašu liudijančiu, kad vekselis yra atitekęs kitam asmeniui. Vekselio savininkas padaręs perduodamąjį įrašą ir perdavęs vekselį antrajam savininkui už skolos grąžinimą atsako solidariai su vekselyje nurodytu skolininku. Vekselio perdavimo skaičius neribojamas. Vekselio gavėjas apmokėdamas savo skolas jį gali perduoti naujiems skolininkams tol kol priartės apmokėjimo terminas. Kai vekselių turėtojams prireikia grynųjų pinigų jie gali pateikti vekselius turėtojams prireikia pinigų jie gali pateikti vekselius diskontavimui, t. y. parduoti juos už mažesnę nei nominali vertė kainą. Dažniausiai vekselius diskontuoja bankai, bet pirkti juos gali ir įmonės ir gyventojai. Dažniausiai vekseliai diskontuojami likus 90 d. iki jų apmokėjimo. Didėjant dienų skaičiui nustatoma didesnė diskonto norma. Standartinė banko diskonto norma apskaičiuojama:
d= ((R-P)/R)*n;
čia: d – diskonto norma;

R – apmokėjimo vertė;

R – pradinė vekselio kaina;

n – laikas iki apmokėjimo dienomis.
Bankui liekanti suma yra apskaičiuojama:
DS = (FV*n*i)/(100*360);
čia: DS – diskonto suma;

FV – būsimoji vertė;

n – dienų skaičius iki diskontavimo;

i – palūkanų norma (diskonto norma).
Jeigu vekselio davėjas suėjus mokėjimo terminui nesutinka apmokėti, tuomet vekselio turėtojas turi kreiptis į notarą ir surašyti aktą, tai yra protestuoti vekselį.
Vekselių protestavimo tvarka patvirtinta LR Vyriausybės 1995 m. spalio 16 d. nutarimu. Protestuotą vekselį, nors ir mokėjimo terminas pasibaigęs, jo davėjas privalo apmokėti. Be to, įstatymas suteikia teisę vekselio savininkui reikalauti ne tik vekselio sumos, bet ir 6 proc. Palūkanų bei 3 proc. Delspinigių, skaičiuojamų nuo dienų skaičiaus po mokėjimo termino pabaigos, bei visų išlaidų susijusių su vekselio protestavimu, kompensavimu.7.3 Vekselių privalumai
Atsiskaitymų vekseliais pranašumai:
1) Vekselį išrašęs asmuo besąlygiškai pasižada sutartu laiku grąžinti skolą;
2) Vekselis gali būti laiduotas – jį laidavusieji asmenys garantuoja savo turtu, kad skola bus grąžinta;
3) Vekselyje grąžinti skolą gali būti įpareigotas ne jo davėjas, bet trečiasis asmuo;
4) Vekselis be apribojimų gali būti perduotas kitam asmeniui, tuo būdu atgaunant skolą anksčiau nustatyto laiko.7.4 Vekseliai Lietuvoje
Lietuvoje tai palyginti nauja atsiskaitymo forma ir daugumai ūkio subjektų trūksta žinių bei patyrimo naudojant šį atsiskaitymo būdą ir informacijos apie vekselių veikimo mechanizmą.
Lietuvos bankas siūlo naudoti vekselius atsiskaitant už prekes, paslaugas, atliktus darbus, kai sutartam laikui atidedamas mokėjimo terminas , išduodamoms paskoloms užtikrinti, teikti banko paskoloms įkeičiant ūkio subjektų turimus vekselius, fizinių asmenų tarpusavio skoloms įforminti.8. INVESTICIJŲ Į ČEKIUS ANALIZĖ
Čekis yra vertybinis popierius – tam tikra teisine forma sudarytas čekio davėjo pavedimas bankui besąlygiškai išmokėti jame nurodytą pinigų sumą. Čekiai skirstomi į kelionės ir banko.8.1 Banko čekiai
Banko čekiais dažniausiai naudojamasi tokiais atvejais:
1) Kai norimo įsigyti pirkinio kaina yra nedidelė, o banko čekio įsigijimo kaina yra mažesnė už tarptautinio pavedimo mokestį;
2) Naudojama atsiskaitymams su užsienio partneriais. Bankinių čekių pagalba galima atsiskaityti už prekes ir paslaugas su užsienio partneriais, t.y. sumokėti už knygas ar leidinių prenumeratą, loterijas, prekes, mokslą užsienio mokyklose, ambasadoms už vizas ir pan., nusiųsti pinigines dovanas;
3) Kai norima užsienyje ar Lietuvoje esančiam asmeniui padovanoti pinigų;
4) Tinka, jei nėra pakankamai duomenų apie čekio gavėją. Banko čekis yra patogiausias atsiskaitymo būdas, jei nėra pakankamai duomenų apie čekio gavėją: pvz., reikia sumokėti firmai, pateikusiai tik savo adresą ir pavadinimą, o nėra žinomi banko rekvizitai. Šiuo atveju pasinaudoti tarptautiniu pavedimu neįmanoma;
5) Banko čekiais labai patogu atsiskaityti, kai nebūtina pervesti pinigus labai skubiai;
6) Banko čekis yra pigiausias tarptautinis pinigų persiuntimo (atsiskaitymo) būdas;8.2 Kelionės čekiai
Kelionės čekiai patogi mokėjimo priemonė kelionėje. Beveik visose pasaulio šalyse juos galima išgryninti bankuose arba atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Jie padeda išvengti nuostolių, pametus ar kitaip praradus (juos pavogus) dokumentus.
Kelioninių čekių privalumai ir ypatybės:
• patikimumas. Kelioniniai čekiai turi Tarptautinę atlyginimo tarnybą. Čia galima kreiptis pametus čekius ir pakeisti juos naujais tebebūnant išvykoje. Ši tarnyba veikia 24 h per parą 365 dienas per metus. Nauji čekiai gali būti išduoti dar tą pačią dieną;
• lengvai išgryninamas. Kelioninius čekius galima lengvai pakeisti į grynuosius pinigus daugelio šalių bankuose;
• neribotas galiojimas. Kelioninių čekių galiojimo laikas neribojamas;
• naudojami kaip grynieji pinigai. Daugelyje šalių kelioninius čekius galima naudoti kaip grynuosius pinigus. Pavyzdžiui, JAV Thomas Cook čekiai priimami visur ir naudojami kaip pinigai;
• negalės pasinaudoti kitas asmuo. Prieš iškeičiant kelioninius čekius į pinigus reikalingas parašas. Pametus ar kitaip praradus čekius, jais negalės pasinaudoti kitas asmuo;
• valiutos pasirinkimas. Kelioninius čekius galima įsigyti šiomis valiutomis: JAV doleriais, eurais.
• grąža – grynaisiais. Atsiskaitant čekiu, grąža išduodama grynaisiais pinigais;
• aptarnavimas. Asmuo, pateikęs kelioninį čekį, aptarnaujamas viešbučiuose ir didelėse parduotuvėse;
• kaip garantas. Kelioniniai čekiai užtikrina užsienio valstybių reikalavimą turėti pragyvenimo šaltinį, įvažiuojant į jų teritoriją;
• nepanaudoti čekiai. Nepanaudotus čekius galima lengvai iškeisti į pinigus.IŠVADOS
Apibendrinant visą surinktą medžiagą galime padaryti tokias išvadas:
1. Šiuo metu galima pinigų perteklių galima investuoti įvairiais būdais, tačiau nemaža dalis investuotojų pasirenka santykinai saugesnį ir investavimo būdą, t. y. investicijas į vertybinius popierius. Investicijoms naudojami tokie vertybiniai popieriai: akcijos (paprastosios ir priviligijuotosios), obligacijos, vekseliai, pasirinkimo sandoriai, ateities ir išankstiniai sandoriai, čekiai (banko ir kelioniniai).
2. Kiekvienas investuotojas dar prieš investuodamas savo finansinius išteklius nori sužinoti kokią naudą jis gaus atlikęs tokį veiksmą. Investicijų vertė priklauso nuo to į kokius vertybinius popierius investuojama. Pavyzdžiui asmuo nutaręs investuoti į privilegijuotas ir paprastasias akcijas gali tikėtis gauti dividendus žinoma jeigu ta įmonė gaus pelną tais metais. Tačiau privilegijuotų akcijų savinikai turi pirmumo teisę į likviduojamos įmonės turtą ir dividendus. Aišku galima rinktis ir tokias dar naujas Lietuvoje investicijų rūšis kaip paisrinkimo sandoriai, kurie suteikia investuotojui teisę pirkti ar parduoti vertybinių popierių ateityje sutarta kaina. Investicijos nauda tokia, kad investuotojas gali įsigyti vertybinių popierių žemesne kaina negu tuo metu yra jų rinkos kaina.
3. Investuotojai dažniausiai taiko tokias strategijas:
 spekuliavimas, kai investuotojai panaudoja šiuos sandorius kaip kapitalo prieaugio gavimo būdą;
 kombinavimas, kai panaudojama prekybinė technika, skirta gauti pajamas iš kainų svyravimo, esant ribotoms rizikos galimybėms;
 apsidraudimas, kai siekiama apsaugoti atitinkamų prekių sąlygojamus interesus.
4. Šiuo metu Lietuvoje daugiausiai investuojama į Vyriausybės vertybinius popierius, nes jie yra mažiausiai rizikinga vertbinių popierių rūšis, todėl, kad išleidžiami Vyriausybės ir jos garantuojami. Dar daug investuotorių renkasi investicijas į akcijas, obligacijas. Dabar jau nemažai dalyvių naudojasi kelioniniais ar banko čekiais. Tai labia patogus būdas pritrūkus pinigų kelionės metu, pavogus daiktus. Šiuo metu Lietuvoje mažiausiai investuojama į vekselius. Taip yra todėl, kad tai palyginti nauja atsiskaitymo forma ir daugumai ūkio subjektų trūksta žinių bei patyrimo naudojant šį atsiskaitymo būdą ir informacijos apie vekselių veikimo mechanizmą.LITERATŪRA
1. Z. Gaidienė “Finansų valdymas” 1995 m.;
2. A. V. Rutkauskas, V. Damašienė “ Finansų valdymas” 2002 m. Šiaulių universitetas;
3. LR akcinių bendrovių įstatymas
4. www.lrs.lt

Leave a Comment