Ekonomikos kursinis darbas apie Švediją.

Turinys

Įvadas
Trumpa Švedijos istorija
Švedijos geografinės aplinkos aprašymas

Trumpa Švedijos statistika

Švedijos topografija

Švedijos geografija

Švedijos naudingosios iškasenos

Švedijos gamta

Švedijos klimatas

Švedijos upės

Švedijos konunikacijos sistema

Švedijos socialinės institucijos

Permainos šeimoje

Paprasta švedų šeima

Švedijos vaikai ir jaunimas

Švedų asmeninis gyvenimas

Švedijos švietimo sistema

Aukštasis mokslas

Suaugusiųjų švietimas

Viešosios bibliotekos ir audiovizualiniai centrai

Švedijos politika…………………………………………………………..

……………………………………23

Švedija – konstitucinės monarchijos šalis

Švedijos teisė……………………………………………………………………………28

Nacionalinė teismų administracija

Bendrosios kompetencijos teismai

Administraciniai Teismai

Darbo Teisės Teismas

Rinkos, prekybos Teismas

Patentų Apeliacijos Teismas

Filosofija ir religija……………………………………………………………………..32

XX a. švedų literatūra

Amžių sandūros literatūra

Dešimtas dešimtmetis

Šiuolaikinis Švedijos menas

Iš niūrių dirbtuvių į gamtą

Pastarieji dešimtmečiai

Muzika

Liaudies muzika

Populiarioji muzika

Religija

Verslo papročiai ir praktika……………………………………………………………43

Vadybos stilius švedijoje

Socialinės organizacijos

Darbo sąlygos……………………………………………………………………………46

Dieta ir mytyba

Rūbai

Laisvalaikis

Švedų kalba

Švediški posakiai

Švedijos ekonomika……………………………………………………………………..56

Pagrindinės ekonomikos tendencijos, 1980-1999

Gyventojų skaičius, darbo jėga ir užimtumas

Pramonė

Komunikacijos

Statybos sektorius

Privatus paslaugų sektorius

Viešosios paslaugos

Socialinė rūpyba

Ekonomikos politika

Struktūrinės reformos

Fiskalinė politika

Monetarinė bei užsienio valiutų politika

Švedijos užsienio prekyba

Eksportas: nuo žaliavų iki informacijos

Švedų eksporto kompanijos

Eksporto pasiskirstymas

Ateities tendencijos

Infliacija………………………………………………………………………………….72

Infliacija Švedijoje 1831-2003

Infliacija Švedijoje 2004m. Spalio ir Lapkričio mėnesiais

Mokslas ir Technologija

Švedijos mokslo ir technologijų sistema

Mokslas ir technologija biznio sektoriuje

Švedijos tarptautinis mokslinis bendradarbiavimas

Plataus masto Švedijos dalyvavimas ES programose]

Vyriausybės mokslinių tyrimų politika

Paskirstymo kanalai……………………………………………………………

………………………………81

Žiniasklaida……………………………………………………

…………………………………………………..82

Žiniasklaida ir švedai

Švedijos žiniasklaida šiandien

Laikraščiai

Multimilioninės Parlamento subsidijos

Įvairovė – dienraščių požymis

Tūkstančiai periodinių leidinių

Radijas ir televizija

Reguliavimo panaikinimas

Radijas – didžiulis pasirinkimo spektras

Pokyčiai televizijoje

Palydovinė ir kabelinė televizija

Kinas ir lankymasis kino teatruose

IŠVADOS…………………………………………………………………………………90

NAUDOTA LITERATŪRA…………………………………………………………….92

Įvadas

Švedija yra viena iš skandinavijos šalių, kuri pripažįsta aktyvaus dalyvavimo, formuojant suvienytą Europą, svarbą. 1995 m. Švedija įstojo į

Europos Sąjungą. Švedija turi savitą ekonomikos modelį. Tai –

skandinaviškasis ekonomikos modelis, vienas iš aukščiausiai vertinamų pasaulyje. Dažnai šiuo modeliu yra apibūdinamas šiaurės šalių socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros bei švietimo pasirinktas organizavimas ir finansavimas. Švedija aiškiai išsiskiria iš kitų Europos valstybių šia politika. Modelio principas – suteiktas lygiateisiškumas visiems gyventojams. Skandinaviškasis ekonomikos modelis skatina ir suteikia paramą gyventojams, mažina socialinį susiskirstymą, garantuoja didelias pašalpas ir išmokas bei turi didelį poveikį darbo rinkai. Nors tokią gerovės sistemą sunku valdyti ir kontroliuoti, ji yra brangi, nuolat yra varžomas biudžetas dėl didelių išlaidų bei didelė mokesčių našta, didžiausią teigiamą (perteklinį) biudžetą Europoje turi būtent

Skandinavijos šalys – Švedijoje – 1,4%. Be to, Švedijai būdingas ir neaukštas nedarbo lygis. Nors visos Skandinavijos valstybės taiko tokį patį modelį, galime išskirti ir pagrindinius skirtumus, esančius tarp šalių ekonomikų: Švedijai būdingi mažesni pajamų mokesčiai, tačiau kiti mokesčiai bei valstybės skola – didesni.

Trumpa Švedijos istorija

Pasak archeologų, seniausieji žmonės gyvenę Pietų Švedijoje jau maždaug prieš 12 000 metų. Dabartinių švedų protėviai buvo jotai, atsikėlę iš Šiaurės Vokietijos. Jų vardu ir vadinasi Pietų Švedija: Jotalandas –

jotų žemė. Vidurio Švedijoje gyveno svėjai. Jie davė pavadinimą Svealandui.

VI-XII a. vidurinėje krašto dalyje susikūrė Svėjų valstybė – Svearikė. Iš jos vardo kilo dabartinis Švedijos – Sverige – bei jos gyventojų švedų –

Svenskar – pavadinimas.

Švedijos vardas pirmą kartą paminėtas Tacito užrašuose vėlyvajame I amžiuje. Remiantis užrašais, valstybės karalius buvo įžymus tuo, kad buvo labai greitas.

I tūkstantmečio pabaigoje – apie VIII a. pab. Europos gyventojai kentėjo nuo plėšikų, niokojančių pagonių normanų antpuolių. Normanai –

žmonės iš šiaurės – dabartinių švedų, danų, norvegų protėviai. Europoje jie vadinami tiesiog švedais arba danais. Jie patys save vadino vikingais.

Pirmą kartą vikingų laivai 787 m. pasirodė prie Didžiosios

Britanijos krantų. Greitai apie juos sužinojo ir kitų Europos tautų gyventojai. Anglijoje ir Airijoje vikingai įkūrė kolonijas. Niekas nebuvo apsaugotas nuo vikingų antpuolių. Ginkluoti kovos kirviais, kalavijais, ietimis, lankais ir skydais, jie puldinėjo kaimus, miestus. Ypač nukentėdavo vienuolynai, kuriuose tuo metu buvo sukaupta nemažai turto. Jie grobdavo viską: metalo dirbinius, įrankius, vyno statines ir net žmones, kuriuos vėliau parduodavo. Vikingai plaukiodavo jūros pakrantėmis, upėmis ir siaubdavo aptiktas gyvenvietes. Į žygius dažnai traukdavo kelios dešimtys laivų, kurių kiekviename būdavo 40-60 karių įgula.

Baltų žemėse Švedai buvo dažni svečiai. Apie tai liudija archeologų randamos Bizantijos ir arabų šalių monetos, jų strėlių antgaliai. Puldinėjimai baigėsi apie XII a.

Ankstyvoji Švedijos istorija daug kuo panaši į kitų skandinavų tautų istoriją, tačiau ji turi vieną ryškų skirtumą – Švedijoje nebuvo vieno apibrėžto valstybės įsikūrimo ir krikščionybės įsitvirtinimo laikotarpio, todėl yra manoma, kad Švedijos valstybės formavimasis ir krikščionybės įsigalėjimas truko maždaug tris šimtus metų – nuo IX iki XI

m.e. amžiaus. Nėra tikslių duomenų ir apie pirmąją švedų valstybės sostinę

– galingiausias IX-X a. istorinėje Švedijos teritorijoje buvo Birkos miestas Bjorko saloje, tačiau pirmoji oficialiai minima sostinė – Sigtuna, kuri buvo ir pirmojo istoriografijoje paminėto Švedijos karaliaus Olofo

Skiotkonungo, kuris buvo pakrikštytas Skarope, Vestergotlando provincijoje, rezidencijos vieta.

Apie 1400 m. buvo bandyta sujungti Švediją, Norvegiją ir

Daniją į vieną karalystę, tačiau šis valdymas – tai tik skausmingi kivirčai tarp danų ir švedų.

1520 m. Danijos karalius Christianas II įveikė Švediją ir

“Stokholmo kraujo maudynėse” vadovaujančioms Švedijos personoms įvykdė mirties bausmę. Ilgokai kentusi Danijos jungą, XVI a. Švedija pasidarė stipri nepriklausoma valstybė.

Švedai kaip nė viena kita tauta savo nacionalinės valstybės pradžią sieja su konkrečia data – 1523 m. birželio 6 d. (ši diena yra svarbiausia valstybinė Švedijos šventė ir vadinama Vėliavos Diena), kai Strengnese

Gustavas Vaza buvo paskelbtas Švedijos karaliumi, o tų pačių metų birželio

24 d. įžengė į Stokholmą (nuo to laiko Stokholmas praktiškai tapo Švedijos

Karalystės sostine) Gustavas Vasa (1523-1560) nuvertė Danų valdžią ir suformavo Švedijos valstybę.

XVI-XVII a. Švedija veržėsi ir į rytines Baltijos pakrantes. Gediminaičių dinastijos kunigaikščius su Švedijos karaliais siejo giminystės ryšiai, tačiau švedai buvo kelis kartus Lietuvą ir dalį jos teritorijos užkariavę.

Svarbią rolę Švedija žaidė antrame periode (1630-1635)

trisdešimties metų kare (1618-1648). Pagal Vestfalijos sutartį (1648)

Švedija įsigijo vakarų Pomeraniją ir kelias kaimynines teritorijas prie

Baltijos jūros.

XVII a. Švedija dalyvavo daugybėje mažų diplomatinių, ekonominių ir tikrų karų, kuriuose sėkmė būdavo permaininga. Ypač keisti karai vykdavo su kraujo sese Danija, kai tiek švedai, tiek danai ieškodavo stiprių sąjungininkų visoje Europoje, sukeldami nemažus regioninius konfliktus – Hanza, Nyderlandai, Lenkija, Anglija, Prancūzija, net Rusija buvo nuolat įtraukiamos į nepabaigiamą dviejų giminingų tautų santykių aiškinimąsi. Užtekdavo mažyčio preteksto dažnai ir ginkluotam konfliktui įsiliepsnoti. Šiuo laikotarpiu tarp Švedijos ir Lietuvos buvo sudaryta trumpalaikė prieštaringai daugelio istorikų vertinama Kėdainių unija. Pagal

1655 m. Kėdainių uniją Švedijai atiteko Žemaitija, Užnemunės, Kauno ir

Ukmergės apskritys. Po 1700-1721 m. Šiaurės karo švedai buvo išvyti iš

Lietuvos.

Nuo 1814 m. Švedija nė karto nekariavo, skelbė neutraliteto politiką ir jos laikėsi.

1994 m. gyventojų referendumo metu buvo pritarta Švedijos stojimui į Europos sąjungą. Tačiau 1997 m. Švedija pareiškė, kad nenaudos euro (Europos sąjungos piniginio vieneto), kuris pasirodė 1999 m.

Švedijos geografinės aplinkos aprašymas

Trumpa Švedijos statistika

Švedijos plotas yra – 449960 km2 .

Švedijoje gyvena – 8946193 mln.gyv.

Švedijos gyventojų tankis – 19,9žm./km2.

Valstybės sostinė – stokholmas,kuriamia gyvena 1290159 gyventojų.

Švedijos piniginis vienetas – Švedijos krona.

Švedijos topografija

Švedija yra viena iš skandinavijos valstybių, su daug gyventojų, nuostabia gamta bei klestinčia ekonomika. Švedija – mūsų kaimynė Baltijos jūros vakariniame krante. Tai didžiausia Šiaurės Europos ir trečia po

Prancūzijos ir Ispanijos Europos šalis. Iš šiaurės į pietus Švedija nutįsusi beveik 1600 km. Švedijos jūrų siena 7000 km ilgio ir ilgesnė nei sausumos. Pietuose 4 km pločio Eresūno sąsiauris skiria šią šalį nuo

Danijos.

Ši skandinavijos šalis yra šiaurės pusrutulyje, vidutinėje klimato juostoje, jūrinio ir pereinamo tipo.Pusė visos teritorijos apaugusi miškais

Šalies gamtinės zonos yra spygliučių miškai, mišrieji ir plačialapių miškai (taiga).Mažiau negu 10 % yra dirbama žemė.Gana lygus Švedijos kraštovaizdis nusėtas ežerais, kurių šalyje yra beveik 100 000.Ilga kalnų grandinė, nusidriekusi šiaurės vakaruose, siekia 2111 metrų aukštį, o pie išraižytos pakrantės yra tūkstančiai salų. Švedijos krantus pietryčiuose, pietuose ir pietvakariuose skalauja Baltijos jūra.Rytuose šalis ribojasi su Suomija,

Botnijos jūra;Šiaurėje ir vakaruose – su Norvegija.

Švedijos geografija

Švedija – tai kalvų ir spygliučių miškų šalis.Švedijos gamtovaizdyje vyrauja miškai ir ežerai,kurie ištisus šimtmečius buvo gyvybiškai svarbūs šalies ekonomikai.Daugelyje vietų gamta labai įvairi:tarp miškų – atviros pievos, laukai,ežerai, upės ir kai kur kalnai. Nuo skandinavijos kalnų į

Baltijos jūrą teka sraunios ir vandeningos upės.Ilgiausia Švedijos upė yra

Tornelvas,Jos ilgis siekia 570 kilometrų.Daugelis jų kerta daugybę didelių ir mažesnių ežerų,kurių didžIausi:

– Venernas 5585km2

– Veternas – 1912km2

– Melarenas – 1140km2

Bevei 4/5 šalies teritorijos plyri mažesniame kaip 400 metrų aukštyje.Švedijos šiaurės ir šiaurės vakarų kraštovaizdyje dominuoja kalnų virtinės ir keteros.Metų laikai čia dramatiškai skirtingi.Žiemos – tamsios ir šaltos, o vasaros – trumpos ir šviesios.Švedijos kalnai kartai dar vadinami paskutinėmis laukinėmis gamtos oazėmis Europoje.Vakarinėje

Švedijos dalyje yra Skandinavijos kalnai, kurių aukščiausi – daugiamečiai sniegynai ir nedideli ledynai.Pats aukščiausias Švedijos kalnas –

Kebnekaizė.Jo aukštis siekia 2111 metrų.Nuo įspūdingų kalnų link Botnijos įlankos prasideda Norlando plokščiakalnis, apimantis beveik pusę krašto ploto.Jo aukštis – 200 – 800 metrų.Jis žemėja link Botnijos įlankos ir yra suskaidytas gilių lūžių, siaurų ilgų ežerų ir upių sleniu.Pietų Švedijoje yra Skones pusiasalis, kur yra plokščia Skonės lyguma, besidriekianti iš pietų į šiaurę.Jame taip pat yra Smolando aukštuma, labai raižyta ir ežeringa Svealando žemuma, o labiau į pietus driekiasi lygumos.Toks pietų

Švedijos kraštovaizdis labai primena Baltijos aukštumas ir Vidurio Lietuvos lygumas.Švedijos pajūriui, taip kaip ir Norvegijos, būdinga daugybė Šcherų

– mažučių salų ir uolų, stūksančių netoli kranto.Pietinėje krašto dalyje yra įlankėlių, paplūdimių, kopų.Viena didžiausių Švedijos salų yra

Gotlandas.

Gotlandą senovėje žuvėdų sala vadino Simonas Daukantas.Dabar dauguma sako,kad tai Viduramžių sodas Baltijoje. Ši sala( gotland – gera žemė ) –

viena iš didesnių salų Baltijos jūroje.Tai 125 kilometrų ilgio ir 52

kilometrų pločio Švedijai priklausanti teritorija.

Tai gamtos perliukas su klinčių uolomis.Ši sala viliote vilioja kultūros ir meno veikėjus bei politikus.Ji įspūdinga savo smėlėtais paplūdimiais, vešliais miškų masyvais, kadagynais, daugybe įvairiausių žiedų.Vien orchidėjų priskaičiuojama apie 36 rūšis.Ornitologai šį nuostabų kampelį vadina paukščių rojumi.Kadangi paukščių rūšių įvairove sala gali didžiuotis visoje Europoje.Sala nenuklota kalnų ir granito kaip žemyninė

Švedija.Tai lyguma nubarstyta tokiais pat rieduliais kaip ir

Lietuva.Gotlande daugelyje vietų gali išvysti kyšančias baltos uolos kupras

– tai po dirvožemio sluoksniu tūnantys kalkakmenio klodai, kurių storis siekia 20 – 30 metrų.Virš Gotlando salos visada būna giedras dangus.Čia vietoj lietaus būna tik tirštas rūkas.Salos miškuose gausu laukinių triušių, fazanų.Tačiau labai mažai beliko laukinių arkliukų, vadinamų russ.Čia jie įtraukti į globojamų gyvūnų sąrašą.Gotlande yra įsikūrę apie

40 draustinių.

Gotlande aptinkama daug archeologinių paminkų, kurie byloja apie salos klestėjimo laikotarpį, kuris buvo XIII amžiuje.Čia vis dar stovi tvirtovės sienos, menančios XIII – XV amžių.Šių sienų ilgis – 3 kilometrai.Sostinė –

Gotlando Visbius – vadinama griuvėsių ir rožių miestu.Kažkada šis miestas buvo Baltijos Šalių prekybinis centras.Yra išlikę šaltinių, bylojančių, kad

Gotlandas buvo žinomas baltų gentims, kaip ir lietuviai buvo žinomi švedams.Tai patvirtina švedų profesoriaus Nermano Birgerio užrašai.XIII

amžiuje Gotlande atsirado didžiausi to meto prekių sandėliai.Tačiau kaip daugeėlis kitų, taip ir šis miestas neišvengė nuosmukio, kuris prasidėjo XV

amžiuje.Dėl to salos gyventojai kaltina Danijos karalių Valdemarą.Saloje taip pat randama užuominų, kad gyventa vikingų.Tos užuominos yra kapavietės, kurios primena laivų formas.Gotlando salos žmonės dar ir dabar,pirmąją rugpjūčio savaitę, mėgsta švęsti viduramžiškas šventes.Tą savaitę visi persirengia to meto rūbais, vyksa įvairūs renginiai, kurie vykdavo ir viduramžiais.Štai tokia yra viena iš didžiausių Švedijos salų –

Gotlandas.

Švedijos naudingosios iškasenos

Geologiniu požiūriu, didžioji Švedijos dalis įeina į Baltijos skydą,kurį sudaro aukštoje temperatūroje susiformavusios kristalinės uolienos – tai yra granitai ir gneisai.Tik pietinį šalies pakraštį, kurį kažkada buvo apsėmusi jūra, dengia nuosėdinės uolienos.

Didelį poveikį paviršiaus formavimuisi turėjo

Skandinavijosapledėjimas.Slinkdamas storas ledas įspaudė paviršių, išarė ežerų įdubas, nulygino kalnų viršūnes, nugludino iškilimus, paversdamas juos „avinų kaktomis“([žiūrėta 2004 m. lapkričio 27 d.] prieiga per internetą. Šiuo metu Botnijos įlankos šiaurinė dalis kyla.Per šimtmetį ji išnyra iš vandens maždaug 1,5 metrus.Švedijos gelmėse gausu metalų rūdų, bet jose labia menkos mineralinio kuro atsargos.Geležies rūdos telkiniais, jos koncentracija ir esamu metalo kiekiu, Švedija yra viena turtingiausių pasaulyje.Dėl to rūdynų produkcija Švedijoje yra daugiausiais eksportuojama.Didžiausios geležies atsargos (4/5 telkinių) yra už poliarinio rato, Laplandijoje.Daug vario telkinių Norlande.Šalyje yra nikelio, cinko, alavo, švino.Mažiau randama mangano, molibdeno, sidabro, aukso.Švedijoje ramdamas uranas sudaro 1/6,1/5 pasaulio atsargų.Čia tai pat randama ir volfrano bei polimetalų.Švedija taip pat daug eksploatuoja ir eksportuija daug statybinių medžiagų, ypač granito.Tačiau Švedija neturi naftos ir anglies išteklių.

Švedijos gamta

Norlande vyrauja jauriniai, Svealande – velėniniai jauriniai dirvožemiai, o Jotlande – miškų rutdžemiai.Šie treti yra derlingiausi visoje Skandinavijoje.Šiaurėje apie 15 % krašto ploto užima tundra.Ji išplitusi Laplandijoje ir Skandinavijos kalnuose.Tundroje auga samanos, kerpės, keružiai berželiai ir kadagiai.Vasarą, kuri čia labai trumpa, tundros kraštovaizdį nuspalvina gausiai žydinčios žolės.Apie 14 % šalies teritorijos yra pelkės.Dirbama žemė užima mažiau kaip 10 % bendro Švedijos ploto, tačiau vietinis žemės ūkis visiškai patenkina pagrindinių maisto produktų poreikius.Pagrindinis Švedijos augalijos tipas – miškai.Jais apaugę daugiau kaip pusė šalies ploto.Pagal užimamą miškų plotą Švedija

Vakarų Europoje atsilieka tik nuo Suomijos.Į šiaurę nuo 60 – 610

lygiagretės vyrauja spygliuočių miškai: eglynai ir pušynai.Šie Švedijos miškai teikia žaliavas labai gerai išvystytoms lentpjūvėms bei popieriaus ir baidtinių medžio produktų gamybos įmonėms.Į pietus nuo tos ribos spygliuočius laipsniškai keičia mišrieji miškai: daugėja beržų, drebulių, liepų, klevų.Skonės pusiasalio pietuose yra plačialapių miškų su ąžuolų ir bukų giraitėmis.Vidurio Švedijos miškai panašūs į Pietryčių Lietuvos, o

Skonės pusiasalio – į Vidurio Lietuvos miškus.Kiekviena Švedijos sritis turi istorinį herbą ir emblemą.Emblemų simboliai yra tipiški tos srities augalai.Pavyzdžiui Skonės provincijos simbolis yra ramunė, Esterjotlando –

rugiagėlė, Blekinges – ąžuolo lapas.Švedija yra svarbi miško produktų eksportuotoja pasaulio rinkoje. Tačiau nepaisant to, praėjusio šimtmečio pabaigoje Švedijoje be gailesčio buvo kertami miškai.Dabar viaip stengiamasi juos atsodinti.Švedijoje netgi galiota tokia taisyklė, kad kasmet sodinamo miško plotas turi būti didesnis už kertamo.Miškuose yra briedžių, rudųjų meškų, stirnų, lapių, lūšių, voverių, vilkų.Pelkėse ir ežeruose gausu gulbių, laukinių žąsų ir ančių.Šiaurėje gyvena laukiniai elniai ir šiaurinės lapės, baltieji kiškiai ir lemingai.Upėse ir ežeruose žvejojamos lašišos, unguriai, ešeriai, lydekos, Baltijos jūros priekrantėje

– strimėlės, menkės, krevetės, omarai.Jau daug metų ir Lietuva įsiveža iš

Švedijos ungurių mailių.Pasauliui Švedija yra apdairiausių žmonių elgesio su gamtine aplinka pavyzdys.Aplinkosauga čia laikoma svarbiausiu šalies politikų rūpesčiu.Todėl nuo 1964 metų Švedijoje veikia gamtos apsaugos įstatymas.Todėl Švedijos fabrikų ir gamyklų šeimininkai net negali pagalvoti apie tai, jog dalį nuotėkų patogiau būtų nevalytas išleisti į upę ar ežerą arba neįrengti oro filtrų dūmijančiuose kaminuose.Šioje šalyje šių taisyklių pažeidėjams taikomos labai didelės nuobaudos.Daug dėmesio aplinkosaugai skiriama ir mokyklose.Švedai labai stengiasi išsaugoti kuo daugiau laukinės gamtos, todėl šalyje yra įsteigta apie 20 nacionalinių parkų, tokių kaip Stora, Sjoffalet, Padjelanta ir kiti.Didžiausias Europoje nacionalinis parkas 1909 metais buvo įsteigtas Laplandijoje.Jo plotas siekia daugiua kaip 0,5 milijonus hektarų.Tai Sareko nacionalinis parkas, apimantis kalnus ir ledynus, tundrą ir pelkes, ežerus ir sraunias upes su kriokliais.Taip pat yra 16 ichtiologinių, 60 zoologinių, 230 omitologinių rezervatų ir apie 1000 draustinių.Visi draustiniai ir rezervatai šalyje užima 5 % viso Švedijos ploto.

Švedijos klimatas

Švedijos klimatas – vidutinių platumų, pereinamasis iš jūrinio į žemyninį Šalies klimatą formuoja šiltos ir drėgnos Atlanto, ir šaltos bei sausos, atkeliaujančios iš šiaurės oro masės.Krašto šiauės vakarų daliai, atitvertai nuo Atlanto Skandinavijos kalnų, būdingas atšiauresnis žemyninis klimatas: ilgos šaltos žiemos ir trumpos vėsios vasaros.Vidutinė sausio temperatūra ten – 10 0 , o už Poliarinio rato – -14 0 .Vasarą čia būna apie 14 0 – 16 0 .Vidutinė temperatūra sausio mėnesį šalies centre ir pietuose siekia 0 – 5 laipsnius šalčio.Liepos mėnesį šiaurėje būna apie 10

– 11, o centre ir pietuose apie 15 – 17 laipsnių šilumos.Kritulių, daugiausia sniego, iškrinta 400 – 600 mm.Tik Skandinavijos kalnų šlaituose iškrinta daugiau kaip 1000 mm, o lygumose 300 mm per metus.Iškritusio sniego danga šiaurėje išsilaiko apie 7 mėnesius.Švedai turi ir gana dažnai vartoja tokį priežodį: „Švedijai Dievas nepagailėjo nieko, tik pamiršo gerą orą ”.

Švedijos upės

Dėl palyginti tolygaus kritulių pasiskistymo per metus, drėgmės pertekiaus Švedijoje susidarė tankus upių tinklas.Upės maitinamos sniego ie lietaus vandeniu, vandeningos visus metus, tačiau nėra labai ilgos.

Vandeningiausios Švedijos upės teka nuo Sandinavijos kalnų į Botnijos įlanką.Tos upės yra: Umeetvenas,jos ilgis – 460 km,Luveelvenas,

Kalisvelenas, kurio ilgis 450 km.Ilgiausia upė Švedijoje yra Dalelvenas.Jos ilgis – 520 kilometrų.Dauguma upių yra sraunios, slenkstėtos, jose gausu krioklių.Pagal pagaminamą hidroelektrinių energiją, kuri yra 80 milijardų kilovatvalandžių per metus, Švedijai priklauso antra vieta

Europoje.Švedijoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio valstybių, vykdoma prekyba laivais.Ilgiausias laivybinis kanalas Švedijoje yra Dalslando, kurio olgis siekia 255 kilometrus ir kuris turi 28 šliuzus.Ežerai užima apie 9 % viso krašto ploto.Joie ypač būdingi vidurio Švedijos kraštovaizdžiui.Iš didžiųjų ežerų būtų galima paminėti Venerną.Jo ilgis

5585 km ir jis yra vienas didžiausių Europos ežerų.

Švedijos konunikacijos sistema

Švedija – informacinės technologijos valstybė.1991 metais, Švedijoje buvo priimtas konstitucinis įstatymas, tai „išraiškos ir laisvės įstatymas“, kuris garantuoja išraiškos laisvę masinės informacijos priemonėse be to, pagal „viešumo principą“ , visi administracinės valdžios dokumentai yra prieinami visuomenei ir masinės informacijos priemonėms.

Telekomunikacijos bei informacinės technologijos skatina valstybių ir regionų bendrą konkurencingumą.Iki šiol švedų radijo ir televizijos trancliacijos korporacija buvo radijo ir televizijos laidų monopolistė.Komercinė reklama nebuvo leidžiama.Tačiau nepaisant televizijos ekspancijos, švedai statistikos duomenimis yra vieni iš tų, kurie perka daugiausiai laikraščių pasaulyje.Kiekvienas švedas vidutiniškai skaito daugiau negu tris periodiniu leidinius, taigi šiuo požiūriu tarptautinėje statistikoje Švedija taip pat užima vieną iš pirmųjų vietų.Nuo pat aštuntojo dešimtmečio – šalis buvo pasaulio lyderių tarpe pagal stacionarių telefono linijų, mobiliųjų telefonų bei kompiuterių skaičių darbovietėse.Šiandien pagrindiniai rodikliai Švedijoje – tai mobilumas, internetas ir naujos pažangios paslaugos.Viena tyrimų bendrovių „

International Data Corporation “, 2000 m. ir 2001 m. paskelbė Švediją pasaulio lydere informacinių technologijų srityje.Dar vieną pažangos garantą informacinėe srityje rodo ir švedų aktyvus domėjimasis naujomis technologijomis.Mobilusis ryšys šioje šalyje baigia pasivyti stacionarųjį ryšį.Tai viena iš priežaščių, kodėl XXI a. pradžioje kalbant apie informacines technologijas, daugiausia kalbama apie mobilumą, apie galimybes naudotis mobiliaisiais terminalais bei mobiliuoju internetiniu ryšiu ir įvairiomis taip vadinamomis e-paslaugomis.

Pavyzdžiui, internetiniu banku, e – prekyba, e – švietimu.Švedijoje maždaug 60 % , tai yra 3 milijonai šalie gyventojų 16 – 64 metų amžiaus grupėse naudojasi internetu siųsdami bei priimdami elektroninį paštą, dirbdami arba mokydamiesi.

Lygiai tiek pat gyventojų internete ieško informacijos.Apie trečdalis švedų vyrų ir ketvirtadalis moterų per internetą užsisako prekes.Maždaug 55 % švedų norėtų rinkimuose į Riksdagą ir landstingus balsuoti per internetą.Švedijos gyventojai taip pat mėgsa ir televizorių žiūrėti. Per dieną vidutiniškai švedas televizorių žiūri 144 minutes.Iš viso žiniasklaidai per dieną Švedijoje skiriamos 5 valandos ir 55

minutės.Kompiuterius, elektroninį paštą, internetą taip pat intensyviai naudoja ir Švedios įvairios įmonės, valstybinės žinybos ir visuomeninės organizacijos.Šalies valstybibės įstaigos ir organizacijos anksti suprato, kad informacinės technologijos leidžia efektyviau ir sklandžiau organizuoti valdymą.Šiuo metu ir Švedijos politikai bei politinės partijos tip pat platina savo informaciją per internetą.Dar vienas svarbus žingsnis – tai

Švedijos aktyvus dalyvavimas kuriant „ e – Europą “ ir informacinę visuomanę visiems, kur kiekvienas pilietis galės palaikyti ryšius su valstybinėmis žinybomis per internetą.

ŠVEDIJOS SOCIALINĖS INSTITUCIJOS

Permainos šeimoje

Per pastaruosius du šimtmečius švedų šeima neatpažįstamai pasikeitė.

XIX a. pradžioje daugiau Švedijos gyventojų buvo kaimiečiai. Šeimose gimdavo daugiau vaikų, bet daug jų mirdavo kūdikystėje. Visa valdžia šeimoje priklausė vyrui, jis spręsdavo visus šeimos teisinius ir buities klausimus. Vyras turėjo teisę mušti savo žmoną, vaikus ir tarnus, jei kas nors jo netenkindavo. Vyrui būdavo atleidžiama neištikimybė, o moteriai –

ne. Į netekėjusią nėščią moterį būdavo žiūrima kaip į pasileidėlę. XIX a.

viduryje visuomenės gyvenime įvyko permainų – palaipsniui imta kelti vyrų ir moterų lygybės klausimus. Pavyzdžiui, 1845 m. įstatymas suteikė moterims lygias su vyrais teises paveldėti turtą, nuo 1859 m. moterims leista dirbti mokyklose mokytojomis. 1864 m. įstatymas atėmė vyrui teisę mušti žmoną.

1873 m. moterims buvo leista mokytis universitetuose (išskyrus teisės ir teologijos fakultetus). XIX a. pabaigoje prasidėjęs šalies industrializavimas dar labiau pakeitė žmonių gyvenimą.

Būtent tada daug žmonių persikėlė iš kaimo, čia visa šeima dirbdavo viename ūkyje, į miestą, kur jų laukė naujos darbo vietos fabrikuose, kontorose ir parduotuvėse kur žmonės ištisas dienas leido ne namuose.

Po ilgos kovos moterims buvo leista tapti pilnametėmis (t. y. moterims tai pat buvo pripažinta teise būti pilnametėms, o ne tik vyrams), o 1919 m. jos pirmą kartą gavo balso teisę ir 1921 m. dalyvaudamos savo pirmuosiuose rinkimuose tuoj pat išrinko į parlamentą moterį – pirmą kartą Švedijos istorijoje. Tačiau moteris ministrė Švedijos vyriausybėje pirmą kartą atsirado tik po 26 metų – 1947-

aisiais, beje, įdomu pažymėti, kad būtent tais metais Švedijoje pradėta mokėti pašalpas už vaikus ir būtent tais metais buvo priimtas įstatymas dėl vyrų ir moterų, dirbančių valstybės įstaigose, vienodo atlyginimo.

Nors vis daugiau dėmesio būdavo kreipiama į vyrų ir moterų lygybę, šeštajame dešimtmetyje dar tebebuvo laikoma normaliu reiškiniu, jei ištekėjusi moteris būdavo tik namų šeimininkė. Šeštajame dešimtmetyje

Švedijos ekonomika ėmė intensyviai vystytis. Padaugėjo santuokų, jaunesnės moterys pradėjo gimdyti vaikus, mažiau liko jaunų netekėjusią merginų, kurios galėtų užpildyti tuščias darbo vietas. Šalyje ėmė trūkti darbo rankų. Todėl vis daugiau jaunų ištekėjusių moterų, turinčių mažamečius vaikus, ėmė dirbti. Dėl to prireikė daugiau vaikų darželių, įstaigų seniems ir neįgaliems žmonėms reikėjo plėtoti negamybinį (valstybinį) sektorių, kuris šiuo metu yra smarkiai išpūstas, didžiausias pasaulyje ir sunkiai slegia Švedijos mokesčių mokėtojų pečius.

Gana ilgai buvo manoma, kad moteriai tenka dviguba atsakomybė –

dirbdama ji dar turėjo rūpintis namais ir vaikais. XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje šia tema buvo karštai ginčijamasi. Eva Moberg, rašytoja feministė, išleido esė ‘Tariamoji moterų emancipacija” („Kvinnors villkorliga frigivning”), kurioje tvirtinama, kad egzistuoja tik viena –

bendražmogiškoji pareiga. Ir vyrai, ir moterys privalo vienodai dirbti savo darbo vietoje, namuose, auklėti vaikus. Ši esė, kaip, beje, ir Aivos

Miurdal knygos apie politiką šeimoje ir moters vaidmenį, sukėlė karštas diskusijas.

1971 metais moterys iškovojo išsvajotą pergalę. Riksdagas panaikino „santuokos bausmę”- įstatymą, pagal kurį pajamų mokestis būdavo skaičiuojamas nuo bendrų sutuoktinių pajamų. Tai buvo didelė paspirtis ištekėjusioms dirbančioms moterims.

Švedės reikalavo atleisti jas nuo dvigubo vaidmens visuomenėje. Jos manė, kad vyrai privalo prisiimti dalį namų darbų, o vaikus ir senelius prižiūrėti – valstybės pareiga. Mat anksčiau moterys už šį darbą negaudavo jokio atlyginimo. Valstybinis sektorius sparčiai vystėsi. Tai leido vis didesniam moterų skaičiui pradėti dirbti. Joms reikalaujant buvo sukurtas plačiai išvystytas vaikų priežiūros valstybinių įstaigų tinklas. Gali pasirodyti, kad pagaliau visuomenė pasiekė didį tikslą ir dėl to reikia tik džiaugtis.

Neseniai priimtas nutarimas leidžia ir tėvui imti nedarbingumo lapelį vaikui prižiūrėti. Įstatymas leidžia motinai arba tėvui auginti jį namuose bent jau tol, kol vaikui sukaks vieneri metai. Tačiau tėvai dažniausiai atsisakydavo savo įstatyminės teisės prižiūrėti kūdikį ir vis tiek su vaikais daugiausia likdavo mamos. Tada vyriausybė, kaip Švedijoje įprasta, tiesiog įpareigojo vyrus likti namuose ir prižiūrėti vaiką – buvo priimtas įstatymas dėl vadinamojo „tėvystės mėnesio”.

Susituokus vyras ir žmona įgyja teisę į vienas kito turtą, t.y.

kiekvienam sutuoktiniui priklauso pusė kito partnerio turto. Beje, ir įgyto prieš santuoką, ir po jos. Pavyzdžiui, jei prieš susituokiant vyrui priklauso automobilis, o žmonai – namas užmiestyje, tai sudarius, santuoką jam priklauso pusė jos užmiesčio namo, o jai pusė jo automobilio. Visą tą laiką kol jiedu gyvena santuokoje, jiems priklauso pusė viso turto. Jei vienas sutuoktinis nori parduoti kažkurią dalį jų turto, jis privalo gauti partnerio sutikimą.

Išsiskyrus kiekvienam sutuoktiniui priklauso pusė jų bendro turto.

Paprastai namas lieka tam asmeniui, kuriam jis labiau reikalingas, pavyzdžiui, jei po ištuokos su juo lieka gyventi vaikai. Tuo atveju kitam sutuoktiniui turi atitekti turtas, kurio vertė prilygsta namo vertei. Tai gali būti automobilis arba namas užmiestyje, arba banko sąskaita.

Tačiau norint sutuoktinių teises į vienas kito turtą galima panaikinti. Šiuo atveju abi pusės (prieš susituokiant arba sudarius santuoką) pasirašo turto dalybų sutartį, kuriame numatyta, kokia turto dalis tenka kiekvienam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teisėmis. Toks dokumentas turėtų būti įregistruotas teisme, antraip jis negalioja.

Sugyventiniai. Švedui labai svarbu būti savarankiškam ekonomiškai nuo nieko nepriklausyti. Daugelis naiviai mano, kad galima vienu metu mėgautis ir viengungio laisve, ir turėti šeimos židinį, vaikus ir mylimą žmogų.

Dažnai tai būna sunku suderinti. Tai viena priežasčių, dėl kurių švedai dažnai tiesiog gyvena kartu nesudarę santuokos. Antroji priežastis yra grynai švediškas noras supaprastinti gyvenimą, taip pat bandymas išvengti konfliktų (nors gauti ištuoką čia labai nesunku). Jei gyvenimas kartu nenusisekė, galima tiesiog susirinkti daiktus ir išeiti. Ištuokų Švedijoje labai daug. Pavyzdžiui, 1998 metais užregistruota 752 476 ištukos.

Jei žmonės gyvena kartu, bet nėra susituokę, jie neturi teisės į vienas kito turtą. Jei jie išsiskiria, kiekvienas tiesiog pasiima savo daiktus. Turtas, kurį kiekvienas turėjo prieš pradedant kartu gyventi, yra kiekvieno asmeninė nuosavybė. Tai gali būti namas ar butas, namų apyvokos daiktai, pinigai, automobilis ar sodo namelis. Turtas, kurį kiekvienas sugyventinis pirko ar kitu būdu gavo, yra jo nuosavybė ir jo dalytis nereikia.

Paprasta švedų šeima

Švedijoje gyvena šiek tiek daugiau kaip 8,8 milijono žmonių. 1990

metais tai sudarė 3,8 milijono šeimų, beje, 2,2 milijono šeimų – tai du ar daugiau žmonių šeimoje, o l,5 milijono žmonių šeimos išvis neturėjo.1996

metais Švedijoje gimė 95 000 vaikų, o mirė 93 tūkstančiai žmonių. Per 1,6

milijono žmonių gyveno santuokoje, o 375 tūkstančiai gyveno kartu neįregistravę santuokos. Tarp gyventojų, turinčių vaikų iki 17 metų, buvo:

680 000 susituokusių porų; 150 000 nesusituokusių, bet kartu gyvenančių porų; 160 000 vienišų motinų ir 27 000 vienišų tėvų. Švedų šeimose abu suaugusieji dirba ir turi savų pajamų. Abu sutuoktiniai kartu sprendžia, kur gyventi, kaip leisti pinigus, kur važiuoti per atostogas ir pan. Vaikas šeimoje irgi turi balso teisę, beje, gana anksti – nuo 5-10 metų.

Paprastai vaikai anksti pradeda gyventi savarankiškai, jaunimas ima ieškoti buto nuo 18-20 metų, beje, merginos anksčiau už vaikinus. Nemažai švedų iš kaimo vietovės persikelia į didelius miestus. Vyresnioji karta atskirai apsigyvena todėl, kad nenori „apsunkinti savo vaikų gyvenimo”.

Neretai vakarykščiai gimnazistai įsigyja savo būstą kitame mieste, kur dirba arba mokosi. Dauguma jaunų žmonių keletą metų gyvena vieni, kol persikelia gyventi pas partnerį, su kuriuo ruošiasi sukurti šeimą. Jauni žmonės visada patys sprendžia, su kuo jiems reikia gyventi.

Šis reiškinys iš vienos pusės aiškinamas. aukštais būsto standartais, dideliu butų sektoriumi. Iš kitos – vos ne patologišku švedų noru būti nepriklausomais ir privačiais – juk nė vienoje pasaulio šalyje nėra tiek daug vienišų žmonių kaip Švedijoje. Åkė Daunas knygoje „Švedų mentalitetas”

pateikia pavyzdį, iliustruojantį, kuo švedų studentai skiriasi nuo savo bendraamžių Amerikoje. JA studentai stengiasi būti vieningi, dažnai specialiai apsigyvena su vienu ar keliais bičiuliais, tuo tarpu Švedijoje studentai visada gyvena po vieną – čia ir būstas studentams projektuojamas taip.

Ir visai ne todėl, kad Amerikoje būstas brangesnis, tiesiog amerikiečiai mąsto kitaip – jie stengiasi artimiau bendrauti su kurso draugais, kad pagal galimybes galėtų vieni kitiems padėti.

Šis studentų bendravimas vėliau virsta ne tik draugystės, bet ir dalykiniais bei profesiniais ryšiais, kurie taip reikalingi ateityje. Jau nekalbant apie tai, kad daugelio šalių žmonės, priversti gyventi vieni, mano, jog kompanijos neturėjimas yra vos ne Dievo bausmė (Åke Daun, „Svensk

Mentalitet”, 1989m., 97 psl.).

Kai vaikai užauga ir tampa nepriklausomi, jie jau nebėra savo tėvų šeimų nariai, nors jų tėvas ar motina visą gyvenimą laiko suaugusius vaikus savo šeimos dalimi. Paprastai švedai negyvena kartu su artimais giminaičiais, tik palaiko su jais ryšius, bet toli gražu ne tokius glaudžius, kaip priimta Baltijos šalyse arba Lenkijoje.

Švedijos vaikai ir jaunimas

Iš 8,8 milijono Švedijos gyventojų 1,9 milijono – vaikai iki 18 metų.

1998 m. šalyje gimė 89 028 kūdikių, iš jų 48 658 arba 54,6% pagimdė netekėjusios moterys.

Švedijos vaikai nuo 3 mėnesių iki 20 metų.

Iki 3 mėnesių mokesčių inspekcijai reikia pranešti vaiko vardą.

Nuo l metų valstybė privalo suteikti vietą lopšelyje arba jei reikia, padėti rasti auklę.

Nuo 6 metų vaikas turi teisę lankyti mokyklą. Nuo 7 metų vaikas privalo lankyti mokyklą.

Nuo 12 metų turi teisę nesutikti, jei jį norima įvaikinti. Retkarčiais gali dirbti lengvus darbus. Turi teisę pasirinkti, su kuriuo iš išsiskyrusių tėvų nori gyventi.

Nuo 13 metų gali dirbti lengvą nepavojingą darbą.

Nuo 15 metų gali dirbti sunkesnius darbus. Turi teisę kino teatruose žiūrėti filmus, skirtus suaugusiesiems, važinėti mopedu, pradėti lytinį gyvenimą su ne jaunesniu kaip 15 metų asmeniu. Gali atlikti bausmę kalėjime už padarytą nusikaltimą.

Nuo 16 metų. Privalo baigti mokyklą. Gali įsidarbinti visur, išskyrus darbus, kuriuose esama rizikos. Turi teisę atidaryti privačią įmonę.

Baigiama mokėti vaiko pašalpa. Gali gauti teises vairuoti traktorių ir motociklą. Įrašomas į valstybinio medicinos draudimo sistemą.

Nuo 18 metų laikomas pilnamečiu. Įgyja teisę balsuoti. Gali gauti teises vairuoti lengvąjjį automobilį. Jaunuoliai tarnauja armijoje. Gali tuoktis. Turi teisę iš užsienio atsivežti cigarečių.

Nuo 20 metų turi teisę pirkti alaus, vyno ir stiprių alkoholinių gėrimų valstybinėse alkoholio parduotuvėse. Turi teisę restoranuose užsisakyti alaus, vyno ir stipriųjų alkoholinių gėrimų. Turi teisę iš užsienio atsivežti alkoholio.

Neretai imigrantai priekaištauja švedams: „Jūs visiškai neauklėjate savo vaikų! Pas jus jie daro visa, kas jiems šauna į galvą ! Kai kurie švedai mano, kad taip ir yra, bet dauguma tėvų pasipiktinę tai neigia ir atsako maždaug taip:

– Švedijoje vaikų auklėjamas grindžiamas pagarba asmenybei. Vaikas kaip ir suaugęs žmogus gali reikalauti išreikšti savo nuomonę, elgesį ir skonį. Mes anksti pradedame ugdyti vaikų supratimą, kodėl reikia elgtis taip, o ne kitaip, apeliuojame į jo protą ir jausmus. Mokome būti atidiems ir gerbti kitus. Žodis „klusnumas” daugelyje švedų šeimų yra laikomas pasenusiu. Jis turi per daug bendra su vergovės sąvoka ir trukdo įgyvendinti mūsų idealias visuomenines sampratas apie asmenybes savarankiškumą.

Tačiau visa tai tėra tik gražūs žodžiai, iš tiesų viskas vyksta kitaip. Švedijoje į jaunąją kartą apskritai žiūrima kaip Indijoje į šventąsias karves – vaikams viskas leidžiama, o jų tėvams ir mokytojams įstatymai nepalieka jokių teisių. Pavyzdžiui, tėvai neturi teisės aprėkti vaiko, priversti arba drausti ką nors daryti, kadangi yra „socialinis sekretorius”.

Tai žmogus, kuriam galima pasiskųsti dėl tėvų elgesio, ir jis (ji) imsis priemonių – net gali parinkti paaugliui kitą šeimą arba padėti gauti atskirą nuo tėtės ir mamos butą, o reikalui iškilus paduoti į teismą aikštingus tėvus. Nelaimingų Švedijos vaikų interesus saugo ir specialus valstybės įgaliotinis (ombudsmanas), ginantis vaikų ir paauglių teises.

Laimingą vaikystę švedai supranta kaip vaikystę be streso. O stresu laikoma visa, kas reikalauja bent mažiausių pastangų, net skaitymas.

Namuose vaikas neturi jokių pareigų, jo neliečia jokie reikalavimai užtat daug kas leidžiama, gal net viskas. Jei atsidursite Švedijoje, nesugalvokite švedų vaikams daryti pastabų – tegu jie daro ką nori! Štai tipiškas pavyzdys. Viena sutuoktinių pora (vyras švedas, žmona lenkė) įdėjo skelbimą, kad parduoda namą.

Pas juos atėjo šeima su trimis berniukais, kurių amžius nuo 5 iki 10 metų, namo apžiūrėti. Vaikai tuoj pat ėmė išdykauti – vienas šokinėjo ant sofos, kitas pribėgo prie televizoriaus ir ėmė laižyti ekraną, o trečias nubėgo į sodą ir ėmė trypti braškes. Namo šeimininkas iš pykčio net dantimis griežė, bet nedrįso sudrausminti mažųjų chuliganų, jo žmona tada dar nemokėjo švediškai, tačiau tėvai nekreipė į savo atžalų siautėjimą jokio dėmesio!

Tėvai dažnai nekreipia dėmesio netgi į tai, kaip atrodo jų vaikų kambariai.

Švedų asmeninis gyvenimas

Susitikimai su draugais. Švedai griežtai atskiria asmeninius ir visuomeninius reikalus. Asmeniniams priklauso – namai, visuomeniniams –

darbas. Švedams namai – tvirtovė ir oazė – čia jie atsipalaiduoja, čia kaupia jėgas, kad galėtų įveikti gyvenimo audras, kurios ištinka nebūnant namuose. Čia niekas neateina netikėtai, neįspėjęs. Nesistebėkite, jei pamatysite švedę su kalendoriumi rankose su drauge besitariančią susitikti prie kavos puodelio. Daugelis švedų šeimų dažnai turi nedidelį pažįstamų būrelį, kurį jie nenoromis plečia.

Žinoma, viena iš priežasčių ta, kad moteris dirba visą dieną ir po darbo ji nebeturi jokio noro pradėti namuose tvarkytis ir ruošti vaišes. Kita priežastis švedų noras gyventi nepriklausomai ir privačiai. Tačiau labiausiai švedų uždarumas aiškinamas tuo, kad bijoma, jog nauji įspūdžiai gali baigtis stresu ar nemalonumais, ir apskritai „kam viso to reikia”?

Ypač nenoriai švedai bendrauja su žmonėmis, kuriuos jie mažai pažįsta. Jei jūs atvažiavote į Švediją, tai nelaukite, kad švedai greit pakvies jus į svečius ar bent į barą išgerti puodelį kalvos ar bokalą alaus.

Yra tvirtintinama, kad švedai apskritai nežino, kas yra draugystė –

tokia, kokią mes suprantame: mums draugystė atrodo ne tik išsigelbėjimas nuo vienatvės, bet ir savitarpio pagalba ir parama, užuojauta skausmo, rūpesčio valandą, dėmesys draugų problemoms, bendri džiaugsmai ir atjauta.

Švedai neretai vadina draugu žmogų, su kuriuo susitinka prie kavos puodelio ar alaus stiklo ir kalbasi apie orus, mokesčius, alkoholio, naudotų automobilių kainas Danijoje arba keičiasi kulinarijos receptais. Šią mintį patvirtina ir 1988 m. tyrimų duomenys. Į klausimą „Ar jūs lengvai galite ilgam išsiskirti su draugais, teigiamai atsakė 70% švedų (Stokholmo gyventojų).Kitas klausimas buvo toks: „Ar jums būna liūdna išsiskirti su draugais?” į jį neigiamai atsakė 70% švedų (Åke Daun, „Svensk Mentalitet”,

1989m., 84 psl.).

Ieškant tokios draugystės sampratos priežasties reikia prisiminti švedų praktiškumą, santūrumą, socialinės autonomijos siekimą, vienatvės pozityvų supratimą, taip pat griežtą asmeninių ir visuomeninių interesų ribojimą, pavyzdžiui, psichologiniai tyrimai rodo, kad švedai bendrauja ne taip noriai kaip amerikiečiai.

Švedijos švietimo sistema

Planingo švietimo pradžią Švedijoje galima įžvelgti XVII a. pirmojoje pusėje, nors pirmosios mokyklos buvo įkurtos dar XIII amžiuje. 1623-1648

metų Gustavo Vazos reformos metu buvo įsteigta 13 vidurinių mokyklų.

Rūpintis mokymo turiniu ir kokybe buvo pavesta vietinėms vyskupijoms. 1686

metais priimtas privalomojo mokymo įstatymas, o 1842 metais priimtas įstatymas dėl privalomųjų liaudies mokyklų steigimo, įpareigojantis kiekvieną parapiją atidaryti bent po vieną mokyklą ir priimti į darbą bent vieną kvalifikuotą mokytoją. 1842 metais priimtas privalomojo septynmečio mokslo įstatymas.

Švedijos švietimo sistema nuėjo ilgą dalinių ir globalinių pokyčių kelią. Nuo 1950 metų pradėjo veikti devynerių metų bendrojo lavinimo mokykla bei aukštesnioji vidurinė mokykla, integruojanti teorinį ir profesinį mokymą. Nuo 1962 metų privalomasis devynmetis bendrojo lavinimo mokymas įvestas visoje šalyje. 1971 metais įgyvendinta integruoto aukštesniojo viduriniojo mokymo idėja. Ikimokyklinis mokymas buvo reorganizuojamas 1967-1975 metais, suaugusiųjų mokymas – 1967-1971 metais, aukštasis mokslas- 1975-1977 metais.

Dabar aštuonmetis išsilavinimas yra privalomas visiems vaikams nuo 6

arba 7 metų. Apie 98% mokosi toliau vidurinėje mokykloje, kurioje galima pasirinkti profesinio lavinimo arba akademines programas. Mokyklas valdo savivaldybės. Už mokslą mokykloje ir vadovėlius mokėti nereikia, be to, vaikai gauna nemokamus pietus.Visos Švedijos mokyklos yra mišrios. Atskira municipalinė suaugusiųjų švietimo sistema įgalina suaugusiuosius, neturinčios pakankamo mokyklinio išsimokslinimo, pasiekti tokį patį išsimokslinimo lygį kaip jaunimo. Švedijoje yra apie keturiasdešimt aukštojo mokslo institucijų, daugiausia valstybinių, kuriose mokslas nemokamas. Maždaug pusė studentų yra moterys, ir yra daug vyresnių negu 25

m. amžiaus žmonių, kurie naudojasi specialiomis priėmimo taisyklėmis, taikomomis darbo stažą turintiems žmonėms. Aukštąjį išsilavinimą turi daugiau negu ketvirtadalis švedų. Privačios, vyriausybės subsidijuojamos suaugusiųjų švietimo asociacijos organizuoja kursus, kuriuos lanko daugiau nei 2,5 milijonai žmonių per metus.

Aukštasis mokslas

Bendrinis Švedijos aukštojo mokslo pavadinimas, hogskola, apibrėžia ne tik tradicines studijas universitete, bet ir studijas įvairiuose profesiniuose koledžuose.

Daugiau kaip 35 ½ % jaunuolių, baigusių aukštesniąją vidurinę mokyklą, toliau tęsia studijas aukštosiose mokyklose. Kad įstotų į aukštąją mokyklą Švedijoje, studentas turi tenkinti dviejų tipų reikalavimus –

bendruosius įstojimo reikalavimus, kurie yra bendri visoms studijų, bei specialius įstojimo reikalavimus, keliamus stojantiesiems į konkrečią studijų programą ar kursą. Bendrieji įstojimo reikalavimai yra šie: baigta aukštesnioji vidurinė mokykla ar kitas Švedijos mokymo sistemos tolygus kursas (pvz., liaudies aukštesnioji mokykla), švedų ir anglų kalbų mokėjimas antrų metų aukštesniosios vidurinės mokyklos lygiu. Dauguma programų, kursų kelia ir specialius įstojimo reikalavimus, t.y. asmuo turi būti baigęs atitinkamą aukštesniosios vidurinės mokyklos programą ar kursą.

Atrankos į aukštąsias mokyklas pagrindas – kvotos, lemiančios, kokį procentą studentų turi sudaryti aukštesniųjų mokyklų abiturientai, ir kokį žmonės, neturintys to mokslo baigimo atestato. Jei stojančiųjų, turinčių aukštesniosios vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimus, yra daugiau negu nurodyta kvotoje, atrenkama, remiantis mokykloje gautais pažymiais, taip pat atsižvelgiama į stojančiojo darbo patirtį. Esant konkursui tarp stojančiųjų, neturinčių minėtosios mokyklos baigimo pažymėjimo, atrenkama remiantis testavimo rezultatais.

Kaip ir aukštesniojoje vidurinėje, aukštojoje mokykloje remiasi daugeliu programų. Šiuo metu Švedijoje galioja apie 100 bendrųjų studijų programų, nustatytų Parlamento. Šių programų trukmė įvairi – nuo 1 iki 5,5

metų. Kiekviena programa sudaryta iš įvairios trukmės kursų. Programas galima suskirstyti į penkias sritis:1) technika 2) administracinis, ekonominis ir socialinis darbas;3) sveikata 4) edukacija; 5) informacija, ryšiai ir kultūra.

Kiekviena programa turi numatytą bendrąjį užsiėmimų planą, apibrėžiantį jos organizaciją ir struktūrą, trukmę, įstojimo reikalavimus ir kt.

Universitetai ir koledžai taip pat gali pateikti vietinių studijų programas, kuriamas savo iniciatyva. Šios, kaip ir bendrosios studijų programos, yra įvairios trukmės. Vietinių studijų programų tikslas –

patenkinti visus vietinius regiono poreikius. Šios programos dažnai siūlo unikalias specializacijas.

Dauguma programų yra Mokslo ir Švietimo ministerijos jurisdikcijoje.

Be to, nemažai programų globoja Žemės ūkio ministerija. Vietinės valdžios jurisdikcijoje yra programos, kurios kadaise buvo aukštesniojo viduriniojo mokslo dalis, bet dabar perkeltos į aukštąjį mokslą.

Jeigu studentas mano, kad esančios aukštosios mokyklos galimybės neatitinka jo poreikių, jis gali susidaryti individualią studijų programą.

Kiekvienos studijų programos apimtis vertinama taškais. Vienas taškas atitinka vieną studijų savaitę. Taigi vieneri akademiniai metai atitinka 40

taškų.

Pažangumo įvertinimai pateikiami trijų laipsnių sistema:

nepatenkinamai, išeita ir išeita su pagyrimu. Tačiau daugelyje kursų remiamasi tik dviejų laipsnių sistema (Higher Education in Sweden, 1992m.).

Kaip nurodyta leidinyje „Studying in Sweden, 1992”, studijas baigęs studentas gauna diplomą. Jeigu išklausytosios disciplinos ir surinktieji taškai atitinka numatytos programos reikalavimus, diplomas rodo pasiektą laipsnį. Studentai, įvykdę programą, įvertintą mažiau nei 120 taškų, gauna

Universiteto sertifikatą (University Certifi-cate). Studentams, kurių įvykdyta programa siekia nuo 120 iki 160 taškų, suteikiamas bakalauro laipsnis. Jei programa viršija 160 taškų, įgyjamas magistro laipsnis.

Baigus aukštąją mokyklą pagal numatytą programą, dar galima daugelyje universitetų tęsti doktorantūros studijas. Jos trunka dvejus metus ir paprastai susideda iš seminarų, metodologijos kursų klausymo, individualių literatūros studijų ir tiriamojo darbo. Jo pagrindu studentas rengia tezes, kurios turi būti atspausdintos ir apgintos. Kai kuriose Šakose galima įgyti licenciato laipsnį. Studijos šiam laipsniui gauti taip pat trunka dvejus metus.Švedijoje pragyvenimui studentai gauna paskolas arba stipendijas.

Beveik visos Švedijos aukštosios mokyklos, išskyrus Žemės ūkio mokslų universitetą, kuris pavaldus Žemės ūkio ministerijai, yra Mokslo ir švietimo ministerijos jurisdikcijoje.

Galima išskirti 4 tipų aukštąsias mokyklas:

– 6 stambiausi universitetai;

– 15 universitetinių koledžų;

– kitos specializuotos aukštojo mokslo institucijos (tai Chalmers technologijos universitetas, Karolinska institutas, Karališkasis technologijos institutas, Stokholmo pedagogikos institutas ir dar aštuoni mažesni Stokholmo menų koledžai);

– 40 vietinės valdžios globojamų mokslo institucijų (tai medicinos koledžai ir kitos panašaus profilio mokyklos); (The Swedish Way Tovvards a

Learning Society, 1992).

Nepaisant Švedijos aukštojo mokslo lankstumo, pastaruoju metu iškyla nemažai problemų. Ilgą laiką dauguma aukštųjų mokyklų absolventų įsidarbindavo visuomeniniame sektoriuje. Jeigu dabartinės ekonomikos raidos tendencijos ir toliau stiprės, įdarbinimo galimybės visuomeniniame sektoriuje mažės, o privačiame – didės; iškils aukštųjų mokyklų absolventų, turinčių humanitarinį išsilavinimą, įsidarbinimo problema, kai tuo tarpu pramonei gali pritrūkti kvalifikuotų inžinierių. Siekiant išvengti tokios situacijos, siūloma plėsti inžinerinio profilio fakultetus, kartu apribojant priėmimą į kai kurias humanitarines specialybes, kur gresia specialistų perprodukcija (Rusak, 1993).

Suaugusiųjų švietimas

Apie 50% suaugusiųjų Švedijos gyventojų viena ar kita forma studijuoja. Tai labai daug, palyginti su kitomis šalimis. Toks didelis studijuojančiųjų skaičius gali būti iš dalies paaiškintas didele suaugusiųjų mokymosi formų, kurios laipsniškai susiformavo per paskutinį šimtmetį, įvairove.

Viešosios bibliotekos ir audiovizualiniai centrai

Šie centrai yra pavaldūs vietiniams švietimo komitetams ir vaidina didžiulį vaidmenį suaugusiųjų mokyme. Bibliotekos skolina knygas, juostas ir filmus studijų grupėms, mokykloms ir privatiems žmonėms, rengia parodas, paskaitas, koncertus. Centrai kopijuoja bei skolina audiopaskaitas.

ŠVEDIJOS POLITIKA

Dvidešimtojo amžiaus išvakarėse Švedija tapo vienu iš socialdemokratinių idėjų skelbimo centrų Šiaurės Europoje. Švedijos visuomeninėje terpėje atsiradusi ir susiformavusi socialdemokratų partija turėjo didelės įtakos daugelio Baltijos jūros regiono šalių, o ypač Rusijos socialdemokratijos judėjimui. Tačiau vėliau “švediškojo socializmo”

principai paplito ir įsitvirtino tik Skandinavijos kraštuose. Kitur šios nuostatos patyrė vienokią ar kitokią deformaciją.

1905 m. nuo Švedijos atsiskyrus Norvegijai, Šiaurės Europoje vėl susiformavo trijų nepriklausomų Skandinavijos karalysčių bendrija, kuri

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse peraugo į neutralių valstybių aljansą.

1917-1918 m. Švedijoje gimė “Norden” – panskandinaviškosios tarpvalstybinės sąjungos – idėja, kurios vienu iš idėjinių “krikštatėvių” galima laikyti ilgametį Stokholmo miesto burmistrą Karlą Lindhageną, didelį Baltijos kraštų draugą. 1919 m. Švedijoje trijų Skandinavijos karalysčių atstovai įkūrė draugiją “Norden” (“Foreningen Norden”), kurios svarbiausias tikslas buvo stiprinti visuomenės “nordiškąjį” mentalitetą. Šios organizacijos pirmuoju vadovu tapo ilgametis Švedijos premjeras, socialdemokratų lyderis

Hjalmaras Brantingas, kuris ilgainiui “Norden” sąvoką bandė praplėsti, siūlydamas į jos erdvę įtraukti ir Rytų Baltijos tautas.

Švedijos mokslinėje terpėje atsirado ir “Baltoskandijos”

sąvoka (1922 m. pasiūlė prof. Sten de Geer), ir samprata, kurią oficialioje politikoje stengėsi skleisti ir minėtieji politikai. Deja, susiklosčius nepalankiai politinei situacijai 4-ojo dešimtmečio pradžioje, ši sąvoka ilgam buvo išstumta iš oficialiųjų valstybių santykių. Šiaurės Europos regionas iš dalies buvo susiskaldęs. Švedija, kaip ir Danija bei Norvegija, paskelbė neutralitetą, tačiau skirtingai nuo skandinaviškųjų kaimynių nebuvo okupuota Antrojo pasaulinio karo metais. Dabar galima tik spėlioti, kas padėjo Švedijai išlikti beveik visiškai nepaliestai karo audros, tačiau viena yra tikrai aišku – Švedijos diplomatijos sugebėjimas laviruoti pelnytai kėlė pasaulio politinių sluoksnių pagarbą.

Po Antrojo pasaulinio karo Švedija iš karto pradėjo įgyvendinti plačią socialinės paramos programą, kurios vaisiai ilgainiui tapo žinomi kaip “švediško socializmo modelis”. Per du dešimtmečius po karo

Švedijos socialinė gerovė išaugo kelis kartus ir gerokai aplenkė Europos vidurkį. Aplinkos apsaugos judėjimas taip pat gimė Švedijoje 8-ojo dešimtmečio pradžioje ir taip paveikė šalies politiką, kad švari gamta ir

Švedija tapo vos ne sinonimais. Grynoji politika Švedijoje taip pat buvo permaininga, tačiau išlaikė svarbiausią savo principą – neutralumą.

Nuo 1952 m. Švedija aktyviai dalyvauja Šiaurės kraštų

Taryboje, beveik iki pastarųjų metų buvo šios organizacijos lyderė. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje Švedija nemažai prisidėjo prie trijų Baltijos kraštų nepriklausomybės atgavimo. 10-ojo dešimtmečio viduryje premjero Karlo

Bildto pasiūlyta bendradarbiavimo formulė “5+3” iš esmės po pusės šimtmečio atgaivino Baltoskandijos idėją ir pagrindė intensyvaus Baltijos Asamblėjos ir Šiaurės Tarybos bendradarbiavimo modelį.

XXI a. Švedija turėtų tapti naujojo Šiaurės Europos regiono centru ir vienu svarbiausių taikos garantų.

Švedija yra ribota konstitucinė monarchija, turinti parlamentinę valdymo formą. Karalius Karlas XVI Gustavas atlieka tik formalią valstybės vadovo funkciją. Parlamentas(Rikstagas) susideda iš vienerių rūmų, kurių nariai, kurių yra 349, renkami tiesiogiai pagal proporcingo atstovavimo sistemą ketverių metų laikotarpiui. Rikstagas dirba nuo rugsėjo iki birželio vidurio. Vykdomoji valdžia patikėta ministrui pirmininkui ir 19 kitų ministrų. Dabartinė socialdemokratų valdžia priklauso ministrui pirmininkui Goranui Personnui. Kuris atėjo į valdžią

1994 po trijų metų pertraukos. Karalius Karlas XVI Gustafas (Bernadottas)

atsisėdo į sosta 1973, rugsėjo 15. Švedai visuotinę rinkimų teisę įgyja sulaukę 18 metų.

1997m. įvykusiuose rinkimuose dalyvavo 81,4% balsuotojų.

Valdančioji socialdemokratų partija buvo valdžioje viena arba sudariusi koalicijas 1932— 1976m. bei 1982-1991m., taip pat nuo 1994m., o nesocialistų partijos valdė 1976-1982m. ir 1991-1994m.. Po 1997m. rinkimų socialdemokratų partija suformavo mažumos vyriausybę turėdama 131 iš 349

vietų Parlamente.

Šiandien visoje šalies teritorijoje yra 289 savivaldybės (taip pat ir kaimo vietovėse). Kiekviena surenka pajamų mokestį ir organizuoja visuomenines paslaugas. Ji atsakinga už mokyklas, vaikų ir senelių priežiūros įstaigas, komunalinių paslaugų įmones, būstus bei kultūros ir laisvalaikio veiklą. Imigrantai, nuolatos gyvenantys Švedijoje trejus metus, turi teisę balsuoti ir iškelti savo kandidatūrą vietos valdžios rinkimuose.

Parlamento kontrolieriai tiria valstybės tarnautojų piktnaudžiavimus valdžia. Kiti kontrolieriai gina visuomenės interesus stebėdami, ar nepažeidžiamos vartotojų teisės, ar nėra etninės ir lyčių diskriminacijos, ar nelaužomos spaudos etikos taisyklės, ar nepažeidžiamos vaikų, jaunimo ir žmonių su negalia teisės. Gyventojai arba žiniasklaida bet kuriuo metu gali patikrinti daugumą vyriausybės dokumentų.

Nuo 1995m. Švedija yra Europos Sąjungos narė ir dirba demokratiškos, solidarios ir atviros Europos vardan. Nuo 2001m. Švedija pirmininkauja ES Parlamente tuo sutvirtindama savo dalyvavimą Europos

Sąjungos veikloje.

Švedija nėra jokių karinių aljansų narė, tačiau ji aktyviai dalyvauja kuriant naują Euro-Atlanto saugumo sistemą visai Europai, įskaitant ir Rusiją. Jos tikslas – paruošti geresnius nuostatus, kaip spręsti nesiliaujančius vietinius ir regioninius konfliktus Europoje.

Svarbiausia šios veiklos dalis yra Švedijos dalyvavimas Partnerystės taikos labui ir Euro-Atlanto partnerystės tarybos veikloje.

Švedija yra nusiuntusi savo karinius dalinius į Jungtinių

Tautų taikos palaikymo pajėgas bei tarptautines taikos palaikymo pajėgas buvusioje Jugoslavijoje. Šalis dalyvauja Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), Europos Tarybos, taip pat Vakarų

Europos sąjungos (VES) veikloje, siekdama didesnio saugumo Europoje.

Dideli dešimtojo dešimtmečio pokyčiai Europoje privertė

Švediją pakeisti visą savo krašto apsaugos sistemą atsižvelgiant į naujas grėsmes ir rizikas. Padidėjo šalies karinių pajėgų galimybės dalyvauti humanitarinėse ir taikos palaikymo akcijose. Ilgalaikė Šiaurės šalių bendradarbiavimo tradicija tapo pagrindiniu Švedijos užsienio politikos elementu. Šalis siekia ir glaudesnio bendradarbiavimo su Baltijos valstybėmis, kad šis regionas taptų stabilia ir ekonomiškai turtinga

Europos dalimi. Baltijos šalims buvo teikiama plėtros pagalba, ypač siekiant padėti pasiruošti narystei ES. Yra paruoštos dvipusio bendradarbiavimo su šiaurės vakarine Rusija, Lenkija ir kitomis Centrinės ir Rytų Europos šalimis programos. Daugiapusis regioninis bendradarbiavimas vyksta po Baltijos šalių tarybos ir Barenco Euro-Arktikos tarybos vėliavomis.

Švedija aktyviai dalyvauja pasauliniame bendradarbiavime.

Didelė parama Jungtinėms Tautoms yra šalies užsienio politikos kertinis akmuo. 1997-1998m. Švedija buvo JT Saugumo Tarybos narė. Kiti pagrindiniai užsienio politikos tikslai yra žmogaus teisių apsauga, demokratijos ir teisėtvarkos skatinimas, tarptautinis nusiginklavimas ir aplinkos apsauga.

Švedija yra daugelio kitų tarptautinių organizacijų, tokių kaip Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) bei Pasaulio bankas, narė.

1997m. Švedija tarptautinei plėtros pagalbai skyrė 0,9% šalies bendrųjų nacionalinių pajamų.

Švedija – konstitucinės monarchijos šalis

Didelę svarbą politiniam Švedijos gyvenimui turi Švedijos karališkoji šeima. Švedijoj konstitucės maonarchijos užuomazgos atsirado po 1809 m.

Konstitucijos. 1809 m. Konstitucija yra seniausia pasaulyje konstitucija po

JAV konstitucijos. Ji galiojo iki 1974 metų. Ši Konstitucija buvo sudaryta remiantis Monteskjė (Montesquieu) teorija apie valdžių atskyrimą, atsižvelgta į Švedijos konstitucinę plėtrą. Karalius buvo visos karalystės valdovas, bet turėjo Ministrų tarybą, kurios pritarimo reikėjo visiems jo nutarimams. Teisinė galia buvo padalyta tarp karaliaus ir Riksdago, bet tik

Riksdagas turėjo teisę rinkti mokesčius.

1809 m. perversmo metu karalių Gustavą IV Adolfą pakeitė jo dėdė, tapęs Karlu XIII. Jis buvo senas ir bevaikis, todėl reikėjo rasti naują sosto perėmėją.. Po jo sostą perėmė prancūzų maršalas Žanas Baptistas

Bernadotas, priėmęs Karlo Johano vardą. Kandidato pasirinkimą nulėmė noras suartėti su Prancūzija ir Napoleonui padedant susigrąžinti Suomiją, tačiau

Karlas Johanas prisijungė prie koalicijos prieš Napoleoną ir po Kylio taikos sutarties išplėšė iš Danijos Norvegiją, privertęs ją stoti į sąjungą su Švedija. Ši sutartis galiojo iki 1905 metų.

Nuo XIX a. vidurio pradėjus plisti demokratijos ir liberalizmo idėjoms prasidėjo arši kova už karaliaus valdžią. Po 1840 m.

reformos ministrai tapo savo ministerijų vadovais. Tai labai sustiprino jų statusą. Kadangi ministrus rinkosi pats karalius, iš pradžių jų vaidmuo nebuvo labai reikšmingas, tačiau padėtis pasikeitė, kai į sostą atsisėdo

Karlas XV (1859-1872). Tada Taryba ir Riksdagas priėmė ne vieną lemtingą vidaus ir užsienio politikos sprendimą.

1872-1907 m. Oskaras II vėl įgijo svarbų vaidmenį politikoje, bet didesnės valdžios išsikovoti nesugebėjo, nes visą laiką susidurdavo su

Riksdago opozicija. Po ilgos kovos karalius Oskaras II buvo priverstas nusileisti.

1907 m. karaliumi tapo Gustavas V. Jis buvo pirmasis nekarūnuotas karalius Švedijos soste. Tai nereiškė, kad jis buvo labai demokratiškas. Tiesiog nepakentė puošnių ir teatralizuotų ceremonijų, kurias taip mėgo jo pirmtakas. Gustavas V rengėsi rimtai kovoti dėl karaliaus statuso. Tačiau ateitis priklausė demokratijai ir parlamentarizmui.

1917 m. rinkimus laimėjo kairiosios partijos, t.y. liberalai ir socialdemokratai. Po Pirmojo pasaulinio karo Švedijos konstitucijoje buvo padaryta nemažai pataisų, kurios reiškė galutinę demokratijos pergalę ir karaliaus valdžios susilpnėjimą. Nepaisant to karalius Gustavas V savo valdymo metais (1907-1950) užkariavo žmonių simpatijas. Antrojo pasaulinio karo metais jis simbolizavo tautos vienybę, o tai reiškė, kad karalius buvo populiarus kaip asmenybė.

Gustavas VI Adolfas (1950-1973) irgi buvo pažangių pažiūrų žmogus, padėjęs sukurti naują santykių tipą – demokratinę monarchiją.

Jo valdymo metais buvo parengta nauja Konstitucija, kuri 1975

m. pakeitė senąją 1809 m. Konstituciją. Tik Gustavo VI Adolfo asmeninių savybių dėka šalis nebuvo paskelbta respublika ir buvo išsaugota monarchija. Tik jo dėka karaliai rado savo vietą šių laikų Švedijos visuomenėje.

1973 m. į sostą atėjo Karlas XVI Gustavas. Pagal naująją

Konstituciją karalius yra valstybės galva, kasmet spalio mėnesį jis atidaro

Riksdagą, pirmininkauja specialiuose kabineto posėdžiuose, kurie vyksta keičiantis vyriausybei, taip pat reguliariuose informacinio pobūdžio kabineto susirinkimuose, kai vyriausybės nariai informuoja apie padėtį šalyje. Jis yra Užsienio reikalų patariamosios tarybos pirmininkas. Šią

Tarybą renka Riksdagas ir ji konsultuoja Riksdagą bei vyriausybę užsienio politikos klausimais. Karalius yra aukščiausias kariuomenės vadas, tačiau karinėms šalies pajėgoms vadovauja vyriausybė. Būdamas valstybės galva, karalius priima rekomendacinius užsienio pasiuntinių laiškus, taip pat pasirašo Švedijos pasiuntinių rekomendacinius laiškus.

Pagal naująją Konstituciją karaliaus pareigos – atstovauti šaliai įvairių ceremonijų metu. Pagal 1980 m. nutarimą dėl sosto paveldėjimo sostą paveldi vyriausias karaliaus ir karalienės vaikas nepriklausomai nuo lyties. Tai reiškia, kad princesė Viktorija, gimusi 1977

m. liepos 14 d., yra Švedijos sosto įpėdinė.

Karlas XVI Gustavas gimė 1946 m. balandžio 30 dieną. Jis buvo jauniausias vaikas ir vienintelis sūnus princo Gustavo Adolfo ir princesės

Sibilos šeimoje

1976 m. Karlas XVI Gustavas vedė Silviją Renatą Somerlat (Silvia Renate

Sommerlath), vokiečių verslininko ir brazilės iš Toledo dukterį. Ji buvo vertėja ir 1971 m. dirbo Miuncheno Olimpinių žaidynių organizaciniame komitete. Ten ji ir susipažino su Švedijos sosto įpėdiniu.

Karalius su karaliene turi tris vaikus: Viktoriją Ingridą Aliciją

Dezirė (Victoria Ingrid Alice Desirée), Karlą Filipą Edmundą Bertilį ir

Madeleiną Teresę Ameliją Žozefiną.

ŠVEDIJOS TEISĖ

Švedijos teisė susideda iš germanų, romėnų ir anglų –

amerikiečių teisės bruožų. Ji netokia, kaip Prancūzijoje ar kitokiose šalyse, kuriose yra juntama didelė Napoleono Kodekso įtaka, taip pat netaikoma precendentų sistema kaip JAV. Į Įstatymų leidžiamasias ir teismo institucijas taip pat įeina Rikstagas, Vyriausiasis Teismas,Vyriausiasis

Administracinis Teismas, Darbo Teismas, Tardymo Komisijos,

Teisės Taryba, Apygardų ir Apeliaciniai Teismai, Generalinė Prokuratūra ir Advokatų Acociacija.

Įstatymų įgyvendinimu (teisėsauga) rūpinasi apie 100

santykinai nepriklausomų centrinės administracijos institucijų ir 21

apskričių administracija. Kiekviena apskritis turi balsų dauguma išrinktą tarybą, kuri įgaliota apmokestinti pajamų mokesčiu ir atsakinga daugiausia už sveikatos priežiūrą savo regione.

Švedijos teismų sistema susideda iš trijų teismų lygių:

Apygardų Teismai, Apeliaciniai Teismai, ir Vyriausiasis Teismas.

Švedijos teismų sistema:

| | | | |(4) |

|(70) | | | |(23) |

|(12) | | | | |

Nacionalinė teismų administracija

(Domstolsverket – DV) yra Švedijos centrinė administracinė institucija pranešanti valdžiai apie teismų funkcionavimą, taip pat vykdo aptarnaujančią funkciją (aptarnauja 118 teismų ir institucijų). Į

institucijos aptarnavimo sferą įeina Vyriausiasis Teismas, Apeliaciniai

Teismai, Apygardos Teismai, Vyriausiasis Administracinis Teismas,

Administraciniai Apeliaciniai Teismai, Apygardos Administraciniai Teismai,

Rajono Nuomos ir Nuomojimo Tribunolai, Pagalbinė Įstatymų institucija .

Į šios institucijos darbo užduotis įeina apmokymo, reguliavimo, patariamojo organo , kanceliarinės, prižiūrėjimo, kad teismai dirba efektyviai funkcijos.

Bendrosios kompetencijos teismai

sprendžia kriminalines bei civilines bylas. Sprendžia taip vadinamasias šeimynines bylas, vaikų globos ir išlaikymo klausimus, atlieka skyrybos procedūras. Taip pat sprendžia tam tikras bylas, kuriose nėra dviejų teismo dalyvių, pavyzdžiui: turto registravimo, hipotekų, testamentų bylas.

Kitokio, lenvesnio pobūdžio bylos keliauja į Administracinius Teismus.

Administraciniai Teismai

pirmiausia sprendžia bylas susijusias su interesų susikirtimu tarp visuomenės ir individo. Tokių bylų pavyzdžiai galėtų būti, mokesčių, sukčiavimo bylos ir t.t.

2004 Švedijos vyriausybė iš šalies biudžeto skyrė 26,4 miliardus

Švedijos kronų teisėsaugos institucijoms.

2003 metais Švedijos bendrosios kompetencijos teismai nagrinėjo:

75 021 kriminalines bylas;

69 675 civilines bylas;

16 967 kitas bylas:

2004 sausio1 dieną Švedijoje užregistruota 1703 teisėjų tarp kurių 48%

moterų.

Darbo Teisės Teismas

Įkurtas 1929 metais ir sprendžia ginčus iškilusius tarp darbdavio ir darbuotojo. Dažniausiai darbo teisės bylos sprendžiamos pirmaja ir paskutiniaja instancija, nors kartais tokios bylos pirma keliauja į

Apygardų Teismus su teisę į apeliaciją Darbo Teisės Teismams. Darbo Teisės

Teismą sudaro septyni nariai: du iš darbdavio pusės, du iš darbuotojo (visi keturi nebūtinai turi turėti patirtį). Kiti du – vyriausiasis teisėjas ir ir jo pavaduotojas privalo turėti teisėjo patirtį. Paskutinis, septintas narys neprivalo turėti teisėjo patirties, bet privalo nusimanyti apie darbo rinką.

Rinkos, prekybos Teismas

Įkurtas 1971 pagal Darbo Teisės Teismo modelį. Jis sprendžia ginčus iškilusius dėl neteisėtos konkurencijos ar kitus verso reguliavimo klausimus. Teismą sudaro penki nariai: vyriausiasis teisėjas, jo pavaduotojas, ir asmuo turintis teisėjo patirtį. Likę nariai turi būti finansų ekspertai. Vyriausybė paskiria visus narius.

Patentų Apeliacijos Teismas

Yra specialus administracinis teismas. Jis sprendžia bylas susijusias su intelektine sauga, patentų registracija, prekybos ženklais, plagiavimu ir t.t. Apeliacija dėl Patentų Apeliacinio Teismo sprendimo gali būti įteikiama Vyriausiajam Administraciniam Teismui.

Visi šie teismai yra visiškai arba dalinai integruoti į pagrindinius teismus.

Teisė neatskiriama nuo pareigos, o karalius neatskiariamas nuo savo karalystės, todėl labai svarbu yra pakalbėti apie karaliaus pareigas savo karalalystėi ir piliečiams.

Taigi pagrindinės karaliaus pareigos būtų tokios:

1.Karalius vadovauja specialiai tarybai, kuri yra suburiama, kai keičiasi valdžia.

2.Kiekvienais metais jis atidaro Rikstagą.

3.Karalius vadovauja Patariamosios Tarybos susirinkimui užsienio klausimais.

(Jis yra Patariamosios Tarybos narys, kuri yra paskirta Rikstago konsultacijoms užsienio reikalais).

4.Karalius yra svarbiausias Švedijos krašto apsaugos atstovas ir turi aukščiausią rangą kiekvienoje karinėje srityje, taip pat yra garbės vadas tam tikroms kariuomenės elementams.

5.Karalius yra svarbiausias atstovas santykiuose su užsienio šalimis.

Jis priima įgaliojamuosius raštus iš užsienio ambasadorių ir pasirašo

Švedijos ambasadorių įgaliojamuosius raštus.

Jei karalius yra išvykęs arba negaluoja, jo pareigas laikinai perima kitas svarbiausias šeimos narys, turintis 18 m.

Po Rikstago rezoliucijos, priimtos Lapkriti 1994 metais, tikraisiais karališkosios šeimos nariais tampama sulaukus 18m. Jam negali būti iškelta byla civiliniu pagrindu.

Jo statusas gali būti konstituciškai pakeistas tik Rikstagui priėmus dvi rezoliucijas.

FILOSOFIJA IR RELIGIJA

XX a. švedų literatūra

Įvadas

Savaime suprantama, kad ištiso šimtmečio švedų literatūra apima daug įvairių literatūros krypčių: tai nacionalinis romantizmas, flanerių literatūra, ekspresionizmas, buržuaziniai romanai, siurrealistinė lyrika, urbanistinė proza, visuomenės kritika, socialinis realizmas, gerovės valstybės subyrėjimo ir asmenybės trapumo aprašymai. Šioje literatūros scenoje kai kuriems rašytojams tenka vienas, tačiau įsimintinas vaidmuo, kiti atskleidžia tai vieną, tai kitą savo kūrybinio talento pusę. Įvairūs skirtingų epochų balsai garsiai ir tyliai kreipiasi į mus iš „savojo” XX

amžiaus.

Amžių sandūros literatūra

Šio amžiaus pradžioje švedų literatūroje viešpatavo du milžinai – tai

Seimą Lagerlöf (1858-1940m. ir August Strinberg (1849-1912m.). Strinbergo

„Raudonasis kambarys” (Rodą rummet) 1879m., ir Seimos Lagerlöf „Saga apie

Gestą Berlingą” ( Gösta Berlings saga) 1891., laikomi pirmaisiais moderniais švedų romanais. Šių rašytojų kūryba turėjo įtakos viso XX

amžiaus švedų prozai ir dramai.

Seimos Lagerlöf „ Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės po Švediją

” (Nils Holgerssons underbara resa genom Sverige), 1906-1907m., sukurtos kaip žaidimas su Švedijos geografija. Ne viena moksleivių karta šią knygą mokėjo mintinai. Po dvejų metų išėjo istorijos skaitiniai „Švedai ir jų vadai” (Svenskarna och deras hovdingar), kurių autorius – Verner von

Heidenstam (1859-1940m.). Dėl nuolatinės Strinbergo opozicijos valdančiajai klasei, liaudies dainiaus vaidmuo atiteko Heidenstamui. Jo kūrybai, prasidėjusiai nuo poezijos rinkinio „Pilgrimystė ir klajonių metai”

(Vallfart och vandringsdr) 1888m., būdingas domėjimasis Švedijos istorija ir nacionaliniu romantizmu. „Naujos eilės” (Nya dikter), 1915m., tapo paskutiniu ryškesniu jo kūriniu.

Tačiau madingiausia to meto literatūros srovė – simbolizmas. Keletą simbolistinių dramų parašė Augustas Strinbergas, atvėręs ne vienas naujas duris dramaturgijoje. Jo dramoje „Sapnas” (Ett drömspel) nuskamba garsioji frazė: „Kaip gaila žmonių”.

Garsiausias simbolizmo poetas Vilhelm Ekelund (1880-1949m.) tapo vienu pirmuoju švedų modernistu. Jis rašė baltosiomis eilėmis, o vėliau kūrė esė ir aforizmus. Amžių sandūroje, įsivyravus šimtmečio pabaigos nuotaikoms, susiformavo flanerių (pranc. flaneur -‘dykinėtojas’) literatūra.

Viskuo nusivylusius ir tuščiai leidžiančius laiką personažus savo romanuose itin vykusiai vaizdavo Hjalmar Soderberg (1869-1941m.). Įdomu tai, kad rašytojas visiškai nesmerkė jų dekadentiško gyvenimo būdo. „Rimtas žaidimas” (Den allvarsamma leken), 1912m., tapo vienu pirmųjų klasikinių meilės romanų švedų literatūroje, kuris, beje, iki šiol tebėra bene labiausiai skaitomas meilės romanas. „Klaidos” (Forvillelser) ir „Daktaras

Glasas” (Doktor Glas) vertinami už tapybiškus Stokholmo vaizdus.

Dešimtas dešimtmetis

Paskutinis preito tūkstantmečio dešimtmetis dar nepaliko savo ryškaus pėdsako. Šį laikotarpį sunku apibrėžti, jo literatūra labai marga ir nesusijusi su viena kryptimi. Ir vis dėlto galima pastebėti, jog rašytojai labiau linkę išsipasakoti, kai kada jie susidomi visuomeniniu gyvenimu.

Lyrikai ir toliau apdainuoja kasdienybę ir mažiau eksperimentuoja su kalba.

Poetas Goran Greider (g. 1959m.) pradėjo šią tradiciją savo eilėraščių rinkiniu „Kai nutyla gamyklos” (Ndrfabrikerna tystnar). Noras sugrįžti prie socialinio realizmo ir dokumentinio rašymo kilo ir prozoje.

Ypatingą vietą tarp pereito dešimtmečio pabaigoje iškilusių prozaikų užima Robert Kanga (g. 1951m.), kuriantis niūrius socialinius-

psichologinius romanus ir apsakymus.

Atgijo autobiografijų ir išpažinčių literatūra. Peter Kihlgård (g.

1954m.), išgarsėjęs savo talentu fantazuoti, išleido lyrinės prozos kūrinį

„Nurodymai tėvui” (Anvisningar till enfar), 1996m., kuriame aprašo savo vaikystę.

Vaikystės prisiminimus parašė ir Björn Ranelid (g. 1949m.) – „Visiems žemės ir dangaus žmonėms”, 1997m.. Tai vienas iš nedaugelio devintajame dešimtmetyje iškilusių rašytojų, kuriam pavyko patraukti didelį skaitytojų ratą ir išlikti skaitomu spaudos kultūros puslapių autoriumi.

Kai kurie anksčiau debiutavę skirtingų krypčių rašytojai šiame dešimtmetyje sutvirtino savo padėtį literatūroje. Vertėtų paminėti Sigrid

Combüchen (g. 1942m.), išgarsėjusią romanu „Baironas” (Byron), o vėliau rafinuota forma sąmojingai parašiusią romaną „Ilgi ir trumpi skyriai”

(Långa och korta kapitel).

Groteskiškas ir legendą primenantis rašytojo Torgny Lindgren (g.

1938m.) romanas „Kamanių medus” (Hummelhonung) turi sąsajų su ankstesniu

1982m. išėjusiu jo šedevru „Gyvatės pėdsakas ant uolos” .

Aštuntajame dešimtmetyje pradėjusi kurti romanus poetė ir dramaturge

Agneta Pleijel (g. 1940m.) pasisekimo sulaukė išleidusi filosofinį romaną

„Fungi” (Fungi).

Pastaraisiais metais kaip rašytoja sutvirtėjo ir Inger Edelfeldt (g.

1956m.). Ji gilinasi į trapių asmenybių sąmonės reiškinius ir parodo, kaip jų vidiniai polėkiai susiduria su tikrove. Naujausias jos apsakymų rinkinys

„Nuostabusis chameleonas” (Denforunderliga kameleonten) sulaukė nemažo publikos dėmesio.

Švedų Nobelio premijos literatūros laureatai

Selma Lagerlöf 1909m.

Verner von Heidenstam 1916m.

Erik Axel Karlfeldt 1931m.

Pär Lagerkvist 1951m.

Eyvind Johnson / Harry Martinson 1974m.

ŠIUOLAIKINIS ŠVEDIJOS MENAS

Įvadas

Šiuolaikinio Švedijos meno vystymuisi budinga vyraujančių tendencijų sąveika; tai švytuoklė, svyruojanti tarp švediškosios ir pasaulinės tradicijos, tarp konvencionalumo ir laisvės siekimo XIX a. pabaigoje, mūsų šimtmetyje – pirmiausia tarp savitumo ir vyraujančios krypties, tarp provincionalumo ir urbanistinės tradicijos. Šiuolaikinio švedų meno istorija neatsiejama nuo šalies perėjimo iš valstiečių krašto į pramoninę gerovės valstybę, o vėliau – į postindustrinę informacijos visuomenę.

Iš niūrių dirbtuvių į gamtą

Šiuolaikinio švedų meno šaknys gludi vadinamajame opoziciniame judėjime (opponentrörelsen). Jį sukėlė ilgą laiką kunkuliavęs nepasitenkinimas Meno akademija, kuri XIX a. viduryje, nepaisydama menko finansavimo ir gerų pedagogų stygiaus, dominavo meno pasaulyje. Mokymas

Akademijoje buvo vienpusiškas ir pasenęs. Gavę karaliaus rekomendaciją, tokie menininkai kaip Carl d’Unker, Kilian Zoll, Markus Larsson, Edvvard

Bergh Alfred Wahlberg išvyko tęsti mokslo į Diuseldorfą. Tenykščiame mene vyravo liaudies gyvenimo vaizdai, kuriami smulkiaburžuazine maniera, o peizažistai, entuziastingai studijavę gamtą, tapyti grįždavo į studijas pagal stende išdėstytas kompozicijas. Mėgstamiausi to laikotarpio žanrai, pvz., istorinė tapyba ir idiliniai vaizdai, peizažai ir portretai, buvo stipriai susiję su tautiniais motyvais. Tačiau vėlesnės dailininkų kartos vis labiau tolo nuo tautiškumo. Menininkai noriai keliaudavo į Prancūziją ir studijavo impresionizmą. Nors ne visi skubėjo tapti vienos ar kitos srovės pasekėjais, daugelis susidomėjo tapyba gryname ore ir šviesos studijomis. Visa tai gerokai skyrėsi nuo tamsiai rudų Diuseldorfo mokyklos tonų ir Meno akademijos tautiškumo tendencijų.

1880-ųjų pradžioje netoli Paryžiaus esančiame miestelyje Gres-sur-

Loing įsikūrė švedų dailininkų kolonija, kuriai priklausė ir Kari

Nordström, Nils Kreuger bei Carl Larsson. Šių ir kitų dailininkų grupės pastangomis 1880-ieji tapo naujos orientacijos pradžia: iš niūrių dirbtuvių ir studijų menininkai išėjo į gryną orą, kad galėtų tiesiogiai stebėti gamtą. 1885 m. tapytojas Ernst Josephson ir dar 84 kiti menininkai (tarp juk minėtieji Nordstrom ir Lars- son) nutarė pasipriešinti sustabarėjusiai

Akademijos pozicijai. Jie pateikė ilgą reformų sąrašą, be kita ko, reikalaudami, kad pedagogai turėtų individualias studijas, o mokiniai galėtų laisvai rinktis, pas ką mokytis, kad kelionių stipendijos būtų prieinamos ne tik Akademijos studentams. Kadangi Akademija net nesiteikė svarstyti reikalavimų, 1886m. opozicionieriai įkūrė Dailininkų sąjungą. Dar prieš metus Stokholme jie pradėjo rengti savo darbų parodas, kurių viena iškalbingai vadinosi „Prie Senos krantų”.

Pastarieji dešimtmečiai

Devintojo dešimtmečio pradžia skelbė naują pavasarį energijos kupinai tapybai ir iš naujo prikėlė susidomėjimą teorija ir visuomene. Vieni tapytojai, pvz., Håkan Rehnberg (g. 1953m.) ir Johan Scott (g. 1953m.), taip pat Rolf Hanson (g. 1953m.), sugebėjo dirbti individualiai ir patraukti geranorišką kritikos dėmesį; kiti, kaip antai Max Book (g.

1953m.), Eva Löfdahl (g. 1953m.) ir Stig Sjölung (g. 1955m.), įkūrę vadinamąją Wallda grupę ir perkėlė savo meną į įtampos lauką, atsirandantį tarp poetinės paveikslo metaforikos ir tipiško miesto žmogaus dvilypumo, kurį uždeda gamta ir kultūra. 8O-ųjų metų instaliacijos neretai demonstruojamos neįprastose vietose, pavyzdžiui, apleistose pramoninėse patalpose. Trys „ibid” parodos, kurias sekdamas Niujorko pavyzdžiu inicijavo Jan Håfström ir kurios pirmoje dešimtmečio pusėje pritraukė daug dalyvių, atstovauja šiai nutolimo nuo institucijų tendencijai. Galbūt naujasis Stokholmo Šiuolaikinio meno muziejus, atidarytas 1998m. vasarį, sustabdys šį procesą (jeigu to dar nepadarė Rooseum muziejus Malmėje ir naujoviškai dirbanti danų galerija Louisiana).

Iš užsienyje sėkmingai pasirodžiusių švedų galima būtų paminėti originaliai dirbantį skulptorių ir „objektų gamintoją” Ulf Rollof (g.

1961m.). Projektui „Lifeboat” (liet.- gelbėjimosi valtis) jis panaudojo savo patirtį iš 1985m. itin stipraus Meksiko žemės drebėjimo, o 1992m.

pademonstravęs „Documenta” parodoje Kasselyje milžinišką musgaudį „Bellows

IX”, jis tapo pirmuoju švedu daugiau kaip po dešimties metų dalyvavusiu tame renginyje. Tapytojos Cecilios Edelfalk (g. 1954m.) darbai buvo pademonstruoti San Paulo bienalėje (1994m.) ir Whitney muziejuje Niujorke.

Antroje devintojo dešimtmečio pusėje itin didelio dėmesio sulaukė kalbos teorija ir fotografiniai darbai. Ingrid Orfali (g. 1952m.) iš kitų išsiskiria feministine pozicija, o Fredrik Wretman (g. 1953m.) šliejasi prie popmeno, kuris kartu su kitais septintojo dešimtmečio stiliais (fluxus, minimalizmu ir konceptualiuoju menu) sudaro tradicinį šiuolaikinio meno foną. Apskritai, moterys, tiek technikos, tiek motyvų ar stilių prasme, laipsniškai įsitvirtino švedų mene.

Ryškus pavyzdys – Annika von Haussvvolff (g. 1967m.) ir jos pusiau dokumentinės, pusiau išgalvotos fotografinės scenos. Dešimtajame dešimtmetyje dėl ekonominės krizės menas pasuko paprastų technologijų keliu, sekdamas Amerikos Vakarų pakrantės pavyzdžiais. Ypatingas dėmesys skiriamas ekologinėms problemoms. Štai, pvz., Henrik’o Håkason’o (g.

1968m.) instaliacijos augalams su didele drėgme ar tropinėms varlėms, eksponuojamoms skambant siautulingai šokių muzikai. Menininkai ir toliau domisi įtampa tarp didmiesčių kultūros ir vis labiau svetimėjančios gamtos, o visuomenė iš naujo pradeda diskutuoti apie biologinį paveldą. Kita vertus, mene vis sunkiau užčiuopti prieštaravimą tarp švediškumo ir tarptautinės tradicijos. Šį reiškinį negrįžtamai pakeitė įvairios stipendijos studijoms užsienyje, užsienio dailininkų pristatymai Švedijoje, dažniau organizuojamos bienalės, kuriose galima apsilankyti ar dalyvauti su savo darbais, naujos komunikacijos galimybės informacinėje visuomenėje.

MUZIKA

Liaudies muzika

XX a. švedų liaudiška muzika kaip ir kitur pasaulyje perėjo vystymosi kelią nuo žarnų stygų iki sintezatorių, nuo merginų-melžėjų šūkaliojimų iki folkroko, nuo samių priedainio „jojk” iki orientuotos į produktą pasaulinės muzikos. Sena ir nauja gyvuoja greta. Tačiau populiariausi liaudies muzikos instrumentai ir toliau tebėra smuikas, balsas, klavišinis smuikas, akordeonas ir tam tikra prasme dūdmaišis bei kiti burdoniniai instrumentai, pvz. džiga.

Daug vandens nutekėjo nuo tų laikų, kai savo tyrimus darė acheologas, folkloro rinkėjas ir teisininkas Richard Dybeck (1811—77m.). Apsivilkęs ilgais vilko kailiniais jis, anot jo paties, užrašinėjo „gyvą tikrą muziką, o ne tas išmoktas, mirusias tradicijas”. Amžių sandūros laikotarpiu literatų sluoksniuose kyla didelis susidomėjimas „liaudimi”. Liaudis, iki tol nepažinta minia, greitai tapo aukštu idealu. O liaudies muzika, kitaip negu socialinė raida, šlovinama kaip nesugadinta jėga.

Nuo 1920m. Nacionalinė liaudies muzikantų draugija imasi veiklos, į kurią įtraukiamos vietinės smuikininkų grupės iš visos šalies. Skansene vykusių muzikantų švenčių pavyzdžiu iki šiol Švedijoje organizuojama daugybė įvairiausių smuikininkų susiėjimų; pvz., Bingsjö ir Delsbo šventės.

Aukščiausias titulas, suteikiamas smuikininkui, yra Riksspelman arba Zorn’o pažymėjimas, vadinamas jį pasiūliusio dailininko Anders’o Zorn’o (1866-

1920m.) vardu.

Apie 1970m. per Europą nuvilnija milžiniška liaudiškos muzikos banga –

atgimimo judėjimas, kuris apima beveik visą Švediją ir priverčia iš naujo pažvelgti į bendras ideologines, politines ir socialines-kultūrines vertybes. 1985m. susidomėjimas liaudiška muzika vėl atgyja, ir prie to tam tikra dalimi prisideda tarptautinis folkloro festivalis Falune (Falun Folk

Music festival).

Pakko Gustaf’o (g. 1916m.) grojimas dažnai primena nuotaikingą ir senovišką jo tėvo Pakko Olle muzikavimą. Tačiau jo muzika taip pat apibūdinama kaip skvarbi ir stipri, padūkusi ir šiek tiek laukinė. Ji skrieja per rąstus ir uolas, tačiau niekada nepriartėja prie pabaigos trumpiausiu keliu. Groti Pakko Gustaf’ui yra tas pat, kaip kalti vinis ar stiklinti langus. Taip laksto jo smuiko strypas, grodamas linksmąją Bingsjö polką. Visko jis išmoko savarankiškai. Šis garsas yra tikras kultūros paminklas.

Švediška polka su užtęstu tritakčiu ritmu kilo iš lenkų šokio, kuris į

Šiaurę atkeliavo su XVII a. polonezu. Iki šiol tai buvo savotiškas muzikinis centras, apie kurį sukasi visa kita švedų liaudiška muzika.

Laikui bėgant, idealai keitėsi ir buvo kritikuoti, tačiau visi sutaria, jog liaudišką muziką būtina globoti ar tai būtų kaimo muzikos, ar avangardo rėmuose. Kai kurios muzikos ir jos atlikimo naujovės yra tokios visaapimančios, jog tikriausiai derėtų prabilti apie naująją švedų liaudišką muziką.

Pakitusį muzikos vaidmenį patvirtina ir muzikantų tapatumo suvokimas:

smuikininkas, muzikantas ar folkloro atlikėjas. Faktas, jog vis dažniau pirmenybė teikiama smuikininko pavadinimui, parodo, jog vėl atgijo susidomėjimas tautos kultūriniu paveldu.

Šiandien liaudišką muziką Švedijoje kuria labai skirtingus pagrindus turintys kompozitoriai. Šalyje labai stiprios smuikininkų tradicijos ir etnomuzikinis judėjimas, toliau plėtojantis šį stilių. Liaudiška muzika atliekama vis naujose scenose. Šiuolaikinei švedų liaudiškai muzikai būdingi nauji instrumentai, naujos muzikavimo formos, įtaka iš kitų kultūrų.

Liaudies muzikos sąvoka įgijo globalinį mastą. Iš vienos pusės, turime visą kaleidoskopą imigrantų atliekamos muzikos: alžyrietiškas rai, marokiečių gvana, Zairo kvasakvasa, argentiniečių tango, rusų armonika. Iš kitos pusės, fenomenas „World Music” („Pasaulio muzika”) ir ją lydinti kultūros industrija užkariavo Švediją. Šio proceso ištakų reikėtų ieškoti visuotinėje požiūrių į muziką kaitoje, kuri prasidėjo dar šimtmečio pradžioje.

Hoven Droven hardroko stiliumi atlieka polkas iš Orša vietovės. Anders

Rosén (g. 1946m.) savo namuose virtuvėje taip griežia elektriniu smuiku, kad nuo sienų atšoka tapetai. Sandvike jaunimo grupė įkūrė „El-manslaget”

(„Elektro-nininkų kompaniją”). Grupės „Garmarna” ir „Hedningarna” sujungia polkas su sunkia groove stiliaus šokių muzika. Urban Turban kuria liaudišką muziką iš bliuzų. O be sodraus styginio „Våsen” intarpo Nordman’as vargiai būtų iškopęs į švedų hitų viršūnes.

Kartais gali kilti noras sustojus pakelėje ir aprėdžius tautiniu kostiumu pagroti Jo Didenybei. Kartais reikia atkreipti dėmesį į savo tarmę. O kartais norisi nukeliauti į egzotiškus kraštus ir parsivežti namo skambančių įspūdžių.

Ne vieno vertintojo manymu, iš visų žanrų šiuo metu Švedijoje sparčiausiai vystosi liaudiška muzika.

Populiarioji muzika

Populiariosios švedų muzikos istorija pasakoja apie dainių, kuris tapo dainų kūrėju, trubadūru, estrados solistu, dainininku, šlagerių atlikėju, popmuzikantu ir galiausiai roko žvaigžde bei didžiausia Švedijos eksporto preke. Edvard’o Persson’o (1888—1957m.) daina „Jag har bott vid en landsväg“ („Gyvenau prie kaimo kelio”) į „Ace of Base” panaši tik savo populiarumu.

Paminėjus Evert Taube (1890—1976m.) vardą, prisimenamas ne tik garsiausias Švedijos dainų autorius, bet ir Europos literatūrinės švietimo tradicijos puoselėtojas, kurio šaknys glūdi liaudiško ir aukštojo kabareto tradicijoje. O kur dar nemaža komercinė sėkmė. Evert Taube taip pat simbolizuoja švediškumą, kuris, jo paties žodžiais tariant, „apima malonumą ir džiaugsmą, darbą ir kančias, tautišką dainos meną, kuris pasaulio pramogų industrijoje įtvirtina mūsų humorą ir pasakojimo meną bei melancholiškumą”.

Senosios švedų operetės branduolį sudaro Emma Meisner (1866—1942m.),

Naima Wifstrand (1890-1968m.), Margit Rosengren (1901-52m.), Isa Quensel

(1905-81m.) ir, savaime suprantama, Zarah Leander (1907-81m.), išsiskyrusi savo giliu altu ir dramatine artikuliacija. Europoje ji išgarsėjo 1936m.

rudenį padainavusi garsiajame Vienos teatre Theater an der Wien. Operetėje

„Axel an der Himmelstur” („Akselis prie dangaus vartų”) ji sukūrė dieviškosios Holivudo žvaigždės Gloria Mills vaidmenį. Taip ji tapo „antrąja Garbo”, tačiau tais įtemptais laikais jos kūryba sulaukė ir politinio įvertinimo, nes dainininkė buvo kaltinama simpatijomis naciams.

Švediška daina raudona gija pereina visą muzikos istoriją, o galiausiai ji išsiveržia į šokių aikšteles ir viešuosius parkus. Į šią giją įverpiama ir folkloro atspalvių: paryžietiška kavinių daina, britų baladės, argentiniečių tango, Brazilijos samba, graikų rebetika. Tiek Cornelis

Vreeswijk (1937-1987m.), tiek Olle Adolphson (g. 1934m.) išmoksta valdyti dainos žaismingumą ir suteikia jai kosmopolitiškumo.

Tuo pat metu kiti du bardai, Ulf Peder Olrog (1919-72m.) ir Povei

Ramel (g. 1922m.), kuria popuri ir švelniai šaiposi iš anglų ir amerikiečių įtakos.

1963m. į Švediją atvyksta „Beatles”. Per dvi savaites šalyje susikuria daugiau kaip 100 popgrupių, tiksliai kopijuojančių bitlų įvaizdį ir garsą.

Naujuose popmuzikos centruose amžiaus riba nuleidžiama iki 15 metų, ir tuo pačiu muzika skyla į jaunimo ir suaugusiųjų – šis padalinimas galioja iki dabar. Ankstyvosios popmuzikos istorijoje išliko šie vardai: „Mascots”,

„Tages”, „Shanes”, „Hep Stars”, „Ola & the Janglers”. Tačiau prieš tai

Geteborgo grupė „Spotnicks”, išpopuliarėjusi savo kosminiais garsais, pateko į britų „Top 50″ ir sėkmingai gastroliavo JAV ir Japonijoje.

Nepaisant tam tikro sąstingio aštuntojo dešimtmečio pradžioje, tuo metu

Švedija davė pasauliui dvi garsias dainas: ABBA ir jos „Dancing Queen” bei

Björn’o Skif o (g. 1947m.) „Hooked On a Feeling „.

ABBA daina „Waterloo”, pelniusi grupei pergalę Europos dainų festivalyje 1974m., pagimdė ne tik komercinę imperiją, palikusią savo pėdsaką popmuzikoje ir apie ją kilusiose diskusijose, bet ir suformavo pasaulio požiūrį į populiariąją muziką ir roką, pažymėtus ženklu „Made in

Sweden”.

Į ABBA muziką prasiskverbė kai kurie kaimo smuikininkų muzikavimo bruožai: ryški ir šviesi vokalo linija, akcentuojami harmoniniai ir melodiniai kontrastai, derinami su itin kokybišku įrašu ir montavimu.

Plataus diapazono moteriškas ir vyriškas vokalai buvo ir tebėra unikalūs.

Šalia grupės ABBA aštuntajame dešimtmetyje kilo nekomercinis muzikinis judėjimas, neslėpęs savo politinių ambicijų. Jo atstovai – Pugh Rogefeldt (g. 1947m.), Ola Magnell (g. 1946m.), Björn Afzelius (g. 1947m.), Michael

Wiehe (g. 1946m.) irkt. Ulf Lundell (g. 1949m.) sujungė progresyvius tekstus, liaudišką dainų melodiją, žargoną ir protestą, suteikdami jaunimo muzikai literatūrinį statusą. Vėliau maištingi Lundell’io tonai kiek pritilo, o jo daina „Oppna landskap” („Atviras kraštovaizdis”) pakylėta beveik iki nacionalinio himno aukštumų.

Kairuoliškų nuotaikų atgimimas sukėlė Švedijoje pankų judėjimą, kurio priešakyje — Ebba Gron. 1986m. tam tikra prasme pakartojama Skif’o ir ABBA

sėkmė, kai grupės „Europa” daina „The Finai Countdown” iškopia į pirmąją vietą 26 pasaulio geriausių dainų rinkimuose. Tiesa, pasisekimas truko gerokai trumpiau.

Tačiau Švedija gali pasigirti dar viena roko, linkstančio prie popmuzikos ir mainstream krypties, grupe. Tai „Roxette”, kurią sudaro Per

Gessle (g. 1959m.) ir Marie Fredriksson (g. 1958m.). „Roxette” įsikūrė

1986m. ir iki šiol priklauso prie garsiausių pasaulio grupių.

Atsižvelgus į nuošalią Švedijos padėtį Europoje, jos pop ir roko muzikos pasiekimai iš tiesų kelia nuostabą, ir šiuo metu tai viena svarbiausių šalies eksporto šakų.

O naujoji švedų pasiekimų banga dar nepakilo iki savo viršūnės: puiki grupė „Army of Lovers”, hiphopo meistras „Dr Alban”, soul dainininkas Erik

Gadd, nepakartojamas Thomas Di Levą, o galbūt pirmiausia — „Ace of Base” ir

„Cardigan

Religija

Švedijoje religija užima gan svarbu vaidmenį. Iš kiekvieno mokesčių mokėtojo yra atskaiciuojami mokesčiai bažnyčiai. 82% Švedijos gyventojų evangelikai liuteronai likusieji Romos katalikai ir kitu tukejimu atstovai.

VERSLO PAPROČIAI IR PRAKTIKA

Švedija turėdama gausius geležies rūdos, medienos ir vandens energijos išteklius bei sumanius inžinierius ir kvalifikuotus darbininkus greitai išvystė savo pramonę ir tapo pasiturinčia šiuolaikine valstybe.

Geriausiai vystėsi daug žinių reikalaujantys sektoriai, tokie kaip telekomunikacijos ir farmacija. Dėl sėkmingos eksporto veiklos Švedijos rinkos dalys padidėjo daugiau negu 20% nuo 1992m.. Nepaisant kuklios BNP

dalies (22% 1997m.), gamybos pramonė ir toliau sudaro didžiausią Švedijos eksporto dalį. Miško produkcija sudaro 14%, cheminės medžiagos 10%, iš kurių 4% yra farmacijos produktai, 55% sudaro pagaminti metalo produktai, mašinos ir įrengimai. 20 didžiausių gamybos grupių, kurias sudaro AGA,

ASTRA, Electrolux, Ericsson, Pharmacia, Volvo ir SCA,SAAB, eksportuojamos prekės sudaro pusę viso Švedijos eksporto. Švedijos gamybos sektoriaus tyrimų ir plėtros intensyvumas yra vienas didžiausių pasaulyje. 20 didelių gamybos grupių išlaidos tyrimams ir plėtrai sudaro 80% visų Švedijos gamybos sektoriaus išlaidų tyrimams ir plėtrai. Tradiciškai kapitaloimlios šakos, tokios kaip popieriaus masės ir popieriaus produktų bei juodųjų metalų produktų gamyba, sudaro didelę Švedijos gamybos dalį. Tačiau vis svarbesnės tampa sudėtingų produktų, tokių kaip telekomunikacijos įranga, specializuotos mašinos, transporto priemonės ir farmacijos produktai, gamyba. Nuo 1980 iki 1990m. Švedijoje buvo didelis tiesioginių investicijų nutekėjimas. 1986-1990m. 80% tiesioginių finansinių investicijų pateko į

ES, nes Švedijos įmonės užsiėmė pozicijas ES vidaus rinkoje. Dešimtajame dešimtmetyje padidėjo tiesioginės finansinės investicijos šalyje.

Vadybos stilius švedijoje

Kiekviena šalis turi savo verslo stiliu. Švedijos yra komandinis darbas . Mokėjimas organizuoti komandini darba ir valdyti darbuotojus yra svarbiausias gero švedu vadovo bruožas. Geras vadova

Švedijoje apibūdinamas kaip žmogus turintis sugebejima suburti, integruotis ir valdyti komandas. Darbininkai labai vertina vadovavima kuris jiem leidžia pasijusti komandos dalimi. Kitaip sakant geras vadovas tas kuris sugeba iš kiekvieno komandos nario išgauti viska ka jis geriausiai moka ir jei kiekvianas komandos narys dirbs kaip moka geriausiai tai darbo rezultatai bus geri.

Komandinis darbas Švedijoje priimtas kaip labai integruotas bendrarbiavimo būdas, tai susipriešina su kitai komandinio darbo būdais.

Pvz: kitose šalyse komandinio darbo principas padėti komandos žvaigždei parodyti ką jis sugeba geriausiai ir tokiu būdu pasiekti pergalę. Tačiau

Švedijoje aptarinėjimas kiekvieno nuomonės yra normalus komandinio darbo organizavimo budas. Vieni svarbiausių aspektu komandinio darbo ir konsultavimasis ir bendras sprendimu priėmimas.

Vadovai itraukia darbininkus i darba. Konsultacijos prasideda nuo informacijos dalinimosi apie daromą projekta. Visi darbininkai gali išreikšti savo nuomone nepriklausomai nuo išsilavinimo ar padeties kompanijoje. Šiuo momentu visi darbininkai priimami kaip lygūs pasiūlyti geru idejų.

Konsultacijos procesa tai kai kiekvienas išsako savo nuomone. Tai truputį kitoks procesas kaip visi bando padaryti bendrą sprendimą.

Konsultacija gal ir parode daug gerų idejų, bet sprendimų priėminas apjungia visą komanda dirbti bendram tikslui. Tai procesas kai turi atsiskleisti lyderio savybes. Lyderis sudaro įspūdi,kad kkiekvieno komandos nario nuomonė buvo išklausyta ir kad jo idėjos bus panaudotos kaip imanoma geriau. Švedijos lyderiai daro sprendimus orientuodamiesi į grupę panaudojam konsultacijos išvadas. Su tokiais sprendimais dažniausiai sutinka komandos nariai ir padaro darba nepaisant savo išsakytos nuomonės.

Šiaip kitoms šalims sunku suprasti kodėl išreiškę savo nuomone po to sutinka su kompromisu apie kuri net negalvojo. O tai daroma todel kad per konsultaciją žmogus atskleidžia savo individualumą ir kai tai įvyksta žmogus susikaupia komandiniam darbui žymiai labiau.

Socialinės organizacijos

Žymią centrinės valdžios institucijų išlaidų dalį sudaro mokėjimai šeimoms, pavyzdžiui, pensijos, išmokos vaikams bei parama būstui.

Naudojantis socialinio draudimo sektoriumi valstybė išmoka nuo pajamų priklausančias papildomas pensijas bei išmokėjimus ligos metu, tėvystės ir motinystės atostogų metu bei bedarbystės atveju. Savivaldybės moka socialines pašalpas asmenims, kurių pajamos žemiau skurdo lygio.

Švedijoje socialinės organizacijos yra labai aktvios. Labai didelis judėjimas už moteru teises. Ten moterys išsikovojo visiška ligybe versle.

Švedijos didžiausias moterų procentas parlamente ir vyriausybėje pasaulyje.

Gimus vaikui abu tėvai gauna atostogų, tėvas gauna mėnesi priverstinių atostogu.

Vaikų teisės Švedijoje yra labai svarbios.

Švedijoje į jaunąją kartą apskritai žiūrima kaip Indijoje į šventąsias karves – vaikams viskas leidžiama, o jų tėvams ir mokytojams įstatymai nepalieka jokių teisių. Pavyzdžiui, tėvai neturi teisės aprėkti vaiko, priversti arba drausti ką nors daryti, kadangi yra „socialinis sekretorius”. Tai žmogus, kuriam galima pasiskųsti dėl tėvų elgesio, ir jis (ji) imsis priemonių – net gali parinkti paaugliui kitą šeimą arba padėti gauti atskirą nuo tėtės ir mamos butą, o reikalui iškilus paduoti į teismą aikštingus tėvus. Nelaimingų Švedijos vaikų interesus saugo ir specialus valstybės įgaliotinis (ombudsmanas), ginantis vaikų ir paauglių teises.

Laimingą vaikystę švedai supranta kaip vaikystę be streso. O stresu laikoma visa, kas reikalauja bent mažiausių pastangų, net skaitymas. Vaikai ten gali daryt ką tik nori ir niekas jiems negali draust ką nors daryti.

Švedijoje gyvena 8,8 milijonai žmonių, iš kurių 85% gyvena šalies pietinėje dalyje. Švedų kalba priklauso germanų kalbų grupei. Kaip ir kitose industrinėse valstybėse, Švedijoje yra mažas gimstamumas.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje jis didėjo, tačiau dabar vėl mažėja. Vidutinė gyvenimo trukmė yra ilga: vyrų – 76 metai, o moterų – 82 metai. Dėl imigracijos — daugiausia imigrantų iš kaimyninių

Skandinavijos valstybių, bet įmigruoja ir žmonės iš kitų šalių — nuo penktojo dešimtmečio šalies gyventojų skaičius padidėjo 40%. Švedijos šiaurėje gyvena dvi vietos gyventojų nacionalinių mažumų grupės: suomiškai kalbanti tautelė šiaurės rytuose ir samiai (Lapiai).

GYVENIMO SĄLYGOS

Švedų šeimose abu suaugusieji dirba ir turi savų pajamų. Abu sutuoktiniai kartu sprendžia, kur gyventi, kaip leisti pinigus, kur važiuoti per atostogas ir pan. Vaikas šeimoje taip pat turi balso teisę, beje, gana anksti – nuo 5-10 metų.

Paprastai vaikai anksti pradeda gyventi savarankiškai, jaunimas ima ieškoti buto nuo 18-20 mtetų, beje, merginos anksčiau už vaikinus. Nemažai švedų iš kaimo vietovės persikelia į didelius miestus. Vyresnioji karta apsigyvena atskirai todėl, kad „nenori apsunkinti savo vaikų gyvenimo“.

Neretai vakarykščiai gimnazistai įsigija būstą kitame mieste, kur dirba arba mokosi. Švedijoje studentai visada gyvena po vieną – čia ir būstas studentams projektuojamas taip. Šis reiškinis aiškinamas aukštais būsto standartais, dideliu butų sektoriumi. Dar viena versija ta, kad švedų, vos ne patalogiškas, noras yra būti nepriklausomais ir privačiais. Nė vienoje kitoje šalyje nėra tiek daug vienišų žmonių, kaip Švedijoje.

Švedų būstai yra ganėtinai tvarkingi. Net ir sename iš išorės namo viduje yar sudėtas gražus parketas ar linoleumas, kilimai, sienos dekoruotos, ant jų iškabinti prosenelių, tėvų ir vaikų portretai, paveikslai, dailės dirbiniai.

Švedai labai didžiuojasi savo namais ir nieku gyvu nenori priimti svečių jų nesutvarkę. Jei svečias švedų šeimoje lankosi pirmąjį kartą, tai švedas išdidžiai parodys kiekvieną būsto kampelį – ne tik svetainę, bet ir miegamąjį, rūsį ir netgi tualetą. Švedams namai – tvirtovė ir oazė, kur gali atsipalaiduoti, kaupti jėgas. Čia niekas neateina netikėtai neįspėjęs.

Svarbu paminėti tai, jog švedams namuose reikia nudirbti ypatingai daug darbų. Taip yra todėl, kad jie turi daug gyvenamojo ploto. Švedijoje net gi yra įsitvirtinęs toks šūkis – „Kiekvienam šeimos nariui – po kambarį!“, vadinasi reikia atitinkamai daugiau tvarkytis. Beje, tai daro tik vyras ir žmona, nes vaikai nėra pratę dirbti tokių darbų. Todėl žmonėms, gyvenantiems nuosavuose namuose, daugiau tenka dirbti sode, žiemą būtinai reikia nukasti sniegą, nes jeigu to nepadarysi, teks susimokėti nemažą piniginę baudą, jei kas nors eidamas pro savininko kiemą paslys, susižalos.

Švedai taip pat yra pratę palaikyti ypatingą švarą garaže, rūsyje, sandėliukuose ir pan.

Švedų namuose yra palyginti nemažai buitinės technikos. Kiekvienoje šeimoje yra automatinė skalbyklė, daugelyje namų – indaplovės, ko pasekoje, virtuvėje galima praleisti mažiau laiko. Švedijoje virtuvės apskritai yra gerai aprūpintos buitine technika – jose dažnai galima pamatyti mikrobangų krosnelių, kavos virimo aparatų, elektrinių daržovių pjaustymo mašinų, gruzdintuvių ir dar daugelį kitos, įvairios paskirties, buitinės technikos.

Nuomonė, kad švedai gauna ganėtinai nemažas pajamas – tik mitas.

Švedija iki pat šių dienų yra viena iš šalių, kurios gyventojų perkamoji galia yra mažiausia visoje Vakarų Europoje. Mažą perkamąją galią nulėmė didelis pajamų mokestis ir brangus pragyvenimas:

Duonos kepaliukas 15-20 kronų

Pieno litras 6-7 kronos

Pigios šoninės kilogramas 60 kronų

Sūrio kilogramas 60 kronų

Kavos kilogramas 60-120 kronų

0,33 l alaus 10 kronų

Benzino litras 10,5 kronų

Bilietas važiuoti miesto autobusu 12-24 kronų

Bilietas į kiną 75-100 kronų

Bilietas į teatrą 200-1000 kronų

Megztinis 300-700 kronų

Džinsai 250-800 kronų

Dieta ir mityba

Tradicinė švedų virtuvė nepasižymi didele įvairove ir yra mažai žinoma kitose pasaulio šalyse. Istorija teigia, kad švedai senovėje skurdo ir kad tradiciškąją švedų virtuvę kūrė neturtingi žmonės. Tradiciniai švedų patiekalai gaminami iš paprasčiausių produktų – kiaulienos, silkės, kopūstų, žirnių, bulvių, miltų.

Kai kurie švedų valgiai panašūs į lietuvių patiekalus. Pavyzdžiui, jų virtuvėje yra kopūstiniai balandėliai, bei labai panašus patiekalas į mūsiškius cepelinus su mėsa, tik švedai juos daro apskritus, įdaro ne malta, o smulkiai supjaustyta kiauliena ir valgo ne su grietinės padažu, o su bruknių džemu. Švedai taip pat mėgsta ir strimėles, keptas su petražolėmis, kurias vadina Baltijos silkėmis.

Žirnių sriuba su kiauliena, paprasti blynai su uogiene arba obuolių ir mėsos įdaru, bulviniai blynai čia taip pat labai populiarūs. Įdomu tai, kad gamindami bulvinius blynus, švedai bulves tarkuoja ne smulkia, o stambia tarka.

Švedijos virtuvėje labai dažnai naudojamas mėsos faršas – iš jo gaminama daug, ypač mėgstamų patiekalų – tai mėsos kukuliai „Kottbullar“ su bruknių uogiene, mėsos apkepas, netgi padažas iš mėsos faršo „Kottfarssas“ ir, žinoma, mėsainiai.

Tokiems tipiškiems švedų patiekalams, kaip žirnių sriuba ar kiauliena su virtomis pupomis paruošti trunka gana nemažai laiko, todėl tokio tipo patiekalų galima rasti jau pagamintų parduotuvių lentynose.

Įdomu tai, kad švedai, tokio mėgstamo ir populiaraus patiekalo – sriubos – nelaiko „tikru valgiu“ ir daugelyje šeimų beveik neverda. Jie tik retkarčiais šildo jau virtą, tiesiog nusipirktą parduotuvėje, žirnių sriubą su kiauliena. Tačiau švedai ne tik sriubos nelaiko įpatingu patiekalu – daržovės jiems taip pat atrodo visai nereikšmingos.

Parduotuvių lentynose labai retai kada užtiksi burokėlius, kopūstus, svogūnus, ropes, moliūgus. Pastarąją daržovę įmanoma nusipirkti tik per rudens šventę Helovyną. Ir tai, moliūgus švedai naudoja dažniau papuošimui, o ne valgiui. Tačiau Švedijoje yra išimtis yra tik vienai daržovei – bulvems, bet pastaruoju metu jų vis suvalgoma mažiau, kadangi bulves pamažu išstūmia spagečiai, ryžiai, pica. Tačiau sveiko maisto paruošimui švedai skiria gana nemažą dėmesį.

Daugybėje laboratorijų per metus sukuriama tūkstančiai naujų valgių receptų. Kadangi Švedijoje paplitusi ekologinė žemdirbystė, todėl nemaža dalis maisto pagaminama iš švarios produkcijos. Tokie maisto produktai yra fasuojami į žalios spalvos pakuote, ir nors jie 30% brangesni, kai kurie gyventojai noriai juos perka.

Kaip ir daugumoje kitų šalių, Švedijoje taip pat geriama kava ir gana nemažai jos suvartojama. Ji tarsi gavosi kaip nacionalinis gėrimas. Tačiau švedai pasižymi tuo, kad kavą pas juo gerti yra priimta ne kur kitur, o nemuose su šeima, draugais, o ne kavinėje, kaip tai daroma daugelyje šalių. Švedams gerti kavą namuose, pasikvietus draugų, yra tartum atsipalaidavimo minutė, per kurią galima ne tik atsigerti kavos, bet ir pasmaližiauti – prie kavos švedai įpratę pateikti septynių rūšių specialių sausainių ar bandelių.

Pastaraisiais dešimtmečiais Švedija susipažino ir su kitų šalių nacionaliniais patiekalais – pica, karštomis dešrelėmis, dešrainiais, spagečiais, mėsainiais ir daugeliu kitų. Yra žinoma, kad švedai yra tvirtos nuomonės žmonės jau nuo senų laikų, todėl daugelis senyvo amžiaus švedų dar nėra ragavę tokio patiekalo, kaip pica. Jų nuomone, tai yra įtartinas užsienietiškas maistas.

Vietoje to, jie turi kitų pakaitalų, pavyzdžiui, maltos mėsos kukuliukų. Nepaisant to, šiandien Švedijoje, galima sakyti, picerija ir visų mėgstamas itališkas pyragas tapo neatskiriama gyvenimo būdo dalimi. Tačiau tai dar ne viskas. Aukštas imigracijos lygis į Švediją taip pat paliko tam tikrų pėdsakų.

Dabar Švedijos parduotuvių lentynose gali nusipirkti įvairiausių aštrių pipirų, arbūzų, paprikų, mangų, karių, citrusinių vaisių ir daug kitų skanėstų. Įdomu tai, kad Švedijoje vienas gyventojas suvalgo daugiau bananų už kitus Europos Sąjungos šalių piliečius.

Švedijos parduotuvėse apstu ne tik įvairiausių egzotinių vaisių, tokių pačių patiekalų bei pusfabrikačių, bet ir įvairiausių bandelių ir baltos duonos. Švedų duona yra dažniausiai salstelėjusi, nes į ją, pagal senąją tradicinę receptūrą, yra dedama cukraus, sirupo ir taukų, kartais ir razinų.

Duona su razinomis Švedijoje nėra priskiriama konditerijos gaminiams – ji yra tiesiog sumuštinių duona, valgoma su kumpiu, paštetu ir net gi silke. Apskritai, švedų virtuvėje, beveik į visus gaminamus patikealus yra dedama cukraus. Būtent iš čia ir yra kilusi mums gerai žinoma silkė su saldžiu padažu ir razinomis.

Švedijos parduotuvių lentynose nera stambiai maltos juodos duonos – jos tiesiog švedai negamina. Savaime suprantama, kad Švedijoje įmanoma nusipirkti tokios duonos, tačiiau ji yra importinė. Pavyzdžiui danų pardavinėjama tokio tipo duona yra labai panaši į lietuvišką „Rugelį“. Tačiau tokios importinės duonos kepaliukas kainuoja ganėtinai daug ir ne visada ją rasi parduotuvės lentynose – paprasčiausiai nėra paklausos šiai prekei.

Visame pasaulyje yra gerai žinomas „švediškasis stalas“ – vaišės su šaltais užkandžiais ir gėrimais. Tai yra savotiškas švedų paprotys. Tokiios vaišės yra itin populiarios per Adventą ir šv. Kalėdas, tik čia „švediškasis stalas“ vadinamas tiesiog Kalėdų stalu.

Tradiciniai švedų virtuvės valgiai yra gana sotūs. Šiandien švedai labai stengiasi vartoti kuo mažiau riebalų, todėl Švedijos gatvėse retai kada pastebėsi storulių. Švedai laisvai gali atsisakyti grietinės, majoneso, augalinio aliejaus, o lašinius ir vištos odelę jie tiesiog išmeta. Aplamai, šioje šalyje yra propaguojamas liesas maistas – Švedija visame pasaulyje garsėja savo liesu pienu, itin liesia grietine (riebumas vos 1proc.).

Tačiau šių produktų riboti visiškai nereikia – nuo šių produktų nė kiek nesustorėjama. Deja, tokie produktai yra pakankamai brangūs. Tačiau kad ir kaip švedai vengia riebalų, jų valgymas nėra racionalus. Švedai mažai nusimano apie maistą. Jie mano, kad jiems pakanka žinoti tik tai, kad gyvulinės kilmės riebalai yra kenksmingi sveikatai.

Švedams yra aktualu vartoti pusgaminius bei į savo valgymo racioną įtraukti nemažai saldumynų. Toks supratimas apie maistą jiems atsieina su kaupu –

pagal statistiką, Švedijoje, apie 70 proc. įvairaus amžiaus gyventojų, serga įvairiomis alerginėmis ligomis.

Darbo sąlygos

Švedijos žmonės savo gyvenimo lygiu, ko gero, pirmauja Europoje.

Šeimos biudžetas, pagal statistikos duomenis, yra toks: pajamų mokestis –

30%, gyvenamasis būstas, baldai – 23%, maistas – 15%, laisvalaikis, turistinės kelionės į užsienį – 10%, rūbai – 5%, kiti poreikiai – 15%.

Taigi, maistui išleidžiama vos 15% šeimos biudžeto, ir kuo ši išlaidų dalis mažesnė, tuo aukštesnis žmonių gyvenimo lygis. Švedijoje yra apie 4

milijonai darbingų žmonių. Daug metų nedarbas, palyginus su tarptautiniais standartais, buvo nedidelis dėl stipraus verslo sektoriaus, visuomeninio sektoriaus augimo ir ambicingos darbo rinkos politikos. Tačiau dėl 1990

metais prasidėjusio nuosmukio labai padaugėjo bedarbių ir 1998 metais oficialus nedarbo lygis šalyje pasiekė 6,5%. Pagal įstatymus eilinė darbo savaitė yra 40 valandų. Įstatymuose numatytos penkių savaičių apmokamos atostogos. Apytiksliai 22% darbo jėgos, daugiausia moterys, dirba nepilną darbo dieną. 69% visų 16-64 metų amžiaus moterų turi gerai apmokamą darbą.

Apie 83% dirbančiųjų yra profesinių sąjungų nariai. Pagrindinės verslo organizacijos ir Švedijos darbdavių konfederacija atstovauja įvairioms privačioms įmonėms, susijungusioms į verslo įmonių asociacijas. Darbo rinką reglamentuoja daug įstatymų, tarp kurių yra įstatymai dėl darbo draudimo, dėl pardavėjų statuso, darbo aplinkos ir darbuotojų dalyvavimo priimant sprendimus.

Pridėtinės vertės mokestis (PVM) daugumai prekių ar paslaugų yra 6-25%. Darbdaviai moka 33,03%, o darbuotojai 6,95% socialinio draudimo įmokų, skirtų pensijoms, sveikatos draudimui ir kitoms socialinėms pašalpoms. Be to, įmonės moka dar po 6-7,4% pensijoms pagal kolektyvines sutartis. Pajamų mokesčiai dabar mokami kaip savivaldybių/apskričių tarybų mokesčiai (šiuo metu apie 31%) bei 20% valstybinis mokestis apmokestinamoms pajamoms, kurios viršija 213 200 Švedijos kronų per metus.

Nedarbo lygis Švedijoje siekia 6,3% plius apie 5% tų gyventojų, kurie praeina apmokymo programas (1998m. duomenys). Darbingų žmonių sudaro apie

4,552 mln. Gyventojų, iš kurių 38,3% dirba visuomeninių-socialinių paslaugų sferoje, 21,2% – kalnakasyboje ir gamybos pramonėje, 14,1% – komercijoje, maitinimo sferoje, 9% – bankininkystėje ir draudime, 7,2% – ryšių sferoje,

7% – statybose, 3,2% – žemės ūkyje, žvejyboje ir miškininkystėje.

Valstybinės įdarbinimo tarnybos atlieka aktyvų vaidmenį Švedijos darbo rinkoje, teikdamos paslaugas ir darbo ieškantiems žmonės, ir darbdaviams.

Jos taip pat informuoja bedarbius ir teikia kitas paslaugas, tokias kaip kursai ar konsultacijos. Yra specializuotų įdarbinimo tarnybų, aptarnaujančių tokias profesines sritis kaip menai, finansai ir buhalterija, technologijos ir informacinės technologijos.

Švedijos įdarbinimo tarnybos leidžia du žurnalus, kuriuose pateikiamas laisvų darbo vietų sąrašas ir kita naudinga informacija. Ieškantys darbo gali užsiprenumeruoti šiuos leidinius.

Internetu paremtos apsitarnavimo sistemos buvo pristatytos 1995 metais.

Šios sistemos suteikia galimybę tiek ieškantiems darbo, tiek darbdaviams vykdyti darbo paiešką ir įdarbinimą patiems, per internetą. Laisvų Darbo

Vietų Bankas Švedijoje yra didžiausia ir plačiausiai naudojama paslauga iš visų internete esančių laisvų darbo vietų. Ieškančiųjų Darbo Bankas skirtas darbdaviams, norintiems įdarbinti naujus darbuotojus. Kandidatai tiesiog patalpina savo gyvenimo aprašymą (CV) į duomenų bazę, o darbdaviai paieškos sistemos pagalba vykdo detalią paiešką, paremtą profesija, išsilavinimu, įgūdžiais, kalbų mokėjimu ir pan., kuri leidžia jiems rasti tokius žmones, kokių jie ir ieško. Švedijos Įdarbinimo agentūrų laisvos darbo vietos taip pat rodomos internete.

Norint sužinoti apie laisvas darbo vietas ar gauti kitą informaciją, nereikia būti užsiregistravusiam Švedijos Įdarbinimo agentūroje. Tačiau reikia būti užsiregistravusiam, kad gautum bedarbio pašalpą arba kaip galimybę užsirašyti į kursus.

Švedijoje yra įprasta, kad pareiškimai įdarbinti pateikiami tiesiai darbdaviui. Prieš pateikiant prašymą, reikia paskambinti kompanijos personalo vadybininkui arba vyresniajam vadybininkui. Tokio pareiškimo tikslas – susipažinti pačiam, parodyti iniciatyvą ir išsiaiškinti, kokia asmens kompanija ieško. Švedijos pilietis turi būti įsitikinęs, kad interviu metu jis iškels specifinį požiūrį ar klausimus.

Švedijoje reguliariai vyksta darbo mugės, kurias organizuoja universitetai, koledžai, gimnazijos. Tai vyksta kaip darbdavių ir ieškančių darbo susitikimai. Darbo muges taip pat organizuoja ir Įdarbinimo Tarnybos ir centrinės profsajungų organizacijos.

Darbo kontraktai gali būti žodiniai, rašytiniai ar net neišreikšti žodžiais. Valstybinėje tarnyboje darbdavys privalo išduoti rašytinį įdarbinimo patvirtinimą. Praktikoje, dauguma įdarbinimo kontraktų yra žodiniai. Tačiau yra verta paprašyti rašytinės kontrakto sutarties.

Darbdavys privalo informuoti dirbantįjį raštu apie jo įdarbinimo trukmę. Tai yra būtina. Tai turi padaryti per mėnesį nuo pirmos įdarbinimo dienos. Įdarbinimo sąlygas sudaro dar ir tokia informacija: darbdavio ir dirbančiojo vardas ir adresas, įdarbinimo pradinė data, darbo vietos pavadinimas, dirbančiojo pareigos, pareigų pobūdis (laikinas ar ilgalaikis kontraktas), įspėjimo apie atleidimą data arba kontrakto pabaigos data, alga ir algos mokėjimo tvarka, darbo valandos ir apmokėjimas, paliekant darbą, atitinkama kolektyvinė sutartis, darbo sąlygos dirbant užsienyje, jei darbas užsienyje tęsiasi ilgiau nei mėnesį.

Darbdavys privalo informuoti dirbantįjį per mėnesį apie bet kokius pakeitimus aukščiau nurodytose sąlygose. Bandomojo laikotarpio trukmė gali būti įtraukta į kontraktą ir šis bandomasis laikotarpis negali viršyti šešių mėnesių.

Švedijoje nėra ypatingų sąlygų, liečiančių laikiną įdarbinimą. Laikino įdarbinimo kontraktai yra sudaromi tokiomis pat juridinėmis sąlygomis, kaip ir kiti įdarbinimo kontraktai ir laikinai dirbantys darbuotojai paprastai turi tas pačias teises ir pareigas, kaip ir kiti dirbantieji.

Visi dirbantieji turi mažiausiai 25 dienas pilnai apmokamų atostogų, t.y. penkias atostogų savaites per metus. Dirbantieji gali turėti teisę ir į daugiau dienų apmokamas atostogas, priklausomai nuo kolektyvinės sutarties. Dirbantieji turi teisę į mažiausiai keturias savaites atostogų per birželio – rugpjūčio mėnesius, jeigu kolektyvinėje sutartyje nenumatyta kitaip. Daugiau negu keturios mokamų atostogų savaitės gali būti išsaugomos iki penkių metų.

Socialistinės vyriausybės mokesčių politikos darbo vertė Švedijoje tapo viena didžiausių pasaulyje. Pavyzdžiui, Švedijos policija yra viena brangiausių pasaulyje ir, žinoma, ne pati efektyviausia, o spaudoja rašoma, kad nuo policijos netoli atsilieka ir medicininis aptarnavimas. Tai, kad darbo vertė Švedijoje labai didelė, galima pastebėti bet kuriame žingsnyje:

pavyzdžiui, maisto krautuvėje sūrio kilogramas kainuoja 60 kronų, o tas pats sūris stambiai sutarkuotas ir išfasuotas paketėliais, kainuoja 120

krona. Dar kitas pavyzdys: už nevalytas krevetes pirkėjas moka 50 kronų už kilogramą, o valytas – du kartus brangiau. Švedijoje neapsimoka pirkti jau paruošto maisto. Viena bandelė parduotuvėje kainuoja 2 kronas, o jei keptum jas namuose, už tuos pačius pinigus išeina 10 bandelių. Arba pyragas su kumpiu ir sūriu atitinkamai kainuoja 28 ir 4 kronas, gruzdintos bulvės – 8

ir 3 kronas. Nepaprastai aukštos kainos neleidžia gyventojams naudotis cheminės valyklos, drabužių siuvimo ir taisymo, butų remonto, tvarkymo ir kitomis paslaugomis. Dėl to kuriamos naujos darbo vietos, o tai reiškia, kad į valstybės iždą neįplaukia mokesčiai ir nedidėja šalies nacionalinės pajamos.

Rūbai

Švedijos gyventojai neišsiskiria išskirtine apranga. Jie rengiasi itin paprastai, gal net šiek tiek netvarkingai. Šį švedų bruožą pastebi nemažai užsieniečių. Švedės moterys taip pat rengiasi bet kaip. Dauguma jų tokį apsirengimo stilių vadina „praktišku“. Švedijos gatvėse retai kada pastebėsi moterį, kuri būtų apsirėdžiusi prabangiais, elegantiškai rūbais.

Daugumos švedų nuomone yra tokia, kad drabužiai ir išvaizda yra visiškai neesminis dalykas. Jų argumentai labai paprasti: geros kokybės drabužiai bei įvairios kosmetinės procedūros brangiai kainuoja ir yra ne visiems pagal kišenę, antra – švedės moterys dirba ganėtinai daug ir neturi tam laiko. Trečiasis, ganėtinai svarbus jų atžvilgiu, argumentas yra toks:

Švedijoje, kaip rodo statistiniai duomenys, yra labai daug moterų feminisčių – tai moterys, siekiančios lygių tesių su vyrais. Jų nuomone, moterys neturi stengtis gražiai atrodyti prieš vyrus vien dėl to, kad jie visiškai nekreipia dėmesio į savo išvaizdą. Tačiau toks švedžių požiūris nėra daugeliui žmonių iš viso pasaulio priimtinas. Juk kova dėl lygių teisių visiškai nereiškia, kad moteris neturi būti moteris.

Laisvalaikis

Kiekvienam būtų įdomu sužinoti, ką gi veikia laisvalaikiu šios tautybės žmonės, pasižymintys ypatingu ramumu. Laisvalaikiui švedai skiria iš viso 10% biudžeto pajamų. Vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės dažniausiai klausosi muzikos. Vyrai labai mėgsta paskaityti spaudą, remontuoti mašinas, namus, sportuoti ir domėtis sportu. Moterys labiau linkusios į rankdarbius, dienoraščio rašymus, eina į bažnyčią, parodas, muziejus.

Štai brandaus amžiaus sulaukę žmonės, didžiąją savo laisvalaikio dalį praleidžia dirbdami sode, vaikščiodami po mišką, parką. Anaiptol, jaunimas, 16-24 metų, nelabai mėgsta tokį pasyvų užsiėmimą. Jie, vietoje to, eina su draugais į kiną ir diskotekas, kavines ir alaus barus, sportuoti arba stebėti sporto varžybas.

Roskildės roko festivalis, didžiausias Europoje, pritraukia minias jaunimo, o Kopenhagos džiazo renginys – begalę muzikantų ir vyresnio amžiaus klausytojų. Švedijoje yra daug teatrų, bibliotekų (beje, bibliotekų skaičius viename kvadratiniame metre – vienas iš didžiausių Europoje). Bibliotekų paslaugos yra nemokamai suteikiamos tiek turistams, tiek vietiniams gyventojams.

Švedai ne tik aistringai serga už savo numylėtinius, bet ir patys aktyviai sportuoja laisvalaikiu. Populiariausi sportiniai žaidimai

Švedijoje yra futbolas, ledo ritulys salėje, krepšinis. Pavieniai sporto mėgėjai pirmenybę teikia bėgimui ristele, atletinei gimnastikai, aerobikai ir golfui, kuris Švedijos Karalystėje visai nepriklauso milijonierių užsiėmimui. Tai yra tiesiog pramoga, prieinama beveik kiekvienam norinčiam.

Jaunimas mėgsta Rytų kovos menus ir žirgų sportą.

Pagal pateiktą keletos prekių/paslaugų sąrašą, aiškiai matyti, kad leisti laisvą laiką Švedijos mieste, eiti į barus, kavines, teatrus, kinus, klubus yra labai brangus ir mažas procentas Švedijos gyventojų gali sau tai leisti. Todėl švedai turi šias brangias pramogas pakeisti tiesiog gamta.

Švedai gali visą dieną vaikščioti po mišką, sėdėti su meškere ant ežero kranto – tai, galima sakyti, tipiškas švedų bruožas. Populiarus būdas praleisti savaitgalį – išvažiuoti su visa šeima prie jūros ar upės.

Daugelis švedų turi vasarnamius, kr rudenį arba pavasarį jie praleidžia savo poilsio dienas. Masinis vasarnamių sezonas prasideda pavasarį, tada švedijos miestai labai ištuštėja.

Medžioklė taip pat vienas iš laisvalaikių užsiėmimų Švedijoje. Bet šiai pramogai tenka skirti šiek tiek pajamų ginklams, specialiai aprangai, bei susimokėti leidimams medžioti tam tikroje teritorijoje.

Ypatinga Švedijos žmonių laisvalaikio leidimo forma – kaime. Ten vyresni švedai šoka savo mėgiamus fokstrotus. Šokis vyksta ne pievelėje, o buvusių kaimo, kartais ir karinių sandėlių patalpose, restauruotose ir pasiruošusiose kiekvieną savaitgalį priimti įvairią publiką. Ši pramoga vadinasi „lugdans“.

Jaunimas Švedijoje laisvalaikį leidžia pasitelkdamas sava vaizduote ir dalyvaudamas įvairiuose mokymo įstaigų rengiamuose vakarėliuose ir pan.

Vaikščioti į klubą ar su draugais eiti į barą jiems neleidžia šeimos pajamos, todėl vakarėliai būna rengiami vieni pas kitus. Susirenka savas draugų ratas, susinešami gėrimai, greitas maistas, užkandžiai ir linksminamasi.

Švedų kalba

Švedų kalba priklauso šiaurinei germanų kalbų šeimos šakai. Ji kartu su danų, norvegų ir islandų kalbomis yra išriedėjusi iš bendros skandinavų prokalbės, kuria pirmaisiais mūsų eros šimtmečiais buvo kalbėta visoje Skandinavijoje palyginti gana vieningai. Švedų kalba, kaip savarankiškos kalbos, istorija siekia vikingų laikų pradžią.

Švediški posakiai

Pateikiame dažniausiai vartojamus išsireiškimus, kurie gali būti naudingi turistams. Nors švedai puikia kalba angliškai, tačiau visuomet smagu išmokti keletą žodžių šia kalba:

|Hej. |

|Sveiki |

|Tack. |

|Ačiū |

|Visa mig på kartan var jag är. |

|Prašau parodyti žemėlapyje, kur aš esu |

|Nästa dag. |

|Kita diena |

|Nästa vecka. |

|Kita savaitė |

|På återseende. |

|Viso gero! |

|Tack så mycket. |

|Labai ačiū ! |

|Tala långsamt. |

|Prašau kalbėti lėčiau |

|Talar ni engelska? |

|Ar kalbate angliškai? |

|Ursäkta mig! Ingen orsak. |

|Atsiprašau, viskas yra beveik gerai |

|Det har jag ingen aning om |

|Nieko nesugalvoju |

|Var finns det en toalett? |

|Kur yra tualetas? |

|Var kan jag finna en taxi? |

|Kur aš galėčiau įsėsti į taksi? |

|Var kan jag ringa? |

|Kur aš galėčiau paskambinti? |

|Var kan jag ställa bilen? |

|Kur galėčiau pastatyti automobilį? |

|Var ligger turistbyrån? |

|Kur yra turistų agentūra? |

|Var ligger närmaste sjukhus? |

|Kur artimiausia ligoninė? |

|Var kan jag finna ett apotek? |

|Kur yra vaistinė/gydytojas? |

|Jag ber om ursäkt. |

|Atleiskite |

|Jag förstår inte. |

|Aš nesuprantu |

|Kan ni hjälpa mig? |

|Ar galėtumėte man padėti? |

|Det är bra. |

|Tai gerai |

|God dag! |

|Laba diena |

|God kväll! |

|Labas vakaras |

|God morgon! |

|Labas rytas |

|God natt! |

|Labanaktis |

|Hur mycket är klockan? |

|Kiek dabar valandų? |

|Hur mår ni? |

|Kaip tau sekasi? |

|Har ni något ledigt rum? |

|Ar turite laisvų vietų? |

|Vad sägs om en kopp kaffe, hemma hos mig… |

|Ar išgertume kavos pas mane? |

|En flaska… |

|….butelį.. |

|En kopp… |

|….puodelį.. |

|Ett glas… |

|….stiklinę.. |

|Får jag be om… |

|….ar galėčiau paimti? |

|Får jag prova… |

|….ar galėčiau pabandyti? |

|Hur långt är det till… |

|Ar tai labai toli? |

|Jag är… |

|Aš esu… |

|Mitt namn är… |

|Mano vardas.. |

|Talar ni… |

|Ar jūs kalbate..? |

|Var ligger… |

|Kur yra..? |

|idag |

|Šiandien |

|imorgon |

|Rytoj |

|igår |

|Vakar |

|Vad kostar det? |

|Kiek tai kainuoja? |

|Höger |

|Dešinė |

|Vänster |

|Kairė |

|Rakt fram |

|Tiesiai |

|Jag vet inte |

|Aš nežinau |

|Rökning förbjuden |

|Nerūkyti |

|Flygplan |

|Lėktuvas |

|Tåg |

|Traukinys |

|Buss |

|Turistinis tarpmiestinis autobusas |

|Lexikon |

|Žodynas |

ŠVEDIJOS EKONOMIKA

Švedija, kurios teritorija sudaro 450,000 km2, yra viena didžiausių

Vakarų Europos valstybių. Tačiau jos gyventojų skaičius nesiekia 9

milijonų, t.y. vienam kvadratiniam kilometrui tenka vos 20 gyventojų.

Kaip ir kitose palyginti mažose industrinėse valstybėse, Švedijoje tarptautinė prekyba yra labai svarbi siekiant palaikyti aukštą gamybos bei pragyvenimo lygį. 2000-aisiais metais eksportas sudarė 47% bendrojo vidaus produkto (BVP).

Pagrindinės eksporto rinkos yra Vakarų Europoje. Daugiau nei pusė iš

Švedijos eksportuojamų prekių skirtos kitoms Europos Sąjungos (ES) šalims.

Pagrinde eksportuojama į kaimynes šiaurines šalis – Suomiją, Norvegiją ir

Daniją. Nors šiose šalyse gyvena mažiau nei 15 milijonų gyventojų, jos nuperka apie vieną penktąją visų iš Švedijos eksportuojamų produktų.

Nors Švedija yra palyginti nedidelė šalis, jos ekonomika yra neįprastai įvairialypė. Vis dar svarbų vaidmenį atlieka tradicinės pramonės šakos, kurios naudoja du svarbiausius Švedijos gamtinius išteklius – geležies rūdą bei medieną, tačiau žymiai išaugo inžinerinė bei aukštų technologijų pramonė. Reta kuri Švedijos dydžio šalis turi savo nepriklausomą aviacijos ir branduolinės energijos pramonę, nekalbant jau apie vietinius automobilių gamintojus, pažangią karo pramonę, lyderio pozicijas pasaulyje užimančią telekomunikacijų pramonę bei dvi pagrindines farmacijos įmones. Nuo

Švedijos taip pat priklauso, kokiu tempu vystosi pasaulio telekomunikacijų bei informacinės technologijos (IT).

Savaime suprantama, jog šios pažangios bei įvairialypės pramoninės struktūros vystymasis nebūtų įmanomas jei produkcija būtų parduodama tik vietinėje rinkoje. Besiplėsdamos tarptautinėje rinkoje, Švedijos kompanijos sugebėjo paskirstyti tyrimo ir plėtros (TP) kaštus didesniam produkcijos kiekiui, tuo pačiu efektyviai išsikovodamos savo nišas.

Kita Švedijos ekonomikos savybė yra palyginti platus paslaugų teikimo, o taip pat iki tam tikro lygio ir prekių gamybos diapazonas valstybiniame sektoriuje. Valstybinio sektoriaus plėtra paskatino darbo vietų kūrimą bei sudarė geresnes sąlygas moterų dalyvavimui darbo jėgos rinkoje. Abiem atvejais svarbų vaidmenį atliko valstybinė vaikų priežiūros sistema. 15

Pagrindinės ekonomikos tendencijos, 1980-1999

Kaip ir dauguma kitų gerai išsivysčiusių industrinių valstybių, per pastaruosius dešimtmečius Švedija išgyveno silpnesnį ekonomikos augimą.

Tarp 1980 m. ir 2000 m., BVP išaugo vidutiniškai po 2% kasmet. Palyginkime su 3,3% 1950-59-aisiais ir su 4,6% 1960-69-aisiais.

Dėl lėtesnio ekonomikos augimo, BVP vienam gyventojui padidėjo mažiau nei kitose šalyse. 1970 m. BVP tenkantis vienam gyventojui Švedijoje, suderinus kainų skirtumus, lenkė dabartinių ES šalių vidurkį maždaug 24%.

Šis skirtumas sumažėjo iki 4% 1999 m. Skaičiuojant Švedijos kronomis, BVP

vienam gyventojui 1999 m. buvo didesnis nei 220,000, kas tuo metu prilygo maždaug 27,000 JAV dolerių.

Devintajame dešimtmetyje ekonomikos augimas Švedijoje daugmaž prilygo ekonominiam augimui likusiose Vakarų Europos dalyje. Tačiau kai kurių ekonominių rodiklių atžvilgiu, Švedija vystėsi skirtingai nuo kitų.

Bedarbystė išliko žemame lygyje, kai tuo tarpu daugelyje kitų šalių ji buvo didelė. Kainos ir atlyginimai Švedijoje kilo greičiau nei kitur. Švedijos einamosios sąskaitos balansas rodė didelį deficitą.

Nuo 1990-ųjų iki 1993-iųjų, Švedijos BVP nukrito 5 procentais. Tuo pat metu darbo vietų skaičius sumažėjo beveik 10 procentų. 1993-iųjų pabaigoje registruotas nedarbas pasiekė 8% – padidėjo 6,5 procento per trejus metus.

Be to, tuo metu daugiau nei 7% darbingų žmonių dalyvavo įvairiose valstybės remiamose darbo ar mokymo („darbo rinkos“) programose. Žemesnis gamybos bei išaugęs nedarbo lygis sąlygojo dramatišką smukimą valstybinio sektoriaus finansinėje sferoje.

Dešimtojo dešimtmečio pradžios Švedijos ekonominė krizė buvo kebliausia situaciją, į kurią šalies ekonomika buvo patekusi nuo 1930-ųjų depresijos.

Šie ekonomikos pokyčiai sutapo su ekonomikos nuosmukiu tarptautinėje plotmėje, tačiau gamybos ir darbo lygio smukimas Švedijoje buvo žymesnis nei kitose šalyse. Tam reikšmės turėjo keletas aplinkybių šalies viduje.

Svarbų vaidmenį atliko perėjimas nuo aukštos prie žemos infliacijos.

Po 1991-1993-ųjų nuosmukio, ekonomika ženkliai atsigavo. 1993 m. – 2000

m. BVP kilo vidutiniškai po 3,2% kasmet. Gamybos augimą sąlygojo stipriai padidėjęs eksporto lygis. Dėl kronos susilpnėjimo, atsiradusio atrišus kroną nuo ekiu 1992-ųjų lapkritį, bei kitų priežasčių žymiai pagėrėjo

Švedijos pramonės konkurencingumas.

Investicijos taip pat sparčiai augo. Pirmiausia, ši tendencija išryškėjo pramonėje, nes žymiai išaugo eksportas. Investicijos į kitus verslo sektorius taip pat sparčiai augo, tačiau gyvenamųjų namų statyba ir toliau išlieka tame pačiame žemame lygyje, koks buvo pasiektas per dešimtojo dešimtmečio pradžios nuosmukį.

Pagerėjus situacijai centrinių valstybės finansų srityje, sumažėjus palūkanų normai, kylant turto vertei bei atsiradus pasitikėjimui ateitimi, šeimos sumažino savo santaupų dydį. Griežtos fiskalinės politikos pasėkoje septynerių metų laikotarpiu mažėjo šeimos pajamos. Nepaisant to, asmeninio vartojimo lygis išaugo. Valstybinio biudžeto politikos pakeitimas nuo griežtos prie laisvesnės sustiprino šią tendenciją. Tai ypač pastebima gyventojams pradėjus daugiau investuoti.

Valstybiniame sektoriuje silpna padėtis centrinės valdžios finansuose sąlygojo žymų tiek valstybinio sektoriaus vartojimo, tiek jjo darbuotojų skaičiaus sumažėjimą. Daugelį metų privataus sektoriaus gamybos augimas pagrinde priklausė nuo darbuotojų produktyvumo augimo bei ilgėjančių darbo valandų. Darbuotojų skaičiaus padidėjimas nebuvo toks žymus, kad kompensuotų sumažėjimą valstybiniame sektoriuje. Taigi, bendras užimtumo lygis 1994-1997-aisiais keitėsi nežymiai, tačiau 1998-2000-aisiais smarkiai išaugo. Per šiuos metus valstybinio sektoriaus darbuotojų skaičius taip pat pakilo.

Šiuo metu Švedijos ekonomika vystosi gerai. Augimas yra ryškus. Darbo vietų skaičius auga, bedarbystė mažėja, o infliacijos lygis išlieka žemas.

Perteklius yra tiek valstybės biudžete, tiek einamojoje sąskaitoje.

Švedijos ekonominė veikla nebuvo tokia gera nuo septintojo dešimtmečio pabaigos.

Nuo dešimtoje dešimtmečio vidurio Švedijos ekonomika išgyveno esminius pokyčius. Tvarkos atstatymas valstybės biudžete, žemos infliacijos politika, investicijos į švietimą ir verslą bei pasaulyje lyderio pozicijas užimančių telekomunikacijų ir IT pramonės atsiradimas sąlygojo gerą Švedijos ekonomikos vystymąsi.

Palankios yra ir tolimesnio augimo sąlygos. Perteklius valstybiniame sektoriuje išlieka stabilus, o išlaidos neperžengia numatytų ribų.

Pasitikėjimas Švedija ir jos ekonomika akivaizdus turint omenyje, pavyzdžiui, palyginus su kitomis šalimis sumažėjusį palūkanų lygį.

Švedijos krona auga euro atžvilgiu nuo 1999-ųjų pradžios. Kuomet euras atsirado apyvartoje valiutų keitimo kursas buvo apie 9,50 Švedijos kronos už eurą. 2000-aisiais, kronos vertė svyravo nuo 8 iki 9 Švedijos kronų už eurą.

[pic]

9 pav. 2002 metų BVP sudarė

Švedijoje kaip ir Suomijoje daugiausia prie BVP prisideda paslaugų sektorius, o mažiausiai žemės ūkis, nes ten gan atšiaurus klimatas, žemės rūgščios.

Gyventojų skaičius, darbo jėga ir užimtumas

Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje gyventojų skaičius Švedijoje augo palyginti greitai (apie 0,6% per metus).

Šį augimą sąlygojo padidėjęs gimstamumo lygis bei didelė imigracija. Kitas veiksnys – nuolat ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė.

Antroje dešimtojo dešimtmečio pusėje šalies gyventojų skaičiaus augimas ženkliai sumažėjo. Stipriai sumažėjo kūdikių skaičius. Vaisingumo lygis –

gimimų skaičius tenkantis vienai moteriai – pasiekė žemiausią kada tik registruotą lygį. Tuo tarpu pagyvenusių žmonių skaičius ir toliau augo.

„Švedijos statistikos“ paskelbta kasmetinė gyventojų skaičiaus prognozė numato, kad ši tendencija išliks. Manoma, kad iki 2015 m. šešiasdešimt penkerių metų amžiaus ar vyresnių žmonių skaičius bus 25% didesnis nei šiandien, kai tuo pat metu kitų amžiaus grupių sumažės. Ši tendencija nėra būdinga vien tik Švedijai. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalyse pagyvenusių žmonių skaičius per kelis ateinančius dešimtmečius žymiai išaugs.

Dėl šių pokyčių gyventojų amžiaus struktūroje galiausiai mažiau dirbančių žmonių turės išlaikyti daugiau nedirbančių žmonių. Be to išaugs poreikis medicinos paslaugoms bei su jomis susijusioms socialinėms paslaugoms nes senyvo mažiaus žmonių bus vis daugiau. Taigi svarbu, kad darbo rinkoje dalyvautų kaip galima daugiau darbinkų žmonių bei didėtų užimtumas.

Daugelį metų Švedijoje darbingo amžiaus žmonės kur kas labiau įsitraukdavo į darbo rinką nei kitose šalyse. Kai po aštuntojo dešimtmečio naftos krizės bedarbystės krizė kitose šalyse vis didėjo, Švedija šios problemos išvengė. Dirbančiųjų 16 – 64 metų amžiaus žmonių skaičius išaugo nuo maždaug 70% šeštojo dešimtmečio pradžioje iki 82,6% 1990 m.. Tam palanki priežastis buvo valstybinio sektoriaus plėtra. Nuo 1950-ųjų valstybinis sektorius sukūrė daugiausia darbo vietų Švedijoje.

Dešimtojo dešimtmečio pradžios ekonominė krizė sąlygojo didelį nuosmukį darbo rinkoje. Nuo 1990 iki 1994 m. dirbančiųjų žmonių skaičius sumažėjo dagiau nei puse milijono. Darbingo amžiaus dirbančiųjų žmonių procentas nukrito iki 71,5%. Bedarbystė tuo metu išaugo nuo 1,7% iki 8%.

Nuo tada bedarbystė pradėjo mažėti. 2000-ųjų pabaigoje nedirbančiųjų skaičius pasiekė vyriausybės užsibrėžtą 4% tikslą. Bedarbystės mažėjimą lėmė naujų darbo vietų kūrimas bei papildomas suaugusiųjų švietimas savivaldybių lygyje, sukurtas remiantis Suaugusiųjų švietimo iniciatyva, bei papildomos vietos aukštesniojo išsilavinimo sistemoje.

[pic]

10 pav. Darbo jėgos pasiskirstymas šalyje

Nepaisant sumažėjusio bendro darbo vietų skaičiaus, Švedija išlieka neblogoje padėtyje palyginus su kitomis šalimis. Vienas tai sąlygojančių veiksnių – aktyvus moterų dalyvavimas darbo rinkoje. Kadangi moterys atstovauja didelę dalį darbo jėgos rinkoje, vidutinė darbo savaitės trukmė yra gana trumpa. Apie 60% už atlygį dirbančių moterų dirba pilną darbo laiką. Pilnas darbo laikas paprastai apibrėžiamas 40 val. per savaitę.

Tačiau vidutinė darbo savaitė yra 37 val.

13 lentelė. Nedarbo lygis pasaulio šalyse

|Eil. Nr.|Valstybė |Nedarbo lygis |

|1. |Liberia |70,0% |

|3. |Angola |50.0% |

|78. |Lietuva |10.8% |

|79. |Rusija |10.5% |

|86 |Suomija |9.8% |

|112. |Švedija |6,00% |

|119. |Danija |5.3% |

|137. |Norvegija |3.0% |

|143. |Islandija |2.7% |

Šaltinis: Švedijos statistika

Per pastaruosius du dešimtmečius vidutinis realus darbo valandų skaičius išaugo. Pagrinde tai įvyko dėl to, kad pailgėjo moterų darbo valandos. Nagrinėjant šią tendenciją reikia atsižvelgti į vaikų priežiūros sistemos plėtrą. Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios už atlygį dirbančių tėvų vaikams buvo sudarytos papildomos vietos šioje valstybės finansuojamoje sistemoje. Šiandien tėvai, turintys ikimokyklinio amžiaus vaikų vidutiniškai dirba tiek pat kiek ir kiti darbuotojai.

Švedija ir toliau siekia imtis priemonių padėsiančių darbo rinkoje dalyvauti ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvams. Nuo 2001 m. liepos 1 d.

bedarbių vaikams taip pat bus suteikiama teisė į ikimokyklinį švietimą.

2002 sausio 1 d. bus apribotas mokestis už vaikų priežiūrą. Maksimalus mokestis bus 1140 Švedijos kronų per mėnesį už pirmąjį vaiką, 767 Švedijos kronos už antrąjį ir 383 Švedijos kronos už trečiąjį vaiką. Už ketvirtąjį ir kitus vaikus jokio mokesčio nebebus imama. Taigi daugiavaikės ikimokyklinio mažiaus vaikus auginančios šeimos galės naudotis žymiomis mokesčio už vaikų priežiūrą lengvatomis.

Žymūs pokyčiai įvyko ir švietimo srityje. Dešimtajame dešimtmetyje aukštesniojo išsilavinimo įstaigų vietų padvigubėjo, o aukštesniojo išsilavinimo sistema vis dar plečiasi. Ilgalaikis tikslas, kad pusė visų pradedančiųjų aukštesnįjį mokslą būtų ne vyresni nei 25-ių metų.

Kita svarbi programa yra penkių metų Suaugusiųjų švietimo iniciatyva, pradėta 1997 m. mokyklinį rudens trimestrą. Ši programa pagrinde skirta bedarbiams, neturintiems paskutiniųjų trijų metų vidurinės mokyklos išsilavinimo. Dabartiniu metu šioje programoje dalyvauja 100 tūkst.

besimokančiųjų. 2000-ųjų pavasarį priimtas sprendimas šią programą pratęsti iki 2002-ųjų pabaigos.

Pramonė

Iki aštuntojo dešimtmečio vidurio Švedijos ekonomika augo ypač greitai;

ją lenkė tik Japonija. Šį augimą didele dalimi lėmė Švedijos pramonės įmonių vystymasis. Švedijos kompanijos labai anksti įvertino dalyvavimo užsienio rinkoje svarbą. Tai suteikė galimybę padidinti rinkos dalį, o kaštai ir rizika galėjo būti paskirstyti didesniam pardavimų skaičiui.

Šiandien Švedijos ekonomika labai priklauso nuo riboto labai didelių tarptautinių kompanijų skaičiaus. Pramoninės produkcijos koncentracija nedidelėje pagrindinių kompanijų grupėje yra svarbus veiksnys nagrinėjant gana aukštą išlaidų tyrimui ir plėtrai lygį Švedijoje. Tarptautinės

Švedijos kompanijos yra tarp daugiausia pasaulyje lėšų skiriančių TP, o dauguma šio darbo padaroma Švedijoje.

Nuo 1989 iki 1994 m. užimtumas gamybos sferoje Švedijoje sumažėjo 250

tūkst. Kitaip tariant išnyko kas ketvirta darbo vieta pramonėje. Pasibaigus restruktūrizacijai po ekonominės krizės gamyba ėmė augti sparčiu tempu. Nuo

1993 iki 2000 m. pramonės produkcija išaugo maždaug 60%, o tai sudarė 7%

augimą kasmet. Dešimtajame dešimtmetyje Švedijos pramonė augo žymiai greičiau nei EBPO vidurkis. Pagrindinė priežastis – Švedijos telekomunikacijų ir farmacijos pramonės plėtra.

Komunikacijos

Švedija pirmauja pasaulyje informacinių technologijų srityje. Ji gerai išvysčiusi kompiuterių techninę įrangą, jų programas ir teikiamas paslaugas. Švedai daugiausia naudojasi fiksuotu ir mobiliuoju ryšiu pasaulyje, o Internetu naudojasi net 59% visų gyventojų ir ji užima pirmąją vietą.

[pic]

11 pav. Nuolatiniai interneto vartotojai (% nuo bendro gyventojų skaičiaus))

Kaip matome iš lentelės Skandinavijos šalys daugiausia naudojasi internetu. 2000 metų duomenimis net 74 % Švedijos kompanijų ir 45 % namų ūkių turėjo priėjimą prie interneto. Taip pat 2000 metų 100 gyventojų teko

68 fiksuoto ryšio linijos. Švedija taip pat yra pasaulio lyderių radio telefonu srityje ir interneto technologijų. 1993 metais Švedijos telekomunikacijos rinka buvo viena pirmųjų pasaulyje, kurioje buvo panaikintas valstybės reguliavimas ir telekomunikacijos prie BVP prisidėjo net 6 %. Švedijos vyriausybė palaiko elektorininę komerciją, kuri labiausiai vartojama verslo sektoriuje.

Statybos sektorius

Bene labiausiai dešimtojo dešimtmečio pradžios ekonominės krizės metu nukentėjo statybos pramonė. Nuo 1990 iki 1994 m. statybos sektoriuje dirbančiųjų skaičius sumažėjo maždaug ketvirtadaliu, t. y. buvo prarasta apie šimtas tūkstančių darbo vietų. Statybos nuosmukis turėtų būti analizuojamas didelio augimo, vykusio baigiantis devintajam dešimtmečiui, šviesoje. Sparčiai auganti komercinių patalpų bei gyvenamųjų namų paklausa prisidėjo prie milžiniško kainų ir nuomos augimo. Tikintis, kad paklausa ir toliau didės, išsiplėtė statybos sektorius. Ekonomikai smunkant bei sumažėjus paklausai atsirado didelis nekilnojamojo turto pasiūlos perteklius, ko pasėkoje stipriai atpigo nuoma bei nekilnojamasis turtas.

Patalpų mažmeninei prekybai bei ofisams rinkai didelę įtaką turi dabar

Švedijos ekonomikoje vykstantys pokyčiai. Kai kur vis dar išlieka žymus disbalansas tarp pasiūlos ir paklausos. Nepaisant sumažėjusių palūkanų normų bei naujų statybų kai kurias patalpas vis dar sunku išnuomoti. 1998

m. prasidėjo statybos pramonės atsigavimas. Žemesnės palūkanų normos, kylančios nekilnojamojo turto kainos bei auganti paklausa vietinėje rinkoje įtakojo dabartinį statybų augimą. Tačiau šis augimas nėra tolygiai pasiskirstęs. Labiausiai atsigavo trys didieji didmiesčių regionai

(Stokholmo, Geteborgo, Malmo) bei kai kurie kiti miestai, turintys aukštesniojo išsilavinimo institucijas. Šiems regionams būdinga palankesnė darbo rinka, gyventojų aktyvumas bei optimistiškesnės demografinės tendencijos nei visoje šalyje. Vis dėlto, bendrai paėmus, gyvenamųjų namų statyba išlieka istoriškai žemiausiame lygyje. Preliminariais paskaičiavimais 2000 m. Švedijoje pradėta statyti 17 000 namų kai prieš dešimt metų jų buvo pradėta keturis kartus daugiau. Vis dėlto tikimasi, jog ateityje gyvenamųjų namų statyba sparčiai augs.

Privatus paslaugų sektorius

Privatus paslaugų sektorius sparčiai augo devintajame dešimtmetyje, o jo svarba stiprėjo dešimtajame dešimtmetyje. Nuo 1980 iki 2000 m. paslaugų sferos dirbančiųjų skaičius išaugo nuo 48% iki 60% visų dirbančiųjų verslo sektoriuje, o tuo tarpu gamybos sferoje sumažėjo nuo 33% iki 27%. Vienas šią tendenciją sąlygojusių veiksnių buvo vidaus tarnybos operacijų papildomų pajamų padidėjimas gamybos sektoriuje. Šiuo laikotarpiu labiausiai išaugo finansinės bei verslo verslui paslaugos. Per pastaruosius metus IT konsultacinės kompanijos augo greičiausiai iš visų paslaugų įmonių. Privačios švietimo, sveikatos apsaugos bei socialinių paslaugų organizacijos taip pat sparčiai plėtėsi, nors bendra jų veiklos svarba išlieka nežymi.

Švedija yra tarp tų ES šalių, kurios įgyvendino toliausiai siekiančias viešųjų paslaugų sferos reformas. Valstybinis reguliavimas panaikintas pašto paslaugų, telekomunikacijų, vietinės civilinės aviacijos, geležinkelių bei elektros rinkose. Valstybinio reguliavimo panaikinimo tikslas – siekti žemesnių kainų bei geresnės kokybės vartotojams.

Pertvarkymų pasėkoje išaugo šias paslaugas teikiančiųjų skaičius.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje valstybinio reguliavimo panaikinimas kredito rinkoje paskatino staigią finansinių paslaugų plėtrą. Didžiulis paskolų praradimas, atsiradęs dėl nekilojamojo turto rinkos žlugimo, turėjo įtakos finansinių paslaugų, o ypač bankininkystės, restruktūrizavimui ir modernizavimui.

Nuo 1995 iki 2000 m. privataus sektoriaus teikiamų paslaugų skaičius išaugo 4,0% kasmet. Šis staigus augimas yra Švedijos ekonomikoje pagrindinis veiksnys kuriant naujas darbo vietas bei mažinant bedarbystę.

Per 2000 m. privataus sektoriaus paslaugų skaičius bei užimtumas išaugo atitinkamai 4,6% ir 3,0%. Didmeninė ir mažmeninė prekyba bei verslo verslui paslaugos taip pat patyrė aukštą augimo lygį. Taip pat ir kitokia ekonominė plėtra sustiprino bendrą augimo tendenciją visose privataus sektoriaus srityse.

Viešosios paslaugos

1950 – 1980 m valstybinis sektorius sparčiai augo. Iš biudžeto perkamų prekių ir paslaugų suvartojimas išaugo nuo 12,5% iki 30% BVP. Tuo tarpu dirbančiųjų valstybiniame sektoriuje skaičius išaugo beveik vienu milijonu.

Devintajame dešimtmetyje valstybinis sektorius augo lėčiau, o jo suvartojimas kaip BVP dalis sumažėjo iki 26,4%. Tačiau dirbančiųjų valstybiniame sektoriuje pagausėjo daugiau nei šimtu tūkstančių.

Didelę viešųjų paslaugų dalį Švedijoje teikia 289 savivaldybių ir 20

apskričių tarybų. Savivaldybės atsako už mokyklas, vaikų priežiūrą bei rūpestį seneliais. Apskričių tarybos pagrinde rūpinasi sveikatos apsauga bei viešuoju transportu regioniniame lygyje. Dabar valstybiniame sektoriuje įdarbinta daugiau nei milijonas žmonių, o tai sudaro vieną ketvirtadalį visų dirbančiųjų.

Dešimtojo dešimtmečio pabaigos ekonominė krizė bei po jos sekusios pastangos atstatyti tvarką šalies finansuose apribojo vietinės valdžios paslaugų teikimo sferą. Buvo įgyvendintos ilgalaikės taupymo bei efektyvumo kėlimo priemonės. Nuo 1990 iki 1997 m. darbo vietų skaičius savivaldybių bei apskričių tarybų lygyje sumažėjo dešimtadaliu. 1997 m. parlamentas nusprendė padidinti centrinės valdžios dotacijas vietinei valdžiai. 1998 m.

pavasarį buvo patvirtintos papildomos dotacijos. Taigi nuo 1996 iki 2000 m.

centrinės valdžios dotacijos išaugo 20 milijardų Švedijos kronų. Šis padidėjimas prilygo beveik 4,5% padidėjimui vietinės valdžios pajamose.

Didesnės dotacijos skiriamos užkirsti kelią tolimesniam darbo vietų mažinimui bei padengti išlaidoms tokiose vietinės valdžios institucijų srityse kaip mokyklos, sveikatos apsauga bei socialinės paslaugos. 2001 m.

vyriausybė padidins dotacijas vietinės valdžios institucijoms dar 4,5

milijardo Švedijos kronų.

Taip buvo įmanoma sustabdyti tolimesnį veiklos mažėjimą vietinės valdžios sektoriuje. Tendencija mažinti darbuotojų skaičių baigėsi. Nuo

1997 iki 2000 m. darbuotojų skaičius vietinės valdžios sektoriuje išaugo maždaug 2%.

Švedijos mokyklos pasižymi gerais rezultatais tarptautinėje plotmėje.

Vis dėlto vienas iš dešimties mokinių, baigusių privalomą devynių metų programą, nėra pasirengęs mokytis paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse.

Dėl šios priežasties vyriausybė pasiūlė papildomą finansavimą mokykloms keliems ateinantiems metams. Per 2001 m. jos gaus papildomai 0,5 milijardo

Švedijos kronų. Vėliau papildomas finansavimas didės vienu milijardu

Švedijos kronų kasmet, kol pasieks penkių milijardų lygį. Naujojo finansavimo tikslas sukurti geresnes sąlygas mokinių mokymuisi didinant darbuotojų skaičių.

Socialinė rūpyba

Palyginus su kitomis šalimis Švedijai būdingas tolygus pajamų ir turto pasiskirstymas. Tam iš dalies įtakos turi gana reikšmingas valstybinio sektoriaus vaidmuo. Valstybinėse įstaigose dirba beveik trečdalis visų dirbančiųjų. Iš biudžeto apmokamas vartojimas bei investicijos apima 28%

BVP. O valstybinis sektorius išdalina dar 27% BVP įvairių mokėjimų pavidalu.

Žymią centrinės valdžios institucijų išlaidų dalį sudaro mokėjimai šeimoms, pavyzdžiui, pensijos, išmokos vaikams bei parama būstui.

Švedijos socialinio draudimo sistema apibūdinama kaip universali, privaloma bei skirta palaikyti pragyvenimo lygį. Ji finansuojama pagrinde iš mokesčių bei įmokų, kurias darbdaviai moka priklausomai nuo darbuotojų skaičiaus.

Daugybė iš mokesčių finansuojamų paslaugų Švedijoje be pajamų perskirstymas privedė prie didelių mokesčių. Valstybės gebėjimas išlaikyti aukštų mokesčių sistemą tarptautinėje plotmėje priklauso ne vien nuo valstybinio sektoriaus teikiamų paslaugų kokybės, bet ir nuo įvairių mokesčių lankstumo. Švedijai įsiliejant į tarptautinę bendruomenę darosi vis sunkiau surinkti mokesčius, nes pastebima tendencija perskirstyti mokesčius tose srityse kurios Švedijoje apmokestinamos labiau nei kitur.

Kita problema tai, kad mokesčiai veda prie ekonomikos smukimo.

Užmokestis už darbą yra ribojamas ne vien esamais mokesčiais bet ir įvairiais su pajamomis susijusiais mokėjimais ar pašalpomis. Vyriausybės tikslas padidinti gaunamą užmokestį už darbą. Maksimalios ribos mokėjimams už vaikų priežiūrą įvedimas (2002 m.) yra viena iš priemonių pasiekti šio tikslo.

Vyriausybė taip pat siekia mažinti mokesčius ateityje. Pirmame mokesčių sistemos reformos etape 2000 m. buvo įvestas mokesčio kreditas, kurio tikslas kompensuoti dirbantiesiems pusę jų pensijų sistemai mokamo įnašo.

2001 m. rudenį biudžeto įstatymo projekte vyriausybė ketina įvertinti galimybes toliau plėsti šį kompensavimą.

Ekonomikos politika

Po devintojo dešimtmečio ekonominės krizės tapo būtina imtis priemonių kovai su didėjančiu valstybės biudžeto deficitu. Krizė taip pat padėjo įvertinti poreikį ekonominės politikos struktūrinėms reformoms bei pokyčiams.

Dešimtajame dešimtmetyje ekonomikos politika pasikeitė daugeliu aspektų. Buvo įgyvendinta visa eilė struktūrinių reformų. Tuo pat metu buvo suformuluoti aiškūs fiskalinės ir monetarinės politikos tikslai. Švedija atsisakė fiksuoto valiutų keitimo kurso politikos bei įvedė kintamą valiutų keitimo kursą.

Struktūrinės reformos

Analizuojant įgyvendintas struktūrines reformas svarbu atsižvelgti į gan žemą produkcijos augimą bei aukštą infliacijos lygį būdingą devintajam dešimtmečiui. 1990 – 1991 m. įgyvendinta mokesčių reforma pirmiausia siekia skatinti darbą bei santaupas. Jos metu sumažinti uždirbtų pajamų ribiniai mokesčiai bei įvesta vieningesnė kapitalo apmokestinimo sistema.

1993 m. Švedijoje priimtas naujas griežtesnis konkurencijos įstatymas, aiškiai draudžiantis įvairių įmonių antikonkurencinius susitarimus bei piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi rinkoje. Dešimtajame dešimtmetyje panaikintas valstybinis reguliavimas daugelyje prekių bei paslaugų rinkų, įskaitant transportą, telekomunikacijas bei elektrą. Keletu atvejų tai reiškia ankstesnį valstybinio monopolio panaikinimą. Darbo įstatymai taip pat buvo pakeisti lankstesniais. Vienas iš pokyčių buvo tai, kad kompanijoms tapo lengviau samdyti laikinus darbuotojus.

1995 m. Švedija tapo Europos sąjungos nare.

Per pastaruosius metus šalyje imtasi priemonių pakelti valstybinio sektoriaus efektyvumą, pavyzdžiui, skatinant konkurenciją. Valstybinės dotacijos vietinės valdžios institucijoms buvo restruktūrizuotos, siekiant supaprastinti išteklių panaudojimą. Priimtas naujas valstybinio aprūpinimo įstatymas.

Valstybinio socialinio draudimo sistema reformuota norint paskatinti žmones dirbti. Įvesti socialinio išmokų laukimo laikotarpiai, o kompensacijų lygis sumažintas. Švedijoje įvykdyta pensijų reforma, kuri parodo aiškesnę sąsają tarp įmokų į sistemą bei ateityje gaunamo pensijos dydžio.

Fiskalinė politika

1993 m. Švedijos valstybės finansų deficitas siekė maždaug 12% BVP. Dėl to stipriai išaugo nacionalinė skola, o finansinė rinkos reakcija –

stipriai padidėjo palūkanų normos. Stipriai sumažėjo pasitikėjimas Švedijos krona. 1992 m. rudenį situacija paaštrėjo, ir tuometinė Švedijos nesocialistinė koalicinė vyriausybė apjungė pajėgas su didžiausia opozicijos partija – socialdemokratais, kad sukurtų reformą, nukreiptą pagerinti padėtį valstybės finansuose.

Socialdemokratų vyriausybė, pradėjusi darbą 1994 m. spalį, pristatė keturių metų konkrečių priemonių programą skirtą sustiprinti valstybės finansus. Ši griežtos ekonomijos programa, pradėta 1995 m., derino išlaidų mažinimą bei mokesčių pakėlimą, apimantį 118 milijardų Švedijos kronų, kas prilygo 7,5% metinio BVP. Programos tikslas – 1998 m. subalansuoti Švedijos valstybės finansus.

Griežtos ekonomijos programos rezultate žymiai pagerėjo biudžeto rodikliai. Tiek 1998, tiek 1999 m. Švedijos valstybinio sektoriaus finansai rodė 2% BVP perteklių. 2000 m. perteklius prilyginamas 4,1%. Tuo pačiu žymiai sumažėjo valstybinio sektoriaus bendroji skola.

Tikslas subalansuoti valstybės finansus buvo svarbus socialdemokratų vyriausybės uždavinys, kuri taip pat ėmėsi priemonių sustiprinti valstybės finansus į ateitį. 1996 m. ji pristatė naują biudžeto sudarymo būdą, naudojantį „išlaidų limito“ modelį, pagal kurį valstybės biudžetas buvo dalinamas į 27 išlaidų sritis. Pagal šį modelį parlamentas nustato limitą tiek bendroms išlaidoms, tiek kiekvienai išlaidų sričiai. Ribojamas nekontroliuojamų išlaidų augimas, nes bet kokios naujos išlaidos turi būti padengiamos sumažinus kitas išlaidas toje pačioje srityje.

Siekiant įgyti tolimesnę vystymo kontrolę užsibrėžti du biudžeto tikslai. Vienas iš šių tikslų susijęs su bendromis valstybinio sektoriaus išlaidomis (išlaidų lubomis). Šios lubos išreiškiamos nominaliais terminais bei nustatomos trims metams į ateitį. Kitas tikslas apima santykį tarp valstybinio sektoriaus pajamų ir išlaidų (taupymo tikslai). Ekonominio ciklo metu tikimasi, kad valstybinio sektoriaus finansai parodys 2% nuo BVP

perteklių. Remiantis šiuo tikslu nustatomi konkretūs uždaviniai kiekvieniems metams. 2001 m. siekiama 2,5%.

Vyriausybė taip pat patvirtino du darbo rinkos tikslus: iki 2000 m.

sumažinti registruotą bedarbystę iki 4%, bei iki 2004 m. padidinti 20 – 64

metų amžiaus žmonių dalyvavimą darbo rinkoje iki 80%.

Monetarinė bei užsienio valiutų politika

120 metų, išskyrus trumpus tarpukario laikotarpius, Švedijos valiuta daugiau ar mažiau buvo susieta su fiksuotu užsienio valiutų kursu. Tačiau

1992 m. lapkričio 19 d. centrinis bankas (Sveriges Riksbank) buvo priverstas atsisakyti ryšio su ekiu bei leisti kronos vertei laisvai svyruoti.

Dėl pokyčių užsienio valiutos kursuose pasikeitė ir monetarinė politika. Šiandien pagrindinis monetarinės politikos uždavinys – kainų stabilumas. Riksbank laikosi nepriklausomos monetarinės politikos. Jis kainų stabilumą apibrėžė kaip kainų kilimo ribojimą pagal taip vadinamą

UND1X vartotojo kainų indeksą iki 2% kasmet, leidžiant 1% svyravimą aukštyn ar žemyn. Tai žymiai mažiau negu vidutinis infliacijos lygis, siekiantis beveik 8% devintajame dešimtmetyje.

Švedijai priėmus kintamą valiutų keitimo kursą 1992 m. rudenį, kronos vertė iš karto sumažėjo 20%. Taip pat krito rinkos palūkanų lygis. Iš pradžių ši tendencija sutapo su palūkanų normos mažėjimu visoje Europoje.

Tačiau po to pajamos iš švediškų obligacijų sumažėjo daug labiau palyginus su kitomis šalimis. 2001 m. pradžioje pajamos iš Švedijos iždo dešimties metų obligacijų beveik prilygo atitinkamoms pajamoms iš obligacijų ES

Ekonominėje ir valiutų sąjungoje (EVS), palyginus su daugiau nei 4%

skirtumu prieš šešerius metus.

Valstybės finansų tvarkos atstatymas bei monetarinės politikos dėmesys kainų stabilumui yra svarbūs veiksniai palūkanų normų smukimui. Per pastaruosius ketverius metus infliacija nesiekė 2%. Nepaisant stiprios

Švedijos ekonomikos paklausos infliacija išlieka žema. 2001 m. numatytas kilimas UND1X vartotojo kainų indekse yra 1,5%.

Bendra Europos sąjungos valiuta euras jau egzistuoja daugiau nei metus.

Švedija apsisprendė iš pradžių neprisijungti prie valiutų sąjungos.

Socialdemokratų vyriausybės požiūriu Švedija turėtų pasilikti galimybę vėliau įstoti į valiutų sąjungą, o šis sprendimas turėtų būti paremtas plačiu visuomenės pritarimu bei dėl jo balsuoti turėtų Švedijos žmonės referendume. Švedijos vyriausybės nuomone Švedijai dar per anksti dalyvauti naujame Valiutų kurso mechanizme (VKM2).

Svarbi prielaida tolimesniam žemos infliacijos palaikymui bei Švedijos dalyvavimui ES valiutų sąjungoje yra tai, kad nominalus darbo užmokestis bei algos didėjimas išlieka vidutinis. Per pastarąjį dešimtmetį užmokesčio kilimas buvo žemesnis nei anksčiau. Tačiau šis lėtesnis darbo užmokesčio augimas vyko darbo rinkoje, kuriai būdingas aukštas bedarbystės lygis. Algų lygio nustatymas Švedijoje turės laikyti egzaminą 2001 m. derybose. Pirmą kartą nuo devintojo dešimtmečio krizės naujas darbo užmokestis ir algos bus nustatytos didžiajai Švedijos darbo rinkos daliai atsižvelgiant į žemą bedarbystę ir augančią darbo jėgos paklausą.

Švedijos užsienio prekyba

Šiandien gerbūvis bei turtas priklauso nuo tarptautinių prekių mainų bei specializacijos. Plėsdamosi pasaulinėje rinkoje Švedijos kompanijos išaugo tose srityse, kur turėjo didžiausią konkurencinį pranašumą, o

Švedijos gyventojams tuo pat metu buvo suteikta galimybė naudotis pasauline prekių ir paslaugų pasiūla. Švedija gerai integruota į tarptautinę ekonomiką. Jos eksportuojamų prekių bei paslaugų kiekis prilygsta maždaug

45% BVP, o eksporto bei jį vykdančių įmonių sferoje dirba virš pusės milijono švedų.

Eksportas: nuo žaliavų iki informacijos

Nuo 1870 m., kuomet pamažu prasidėjo Švedijos eksporto pramonė, iki

1950 m. didžiąją eksporto dalį sudarė svarbiausių pramonės šakų – medienos masės ir dirbinių, rūdos, plieno bei popieriaus – produkcija. Tačiau pamažu svarbų vaidmenį eksporto sektoriuje įgijo inžinerijos pramonė, o nuo 1960

m. ji perėmė dominuojančią padėtį iš medienos žaliava pagrįstos pramonės.

Švedijos išradimus taikančios įmonės sėkmingai ėmė veikti tokiose iš esmės nesulyginamose srityse kaip telefonija, energijos gamyba, kalnakasybos bei civilinės inžinerijos įrenginiai, guoliai, žėmės ūkio mašinos, tekstilė, maisto pramonė bei kt. Tuo metu svarbias pozicijas eksporto srityje užėmė ir tokios pramonės šakos kaip laivų statyba ir ofisų įrangos gamyba, tačiau pastaruoju metu jų vaidmuo sumažėjo.

Ypač sėkmingas Švedijos pramonei buvo 1960-75 m. laikotarpis. Sparčiai augo nauja pramonės šaka – automobilių pramonė, o Volvo tapo lydere tarp

Švedijos eksporto kompanijų. Inžinerijos pramonė sudarė beveik pusę visos eksportuojamos produkcijos. Taip pat vis daugiau vartojimo prekių eksportavo tokios gamybos šakos kaip baldų ar drabužių pramonė.

Tačiau atsisakius fiksuoto užsienio valiutų keitimo kurso ir nuvertėjus kronai, Švedijos eksportas nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio iki 1992

išgyveno stagnacijos laikotarpį. Vėlesnis eksporto rinkos atsigavimas gali būti palygintas su sėkmingu laikotarpiu po Antrojo pasaulinio karo.

Devintajame dešimtmetyje Švedijos politikai karštai aptarinėjo konkurencingumo bei eksporto rinkos dalies praradimą. Tai įvyko todėl, kad

Švedija ilgą laiką priklausė nuo pagrindinių pramonės šakų ir tik nežymiai eksportavo mokslo išradimų pagrindu sukurtą produkciją. Tačiau dešimtajame dešimtmetyje prekių ir paslaugų eksportas išaugo nuo 30% iki 45% BVP. Šį augimą galima tik iš dalies paaiškinti tuo laikotarpiu egzistavusia palankia kaštų situacija. Didžiąja dalimi sėkmę lėmė greitas Švedijos pramonės perėjimas prie daugiau į mokslo atradimus orientuotos gamybos.

Stabiliai didėjo telekomunikacijų, farmacijos bei IT produkcijos svarba eksporto srityje.

Švedų eksporto kompanijos

Dabar Švedijoje suskaičiuojama apie 50,000 eksporto kompanijų. Tačiau didžiąją eksporto dalį sudaro keleto didelių įmonių eksportuojama produkcija. Beveik du tretčdalius Švedijos eksporto sudaro penkiasdešimties įmonių produkcija. Beveik 95% eksporto sudaro mažiau nei tūkstančio įmonių gaminiai. Šie skaičiai rodo, kad iš Švedijos eksportuojama dideliais kiekiais. Tuo pat metu, didžiosios eksporto kompanijos daugumą savo gamybos padalinių yra įkūrusios užsienyje. Tai įvyko ne vien perkėlus veiklą iš

Švedijos. Dažnai kompanijos plėtėsi perimdamos jau veikiančias įmones kitose šalyse. Iš viso suskaičiojama, kad Švedijos kompanijos turi apie

600,000 darbuotojų užsienyje. Du tretčdalius šių darbuotojų sudaro kitų

Vakarų Europos šalių gyventojai. [14]

Didėjantis Švedijos kompanijų vaidmuo tarptautinėje rinkoje reiškia, kad didėja neatitikimas tarp Švedijos ekonomikos vystymosi ir užsienio prekybos iš vienos pusės bei Švedijos kompanijų pelno iš kitos pusės.

Tyrimai rodo, jog kuomet aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje Švedija prarado dalį eksporto rinkos, švedų tarptautinės kompanijos padidino savo rinkos dalį. Kitas ėjimo į tarptautinę rinką aspektas – vis didėjančią tarptautinės prekybos dalį užima vidaus kompanijos. Net tuomet, kai švedų kompanijos savo veiklą plėtė kitose šalyse, Švedija sulaukė vis didesnių investicijų iš užsienio, siekiančių pasinaudoti švedų inžinerine patirtimi.

Švedijai tapus ES nare, šios investicijos dar sparčiau išaugo.

Eksporto pasiskirstymas

Kaip jau anksčiau minėta, dešimtajame dešimtmetyje staigų eksporto augimą sąlygojo perėjimas prie mokslo žiniomis pagrįstų produktų.

Tradiciškai maisto prekių eksportas buvo nežymus, tačiau pastaraisias metais sparčiai išaugo. Tam iš vienos pusės įtakos turėjo Švedijos įstojimas į ES, nes suaktyvėjo eksportas į ES šalis, o iš kitos pusės tai įvyko dėl vieno produkto – Švediškos degtinės – populiarumo.

Ilgą laiką Švedijos eksporto pagrindą sudarė žaliavos bei kuras, tačiau dabar šių produktų eksportas nesiekia 8%. Medienos produkcija, popieriaus masė, valyti naftos produktai bei geležies rūda sudaro didžiausią šių produktų dalį.

Ateities tendencijos

Švedija ir toliau stengsis pirmauti, išlaikyti aukštą ekonomikos lygį, aukštos gyvenimo standartus, pilno užimtumo ekonomiką, mat nedarbo lygis šalyje yra 6 %. Manoma, kad eksportas ir toliau augs.

INFLIACIJA

Infliacija Švedijoje 1831-2003

Kasmetinis, procentinis vartotojo kainų pokytis(Švedijos statistikos departamentas).

Grafikas (viršuje) bei lentelė (apačioje) rodo infliaciją Švedijoje nuo

1831m. iki 2003m., išreikštą kasmetiniu vartotojo kainų pokyčiu.

Infliacijos skaičiai yra išskaityti iš Myrdal-Bouvin vartotojų kainos indekso (1830m.-1914m.), „cost-of-living“ indekso, neskaitant tiesioginių mokesčių ir socialinės naudos (1914m. liepa – 1954m. birželis) bei iš vartotojo kainos indekso ( nuo 1954m.).

|Infliacija ir kainų lygis Švedijoje 1830 – 2003 |

|1830 | |63 | | | | |

|1831 |4.1 |65 | | | | |

|1832 |-0.3 |65 | | | | |

|1833 |-1.8 |64 | | | | |

|1834 |1.4 |65 | | | | |

|1835 |1.5 |66 | | | | |

|1836 |-0.9 |65 | | | | |

|1837 |2.8 |67 | | | | |

|1838 |5.4 |71 | | | | |

|1839 |-1.6 |70 | | | | |

|1840 |-2.0 |68 | | | | |

|1841 |1.5 |69 | | | | |

|1842 |1.3 |70 | | | | |

|1843 |-4.7 |67 | | | | |

|1844 |-6.7 |62 | | | | |

|1845 |4.3 |65 | | | | |

|1846 |4.6 |68 | | | | |

|1847 |2.1 |69 | | | | |

|1848 |-2.7 |68 | | | | |

|1849 |-1.2 |67 | | | | |

|1850 |-0.3 |67 | | | | |

|1851 |2.0 |68 | | | | |

|1852 |3.2 |70 | | | | |

|1853 |3.1 |72 | | | | |

|1854 |6.9 |77 | | | | |

|1855 |7.3 |83 | | | | |

|1856 |10.3 |91 | | | | |

|1857 |0.2 |92 | | | | |

|1858 |-10.5 |82 | | | | |

|1859 |-5.9 |77 | | | | |

|1860 |4.5 |81 | | | | |

|1861 |4.1 |84 | | | | |

|1862 |2.7 |86 | | | | |

|1863 |-5.0 |82 | | | | |

|1864 |-4.3 |78 | | | | |

|1865 |-0.1 |78 | | | | |

|1866 |3.2 |81 | | | | |

|1867 |6.3 |86 | | | | |

|1868 |3.4 |89 | | | | |

|1869 |-5.7 |84 | | | | |

|1870 |-4.2 |80 | | | | |

|1871 |2.6 |82 | | | | |

|1872 |4.0 |86 | | | | |

|1873 |7.9 |92 | | | | |

|1874 |3.6 |96 | | | | |

|1875 |-0.6 |95 | | | | |

|1876 |0.3 |95 | | | | |

|1877 |-0.5 |95 | | | | |

|1878 |-6.5 |89 | | | | |

|1879 |-6.2 |83 | | | | |

|1880 |5.2 |88 | | | | |

|1881 |2.5 |90 | | | | |

|1882 |-2.7 |87 | | | | |

|1883 |-0.6 |87 | | | | |

|1884 |-3.7 |84 | | | | |

|1885 |-4.7 |80 | | | | |

|1886 |-4.9 |76 | | | | |

|1887 |-3.6 |73 | | | | |

|1888 |3.6 |76 | | | | |

|1889 |4.5 |79 | | | | |

|1890 |2.1 |81 | | | | |

|1891 |3.1 |83 | | | | |

|1892 |-1.8 |82 | | | | |

|1893 |-4.0 |79 | | | | |

|1894 |-5.1 |75 | | | | |

|1895 |1.9 |76 | | | | |

|1896 |-0.8 |75 | | | | |

|1897 |3.2 |78 | | | | |

|1898 |4.8 |81 | | | | |

|1899 |4.4 |85 | | | | |

|1900 |1.2 |86 | | | | |

|1901 |-2.4 |84 | | | | |

|1902 |0.8 |85 | | | | |

|1903 |1.7 |86 | | | | |

|1904 |-1.2 |85 | | | | |

|1905 |2.1 |87 | | | | |

|1906 |2.1 |89 | | | | |

|1907 |5.2 |93 | | | | |

|1908 |1.5 |95 | | | | |

|1909 |-1.0 |94 | | | | |

|1910 |0.0 |94 | | | | |

|1911 |3.0 |97 | | | | |

|1912 |2.1 |99 | | | | |

|1913 |0.3 |99 | | | | |

|1914 |1.3 |100 | | | | |

|1915 |14.9 |115 | | | | |

|1916 |13.0 |130 | | | | |

|1917 |26.2 |164 | | | | |

|1918 |41.5 |241 | | | | |

|1919 |15.5 |266 | | | | |

|1920 |0.4 |271 | | | | |

|1921 |-14.1 |221 | | | | |

|1922 |-19.0 |184 | | | | |

|1923 |-7.0 |174 | | | | |

|1924 |0.0 |174 | | | | |

|1925 |1.7 |177 | | | | |

|1926 |-3.4 |171 | | | | |

|1927 |-1.2 |169 | | | | |

|1928 |0.6 |170 | | | | |

|1929 |-1.2 |168 | | | | |

|1930 |-3.0 |162 | | | | |

|1931 |-3.1 |157 | | | | |

|1932 |-1.9 |155 | | | | |

|1933 |-2.6 |151 | | | | |

|1934 |0.7 |152 | | | | |

|1935 |2.0 |155 | | | | |

|1936 |1.3 |157 | | | | |

|1937 |2.5 |162 | | | | |

|1938 |2.5 |165 | | | | |

|1939 |2.4 |170 | | | | |

|1940 |12.4 |193 | | | | |

|1941 |13.2 |219 | | | | |

|1942 |7.9 |234 | | | | |

|1943 |1.3 |235 | | | | |

|1944 |-0.4 |234 | | | | |

|1945 |-0.4 |233 | | | | |

|1946 |0.4 |234 | | | | |

|1947 |2.6 |241 | | | | |

|1948 |5.0 |255 | | | | |

|1949 |1.6 |256 | | | | |

|1950 |1.2 |260 | | | | |

|1951 |15.8 |304 | | | | |

|1952 |8.0 |326 | | | | |

|1953 |1.2 |328 | | | | |

|1954 |0.6 |331 | | | | |

|1955 |2.7 |339 | | | | |

|1956 |5.2 |356 | | | | |

|1957 |3.8 |372 | | | | |

|1958 |4.0 |388 | | | | |

|1959 |0.8 |391 | | | | |

|1960 |4.2 |407 | | | | |

|1961 |2.1 |416 | | | | |

|1962 |4.7 |436 | | | | |

|1963 |2.8 |449 | | | | |

|1964 |3.0 |463 | | | | |

|1965 |4.7 |487 | | | | |

|1966 |5.7 |519 | | | | |

|1967 |4.0 |540 | | | | |

|1968 |2.0 |551 | | | | |

|1969 |2.7 |566 | | | | |

|1970 |6.1 |605 | | | | |

|1971 |7.6 |650 | | | | |

|1972 |5.8 |689 | | | | |

|1973 |7.1 |735 | | | | |

|1974 |10.2 |808 | | | | |

|1975 |11.2 |887 | | | | |

|1976 |10.5 |979 | | | | |

|1977 |11.7 |1,090 | | | | |

|1978 |10.3 |1,200 | | | | |

|1979 |7.3 |1,286 | | | | |

|1980 |13.8 |1,461 | | | | |

|1981 |12.7 |1,638 | | | | |

|1982 |8.9 |1,778 | | | | |

|1983 |8.9 |1,937 | | | | |

|1984 |8.1 |2,092 | | | | |

|1985 |7.5 |2,246 | | | | |

|1986 |4.2 |2,341 | | | | |

|1987 |4.2 |2,440 | | | | |

|1988 |6.1 |2,582 | | | | |

|1989 |6.6 |2,748 | | | | |

|1990 |10.4 |3,036 | | | | |

|1991 |9.7 |3,319 | | | | |

|1992 |2.5 |3,395 | | | | |

|1993 |4.7 |3,553 | | | | |

|1994 |2.3 |3,631 | | | | |

|1995 |2.8 |3,723 | | | | |

|1996 |0.8 |3,740 | | | | |

|1997 |0.9 |3,760 | | | | |

|1998 |0.4 |3,754 | | | | |

|1999 |0.3 |3,772 | | | | |

|2000 |1.3 |3,809 | | | | |

|2001 |2.6 |3,902 | | | | |

|2002 |2.4 |3,986 | | | | |

|2003 |2.1 |4,063 | | | | |

Infliacija Švedijoje 2004m. Spalio ir Lapkričio mėnesiais

Švedijos banko „Riksbanken“ arba „Riksbank“ duomenimis lapkrityje,

CPI(vartotojų kainos indeksas) infliacija (matuojama kaip kasmetinis pokytis vartotojo kainų indekse) siekė 0,5 procentus(spalyje – 0,8

procentus). The underlying inflation rate UND1X(vartotojo kainos indeksas neskaitant šeimos ipotekos palūkanų išlaidų ir netiesioginių mokesčių bei dotacijų pokyčių tiesioginių pasėkmių) buvo 0,9 procentai lapkrityje (spalyje – 1,3 procentai).

Pritaikius elektros kainoms, kasmetinė CPI ir UND1X infliacija lapkrityje buvo 0,1 procentas ir 0,8 procentas, atitinkamai 0,2 procentas ir 0,9 procentas spalyje.

MOKSLAS IR TECHNOLOGIJOS

(RESEARCH AND DEVELOPMENT)

Švedijos mokslo ir technologijų sistema

Mokslas ir technologija Švedijoje atliko svarbų vaidmenį pastaruosius dešimtmečius. Švedija yra viena iš tų šalių, kurios į mokslą ir technologiją investuoja didžiausią procentą nuo Bendro Vidaus Produkto.

2001m. Švedijos išlaidos mokslui ir technologijai siekė 4,3% nuo BVP ir pateko į 29 valstybių, priklausančių “Organization for Economic Cooperation and Development“(OECD) lėšų skirtų mokslui ir technologijoms nuo BVP

požiūriu. 78 % mokslo ir technologijų lėšų buvo skirta biznio sektoriui,

19% aukštojo mokslo sektoriui ir 3% kitoms visuomeninio sektriaus institucijoms ir privačiam pelno nesiekiančiam sektoriui. Švedijos vyriausybė mokslui skyrė 23.7 billiono Švedijos kronų iš 2003 metų biudžeto skirtų pinigų mokslui ir technologijoms.

Aukštas Švedijos mokslų standartas yra pripažintas tarptautinėje erdveje. Nepriklausomi vertintojai beveik nuolatos aukštai įvertina

Švedijos mokslininkus ir rodo, kad Švedijos mokslinė pažanga, kaip Europos

Sąjungos bendrų programų dalis, yra aukštos mokslinės kokybės .

Mokslas ir technologija biznio sektoriuje

Švedijoje vyrauja gilus įsitikinimas, kad šalies investicijos į mokslą ir technologiją skatina ekonominį augimą. Dėl savo didelių išlaidų mokslui,

Švedija yra viena iš kelių mažų šalių su aukštos technologijos produktų eksportui pertekliumi. Pavyzdžiui telekomunikacijų įranga ir farmacijos prekės yra tarp Švedijos ryškiausiai eksportuojamų prekių.

Švedijos biznio sektoriui iš BVP skirtos dalies mokslui ir technologijai buvo skirta 3,32% arba 75 billionai Švedijos kronų 2001m.

Didžioji dalis mokslo ir technologijos vystymo buvo transportavimo įrangos, telekomunikacinių ir farmacinių produktų srityse. Dabartiniai didžiausi laimėjimai yra farmacijos pramonėje, kurioje Švedija turėjo didžiausią pasisekimą. Pastaraisiais metais mokslo ir technologijos darbai suintensyvejo ir paslaugų sektoriuje.

Sektoriuose, kurie išleidžia daugiausiai mokslui ir technologijai, išlaidos konscentruotos keletoje stambių kompanijų. 20 didžiausių įmonių skaičius paaiškina dideles išlaidas skirtas biznio sektoriui.

Dauguma išlaidų mokslui ir technologijoms biznio sektoriuje yra skiriama būtent technologiniam vystymuisi,nes jam skiriama daugiausiai pastangų ir išteklių ir tik mažiau nei 1/5 moksliniam tyrinejimui.

Moksliniai tyrimai yra atliekami pagrinde technologijose ir kažkuria dalimi gamtos moksluose ir medicinoje.

Vyriausybė ir biznio sektorius bendradarbiauja per „Pramoninius mokslinių tyrimų institutus“, kuriuos jie steigia drauge. Šie institutai yra nepriklausomi nuo švietimo ministerijos, tačiau kartais dirba kartu su universitetais ar kitomis aukštojo mokslo institucijomis. Kitos viešos-

privačios partnerystės aukštosiose moklso institucijose ar greta jų yra technologiniai parkai arba verslo inkubatoriai, verslo centrai.

Švedijos tarptautinis mokslinis bendradarbiavimas

Tarptaurinis bendradarbiavimas yra ypač svarbus moksliniuose tyrinėjimuose. Švedijos mokslo bendruomenė(The Swedish research community)

turi plačius tarptaurinius kontaktus. Labiausiai paplitusi tarptautinio bendradarbiavimo forma mokslo srityje yra individualūs arba komandiniai bendri projektai su kolegomis iš užsienio šalių. Daugelį metų Švedija dalyvavo eilėje tarptautinių mokslinių organizacijų, ypač gamtos mokslų ir inžinerijos srityse.Šis bendradarbiavimas užim vietą tokių mokslinių korpusų projektuose kaip mokslinė Europos Kosmoso Tarnybos programa(ESA),

Europos Atominio Tyrinėjimo Organizacija(CERN) ir Europos Pietinė

Observatorija(ESO).

Plataus masto Švedijos dalyvavimas ES programose

Švedijos tradiciškai platus bendradarbiavimas su JAV, ypač medicinoje ir gamtos moksluose, pastaruoju metu buvo papildytas pastoviai besiplečiančios Europos kooperacijos. Švedijos dalyvavimas Europos

Sąjungoje nuo 1995 atidarė naujus rėmimo šaltinius Švedijos mokslininkams ir galimybę bendradarbiavimui ES Korpuso Programose mokslui ir technologijai(EU‘s Framework Programs for research and technological development). Švedijos įsitraukimas bei dalyvavimas smarkiai padidėjo jai dalyvaujant Kevirtoje Korpuso Programoje(FP4) 1994-1998m. ir buvo dvigubai didesnis ne FP3.

Bendras Švedijos dalyvavimas FP4 programoje buvo didžiausias biotechnologijose ir biomedicinoje, socialinės ekonomikos tyrimų ir standartų, matavimo ir testavimo srityse. Financiniais terminais tariant, visas dėmesys nukreiptas informacinėm technologijom (IT), biotechnologijom, agrokultūrai ir žuvininkystei. Per FP4, Švedijos aukštesniosios švietimo institucijos gavo 400 milionų Švedijos kronų dotacijų iš bendros kasmetinės

900-1000mln Švedijos kronų dotacijų sumos. Kiti dotacijų gavėjai buvo tyrimų institutai ir ypač įmonės.

Penkta ES Korpuso programa, arba FP5,1998-2000m., buvo pirmoji, kurioje

Švedija galėjo dalyvauti formavime. Švedija akcentavo būtinybę moksliniams tyrimams tokiose sferose kaip aplinka ir energija, sausumos transportavimas ir miškai, taipogi humanitarinius ir socialinius mokslus. Per Švedijos ES

prezidentavimą pirmoje 2001-ųjų metų pusėje, švedija pradėjo darbą dabartinei Šeštajai Korpuso Programai dėl mokslo ir technologijos, FP6,

2002-2006m.

Vyriausybės mokslinių tyrimų politika

Švedijai reikia labiau suderintų mokslo tyrimų pastangų norint stiprinti savo, kaip lyderės poziciją rinkoje. Švedijos moksliniai tyrimai turi pagerėti teikiant pirmenybę bei rodant meistriškumą svarbiausiuose tyrimų laukuose. Nauja mokslo rėmimo organizacija rengia koncentruotas programas svarbiuose zonose, įskaitant vidinius bei sudėtinius mokslinius tyrimus.

Nuo 2001m. vyriausybė investavo papildomų lėšų į šiuos prioritetinius laukus:

• Biotechnologija ir biologijos mokslas

• Informacinės technologijos ir IT tyrimai

• Medžiagų technologija ir medžiagų tyrimai

• Aplinka ir pastovus technologijų vystymas

• Humanitariniai ir socialiniai mokslai

• Menas

• Sveikatos ir socialinių paslaugų tyrimai

PASKIRSTYMO KANALAI

Švedijos logistika yra labai aukšto lygio, su labai gera infrostruktūra, gerai organizuotais didmenininkais ir mažmenininkais bei aukščiausio tarptautinio lygio sandėliavimu. Našumas bei tobula administracija yra šios šalies charakteristikos. Be to Švedijai atviri vartai į Baltijos jūrą ir šiaurines Europos rinkas – rinką, turinčią

100mln. Potencialių klientų. Del šios priezasties daug investuojama į mažmeninę ir didmeninę prekybą(lent.).

Realizuotos ir planuotos investicijos į mažmeninę ir didmeninę prekybą

2003, 2004, 2005m.

|Pramonės |2003 |2004 |2005 |

|Radijas |37% |

|Televizija |27% |

|Tekstinė televizija(naujienų |1% |

|tarnyba) | |

|Vakariniai laikraščiai |2% |

|Magnetinės garsajuostės |2% |

|Specialūs žurnalai |2% |

|Savaitiniai/mėnesiniai žurnalai |3% |

|Vaizdo juostos |3% |

|Internetas |5% |

|Rytiniai laikraščiai |6% |

|Knygos |6% |

|Kompaktinės plokštelės/kiti įrašai|6% |

|Šaltinis: „Nordicom – Sweden” |

Švedijos žiniasklaida šiandien

TT(Tidningarnas Telegrambyra) yra pagrindinė Švedijos naujienų agentūra. Dauguma Švedijos laikraščių bei radija ir televizija yra TT

naujienų agentūros abonentai. TT teikia savo klientams Švedijoje informaciją apie vietines ir užsienio naujienas, sporto įvykius, biržos ataskaitas, ekonomines naujienas, straipsnius laidas ir t.t. Nemažai vietinių dešniosios pakraipos laikraščių atidarė FLT(Forenade

Landsortstidningar) naujienų agentūrą.

Laikraščiai

Statistika rodo, kad švedai(siuo metu apie 8,9mln) yra viena iš daugiausiai laikraščių skaitančius perkančių tautų pasaulyje. 1998m.

Švedijoje 92 taip vadinami dažno periodiškumo laikraščiai(4-7 numeriai per savaitę), kurių tiražas kartu sudaro 3.8 milionų, kitaip tariant 430 kopijų

1000 gyventojų. Reto periodiškumo laikraščiai(1-3 numeriai per savaitę)č kurių yra apie 70, yra dažniausiai vietiniai laikraščiai, atstovaujantys tam tikram politiniam arba ideologiniam požiūriui. Jie sudaro apie 10% viso tiražo, toks pat yra jų suvartojimo procesas vienam gyventojui.

Pokario metu laikraščių skaičius labai sumažėjo, nuo 216-os 1945m. Iki

162-ų 1998m. To pasekoje vis daugiau savivaldybių telikdavo tik po vieną laikraštį.

Tradiciškai laikraščiai buvo linkę simpatizuoti ir net aktyviai propaguoti politinių partijų programas ir ideologijas. Tačiau toks politinis laikraščių pasiskirstymas toli gražu neatspindi politinių elektokrato simpatijų.

Jeigu socialdemokratųir komunistų partijoms ištisais dešimtmečiais atitekdavo pusė visų rinkėjų balsų(socialdemokratams atitekdavo didžioji dauguma),: joms simpatizuojančios spaudos dalis sudaro tik vieną penktąją visų šalies leidinių tiražo. Taigi beveik 4 lųaikraščiai iš 5 remia dešniųjų partija, o liberalios spaudos dalis Švedijoje yra daug didesnė nei liberalų partijos rinkejų skaičius.

|Laikraščių koncentracija |

|Metai |Savivaldybės,kurio|Savivaldybės,ku-|

| |-se leidžiama 2 ir|riose leidžiama |

| |daugiau laikraščių|vianas |

| | |laikraštis |

|1945 |51 |42 |

|1950 |51 |42 |

|1955 |39 |53 |

|1960 |32 |56 |

|1965 |23 |59 |

|1970 |21 |65 |

|1975 |20 |64 |

|1980 |21 |62 |

|1985 |24 |60 |

|1990 |20 |63 |

|1995 |20 |58 |

|1998 |19 |63 |

|Pasatba: laikraščiai leidžiami 3-7 kartus per |

|savaitę |

Multimilioninės Parlamento subsidijos

Nuo septintojo dešimtmečio pradžios struktūriniai kasdieninės spaudos pokyčiai ir jos financinė padėtis yra atidžiai tyrinėjami įvairių valdžios atstovų. 7 komisisjos nusprendė, kad dėl laikraščių uždarymo spauda nepajėgi atlikti savo funkcijų švedijos demokratinėje sistemoje. Dėl tos priežasties buvo imtasi priemonių siekiant pasipriešinti nuosavybės koncentracijai ir palengvinti kitų laikraščiųatsiradimą. Subsidijų spaudai sąlygas įtakoja rinkos dėsniai , o jų tikslas – papildyti rinkos sistemą.

Pirmosios subsidijos buvo iąmokėtos 1969m.

Bendras šių komisijų teikiamų nuoseklių rekomendacijų efektas buvo ištobulintos subsidijų sistemos sukūrimas. 1998 m. subsidijos „mažos sklaidos laikraščiams“, t.y. tokiems laikraščiams, kurie savo leidimo vietoje sudaro ne daugiau kaip 40% visos rinkosč siekė 470 mln. SEK, įskaitant ir specialią papildomą subsidiją. Šios atskiros subsidijos sudarė nuo 3 iki 4% visų Švedijos laikraščių tinklo tiražo ir reklamos pajamų. Be to, 73 milijonų SEK subsidijos buvo suteikiamos laikraščiams, dalyvaujantiems brndrose platinimo programose.

Subsidijos mažos sklaidos laikraščiams sudaro 15-30% visų šių laikraščių metinių pajamų, priklausomai nuo jų publikacijų dažnumo.

Neįmanoma panaikinti subsidijų sistemos, nesukėlus grėsmės nemažam laikraščių kiekiui.

Įvedus subsidijų sistemą, spaudos ir politinių partijų sąsajos pamažu išnyko, tuo būdu panaikinant ir vidinę subsidijų priežastį. Subsidijos finansuojamos iš visų reklamos mokesčių, išskyrus radiją ir televiziją.

Devintame šio amžiaus dešimtmetyje keletą kartų bandyta pradeti spausdinti dienraščius.Visi šie bandymai išskyrus vieną baigėsi nesėkme.

Verslo dienraštis Dagens Industri pradėtas leisti 1982m. yra vienintelis sėkmingas sumanymas , susilaukęs ilgalaikės sėkmės. 1995m. pradėtas leisti

Metro, laikraštis, išeinantis 5 kartus per savaitę ir nemokamai platinamas

Stockholmo metro, o taip pat Malmėje ir Geteborge.

Įvairovė – dienraščių požymis

Beveik visi švediški laikraščiai spausdinami šiuolaikinėse ir labai produktyviose spaustuvėse, naudojančiose pažangią technologiją, kur dauguma procesų kompiuterizuoti ir operuoja greita ir patikima platinimo sistema.

Trys didžiausi miestai(Stokholmas, Geteborgas ir Malmė) leidžia laikraščius 7 kartus per savaitę. Kitose šalies dalyse dominuoja laikraščiai, leidžiami 6 kartus per savaitę. Daugelis provincijos laikraščių yra rytiniai, tuo tarpu trys didžiausi miestai leidžia didelius vakarinius laikraščius(tabloidus), kurie yra parduodami(neprenumeruojami):

du Stokholme ,vienas Geteborge ir vienas Malmėje. Nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios pastarosios rūšies laikraščių rinka mažėja(vidutinio Švedijos dienraščio tiražas 22,000 egzempliorių ir jis išeina ryte.).

Stockholme leidžiami vakariniai lairaščiai Aftonbladet ir Exspressen skaitomi beveik visoje Švedijoje. Exspressen įsigijo Goteborgo ir Malmės vakarinius laikraščius – Goteburstidningen ir Kvallsposten. Visi trys laikraščiai vis dar spausdinami, tačiau dabar juose yra tam tikra dalis bendro redakcinio turinio.

Dagens Nyheter, leidžiamas Stokholme nuo 1985m. dalį savo nacionalinio leidinio spausdina kitur

Dagens Industri, kuris nuo 1990m. leidžiamas 6 kartus per savaitę, tiražas išaugo nuo 29500 1982-ais metais iki 110200 1998-ais metais.

|Dešimt didžiausių dienraščių (1998m. Duomenys apie tiražą) |

| Dienraščiai |Pirmadienis-šešta|Sekmadienis |

| |dienis | |

|Aftonbladet(socialdemokratinis)|397,300 |502,100 |

|tabloidas | | |

|Dagens Nyheter(nepriklausomas) |353,000 |409,500 |

|Ekspressen(liberalus) tabloidas|315,900 |397,400 |

|Goteborgs-Posten(liberalus) |258,300 |285,700 |

|Svenska |185,000 |199,900 |

|Dagbladet(nepriklausomas | | |

|koncervatyvus | | |

|Sydsvenska |124,500 |145,800 |

|Dagbladet(nepriklausomas | | |

|liberalus) | | |

|Dagens Industri(financinis |110,200 |- |

|dienraštis) | | |

|Arbetet(socialdemokratinis) |70,100 |74,400 |

|Nerikes Allehanda(liberalus) |68,100 |- |

|Ostgota |67,400 |- |

|Correspondenten(dešniųjų) | | |

Tūkstančiai periodinių leidinių

Švedijoje yra apie 3000 kokybiškų leidinių, iš kurių vos daugiau nei

150 yra dienraščiai. Visi kiti yra periodiniai leidiniai, ir jų niekada nebuvo tiek daug kaip šiandien. Tik per pastaruosius 5 metus vietinėje rinkoje pasirodė apie 500 naujų leidinių.

Per paskutinį šio amžiaus dešimtmetį periodinių leidinių skaitytojų skaičius labai išaugo, jų bendras tiražas yra visados didelis, kaip ir pajamos iš reklamos. Ši raida aiškiai rodo, kad žurnalai sugebėjo stebėtinai gerai konkuruoti su kitomis informacinėmis technologijomis. Be to padidėjo žurnalų skaičius skirtas specialistams ir prekybininkams. Po eilės nesėkmingų metų paskutinio šio amžiaus dešimtmečio pradžioje stabilizavosi tradicinių šeimos žurnalų ir savaitraščių tiražas. Šiuo metu

5 didžiausi savaitraščiai kartu parduoda 1,1 miliono egzempliorių per savaitę.

Nauji periodinai leidiniai dažniausiai dėmesį skiria specifiniams interesams: kompiuteriams, informacinėms technologijoms, sodininkystei, dizainui, tačiau imta leisti naujus leidinius ir tradicinėse srityse, tokiose kaip medicina ir sveikatos apsauga. Taip pat Švedijos rinkoje pasirodė naujas žurnalų tipas – žurnalai vyrams ir atitinkamai žurnalai moterims.

Šiuo atžvilgiu Švedija laikosi paskutinio šio amžiaus dešimtmečio krypčių, kurios anksčiau dominavo JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Iš kitos puses bandymas leisti politinio turinio periodinius leidinius Švedijoje buvo nesėkmingas.

Daugelį didžiausią tiražą turinčių periodinių leidinių leidžia organizacijos. Vienas pavyzdys – Var Bostad, kurio tiražas yra daugiau nei milionas egzempliorių. Jį leidžia Nacionalinė nuomininkų asociacija. Kitas leidinys – ICA-Kuriren, kuri leidžia Nepriklausomų prekybininkų asociacija.

Per eilinę dieną vidutinis Švedijos gyventojas žiniasklaidai skiria apie šešias valandas. 5% šio laiko arba šiek tiek daugiau nei 17 minučių per dieną skiriama periodinių leidinių skaitymui. Kadangi savaitė turi septynias dienas, tai reiškia, kad Švedijos gyventojai prie žurnalo praleidžia apie dvi valandas per savaitę.

Periodiniai leidiniai, skirtingai nei laikraščiai, negauna jokių viešų subsidijų.

Radijas ir televizija

Nuo devinto šio amžiaus dešimtmečio pabaigos redija ir televizija

Švedijoje labai pasikeitė.

Ankstesnis visuomeninis radijo ir televizijos monopolis buvo pakeistas kita struktūra. Šiuo metu iš licencijų financuojamos programų kompanijos, atsakingos už visuomenines paslaugas, dirba greta komercinių radijo ir televizijos knalų.

Nuo trečio dešimtmečio vidurio radijui, o vėliau ir televizijai

Švedijoje vadovavo monopolistinė visuomenei tarnaujanti įmonė.

Trancliacijos buvo financuojamos iš mokesčių už licencijas, o reklama draudžiama. Aštunto dešimtmečio pabaigoje asociacijoms leista trancliuoti tam tikrose geografinėse srityse, per savivaldybių radijo stotis. Reklama transliuiojant taip pat buvo draudžiama.

Reguliavimo panaikinimas

Palidovinės televizijos atsiradimas devinto dešimtmečio viduryje paruošė dirvą didžiuliams pasikeitimams nacionaliniame radijuje ir televizijoje. Kai privačios įmonės pradėjo trancliuoti komerciniu būdu financuojam televizją Švedijoje, pasipriešinimas komercinės analoginės televizijos trancliacijoms liovėsi. Skandinavijos palydovinio kanalo TV3, trancliuojančio iš Londono, ikūrimas 1987m. iš esmės buvo komercinės televizijos Švedijoje pražia, nors šį kanalą žiūrėti galėjo tik dalėlė

Švedijos gyventojų. TV4, komercinis analoginis kanalas, matomas visoje šalyje, pradėjo trancliuoti 1992m. Komercinis vietinis radijas ėmė trancliuoti 1993m.

Nepaisant visų pokyčių Švedijos televizijoje ir radijuje vis dar dominuoja iš licencijų financuojami visuomeninių paslaugų trancliuotojai.

Švedijoje yra trys visuomeninės transliavimo kompanijos,atsakingos už televiziją (Sveriges Television), radiją (Sveriges Radio) ir mokamają radiją bei televiziją (Utbildningsradion). Šių kompanijų akcijos priklauso fondui, kurio tarybą skiria Vyriausybė, pasitarusi su parlamente atstovaujančiomis partijomis. Fondo uždavinys – skatinti šių kompanijų nepriklausomybę. Veikla yra daugiausiai financuojama iš metinių pajamų už televizijos licencijas, metinis mokestis 1608 SEK per metus (1999).

Licencijų kainas nustato parlamentas, kuris taip pat skirsto lešas transliuojančioms kompanijoms. Švedijos Televizijai šiuo metu taip pat leidžiama financuoti tam tikras programas iš sponsorių suteikiamų lešų.

Bendrą trancliavimo politiką reglamentuoja Radijo ir Televizijos

Aktas, kuris įsigaliojo 1996m. gruodžio mėnesį. Be to, kompanijoms, trancliuojančioms pagal Vyriausybės išduotą licenciją, licencijoje nurodomos specifinės trancliavimo sąlygos. Programos turi būti bešališkos, objektyvios ir sugebėti patenkinti įvairius skonius. Vyriausybė nekontroliuoja programų iki jų trancliacijos. Tačiau Trancliacijos komisija turi įgaliojimus paprieštarauti tam tikrų programų trancliacijai arba atsižvelgti į visuomenės skundus po transliacijos, jeigu kompanija yra įtariama Akto arba licencijoje nurodytų sąlygų pažeidimu.

Radijas – didžiulis pasirinkimo spektras

Nuo pastovios radijo laidų transliacijos pradžios 1925m. iki 1995m.

Švedija turėjo tik vieną radijo kanalą. Šiuo metu Švedijos radijas trancliuoja keturiais kanalais.

P1 siūlo visą spektrą pramoginių ir rimtų programų ir ypač akcentuoja detalias naujienų transliacijas bei gilias socialines analizes.

P2 specilizuojasi rimtos muzikos, mokomųjų programų bei programų imigrantams srityje.

P3 ir P4 trancliuoja pramoginę muziką ir programas visą parą.

Regionines programas daugiausiai trancliuoja P4. Švedijoje yra 25

regioninės stotys, išsidėsčiusios visoje jos teritorijoje.

Radio Sweden, nacionalinio radijo tarptautinis skyrius, trancliuoja klausytojams užsienyje programas penkiomis užsienio kalbomis (anglų, estų, vokiečių, latvių ir rusų), taip pat ir švedų kalba.

1978m. pradėjo trancliuoti viešasis radijas. 1999m. siųstuvų skaičius jau siekė 150, o dalyvaujančių vietinių organizasijų buvo apie 1100. Bet kokia legali organizacija, vykdanti ne pelno siekiančią, labdaringą, politinę, profsąjunginę arba religinę veiklą, gali kreiptis leidimo trancliuoti programas per šiuos siųstuvus. Pagrindinis tikslas – suteikti nevyriausybinėms organizacijoms naują kanalą, kuriuo jos galėtų pasiekti savo narius arba joms simpatizuojančius asmenis. Nuo 1993m. viešajam radijui taip pat buvo leista trancliuoti reklamą.

1998m. įsigalėjo keletas naujų normų, susijusių su viešuoju radiju.

Pavyzdžiui, teisė trancliuoti buvo suteikta vietinėms, nepelno siekiančioms asociacijoms, kurios buvo įkurtos trancliacijų per nviešąjį radiją sumetimais.

Komercinis vietinis radijas trancliuoja nuo 1993m. Lincencijos skirstomos surengus aukcioną, kurio metu nustatomas mokęstis, kurį licencijos gavėjas privalo sumokėti valstybei. Vietinė radijo stotis gali trancliuoti jungtines programas 2/3 viso trancliacijos laiko. Reklama yra ribojama iki 8 minučių per valandą.

Kaip ir kitose šalyse privačios radijo stotys palaipsniui sukūrė savo tinklus. Du tokie didžiausi tinklai yra Radio Rix, kurio savininkai yra švedai, ir NRJ, kuris yra prancūzų nuosavybė. Į kiekvieną šių tinklų įeina

20-25 stotys. Privatus vietinis radijas kasdien pasiekia 30% gyventojų, o amžiaus grupėje nuo 35 metų ir vyresnių jų skaičius siekia 50%.

1995m. rugsėjo mėnesį, Švedijos radijui, Mokomajam radijui ir komerciniam radijui buvo suteiktos licencijos transliuoti naudojantis

Elektronine audio trancliacijos sistema (DAB).

Pokyčiai televizijoje

Televizijos trancliacija Švedijoje prasidėjo 1956m., o antrasis televizijos kanalas pasirodė 1969m. Trečiasis analoginis televizijos kanalas pradėjo trancliuoti 1991m. rudenį. Šis kanalas, TV4, yra visiškai atskiras darinys ir financuojamas iš komercijos. Iki 10% viso trancliacijos laiko gali būti naudojam reklamai. Iš principo reklamos turi būti rodomos tarp programų arba ilgesnių pertraukų sporto įvykiuose arba kituose renginiuose. Taisyklės dėl programų turinio yra panašios į Švedijos

Televizijos kompanijos taisykles. 1996m. vyriausybė pateikė įstatymo projektą dėl laipsniškos skaitmeninės televizijos įvedimo. 1997m.

parlamentas šį įstatymą priėmė. Buvo paskirtas atskiras koordinatorius, kurio uždavinys buvo atrinkti sritis, kuriose turi būti įvesta skaitmeninė televizija ir sukurti techninį bendradarbiavimą tarp įvairių trancliuojančių kompanijų modelį. 1998m. vyriausybė nusprendė suteikti leidimą 11-ai programas kuriančių kompanijų trancliuoti per skaitmeninę televiziją. Skaitmeninės televiziojos trancliacijos buvo pradėtos 1999m.

balandžio mėnesį.

Palydovinė ir kabelinė televizija

Sumontavus kabelinius tinklus 1984m. prasidėjo programų trancliacija per palydovinę televiziją. 1995m. beveik 60% visų Švedijos šeimų galėjo žiūrėti satelitines programas tiek per kabelius(40%), tiek per privačias plydovines antenas(20%). Švedijoje galima žiūrėti apie 100 palydovinių kanalų. Apie 10 jų specialiai skirti Švedijos žiūrovams. 6 palydoviniai kanalai, kurių svarba didžiausia, yra TV3, Kanal5, Eurosport, TV6, ZTV ir

MTV. Palydovinės televizijos įstatymas, įsigaliojęs 1992m., paruošė dirvą palydovinio perdavimo kabeliais platinimui, ir kiekvienas individas gali laisvai transliuoti radijo ir televizijos programas tokiu būdu. Šie palydoviniai perdavimai gali būti financuojami iš reklamos, kuriai galioja daugiau mažiau tos pačios taisyklės kaip ir TV4. Visa eilė komercinių kabelinių kanalų transliuojami įvairiose šalies dalyse. Be to, yra apie 50

vietinių kabelinių kanalų, tarp kurių vyrauja tolygus pasiskirstymas tarp komercinių ir nekomercinių.

Kinas ir lankymasis kino teatruose

Lankytis kino teatruose buvo yapč populiaru šeštojo dešimtmečio viduryje iki atsirandant televizijai. Tuo metu per metus buvo priskaičiuota apie 80mln. apsilankymų kino teatruose.

Paskutiniame šio amžiaus dešimtmetyje apsilankymų kino teatruose skaičius stabilizavosi iki 15mln. per metus, kitaip tariant 1,7 apsilankymo vienam gyventojui. Per paskutinį šio amžiaus dešimtmetį Švedijoje parodyta apie 200 naujų filmų iš kurių virš 20 buvo švediški pilnametražiai meniniai filmai. 1998m. JAV filmai sudarė apie 57% visų kino teatruose rodomų filmų.

Riksdagas (parlamentas) nusprendė, kad Švedijos kinui derėtų skirti financinę paramą (1998m. – 128 mln. SEK). Didžioji dalis šios valstybinės paramos surenkama iš apmokestinamų kino bilietų, video pramonės ira nacionalinių televizijos kanalų.

2000 m. tarp televizijos kino pramonės ir valstybės įsigaliojo nauja sutartis.

Tai, kad valstybė didina savo indėlį iki 70mln. SEK per metus, rodo, kad vyriausybė suinteresuota skatinti Švedijos kino pramonę ir aktyvią kino kultūrą.

IŠVADOS

Švedijos gyventojai gali dirbti Skandinavijos šalyse be darbo leidimo.

Bendra darbo rinkos politika skatina mažėjantį bedarbystės lygį.

Bendradarbiaujančių Šiaurės šalių tikslas-paremti gerai išvystytą ir funkcionuojančią darbo rinką ir skatinti darbo jėgos kompetenciją.

Apžvelgiant Švedijos ekonomiką, mes norime pabrėžti, kad ten ypatingas dėmesys yra skiriamas žmogaus gerovei, jos apsaugai, išsilavinimui, tobulinimui. Į švietimo sistemą yra dedama gana nemažai lėšų, stengiamasi išugdyti šviesią, išsilavinusią visuomenę, nes ekonomika gali sėkmingai plėtotis tik turėdama daug išmanančių savo darbą specialistų. Švedijos firmos taip pat daug lėšų skiria savo darbuotojų tobulėjimui, nes norima, kad jų žinios būtų pačios naujausios ir padėtų klestėti, bei siekti užsibrėžtų tikslų. Studentai įgytas žinias Švedijoje, puikiai pritaiko savo šalyje, tad čia beveik neegzituoja „proto nutekėjimas“, nes Švedijoje jiems sudarytos puikos sąlygos atsiskleisti savo pasirinktoje sferoje.

Nors Švedijoje yra labai aukšti mokesčiai, tačiau jie vistiek nesudaro didelių problemų gyventojams. Neoklasikai teigia, kad dėl aukštų mokesčių šalyje tūrėtų būti aukštas nedarbo lygis, mažas produktyvumas bei mažos investicijos. Tačiau matome, kad ši teorija neatitinka realybės, nes

Švedijoje nedarbo lygis yra ganėtinai žemas – 6.0%. Stengiamasi kuo daugiau investuoti į naujų technologijų kūrimą, senų tobulinimą, tad dėl to privatus ekonomikos sektorius labai plėtojasi. Švedai laiku suprato užsienio rinkų svarbą. Tai suteikė galimybę padidinti rinkos dalį. Tad galime drąsiai teigti, kad naujų technologijų kūrimas šaliai atneša tik naudą, nors tai kainuoja ir labai daug, tačiau šalis sukūrusi savo unikalų produktą gali užkariauti pasaulio rinkas, kaip padarė Švedijos farmacijos bei telekomunikacijų firmos.

Kaip jau minėjom, Švedijoje yra dideli mokesčiai, tačiau kiekvienas gyventojas turi teisę i nemokamą mokslą, sveikatos apsaugą – visa tai jiems nė kiek nekainuoja. Tad vyriausybė vykdo gan sėkmingą mokesčių rinkimų politiką.

Švedija bendradarbiauja su kitomis Šiaurės šalimis, kurios tikslas –

remti bendrą Šiaurės šalių politiką tais atvejais, kai visų šių šalių bendros pastangos gali būti efektyvesnės už pavienės šalies darbo rezultatus. Tarptautiniame lygyje Šiaurės valstybės dažnai veikia kartu, kad turėtų didesnę įtaką sprendžiant politines, socialines, ekonomines, kultūrines problemas.

Švedija eksperimentuoja su labiau į rinką orientuota sistema sveikatos priežiūros ir socialinės priežiūros ir socialinės apsaugos sektoriuose, decentralizuodamos valstybės atsakomybę, tačiau pagrindinis gerovės sistemos principas vis tiek išlieka nepakitęs – visiems yra suteikiamos lygios teisės. Gyventojų sudėties atžvilgiu, Švedijos gerovė labiau siejama su vyresniųjų žmonių, invalidų ir sergančiųjų priežiūra. Ši sistema apima žmogaus teises, teikia pašalpas nedirbantiems, garantuoja lygiateisiškumą abiems lytiems, įtakoja darbo politiką, sprendžia aplinkos apsaugos problemas ir t.t.

Lygios teisės, lyčių atžvilgiu, buvo viena svarbiausių paskutinių dešimtmečių problema. Moterų darbo užmokestis yra mažesnis nei vyrų. Pagal įstatymus, vyrai ir moterys Švedijoje turi lygias galimybes siekiant aukštojo mokslo. Tačiau vyraujančios tendencijos lemia profesijos pasirinkimą. Moteriškos lyties atstovės dažniausiai renkasi studijuoti labiau humanitarinius mokslus, vyriškos lyties – realinio profilio mokslus.

Taigi galima teigti, jog skandinaviškasis ekonomikos modelis yra unikalus skatinant ir suteikiant paramą gyventojams, mokant dideles pašalpas bei išmokas, mažinant socialinį susiskirstymą. Taip pat šiame modelyje juntamas darbo poveikis, juk Švedijoje vyrauja maža bedarbystė.

Tačiau, kaip ir kiekvienas kitų valstybių pasirinktas modelis, skandinaviškasis turi ir minusų. Tokią gerovės sistemą, kuri yra biurokratiška ir brangi, sunku valdyti ir kontroliuoti, todėl Švedijai būdinga didelė mokesčių našta, stipri vyriausybės orientacija bei biudžeto varžymas dėl didelių išlaidų.

Nors Švedija veikia pagal bendrą modelį, yra išskiriamas vienas skirtumas – Švedijoje mokami mažesni pajamų mokesčiai, tačiau kiti mokesčiai bei valstybės skola – didesni.

NAUDOTA LITERATŪRA

• http://www.scb.se/templates/tableOrChart____33832.asp

• http://www.riksbank.com/templates/Page.aspx?id=12953

• http://www.riksbank.se/

• http://ideas.repec.org/p/hhs/hastef/0318.html

• http://www.scb.se/templates/tableOrChart____106868.asp#top

• http://www.foodoresund.com/media/showMedium.asp?5_LCID1033

• http://www.sweden.se/templates/cs/BasicFactsheet____3925.aspx#1

• Faktų lapai apie Švediją „Žiniasklaida“ (išleista Švedijoje 2000m.

sausis). Klasifikacija:LI 45 a Bs (Lithuanian). Švedijos ambasados

Lietuvoje medžiaga.

• Faktų lapai apie Švediją „Telekomunikacijos ir informacinės technologijos Švedijoje“ (išleido Švedijos institutas

‘http://www.si.se‘ 2001m. balandis). Klasifikacija:LI 125 a Bv

(Lithuanian). Švedijos ambasados Lietuvoje medžiaga.

• http://www.sverigeturism.se/smorgasbord

• http://jurist.law.pitt.edu.

74%

24%

Paslaugų sektorius

Žemės ūkis

Industrija

74%

24%

Paslaugos

Žemės ūkis

Industrija

Įvadas

Trumpa Švedijos istorija

Švedijos geografinės aplinkos aprašymas

Panašūs darbai

Ekonomikos Nuostatu Modeliavimas

EKONOMIKOS AUGIMO IR JOS STRUKTŪROS PLĖTOTĖS STRATEGIJA

LIETUVOS EKONOMIKOS AUGIMAS: RAIDA, IŠORINĖ APLINKA IR PERSPEKTYVOS

Švedijos ekonomika

Valstybės ekonominė politika

Seseline ekonomika