Lietuvos tarpukario konstitucijos

Į v a d a s

Kiekvienos valstybės gyvenime labai svarbi yra konstitucija. Konstitucija – pagrindinis valstybės įstatymas, nustatantis šalies politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Tik priėmus konstituciją, įmanomas teisinis valstybės funkcionavimas, juridinė aukščiausiųjų politinės valdžios organų veikla, betarpiška įstatymų leidyba. Konstitucija nustato valstybės santvarkos pobūdį, padrindines institucijas, jų kompetencijas, apibrėžia piliečių teises. Valstybės politinės sistemos veikimas, jos sudėtinių dalių sąveikos galimybės priklauso būtent nuo šio pagrindinio valstybės įstatymo.
Nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenime buvo priimtos 6 konstitucijos, kuriomis buvo bandoma tobulinti šalies politinės sistemos paagrindus. Ilgiausiai galiojusios ir turbūt labiausiai Lietuvos politinį gyvenimą įtakojusios buvo 1922m. ir 1928m. Lietuvos Valsybės Konstitucijos. Gimusios nevienodomis politinėmis sąlygomis, jos iš esmės įtvirtino visiškai skirtingus politinės sistemos funkcionavimo rėmus. Nors abi formaliai pripažino demokratinių principų viršenybę ir įteisino demokratinę santvarką, 1928m. Konstitucijos įtvirtintas režimas akivaizdžiai krypo diktatūrinio valdymo link, taip atmesdamas 1922m. Konstitucijos parlamentinės valdymo formos įteisinimo schemą.
Darbo objektas: Lietuvos 1918 – 1938 m. Konstitucijos.
Darbo tikslas: aptarti visas 6 Tarpukario Lietuvos Konstitucijas. Pagrindinis aspektas kuriuo jas nagrinėsiu – aukščiausiųjų valstybės institutų sistema, nes maanau ji turi didelę įtaką valstybės gyvenimui. Uždaviniai: išanalizuoti kiekvienoje Konstitucijoje įteisintas valdymo formas, išsiaiškinti jų tarpusavio panašumus ir skirtumus.
Darbo metodai: referatą rašysiu remdamasis pačiomis Konstitucijomis ir jas interpretuojančių tyrinėtojų mintimis ir pastebėjimais.

1 9 1 8 m. K o n s t i t u

c i j a

Vokietija pralaimėjo Pirmajį pasaulinį karą, todėl Lietuvai atsirado galimybė tapti nepriklausoma. Taip susiklosčius aplinkybėms, Vilniuje skubiai susirinkusi Lietuvos valstybės taryba, motyvuodama tuo, kad, Vokietijai pralaimint karą netikslinga Vilhelmą von Urachą kviesti Lietuvos karaliumi, 1918 m. lapkričio 2 d. posėdyje priėmė rezoliuciją, skelbiančią, jog liepos lld. nutarimas dėl karaliaus išrinkimo nevykdomas, o dėl valstybės valdymo formos galutinai spręsiąs Steigiamasis seimas. Tą pačią dieną Taryba priėmė laikiną Lietuvos konstitucinį aktą, pavadintą Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais.
Šios laikinosios konstitucijos preambulėje Valstybės taryba viešai priminė nesisavinanti Steigiamojo seimo teisės spręsti dėl Lietuvos valstybės valdymo formos ir konstitucijos, o tik, reikšdama suverenią valstybės galią, šios laikinosios konstitucijos pagrindais steigianti laikinąją tos „valstybės vyriausybę’’.
Laikinoji Konstitucija neatsitiktinai vadinosi Pamatiniais Dėsniais. Ji buvo trumpa (susidėjo išš 6 skyrių, suskirstytų į 29 straipsnius), joje aptariami tik patys svarbiausi dalykai.
Konstitucija nustatė parlamentinį valstybės valdymą, pagrindine valstybės institucija, savitu laikinuoju parlamentu įvardydama savo pačios sudarytoją Valstybės tarybą. Ši institucija paskelbta vienintele įstatymų leidžiamąja institucija, kuri „svarsto ir sprendžia’’ ne tik laikinuosius įstatymus, bet ir sutartis su kitomis valstybėmis, naudojasi interpeliacijos ir paklausimo, taip pat, kaip ir Ministrų kabinetas, įstatymų iniciatyvos teise. Skirti Valstybės tarybos sesijas pavesta pačiai Tarybai arba jas šaukti – Tarybos prezidiumui savo iniciatyva ar pareikalavus trečdaliui Tarybos narių.
Viena konstitucinio ak

kto ypatybių buvo ta, kad laikinai, „ligi neįkūrus atskiro aukščiausio vyriausybės organo’’, tokio aukščiausio vyriausybės organo galios buvo pavestos Valstybės tarybos Prezidiumui (16 str.), susidedančiam iš prezidento ir dviejų viceprezidentų.
Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai Tarybos Prezidiumą traktavo kolegialiu valstybės vadovu, atstovaujančiu valstybei, skiriančiu pasiuntinius ir priimančiu akredituojamus svetimų valstybių pasiuntinius, Valstybės tarybos vardu skelbiančiu jos priimtus įstatymus ir sutartis su kitomis valstybėmis, kviečiančiu ministrą pirmininką, pavedančiu jam sudaryti Ministrų kabinetą ir tvirtinančiu kabineto sudėtį, skiriančiu aukštesniuosius valstybės valdininkus, savo žinioje turinčiu kariuomenę ir saugančiu valstybės antspaudą. Pamatiniuose Dėsniuose neužsimenama tik apie Prezidiumo veto teisę Valstybės tarybos priimtiems įstatymams.
Konstitucijos Pamatiniuose Dėsniuose neaptarti kai kurie principinę reikšmę turintys klausimai: nepaskelbta respublika, neužsimenama apie Valstybės tarybos ir jos Prezidiumo sudarymo tvarką, jų įgaliojimų terminus. Juose buvo reglamentuojama ne būsimų, dar tik steigtinų, o jau esančių Lietuvos valstybės tarybos ir jos Prezidiumo, dabar įvardytų laikinosiomis valstybės valdžios institucijomis, teisinė padėtis, o valstybės valdymo formą turėjo nustatyti Steigiamasis seimas.
Konstitucijoje (V skyriuje, pavadintame „Pamatinės piliečių teisės’’) buvo skelbiama visų piliečių lygybė įstatymams, luomų privilegijų nebuvimas. Toliau šiame konstitucijos skyriuje įtvirtintos asmens, buto ir nuosavybės neliečiamumo, tikybos, spaudos, žodžio, susirinkimų, draugijų laisvės, kurios, „kilus karui, taip pat valstybei gresiančiam sukilimui ar riaušėms neprileisti’’, galėjo būti laikinai suvaržytos.
Taryba konstitucijoje įs
sipareigojo išleisti Steigiamojo seimo rinkimų įstatymą ir tam tikslui deklaravo visuotinių, tiesioginių, lygių, slaptų rinkimų principą. Nustatyta, kad išrinktas Steigiamasis seimas susirinks Laikinosios vyriausybės nustatytą dieną Vilniuje (VI skyrius).
Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai buvo priimti vienu balsu. Jų papildymo ar keitimo teisė pavesta pačiai Valstybės tarybai bent pusės jos narių reikalavimu, tam reikalui nustatant kvalifikuotos (2/3) balsų daugumos reikalavimą (4 str.).

1 9 1 9 m. L a i k i n o s i o s K o n s t i t u c i j o s
P a m a t i n i ų D ė s n i ų r e d a k c i j a

Pradėto valdžios telkimo vykdomosios valdžios rankose, būtino valstybę ištikusios grėsmės akivaizdoje, tęsinys, reakcija į dėl bolševikų ir lenkų agresijos atsiradusius sunkumus Tarybai susirinkti ir kilusias kvorumo problemas, taip pat tarp Valstybės tarybos Prezidiumo ir premjero ėmusi reikštis trintis matyti iš 1919 m. balandžio 4 d. Valstybės tarybos priimto kai kurių Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių nuostatų pakeitimo, išreikšto naujoje Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių redakcijoje.
Dabar Konstitucija susidėjo iš aštuonių skyrių, suskirstytų į 40 straipsnių. Dauguma šio konstitucinio akto nuostatų, iš jų ir jo preambulė, pažodžiui kartojo 1918 m. Pamatinių Dėsnių nuostatas, o iš esmės tebuvo pakeista centrinių valstybės institucijų sistema. Valstybės tarybai ir

r toliau pavesta „svarstyti ir spręsti’’ įstatymus ir sutartis su kitomis valstybėmis, ji ir toliau palikta principiniu įstatymų leidėju ir vienintele tarptautinių sutarčių priėmimo institucija. Tačiau apskritai į pirmąją vietą Konstitucijoje iškelta vykdomoji valdžia, o vienas jos subjektų – kolegialus Valstybės tarybos Prezidiumas – pakeistas Tarybos renkamu Valstybės prezidentu. Pastarajam priklausė vykdomoji valdžia, kurią jis turėjo vykdyti per Ministrų kabinetą. Prezidentui pavesta savo parašu skelbti įstatymus ir sutartis su kitomis valstybėmis, kviesti ministrą pirmininką, pavesti jam sudaryti Ministrų kabinetą ir tvirtinti sudarytą, atstovauti valstybei, skirti pasiuntinius ir priimti akredituotus svetimų šalių pasiuntinius, skirti aukštuosius valdininkus, savo žinioje turėti kariuomenę, teikti amnestiją (9 str.), t. y. jau šioje veiklos srityje jam suteiktos didesnės galios nei tos, kuriomis pagal Pamatinių Dėsnių 1918 m. redakciją naudojosi Valstybės tarybos Prezidiumas.
Neigiamą Valstybės tarybos ir jos Prezidiumo galioms reikšmę dabar turėjo tai, kad išimtinę teisę šaukti ir paleisti Valstybės tarybos sesijas naujos redakcijos Pamatiniai Dėsniai suteikė Valstybės prezidentui, t. y. sesijų nebegalėjo, kaip anksčiau, šaukti Tarybos Prezidiumas, nebegalėjo jų reikalauti trečdalis Tarybos narių. Svarbiausia, tarp Tarybos sesijų ar per jų pertraukas Valstybės prezidentas pats galėjo leisti įstatymus, prieš tai priimtus Ministrų kabineto (III skyrius).
Taigi naujoji Konstitucija teisiškai įtvirtino tolesnį valdžios telkimą vykdomosios valdžios institucijose, ženkliai stumtelėdama iš turėtų pozicijų Valstybės tarybą ir jos Prezidiumą.
Valstybės taryba 1919 m. balandžio 4 d. Valstybės prezidentu išrinko A. Smetoną, o 1919 m. balandžio 16 d. jai buvo pagarsintas Prezidento aktas, kuriuo jis, remdamasis Laikinąja Konstitucija, Tarybos sesiją paskelbė paleistą.

1 9 2 0 m. L a i k i n o j i L i e t u v o s V a l s t y b ė s
K o n s t i t u c i j a

Tiesioginiam ir pagrindiniam Steigiamojo seimo uždaviniui atlikti – suteikti Lietuvos valstybės pagrindams konstitucinę formą – reikėjo laiko, o pats Steigiamojo seimo buvimas griovė daugelį galiojusių 1919 m. Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių nuostatų, todėl 1920 m. birželio 2 d. Steigiamasis seimas dešimtajame savo posėdyje priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją. Suverenios Steigiamojo seimo galios akivaizdoje netekus galios patiems Pamatiniams Dėsniams, juose nustatyta konstitucijos keitimo tvarka nelietė steigiamosios valdžios subjekto, jo veiklos šioje srityje nevaržė.
Savo apimtimi naujasis konstitucinis aktas nedaug tesiskyrė nuo ankstesnių laikinųjų konstitucinių aktų: jį sudarė VII skyriai, jungiantys 18 straipsnių.
Atstovaudamas Lietuvos piliečiams ir laikydamas save, kaip matyti iš Laikinosios Konstitucijos 2 straipsnio, suverenios Lietuvos, o ne grynai lietuvių tautos, galios reiškėju, Steigiamasis seimas išplėtė aukščiausiosios valstybės valdžios subjekto sampratą, joje vartojama Lietuvos tautos sąvoka apimdamas ir krašto gyventojus nelietuvius.
Laikinoji Konstitucija, nusakydama valstybės valdymo formą, kartojo 1920 m. gegužės 15-osios rezoliucijos nuostatą Lietuvą esant demokratine respublika.
Remiantis populiaria konstitucinės teisės teorijoje „steigiamosios ir įsteigtosios valdžių’’ koncepcija, pagal kurią tauta savo steigiamąją suverenią galią galinti pavesti specialiai šią funkciją atlikti išrinktiems reprezentantams, Konstitucija skelbė, kad Steigiamasis seimas yra suverenios Lietuvos galios reiškėjas. Steigiamajam seimui pagal konstituciją pavesta išimtinė teisė leisti įstatymus ir prižiūrėti jų vykdymą, tvirtinti valstybės biudžetą ir ratifikuoti sutartis su kitomis valstybėmis. Tik įstatymų iniciatyvos teisę Steigiamasis seimas pasidalijo su Ministrų kabinetu.
Konstitucija įtvirtino Steigiamojo seimo nario asmens neliečiamumą.
Vykdomoji valdžia buvo pavesta Steigiamojo seimo renkamam Respublikos prezidentui ir Ministrų kabinetui. Prezidentui suteikta teisė kviesti ministrą pirmininką, jam pavesti sudaryti Ministrų kabinetą, tvirtinti jau sudarytą ir priimti atsistatydinimą, skirti valstybės kontrolierių, atstovauti Respublikai, skirti pasiuntinius ir priimti akredituojamus svetimų valstybių atstovus, skirti aukštesniuosius valstybės valdininkus, skelbti įstatymus, naudotis bausmės dovanojimo teise (8 str.). Iškeldama neterminuoto ir neatšaukiamo Steigiamojo seimo vaidmenį, Konstitucija sumažino Respublikos prezidento reikšmę, nepripažindama net jo turėtos veto teisės: dabar jo įstatymų leidybos teisės tesiribojo Steigiamojo seimo išleistų įstatymų skelbimu.
Konstitucija nenustatė Prezidento kadencijos, laikydama jį renkamu visam šios laikinosios Konstitucijos galiojimo laikui. Iki Prezidentas bus išrinktas, pagal Konstitucijos 9 straipsnį jo funkcijos pavestos Steigiamojo seimo pirmininkui, kuris, be to, turėjo pavaduoti Prezidentą jam mirus, atsistatydinus ar susirgus.
Konstituciją svarstant, kai kurios politinės Lietuvos jėgos griežtai pasisakė prieš Prezidento institutą apskritai, todėl, siekiant kompromiso, laikinajai Konstitucijai galiojant, Prezidentas nebuvo renkamas, o jo pareigas ėjo, kaip numatyta, Steigiamojo seimo pirmininkas. Konstitucija nustatė Ministrų kabineto atsakingumą Steigiamajam seimui. Šiam pareiškus nepasitikėjimą, Ministrų kabinetas privalėjo atsistatydinti.
Laikinoji Konstitucija, palyginti su Laikinosios Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais, išplėtė piliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašą, įtraukdama į jį korespondencijos neliečiamumą, sąžinės ir streikų laisvę. Konstitucija taip pat deklaravo mirties bausmės ir titulų panaikinimą. Tuo pat metu buvo nurodyta, kad, kilus karui, ginkluotam sukilimui ar kitiems pavojingiems neramumams, Steigiamasis seimas gali skelbti karo ar kurią kitą nepaprastąją padėtį, kurios veikimo metu sustabdomas deklaruotų teisių ir laisvių veikimas.
Rengdamasis kardinaliai žemės reformai, Steigiamasis seimas Konstitucijoje nebeužsiminė apie nuosavybės teisę.
Apibendrinant galima teigti, kad Steigiamojo seimo vaidmuo valstybės valdyme tapo svarbiausiu ir įtakingiuasiu, panaikindamas prezidento didėjančią galią.

1 9 2 2 m. K o n s t i t u c i j a

1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija susidėjo iš preambulės ir 15 skyrių, suskirstytų; 108 straipsnius. Savo pagrindiniais bruožais ji atitiko bendrus demokratinių konstitucijų reikalavimus.
Konstitucijos preambulėje pažymima, kad ją per savo įgaliotuosius atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį seimą, priėmė Lietuvos tauta. Pirmajame Konstitucijos straipsnyje Lietuvos valstybė skelbiama nepriklausoma demokratine respublika ir deklaruojama viena iš svarbiausių jos nuostatų, kad suvereni valstybės valdžia priklauso tautai, kuri, pagal 103 straipsnį, suprantama kaip turinčių rinkimų teisę piliečių visuma. Rinkti atstovus į seimą galėjo piliečiai sulaukę 21 metų.
Nė viena Lietuvos laikinoji Konstitucija, reglamentuodama piliečių teises, neaptarė dalykų, susijusių su pilietybės samprata. 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija jau skelbė Lietuvos pilietybės teisės įgijimą ir nustojimą, vadovaujantis atitinkamu pilietybės įstatymu, bei negalimumą būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės piliečiu.
1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, kaip, beje, ir kitose aptariamo laikotarpio Lietuvos konstitucijose, iš esmės nebuvo kalbama apie žmogų apskritai, neaptariamas jo statusas. Praktiškai visais atvejais čia įvardijami piliečiai, t. y. tik tam tikra žmonių kategorija, čia skelbiamos būtent piliečių teisės ir laisvės, nors dauguma atvejų (išskyrus politinių teisių – peticijų, rinkimų, įstatymų iniciatyvos – subjektus) šiuo terminu faktiškai buvo apimami žmonės, asmenys, valstybės gyventojai, o ne vien tokia kvalifikuota jų kategorija kaip piliečiai.
Nustatydama piliečių teisinę padėtį, Konstitucija pirmiausiai pabrėžė jų lygiateisiškumą, neatsižvelgiant į lytį, kilmę, tautybę ir tikėjimą. Konstitucijos antrajame skyriuje, pavadintame „Lietuvos piliečiai ir jų teisės”, pateikiamas piliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašas: asmens ir buto neliečiamumas; tikėjimo ir sąžinės laisvė; korespondencijos ir susižinojimo slaptumas; žodžio ir spaudos, susirinkimų, draugijų ir sąjungų laisvės; teisė nustatyta tvarka skųsti teismui valdininką; įstatymų iniciatyvos ir peticijų teisės; nuosavybės teisė.

Konstitucijos 15 straipsnyje skelbiama žodžio ir spaudos laisvė ir kartu pabrėžiama, kad šią laisvę galima varžyti įstatyme nurodytais atvejais, kada tai reikalinga „dorai ar valstybės tvarkai saugoti”. Pagal Spaudos įstatymą periodinių leidinių redaktoriai ir leidėjai apie rengiamus išleisti spaudinius turėjo pranešti vidaus reikalų institucijoms. Iš spaustuvės buvo reikalaujama aštuonis kiekvieno spaudinio egzempliorius pristatyti apskrities viršininkui. Šis, spaudinyje įžvelgęs nusikaltimo žymių, turėjo teisę sustabdyti jo platinimą ir iškelti baudžiamąją bylą. Galutinai sustabdyto leidinio likimą sprendė teismas. Įstatymas vidaus reikalų ministrui suteikė teisę drausti įvežti ir Lietuvoje platinti užsienyje išleistus spaudinius.
Suverenią valstybės valdžią pripažinusi tautai, ją vykdyti Konstitucija (2 str.) pavedė Seimui, dvinarei Vyriausybei, susidedančiai iš Respublikos prezidento ir Ministrų kabineto, taip pat teismui. Ir nors taip deklaruodama valdžių padalijimo principą, į pirmąją vietą Konstitucija vis dėlto aiškiai iškėlė parlamentą.
Trečias Konstitucijos skyrius buvo skirtas įstatymų leidžiamajai valdžiai, kuri pavesta Seimui. Tai vienerių rūmų nuolatinė atstovaujamoji institucija, renkama trejiems metams (25 str.). Teisinę Seimo padėtį taip pat reglamentavo 1924 m. birželio 18 d. priimtas Seimo statutas, o iki to laiko seimai vadovavosi Steigiamojo seimo statutu.
Konstitucijos 27-32 straipsniuose išvardytos Seimo prerogatyvos: leisti įstatymus, tvirtinti valstybės biudžetą ir jo vykdymą, ratifikuoti svarbiausias tarptautines sutartis (taikos, teritorines ir kai kurias kitas), spręsti karo ir taikos klausimus, tvirtinti nepaprastosios padėties įvedimą, prižiūrėti Vyriausybės darbus.
Svarbiausia Seimo funkcija, apibūdinanti jo vietą valstybės institucijų sistemoje, buvo įstatymų leidimas – Seimui priklausė išimtinė įstatymų leidybos teisė. Įstatymų iniciatyvos subjektais buvo pripažįstami 25 tūkstančiai turinčių Seimo rinkimų teisę piliečių, Ministrų kabinetas ir Seimo atstovai.
Pagal nustatytą tvarką įstatymų projektai pirmiausiai buvo siunčiami Seimo komisijoms, o plenariniuose posėdžiuose jie buvo priiminėjami po trijų svarstymų.
Teisė skelbti Seimo priimtus įstatymus priklausė Respublikos prezidentui. Šioje konstitucijoje (50 str.) pirmą kartą Lietuvos konstitucinėje praktikoje buvo nurodytas konkretus terminas – 21 diena nuo tam tikro teisės akto gavimo, per kuri Respublikos prezidentas privalėjo jį paskelbti (vėlesnėse konstitucijose šis terminas buvo pratęstas iki 30 dienų). Per tą laiką Prezidentas galėjo Seimo priimtą įstatymą j am grąžinti su savo pastabomis pakartotinai svarstyti. Įstatymą Seimui ir vėl priėmus absoliučia atstovų balsų dauguma, Prezidentas privalėjo jį skelbti. Tik kvalifikuota 2/3 visų atstovų balsų dauguma Seimui pripažinus įstatymą esant skubotą, Prezidentas jo negalėjo grąžinti svarstyti antrą kartą.
Kita labai svarbi Seimo prerogatyva buvo Vyriausybės veiklos priežiūra. Konstitucija nustatė, kad Seimas prižiūri Vyriausybės darbus, duodamas jai paklausimų bei interpeliacijų ir skirdamas revizijas. Ministrų kabinetas Seimui solidariai atsakė už bendrą Vyriausybės politiką, o kiekvienas ministras — už savo darbą. Kabinetas privalėjo turėti Seimo pasitikėjimą, o tai reiškė, kad prezidento nutarimas dėl ministro pirmininko paskyrimo ir kabineto sudėties patvirtinimo galėjo būti priimtas tik suderinus su pagrindinių Seimo frakcijų vadovybe. Be to, Seimas už tėvynės išdavimą ar už tarnybinius nusikaltimus kiekvienam ministrui turėjo teisę kelti baudžiamąją bylą.
Respublikos prezidentą rinko Seimas trejiems metams. Pagal Konstitucijos 41 straipsnį jis renkamas slaptu balsavimu „absoliutine atstovų balsų dauguma”, nenurodant, reikalaujama dauguma skaičiuotina nuo visų ar tik tame posėdyje dalyvaujančių atstovų. Šia aiškia Konstitucijos spraga savo tikslams vėliau naudojosi politinės jėgos.
Formaliai Respublikos prezidentui pagal Konstituciją suteiktos reikšmingos teisės: jis buvo pagrindinis valstybės reprezentantas tarptautiniuose santykiuose, galėjo dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose ir juose pirmininkauti, skyrė aukštuosius pareigūnus, vadovavo respublikos ginkluotosioms pajėgoms, naudojosi bausmės dovanojimo teise. Kabinetui pasiūlius, minėta, galėjo skelbti karo ar kitą kurią nepaprastąją padėtį, laikinai sustabdyti konstitucines piliečių teisių garantijas ir imtis priemonių kilusiam pavojui atremti, bet tuojau pat apie tai turėjo pranešti Seimui, kuris tą Vyriausybės žingsnį tvirtina ar atmeta. Remiantis Konstitucijos 47 straipsniu, Respublikos prezidentui suteikta teisė kviesti ministrą pirmininką, pavesti jam sudaryti Ministrų kabinetą, sudarytą tvirtinti ir priimti jo atsistatydinimą. Prezidentas naudojosi nesunkiai įveikiama veto teise Seimo priimtiems įstatymams, taip pat teise paleisti Seimą dar nepasibaigus jo įgaliojimų laikui, kartu buvo įpareigotas ne vėliau kaip po 60 dienų Seimą paleidus organizuoti naujo Seimo rinkimus (52 str.). Karo atveju ar tada, kai daugiau nei pusėje valstybės teritorijos įvesta karo padėtis, prezidentas galėjo pratęsti Seimo įgaliojimų laiką, pateikęs tokį nutarimą tvirtinti Seimui (25 str.).
Tačiau prezidentas nebuvo įtakinga politinė figūra. Esminę reikšmę turėjo tai, kad visiškai sutapo Respublikos prezidento ir jį rinkusio Seimo kadencijos: kiekvienas naujos sudėties Seimas, išrinktas trejiems metams tiek pasibaigus ankstesniojo kadencijai, tiek jį paleidus pirma laiko, turėjo iš naujo rinkti prezidentą. Mandato gavimas iš Seimo bei visiška kadencijų sutaptis Respublikos prezidentą darė priklausomą nuo Seimo, ribojo jo savarankiškumą. Be to, kvalifikuota 2/3 atstovų balsų dauguma Seimas galėjo Respublikos prezidentą nušalinti nuo pareigų arba iškelti jam baudžiamąją bylą (44 str., 63 str.).

1 9 2 8 m. K o n s t i t u c i j a

Tautininkai iš savo pirmtakų – Lietuvių tautos pažangos partijos – buvo perėmę ir į savo programą įrašę neigiamą nusistatymą dėl parlamento viršenybės valstybės institucijų sistemoje ir pasiryžimą siekti prezidentinio valdymo. Todėl, likę valdžioje vieni, jie atvirai ir plačiai ėmė skelbti, jog būtina reformuoti perversmo jau sulaužytą 1922 m. Konstituciją, kurioje legaliai per visą galiojimo laikotarpį nebuvo padaryta nė vienos pataisos. Imta tvirtinti, kad ši konstitucija buvusi priimta revoliucinio pakilimo sąlygomis, jos autoriams neturint reikiamos patirties ir neatsižvelgiant į tikrąją Lietuvos padėtį.
1928 m. gegužės 25 d. buvo oficialiai paskelbtas prezidento su ministro pirmininko kontrasignacija dekretuotas dokumentas, pavadintas Lietuvos Valstybės Konstitucija. Dokumento preambulėje pasakyta, kad Konstituciją nusprendęs paskelbti Respublikos prezidentas, pritariamas Ministrų kabineto, susirinkusio į iškilmingą posėdį kariuomenės šventės dieną.
1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos tokiam priėmimo faktui sušvelninti į ją buvo įtraukta nuostata (106 str.), jog ne vėliau kaip per dešimtį metų ji būsianti „patikrinta tautos atsiklausimu”, t. y. referendumu. Dėl šios aplinkybės minima konstitucija literatūroje dažnai traktuojama kaip laikinas aktas.
Sandaros požiūriu naujoji Konstitucija nesiskyrė nuo 1922 m. Konstitucijos, susidėjo iš tų pačių 15 skirsnių, tik šįkart apimančių 107 straipsnius. Taip pat turinio požiūriu ji pažodžiui kartojo daugelį ankstesniosios Konstitucijos nuostatų. Tačiau savo esme abi konstitucijos labai skyrėsi. Būdingiausias skiriamasis 1928 m. Konstitucijos bruožas — vykdomosios valdžios, pirmiausiai Respublikos prezidento galių išplėtimas, autoritarinių elementų į valstybės valdymą įdiegimas, tuo pat metu išsaugant pagrindinių demokratinių institutų, skyrium imant – parlamentarizmo regimybę, netgi demonstruojant didesnį pasitikėjimą tokiu tiesioginės demokratijos institutu kaip referendumas.
Stiprinant Respublikos prezidento galią, pirmiausiai jį buvo pamėginta atpalaiduoti nuo priklausomybės Seimui. Tam tikslui prezidento kadencija išplėsta iki septynerių metų ir jau visiškai nebesiejama su seimų kaita, atsisakyta prezidento rinkimų Seime, nustatant, kad jis bus renkamas specialiai tam tikslui išrinktų rinkikų, vadinamųjų ypatingųjų tautos atstovų, kolegijos, taigi, nors netiesiogiai, jis imtas kildinti iš pačios tautos. Prezidento rinkimų būdą ir tvarką pavesta nustatyti specialiam įstatymui (43 str.).
Esminiu prezidento teisinės padėties pasikeitimu taip pat buvo tai, kad šioje konstitucijoje jis buvo jau ne tik vienas Vyriausybės, t. y. vykdomosios valdžios, komponentas, bet ir aktyvus, savarankiškas įstatymų leidžiamosios valdžios subjektas. Svarbiausia šiuo požiūriu prezidento teisė — nesant Seimo arba pertraukų tarp jo sesijų metu pačiam vykdyti Seimo funkcijas: leisti įstatymus, „turinčius galios ligi Seimas juos pakeis” (53 str.), tvirtinti valstybės biudžetą ir jo vykdymą, ratifikuoti tarptautines sutartis, ministrams dėl valstybės išdavimo ar tarnybinio nusikaltimo kelti baudžiamąją bylą.
Konstitucijoje nustatyta, kad Seimas nebėra nuolat dirbanti institucija, o dirba kasmet šaukiamomis dviem sesijomis, kurios kartu galėjo trukti iki šešių mėnesių. Be to, prezidentas savo iniciatyva arba 3/5 Seimo atstovų siūlymu gavo teisę sušaukti Seimą nepaprastajai sesijai spręsti iš anksto numatytus klausimus. Sesijas prezidentas galėjo baigti pirma laiko, taip pat paleisti Seimą .
Ypač reikšmingas buvo Konstitucijos 28 straipsnis, nustatęs, kad terminai sušaukti pirmąjį Seimą nenumatomi. Iš tikrųjų taip ir buvo: Seimas tebuvo sušauktas 1936 m., t. y. beveik po dešimtmetį trukusio neparlamentinio valdymo.
1928 m. Lietuvos konstitucija, kaip ir ankstesnioji, formaliai įtvirtino atstovaujamąją demokratiją, o tiesioginės demokratijos elementų joje net gausiau nei ankstesnėje: tautos įstatymų iniciatyvos sąlygos abiejose konstitucijose liko tos pačios, bet gerokai išplėsta referendumo naudojimo sritis. Pirmiausiai ši konstitucija nustatė du konkrečius privalomo referendumo atvejus: mažinant valstybės teritoriją ir „tikrinant” pačią konstituciją. Antra, leisdama skelbti referendumą dėl Seimo priimtų ar atmestų įstatymų, iš jų dėl Seimo atmestų Konstitucijos pakeitimų ir papildymų (104 str. ir 105 str.), ir nenumatydama galimybės kreiptis į tautą dėl Respublikos prezidento priimtų ar atmestų įstatymų, Konstitucija referendumo institutą pavertė dar viena priemone riboti Seimo galią. Šią išvadą patvirtina tai, kad Konstitucija nepripažino Seimo atstovų teisės patiems inicijuoti tokį referendumą, tepatikdama ją 50 tūkstančių piliečių grupei ir Respublikos prezidentui (dėl Konstitucijos) arba Vyriausybei (dėl paprastų įstatymų).
Seimo rinkimams pagal 1928 m. Konstituciją nustatyti tie patys visuotinio, lygaus, tiesioginio ir slapto balsavimo ir proporcinės rinkimų sistemos reikalavimai, bet rinkėjams pakeltas amžiaus cenzas iki 24 metų, o renkamiesiems — iki 30 metų. Seimas turėjo būti renkamas penkeriems metams. Seimo atstovų skaičių, jo priimtų įstatymų skelbimo tvarką ir kai kuriuos kitus dalykus turėjo nustatyti atskiri įstatymai.
Matyti, kad 1928 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija, nors ir užmaskuota kaip labai demokratiška, iš tikrųjų stipriai krypo į autoritarinį valdymą.

1 9 3 8 m. K o n s t i t u c i j a

Naujųjų politinių pažiūrų fone 1928 m. Konstitucija greitai pasirodė esanti pasenusi. Be to, artėjo 10 metų termino, per kurį Konstitucijos leidėjai buvo įsipareigoję ją patikrinti referendumu, pabaiga. Todėl, užuot vykdžius duotą pažadą ir rengusis referendumui, grėsusiu naujomis problemomis, viršūnėse buvo nutarta parengti naują konstituciją.
Pakitusios Lietuvos valdančiųjų politinės pažiūros matyti 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje. Joje jau buvo remiamasi autoritarizmo ir totalitarizmo idėjomis, suvokimu, kad kiekviena organizacija, juolab tokia kaip valstybė, yra reikalinga drausmės, piliečio laisvės suvaržymo ir pasidavimo pareigai. Šią Lietuvos Konstituciją Seimas be debatų priėmė 1938 m. vasario 11 dieną.
Turinio požiūriu tai buvo visai naujas aktas. Su buvusiąja 1928 m. Konstitucija jo ryšys reiškėsi tik formaliu laikymusi pastarosios 104 straipsnyje nustatytos konstitucijos keitimo tvarkos: Seimui konstituciją priėmus, jos projekto tekstas, pasirašytas ministro pirmininko pavaduotojo, kitą dieną „Vyriausybės žiniose” buvo paskelbtas preliminariai, o po trijų mėnesių, negavais Respublikos prezidento nei 50 tūkstančių piliečių reikalavimo teikti ją referendumui, ji oficialiai buvo paskelbta tų pat metų gegužės 12 d., šįkart pasirašyta prezidento ir kontrasignuota ministro pirmininko. Konstitucija susidėjo iš 21 skyriaus, suskirstyto į 156 straipsnius. Konstitucijos 3 straipsnyje skelbta: „Lietuvos Valstybė yra respublika. Jos priešakyje yra Respublikos Prezidentas. Jis vadovauja Valstybei”.
Prezidento rinkimų tvarka ir įgaliojimų laikas nepasikeitė.
Kardinaliai keitėsi konstituciniai prezidento ir kitų valstybės institucijų santykiai. Prezidentas skyrė Seimo rinkimus. 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje visiškai atsisakyta tiesioginės demokratijos institutų, šiuokart — dėl autoritarinių tuometinės valdančiosios viršūnės siekių ir su tuo susijusio demokratijos siaurinimo. Prezidentas naudojosi teise ratifikuoti tarptautines sutartis. Prezidentui taip pat buvo pavesta tvirtinti Seimo priimtą valstybės biudžetą, bet, Seimo nesant arba iki sesijos pabaigos biudžeto nepriėmus, Vyriausybė galėjo jį pristatyti tvirtinti tiesiai prezidentui.
Pagal 1938 m. Lietuvos Konstituciją Vyriausybę sudarė jau tik ministras pirmininkas ir ministrai, visi kartu pavadinti Ministrų taryba, o prezidentas tapo savarankiška institucija ir iš Vyriausybės sudėties buvo pašalintas. Ministrui pirmininkui pavedama vadovauti Vyriausybei ir jai atstovauti, o ministrams — valdyti jiems pavestas valstybės valdymo sritis. Ministrą pirmininką ir jo teikimu kitus ministrus skyrė ir atleido prezidentas. Prezidentui suteikta teisė savo iniciatyva šaukti Vyriausybės posėdžius, juose dalyvauti ir pirmininkauti. Į prezidento kompetenciją įėjo duoti sutikimą kelti dėl tarnybinio nusikaltimo ministrui pirmininkui, ministrui ar valstybės kontrolieriui bylą.
I š v a d o s

1. 1918 m. Konstitucijos esminė reikšmė – įtvirtino atkūriamą Lietuvos valstybę. Ji nustatė parlamentinį valstybės valdymą, pagrindine valstybės instituciją, savitu laikinuoju parlamentu įvardindama savo pačios sudarytoją Valstybės tarybą. Įtvirtinta žodžio laisvė, asmens nuosavybės neliečiamumo, tikybos, draugijų laisvės. Šios Konstitucijos Pamatiniuose Dėsniuose neatarti kai kurie esminiai klausimai, pvz. nepaskelbta respublika. Konstitucija įvardinta kaip laikina, kurią turėjo pakeisti Steigiamojo seimo Konstitucija.
2. 1919 m. Kostitucija beveik analogiška 1918m. Konstitucijai. Esminis skirtumas yra tas, kad į pirmąją vietą joje iškelta vykdomoji valdžia, o Valstybės tarybos Prezidiumas pakeistas vienasmeniu Tarybos renkamu Valstybės prezidentu.
3. 1920 m. Konstitucijos esmė ta, kad pagrindiniu valstybės valdymo organu tapo Steigiamasis seimas, Lietuva įtvirtinta kaip demokratinė respublika. Kiek išaugusios Prezidento galios 1919 m. Konstitucijoje buvo sumenkintos, o pats prezidentas buvo išvis nerenkamas. Jo pareigas ėjo Steigiamojo seimo pirmininkas.
4. 1922 m. Kostitucija buvo viena demokratiškiausių tarpukario Lietuvos Konstitucijų. Svarbu tai, kad pagal ją suverini valstybės valdžia priklauso tautai, kuri suprantama, kaip turinčių rinkimų teisę piliečių visuma. Joje aptartas iki šiol Konstitucijose nekeltas klausimas – pilietybės teisės įgijimas ir nutraukimas. Nurodytos didelės asmens teisės ir laisvės. Valdžia padalinta tarp leidžiamosios ( Seimas ), vykdomosios ( dvinarė Vyriausybė, susidedanti iš Respublikos prezidento ir Ministrų kabineto) ir teisinės ( teismai).
5. 1928 m. Konstitucijoje stipriai išplėstos Prezidento galios. Jis iš esmės tapo nepriklausomas nuo Seimo. Prezidentas atskirtas nuo Vyriausybės ir tapo savarankiškas įstatymų leidžiamosios valdžios subjektas. Kadangi prazidentas šaukė seimą, tai jis to nedarė iki 1936 m. Iš principo jis buvo vienvaldis, nes praktiškai jo niekas nokontroliavo.
6. 1938 m. Kostitucijoje galutinai sustiprintos prezidento galios. Joje atsispindėjo autoritarizmo ir totalitarizmo idėjos, varžamos piliečių tiek politinės tiek asmeninės teisės. Nurodyta, kad valstybei vadovauja Respublikos Prezidentas.

L i t e r a t ū r a

1. Skirius J., Šapoka G. 2001, Iš Lietuvos teisės ir valstybės istorijos. Vilnius, 172 – 196 p.
2. Andriulis V. ir kiti, 2002, Lietuvos teisės istorija. Vilnius.
3. Maksimaitis M.,Vansevičius S.,1997, Lietuvos valstybės ir teisės istorija.Vilnius.
4. Švoba J., 1990, Seiminė ir prezidentinė Lietuva.Vilnius.
5. Lietuvos Valstybės Konstitucijos. 1989,Vilnius.
6. www.atgimimas.lt

Leave a Comment