Ekonomikos kursinis darbas apie Švediją.

Turinys

Įvadas......................
.....................4

Trumpa Švedijos
istorija........................
..........5

Švedijos geografinės aplinkos aprašymas..................7

Trumpa Švedijos statistika

Švedijos topografija

Švedijos geografija

Švedijos naudingosios iškasenos

Švedijos naudingosios iškasenos

Švedijos gamta

Švedijos klimatas

Švedijos upės

Švedijos konunikacijos sistema

Švedijos socialinės institucijos

Permainos šeimoje

Paprasta švedų šeima

Švedijos vaikai ir jaunimas

Švedų asmeninis gyvenimas

Švedijos švietimo sistema

Aukštasis mokslas

Suaugusiųjų švietimas

Viešosios bibliotekos ir audiovizualiniai centrai

Švedijos
politika........................
..............23

Švedija – konstitucinės monarchijos šalis

Švedijos teisė.............................28

Nacionalinė teismų administracija

Bendrosios kompetencijos teismai

Administraciniai Teismai

Darbo Teisės Teismas

Rinkos, prekybos Teismas

Patentų Apeliacijos Teismas

Filosofija ir religija............................32

XX a. švedų literatūra

Amžių sandūros literatūra

Dešimtas dešimtmetis

Šiuolaikinis Švedijos menas

Iš niūrių dirbtuvių į gamtą

Pastarieji dešimtmečiai

Muzika

Liaudies muzika

Populiarioji muzika

Religija

Verslo papročiai ir praktika.......................43

Vadybos stilius švedijoje

Socialinės organizacijos

Darbo sąlygos.............................46

Dieta ir mytyba

Rūbai

Laisvalaikis

Švedų kalba

Švediški posakiai

Švedijos ekonomika............................56

Pagrindinės ekonomikos teendencijos, 1980-1999

Gyventojų skaičius, darbo jėga ir užimtumas

Pramonė

Komunikacijos

Statybos sektorius

Privatus paslaugų sektorius

Viešosios paslaugos

Socialinė rūpyba

Ekonomikos politika

Struktūrinės reformos

Fiskalinė politika

Monetarinė bei užsienio valiutų politika

Švedijos užsienio prekyba

Eksportas: nuo žaliavų iki informacijos

Švedų eksporto kompanijos

Eksporto pasiskirstymas

Ateities tendencijos

Infliacija..............................72

Infliacija Švedijoje 1831-2003

Infliacija Švedijoje 2004m. Spalio ir Lapkričio mėnesiais

Mokslas ir Technologija

Švedijos mokslo ir technologijų sistema

Mokslas ir technologija biznio sektoriuje

Švedijos tarptautinis mokslinis bendradarbiavimas

Plataus masto Švedijos dalyvavimas ES programose]

Vyriausybės mokslinių tyrimų politika

Paskirstymo
kanalai.......................
............81

Žiniasklaida....................
.....................82

Žiniasklaida ir švedai

Švedijos žiniasklaida šiandien

Laikraščiai

Multimilioninės Parlamento subsidijos

Įvairovė – dienraščių požymis

Tūkstančiai periodinių leidinių

Radijas ir televizija

Reguliavimo panaikinimas

Radijas – didžiulis pasirinkimo spektras

Pokyčiai televizijoje

Palydovinė ir kabelinė televizija

Kinas ir lankymasis kiino teatruose

IŠVADOS..............................90

NAUDOTA LITERATŪRA........................92

ĮVADAS

Švedija yra viena iš skandinavijos šalių, kuri pripažįsta aktyvaus

dalyvavimo, formuojant suvienytą Europą, svarbą. 1995 m. Švedija įstojo į

Europos Sąjungą. Švedija turi savitą ekonomikos modelį. Tai –

skandinaviškasis ekonomikos modelis, vienas iš aukščiausiai vertinamų

pasaulyje. Dažnai šiuo modeliu yra apibūdinamas šiaurės šalių s

socialinės

apsaugos, sveikatos priežiūros bei švietimo pasirinktas organizavimas ir

finansavimas. Švedija aiškiai išsiskiria iš kitų Europos valstybių šia

politika. Modelio principas – suteiktas lygiateisiškumas visiems

gyventojams. Skandinaviškasis ekonomikos modelis skatina ir suteikia

paramą gyventojams, mažina socialinį susiskirstymą, garantuoja didelias

pašalpas ir išmokas bei turi didelį poveikį darbo rinkai. Nors tokią

gerovės sistemą sunku valdyti ir kontroliuoti, ji yra brangi, nuolat yra

varžomas biudžetas dėl didelių išlaidų bei didelė mokesčių našta,

didžiausią teigiamą (perteklinį) biudžetą Europoje turi būtent

Skandinavijos šalys – Švedijoje – 1,4%. Be to, Švedijai būdingas ir

neaukštas nedarbo lygis. Nors visos Skandinavijos valstybės taiko tokį

patį modelį, galime išskirti ir pagrindinius skirtumus, esančius tarp

šalių ekonomikų: Švedijai būdingi mažesni pajamų mokesčiai, tačiau kiti

mokesčiai bei valstybės skola – didesni.

TRUMPA ŠVEDIJOS ISTORIJA

Pasak archeologų, seniausieji žmonės gyvenę Pietų Švedijoje jau
maždaug prieš 12 000 metų. Dabartinių švedų protėviai buvo jotai, atsikėlę
iš Šiaurės Vookietijos. Jų vardu ir vadinasi Pietų Švedija: Jotalandas –
jotų žemė. Vidurio Švedijoje gyveno svėjai. Jie davė pavadinimą Svealandui.
VI-XII a. vidurinėje krašto dalyje susikūrė Svėjų valstybė – Svearikė. Iš
jos vardo kilo dabartinis Švedijos – Sverige – bei jos gyventojų švedų –
Svenskar – pavadinimas.

Švedijos vardas pirmą kartą paminėtas Tacito užrašuose
vėlyvajame I amžiuje. Remiantis užrašais, valstybės karalius buvo įžymus
tuo, kad buvo labai greitas.

I tūkstantmečio pabaigoje – apie VIII a. pab. Europos gyventojai
kentėjo nuo plėšikų, niokojančių pagonių normanų antpuolių. Normanai –
žmonės iš šiaurės – dabartinių švedų, danų, norvegų protėviai. Europoje j

jie
vadinami tiesiog švedais arba danais. Jie patys save vadino vikingais.

Pirmą kartą vikingų laivai 787 m. pasirodė prie Didžiosios
Britanijos krantų. Greitai apie juos sužinojo ir kitų Europos tautų
gyventojai. Anglijoje ir Airijoje vikingai įkūrė kolonijas. Niekas nebuvo
apsaugotas nuo vikingų antpuolių. Ginkluoti kovos kirviais, kalavijais,
ietimis, lankais ir skydais, jie puldinėjo kaimus, miestus. Ypač
nukentėdavo vienuolynai, kuriuose tuo metu buvo sukaupta nemažai turto. Jie
grobdavo viską: metalo dirbinius, įrankius, vyno statines ir net žmones,
kuriuos vėliau parduodavo. Vikingai plaukiodavo jūros pakrantėmis, upėmis
ir siaubdavo aptiktas gyvenvietes. Į žygius dažnai traukdavo kelios
dešimtys laivų, kurių kiekviename būdavo 40-60 karių įgula.

Baltų žemėse Švedai buvo dažni svečiai. Apie tai liudija
archeologų randamos Bizantijos ir arabų šalių monetos, jų strėlių
antgaliai. Puldinėjimai baigėsi apie XII a.

Ankstyvoji Švedijos istorija daug kuo panaši į kitų
skandinavų tautų istoriją, tačiau ji turi vieną ryškų skirtumą – Švedijoje
nebuvo vieno apibrėžto valstybės įsikūrimo ir krikščionybės įsitvirtinimo
laikotarpio, todėl yra manoma, kad Švedijos valstybės formavimasis ir
krikščionybės įsigalėjimas truko maždaug tris šimtus metų – nuo IX iki XI
m.e. amžiaus. Nėra tikslių duomenų ir apie pirmąją švedų valstybės sostinę
– galingiausias IX-X a. istorinėje Švedijos teritorijoje buvo Birkos
miestas Bjorko saloje, tačiau pirmoji oficialiai minima sostinė – Sigtuna,
kuri buvo ir pirmojo istoriografijoje paminėto Švedijos karaliaus Olofo
Skiotkonungo, kuris buvo pakrikštytas Skarope, Vestergotlando provincijoje,
rezidencijos vieta.

Apie 1400 m. buvo bandyta sujungti Švediją, Norvegiją ir
Daniją į vieną karalystę, tačiau šis valdymas –
tai tik skausmingi kivirčai
tarp danų ir švedų.

1520 m. Danijos karalius Christianas II įveikė Švediją ir
“Stokholmo kraujo maudynėse” vadovaujančioms Švedijos personoms įvykdė
mirties bausmę. Ilgokai kentusi Danijos jungą, XVI a. Švedija pasidarė
stipri nepriklausoma valstybė.

Švedai kaip nė viena kita tauta savo nacionalinės valstybės pradžią
sieja su konkrečia data – 1523 m. birželio 6 d. (ši diena yra svarbiausia
valstybinė Švedijos šventė ir vadinama Vėliavos Diena), kai Strengnese
Gustavas Vaza buvo paskelbtas Švedijos karaliumi, o tų pačių metų birželio
24 d. įžengė į Stokholmą (nuo to laiko Stokholmas praktiškai tapo Švedijos
Karalystės sostine) Gustavas Vasa (1523-1560) nuvertė Danų valdžią ir
suformavo Švedijos valstybę.

XVI-XVII a. Švedija veržėsi ir į rytines Baltijos
pakrantes. Gediminaičių dinastijos kunigaikščius su Švedijos karaliais
siejo giminystės ryšiai, tačiau švedai buvo kelis kartus Lietuvą ir dalį
jos teritorijos užkariavę.

Svarbią rolę Švedija žaidė antrame periode (1630-1635)
trisdešimties metų kare (1618-1648). Pagal Vestfalijos sutartį (1648)
Švedija įsigijo vakarų Pomeraniją ir kelias kaimynines teritorijas prie
Baltijos jūros.

XVII a. Švedija dalyvavo daugybėje mažų diplomatinių,
ekonominių ir tikrų karų, kuriuose sėkmė būdavo permaininga. Ypač keisti
karai vykdavo su kraujo sese Danija, kai tiek švedai, tiek danai ieškodavo
stiprių sąjungininkų visoje Europoje, sukeldami nemažus regioninius
konfliktus – Hanza, Nyderlandai, Lenkija, Anglija, Prancūzija, net Rusija
buvo nuolat įtraukiamos į nepabaigiamą dviejų giminingų tautų santykių
aiškinimąsi. Užtekdavo mažyčio preteksto dažnai ir ginkluotam konfliktui
įsiliepsnoti. Šiuo laikotarpiu tarp Švedijos ir Lietuvos buvo sudaryta
trumpalaikė prieštaringai daugelio istorikų vertinama Kėdainių unija. Pagal
1655 m. Kėdainių un
niją Švedijai atiteko Žemaitija, Užnemunės, Kauno ir
Ukmergės apskritys. Po 1700-1721 m. Šiaurės karo švedai buvo išvyti iš
Lietuvos.

Nuo 1814 m. Švedija nė karto nekariavo, skelbė neutraliteto
politiką ir jos laikėsi.

1994 m. gyventojų referendumo metu buvo pritarta Švedijos
stojimui į Europos sąjungą. Tačiau 1997 m. Švedija pareiškė, kad nenaudos
euro (Europos sąjungos piniginio vieneto), kuris pasirodė 1999 m.

ŠVEDIJOS GEOGRAFINĖS APLINKOS APRAŠYMAS

Trumpa Švedijos statistika

Švedijos plotas yra – 449960 km2 .

Švedijoje gyvena – 8946193 mln.gyv.

Švedijos gyventojų tankis – 19,9žm./km2.

Valstybės sostinė – stokholmas,kuriamia gyvena 1290159 gyventojų.

Švedijos piniginis vienetas – Švedijos krona.

Švedijos topografija

Švedija yra viena iš skandinavijos valstybių, su daug gyventojų,
nuostabia gamta bei klestinčia ekonomika. Švedija – mūsų kaimynė Baltijos
jūros vakariniame krante. Tai didžiausia Šiaurės Europos ir trečia po
Prancūzijos ir Ispanijos Europos šalis. Iš šiaurės į pietus Švedija
nutįsusi beveik 1600 km. Švedijos jūrų siena 7000 km ilgio ir ilgesnė nei
sausumos. Pietuose 4 km pločio Eresūno sąsiauris skiria šią šalį nuo
Danijos.

Ši skandinavijos šalis yra šiaurės pusrutulyje, vidutinėje klimato
juostoje, jūrinio ir pereinamo tipo.Pusė visos teritorijos apaugusi miškais
Šalies gamtinės zonos yra spygliučių miškai, mišrieji ir plačialapių miškai
(taiga).Mažiau negu 10 % yra dirbama žemė.Gana lygus Švedijos kraštovaizdis
nusėtas ežerais, kurių šalyje yra beveik 100 000.Ilga kalnų grandinė,
nusidriekusi šiaurės vakaruose, siekia 2111 metrų aukštį, o pie išraižytos
pakrantės yra tūkstančiai salų. Švedijos krantus pietryčiuose, pietuose ir
pietvakariuose skalauja Baltijos jūra.Rytuose šalis ribojasi su Suomija,
Botnijos jūra;Šiaurėje ir vakaruose – su Norvegija.

Švedijos geografija

Švedija – tai kalvų ir spygliučių miškų šalis.Švedijos gamtovaizdyje
vyrauja miškai ir ežerai,kurie ištisus šimtmečius buvo gyvybiškai svarbūs
šalies ekonomikai.Daugelyje vietų gamta labai įvairi:tarp miškų – atviros
pievos, laukai,ežerai, upės ir kai kur kalnai. Nuo skandinavijos kalnų į
Baltijos jūrą teka sraunios ir vandeningos upės.Ilgiausia Švedijos upė yra
Tornelvas,Jos ilgis siekia 570 kilometrų.Daugelis jų kerta daugybę didelių
ir mažesnių ežerų,kurių didžIausi:

– Venernas 5585km2

– Veternas – 1912km2

– Melarenas – 1140km2

Bevei 4/5 šalies teritorijos plyri mažesniame kaip 400 metrų
aukštyje.Švedijos šiaurės ir šiaurės vakarų kraštovaizdyje dominuoja kalnų
virtinės ir keteros.Metų laikai čia dramatiškai skirtingi.Žiemos – tamsios
ir šaltos, o vasaros – trumpos ir šviesios.Švedijos kalnai kartai dar
vadinami paskutinėmis laukinėmis gamtos oazėmis Europoje.Vakarinėje
Švedijos dalyje yra Skandinavijos kalnai, kurių aukščiausi – daugiamečiai
sniegynai ir nedideli ledynai.Pats aukščiausias Švedijos kalnas –
Kebnekaizė.Jo aukštis siekia 2111 metrų.Nuo įspūdingų kalnų link Botnijos
įlankos prasideda Norlando plokščiakalnis, apimantis beveik pusę krašto
ploto.Jo aukštis – 200 – 800 metrų.Jis žemėja link Botnijos įlankos ir yra
suskaidytas gilių lūžių, siaurų ilgų ežerų ir upių sleniu.Pietų Švedijoje
yra Skones pusiasalis, kur yra plokščia Skonės lyguma, besidriekianti iš
pietų į šiaurę.Jame taip pat yra Smolando aukštuma, labai raižyta ir
ežeringa Svealando žemuma, o labiau į pietus driekiasi lygumos.Toks pietų
Švedijos kraštovaizdis labai primena Baltijos aukštumas ir Vidurio Lietuvos
lygumas.Švedijos pajūriui, taip kaip ir Norvegijos, būdinga daugybė Šcherų
– mažučių salų ir uolų, stūksančių netoli kranto.Pietinėje krašto dalyje
yra įlankėlių, paplūdimių, kopų.Viena didžiausių Švedijos salų yra
Gotlandas.

Gotlandą senovėje žuvėdų sala vadino Simonas Daukantas.Dabar dauguma
sako,kad tai Viduramžių sodas Baltijoje. Ši sala( gotland – gera žemė ) –
viena iš didesnių salų Baltijos jūroje.Tai 125 kilometrų ilgio ir 52
kilometrų pločio Švedijai priklausanti teritorija.

Tai gamtos perliukas su klinčių uolomis.Ši sala viliote vilioja
kultūros ir meno veikėjus bei politikus.Ji įspūdinga savo smėlėtais
paplūdimiais, vešliais miškų masyvais, kadagynais, daugybe įvairiausių
žiedų.Vien orchidėjų priskaičiuojama apie 36 rūšis.Ornitologai šį nuostabų
kampelį vadina paukščių rojumi.Kadangi paukščių rūšių įvairove sala gali
didžiuotis visoje Europoje.Sala nenuklota kalnų ir granito kaip žemyninė
Švedija.Tai lyguma nubarstyta tokiais pat rieduliais kaip ir
Lietuva.Gotlande daugelyje vietų gali išvysti kyšančias baltos uolos kupras
– tai po dirvožemio sluoksniu tūnantys kalkakmenio klodai, kurių storis
siekia 20 – 30 metrų.Virš Gotlando salos visada būna giedras dangus.Čia
vietoj lietaus būna tik tirštas rūkas.Salos miškuose gausu laukinių
triušių, fazanų.Tačiau labai mažai beliko laukinių arkliukų, vadinamų
russ.Čia jie įtraukti į globojamų gyvūnų sąrašą.Gotlande yra įsikūrę apie
40 draustinių.

Gotlande aptinkama daug archeologinių paminkų, kurie byloja apie salos
klestėjimo laikotarpį, kuris buvo XIII amžiuje.Čia vis dar stovi tvirtovės
sienos, menančios XIII – XV amžių.Šių sienų ilgis – 3 kilometrai.Sostinė –
Gotlando Visbius – vadinama griuvėsių ir rožių miestu.Kažkada šis miestas
buvo Baltijos Šalių prekybinis centras.Yra išlikę šaltinių, bylojančių, kad
Gotlandas buvo žinomas baltų gentims, kaip ir lietuviai buvo žinomi
švedams.Tai patvirtina švedų profesoriaus Nermano Birgerio užrašai.XIII
amžiuje Gotlande atsirado didžiausi to meto prekių sandėliai.Tačiau kaip
daugeėlis kitų, taip ir šis miestas neišvengė nuosmukio, kuris prasidėjo XV
amžiuje.Dėl to salos gyventojai kaltina Danijos karalių Valdemarą.Saloje
taip pat randama užuominų, kad gyventa vikingų.Tos užuominos yra
kapavietės, kurios primena laivų formas.Gotlando salos žmonės dar ir
dabar,pirmąją rugpjūčio savaitę, mėgsta švęsti viduramžiškas šventes.Tą
savaitę visi persirengia to meto rūbais, vyksa įvairūs renginiai, kurie
vykdavo ir viduramžiais.Štai tokia yra viena iš didžiausių Švedijos salų –
Gotlandas.

Švedijos naudingosios iškasenos

Geologiniu požiūriu, didžioji Švedijos dalis įeina į Baltijos
skydą,kurį sudaro aukštoje temperatūroje susiformavusios kristalinės
uolienos – tai yra granitai ir gneisai.Tik pietinį šalies pakraštį, kurį
kažkada buvo apsėmusi jūra, dengia nuosėdinės uolienos.

Didelį poveikį paviršiaus formavimuisi turėjo
Skandinavijosapledėjimas.Slinkdamas storas ledas įspaudė paviršių, išarė
ežerų įdubas, nulygino kalnų viršūnes, nugludino iškilimus, paversdamas
juos „avinų kaktomis“([žiūrėta 2004 m. lapkričio 27 d.] prieiga per
internetą. Šiuo metu Botnijos įlankos šiaurinė dalis kyla.Per šimtmetį ji
išnyra iš vandens maždaug 1,5 metrus.Švedijos gelmėse gausu metalų rūdų,
bet jose labia menkos mineralinio kuro atsargos.Geležies rūdos telkiniais,
jos koncentracija ir esamu metalo kiekiu, Švedija yra viena turtingiausių
pasaulyje.Dėl to rūdynų produkcija Švedijoje yra daugiausiais
eksportuojama.Didžiausios geležies atsargos (4/5 telkinių) yra už
poliarinio rato, Laplandijoje.Daug vario telkinių Norlande.Šalyje yra
nikelio, cinko, alavo, švino.Mažiau randama mangano, molibdeno, sidabro,
aukso.Švedijoje ramdamas uranas sudaro 1/6,1/5 pasaulio atsargų.Čia tai pat
randama ir volfrano bei polimetalų.Švedija taip pat daug eksploatuoja ir
eksportuija daug statybinių medžiagų, ypač granito.Tačiau Švedija neturi
naftos ir anglies išteklių.

Švedijos gamta

Norlande vyrauja jauriniai, Svealande – velėniniai jauriniai
dirvožemiai, o Jotlande – miškų rutdžemiai.Šie treti yra derlingiausi
visoje Skandinavijoje.Šiaurėje apie 15 % krašto ploto užima tundra.Ji
išplitusi Laplandijoje ir Skandinavijos kalnuose.Tundroje auga samanos,
kerpės, keružiai berželiai ir kadagiai.Vasarą, kuri čia labai trumpa,
tundros kraštovaizdį nuspalvina gausiai žydinčios žolės.Apie 14 % šalies
teritorijos yra pelkės.Dirbama žemė užima mažiau kaip 10 % bendro Švedijos
ploto, tačiau vietinis žemės ūkis visiškai patenkina pagrindinių maisto
produktų poreikius.Pagrindinis Švedijos augalijos tipas – miškai.Jais
apaugę daugiau kaip pusė šalies ploto.Pagal užimamą miškų plotą Švedija
Vakarų Europoje atsilieka tik nuo Suomijos.Į šiaurę nuo 60 – 610
lygiagretės vyrauja spygliuočių miškai: eglynai ir pušynai.Šie Švedijos
miškai teikia žaliavas labai gerai išvystytoms lentpjūvėms bei popieriaus
ir baidtinių medžio produktų gamybos įmonėms.Į pietus nuo tos ribos
spygliuočius laipsniškai keičia mišrieji miškai: daugėja beržų, drebulių,
liepų, klevų.Skonės pusiasalio pietuose yra plačialapių miškų su ąžuolų ir
bukų giraitėmis.Vidurio Švedijos miškai panašūs į Pietryčių Lietuvos, o
Skonės pusiasalio – į Vidurio Lietuvos miškus.Kiekviena Švedijos sritis
turi istorinį herbą ir emblemą.Emblemų simboliai yra tipiški tos srities
augalai.Pavyzdžiui Skonės provincijos simbolis yra ramunė, Esterjotlando –
rugiagėlė, Blekinges – ąžuolo lapas.Švedija yra svarbi miško produktų
eksportuotoja pasaulio rinkoje. Tačiau nepaisant to, praėjusio šimtmečio
pabaigoje Švedijoje be gailesčio buvo kertami miškai.Dabar viaip
stengiamasi juos atsodinti.Švedijoje netgi galiota tokia taisyklė, kad
kasmet sodinamo miško plotas turi būti didesnis už kertamo.Miškuose yra
briedžių, rudųjų meškų, stirnų, lapių, lūšių, voverių, vilkų.Pelkėse ir
ežeruose gausu gulbių, laukinių žąsų ir ančių.Šiaurėje gyvena laukiniai
elniai ir šiaurinės lapės, baltieji kiškiai ir lemingai.Upėse ir ežeruose
žvejojamos lašišos, unguriai, ešeriai, lydekos, Baltijos jūros priekrantėje
– strimėlės, menkės, krevetės, omarai.Jau daug metų ir Lietuva įsiveža iš
Švedijos ungurių mailių.Pasauliui Švedija yra apdairiausių žmonių elgesio
su gamtine aplinka pavyzdys.Aplinkosauga čia laikoma svarbiausiu šalies
politikų rūpesčiu.Todėl nuo 1964 metų Švedijoje veikia gamtos apsaugos
įstatymas.Todėl Švedijos fabrikų ir gamyklų šeimininkai net negali
pagalvoti apie tai, jog dalį nuotėkų patogiau būtų nevalytas išleisti į
upę ar ežerą arba neįrengti oro filtrų dūmijančiuose kaminuose.Šioje šalyje
šių taisyklių pažeidėjams taikomos labai didelės nuobaudos.Daug dėmesio
aplinkosaugai skiriama ir mokyklose.Švedai labai stengiasi išsaugoti kuo
daugiau laukinės gamtos, todėl šalyje yra įsteigta apie 20 nacionalinių
parkų, tokių kaip Stora, Sjoffalet, Padjelanta ir kiti.Didžiausias Europoje
nacionalinis parkas 1909 metais buvo įsteigtas Laplandijoje.Jo plotas
siekia daugiua kaip 0,5 milijonus hektarų.Tai Sareko nacionalinis parkas,
apimantis kalnus ir ledynus, tundrą ir pelkes, ežerus ir sraunias upes su
kriokliais.Taip pat yra 16 ichtiologinių, 60 zoologinių, 230 omitologinių
rezervatų ir apie 1000 draustinių.Visi draustiniai ir rezervatai šalyje
užima 5 % viso Švedijos ploto.

Švedijos klimatas

Švedijos klimatas – vidutinių platumų, pereinamasis iš jūrinio į
žemyninį Šalies klimatą formuoja šiltos ir drėgnos Atlanto, ir šaltos bei
sausos, atkeliaujančios iš šiaurės oro masės.Krašto šiauės vakarų daliai,
atitvertai nuo Atlanto Skandinavijos kalnų, būdingas atšiauresnis žemyninis
klimatas: ilgos šaltos žiemos ir trumpos vėsios vasaros.Vidutinė sausio
temperatūra ten – 10 0 , o už Poliarinio rato – -14 0 .Vasarą čia būna
apie 14 0 – 16 0 .Vidutinė temperatūra sausio mėnesį šalies centre ir
pietuose siekia 0 – 5 laipsnius šalčio.Liepos mėnesį šiaurėje būna apie 10
– 11, o centre ir pietuose apie 15 – 17 laipsnių šilumos.Kritulių,
daugiausia sniego, iškrinta 400 – 600 mm.Tik Skandinavijos kalnų šlaituose
iškrinta daugiau kaip 1000 mm, o lygumose 300 mm per metus.Iškritusio
sniego danga šiaurėje išsilaiko apie 7 mėnesius.Švedai turi ir gana dažnai
vartoja tokį priežodį: „Švedijai Dievas nepagailėjo nieko, tik pamiršo gerą
orą ”.

Švedijos upės

Dėl palyginti tolygaus kritulių pasiskistymo per metus, drėgmės
pertekiaus Švedijoje susidarė tankus upių tinklas.Upės maitinamos sniego ie
lietaus vandeniu, vandeningos visus metus, tačiau nėra labai ilgos.
Vandeningiausios Švedijos upės teka nuo Sandinavijos kalnų į Botnijos
įlanką.Tos upės yra: Umeetvenas,jos ilgis – 460 km,Luveelvenas,
Kalisvelenas, kurio ilgis 450 km.Ilgiausia upė Švedijoje yra Dalelvenas.Jos
ilgis – 520 kilometrų.Dauguma upių yra sraunios, slenkstėtos, jose gausu
krioklių.Pagal pagaminamą hidroelektrinių energiją, kuri yra 80 milijardų
kilovatvalandžių per metus, Švedijai priklauso antra vieta
Europoje.Švedijoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio valstybių, vykdoma
prekyba laivais.Ilgiausias laivybinis kanalas Švedijoje yra Dalslando,
kurio olgis siekia 255 kilometrus ir kuris turi 28 šliuzus.Ežerai užima
apie 9 % viso krašto ploto.Joie ypač būdingi vidurio Švedijos
kraštovaizdžiui.Iš didžiųjų ežerų būtų galima paminėti Venerną.Jo ilgis
5585 km ir jis yra vienas didžiausių Europos ežerų.

Švedijos konunikacijos sistema

Švedija – informacinės technologijos valstybė.1991 metais, Švedijoje
buvo priimtas konstitucinis įstatymas, tai „išraiškos ir laisvės
įstatymas“, kuris garantuoja išraiškos laisvę masinės informacijos
priemonėse be to, pagal „viešumo principą“ , visi administracinės valdžios
dokumentai yra prieinami visuomenei ir masinės informacijos priemonėms.
Telekomunikacijos bei informacinės technologijos skatina valstybių ir
regionų bendrą konkurencingumą.Iki šiol švedų radijo ir televizijos
trancliacijos korporacija buvo radijo ir televizijos laidų
monopolistė.Komercinė reklama nebuvo leidžiama.Tačiau nepaisant televizijos
ekspancijos, švedai statistikos duomenimis yra vieni iš tų, kurie perka
daugiausiai laikraščių pasaulyje.Kiekvienas švedas vidutiniškai skaito
daugiau negu tris periodiniu leidinius, taigi šiuo požiūriu tarptautinėje
statistikoje Švedija taip pat užima vieną iš pirmųjų vietų.Nuo pat
aštuntojo dešimtmečio – šalis buvo pasaulio lyderių tarpe pagal stacionarių
telefono linijų, mobiliųjų telefonų bei kompiuterių skaičių
darbovietėse.Šiandien pagrindiniai rodikliai Švedijoje – tai mobilumas,
internetas ir naujos pažangios paslaugos.Viena tyrimų bendrovių „
International Data Corporation “, 2000 m. ir 2001 m. paskelbė Švediją
pasaulio lydere informacinių technologijų srityje.Dar vieną pažangos
garantą informacinėe srityje rodo ir švedų aktyvus domėjimasis naujomis
technologijomis.Mobilusis ryšys šioje šalyje baigia pasivyti stacionarųjį
ryšį.Tai viena iš priežaščių, kodėl XXI a. pradžioje kalbant apie
informacines technologijas, daugiausia kalbama apie mobilumą, apie
galimybes naudotis mobiliaisiais terminalais bei mobiliuoju internetiniu
ryšiu ir įvairiomis taip vadinamomis e-paslaugomis. Pavyzdžiui,
internetiniu banku, e – prekyba, e – švietimu.Švedijoje maždaug 60 % , tai
yra 3 milijonai šalie gyventojų 16 – 64 metų amžiaus grupėse naudojasi
internetu siųsdami bei priimdami elektroninį paštą, dirbdami arba
mokydamiesi. Lygiai tiek pat gyventojų internete ieško informacijos.Apie
trečdalis švedų vyrų ir ketvirtadalis moterų per internetą užsisako
prekes.Maždaug 55 % švedų norėtų rinkimuose į Riksdagą ir landstingus
balsuoti per internetą.Švedijos gyventojai taip pat mėgsa ir televizorių
žiūrėti. Per dieną vidutiniškai švedas televizorių žiūri 144 minutes.Iš
viso žiniasklaidai per dieną Švedijoje skiriamos 5 valandos ir 55
minutės.Kompiuterius, elektroninį paštą, internetą taip pat intensyviai
naudoja ir Švedios įvairios įmonės, valstybinės žinybos ir visuomeninės
organizacijos.Šalies valstybibės įstaigos ir organizacijos anksti suprato,
kad informacinės technologijos leidžia efektyviau ir sklandžiau organizuoti
valdymą.Šiuo metu ir Švedijos politikai bei politinės partijos tip pat
platina savo informaciją per internetą.Dar vienas svarbus žingsnis – tai
Švedijos aktyvus dalyvavimas kuriant „ e – Europą “ ir informacinę
visuomanę visiems, kur kiekvienas pilietis galės palaikyti ryšius su
valstybinėmis žinybomis per internetą.

ŠVEDIJOS SOCIALINĖS INSTITUCIJOS

Permainos šeimoje

Per pastaruosius du šimtmečius švedų šeima neatpažįstamai pasikeitė.
XIX a. pradžioje daugiau Švedijos gyventojų buvo kaimiečiai. Šeimose
gimdavo daugiau vaikų, bet daug jų mirdavo kūdikystėje. Visa valdžia
šeimoje priklausė vyrui, jis spręsdavo visus šeimos teisinius ir buities
klausimus. Vyras turėjo teisę mušti savo žmoną, vaikus ir tarnus, jei kas
nors jo netenkindavo. Vyrui būdavo atleidžiama neištikimybė, o moteriai –
ne. Į netekėjusią nėščią moterį būdavo žiūrima kaip į pasileidėlę. XIX a.
viduryje visuomenės gyvenime įvyko permainų – palaipsniui imta kelti vyrų
ir moterų lygybės klausimus. Pavyzdžiui, 1845 m. įstatymas suteikė moterims
lygias su vyrais teises paveldėti turtą, nuo 1859 m. moterims leista dirbti
mokyklose mokytojomis. 1864 m. įstatymas atėmė vyrui teisę mušti žmoną.
1873 m. moterims buvo leista mokytis universitetuose (išskyrus teisės ir
teologijos fakultetus). XIX a. pabaigoje prasidėjęs šalies
industrializavimas dar labiau pakeitė žmonių gyvenimą. Būtent tada daug
žmonių persikėlė iš kaimo, čia visa šeima dirbdavo viename ūkyje, į miestą,
kur jų laukė naujos darbo vietos fabrikuose, kontorose ir parduotuvėse kur
žmonės ištisas dienas leido ne namuose. Po ilgos kovos moterims buvo leista
tapti pilnametėmis (t. y. moterims tai pat buvo pripažinta teise būti
pilnametėms, o ne tik vyrams), o 1919 m. jos pirmą kartą gavo balso teisę
ir 1921 m. dalyvaudamos savo pirmuosiuose rinkimuose tuoj pat išrinko į
parlamentą moterį – pirmą kartą Švedijos istorijoje. Tačiau moteris
ministrė Švedijos vyriausybėje pirmą kartą atsirado tik po 26 metų – 1947-
aisiais, beje, įdomu pažymėti, kad būtent tais metais Švedijoje pradėta
mokėti pašalpas už vaikus ir būtent tais metais buvo priimtas įstatymas dėl
vyrų ir moterų, dirbančių valstybės įstaigose, vienodo atlyginimo.

Nors vis daugiau dėmesio būdavo kreipiama į vyrų ir moterų lygybę,
šeštajame dešimtmetyje dar tebebuvo laikoma normaliu reiškiniu, jei
ištekėjusi moteris būdavo tik namų šeimininkė. Šeštajame dešimtmetyje
Švedijos ekonomika ėmė intensyviai vystytis. Padaugėjo santuokų, jaunesnės
moterys pradėjo gimdyti vaikus, mažiau liko jaunų netekėjusią merginų,
kurios galėtų užpildyti tuščias darbo vietas. Šalyje ėmė trūkti darbo
rankų. Todėl vis daugiau jaunų ištekėjusių moterų, turinčių mažamečius
vaikus, ėmė dirbti. Dėl to prireikė daugiau vaikų darželių, įstaigų seniems
ir neįgaliems žmonėms reikėjo plėtoti negamybinį (valstybinį) sektorių,
kuris šiuo metu yra smarkiai išpūstas, didžiausias pasaulyje ir sunkiai
slegia Švedijos mokesčių mokėtojų pečius.

  Gana ilgai buvo manoma, kad moteriai tenka dviguba atsakomybė –
dirbdama ji dar turėjo rūpintis namais ir vaikais. XX amžiaus aštuntojo
dešimtmečio pradžioje šia tema buvo karštai ginčijamasi. Eva Moberg,
rašytoja feministė, išleido esė ‘Tariamoji moterų emancipacija” (“Kvinnors
villkorliga frigivning”), kurioje tvirtinama, kad egzistuoja tik viena –
bendražmogiškoji pareiga. Ir vyrai, ir moterys privalo vienodai dirbti savo
darbo vietoje, namuose, auklėti vaikus. Ši esė, kaip, beje, ir Aivos
Miurdal knygos apie politiką šeimoje ir moters vaidmenį, sukėlė karštas
diskusijas.

 1971 metais moterys iškovojo išsvajotą pergalę. Riksdagas panaikino
“santuokos bausmę”- įstatymą, pagal kurį pajamų mokestis būdavo
skaičiuojamas nuo bendrų sutuoktinių pajamų. Tai buvo didelė paspirtis
ištekėjusioms dirbančioms moterims.

  Švedės reikalavo atleisti jas nuo dvigubo vaidmens visuomenėje. Jos
manė, kad vyrai privalo prisiimti dalį namų darbų, o vaikus ir senelius
prižiūrėti – valstybės pareiga. Mat anksčiau moterys už šį darbą negaudavo
jokio atlyginimo. Valstybinis sektorius sparčiai vystėsi. Tai leido vis
didesniam moterų skaičiui pradėti dirbti. Joms reikalaujant buvo sukurtas
plačiai išvystytas vaikų priežiūros valstybinių įstaigų tinklas. Gali
pasirodyti, kad pagaliau visuomenė pasiekė didį tikslą ir dėl to reikia tik
džiaugtis.

  Neseniai priimtas nutarimas leidžia ir tėvui imti nedarbingumo lapelį
vaikui prižiūrėti. Įstatymas leidžia motinai arba tėvui auginti jį namuose
bent jau tol, kol vaikui sukaks vieneri metai. Tačiau tėvai dažniausiai
atsisakydavo savo įstatyminės teisės prižiūrėti kūdikį ir vis tiek su
vaikais daugiausia likdavo mamos. Tada vyriausybė, kaip Švedijoje įprasta,
tiesiog įpareigojo vyrus likti namuose ir prižiūrėti vaiką – buvo priimtas
įstatymas dėl vadinamojo “tėvystės mėnesio”.

  Susituokus vyras ir žmona įgyja teisę į vienas kito turtą, t.y.
kiekvienam sutuoktiniui priklauso pusė kito partnerio turto. Beje, ir įgyto
prieš santuoką, ir po jos. Pavyzdžiui, jei prieš susituokiant vyrui
priklauso automobilis, o žmonai – namas užmiestyje, tai sudarius, santuoką
jam priklauso pusė jos užmiesčio namo, o jai pusė jo automobilio. Visą tą
laiką kol jiedu gyvena santuokoje, jiems priklauso pusė viso turto. Jei
vienas sutuoktinis nori parduoti kažkurią dalį jų turto, jis privalo gauti
partnerio sutikimą.

 Išsiskyrus kiekvienam sutuoktiniui priklauso pusė jų bendro turto.
Paprastai namas lieka tam asmeniui, kuriam jis labiau reikalingas,
pavyzdžiui, jei po ištuokos su juo lieka gyventi vaikai. Tuo atveju kitam
sutuoktiniui turi atitekti turtas, kurio vertė prilygsta namo vertei. Tai
gali būti automobilis arba namas užmiestyje, arba banko sąskaita.

 Tačiau norint sutuoktinių teises į vienas kito turtą galima
panaikinti. Šiuo atveju abi pusės (prieš susituokiant arba sudarius
santuoką) pasirašo turto dalybų sutartį, kuriame numatyta, kokia turto
dalis tenka kiekvienam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teisėmis. Toks
dokumentas turėtų būti įregistruotas teisme, antraip jis negalioja.

 Sugyventiniai. Švedui labai svarbu būti savarankiškam ekonomiškai nuo
nieko nepriklausyti. Daugelis naiviai mano, kad galima vienu metu mėgautis
ir viengungio laisve, ir turėti šeimos židinį, vaikus ir mylimą žmogų.
Dažnai tai būna sunku suderinti. Tai viena priežasčių, dėl kurių švedai
dažnai tiesiog gyvena kartu nesudarę santuokos. Antroji priežastis yra
grynai švediškas noras supaprastinti gyvenimą, taip pat bandymas išvengti
konfliktų (nors gauti ištuoką čia labai nesunku). Jei gyvenimas kartu
nenusisekė, galima tiesiog susirinkti daiktus ir išeiti. Ištuokų Švedijoje
labai daug. Pavyzdžiui, 1998 metais užregistruota 752 476 ištukos.

  Jei žmonės gyvena kartu, bet nėra susituokę, jie neturi teisės į
vienas kito turtą. Jei jie išsiskiria, kiekvienas tiesiog pasiima savo
daiktus. Turtas, kurį kiekvienas turėjo prieš pradedant kartu gyventi, yra
kiekvieno asmeninė nuosavybė. Tai gali būti namas ar butas, namų apyvokos
daiktai, pinigai, automobilis ar sodo namelis. Turtas, kurį kiekvienas
sugyventinis pirko ar kitu būdu gavo, yra jo nuosavybė ir jo dalytis
nereikia.

Paprasta švedų šeima

Švedijoje gyvena šiek tiek daugiau kaip 8,8 milijono žmonių. 1990
metais tai sudarė 3,8 milijono šeimų, beje, 2,2 milijono šeimų – tai du ar
daugiau žmonių šeimoje, o l,5 milijono žmonių šeimos išvis neturėjo.1996
metais Švedijoje gimė 95 000 vaikų, o mirė 93 tūkstančiai žmonių. Per 1,6
milijono žmonių gyveno santuokoje, o 375 tūkstančiai gyveno kartu
neįregistravę santuokos. Tarp gyventojų, turinčių vaikų iki 17 metų, buvo:
680 000 susituokusių porų; 150 000 nesusituokusių, bet kartu gyvenančių
porų; 160 000 vienišų motinų ir 27 000 vienišų tėvų. Švedų šeimose abu
suaugusieji dirba ir turi savų pajamų. Abu sutuoktiniai kartu sprendžia,
kur gyventi, kaip leisti pinigus, kur važiuoti per atostogas ir pan. Vaikas
šeimoje irgi turi balso teisę, beje, gana anksti – nuo 5-10 metų.

Paprastai vaikai anksti pradeda gyventi savarankiškai, jaunimas ima
ieškoti buto nuo 18-20 metų, beje, merginos anksčiau už vaikinus. Nemažai
švedų iš kaimo vietovės persikelia į didelius miestus. Vyresnioji karta
atskirai apsigyvena todėl, kad nenori “apsunkinti savo vaikų gyvenimo”.
Neretai vakarykščiai gimnazistai įsigyja savo būstą kitame mieste, kur
dirba arba mokosi. Dauguma jaunų žmonių keletą metų gyvena vieni, kol
persikelia gyventi pas partnerį, su kuriuo ruošiasi sukurti šeimą. Jauni
žmonės visada patys sprendžia, su kuo jiems reikia gyventi.

Šis reiškinys iš vienos pusės aiškinamas. aukštais būsto standartais,
dideliu butų sektoriumi. Iš kitos – vos ne patologišku švedų noru būti
nepriklausomais ir privačiais – juk nė vienoje pasaulio šalyje nėra tiek
daug vienišų žmonių kaip Švedijoje. Åkė Daunas knygoje “Švedų mentalitetas”
pateikia pavyzdį, iliustruojantį, kuo švedų studentai skiriasi nuo savo
bendraamžių Amerikoje. JA studentai stengiasi būti vieningi, dažnai
specialiai apsigyvena su vienu ar keliais bičiuliais, tuo tarpu Švedijoje
studentai visada gyvena po vieną – čia ir būstas studentams projektuojamas
taip. Ir visai ne todėl, kad Amerikoje būstas brangesnis, tiesiog
amerikiečiai mąsto kitaip – jie stengiasi artimiau bendrauti su kurso
draugais, kad pagal galimybes galėtų vieni kitiems padėti. Šis studentų
bendravimas vėliau virsta ne tik draugystės, bet ir dalykiniais bei
profesiniais ryšiais, kurie taip reikalingi ateityje. Jau nekalbant apie
tai, kad daugelio šalių žmonės, priversti gyventi vieni, mano, jog
kompanijos neturėjimas yra vos ne Dievo bausmė (Åke Daun, “Svensk
Mentalitet”, 1989m., 97 psl.).

Kai vaikai užauga ir tampa nepriklausomi, jie jau nebėra savo tėvų
šeimų nariai, nors jų tėvas ar motina visą gyvenimą laiko suaugusius vaikus
savo šeimos dalimi. Paprastai švedai negyvena kartu su artimais
giminaičiais, tik palaiko su jais ryšius, bet toli gražu ne tokius
glaudžius, kaip priimta Baltijos šalyse arba Lenkijoje.

Švedijos vaikai ir jaunimas

  Iš 8,8 milijono Švedijos gyventojų 1,9 milijono – vaikai iki 18 metų.
1998 m. šalyje gimė 89 028 kūdikių, iš jų 48 658 arba 54,6% pagimdė
netekėjusios moterys. 

Švedijos vaikai nuo 3 mėnesių iki 20 metų.

 Iki 3 mėnesių mokesčių inspekcijai reikia pranešti vaiko vardą.

 Nuo l metų valstybė privalo suteikti vietą lopšelyje arba jei reikia,
padėti rasti auklę.

 Nuo 6 metų vaikas turi teisę lankyti mokyklą. Nuo 7 metų vaikas
privalo lankyti mokyklą.

 Nuo 12 metų turi teisę nesutikti, jei jį norima įvaikinti. Retkarčiais
gali dirbti lengvus darbus. Turi teisę pasirinkti, su kuriuo iš
išsiskyrusių tėvų nori gyventi.

 Nuo 13 metų gali dirbti lengvą nepavojingą darbą.

 Nuo 15 metų gali dirbti sunkesnius darbus. Turi teisę kino teatruose
žiūrėti filmus, skirtus suaugusiesiems, važinėti mopedu, pradėti lytinį
gyvenimą su ne jaunesniu kaip 15 metų asmeniu. Gali atlikti bausmę kalėjime
už padarytą nusikaltimą.

 Nuo 16 metų. Privalo baigti mokyklą. Gali įsidarbinti visur, išskyrus
darbus, kuriuose esama rizikos. Turi teisę atidaryti privačią įmonę.
Baigiama mokėti vaiko pašalpa. Gali gauti teises vairuoti traktorių ir
motociklą. Įrašomas į valstybinio medicinos draudimo sistemą.

 Nuo 18 metų laikomas pilnamečiu. Įgyja teisę balsuoti. Gali gauti
teises vairuoti lengvąjjį automobilį. Jaunuoliai tarnauja armijoje. Gali
tuoktis. Turi teisę iš užsienio atsivežti cigarečių.

 Nuo 20 metų turi teisę pirkti alaus, vyno ir stiprių alkoholinių
gėrimų valstybinėse alkoholio parduotuvėse. Turi teisę restoranuose
užsisakyti alaus, vyno ir stipriųjų alkoholinių gėrimų. Turi teisę iš
užsienio atsivežti alkoholio.

  Neretai imigrantai priekaištauja švedams: “Jūs visiškai neauklėjate
savo vaikų! Pas jus jie daro visa, kas jiems šauna į galvą ! Kai kurie
švedai mano, kad taip ir yra, bet dauguma tėvų pasipiktinę tai neigia ir
atsako maždaug taip:

 – Švedijoje vaikų auklėjamas grindžiamas pagarba asmenybei. Vaikas
kaip ir suaugęs žmogus gali reikalauti išreikšti savo nuomonę, elgesį ir
skonį. Mes anksti pradedame ugdyti vaikų supratimą, kodėl reikia elgtis
taip, o ne kitaip, apeliuojame į jo protą ir jausmus. Mokome būti atidiems
ir gerbti kitus. Žodis “klusnumas” daugelyje švedų šeimų yra laikomas
pasenusiu. Jis turi per daug bendra su vergovės sąvoka ir trukdo
įgyvendinti mūsų idealias visuomenines sampratas apie asmenybes
savarankiškumą.

  Tačiau visa tai tėra tik gražūs žodžiai, iš tiesų viskas vyksta
kitaip. Švedijoje į jaunąją kartą apskritai žiūrima kaip Indijoje į
šventąsias karves – vaikams viskas leidžiama, o jų tėvams ir mokytojams
įstatymai nepalieka jokių teisių. Pavyzdžiui, tėvai neturi teisės aprėkti
vaiko, priversti arba drausti ką nors daryti, kadangi yra “socialinis
sekretorius”. Tai žmogus, kuriam galima pasiskųsti dėl tėvų elgesio, ir jis
(ji) imsis priemonių – net gali parinkti paaugliui kitą šeimą arba padėti
gauti atskirą nuo tėtės ir mamos butą, o reikalui iškilus paduoti į teismą
aikštingus tėvus. Nelaimingų Švedijos vaikų interesus saugo ir specialus
valstybės įgaliotinis (ombudsmanas), ginantis vaikų ir paauglių teises.

  Laimingą vaikystę švedai supranta kaip vaikystę be streso. O stresu
laikoma visa, kas reikalauja bent mažiausių pastangų, net skaitymas.

  Namuose vaikas neturi jokių pareigų, jo neliečia jokie reikalavimai
užtat daug kas leidžiama, gal net viskas. Jei atsidursite Švedijoje,
nesugalvokite švedų vaikams daryti pastabų – tegu jie daro ką nori! Štai
tipiškas pavyzdys. Viena sutuoktinių pora (vyras švedas, žmona lenkė) įdėjo
skelbimą, kad parduoda namą. Pas juos atėjo šeima su trimis berniukais,
kurių amžius nuo 5 iki 10 metų, namo apžiūrėti. Vaikai tuoj pat ėmė
išdykauti – vienas šokinėjo ant sofos, kitas pribėgo prie televizoriaus ir
ėmė laižyti ekraną, o trečias nubėgo į sodą ir ėmė trypti braškes. Namo
šeimininkas iš pykčio net dantimis griežė, bet nedrįso sudrausminti mažųjų
chuliganų, jo žmona tada dar nemokėjo švediškai, tačiau tėvai nekreipė į
savo atžalų siautėjimą jokio dėmesio!

  Tėvai dažnai nekreipia dėmesio netgi į tai, kaip atrodo jų vaikų
kambariai.

Švedų asmeninis gyvenimas

 Susitikimai su draugais.  Švedai griežtai atskiria asmeninius ir
visuomeninius reikalus. Asmeniniams priklauso –  namai, visuomeniniams –
darbas. Švedams namai – tvirtovė ir oazė – čia jie atsipalaiduoja, čia
kaupia jėgas, kad galėtų įveikti gyvenimo audras, kurios ištinka nebūnant
namuose. Čia niekas neateina netikėtai, neįspėjęs. Nesistebėkite, jei
pamatysite švedę su kalendoriumi rankose su drauge besitariančią susitikti
prie kavos puodelio. Daugelis švedų šeimų dažnai turi nedidelį pažįstamų
būrelį, kurį jie nenoromis plečia. Žinoma, viena iš priežasčių ta, kad
moteris dirba visą dieną ir po darbo ji nebeturi jokio noro pradėti namuose
tvarkytis ir ruošti vaišes. Kita priežastis švedų noras gyventi
nepriklausomai ir privačiai. Tačiau labiausiai švedų uždarumas aiškinamas
tuo, kad bijoma, jog nauji įspūdžiai gali baigtis stresu ar nemalonumais,
ir apskritai “kam viso to reikia”?

  Ypač nenoriai švedai bendrauja su žmonėmis, kuriuos jie mažai
pažįsta. Jei jūs atvažiavote į Švediją, tai nelaukite, kad švedai greit
pakvies jus į svečius ar bent į barą išgerti puodelį kalvos ar bokalą
alaus.

  Yra tvirtintinama, kad švedai apskritai nežino, kas yra draugystė –
tokia, kokią mes suprantame: mums draugystė atrodo ne tik išsigelbėjimas
nuo vienatvės, bet ir savitarpio pagalba ir parama, užuojauta skausmo,
rūpesčio valandą, dėmesys draugų problemoms, bendri džiaugsmai ir atjauta.
Švedai neretai vadina draugu žmogų, su kuriuo susitinka prie kavos puodelio
ar alaus stiklo ir kalbasi apie orus, mokesčius, alkoholio, naudotų
automobilių  kainas Danijoje arba keičiasi kulinarijos receptais. Šią mintį
patvirtina ir 1988 m. tyrimų duomenys. Į klausimą “Ar jūs lengvai galite
ilgam išsiskirti su draugais, teigiamai atsakė 70% švedų (Stokholmo
gyventojų).Kitas klausimas buvo toks: “Ar jums būna liūdna išsiskirti su
draugais?” į jį neigiamai atsakė 70% švedų (Åke Daun, “Svensk Mentalitet”,
1989m., 84 psl.).

  Ieškant tokios draugystės sampratos priežasties reikia prisiminti
švedų praktiškumą, santūrumą, socialinės autonomijos siekimą, vienatvės
pozityvų supratimą, taip pat griežtą asmeninių ir visuomeninių interesų
ribojimą, pavyzdžiui, psichologiniai tyrimai rodo, kad švedai bendrauja ne
taip noriai kaip amerikiečiai.

Švedijos švietimo sistema

  Planingo švietimo pradžią Švedijoje galima įžvelgti XVII a. pirmojoje
pusėje, nors pirmosios mokyklos buvo įkurtos dar XIII amžiuje. 1623-1648
metų Gustavo Vazos reformos metu buvo įsteigta 13 vidurinių mokyklų.
Rūpintis mokymo turiniu ir kokybe buvo pavesta vietinėms vyskupijoms. 1686
metais priimtas privalomojo mokymo įstatymas, o 1842 metais priimtas
įstatymas dėl privalomųjų liaudies mokyklų steigimo, įpareigojantis
kiekvieną parapiją atidaryti bent po vieną mokyklą ir priimti į darbą bent
vieną kvalifikuotą mokytoją. 1842 metais priimtas privalomojo septynmečio
mokslo įstatymas.

  Švedijos švietimo sistema nuėjo ilgą dalinių ir globalinių pokyčių
kelią. Nuo 1950 metų pradėjo veikti devynerių metų bendrojo lavinimo
mokykla bei aukštesnioji vidurinė mokykla, integruojanti teorinį ir
profesinį mokymą. Nuo 1962 metų privalomasis devynmetis bendrojo lavinimo
mokymas įvestas visoje šalyje. 1971 metais įgyvendinta integruoto
aukštesniojo viduriniojo mokymo idėja. Ikimokyklinis mokymas buvo
reorganizuojamas 1967-1975 metais, suaugusiųjų mokymas – 1967-1971 metais,
aukštasis mokslas- 1975-1977 metais.

  Dabar aštuonmetis išsilavinimas yra privalomas visiems vaikams nuo 6
arba 7 metų. Apie 98% mokosi toliau vidurinėje mokykloje, kurioje galima
pasirinkti profesinio lavinimo arba akademines programas. Mokyklas valdo
savivaldybės. Už mokslą mokykloje ir vadovėlius mokėti nereikia, be to,
vaikai gauna nemokamus pietus.Visos Švedijos mokyklos yra mišrios. Atskira
municipalinė suaugusiųjų švietimo sistema įgalina suaugusiuosius,
neturinčios pakankamo mokyklinio išsimokslinimo, pasiekti tokį patį
išsimokslinimo lygį kaip jaunimo. Švedijoje yra apie keturiasdešimt
aukštojo mokslo institucijų, daugiausia valstybinių, kuriose mokslas
nemokamas. Maždaug pusė studentų yra moterys, ir yra daug vyresnių negu 25
m. amžiaus žmonių, kurie naudojasi specialiomis priėmimo taisyklėmis,
taikomomis darbo stažą turintiems žmonėms. Aukštąjį išsilavinimą turi
daugiau negu ketvirtadalis švedų. Privačios, vyriausybės subsidijuojamos
suaugusiųjų švietimo asociacijos organizuoja kursus, kuriuos lanko daugiau
nei 2,5 milijonai žmonių per metus.

Aukštasis mokslas

 

  Bendrinis Švedijos aukštojo mokslo pavadinimas, hogskola, apibrėžia
ne tik tradicines studijas universitete, bet ir studijas įvairiuose
profesiniuose koledžuose.

  Daugiau kaip 35 ½ % jaunuolių, baigusių aukštesniąją vidurinę
mokyklą, toliau tęsia studijas aukštosiose mokyklose. Kad įstotų į aukštąją
mokyklą Švedijoje, studentas turi tenkinti dviejų tipų reikalavimus –
bendruosius įstojimo reikalavimus, kurie yra bendri visoms studijų, bei
specialius įstojimo reikalavimus, keliamus stojantiesiems į konkrečią
studijų programą ar kursą. Bendrieji įstojimo reikalavimai yra šie: baigta
aukštesnioji vidurinė mokykla ar kitas Švedijos mokymo sistemos tolygus
kursas (pvz., liaudies aukštesnioji mokykla), švedų ir anglų kalbų
mokėjimas antrų metų aukštesniosios vidurinės mokyklos lygiu. Dauguma
programų, kursų kelia ir specialius įstojimo reikalavimus, t.y. asmuo turi
būti baigęs atitinkamą aukštesniosios vidurinės mokyklos programą ar kursą.

  Atrankos į aukštąsias mokyklas pagrindas – kvotos, lemiančios, kokį
procentą studentų turi sudaryti aukštesniųjų mokyklų abiturientai, ir kokį
žmonės, neturintys to mokslo baigimo atestato. Jei stojančiųjų, turinčių
aukštesniosios vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimus, yra daugiau negu
nurodyta kvotoje, atrenkama, remiantis mokykloje gautais pažymiais, taip
pat atsižvelgiama į stojančiojo darbo patirtį. Esant konkursui tarp
stojančiųjų, neturinčių minėtosios mokyklos baigimo pažymėjimo, atrenkama
remiantis testavimo rezultatais.

 Kaip ir aukštesniojoje vidurinėje, aukštojoje mokykloje remiasi
daugeliu programų. Šiuo metu Švedijoje galioja apie 100 bendrųjų studijų
programų, nustatytų Parlamento. Šių programų trukmė įvairi – nuo 1 iki 5,5
metų. Kiekviena programa sudaryta iš įvairios trukmės kursų. Programas
galima suskirstyti į penkias sritis:1) technika 2) administracinis,
ekonominis ir socialinis darbas;3) sveikata 4) edukacija; 5) informacija,
ryšiai ir kultūra.

  Kiekviena programa turi numatytą bendrąjį užsiėmimų planą,
apibrėžiantį jos organizaciją ir struktūrą, trukmę, įstojimo reikalavimus
ir kt.

  Universitetai ir koledžai taip pat gali pateikti vietinių studijų
programas, kuriamas savo iniciatyva. Šios, kaip ir bendrosios studijų
programos, yra įvairios trukmės. Vietinių studijų programų tikslas –
patenkinti visus vietinius regiono poreikius. Šios programos dažnai siūlo
unikalias specializacijas.

  Dauguma programų yra Mokslo ir Švietimo ministerijos jurisdikcijoje.
Be to, nemažai programų globoja Žemės ūkio ministerija. Vietinės valdžios
jurisdikcijoje yra programos, kurios kadaise buvo aukštesniojo viduriniojo
mokslo dalis, bet dabar perkeltos į aukštąjį mokslą.

  Jeigu studentas mano, kad esančios aukštosios mokyklos galimybės
neatitinka jo poreikių, jis gali susidaryti individualią studijų programą.

  Kiekvienos studijų programos apimtis vertinama taškais. Vienas taškas
atitinka vieną studijų savaitę. Taigi vieneri akademiniai metai atitinka 40
taškų.

  Pažangumo įvertinimai pateikiami trijų laipsnių sistema:
nepatenkinamai, išeita ir išeita su pagyrimu. Tačiau daugelyje kursų
remiamasi tik dviejų laipsnių sistema (Higher Education in Sweden, 1992m.).

  Kaip nurodyta leidinyje “Studying in Sweden, 1992”, studijas baigęs
studentas gauna diplomą. Jeigu išklausytosios disciplinos ir surinktieji
taškai atitinka numatytos programos reikalavimus, diplomas rodo pasiektą
laipsnį. Studentai, įvykdę programą, įvertintą mažiau nei 120 taškų, gauna
Universiteto sertifikatą (University Certifi-cate). Studentams, kurių
įvykdyta programa siekia nuo 120 iki 160 taškų, suteikiamas bakalauro
laipsnis. Jei programa viršija 160 taškų, įgyjamas magistro laipsnis.

  Baigus aukštąją mokyklą pagal numatytą programą, dar galima daugelyje
universitetų tęsti doktorantūros studijas. Jos trunka dvejus metus ir
paprastai susideda iš seminarų, metodologijos kursų klausymo, individualių
literatūros studijų ir tiriamojo darbo. Jo pagrindu studentas rengia tezes,
kurios turi būti atspausdintos ir apgintos. Kai kuriose Šakose galima įgyti
licenciato laipsnį. Studijos šiam laipsniui gauti taip pat trunka dvejus
metus.Švedijoje pragyvenimui studentai gauna paskolas arba stipendijas.

  Beveik visos Švedijos aukštosios mokyklos, išskyrus Žemės ūkio mokslų
universitetą, kuris pavaldus Žemės ūkio ministerijai, yra Mokslo ir
švietimo ministerijos jurisdikcijoje.

 Galima išskirti 4 tipų aukštąsias mokyklas:

– 6 stambiausi universitetai;

– 15 universitetinių koledžų;

– kitos specializuotos aukštojo mokslo institucijos (tai Chalmers
technologijos universitetas, Karolinska institutas, Karališkasis
technologijos institutas, Stokholmo pedagogikos institutas ir dar aštuoni
mažesni Stokholmo menų koledžai);

– 40 vietinės valdžios globojamų mokslo institucijų (tai medicinos
koledžai ir kitos panašaus profilio mokyklos); (The Swedish Way Tovvards a
Learning Society, 1992).

  Nepaisant Švedijos aukštojo mokslo lankstumo, pastaruoju metu iškyla
nemažai problemų. Ilgą laiką dauguma aukštųjų mokyklų absolventų
įsidarbindavo visuomeniniame sektoriuje. Jeigu dabartinės ekonomikos raidos
tendencijos ir toliau stiprės, įdarbinimo galimybės visuomeniniame
sektoriuje mažės, o privačiame – didės; iškils aukštųjų mokyklų absolventų,
turinčių humanitarinį išsilavinimą, įsidarbinimo problema, kai tuo tarpu
pramonei gali pritrūkti kvalifikuotų inžinierių. Siekiant išvengti tokios
situacijos, siūloma plėsti inžinerinio profilio fakultetus, kartu
apribojant priėmimą į kai kurias humanitarines specialybes, kur gresia
specialistų perprodukcija (Rusak, 1993).

Suaugusiųjų švietimas

Apie 50%  suaugusiųjų Švedijos gyventojų viena ar kita forma
studijuoja. Tai labai daug, palyginti su kitomis šalimis. Toks didelis
studijuojančiųjų skaičius gali būti iš dalies paaiškintas didele
suaugusiųjų mokymosi formų, kurios laipsniškai susiformavo per paskutinį
šimtmetį, įvairove.

Viešosios bibliotekos ir audiovizualiniai centrai

Šie centrai yra pavaldūs vietiniams švietimo komitetams ir vaidina
didžiulį vaidmenį suaugusiųjų mokyme. Bibliotekos skolina knygas, juostas
ir filmus studijų grupėms, mokykloms ir privatiems žmonėms, rengia parodas,
paskaitas, koncertus. Centrai kopijuoja bei skolina audiopaskaitas.

ŠVEDIJOS POLITIKA

Dvidešimtojo amžiaus išvakarėse Švedija tapo vienu iš
socialdemokratinių idėjų skelbimo centrų Šiaurės Europoje. Švedijos
visuomeninėje terpėje atsiradusi ir susiformavusi socialdemokratų partija
turėjo didelės įtakos daugelio Baltijos jūros regiono šalių, o ypač Rusijos
socialdemokratijos judėjimui. Tačiau vėliau “švediškojo socializmo”
principai paplito ir įsitvirtino tik Skandinavijos kraštuose. Kitur šios
nuostatos patyrė vienokią ar kitokią deformaciją.

1905 m. nuo Švedijos atsiskyrus Norvegijai, Šiaurės Europoje
vėl susiformavo trijų nepriklausomų Skandinavijos karalysčių bendrija, kuri
Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse peraugo į neutralių valstybių aljansą.
1917-1918 m. Švedijoje gimė “Norden” – panskandinaviškosios tarpvalstybinės
sąjungos – idėja, kurios vienu iš idėjinių “krikštatėvių” galima laikyti
ilgametį Stokholmo miesto burmistrą Karlą Lindhageną, didelį Baltijos
kraštų draugą. 1919 m. Švedijoje trijų Skandinavijos karalysčių atstovai
įkūrė draugiją “Norden” (“Foreningen Norden”), kurios svarbiausias tikslas
buvo stiprinti visuomenės “nordiškąjį” mentalitetą. Šios organizacijos
pirmuoju vadovu tapo ilgametis Švedijos premjeras, socialdemokratų lyderis
Hjalmaras Brantingas, kuris ilgainiui “Norden” sąvoką bandė praplėsti,
siūlydamas į jos erdvę įtraukti ir Rytų Baltijos tautas.

Švedijos mokslinėje terpėje atsirado ir “Baltoskandijos”
sąvoka (1922 m. pasiūlė prof. Sten de Geer), ir samprata, kurią oficialioje
politikoje stengėsi skleisti ir minėtieji politikai. Deja, susiklosčius
nepalankiai politinei situacijai 4-ojo dešimtmečio pradžioje, ši sąvoka
ilgam buvo išstumta iš oficialiųjų valstybių santykių. Šiaurės Europos
regionas iš dalies buvo susiskaldęs. Švedija, kaip ir Danija bei Norvegija,
paskelbė neutralitetą, tačiau skirtingai nuo skandinaviškųjų kaimynių
nebuvo okupuota Antrojo pasaulinio karo metais. Dabar galima tik spėlioti,
kas padėjo Švedijai išlikti beveik visiškai nepaliestai karo audros, tačiau
viena yra tikrai aišku – Švedijos diplomatijos sugebėjimas laviruoti
pelnytai kėlė pasaulio politinių sluoksnių pagarbą.

Po Antrojo pasaulinio karo Švedija iš karto pradėjo
įgyvendinti plačią socialinės paramos programą, kurios vaisiai ilgainiui
tapo žinomi kaip “švediško socializmo modelis”. Per du dešimtmečius po karo
Švedijos socialinė gerovė išaugo kelis kartus ir gerokai aplenkė Europos
vidurkį. Aplinkos apsaugos judėjimas taip pat gimė Švedijoje 8-ojo
dešimtmečio pradžioje ir taip paveikė šalies politiką, kad švari gamta ir
Švedija tapo vos ne sinonimais. Grynoji politika Švedijoje taip pat buvo
permaininga, tačiau išlaikė svarbiausią savo principą – neutralumą.

Nuo 1952 m. Švedija aktyviai dalyvauja Šiaurės kraštų
Taryboje, beveik iki pastarųjų metų buvo šios organizacijos lyderė. 9-ojo
dešimtmečio pabaigoje Švedija nemažai prisidėjo prie trijų Baltijos kraštų
nepriklausomybės atgavimo. 10-ojo dešimtmečio viduryje premjero Karlo
Bildto pasiūlyta bendradarbiavimo formulė “5+3” iš esmės po pusės šimtmečio
atgaivino Baltoskandijos idėją ir pagrindė intensyvaus Baltijos Asamblėjos
ir Šiaurės Tarybos bendradarbiavimo modelį.

XXI a. Švedija turėtų tapti naujojo Šiaurės Europos
regiono centru ir vienu svarbiausių taikos garantų.

Švedija yra ribota konstitucinė monarchija, turinti
parlamentinę valdymo formą. Karalius Karlas XVI Gustavas atlieka tik
formalią valstybės vadovo funkciją. Parlamentas(Rikstagas) susideda iš
vienerių rūmų, kurių nariai, kurių yra 349, renkami tiesiogiai pagal
proporcingo atstovavimo sistemą ketverių metų laikotarpiui. Rikstagas dirba
nuo rugsėjo iki birželio vidurio. Vykdomoji valdžia patikėta ministrui
pirmininkui ir 19 kitų ministrų. Dabartinė socialdemokratų valdžia
priklauso ministrui pirmininkui Goranui Personnui. Kuris atėjo į valdžią
1994 po trijų metų pertraukos. Karalius Karlas XVI Gustafas (Bernadottas)
atsisėdo į sosta 1973, rugsėjo 15. Švedai visuotinę rinkimų teisę įgyja
sulaukę 18 metų.

1997m. įvykusiuose rinkimuose dalyvavo 81,4% balsuotojų.
Valdančioji socialdemokratų partija buvo valdžioje viena arba sudariusi
koalicijas 1932— 1976m. bei 1982-1991m., taip pat nuo 1994m., o
nesocialistų partijos valdė 1976-1982m. ir 1991-1994m.. Po 1997m. rinkimų
socialdemokratų partija suformavo mažumos vyriausybę turėdama 131 iš 349
vietų Parlamente.

Šiandien visoje šalies teritorijoje yra 289 savivaldybės
(taip pat ir kaimo vietovėse). Kiekviena  surenka pajamų mokestį ir
organizuoja visuomenines paslaugas. Ji atsakinga už mokyklas, vaikų ir
senelių priežiūros įstaigas, komunalinių paslaugų įmones, būstus bei
kultūros ir laisvalaikio veiklą. Imigrantai, nuolatos gyvenantys Švedijoje
trejus metus, turi teisę balsuoti ir iškelti savo kandidatūrą vietos
valdžios rinkimuose. Parlamento kontrolieriai tiria valstybės tarnautojų
piktnaudžiavimus valdžia. Kiti kontrolieriai gina visuomenės interesus
stebėdami, ar nepažeidžiamos vartotojų teisės, ar nėra etninės ir lyčių
diskriminacijos, ar nelaužomos spaudos etikos taisyklės, ar nepažeidžiamos
vaikų, jaunimo ir žmonių su negalia teisės. Gyventojai arba žiniasklaida
bet kuriuo metu gali patikrinti daugumą vyriausybės dokumentų.

Nuo 1995m. Švedija yra Europos Sąjungos narė ir dirba
demokratiškos, solidarios ir atviros Europos vardan. Nuo 2001m. Švedija
pirmininkauja ES Parlamente tuo sutvirtindama savo dalyvavimą Europos
Sąjungos veikloje.

Švedija nėra jokių karinių aljansų narė, tačiau ji aktyviai
dalyvauja kuriant naują Euro-Atlanto saugumo sistemą visai Europai,
įskaitant ir Rusiją. Jos tikslas – paruošti geresnius nuostatus, kaip
spręsti nesiliaujančius vietinius ir regioninius konfliktus Europoje.
Svarbiausia šios veiklos dalis yra Švedijos dalyvavimas Partnerystės taikos
labui ir Euro-Atlanto partnerystės tarybos veikloje.

Švedija yra nusiuntusi savo karinius dalinius į Jungtinių
Tautų taikos palaikymo pajėgas bei tarptautines taikos palaikymo pajėgas
buvusioje Jugoslavijoje. Šalis dalyvauja Europos saugumo ir
bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), Europos Tarybos, taip pat Vakarų
Europos sąjungos (VES) veikloje, siekdama didesnio saugumo Europoje.

Dideli dešimtojo dešimtmečio pokyčiai Europoje privertė
Švediją pakeisti visą savo krašto apsaugos sistemą atsižvelgiant į naujas
grėsmes ir rizikas. Padidėjo šalies karinių pajėgų galimybės dalyvauti
humanitarinėse ir taikos palaikymo akcijose. Ilgalaikė Šiaurės šalių
bendradarbiavimo tradicija tapo pagrindiniu Švedijos užsienio politikos
elementu. Šalis siekia ir glaudesnio bendradarbiavimo su Baltijos
valstybėmis, kad šis regionas taptų stabilia ir ekonomiškai turtinga
Europos dalimi. Baltijos šalims buvo teikiama plėtros pagalba, ypač
siekiant padėti pasiruošti narystei ES. Yra paruoštos dvipusio
bendradarbiavimo su šiaurės vakarine Rusija, Lenkija ir kitomis Centrinės
ir Rytų Europos šalimis programos. Daugiapusis regioninis bendradarbiavimas
vyksta po Baltijos šalių tarybos ir Barenco Euro-Arktikos tarybos
vėliavomis.

Švedija aktyviai dalyvauja pasauliniame bendradarbiavime.
Didelė parama Jungtinėms Tautoms yra šalies užsienio politikos kertinis
akmuo. 1997-1998m. Švedija buvo JT Saugumo Tarybos narė. Kiti pagrindiniai
užsienio politikos tikslai yra žmogaus teisių apsauga, demokratijos ir
teisėtvarkos skatinimas, tarptautinis nusiginklavimas ir aplinkos apsauga.
Švedija yra daugelio kitų tarptautinių organizacijų, tokių kaip Ekonominio
bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) bei Pasaulio bankas, narė.
1997m. Švedija tarptautinei plėtros pagalbai skyrė 0,9% šalies bendrųjų
nacionalinių pajamų.

Švedija – konstitucinės monarchijos šalis

Didelę svarbą politiniam Švedijos gyvenimui turi Švedijos karališkoji
šeima. Švedijoj konstitucės maonarchijos užuomazgos atsirado po 1809 m.
Konstitucijos. 1809 m. Konstitucija yra seniausia pasaulyje konstitucija po
JAV konstitucijos. Ji galiojo iki 1974 metų. Ši Konstitucija buvo sudaryta
remiantis Monteskjė (Montesquieu) teorija apie valdžių atskyrimą,
atsižvelgta į Švedijos konstitucinę plėtrą. Karalius buvo visos karalystės
valdovas, bet turėjo Ministrų tarybą, kurios pritarimo reikėjo visiems jo
nutarimams. Teisinė galia buvo padalyta tarp karaliaus ir Riksdago, bet tik
Riksdagas turėjo teisę rinkti mokesčius.

1809 m. perversmo metu karalių Gustavą IV Adolfą pakeitė jo
dėdė, tapęs Karlu XIII. Jis buvo senas ir bevaikis, todėl reikėjo rasti
naują sosto perėmėją.. Po jo sostą perėmė prancūzų maršalas Žanas Baptistas
Bernadotas, priėmęs Karlo Johano vardą. Kandidato pasirinkimą nulėmė noras
suartėti su Prancūzija ir Napoleonui padedant susigrąžinti Suomiją, tačiau
Karlas Johanas prisijungė prie koalicijos prieš Napoleoną ir po Kylio
taikos sutarties išplėšė iš Danijos Norvegiją, privertęs ją stoti į sąjungą
su Švedija. Ši sutartis galiojo iki 1905 metų.

Nuo XIX a. vidurio pradėjus plisti demokratijos ir
liberalizmo idėjoms prasidėjo arši kova už karaliaus valdžią. Po 1840 m.
reformos ministrai tapo savo ministerijų vadovais. Tai labai sustiprino jų
statusą. Kadangi ministrus rinkosi pats karalius, iš pradžių jų vaidmuo
nebuvo labai reikšmingas, tačiau padėtis pasikeitė, kai į sostą atsisėdo
Karlas XV (1859-1872). Tada Taryba ir Riksdagas priėmė ne vieną lemtingą
vidaus ir užsienio politikos sprendimą.

1872-1907 m. Oskaras II vėl įgijo svarbų vaidmenį politikoje,
bet didesnės valdžios išsikovoti nesugebėjo, nes visą laiką susidurdavo su
Riksdago opozicija. Po ilgos kovos karalius Oskaras II buvo priverstas
nusileisti.

1907 m. karaliumi tapo Gustavas V. Jis buvo pirmasis
nekarūnuotas karalius Švedijos soste. Tai nereiškė, kad jis buvo labai
demokratiškas. Tiesiog nepakentė puošnių ir teatralizuotų ceremonijų,
kurias taip mėgo jo pirmtakas. Gustavas V rengėsi rimtai kovoti dėl
karaliaus statuso. Tačiau ateitis priklausė demokratijai ir
parlamentarizmui.

1917 m. rinkimus laimėjo kairiosios partijos, t.y. liberalai
ir socialdemokratai. Po Pirmojo pasaulinio karo Švedijos konstitucijoje
buvo padaryta nemažai pataisų, kurios reiškė galutinę demokratijos pergalę
ir karaliaus valdžios susilpnėjimą. Nepaisant to karalius Gustavas V savo
valdymo metais (1907-1950) užkariavo žmonių simpatijas. Antrojo pasaulinio
karo metais jis simbolizavo tautos vienybę, o tai reiškė, kad karalius buvo
populiarus kaip asmenybė.

Gustavas VI Adolfas (1950-1973) irgi buvo pažangių pažiūrų
žmogus, padėjęs sukurti naują santykių tipą – demokratinę monarchiją.

Jo valdymo metais buvo parengta nauja Konstitucija, kuri 1975
m. pakeitė senąją 1809 m. Konstituciją. Tik Gustavo VI Adolfo asmeninių
savybių dėka šalis nebuvo paskelbta respublika ir buvo išsaugota
monarchija. Tik jo dėka karaliai rado savo vietą šių laikų Švedijos
visuomenėje.

1973 m. į sostą atėjo Karlas XVI Gustavas. Pagal naująją
Konstituciją karalius yra valstybės galva, kasmet spalio mėnesį jis atidaro
Riksdagą, pirmininkauja specialiuose kabineto posėdžiuose, kurie vyksta
keičiantis vyriausybei, taip pat reguliariuose informacinio pobūdžio
kabineto susirinkimuose, kai vyriausybės nariai informuoja apie padėtį
šalyje. Jis yra Užsienio reikalų patariamosios tarybos pirmininkas. Šią
Tarybą renka Riksdagas ir ji konsultuoja Riksdagą bei vyriausybę užsienio
politikos klausimais. Karalius yra aukščiausias kariuomenės vadas, tačiau
karinėms šalies pajėgoms vadovauja vyriausybė. Būdamas valstybės galva,
karalius priima rekomendacinius užsienio pasiuntinių laiškus, taip pat
pasirašo Švedijos pasiuntinių rekomendacinius laiškus.

Pagal naująją Konstituciją karaliaus pareigos – atstovauti
šaliai įvairių ceremonijų metu. Pagal 1980 m. nutarimą dėl sosto
paveldėjimo sostą paveldi vyriausias karaliaus ir karalienės vaikas
nepriklausomai nuo lyties. Tai reiškia, kad princesė Viktorija, gimusi 1977
m. liepos 14 d., yra Švedijos sosto įpėdinė.

Karlas XVI Gustavas gimė 1946 m. balandžio 30 dieną. Jis buvo
jauniausias vaikas ir vienintelis sūnus princo Gustavo Adolfo ir princesės
Sibilos šeimoje

1976 m. Karlas XVI Gustavas vedė Silviją Renatą Somerlat (Silvia Renate
Sommerlath), vokiečių verslininko ir brazilės iš Toledo dukterį. Ji buvo
vertėja ir 1971 m. dirbo Miuncheno Olimpinių žaidynių organizaciniame
komitete. Ten ji ir susipažino su Švedijos sosto įpėdiniu.

Karalius su karaliene turi tris vaikus: Viktoriją Ingridą Aliciją
Dezirė (Victoria Ingrid Alice Desirée), Karlą Filipą Edmundą Bertilį ir
Madeleiną Teresę Ameliją Žozefiną.

ŠVEDIJOS TEISĖ

Švedijos teisė susideda iš germanų, romėnų ir anglų –
amerikiečių teisės bruožų. Ji netokia, kaip Prancūzijoje ar kitokiose
šalyse, kuriose yra juntama didelė Napoleono Kodekso įtaka, taip pat
netaikoma precendentų sistema kaip JAV. Į Įstatymų leidžiamasias ir teismo
institucijas taip pat įeina Rikstagas, Vyriausiasis Teismas,Vyriausiasis
Administracinis Teismas, Darbo Teismas, Tardymo Komisijos,

Teisės Taryba, Apygardų ir Apeliaciniai Teismai, Generalinė Prokuratūra
ir Advokatų Acociacija.

Įstatymų įgyvendinimu (teisėsauga) rūpinasi apie 100
santykinai nepriklausomų centrinės administracijos institucijų ir 21
apskričių administracija. Kiekviena apskritis turi balsų dauguma išrinktą
tarybą, kuri įgaliota apmokestinti pajamų mokesčiu ir atsakinga daugiausia
už sveikatos priežiūrą savo regione.

Švedijos teismų sistema susideda iš trijų teismų lygių:
Apygardų Teismai, Apeliaciniai Teismai, ir Vyriausiasis Teismas.

Švedijos teismų sistema:

|Bendrosios | | | |Administraciniai |
|kompetencijos | | | |Teismai |
|teismai | | | | |
| | |Nacionalinė Teimų | | |
| | |Administracija | | |
| | | | | |
| | | | | |
|Vyriausiasis | | | |Vyriausiasis |
|teismas | | | |Administracinis |
| | | | |Teismas |
|Apeliaciniai | | | |Administraciniai |
|teismai (6) | | | |Apeliaciniai |
| | | | |Teismai |
| | | | |(4) |
| | | | |Apygardos |
|Apygardos | | | |Administraciniai |
|teismai | | | |Teismai |
|(70) | | | |(23) |
| | | | | |
|Rajono Nuomos | | | |Pagalbinė |
|ir Nuomojimo | | | |Įstatymų |
|Tribunolai | | | |Institucija |
|(12) | | | | |

  

Nacionalinė teismų administracija

(Domstolsverket – DV) yra Švedijos centrinė administracinė institucija
pranešanti valdžiai apie teismų funkcionavimą, taip pat vykdo
aptarnaujančią funkciją (aptarnauja 118 teismų ir institucijų). Į
institucijos aptarnavimo sferą įeina Vyriausiasis Teismas, Apeliaciniai
Teismai, Apygardos Teismai, Vyriausiasis Administracinis Teismas,
Administraciniai Apeliaciniai Teismai, Apygardos Administraciniai Teismai,
Rajono Nuomos ir Nuomojimo Tribunolai, Pagalbinė Įstatymų institucija .

Į šios institucijos darbo užduotis įeina apmokymo, reguliavimo,
patariamojo organo , kanceliarinės, prižiūrėjimo, kad teismai dirba
efektyviai funkcijos.

Bendrosios kompetencijos teismai

sprendžia kriminalines bei civilines bylas. Sprendžia taip vadinamasias
šeimynines bylas, vaikų globos ir išlaikymo klausimus, atlieka skyrybos
procedūras. Taip pat sprendžia tam tikras bylas, kuriose nėra dviejų
teismo dalyvių, pavyzdžiui: turto registravimo, hipotekų, testamentų bylas.
Kitokio, lenvesnio pobūdžio bylos keliauja į Administracinius Teismus.

Administraciniai Teismai

pirmiausia sprendžia bylas susijusias su interesų susikirtimu tarp
visuomenės ir individo. Tokių bylų pavyzdžiai galėtų būti, mokesčių,
sukčiavimo bylos ir t.t.

2004 Švedijos vyriausybė iš šalies biudžeto skyrė 26,4 miliardus
Švedijos kronų teisėsaugos institucijoms.

2003 metais Švedijos bendrosios kompetencijos teismai nagrinėjo:

75 021 kriminalines bylas;

69 675 civilines bylas;

16 967 kitas bylas:

2004 sausio1 dieną Švedijoje užregistruota 1703 teisėjų tarp kurių 48%
moterų.

Darbo Teisės Teismas

Įkurtas 1929 metais ir sprendžia ginčus iškilusius tarp darbdavio ir
darbuotojo. Dažniausiai darbo teisės bylos sprendžiamos pirmaja ir
paskutiniaja instancija, nors kartais tokios bylos pirma keliauja į
Apygardų Teismus su teisę į apeliaciją Darbo Teisės Teismams. Darbo Teisės
Teismą sudaro septyni nariai: du iš darbdavio pusės, du iš darbuotojo (visi
keturi nebūtinai turi turėti patirtį). Kiti du – vyriausiasis teisėjas ir
ir jo pavaduotojas privalo turėti teisėjo patirtį. Paskutinis, septintas
narys neprivalo turėti teisėjo patirties, bet privalo nusimanyti apie darbo
rinką.

Rinkos, prekybos Teismas

Įkurtas 1971 pagal Darbo Teisės Teismo modelį. Jis sprendžia ginčus
iškilusius dėl neteisėtos konkurencijos ar kitus verso reguliavimo
klausimus. Teismą sudaro penki nariai: vyriausiasis teisėjas, jo
pavaduotojas, ir asmuo turintis teisėjo patirtį. Likę nariai turi būti
finansų ekspertai. Vyriausybė paskiria visus narius.

Patentų Apeliacijos Teismas

Yra specialus administracinis teismas. Jis sprendžia bylas susijusias
su intelektine sauga, patentų registracija, prekybos ženklais, plagiavimu
ir t.t. Apeliacija dėl Patentų Apeliacinio Teismo sprendimo gali būti
įteikiama Vyriausiajam Administraciniam Teismui.

Visi šie teismai yra visiškai arba dalinai integruoti į pagrindinius
teismus.

Teisė neatskiriama nuo pareigos, o karalius neatskiariamas nuo savo
karalystės, todėl labai svarbu yra pakalbėti apie karaliaus pareigas savo
karalalystėi ir piliečiams.

Taigi pagrindinės karaliaus pareigos būtų tokios:

1.Karalius vadovauja specialiai tarybai, kuri yra suburiama, kai
keičiasi valdžia.

2.Kiekvienais metais jis atidaro Rikstagą.

3.Karalius vadovauja Patariamosios Tarybos susirinkimui užsienio
klausimais.

(Jis yra Patariamosios Tarybos narys, kuri yra paskirta Rikstago
konsultacijoms užsienio reikalais).

4.Karalius yra svarbiausias Švedijos krašto apsaugos atstovas ir turi
aukščiausią rangą kiekvienoje karinėje srityje, taip pat yra garbės vadas
tam tikroms kariuomenės elementams.

5.Karalius yra svarbiausias atstovas santykiuose su užsienio šalimis.
Jis priima įgaliojamuosius raštus iš užsienio ambasadorių ir pasirašo
Švedijos ambasadorių įgaliojamuosius raštus.

Jei karalius yra išvykęs arba negaluoja, jo pareigas laikinai perima
kitas svarbiausias šeimos narys, turintis 18 m.

Po Rikstago rezoliucijos, priimtos Lapkriti 1994 metais,
tikraisiais karališkosios šeimos nariais tampama sulaukus 18m. Jam negali
būti iškelta byla civiliniu pagrindu.

Jo statusas gali būti konstituciškai pakeistas tik Rikstagui priėmus
dvi rezoliucijas.

FILOSOFIJA IR RELIGIJA

XX a. švedų literatūra

Įvadas

Savaime suprantama, kad ištiso šimtmečio švedų literatūra apima daug
įvairių literatūros krypčių: tai nacionalinis romantizmas, flanerių
literatūra, ekspresionizmas, buržuaziniai romanai, siurrealistinė lyrika,
urbanistinė proza, visuomenės kritika, socialinis realizmas, gerovės
valstybės subyrėjimo ir asmenybės trapumo aprašymai. Šioje literatūros
scenoje kai kuriems rašytojams tenka vienas, tačiau įsimintinas vaidmuo,
kiti atskleidžia tai vieną, tai kitą savo kūrybinio talento pusę. Įvairūs
skirtingų epochų balsai garsiai ir tyliai kreipiasi į mus iš „savojo” XX
amžiaus.

Amžių sandūros literatūra

Šio amžiaus pradžioje švedų literatūroje viešpatavo du milžinai – tai
Seimą Lagerlöf (1858-1940m. ir August Strinberg (1849-1912m.). Strinbergo
„Raudonasis kambarys” (Rodą rummet) 1879m., ir Seimos Lagerlöf „Saga apie
Gestą Berlingą” ( Gösta Berlings saga) 1891., laikomi pirmaisiais
moderniais švedų romanais. Šių rašytojų kūryba turėjo įtakos viso XX
amžiaus švedų prozai ir dramai.

Seimos Lagerlöf „ Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės po Švediją
” (Nils Holgerssons underbara resa genom Sverige), 1906-1907m., sukurtos
kaip žaidimas su Švedijos geografija. Ne viena moksleivių karta šią knygą
mokėjo mintinai. Po dvejų metų išėjo istorijos skaitiniai „Švedai ir jų
vadai” (Svenskarna och deras hovdingar), kurių autorius – Verner von
Heidenstam (1859-1940m.). Dėl nuolatinės Strinbergo opozicijos valdančiajai
klasei, liaudies dainiaus vaidmuo atiteko Heidenstamui. Jo kūrybai,
prasidėjusiai nuo poezijos rinkinio „Pilgrimystė ir klajonių metai”
(Vallfart och vandringsdr) 1888m., būdingas domėjimasis Švedijos istorija
ir nacionaliniu romantizmu. „Naujos eilės” (Nya dikter), 1915m., tapo
paskutiniu ryškesniu jo kūriniu.

Tačiau madingiausia to meto literatūros srovė – simbolizmas. Keletą
simbolistinių dramų parašė Augustas Strinbergas, atvėręs ne vienas naujas
duris dramaturgijoje. Jo dramoje „Sapnas” (Ett drömspel) nuskamba garsioji
frazė: „Kaip gaila žmonių”.

Garsiausias simbolizmo poetas Vilhelm Ekelund (1880-1949m.) tapo vienu
pirmuoju švedų modernistu. Jis rašė baltosiomis eilėmis, o vėliau kūrė esė
ir aforizmus. Amžių sandūroje, įsivyravus šimtmečio pabaigos nuotaikoms,
susiformavo flanerių (pranc. flaneur -‘dykinėtojas’) literatūra.

Viskuo nusivylusius ir tuščiai leidžiančius laiką personažus savo
romanuose itin vykusiai vaizdavo Hjalmar Soderberg (1869-1941m.). Įdomu
tai, kad rašytojas visiškai nesmerkė jų dekadentiško gyvenimo būdo. „Rimtas
žaidimas” (Den allvarsamma leken), 1912m., tapo vienu pirmųjų klasikinių
meilės romanų švedų literatūroje, kuris, beje, iki šiol tebėra bene
labiausiai skaitomas meilės romanas. „Klaidos” (Forvillelser) ir „Daktaras
Glasas” (Doktor Glas) vertinami už tapybiškus Stokholmo vaizdus.

Dešimtas dešimtmetis

Paskutinis preito tūkstantmečio dešimtmetis dar nepaliko savo ryškaus
pėdsako. Šį laikotarpį sunku apibrėžti, jo literatūra labai marga ir
nesusijusi su viena kryptimi. Ir vis dėlto galima pastebėti, jog rašytojai
labiau linkę išsipasakoti, kai kada jie susidomi visuomeniniu gyvenimu.
Lyrikai ir toliau apdainuoja kasdienybę ir mažiau eksperimentuoja su kalba.
Poetas Goran Greider (g. 1959m.) pradėjo šią tradiciją savo eilėraščių
rinkiniu „Kai nutyla gamyklos” (Ndrfabrikerna tystnar). Noras sugrįžti prie
socialinio realizmo ir dokumentinio rašymo kilo ir prozoje.

Ypatingą vietą tarp pereito dešimtmečio pabaigoje iškilusių prozaikų
užima Robert Kanga (g. 1951m.), kuriantis niūrius socialinius-
psichologinius romanus ir apsakymus.

Atgijo autobiografijų ir išpažinčių literatūra. Peter Kihlgård (g.
1954m.), išgarsėjęs savo talentu fantazuoti, išleido lyrinės prozos kūrinį
„Nurodymai tėvui” (Anvisningar till enfar), 1996m., kuriame aprašo savo
vaikystę.

Vaikystės prisiminimus parašė ir Björn Ranelid (g. 1949m.) – „Visiems
žemės ir dangaus žmonėms”, 1997m.. Tai vienas iš nedaugelio devintajame
dešimtmetyje iškilusių rašytojų, kuriam pavyko patraukti didelį skaitytojų
ratą ir išlikti skaitomu spaudos kultūros puslapių autoriumi.

Kai kurie anksčiau debiutavę skirtingų krypčių rašytojai šiame
dešimtmetyje sutvirtino savo padėtį literatūroje. Vertėtų paminėti Sigrid
Combüchen (g. 1942m.), išgarsėjusią romanu „Baironas” (Byron), o vėliau
rafinuota forma sąmojingai parašiusią romaną „Ilgi ir trumpi skyriai”
(Långa och korta kapitel).

Groteskiškas ir legendą primenantis rašytojo Torgny Lindgren (g.
1938m.) romanas „Kamanių medus” (Hummelhonung) turi sąsajų su ankstesniu
1982m. išėjusiu jo šedevru „Gyvatės pėdsakas ant uolos” .

Aštuntajame dešimtmetyje pradėjusi kurti romanus poetė ir dramaturge
Agneta Pleijel (g. 1940m.) pasisekimo sulaukė išleidusi filosofinį romaną
„Fungi” (Fungi).

Pastaraisiais metais kaip rašytoja sutvirtėjo ir Inger Edelfeldt (g.
1956m.). Ji gilinasi į trapių asmenybių sąmonės reiškinius ir parodo, kaip
jų vidiniai polėkiai susiduria su tikrove. Naujausias jos apsakymų rinkinys
„Nuostabusis chameleonas” (Denforunderliga kameleonten) sulaukė nemažo
publikos dėmesio.

Švedų Nobelio premijos literatūros laureatai

Selma Lagerlöf 1909m.

Verner von Heidenstam 1916m.

Erik Axel Karlfeldt 1931m.

Pär Lagerkvist 1951m.

Eyvind Johnson / Harry Martinson 1974m.

ŠIUOLAIKINIS ŠVEDIJOS MENAS

Įvadas

Šiuolaikinio Švedijos meno vystymuisi budinga vyraujančių tendencijų
sąveika; tai švytuoklė, svyruojanti tarp švediškosios ir pasaulinės
tradicijos, tarp konvencionalumo ir laisvės siekimo XIX a. pabaigoje, mūsų
šimtmetyje – pirmiausia tarp savitumo ir vyraujančios krypties, tarp
provincionalumo ir urbanistinės tradicijos. Šiuolaikinio švedų meno
istorija neatsiejama nuo šalies perėjimo iš valstiečių krašto į pramoninę
gerovės valstybę, o vėliau – į postindustrinę informacijos visuomenę.

Iš niūrių dirbtuvių į gamtą

Šiuolaikinio švedų meno šaknys gludi vadinamajame opoziciniame
judėjime (opponentrörelsen). Jį sukėlė ilgą laiką kunkuliavęs
nepasitenkinimas Meno akademija, kuri XIX a. viduryje, nepaisydama menko
finansavimo ir gerų pedagogų stygiaus, dominavo meno pasaulyje. Mokymas
Akademijoje buvo vienpusiškas ir pasenęs. Gavę karaliaus rekomendaciją,
tokie menininkai kaip Carl d’Unker, Kilian Zoll, Markus Larsson, Edvvard
Bergh Alfred Wahlberg išvyko tęsti mokslo į Diuseldorfą. Tenykščiame mene
vyravo liaudies gyvenimo vaizdai, kuriami smulkiaburžuazine maniera, o
peizažistai, entuziastingai studijavę gamtą, tapyti grįždavo į studijas
pagal stende išdėstytas kompozicijas. Mėgstamiausi to laikotarpio žanrai,
pvz., istorinė tapyba ir idiliniai vaizdai, peizažai ir portretai, buvo
stipriai susiję su tautiniais motyvais. Tačiau vėlesnės dailininkų kartos
vis labiau tolo nuo tautiškumo. Menininkai noriai keliaudavo į Prancūziją
ir studijavo impresionizmą. Nors ne visi skubėjo tapti vienos ar kitos
srovės pasekėjais, daugelis susidomėjo tapyba gryname ore ir šviesos
studijomis. Visa tai gerokai skyrėsi nuo tamsiai rudų Diuseldorfo mokyklos
tonų ir Meno akademijos tautiškumo tendencijų.

1880-ųjų pradžioje netoli Paryžiaus esančiame miestelyje Gres-sur-
Loing įsikūrė švedų dailininkų kolonija, kuriai priklausė ir Kari
Nordström, Nils Kreuger bei Carl Larsson. Šių ir kitų dailininkų grupės
pastangomis 1880-ieji tapo naujos orientacijos pradžia: iš niūrių dirbtuvių
ir studijų menininkai išėjo į gryną orą, kad galėtų tiesiogiai stebėti
gamtą. 1885 m. tapytojas Ernst Josephson ir dar 84 kiti menininkai (tarp
juk minėtieji Nordstrom ir Lars- son) nutarė pasipriešinti sustabarėjusiai
Akademijos pozicijai. Jie pateikė ilgą reformų sąrašą, be kita ko,
reikalaudami, kad pedagogai turėtų individualias studijas, o mokiniai
galėtų laisvai rinktis, pas ką mokytis, kad kelionių stipendijos būtų
prieinamos ne tik Akademijos studentams. Kadangi Akademija net nesiteikė
svarstyti reikalavimų, 1886m. opozicionieriai įkūrė Dailininkų sąjungą. Dar
prieš metus Stokholme jie pradėjo rengti savo darbų parodas, kurių viena
iškalbingai vadinosi „Prie Senos krantų”.

Pastarieji dešimtmečiai

Devintojo dešimtmečio pradžia skelbė naują pavasarį energijos kupinai
tapybai ir iš naujo prikėlė susidomėjimą teorija ir visuomene. Vieni
tapytojai, pvz., Håkan Rehnberg (g. 1953m.) ir Johan Scott (g. 1953m.),
taip pat Rolf Hanson (g. 1953m.), sugebėjo dirbti individualiai ir
patraukti geranorišką kritikos dėmesį; kiti, kaip antai Max Book (g.
1953m.), Eva Löfdahl (g. 1953m.) ir Stig Sjölung (g. 1955m.), įkūrę
vadinamąją Wallda grupę ir perkėlė savo meną į įtampos lauką, atsirandantį
tarp poetinės paveikslo metaforikos ir tipiško miesto žmogaus dvilypumo,
kurį uždeda gamta ir kultūra. 8O-ųjų metų instaliacijos neretai
demonstruojamos neįprastose vietose, pavyzdžiui, apleistose pramoninėse
patalpose. Trys „ibid” parodos, kurias sekdamas Niujorko pavyzdžiu
inicijavo Jan Håfström ir kurios pirmoje dešimtmečio pusėje pritraukė daug
dalyvių, atstovauja šiai nutolimo nuo institucijų tendencijai. Galbūt
naujasis Stokholmo Šiuolaikinio meno muziejus, atidarytas 1998m. vasarį,
sustabdys šį procesą (jeigu to dar nepadarė Rooseum muziejus Malmėje ir
naujoviškai dirbanti danų galerija Louisiana).

Iš užsienyje sėkmingai pasirodžiusių švedų galima būtų paminėti
originaliai dirbantį skulptorių ir „objektų gamintoją” Ulf Rollof (g.
1961m.). Projektui „Lifeboat” (liet.- gelbėjimosi valtis) jis panaudojo
savo patirtį iš 1985m. itin stipraus Meksiko žemės drebėjimo, o 1992m.
pademonstravęs „Documenta” parodoje Kasselyje milžinišką musgaudį „Bellows
IX”, jis tapo pirmuoju švedu daugiau kaip po dešimties metų dalyvavusiu
tame renginyje. Tapytojos Cecilios Edelfalk (g. 1954m.) darbai buvo
pademonstruoti San Paulo bienalėje (1994m.) ir Whitney muziejuje Niujorke.

Antroje devintojo dešimtmečio pusėje itin didelio dėmesio sulaukė
kalbos teorija ir fotografiniai darbai. Ingrid Orfali (g. 1952m.) iš kitų
išsiskiria feministine pozicija, o Fredrik Wretman (g. 1953m.) šliejasi
prie popmeno, kuris kartu su kitais septintojo dešimtmečio stiliais
(fluxus, minimalizmu ir konceptualiuoju menu) sudaro tradicinį šiuolaikinio
meno foną. Apskritai, moterys, tiek technikos, tiek motyvų ar stilių
prasme, laipsniškai įsitvirtino švedų mene.

Ryškus pavyzdys – Annika von Haussvvolff (g. 1967m.) ir jos pusiau
dokumentinės, pusiau išgalvotos fotografinės scenos. Dešimtajame
dešimtmetyje dėl ekonominės krizės menas pasuko paprastų technologijų
keliu, sekdamas Amerikos Vakarų pakrantės pavyzdžiais. Ypatingas dėmesys
skiriamas ekologinėms problemoms. Štai, pvz., Henrik’o Håkason’o (g.
1968m.) instaliacijos augalams su didele drėgme ar tropinėms varlėms,
eksponuojamoms skambant siautulingai šokių muzikai. Menininkai ir toliau
domisi įtampa tarp didmiesčių kultūros ir vis labiau svetimėjančios gamtos,
o visuomenė iš naujo pradeda diskutuoti apie biologinį paveldą. Kita
vertus, mene vis sunkiau užčiuopti prieštaravimą tarp švediškumo ir
tarptautinės tradicijos. Šį reiškinį negrįžtamai pakeitė įvairios
stipendijos studijoms užsienyje, užsienio dailininkų pristatymai Švedijoje,
dažniau organizuojamos bienalės, kuriose galima apsilankyti ar dalyvauti su
savo darbais, naujos komunikacijos galimybės informacinėje visuomenėje.

MUZIKA

Liaudies muzika

XX a. švedų liaudiška muzika kaip ir kitur pasaulyje perėjo vystymosi
kelią nuo žarnų stygų iki sintezatorių, nuo merginų-melžėjų šūkaliojimų iki
folkroko, nuo samių priedainio „jojk” iki orientuotos į produktą pasaulinės
muzikos. Sena ir nauja gyvuoja greta. Tačiau populiariausi liaudies muzikos
instrumentai ir toliau tebėra smuikas, balsas, klavišinis smuikas,
akordeonas ir tam tikra prasme dūdmaišis bei kiti burdoniniai instrumentai,
pvz. džiga.

Daug vandens nutekėjo nuo tų laikų, kai savo tyrimus darė acheologas,
folkloro rinkėjas ir teisininkas Richard Dybeck (1811—77m.). Apsivilkęs
ilgais vilko kailiniais jis, anot jo paties, užrašinėjo „gyvą tikrą muziką,
o ne tas išmoktas, mirusias tradicijas”. Amžių sandūros laikotarpiu
literatų sluoksniuose kyla didelis susidomėjimas „liaudimi”. Liaudis, iki
tol nepažinta minia, greitai tapo aukštu idealu. O liaudies muzika, kitaip
negu socialinė raida, šlovinama kaip nesugadinta jėga.

Nuo 1920m. Nacionalinė liaudies muzikantų draugija imasi veiklos, į
kurią įtraukiamos vietinės smuikininkų grupės iš visos šalies. Skansene
vykusių muzikantų švenčių pavyzdžiu iki šiol Švedijoje organizuojama
daugybė įvairiausių smuikininkų susiėjimų; pvz., Bingsjö ir Delsbo šventės.
Aukščiausias titulas, suteikiamas smuikininkui, yra Riksspelman arba Zorn’o
pažymėjimas, vadinamas jį pasiūliusio dailininko Anders’o Zorn’o (1866-
1920m.) vardu.

Apie 1970m. per Europą nuvilnija milžiniška liaudiškos muzikos banga –
atgimimo judėjimas, kuris apima beveik visą Švediją ir priverčia iš naujo
pažvelgti į bendras ideologines, politines ir socialines-kultūrines
vertybes. 1985m. susidomėjimas liaudiška muzika vėl atgyja, ir prie to tam
tikra dalimi prisideda tarptautinis folkloro festivalis Falune (Falun Folk
Music festival).

Pakko Gustaf’o (g. 1916m.) grojimas dažnai primena nuotaikingą ir
senovišką jo tėvo Pakko Olle muzikavimą. Tačiau jo muzika taip pat
apibūdinama kaip skvarbi ir stipri, padūkusi ir šiek tiek laukinė. Ji
skrieja per rąstus ir uolas, tačiau niekada nepriartėja prie pabaigos
trumpiausiu keliu. Groti Pakko Gustaf’ui yra tas pat, kaip kalti vinis ar
stiklinti langus. Taip laksto jo smuiko strypas, grodamas linksmąją Bingsjö
polką. Visko jis išmoko savarankiškai. Šis garsas yra tikras kultūros
paminklas.

Švediška polka su užtęstu tritakčiu ritmu kilo iš lenkų šokio, kuris į
Šiaurę atkeliavo su XVII a. polonezu. Iki šiol tai buvo savotiškas
muzikinis centras, apie kurį sukasi visa kita švedų liaudiška muzika.
Laikui bėgant, idealai keitėsi ir buvo kritikuoti, tačiau visi sutaria, jog
liaudišką muziką būtina globoti ar tai būtų kaimo muzikos, ar avangardo
rėmuose. Kai kurios muzikos ir jos atlikimo naujovės yra tokios
visaapimančios, jog tikriausiai derėtų prabilti apie naująją švedų
liaudišką muziką.

Pakitusį muzikos vaidmenį patvirtina ir muzikantų tapatumo suvokimas:
smuikininkas, muzikantas ar folkloro atlikėjas. Faktas, jog vis dažniau
pirmenybė teikiama smuikininko pavadinimui, parodo, jog vėl atgijo
susidomėjimas tautos kultūriniu paveldu.

Šiandien liaudišką muziką Švedijoje kuria labai skirtingus pagrindus
turintys kompozitoriai. Šalyje labai stiprios smuikininkų tradicijos ir
etnomuzikinis judėjimas, toliau plėtojantis šį stilių. Liaudiška muzika
atliekama vis naujose scenose. Šiuolaikinei švedų liaudiškai muzikai
būdingi nauji instrumentai, naujos muzikavimo formos, įtaka iš kitų
kultūrų.

Liaudies muzikos sąvoka įgijo globalinį mastą. Iš vienos pusės, turime
visą kaleidoskopą imigrantų atliekamos muzikos: alžyrietiškas rai,
marokiečių gvana, Zairo kvasakvasa, argentiniečių tango, rusų armonika. Iš
kitos pusės, fenomenas „World Music” („Pasaulio muzika”) ir ją lydinti
kultūros industrija užkariavo Švediją. Šio proceso ištakų reikėtų ieškoti
visuotinėje požiūrių į muziką kaitoje, kuri prasidėjo dar šimtmečio
pradžioje.

Hoven Droven hardroko stiliumi atlieka polkas iš Orša vietovės. Anders
Rosén (g. 1946m.) savo namuose virtuvėje taip griežia elektriniu smuiku,
kad nuo sienų atšoka tapetai. Sandvike jaunimo grupė įkūrė „El-manslaget”
(„Elektro-nininkų kompaniją”). Grupės „Garmarna” ir „Hedningarna” sujungia
polkas su sunkia groove stiliaus šokių muzika. Urban Turban kuria liaudišką
muziką iš bliuzų. O be sodraus styginio „Våsen” intarpo Nordman’as vargiai
būtų iškopęs į švedų hitų viršūnes.

Kartais gali kilti noras sustojus pakelėje ir aprėdžius tautiniu
kostiumu pagroti Jo Didenybei. Kartais reikia atkreipti dėmesį į savo
tarmę. O kartais norisi nukeliauti į egzotiškus kraštus ir parsivežti namo
skambančių įspūdžių.

Ne vieno vertintojo manymu, iš visų žanrų šiuo metu Švedijoje
sparčiausiai vystosi liaudiška muzika.

Populiarioji muzika

Populiariosios švedų muzikos istorija pasakoja apie dainių, kuris tapo
dainų kūrėju, trubadūru, estrados solistu, dainininku, šlagerių atlikėju,
popmuzikantu ir galiausiai roko žvaigžde bei didžiausia Švedijos eksporto
preke. Edvard’o Persson’o (1888—1957m.) daina „Jag har bott vid en
landsväg“ („Gyvenau prie kaimo kelio”) į „Ace of Base” panaši tik savo
populiarumu.

Paminėjus Evert Taube (1890—1976m.) vardą, prisimenamas ne tik
garsiausias Švedijos dainų autorius, bet ir Europos literatūrinės švietimo
tradicijos puoselėtojas, kurio šaknys glūdi liaudiško ir aukštojo kabareto
tradicijoje. O kur dar nemaža komercinė sėkmė. Evert Taube taip pat
simbolizuoja švediškumą, kuris, jo paties žodžiais tariant, „apima malonumą
ir džiaugsmą, darbą ir kančias, tautišką dainos meną, kuris pasaulio
pramogų industrijoje įtvirtina mūsų humorą ir pasakojimo meną bei
melancholiškumą”.

Senosios švedų operetės branduolį sudaro Emma Meisner (1866—1942m.),
Naima Wifstrand (1890-1968m.), Margit Rosengren (1901-52m.), Isa Quensel
(1905-81m.) ir, savaime suprantama, Zarah Leander (1907-81m.), išsiskyrusi
savo giliu altu ir dramatine artikuliacija. Europoje ji išgarsėjo 1936m.
rudenį padainavusi garsiajame Vienos teatre Theater an der Wien. Operetėje
„Axel an der Himmelstur” („Akselis prie dangaus vartų”) ji sukūrė
dieviškosios Holivudo žvaigždės Gloria Mills vaidmenį. Taip ji tapo
„antrąja Garbo”, tačiau tais įtemptais laikais jos kūryba sulaukė ir
politinio įvertinimo, nes dainininkė buvo kaltinama simpatijomis naciams.

Švediška daina raudona gija pereina visą muzikos istoriją, o
galiausiai ji išsiveržia į šokių aikšteles ir viešuosius parkus. Į šią giją
įverpiama ir folkloro atspalvių: paryžietiška kavinių daina, britų baladės,
argentiniečių tango, Brazilijos samba, graikų rebetika. Tiek Cornelis
Vreeswijk (1937-1987m.), tiek Olle Adolphson (g. 1934m.) išmoksta valdyti
dainos žaismingumą ir suteikia jai kosmopolitiškumo.

Tuo pat metu kiti du bardai, Ulf Peder Olrog (1919-72m.) ir Povei
Ramel (g. 1922m.), kuria popuri ir švelniai šaiposi iš anglų ir amerikiečių
įtakos.

1963m. į Švediją atvyksta „Beatles”. Per dvi savaites šalyje susikuria
daugiau kaip 100 popgrupių, tiksliai kopijuojančių bitlų įvaizdį ir garsą.
Naujuose popmuzikos centruose amžiaus riba nuleidžiama iki 15 metų, ir tuo
pačiu muzika skyla į jaunimo ir suaugusiųjų – šis padalinimas galioja iki
dabar. Ankstyvosios popmuzikos istorijoje išliko šie vardai: „Mascots”,
„Tages”, „Shanes”, „Hep Stars”, „Ola & the Janglers”. Tačiau prieš tai
Geteborgo grupė „Spotnicks”, išpopuliarėjusi savo kosminiais garsais,
pateko į britų „Top 50″ ir sėkmingai gastroliavo JAV ir Japonijoje.
Nepaisant tam tikro sąstingio aštuntojo dešimtmečio pradžioje, tuo metu
Švedija davė pasauliui dvi garsias dainas: ABBA ir jos „Dancing Queen” bei
Björn’o Skif o (g. 1947m.) „Hooked On a Feeling “.

ABBA daina „Waterloo”, pelniusi grupei pergalę Europos dainų
festivalyje 1974m., pagimdė ne tik komercinę imperiją, palikusią savo
pėdsaką popmuzikoje ir apie ją kilusiose diskusijose, bet ir suformavo
pasaulio požiūrį į populiariąją muziką ir roką, pažymėtus ženklu „Made in
Sweden”.

Į ABBA muziką prasiskverbė kai kurie kaimo smuikininkų muzikavimo
bruožai: ryški ir šviesi vokalo linija, akcentuojami harmoniniai ir
melodiniai kontrastai, derinami su itin kokybišku įrašu ir montavimu.
Plataus diapazono moteriškas ir vyriškas vokalai buvo ir tebėra unikalūs.
Šalia grupės ABBA aštuntajame dešimtmetyje kilo nekomercinis muzikinis
judėjimas, neslėpęs savo politinių ambicijų. Jo atstovai – Pugh Rogefeldt
(g. 1947m.), Ola Magnell (g. 1946m.), Björn Afzelius (g. 1947m.), Michael
Wiehe (g. 1946m.) irkt. Ulf Lundell (g. 1949m.) sujungė progresyvius
tekstus, liaudišką dainų melodiją, žargoną ir protestą, suteikdami jaunimo
muzikai literatūrinį statusą. Vėliau maištingi Lundell’io tonai kiek
pritilo, o jo daina „Oppna landskap” („Atviras kraštovaizdis”) pakylėta
beveik iki nacionalinio himno aukštumų.

Kairuoliškų nuotaikų atgimimas sukėlė Švedijoje pankų judėjimą, kurio
priešakyje — Ebba Gron. 1986m. tam tikra prasme pakartojama Skif’o ir ABBA
sėkmė, kai grupės „Europa” daina „The Finai Countdown” iškopia į pirmąją
vietą 26 pasaulio geriausių dainų rinkimuose. Tiesa, pasisekimas truko
gerokai trumpiau.

Tačiau Švedija gali pasigirti dar viena roko, linkstančio prie
popmuzikos ir mainstream krypties, grupe. Tai „Roxette”, kurią sudaro Per
Gessle (g. 1959m.) ir Marie Fredriksson (g. 1958m.). „Roxette” įsikūrė
1986m. ir iki šiol priklauso prie garsiausių pasaulio grupių.

Atsižvelgus į nuošalią Švedijos padėtį Europoje, jos pop ir roko
muzikos pasiekimai iš tiesų kelia nuostabą, ir šiuo metu tai viena
svarbiausių šalies eksporto šakų.

O naujoji švedų pasiekimų banga dar nepakilo iki savo viršūnės: puiki
grupė „Army of Lovers”, hiphopo meistras „Dr Alban”, soul dainininkas Erik
Gadd, nepakartojamas Thomas Di Levą, o galbūt pirmiausia — „Ace of Base” ir
„Cardigan

Religija

Švedijoje religija užima gan svarbu vaidmenį. Iš kiekvieno mokesčių
mokėtojo yra atskaiciuojami mokesčiai bažnyčiai. 82% Švedijos gyventojų
evangelikai liuteronai likusieji Romos katalikai ir kitu tukejimu atstovai.

VERSLO PAPROČIAI IR PRAKTIKA

Švedija turėdama gausius geležies rūdos, medienos ir vandens energijos
išteklius bei sumanius inžinierius ir kvalifikuotus darbininkus greitai
išvystė savo pramonę ir tapo pasiturinčia šiuolaikine valstybe.
Geriausiai vystėsi daug žinių reikalaujantys sektoriai, tokie kaip
telekomunikacijos ir farmacija. Dėl sėkmingos eksporto veiklos Švedijos
rinkos dalys padidėjo daugiau negu 20% nuo 1992m.. Nepaisant kuklios BNP
dalies (22% 1997m.), gamybos pramonė ir toliau sudaro didžiausią Švedijos
eksporto dalį. Miško produkcija sudaro 14%, cheminės medžiagos 10%, iš
kurių 4% yra farmacijos produktai, 55% sudaro pagaminti metalo produktai,
mašinos ir įrengimai. 20 didžiausių gamybos grupių, kurias sudaro AGA,
ASTRA, Electrolux, Ericsson, Pharmacia, Volvo ir SCA,SAAB, eksportuojamos
prekės sudaro pusę viso Švedijos eksporto. Švedijos gamybos sektoriaus
tyrimų ir plėtros intensyvumas yra vienas didžiausių pasaulyje. 20 didelių
gamybos grupių išlaidos tyrimams ir plėtrai sudaro 80% visų Švedijos
gamybos sektoriaus išlaidų tyrimams ir plėtrai. Tradiciškai kapitaloimlios
šakos, tokios kaip popieriaus masės ir popieriaus produktų bei juodųjų
metalų produktų gamyba, sudaro didelę Švedijos gamybos dalį. Tačiau vis
svarbesnės tampa sudėtingų produktų, tokių kaip telekomunikacijos įranga,
specializuotos mašinos, transporto priemonės ir farmacijos produktai,
gamyba. Nuo 1980 iki 1990m. Švedijoje buvo didelis tiesioginių investicijų
nutekėjimas. 1986-1990m. 80% tiesioginių finansinių investicijų pateko į
ES, nes Švedijos įmonės užsiėmė pozicijas ES vidaus rinkoje. Dešimtajame
dešimtmetyje padidėjo tiesioginės finansinės investicijos šalyje.

Vadybos stilius švedijoje

Kiekviena šalis turi savo verslo stiliu. Švedijos yra
komandinis darbas . Mokėjimas organizuoti komandini darba ir valdyti
darbuotojus yra svarbiausias gero švedu vadovo bruožas. Geras vadova
Švedijoje apibūdinamas kaip žmogus turintis sugebejima suburti, integruotis
ir valdyti komandas. Darbininkai labai vertina vadovavima kuris jiem
leidžia pasijusti komandos dalimi. Kitaip sakant geras vadovas tas kuris
sugeba iš kiekvieno komandos nario išgauti viska ka jis geriausiai moka ir
jei kiekvianas komandos narys dirbs kaip moka geriausiai tai darbo
rezultatai bus geri.

Komandinis darbas Švedijoje priimtas kaip labai integruotas
bendrarbiavimo būdas, tai susipriešina su kitai komandinio darbo būdais.
Pvz: kitose šalyse komandinio darbo principas padėti komandos žvaigždei
parodyti ką jis sugeba geriausiai ir tokiu būdu pasiekti pergalę. Tačiau
Švedijoje aptarinėjimas kiekvieno nuomonės yra normalus komandinio darbo
organizavimo budas. Vieni svarbiausių aspektu komandinio darbo ir
konsultavimasis ir bendras sprendimu priėmimas.

Vadovai itraukia darbininkus i darba. Konsultacijos prasideda nuo
informacijos dalinimosi apie daromą projekta. Visi darbininkai gali
išreikšti savo nuomone nepriklausomai nuo išsilavinimo ar padeties
kompanijoje. Šiuo momentu visi darbininkai priimami kaip lygūs pasiūlyti
geru idejų.

Konsultacijos procesa tai kai kiekvienas išsako savo nuomone. Tai
truputį kitoks procesas kaip visi bando padaryti bendrą sprendimą.
Konsultacija gal ir parode daug gerų idejų, bet sprendimų priėminas
apjungia visą komanda dirbti bendram tikslui. Tai procesas kai turi
atsiskleisti lyderio savybes. Lyderis sudaro įspūdi,kad kkiekvieno komandos
nario nuomonė buvo išklausyta ir kad jo idėjos bus panaudotos kaip imanoma
geriau. Švedijos lyderiai daro sprendimus orientuodamiesi į grupę
panaudojam konsultacijos išvadas. Su tokiais sprendimais dažniausiai
sutinka komandos nariai ir padaro darba nepaisant savo išsakytos nuomonės.
Šiaip kitoms šalims sunku suprasti kodėl išreiškę savo nuomone po to
sutinka su kompromisu apie kuri net negalvojo. O tai daroma todel kad per
konsultaciją žmogus atskleidžia savo individualumą ir kai tai įvyksta
žmogus susikaupia komandiniam darbui žymiai labiau.

Socialinės organizacijos

Žymią centrinės valdžios institucijų išlaidų dalį sudaro
mokėjimai šeimoms, pavyzdžiui, pensijos, išmokos vaikams bei parama būstui.
Naudojantis socialinio draudimo sektoriumi valstybė išmoka nuo pajamų
priklausančias papildomas pensijas bei išmokėjimus ligos metu, tėvystės ir
motinystės atostogų metu bei bedarbystės atveju. Savivaldybės moka
socialines pašalpas asmenims, kurių pajamos žemiau skurdo lygio.
Švedijoje socialinės organizacijos yra labai aktvios. Labai didelis
judėjimas už moteru teises. Ten moterys išsikovojo visiška ligybe versle.
Švedijos didžiausias moterų procentas parlamente ir vyriausybėje pasaulyje.
Gimus vaikui abu tėvai gauna atostogų, tėvas gauna mėnesi priverstinių
atostogu.

Vaikų teisės Švedijoje yra labai svarbios.
Švedijoje į jaunąją kartą apskritai žiūrima kaip Indijoje į šventąsias
karves – vaikams viskas leidžiama, o jų tėvams ir mokytojams įstatymai
nepalieka jokių teisių. Pavyzdžiui, tėvai neturi teisės aprėkti vaiko,
priversti arba drausti ką nors daryti, kadangi yra “socialinis
sekretorius”. Tai žmogus, kuriam galima pasiskųsti dėl tėvų elgesio, ir jis
(ji) imsis priemonių – net gali parinkti paaugliui kitą šeimą arba padėti
gauti atskirą nuo tėtės ir mamos butą, o reikalui iškilus paduoti į teismą
aikštingus tėvus. Nelaimingų Švedijos vaikų interesus saugo ir specialus
valstybės įgaliotinis (ombudsmanas), ginantis vaikų ir paauglių teises.
  Laimingą vaikystę švedai supranta kaip vaikystę be streso. O stresu
laikoma visa, kas reikalauja bent mažiausių pastangų, net skaitymas. Vaikai
ten gali daryt ką tik nori ir niekas jiems negali draust ką nors daryti.

Švedijoje gyvena 8,8 milijonai žmonių, iš kurių 85% gyvena
šalies pietinėje dalyje. Švedų kalba priklauso germanų kalbų grupei. Kaip
ir kitose industrinėse valstybėse, Švedijoje yra mažas gimstamumas.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje jis didėjo, tačiau
dabar vėl mažėja. Vidutinė gyvenimo trukmė yra ilga: vyrų – 76 metai, o
moterų – 82 metai. Dėl imigracijos — daugiausia imigrantų iš kaimyninių
Skandinavijos valstybių, bet įmigruoja ir žmonės iš kitų šalių — nuo
penktojo dešimtmečio šalies gyventojų skaičius padidėjo 40%. Švedijos
šiaurėje gyvena dvi vietos gyventojų nacionalinių mažumų grupės: suomiškai
kalbanti tautelė šiaurės rytuose ir samiai (Lapiai).

GYVENIMO SĄLYGOS

Švedų šeimose abu suaugusieji dirba ir turi savų pajamų. Abu
sutuoktiniai kartu sprendžia, kur gyventi, kaip leisti pinigus, kur
važiuoti per atostogas ir pan. Vaikas šeimoje taip pat turi balso teisę,
beje, gana anksti – nuo 5-10 metų.

Paprastai vaikai anksti pradeda gyventi savarankiškai, jaunimas ima
ieškoti buto nuo 18-20 mtetų, beje, merginos anksčiau už vaikinus. Nemažai
švedų iš kaimo vietovės persikelia į didelius miestus. Vyresnioji karta
apsigyvena atskirai todėl, kad „nenori apsunkinti savo vaikų gyvenimo“.
Neretai vakarykščiai gimnazistai įsigija būstą kitame mieste, kur dirba
arba mokosi. Švedijoje studentai visada gyvena po vieną – čia ir būstas
studentams projektuojamas taip. Šis reiškinis aiškinamas aukštais būsto
standartais, dideliu butų sektoriumi. Dar viena versija ta, kad švedų, vos
ne patalogiškas, noras yra būti nepriklausomais ir privačiais. Nė vienoje
kitoje šalyje nėra tiek daug vienišų žmonių, kaip Švedijoje.

Švedų būstai yra ganėtinai tvarkingi. Net ir sename iš išorės namo
viduje yar sudėtas gražus parketas ar linoleumas, kilimai, sienos
dekoruotos, ant jų iškabinti prosenelių, tėvų ir vaikų portretai,
paveikslai, dailės dirbiniai.

Švedai labai didžiuojasi savo namais ir nieku gyvu nenori priimti
svečių jų nesutvarkę. Jei svečias švedų šeimoje lankosi pirmąjį kartą, tai
švedas išdidžiai parodys kiekvieną būsto kampelį – ne tik svetainę, bet ir
miegamąjį, rūsį ir netgi tualetą. Švedams namai – tvirtovė ir oazė, kur
gali atsipalaiduoti, kaupti jėgas. Čia niekas neateina netikėtai neįspėjęs.
Svarbu paminėti tai, jog švedams namuose reikia nudirbti ypatingai daug
darbų. Taip yra todėl, kad jie turi daug gyvenamojo ploto. Švedijoje net gi
yra įsitvirtinęs toks šūkis – „Kiekvienam šeimos nariui – po kambarį!“,
vadinasi reikia atitinkamai daugiau tvarkytis. Beje, tai daro tik vyras ir
žmona, nes vaikai nėra pratę dirbti tokių darbų. Todėl žmonėms,
gyvenantiems nuosavuose namuose, daugiau tenka dirbti sode, žiemą būtinai
reikia nukasti sniegą, nes jeigu to nepadarysi, teks susimokėti nemažą
piniginę baudą, jei kas nors eidamas pro savininko kiemą paslys, susižalos.
Švedai taip pat yra pratę palaikyti ypatingą švarą garaže, rūsyje,
sandėliukuose ir pan.

Švedų namuose yra palyginti nemažai buitinės technikos. Kiekvienoje
šeimoje yra automatinė skalbyklė, daugelyje namų – indaplovės, ko pasekoje,
virtuvėje galima praleisti mažiau laiko. Švedijoje virtuvės apskritai yra
gerai aprūpintos buitine technika – jose dažnai galima pamatyti mikrobangų
krosnelių, kavos virimo aparatų, elektrinių daržovių pjaustymo mašinų,
gruzdintuvių ir dar daugelį kitos, įvairios paskirties, buitinės technikos.

Nuomonė, kad švedai gauna ganėtinai nemažas pajamas – tik mitas.
Švedija iki pat šių dienų yra viena iš šalių, kurios gyventojų perkamoji
galia yra mažiausia visoje Vakarų Europoje. Mažą perkamąją galią nulėmė
didelis pajamų mokestis ir brangus pragyvenimas:

Duonos kepaliukas 15-20 kronų

Pieno litras 6-7 kronos

Pigios šoninės kilogramas 60 kronų

Sūrio kilogramas 60 kronų

Kavos kilogramas 60-120 kronų

0,33 l alaus 10 kronų

Benzino litras 10,5 kronų

Bilietas važiuoti miesto autobusu 12-24 kronų

Bilietas į kiną 75-100 kronų

Bilietas į teatrą 200-1000 kronų

Megztinis 300-700 kronų

Džinsai 250-800 kronų

Dieta ir mityba

Tradicinė švedų virtuvė nepasižymi didele įvairove ir yra mažai žinoma
kitose pasaulio šalyse. Istorija teigia, kad švedai senovėje skurdo ir kad
tradiciškąją švedų virtuvę kūrė neturtingi žmonės. Tradiciniai švedų
patiekalai gaminami iš paprasčiausių produktų – kiaulienos, silkės,
kopūstų, žirnių, bulvių, miltų. Kai kurie švedų valgiai panašūs į lietuvių
patiekalus. Pavyzdžiui, jų virtuvėje yra kopūstiniai balandėliai, bei labai
panašus patiekalas į mūsiškius cepelinus su mėsa, tik švedai juos daro
apskritus, įdaro ne malta, o smulkiai supjaustyta kiauliena ir valgo ne su
grietinės padažu, o su bruknių džemu. Švedai taip pat mėgsta ir strimėles,
keptas su petražolėmis, kurias vadina Baltijos silkėmis. Žirnių sriuba su
kiauliena, paprasti blynai su uogiene arba obuolių ir mėsos įdaru,
bulviniai blynai čia taip pat labai populiarūs. Įdomu tai, kad gamindami
bulvinius blynus, švedai bulves tarkuoja ne smulkia, o stambia tarka.
Švedijos virtuvėje labai dažnai naudojamas mėsos faršas – iš jo gaminama
daug, ypač mėgstamų patiekalų – tai mėsos kukuliai „Kottbullar“ su bruknių
uogiene, mėsos apkepas, netgi padažas iš mėsos faršo „Kottfarssas“ ir,
žinoma, mėsainiai.

Tokiems tipiškiems švedų patiekalams, kaip žirnių sriuba ar kiauliena
su virtomis pupomis paruošti trunka gana nemažai laiko, todėl tokio tipo
patiekalų galima rasti jau pagamintų parduotuvių lentynose. Įdomu tai, kad
švedai, tokio mėgstamo ir populiaraus patiekalo – sriubos – nelaiko „tikru
valgiu“ ir daugelyje šeimų beveik neverda. Jie tik retkarčiais šildo jau
virtą, tiesiog nusipirktą parduotuvėje, žirnių sriubą su kiauliena. Tačiau
švedai ne tik sriubos nelaiko įpatingu patiekalu – daržovės jiems taip pat
atrodo visai nereikšmingos. Parduotuvių lentynose labai retai kada užtiksi
burokėlius, kopūstus, svogūnus, ropes, moliūgus. Pastarąją daržovę įmanoma
nusipirkti tik per rudens šventę Helovyną. Ir tai, moliūgus švedai naudoja
dažniau papuošimui, o ne valgiui. Tačiau Švedijoje yra išimtis yra tik
vienai daržovei – bulvems, bet pastaruoju metu jų vis suvalgoma mažiau,
kadangi bulves pamažu išstūmia spagečiai, ryžiai, pica. Tačiau sveiko
maisto paruošimui švedai skiria gana nemažą dėmesį. Daugybėje laboratorijų
per metus sukuriama tūkstančiai naujų valgių receptų. Kadangi Švedijoje
paplitusi ekologinė žemdirbystė, todėl nemaža dalis maisto pagaminama iš
švarios produkcijos. Tokie maisto produktai yra fasuojami į žalios spalvos
pakuote, ir nors jie 30% brangesni, kai kurie gyventojai noriai juos perka.

Kaip ir daugumoje kitų šalių, Švedijoje taip pat geriama kava ir gana
nemažai jos suvartojama. Ji tarsi gavosi kaip nacionalinis gėrimas. Tačiau
švedai pasižymi tuo, kad kavą pas juo gerti yra priimta ne kur kitur, o
nemuose su šeima, draugais, o ne kavinėje, kaip tai daroma daugelyje
šalių. Švedams gerti kavą namuose, pasikvietus draugų, yra tartum
atsipalaidavimo minutė, per kurią galima ne tik atsigerti kavos, bet ir
pasmaližiauti – prie kavos švedai įpratę pateikti septynių rūšių specialių
sausainių ar bandelių.

Pastaraisiais dešimtmečiais Švedija susipažino ir su kitų šalių
nacionaliniais patiekalais – pica, karštomis dešrelėmis, dešrainiais,
spagečiais, mėsainiais ir daugeliu kitų. Yra žinoma, kad švedai yra tvirtos
nuomonės žmonės jau nuo senų laikų, todėl daugelis senyvo amžiaus švedų dar
nėra ragavę tokio patiekalo, kaip pica. Jų nuomone, tai yra įtartinas
užsienietiškas maistas. Vietoje to, jie turi kitų pakaitalų, pavyzdžiui,
maltos mėsos kukuliukų. Nepaisant to, šiandien Švedijoje, galima sakyti,
picerija ir visų mėgstamas itališkas pyragas tapo neatskiriama gyvenimo
būdo dalimi. Tačiau tai dar ne viskas. Aukštas imigracijos lygis į Švediją
taip pat paliko tam tikrų pėdsakų. Dabar Švedijos parduotuvių lentynose
gali nusipirkti įvairiausių aštrių pipirų, arbūzų, paprikų, mangų, karių,
citrusinių vaisių ir daug kitų skanėstų. Įdomu tai, kad Švedijoje vienas
gyventojas suvalgo daugiau bananų už kitus Europos Sąjungos šalių
piliečius.

Švedijos parduotuvėse apstu ne tik įvairiausių egzotinių vaisių, tokių
pačių patiekalų bei pusfabrikačių, bet ir įvairiausių bandelių ir baltos
duonos. Švedų duona yra dažniausiai salstelėjusi, nes į ją, pagal senąją
tradicinę receptūrą, yra dedama cukraus, sirupo ir taukų, kartais ir
razinų. Duona su razinomis Švedijoje nėra priskiriama konditerijos
gaminiams – ji yra tiesiog sumuštinių duona, valgoma su kumpiu, paštetu ir
net gi silke. Apskritai, švedų virtuvėje, beveik į visus gaminamus
patikealus yra dedama cukraus. Būtent iš čia ir yra kilusi mums gerai
žinoma silkė su saldžiu padažu ir razinomis. Švedijos parduotuvių lentynose
nera stambiai maltos juodos duonos – jos tiesiog švedai negamina. Savaime
suprantama, kad Švedijoje įmanoma nusipirkti tokios duonos, tačiiau ji yra
importinė. Pavyzdžiui danų pardavinėjama tokio tipo duona yra labai panaši
į lietuvišką „Rugelį“. Tačiau tokios importinės duonos kepaliukas kainuoja
ganėtinai daug ir ne visada ją rasi parduotuvės lentynose – paprasčiausiai
nėra paklausos šiai prekei.

Visame pasaulyje yra gerai žinomas „švediškasis stalas“ – vaišės su
šaltais užkandžiais ir gėrimais. Tai yra savotiškas švedų paprotys. Tokiios
vaišės yra itin populiarios per Adventą ir šv. Kalėdas, tik čia
„švediškasis stalas“ vadinamas tiesiog Kalėdų stalu.

Tradiciniai švedų virtuvės valgiai yra gana sotūs. Šiandien švedai
labai stengiasi vartoti kuo mažiau riebalų, todėl Švedijos gatvėse retai
kada pastebėsi storulių. Švedai laisvai gali atsisakyti grietinės,
majoneso, augalinio aliejaus, o lašinius ir vištos odelę jie tiesiog
išmeta. Aplamai, šioje šalyje yra propaguojamas liesas maistas – Švedija
visame pasaulyje garsėja savo liesu pienu, itin liesia grietine (riebumas
vos 1proc.). Tačiau šių produktų riboti visiškai nereikia – nuo šių
produktų nė kiek nesustorėjama. Deja, tokie produktai yra pakankamai
brangūs. Tačiau kad ir kaip švedai vengia riebalų, jų valgymas nėra
racionalus. Švedai mažai nusimano apie maistą. Jie mano, kad jiems pakanka
žinoti tik tai, kad gyvulinės kilmės riebalai yra kenksmingi sveikatai.
Švedams yra aktualu vartoti pusgaminius bei į savo valgymo racioną įtraukti
nemažai saldumynų. Toks supratimas apie maistą jiems atsieina su kaupu –
pagal statistiką, Švedijoje, apie 70 proc. įvairaus amžiaus gyventojų,
serga įvairiomis alerginėmis ligomis.

Darbo sąlygos

Švedijos žmonės savo gyvenimo lygiu, ko gero, pirmauja Europoje.
Šeimos biudžetas, pagal statistikos duomenis, yra toks: pajamų mokestis –
30%, gyvenamasis būstas, baldai – 23%, maistas – 15%, laisvalaikis,
turistinės kelionės į užsienį – 10%, rūbai – 5%, kiti poreikiai – 15%.
Taigi, maistui išleidžiama vos 15% šeimos biudžeto, ir kuo ši išlaidų dalis
mažesnė, tuo aukštesnis žmonių gyvenimo lygis. Švedijoje yra apie 4
milijonai darbingų žmonių. Daug metų nedarbas, palyginus su tarptautiniais
standartais, buvo nedidelis dėl stipraus verslo sektoriaus, visuomeninio
sektoriaus augimo ir ambicingos darbo rinkos politikos. Tačiau dėl 1990
metais prasidėjusio nuosmukio labai padaugėjo bedarbių ir 1998 metais
oficialus nedarbo lygis šalyje pasiekė 6,5%. Pagal įstatymus eilinė darbo
savaitė yra 40 valandų. Įstatymuose numatytos penkių savaičių apmokamos
atostogos. Apytiksliai 22% darbo jėgos, daugiausia moterys, dirba nepilną
darbo dieną. 69% visų 16-64 metų amžiaus moterų turi gerai apmokamą darbą.
Apie 83% dirbančiųjų yra profesinių sąjungų nariai. Pagrindinės verslo
organizacijos ir Švedijos darbdavių konfederacija atstovauja įvairioms
privačioms įmonėms, susijungusioms į verslo įmonių asociacijas. Darbo
rinką reglamentuoja daug įstatymų, tarp kurių yra įstatymai dėl darbo
draudimo, dėl pardavėjų statuso, darbo aplinkos ir darbuotojų dalyvavimo
priimant sprendimus. Pridėtinės vertės mokestis (PVM) daugumai prekių ar
paslaugų yra 6-25%. Darbdaviai moka 33,03%, o darbuotojai 6,95% socialinio
draudimo įmokų, skirtų pensijoms, sveikatos draudimui ir kitoms socialinėms
pašalpoms. Be to, įmonės moka dar po 6-7,4% pensijoms pagal kolektyvines
sutartis. Pajamų mokesčiai dabar mokami kaip savivaldybių/apskričių tarybų
mokesčiai (šiuo metu apie 31%) bei 20% valstybinis mokestis apmokestinamoms
pajamoms, kurios viršija 213 200 Švedijos kronų per metus.

Nedarbo lygis Švedijoje siekia 6,3% plius apie 5% tų gyventojų, kurie
praeina apmokymo programas (1998m. duomenys). Darbingų žmonių sudaro apie
4,552 mln. Gyventojų, iš kurių 38,3% dirba visuomeninių-socialinių paslaugų
sferoje, 21,2% – kalnakasyboje ir gamybos pramonėje, 14,1% – komercijoje,
maitinimo sferoje, 9% – bankininkystėje ir draudime, 7,2% – ryšių sferoje,
7% – statybose, 3,2% – žemės ūkyje, žvejyboje ir miškininkystėje.

Valstybinės įdarbinimo tarnybos atlieka aktyvų vaidmenį Švedijos darbo
rinkoje, teikdamos paslaugas ir darbo ieškantiems žmonės, ir darbdaviams.
Jos taip pat informuoja bedarbius ir teikia kitas paslaugas, tokias kaip
kursai ar konsultacijos. Yra specializuotų įdarbinimo tarnybų,
aptarnaujančių tokias profesines sritis kaip menai, finansai ir
buhalterija, technologijos ir informacinės technologijos.

Švedijos įdarbinimo tarnybos leidžia du žurnalus, kuriuose pateikiamas
laisvų darbo vietų sąrašas ir kita naudinga informacija. Ieškantys darbo
gali užsiprenumeruoti šiuos leidinius.

Internetu paremtos apsitarnavimo sistemos buvo pristatytos 1995 metais.
Šios sistemos suteikia galimybę tiek ieškantiems darbo, tiek darbdaviams
vykdyti darbo paiešką ir įdarbinimą patiems, per internetą. Laisvų Darbo
Vietų Bankas Švedijoje yra didžiausia ir plačiausiai naudojama paslauga iš
visų internete esančių laisvų darbo vietų. Ieškančiųjų Darbo Bankas skirtas
darbdaviams, norintiems įdarbinti naujus darbuotojus. Kandidatai tiesiog
patalpina savo gyvenimo aprašymą (CV) į duomenų bazę, o darbdaviai paieškos
sistemos pagalba vykdo detalią paiešką, paremtą profesija, išsilavinimu,
įgūdžiais, kalbų mokėjimu ir pan., kuri leidžia jiems rasti tokius žmones,
kokių jie ir ieško. Švedijos Įdarbinimo agentūrų laisvos darbo vietos taip
pat rodomos internete.

Norint sužinoti apie laisvas darbo vietas ar gauti kitą informaciją,
nereikia būti užsiregistravusiam Švedijos Įdarbinimo agentūroje. Tačiau
reikia būti užsiregistravusiam, kad gautum bedarbio pašalpą arba kaip
galimybę užsirašyti į kursus.

Švedijoje yra įprasta, kad pareiškimai įdarbinti pateikiami tiesiai
darbdaviui. Prieš pateikiant prašymą, reikia paskambinti kompanijos
personalo vadybininkui arba vyresniajam vadybininkui. Tokio pareiškimo
tikslas – susipažinti pačiam, parodyti iniciatyvą ir išsiaiškinti, kokia
asmens kompanija ieško. Švedijos pilietis turi būti įsitikinęs, kad
interviu metu jis iškels specifinį požiūrį ar klausimus.

Švedijoje reguliariai vyksta darbo mugės, kurias organizuoja
universitetai, koledžai, gimnazijos. Tai vyksta kaip darbdavių ir ieškančių
darbo susitikimai. Darbo muges taip pat organizuoja ir Įdarbinimo Tarnybos
ir centrinės profsajungų organizacijos.

Darbo kontraktai gali būti žodiniai, rašytiniai ar net neišreikšti
žodžiais. Valstybinėje tarnyboje darbdavys privalo išduoti rašytinį
įdarbinimo patvirtinimą. Praktikoje, dauguma įdarbinimo kontraktų yra
žodiniai. Tačiau yra verta paprašyti rašytinės kontrakto sutarties.

Darbdavys privalo informuoti dirbantįjį raštu apie jo įdarbinimo
trukmę. Tai yra būtina. Tai turi padaryti per mėnesį nuo pirmos įdarbinimo
dienos. Įdarbinimo sąlygas sudaro dar ir tokia informacija: darbdavio ir
dirbančiojo vardas ir adresas, įdarbinimo pradinė data, darbo vietos
pavadinimas, dirbančiojo pareigos, pareigų pobūdis (laikinas ar ilgalaikis
kontraktas), įspėjimo apie atleidimą data arba kontrakto pabaigos data,
alga ir algos mokėjimo tvarka, darbo valandos ir apmokėjimas, paliekant
darbą, atitinkama kolektyvinė sutartis, darbo sąlygos dirbant užsienyje,
jei darbas užsienyje tęsiasi ilgiau nei mėnesį.

Darbdavys privalo informuoti dirbantįjį per mėnesį apie bet kokius
pakeitimus aukščiau nurodytose sąlygose. Bandomojo laikotarpio trukmė gali
būti įtraukta į kontraktą ir šis bandomasis laikotarpis negali viršyti
šešių mėnesių.

Švedijoje nėra ypatingų sąlygų, liečiančių laikiną įdarbinimą. Laikino
įdarbinimo kontraktai yra sudaromi tokiomis pat juridinėmis sąlygomis, kaip
ir kiti įdarbinimo kontraktai ir laikinai dirbantys darbuotojai paprastai
turi tas pačias teises ir pareigas, kaip ir kiti dirbantieji.

Visi dirbantieji turi mažiausiai 25 dienas pilnai apmokamų atostogų,
t.y. penkias atostogų savaites per metus. Dirbantieji gali turėti teisę ir
į daugiau dienų apmokamas atostogas, priklausomai nuo kolektyvinės
sutarties. Dirbantieji turi teisę į mažiausiai keturias savaites atostogų
per birželio – rugpjūčio mėnesius, jeigu kolektyvinėje sutartyje nenumatyta
kitaip. Daugiau negu keturios mokamų atostogų savaitės gali būti išsaugomos
iki penkių metų.

Socialistinės vyriausybės mokesčių politikos darbo vertė Švedijoje tapo
viena didžiausių pasaulyje. Pavyzdžiui, Švedijos policija yra viena
brangiausių pasaulyje ir, žinoma, ne pati efektyviausia, o spaudoja rašoma,
kad nuo policijos netoli atsilieka ir medicininis aptarnavimas. Tai, kad
darbo vertė Švedijoje labai didelė, galima pastebėti bet kuriame žingsnyje:
pavyzdžiui, maisto krautuvėje sūrio kilogramas kainuoja 60 kronų, o tas
pats sūris stambiai sutarkuotas ir išfasuotas paketėliais, kainuoja 120
krona. Dar kitas pavyzdys: už nevalytas krevetes pirkėjas moka 50 kronų už
kilogramą, o valytas – du kartus brangiau. Švedijoje neapsimoka pirkti jau
paruošto maisto. Viena bandelė parduotuvėje kainuoja 2 kronas, o jei keptum
jas namuose, už tuos pačius pinigus išeina 10 bandelių. Arba pyragas su
kumpiu ir sūriu atitinkamai kainuoja 28 ir 4 kronas, gruzdintos bulvės – 8
ir 3 kronas. Nepaprastai aukštos kainos neleidžia gyventojams naudotis
cheminės valyklos, drabužių siuvimo ir taisymo, butų remonto, tvarkymo ir
kitomis paslaugomis. Dėl to kuriamos naujos darbo vietos, o tai reiškia,
kad į valstybės iždą neįplaukia mokesčiai ir nedidėja šalies nacionalinės
pajamos.

Rūbai

Švedijos gyventojai neišsiskiria išskirtine apranga. Jie rengiasi itin
paprastai, gal net šiek tiek netvarkingai. Šį švedų bruožą pastebi nemažai
užsieniečių. Švedės moterys taip pat rengiasi bet kaip. Dauguma jų tokį
apsirengimo stilių vadina „praktišku“. Švedijos gatvėse retai kada
pastebėsi moterį, kuri būtų apsirėdžiusi prabangiais, elegantiškai rūbais.
Daugumos švedų nuomone yra tokia, kad drabužiai ir išvaizda yra visiškai
neesminis dalykas. Jų argumentai labai paprasti: geros kokybės drabužiai
bei įvairios kosmetinės procedūros brangiai kainuoja ir yra ne visiems
pagal kišenę, antra – švedės moterys dirba ganėtinai daug ir neturi tam
laiko. Trečiasis, ganėtinai svarbus jų atžvilgiu, argumentas yra toks:
Švedijoje, kaip rodo statistiniai duomenys, yra labai daug moterų
feminisčių – tai moterys, siekiančios lygių tesių su vyrais. Jų nuomone,
moterys neturi stengtis gražiai atrodyti prieš vyrus vien dėl to, kad jie
visiškai nekreipia dėmesio į savo išvaizdą. Tačiau toks švedžių požiūris
nėra daugeliui žmonių iš viso pasaulio priimtinas. Juk kova dėl lygių
teisių visiškai nereiškia, kad moteris neturi būti moteris.

Laisvalaikis

Kiekvienam būtų įdomu sužinoti, ką gi veikia laisvalaikiu šios
tautybės žmonės, pasižymintys ypatingu ramumu. Laisvalaikiui švedai skiria
iš viso 10% biudžeto pajamų. Vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės
dažniausiai klausosi muzikos. Vyrai labai mėgsta paskaityti spaudą,
remontuoti mašinas, namus, sportuoti ir domėtis sportu. Moterys labiau
linkusios į rankdarbius, dienoraščio rašymus, eina į bažnyčią, parodas,
muziejus. Štai brandaus amžiaus sulaukę žmonės, didžiąją savo laisvalaikio
dalį praleidžia dirbdami sode, vaikščiodami po mišką, parką. Anaiptol,
jaunimas, 16-24 metų, nelabai mėgsta tokį pasyvų užsiėmimą. Jie, vietoje
to, eina su draugais į kiną ir diskotekas, kavines ir alaus barus,
sportuoti arba stebėti sporto varžybas. Roskildės roko festivalis,
didžiausias Europoje, pritraukia minias jaunimo, o Kopenhagos džiazo
renginys – begalę muzikantų ir vyresnio amžiaus klausytojų. Švedijoje yra
daug teatrų, bibliotekų (beje, bibliotekų skaičius viename kvadratiniame
metre – vienas iš didžiausių Europoje). Bibliotekų paslaugos yra nemokamai
suteikiamos tiek turistams, tiek vietiniams gyventojams.

Švedai ne tik aistringai serga už savo numylėtinius, bet ir patys
aktyviai sportuoja laisvalaikiu. Populiariausi sportiniai žaidimai
Švedijoje yra futbolas, ledo ritulys salėje, krepšinis. Pavieniai sporto
mėgėjai pirmenybę teikia bėgimui ristele, atletinei gimnastikai, aerobikai
ir golfui, kuris Švedijos Karalystėje visai nepriklauso milijonierių
užsiėmimui. Tai yra tiesiog pramoga, prieinama beveik kiekvienam norinčiam.
Jaunimas mėgsta Rytų kovos menus ir žirgų sportą.

Pagal pateiktą keletos prekių/paslaugų sąrašą, aiškiai matyti, kad
leisti laisvą laiką Švedijos mieste, eiti į barus, kavines, teatrus, kinus,
klubus yra labai brangus ir mažas procentas Švedijos gyventojų gali sau tai
leisti. Todėl švedai turi šias brangias pramogas pakeisti tiesiog gamta.
Švedai gali visą dieną vaikščioti po mišką, sėdėti su meškere ant ežero
kranto – tai, galima sakyti, tipiškas švedų bruožas. Populiarus būdas
praleisti savaitgalį – išvažiuoti su visa šeima prie jūros ar upės.
Daugelis švedų turi vasarnamius, kr rudenį arba pavasarį jie praleidžia
savo poilsio dienas. Masinis vasarnamių sezonas prasideda pavasarį, tada
švedijos miestai labai ištuštėja.

Medžioklė taip pat vienas iš laisvalaikių užsiėmimų Švedijoje. Bet šiai
pramogai tenka skirti šiek tiek pajamų ginklams, specialiai aprangai, bei
susimokėti leidimams medžioti tam tikroje teritorijoje.

Ypatinga Švedijos žmonių laisvalaikio leidimo forma – kaime. Ten
vyresni švedai šoka savo mėgiamus fokstrotus. Šokis vyksta ne pievelėje, o
buvusių kaimo, kartais ir karinių sandėlių patalpose, restauruotose ir
pasiruošusiose kiekvieną savaitgalį priimti įvairią publiką. Ši pramoga
vadinasi „lugdans“.

Jaunimas Švedijoje laisvalaikį leidžia pasitelkdamas sava vaizduote ir
dalyvaudamas įvairiuose mokymo įstaigų rengiamuose vakarėliuose ir pan.
Vaikščioti į klubą ar su draugais eiti į barą jiems neleidžia šeimos
pajamos, todėl vakarėliai būna rengiami vieni pas kitus. Susirenka savas
draugų ratas, susinešami gėrimai, greitas maistas, užkandžiai ir
linksminamasi.

Švedų kalba
  Švedų kalba priklauso šiaurinei germanų kalbų šeimos šakai. Ji
kartu su danų, norvegų ir islandų kalbomis yra išriedėjusi iš bendros
skandinavų prokalbės, kuria pirmaisiais mūsų eros šimtmečiais buvo kalbėta
visoje Skandinavijoje palyginti gana vieningai. Švedų kalba,  kaip
savarankiškos kalbos, istorija siekia vikingų laikų pradžią.

Švediški posakiai

  Pateikiame dažniausiai vartojamus išsireiškimus, kurie gali būti
naudingi turistams. Nors švedai puikia kalba angliškai, tačiau visuomet
smagu išmokti keletą žodžių šia kalba:

|Hej. |
|Sveiki |
| |
|Tack. |
|Ačiū |
| |
|Visa mig på kartan var jag är. |
|Prašau parodyti žemėlapyje, kur aš esu |
| |
|Nästa dag. |
|Kita diena |
| |
|Nästa vecka. |
|Kita savaitė |
| |
|På återseende. |
|Viso gero! |
| |
|Tack så mycket. |
|Labai ačiū ! |
| |
|Tala långsamt. |
|Prašau kalbėti lėčiau |
| |
|Talar ni engelska? |
|Ar kalbate angliškai? |
| |
|Ursäkta mig! Ingen orsak. |
|Atsiprašau, viskas yra beveik gerai |
| |
|Det har jag ingen aning om |
|Nieko nesugalvoju |
| |
|Var finns det en toalett? |
|Kur yra tualetas? |
| |
|Var kan jag finna en taxi? |
|Kur aš galėčiau įsėsti į taksi? |
| |
|Var kan jag ringa? |
|Kur aš galėčiau paskambinti? |
| |
|Var kan jag ställa bilen? |
|Kur galėčiau pastatyti automobilį? |
| |
|Var ligger turistbyrån? |
|Kur yra turistų agentūra? |
| |
|Var ligger närmaste sjukhus? |
|Kur artimiausia ligoninė? |
| |
|Var kan jag finna ett apotek? |
|Kur yra vaistinė/gydytojas? |
| |
|Jag ber om ursäkt. |
|Atleiskite |
| |
|Jag förstår inte. |
|Aš nesuprantu |
| |
|Kan ni hjälpa mig? |
|Ar galėtumėte man padėti? |
| |
|Det är bra. |
|Tai gerai |
| |
|God dag! |
|Laba diena |
| |
|God kväll! |
|Labas vakaras |
| |
|God morgon! |
|Labas rytas |
| |
|God natt! |
|Labanaktis |
| |
|Hur mycket är klockan? |
|Kiek dabar valandų? |
| |
|Hur mår ni? |
|Kaip tau sekasi? |
| |
|Har ni något ledigt rum? |
|Ar turite laisvų vietų? |
| |
|Vad sägs om en kopp kaffe, hemma hos mig. |
|Ar išgertume kavos pas mane? |
| |
|En flaska. |
|..butelį.. |
| |
|En kopp. |
|..puodelį.. |
| |
|Ett glas. |
|..stiklinę.. |
| |
|Får jag be om. |
|..ar galėčiau paimti? |
| |
|Får jag prova. |
|..ar galėčiau pabandyti? |
| |
|Hur långt är det till. |
|Ar tai labai toli? |
| |
|Jag är. |
|Aš esu. |
| |
|Mitt namn är. |
|Mano vardas.. |
| |
|Talar ni. |
|Ar jūs kalbate..? |
| |
|Var ligger. |
|Kur yra..? |
| |
|idag |
|Šiandien |
| |
|imorgon |
|Rytoj |
| |
|igår |
|Vakar |
| |
|Vad kostar det? |
|Kiek tai kainuoja? |
| |
|Höger |
|Dešinė |
| |
|Vänster |
|Kairė  |
| |
|Rakt fram |
|Tiesiai |
| |
|Jag vet inte |
|Aš nežinau |
| |
|Rökning förbjuden |
|Nerūkyti |
| |
|Flygplan |
|Lėktuvas |
| |
|Tåg |
|Traukinys |
| |
|Buss |
|Turistinis tarpmiestinis autobusas |
| |
|Lexikon |
|Žodynas |
| |

ŠVEDIJOS EKONOMIKA

Švedija, kurios teritorija sudaro 450,000 km2, yra viena didžiausių
Vakarų Europos valstybių. Tačiau jos gyventojų skaičius nesiekia 9
milijonų, t.y. vienam kvadratiniam kilometrui tenka vos 20 gyventojų.

Kaip ir kitose palyginti mažose industrinėse valstybėse, Švedijoje
tarptautinė prekyba yra labai svarbi siekiant palaikyti aukštą gamybos bei
pragyvenimo lygį. 2000-aisiais metais eksportas sudarė 47% bendrojo vidaus
produkto (BVP).

Pagrindinės eksporto rinkos yra Vakarų Europoje. Daugiau nei pusė iš
Švedijos eksportuojamų prekių skirtos kitoms Europos Sąjungos (ES) šalims.
Pagrinde eksportuojama į kaimynes šiaurines šalis – Suomiją, Norvegiją ir
Daniją. Nors šiose šalyse gyvena mažiau nei 15 milijonų gyventojų, jos
nuperka apie vieną penktąją visų iš Švedijos eksportuojamų produktų.

Nors Švedija yra palyginti nedidelė šalis, jos ekonomika yra neįprastai
įvairialypė. Vis dar svarbų vaidmenį atlieka tradicinės pramonės šakos,
kurios naudoja du svarbiausius Švedijos gamtinius išteklius – geležies rūdą
bei medieną, tačiau žymiai išaugo inžinerinė bei aukštų technologijų
pramonė. Reta kuri Švedijos dydžio šalis turi savo nepriklausomą aviacijos
ir branduolinės energijos pramonę, nekalbant jau apie vietinius automobilių
gamintojus, pažangią karo pramonę, lyderio pozicijas pasaulyje užimančią
telekomunikacijų pramonę bei dvi pagrindines farmacijos įmones. Nuo
Švedijos taip pat priklauso, kokiu tempu vystosi pasaulio telekomunikacijų
bei informacinės technologijos (IT).

Savaime suprantama, jog šios pažangios bei įvairialypės pramoninės
struktūros vystymasis nebūtų įmanomas jei produkcija būtų parduodama tik
vietinėje rinkoje. Besiplėsdamos tarptautinėje rinkoje, Švedijos kompanijos
sugebėjo paskirstyti tyrimo ir plėtros (TP) kaštus didesniam produkcijos
kiekiui, tuo pačiu efektyviai išsikovodamos savo nišas.

Kita Švedijos ekonomikos savybė yra palyginti platus paslaugų teikimo,
o taip pat iki tam tikro lygio ir prekių gamybos diapazonas valstybiniame
sektoriuje. Valstybinio sektoriaus plėtra paskatino darbo vietų kūrimą bei
sudarė geresnes sąlygas moterų dalyvavimui darbo jėgos rinkoje. Abiem
atvejais svarbų vaidmenį atliko valstybinė vaikų priežiūros sistema. 15

Pagrindinės ekonomikos tendencijos, 1980-1999

Kaip ir dauguma kitų gerai išsivysčiusių industrinių valstybių, per
pastaruosius dešimtmečius Švedija išgyveno silpnesnį ekonomikos augimą.
Tarp 1980 m. ir 2000 m., BVP išaugo vidutiniškai po 2% kasmet. Palyginkime
su 3,3% 1950-59-aisiais ir su 4,6% 1960-69-aisiais.

Dėl lėtesnio ekonomikos augimo, BVP vienam gyventojui padidėjo mažiau
nei kitose šalyse. 1970 m. BVP tenkantis vienam gyventojui Švedijoje,
suderinus kainų skirtumus, lenkė dabartinių ES šalių vidurkį maždaug 24%.
Šis skirtumas sumažėjo iki 4% 1999 m. Skaičiuojant Švedijos kronomis, BVP
vienam gyventojui 1999 m. buvo didesnis nei 220,000, kas tuo metu prilygo
maždaug 27,000 JAV dolerių.

Devintajame dešimtmetyje ekonomikos augimas Švedijoje daugmaž prilygo
ekonominiam augimui likusiose Vakarų Europos dalyje. Tačiau kai kurių
ekonominių rodiklių atžvilgiu, Švedija vystėsi skirtingai nuo kitų.
Bedarbystė išliko žemame lygyje, kai tuo tarpu daugelyje kitų šalių ji buvo
didelė. Kainos ir atlyginimai Švedijoje kilo greičiau nei kitur. Švedijos
einamosios sąskaitos balansas rodė didelį deficitą.

Nuo 1990-ųjų iki 1993-iųjų, Švedijos BVP nukrito 5 procentais. Tuo pat
metu darbo vietų skaičius sumažėjo beveik 10 procentų. 1993-iųjų pabaigoje
registruotas nedarbas pasiekė 8% – padidėjo 6,5 procento per trejus metus.
Be to, tuo metu daugiau nei 7% darbingų žmonių dalyvavo įvairiose valstybės
remiamose darbo ar mokymo („darbo rinkos“) programose. Žemesnis gamybos bei
išaugęs nedarbo lygis sąlygojo dramatišką smukimą valstybinio sektoriaus
finansinėje sferoje.

Dešimtojo dešimtmečio pradžios Švedijos ekonominė krizė buvo kebliausia
situaciją, į kurią šalies ekonomika buvo patekusi nuo 1930-ųjų depresijos.
Šie ekonomikos pokyčiai sutapo su ekonomikos nuosmukiu tarptautinėje
plotmėje, tačiau gamybos ir darbo lygio smukimas Švedijoje buvo žymesnis
nei kitose šalyse. Tam reikšmės turėjo keletas aplinkybių šalies viduje.
Svarbų vaidmenį atliko perėjimas nuo aukštos prie žemos infliacijos.

Po 1991-1993-ųjų nuosmukio, ekonomika ženkliai atsigavo. 1993 m. – 2000
m. BVP kilo vidutiniškai po 3,2% kasmet. Gamybos augimą sąlygojo stipriai
padidėjęs eksporto lygis. Dėl kronos susilpnėjimo, atsiradusio atrišus
kroną nuo ekiu 1992-ųjų lapkritį, bei kitų priežasčių žymiai pagėrėjo
Švedijos pramonės konkurencingumas.

Investicijos taip pat sparčiai augo. Pirmiausia, ši tendencija
išryškėjo pramonėje, nes žymiai išaugo eksportas. Investicijos į kitus
verslo sektorius taip pat sparčiai augo, tačiau gyvenamųjų namų statyba ir
toliau išlieka tame pačiame žemame lygyje, koks buvo pasiektas per
dešimtojo dešimtmečio pradžios nuosmukį.

Pagerėjus situacijai centrinių valstybės finansų srityje, sumažėjus
palūkanų normai, kylant turto vertei bei atsiradus pasitikėjimui ateitimi,
šeimos sumažino savo santaupų dydį. Griežtos fiskalinės politikos pasėkoje
septynerių metų laikotarpiu mažėjo šeimos pajamos. Nepaisant to, asmeninio
vartojimo lygis išaugo. Valstybinio biudžeto politikos pakeitimas nuo
griežtos prie laisvesnės sustiprino šią tendenciją. Tai ypač pastebima
gyventojams pradėjus daugiau investuoti.

Valstybiniame sektoriuje silpna padėtis centrinės valdžios finansuose
sąlygojo žymų tiek valstybinio sektoriaus vartojimo, tiek jjo darbuotojų
skaičiaus sumažėjimą. Daugelį metų privataus sektoriaus gamybos augimas
pagrinde priklausė nuo darbuotojų produktyvumo augimo bei ilgėjančių darbo
valandų. Darbuotojų skaičiaus padidėjimas nebuvo toks žymus, kad
kompensuotų sumažėjimą valstybiniame sektoriuje. Taigi, bendras užimtumo
lygis 1994-1997-aisiais keitėsi nežymiai, tačiau 1998-2000-aisiais smarkiai
išaugo. Per šiuos metus valstybinio sektoriaus darbuotojų skaičius taip pat
pakilo.

Šiuo metu Švedijos ekonomika vystosi gerai. Augimas yra ryškus. Darbo
vietų skaičius auga, bedarbystė mažėja, o infliacijos lygis išlieka žemas.
Perteklius yra tiek valstybės biudžete, tiek einamojoje sąskaitoje.
Švedijos ekonominė veikla nebuvo tokia gera nuo septintojo dešimtmečio
pabaigos.

Nuo dešimtoje dešimtmečio vidurio Švedijos ekonomika išgyveno esminius
pokyčius. Tvarkos atstatymas valstybės biudžete, žemos infliacijos
politika, investicijos į švietimą ir verslą bei pasaulyje lyderio
pozicijas užimančių telekomunikacijų ir IT pramonės atsiradimas sąlygojo
gerą Švedijos ekonomikos vystymąsi.

Palankios yra ir tolimesnio augimo sąlygos. Perteklius valstybiniame
sektoriuje išlieka stabilus, o išlaidos neperžengia numatytų ribų.
Pasitikėjimas Švedija ir jos ekonomika akivaizdus turint omenyje,
pavyzdžiui, palyginus su kitomis šalimis sumažėjusį palūkanų lygį.

Švedijos krona auga euro atžvilgiu nuo 1999-ųjų pradžios. Kuomet euras
atsirado apyvartoje valiutų keitimo kursas buvo apie 9,50 Švedijos kronos
už eurą. 2000-aisiais, kronos vertė svyravo nuo 8 iki 9 Švedijos kronų už
eurą.

[pic]

9 pav. 2002 metų BVP sudarė

Švedijoje kaip ir Suomijoje daugiausia prie BVP prisideda paslaugų
sektorius, o mažiausiai žemės ūkis, nes ten gan atšiaurus klimatas, žemės
rūgščios.

Gyventojų skaičius, darbo jėga ir užimtumas

Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje
gyventojų skaičius Švedijoje augo palyginti greitai (apie 0,6% per metus).
Šį augimą sąlygojo padidėjęs gimstamumo lygis bei didelė imigracija. Kitas
veiksnys – nuolat ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė.

Antroje dešimtojo dešimtmečio pusėje šalies gyventojų skaičiaus augimas
ženkliai sumažėjo. Stipriai sumažėjo kūdikių skaičius. Vaisingumo lygis –
gimimų skaičius tenkantis vienai moteriai – pasiekė žemiausią kada tik
registruotą lygį. Tuo tarpu pagyvenusių žmonių skaičius ir toliau augo.

„Švedijos statistikos“ paskelbta kasmetinė gyventojų skaičiaus prognozė
numato, kad ši tendencija išliks. Manoma, kad iki 2015 m. šešiasdešimt
penkerių metų amžiaus ar vyresnių žmonių skaičius bus 25% didesnis nei
šiandien, kai tuo pat metu kitų amžiaus grupių sumažės. Ši tendencija nėra
būdinga vien tik Švedijai. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros
organizacijos (EBPO) šalyse pagyvenusių žmonių skaičius per kelis
ateinančius dešimtmečius žymiai išaugs.

Dėl šių pokyčių gyventojų amžiaus struktūroje galiausiai mažiau
dirbančių žmonių turės išlaikyti daugiau nedirbančių žmonių. Be to išaugs
poreikis medicinos paslaugoms bei su jomis susijusioms socialinėms
paslaugoms nes senyvo mažiaus žmonių bus vis daugiau. Taigi svarbu, kad
darbo rinkoje dalyvautų kaip galima daugiau darbinkų žmonių bei didėtų
užimtumas.

Daugelį metų Švedijoje darbingo amžiaus žmonės kur kas labiau
įsitraukdavo į darbo rinką nei kitose šalyse. Kai po aštuntojo dešimtmečio
naftos krizės bedarbystės krizė kitose šalyse vis didėjo, Švedija šios
problemos išvengė. Dirbančiųjų 16 – 64 metų amžiaus žmonių skaičius išaugo
nuo maždaug 70% šeštojo dešimtmečio pradžioje iki 82,6% 1990 m.. Tam
palanki priežastis buvo valstybinio sektoriaus plėtra. Nuo 1950-ųjų
valstybinis sektorius sukūrė daugiausia darbo vietų Švedijoje.

Dešimtojo dešimtmečio pradžios ekonominė krizė sąlygojo didelį nuosmukį
darbo rinkoje. Nuo 1990 iki 1994 m. dirbančiųjų žmonių skaičius sumažėjo
dagiau nei puse milijono. Darbingo amžiaus dirbančiųjų žmonių procentas
nukrito iki 71,5%. Bedarbystė tuo metu išaugo nuo 1,7% iki 8%.

Nuo tada bedarbystė pradėjo mažėti. 2000-ųjų pabaigoje nedirbančiųjų
skaičius pasiekė vyriausybės užsibrėžtą 4% tikslą. Bedarbystės mažėjimą
lėmė naujų darbo vietų kūrimas bei papildomas suaugusiųjų švietimas
savivaldybių lygyje, sukurtas remiantis Suaugusiųjų švietimo iniciatyva,
bei papildomos vietos aukštesniojo išsilavinimo sistemoje.

[pic]

10 pav. Darbo jėgos pasiskirstymas šalyje

Nepaisant sumažėjusio bendro darbo vietų skaičiaus, Švedija išlieka
neblogoje padėtyje palyginus su kitomis šalimis. Vienas tai sąlygojančių
veiksnių – aktyvus moterų dalyvavimas darbo rinkoje. Kadangi moterys
atstovauja didelę dalį darbo jėgos rinkoje, vidutinė darbo savaitės trukmė
yra gana trumpa. Apie 60% už atlygį dirbančių moterų dirba pilną darbo
laiką. Pilnas darbo laikas paprastai apibrėžiamas 40 val. per savaitę.
Tačiau vidutinė darbo savaitė yra 37 val.

13 lentelė. Nedarbo lygis pasaulio šalyse
|Eil. Nr.|Valstybė |Nedarbo lygis |
|1. |Liberia |70,0% |
|3. |Angola |50.0% |
|78. |Lietuva |10.8% |
|79. |Rusija |10.5% |
|86 |Suomija |9.8% |
|112. |Švedija |6,00% |
|119. |Danija |5.3% |
|137. |Norvegija |3.0% |
|143. |Islandija |2.7% |

Šaltinis: Švedijos statistika

Per pastaruosius du dešimtmečius vidutinis realus darbo valandų
skaičius išaugo. Pagrinde tai įvyko dėl to, kad pailgėjo moterų darbo
valandos. Nagrinėjant šią tendenciją reikia atsižvelgti į vaikų priežiūros
sistemos plėtrą. Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios už atlygį dirbančių
tėvų vaikams buvo sudarytos papildomos vietos šioje valstybės
finansuojamoje sistemoje. Šiandien tėvai, turintys ikimokyklinio amžiaus
vaikų vidutiniškai dirba tiek pat kiek ir kiti darbuotojai.

Švedija ir toliau siekia imtis priemonių padėsiančių darbo rinkoje
dalyvauti ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvams. Nuo 2001 m. liepos 1 d.
bedarbių vaikams taip pat bus suteikiama teisė į ikimokyklinį švietimą.
2002 sausio 1 d. bus apribotas mokestis už vaikų priežiūrą. Maksimalus
mokestis bus 1140 Švedijos kronų per mėnesį už pirmąjį vaiką, 767 Švedijos
kronos už antrąjį ir 383 Švedijos kronos už trečiąjį vaiką. Už ketvirtąjį
ir kitus vaikus jokio mokesčio nebebus imama. Taigi daugiavaikės
ikimokyklinio mažiaus vaikus auginančios šeimos galės naudotis žymiomis
mokesčio už vaikų priežiūrą lengvatomis.

Žymūs pokyčiai įvyko ir švietimo srityje. Dešimtajame dešimtmetyje
aukštesniojo išsilavinimo įstaigų vietų padvigubėjo, o aukštesniojo
išsilavinimo sistema vis dar plečiasi. Ilgalaikis tikslas, kad pusė visų
pradedančiųjų aukštesnįjį mokslą būtų ne vyresni nei 25-ių metų.

Kita svarbi programa yra penkių metų Suaugusiųjų švietimo iniciatyva,
pradėta 1997 m. mokyklinį rudens trimestrą. Ši programa pagrinde skirta
bedarbiams, neturintiems paskutiniųjų trijų metų vidurinės mokyklos
išsilavinimo. Dabartiniu metu šioje programoje dalyvauja 100 tūkst.
besimokančiųjų. 2000-ųjų pavasarį priimtas sprendimas šią programą pratęsti
iki 2002-ųjų pabaigos.

Pramonė

Iki aštuntojo dešimtmečio vidurio Švedijos ekonomika augo ypač greitai;
ją lenkė tik Japonija. Šį augimą didele dalimi lėmė Švedijos pramonės
įmonių vystymasis. Švedijos kompanijos labai anksti įvertino dalyvavimo
užsienio rinkoje svarbą. Tai suteikė galimybę padidinti rinkos dalį, o
kaštai ir rizika galėjo būti paskirstyti didesniam pardavimų skaičiui.

Šiandien Švedijos ekonomika labai priklauso nuo riboto labai didelių
tarptautinių kompanijų skaičiaus. Pramoninės produkcijos koncentracija
nedidelėje pagrindinių kompanijų grupėje yra svarbus veiksnys nagrinėjant
gana aukštą išlaidų tyrimui ir plėtrai lygį Švedijoje. Tarptautinės
Švedijos kompanijos yra tarp daugiausia pasaulyje lėšų skiriančių TP, o
dauguma šio darbo padaroma Švedijoje.

Nuo 1989 iki 1994 m. užimtumas gamybos sferoje Švedijoje sumažėjo 250
tūkst. Kitaip tariant išnyko kas ketvirta darbo vieta pramonėje. Pasibaigus
restruktūrizacijai po ekonominės krizės gamyba ėmė augti sparčiu tempu. Nuo
1993 iki 2000 m. pramonės produkcija išaugo maždaug 60%, o tai sudarė 7%
augimą kasmet. Dešimtajame dešimtmetyje Švedijos pramonė augo žymiai
greičiau nei EBPO vidurkis. Pagrindinė priežastis – Švedijos
telekomunikacijų ir farmacijos pramonės plėtra.

Komunikacijos

Švedija pirmauja pasaulyje informacinių technologijų srityje. Ji gerai
išvysčiusi kompiuterių techninę įrangą, jų programas ir teikiamas
paslaugas. Švedai daugiausia naudojasi fiksuotu ir mobiliuoju ryšiu
pasaulyje, o Internetu naudojasi net 59% visų gyventojų ir ji užima pirmąją
vietą.

[pic]

11 pav. Nuolatiniai interneto vartotojai (% nuo bendro gyventojų

skaičiaus))

Kaip matome iš lentelės Skandinavijos šalys daugiausia naudojasi
internetu. 2000 metų duomenimis net 74 % Švedijos kompanijų ir 45 % namų
ūkių turėjo priėjimą prie interneto. Taip pat 2000 metų 100 gyventojų teko
68 fiksuoto ryšio linijos. Švedija taip pat yra pasaulio lyderių radio
telefonu srityje ir interneto technologijų. 1993 metais Švedijos
telekomunikacijos rinka buvo viena pirmųjų pasaulyje, kurioje buvo
panaikintas valstybės reguliavimas ir telekomunikacijos prie BVP prisidėjo
net 6 %. Švedijos vyriausybė palaiko elektorininę komerciją, kuri
labiausiai vartojama verslo sektoriuje.

Statybos sektorius

Bene labiausiai dešimtojo dešimtmečio pradžios ekonominės krizės metu
nukentėjo statybos pramonė. Nuo 1990 iki 1994 m. statybos sektoriuje
dirbančiųjų skaičius sumažėjo maždaug ketvirtadaliu, t. y. buvo prarasta
apie šimtas tūkstančių darbo vietų. Statybos nuosmukis turėtų būti
analizuojamas didelio augimo, vykusio baigiantis devintajam dešimtmečiui,
šviesoje. Sparčiai auganti komercinių patalpų bei gyvenamųjų namų paklausa
prisidėjo prie milžiniško kainų ir nuomos augimo. Tikintis, kad paklausa ir
toliau didės, išsiplėtė statybos sektorius. Ekonomikai smunkant bei
sumažėjus paklausai atsirado didelis nekilnojamojo turto pasiūlos
perteklius, ko pasėkoje stipriai atpigo nuoma bei nekilnojamasis turtas.

Patalpų mažmeninei prekybai bei ofisams rinkai didelę įtaką turi dabar
Švedijos ekonomikoje vykstantys pokyčiai. Kai kur vis dar išlieka žymus
disbalansas tarp pasiūlos ir paklausos. Nepaisant sumažėjusių palūkanų
normų bei naujų statybų kai kurias patalpas vis dar sunku išnuomoti. 1998
m. prasidėjo statybos pramonės atsigavimas. Žemesnės palūkanų normos,
kylančios nekilnojamojo turto kainos bei auganti paklausa vietinėje rinkoje
įtakojo dabartinį statybų augimą. Tačiau šis augimas nėra tolygiai
pasiskirstęs. Labiausiai atsigavo trys didieji didmiesčių regionai
(Stokholmo, Geteborgo, Malmo) bei kai kurie kiti miestai, turintys
aukštesniojo išsilavinimo institucijas. Šiems regionams būdinga palankesnė
darbo rinka, gyventojų aktyvumas bei optimistiškesnės demografinės
tendencijos nei visoje šalyje. Vis dėlto, bendrai paėmus, gyvenamųjų namų
statyba išlieka istoriškai žemiausiame lygyje. Preliminariais
paskaičiavimais 2000 m. Švedijoje pradėta statyti 17 000 namų kai prieš
dešimt metų jų buvo pradėta keturis kartus daugiau. Vis dėlto tikimasi, jog
ateityje gyvenamųjų namų statyba sparčiai augs.

Privatus paslaugų sektorius

Privatus paslaugų sektorius sparčiai augo devintajame dešimtmetyje, o
jo svarba stiprėjo dešimtajame dešimtmetyje. Nuo 1980 iki 2000 m. paslaugų
sferos dirbančiųjų skaičius išaugo nuo 48% iki 60% visų dirbančiųjų verslo
sektoriuje, o tuo tarpu gamybos sferoje sumažėjo nuo 33% iki 27%. Vienas
šią tendenciją sąlygojusių veiksnių buvo vidaus tarnybos operacijų
papildomų pajamų padidėjimas gamybos sektoriuje. Šiuo laikotarpiu
labiausiai išaugo finansinės bei verslo verslui paslaugos. Per pastaruosius
metus IT konsultacinės kompanijos augo greičiausiai iš visų paslaugų
įmonių. Privačios švietimo, sveikatos apsaugos bei socialinių paslaugų
organizacijos taip pat sparčiai plėtėsi, nors bendra jų veiklos svarba
išlieka nežymi.

Švedija yra tarp tų ES šalių, kurios įgyvendino toliausiai siekiančias
viešųjų paslaugų sferos reformas. Valstybinis reguliavimas panaikintas
pašto paslaugų, telekomunikacijų, vietinės civilinės aviacijos,
geležinkelių bei elektros rinkose. Valstybinio reguliavimo panaikinimo
tikslas – siekti žemesnių kainų bei geresnės kokybės vartotojams.
Pertvarkymų pasėkoje išaugo šias paslaugas teikiančiųjų skaičius.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje valstybinio reguliavimo panaikinimas
kredito rinkoje paskatino staigią finansinių paslaugų plėtrą. Didžiulis
paskolų praradimas, atsiradęs dėl nekilojamojo turto rinkos žlugimo, turėjo
įtakos finansinių paslaugų, o ypač bankininkystės, restruktūrizavimui ir
modernizavimui.

Nuo 1995 iki 2000 m. privataus sektoriaus teikiamų paslaugų skaičius
išaugo 4,0% kasmet. Šis staigus augimas yra Švedijos ekonomikoje
pagrindinis veiksnys kuriant naujas darbo vietas bei mažinant bedarbystę.

Per 2000 m. privataus sektoriaus paslaugų skaičius bei užimtumas išaugo
atitinkamai 4,6% ir 3,0%. Didmeninė ir mažmeninė prekyba bei verslo verslui
paslaugos taip pat patyrė aukštą augimo lygį. Taip pat ir kitokia ekonominė
plėtra sustiprino bendrą augimo tendenciją visose privataus sektoriaus
srityse.

Viešosios paslaugos

1950 – 1980 m valstybinis sektorius sparčiai augo. Iš biudžeto perkamų
prekių ir paslaugų suvartojimas išaugo nuo 12,5% iki 30% BVP. Tuo tarpu
dirbančiųjų valstybiniame sektoriuje skaičius išaugo beveik vienu milijonu.
Devintajame dešimtmetyje valstybinis sektorius augo lėčiau, o jo
suvartojimas kaip BVP dalis sumažėjo iki 26,4%. Tačiau dirbančiųjų
valstybiniame sektoriuje pagausėjo daugiau nei šimtu tūkstančių.

Didelę viešųjų paslaugų dalį Švedijoje teikia 289 savivaldybių ir 20
apskričių tarybų. Savivaldybės atsako už mokyklas, vaikų priežiūrą bei
rūpestį seneliais. Apskričių tarybos pagrinde rūpinasi sveikatos apsauga
bei viešuoju transportu regioniniame lygyje. Dabar valstybiniame sektoriuje
įdarbinta daugiau nei milijonas žmonių, o tai sudaro vieną ketvirtadalį
visų dirbančiųjų.

Dešimtojo dešimtmečio pabaigos ekonominė krizė bei po jos sekusios
pastangos atstatyti tvarką šalies finansuose apribojo vietinės valdžios
paslaugų teikimo sferą. Buvo įgyvendintos ilgalaikės taupymo bei efektyvumo
kėlimo priemonės. Nuo 1990 iki 1997 m. darbo vietų skaičius savivaldybių
bei apskričių tarybų lygyje sumažėjo dešimtadaliu. 1997 m. parlamentas
nusprendė padidinti centrinės valdžios dotacijas vietinei valdžiai. 1998 m.
pavasarį buvo patvirtintos papildomos dotacijos. Taigi nuo 1996 iki 2000 m.
centrinės valdžios dotacijos išaugo 20 milijardų Švedijos kronų. Šis
padidėjimas prilygo beveik 4,5% padidėjimui vietinės valdžios pajamose.
Didesnės dotacijos skiriamos užkirsti kelią tolimesniam darbo vietų
mažinimui bei padengti išlaidoms tokiose vietinės valdžios institucijų
srityse kaip mokyklos, sveikatos apsauga bei socialinės paslaugos. 2001 m.
vyriausybė padidins dotacijas vietinės valdžios institucijoms dar 4,5
milijardo Švedijos kronų.

Taip buvo įmanoma sustabdyti tolimesnį veiklos mažėjimą vietinės
valdžios sektoriuje. Tendencija mažinti darbuotojų skaičių baigėsi. Nuo
1997 iki 2000 m. darbuotojų skaičius vietinės valdžios sektoriuje išaugo
maždaug 2%.

Švedijos mokyklos pasižymi gerais rezultatais tarptautinėje plotmėje.
Vis dėlto vienas iš dešimties mokinių, baigusių privalomą devynių metų
programą, nėra pasirengęs mokytis paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse.
Dėl šios priežasties vyriausybė pasiūlė papildomą finansavimą mokykloms
keliems ateinantiems metams. Per 2001 m. jos gaus papildomai 0,5 milijardo
Švedijos kronų. Vėliau papildomas finansavimas didės vienu milijardu
Švedijos kronų kasmet, kol pasieks penkių milijardų lygį. Naujojo
finansavimo tikslas sukurti geresnes sąlygas mokinių mokymuisi didinant
darbuotojų skaičių.

Socialinė rūpyba

Palyginus su kitomis šalimis Švedijai būdingas tolygus pajamų ir turto
pasiskirstymas. Tam iš dalies įtakos turi gana reikšmingas valstybinio
sektoriaus vaidmuo. Valstybinėse įstaigose dirba beveik trečdalis visų
dirbančiųjų. Iš biudžeto apmokamas vartojimas bei investicijos apima 28%
BVP. O valstybinis sektorius išdalina dar 27% BVP įvairių mokėjimų
pavidalu.

Žymią centrinės valdžios institucijų išlaidų dalį sudaro mokėjimai
šeimoms, pavyzdžiui, pensijos, išmokos vaikams bei parama būstui.
Naudojantis socialinio draudimo sektoriumi valstybė išmoka nuo pajamų
priklausančias papildomas pensijas bei išmokėjimus ligos metu, tėvystės ir
motinystės atostogų metu bei bedarbystės atveju. Savivaldybės moka
socialines pašalpas asmenims, kurių pajamos žemiau skurdo lygio.

Švedijos socialinio draudimo sistema apibūdinama kaip universali,
privaloma bei skirta palaikyti pragyvenimo lygį. Ji finansuojama pagrinde
iš mokesčių bei įmokų, kurias darbdaviai moka priklausomai nuo darbuotojų
skaičiaus.

Daugybė iš mokesčių finansuojamų paslaugų Švedijoje be pajamų
perskirstymas privedė prie didelių mokesčių. Valstybės gebėjimas išlaikyti
aukštų mokesčių sistemą tarptautinėje plotmėje priklauso ne vien nuo
valstybinio sektoriaus teikiamų paslaugų kokybės, bet ir nuo įvairių
mokesčių lankstumo. Švedijai įsiliejant į tarptautinę bendruomenę darosi
vis sunkiau surinkti mokesčius, nes pastebima tendencija perskirstyti
mokesčius tose srityse kurios Švedijoje apmokestinamos labiau nei kitur.

Kita problema tai, kad mokesčiai veda prie ekonomikos smukimo.
Užmokestis už darbą yra ribojamas ne vien esamais mokesčiais bet ir
įvairiais su pajamomis susijusiais mokėjimais ar pašalpomis. Vyriausybės
tikslas padidinti gaunamą užmokestį už darbą. Maksimalios ribos mokėjimams
už vaikų priežiūrą įvedimas (2002 m.) yra viena iš priemonių pasiekti šio
tikslo.

Vyriausybė taip pat siekia mažinti mokesčius ateityje. Pirmame mokesčių
sistemos reformos etape 2000 m. buvo įvestas mokesčio kreditas, kurio
tikslas kompensuoti dirbantiesiems pusę jų pensijų sistemai mokamo įnašo.
2001 m. rudenį biudžeto įstatymo projekte vyriausybė ketina įvertinti
galimybes toliau plėsti šį kompensavimą.

Ekonomikos politika

Po devintojo dešimtmečio ekonominės krizės tapo būtina imtis priemonių
kovai su didėjančiu valstybės biudžeto deficitu. Krizė taip pat padėjo
įvertinti poreikį ekonominės politikos struktūrinėms reformoms bei
pokyčiams.

Dešimtajame dešimtmetyje ekonomikos politika pasikeitė daugeliu
aspektų. Buvo įgyvendinta visa eilė struktūrinių reformų. Tuo pat metu buvo
suformuluoti aiškūs fiskalinės ir monetarinės politikos tikslai. Švedija
atsisakė fiksuoto valiutų keitimo kurso politikos bei įvedė kintamą valiutų
keitimo kursą.

Struktūrinės reformos

Analizuojant įgyvendintas struktūrines reformas svarbu atsižvelgti į
gan žemą produkcijos augimą bei aukštą infliacijos lygį būdingą devintajam
dešimtmečiui. 1990 – 1991 m. įgyvendinta mokesčių reforma pirmiausia siekia
skatinti darbą bei santaupas. Jos metu sumažinti uždirbtų pajamų ribiniai
mokesčiai bei įvesta vieningesnė kapitalo apmokestinimo sistema.

1993 m. Švedijoje priimtas naujas griežtesnis konkurencijos įstatymas,
aiškiai draudžiantis įvairių įmonių antikonkurencinius susitarimus bei
piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi rinkoje. Dešimtajame dešimtmetyje
panaikintas valstybinis reguliavimas daugelyje prekių bei paslaugų rinkų,
įskaitant transportą, telekomunikacijas bei elektrą. Keletu atvejų tai
reiškia ankstesnį valstybinio monopolio panaikinimą. Darbo įstatymai taip
pat buvo pakeisti lankstesniais. Vienas iš pokyčių buvo tai, kad
kompanijoms tapo lengviau samdyti laikinus darbuotojus.

1995 m. Švedija tapo Europos sąjungos nare.

Per pastaruosius metus šalyje imtasi priemonių pakelti valstybinio
sektoriaus efektyvumą, pavyzdžiui, skatinant konkurenciją. Valstybinės
dotacijos vietinės valdžios institucijoms buvo restruktūrizuotos, siekiant
supaprastinti išteklių panaudojimą. Priimtas naujas valstybinio aprūpinimo
įstatymas.

Valstybinio socialinio draudimo sistema reformuota norint paskatinti
žmones dirbti. Įvesti socialinio išmokų laukimo laikotarpiai, o
kompensacijų lygis sumažintas. Švedijoje įvykdyta pensijų reforma, kuri
parodo aiškesnę sąsają tarp įmokų į sistemą bei ateityje gaunamo pensijos
dydžio.

Fiskalinė politika

1993 m. Švedijos valstybės finansų deficitas siekė maždaug 12% BVP. Dėl
to stipriai išaugo nacionalinė skola, o finansinė rinkos reakcija –
stipriai padidėjo palūkanų normos. Stipriai sumažėjo pasitikėjimas Švedijos
krona. 1992 m. rudenį situacija paaštrėjo, ir tuometinė Švedijos
nesocialistinė koalicinė vyriausybė apjungė pajėgas su didžiausia
opozicijos partija – socialdemokratais, kad sukurtų reformą, nukreiptą
pagerinti padėtį valstybės finansuose.

Socialdemokratų vyriausybė, pradėjusi darbą 1994 m. spalį, pristatė
keturių metų konkrečių priemonių programą skirtą sustiprinti valstybės
finansus. Ši griežtos ekonomijos programa, pradėta 1995 m., derino išlaidų
mažinimą bei mokesčių pakėlimą, apimantį 118 milijardų Švedijos kronų, kas
prilygo 7,5% metinio BVP. Programos tikslas – 1998 m. subalansuoti Švedijos
valstybės finansus.

Griežtos ekonomijos programos rezultate žymiai pagerėjo biudžeto
rodikliai. Tiek 1998, tiek 1999 m. Švedijos valstybinio sektoriaus finansai
rodė 2% BVP perteklių. 2000 m. perteklius prilyginamas 4,1%. Tuo pačiu
žymiai sumažėjo valstybinio sektoriaus bendroji skola.

Tikslas subalansuoti valstybės finansus buvo svarbus socialdemokratų
vyriausybės uždavinys, kuri taip pat ėmėsi priemonių sustiprinti valstybės
finansus į ateitį. 1996 m. ji pristatė naują biudžeto sudarymo būdą,
naudojantį „išlaidų limito“ modelį, pagal kurį valstybės biudžetas buvo
dalinamas į 27 išlaidų sritis. Pagal šį modelį parlamentas nustato limitą
tiek bendroms išlaidoms, tiek kiekvienai išlaidų sričiai. Ribojamas
nekontroliuojamų išlaidų augimas, nes bet kokios naujos išlaidos turi būti
padengiamos sumažinus kitas išlaidas toje pačioje srityje.

Siekiant įgyti tolimesnę vystymo kontrolę užsibrėžti du biudžeto
tikslai. Vienas iš šių tikslų susijęs su bendromis valstybinio sektoriaus
išlaidomis (išlaidų lubomis). Šios lubos išreiškiamos nominaliais terminais
bei nustatomos trims metams į ateitį. Kitas tikslas apima santykį tarp
valstybinio sektoriaus pajamų ir išlaidų (taupymo tikslai). Ekonominio
ciklo metu tikimasi, kad valstybinio sektoriaus finansai parodys 2% nuo BVP
perteklių. Remiantis šiuo tikslu nustatomi konkretūs uždaviniai
kiekvieniems metams. 2001 m. siekiama 2,5%.

Vyriausybė taip pat patvirtino du darbo rinkos tikslus: iki 2000 m.
sumažinti registruotą bedarbystę iki 4%, bei iki 2004 m. padidinti 20 – 64
metų amžiaus žmonių dalyvavimą darbo rinkoje iki 80%.

Monetarinė bei užsienio valiutų politika

120 metų, išskyrus trumpus tarpukario laikotarpius, Švedijos valiuta
daugiau ar mažiau buvo susieta su fiksuotu užsienio valiutų kursu. Tačiau
1992 m. lapkričio 19 d. centrinis bankas (Sveriges Riksbank) buvo
priverstas atsisakyti ryšio su ekiu bei leisti kronos vertei laisvai
svyruoti.

Dėl pokyčių užsienio valiutos kursuose pasikeitė ir monetarinė
politika. Šiandien pagrindinis monetarinės politikos uždavinys – kainų
stabilumas. Riksbank laikosi nepriklausomos monetarinės politikos. Jis
kainų stabilumą apibrėžė kaip kainų kilimo ribojimą pagal taip vadinamą
UND1X vartotojo kainų indeksą iki 2% kasmet, leidžiant 1% svyravimą aukštyn
ar žemyn. Tai žymiai mažiau negu vidutinis infliacijos lygis, siekiantis
beveik 8% devintajame dešimtmetyje.

Švedijai priėmus kintamą valiutų keitimo kursą 1992 m. rudenį, kronos
vertė iš karto sumažėjo 20%. Taip pat krito rinkos palūkanų lygis. Iš
pradžių ši tendencija sutapo su palūkanų normos mažėjimu visoje Europoje.
Tačiau po to pajamos iš švediškų obligacijų sumažėjo daug labiau palyginus
su kitomis šalimis. 2001 m. pradžioje pajamos iš Švedijos iždo dešimties
metų obligacijų beveik prilygo atitinkamoms pajamoms iš obligacijų ES
Ekonominėje ir valiutų sąjungoje (EVS), palyginus su daugiau nei 4%
skirtumu prieš šešerius metus.

Valstybės finansų tvarkos atstatymas bei monetarinės politikos dėmesys
kainų stabilumui yra svarbūs veiksniai palūkanų normų smukimui. Per
pastaruosius ketverius metus infliacija nesiekė 2%. Nepaisant stiprios
Švedijos ekonomikos paklausos infliacija išlieka žema. 2001 m. numatytas
kilimas UND1X vartotojo kainų indekse yra 1,5%.

Bendra Europos sąjungos valiuta euras jau egzistuoja daugiau nei metus.
Švedija apsisprendė iš pradžių neprisijungti prie valiutų sąjungos.
Socialdemokratų vyriausybės požiūriu Švedija turėtų pasilikti galimybę
vėliau įstoti į valiutų sąjungą, o šis sprendimas turėtų būti paremtas
plačiu visuomenės pritarimu bei dėl jo balsuoti turėtų Švedijos žmonės
referendume. Švedijos vyriausybės nuomone Švedijai dar per anksti dalyvauti
naujame Valiutų kurso mechanizme (VKM2).

Svarbi prielaida tolimesniam žemos infliacijos palaikymui bei Švedijos
dalyvavimui ES valiutų sąjungoje yra tai, kad nominalus darbo užmokestis
bei algos didėjimas išlieka vidutinis. Per pastarąjį dešimtmetį užmokesčio
kilimas buvo žemesnis nei anksčiau. Tačiau šis lėtesnis darbo užmokesčio
augimas vyko darbo rinkoje, kuriai būdingas aukštas bedarbystės lygis. Algų
lygio nustatymas Švedijoje turės laikyti egzaminą 2001 m. derybose. Pirmą
kartą nuo devintojo dešimtmečio krizės naujas darbo užmokestis ir algos bus
nustatytos didžiajai Švedijos darbo rinkos daliai atsižvelgiant į žemą
bedarbystę ir augančią darbo jėgos paklausą.

Švedijos užsienio prekyba

Šiandien gerbūvis bei turtas priklauso nuo tarptautinių prekių mainų
bei specializacijos. Plėsdamosi pasaulinėje rinkoje Švedijos kompanijos
išaugo tose srityse, kur turėjo didžiausią konkurencinį pranašumą, o
Švedijos gyventojams tuo pat metu buvo suteikta galimybė naudotis pasauline
prekių ir paslaugų pasiūla. Švedija gerai integruota į tarptautinę
ekonomiką. Jos eksportuojamų prekių bei paslaugų kiekis prilygsta maždaug
45% BVP, o eksporto bei jį vykdančių įmonių sferoje dirba virš pusės
milijono švedų.

Eksportas: nuo žaliavų iki informacijos

Nuo 1870 m., kuomet pamažu prasidėjo Švedijos eksporto pramonė, iki
1950 m. didžiąją eksporto dalį sudarė svarbiausių pramonės šakų – medienos
masės ir dirbinių, rūdos, plieno bei popieriaus – produkcija. Tačiau pamažu
svarbų vaidmenį eksporto sektoriuje įgijo inžinerijos pramonė, o nuo 1960
m. ji perėmė dominuojančią padėtį iš medienos žaliava pagrįstos pramonės.
Švedijos išradimus taikančios įmonės sėkmingai ėmė veikti tokiose iš esmės
nesulyginamose srityse kaip telefonija, energijos gamyba, kalnakasybos bei
civilinės inžinerijos įrenginiai, guoliai, žėmės ūkio mašinos, tekstilė,
maisto pramonė bei kt. Tuo metu svarbias pozicijas eksporto srityje užėmė
ir tokios pramonės šakos kaip laivų statyba ir ofisų įrangos gamyba, tačiau
pastaruoju metu jų vaidmuo sumažėjo.

Ypač sėkmingas Švedijos pramonei buvo 1960-75 m. laikotarpis. Sparčiai
augo nauja pramonės šaka – automobilių pramonė, o Volvo tapo lydere tarp
Švedijos eksporto kompanijų. Inžinerijos pramonė sudarė beveik pusę visos
eksportuojamos produkcijos. Taip pat vis daugiau vartojimo prekių
eksportavo tokios gamybos šakos kaip baldų ar drabužių pramonė.

Tačiau atsisakius fiksuoto užsienio valiutų keitimo kurso ir nuvertėjus
kronai, Švedijos eksportas nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio iki 1992
išgyveno stagnacijos laikotarpį. Vėlesnis eksporto rinkos atsigavimas gali
būti palygintas su sėkmingu laikotarpiu po Antrojo pasaulinio karo.
Devintajame dešimtmetyje Švedijos politikai karštai aptarinėjo
konkurencingumo bei eksporto rinkos dalies praradimą. Tai įvyko todėl, kad
Švedija ilgą laiką priklausė nuo pagrindinių pramonės šakų ir tik nežymiai
eksportavo mokslo išradimų pagrindu sukurtą produkciją. Tačiau dešimtajame
dešimtmetyje prekių ir paslaugų eksportas išaugo nuo 30% iki 45% BVP. Šį
augimą galima tik iš dalies paaiškinti tuo laikotarpiu egzistavusia
palankia kaštų situacija. Didžiąja dalimi sėkmę lėmė greitas Švedijos
pramonės perėjimas prie daugiau į mokslo atradimus orientuotos gamybos.
Stabiliai didėjo telekomunikacijų, farmacijos bei IT produkcijos svarba
eksporto srityje.

Švedų eksporto kompanijos

Dabar Švedijoje suskaičiuojama apie 50,000 eksporto kompanijų. Tačiau
didžiąją eksporto dalį sudaro keleto didelių įmonių eksportuojama
produkcija. Beveik du tretčdalius Švedijos eksporto sudaro penkiasdešimties
įmonių produkcija. Beveik 95% eksporto sudaro mažiau nei tūkstančio įmonių
gaminiai. Šie skaičiai rodo, kad iš Švedijos eksportuojama dideliais
kiekiais. Tuo pat metu, didžiosios eksporto kompanijos daugumą savo gamybos
padalinių yra įkūrusios užsienyje. Tai įvyko ne vien perkėlus veiklą iš
Švedijos. Dažnai kompanijos plėtėsi perimdamos jau veikiančias įmones
kitose šalyse. Iš viso suskaičiojama, kad Švedijos kompanijos turi apie
600,000 darbuotojų užsienyje. Du tretčdalius šių darbuotojų sudaro kitų
Vakarų Europos šalių gyventojai. [14]

Didėjantis Švedijos kompanijų vaidmuo tarptautinėje rinkoje reiškia,
kad didėja neatitikimas tarp Švedijos ekonomikos vystymosi ir užsienio
prekybos iš vienos pusės bei Švedijos kompanijų pelno iš kitos pusės.
Tyrimai rodo, jog kuomet aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje Švedija
prarado dalį eksporto rinkos, švedų tarptautinės kompanijos padidino savo
rinkos dalį. Kitas ėjimo į tarptautinę rinką aspektas – vis didėjančią
tarptautinės prekybos dalį užima vidaus kompanijos. Net tuomet, kai švedų
kompanijos savo veiklą plėtė kitose šalyse, Švedija sulaukė vis didesnių
investicijų iš užsienio, siekiančių pasinaudoti švedų inžinerine patirtimi.
Švedijai tapus ES nare, šios investicijos dar sparčiau išaugo.

Eksporto pasiskirstymas

Kaip jau anksčiau minėta, dešimtajame dešimtmetyje staigų eksporto

augimą sąlygojo perėjimas prie mokslo žiniomis pagrįstų produktų.

Tradiciškai maisto prekių eksportas buvo nežymus, tačiau pastaraisias
metais sparčiai išaugo. Tam iš vienos pusės įtakos turėjo Švedijos
įstojimas į ES, nes suaktyvėjo eksportas į ES šalis, o iš kitos pusės tai
įvyko dėl vieno produkto – Švediškos degtinės – populiarumo.

Ilgą laiką Švedijos eksporto pagrindą sudarė žaliavos bei kuras, tačiau
dabar šių produktų eksportas nesiekia 8%. Medienos produkcija, popieriaus
masė, valyti naftos produktai bei geležies rūda sudaro didžiausią šių
produktų dalį.

Ateities tendencijos

Švedija ir toliau stengsis pirmauti, išlaikyti aukštą ekonomikos lygį,
aukštos gyvenimo standartus, pilno užimtumo ekonomiką, mat nedarbo lygis
šalyje yra 6 %. Manoma, kad eksportas ir toliau augs.

 

INFLIACIJA

Infliacija Švedijoje 1831-2003

Kasmetinis, procentinis vartotojo kainų pokytis(Švedijos statistikos
departamentas).

Grafikas (viršuje) bei lentelė (apačioje) rodo infliaciją Švedijoje nuo
1831m. iki 2003m., išreikštą kasmetiniu vartotojo kainų pokyčiu.
Infliacijos skaičiai yra išskaityti iš Myrdal-Bouvin vartotojų kainos
indekso (1830m.-1914m.), „cost-of-living“ indekso, neskaitant tiesioginių
mokesčių ir socialinės naudos (1914m. liepa – 1954m. birželis) bei iš
vartotojo kainos indekso ( nuo 1954m.).

|Infliacija ir kainų lygis Švedijoje 1830 – 2003 |
|  |  |  |  |Informacija iki ir |
| | | | |įskaitant 2003 |
|Metai |Infliacija |Kainų |  |  |  |  |
| | |lygis | | | | |
|1830 | |63 | | | | |
|1831 |4.1 |65 | | | | |
|1832 |-0.3 |65 | | | | |
|1833 |-1.8 |64 | | | | |
|1834 |1.4 |65 | | | | |
|1835 |1.5 |66 | | | | |
|1836 |-0.9 |65 | | | | |
|1837 |2.8 |67 | | | | |
|1838 |5.4 |71 | | | | |
|1839 |-1.6 |70 | | | | |
|1840 |-2.0 |68 | | | | |
|1841 |1.5 |69 | | | | |
|1842 |1.3 |70 | | | | |
|1843 |-4.7 |67 | | | | |
|1844 |-6.7 |62 | | | | |
|1845 |4.3 |65 | | | | |
|1846 |4.6 |68 | | | | |
|1847 |2.1 |69 | | | | |
|1848 |-2.7 |68 | | | | |
|1849 |-1.2 |67 | | | | |
|1850 |-0.3 |67 | | | | |
|1851 |2.0 |68 | | | | |
|1852 |3.2 |70 | | | | |
|1853 |3.1 |72 | | | | |
|1854 |6.9 |77 | | | | |
|1855 |7.3 |83 | | | | |
|1856 |10.3 |91 | | | | |
|1857 |0.2 |92 | | | | |
|1858 |-10.5 |82 | | | | |
|1859 |-5.9 |77 | | | | |
|1860 |4.5 |81 | | | | |
|1861 |4.1 |84 | | | | |
|1862 |2.7 |86 | | | | |
|1863 |-5.0 |82 | | | | |
|1864 |-4.3 |78 | | | | |
|1865 |-0.1 |78 | | | | |
|1866 |3.2 |81 | | | | |
|1867 |6.3 |86 | | | | |
|1868 |3.4 |89 | | | | |
|1869 |-5.7 |84 | | | | |
|1870 |-4.2 |80 | | | | |
|1871 |2.6 |82 | | | | |
|1872 |4.0 |86 | | | | |
|1873 |7.9 |92 | | | | |
|1874 |3.6 |96 | | | | |
|1875 |-0.6 |95 | | | | |
|1876 |0.3 |95 | | | | |
|1877 |-0.5 |95 | | | | |
|1878 |-6.5 |89 | | | | |
|1879 |-6.2 |83 | | | | |
|1880 |5.2 |88 | | | | |
|1881 |2.5 |90 | | | | |
|1882 |-2.7 |87 | | | | |
|1883 |-0.6 |87 | | | | |
|1884 |-3.7 |84 | | | | |
|1885 |-4.7 |80 | | | | |
|1886 |-4.9 |76 | | | | |
|1887 |-3.6 |73 | | | | |
|1888 |3.6 |76 | | | | |
|1889 |4.5 |79 | | | | |
|1890 |2.1 |81 | | | | |
|1891 |3.1 |83 | | | | |
|1892 |-1.8 |82 | | | | |
|1893 |-4.0 |79 | | | | |
|1894 |-5.1 |75 | | | | |
|1895 |1.9 |76 | | | | |
|1896 |-0.8 |75 | | | | |
|1897 |3.2 |78 | | | | |
|1898 |4.8 |81 | | | | |
|1899 |4.4 |85 | | | | |
|1900 |1.2 |86 | | | | |
|1901 |-2.4 |84 | | | | |
|1902 |0.8 |85 | | | | |
|1903 |1.7 |86 | | | | |
|1904 |-1.2 |85 | | | | |
|1905 |2.1 |87 | | | | |
|1906 |2.1 |89 | | | | |
|1907 |5.2 |93 | | | | |
|1908 |1.5 |95 | | | | |
|1909 |-1.0 |94 | | | | |
|1910 |0.0 |94 | | | | |
|1911 |3.0 |97 | | | | |
|1912 |2.1 |99 | | | | |
|1913 |0.3 |99 | | | | |
|1914 |1.3 |100 | | | | |
|1915 |14.9 |115 | | | | |
|1916 |13.0 |130 | | | | |
|1917 |26.2 |164 | | | | |
|1918 |41.5 |241 | | | | |
|1919 |15.5 |266 | | | | |
|1920 |0.4 |271 | | | | |
|1921 |-14.1 |221 | | | | |
|1922 |-19.0 |184 | | | | |
|1923 |-7.0 |174 | | | | |
|1924 |0.0 |174 | | | | |
|1925 |1.7 |177 | | | | |
|1926 |-3.4 |171 | | | | |
|1927 |-1.2 |169 | | | | |
|1928 |0.6 |170 | | | | |
|1929 |-1.2 |168 | | | | |
|1930 |-3.0 |162 | | | | |
|1931 |-3.1 |157 | | | | |
|1932 |-1.9 |155 | | | | |
|1933 |-2.6 |151 | | | | |
|1934 |0.7 |152 | | | | |
|1935 |2.0 |155 | | | | |
|1936 |1.3 |157 | | | | |
|1937 |2.5 |162 | | | | |
|1938 |2.5 |165 | | | | |
|1939 |2.4 |170 | | | | |
|1940 |12.4 |193 | | | | |
|1941 |13.2 |219 | | | | |
|1942 |7.9 |234 | | | | |
|1943 |1.3 |235 | | | | |
|1944 |-0.4 |234 | | | | |
|1945 |-0.4 |233 | | | | |
|1946 |0.4 |234 | | | | |
|1947 |2.6 |241 | | | | |
|1948 |5.0 |255 | | | | |
|1949 |1.6 |256 | | | | |
|1950 |1.2 |260 | | | | |
|1951 |15.8 |304 | | | | |
|1952 |8.0 |326 | | | | |
|1953 |1.2 |328 | | | | |
|1954 |0.6 |331 | | | | |
|1955 |2.7 |339 | | | | |
|1956 |5.2 |356 | | | | |
|1957 |3.8 |372 | | | | |
|1958 |4.0 |388 | | | | |
|1959 |0.8 |391 | | | | |
|1960 |4.2 |407 | | | | |
|1961 |2.1 |416 | | | | |
|1962 |4.7 |436 | | | | |
|1963 |2.8 |449 | | | | |
|1964 |3.0 |463 | | | | |
|1965 |4.7 |487 | | | | |
|1966 |5.7 |519 | | | | |
|1967 |4.0 |540 | | | | |
|1968 |2.0 |551 | | | | |
|1969 |2.7 |566 | | | | |
|1970 |6.1 |605 | | | | |
|1971 |7.6 |650 | | | | |
|1972 |5.8 |689 | | | | |
|1973 |7.1 |735 | | | | |
|1974 |10.2 |808 | | | | |
|1975 |11.2 |887 | | | | |
|1976 |10.5 |979 | | | | |
|1977 |11.7 |1,090 | | | | |
|1978 |10.3 |1,200 | | | | |
|1979 |7.3 |1,286 | | | | |
|1980 |13.8 |1,461 | | | | |
|1981 |12.7 |1,638 | | | | |
|1982 |8.9 |1,778 | | | | |
|1983 |8.9 |1,937 | | | | |
|1984 |8.1 |2,092 | | | | |
|1985 |7.5 |2,246 | | | | |
|1986 |4.2 |2,341 | | | | |
|1987 |4.2 |2,440 | | | | |
|1988 |6.1 |2,582 | | | | |
|1989 |6.6 |2,748 | | | | |
|1990 |10.4 |3,036 | | | | |
|1991 |9.7 |3,319 | | | | |
|1992 |2.5 |3,395 | | | | |
|1993 |4.7 |3,553 | | | | |
|1994 |2.3 |3,631 | | | | |
|1995 |2.8 |3,723 | | | | |
|1996 |0.8 |3,740 | | | | |
|1997 |0.9 |3,760 | | | | |
|1998 |0.4 |3,754 | | | | |
|1999 |0.3 |3,772 | | | | |
|2000 |1.3 |3,809 | | | | |
|2001 |2.6 |3,902 | | | | |
|2002 |2.4 |3,986 | | | | |
|2003 |2.1 |4,063 | | | | |

Infliacija Švedijoje 2004m. Spalio ir Lapkričio mėnesiais

Švedijos banko „Riksbanken“ arba „Riksbank“ duomenimis lapkrityje,
CPI(vartotojų kainos indeksas) infliacija (matuojama kaip kasmetinis
pokytis vartotojo kainų indekse) siekė 0,5 procentus(spalyje – 0,8
procentus). The underlying inflation rate UND1X(vartotojo kainos indeksas
neskaitant šeimos ipotekos palūkanų išlaidų ir netiesioginių mokesčių bei
dotacijų pokyčių tiesioginių pasėkmių) buvo 0,9 procentai lapkrityje
(spalyje – 1,3 procentai).

Pritaikius elektros kainoms, kasmetinė CPI ir UND1X infliacija
lapkrityje buvo 0,1 procentas ir 0,8 procentas, atitinkamai 0,2 procentas
ir 0,9 procentas spalyje.

MOKSLAS IR TECHNOLOGIJOS

(RESEARCH AND DEVELOPMENT)

Švedijos mokslo ir technologijų sistema

Mokslas ir technologija Švedijoje atliko svarbų vaidmenį pastaruosius
dešimtmečius. Švedija yra viena iš tų šalių, kurios į mokslą ir
technologiją investuoja didžiausią procentą nuo Bendro Vidaus Produkto.
2001m. Švedijos išlaidos mokslui ir technologijai siekė 4,3% nuo BVP ir
pateko į 29 valstybių, priklausančių “Organization for Economic Cooperation
and Development“(OECD) lėšų skirtų mokslui ir technologijoms nuo BVP
požiūriu. 78 % mokslo ir technologijų lėšų buvo skirta biznio sektoriui,
19% aukštojo mokslo sektoriui ir 3% kitoms visuomeninio sektriaus
institucijoms ir privačiam pelno nesiekiančiam sektoriui. Švedijos
vyriausybė mokslui skyrė 23.7 billiono Švedijos kronų iš 2003 metų biudžeto
skirtų pinigų mokslui ir technologijoms.

Aukštas Švedijos mokslų standartas yra pripažintas tarptautinėje
erdveje. Nepriklausomi vertintojai beveik nuolatos aukštai įvertina
Švedijos mokslininkus ir rodo, kad Švedijos mokslinė pažanga, kaip Europos
Sąjungos bendrų programų dalis, yra aukštos mokslinės kokybės .

Mokslas ir technologija biznio sektoriuje

Švedijoje vyrauja gilus įsitikinimas, kad šalies investicijos į mokslą
ir technologiją skatina ekonominį augimą. Dėl savo didelių išlaidų mokslui,
Švedija yra viena iš kelių mažų šalių su aukštos technologijos produktų
eksportui pertekliumi. Pavyzdžiui telekomunikacijų įranga ir farmacijos
prekės yra tarp Švedijos ryškiausiai eksportuojamų prekių.

Švedijos biznio sektoriui iš BVP skirtos dalies mokslui ir
technologijai buvo skirta 3,32% arba 75 billionai Švedijos kronų 2001m.
Didžioji dalis mokslo ir technologijos vystymo buvo transportavimo įrangos,
telekomunikacinių ir farmacinių produktų srityse. Dabartiniai didžiausi
laimėjimai yra farmacijos pramonėje, kurioje Švedija turėjo didžiausią
pasisekimą. Pastaraisiais metais mokslo ir technologijos darbai
suintensyvejo ir paslaugų sektoriuje.

Sektoriuose, kurie išleidžia daugiausiai mokslui ir technologijai,
išlaidos konscentruotos keletoje stambių kompanijų. 20 didžiausių įmonių
skaičius paaiškina dideles išlaidas skirtas biznio sektoriui.

Dauguma išlaidų mokslui ir technologijoms biznio sektoriuje yra
skiriama būtent technologiniam vystymuisi,nes jam skiriama daugiausiai
pastangų ir išteklių ir tik mažiau nei 1/5 moksliniam tyrinejimui.
Moksliniai tyrimai yra atliekami pagrinde technologijose ir kažkuria dalimi
gamtos moksluose ir medicinoje.

Vyriausybė ir biznio sektorius bendradarbiauja per „Pramoninius
mokslinių tyrimų institutus“, kuriuos jie steigia drauge. Šie institutai
yra nepriklausomi nuo švietimo ministerijos, tačiau kartais dirba kartu su
universitetais ar kitomis aukštojo mokslo institucijomis. Kitos viešos-
privačios partnerystės aukštosiose moklso institucijose ar greta jų yra
technologiniai parkai arba verslo inkubatoriai, verslo centrai.

Švedijos tarptautinis mokslinis bendradarbiavimas

Tarptaurinis bendradarbiavimas yra ypač svarbus moksliniuose
tyrinėjimuose. Švedijos mokslo bendruomenė(The Swedish research community)
turi plačius tarptaurinius kontaktus. Labiausiai paplitusi tarptautinio
bendradarbiavimo forma mokslo srityje yra individualūs arba komandiniai
bendri projektai su kolegomis iš užsienio šalių. Daugelį metų Švedija
dalyvavo eilėje tarptautinių mokslinių organizacijų, ypač gamtos mokslų ir
inžinerijos srityse.Šis bendradarbiavimas užim vietą tokių mokslinių
korpusų projektuose kaip mokslinė Europos Kosmoso Tarnybos programa(ESA),
Europos Atominio Tyrinėjimo Organizacija(CERN) ir Europos Pietinė
Observatorija(ESO).

Plataus masto Švedijos dalyvavimas ES programose

Švedijos tradiciškai platus bendradarbiavimas su JAV, ypač medicinoje
ir gamtos moksluose, pastaruoju metu buvo papildytas pastoviai
besiplečiančios Europos kooperacijos. Švedijos dalyvavimas Europos
Sąjungoje nuo 1995 atidarė naujus rėmimo šaltinius Švedijos mokslininkams
ir galimybę bendradarbiavimui ES Korpuso Programose mokslui ir
technologijai(EU‘s Framework Programs for research and technological
development). Švedijos įsitraukimas bei dalyvavimas smarkiai padidėjo jai
dalyvaujant Kevirtoje Korpuso Programoje(FP4) 1994-1998m. ir buvo dvigubai
didesnis ne FP3.

Bendras Švedijos dalyvavimas FP4 programoje buvo didžiausias
biotechnologijose ir biomedicinoje, socialinės ekonomikos tyrimų ir
standartų, matavimo ir testavimo srityse. Financiniais terminais tariant,
visas dėmesys nukreiptas informacinėm technologijom (IT), biotechnologijom,
agrokultūrai ir žuvininkystei. Per FP4, Švedijos aukštesniosios švietimo
institucijos gavo 400 milionų Švedijos kronų dotacijų iš bendros kasmetinės
900-1000mln Švedijos kronų dotacijų sumos. Kiti dotacijų gavėjai buvo
tyrimų institutai ir ypač įmonės.

Penkta ES Korpuso programa, arba FP5,1998-2000m., buvo pirmoji, kurioje
Švedija galėjo dalyvauti formavime. Švedija akcentavo būtinybę moksliniams
tyrimams tokiose sferose kaip aplinka ir energija, sausumos transportavimas
ir miškai, taipogi humanitarinius ir socialinius mokslus. Per Švedijos ES
prezidentavimą pirmoje 2001-ųjų metų pusėje, švedija pradėjo darbą
dabartinei Šeštajai Korpuso Programai dėl mokslo ir technologijos, FP6,
2002-2006m.

Vyriausybės mokslinių tyrimų politika

Švedijai reikia labiau suderintų mokslo tyrimų pastangų norint
stiprinti savo, kaip lyderės poziciją rinkoje. Švedijos moksliniai tyrimai
turi pagerėti teikiant pirmenybę bei rodant meistriškumą svarbiausiuose
tyrimų laukuose. Nauja mokslo rėmimo organizacija rengia koncentruotas
programas svarbiuose zonose, įskaitant vidinius bei sudėtinius mokslinius
tyrimus.

Nuo 2001m. vyriausybė investavo papildomų lėšų į šiuos prioritetinius
laukus:

• Biotechnologija ir biologijos mokslas

• Informacinės technologijos ir IT tyrimai

• Medžiagų technologija ir medžiagų tyrimai

• Aplinka ir pastovus technologijų vystymas

• Humanitariniai ir socialiniai mokslai

• Menas

• Sveikatos ir socialinių paslaugų tyrimai

PASKIRSTYMO KANALAI

Švedijos logistika yra labai aukšto lygio, su labai gera
infrostruktūra, gerai organizuotais didmenininkais ir mažmenininkais bei
aukščiausio tarptautinio lygio sandėliavimu. Našumas bei tobula
administracija yra šios šalies charakteristikos. Be to Švedijai atviri
vartai į Baltijos jūrą ir šiaurines Europos rinkas – rinką, turinčią
100mln. Potencialių klientų. Del šios priezasties daug investuojama į
mažmeninę ir didmeninę prekybą(lent.).

Realizuotos ir planuotos investicijos į mažmeninę ir didmeninę prekybą
2003, 2004, 2005m.
|Pramonės |2003 |2004 |2005 |
|šaka, | | | |
|investavimo | | | |
|rūšis | | | |
|Radijas |37% |
|Televizija |27% |
|Tekstinė televizija(naujienų |1% |
|tarnyba) | |
|Vakariniai laikraščiai |2% |
|Magnetinės garsajuostės |2% |
|Specialūs žurnalai |2% |
|Savaitiniai/mėnesiniai žurnalai |3% |
|Vaizdo juostos |3% |
|Internetas |5% |
|Rytiniai laikraščiai |6% |
|Knygos |6% |
|Kompaktinės plokštelės/kiti įrašai|6% |
|Šaltinis: “Nordicom – Sweden” |

Švedijos žiniasklaida šiandien

TT(Tidningarnas Telegrambyra) yra pagrindinė Švedijos naujienų
agentūra. Dauguma Švedijos laikraščių bei radija ir televizija yra TT
naujienų agentūros abonentai. TT teikia savo klientams Švedijoje
informaciją apie vietines ir užsienio naujienas, sporto įvykius, biržos
ataskaitas, ekonomines naujienas, straipsnius laidas ir t.t. Nemažai
vietinių dešniosios pakraipos laikraščių atidarė FLT(Forenade
Landsortstidningar) naujienų agentūrą.

Laikraščiai

Statistika rodo, kad švedai(siuo metu apie 8,9mln) yra viena iš
daugiausiai laikraščių skaitančius perkančių tautų pasaulyje. 1998m.
Švedijoje 92 taip vadinami dažno periodiškumo laikraščiai(4-7 numeriai per
savaitę), kurių tiražas kartu sudaro 3.8 milionų, kitaip tariant 430 kopijų
1000 gyventojų. Reto periodiškumo laikraščiai(1-3 numeriai per savaitę)č
kurių yra apie 70, yra dažniausiai vietiniai laikraščiai, atstovaujantys
tam tikram politiniam arba ideologiniam požiūriui. Jie sudaro apie 10% viso
tiražo, toks pat yra jų suvartojimo procesas vienam gyventojui.

Pokario metu laikraščių skaičius labai sumažėjo, nuo 216-os 1945m. Iki
162-ų 1998m. To pasekoje vis daugiau savivaldybių telikdavo tik po vieną
laikraštį.

Tradiciškai laikraščiai buvo linkę simpatizuoti ir net aktyviai
propaguoti politinių partijų programas ir ideologijas. Tačiau toks
politinis laikraščių pasiskirstymas toli gražu neatspindi politinių
elektokrato simpatijų.

Jeigu socialdemokratųir komunistų partijoms ištisais dešimtmečiais
atitekdavo pusė visų rinkėjų balsų(socialdemokratams atitekdavo didžioji
dauguma),: joms simpatizuojančios spaudos dalis sudaro tik vieną penktąją
visų šalies leidinių tiražo. Taigi beveik 4 lųaikraščiai iš 5 remia
dešniųjų partija, o liberalios spaudos dalis Švedijoje yra daug didesnė
nei liberalų partijos rinkejų skaičius.
|Laikraščių koncentracija |
|Metai |Savivaldybės,kurio|Savivaldybės,ku-|
| |-se leidžiama 2 ir|riose leidžiama |
| |daugiau laikraščių|vianas |
| | |laikraštis |
|1945 |51 |42 |
|1950 |51 |42 |
|1955 |39 |53 |
|1960 |32 |56 |
|1965 |23 |59 |
|1970 |21 |65 |
|1975 |20 |64 |
|1980 |21 |62 |
|1985 |24 |60 |
|1990 |20 |63 |
|1995 |20 |58 |
|1998 |19 |63 |
|Pasatba: laikraščiai leidžiami 3-7 kartus per |
|savaitę |

Multimilioninės Parlamento subsidijos

Nuo septintojo dešimtmečio pradžios struktūriniai kasdieninės spaudos
pokyčiai ir jos financinė padėtis yra atidžiai tyrinėjami įvairių valdžios
atstovų. 7 komisisjos nusprendė, kad dėl laikraščių uždarymo spauda
nepajėgi atlikti savo funkcijų švedijos demokratinėje sistemoje. Dėl tos
priežasties buvo imtasi priemonių siekiant pasipriešinti nuosavybės
koncentracijai ir palengvinti kitų laikraščiųatsiradimą. Subsidijų spaudai
sąlygas įtakoja rinkos dėsniai , o jų tikslas – papildyti rinkos sistemą.
Pirmosios subsidijos buvo iąmokėtos 1969m.

Bendras šių komisijų teikiamų nuoseklių rekomendacijų efektas buvo
ištobulintos subsidijų sistemos sukūrimas. 1998 m. subsidijos „mažos
sklaidos laikraščiams“, t.y. tokiems laikraščiams, kurie savo leidimo
vietoje sudaro ne daugiau kaip 40% visos rinkosč siekė 470 mln. SEK,
įskaitant ir specialią papildomą subsidiją. Šios atskiros subsidijos sudarė
nuo 3 iki 4% visų Švedijos laikraščių tinklo tiražo ir reklamos pajamų. Be
to, 73 milijonų SEK subsidijos buvo suteikiamos laikraščiams,
dalyvaujantiems brndrose platinimo programose.

Subsidijos mažos sklaidos laikraščiams sudaro 15-30% visų šių
laikraščių metinių pajamų, priklausomai nuo jų publikacijų dažnumo.
Neįmanoma panaikinti subsidijų sistemos, nesukėlus grėsmės nemažam
laikraščių kiekiui.

Įvedus subsidijų sistemą, spaudos ir politinių partijų sąsajos pamažu
išnyko, tuo būdu panaikinant ir vidinę subsidijų priežastį. Subsidijos
finansuojamos iš visų reklamos mokesčių, išskyrus radiją ir televiziją.

Devintame šio amžiaus dešimtmetyje keletą kartų bandyta pradeti
spausdinti dienraščius.Visi šie bandymai išskyrus vieną baigėsi nesėkme.
Verslo dienraštis Dagens Industri pradėtas leisti 1982m. yra vienintelis
sėkmingas sumanymas , susilaukęs ilgalaikės sėkmės. 1995m. pradėtas leisti
Metro, laikraštis, išeinantis 5 kartus per savaitę ir nemokamai platinamas
Stockholmo metro, o taip pat Malmėje ir Geteborge.

Įvairovė – dienraščių požymis

Beveik visi švediški laikraščiai spausdinami šiuolaikinėse ir labai
produktyviose spaustuvėse, naudojančiose pažangią technologiją, kur dauguma
procesų kompiuterizuoti ir operuoja greita ir patikima platinimo sistema.

Trys didžiausi miestai(Stokholmas, Geteborgas ir Malmė) leidžia
laikraščius 7 kartus per savaitę. Kitose šalies dalyse dominuoja
laikraščiai, leidžiami 6 kartus per savaitę. Daugelis provincijos
laikraščių yra rytiniai, tuo tarpu trys didžiausi miestai leidžia didelius
vakarinius laikraščius(tabloidus), kurie yra parduodami(neprenumeruojami):
du Stokholme ,vienas Geteborge ir vienas Malmėje. Nuo 8-ojo dešimtmečio
pradžios pastarosios rūšies laikraščių rinka mažėja(vidutinio Švedijos
dienraščio tiražas 22,000 egzempliorių ir jis išeina ryte.).

Stockholme leidžiami vakariniai lairaščiai Aftonbladet ir Exspressen
skaitomi beveik visoje Švedijoje. Exspressen įsigijo Goteborgo ir Malmės
vakarinius laikraščius – Goteburstidningen ir Kvallsposten. Visi trys
laikraščiai vis dar spausdinami, tačiau dabar juose yra tam tikra dalis
bendro redakcinio turinio.

Dagens Nyheter, leidžiamas Stokholme nuo 1985m. dalį savo nacionalinio
leidinio spausdina kitur

Dagens Industri, kuris nuo 1990m. leidžiamas 6 kartus per savaitę,
tiražas išaugo nuo 29500 1982-ais metais iki 110200 1998-ais metais.

|Dešimt didžiausių dienraščių (1998m. Duomenys apie tiražą) |
| Dienraščiai |Pirmadienis-šešta|Sekmadienis |
| |dienis | |
|Aftonbladet(socialdemokratinis)|397,300 |502,100 |
|tabloidas | | |
|Dagens Nyheter(nepriklausomas) |353,000 |409,500 |
|Ekspressen(liberalus) tabloidas|315,900 |397,400 |
|Goteborgs-Posten(liberalus) |258,300 |285,700 |
|Svenska |185,000 |199,900 |
|Dagbladet(nepriklausomas | | |
|koncervatyvus | | |
|Sydsvenska |124,500 |145,800 |
|Dagbladet(nepriklausomas | | |
|liberalus) | | |
|Dagens Industri(financinis |110,200 |- |
|dienraštis) | | |
|Arbetet(socialdemokratinis) |70,100 |74,400 |
|Nerikes Allehanda(liberalus) |68,100 |- |
|Ostgota |67,400 |- |
|Correspondenten(dešniųjų) | | |

Tūkstančiai periodinių leidinių

Švedijoje yra apie 3000 kokybiškų leidinių, iš kurių vos daugiau nei
150 yra dienraščiai. Visi kiti yra periodiniai leidiniai, ir jų niekada
nebuvo tiek daug kaip šiandien. Tik per pastaruosius 5 metus vietinėje
rinkoje pasirodė apie 500 naujų leidinių.

Per paskutinį šio amžiaus dešimtmetį periodinių leidinių skaitytojų
skaičius labai išaugo, jų bendras tiražas yra visados didelis, kaip ir
pajamos iš reklamos. Ši raida aiškiai rodo, kad žurnalai sugebėjo
stebėtinai gerai konkuruoti su kitomis informacinėmis technologijomis. Be
to padidėjo žurnalų skaičius skirtas specialistams ir prekybininkams. Po
eilės nesėkmingų metų paskutinio šio amžiaus dešimtmečio pradžioje
stabilizavosi tradicinių šeimos žurnalų ir savaitraščių tiražas. Šiuo metu
5 didžiausi savaitraščiai kartu parduoda 1,1 miliono egzempliorių per
savaitę.

Nauji periodinai leidiniai dažniausiai dėmesį skiria specifiniams
interesams: kompiuteriams, informacinėms technologijoms, sodininkystei,
dizainui, tačiau imta leisti naujus leidinius ir tradicinėse srityse,
tokiose kaip medicina ir sveikatos apsauga. Taip pat Švedijos rinkoje
pasirodė naujas žurnalų tipas – žurnalai vyrams ir atitinkamai žurnalai
moterims.

Šiuo atžvilgiu Švedija laikosi paskutinio šio amžiaus dešimtmečio
krypčių, kurios anksčiau dominavo JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Iš kitos
puses bandymas leisti politinio turinio periodinius leidinius Švedijoje
buvo nesėkmingas.

Daugelį didžiausią tiražą turinčių periodinių leidinių leidžia
organizacijos. Vienas pavyzdys – Var Bostad, kurio tiražas yra daugiau nei
milionas egzempliorių. Jį leidžia Nacionalinė nuomininkų asociacija. Kitas
leidinys – ICA-Kuriren, kuri leidžia Nepriklausomų prekybininkų asociacija.

Per eilinę dieną vidutinis Švedijos gyventojas žiniasklaidai skiria
apie šešias valandas. 5% šio laiko arba šiek tiek daugiau nei 17 minučių
per dieną skiriama periodinių leidinių skaitymui. Kadangi savaitė turi
septynias dienas, tai reiškia, kad Švedijos gyventojai prie žurnalo
praleidžia apie dvi valandas per savaitę.

Periodiniai leidiniai, skirtingai nei laikraščiai, negauna jokių viešų
subsidijų.

Radijas ir televizija

Nuo devinto šio amžiaus dešimtmečio pabaigos redija ir televizija
Švedijoje labai pasikeitė.

Ankstesnis visuomeninis radijo ir televizijos monopolis buvo pakeistas
kita struktūra. Šiuo metu iš licencijų financuojamos programų kompanijos,
atsakingos už visuomenines paslaugas, dirba greta komercinių radijo ir
televizijos knalų.

Nuo trečio dešimtmečio vidurio radijui, o vėliau ir televizijai
Švedijoje vadovavo monopolistinė visuomenei tarnaujanti įmonė.
Trancliacijos buvo financuojamos iš mokesčių už licencijas, o reklama
draudžiama. Aštunto dešimtmečio pabaigoje asociacijoms leista trancliuoti
tam tikrose geografinėse srityse, per savivaldybių radijo stotis. Reklama
transliuiojant taip pat buvo draudžiama.

Reguliavimo panaikinimas

Palidovinės televizijos atsiradimas devinto dešimtmečio viduryje
paruošė dirvą didžiuliams pasikeitimams nacionaliniame radijuje ir
televizijoje. Kai privačios įmonės pradėjo trancliuoti komerciniu būdu
financuojam televizją Švedijoje, pasipriešinimas komercinės analoginės
televizijos trancliacijoms liovėsi. Skandinavijos palydovinio kanalo TV3,
trancliuojančio iš Londono, ikūrimas 1987m. iš esmės buvo komercinės
televizijos Švedijoje pražia, nors šį kanalą žiūrėti galėjo tik dalėlė
Švedijos gyventojų. TV4, komercinis analoginis kanalas, matomas visoje
šalyje, pradėjo trancliuoti 1992m. Komercinis vietinis radijas ėmė
trancliuoti 1993m.

Nepaisant visų pokyčių Švedijos televizijoje ir radijuje vis dar
dominuoja iš licencijų financuojami visuomeninių paslaugų trancliuotojai.
Švedijoje yra trys visuomeninės transliavimo kompanijos,atsakingos už
televiziją (Sveriges Television), radiją (Sveriges Radio) ir mokamają
radiją bei televiziją (Utbildningsradion). Šių kompanijų akcijos priklauso
fondui, kurio tarybą skiria Vyriausybė, pasitarusi su parlamente
atstovaujančiomis partijomis. Fondo uždavinys – skatinti šių kompanijų
nepriklausomybę. Veikla yra daugiausiai financuojama iš metinių pajamų
už televizijos licencijas, metinis mokestis 1608 SEK per metus (1999).
Licencijų kainas nustato parlamentas, kuris taip pat skirsto lešas
transliuojančioms kompanijoms. Švedijos Televizijai šiuo metu taip pat
leidžiama financuoti tam tikras programas iš sponsorių suteikiamų lešų.

Bendrą trancliavimo politiką reglamentuoja Radijo ir Televizijos
Aktas, kuris įsigaliojo 1996m. gruodžio mėnesį. Be to, kompanijoms,
trancliuojančioms pagal Vyriausybės išduotą licenciją, licencijoje
nurodomos specifinės trancliavimo sąlygos. Programos turi būti bešališkos,
objektyvios ir sugebėti patenkinti įvairius skonius. Vyriausybė
nekontroliuoja programų iki jų trancliacijos. Tačiau Trancliacijos komisija
turi įgaliojimus paprieštarauti tam tikrų programų trancliacijai arba
atsižvelgti į visuomenės skundus po transliacijos, jeigu kompanija yra
įtariama Akto arba licencijoje nurodytų sąlygų pažeidimu.

Radijas – didžiulis pasirinkimo spektras

Nuo pastovios radijo laidų transliacijos pradžios 1925m. iki 1995m.
Švedija turėjo tik vieną radijo kanalą. Šiuo metu Švedijos radijas
trancliuoja keturiais kanalais.

P1 siūlo visą spektrą pramoginių ir rimtų programų ir ypač akcentuoja
detalias naujienų transliacijas bei gilias socialines analizes.

P2 specilizuojasi rimtos muzikos, mokomųjų programų bei programų
imigrantams srityje.

P3 ir P4 trancliuoja pramoginę muziką ir programas visą parą.
Regionines programas daugiausiai trancliuoja P4. Švedijoje yra 25
regioninės stotys, išsidėsčiusios visoje jos teritorijoje.

Radio Sweden, nacionalinio radijo tarptautinis skyrius, trancliuoja
klausytojams užsienyje programas penkiomis užsienio kalbomis (anglų, estų,
vokiečių, latvių ir rusų), taip pat ir švedų kalba.

1978m. pradėjo trancliuoti viešasis radijas. 1999m. siųstuvų skaičius
jau siekė 150, o dalyvaujančių vietinių organizasijų buvo apie 1100. Bet
kokia legali organizacija, vykdanti ne pelno siekiančią, labdaringą,
politinę, profsąjunginę arba religinę veiklą, gali kreiptis leidimo
trancliuoti programas per šiuos siųstuvus. Pagrindinis tikslas – suteikti
nevyriausybinėms organizacijoms naują kanalą, kuriuo jos galėtų pasiekti
savo narius arba joms simpatizuojančius asmenis. Nuo 1993m. viešajam
radijui taip pat buvo leista trancliuoti reklamą.

1998m. įsigalėjo keletas naujų normų, susijusių su viešuoju radiju.
Pavyzdžiui, teisė trancliuoti buvo suteikta vietinėms, nepelno siekiančioms
asociacijoms, kurios buvo įkurtos trancliacijų per nviešąjį radiją
sumetimais.

Komercinis vietinis radijas trancliuoja nuo 1993m. Lincencijos
skirstomos surengus aukcioną, kurio metu nustatomas mokęstis, kurį
licencijos gavėjas privalo sumokėti valstybei. Vietinė radijo stotis gali
trancliuoti jungtines programas 2/3 viso trancliacijos laiko. Reklama yra
ribojama iki 8 minučių per valandą.

Kaip ir kitose šalyse privačios radijo stotys palaipsniui sukūrė savo
tinklus. Du tokie didžiausi tinklai yra Radio Rix, kurio savininkai yra
švedai, ir NRJ, kuris yra prancūzų nuosavybė. Į kiekvieną šių tinklų įeina
20-25 stotys. Privatus vietinis radijas kasdien pasiekia 30% gyventojų, o
amžiaus grupėje nuo 35 metų ir vyresnių jų skaičius siekia 50%.

1995m. rugsėjo mėnesį, Švedijos radijui, Mokomajam radijui ir
komerciniam radijui buvo suteiktos licencijos transliuoti naudojantis
Elektronine audio trancliacijos sistema (DAB).

Pokyčiai televizijoje

Televizijos trancliacija Švedijoje prasidėjo 1956m., o antrasis
televizijos kanalas pasirodė 1969m. Trečiasis analoginis televizijos
kanalas pradėjo trancliuoti 1991m. rudenį. Šis kanalas, TV4, yra visiškai
atskiras darinys ir financuojamas iš komercijos. Iki 10% viso trancliacijos
laiko gali būti naudojam reklamai. Iš principo reklamos turi būti rodomos
tarp programų arba ilgesnių pertraukų sporto įvykiuose arba kituose
renginiuose. Taisyklės dėl programų turinio yra panašios į Švedijos
Televizijos kompanijos taisykles. 1996m. vyriausybė pateikė įstatymo
projektą dėl laipsniškos skaitmeninės televizijos įvedimo. 1997m.
parlamentas šį įstatymą priėmė. Buvo paskirtas atskiras koordinatorius,
kurio uždavinys buvo atrinkti sritis, kuriose turi būti įvesta skaitmeninė
televizija ir sukurti techninį bendradarbiavimą tarp įvairių
trancliuojančių kompanijų modelį. 1998m. vyriausybė nusprendė suteikti
leidimą 11-ai programas kuriančių kompanijų trancliuoti per skaitmeninę
televiziją. Skaitmeninės televiziojos trancliacijos buvo pradėtos 1999m.
balandžio mėnesį.

Palydovinė ir kabelinė televizija

Sumontavus kabelinius tinklus 1984m. prasidėjo programų trancliacija
per palydovinę televiziją. 1995m. beveik 60% visų Švedijos šeimų galėjo
žiūrėti satelitines programas tiek per kabelius(40%), tiek per privačias
plydovines antenas(20%). Švedijoje galima žiūrėti apie 100 palydovinių
kanalų. Apie 10 jų specialiai skirti Švedijos žiūrovams. 6 palydoviniai
kanalai, kurių svarba didžiausia, yra TV3, Kanal5, Eurosport, TV6, ZTV ir
MTV. Palydovinės televizijos įstatymas, įsigaliojęs 1992m., paruošė dirvą
palydovinio perdavimo kabeliais platinimui, ir kiekvienas individas gali
laisvai transliuoti radijo ir televizijos programas tokiu būdu. Šie
palydoviniai perdavimai gali būti financuojami iš reklamos, kuriai galioja
daugiau mažiau tos pačios taisyklės kaip ir TV4. Visa eilė komercinių
kabelinių kanalų transliuojami įvairiose šalies dalyse. Be to, yra apie 50
vietinių kabelinių kanalų, tarp kurių vyrauja tolygus pasiskirstymas tarp
komercinių ir nekomercinių.

Kinas ir lankymasis kino teatruose

Lankytis kino teatruose buvo yapč populiaru šeštojo dešimtmečio
viduryje iki atsirandant televizijai. Tuo metu per metus buvo priskaičiuota
apie 80mln. apsilankymų kino teatruose.

Paskutiniame šio amžiaus dešimtmetyje apsilankymų kino teatruose
skaičius stabilizavosi iki 15mln. per metus, kitaip tariant 1,7 apsilankymo
vienam gyventojui. Per paskutinį šio amžiaus dešimtmetį Švedijoje parodyta
apie 200 naujų filmų iš kurių virš 20 buvo švediški pilnametražiai meniniai
filmai. 1998m. JAV filmai sudarė apie 57% visų kino teatruose rodomų filmų.

Riksdagas (parlamentas) nusprendė, kad Švedijos kinui derėtų skirti
financinę paramą (1998m. – 128 mln. SEK). Didžioji dalis šios valstybinės
paramos surenkama iš apmokestinamų kino bilietų, video pramonės ira
nacionalinių televizijos kanalų.

2000 m. tarp televizijos kino pramonės ir valstybės įsigaliojo
nauja sutartis.

Tai, kad valstybė didina savo indėlį iki 70mln. SEK per metus, rodo,
kad vyriausybė suinteresuota skatinti Švedijos kino pramonę ir aktyvią kino
kultūrą.

IŠVADOS

Švedijos gyventojai gali dirbti Skandinavijos šalyse be darbo leidimo.
Bendra darbo rinkos politika skatina mažėjantį bedarbystės lygį.
Bendradarbiaujančių Šiaurės šalių tikslas-paremti gerai išvystytą ir
funkcionuojančią darbo rinką ir skatinti darbo jėgos kompetenciją.

Apžvelgiant Švedijos ekonomiką, mes norime pabrėžti, kad ten ypatingas
dėmesys yra skiriamas žmogaus gerovei, jos apsaugai, išsilavinimui,
tobulinimui. Į švietimo sistemą yra dedama gana nemažai lėšų, stengiamasi
išugdyti šviesią, išsilavinusią visuomenę, nes ekonomika gali sėkmingai
plėtotis tik turėdama daug išmanančių savo darbą specialistų. Švedijos
firmos taip pat daug lėšų skiria savo darbuotojų tobulėjimui, nes norima,
kad jų žinios būtų pačios naujausios ir padėtų klestėti, bei siekti
užsibrėžtų tikslų. Studentai įgytas žinias Švedijoje, puikiai pritaiko savo
šalyje, tad čia beveik neegzituoja „proto nutekėjimas“, nes Švedijoje jiems
sudarytos puikos sąlygos atsiskleisti savo pasirinktoje sferoje.

Nors Švedijoje yra labai aukšti mokesčiai, tačiau jie vistiek nesudaro
didelių problemų gyventojams. Neoklasikai teigia, kad dėl aukštų mokesčių
šalyje tūrėtų būti aukštas nedarbo lygis, mažas produktyvumas bei mažos
investicijos. Tačiau matome, kad ši teorija neatitinka realybės, nes
Švedijoje nedarbo lygis yra ganėtinai žemas – 6.0%. Stengiamasi kuo
daugiau investuoti į naujų technologijų kūrimą, senų tobulinimą, tad dėl to
privatus ekonomikos sektorius labai plėtojasi. Švedai laiku suprato
užsienio rinkų svarbą. Tai suteikė galimybę padidinti rinkos dalį. Tad
galime drąsiai teigti, kad naujų technologijų kūrimas šaliai atneša tik
naudą, nors tai kainuoja ir labai daug, tačiau šalis sukūrusi savo unikalų
produktą gali užkariauti pasaulio rinkas, kaip padarė Švedijos farmacijos
bei telekomunikacijų firmos.

Kaip jau minėjom, Švedijoje yra dideli mokesčiai, tačiau kiekvienas
gyventojas turi teisę i nemokamą mokslą, sveikatos apsaugą – visa tai jiems

nė kiek nekainuoja. Tad vyriausybė vykdo gan sėkmingą mokesčių rinkimų
politiką.

Švedija bendradarbiauja su kitomis Šiaurės šalimis, kurios tikslas –
remti bendrą Šiaurės šalių politiką tais atvejais, kai visų šių šalių
bendros pastangos gali būti efektyvesnės už pavienės šalies darbo
rezultatus. Tarptautiniame lygyje Šiaurės valstybės dažnai veikia kartu,
kad turėtų didesnę įtaką sprendžiant politines, socialines, ekonomines,
kultūrines problemas.  

Švedija eksperimentuoja su labiau į rinką orientuota sistema sveikatos
priežiūros ir socialinės priežiūros ir socialinės apsaugos sektoriuose,
decentralizuodamos valstybės atsakomybę, tačiau pagrindinis gerovės
sistemos principas vis tiek išlieka nepakitęs – visiems yra suteikiamos
lygios teisės. Gyventojų sudėties atžvilgiu, Švedijos gerovė labiau siejama
su vyresniųjų žmonių, invalidų ir sergančiųjų priežiūra. Ši sistema apima
žmogaus teises, teikia pašalpas nedirbantiems, garantuoja lygiateisiškumą
abiems lytiems, įtakoja darbo politiką, sprendžia aplinkos apsaugos
problemas ir t.t.

Lygios teisės, lyčių atžvilgiu, buvo viena svarbiausių paskutinių
dešimtmečių problema. Moterų darbo užmokestis yra mažesnis nei vyrų. Pagal
įstatymus, vyrai ir moterys Švedijoje turi lygias galimybes siekiant
aukštojo mokslo. Tačiau vyraujančios tendencijos lemia profesijos
pasirinkimą. Moteriškos lyties atstovės dažniausiai renkasi studijuoti
labiau humanitarinius mokslus, vyriškos lyties – realinio profilio mokslus.

Taigi galima teigti, jog skandinaviškasis ekonomikos modelis yra
unikalus skatinant ir suteikiant paramą gyventojams, mokant dideles
pašalpas bei išmokas, mažinant socialinį susiskirstymą. Taip pat šiame
modelyje juntamas darbo poveikis, juk Švedijoje vyrauja maža bedarbystė.
Tačiau, kaip ir kiekvienas kitų valstybių pasirinktas modelis,
skandinaviškasis turi ir minusų. Tokią gerovės sistemą, kuri yra
biurokratiška ir brangi, sunku valdyti ir kontroliuoti, todėl Švedijai
būdinga didelė mokesčių našta, stipri vyriausybės orientacija bei biudžeto
varžymas dėl didelių išlaidų.

Nors Švedija veikia pagal bendrą modelį, yra išskiriamas vienas
skirtumas – Švedijoje mokami mažesni pajamų mokesčiai, tačiau kiti
mokesčiai bei valstybės skola – didesni.  

NAUDOTA LITERATŪRA

• http://www.scb.se/templates/tableOrChart____33832.asp

• http://www.riksbank.com/templates/Page.aspx?id=12953

• http://www.riksbank.se/

• http://ideas.repec.org/p/hhs/hastef/0318.html

• http://www.scb.se/templates/tableOrChart____106868.asp#top

• http://www.foodoresund.com/media/showMedium.asp?5_LCID1033

• http://www.sweden.se/templates/cs/BasicFactsheet____3925.aspx#1

• Faktų lapai apie Švediją „Žiniasklaida“ (išleista Švedijoje 2000m.

sausis). Klasifikacija:LI 45 a Bs (Lithuanian). Švedijos ambasados

Lietuvoje medžiaga.

• Faktų lapai apie Švediją „Telekomunikacijos ir informacinės

technologijos Švedijoje“ (išleido Švedijos institutas

‘http://www.si.se‘ 2001m. balandis). Klasifikacija:LI 125 a Bv

(Lithuanian). Švedijos ambasados Lietuvoje medžiaga.

• http://www.sverigeturism.se/smorgasbord

• http://jurist.law.pitt.edu.

———————–

74%

2%

24%

Paslaugų sektorius

Žemės ūkis

Industrija

74%

2%

24%

Paslaugos

Žemės ūkis

Industrija

Leave a Comment