Lietuvos valstybės ir teisės istorija

1..Valstybės ir teisės istorijos dalykas ir metodai – Valstybes ir teises istorijos dalykas yra konkretus politiniai ir teisiniai reiškiniai. Iš pradžių tyrinėjama faktine medžiaga, siekiant nustatyti bendrus dėsningumus, išryškinti bendrą valstybes ir teises raidos tendenciją. Norint teisingai suvokti valstybes ir teises esmę, tyrinėtinas apibrėžtas istorinis laikotarpis susiejant su ekonominiais ir socialiniais santykiais, visuomeniniais judėjimais ir ideologiniais principais. Reikia nustatyti, koki vaidmenį vaidino politines organizacijos ir įstaigos, politines, teisines, filosofines teorijos, religiniai įsitikinimai ir tradicijos. Visuomenes politinis gyvenimas negali apsieiti be organizacijų irr partijų, kurioms vadovauja patyrę vadovai, išreiškiantys tam tikru visuomenes sluoksniu ar grupių interesus. Nors istorija yra nenutrūkstamas judėjimas, tačiau tyrinėti ištisine jos visuma yra neįmanoma. Mokslinei analizei ir apibendrinimui istorine medžiagą reikia suskirstyti j chronologinius vienetus – periodus.
Lietuvos valstybes ir teises istorijos periodai butu tokie: 1) ankstyvoji feodaline monarchija, 2) luomine atstovaujamoji monarchija, 3) didiku oligarchija, 4) konstitucines monarchijos pradai, 5) Lietuvos Nepriklausomos Respublikos laikotarpis (1918-1940 m.), 6) Lietuvos valdymas Tarybų Sąjungos sudėtyje (1940-1990 m.).
Valstybes ir teises tyrimo metodus lemia šie pagrindiniai metodai:
istorinis – Istorinio tyrimo metodo užždavinys – nustatyti konkrečias vienu ar kitu reiškiniu raidos sąlygas ir prielaidas, istorini jų nuoseklumą ir perėjima iš vienu istoriškai būtinu stadijų i kitas. Istoriniam metodui reikia, kad kiekvienas valstybes ir teises institutas butu nagrinėjamas nuo jo atsiradimo iki mūsų dienu, at

tskleidžiant jo susidarymo sąlygas ir priežastis, vaidinta vaidmenį, kad butu galima teisingai suprasti dabartinio bet kurio valstybes ir teises instituto esmę ir paskirti.,
loginis – Loginio tyrimo uždavinys – nustatyti kai kuriu sistemos elementu vaidmenį visai sistemai. Loginis tyrimo metodas sudaro galimybę nustatyti istoriniu faktu vietą ir tikrą vaidmenį, vaidintą konkrečiu istoriniu visuomenes raidos etapu. Tik derinant istorini ir logini tyrimo metodus galima moksliškai suprasti ir paaiškinti tikrovės dėsningą raidą jos reiškiniu įvairovėje. Svarbiausia yra loginis jų apmąstymas, teorinis apibendrinimas ir šiuo pagrindu objektyvaus istorines tikrovės raidos dėsningumo atskleidimas. Tačiau nagrinėtini ne paskiri faktai, o jų visuma, susijusi su tiriama problema, ieškoma jų objektyvaus ryšio ir priklausomybes. Valstybes ir teises institutai turi būti tiriami susiejant su kitais visuomeniniais reiškiniais, su visuomenes raida appskritai. Čia ir padeda sisteminis tyrimo metodas. Tik tada valstybes ir teises istorija nebus vien istoriniu faktu, įvykiu, valstybes įstaigų ir teises formų aprašymas. Be minėtu pagrindiniu tyrimo metodu, taikomi ir pagalbiniai metodai.
sisteminis – Statistinis metodas padeda nustatyti vieno ar kito teises instituto vaidintą visuomenes raidoje vaidmenį.
lyginamasis – Lyginamasis metodas padeda geriau suprasti vieno ar kito valstybes ir teises instituto savitumus, palyginti ji su kaimyniniu šalių tuo pat metu buvusiais tokiais pačiais institutais ir nustatyti, kas tarp jų buvo bendra ir at
tskira, kad butu galima suprasti jų specifika ir ypatumus nulėmusius veiksnius..
Teisingi apibendrinimai ir išvados gali būti gauti tik kompleksiškai taikant istorini, logini, problemini-teorini, lyginamąjį ir chronologini tyrimo metodus. Tyrinėjant valstybes ir teises istoriją, reikia laikytis mokslinio objektyvumo, stengtis, kad politinis tikslingumas nepakeistu mokslinio pagrįstumo ir negintu vienu ar kitu grupuočių arba partijų interesu.
2. LDK valstybė ir teisė
Lietuvos valstybės susidarymas: Organizacinis lietuviu visuomenes vienetas akmens amžiuje (IX-V tūkst..pr. m. e.) buvo gimine, vadovaujama renkamo seniūno. Giminystę nustatydavo pagal motinos liniją (matriarchatas). Gimines narius junge kraujo ryšys, bendri gamybos įrankiai, bendras darbas ir surinktu materialiniu gerybių pasidalijimas. Tuo metu vyrai medžiojo ir žvejojo, o moterys rinko augalini maistą, tvarkė namu ūki ir rūpinosi šeima. Kelios gimines, suėjusios i vedybinius santykius, sudarė gentį. Visus reikalus sprendę genties vyru susirinkimas (krivūle). Krivūle rinko genties vadą, svarstė karo ir taikos bei kitus reikalus.
II-ojo pr. m. e. pradžioje atsirado gyvulininkyste ir pradine žemdirbyste, amatai ir kartu mainu prekyba. Bendruomenėje pradėjo didėti vyru vaidmuo, ir žalvario amžiaus pabaigoje bei ankstyvajame geležies amžiuje įsigalėjo patriarchatas. Tuo metu organizacinis visuomenes vienetas buvo patriarchaline šeimine bendruomene, kuri susidėjo iš keleto kartu seimu Šeiminei bendruomenei priklausė gyvuliai, ganyklos ir tam tikras dirbamos žemes plotas. Gintis nuo kitu bendruomenių užpuolimu buvo įrengiami pi
iliakalniai ir sustiprintos gyvenvietes. Giminine santvarka pradėjo irti I-IV mūsų eros amžiais.
IV-VIII a. atsirado ariamoji žemdirbyste. Žeme ariama jaučiu traukiamu arklu. IX-XIl a. žemdirbystėje pradėtas naudoti arklas su geležiniu noragu, įdirbami didesni žemes plotai, pakilo darbo našumas. Susidarė ariamos žemes šeimine nuosavybe, ir žemes sklypai tapo paveldimi.
XIII a. susidarė sodybų kompleksai, apėmė pili, priešpili ir kelis arba keliolika sodžių. Iš pradžių kaimas buvo kilmingojo, vadinamo nobiliu (vėliau prigijo rusiškas bajoro vardas), sodyba ir vadinosi jo vardu. Bajoro šeimyną sudarė paimti karo belaisviai bei prasiskolinę ir patekę jo priklausomybėn bendruomenes nariai. Kiti žemdirbiai, vadinamieji laukininkai, nuo bajoru nepriklausė ir turėjo nuosavą žemę ir ūkius. Bendruomenes savivaldos organas buvo sueiga (krivūlė), ji rinko seniūną. Bendruomene atsakydavo už savo nariu nusikaltimus, spręsdavo jų tarpusavio ginčus, atlikdavo prievoles ir duodavo duokle žemes kunigaikščiui. Kunigaikštis turėjo pili, keletą kaimu ir valdė vieną arba kelias laukininku bendruomenes. Bendruomenes nariai vadinti kunigaikščio žmonėmis. Kunigaikštis su savo tarnais važinėjo po sodžius ir kaimus, rinko duoklę, sprendė ginčus, vadovavo karo metu. Kunigaikščio žmones laisvai disponavo savo žeme, galėjo pereiti i kitą bendruomenę, tačiau turėjo atlikti kunigaikščiui prievoles, duoti mezliavą, atlikti pastote, ji vaišinti ir pan. Kunigaikščio ir bendruomenes nariu santykiai buvo pusiau feodaliniai, tačiau skyrėsi nuo baudžiaviniu, nes bendruomenes na
ariai buvo laisvi. Kunigaikščio galia priklausė nuo turimu žemes plotu, kaimu ir jo valdžioje esančiu laukininku bendruomenių skaičiaus. Susidarius feodalu tėvonijoms ir didėjant antagonistiniams prieštaravimams bendruomenių viduje, neišvengiamai kūrėsi valstybiniai teritoriniai junginiai. Feodalai stengėsi panaudoti bendruomenių krivūlės, seniūnus, kuopos teismus savo interesams tenkinti. Susidarė pusiau valstybiniai junginiai – feodalines kunigaikštystes
ANKSTYVOJI FEODALINE MONARCHIJA (XIII-XIV a.)
Valstybės susidarymo priežastys:
1. Vidinės – jau buvo susiformavusios visos pagrindinės lietuvių žemės; jos jungėsi į konfederacijas; augo miestai; plėtėsi prekyba; didėjo turtinė diferenciacija; kunigaikščių tarpusavio kovos.
2. Išorinės – greta gyvenančių tautų puolimas, dviejų vokiečių ordinų atsikraustymas į Baltijos kraštus, pietiniai ir vakariniai lietuvių kaimynai jau seniai turėjo savo valstybes.
XI-XII a. susidarę socialiniai-ekonominiai santykiai, tarpusavio vaidai ir nuolatinis priešu užpuolimu pavojus verte kunigaikštystes jungtis i vienu valstybę. Jau XIII a. pradžioje Lietuvoje buvo kunigaikščiu sąjungos ir vyresnieji kunigaikščiai. 1219 m. sutarti su Volynės kunigaikščiais pasirašė 22 Lietuvos kunigaikščiai, tarp jų penki vyriausieji1. Centralizuotos valdžios kūrėjas buvo pietryčiu Aukštaitijos kunigaikštis Mindaugas (1240-1263 m.). Nenorėjusius jam paklusti kunigaikščius išvydavo arba net nužudydavo.
Mindaugas apie 1240 metus tūrėjo savo valdžioje didelę dali Lietuvos teritorijos ir tapo didžiuoju kunigaikščiu. Lietuvos Didžioji Kunigaikštyste XIII a. apėmė Aukštaitija, Žemaitija, Deltuvą, N alsią, Naršuvą, pietinę Kuršiu žemes dali, šiaurinę sūduvių – jotvingių žemes dali. Mindaugo centralizuota valdžia nepašalino prieštaravimu ir bajoru viršūnių kovos dėl valdžios. Atskiru žemiu kunigaikščiai buvo nepatenkinti Mindaugo viešpatavimu ir net ieškojo paramos pas savo priešą Livonijos ordiną. Jie stengėsi atgauti turėtą savarankiškumą ir svajojo apie didžiojo kunigaikščio sostą. didžiojo kunigaikščio valdžią sustiprino Gediminas (1316-1341 m.). Jis rūpinosi žemdirbyste ir amatais, miestu statyba ir prekyba. Savo sostine perkėlė iš Kernavės j Vilnių ir pavertė ji ekonominiu ir politiniu centru. Suskilus senovės Rusijos valstybei, joje įsigalėjo totoriai-mongolai. Lietuvos didieji kunigaikščiai, pasinaudoję rusu žemiu nusilpimu, įvairiais budais pradėjo jas jungti prie Lietuvos. Kartais pavieniu rusu žemiu feodalai patys pasiduodavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžion, kad išvengtu totorių-mongolu jungo, supratę, jog stipri 19 Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia ne tik apsaugos nuo totorių vergovės, bet ir padės išlaikyti priklausomus valstiečius ir juos išnaudoti. Laisvųjų valstiečiu nuolat mažėjo, nes vis daugiau jų patekdavo feodalu priklausomybėn ir turėdavo atlikti jiems prievoles. Duodavo natūrinės duokles grudais, medumi, kailiais, žuvimis ir dirbo dvaro laukus. Valstiečiai priklausė kunigaikščiams, stambiems feodalams ir smulkiems bajorams. Bajoru iš didžiojo kunigaikščio paveldėti valstiečiai buvo vadinami veldamais. Valstiečiu darbo sąlygos, duoklių normos skirtinguose dvaruose buvo nelygios. Valstiečiai tapo bajoru veldamais ne visi iš karto ir ne vienodomis aplinkybėmis bei priemonėmis. Didžiojo kunigaikščio dvaruose taip pat dirbo valstiečiai ir jų darbo prievole bei duokles buvo panašios i veldamų prievoles. Jogaila, 1387 metais atidavęs Vilniaus vyskupui du valsčius, kartu atidavė visus valstiečius ir atleido juos nuo visu dėklų, sidabrines, duoklių, Piliu ir tiltu statymo ir taisymo, pastočių ir sargybų kunigaikščiui. Apie 1380 m. didysis kunigaikštis pertvarkė valstiečiu prievoles. Kiekvienas valstiečio kiemas (dūmas) tūrėjo duoti nustatytą grudu kieki, vadinamąją dėklą. Ją sudarė statine rugiu ir statine arba dvi avižų. Iki deklos nustatymo valstiečiai turėjo atiduoti dešimtąja dali derliaus. Didysis kunigaikštis turėjo savo patarėju iš stambiausiu feodalu ir karo vadu. Iš jų vėliau susiformavo didžiojo kunigaikščio taryba. Gediminas jau tūrėjo tokia nuolatinę tarybą. Didysis kunigaikštis rėmėsi kariuomene ir besikuriančiu centriniu +bei vietiniu valdininku aparatu. 1387 m. priėmus krikščionybę, rėmėsi ir bažnytiniu aparatu, nes Bažnyčia taip pat tapo valstybine organizacija. Didžiojo kunigaikščio valdžia nuo XIII a. buvo paveldima, tačiau paveldėjimo tvarka nebuvo nustatyta. Didžiojo kunigaikščio sūnūs tūrėjo bendrą teisę i valdžią, kuri buvo įgyvendinamą taip: kunigaikštyste broliams buvo padalijama arba visi jie vaide ja nepasidaliję.
LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTES VISUOMENINE IR VALSTYBINE SANTVARKA
Istorijos šaltiniai rodo, kad jau XIII a. Lietuvoje buvo trijų rusiu žemes nuosavybe: didžiojo kunigaikščio domenas, didiku (nobeliu) tėvonijos ir laisvųjų valstiečiu žeme. Visiškai susiformavęs alodas ir paveldimas žemes valdymas juridiškai buvo įformintas tik 1387 m. privilegija bajorams katalikams. Po 1385 m. Krėvos unijos Lietuvos bajorams buvo suteiktos tokias pačios privilegijos, kurias tūrėjo Lenkijos bajorai. Tai buvo padaryta suteikiant Lietuvos bajorams teises, kurios išdėstytos 1387 m. Jogailos privilegijoje, 1413 m. Jogailos ir Vytauto privilegijoje ir 1432 m. Jogailos privilegijoje. 1387 m. privilegijoje sakoma:
– bajorai katalikai savo paveldėtus dvarus ir pilis gali valdyti ir tvarkyti tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir Lenkijos bajorai.
– Bajoru dukterys, giminaites ir našles gali būti laisvai išleidžiamos už vyru, tačiau tik už kataliku.
– Našles gali ištekėti ir pirmojo vyro turtą grąžina jo giminėms arba lieka našlauti ir valdo mirusiojo vyro turtą.
– Bajorai atleidžiami nuo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus nauju Pilių statybą, kai šaukiama i darbą visa Lietuvos šalis ir taip pat visi gyventojai senos pilies atstatymo ar remonto darbams vykdyti. Turėjo remontuoti senas pilis, kurias nuo senovės remontavo.
– Karo tarnybą bajorai turėjo atlikti savo lėšomis.
1413 m. Horodlės privilegija buvo savotiškas unijos aktas:
– Bažnyčiai suteiktos tokios pačios privilegijos kaip Lenkijoje.
1432 m. privilegija duota Jogailos:
– bajoru paveldėti ir pagal didžiojo kunigaikščio raštus gauti turtai yra gavusiojo nuosavybe, bajorai turi teisę juos valdyti ir perleisti.
1434 m. didysis kunigaikštis Žygimantas davė bajorams privilegiją, nedalyvaujant lenkams, tokias pačias teises gavo bajorai katalikai ir stačiatikiai:
– Bajorai gavo garantiją, kad įskusti be teismo jie nebus persekiojami.
– Tūrėjo teisę paveldėtą turtą parduoti, iškeisti, kitaip perleisti, tačiau perleidimo aktai tūrėjo būti sudaromi prie didžiojo kunigaikščio arba jo pareigūnų akivaizdoje.
Gerokai platesne privilegijuotą bajoru padėtį įtvirtino 1447 m. Kazimiero privilegija. Lietuvos bajorai gavo šią privilegiją todėl, kad sutiko išleisti Kazimierą i Lenkijos karaliaus sostą. Ši privilegija buvo bajoru ir didžiojo kunigaikščio sutartis, kuria bajorai plačiai patenkino savo poreikius. Joje patvirtintos jau turimos bajoru teises. Garantuojama, kad i bažnytines vietas bus skiriami Lietuvos gyventojai. Patvirtinta, kad bajorai ir miestiečiai nebus baudžiami be teismo. Už nusikaltimą bus baudžiamas kaltininkas, o ne jo šeimos nariai ar tarnai. Bajorai gavo teisę laisvai išvykti i užsieni, išskyrus priešo šalis. Tačiau išvykdami tūrėjo pasirūpinti, kad butu atliekama karo tarnyba. 1492 m. Aleksandras išrinkimo didžiuoju kunigaikščiu proga davė bajorams privilegija. Si privilegija yra sutartis su ponais bajorais. Joje patvirtinti Kazimiero 1447 m. privilegijos straipsniai. Kunigaikštis įsipareigojo nekeisti ir nenaikinti sprendimu, priimtu kartu su Fonu taryba. Pasižadėjo laikytis ponu patarimu, nors su jais ir nesutikdamas. Be ponu patarimo didysis kunigaikštis negalėjo keisti valdininku ir skirti nauju, negalėjo sumažinti vietininku ir kitu valdininku pajamų. Netūrėjo teises paprastu žmonių pakelti i bajorus. 1506 m. Žygimantas I buvo priverstas patvirtinti Aleksandro duotą privilegiją.
Didysis kunigaikštis reguliavo miestu steigimą, kad jie nedarytu konkurencijos valstybiniu miestu miestiečiams ir nesumažintu iždo pajamų, gaunamu iš miestiečiu. Didesniu miestu, amatu ir prekybos centru, Lietuvoje iki XVI a. buvo nedaug. LDK XIV a. viduryje jau turėjo didelę teritoriją: nemaži rusu, baltarusiu ir ukrainiečiu žemiu plotai. Jau valdant Gediminui, LDK susidėjo iš pusiau savarankišku daliniu kunigaikštysčių.
1345 m. Algirdas ir Kęstutis atėmė valdžia iš Jaunučio jėgą. Vilniaus ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Algirdas: Kęstutis buvo Traku ir Žemaitijos kunigaikštis. Kiti pripažino Algirdą didžiuoju kunigaikščiu ir buvo jo vasalai, tačiau Algirdas nesikišo i vasalu vidaus reikalus. Daliniu kunigaikščiu atskirumas neigiamai atsiliepė ekonominei, politinei ir kultūrinei raidai ir silpnino pačia valstybę. Vytautas panaikino feodalini rusu žemiu savarankiškumą ir atėmė valdžią iš Gediminaičiu: valdyti žemes paskyrė vaivadas.
LIETUVOS VISUOMENINE IR VALSTYBINE SANTVARKA LUOMINES MONARCHIJOS LAIKOTARPIU (nuo XVI a. iki XVIII a. pabaigos)
XV a. pabaigoje ir XVI a. pirmojoje pusėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ėmė sparčiau plėtotis žemes ūkis, amatai ir prekiniai-piniginiai santykiai. Daugiau buvo parduodama kailiu, medaus, vaško, gyvulininkystes produktu, žuvies, medžio ir jo dirbiniu, linu, kanapių ir grudu. Feodalai stiprėjo ekonomiškai ir politiškai. XVI a. pradžioje atsirado žemiu, įkeistų už skolas. Stambus feodalai skolino pinigus didžiajam kunigaikščiui ir gaudavo įkaitų žemę su joje gyvenančiais valstiečiais, įkeistos žemes kaupėsi feodalu rankose ir stiprino ekonominę jų galią.
1514 m. išleisti nuostatai dvaru laikytojams, kuriais bandyta reguliuoti ūkinę jų veiklą. Dvaru laikytojai privalėjo iš surinktu pajamų mokėti dešimtine Bažnyčiai, skirti reikalingą grudu kieki dvaro nelaisvai Šeimynai išlaikyti, o kitas pajamas padalyti i tris dalis, iš kuriu dvi atiduoti iždui, o trečią pasilikti. Dvaru laikytojai po šių nuostatu pradėjo didinti valstiečiams prievoles. Valstiečiai priešinosi ir skundėsi didžiajam kunigaikščiui. Didysis kunigaikštis mėgino detalizuoti laikytoju teises ir valstiečiu prievolių normas. Tam reikalui 1529 m. jis išleido nuostatus Vilniaus ir Traku vaivadijų dvaru laikytojams. Šiais nuostatais siekta padidinti iš dvaru ūkio gaunamas pinigines pajamas. Nuostatai uždraudė dvaru valdytojams išnaudoti valstiečius savo interesams tenkinti. Nuostatuose įsakyta palikti reikiamą skaičių lažiniu valstiečiu, o kitus apgyvendinti sklypuose ir iš jų reikalauti po statine kviečiu arba po paršą. Valstiečiai priešinosi nauju prievolių įvedimui, todėl didysis kunigaikštis 1547 m. išleido nurodymus urėdams dėl baudžiaviniu prievolių išieškojimo . Pagal juos, urėdai turėjo išėjusiu valstiečiu žemes atiduoti kitiems už prievoles. 1557 m. balandžio l d. išleisti valaku nuostatai, o spalio 20 d. -jų pakeitimai. Pagal šiuos nuostatus valaku reformą vykdė revizoriai ir matininkai. Dėl valaku reformos atsirado keliu kategorijų valstiečiai:

Lažininkai – Lažininku kaimai turėjo geresniu žemiu, papildomu naudmenų, daugiau darbiniu gyvuliu. vykdytojai turėjo žiūrėti, kad kiekviena valstiečio šeima gautu žemes tiek, kad galėtu iš jos pragyventi ir atlikti prievoles;
osadininkai – daugiausia buvo asadiniu valstiečiu. Jų padaugėjo todėl, kad nereikalingi dvaru tarnai buvo paversti asadiniais valstiečiais.
Daržininkai ir tarnybiniai žmones.
Laisvu žemiu kolonizacija buvo uždrausta. Didžiojo kunigaikščio valsčiuose valaku reforma buvo baigta apie 1565 metus. XVI a. antrojoje pusėje visi vidutiniai ir stambus feodalai vykdė valaku reformą savo valdose. Valaku reforma paliete ir miestiečius. Miestu, neturinčiu Magdeburgo teisiu, žemes buvo išmatuotos valakais ir už jas nustatyti mokesčiai. Didysis kunigaikštis nesikišo j dvasininku ir feodalu miesteliu valdymą. Jis tik gaudavo vadinamąją kapščizną, t. y. Mokesti nuo smukliu. Didysis kunigaikštis turėjo kviesti i seimą bajoru atstovus, nes jų valstiečiai buvo atleisti nuo duoklių ir mokesčiu valstybei.
LDK valdymas Lietuvos didysis kunigaikštis → ponų taryba (sprendė visus valstybės reikalus) → seimas – bajorų suvažiavimas (be seimo nebuvo svarstomas joks svarbesnis valstybės reikalas. Seimas negalėjo leisti įstatymų, jis tik galėjo ko nors prašyti) → vaivadija → vaivados ir vaivadų seimeliai → pavietai → pavietų seniūnai ir pavietų seimeliai.
I statutas (1529) praplėtė viso bajorų luomo teises, tačiau teisės valdyti valstybę jie negavo. Statutas įtesino valstiečių priklausomybę nuo žemvaldžių- bajorai juos valdo ir teisia, iš dalies pakeitė teismų sistemą. Žemvaldžiai savo nuožiūra galėjo tvarkyti 1/3 žemės valdų.
1566 m. Statutas nustatė tris teismus: žemes, pilies ir pakamario. 1566 m. Statuto nustatyta tvarka didysis kunigaikštis šaukdavo pavieto bajoru suvažiavimą, i kuri atvykdavo visi turintieji paviete nuosavas žemes. Šios reformos sulygino bajorų ir ponų teises, miestiečiai lemiamo balso valstybės valdyme neturėjo. Jau 1566 m. bajorai buvo atleisti nuo mokesčiu vidaus muitinėse, o jų pastotes su namu apyvokos gaminiais ir maisto produktais atleistos nuo tiltu mokesčio.
1588 m. Statutas bajorai visiškai atskirti nuo „paprastų žmonių“ įsitvirtina valstiečių baudžiavinė priklausomybė, galutinai įteisinti baudžiaviniai santykiai, įsigalėjo bajorų demokratija ir kiekvienas bajoras galėjo reikšti politiniame gyvenime. . Pagal 1588 m. Statutą, i visuotini šaukimą tūrėjo atvykti visi pilnamečiai bajorai žemvaldžiai su savo arkliais, pašaru ir maistu. 1588 m. Statutas leido bajorams be jokiu muitu gabenti sausumos ir vandens keliais savo javus ir miško gaminius, nemokėti turgų ir kitu mokesčiu. Pagal 1588 metu Statutą, Vyriausiasis tribunolas nagrinėjo skundus dėl žemes, pilies ir pakamario teismu, taip pat dėl vaivadų, seniūnu ir jų vietininku nagrinėtu bylu sprendimu.
1587 metu Vilniaus bajoru suvažiavimas nustatė, kad kapturinis teismas susideda iš pilies bei žemes teismu teisėju ir pakamario. Be to, siekdami didesnio savarankiškumo, Lietuvos bajorai norėjo turėti savo aukščiausiąjį teismą. Todėl 1581 metais Varšuvos seimas leido įsteigti Lietuvos Vyriausiąjį tribunolą. Pagal 1581 metu Vyriausiojo tribunolo nuostatus, kiekviena vaivadija ir pavietas i tribunolą rinko po du teisėjus, o Žemaičiu seniūnija turėjo teisę rinkti tris teisėjus vieniems metams. Padidėjus žemes ūkio produktu paklausai, bajorai ėmė plėsti savo žemes ir didinti valstiečiams prievoles.
Lietuvoje stiprėjo feodaliniai, o ne kapitalistiniai santykiai. Valstiečiai badavo ir skurdo, plito ligos. Valstiečiai priešindavosi didėjančiam išnaudojimui arba mesdavo ūkius ir pabėgdavo. Dėl valstiečiu bėgimo ir didelio mirtingumo XVII a. dirbamos žemes plotai mažėjo. Lietuvos ūkio smukimą pagreitino XVII a. viduryje prasidėję karai. Tik XVII a. pabaigoje dvaru ūkis pradėjo atsigauti, tačiau valstiečiu išnaudojimas padidėjo. Mokesčiai, rinkliavos, kariuomenes plėšikavimai karu metu sužlugdė amatininkus ir pirklius miestuose. Seimuose bajorai nustatydavo amatininku gaminiams mažas kainas, o tai žlugdė amatus. Karu metu prekyba plėtojosi labai menkai, nemaža jos dalis teko smulkiems amatininkams. Valstiečiai pirko prekes iš savo bajoru; šie stengėsi neįsileisti i savo valdas pirkliu. Šiaurės karo metu (1700-1709 m.) Lietuva ūkiškai visiškai nusilpo. 1708 m. prasidėjo badas, o vėliau – maras. Baudžiavinis ūkis pakriko dėl darbo jėgos trukumo. Kadangi buvo daug dirvonu ir nežinia kiek valstiečiu, 1717 m. buvo surašyti gyventojai. Dvaru savininkai turėjo prisiekdami pasakyti, kiek turi valstiečiu kiemu, žmonių ir ar nieko nenuslepia. Tik po 1775 m. reformų Nuolatine taryba nustatė generalinius prekybos su užsieniu muitus ir panaikino bajoru muitines privilegijas bei vidaus muitus. 1596 m. pasirašyta Bresto bažnytine unija, kuri sukėlė miestiečiu opoziciją. Didžiojo kunigaikščio valstiečiu padėtis buvo nustatyta teises aktu. Iždo tribunolas įsteigtas 1613 metais ir nagrinėjo mokesčiu bylas, taip pat tikrino iždininko ataskaitas. Seimas išrinkdavo 2-7 senatorius ir 16-26 bajoru rūmų atstovus tribunolo nariais. Nuo 1703 metu deputatus i iždo tribunolą rinko pavieto seimeliai po du iš kiekvieno pavieto. Jau 1385 metu Krėvos aktu lenku magnatai sieke inkorporuoti Lietuvą I savo karalystes sudėti.
LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTES TEISE Seniausias žinomas rašytinis teises šaltinis yra 1387 metu Jogailos žemes privilegija bajorams katalikams. Greta žemes privilegijų, buvo leidžiamos ir sričių privilegijos. Lietuvos didieji kunigaikščiai prijungtose baltarusiu ir ukrainiečiu žemėse paliko senus visuomeninius santykius ir miestu savivalda.
Tarp teises šaltiniu paminėtinas 1468 metu Kazimiero teisynas, reguliavęs teismo proceso, žemes ginču sprendimo, atsakomybes už įvairias vagystes ir kai kuriuos žalos atlyginimo klausimus. Teisynas suteikė teisę bajorams teisti ir bausti savo priklausomus žmones. Iš 25 teisyno straipsniu 17 skirta kovai su vagystėmis ir nelaisvu žmonių išsivedimu. Teisynas nustatė nusikaltėlio asmeninę atsakomybę už padaryta nusikaltimą. Atsakomybe prasideda nuo septynerių metu amžiaus. Pagrindinis teises šaltinis buvo Lietuvos Statutai. 1529 metu Pirmasis Statutas buvo parengtas bajoru reikalavimu ir priimtas jų seimo. Statutą sudaro 13 skyrių, apimančiu beveik visu teises šakų normas. XVI a. pirmojoje pusėje padidėjo bajoru vaidmuo kariuomenėje ir kaip valstiečiu valdytoju, be kuriu sutikimo didysis kunigaikštis negalėjo valstiečiu apmokestinti. 1554 metais didysis kunigaikštis kartu su Ponu taryba sutiko sudaryti komisiją Statutui peržiūrėti. Komisija parengė Antrąjį Statutą, kuris buvo priimtas 1566 metais. Stiprėjant bajoru diktatūrai, Antrasis Statutas buvo keičiamas ir papildomas. Bajorai reikalavo visus laimėjimus įrašyti i Statutą. Trečiąjį Statutą Zigmantas III patvirtino 1588 metais. Antrasis ir Trečiasis Statulai susidėjo iš 14 skyrių.
Civiline teise. XV a. pradžioje susiformavo didžiojo kunigaikščio domenas. XTII-XIV a. bajoru turimos žemes valdos daugiausia buvo gautos už tarnyba. Pagrindine žemes nuosavybes forma buvo tėvonija. Tėvonijomis tapdavo ir užtarnauti dvarai. Bajorai turėjo teise iki 1566 m. Statuto laisvai perleisti tik trečdali tėvonijos, nes kiti du trečdaliai buvo skirti karo tarnybos atlikimui garantuoti ir įpėdiniams aprūpinti žeme. Kiekvieno bajoro žemes valda susidėjo iš dvaro žemes ir valstiečiu turimos žemes. feodaline žemes nuosavybes teise buvo įgyjama tokiais budais: paveldėjimų, gaunama už tarnybą ir pirkiniu. XV a. Įsigalėjo senaties institutas. Jeigu bajoras valdė žeme 10 metu neginčijamai, tai po to žeme buvo laikoma jo nuosavybe. Buvo žinomas turto įkeitimo už skola institutas, t. y. Laikinas jo perleidimas. 1529 m. Statutas leido bajorui įkeisti visą turtą. Įkaito laikytojas turėjo teise naudotis turtu ir privalėjo atlikti prievoles, jeigu sutartyje nebuvo aptarta kitaip. Pagal Antrąjį ir Trečiąjį Statutus, bajorai turėjo teisę laisvai disponuoti žeme, nepaisant, kokiu būdu ji Įgyta. Jie galėjo žeme parduoti, dovanoti, užrašyti, palikti testamentu kam nori. Buvo draudžiama medžioti svetimose naudmenose. Už sumedžiotus žvėris medžiotojas turėjo sumokėti, o ji pati sodino I kalėjimą.
Paveldėjimo teise. Vyru ir moterų turto paveldėjimo teises nebuvo lygios, nes vyrai atlikdavo karo tarnybą. Statutai skyrė tėvo ir motinos turtą. Tėvo turtą paveldėdavo sūnus, o dukterys tūrėjo teisę gauti ketvirtadali tėvo palikimo kaip kraiti. Jei nebūdavo sūnų, visą bajoro palikimą paveldėdavo dukterys lygiomis dalimis. Žmona po vyro mirties gaudavo savo kraičio garantini turtu. Buvo žinomas ir testamentinis turto paveldėjimas. Vyras turėjo teise dalį turto testamentu palikti žmonai, ir jo giminaičiai negalėjo tos dalies reikalauti. Žmona tūrėjo teisę turtą palikti testamentu, jeigu neturėjo vaiku. Valstiečiu turtą taip pat paveldėdavo sūnūs. Jeigu sūnų nebuvo, tai turtas tekdavo bajorui. Sūnūs ir dukterys turėjo vienodas paveldėjimo teises. Tačiau buvo skiriamas specifinis motinos ir tėvo turtas. Prie motinos turto priskiriamas jos kraitis, asmeninio naudojimo daiktai ir santuokoje įgytas turtas. Tėvo specifiniu turtu buvo laikomi ginklai, šarvai, arklys su kamanomis. Ši turtą gaudavo sūnūs. Tėvai galėjo nepalikti turto vaikams, kurie blogai elgėsi. Turtą buvo galima palikti ir testamentu. Testamentas turėjo būti sudarytas dalyvaujant septyniems liudytojams, buvo surašomas teisme arba magistrate ir įrašomas i knygas. Testamentą sudarydavo raštu, dalyvaujant liudytojams.
Prievoline teise. XIV-XV a. žemes ir valstiečiu ūkių perleidimo sutartys buvo sudaromos žodžiu. Vėliau tokios sutartys jau sudaromos raštu, nurodant liudytojus. Šalys laisvai sudalydavo sutartis ir nustatydavo jų Įvykdymo sąlygas. Kreditoriaus teises buvo garantuojamos įkaitu ir laidavimu. Šalys susitardavo dėl mokėjimo sumos ir prievoles Įvykdymo vietos. Prievole pasibaigdavo ne tik tada, kai ja įvykdydavo, bet ir panaudojus depozitą, cesiją, prievolę pakeitus arba atleidus nuo jos, taip pat jei prievoles nebuvo galima įvykdyti ne dėl skolininko kaltes.
Šeimos teise. Statutai gana nuodugniai reguliavo santuokos sudarymo tvarka, kraičio ir ikraičio davimą, vyro ir žmonos, tėvų ir vaiku santykius. Moterys ir merginos turėjo teisę draugu patarimu laisvai ištekėti. Tačiau turėjo gauti tėvų, o jeigu jų nebuvo, – dėdės arba broliu sutikimą. Santuoką įformindavo Bažnyčia pagal kanonu teisę. Visus iškilusius klausimus sprendė bažnytinis teismas. Buvo praktikuojamos sužadėtuvės, kuriu metu sudarydavo sutarti dėl busimos santuokos, dėl kraičio, išrangos ir ikraičio.
Globa. Globa buvo skiriama nepilnamečiams vaikams: berniukams iki 18 metu, o mergaitėms iki 13 metu. Globa galėjo būti paskirta ir nepilnamečiu vaiku turtui. Globėją tėvas paskirdavo testamentu.
Civilinis procesas. Civilinis procesas vyko rungimosi būdu. Naudota lažybų forma. Šalys išdėstydavo savo reikalavimus ir savo teiginiams pagristi nurodydavo liudytoją arba dokumentą, kuris įrašytas i teismo knygas. Po to dėdavo prieš teismą kepurę ir eidavo lažybų iš tam tikros pinigu sumos, kad liudytojas paliudys taip, o ne kitaip.
Baudžiamoji teise. Baudžiamosios atsakomybes pagrindas buvo didžiojo kunigaikščio nustatytos visuomenines tvarkos pažeidimas ir padaryta nukentėjusiajam skriauda. Bausme taip pat buvo dvilype: atlyginimas nukentėjusiajam už padarytą skriaudą ir bauda didžiojo kunigaikščio iždui arba bajorui, kuris teise nusikaltėli. Kompensacija buvo skiriama už sužeidimą, įžeidimą, turto pagrobimą. Už sužeistą bajorą skyrė baudą 12 ilgųjų sidabriniu lazdelių, už valstieti – 1-2 lazdeles. Jau 1529 metu Statutas nustatė principą, kad niekas be kaltes neturi nukentėti. Todėl nebuvo kreipiamas dėmesys i nusikaltimo padarymo motyvus ir kaltes formą. Mirties bausme 1529 m. Statute sudaro 10 procentu visu bausmių. Mirties bausme baudė valstiečius už bajoru nužudymą. Nusikaltimai buvo skirstomi i viešus ir privatinius, i gėdingus ir negėdingus. Tarp veiksmo ir jo padariniu turėjo būti priežastinis ryšys, ypač nužudymu ir kūno sužalojimu atvejais. Kiekvienas nusikalstamas veiksmas buvo laikomas tyčiniu. Tai, kad nusikalstamos valios nebuvo, turėjo įrodyti pats kaltinamasis. Vaikai iki 12 metu už savo nusikaltimus neatsakė. Už vaiko veiksmus materialiai atsake tėvai arba globėjai. Bausmes, kaip ir nusikaltimai, buvo skirstomos i viešas ir privatines. Pirmiausia numatyti nusikaltimai miestui. Už išdavimą, maištą buvo baudžiama mirties bausme ir konfiskuojamas turtas. Lengvesniais nusikaltimais laikyti: miesto valdžios neklausymas, teismo sprendimu nevykdymas, įvairių draudimu nepaisymas ir pan. Už religinius nusikaltimus buvo baudžiama mirties bausme sudeginant.
Baudžiamasis procesas. Lietuvos Statutai kai kuriems nusikaltimams nustatė atitinkamus procesinius reikalavimus. Galiojo formalios įrodymu teorijos principai. Atvykus ne visiems reikalaujamiems liudytojams, bausme nusikaltėliui buvo skiriama mažesne. Norint daryti kratą bajoro namuose, reikėjo paimti vazni ir du kviestinius.
Magdeburgo miesto teise – Lietuvos didieji kunigaikščiai, norėdami sudaryti palankias sąlygas amatams ir prekybai plėtotis miestuose, suteikdavo jiems savivaldą Magdeburgo miesto teises pagrindu. 1387 m. Jogaila suteikė tokią teise Vilniui, o XV a. ja gavo Trakai, Brestas, Kaunas, Luckas, Kameneckas, Vladimiras, Polockas, Kijevas, Minskas ir Naugardukas. XVI a. šią teisę gavo ir mažesni miestai. Civilines ir baudžiamąsias bylas mieste sprendė vaitas su burmistrais ir tarėjais, o namu užpuolimu, padegimu, plėšimų, bajoru sužalojimo ir išžaginimo bylas -vaivada.

3.Lietuvos valdymas Rusijos imperijos sudėtyje – Po III Lenkijos-Lietuvos padalijimo(1795m.) Lietuvos žemės dešiniajame Nemuno upės krante teko Rusijai. Po trečiojo (1795 m.) Respublikos padalijimo Rusija pradėjo vykdyti Lietuvos ekonominę, politine ir kultūrine ekspansiją. Prie Rusijos imperijos prijungta Lietuva jokios savivaldos negavo. Joje buvo pritaikyta Rusijos valdymo tvarka ir Įstatymai. Jekaterina II 1795m. gruodžio 14d. įsaku sudarė Vilniaus ir Slonimo gubernijas. Gubernijos turėjo būti suskirstytos į apskritis. Vilniaus gubernija-į 11 apskričių, o Slonimo-į 8.Dėl Jekaterinos II mirties administracinio suskirstymo planas nebuvo įgyvendintas. Imperatorius Pavlas I paliko vieną Lietuvos guberniją ir įsakė įsteigti gubernijos valdybą ir iždo rūmus. Aleksandras I 1802m. rugpjūčio 9d. įsaku sudarė Vilniaus ir Gardino gubernijas. Iš pradžių valdymo reikalus tvarkė karinės žinybos. Gubernijose buvo korpusų vadai, o apskrityse-pulkų vadai; jiems talkino komisarai. Apskritai Lietuvą valdė Vyriausioji valdyba, kuri turėjo iždo, baudžiamąjį,civil. ir ekonominius skyrius, kuriems vadovavo viršininkai-Vyriausiosios valdybos nariai. Valdyba sprendė tokius uždavinius:
1.Žiūrėjo,kad įstaigos ir valdiniai vykdytų įstatymus;
2.Skyrė adm.nuobaudas nepaklusniems arba juos perduodavo teismui;
3.Rūpinosi tvarka ir saugumu miestuose, kaimuose ir keliuose.
Vyriausioji valdyba nagrinėjo skundus dėl prievolių neįvykdymo, skyrė areštą turtui pagal teismo sprendimą. Jos potvarkius turėjo vykdyti žemesnieji Žemietėjos teismai ir miestų magistratai. Valdybos iždo skyriaus žinioje buvo dvarai ir buvusios karaliaus ekonomijos, mirusių arba pabėgusių iš Lietuvos dvarininkų ir vienuolynų už Lietuvos ribų žemės. Baudž. ir civiliniai skyriai buvo apeliacinė instancija žemesniems teismams. Lietuvos valdymas

Caras

Generalgubernatorius

gubernija apskritis valsčius gubernatorius ispravnikas viršaitis
seniūnija seniūnas
Miestai pagal teises ir vidaus tvarką buvo suskirstyti į gubernijų ir apskričių miestus, kurie gavo savivaldos teises. Miestų padėtis pagerėjo, nes gyventojai buvo apsaugoti nuo feodalų savivalės (šiuose miestuose policiją valdė ir viešąją tvarką prižiūrėjo horodničius). Miestuose buvo panaikintos feodalinės valdos. Pirkliai buvo suskirstyti į gildijas pagal turtą.Miestai ir miesteliai, negavę apskričių miestų teisių, buvo palikti dvarininkų valdžioje.Valstiečiai pilietinių teisių neturėjo. Juos valdė vietos dvarininkas. Valstiečiai liko baudžiauninkais. Mokesčius jie turėjo mokėti nuo vyrų skaičiaus. Įvesta rekrutų prievolė. Rusijos valdymo tvarka ir įstatymai galutinai įsigalėjo 1840 m. Caro valdžios politika Lietuvoje
1. Panaikinti Lietuvos Statutą (1840 m.).
2. Uždaryti Vilniaus universitetą ir šitaip užkirsti kelius jaunuoliams lavinti.
3. Suvaržyti katalikų dvasininkijos teises.
4. Apgyvendinti kuo daugiau kolonistų ir iš jų suformuoti patikimą valdininkiją.
5. Nepatikimus bajorus ir valstiečius iškelti į kitas gubernijas.
Lietuviai atsidūrė engiamos tautos padėtyje, nes:
– gubernijų pavadinimuose neliko Lietuvos vardo;
– valdymo aparate aukščiausias pareigas užėmė rusai;
– raštvedyboje lenkų kalbą pakeitė rusų kalba.
Ekonomine carizmo politiką diktavo ne tik valdančiosios klasės ekonominiai, bet ir didžiavalstybiniai politiniai interesai. Caro vyriausybės politika pirmiausia buvo nukreipta prieš tautinę buržuaziją. Lietuvoje tai gerokai paveikė jos sudėtį. Ją lėmė ir priklausomybė „sėslumo zonai”, t. y. toms zonoms, kuriose buvo leista gyventi žydams. Prie kitatautės buržuazijos skaičiaus augimo prisidėjo ir tai, kad 5-7-ajame deš. į Vakarų guberniją (ir į Lietuvą) atvykstantys pirkliai 15 metų buvo atleidžiami nuo valstybinių duoklių ir prievolių. Darbininkai taip pat buvo diskri¬minuojami – į darbą nepriimdavo vietos gyventojų. Kadangi Lietuvos prekybinė ir pramoninė buržuazija buvo daugiausia kitatautė, caro valdžia nesiėmė prieš ją ryžtingų priemonių, o tenkinosi daugiausia kredito reguliavimu.
Taigi caro vyriausybė naudojosi principu „skaldyk ir valdyk”. Buvo vykdomas politinis krašto kolonizavimas, reakcinė agrarinė politika (grūdai centre buvo pigesni nei pasienio rajonuose), superkama žemė iš vietos gyventojų ir parduodama rusakalbiams.
Vis dėlto kolonizacija Lietuvoje neįgavo plataus masto. Caro vyriausybei trukdė to melo Rusijos finansiniai sunkumai, o XIX a. pab.-XXa. pr., sustiprėjus tautiniam sąjūdžiui, augant revoliucinei kovai, kilo naujų problemų.
Taigi ekonominė caro vyriausybės politika buvo tiesiogiai nukreipta prieš tautinio kapitalo augimą, tautinės buržuazijos kūrimąsi. Tai buvo kolonijinė politika. Dvasinės kultūros srityje carizmas siekė asimiliuoti lietuvių taulą. Pirmiausia buvo pertvarkomas švietimas – mažinamas pradinių ir vidurinių mokyklų skaičius; uždraudžiama lietuviška spauda; persekiojama tikyba; varžoma visuomeninė kultūrinė veikla ir 1.1.
Po 1863 m. sukilimo susiklostė palankios sąlygos imtis represijų prieš inteligentiją:
– centrinės administracijos darbuotojai buvo keičiami rusakalbiais;
– atsisakyta renkamumo principo (kad nepatektų nepageidaujamų asmenų);
– rusų pareigūnų atlyginimai padidinti 50 proc. (kad keltųsi į Lieluvą).
Tokia politika išliko iki 1905 m.

.
1840m. gruodžio 4d. sudaromi apskričių teismai iš teisėjo ir 3 posėdininkų, kuriuos rinko bajorų suvažiavimas ir tvirtino gg-ius. Gubernijose buvo aukštesnis žiemietėjos teismas ,turėjęs baudž. ir civilinį departamentus. Gubernijos teismas buvo apeliacinė ir revizinė instancija apskrities teismui. Apskrities teismas sprendė nedideles visų luomų civil. ir baudž.bylas, saugojo žemės knygas ir planus, tvirtino įv. teisės aktus ir dokumentus.
Miestuose buvo magistratas iš 2 burmistrų ir 4 ratmanų, kuriuos rinko pirkliai ir miestiečiai 3 metams. Gubernijos centriniame mieste buvo gubernijos magistratas,turėjęs civil. ir baudždepartamentus. Šis teismas buvo apeliacinė ir revizinė instancija miestų magistratams.
XIXa.IIpusėje aukšč.politinę priežiūrą vykdė gg-ius. Gubernijose gubernatoriai vadovavo valdybai ir kanceliarijai. Gubernatorius buvo visų įstaigų ir komitetų bei komisijų pirmininkas.Gubernatorius turėjo teisę revizuoti visas civilines įstaigas,o nuo 1876m. gavo teisę leisti privalomus nutarimus.Nuo XIXa.9 dešimtmečio jis gavo teisę peržiūrėti taikos teisėjų kandidatų ir prisiekusiųjų posėdininkų sąrašus.1889m. gubernatoriai tapo gubernijos administracinės-teisminės įstaigos pirmininkais.
Apskrityse visa valdžia buvo kapitono ispravniko rankose. Jis vadovavo policijos valdybai. Apskritys buvo suskirstytos į policinius vienetus-stanus. Stanams vadovavo pristavai ir jų padėjėjai uriadnikai. Jiems buvo pavaldūs šimtininkai ir dešimtininkai.
Miestai turėjo renkamus organus-dūmas ir valdybas. Šie organai sprendė adm.-cinius ir ūkinius klausimus, rūpinosi miestų sutvarkymu, transportu, švietimu, šildymu, vadovavo mokykloms, ligoninėms, prekybos įstaigoms. Miesto dūma rinko iš savo tarpo miesto valdybą-jos pirmininką ir narius. Nedideliuose miestuose namų savininkai rinko įgaliotinius,o šie-miesto seniūną ir 1-2 jo padėjėjus.
Kaimo seniūnijos turėjo sueigą, kuri rinko seniūną, mokesčių rinkėją, šimtininkus ir dešimtininkus, skirstė mokesčius ir juos rinko. Kelios kaimo seniūnijos sudarė valsčių Valsčiaus organai buvo sueiga, susidėjusi iš visų kaimo ir valsčiaus pareigūnų ir rinktinių po1 iš 10 kiemų. Sueiga rinko viršaitį 3 metams ir valsčiaus teismą.
Pagal 1864m. Rusijos imperijos teismų reformą Lietuvoje smulkias civil. ir baudž.bylas nagrinėjo apylinkių taikos teisėjai Juos skyrė teisingumo ministras.II instancija buvo apskrities taikos teisėjų suvažiavimas. Kelioms apskritims buvo sudarytas apygardos teismas, kuris susidėjo iš 3 vyriausybės skiriamų teisėjų.Jis sprendė svarbesnes civil. ir baudž.bylas. Didesnes baudž.bylas nagrinėjo prisiekusiųjų posėdininkų teismas.Bylą sprendė 3 teisėjai ir 12 posėdininkų. Posėdininkus parinkdavo spec.komisijos iš bajorų vado, gubernijos valdybos, prokuratūros ir policijos atstovų. V alstiečių bylas nagrinėjo jų luominis valsčiaus teismas.
1903m. birželio 8d. Lietuvos gubernijose įsteigtas zemskinių viršininkų institutas. Zemskiniai viršininkai pakeitė taikos teisėjus kaime.
1796m.sausio 31d. caro manifestu. Lietuvos gyventojai gavo atitinkamų Rusijos imperijos luomų teises ir prerogatyvas. Aleksandras I. įsaku grąžino bajorams Rusijos bajorų privilegijas ,suteikė turėtas teises apskričių ir gubernijų seimeliams. Bajorai gavo asmens neliečiamumo teisę ,teisę gauti tarnybą. Seimeliai negalėjo liesti valstybės reikalų, vienos ar kitos klasės teisių Seimeliai paskirstydavo gubernijai skirtus mokesčius, pašto prievolę, kelių remonto ir buto prievoles. Apskrities seimelis rinko pakamarį, karužą, teismo pirmininkus ir teisėjus ,asesorius, policijos valdybą, vaznius. Tik kapitoną ispravniką skyrė valstybė.
Po 1830-1831m. sukilimo svarbesnius klausimus bajorai sprendė gubernijos seimelyje. Apskričių seimeliai sprendė tik antraeilius klausimus. Seimelio darbe dalyvavo prokuroras, prižiūrėjęs, kaip laikomasi teisėtumo.Bajorų išrinktus valdininkus tvirtino vyriausybė. Bajorai turėjo stoti į tarnybą Rusijos gubernijose.
Valstiečių padėtis pablogėjo. Caro valdžia įvedė naujus mokesčius ir prievoles. Buvo nustatytas asmens mokestis vyrams, mokesčiai zemstvų reikalams, rekrūtų aprangai ir maistui, rekrūtų prievolė.
Valstybiniai valstiečiai buvo suskirstyti tik į bendruomenes. Kaimo bendruomenė turėjo administratorių. Bendruomenės organai buvo sueiga, kaimo viršininkai. kaimo susidorojimo teismas. Sueiga rinko kaimo viršaitį, mokesčių rinkėją, seniūną. Šių pareigų veiklą prižiūrėjo apygardos viršininkas ir dvaro valdytojas.
Valstybiniai valstiečiai turėjo civilines teises. Jie turėjo nuosavybę, galėjo įsigyti namą mieste, sudaryti sutartis. Kaimo bendruomenė galėjo steigti ūkines įmones, laikyti pašto stotis.
Jekaterina II 1796m. rugpjūčio 19d. įsaku suteikė Vilniui ir apskričių centrams 1785m. privilegijų raštą. Miestai buvo suskirstyti į gubernijų ir apskričių priklausomybę. Miestiečiai pagal verslus ir turtingumą suskirstyti į 6 kategorijas,o pirkliai-į 3 gildijas pagal turimo kapitalo dydį.
Miestiečių bendruomenė kas 3 metai rinko miesto viršininką(galvą) ir bendrąją dūmą. Bendroji dūma išrinkdavo šešiabalsę dūmą-vykdomąjį organą Be to,kasmet rinko magistrato(t.y.teismo) narius ir seniūnus turto cenzo pagrindu.
Bendroji dūma rūpinosi prekyba, nustatė mokesčius ,tvarkė miesto ūkį, sprendė įv.ginčus, rūpinosi tvarka ir saugumu mieste. Jos veiklą kontroliavo gubernatorius ir gubernijos valdyba.
Feodalinės jurisdikos miestuose buvo panaikintos. Tik Vilnius, Kaunas ir Šiauliai buvo laisvi miestai. Miestai buvo apdėti dideliais akcizais. Miestuose policija buvo sudaryta pagal 1782m. Policijos nuostatus. Kiekv.miesto kvartale buvo miesto sargai ir policijos karininkai, taip pat gaisrinė dalis.

4.Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940 m.) valstybė ir teisė –
Lietuvos valstybės aparato kūrimas 1918-1920m. –
1918.07. Lietuvos taryba pasivadino Lietuvos valstybės taryba
1918.11.11 Tarybos prezidiumas, remdamasis laikinėja konstitucija, patvirtino laikinėja vyriausybę.
Po 1919 m. balandžio 4 d. prezidentu išrinktas Smetona, įvesta prezidento institucija. Lietuvos valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių paskelbimo visa valdžia buvo sutelkta vykdomosios valdžios institucijų rankose, nes užtikrino karo sąlygomis reikalingą valdymo operatyvumą. Vyriausybė didelį dėmesį sutelkė organizacinei centrinių ir vietinių valstybės organų kūrimo veiklai. Ministrų kabinetas per ministerijas ėmėsi tvarkyti atitinkamas valstybinio ir visuomeninio gyvenimo sritis, ministerijų padaugėjo iki dešimties, buvo sudarytos atskiros Finansų, Prekybos ir Pramonės ministerijos. Ieškant optimalios valdymo sistemos, Maitinimo ir Viešųjų darbų ministerija 1919 m. balandžio mėn. buvo reorganizuota į vi savarankiškas – Tiekimo ir Maitinimo (kuri buvo skirta kariuomenei aprūpinti) bei Darbo ir Socialinės Apsaugos ministerijas. Jos abi buvo likviduotos spalio – lapkričio mėnesiais dėl nedidelės darbo apimties, jų funkcijos perduotos atitinkamai Krašto Apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijoms. Be to, atsisakyta savarankiškos Prekybos ir Pramonės ministerijos, kuri vėl buvo sujungta su Finansų ministerija ir pervadinta į Finansų, Prekybos ir Pramonės ministeriją Siekiama kurti kariuomenę, todėl paskelbta 20 – 21 metų jaunuolių mobilizacija. Vyriausybė ėmė steigti apskričių karo komendantūras, o karo padėčiai sureguliuoti buvo išleistas specialus įstatymas (1919 kovo mėn.) – Ypatingieji valstybės apsaugos įstatai. Tai reiškė plačių teisių sutelkimą karo komendantų rankose, tvarkant politinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą jiems pavestose apskrityse. Civiliniai vietos organai – policija, savivaldybė ir kitos įstaigos privalėjo vykdyti karo komendantų nurodymus ir teikti visokią įmanomą pagalbą. Pastariesiems suteikta teisė leisti gyventojams privalomus įsakymus, už kurių nevykdymą būdavo baudžiama administracine tvarka – piniginė bauda ar areštu. Buvo bandoma steigti ir savo teismų sistemą, tam 1919 m. sausio 16 d. išleistas Laikinas Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas, kuris įteisino bendrųjų teismų sistemą ir paskelbė carinės Rusijos 1903 m. baudžiamojo statuto galiojimą Lietuvoje. Buvo priimti ir karo teismo įstatai. Taigi, Lietuva formavosi kaip vientisa unitarinė valstybė, todėl svarią reikšmę turėjo ir administracinis – teritorinis suskirstymas, jo įteisinimas. Tam 1919 m. liepos 1 d. priimtas Apskričių sienų ir jų centrų įstatymas. Pagal jį administraciniai – teritoriniai vienetai buvo vadinami apskritimis. Tačiau ir toliau Lietuva buvo Vokietijos valdžioje. Vyriausybė planavo išleisti savivaldybių įstatymą, surengti Steigiamojo Seimo rinkimus. Pamažu ryškėjo būsimos Lietuvos valstybės formavimo ir vadovavimo gairės.

Steigiamojo Seimo rinkimai – 1919 m birželio 16 d. sudaryta Steigiamojo Seimo rinkimų komisija, paruoštas Rinkimų įstatymas, kuris priimtas 1919 m. spalio 30 d. Rinkimai – visuotiniai, lygūs, tiesioginiai, slapti, proporcinis atstovavimo principas. Pabrėžta moterų ir vyrų lygybė. Rinkimų teisė suteikta Lietuvos piliečiams, sulaukusiems 21 metų amžiaus, o būti išrinktais – 24 metų amžiaus. Rinkimų teisė nebuvo suteikta kariškiams, tačiau 1920 m. kovo 15 d. kariškiams leista dalyvauti rinkimuose nuo 17 metų amžiaus. Rinkimuose negalėjo dalyvauti asmenys, kuriems už tėvynės išdavimą ar kitą sunkų nusikaltimą teismo atimtos teisės, taip pat teismo nuteistieji už žmogaus garbę žeminantį nusikaltimą bei už rinkimų laisvę saugančio įstatymo pažeidimus, jei nuo bausmės laiko nepraėjo treji metai. Steigiamojo Seimo rinkimuose, vykusiuose 1920 m. balandžio 14 – 16 d. dalyvavo apie 90 procentų rinkimų teisę turinčių piliečių. Socialiniu požiūriu Steigiamajame Seime buvo atstovaujami įvairiausi gyventojų sluoksniai. Greta lietuvių atstovais tapo keletas žydų, lenkų ir vokietis. Susirinkęs į pirmąjį posėdį 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis Seimas priėmė rezoliuciją, skelbiančią, jog reikšdamas Lietuvos žmonių valią, jis proklamuoja “esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaip demokratinę respubliką, etnografinėmis sienomis ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis valstybėmis”. Nurodydamas konkrečią valstybės valdymo formą – demokratinę respubliką, šia rezoliucija Steigiamasis Seimas nustatė Lietuvos valstybės pamatus, tai yra atliko tai, ką jam buvo pavedusios tiek Lietuvių Vilniaus konferencija, tiek Lietuvos Taryba.
1920 m. birželio 10 d. Steigiamasis Seimas priėmė Laikinąją Lietuvos valstybės Konstituciją, kurią sudarė septyni skyriai. Steigiamasis Seimas ėmė teisiškai reguliuoti šalies gyvenimą: leido įstatymus. Pažymėtini įstatymai: Vilniaus Universiteto Statutas (1920 m.), Žemės reforma (1920 – 1922 m.), Taikos sutartis su Rusija (1921 m. liepos 12 d.), Savivaldybių, Seimo rinkimų įstatymai (1921 m., 1922 m.), lito įvedimas pagal 1922 m. rugpjūčio 16 d. įstatymą. Litas tapo auksu padengta valiuta, jį sudarė 100 centų. Naujoji valiuta buvo įvesta į apyvartą 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis Seimas posėdžiavo du metus, išskyrus Lenkijos agresijos prieš Lietuvą laikotarpį, kai 1920 m. spalio mėn. – 1921 m. sausio mėn. Laikinai buvo nutraukęs savo darbą, įstatymų leidybą, bei jų vykdymo priežiūrą, pavesdamas jo tam tikslui specialiai suformuotam Mažajam Seimui, susidedančiam iš Steigiamojo Seimo pirmininko ir šešių narių, atstovaujančių pagrindinėms frakcijoms. 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis Seimas, susirinkęs į pirmąjį posėdį, 1922 m. spalio 1 d. baigė savo darbus ir išsiskirstė. Įsigalėjus nuolatinei Konstitucijai, buvo paskelbti rinkimai į pirmąjį Seimą.
Lietuvos valstybinė santvarka pagal 1922 rugpjūčio 1 d.. Konstituciją., kuri skelbė:
– Lietuva –demokratinė respublika, valstybinė kalba – lietuvių, valdžią vykdo – seimas, vyriausybė, teismas, prezidento institucijos įvedimas – prezidentą renka seimas 3 metams, jis ginkluotųjų pajėgų viršininkas, gali pasirinkti ministrą pirmininką ir tvirtinti jo sudarytą kabinetą, privalomos tikybos mokymas, monopolinė bažnyčios teisė registruoti gimimo, santuokos ir mirties aktus.
Svarbiausia Seimo funkcija, buvo įstatymų leidyba vyriausybės veiklos priežiūra – Seimui priklausė išimtinė įstatymų leidybos teisė.
Įstatymų iniciatyvos teisė priklausė: a) 25.000 piliečių, turinčių Seimo rinkimų teisę, b) Ministrų kabinetui, c) Seimo atstovams. Prezidentas negalėjo įstatymo gražinti svarstyti, jei jis buvo priimtas kvalifikuota dauguma, ir Seimas pripažino, kad įst. skubus.
Formaliai K prezidentui suteikė reikšmingas teises: jis buvo pagr. valstybės reprezentantas užsienyje, galėjo dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose ir jiems pirmininkauti, vadovavo LR ginkluotosioms pajėgoms, kabinetui pasiūlius galėjo skelbti karo ar kurią kitą nepaprastąją padėtį. K suteikė teisę kviesti ministrą pirmininką ir jam pavesti sudaryti vyriausybę, tvirtinti ministrų kabinetą ir priimti jo atsistatydinimą ir kitos funkcijas. Tačiau dėl to, kad prezidentas mandatą gaudavo iš Seimo ir jų kadencijos visiškai sutapo, jisai tapo visiškai priklausomas nuo Seimo. Seimas galėjo kvalifikuota balsų dauguma nušalinti prezidentą nuo pareigų ar iškelti baudžiamąją bylą. Visi be išimties prezidento aktai galiodavo tik kontrasignavus ministrų kabineto atstovo.
Ministrų kabinetas skirtingai nuo prezidento buvo traktuojamas kaip bendrosios kompetencijos organas. Ministrų kabinetas buvo solidariai atsakingas Seimui už bendrą vyriausybės veiklą, o kiekvienas ministras už savo darbą. K skelbė, kad Seimo rinkimai vykdomi visuotiniu, lygiu, slaptu balsavimu, taikant proporcinę rinkimų rezultatų nustatymų sistemą. Rinkti atstovus į Seimą galėjo pilnateisiai Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, turį ne mažiau kaip 21m., o būti išrinkti ne mažiau kaip 24m. amžiaus.
1922m. žemės reforma ir valstiečių teisinė padėtis. – ŽŪ ir valstybinių turtų ministerija (1918) pirmiausia pradėjo tvarkyti žemės valdymą. Žemės reforma buvo reikalinga, nes: 1. Nuosavybės paskirstymas buvo pati svarbiausių socialinių pertvarka, nes 80% gyventojų dirbo ŽŪ; 2. Tai buvo tautos ir valstybės problema; 40% dirbamos žemės priklausė dvarininkams, kurių dauguma buvo sulenkėję ir norėjo unijos su Lenkija, todėl reforma turėjo ekonomiškai susilpninti dvarininkų luomą. Dauguma smulkiųjų ir vidutinių valstiečių gyveno kaimuose, o žemę turėjo rėžiuose, todėl ūkininkai negalėjo tvarkyti žemės savo nuožiūra. Žemės norėjo ir bežemiai su mažažemiais, taip pat savanoriai, todėl atidėlioti žemės reformą buvo pavojinga. Ji buvo pradėta vykdyti 1919m. 1919m. vasarą priimtas įst. dėl kariškių aprūpinimo žeme – kiekvienas savanoris turėjo gauti 8-20 ha žemės. 1922 vasario 15d. buvo priimtas žemės reformos įst., kuriuo asmeniui buvo paliekama 80 ha žemės, kurioje buvo iki 25 ha miško. Kitų tautybių žmonės per 3 metus turėjo žemę perleisti Lietuvos piliečiams. Žemės reformos fondas buvo išdalintas bežemiams ir mažažemiams. Už gautą žemę visi, išskyrus kariškius turėjo sumokėti išperkamuosius mokesčius (per 36 metus). Už nusavintą žemę buvo apmokama. Reformos reikšmė paspartino agrarinių santykių raidą; padėjo pereiti prie smulkaus kapitalistinio žemės ūkio.
1926m. valstybinis perversmas 1928m. Konstitucija Jau I-ajam Seimui (1922-1923) nesugebėjus atlikti jam pavestų funkcijų, Lietuvoje ėmė bręsti sąmokslas prieš parlamentarizmą, telkęsis apie Tautos pažangos (vėliau – Tautininkų) ir Krikščionių demokratų partijas. Šios jėgos susivienijo krikdemų blokui pralaimėjus 1926m. Seimo rinkimus ir susiformavus koalicinei liaudininkų ir socdemų vyriausybei. Naujasis Seimas panaikino karo padėtį, nutraukė ypatingųjų valstybės apsaugos įstatymų galiojimą, ėmė keisti “savais” kai kuriuos valdininkus, planavo mažinti etatus kariuomenėje, nebemokėti algų dvasininkams, paskelbė politinių kalinių amnestiją (jų tarpe daug komunistų). Demokratijos išplėtimas sudarė palankias sąlygas komunistų veiklai, pagausėjo streikų, mitingų, politinių susirinkimų. Sudėtinga vidaus ekonominė situacija, dešiniųjų, ypač karininkų, nepasitenkinimas parlamentarizmu, suvokimas, kad opozicija vargiai gali ateiti į valdžią parlamentiniu būdu, brandino mintį pakeisti valdžią jėga. Perversmo data pasirinkta 12.17.- K.Griniaus gimtadienis. Prieš pat perversmą TSRS atstovas Kaune Aleksandrovskis Sleževičiui pranešė apie perversmo galimybę, tačiau į šią žinią nebuvo rimtai pažiūrėta. Perversmas prasidėjo 2val. nakties: užimti KAM rūmai, vyriausias kariuomenės štabas, paštas, telefono bei telegrafo stotys. Vėliau apsuptas Seimas, Prezidentūra, nutrauktas užsitęsęs Seimo posėdis, sulaikyti Prezidiumas ir ministrai, Griniui paskirtas namų areštas. Tautininkas A.Smetona paskelbtas diktatoriumi- tautos vadu (perversmo eigoje diktatoriaus postą užėmė majoras Pleckavičius).
Formaliai konstituciniai politinės valdžios organai liko tie patys: Seimas ir Vyriausybė iš Prezidento ir Ministrų kabineto. Formaliai jie buvo sudaryti laikantis Konstitucijos nustatytos tvarkos, tačiau konstitucinių reikalavimų neatitiko tai, kad Prezidentas ir Ministrų Kabinetas neturėjo Seimo daugumos, kuria turėjo remtis. Apie teisėtą Konstitucijos keitimą Seimo keliu nekalbėta; tikėtasi tai padaryti referendumu, tačiau nesulaukusi paramos iš kitų politinių jėgų Vyriausybė be jokio atstovaujamojo organo, nesilaikydama 1922 Konstitucijos, priėmė ir 1928 05 25 oficialiai paskelbė Prezidento oktrojuotą Konstituciją. Oktrojavimo faktą bandyta švelninti nuostata, kad Konstitucija per 10m. bus patikrinta referendumo keliu. Naujoji Konstitucija pažodžiui pakartojo daugelį 1922 Konstitucijos nuostatų, bet būdingiausias jų skiriamasis bruožas – vykd. valdžios (ypač prezidento) galios išplėtimas, autoritarinių elementų įdiegimas, nors išsaugota pagrindinių demokratinių institutų (parlamentarizmo) regimybė, demonstruojamas išaugęs pasitikėjimas referendumu (tiesioginės demokratijos institutas). Prezidentas paverstas centrine konstitucine institucija. Jis nebepriklauso nuo Seimo: jį renka ne Seimas, o specialūs tautos atstovai; kadencija išplečiama iki 7m., kai Seimo kadencija lieka 5m.(nesiejamas su Seimų kaita). Sustiprinta Prezidento įtaka Seimui: 1)teisė tarp sesijų vykdyti Seimo funkcijas: leisti įst., tvirtinti v. biudžetą ir jo vykdymą, ratifikuoti tarpt. Sutartis 2)Prezidentas savo iniciatyva ar 3/5 Seimo atstovų siūlymu gavo teisę sušaukti Seimą nepaprastajai sesijai. 3)Prez. galėjo baigti sesijas ir paleisti Seimą pirma laiko. Nuo Prezidento ėmė priklausyti Min. Kabinetas: 1)Prez. turi teisę skirti ir atleisti ministrą pirm., o jo teikimu – ir kt. ministrus. 2)be Ministrų kabineto atstovo kontrasignacijos galėjo paleisti ministrus ar jų kabinetą.
Civilinės teisės bruožai1918-1940
Galiojęs Lietuvoje pagrindinis civilinės teisės šaltinis buvo Rusijos įstatymų sąvado X tomo 1 dalis, kurią sudarė 4 knygos apėmusios sutartines prievoles, šeimos teises ir pareigas, dėl teisių turtui įgyti ir įtvirtinti apskritai, bei turtinių teisių įgijimo ir įtvirtinimo tvarkos. Pagrindinis institutas – nuosavybės teisė, ji amžina ir paveldima; savininkas ja naudojasi tol, kol įvyksta juridinis faktas, nutraukiantis savininko ir jo turimos nuosavybės ryšį, ši teisė yra išimtinė, ja niekas negali naudotis išskyrus savininką. Tačiau nuosavybės ribojimas buvo neišvengiamas, buvo galima ją paimt visuomenės ar valstybės naudai, prievarta buvo galima nusavinti nekilnojamąjį turtą ar laikinai jį nurašyti. Tai daroma pagal spec. įstatymą ir už ekvivalentų atlyginimą. Buvo skiriamas turto valdymas, naudojimas ir disponavimas. Pagal tai, nuosavybė buvo skiriama į visišką ir dalinę. Visiška – galėjo būti daikto ir žemės nuosavybė neribojant naudojimo, disponavimo. Dalinė – tuomet, kai turto valdymą, naudojimą, disponavimą ribojo pašalinių asmenų turimos į tą patį turtą dalinės teisės : servitutai ir pan. Esant viešajai dalyvavimo teisei, nuosavybės apribojimai buvo nustatomi bendrai žmonių naudai. Žinoma ir kaimynystės teisė : kaimo ir miesto. Servitutai – teisė naudotis svetimu daiktu. Nuosavybės teisė į turtą galėjo būti įgyjama tam tikrais įstatymų nustatytais būdais : dovanojimas, paveldėjimas, pirkimas-pardavimas, mainai bei 10 m. senaties terminas. Tai turi būti atlikta laisva valia. Įgyjant nekilnojamąjį turtą tai turi būti įforminama notarine forma, tvarka. Paveldimam nekilnojamam turtui perleisti buvo tam tikrų suvaržymų. Nuosavybės teisė buvo skiriama nuo valdymo teisės. Valdymas buvo teisėtas ir neteisėtas : teisėtas – pagal įstatymus, neteisėtas – klasta, savivale. Tačiau įstatymai ir neteisėtą valdymą saugo tol, kol turtas nebus perduotas kitam asmeniui.
prievolinė teisė. Prievolės atsirasdavo iš deliktų ir sutarčių. Žalos padarymo atveju žalą reikia atlyginti – viena šalis yra įpareigota atlyginti žalą, kita turi teisę to reikalauti. Asmuo tyčia ar netyčia padaręs nusikaltimą ar nusižengimą turėjo atlyginti dėl to atsiradusią materialinę žalą. Jei nusikaltimas padaromas bendrininkaujant – atsako solidariai. Tėvai atlygindavo savo mažamečių vaikų padarytą žalą, globėjai – globotinių, darbdaviai – samdinių, gyvulių laikytojai – gyvulių. Sutartys sudaromos neprieštaraujant įstatymams, padorumui ir visuomeninei tvarkai. Objektu galėjo būti ne tik žmonių turtas, bet ir jų veiksmai. Sutartys sudaromos žodžiu, raštu ar notarine forma. Buvo žinomos pirkimo-pardavimo sutartys, užpardavimo sutartis (tam tikras garantas pirkimo – pardavimo sutarčiai), turto nuomos (ne ilgiau 36 metų, mokama pinigais), paskolos sutartis (ji negaliojo jei nebuvo piniginė; nenustatytas palūkanų maksimalus dydis, sudaromos žodžiu arba notarine tvarka; paskolos raštas), panaudos sutartys bei samdos, taip pat mainų, rangos, dovanojimo. Klaipėdos krašte žinoma hipoteka. Žinoma skolos raštas – vekselis.
Šeimos teisės bruožai. Lietuvoje iš esmės buvo laikomasi šeimos teisės principų, įsitvirtinusių Rusijoje dar XVIII a. Vienintelė santuokos forma – bažnytinė, sudaryta religinėmis apeigomis. Civilinės metrikacijos nebuvo ir Užnemunėje. Civilinė metrikacija galiojo tik Klaipėdos krašte. Tokia tvarka prieštaravo Lietuvos konstituciniams aktams, deklaravusiems fakultatyvinę civilinę metrikaciją, skatino visuomenę siekti, kad santuokos sudarymo monopolis būtų iš bažnyčios atimtas. Nesant civilinės metrikacijos, santuokos sudarymo tvarką, jos nutraukimą reguliavo įvairių konfesijų bažnytinės normos. Įstatymų sąvadas nustatė santuokinį amžių vyrams – 18, moterims – 16. Buvo neleidžiama tuoktis, jei nepanaikinta senoji santuoka. Įstatymai draudė tuoktis be tėvų, globėjų ar rūpintojų leidimo, o kariams ir civiliams valdininkams – be jų viršininko sutikimo. Panaikinti santuoką galėjo tik dvasinis teismas, jei to prašė vienas iš sutuoktinių, motyvuodamas kito sutuoktinio svetimavimu, netikimu santuokiniam gyvenimui ar dingimu. Įstatymai įpareigojo sutuoktinius gyventi drauge, todėl buvo draudžiami visokie aktai, kurių tikslas savavališkai perskirti vyrą su žmona; žmona turėjo sekti vyrą, kai jis keitė nuolatinę gyvenamąją vietą. Vyras privalėjo išlaikyti žmoną pagal savo materialines išgales. Žmona taip pat turėjo prisidėti prie šeimos išlaikymo ir net prisiimti jos išlaikymo išlaidas, jei vyras buvo beturtis ir negalėjo užsidirbti. Žmona turi klausyti savo vyro, šeimos galvos, mylėti jį, gerbti, būti neribotai paklusni jam, stengtis visaip jam įtikti ir būti prisirišusi kaip namų šeimininkė. Sutuoktinių turtiniams santykiams buvo būdingas vyro ir žmonos turto atskirumas. Susituokus vyro ir žmonos turtas netapdavo bendras : kiekvienas jų galėjo turėti ir dar įsigyti atskirą nuosavybę, tvarkyti ją savo nuožiūra. Įstatymai nedraudė sutuoktiniams perleisti vienas kitam turtą už atlyginimą, ar be jo. Juodu neatsakė vienas už kito skolas. Užnemunėje turtinė sutuoktinių padėtis buvo kitokia : čia žmonos turtu naudojosi ir jį valdė vyras. Nors Lietuvoje paskelbtas civilinių įstatymų pakeitimas ir papildymas (1922 m.). užnemunėje taip pat buvo nustatytas sutuoktinių turto atskirumo principas, bet čia ir toliau liko priešvedybinės sutartys, kuriose be kita ko, buvo galima susitarti ir dėl turto bendrumo. Tėvinė valdžia vaikams atsirasdavo teisėtai gimus, įteisinus (nustatyta tvarka sutuoktiniams pripažįstant nesantuokoje gimusį savo vaiką) ir įvaikinus (suteikiant svetimam vaikui visas savo vaiko teises; tai buvo leidžiama tik neturintiems savo vaikų sutuoktiniams). Tėvinė valdžia nesantuokoje gimusiems ir neįteisintiems vaikams priklausė motinai. Tokio vaiko tėvas privalėjo pagal savo lėšas ir motinos visuomeninę padėtį duoti lėšų jam išlaikyti. Tėvai privalėjo nepilnamečius vaikus maitinti, auklėti, ginti, išmokyti verslo, vėliau – sūnus įtaisyti į jų padėčiai tinkamą tarnybą ar verslą, o dukras išleisti už vyrų. Nepaklusniems vaikams taisyti tėvai turėjo teisę naudoti namines taisomąsias priemones. Tėvai valdė nepilnamečių vaikų turtą, globos teisėmis – tik prižiūrėjo jį ir negalėjo naudoti savo naudai. Turtinė pilnamečių vaikų padėtis priklausė nuo to atidalyti jį ar ne. Neatidalytieji – tai yra negavę iš tėvų jokio turto dalies, negalėjo daryti sandorių dėl jų numatomo paveldėti turto; atidalytieji, tai yra gavę iš tėvų savo dalį, sudarė atskiras nuo tėvų šeimas ir su turtu galėjo elgtis savo nuožiūra, o tėvai jau nebegalėjo tokio turto tvarkyti. Atidalytieji vaikai prireikus turėjo maitinti ir išlaikyti savo tėvus.
Darbo įstatymų apibūdinimas. Daugiausia Lietuvoje buvo žemės ūkio darbininkų. Darbo samdos sutartis – CT dalykas, o ji rėmėsi Rusijos CK X t. I d. straipsniais. Galiojo asmens samdos apribojimai – imant į darbą nepilnamečius vaikus, buvo reikalaujama tėvų sutikimo : žmona gyvendama su vyru negalėjo pasisamdyti be jo sutikimo. 1933 m. įstatymai nustatė pramonės darbininkų samdos sąlygas ir uždraudė mokėti atlyginimą kuponais ar prekėmis sutartų pinigų vietoje. Reikalauti galima tik sutarto atlyginimo, nutraukti sutarties negalima. Pramonėje darbo santykius reguliavo 1893 m. pramonės įstatai. Sutartys galėjo būti sudarytos ribotam ir ne laikui. Darbininkas gali nutraukti sutartį dėl jo sumušimo, įžeidimo, sąlygų nevykdymo, dėl atlyginimo nemokėjimo ir esant kenksmingoms darbo sąlygoms. Sutarties forma nenustatyta, bet per 7 d. asmuo turi gauti atsiskaitymo knygelę. Įmonės administracija gali bausti darbininką už dykinėjimą, blogą elgesį. 1921 m. priimtas kompensacijų įstatymas, nutraukus sutarčiai. 1933 m. nustatyta įmonės vidaus taisyklių turinys (trukmė darbo). Drausta samdyti jaunesnius nei 14 m., nakties darbas jiems ir moterims. Yra mokamos 12 dienų atostogos. Mokesčiai atskaičiuojami iš uždarbio, bet negali viršyti 1/3 darbo užmokesčio.
Žemės Ūkio darbininkų samdos Įst nustatė, kad asmenys, sulaukę 17 m,. gali sudaryti samdos sutartį be tėvų, o ištekėjusi moteris – be vyro sutikimo. Samdytojui leidžiama nutraukti sutartį, jei samdinys ilgiau nei dvi savaites serga, t. p. dėl kitų priežasčių. Svarbios priežastys neatvykti : areštas, transporto nevažiavimas, šeimos nario liga ar mirtis. Tada išmokama kompensacija priklausomai nuo išdirbto laiko. Darbo dienos trukmė 6 – 8 val.
1925 m. išleistas ligonių kasų įstatymas. Apdraudžia darbininkus (išskyrus laikinus) bei žemės ūkio darbininkus, kur įmoka buvo 10 darbo užmokesčio. 1932 m. įstatymas pakeistas. Iki 1936 m. nebuvo draudimo nuo nelaimingų atsitikimų. 1924 m. buvo naujas įst. taip pat 1929 m. naujas žemės ūkio darbininkų ist. Buvo netaikomas tarnams. Nutraukęs sutartį darbininkas buvo iškeldinamas iš buto. Ligos atveju suteikiama naminė pagalba. Pensija skiriama netekus 10 nedarbingumo.
Baudžiamosios teisės bruožai 1918-1940 Lietuvoje galiojęs 1903 m Rusijos statutas smulkiai reglamentavo nusikaltimo sudėties elementus , apibūdino kaltės formų požymius, išskyrė būt. gintį ir reikalingumą. Skirdami bausmę teismai atsižvelgė į kaltųjų asmenų dalyvavimo padarant nusikaltimą laipsnį, nebaudė nepakaltinamų asmenų, taip pat vaikų iki 10m. Lietuvoje įvedus statutą buvo panaikinta mirties bausmė, bet 1920m. ji vėl buvo sugrąžinta. Įstatymu buvo pakeista Statute numatyta bausmių sist. ir numatytos tokios bausmės: sunkiųjų darbų kalėjimas, paprastas kalėjimas, areštas ir bauda. Paaugliai nuo 10 iki 14 m vietoje mirties bausmės ir kalėjimo bausmių atiduodami į drausmės įstaigas. Nubaustieji papr. sunkiųjų darbų kalėjimu ar mirties bausme, netekdavo garbės titulų, pensijų, laipsnių , ordinų, k. k savo turtinių, vedybinių teisių. tobulinant bausmių sist, buvo įvestas lygtinis nuteisimas. Nuskalstamus veiksmus, už kuriuos numatyta mirties bausmė ar sunkiųjų darbų kalėjimas, vadino didžiaisiais nusikaltimais, o kt nusižengimais. Mirties bausmę taikė už ginkluotą sukilimą, siekiant atimti LT nepriklausomybę, atplėšti terit. dalį, sudaryti su kt valst. ryšius, pažeidžiančius LT suverenumą, valdžią, tvarką. Už komunistinę veiklą buvo taikomas skyrius “ Apie sąmyšį”, kuriame nustatomos 3 nusikaltimų sudėčių grupės, t. y kurstymas( viešas prakalbos sakymas, siekiant sukelti maištą ar išduoti valst.), sambūris kaip neteisėtas minios susibūrimas ir nusikalstamos sąjungos. 1934m buvo paskelbtas įst. numatęs daug įv., kartais neapibrėžtų nusikaltimų sudėčių( Lietuvos, lietuvių tautos , vyties, vėliavos įžeidimas ir kt.) Buvo skiriama papr. ir kvalifikuota vagystės( su ypat, įžūlumu, iš kapo, nakties metu). Tarp nusikaltimų asmeniui numatyta atsakomybė už nusikaltimus žmogaus gyvybei, sveikatai, garbei, laisvei, dorai. Reikšmingas BT šaltinis buvo Karinis baudž. statutas, pagal kurio normas buvo teisiami už padarytus nusikaltimus kariškiai, o karo padėties metu ir civiliai.
Teismo proceso bruožai.
Bylos teismuose buvo nagrinėjamos viešai, laikantis žodiškumo ir rungimosi principų. Sprendimai ir nuosprendžiai teismuose priimami LR-os vardu. Pas taikos teisėją, o nuo 1933 apyl. Teisme bylos buvo nagrinėjamos supaprastinta tvarka. Civilinėse bylose teisėjas turėjo lenkti šalis taikytis. Sprendimo esmė buvo įrašoma spec. protokolų knygoje. Aukštesnėse instancijose teismo procesas sudėtingesnis. Įteikiamas ieškinys teismui. Byla galėjo būti nagrinėjama ir neatvykus atsakovui į teismą. Neatvykus ieškovui – byla nutraukiama. Pradžioje išdėstoma bylos esmė, po to vykdavo šalių ginčai. Aplinkinių žmonių parodymai įforminami ypatingu protokolu. Priesaika taip pat buvo laikoma svarbiu įrodymu. Po to tikrinama visa gauta informacija ir per 2 savaites paskelbiamas galutinis sprendimas. Apeliacinėse instancijose bylos nagrinėjamos ta pačia tvarka. Vienos šalies neatvykimas neatimdavo teisės kitai šaliai duoti teismui savo paaiškinimus. Baudž. bylos pradedamos esant policijos ir pareigūnų pranešimai, atvykimas prisipažinti. Bylą lydi valstybės gynėjas ar teismo tardytojas. nusikaltimo fakto buvimą nustato kvotos organai. Parengtinį tardymą baudžiamosiose bylose atlikdavo teismo tardytojai valstybės gynėjų prižiūrimi. Per parengtinį tardymą gynėjas negalėjo dalyvauti. Baigus tardymą, visa bylos medžiaga perduodama kaltinamajam, kuris gali ją papildyti. Ikiteisminė veikla baigdavosi tardymo surinktos medžiagos tikrinimu ir kaltinamojo akto surašymu, tai turėjo atlikti valstybės gynėjas. Teismo posėdis prasidėdavo kaltinamojo akto paskelbimu. Po to tardomi, apklausiami liudytojai, tikrinami duomenys. Teismas turėjo įvertinti remdamasi vidiniu įsitikinimu. Nuosprendžio esmė skelbiama per patį nuosprendį, o detalus – ne vėliau kaip po 2 savaičių. Nuosprendžiai pagal pobūdį skirstomi į negalutinius, tai yra tokius, kurie dar galėjo būti peržiūrimi apeliacine tvarka ir į galutinius, kurie galėjo būti peržiūrimi kasacine tvarka ne iš esmės, bet dėl jų teisėtumo. Kariuomenės teismas vadovavosi normomis, išdėstytomis Rusijos 1869 m. Karo įstatų rinkinyje. Karo lauko teismų veiklos baudžiamosios procesinės normos apskritai nelietė

5.Teisinė Klaipėdos krašto padėtis – Klaipėdos kraštas – tai šiaurės rytine vadinamosios Mažosios Lietuvos, nuo seno apgyventos prūsų ir lietuviu, teritorijos dalis, dėl dar X1I-X1I1 a. vokiečiu ekspansijos ilgus amžius tapusi sudedamąja Vokietijos dalimi. Vokietijai patyrus pralaimėjimą Pirmajame pasauliniame kare, Versalio taikos sutartimi Klaipėdos kraštas, motyvuojant tuo, kad krašto gyventoju dauguma yra lietuviai, buvo nuo jos atskirtas. Tačiau kalbos apie šio krašto perdavimą Lietuvai, dar neturėjusiai tarptautinio pripažinimo, nebuvo: taikos konferencija ji perdavė trečiosioms šalims – Didžiajai Britanijai, Prancūzijai, Italijai ir Japonijai; kraštą administruoti buvo pavesta Prancūzijai.
Bet tai dar nebuvo galutinis problemos išsprendimas. 1922 m. didžiųjų valstybių politiniuose sluoksniuose tapo populiari “laisvojo miesto” statuso suteikimo Klaipėdai idėja, tačiau 1923 m. sausio 15 d. faktini jos valdymą i savo rankas perėmė vietos lietuviai – Klaipėdos krašto sukilėliai, Lietuvos Vyriausybes remiami. Atsižvelgdama i tai, Ambasadorių konferencija 1923 m. vasario 16 d. nutarė Klaipėdos kraštą priskirti Lietuvai valstybes autonomines dalies teisėmis, taip pat numatyta, kad detali krašto valdymo tvarka bus reglamentuota vėliau. Šiam reikalui konvencijos projektą rengė Tautu Sąjunga. Po ilgu ir sunkiu derybų tik 1924 m. gegužes 8 cl. Lietuvos ir Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos bei Japonijos įgalioti atstovai pasirašė Konvenciją dėl Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai ir priedus: Klaipėdos krašto autonomijos statutą, Klaipėdos uosto statutą ir Tranzito statutą. Nuo šiol Klaipėdos kraštas oficialiai tapo sudedamąja demokratiniais pagrindais organizuota Lietuvos valstybes dalimi, nors centrines Vyriausybes teises jame ir buvo ribotos. Klaipėdos krašto autonomijos ribas nusakė Konvencijos 2 straipsnis, kuriame nurodyta, jog kraštas Lietuvos valstybėje sudarys teritorini vienetą, turinti įstatymų leidybos, teismu, administracijos ir finansų autonomiją. Visus krašto teisines padėties Lietuvos sudėtyje klausimus detaliai reglamentavo Klaipėdos krašto statutas. Statuto 5 straipsnis skelbė, jog Klaipėdos krašto autonominiu organu kompetencijai priklauso valsčių ir Apskričių organizavimas ir administravimas, civiliniu, baudžiamųjų, žemes ūkio, mišku, prekybos, socialines apsaugos ir darbo įstatymų leidimas, teismu santvarka, tikybos ir švietimo reikalai, vietines reikšmes keliai, vietos policija ir nemažai kitu klausimu. Statute įsakmiai nepaminėti dalykai buvo palikti Lietuvos centrines valdžios kompetencijai. Vykdydamos savo galią, autonomines Klaipėdos krašto institucijos turėjo laikytis bendrųjų Lietuvos Konstitucijos principu. Vietiniai Klaipėdos krašto gyventojai naudojosi tomis pačiomis teisėmis ir laisvėmis, apribotomis viešosios tvarkos ir valstybes saugumo interesais, kaip ir visi Lietuvos gyventojai, pagal bendruosius įstatymus dalyvavo renkant Lietuvos Seimo atstovus.
Remiantis Statutu, Klaipėdos kraštas turėjo aukščiausiuosius autonominius organus – Seimeli, ir Direktoriją. Lietuvos Vyriausybei krašte atstovavo gubernatorius. Seimelis – tai atstovaujamasis organas, renkamas trejiems metams. Rinkimai vyko visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, vadovaujantis Lietuvos Seimo išleistu Klaipėdos krašto Seimelio rinkimu Įstatymų bei jo pakeitimais ir papildymais Rinkimuose galėjo dalyvauti Lietuvos piliečiai-vietiniai Klaipėdos krašto gyventojai, sukakę 24 metus, būti renkami – 30 metu, išskyrus asmenis, kuriems teismo sprendimu atimtos ar susiaurintos teises, kurie teismo bausti už žmogaus garbę žeminanti nusikaltimu arba nusikaltimą rinkimu įstatymui (jei nuo bausmes atlikimo nepraėjo treji metai) ir kurie teismo sprendimu yra globojami. Įstatymu buvo įvesta proporcine atstovavimo sistema. Kandidatu sąrašus galėjo siūlytį partijos ir visuomenes grupes, juos turėjo pasirašyti bent 20 rinkėjų. Rinkimu metu Klaipėdos krašto teritorija sudarė vieną rinkimu apygarda. Rinkėjai balsavo už jų pasirinktą kandidatu sąrašą. įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Statuto 18 straipsnis suteikė Seimeliui ir Direktorijai, tačiau įstatymų leidybos teise turėjo tik Seimelis. Įstatymų leidybos, paklausimu ir interpeliacijų pateikimo bei svarstymo ir kitas procedūros Seimelyje taisykles, jo organus, jų sudarymą ir funkcionavimą detaliai reglamentavo paties Seimelio 1926 m. priimta darbu tvarka. Prie Seimelio kaip patariamasis organas ekonominiais ir finansiniais klausimais veikė Ekonomine taryba. Ir nors ji netūrėjo sprendžiamojo balso teises, Seimelis, priimdamas ekonominio ar finansinio pobūdžio įstatymą, turėjo išklausyti Ekonomines tarybos išvadą. Seimelio atstovai turėjo parlamentini imunitetą: jų negalima buvo traukti atsakomybėn už veiksmus bei pareiškimus, padarytus einant atstovo pareigas, negalima buvo sesijos metu suimti ir traukti atsakomybėn be Seimelio sutikimo, išskyrus atvejus, kai jie užklumpami nusikaltimo vietoje. Imunitetu netrukus ėmė piktnaudžiauti Seimelio atstovai hitlerininkai: jie čia galėjo nebaudžiami varyti agitaciją prieš Lietuvą. Aukščiausiasis krašto vykdomosios valdžios organas buvo Direktorija, sudaroma dviem etapais: gubernatorius skyrė Direktorijos pirmininką, šis – kitus keturis Direktorijos narius. Visi jie turėjo būti vietiniai krašto gyventojai. Direktorija privalėjo turėti Seimelio pasitikėjimą. Pareiškus nepasitikėjimą, Direktorija turėjo atsistatydinti. Gubernatorių skyrė Respublikos prezidentas. Jam buvo pavesta prižiūrėti krašto autonomiją. Gubernatorius skelbė Seimelio priimtus įstatymus. Jei kuris nors įstatymas pažeisdavo Statutu nužymėtas krašto organu kompetencijos ribas, prieštaraudavo Lietuvos Konstitucijai arba tarptautiniams įsipareigojimams, gubernatorius galėdavo ji vetuoti. Netikslingumas ar prieštaravimas Visais šiais atvejais turėjo būti Direktorijos pritarimas. Direktorija – autonomines centrines administracijos organas, prižiūrėjo viso krašto administracija, vadovavo finansų, teisingumo ir vidaus administracijoms: finansams administruoti krašto teritorija buvo padalyta i dvi apygardas, kiekvienoje jų buvo mokesčiu komisaras, vadovavęs gyventoju apmokestinimui, tačiau bendras vadovavimas mokesčiu srityje priklausė Direktorijai; teisingumo administracija priklausė išimtinei Direktorijos kompetencijai: vidaus administracija dar buvo padalyta i kulto, susisiekimo ir policijos administracijas. Administracijoms apskrityse (ju Klaipėdos krašte buvo trys) atstovavo Apskričiu viršininkai, skinami Direktorijos. Jie prižiūrėjo vietos policiją, kitas vietos administracijas, leido privalomuosius įsakymus ir kt. Savivaldybes institucijos apskrityse – tai apskrities seimelis, susidedantis iš apskrities viršininko (jis ir pirmininkas) ir gyventoju renkamu seimelio nariu, Miestu savivaldybes organai buvo gyventoju renkama miesto taryba – sprendžiamasis organas – ir magistratas (miesto valdyba), susidedantis iš burmistro, jo pavaduotojo ir magistrato nariu. Magistratą rinko miesto taryba, o tvirtinti turėjo Direktorija. Magistratas – tai miesto savivaldybes vykdomasis organas. Savivaldos teise taip pat naudojosi valsčiai ir kaimai. Valsčiuose priklausomai nuo balsavimo teisę turinčiu piliečiu skaičiaus veikė valsčių susirinkimai (jei tūrinčiųjų balsavimo teisę nebuvo daugiau kaip 40) arba valsčių atstovybes. Buvo renkamos kaimu valdybos, susidedančios iš pirmininko ir nariu. Be autonomines administracijos, Klaipėdos krašte veikė kai kurios centrines Vyriausybes įstaigos. Tiesiogiai joms priklausė pasienio, muitiniu ir geležinkelio policija. Centrines valstybes saugumo policijos sistemoje veikė saugumo policijos Klaipėdos apygarda, turėjusi šiame mieste savo būstine. įvykus 1926 m. gruodžio 17 d. perversmui, visoje Lietuvos teritorijoje įvesta karo padėtis galiojo ir Klaipėdos krašte, Čia įsigaliojo Ypatingi valstybes apsaugos įstatai, iš centro Klaipėdos kraštui buvo paskirtas karo komendantas. Pagal Klaipėdos krašto statuto 24 straipsni Lietuvos Vyriausiojo tribunolo jurisdikcija apėmė ir Klaipėdos kraštą. Tribunole buvo sudarytas specialus skyrius Klaipėdos krašto byloms, o jo narius skyrė prezidentas iš priklausančiu Klaipėdos krašto magistratūrai teisėju. Klaipėdos krašto teismu sistemos Statutas nereglamentavo, ji buvo sudaryta pagal Vokietijos teismu santvarkos įstatymus.
Žemiausia teismu sistemos grandis buvo valsčiaus teismas. Valsčiaus teisėjas vienasmeniškai sprendė civilines ir nedideles baudžiamąsias bylas, kuriose teisiamasis buvo prisipažinęs. Kitas smulkias baudžiamąsias bylas valsčių teisėjas sprendė dalyvaujant dviems “šefenams” – posėdininkams. Klaipėdos apygardos teismas, kuris susidėjo iš grupes teisėjų, buvo apeliacine instancija visoms Klaipėdos krašto valsčių teismu išspręstoms byloms ir pirmoji instancija byloms, nepriklausančioms valsčių teismu kompetencijai. Apygardos teisme bylas sprendė trijų teisėju kolegija, o jame kaip pirmosios instancijos teisine nagrinėjant baudžiamąsias bylas – dar dalyvavo šeši prisiekusieji posėdininkai. Visus Klaipėdos krašto teisėjus iš diplomuotu teisininku, turinčiu kandidato stažą ir išlaikiusiu nustatytą egzaminą, tarpo skyrė Direktorija. Prie Klaipėdos krašto apygardos teismo veikė prokuratūrą. Konvencija ir Statutas nepakankamai aiškiai ir preciziškai atskyrė centrinei Lietuvos vyriausybei ir autonominiams organams suteikiamas teises. Tai sudarė sąlygas kiekvienai suinteresuotai šaliai savaip komentuoti šiuos dokumentus. Vengiant tarptautiniu pretenzijų, prie Ministru kabineto veikė konsultantu Klaipėdos krašto reikalams komisija, užsiėmusi prevencine Klaipėdos karšto gubernatoriaus veiklos priežiūra, o vėliau buvo išleistas Statutinio teismo įstatymas steigiantis Vyriausiojo tribunolo instituciją, kuriai pavesta nagrinėti bylas dėl Lietuvos bei Klaipėdos krašto įstatymų ir atitinkamu institucijų aktu prieštaravimo Klaipėdos krašto statutui. Tačiau apskritai Konvencija ribojo Lietuvos centrines valdžios teises ir tuo pačiu sudarė sąlygas Klaipėdos krašte tarpti nacizmo ir vokiečiu revanšizmo idėjoms. Hitlerininkai ilgainiui tapo viešpataujančia jėga krašto politiniame ir ekonominiame gyvenime. Jų veikla ypač išsiplėtė 1938 m. pabaigoje, rengiantis eiliniams Seimelio rinkimams: vietine hitlerine agentūrą atvirai ėmė kelti reikalavimus prijungti kraštą prie Vokietijos, ėmėsi prievartos veiksmu prieš šios idėjos priešininkus. O jau 1939 m. kovo mėn. Lietuvos vyriausybe, tenkindama Berlyno reikalavimą, sutiko perleisti Klaipėdos kraštą Vokietijai.

6.Lietuvos okupacija ir sovietų valdžios įvedimas 1940-1941 m. –
1939.09.17 Raudonoji armija įžengė į Vakarų Ukrainą, Vakarų Baltarusiją ir į Vilniaus kraštą. 1939.09.28 Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas ir TSRS užsienio reikalų komisaras V.Molotovas pasirašė slaptąjį protokolą ir pasidalijo Lietuvą – dešinysis Nemuno krantas – TSRS, kairysis – Vokietijai.
Lietuvos Vyriausybė per TSRS reikalų patikėtinį N.Pozdniakovą pranešė TSRS vyriausybei, kad norėtų tartis dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai. Rugsėjo pab.užsienio reikalų komisaras Molotovas Lietuvos pasiuntiniui L.Natkevičiui pranešė, kad TSRS vyriausybė norėtų tartis su Lietuvos ministru pirmininku arba su užsienio reikalų ministru. 1939.10.03 L-os užs. reik. ministras Urbšys išskrido į Maskvą. Stalinas jam pranešė, kad TSRS ir Vokietija sudarė sutartį, pgl. kurią didesnė l-os teritorijos dalis teko TSRS, o pasienio ruožas – Vokietijai.
1940.06.7 Stalinas ir Molotovas, piršdami L-os delegacijai Vilniaus miesto ir Vilniaus krašto perdavimo L-ai bei savitarpio pagalbos sutartį, įtikinėjo, kad ji nekelia grėsmės L-os nepriklausomybei ir kad TSRS karinių dalinių įvedimas pagal tą sutartį bus tikra L-os gynimo nuo užpuolimo garantija. Jie tiesiog pareikalavo sutikti su raudonosios armijos įvedimu į L-ą. Pasirinkimas L-os vyriausybei buvo toks – arba pasirašo sutartį, pagal kurią atgauna Vilnių, bet sutinka su TSRS teise dislokuoti tam tikrose L-os vietovėse sutartą kiekį įgulos, arba sutarties nepasirašo, Vilniaus negauna ir sueina į karinį konfliktą su TSRS, kuris būtų pražūtingas. L-os delegacija buvo priversti sutartį pasirašyti.
TSRS 1940.06.14 notoje L-os vyriausybei nurodyta, kad esančios panaudotos nežabotos represijos prieš L-os piliečius, aptarnaujančius TSRS karinius dalinius. TSRS vyriausybė mano, kad panaši padėtis ilgiau negali trukti. TSRS vyriausybė laiko būtinai reikalingu ir skubiu: 1) kad vidaus reikalų ministras K.Skučas ir saugumo departamento viršininkas A.Povilaitis būtų atiduoti teismui kaip tiesiogiai kalti už provokacijos veiksmus prieš Tarybų Sąjungos įgulas L-oje; 2) kad tučtuojau L-oje būtų sudaryta vyriausybė, sugebanti ir norinti užtikrinti Tarybų Sąjungos ir L-os tarpusavio pagalbos sutarties padorų vykdymą; 3) kad būtų užtikrintas laisvas Tarybų Sąjungos kariuomenės dalinių įėjimas į L-os teritoriją, kurie bus įkurdinti pačiuose svarbiausiuose L-os centruose. Šie ultimatyvūs reikalavimai rodo, kad Tarybų Sąjunga okupuoja L-ą, nes visiškai nepaisoma L-os suvereniteto ir jos teritorijos neliečiamybės.
1940.06.15 LR prezidentas A.Smetona, nenorėdamas aprobuoti L-os nepriklausomybės praradimo, išvyko į Vokietiją. Naujos vyriausybės sudarymą jau kontroliavo TSRS vyriausybės įgaliotinis užsienio reikalų komisaro pavaduotojas V.Dekanozovas.
TSRS vyriausybė L-os aneksiją įformino panaudojusi 1938m. L-os K-ją. Min.pirmininkas A.Merkys, pgl. K-jos 72 str. einąs prezidento pareigas, V.Dekanozovo įsakymu pavedė sudaryti vyriausybę žurnalistui J.Paleckiui. Prof. M.Riomerio teigimu, pgl. K-ją Respublikos prezidentui išvykus į užsienį, min.pirmininkas jį tik pavaduoja, tačiau vyriausybei nevadovauja, neprisiima visos prezidento galios. Tačiau TSRS reikalavimu A.Merkio vadovaujama vyriausybė priėmė nutarimą, kad prezidento išvykimas tolygus jo atsistatydinimui.
Pagal 1938m. K-jos 72 str. paskirtas min.pirmininku J.Paleckis užėmė prezidento postą, o A.Merkys atsistatydino. Pagal 102 str., min.pirmininkas, tapęs prezidentu, negali vykdyti min.pirmininko pareigų, todėl šias pareigas vykdė jo pavaduotojas. Naujos vyriausybės sudėtis: min.pirmininkas J.Paleckis, jo pavaduotojas , užsienio reikalų min. V.Krėvė-Mickevičius, krašto apsaugos min. ir kariuomenės vadas gen. V.Vitkauskas, finansų min. ir laikinai – susisiekimo min. E.Galvanauskas, žemės ūkio min. ir laikinai – vidaus reikalų min. – M.Mickis, sveikatos apsaugos min. L.Koganas.
Faktiškai J.Paleckis prezidento valdžią gavo iš TSRS reikalų patikėtinio N.Pozdniakovo ir Vyriausybės įgaliotinio V.Dekanozovo. Tai buvo konstitucinis perversmas, skirtas komunistinei “proletariato diktatūros revoliucijai”.
Liaudies seimo rinkimai ir jo deklaracijų teisinis įvertinimas Liaudies vyriausybė neturėjo tikslo daryti socialistinių pertvarkymų ir spręsti v-bės santvarkos keitimo klausimo. Todėl TSRS vyriausybės įgaliotinis V.Dekanozovas, vykdydamas Tarybų Sąjungos planą inkorporuoti Lietuvą į TSRS sudėtį, pareikalavo, kad vyriausybė priimtų Liaudies seimo rinkimų įstatymą ir skubiai surengtų seimo rinkimus. Liaudies seimo rinkimų įstatymas paskelbtas 07.06., pgl. jį: L-os teritorija suskirstyta į 8 apygardas, kiekvienoje pasiūlyta tiek kandidatų, kiek reikėjo išrinkti seimo narių. LKP sudarė vadinamąją Lietuvos darbo sąjungą, kuri parinkdavo kandidatus ir juos patvirtindavo miestuose surinkti “darbo žmonių susirinkimai”.
Liaudies seimas, neturėdamas jokių liaudies įgaliojimų, paskelbė L-ą tarybine soc. valstybe. Įstoti į TSRS sudėtį pasiūlė A.Sniečkus. Liaudies seimas, išrinktas nedemokratiniu būdu, tautai neatstovavo ir todėl negalėjo spręsti politikos, ekonomikos ir kultūros klausimų. Jis aklai vykdė TSRS vyriausybės įgaliotinių nurodymus. Jis pamynė 1938 m. K-ją, jam tokios galios nesuteikusią. 1940.08.03 TSRS Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos TSR į Tarybų Sąjungos sudėtį sąjunginės respublikos teisėmis.

Tarybiniai valdžios ir valdymo institutai 1940 m.1940.08.25-26 Liaudies seimas pradėjo kurti Tarybų Lietuvos v-binį aparatą. Jis pasiskelbė Laikinąja Aukščiausiąją Taryba, išrinko Prezidiumą, sudarė Liaudies Komisarų tarybą ir išrinko Aukščiausiąjį Teismą. Kuriant aparatą, buvo atleisti patyrę darbuotojai ir vietoj jų paskirti mažai išsilavinę ir be jokio patyrimo asmenys. Buvę tarnautojai – represuojami ir ištremiami. LKP CK griežtai kritikavo liaudies komisarus, neskubėjusius atleisti senų darbuotojų ir priimti neparengtų dirbti proletarų. 1940.11.05 LKP (b) CK biuras įpareigojo liaudies komisarus per dvi savaites atleisti iš vadovaujančių postų buržuazijos atstovus. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1940.11.12 įsaku vietoje apskričių viršininkų, miestų burmistrų, valsčių viršaičių, kaimų seniūnų sudaryti laikinieji vykdomieji komitetai. Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių miestų ir apskričių centrų vykdomieji komitetai buvo sudaromi iš pirmininko, jo pavaduotojo, sekretoriaus ir 2-6 narių, o valsčių, miestelių ir apylinkių – iš pirmininko, jo pavaduotojo ir sekretoriaus. Parinkti apskričių ir respublikinio pavaldumo miestų vykdomųjų komitetų sudėtį buvo pavesta Liaudies Komisarų Tarybai ir ją tvirtino Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas. Apskričių centrų, valsčių, miestelių ir apylinkių vykdomųjų komitetų sudėtį pavesta tvirtinti patiems apskričių vykdomiesiems komitetams. Iki 1940.12.29 buvo sudaryti visų 23 apskričių, 36 miestų, 267 valsčių ir 1866 apylinkių vykdomieji komitetai.
Teismų sistema 1940 m. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1940.11.30 išleido įsaką “Dėl Lietuvos TSR teismų sistemos pertvarkymo”. Pagal šį įsaką buvo sudaryti Lietuvos TSR Aukščiausiasis Teismas, apygardų teismai ir liaudies teismai. Liaudies teismų teisėjus rinko apskričių vykdomieji komitetai, o miestuose – miestų vykdomieji komitetai. Liaudies tarėjus pagal Teisingumo liaudies komisariato 1940.12.15 instrukciją miestuose rinko visuotiniai įmonių ir įstaigų darbuotojų susirinkimai, kariniuose daliniuose – visuotiniai karių susirinkimai, o kaimuose – valstiečių susirinkimai. Kandidatus į liaudies tarėjus siūlė visuomeninės organizacijos ir darbo žmonių kolektyvai. Rinkimai vyko atviru balsavimu.
Apygardų teismų pirmininkus, jų pavaduotojus ir narius, taip pat liaudies tarėjus rinko Aukšč.Taryba 5 metams. Buvo sudaryti 5 apygardų teismai : Vilniaus, Kauno, Marijampolės, Šiaulių ir Panevėžio. Apygardų teismai buvo kasacinė instancija liaudies teismams ir pirmąja instancija nagrinėjo svarbesnes bylas.
Aukščiausiasis Teismas susidėjo iš pirmininko, 2 pavaduotojų, 6 narių ir 16 liaudies tarėjų. Šis teismas prižiūrėjo kitų teismų darbą, turėjo baudž. ir civilinių bylų kolegijas. Be to, buvo sudaryti ir specialūs teismai: Lietuvos linijinis geležinkelio ir karo tribunolai Buvo paskirti LTSR prokuroras, apskričių ir miestų prokurorai.
Tarybinės teisės kūrimas. Iki RTFSR kodeksų įvedimo buvo palikti galioti seni įstatymai. Jie buvo stipriai pildomi, ypač baudžiamieji įstatymai (statutai). Buvo kriminalizuotos naujos veikos tokios kaip kenkimas, sabotažas, tyčinis turto sulaikymas tikslu pakenkti tarybiniam ūkiui, veiksmai prieš tarybų valdžią ir panašiai. Senieji įstatymai buvo palikti galioti su sąlyga, kad jie neprieštarauja 1940 m. konstitucijai ir Tarybiniams įstatymams. Griežtai buvo baudžiami nacionalizuotų įmonių savininkai, dalininkai ar akcininkai, sunešę pinigus, prekes ar kitą turtą. Sustiprinta atsakomybė už spekuliaciją. Sugriežtinta bausmė už dalyvavimą antivalstybinėje veikloje. O nuo 1940 12 01, įvedus RTFSR kodeksus nustatyta, kad bylos spręstos iki 1940 metų, vadovaujantis senais BT įstatymais turi būti perspręstos pagal RTFSR įstatymus (cinizmas). Tuo buvo šiurkščiai pažeidžiamas BT principas kad įstatymas atgal laike negalioja, o ypač baudžiamasis įstatymas. Tai pats didžiausias teisės principų ir teisingumo pažeidimas, charakterizuojantis šį laikotarpį.
Buvo parengti ir nauji įstatymai dėl santuokos ir metrikų, LTSR piliečių santuokos registravimas buvo perduotas apylinkių metrikų vedėjams. Bažnytinė santuoka neteko prasmės (teisinės reikšmės). Buvo fiksuojama faktinė santuoka (Įdomu), kuri buvo nustatoma pagal tai ar faktiniai sutuoktiniai veda bendrą ūkį, ar kartu auklėja vaikus ir galiausiai bendrų vaikų turėjimas buvo pagrindas pripažinti faktinę santuoką. Santuokinis amžius vyrams buvo nuo 18m., o merginoms 16m. Santuoka privalo būti sudaroma laisva valia. Sutuoktiniai yra lygiateisiai, o jų turtas atskiras. Iki santuokos įgytas turtas ir taip atskiras, bet ir santuokos metu įgytas turtas taip pat netampa jungtiniu.
Represijos prieš inteligentiją, dvarininkus, stambius ūkininkus. Įstatymais buvo pagrindžiami trėmimai, represijos: 1941 m. buvo ištremta apie 35000 žmonių, nubausti už antitarybinę veiklą apie 4000 žmonių.

7.Sovietinis valdymas Lietuvoje 1945-1990 m. Atšilimo laikotarpis, 1978 m. Konstitucija, „Perestrikos“ laikotarpio teisės sistemos raida
Tarybinių įstaigų atkūrimas 1944 – 1945 metais. Tarybinė armija 1945m. 01 28 rusai išvarė vokiečius iš Klaipėdos ir jau praktiškai kontroliavo visą Lietuvos teritoriją. 1945 09 susirinko Aukščiausioji Taryba į sesiją, ji paskyrė asmenis Vyriausybės veiklai tęsti. Mėnesio gale priėmė įstatymą, kuriuo buvo įsteigtas LTSR specialusis respublikinis Užsienio reikalų komitetas ir įstatymą dėl sąjunginio -respublikinio LTSR gynybos liaudies komisariato įsteigimo. Lietuva gavo teisę nustatyti tiesioginius santykius su užsienio valstybėmis, sudaryti su jomis sutartis ir keistis diplomatiniais, konsuliniais atstovais, kuriais užsienio valstybės ir Lietuva nesikeitė, nes nepripažino Lietuvos įjungimo į Tarybų Sąjungą. Toje pačioje sesijose buvo priimti įstatymai panaikinantys vokiečių okupacijos padarinius žemės ūkyje. Tuo pačiu įstatymu buvo pradėta nauja žemės ūkio reforma ir atimama žemė iš jų savininkų, paliekant vienam ūkiui 30 ha, geresnės 20 ha žemės, o okupantų vokiečių rėmėjams iki 5 ha žemės. Buvo sudaryta ypatingą valstybinė komisija dėl nuostolių išaiškinimo, kuriuos padarė vokiečių fašistų politikai bei jų bendrininkai. Lietuvos ūkiui ir kultūrai buvo padaryta apie 17 mlrd. rublių nuostolių, o pramonės pajėgumas sumažėjo trečdaliu lyginant su prieškariniu laikotarpiu. Daug nuostolių patyrė žemės ūkis. Liaudies komisarų Taryba 1944 07 sudarė Vilniaus miesto vykdomąjį komitetą, 09 mėn. buvo sudaryti iš vokiečių atimtų apskričių vykdomieji komitetai. Šie komitetai pradėjo organizuoti vietos ūkio atkūrimą, įsteigė švietimo, sveikatos apsaugos ir kitas įstaigas. Buvo patvirtinti ir tokių komitetų darbo nuostatai siekiant jų efektingo darbo (1994 03 mėn.). Buvo sudaryti apskričių ir valsčių vykdomųjų komitetų nuolatinės komisijos: žemės ūkio, kultūros – švietimo, sveikatos apsaugos, prekybos ir kt. Jos talkino vykdomiesiems komitetams, koordinavo jų darbą bei komitetų skyrių veiklą, kitų valstybinių įmonių ir įstaigų darbą, įstatymų laikymąsi. Per 1945 iš esmės baigta žemės reforma, sukurti tarybiniai ūkiai, atgaivinti kelių tvarkymo darbai. Jau 1944 12 20 pradėjo veikti 35 liaudies teismai. Liaudies teisėjai buvo parenkami LTSR aukščiausios tarybos. Stigo kandidatų ( iš numatytų 136 dirbo 60 teisėjų)

Tarybinė žemės reforma. Svarbią reikšmę okupacinei valdžiai turėjo žemės nacionalizacija ir žemės reforma. 1940m. rugpjūčio mėnesį pradėta vykdyti žemės reforma. Sudaryta valstybinė žemės ūkio komisija, apskričių ir valsčių žemės ūkio komisijos. Pradėjo veiklą žemės ūkio reikalų tvarkymo departamentas. Į darbus buvo paskirti komisarai. Ministrų Taryba 1940 08 05priėmė nutarimą “Dėl valstybinio žemės fondo sudarymo”. Į valstybinį žemės fondą buvo paimta žemė priklausiusi valstybei bei savivaldybėms, dvarininkų žemė su sodybomis, trobesiais ir inventoriumi, visa bažnyčių, vienuolynų ir religinių organizacijų žemė, piliečių gyvenančių miestuose, išskyrus darbininkus, eilinius tarnautojus, mokytojus ir nusipelniusius asmenis, jeigu sklypas buvo iki 10 ha žemės ir žemė per 30 ha. Žemės gavo 2/3 visų prašiusiųjų, kita žemė buvo duota tarybiniams ūkiams ir kitoms įstaigoms. Visi miškai perduoti valstybės žinion. Tarybinei armijai išstūmus vokiečius iš Vilniaus1944 metais rugpjūčio 29 dieną į sesiją susirinko Aukščiausioji Taryba. Ji savo sesijoje priėmė įstatymą “Dėl vokiečių okupacijos padarinių žemės ūkyje likvidavimo”. Pagal šį įstatymą buvo iš naujo buvo pradėta vykdyti žemės reforma ir atimama žemė iš jos savininkų, paliekant vienam ūkiui po 30 ha prastesnės, o jei žemė geresnė tai po 20 ha žemės. Įstatyme buvo nuostata teigianti, kad vokiečių okupantų bendrininkams buvo paliekama iki 5 ha, tačiau ši norma retai buvo vykdoma, nes dauguma vokiečių pagalbininkų buvo represuojami, ištremiami ir ne žemė jiems galvose buvo. Per 1945 metus iš esmės buvo baigta žemės reforma, sukurti tarybiniai ūkiai. Kolūkių organizavimo teisinės ir prievartinės priemonės.1946 metais rugpjūčio 6 dieną respublikos aukščiausioji taryba priėmė įstatymą “Dėl penkmečio plano LTSR liaudies ūkiui atkurti ir išvystyti 1946 – 1950 metais“. Šis planas nulėmė visą Tarybų Lietuvos ūkinį- organizacinį ir kultūrinį – auklėjamąjį darbą tuo laikotarpiu. Vyriausiais komunistų partijos centro komitetas 1947m 05 21 priėmė nutarimą “Dėl kolūkių kūrimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR”. Šiame nutarime buvo kalbama apie savanoriškumą, stojant į kolūkius, net ragino neskubėti. Tačiau vėliau valstiečiai buvo tiesiog priversti “savanoriškai” stoti į kolūkius, kai nuo 1948 m. 50% padidinti žemės mokesčiai, nuo karvės pareikalauta 438l pieno, grūdų ir mėsos prievolės padidintos 20 – 50 %. Valstiečių pajamos po 1947 m. pinigų reformos sumažėjo, produktai atpigo (?) keletą kartų. 1948 m. tik 66% valstiečių įstengė sumokėti mokesčius. 1949 m. žemės ūkio mokesčiai buvo padidinti dar 42% Už mokesčių nemokėjimą 1949 m. buvo aprašyta 30000 -ių turtas, 1200 ūkininkų perduota teismui, o iš 2500 buvo atimtas turtas ir 550 pasodinta į kalėjimą. 1949 m. kolūkiuose buvo viso labo 4% valstiečių, o metų pabaigoje jau 62% 1950 m. mokesčiai padidinti trigubai. Daugiau kaip 29010 ūkių buvo pripažinti buožių ūkiais. Tariamieji buožės į kolūkius nebuvo priimami. 1950 m. pabaigoje apie 90%. valstiečių buvo suvaryti į kolūkius. Individualių valstiečių sklypai neturėjo būti įsiterpę į kolūkių žemę, todėl iš jų prievarta buvo paimama žemė ir duodamas sklypas už kolektyvinio ūkio žemių masyvo. Tokie sklypai paprastai buvo labai toli nuo valstiečio sodybos ir ypač sunkino ūkininkavimą. LTSR Ministrų Taryba ir LKP CK 1948 m. kovo 20 d. priėmė nutarimą “Dėl kolūkių organizavimo Lietuvos Respublikoje”, kuriame buvo iš karto numatyta steigti kolūkines gyvenvietes. Žemės ūkio bankas turėjo duoti 3 m. laikotarpiui iki 2000 rublių paskolą trobesiams perkelti. Taip pat buvo numatyta skirti lėšų valstiečiams neturintiems namų. Privalomai buvo suvisuomeninami arkliai, žemės ūkio inventorius, pašarai, sėklos ūkiniai pastatai. Valstiečiams palikdavo gyvenamuosius namus, asmeninius gyvulius, paukščius, smulkų žemės ūkio inventorių, reikalingą 60 arų sklypui įdirbti. Buvo galima laikyti 2 karves, iki 2 galvų raguočių prieaugliaus, 2 kiaules, lig 10 avių ir ožkų drauge paėmus, neribotą kiekį paukščių ir triušių iki 20 avilių bičių. Kolūkietis privalėjo per metus dirbti 100 darbadienių (vadinami “vargadieniai”). Nutarime pasakyta, kad privalu laikytis demokratijos, svarbiausius reikalus spręsti kolūkiečių susirinkime, kad kolūkio valdymo organai turi būti renkami ir atsakingi visuotiniam kolūkiečių susirinkimui. Reikėjo pertvarkyti prekybą, plėsti parduotuvių ir valgyklų tinklą, plėtoti kooperatinę ir vietinę pramonę 1950 m. lapkričio 4d. TSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą “Dėl priemonių Lietuvos TSR žemės ūkiui vystyti”, kuriame nurodė nemaža trūkumų respublikos kolūkių kūrime ir numatė konkrečias priemones Tarybų Lietuvos kolūkiams stiprinti. 1951 m. iš esmės buvo baigtas Lietuvos kaimo kolektyvizavimas. Į kolūkius buvo suvaryta 94,1% valstiečių ūkių
1965 m. ūkio valdymo reforma.
Iki 1981 m. Lietuvoje buvo sukurta staklių ir radijo technikos, mašinų gamybos ir metalo apdirbimo, chemijos ir energetikos (elektros) pramonė. Plečiama žemės ūkio produktų perdirbimo, žemės ūkio mašinų, pašarų gamybos pramonė. Palyginti plačiai išvystyta statybinių medžiagų pramonė, ryšių sistema ir kelių tinklas. Lietuva pakilo į pirmaujančią padėtį pagal ekonomikos laimėjimus, o žemės ūkyje buvo pirma. Lietuva viena pirmųjų pradėjo kurti šakinius susivienijimus, taikyti brigadinės rangos darbo organizavimo ir planavimo forma. Viso to pradžia buvo 1965 m. ūkio valdymo reforma. 1957 m. sudarius administracinius ekonominius rajonus Maskva sunerimo, kad ši decentralizacija ardo sąjungos vieningumą, respublikos gauna per plačias teises ir sąjunga gali iširti. Todėl 1965 m. nustatyta nauja pramonės valdymo tvarka. Priimtas įstatymas dėl pramonės valdymo įstaigų pakeitimo ir kai kurių valstybinių valdymo įstaigų pertvarkymo. Vienuolika ministerijų ir 15 sąjunginių ministerijų. Ministerijoms perduoti šakiniai moksliniai institutai. Sąjunginės ministerijos turėjo užtikrinti vieningą ekonominę politiką , pinigų sistemą, derinti tarpusavio santykius, teikti metodinius pasiūlymus. 1965 m. TSKP CK nutarimas dėl leidimo papildomai spręsti ūkinius ir kultūrinius klausimus. Praktiškai Ministrų taryba galėjo apsvarstyti tik TSRS įmonių planus ir duoti pasiūlymus.
Pramonėje atsirado kombinatai, trestai, bet jų kompetencija neaiški, jie daugiau vykdė įsakymus. Įmonėms leista užmegzti ryšius su tekėjais ir vartotojais. Gamybos šakos, naudojančios vietines žaliavas ir gaminančios vietiniai rinkai buvo pavaldžios Lietuvoje esantiems organams. Vietinis plano komitetas rengė visų liaudės ūkio šakų raidos projektus sąjunginės ir respublikinės priklausomybės įmonėms, taip pat teikė siūlymus dėl gamybinių planų sąjunginių ministerijų įmonių esančių Lietuvoje. Taigi įsitvirtina administracinė komandinė ūkio valdymo sistema neduodanti pageidaujamų rezultatų, didelis biurokratizmas, ko pasekoje kilo nesuinteresuotumas geram darbui.
1978 m. Konstitucija Projektas paruoštas pagal TSRS 1978 m. konstituciją. Pateiktas visaliaudiniam svarstymui. Liaudies deputatų sistema ir Lietuvos valstybinės ekonominės ir socialinės vystymosi planas. Įtvirtinta valstybės nuosavybė, komunistų partijos vadovavimas, deklaravo liaudies suverenitetą, piliečių teises ir laisves, nustatė jų pareigas, skelbė socialinio teisėtumo principą, socialistinį internacionalizmą demokratinį centralizmą. Tačiau visa tai ir liko popieriuje. Buvo didžiulė praraja tarp ideologinių dogmų, šūkių ir tikrosios padėties visose gyvenimo srityse, faktinės padėties. Tai turėjo neigiamą įtaką mokslo ir kultūros raidai. Neapibrėžtas centralizmas bei didelis biurokratizmas skatino korupciją, žlugdė ekonomiką, skatino žmonių apatiją ir nepasitenkinimą valdžia bei jos politika. Politikoje ir valdžios aparate buvo suabsoliutintas partijos ir valstybės vaidmuo, jų interesai keliami virš kitų vertybių, o žmogaus asmenybė nevertinama. Nomenklatūra gyveno labai gerai, tai rodė valdžios dviveidiškumą. Valdžios aparate – hierarchija, apatiškumas, net absurdiškumas. Daug draudimų, apribojimų, kurie sudarė situaciją, kai visų draudimų neįmanoma nepažeisti. Galiausiai jų pradėta nesilaikyti. Dirbantieji buvo atskirti nuo nuosavybės ir savo darbo produktų, ekonomika suardyta, piliečiai nušalinti nuo svarbių gyvenimo reikalų tvarkymo, monopolis ekonomikoje, mažas dėmesys žmogaus poreikiams tenkinti, buvo paplitę valdžios pareigūnų apgaulingi pažadai ir neteisėti veiksmai. Valstybės aparatas nuolat didėjo. 1990 m. priimtas AT reglamentas (darbo tvarka, vyriausybės sudarymas, įstatymų leidybos tvarka, kontrolė, sesijų tvarka). Priimti kodeksai (anksčiau): 1969 m. Santuokos ir šeimos, 1970 m. žemės, miškų, 1972 m. pataisos darbų. 1979 m. įsteigta sąjunginė Teisingumo ministerija (vietoj Juridinės komisijos). 1981 m. teismų santvarkos įstatymas, 1989 m. įstatymas dėl TSRS prokuratūros veiklos.

Teismų sistemos pertvarka. Prokuratūros teisių plėtimas. LTSR AT 1960 m. birželio 8 d. patvirtino “LTSR teismų santvarkos įstatymą”. Šiame įstatyme išdėstyti teisingumo tikslai, teismo uždaviniai, jo organizavimo bei veiklos demokratiniai principai.Šis įstatymas nustatė, kad aukščiausias teismo organas yra LTSR Aukščiausiasis Teismas, kurį renka LTSR AT 5 metams. Sutinkamai su priimtu Teismų santvarkos įstatymu buvo sudarytas Aukščiausiojo Teismo plenumas.
Įstatymas iš esmės pakeitė ir pagrindinės respublikos teismų sistemos grandies -liaudies teismų struktūrą. Vietoj kelių apylinkių liaudies teismų rajonuose ir miestuose buvo sudaryti vieningi rajono ir miesto (neturinčio rajoninio padalijimo) liaudies teismai.
Liaudies teisėjus renka gyventojai. remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, 5 metams. Liaudies tarėjai renkami darbo žmonių susirinkimuose pagal jų gyvenamąją vietą 2 metams. (teismų darbą nemažai visuomenės narių buvo įtraukiami ir per naujai sudarytus visuomeninių kaltintojų ir gynėjų institutus.
7-ojo dešimt. pr. TSRS buvo išplėstos sąjunginių respublikų aukščiausiųjų teismų vadovavimo teismo organams teisės. Tai reikėjo daryti, todėl, kad tuo laiku buvo likviduotos respublikų teisingumo ministerijos. LTSR Aukščiausiajam Teismui, be jo tiesioginių funkcijų – teisingumo vykdymo ir liaudies teismų teisminio darbo priežiūros,- buvo pavestos ir teismų valdymo funkcijos: liaudies teismų viso darbo kontrolė, teismo kadru parinkimas ir auklėjimas, teisminės statistikos tvarkymas, vadovavimas notariatui. Šitokios Aukščiausiajam Teismui nebūdingos funkcijos apsunkino jo darbą, padarė jį ne tokį efektyvų Tokia padėtis buvo ištaisyta LTSR AT Prezidiumo 1970 m. rugsėjo 30 d. įsaku įsteigus sąjunginę-respublikinę LTSR teisingumo ministeriją. Jai buvo pavesta vadovauti teismo, notariato, advokatūros, civilinės-metrikacijos įstaigoms, gerinti teisinį darbą liaudies ūkyje, tobulinti normatyvinių aktų leidimą.
Visų respublikos teismų, ypač Aukščiausiojo Teismo, darbui toliau gerinti svarbią reikšmę turėjo LTSR AT Prezidiumo 1974 m. lapkričio 27 d. nutarimas “Dėl LTSR Aukščiausiojo Teismo darbo”.
Teismų santvarkos įstatymas numatė naują teismų sistemos grandį -draugiškieji teismai. Iki 1977 m.jie buvo renkami ir veikė sutinkamai su LTSR AT Prezidiumo 1961 m. spalio 12 d. įsaku patvirtintais “LTSR draugiškųjų teismu nuostatais” bei jų daugkartiniais papildymais. LTSR AT Prezidiumas 1977 m. kovo 30 d. patvirtino naujus Draugiškųjų teismų nuostatus. Draugiškuosius teismus renka žmonių kolektyvai, ir jie yra visuomeniniai organai. turintys uždavinį “aktyviai padėti stiprinti socialistinį teisėtumą ir, svarbiausia, užkirsti kelią teisės pažeidimams”. Naujieji Draugiškųjų teismų nuostatai patikslino jų uždavinius, organizavimo tvarką, kompetenciją, darbo formas ir metodus. Minėtu įsaku buvo patvirtinti ir Draugiškųjų teismų darbo visuomeninių tarybų nuostatai. Šios tarybos steigiamos prie rajonų, miestų. miestų rajonų Tarybų vykdomųjų komitetų. Jų tikslas – pagerinti vadovavimą šiems teismams bei kontroliuoti jų veiklą.
Nagrinėjamu laikotarpiu padidėjo ir respublikos prokuratūros organų vaidmuo, praplėsta jų kompetencija, buvo tobulinama jų struktūra, veiklos formos ir metodai. Tam įtakos turėjo dar 1959 m. sudaryta respublikos Prokuratūros kolegija, į kurią įėjo vadovaujantys respublikos prokuratūros darbuotojai. Kolegija nagrinėja svarbiausius prokurorinės priežiūros. kadrų ir kitus prokuratūros darbo klausimus. Į prokuratūros darbą buvo plačiau įtraukta visuomenė: sudarytas prokurorų ir tardytojų visuomeninių padėjėjų institutas.
Nuosavybės ir sutarčių teisė pagal 1964 m. CK
Po TSKP 20 XX suvažiavimo, plečiant respublikų, tarp jų ir okupuotų, teises, TSRS AT 1957 m. 02 11 d. priėmė įstatymą “Dėl sąjunginių respublikų teismų santvarkos, įstatymų leidybos, Civilinio, baudžiamojo ir procesinių kodeksų priėmimo perdavimo sąjunginių respublikų žiniai”, o 1961 12 08 įstatymu patvirtino TSRS ir sąjunginių respublikų civilinių įstatymų pagrindus, kuriais remiantis buvo parengtas LTSR CK ir AT įstatymu patvirtintas 1964 07 07 (įsigaliojo nuo 1965 01 01).
CK susidėjo iš 8 skyrių: 1) bendrųjų nuostatų; 2) nuosavybės teisės; 3) prievolinės teisės; 4) autorinės teisės; 5) teisės į atradimą; 6) išradimų teisės; 7) paveldėjimo teisės; 8) užsieniečių ir asmenų be pilietybės teisnumo, užsienio valstybių civilinių įstatymų, tarptautinių sutarčių ir susitarimų taikymo, – turėjo 610 straipsnių.
LTSR CK įtvirtino 1) valstybinę, 2) kolūkinę – kooperatinę, 3) organizacijų ir jų susivienijimų bei visuomeninių organizacijų nuosavybę, nustatė valstybinės, kolūkinės – kooperatinės ir visuomeninių organizacijų nuosavybės teisės objektus, išimtinės valstybinės nuosavybės teisės objektus, uždraudė išieškoti iš valstybės įstaigų, kolūkių, kooperatinių ir visuomeninių organizacijų turtą, paskirtą jų pagrindinėms priemonėms, nustatė taisykles, reguliuojančias disponavimą valstybės turtu.
Naujas dalykas – CK buvo jungtinės veiklos sutarčių institutas, leidęs kolūkiams, kartu su kitomis organizacijomis statyti stambius gamybinius ir kultūrinius objektus.
Pagal CK, piliečiams asmeninės nuosavybės teise galėjo priklausyti turtas, skirtas jų materialinėms ir kultūrinėms reikmėms tenkinti. Visuomeninės organizacijos gavo teisę ginti piliečių subjektines teises ir teisėtus interesus ir įstatymų nustatytais atvejais spręsti kai kuriuos civilinius ginčus.
Iki LTSR CK (1964 07 07) LTSR galiojo 1922 m. RTFSR CK, pagal LTSR AT 1940 11 30 įsaką “Dėl laikino taikymo RTFSR baudžiamųjų, civilinių ir darbo įstatymų LTSR teritorijoje” – jis nustatė lygų piliečių teisnumą, sandorių galiojimo sąlygas, nuosavybės rūšis ir formas bei prievolių rūšis. Jis LTSR buvo pildomas atskirais įstatymais ar pakeitimais.
Šeimos santykiai pagal 1970 m. Santuokos ir Šeimos kodeksą. TSRS AT 1968 06 priėmė TSRS ir sąjunginių respublikų santuokos ir šeimos įstatymų pagrindus. LTSR AT pagal juos parengė 1969 m. įstatymu patvirtintą LTSR SŠK, kuris įsigaliojo nuo 1970 01 01. Pagal kodeksą LTSR galiojo tik civilinės metrikacijos biuro įregistruota santuoka, kuri įregistruojama praėjus 1 mėn. Nuo pareiškimo padavimo dienos. Sudarant santuoką turi būti abiejų besituokiančiųjų laisva valia, 18 m. santuokinis amžius, artimos giminystės kraujo ryšių nebuvimas ir kitos santuokos nebuvimas, bei abiejų veiksnumas.
Turtinės vyro ir žmonos teisės pagal kodeksą buvo lygios. Įgytas turtas santuokos metu pripažįstamas bendra sutuoktinių nuosavybe. Nustatyta sutuoktinių pareiga materialiai vienas kitą aprūpinti, remti ir santuoką nutraukus, jei vienas iš jų yra nedarbingas ir jam reikia materialinės paramos, ir kai antrasis gali tokią paramą teikti. Kodeksas nustatė alimentus nėščiai ir iki 1 metų vaiką auginančiai žmonai. Santuoka nutraukiama teismine tvarka, vieno iš sutuoktinių prašymu, o santuoką sutuoktinių, neturinčių nepilnamečių vaikų, nutraukiama civilinės metrikacijos įstaigose. Vyras neturi teisės be žmonos sutikimo kelti santuokos nutraukimo bylos, kai žmona yra nėščia, ir 1 metus po vaiko gimimo. Iki 1970 m. šeimos santykius reglamentavo 1926 m. RTFSR Santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodeksas, įvestas Lietuvoje 1940 12 01. Jame buvo numatoma ir faktinė santuoka, kurios 1970 m. SŠK neberandame.
Darbo santykių reguliavimas pagal 1973 m. Darbo kodeksą LTSR AT 1972 06 01 priėmė LTSR darbo įstatymų kodeksą (DĮK), kuris įsigaliojo nuo 1973 01 01. DĮK, greta teisės į darbą, poilsį, garantuotą darbo užmokestį, skelbė darbuotojų teises į sveikas ir saugias darbo sąlygas, nemokamą profesinį rengimą ir kvalifikacijos kėlimą bei teisę dalyvauti valdant gamybą. Kodekse pabrėžta, kad įvairios lengvatos socialinio-kultūrinio ir buitinio aptarnavimo srityse pirmiausia suteikiamos darbininkams ir tarnautojams, sąžiningai atliekantiems savo pareigas.
Kodeksas įtvirtino darbo sutarties laisvės principą. Administracija neturėjo teisės reikalauti atlikti darbo, nenumatyto darbo sutartyje. Darbuotojas turėjo teisę nutraukti darbo sutartį, įspėję administraciją prieš dvi savaites. Grąžinimo į darbą bei darbininkų ir tarnautojų materialinės atsakomybės ginčai galutinai buvo sprendžiami teismo. Profsąjungos atstovavo darbininkų ir tarnautojų interesams gamybos, darbo, buities ir kultūros srityse, turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.
Iki šio kodekso priėmimo Darbo santykiai buvo reguliuojami irgi pagal teisės normas. Antai 1940 06 28 vidaus reikalų ministro įsakymu buvo legalizuotos profesinės sąjungos ir joms suteikta teisė dalyvauti rengiant pagrindinių gamybos priemonių nacionalizaciją, darbo įstatymus, kontroliuoti jų vykdymą, priėmimą į darbą ir atleidimą iš darbo, spręsti darbo ginčus. Buvo įsteigta Darbo ministerija, o apskričių ir miestų vykdomuosiuose komitetuose sudaryti darbo skyriai. Iki 1940 12 01 greta tarybinių darbo teisės aktų buvo taikomi ir senieji darbo įstatymai, juos papildant arba kai kuriais jų nuostatas atitinkamai pakeičiant. Nuo 1941 12 01 įsigaliojęs 1922 m. RTFSR darbo įstatymų kodeksui, senieji darbo įstatymai nustojo galios. Pastarojo taikymas LTSR turėjo ypatumų. LTSR At 1940 11 23 įsaku įvestas darbininkų ir tarnautojų socialinis draudimas socialistinėse ir privačiose įmonėse. Bedarbiai, negalėję gauti darbo, gaudavo pašalpą. Liaudies Komisarų Tarybos 1941 03 25 nutarimu nustatyta 8 val. Darbo diena visose įmonėse ir įstaigose. Teisė į kasmetines mokamas atostogas. Viršvalandžiai uždrausti. Ta pati taryba 1941 04 14 patvirtino 1951 12 31 LTSR LKT patvirtino naujas Tipines vidaus darbo taisykles. Ministrų Taryba 1951 07 14 patvirtino Draugiškųjų teismų įmonėse ir įstaigose nuostatus. Šie teismai nagrinėjo darbo drausmės pažeidimus. Nuo 1953 m. darbo santykius daugiausia reguliavo TSRS darbo įstatymai. Lietuvoje teisės aktų buvo išleista labai mažai. 1956 10 29 LTSR Ministrų Taryba patvirtino minimalius darbo užmokesčio dydžius pagal liaudies ūkio šakas.
Baudžiamoji teisė pagal 1961 m. BK Rengiant BK projektą, panaudoti galiojantys baudžiamieji įstatymai ir jie tobulinti atsižvelgiant į Lietuvos ypatumus. Buvo numatyta baudžiamąją atsakomybę už kai kuriuos ūkinius, buitinius, tarnybinius ir kitus nepavojingus nusikaltimus pakeisti administracinėmis arba visuomeninio poveikio priemonėmis. Antra vertus, buvo stiprinama piliečių asmens ir jų teisių apsauga.
LTSR AT Baudžiamąjį kodeksą priėmė 1961 06 26. Jame atsirado 2 nauji skyriai: nusikaltimai piliečių politinėms ir darbo teisėms ir nusikaltimai teisingumui. Sukurta daugiau kaip 40 naujų normų. Nusikaltimu laikomos tik kodekse numatytos veikos ir numatyta atitinkamuose jo straipsniuose bausmė galėjo būti paskirta tik teismo nuosprendžiu. Lietuvos piliečiai, padarę nusikaltimus užsienio šalyse, atsakė pagal LTSR BK-są nepriklausomai nuo sulaikymo, tardymo ar teismo vietos. Nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė kodekse nustatyta nuo 16 metų, tačiau už tyčinį nužudymą, tyčinį kūno sužalojimą, sukėlusį sveikatos sutrikimų, išžaginimą, plėšimą, vagystę ir chuliganizmą sunkinančiomis aplinkybėmis baudžiamoji atsakomybė prasideda nuo 14 metų. Teismas turėjo teisę besitaisantį nepilnametį atlikusį 13 bausmės, atleisti nuo likusios dalies bausmės arba sutrumpinti jos laiką ar paskirti švelnesnę bausmę. 1961 m. LTSR BK-so bendrąją dalį sudarė 5 skyriai: bendrieji nuostatai, nusikaltimas, bausmė, bausmės skyrimas ir atleidimas nuo bausmės, priverčiamosios medicininės ir auklėjamojo pobūdžio priemonės. Ypatingoji dalis suskirstyta į 11 skyrių: valstybiniai nusikaltimai, nusikaltimai socialinei nuosavybei, nusikaltimai asmens gyvybei, sveikatai, laisvei ir orumui, nusikaltimai politinėms ir darbinėms piliečių teisėms, nusikaltimai asmens nuosavybei, ūkiniai nusikaltimai, pareiginiai nusikaltimai, nusikaltimai teisingumui, valdymo tvarkai, visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai ir klasiniai nusikaltimai. Vertinant nusikaltimų pavojingumą, čia pirmavo valstybės interesai ir jos nuosavybė, o ne žmogaus gyvybė ir jo interesai. Iki šio 1961 m. BK LTSR galiojo eilė kitų baudžiamųjų įstatymų. Nuo 1940 12 01 Lietuvoje pradėjo galioti 1926 m. RTFSR baudžiamasis kodeksas, o iki tol taikomi baudžiamieji įstatymai neteko galios. Šis kodeksas turėjo grįžtamąją galią, o tuo buvo pažeistas baudžiamosios teisės principas lex retro non agit. Iki TSRS AT Prezidiumo 1946 07 04 įsako “Dėl karo padėties panaikinimo” Lietuvoje BK normos buvo taikomos karo padėties sąlygomis. Po karo buvo nustatytos TSRS BT normos. Kai kurių normų galiojimas apsiribojo tik dispozicija arba sankcija, o galutinai straipsnio tekstas buvo papildomas LTSR valdžios organų.
LTSR AT Prezidiumas 1959 06 19 priėmė įsaką “Dėl LTSR teritorijoje galiojančio RTFSR BK 541 straipsnio suderinimo su TSRS ir sąjunginių respublikų baudžiamųjų įstatymų pagrindais”. Užteko ½ bausmės atlikimo pavyzdingo elgesio ir įrodymų, kad pasitaisė. 2/3 bausmės – esant tyčiniams itin pavojingiems nusikaltimams. Recidyvistams ši norma taikoma nebuvo.
Nustatyta baudžiamoji atsakomybė už grasinimą liudytojui jį nužudyti, sunaikinti jo turtą ar panaudoti smurtą. Pakeista eilė straipsnių numatančių atsakomybę už karinius nusikaltimus (1957), numatyta baudžiamojo atsakomybė už nusikalstamas statybas. Numatyta baudžiamojo atsakomybė dėl neatsargumo, t.y. už neatsargų valstybinio, visuomeninio ar piliečių asmeninio turto sunaikinimą ar sugadinimą. Būdingas 1953-60 m. laikotarpio BT požymis, jos raidos bruožas yra tas, kad buvo panaikinta atsakomybė už veikas, praradusias visuomenei pavojingą pobūdį, sušvelnintos bausmės už mažai pavojingus nusikaltimus ir sugriežtintos už itin pavojingus nusikaltimus. 1958 12 25 TSRS AT priėmė TSRS ir sąjunginių respublikų baudžiamųjų įstatymų pagrindus, kuriais ir rėmėsi Lietuvos valdžia, nors ir kai kuriuos dalykus reguliavo skirtingai.

Perestroika 1985m. mirus K.Černenkai, partijos vadovu Politinis biuras išrinko H.Gorbočiovą, kuris ėmėsi reformuoti Sovietų Sąjungą. Jis ėmėsi revoliucijai prilygstančių ekonominių ir politinių reformų su dviem skambiais šūkiais – glasnost ir perestroika. Glasnost reiškia atvirumą, ypač atsisakymą visuotinai falsifikuoti ekonomikos rodiklius; perestroika – ekonomikos pertvarkymą plačiausia prasme. Gorbočiovas reikalavo, kad perestroika vyktų visiškai viešai, o glasnost apimtų ne tik kovą su cenzūra ir įpročiu padlaižiauti, bet ir visos politinės sistemos reformą.
1987m. buvo priimtas pirmasis pagrindinis ekonomikos reformos įstatymas. Prasidėjo decentralizavimas, kainų reguliavimo panaikinimas ir finansinis įmonių skatinimas. Tačiau šis įstatymas nesuteikė pramonės įmonėms didesnės laisvės, kad šios galėtų susirasti žaliavų ir mažai pakeitė nevykusią centrinio planavimo sistemą. Kliūtys buvo kvalifikuotų vadovų stoka ir privilegijuotų ir sustabarėjusių valdininkų inercija arba priešiškumas. 1990m. SSRS vadovybė paskelbė apie perėjimą prie rinkos santykių ir įteisino privačią gamybos priemonių nuosavybę. Valstybinių įmonių direktoriaus suteiktas didelis savarankiškumas. Bet vietoje pakėlimo tai paskatino tolesnį gamybos smukimą, piktnaudžiavimų ir korupcijos plitimą. Valdžios priemonės ne tik nepagerino šalies ūkio būklės, bet ją dar labiau pablogino. Lėtai besiplėtojanti krizė virto griūtimi, katastrofa. Naujomis reformų sąlygomis reikėjo pertvarkyti ir valdymo sistemą. Komunistai jau nebegalėjo organizuoti tokių rinkimų kai valdžia iš anksto paringdavo kandidatus. 1989 m. tvarka iš esmės pasikeitė – vieną deputato vietą leista kelti kelis kandidatus. Bet pavėluotos reformos neišgelbėjo totalitarinės komunistinės sistemos. Todėl tais pačiais metais surinktus rinkimus komunistai daug kur pralaimėjo. 384 apygardose buvo po vieną kandidatą, o 271 apygardoje nei vienas kandidatas nesurinko net pusės balsų. Suvažiavimas išrinko 750 narių į aukščiausią tarybą. Šiaip Gorbočiovas pašalino šimtus partijos tarnautojų, kurie būtų galėję priešintis jo sumanymams ir suorganizavo savo paties išrinkimą SSRS prezidentu. Tapęs rezidentu, Gorbočiovas, įsteigė federacijos tarybą, kurios narys buvo jis pats ir penkiolikos respublikų prezidentai, paleido ministrų tarybą. Ir pakeitė ją ne tokia autoritetinga ekspertų vyriausybe. Tačiau užsienio reikalų ministro E. Ševarnadzės atsistatydinimas 1990m. susilpnino Gorbočiovo padėtį. Padėties silpnumas išryškėjo tada, kai jo pristatytą naująjį kandidatą į sąjungos viceprezidentus liaudies deputatų suvažiavimas atmetė ir patvirtino tik per antrąjį balsavimą. Tuo tarpu ekonomika iro. greito veikimo strategijos propaguotojai pasiūlė 500 dienų planą, kuriame numatė plėtoti mišrią ekonomikos sistemą: parduoti vyriausybės ir partijos nuosavybę, paleisti kolektyvinius ūkius, išdaryti žemę, paleisti į apyvartą sukauptus pinigus, įvesti laisvas kainas, didinti palūkanų normas, parduoti pusę pramonės ir paslaugų įmonių, įsteigti vertybinių popierių biržas. Bet šiai programai buvo priešinamasi, nes buvo matoma, jog dėl visko kils daugiau chaoso negu permainų. Todėl prezidento institucijai buvo suteikti įgaliojimai surasti sprendimą. Buvo sukurtas naujas planas, tačiau jis buvo miglotas. Ateitis tebebuvo netik pavojingai neaiški, bet ir nebevaldoma vyriausybės, nebuvo nuoseklios politikos.
Politinę ir ekonominę SSRS pertvarką žlugdė prasiveržęs disidentinių nuotaikų pakilimas, įvairių tautų nesutarimai ir konfliktai, stiprėjo kai kurių tautų siekis išstoti iš SSRS. 1990m. kovo 11d. pirmoji apie nepriklausomybės atkūrimą paskelbė Lietuva. 1991m. apie savo nepriklausomybės atkūrimą paskelbė dauguma buvusių sąjunginių respublikų.
1991m gruodžio mėnesį SSRS nustojo egzistuoti. Gruodžio 25d. Gorbočiovas atsistatydino iš prezidento pareigų.

8.Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas ir konstitucinė raida –
1988 m. Lietuvai buvo labai reikšmingi. Prasideda naujas tautinio atgimimo laikotarpis, kurio laimėjimai: lietuvių kalba paskelbiama valstybine, trispalvė vėl tapo valstybine vėliava, Tautiška giesmė – valstybės himnu. Susikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS), atvirai veikė LLL, Bažnyčiai buvo grąžinta Arkikatedra. Buvo svarstomi ūkio autonomijos projektai, raginama sukurti savo pinigus, sustabdyta Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statyba ir 1.1. Visa tai buvo svarbu, bet dar svarbesnių lūžių radosi tautos savimonėje. Atvirai buvo demonstruojamas tautinis orumas, kilo susidomėjimas politika.
Pokyčiai vyko taikiai, bet įtampa augo.
1988 m. pavasarį Lietuvoje pradėjo kurtis pirmosios vadinamosios neformalios visuomenės organizacijos. Brendo idėja suvienyti visas Lietuvos demokratines jėgas.
Prasidėjo KP krizė, partijos nomenklatūrininkams nebuvo lengva suprasti pakitusį gyvenimą, tačiau iki gegužės mėn. ji dar valdė padėtį. Viskas pasikeitė įkūrus LPS (1988 m. birželio 3 d. Lietuvos Mokslų Akademijoje). Partija ir KGB leido kurtis LPS (kili teigia, kad net ir inspiravo), nes tikėjosi jį kontroliuoti ir neleisti peržengti ribų.
Birželio 3 d. susirinkime dalyvavo apie 500 inteligentų. Pirmininkavo E. Vilkas, Ekonomikos instituto direktorius. Buvo pasiūlyta išrinkti iniciatyvinę LPS grupę.
Judėjimas dar labiau suaktyvėjo. 1988 m. birželio 14 d. pirmąsyk Lietuvoje viešai buvo pagerbtas 1941 m. tremtinių atminimas.
1988 m. birželio 24 d. Gedimino aikštėje įvyko LPS sukviestas mitingas, jame dalyvavo apie 20 000 žmonių. Po jo LPS tapo galinga jėga. Kitas renginys Gedimino aikštėje jau nebūtų tirpęs – liepos 9 d. jis vyko Vingio parke. Jame dalyvavo 90 000-100 000 žmonių. Vėl buvo keliami savarankiškumo, ekologijos, politinės santvarkos demokratizavimo klausimai. 1988 m rugsėjo 28 d. Vilniuje LLL surengė mitingą, smerkiantį Molotovo-Ribentropo paktą. m. spalio 7 d. Gedimino pilies bokšte buvo iškelta trispalvė. Visuomenei reikalaujant, LSSR AT 1988 m. lapkričio,18 d. lietuvių kalbą paskelbė valstybine kalba.1989 m. vasario 15 d. Kaune vykusi specialioji Sąjūdžio sesija pirmą kartą viešai ir aiškiai pareiškė nuomonę apie Lietuvos ir SSRS santykius. Buvo priimta rezoliucija, reikalaujanti laisvos ir nepriklausomos, demokratiškos ir neutralios Lietuvos valstybės. O kitą dieną, vasario 16-ają, Lietuvoje labai iškilmingai buvo paminėta Nepriklausomybės diena. 1989 m. daug buvo kalbama ir daroma ekonominiam savarankiškumui pasiekti. Tam reikėjo iš „centro” perimti visus svertus, paliekant jam lygiateisio partnerio statusą. Būta ir kitokių nuomonių – teigta, kad Lietuva savarankiškai, be SSRS, neišgyvens. Gyvenimas parodė ką kita. 1989 m. rugpjūčio 23 d. nusidriekė Baltijos kelias – kelias į laisvę. Nuo Vilniaus Gedimino kalno iki Talino miesto. 1989 m. spalio 22-23 d. Vilniaus sporto rūmuose įvyko LPS I suvažiavimas. Jis tapo vienu iš reikšmingiausių Lietuvos tautinio atgimimo įvykių. LKP vadovybė paskelbė gražinanti tikintiesiems Arkikatedrą.
Lietuvos nepriklausomybės reikalo kėlimas, tautinis atgimimas, lietuvių kalbos paskelbimas valstybine kalba 1988-1990 m. sukėlė lietuvių ir rusakalbių bei lenkų konfrontaciją. 1988 m. lapkričio 4 d. buvo pairta „Jedinstvo” organizacija (lyderiai V. Ivanovas ir I. Kučerovas). Mėgindama išsaugoti rusakalbių padėtį, „Jedinstvo” savo mitinguose, spaudoje, laiškuose į Maskvą reikalavo atšaukti lietuvių kalbos valstybinį statusą, apginti socializmą Lietuvoje, atkurti buvusią tvarką. Šią politiką rėmė SSRS vadovybė, Lietuvoje esančios okupacinės struktūros (KGB, kariuomenė), dalis LKP CK narių, žemesniųjų partinių vadovų ir narių. Prie „Jedinstvo” pritapo kelios dešimtys bolševikinių pažiūrų lietuviu (S. Juonienė, M. Burokevičius, J. Jermalavičius ir kt.). “Jedinstvo”, vėliau ir kitos prokomunistinės organizacijos, stengėsi destabilizuoti politine padėtį ir suskaldyti Lietuvą, skatino separatistines nuotaikas Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, Sniečkuje (dabar – Visaginas) ir Klaipėdoje.
Nepriklausomybės ir demokratijos idėjų veikiama keitėsi ir LKP.
1989 m. gruodžio 19-23 d. Vilniaus operos ir baleto teatre įvyko LKP XX suvažiavimas. Jame buvo svarstomas klausimas, ar LKP liks SSKP sudėtine dalimi, ar taps savarankiška partija su savo statusu ir programa. Balsavimo metu 855 delegatai pasisakė už savarankišką partiją, 160 – prieš, 12 – susilaikė.
Įvyko LKP skilimas. Delegatas Nagomyj pranešė, kad LKP savarankiškumui nepritarianti mažuma toliau suvažiavime nedalyvaus, ir kartu su suvažiavime dalyvaujančiais kariškiais išvyko steigti „Lietuvos” KP į Vilniaus miesto Spalio rajoną. Ten jie išsirinko savo CK. Pirmuoju sekretoriumi tapo M. Burokevičius.
Tai buvo padaryta naktį, todėl partija žurnalistų buvo praminta „naktine partija”. Jos daugumą sudarė rusai, lenkai ir jau spėję nuo „perestrojkos” nukentėti lietuviai funkcionieriai (J. Kuolelis, J. Gureckas, S. Juonienė, J. Jermalavičius).
Gruodžio 21 d. A. Brazauskui paskambino M. Gorbačiovas ir pareikalavo, kad gruodžio 24 d. šis atvyktų į Maskvą.
Vis dėlto Brazauskas tapo LKP sekretoriumi ir partija skilo. Savo programą naujoji LKP suformulavo taip, kad partija taptų socialdemokratinė.
1989 m. pab.-1990 m. pr. LSSR AT, Sąjūdžio spaudžiama, priėmė konstitucijos pataisas dėl Lietuvos SSR įstatymų viršenybės prieš SSRS įstatymus, panaikino konstitucijos straipsnį dėl vadovaujamo KP vaidmens, įteisino daugpartinę sistemą, pripažino negaliojančia 1940 m. Liaudies seimo deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į SSRS.
Lietuvoje buvo atkuriamos iki 1940 m. veikusios politinės partijos (Demokratų, Krikščionių demokratų, Socialdemokratų, Tautininkų, ir kt.) ir draugijos, pradėjo kurtis naujos organizacijos, suaktyvėjo tikinčiųjų, ypač katalikų, veikla ir 1.1.
1990 m. sausio mėn. Lietuvoje apsilankė M. Gorbačiovas. Jis mėgino atkalbėti
lietuvius nuo nepriklausomybės. Tačiau ne tik nepasiekė tikslo, bet ir sutvirtino Lietuvos ryžtą atgauti nepriklausomybe.
1990 m. vasario 24 d. Lietuva žengė dar vieną ryžtingą žingsnį nepriklausomybės link. Tos dienos rinkimuose į AT Sąjūdis pasiekė aiškią pergale, suduodamas LKP rimtą smūgį.
Galima tvirtai teigti, kad 1990 m. po ilgos pertraukos Lietuva demokratiškai išsirinko savo Parlamentą ir įpareigojo jį spręsti Lietuvos nepriklausomybės klausimą. Kita vertus, LKP, atsiskyrusi nuo Maskvos, perėmė politinę iniciatyvą. Kilo partijos prestižas, Brazauskas tapo vienu populiariausių Lietuvos politikų.
1990 m. vasario 3 d. Vilniuje įvyko LPS rinkimų konferencija. Joje pasisakyta už nepriklausomos, demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimą (LPS pirmininkas – V. Landsbergis).
1990 m. kovo 10 d. į LSSR AT rūmus rinkosi XII šaukimo pirmosios sesijos deputatai. Kovo 11 d. AT pirmininku buvo išrinkąs Landsbergis (R. Ozolas ir K. Motieka atsisakė). Atsistatydino senoji MT. Lietuvai buvo sugrąžintas teisėtas pavadinimas – Lietuvos Respublika. Gražinta valstybės heraldika. 10 vai. 45 min. Parlamentas priėmė Lietuvos valstybės tęstinumo juridinį aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo”.
Atsakydama į tai, SSRS vadovybė balandžio mėn. paskelbė Lietuvai ekonominę blokadą. Jos tikslas – sugriauti Lietuvos ekonomiką, sukelti gyventojų nepasitenkinimą Lietuvos vyriausybe. Vakarai kaip visada tylėjo.
Vėliau prasidėjo tiesioginis SSRS kišimasis į Lietuvos valstybės reikalus. 1991 m. sausio mėn. Sovietų kariuomenė užėmė Spaudos rūmus. Rusakalbių darbininkų „streikas” uždarė Vilniaus oro uostą, Sovietų kariai užblokavo geležinkelio stotį. Beginkliai lietuviai buvo susitelkę ties TV bokštu ir Parlamentu. Sausio 13-osios naktį iš kareivinių pajudėjo tankai.
l vai. 53 min. televizijos diktorė E. Bučclytė pranešė, kad Sovietų kareiviai jau prie TV pastato ir kad deputatai šaukiami į Parlamentą, l vai. 59 min. ginkluoti kareiviai įsiveržė į televiziją ir transliacija buvo nutraukta. Smurtas prie bokšto truko dar dvi valandas. Tą naktį Vilniuje, prie TV bokšto, žuvo 13 gynėjų. 4 vai. 11 min. Vilniuje radijo aparatai pagavo transliaciją iš Kauno.
Sekmadienio rytą Sovietų kariuomenė važinėjo po miestą pranešinėdama, kad „Komitel spasenija Litvy” (Lietuvos gelbėjimo komitetas) paėmė valdžią ir nuo 22 vai. iki 6 vai. įvedama komendanto valanda.
Žinia nuskambėjo per visą pasaulį. Nuomonė buvo viena – Sausio 13-osios įvykiai klostėsi pagal iš anksto parengtą scenarijų. „Rosijskaja gazeta” vieną savo straipsnių taip ir pavadino: „Valstybės perversmas Pabaltijyje buvo sumanytas Maskvoje ir skirtas Rusijai”.
Kas iš tikrųjų buvo planuota įvykdyti Vilniuje sausio 11-13 d., dar tebėra paslaptis. Tačiau perversmas žlugo ir tai buvo esminis Lietuvos laimėjimas.
1991 m. vasario 9 d. įvyko plebiscitas. Jame dalyvavo 3/4 Lietuvos piliečių. Daugiau kaip 90% pasisakė už nepriklausomą demokratinę Lietuvą.
Iki Sausio 13-osios Lietuva padarė keletą didelių klaidų, iš kurių nepasimokyti negalima.
1. Sausio 11-13 d. įvykiai Lietuvą užklupo praktiškai be vyriausybės. Dešinieji radikalai nuvertė K. Prunskienę ir paėmė valdžią j savo rankas. Progą tam davė vyriausybės paskelbtas kainų pakėlimas. Tuo pirmiausia pasinaudoję „jedinstvininkai” ir suorganizavo protesto akciją prie AT Taip vienu melu prieš vyriausybę protestavusios A. Terlecko LLL ir „Jediastvo” atsidūrė vienoje gretoje. Parlamento dauguma kainų pakėlimą atšaukė, o lai buvo politinė klaida, skatinusi komunistus toliau didinti spaudimą.
2. AT pirmininko Landsbergio nesėkmė buvo A. Šimėno paskyrimas premjeru. Prasidėjus agresijai Šimėnas dingo, vyriausybė liko be vadovo, buvo manoma, kad jį pagrobė Sovietų kariškiai ar jų talkininkai. MT pirmininko pareigos buvo laikinai perduotos G. Vagnoriui. Tačiau ir A. Šimėnui grįžus G. Vagnorius liko šiame poste.
1991 m. rugpjūčio 19-21 d. SSRS įvyko antivalstybinis pučas. Pučo organizatoriai – KP, saugumo, vidaus reikalų organai ir karinio pramoninio komplekso konservatyviosios jėgos – bandė nušalinti nuo valdžios prezidentą Gorbačiovą. B. Jelcino vadovaujami prieš pučistus stojo Rusijos žmonės, armija, milicija ir kai kurie KGB daliniai. Vadinamojo SSRS nacionalinio gelbėjimo komiteto nariai buvo suimti. Po pučo M. Gorbačiovas atsidūrė B. Jelcino šešėlyje. Latvija ir Estija po pučo paskelbė atkuriančios nepriklausomybę.
1991 m. gruodžio mėn. SSRS nustojo egzistavusi.
Žlugus pučui, demokratinių jėgų pergalė Rusijoje atvėrė Baltijos šalims naujų perspektyvų. Reali valdžia Rusijoje perėjo į prezidento B. Jelcino vadovaujamos Rusijos vyriausybės rankas, o ši dar liepos 29 d. dieną buvo pripažinusi Lietuvos
nepriklausomybę. Taigi palankiai susiklosčius vidaus ir tarptautinėms aplinkybėms Baltijos šalys realiai tapo suvereniomis valstybėmis. 1991 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. Lietuva buvo pripažinta beveik visos tarptautinės bendrijos (pirmoji ją pripažino Islandija -1991 02 11).
1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuva buvo priimta į Jungtinių Tautų Organizaciją.
1992 m. spalio 25 d. įvyko pirmi (po nepriklausomybės atkūrimo) Seimo (IV) rinkimai. Kartu su rinkimais vyko referendumas dėl Konstitucijos projekto.
1992 m. spalio 25 d. referendume Lietuvos Respublikos piliečiai priėmė Respublikos Konstituciją.
1993 m. vasario 14 d. A. M. Brazauskas buvo išrinktas LR prezidentu. Rinkimuose dalyvavo 2019015 iš 2568016 rinkėjų. Už A. Brazauską balsavo 1212075 rinkėjai. Prezidento pareigas jis pradėjo eiti 1993 m. vasario 25 d. ir išbuvo jose iki 1998 m. vasario mėn.
1996 m. spalio 25 d. įvyko rinkimai į Seimą (V). Išryškėjo naujas politinių jėgų santykis. Rinkimuose nugalėjo konservatoriai. Seimo rinkimai parodė jau susiformavusią modernią daugpartinę sistemą (iš 33 įregistruotų partijų ir judėjimų rinkimuose dalyvavo net 28).

Leave a Comment