Antikinės ir šiuolaikinės demokratijų lyginamoji analizė

TURINYS

1. Įvadas.______________________________________________________________2
2. Kas yra demokratija?___________________________________________________3
3. Demokratijos valdymas.________________________________________________3-4
4. Demokratijos samprata ir pagrindiniai bruožai.______________________________4-6
5. Šiuolaikinė demokratija.________________________________________________6-7
6. Šiuolaikinės demokratijos esmė__________________________________________7-8
7. Politinės ideologinės šiuolaikinės demokratijos srovės________________________8-10
8. Antikinė demokratija__________________________________________________10-11
9. Demokratijos idėjos evoliucija__________________________________________11-12
10. Antikinės ir šiuolaikinės demokratijų lyginamoji analizė______________________13
11. Išvados_____________________________________________________________14
12. Literatūra___________________________________________________________15

ĮVADAS

Paskutinėmis 359 m. dienomis imperatoriaus įsakymu sušauktas bažnytinis susirinkimas, kuris ankstesniuose susirinkimuose smerktą arijonizmą paskelbė oficialia bažnyčios doktrina. Apie tai vienas iš bažnyčios tėvų ironiškai rašė, kad Naujųjų, 360 m. rytą ,,pasaulis pabudo ir staiga, savo nuostabai, pamatė, jog tapęs arijoniškas”. Nors pas mus viskas vyko ne taip staigiai, vis dėlto galima, šiek tiek pakeistus, tuos bažnyčios tėvo žodžius pritaikyti irr mūsų laikams: ,, pasaulis pabudo ir staiga, savo nuostabai, pamatė, jog tapęs demokratiškas”. Mat lig tol jis toks nebuvo, o ketvirto dešimtmečio toliaregiški pranašų protai tai neabejojo, kad pasauliui nebelemta būti demokratiškam.

KAS YRA DEMOKRATIJA?

Tad kas gi yra demokratija? Šis klausimas darosi vis svarbesnis. Demokratija nesiduoda įspraudžiama į formulę. Ji ne sistema ir ne doktrina. Tai gyvensena, kuri, čia pasitraukdama, čia sugrįždama, išsirutuliojo Vakarų Europoje per gerus 2000 metų; gyvensena, kurios ilgą ir audringą egzistavimą veikė įvairiausi veiksniai. Demokratija nėra uždara ir baigta. Deemokratija – ne pergalė, bet niekada nesibaigianti kova. Demokratija – ne visam laikui pasiektas rezultatas, bet uždavinys, kurį reikia vis iš naujo spręsti. Visų pirma ji nėra doktrina, kurios galima mokyti ir kurią galima beregint perimti ar į ją atsiversti. Demokratija – tai tam ti

ikra mąstysena, tam tikra gyvensena, kurią supranti tik tada, jei pats taip gyveni: šeimoje ir su kaimynais, platesniame rate, su kitais tautiečiais, pagaliau su kitų tautų žmonėmis – pastaruoju punktu pasaulis kol kas ne daug mato demokratijos. Iš darbo pažinsi žmogų, sako sena patarlė. Iš darbo pažinsi ir demokratus, o to darbo per vieną dieną neišmoksi.
Nėra klaidingesnės nuomonės, kaip manyti, jog dabar, kai laimėjo demokratinės valstybės, demokratija jau saugi. Demokratija niekad negali būti saugi. Demokratija niekad negali būti saugi – pirmiausia todėl, kad ji nėra sistema, kurią reikia įgyvendinti, o gyvensena, kurios reikia išmokti. Žmonių švietimas ir auklėjimas yra demokratijos nervas.Niekas neneigia, kad ginklo ir ryžtingo veikimo politika duoda kur kas įspūdingesnių ir greitesnių rezultatų nei parlamentarizmo metodai. Todėl daugelis ir susivilioja šiia politika. Jie nori, kad ,,kas nors vyktų”, – ir kuo greičiau, tuo geriau. Tačiau demokratija sudėtingesnė. Jos žingsnių reikia ilgai mokytis. Reikia ištvermės, o dar labiau – kantrybės. Gaila, kad šios prekės nelabai turi paklausą, kaip tik dėl to nevalai prarasti budrumo – kad mūsų laikų demokratijai neatsitiktų taip pat kaip IV a. arijonizmui, kuris gyvavo lygiai tiek, kiek imperatorius išbuvo soste.
Demokratija: jos esmė – ne politinės dogmos ar teisingos pažiūros. Svarbiausia – visiems žodis, įkvėpianti kalba, kuri padeda sukurti žmonių bendriją, kuri mums ga
ali paaiškinti gyvenimą ir jo sąlygas: tiek atskiro, tiek politiškai organizuoto visuomenės.

DEMOKRATIJOS VALDYMAS

Demokratija yra toks žmonių valdymas, kai aukščiausioji valdžia nustatoma ir tiesiogiai įgyvendinama pačių žmonių arba jų laisvai išrinktų atstovų. Pagrindiniai demokratinio valdymo požymiai yra:
· Žmonių suverenumas;
· Vyriausybės kūrimas, valdomiesiems sutinkant;
· Daugumos valdžia; pagrindinių žmogaus teisių garantija;
· Laisvi ir nešališki rinkimai; visa lygybė prieš įstatymą;
· Teisminis asmens teisių užtikrinimas;
· Konstitucinis vyriausybės funkcijų apribojimas;
· Visuomeninis, ekonominis ir politinis pliuralizmas;
· Tolerancijos, pragmatizmo, bendradarbiavimo ir kompromiso vertybių palaikymas.
Šiuolaikiniame politiniame procese įvairiai aiškinamas ,,demokratijos” terminas. Tai suteikia galimybę dangstyti jos lozungais bet kokią politinę idėją, nuostatą ar aktą, dažnai priešingą jos esmei, bet rodo demokratijos, kaip visuomeninio ir politinio reiškinio, aktualumą ir populiarumą. Tas pats pasakyta ir apie demokratijos susiejimą su kitais visuomenės politinio gyvenimo elementais, kurių specifiškumą įmanoma įžvelgti tik tarpusavio sąveikos procese.

DEMOKRATIJOS SAMPRATA IR PAGRINDINIAI BRUOŽAI

Daugiaplanis demokratijos fenomenas leido apibrėžti ją komleksiškai. Nustatant demokratijos santykį su valdžia galima teigti, kad tai tokia valstybės forma, kai valdžia, kilusi iš tautos per reguliariai ir laisvai vykdomus visuotinius rinkimus, rūpinasi visiems užtikrinti asmeninę laisvę ir gerovę. Tokia valstybė negali būti paprastai paskelbta. Ji tegali atsirasti ilgoje visuomenės raidoje ir reikalauja, visų pirma, atitinkamos visuomenės moralės, besiremiančios laisvės, lygybės ir solidarumo principais. Šiaip suprantama demokratija atsiranda ne iš karto. Demokratijos gimtinė – Senovės Gr

raikija ir Roma, tačiau ten nebuvo visiškos demokratijos, nes buvo pilnateisiai piliečiai, nepilnateisiai plebėjai ir beteisiai vergai.

Mūsų laikų demokratija prasidėjo nuo 1789 m. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos. Žmonėms buvo suteikta teisė dalyvauti valstybės valdyme.

Demokratija gali būti tiesioginė ir netiesioginė.

Tiesioginė demokratija – žmonės patys be tarpininkų leidžia įstatymus ir atlieka valdymo funkcijas. Netiesioginė – liaudis įgalioja leistis įstatymus savo išrinktus žmones – parlamentą. Pamažu parlamentas įgijo lemiamos reikšmės leidžiant įstatymus ir sudarant vykdomąją valdžią.

Istoriškai demokratijos sąvoka gilėjo ir platėjo. Iš pradžių demokratija reiškė tik politinį rūpestį suteikti žmogui laisvę valstybėje. Šiandien tai suprantama kaip politinė demokratija.

Demokratija remiasi trimis pagrindinėmis idėjomis – principais.
1. Laisvės principas. Demokratija siekia aukščiausio laisvės laipsnio visiems žmonėms. Nėra
ir negali būti absoliučios laisvės nuo visuomenės ir valstybės. Demokratija teikia piliečiams tiek laisvės, kad vieno žmogaus laisvė būtų suderinama su kito žmogaus laisve ir neprieštarautų jo teisėms. Demokratija galima tik savitarpiškai gerbiant kiekvieno laisvę. Tai įmanoma tik teisiškai nustatant valstybės galios ribas ir asmens teisių sritis. Tačiau to dar nepakanka. Laisvės apsaugai būtina, kad pati valstybė laikytųsi nustatytų įstatymų, kitaips sakant, demokratijai būtina teisinė valstybė.
2. Lygybės principas. Naujųjų laikų politinio organizavimosi idėjos politinio gyvenimo centru
iškelia žmogų, kaip didžiausią vertybę. Žmogaus gyvenimas yra didžiausiai visuomenės turtas. Padėti jam gyventi normalų dvasinį ir fizinį gyvenimą yr
ra kiekvienos demokratinės politikos tikslas. Jeigu žmogus yra tokios politikos atskaitos taškas, tai ir jokių skirtumų tarp žmonių negali būti tokioje politikoje. Žmonių lygybės dėsnis – pagrindinis demokratijoje. Juo remiantis nustatomos demokratijos programos politikos, ekonomikos, kultūros, socialinėje srityse.
3. solidarumo principas. Žmogiškojo solidarumo idėja jungia dvi lygybės turinio puses:
visuomeninę-socialinę ir moralinę. Šitas principas – lietuviškai broliškumo arba brolybės principas – kartu su lygybės ir laisvės principais sudaro dorovinį demokratijos pamatą. Humanizmas yra demokratijos filosofijos prasmė ir turinys.

Istoriškai demokratija ne visai atitiko ,,liaudies valdžios” įvaizdį. Demokratija yra efektyviausia visuomenės vystymosi, klausimų sprendimo forma. Esant demokratiniam režimui, masės išsaugo savo teises bei įstatymų ginamą galimybę paveikti valdžios priimamus sprendimus.

Demokratijai funkcionuojant išryškėja ir kitos ypatybės:
1. Oficialioji valdžia yra supriešinta su alternatyviomis politinėmis partijomis, ginančiomis
kitų socialinių grupių interesus.
2. Represinių valstybės organų veiksmai kontroliuojami visuomenės.
3. Veikia aiškiai apibrėžtos piliečių teisės ir laisvės.
4. Valdantieji sluoksniai viešai svarsto savo politiką ir nesiekia koncentruoti visos valdžios
savo rankose.

Demokratija, kaip daugumos valdžia, teisėta tik tada, kai dauguma yra nuolat kintanti
mažumų koalicija, kai kiekviena mažuma joje išsaugo savo teises bei dalyvavimo sprendžiant valstybės reikalus galimybę.

Jei demokratiją suvokiame kaip daugumos valią, tai iškyla problema, kaip suderinti prieštaraujančius nacionalinių, religinių ir kt. grupių interesus, kaip apsaugoti mažumą nuo daugumos diktato. Demokratijos esmė yra politinė skirtingų visuomenės grupių interesų išraiška bei valdžios sugebėjimas derinti prieštaringus interesus.

Apibendrinant galima teigti, kad demokratija:
1. Tai visuomenės gyvenimo problemų sprendimo būdas,
numatantis visų sociumo (bendrijos) narių lygiateisiškumą, vadovaujantis principu:
mažuma paklūsta daugumai.
2. Tai socialinių sąveikų visuomenės valdyme organizacija, apibūdinama politiniame ir
ekonominiame gyvenime sąveikaujančių pusių lygybe arba valdomųjų dominavimu.
3. tai visuomenės valstybinės politinės santvarkos forma, grindžiama liaudies, kaip
valdžios šaltinio, pripažinimu bei politinės teisinės lygybės ir laisvės principais.
Vėliau visuomenei skaidantis ekonominiu ir socialiniu pagrindu įsivyravo politinė
demokratija, besivadovaujanti vieningu įstatymu, valdymo profesionalumu ir žmogaus piliečio teisių bei pareigų bendrijos atžvilgiu samprata.

Tikslinga skirti tokius istorinio politinio demokratijos vystymosi tipus:
· Antikinė demokratija, kuri reiškėsi politiniu ir geografiniu miesto valstybės pagrindu.
Pabrėžtina, kad demokratijos institutai akcentavo ne žmogų – asmenybę, bet organizuotos bendrijos narį – pilietį, savojo polio tėvynės patriotą, kaip miesto valstybės politinio ir administracinio organizmo dalį, sąmoningai ir atsakingai dalyvaujančią visuomenės valdyme ir priimant sprendimus.
· Luominė demokratija būdinga viduramžių miestams-respublikoms. Ji turėjo ryškų
korporatyvinį, socialinį profesinį pobūdį.
· Konstitucinė-teisinė demokratija atsirado Naujaisiais laikais ir grindžiama žmogaus
prigimtinių teisių bei liaudies suverenumo principais.
· Pliuralistinė demokratija – tai šių dienų išsivysčiusių šalių socialinio-politinio valdymo
forma, kuriai būdinga aktyvi pilietinė visuomenė. Tokia demokratija, susidedanti iš sąjungų, masinių politinių judėjimų ir partijų, realiai kontroliuoja partinių politinių jėgų sąveiką, garantuoja efektyvų įvairių socialinių sluoksnių, grupių interesų formavimą ir gynimą.

ŠIUOLAIKINĖ DEMOKRATIJA

Demokratinio valdymo esmė ir šerdis yra valstybės tautos suvereniteto idėja. Tai reiškia, kad visus pagrindinius ir svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus sprendžia tiktai valstybės piliečiai ir niekas daugiau. Jeigu taip yra iš tiesų, tai galima sakyti, kad valstybėje jau yra įgyvendinta tiesioginė demokratija. Bet iš tikro tiesioginė demokratija yra įmanoma tiktai mažose valstybėse. Pavyzdžiui, Senovės Graikijos demokratiškai valdomuose miestuose-valstybėse visi piliečiai tikrai galėjo susirinkti į vieną vietą ir ką nors drauge nuspręsti. Tačiau šiuolaikinėse valstybėse, kurios, palyginti su Senovės Graikijos miestais-valstybėmis, yra tikri milžinai, tai yra neįmanoma. Milijonai piliečių tiesiog fiziškai negalėtų sutilpti į kokią aikštę ar salę ir juo labiau ką nors kartu nuspręsti dėl valstybės reikalų.

Tačiau išskirtiniais atvejais vis dėlto įmanoma sužinoti visų valstybės piliečių nuomonę. Tam tikslui gali būti rengiama visuotinė piliečių nuomonės apklausa, (dar yra vartojami terminai plebiscitas, kuriuo paprastai vadinama apklausa dėl tautos apsisprendimo, ir referendumas, kuriuo vadinami visi kiti valstybės tautos balsavimai) kuriuo nors konkrečiu valstybės gyvenimo klausimu. Plebiscitai ir referendumai yra svarbi priemonė, leidžianti taikyti tiesioginę demokratiją šiuolaikinėje valstybėje, tačiau jos efektyvumas tvarkant valstybės reikalus nėra labai didelis. Pirma, jau pats referendumų rengimas yra sudėtingas dalykas, kuriam reikia daug lėšų ir žmonių pastangų. Antra, referendumu neįmanoma išspręsti sudėtingesnių klausimų. Piliečiams turi būti teikiamas pakankamai aiškus ir paprastas klausimas, į kurį būtų galima vienareikšmiškai atsakyti arba ,,taip”, arba ,,ne”; arba ,,už”, arba ,,prieš”. Jeigu užduodamas per daug sudėtingas klausimas, tai referendumas dažniausiai neįvyksta, nes piliečiai tiesiog atsisako išreikšti savo požiūrį.

Kadangi dėl šių referendumų trūkumų tiesioginės demokratijos taikymo galimybės šiuolaikinėje valstybėje yra labai ribotos, šiuolaikinė demokratija iš esmės yra ne tiesioginė, bet atstovaujamoji. Tai reiškia, kad valstybės tauta įgyvendinta savo suverenitetą ir valdo valstybę ne tiesiogiai, bet per savo išrinktus ir įgaliotus atstovus. Būtent tautos atstovų rinkimai yra pagrindinė tautos suvereniteto įgyvendinimo priemonė. Išrinkti tautos atstovai, priešingai negu visa tauta, jau yra pajėgūs susirinkti į vieną vietą, į vieną susirinkimą – asamblėją arba parlamentą – ir visos tautos vardu spręsti valdymo klausimus ir formuoti visas kitas reikiamas valstybes valdžios institucijas. Rinkimai yra svarbi tautos suvereniteto įgyvendinimo priemonė ne tik todėl, kad teikia galimybę tautai pasirinkti savo atstovus, bet ir todėl, kad užtikrina nuolatinės jų kontrolės galimybę. Kadangi tautos atstovų įgaliojimų laikas yra ribotas ir jam pasibaigus turi būti rengiami nauji rinkimai, tai tauta gali arba nušalinti netinkamus atstovus ir išrinkti naujus, kurie gal bus tinkamesni, arba patvirtinti savo pasitikėjimą anksčiau išrinktaisiais.

Tokia yra demokratinio valstybės valdymo esmė. Atrodo, jog demokratinė valdymo forma turi išspręsti ir pačioje valstybės prigimtyje slypinti prieštaravimą tarp valdžios ir piliečių. Valstybės valdžios institucijos, sudarytas iš tautos atstovų ar jų parinktų asmenų, turėtų veikti pagal valstybės piliečių pageidavimus. Tačiau, kaip ilgainiui paaiškėjo, tai nėra taip paprasta. Kad demokratija įsitvirtintų, reikia didelės visuomenė sudarančių žmonių ir socialinių grupių santarvės ir besąlygiško demokratijos principų pripažinimo. Jeigu valstybėje vyrauja arba atsiranda pakankamai stipri it įtakinga politinė jėga, kuri nebrangina demokratijos principų, tai ir pati demokratija darosi nebeįmanoma.

ŠIUOLAIKINĖS DEMOKRATIJOS ESMĖ

Apibendrinant esminius šiuolaikinės demokratijos idealus, vertybes ir nuostatas galima pažymėti tokius jos principus:
1. Daugumos principas, išreiškiantis liaudies suvereniteto, kaip aukščiausios
valstybinės valdžios šaltinio demokratinėje visuomenėje, prioritetą sprendžiant svarbiausias jos gyvenimo ir raidos problemas tiesioginiu (liaudies susirinkimo) arba atstovavimo (parlamento) būdu.
2. Mažumos teisė į opoziciją – įteisinta galimybė reikšti nesutikimą su įstatymais ir
aktais, priimtais daugumos valia.
3. Piliečių politinės ir socialinės-ekonominės teisės ir laisvės, numatančios žodžio,
įsitikinimų, sąžinės laisvę visiems žmonėms nepriklausomai nuo jų rasės, lyties, kalbos ar religijos. Tai ir asmenybės, ir jos buveinės neliečiamybės, laisvo persikėlimo bei išvykimo ir atvykimo į savo šalį garantijos, teisė į nuosavybę, į laisvą darbo ir profesijos pasirinkimą, teisė streikuoti bei jungtis į profsąjungas ir kt.
4. Teisinės valstybės principas, išreiškiantis įstatymo viršenybę visose visuomeninio
gyvenimo sferose ir garantuojantis visų piliečių lygiateisiškumą. Demokratijos teisinės valstybės veiklos, užtikrinančios piliečių teises ir laisves bei individo gynimą nuo valdžios organų savivalės, pagrindas yra konstitucija, įtvirtinanti teisės normų veikimą visuomenėje nepriklausomai nuo politinės konjunktūros.
5. Valdžios išskaidymo valstybinės valdžios sistemoje principas, apibūdinantis
įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios atskyrimą vieną nuo kitos ir apibrėžtą kiekvienos jų autonomiją, tuo pat metu joms nuolat sąveikaujant valstybinės politikos formavimo ir realizavimo procese.
6. Viešumo principas, nusakantis valstybės organų pareigą laiku ir išsamiai informuoti
visuomenę apie savo veiklos kryptis bei laisvą visuomenės informavimo priemonių teisę skelbti bet kurią įstatymu neapribotą informaciją ir teisiškai atsakyti už jos objektyvumą.
7. Daugiapartiškumo principas būdingas demokratinėms visuomenėms ir atliekantis
dvilypę funkciją: a) neleidžia įsigalėti partijos valdžios monopolijai, b)sudaro legalias ir lygiateises galimybes visoms politinėms jėgoms steigti savo institucijas (partijas, sąjungas, judėjimus).
8. Laisvų rinkimų principas, apibrėžiantis demokratinį įvairių politinių jėgų varžymąsi
įvairiuose rinkimuose.

Visi šie principai išreiškia valstybės pajungimą pilietinei visuomeni. Visuomenės kontroliuojama valstybė priversta efektyviai tenkinti bendruosius politinius, ekonominius, socialinius ir kt. bendrijos poreikius.

POLITINĖS IDEOLOGINĖS ŠIUOLAIKINĖS DEMOKRATIJOS SROVĖS

Šiuolaikinės demokratijos, kaip visuomeninio politinio vystymosi, bruožai skiriasi nuo luominės demokratijos. Laisvoji rinka, mašinų gamyba, klasių susidarymas lėmė demokratinių idėjų ir nuostatų diferenciaciją, todėl vakarų Europos šalyse susiformavo trys pagrindinės šiuolaikinės demokratijos pastraipos:
1. Liberalioji demokratija. Jos pagrindą sudaro liberalizmo doktrina, kurios esminės
idėjos suformuluotos žymių XVIII-XIX a. politikų ir ekonomistų A.Smito, Dž.Milio, A.Tokvilio ir kt. darbuose. Politinėje srityje liberalizmas akcentuoja žmogaus teises, reikalauja individų, atsakančių užsave pagal tiksliai apibrėžtą teisės sistemą, pasirinkimo laisvės ir laisvos konkurencijos. Ekonominėje srityje liberdemokratai teigia privačios iniciatyvos laisvę, valstybės kišimosi į ekonominį gyvenimą panaikinimą ar apribojimą. Apskritai, liberaliosios demokratijos principai – laisvė, kosmopolitizmas, tolerancija, humanizmas, ir individualizmas. Šiandien liberaliosios demokratijos nuostatas geriausia įkūnija neoliberalizmo ir neokoncervatizmo ideologijos, realizuotos Anglijoje, JAV, Japonijoje.
2. Krikščioniškoji demokratija. Pirmosios krikščioniškosios socialinės arba
krikščionių demokratų partijos ir grupuotės Europoje atsirado XIX a. antroje pusėje. jų idėjinė doktrina grindžiama popiežiaus Leono XIII socialine enciklika ,,Rerum novarum“ (,,Apie naujus dalykus“), tapusia ideologine Katalikų Bažnyčios požiūriu į svarbiausias socialines-politines epochos problemas deklaracija. Tai naujų, idealių socialinių-ekonominių santykių modelis, akcentavęs klasių solidarumą, grindžiamą jų (darbdavių ir dirbančiųjų) tarpusavio papildymu socialinėje sferoje. Todėl pabrėžiamos krikščionybės principų sąlygotos pilietinės vertybės – sąžiningumas, stropumas, gailestingumas, artimo meilė ir sutarimas tiek ekonomikoje, tiek politikoje. Šiuo pagrindu krikščionių demokratų judėjime išsiskyrė vadinamosios ,,socialinės katalikybės“ ir ,,krikščioniškojo socializmo“ srovės, įgijusios didelės įtakos Belgijoje, Olandijoje, Austrijoje, Vokietijoje ir italijoje. Programinis krikščioniškosios demokratijos idealas – teisingumas ir brolybė. Jo realizacija numato : a) piliečių lygybę prieš įstatymą: b) asmenybės ir šeimos teisių gerbimą; c) dirbančiųjų telkimą į įvairaus lygio profesines organizacijas. Vadovaudamasis šiomis nuostatomis, šiuolaikinis krikščionių demokratų judėjimas siekia kuo didesnio visuomenės solidarumo ir socialinės harmonijos tarp įvairių socialinių grupių.
3. Socialdemokratija. Ši srovė kilo XIX. pab. Didėjant masiniam dirbančiųjų
socialiniam aktyvumui. Pradinė organizacinė jos išraiška – II Internacionalas (1889-1914 m.), apėmęs du socialinio judėjimo srautus – revoliucinį ir reformistinį. Šiandien socialdemokratija yra pati įtakingiausia Vakarų pasaulio politinė srovė. Socialistinis Internacionalas vienija apie šimtą įvairių šalių partijų ir organizacijų. Idėjinė socialdemokratų doktrina – socializmas kaip evoliucinis judėjimas realizuojant pagrindines bendražmogiškas vertybes: laisvę, socialinį teisingumą ir solidarumą. Socialdemokratijos teorinės nuostatos apima ne tik marksizmo socioligiją, bet ir krikščioniškąsias vertybes, pasaulietinio humanizmo principus ir įvairias kultūrines tradicijas. Siekdami savo tikslų, socialdemokratai akcentuoja aktyvų valstybės vaidmenį akonomikoje ir paskirstant visuomenines gerybes. Tai pasiekiama ne diktato ar administravimo būdu, o lanksčia mokesčių, dotacijų ir investicijų politika įvairiose visuomenės gyvenimo sferose. Socialdemokratų metodas – tolerancija ir kompromisas, kurie pasiekiami diskusijomis; tai ir tenkinamasis dalimi, tuo pat metu neatsisakant pagrindinio tikslo; tai sugebėjimas keisti savo politiką atsižvelgiant į dinamišką įvykių ir situacijų kaitą.
Socialdemokratijos idealas – ,,socialinė valstybė“, efektyviai garantuojanti maksimalią socialinę ir ekonominę visų visuomenės sluoksnių lygybę, išsaugant ir skatinant jų politinę ir ekonominę iniciatyvą bei pažangą. Visa tai lemia sociademokratijos populiarumą ir įtaką daugelyje išsivysčiusių vakarų Europos šalių (Prancūzijoje, Austrijoje, Švedijoje, Ispanijoje ir kt.), kur šios pakraipos partijos daug metų yra valdžioje.

ANTIKINĖ DEMOKRATIJA

Atėnai buvo gausiausiai gyvenamas polis, kurį sudarė Atėnų miestas ir Atikos apylinkės. VI a. pr. Kr. Atėnuose susikūrė demokratija, kurios pradininku laikomas Solonas.

Tautos susirinkime kiekvienas laisvas pilietis vyras nuo 18 metų galėjo balsuoti ir reikšti savo nuomonę. Šalį valdė vyriausybe tapusi 400-ų taryba (vėliau – 500-ų taryba), kurią sudarė piliečiai nuo 30 metų. Jie buvo renkami burtų keliu vieniems metams.

Tarybos nariai taip pat buvo renkami burtų keliu. Aukščiausiasis teismo organas – prisiekusiųjų teismas. Jo nariai galėjo pakeisti kiekvieną tautos susirinkimo išrinkto pareigūno sprendimą.

Buvo priimtas ostrokizmo įstatymas – valstybei pavojingų piliečių ištrėmimas iš Atėnų dešimčiai metų. Kasmet tautos susirinkimas nutardavo, ką ištremti iš šalies. Asmuo, kurio vardą daugiausia kartų užrašydavo ant puodo šukės, ir būdavo ištremiamas.

Periklio valdymo laikotarpiu, V a. pr. Kr., imta mokėti atlyginimus dirbantiems tautos susirinkime, teismuose, taryboje.

Istorinėje literatūroje įsigalėjusi nuomonė, kad V a. pr. Kr. Atėnuose egzistavo idealios demokratijos modelis.

Pagrindiniai demokratijos bruožai

1. Piliečių dalyvavimas valdyme. Aukščiausiasis valdžios organas – piliečių (tautos) susirinkimas. Patys, o ne per atstovus, jame dalyvaudami, piliečiai garantuodavo savo teisių apsaugą.
2. Valdžios susiskirstymas į įstatymų leidžiamąją (tautos susirinkimas), įstatymų vykdomąją (400-ų taryba, vėliau 500-ų taryba) ir teisminę.
3. Buvo sudaryti kolegialūs, piliečiams atsakingi ir reguliariai keičiami valdžios organai.

Piliečių juridinės teisės buvo tvirtos, garantuotos materialiai. Atėnuose veikė paprastas, bet efektyvus pajamų paskirstymas liturgijų pavidalu. Liturgija – turtingų piliečių prievolės tautai: karo laivų statyba ir jų priežiūra, choro apmokėjimas teatro švenčių metu, gimnazijų išlaikymas ir t.t. Veikė valstybinė našlaičių ir neįgaliųjų aprūpinimo, viešųjų darbų organizavimo sistema. Liaudžiai buvo duodami pinigų šventėms ir pasilinksminimams.

Demokratijos trūkumai

1. Atėnų demokratija kartais vadinama vergų ir moterų išlaikomu klubu vyrams.
Vergai, smulkūs valstiečiai ir moterys atlikdavo pagrindinius darbus, todėl daugelis laisvųjų piliečių visą laiką galėdavo skirti politikai. Iš maždaug 3000 000 žmonių apie 40 000 buvo laisvieji piliečiai, turintys balsavimo teisę. Svetimšaliai, laisvę gavę vergai ir moterys balsavimo teisės neturėjo.
2. Eiliniai atėniečiai nesuko sau galvos dėl demokratijos trūkumų. Jiems buvo
despotiško valdymo, oligarchijos, tironijos alternatyva.
3. Demokratija buvo įmanoma tik todėl, kad egzistavo vergovė.

DEMOKRATIJOS ĮDĖJOS EVOLIUCIJA

Antikinė demokratijos teorija. Demokratijos idėja pirmą kartą buvo suformuluota V a. pr.Kr. Herodoto. Jis rašė, kad tai būtų valstybė, įkurta lygybės pagrindu, kurioje svarbiausi reikalai sprendžiami tautos susirinkime, pareigos skiriamos burtų keliu, o valdininkai atsiskaito visuomenei.
Pirmoji demokratija įkurta Atėnuose. Atėnų demokratijos klestėjimas siejamas su Periklio (apie 490-429 m. pr.Kr.) reformomis: turtinio cenzo likvidavimas, balsavimo pakeitimas burtais, algų įvedimas valdininkams. Šitokia antikinė polio (miesto-valstybės) demokratija Graikijoje truko apie tris šimtmečius.
Aristotelis teigė, jog demokratija laikoma tokia valdymo tvarka, kada laisvi ir neturtingi piliečiai sudaro daugumą ir sutelkia politinę valdžią. Piliečiai yra laisvi ir lygūs, visi dalyvauja valstybės valdyme ir daugumos nuomone yra lemianti. Tačiau jau antikos laikais gyvavo cenzinė (ribojimo pagal turtą) demokratijos forma. Aristotelis minėjo ir tokią demokratiją, pagal kurią visi piliečiai turi teisę užimti valstybės pareigas, bet valdo įstatymas. Esminis skirtumas tarp anksčiau minėtos demokratijos formos ir įstatymo dominavimo nesunkiai suvokiamas. Jeigu demokratijos sąlygomis visi piliečiai lygūs ir laisvi, visi dalyvauja politinių sprendimų priėmime ir daugumos sprendimas yra lemiamas, tai dominuojant įstatymui visi gali užimti pareigas, bet valdo ne dauguma, o įstatymai (šiuo atveju iš kasdienio gyvenimo išeliminuojamas liaudies susirinkimas).
Labiausiai save diskreditavo ta demokratijos forma, kurioje valdžia priklausė ne įstatymui, bet liaudžiai, t.y. būtent liaudies susirinkimui. Beje, kalbant apie antikinę demokratiją, dažniausiai turima galvoje pastaroji forma. Pats Aristotelis pažymėjo, jog ši valdymo forma liaudį paverčia despotu, o visuomeninė tvarka labiausiai primena tironiją. Joje tarpsta demogogai, valdantys minios nuotaikas. Tokio pobūdžio demokratija nėra valstybinė tvarka, nes jeigu nėra įstatymo – nėra ir valstybės, t.y. kada liaudis gali priimti sprendimus neribojama įstatymų, tokiu atveju nėra valstybinės organizacijos.
Platonas darbe ,,Valstybė“, skirtingai nuo Aristotelio, ochlokratiją (minios valdžią) analizuoją kaip vienintelę įmanomą demokratijos formą. Jo nuomone, demokratija įsigali tada, kai nugalėjusi visuomenė dalį savo priešininkų sunaikina, kitus sulygina pagal pilietines teises. Aristotelis pasiūlė tobulesnį valdžios organizacijos būdą – politėją (daugumos valdžią), kuri jungia kai kuriuos demokratijos ir oligarchijos elementus. Tada turtingieji negali turėti per daug teisių, o vargšai turi teisę dalyvauti politiniame gyvenime.
Atėnų demokratija ir pasirinko tokį kelią. Ji nebuvo tokia tiesioginė, kaip paprastai trigiama. Atėnų polyje klestėjimo laiku turėjo apie 0,5-1 mln. gyventojų, o piliečių buvo tik 20-30 tūkstančių. Yra duomenų, kad į tautos susirinkimus susirinkdavo vos keli tūkstančiai piliečių.
Atėnų demokratijoje pareigos buvo užimamos burtų keliu. Būtent toks kelias neleido susikurti partijoms ir atsirasti partinei sistemai. Tai prieštaravo polio organizacinėms nuostatoms. Partijų atsiradimui trukdė dar vienas Atėnų demokratijos institutas – ostrakizmas. Tai buvo ne kas kita, kaip piliečio ar piliečių grupės ištrėmimas (iki 10 metų) už pasipriešinimą piliečių daugumai tam, kad apie besipriešinantį nesusitelktų jo vienminčiai, nesudarytų partija ir nebūtų suardyta polio vidinė vienybė. Aristidas buvo išvarytas iš Atėnų vien todėl, kad pasiūlė kitą, nei siūlė dauguma, kautynių su persais vietą.
Taigi antikinė demokratija menkai primena Naujųjų laikų laisvę, nes tai buvo demokratija, kur žmogus ir valstybė atskirti nebuvo. Žmogaus politinio gyvenimo prasmė buvo jo gimtojo miesto gyvenimas.
Iš esmės antikos politinės sistemos – tai nevalstybinio valdymo forma. Tai buvo tik politiniai rėžimai, kurių, anot Aristotelio ir Platono, galėjo būti šeši: trys – teisingi ir trys – neteisingi. Šie rėžimai buvo totalinio valdymo formos, totališkai ir keičiamos. Demokratiją keitė aristokratija, aristokratiją – monarchija, kuri galėjo išsigimti į tironiją taip pat, kaip aristokratija – į oligarchiją, o demokratija – į ochlokratiją. Kombinuotų formų Atėnų demokratijoje nebuvo. Tokio politinio rėžimo ribose nebuvo institucinio konflikto apiforminimo: – jį spręsdavo ostrakizmas. Antikos demokratijoje veikė totalinė valdžia, sutelkiama laikas nuo laiko atskirose socialinėse grupėse. Mintis apie valdžių atskyrimą dar nebuvo kilusi.

SKIRTUMAI TARP ŠIUOLAIKINĖS DEMOKRATIJOS IR
ANTIKINĖS DEMOKRATIJOS

IŠVADOS

Demokratija yra toks žmonių valdymas, kai aukščiausioji valdžia nustatoma ir tiesiogiai įgyvendinama pačių žmonių arba jų laisvai išrinktų atstovų. Todėl galima teigti, kad šio proceso analizė – tai labai sunkus ir daug žinių ir pastangų reikalaujantis darbas.
Šiame rašto darbe buvo bandoma tik bendruose bruožuose susipažinti su šiuolaikine ir antikine demokratijomis. Viename trumpame darbe yra neįmanoma paminėti visų esminių smulkmenų ir aspektų, todėl šio rašto darbo svarbiausias tikslas – bendrais bruožais surasti abiejų demokratijų skirtumus ir panašumus, ir jas palyginti.
Tiek antikinės, tiek šiuolaikinės demokratijų pagrindinis tikslas – valstybės valdymas. Todėl turėtų būti aišku, kodėl šis rašto darbas remiasi dviejų demokratijų panašumų ir skirtumų tyrinėjimu. Abi demokratijas sieja tautos santykiai, kurie egzistavo bendradarbiavimo arba konflikto pagrindu, todėl šių demokratijų analizė ir palyginimas – svarbus ir reikšmingas darbas.

LITERATŪRA

1. Hal Koch ,,Kas yra demokratija?” Kaunas, 1997.
2. Žigaras F. ,,Politologija” Vilnius, 2001.
3. Varnienė J. ,,Istorija: Civilizacijos Lietuva pasaulis” Vilnius, 2000.

Leave a Comment