Moralinė ir socialinė atsakomybė

ĮVADAS

Įsigalint Lietuvoje rinkos ekonomikai , keičiasi ir šiuolaikinio verslininko įvaizdis. Ypač tai ryškėja bendraujant su užsienio partneriais, kur daug dėmesio skiriama ne tik efektyviai veiklai, bet ir moralės normų laikymuisi tiek pačioje verslo organizacijoje, tiek už jos ribų. Moralinių sprendimų priėmimas, sąlygojantis socialiai atsakingą organizacijos elgesį, daugiausia priklauso nuo organizacijai vadovaujančių asmenų moralinių nuostatų. Šią temą pasirinkau, nes moralinės ir socialinės vertybės yra svarbios įsiliejant į verslo visuomenę.
Literatūros verslo etikos klausimais lietuvių kalba nebuvo (neskaitant retkarčiais pasirodančių straipsnių spaudoje) iki 1994 metų. Šiam reeferatui naudota literatūra informatyvi ir naudinga ateičiai.
Šiame referate naudojamų literatūros šaltinių pagalba atskleisiu moralinės ir socialinės atsakomybės sąvokas, pateiksiu šiuolaikiniame pasaulyje vyraujančius du požiūrius į socialinę atsakomybę.

1. MORALINĖS IR SOCIALINĖS ATSAKOMYBĖS SĄVOKOS

Atsakomybė – tai etikos ir teisės kategorija, atspindinti specifinį socialinį ir moralinį teisinį asmens santykį su visuomene (su visa žmonija), kuriam būdingas savo moralinės pareigos ir teisės normų vykdymas (Leonavičius, 1993, 19).

Atsakomybės kategorija apima tokius dalykus kaip: žmogaus sugebėjimą sąmoningai, t.y. apgalvotai, savo noru, vykdyti tam tikrus reikalavimus ir spręsti jam iškilusius užždavinius; teisingai pasirinkti; pasiekti tam tikrą rezultatą. Į šią kategoriją įeina ir su tuo susiję žmogaus teisumo ir kaltumo, galimybės pritari jo poelgiams ar juos pasmerkti, jo apdovanojimo ar nuobaudos klausimai.

Atsakomybė kaip dorovės fenomenas pasireiškia pasirengimu atsakyti už savo poelgius ir

r prisiimti sau visuomenės sankcijas.

Moralinė atsakomybė – tai tam tikras žmogaus santykis su pasauliu, asmenybės veiklos ir elgesio reguliavimo būdas. Moralinė atsakomybė kyla iš moralės. Moralė – viena iš visuomenės sąmonės formų, socialinis institutas, reguliuojantis žmogaus elgesį visose be išimties visuomenės gyvenimo sritis.

Socialinė atsakomybė – sąmoningai formuojamų ekonominių, politinių, teisinių, dorovinių santykių tarp organizacijos ir visuomenės, įvairių jos struktūrų forma; pasirengimas atsakyti už savo poelgius ir veiksmus; gebėjimas atlikti pareigą ir prisiimti sau visuomenės sankcijas, esant tam tikroms teisingumo arba kaltumo sąlygoms.

2. MORALINĖ ORGANIZACIJOS ATSAKOMYBĖ

Moralinė atsakomybė – viena iš pagrindinių dorovės sąvokų, nusakanti asmenybės santykį su jai keliamais doroviniais reikalavimais, laisvu apsisprendimu . Kadangi dorovinė laisvė reiškia sąmoningą poelgių pasirinkimą, asmenybė, pasirinkdama juos, turi suvokti savo poelgių visuomeninę reikšmę ir numatyti pasekmes. Moralinio pasirinkimo koonfliktiškumą būtina skirti nuo principų susidūrimo ir normų prieštaringumo, kuris yra besąlygiško formulavimo ir taikymo ne jų veikimo srityje pasekmė. Todėl tikslinga skirti dorovinį konfliktą nuo tariamo normų konfliktiškumą ir į moralinio sprendimo kultūros klausimą žiūrėti, vadovaujantis vertybių, o ne principų prieštaros aspektu.

Moralinė atsakomybė organizacijoje gali būti tiek individuali, tiek kolektyvinė. Kalbant apie organizacijos vidaus moralinę atsakomybę, reikia suvokti, kad ją sudaro jos narių moralinė atsakomybė. Organizacijos veikla gali būti grindžiama vien tiesiogine veikla – pelno siekimu, veiklos plėtimu, įsitvirtinimu rinkoje ir pi

irmavimu prieš konkurentus. Tačiau moralinis vertinimas taip pat yra svarbus ir būtinas, norint ateityje sėkmingai plėtoti savo verslą.

Moralinę atsakomybę organizacijos viduje reikėtų nagrinėti dviem aspektais:
1. kaip tam tikros grupės narių tarpusavio moralinę atsakomybę,
2. organizacijos, kaip subjekto, vidinę atsakomybę jos nariams.

Kiekviena organizacija yra tarsi mažas visos visuomenės modelis, atspindintis jos siekius, vertybes ir tradicijas. Verslo organizacija – tai svarbus tarpinis elementas tarp individo ir visuomenės: individas su savo vertybėmis ir tam tikru atsakomybės laipsniu ateina į organizaciją, o organizacijų visuma sudaro visuomenę. Tad neišvengiamai reikia analizuoti individo, grupės narių moralines vertybes, atsakomybę vienų kitiems ir organizacijai kaip vienetui.

Organizacijos nariai – tai ir prezidentas (vadovas, direktorius), ir padalinių vadovai, ir darbuotojai, ir iš dalies akcininkai. Todėl tenka gilintis į atskirų kategorijų moralinę atsakomybę: vadovo atsakomybę padaliniams, darbuotojų atsakomybę vadovui, darbuotojų tarpusavio atsakomybę, vadovo atsakomybę akcininkams ir pan. Kiekvienu

atveju tenka susidurti su kasdieniniais santykiais ir netradiciniais įvykiais, kurių metu pasireiškia moralinė atsakomybė arba jos nebuvimas. Lietuvoje pagrindiniai akcinės gamybinės organizacijos veiklą reglamentuojantys nuostatai išdėstyti LR akcinių bendrovių įstatyme. Jame apibrėžiami sprendimus priimantys organizacijos struktūros valdymo organai, kiekvieno jų teisės, pareigos bei jų turimi įgaliojimai .

Gamybines organizacijas laisvos rinkos sistemoje galime vertinti pagal jų vietą šioje sistemoje bei pagal sistemos vertybes. Gamybinės organizacijos visuomenei turi tokius moralinius įs

sipareigojimus:

• nedaryti žalos;

• nepakeisti aplinkos (neteršti oro ir vandens, kontroliuoti keliamo triukšmo lygį ir t.t.);

• nepažeisti saugumo tų, kurie yra organizacijos veiklos zonoje (gyvenantys netoliese ar perkantys produktą);

• minimizuoti žalą dėl galimo gamyklos atidarymo ar uždarymo;

• nesumažinti ekonominių veiksnių laisvės;

• būti sąžiningos savo sandoriuose bei remtis sudarytais kontraktais.

Gamybinės organizacijos, akcinės bendrovės valdymo organų, nustatytų LR įstatymo, pagrindinė moralinė atsakomybė (1 pav) .

VISUOMENĖ

VISUOTINIS AKCININKŲ
SUSIRINKIMAS

AKCININKAI

STEBĖTOJŲ TARYBA

DIREKTORIŲ TARYBA

VALDYBA

DARBUOTOJAI

1 pav. Gamybinės organizacijos struktūra Lietuvoje

Organizaciją sudarančių grupių moralinė atsakomybė
1 lentelė
STRUKTŪRA

FUNKCIJOS

PAGRINDINĖ MORALINĖ ATSAKOMYBĖ

DIREKTORIŲ
TARYBA

1. Akcininkų interesų gynėja.
2. Valdybos veiksnių vertintoja.

Atsakinga akcininkams už sąžiningų, efektyviai dirbančių vadovų parinkimą.

Atsakinga už organizacijos stilių ir pagrindinę strategiją bei politiką, suteikiančią kompanijai moralumo.

Atsakinga už bendrą kompanijos gerovę.

VALDYBA (skiriama stebėtojų tarybos)

Gamybos ir valdymo organizavimas

Atsakinga tarybai.

Per tarybą atsakinga akcininkams už sąžiningumą ir efektyvų valdymą.

Atsakinga darbuotojams:
– Įdarbindama laikosi „teisingo įdarbinimo“
taisyklių;
– sudaro sąlygas darbuotojų pareigoms
paaukštinti, sąžiningai su jais elgiasi;
– sudaro saugias darbo sąlygas.

Atsakinga vartotojams už pagamintų prekių kokybę.

DARBUOTOJAI

Tiesioginis pareigų vykdymas.

Atsakingi už sąžiningą savo darbo atlikimą.

Darbą turi atklikti, remdamiesi moralės principais.

Kiekviena organizacija per savo vidinį struktūrų veiklą turi skatinti moralų darbuotojų elgesį ir visų jos grandžių atsakomybę:

• bendrovės direktorių taryba turi aktyviai ir sąžiningai valdyti bendrovę;

• daugiau kaip pusė stebėtojų tarybos narių, taip pat ir jos pirmininkas, negali būti iš valdybos;

• atsakomybė už bendrovės politiką turi būti paskirstyta, remiantis 5 metų laikotarpio patirtimi. Atsakingi žmonės turi priimti sprendimus, atsižvelgdami organizacijos sukauptą patirtį;

• atsakomybė reikalauja pa

apildomos informacijos apie tai, kaip buvo priimami sprendimai. Informacija yra labai svarbi, tačiau versle yra tokių sričių, kur paslaptis reikia saugoti.

Todėl:

• kiekviename lygyje turi būti nustatyta, kiek informacijos apie priimtą sprendimą reikia suteikti ir kam;

• nustatyti reikia ne vienašališkai, bet argumentuotame pokalbyje tarp to, kuris ieško informacijos, ir to, kuriam pirmasis asmuo yra pavaldus;

• turi būti aiški atsiskaitomybės struktūra tiek vertikaliu, tiek horizontaliu lygiu;

• organizacijos turėtų nustatyti būdus, kaip darbuotojai, vartotojai, akcininkai ir visuomenė galėtų informuoti apie savo interesus bei poreikius;

• organizacijos turėtų suformuoti mechanizmą (galbūt skyrių) įvairių grupių poreikiams numatyti, jiems rimtai apsvarstyti, įvertinti bei atitinkamiems veiksmams pasiūlyti;

• organizacijos turėtų sukurti informacijos skleidimo techniką tiems, kurie domisi, kuo remiantis buvo priimtas sprendimas;

• atsakomybė organizacijos viduje turėtų būti sustiprinta sankcijomis. Neatsakingas bei nemoralus valdytojų elgesys turėtų būti baudžiamas taip pat griežtai kaip žemesnio lygio darbuotojų;

• organizacija, siekianti išvengti demaskavimų bei skundų, turi sukurti mechanizmus ir procedūras, kurios leistų bet kuriam organizacijos nariui išsakyti savo moralinius svarstymus prieštaravimus, nepakenkiant sau;

• organizacija turėtų skirti didelius įgaliojimus turintį pareigūną, atsakingą už saugaus, geros kokybės produkto gaminimą ir panašius klausimus .

3. SOCIALINĖ ORGANIZACIJOS ATSAKOMYBĖ

Organizacijos socialinė atsakomybė verčia verslo atstovus būti atsakingus už savo veiksmus. Visuomenė iš verslo tikisi socialinės atsakomybės, ir daug organizacijų, atsižvelgdamos į tai, savo, veikloje numato ir socialinius tikslus.

Socialinė atsakomybė reiškia, kad organizacija turėtų būti atsakinga už kiekvieną savo veiksmą, kuris paveikia žmones, jų bendruomenes ir aplinką. Neigiama verslo įtaka žmonėms ir visuomenei turi būti pripažįstama, o padaryta žala atlyginama. Jei organizacijos socialinis poveikis kai kuriems jos suinteresuotiesiems yra žalingas, arba jei ji nori panaudoti dalį savo fondų saugaus produkto gamybai, organizacija gali prarasti dalį savo pelno. Socialinės organizacijos atsakomybė išsamiai nagrinėjama daugumoje užsienio autorių leidinių. Tačiau beveik visais atvejais „socialinės atsakomybės“ sąvoka suprantama ir kaip moralinė organizacijos atsakomybė. Tai, ką dauguma užsienio autorių vadina socialiai atsakinga organizacijos veikla, visų pirma yra organizacijos paklusimas

visuotinai pripažįstamoms moralės maksimoms. Socialinė organizacijos atsakomybė kyla kaip moralinės organizacijos narių (ypač vadovų) atsakomybės rezultatas, tiksliau sakant, kaip etiškų ir neetiškų sprendimų priėmimo, sprendžiant moralines problemas, pasekmė .

Socialinė organizacijos atsakomybė glaudžiai susisjusi su juridine. Juridinė atsakomybė siauresnė, ji paprastai kyla kaip moralinės ir socialinės atsakomybės stoka. Vis dėlto socialinė atsakomybė nereiškia, kad organizacija privalo atsisakyti savo pirminių ekonominių tikslų. Taip pat nereiškia, kad socialiai atsakingos firmos negali būti pelningesnės už tas, kurios yra mažiau atsakingos. Socialinė atsakomybė reikalauja iš organizacijų suderinti gaunamą naudą ir tos naudos pasiekimo būdus.

Šiuolaikiniame pasaulyje yra du požiūriai į socialinę atsakomybę:
1. organizacijų veikla turėtų būti nukreipta tik pelnui maksimizuoti. Vienintelės paskirties teorijoje yra teigiama, kad korporacija turi vieną vienintelį tikslą – maksimizuoti pelną. Manoma, kad vykdydamos šią funkciją, organizacijos suteiks darbo vietas, mokės mokesčius, reiškiasi ir duos naudos visuomenei.
2. gamybinės organizacijos turėtų būti socialiai jautrios išorinės aplinkos reikmėms. Daugelio tikslų teorija apibūdina verslo vaidmenį , platesnį nei pelno gavimas. Šiuolaikinės verslo organizacijos turi padėti visuomenei spręsti ją jaudinančias problemas: teikti labdarą, daryti filantropinius įnašus, padėti nacionalinėms sporto organizacijoms, plėsti sveikatos draudimo programą ir t.t.

Šiuolaikinės socialinės atsakomybės supratimą atskleidžia du principai:
1. Labdaros principas

Apibrėžimas: Verslas turėtų suteikti savanorišką, sąmoningą pagalbą visuomenės skurstantiems asmenims ir jų grupėms.

Moderni išraiška:
 Korporacijų filantropija.
 Savanoriški veiksmai visuomenės gerovei

Pavyzdžiai:
 Korporacijų filantropinė veikla;
 Privati iniciatyva sprendžiant socialines problemas;
 Socialinis bendradarbiavimas su skurstančiaisiais.

2. Valdymo principas

Apibrėžimas: Verslas, kaip visuomenės globėjas turėtų nagrinėti interesus visų tš, kurie yra veikiami jo sprendimų ir politikos.

Moderni išraiška:
 Pripažįstant verslo ir visuomenės tarpusavio priklausomumą,
 Apmąstant įvairių visuomenės grupių interesus ir poreikius.

Pavyzdžiai:
 Akcininkų dalyvavimas korporacijų strateginiame planavime,
 Ilgo laikotarpio optimalus pelnas yra svarbiau už trumpo laikotarpio maksimalų pelną,
 Savų interesų išreiškimas.

Socialinė atsakomybė skirtingai nuo teisinės atsakomybės numato savanorišką organizacijos atsiliepimą ir prisiėmimą pareigos spręsti tam tikras socialines problemas. Šis atsiliepimas liečia sritį, kuri yra už įstatymo ar reguliuojančių organų nustatytų reikalavimų arba netgi virš tų reikalavimų.

Socialiai atsakingo elgesio pasireiškimai:
 labdara,
 socialinių programų vystymas, siekiant palaikyti vietines bendruomenes,
 papildomas (t.y. virš įstatymo numatyto suinteresuotų asmenų informavimas apie kompanijos produkciją; savanoriškas savo produkcijos išėmimas iš rinkos tuo atveju, kai pasirodo, kad kelia pavojų vartotojui ir kt)

3.1. Socialinės organizacijos atsakomybės kategorijos

Socialinis organizacijos jautrumas bei atsakomybė turi tendenciją didėti. Ypač stebimas organizacijų elgesys darbo sąlygų, darbo užmokesčio, vartotojų teisių bei aplinkos apsaugos srityse. Šiuolaikinėje literatūroje Verslo organizacijos socialinę atsakomybę galima suskirstyti į tris kategorijas:

1. Socialinis įsipareigojimas (obligation)

Remiamasi amerikiečių ekonomisto Nobelio premijos laureato Miltono Fridmano požiūriu, kad organizacijos visuomenėje veikia tik dėl vienintelio tikslo – gaminti prekes ir paslaugas ir didinti pelną. Šio požiūrio šalininkai pateikia tokius argumentus:

• Organizacijos yra atsakingos akcininkams kaip savininkams. Taigi pirmiausia organizacijos privalo tenkinti akcininkų interesus, siekdamos gauti maksimalų pelną.

• Įvairių socialinių sąlygų gerinimo programas turi vykdyti ne verslo organizacijos, bet atitinkamos institucijos .

• Organizacija , nusprendusi skirti dalį lėšų socialinėms programoms vykdyti, skriaudžia savo akcininkus, atimdama iš jų pelno dalį ir investuodama į sritį, iš kurios gaunamas pelnas yra sunkiai apčiuopiamas.

• Socialinių programų kaštai yra perkeliami į produkcijos ar paslaugų kainas, o tai prieštarauja vartotojų ir akcininkų interesams.

Nors dabartinėm sąlygom sunku sutikti su šiuo požiūriu, tačiau organizacija bus iš dalies teisi, sakydama, kad ji savo įsipareigojimą visuomenei vykdo pirmiausia gamindama prekes ir teikdama paslaugas bei gaudama pelną.
2. Socialinė reakcija (reaction)

Pagal šią socialinės atsakomybės sampratą visuomenė turi teisę reikalauti ir gauti iš organizacijos daugiau nei produkciją ar paslaugas. Organizacija turi būti atsakinga ir už visuomenės, globalinių, ekologinių problemų sprendimą. Labdara bei parama , kita filantropiška organizacijos veikla taip pat laikoma socialiai atsakinga veikla. Socialinė atsakomybė kaip socialinė reakcija yra tik savanoriška, iš altruistinių paskatų kilusi organizacijos veikla, pasireiškianti didesne socialine atsakomybe, nei to reikalauja įstatymas.
3. Socialinė atjauta (responsiveness)

Socialinis jautrumas reiškią organizacijos veiklą, apimančią tiek socialinį įsipareigojimą, tiek ir socialinę reakciją. Socialiai jautri organizacija ne tik paklūsta įstatymams, ne tik reaguoja į visuomenės problemas, numato ateities poreikius, bendrauja su vyriausybe, siekdama teisingų įstatymų, bet ir aktyviai ieško socialinių problemų

sprendimo. Tai, kokiu lygiu socialinės atsakomybės lygiu organizacija veikia, daugiausia lemia organizacijos narių (ypač vadovų) etinės nuostatos bei organizacijos kultūra. Kita vertus, akivaizdu ir tai, kad verslo socialinė atsakomybė nėra visuomenėje vienodai priimama.

Apibendrintas organizacijos socialinės atsakomybės kategorijų palyginimas pateiktas 2 paveiksle .

III lygmuo

Savanoriškai sprendžia
visuomenės socialines
problemas

II lygmuo
Reaguoja į visuomenės
poreikius

Reaguoja į visuomenės
poreikius

I lygmuo
Organizacija vykdo
ekonominius ir
įstatyminius
įsipareigojimus

Organizacija vykdo
ekonominius ir
įstatyminius
įsipareigojimus

Organizacija vykdo
ekonominius ir
įstatyminius
įsipareigojimus

2 pav. Organizacijos socialinės atsakomybės lygiai

3.2.. Organizacijos socialinės atsakomybės prieštaravimai

Verslas yra visuomenės produktas, darantis įtaką ne tik jame dirbantiems žmonėms, bet ir aplinkai. Socialinė atsakomybė parodo organizacijos įsipareigojimą didinti teigiamą poveikį visuomenei ir mažinti neigiamą įtaką. Nors nė viena šiuolaikinė organizacija negali visiškai atsiriboti nuo atsakomybės, vis dar diskutuojama dėl socialinės atsakomybės vaidmens versle.

Šiuolaikiniai versle etikos tyrėjai iškelia nemažai argumentų tiek už, tiek prieš organizacijos socialinę atsakomybę. Apibendrinti įvairių autorių argumentai pateikiami 2 lentelėje .
Argumentai UŽ ir PRIEŠ organizacijos socialinę atsakomybę
2 lentelė
Argumentai UŽ organizacijos socialinę atsakomybę Argumentai PRIEŠ organizacijos socialinę atsakomybę
 Didžiausias organizacijos interesas – didinti visuomenės, kurioje organizacija veikia, gerovę.  Organizacija turi siekti pelno, o vyriausybė spręsti socialines problemas
 Socialiai atsakinga veikla gali būti ir ateityje neabejotinai bus pelninga  Socialinė atsakomybė gali būti nelegali
 Socialiai atsakinga veikla yra morali, etiška veikla  Socialinė organizacijos veikla negali būti pamatuota
 Socialinė atsakomybė gerina organizacijos įvaizdį  Organizacijos socialinė atsakomybė pažeidžia pelno didinimo principą
 Organizacija egzistuoja, todėl, kad yra naudinga visuomenei  Socialinės atsakomybės kaštai yra per dideli ir pernelyg didintų kainas
 Socialinės atsakomybės iš organizacijos reikalauja sociokultūrinės normos  Organizacijai trūksta įgūdžių, sprendžiant visuomenės socialines problemas
 Organizacija turi būti socialiai atsakinga, kad pritaptų teisinėje visuomenėje  socialinė atsakomybė silpnina organizacijos pirminius tikslus
 Organizacijos socialinė atsakomybė – akcininko didžiausias interesas, nes ji didina akcijos kainą  Organizacijai ir taip suteikiama per daug galios
 Visuomenė leidžia organizacijai išspręsti socialines problemas, kurių negali išspręsti vyriausybė  Organizacija neturi pakankamo ryšio su visuomene, todėl negali spręsti jos problemų
 Organizacija yra institucija su tam tikrais finansiniais ir žmoniškaisiais ištekliais it yra pajėgi spręsti kai kurias socialines problemas  Visuomenė ne pakankamai remia organizaciją, vykdančią socialinės atsakomybės programas
 Užkirsti kelią problemoms atsirasti – geriau nei spręsti problemas – leiskite organizacijai spręsti problemas, kol jos netapo per didelės.

3.3. Organizacijos socialinės atsakomybės modeliai

R. Drafto socialinės atsakomybės modelį sudaro keturios atsakomybės rūšys, kurios tarpusavyje yra glaudžiai susijusios:
1. laisvo pasirinkimo atsakomybė – ji reiškia savanoriškus veiksmus, siekiant padėti bendruomenei, įnešti indėlį į visuomenės gerovę. Laisvo pasirinkimo atsakomybė

būdinga filantropinėms organizacijoms, aukojančioms labdarai, remiančioms vaikų, senelių namus ir t.t.
2. moralinė organizacijos atsakomybė – apima veiklą, kurios paprastai nereguliuoja įstatymai ir kuri nebūtinai tenkina organizacijos interesus. Moralinę organizacijos atsakomybę galima apibūdinti kaip organizacijos įsipareigojimą daryti tai, kas yra teisinga, sąžininga ir dora, vengti žalos.
3. įstatyminė organizacijos atsakomybė – šių dienų modernioje visuomenėje organizacijoms nustatomos tam tikros taisyklės, leidžiami įstatymai, kurių organizacija privalo laikytis. Įstatymas yra tinkamo ir netinkamo elgesio kodifikacija. Iš organizacijos tikimasi, kad ji įvykdys užsibrėžtus ekonominius tikslus, nenusižengdama įstatymams.
4. ekonominė organizacijos atsakomybė – visų kitų modelių pagrindas. Didėjant organizacijos atsakomybei, gaunamas pelnas taip pat turi tendenciją augti, nes moralus vadovo elgesys su pavaldiniais, sąžiningas vadovavimas ir moralės normų laikymasis teigiamai veikia darbuotojų darbo našumą, nesukelia įtampos ir konfliktų organizacijoje, kyla pasitenkinimas darbu.

K. Davis socialinės atsakomybės modelis – sudaro penki teiginiai, parodantys, kodėl ir kaip organizacija turėtų laikytis įsipareigojimo ginti ir gerinti organizacijos ir visuomenės gerovę.
1. socialinė atsakomybė kyla iš socialinės galios – visuomenė gali ir privalo laikyti organizaciją socialiai atsakinga už tuos socialinius sprendimus, kurie priklauso nuo organizacijos socialinės galios (pvz. aplinkos teršimas, mažumų įdarbinimas)
2. organizacija turi veikti kaip dviejų krypčių judėjimo atvira sistema – visuomenė ir organizacija turi būti partnerės ir bendradarbiauti, siekdamos išspręsti socialines problemas.
3. prieš priimant sprendimą, svarbu tiksliai numatyti socialinę šio sprendimo naudą visuomenei – prieš priimdama sprendimą privalu įvertinti trumpalaikius ir ilgalaikius socialinius padarinius. Organizacija turi siekti išlaikyti pusiausvyrą tarp ekonominių – techninių ir socialinių interesų.

4. socialinės problemos sprendimo kaštus padengia vartotojai – negalima tikėtis, kad organizacija finansuos problemų sprendimus, nors jie ir keltų visuomenės gerovę. Šie kaštai iš dalies padengiami vartotojų, kurie už prekę ar paslaugas mokės didesnę kainą.
5. organizacijos, kaip pilietinės institucijos, yra atsakingos ir už tam tikras socialines problemas, iškylančias už jų veiklos ribų – pakilus visuomenės gerovei, organizacija gaus didesnį pelną, todėl, kad paliktų gerovė reikia jau šiandien išplėsti savo socialinės atsakomybės ribas.

Leave a Comment