Lietuvos Statutai kaip rašytinės teisės paminklas

TURINYS

1. Įvadas..............................2
2. Pirmojo Lietuvos Statuto (1529 m.) rengimas.................3-5
3. Antrojo Lietuvos Statuto (1566 m.) rengimas.................5-8
4. Trečiojo Lietuvos Statuto (1588 m.) rengimas.................8-11
5. Išvados..............................12
6. Literatūra..............................13

ĮVADAS

Lietuvos Statutas, arba tiksliau statutai (jų buvo trys), yra šios didingos epochos Lietuvos valstybės istorijoje reikšmingiausias teisės bei kultūros paminklas.

Dažnai klausiama, kuris iš trijų Lietuvos Statutų yra pats svarbiausias. Reikėtų atsakyti, kad visi trys yra labai svarbūs. Pirmasis, kadangi jis buvo pirmas ir savo metui pakankamai tobulas, jame jau buvo suformuluoti visi pagrindiniai lietuvių teisės įstatymai. Trečiasis – kaip visais atžvilgiais pats tobuliausias. Antrasis buvo lyg savotiškas dviejų feodalinės vi isuomenės epochų slenkstis, perėjimas nuo ponų didikų viešpatavimo, kuris buvo įteisinta PLS, prie viso bajorų luomo viešpatavimo engiamųjų, pirmiausia valstiečių, klasių atžvilgiu.

XVI amžius Lietuvos valstybės istorijoje yra įstatymų leidybos klestėjimo amžius.

PIRMOJO LIETUVOS STATUTO (1529 m.) RENGIMAS

Teisinė situacija Lietuvoje nuo XIV a, pabaigos iki XVI a. pradžios gerokai pasikeitė. Greta turtingos papročių teisės atsirado gana plati ir įvairi rašytoji teisė. Rašytiniai įstatymai jau reguliavo įvairias valstybinio, visuomeninio ir ekonominio gyvenimo sritis. Jais remtasi įvairių metų atnaujinamose ir papildomose privilegijose, didžiojo kunigaikščio te eismų sprendimuose, didžiojo kunigaikščio privilegijose ir kitokio pobūdžio teisės aktuose.tuos aktus taikant daug sunkumų kėlė ta aplinkybė, kad jie nebuvo sisteminti, išspausdinti, plito oficialiais ir kitokio pobūdžio negausiais nuorašais, į kuriuos natūraliai galėjo įsibrauti ir netikslumų bei pasitaikyti įstatymo teksto iškraipymų. Be

e to, greta bendrųjų privilegijų nemažai buvo ir sričių privilegijų, galiojusių specialiai tik kurioje nors vienoje valstybės teritorijoje. Teisinio gyvenimo nepatogumų kėlė ir skirtingų papročių teisės galiojimas.

Šios aplinkybės vertė surinkti į vieną knygą (kodeksą) visą galiojančią teisę, ją sutvarkyti ir papildyti, susisteminti ir paskelbti bendrame visai valstybei teisyne. Pirmą kartą mintis sudaryti šitokį teisyną išsakyta didžiojo kunigaikščio Aleksandro 1501 m. privilegijoje Voluinės žemei. Prie šio klausimo, kaip rašoma istoriografijoje, buvo grįžta 1514 m. Vilniaus seime. Šis seimas, sudarytas iš Ponų tarybos narių, didikų, svarbesnių valstybės urėdų ir bajorų, didžiojo kunigaikščio buvo sušauktas apsvarstyti karo su Maskva reikalus, rasti šaltinių papildyti valstybės iždą. Jame susirinkusieji sutiko mokėti mokesčius, tačiau pateikė vadovui prašymą sudaryti vieną bendrą visai Lietuvos valstybei teisyną – Lietuvos Statutą. Faktiškai tai pirmas ai iškesnis reikalavimas kodifikuojant LDK teisę suvienodinti teismų darbą, galėjęs paskatinti konkrečiai veiklai.

Sprendžiant iš didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo pasisakymo Vilniaus seime, vykusiame 1522 m. gruodį, taip pat iš specialios privilegijos, išleistos Lietuvos Statutui patvirtinti, šis teisynas jau tada buvo baigtas rengti, bent jo pirmoji redakcija. Toje privilegijoje Žygimantas Senasis aiškiai pasako, kad šį Statutą sudaryti paskatino tai, jog ligi šiol Lietuvoje nebuvo rašytinių įstatymų sąvado, ir dėl to teisiant bei vykdant teisingumą teisėjai dažnai turėjo vadovautis tik savo sąžine ir protu, o dėl to
o nuolat kildavę skundų, kurių sprendimas apsunkindavęs patį didįjį kunigaikštį. Dėl to ir esąs sudarytas Lietuvos Statutas didžiojo kunigaikščio duodamas kaip atsidėkojimas už jo sūnaus Žygimanto Augusto būsimą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu po Žygimanto Senojo mirties.

Kaip žinoma, Pirmasis Lietuvos Statutas įsigaliojo tik 1529 metais. Natūraliai kyla klausimas, kodėl prireikė net septynerių metų? Įtikinamos susidariusios kliūtys nėra nustatytos. Istoriografijoje buvo išsakyta mintis, kad Statuto pasirodymas uždelstas todėl, kad Vilniaus aplinkos spaustuvėse nebuvę LDK kanceliarinės kalbos šrifto ir dėl to Statutas nebuvęs išspausdintas, o 1529 m. pasiryžta nebelaukti ir jis įgyvendintas rankraščio forma. Kita nurodoma kliūtis – politinės priežastys – karo su Maskva trukdžiai.

Antras galutinai išspręstas klausimas – šio Statuto rengėjų autorystė. Nuo 1800 m., beveik du šimtmečius, Statuto tyrinėtojai jo rengimo laurus buvo priskyrę LDK kancleriui A.Goštautui. statuto antrojo vertimo į lietuvių kalbą autoriai 2001 m. pasirodžiusiame leidinyje yra išsakę nuomonę, kad svarbiausi šio teisyno rengėjai buvę Mikalojus Radvila jaunesnysis, iki 1522 m. pradžios buvęs LDK kancleriu, ir A.Goštautas, didžiojo kunigaikščio paskirtas po savo pirmtako mirties. Jie Mikalojui Radvilai Jaunesniajam ir jo broliui žemės maršalkai Jonui Radvilai priskyrė Lietuvos Statuto pirmosios redakcijos (1522 m.) atsiradimo nuopelnus. Kadangi šį darbą atlikti ir jam vadovauti galėjo tik asmenys, labiausiai žiną teismų praktiką ir trūkumus, o LDK kancleris Mikalojus Radvila Jaunesnysis į šią veiklą, kaip rodo Li
ietuvos Metrikos šaltiniai, nebuvo įtrauktas, todėl abejotina ir jo autorystė. Kol bus atlikti išsamesni tyrimai, šio teisyno pirmosios redakcijos vienas iš tikėtinų autorių gali būti laikomas didžiojo kunigaikščio teismo vienos iš atšakų – žemės maršalkos teismo teisėjas Jonas Radvila. A.Goštautas tarp aukščiausių valstybės pareigūnų, galėjusių daryti įtaką valstybės teisinei politikai, aktyviau ėmė reikšti tik nuo 1522 m., kai tapo Vilniaus vaivada ir LDK kancleriu, t.y. kai Lietuvos Statutas iš esmės buvo parengtas. Jo iniciatyva teisynas galėjo būti tik papildytas ir įgyvendintas.

Pirmojo Lietuvos Statuto rankraščių yra išlikę trys tekstai ir trimis – senąja slavų kanceliarine kalba, ir lotynų kalbomis. Autentiškas tekstas neišliko, artimiausiu originaliam tekstui laikytinas rankraštis senąja kanceliarine slavų kalba, o lotynų kalba – tarptautiniuose santykiuose. Senąja kanceliarine slavų kalba buvo paskelbti ir Antrasis bei Trečiasis Lietuvos Statutai. Kiti Statutų rankraščiai, pasirodę lenkų ir lotynų kalbomis, yra tik vertimai.

Pirmasis Lietuvos Statutas išspausdintas tik praėjus keliems šimtams metų. Pirmą kartą, parengus Vilniaus universiteto profesoriams I.Danilavičiui ir J.Leleveliui, jį išleido A.T.Dzialynskis 1841 m. (neskaitant 1800-1801 m. T.Čackio išleistų Statuto santrumpų lenkų kalba). Antrą kartą jo tekstą Maskvoje nekokybiškai išleido I.D.Beliajevas 1854 m., tekstas buvo perspausdintas net du kartus – 1880 m. Prahoje ir 1917 m. Rostove prie Dono. Minske buvo išleistas Pirmasis Lietuvos Statutas originalo kalba ir jo vertimas į rusų kalbą. Jį re
engiant dalyvavo Vilniaus universiteto profesorius K.Jablonskis, prisidėjęs prie labiausiai autentiško teksto pateikimo ir parašęs įvadą, kuris spausdinant buvo gerokai apkarpytas. Dar kiek vėliau Čikgoje 1971 m. šį Lietuvos Statutą originalo kalba ir jo lietuvišką vertimą, parengtą teisės istorikės Jonės Deveikės-Navakienės, pasirūpino išleisti teisės istorikas A.Plateris. Tiesa, J.Šliupas 1909 m. Čikagoje išleistoje knygoje ,,Gadynė šlėktos viešpatavimo Lietuvoje (1569-1795)” yra atlikęs pirmuosius šio Statuto vertimo į lietuvių kalbą bandymus. 1960 m. Minsko leidinio pagrindu 1529 m. Lietuvos Statuto vertimas į anglų kalbą 1976 m. išleistas Leidene istoriko K.Liovės. 2001 m. Vilniuje išleistas leidinys ,,Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.)”. Leidinio įvadinėje dalyje pateikta šio Statuto tyrimų istorija, jo kodifikavimo priežastys, parengimo ir priėmimo aplinkybės, pamąstymai apie statuto kalbos identifikavimą, statuto nuorašų, publikacijų ir vertimo aprašymas. Visi šie leidimai skirti mokslo reikalams.

Pirmąjį Lietuvos Statutą sudaro 13 skyrių, turinčių apie 240 straipsnių, vadinamų artikulais.

LDK VALDYMAS (iki Liublino unijos)

Lietuvos didysis kunigaikštis
(jis kartu ir Lenkijos karalius)

Ponų taryba
(sprendė visus valstybės reikalus)

Seimas – bajorų suvažiavimas.
Be seimo nebuvo svarstomas joks svarbesnis valstybės reikalas.
Seimas negalėjo leisti įstatymų, jis tik galėjo ko nors prašyti.

Vaivadija

vaivados vaivadijų seimeliai

Pavietai

Pavietų seniūnai pavietų seimeliai

ANTROJO LIETUVOS STATUTO (1566 m.) RENGIMAS

Įgyvendinus Pirmojo Lietuvos Statuto galiojimą įstatymų kodifikavimas nesibaigė, nes intensyviai rutuliojantis socialiniams santykiams teisė buvo nuolat papildoma naujomis normomis, keitusiomis ne tik senuosius santykius, bet ir apimančiomis gyvenimo realijų padiktuotas naujas veiklos sritis. Didžiojo kunigaikščio buvo įsakyta Ponų tarybai ir valstybės kanceliarijai smulkiai fiksuoti visus naujus atvejus, pasitaikydavusius teismų praktikoje ir kurių nebuvo galima spręsti pagal 1529 m. Lietuvos Statutą. Jie turėjo būti apsvarstyti ir papildomais įtraukti į Lietuvos Statutą.

Kartu LDK XVI a. viduryje vyko intensyvi visuomeninių santykių kaita įgyjant privilegijuotos vienaluomės bajoriškos valstybės bruožus. Nuolatinis bajorų luomo teisių plėtimas, beveik kiekvieno seimo nauji nutarimai, bajorų seimelių pavietų ir bajorų teismų, kuriems jau priklausė ir didikai, suformavimas skatino, kad didikų valdymo laikotarpis pamažu perėjo į bajorų įsigalėjimo ir viešpatavimo laikotarpį. Tam reikėjo iš naujo peržiūrėti Pirmąjį Lietuvos Statutą ir jį keisti.

Dar Žygimantui Senajam gyvam tebesant, 1544 m. Lietuvos Brastos seime Lietuvos didikai ir bajorai pirmą kartą viešai pareiškė prašymą pataisyti turimą Lietuvos Statutą, papildant reikalingais naujais paragrafais bei įrašant visas naujas bajorų teises ir laisves, visas jų privilegijas. Į tai buvo atsakyta teigiamai. Didysis kunigaikštis pasiūlė tam darbui atlikti seime išrinkti 10 žmonių komisiją, sudarančią lygią katalikų ir stačiatikių sudėtį, kuri turėsianti prireikus vienus statuto paragrafus pataisyti, o kitus papildyti, šį darbą komisija turėjo pateikti artimiausiajam seimui. Projektas, seimo priimtas ir didžiojo kunigaikščio patvirtintas, ir būsiąs įgyvendintas.

1544 m. Lietuvos Brastos seimas priėmė dar 25 nutarimus, kurie galėjo būti panaudoti kaip medžiaga papildyti ar pakeisti Pirmąjį Lietuvos Statutą. Svarbesni iš jų buvo dėl:
· Krašto gyvenimo ir karo prievolės atlikimo;
· Dvasininkų ir miestiečių karo prievolės atlikimo;
· Sidabrinės ir muitų;
· Urėdų skyrimo;
· Ribų tarp valstybės ir privatinių dvarų;
· Teismų ir teismų knygų bei baudų;
· Bajorų asmens neliečiamumo;
· Statuto pakeitimo komisijos sudarymo.
Pakartotinai statuto pakeitimo ir papildymo klausimas buvo iškeltas ir 1547 m. Vilniaus
seime, ponams ir bajorams prašant didįjį kunigaikšti įgyvendinti 1544 m. Lietuvos Brastos seimo nutarimą dėl 10 žmonių komisijos išrinkimo ir statuto pataisymo. Prašyta naująjį statutą išspausdinti. Žygimantas Augustas į tą prašymą atsakė taip pat kaip ir Žygimantas Senasis: sutiko pataisyti Lietuvos Statutą ir leido tam reikalui seime išrinkti komisiją, kurios parengtą projektą pirmasis tolesnis seimas turėsiąs priimti, o didysis kunigaikštis patvirtinti. Šiame seime buvo priimti dar 22 nutarimai įvairiais klausimais, tačiau komisija naujam statutui parengti ir šį kartą nebuvo išrinkta.

Prie naujo statuto rengimo grįžta ir 1551 m. Vilniaus seime. Žygimantas Augustas, pasitaręs su Ponų taryba, sudarė anksčiau numatytą komisiją iš 10 žmonių, kuri turėjo darbą baigti ligi kito artimiausio seimo, pateikti projektą didžiajam kunigaikščiui ir Ponų tarybai, taip pat seimui. Projektą seimui priėmus, pažadėta naująjį statutą išspausdinti. Komisija turėjo dirbti Vilniuje, o jai išlaikyti seimas pats privalėjo rasti lėšų. Šiame seime taip pat buvo priimta keletas nutarimų, kurie turėjo papildyti statutą.

Statuto rengimo darbas užtruko ilgiau, nei buvo numatyta. Komisija susipažino su Vakarų bei Vidurio Europos teise ir kai ką iš jos parėmė, pritaikydama prie vietos sąlygų.

Komisijos sudėtis nėra tiksliai žinoma. Viename 1558 m. Lietuvos metrikos įraše minimi šie asmenys: Žemaičių vyskupas Jonas Domanevskis, Vilniaus kanauninkas Stanislovas Gabrialavičius, Vilniaus pavieto teisėjas Povilas Ostrovickis ir Martynas Volodkavičius. Iš jų du dvasininkai, kiti – pasauliečiai.

Naujojo statuto rengimo komisijos darbo reglamentas taip pat buvo susietas ir su naujų įstatymo projektų, kuriuos pateikdavo didikai ir bajorai, svarstymu. Tokie projektai, aprobuoti komisijos, didžiajam kunigaikščiui sutikus, tapdavo seimo nutarimais ir kaip nauji teisės aktai buvo įtraukiami į rengiamą statutą. Taigi komisija neturėjo visos iniciatyvos ir privalėjo atsižvelgti tiek į seimų nutarimus, tiek ir į juose siūlomus įstatymų projektus. Didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas buvo aiškiai pasisakęs tik dėl galutinai parengto projekto svarstymo.

Seimas, susirinkęs 1561 m. spalį Vilniuje, taip pat neturėjo laiko peržiūrėti naujojo statuto projekto, nes visas dėmesys buvo skirtas patvirtinti Livonijos prijungimo prie Lietuvos sąlygas ir rengtis karui su Maskva dėl Livonijos. Panašiai atsitiko ir 1563 m. gegužę seime Vilniuje. 1563 m. Vilniaus seime birželį vis dėlto paskelbta privilegija, kuri susieta su antruoju statutu ir prie jo vėliau buvo pridėta bei išliko kartu su jo rankraščiais kaip sudedamoji dalis. Šia privilegija buvo žadama į naująjį Lietuvos Statutą įrašyti bajorų privilegijas ir laisves. Joje taip pat buvo visiškai sulygintos krikščionių tikybos išpažintojų bajorų teisės, nebedarant skirtumo tarp katalikų ir stačiatikių bajorų.

Antrojo Lietuvos Statuto projekte buvo įrašyti esminiai teismų ir administracinės santvarkos pakeitimai, kuriuos atskira privilegija patvirtino Bielsko seimas. Privilegijoje sakoma, kad ankstesnių teismų pareigūnai, taip pat didysis kunigaikštis gera valia atsisako savo ankstesnių teisių teismų srityje. Toje pačioje 1564 m. liepos mėnesio Bielsko privilegijoje paskelbta, kad tolesni statuto pakeitimai turi būti daromi pačiame seime, didžiajam kunigaikščiui iš anksto tuos pakeitimus sankcionuojant. Taip pat buvo pabrėžta, kad statuto rengimo komisija baigė savo darbą. Ši privilegija nustatė ir statuto įsigaliojimo datą – 1564 metų lapkričio 1 dieną, pažymint, jog statutas negalioja atgal, o anksčiau pradėtos teismuose bylos turi būti baigtos pagal iki tol galiojusias teisės normas ir laikantis ankstesnio proceso.

Tačiau statuto įsigaliojimas užtruko. Vilniaus seime 1565 m. gruodžio pabaigoje buvo paskelbta privilegija, įsteigianti bajorų pavietų seimelius, kuriuose susirinkę bajorai privalėjo išrinkti atstovus į seimą. Ši privilegija kartu su 1564 m. Bielsko privilegija turėjo būti pridėtos prie statuto. To paties seimo metu buvo sudaryti nauji LDK pavietai, juose įsteigiant pavietų teismus ir paskiriant teisėjus. Taip pat pavietuose buvo įsteigta nauja teismo institucija – pakamarės teismas, kurio kompetencijai priskirtos bylos dėl žemės ribų nustatymo. Šios nuostatos į statutą buvo įrašytos atskirais paragrafais.

Antrasis Lietuvos Statutas faktiškai įsigaliojo 1566 m. kovo 11 dieną. Tyrinėtojų teigimu, tai atsitiko užtrukus karui su Rusija bei reorganizuojant krašto administraciją ir teismus. Statutas įtvirtino XVI a. vidurio LDK reformas. Jo įsigaliojimas buvo didelės svarbos valstybinio ir kultūrinio LDK gyvenimo įvykis. Liublino unijos išvakarėse jame buvo papildomai įtvirtintas LDK savarankiškumas ir nepriklausomybė. Viešosios ir privatinės teisės srityse sukurtos teisės normos rodo to meto teorinės teisinės ir praktinės įstatymų leidybos tobulumą bei aukštą lygį ne tik LDK, bet ir Vakarų Europoje. Tai buvo to meto modernus kodifikacijos kūrinys, kuriuo galėjo didžiuotis kiekviena Vakarų Europos valstybė.

Oficialus Antrojo Lietuvos Statuto tekstas buvo parašytas tuo metu valstybės vidaus poreikiams vartota LDK rašytinės kanceliarine slavų kalba. Tačiau netrukus pasirodė ir šio statuto vertimų į lenkų ir lotynų kalbas rankraščiai. Į lotynų kalbą statutas buvo išverstas greičiausiai Augustino Rotundo, Steponui Batorui įsakius 1576 metais. Tai ne pažodinis vertimas, o vertintina kaip oficialaus teksto išsami santrauka, išlaikant paragrafų turinį. Statuto originalas taip pat neišliko. Antrojo Lietuvos Statuto tekstas pirmą kartą buvo išspausdintas 1855 metais. Lotyniškasis ir lenkiškasis Antrojo Lietuvos Statuto vertimai spaudoje pasirodė 1900 metais. Visi šie leidimai skirti mokslo tikslams.

Antrojo Lietuvos Statuto tekstą sudaro 14 skyrių ir 386 artikulai.

TREČIOJO LIETUVOS STATUTO (1588 m.)
RENGIMAS, PASKELBIMAS IR SPAUSDINIMAS

Tik įsigaliojus Antrajam Lietuvos Statutui jau artimiausiuose seimuose pradėta sudarinėti komisijas jį papildyti, o iš esmės rengti naują, nes tebevykstantys LDK vidaus organizacijos pasikeitimai dar labiau sureikšmino bajorų luomo padėtį valstybėje. Be to, dalis gyventojų – miestiečiai, turi savivaldą, buvo nepatenkinti pačiu statutu, nes jis kardinaliai pakeitė jų padėtį valstybėje. Tokie buvo, pavyzdžiui, Vilniaus miestiečiai. Nors jie ir neturėjo jokių pretenzijų dalyvauti valdant valstybę, tačiau, matydami teisiškai įtvirtintą ir vis labiau kylančią bajorijos įtaką ir reikšmę, bijojo, kad bajorai nepasikėsintų ir jų savivaldos teises.

Iš dalies nepatenkinti turimu statutu buvo ir Žemaitijos bajorai, atkakliai gynę senąsias savo žemės privilegijas. Tiesa, jiems buvo leista pasilikti prie seniūnijos, laisvai rinkti seniūną, tačiau jie reikalavo, kad statute būtų pakartoti ankstesni išsikovojimai.

Lietuvos Brastos seime, įvykusiame 1566 m. liepą, t.y. praėjus vos keturiems mėnesiams po Antrojo Lietuvos Statuto įsigaliojimo, jau buvo keliamas jo pataisymo klausimas. Pirmoji pataisa leido bajorijai laisvai disponuoti visu savo nekilnojamuoju turtu. Priimtos naujos trečiojo skyriaus nuostatos, draudžiančios valdovui ,,duoti dignitorijų, urėdų ir dvarų svetimšaliams” bei ,,po mirties tėvų, motinų ir kitų giminaičių neatstumti artimųjų nuo palikimo ir ištarnauto turto paveldėjimo”. Antrajame Lietuvos Statute šioje nuostatoje buvo įrašyta, kad vietas ir dvarus LDK gali gauti tik tos valstybės ir jai priklausomų žemių tikri gyventojai lietuviai ir gudai, o pataisyme dar buvo pridėtas ir žodis žemaičiai. Šis žodis buvo pridėtas ir kalbant apie bažnytinių vietų skyrimą vietos gyventojams, LDK piliečiams.

Šiame seime buvo leista svetimšaliams ir užsieniečiams, daug nusipelniusiems LDK valdovui ir valstybei, gauti Lietuvoje dvarų, tačiau tik Ponų tarybos sutikimu ir viso Lietuvos seimo leidimu. Tokius svetimšalius buvo draudžiama skirti pasaulietiniais ir bažnytiniais urėdais. Tai karo su Maskva dėl Livonijos rezultatas, nes LDK kariuomenėje svarbų vaidmenį vaidindavo samdomi svetimšaliai rotmistrai ir kareiviai, tarnavę iš įvairių Vakarų Europos kraštų.

Kitame – 1566-1567 m. Gardino seime buvo nustatytos piniginės baudos bajorams ir Ponų tarybos nariams bei urėdams už neatvykimą ir nedalyvavimą seimelyje ir nutarta, kad seimekių nutarimai yra privalomi viso pavieto bajorams, tarp jų ir seimelyje nedalyvavusiems. Seimelių trukmė – ne ilgiau kaip trys dienos. Taip pat nustatyta seimo darbotvarkės ir baudos už vėlavimą.

Papildant ir taisant kai kurias Antrojo Lietuvos Statuto nuostatas ryškėjo ir kita tendencija – tų nuostatų prieštaringumas, nes jo nesiderino su visa sistema. Tačiau padaryti sisteminį statuto pakeitimą seimas nebuvo pajėgus ne tik dėl savo didelio skaičiaus, bet ir dėl išsilavinimo bei pasirengimo stokos. Be to, seimai tuo metu buvo užimti karo su Maskva dėl Livonijos rūpesčiais ir derybomis su lenkais unijos įgyvendinimo klausimais. Todėl 1568 m. Gardino seime kilo mintis pavesti šį darbą specialiai statuto pataisymo komisijai, sudarytai iš Ponų tarybos narių ir seimo atstovų bajorų. Žygimantas Augustas, pasitaręs su Ponų taryba, paskyrė į ją keturis tarybos narius. Komisija numatytu terminu, t.y. per penkis mėnesius, jai pavesto darbo negalėjo atlikti ne tik todėl, kad jis buvo nerealus, bet ir dėl to, kad, prasidėjus 1569 m. Liublino unijos seimui, buvo buvo sudaryta kita statuto pataisymo komisija. Jos sudėtis yra žinoma. Iš Ponų tarybos įėjo tik du asmenys. Tai Vilniaus vyskupas V.Protasevičius ir Žemaitijos kaštelionas M.Šemetas. V.Protasevičius turėjo aukštąjį išsilavinimą, didelę valstybinės veiklos patirtį, buvo žinomas kaip geras kanonų teisės žinovas, energingas katalikų teisių gynėjas plintant reformacijai. M.Šemetas buvęs ankstesnės statuto rengimo komisijos narys.

Iš seimo narių bajorų, atskirų LDK vaivadijų atstovų, į šią komisiją įėjo Vilniaus, Trakų vaivadijų, Žemaitijos seniūnijos, Naugarduko, Polocko, Vitebsko, Lietuvos Brastos, Mastislavo, Minsko vaivadijų atstovai. Į komisijos darbą buvo įtrauktas ir žymus to meto teisininkas, humanistas A.Rotundas, jau dirbęs rengiant Antrąjį Lietuvos Statutą. Jis kartu su V.Protasevičiumi buvo komisijos branduolys. Statuto pataisymo komisiją sudarė 12 žmonių ir du raštininkai. Šios komisijos tikslas, skirtingai nuo ankstesnės, rengusias Antrąjį Lietuvos Statutą, buvo pataisyti tik šį statutą, vadovaujantis dvejų jo taikymo metų praktika ir paaiškėjusiais netikslumais. Be to, 1569 m. Liublino seime patvirtintos komisijos darbo sąlygos taip pat buvo kitokios. Jai teko dirbti tik ką sudarytosios Lietuvos-Lenkijos unijos aplinkoje. Nors Liublino unijoje ir buvo reikalaujama, kad Lietuvoje ir Lenkijoje galiotų vienoda teisė, tačiau statutui pataisyti komisijos sudėtis rodė, jog ir toliau turi egzistuoti atskiri LDK įstatymai. Lietuva ir po unijos turėjo pasilikti visiška atskira, savarankiška ir nepriklausoma valstybė, sudariusi tik sąjungą su Lenkija konfederacijos pagrindais. Tos idėjos ir principai turėjo būti pabrėžti ir buvo įtvirtinti statuto taisymo komisijos darbuose ir tiksluose. Statuto taisymo komisijoje nedirbo nė vienas lenkas. Tai rodo, kad lietuviai nuo pat Liublino unijos pradžios kodifikacijos darbą laikė tik savo reikalu. Dėl to ta komisija visai neatsižvelgė nei į lenkų, nei į Liublino unijos akto reikalavimus LDK sulyginti lietuvių ir lenkų teises bei leisti lenkams čia įsigyti dvarų. Lenkams ypač netiko trečiasis statuto skyrius ,,Apie bajoriškąsias laisves ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės didinimą”. Kaip tik tame skyriuje buvo daug artikulų, nukreiptų prieš lenkus arba jiems nemalonių ir priešingų unijos aktui.

Šios komisijos darbas vyko lėtai, o vėliau ir nutrūko, mirus M>Šemetai, V.Protasevičiui, A.Rotundui. vietoj jų tuoj pat nebuvo paskirtas nė vienas naujas narys. Statutas toliau taisytas seime lietuviškosios seimo dalies atstovų.

Su atskirais, nuo lenkų skirtingais savo reikalavimais LDK atstovai pasireiškė ir Stepono Batoro rinkimo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu metu. Už pripažinimą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Steponas Batoras oficialiai turėjo patvirtinti visas LDK teises ir valstybės savarankiškumą.

Stepono Batoro laikais statuto galutinis redagavimas pamažu perėjo į LDK valstybės kanceliariją. 1578 m. Varšuvos seime buvo priimta daugelis statuto artikulų pakeitimų, parengtų Lietuvos seimeliuose. Šiame seime buvo nutarta, kad statuto pataisymo projektas turėsiąs būti patvirtintas bendrame lietuvių-lenkų seime. Tačiau šiam nutarimui pasipriešino LDK atstovai ir jis nebuvo įgyvendintas.

1579-1580 m. Varšuvos seime LDK atstovai pateikė Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimo ir jo darbo projektą, kartu su atitinkamų Lietuvos Statuto straipsnių pakeitimais, kuris buvo patvirtintas 1581 m. seime. Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įstatymai skyrėsi nuo Lenkijos tribunolo įstatymo. Šiame įstatyme buvo numatyta ir tolesnė Lietuvos Statuto keitimo tvarka. Statuto pakeitimo projektus svarstyti pavedama Lietuvos seimeliams ir atskiriems seimams, o tvirtinti juos turėjo didysis kunigaikštis bendrame seime. Skubėti rengti naują statutą reikėjo dar ir todėl, kad Steponas Batoras pripažino LDK, kaip atskiros valstybės, teises, patvirtino Vyriausiąjį Lietuvos tribunolą, domėjosi Lietuvos švietimu, įsteigė Vilniaus universitetą, jėzuitų kolegiją pertvarkydamas į akademiją. Steponui Batorui palankiai nusistačius LDK atžvilgiu, buvo galima tikėtis priimti ir tuos statuto straipsnius, kurie buvo priešingi unijos aktui, bet išreiškė lietuvių interesus.

Statuto klausimas vėl buvo iškilęs 1584 m. atskirajame lietuvių seime, įvykusiame Vilniuje, bei 1585 m. Varšuvos seime. Šis seimas buvo paskutinis bendras lietuvių-lenkų seimas prie Stepono Batoro, nes 1586 m. jis mirė.

Rengiant Trečiąjį Lietuvos Statutą prisidėjo ir LDK kanceliarija. Ją sudarė: kancleris, vicekancleris, raštvedžiai, sekretoriai, raštininkai. Svarbiausi joje buvo kancleris ir vicekancleris. Per šių vadovų rankas ėjo visi svarbūs dokumentai, kurie be jų antspaudų neturėjo galios.

Trečiąjį Lietuvos Statutą rengiant ligi 1579 m. LDK kancleriu buvo Mikalojus Radvila, Dubingių ir Biržų kunigaikštis, Vilniaus vaivada, didysis Lietuvos etmonas, karštas kalvinistas ir uolus LDK savarankiškumo unijoje su Lenkija gynėjas. Nuo 1579 m. kancleriu tapo buvęs vicekancleris Eustachijus Valavičius, Vilniaus kaštelionas, turįs didelę valstybinio darbo patirtį. Lietuvos kancleriu jis buvo ligi 1587 metų. Eustachijui Valavičiui ir teko vadovaujamasis darbas galutinai suredaguojant Trečiąjį Lietuvos Statutą. Nuo 1585 m. pradžios vicekancleriu buvo paskirtas Leonas Sapiega. Svarbiausias jo nuopelnas buvo Statuto išleidimas 1588 m., išspausdinant savo lėšomis ir prižiūrint šį darbą. Statuto prakalboje L.Sapiega pripažįsta sau tik tą nuopelną. Tai matyti ir iš Zigmanto Vazos privilegijų, tvirtinančių statutą ir Sapiegai leidžiančių jį išspausdinti.

Trečiasis Lietuvos Statutas buvo patvirtintas didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos. LDK bajorija šį patvirtinimą gavo pasinaudodama konfliktu tarp kandidatų į Lenkijos karaliaus sostą ir derybų metu išgaudama iš jo daugiau nuolaidų, nei žadėjo kitas pretendentas Maksimilijonas Habsburgas.

Trečiajame Lietuvos Statute, kaip ir Antrajame, yra 14 skyrių, sudėtų ta pačia tvarka. Jie gerokai papildyti ir pakeisti. Artikulai, kurių iš viso yra 488, pertvarkyti.

Šis statutas L.Sapiegos buvo išleistas ne tik 1588 m. kanceliarine slavų kalba, bet dar du kartus – 1614 m. ir 1619 m. lenkų kalba. Po to iki LDK užgrobimo Trečiasis Lietuvos Statutas buvo išspausdintas – 1648 m., 1693 m., 1744 m., ir 1786 metais.

Lietuvos Statutas (trys jo laidos) – bene tobuliausias teisinių aktų rinkinys visoje to meto Europoje.

IŠVADOS

Pirmasis Lietuvos Statutas, valdant Žygimantui Senajam, buvo patvirtintas 1529 m. Jo valdymo laikotarpiu buvo nustatyta viešpataujanti ponų padėtis valstybėje, įteisintas žemvaldžių feodalų viešpatavimas valstiečiams.
Antrasis Lietuvos Statutas, valdant Žygimantui Augustui, buvo patvirtintas 1566 m. Jis suteikė visišką laisvę disponuoti turima žemės nuosavybe, taigi sutvirtino baudžiavą. Visi bajorai lenkų pavyzdžiu buvo paskelbti šlėktomis ir įtraukti į krašto politinį gyvenimą.
Trečiasis Lietuvos Statutas, valdant Zigmantui Augustui – 1588 m. Jame bajorai visiškai atskirti nuo ,,paprastų žmonių”, įtvirtinta valstiečių baudžiavinė priklausomybė, galutinai įteisinti baudžiaviniai santykiai.

LITERATŪRA

1. Andriulaitis, Pakalniškis, Makelaitis
,,Lietuvos teisės istorija”
2. Stanislovas Lazutka
,,Lietuvos Statutai, jų kūrėjai ir epocha”. Kaunas 1994 m.
3. Janina Varnienė
,,ISTORIJA: Civilizacijos Lietuva Pasaulis”. Vilnius 2000 m.

Leave a Comment