Lietuvos Respublikos Konstitucijos tiesioginio taikymo problemos

Įvadas

Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta 1992 m. spalio 25m. visuotiniame piliečių referendume. Pažymėtina, jog Lietuva buvo viena iš pirmųjų sovietinio bloko valstybių, priėmusių naująją Konstituciją. Konstitucija pakeitė iki tol galiojusį Laikinąjį Pagrindinį įstatymą, kuris dėl savo neišbaigtumo neatitiko tuometinių visuomenės realijų. Konstitucija perėmė esmines šio įstatymo nuostatas, taip pat išlaikė 1922m. Konstitucijos dvasią. Dabartinė šalies Konstitucija atitinka visus modernių demokratinių valstybių konstitucijų kriterijus: įtvirtinta demokratinė valdymo forma, platus žmogaus teisių katalogas, valdžių padalijimo principas, politinės sistemos pagrindai, esminiai teisės principai, tokie kaaip nuosavybės ir būsto neliečiamumas, teisė į teisminę gynybą, nekaltumo prezumpcija ir t.t. Galbūt kai kurios Konstitucijos nuostatos yra taisytinos ir neatitinka nūdienos visuomeninių santykių, tačiau Konstitucinio Teismo jurisprudencija leidžia konstitucines nuostatas traktuoti taip, kad jos geriau atitiktų visuomenės poreikius ir būtų išvengta bereikalingų pataisų.

Konstitucija yra aukščiausią teisinę galią turintis šalies įstatymas, kuriame įtvirtinti bendrieji teisės pagrindai. Norėdami parodyti Konstitucijos galią teisinėje sistemoje, galime daryte jos aliuziją į bibliją, kuri yra neginčijamas krikščionių bažnyčios pamatas. Kaip krikščionys privalo laikytis „10ies Dievo įsakymų“ taaip Respublikos piliečiai privalo laikytis Konstitucijos, kaip krikščionys tiki į Dievą, taip Respublikos piliečiai turi gerbti valdžios institucijas, kaip biblija užtikrina krikščionių vienybę taip Konstitucija užtikrina piliečių vienybę. Taigi, Konstitucijos viršenybė teisinėje sistemoje turėtų būti neginčytina.

Konstitucijos viršenybę užtikrina ir jos praktiškumą at

tskleidžia 6 straipsnis, kuriame teigiama, jog „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“. Šiame straipsnyje įdiegta Konstitucijos tiesioginio taikymo nuostata. Nuostatos esmę sudaro tai, kad kiekvienam asmeniui yra suteikta galimybė apginti savo pažeistas teises, remiantis Konstitucija. Tokiu būdu yra užtikrinama, kad Konstitucija būtų ne skambus deklaracijų rinkinys, bet veikiantis teisės aktas. Deja praktikoje susiklostė tokia situacija, jog susiduriama su nemažai problemų įgyvendinant Konstitucijos tiesioginį taikymą. Šiame darbe šį problemiškumą kaip tik pabandysime atskleisti, nurodyti to priežastis, bei pasiūlyti priemones, kaip įtvirtinti darnų Konstitucijos tiesioginio taikymo mechanizmą.

Konstitucijos tiesioginis taikymas: sąvoka, tikslai

Analizuojant Lietuvos Respublikos Konstitucijos tiesioginio taikymo sąvoką pirmiausia derėtų apibrėžti kas apskritai yra teisės taikymas, kas turi taikyti teisę ir kokios gi yra teisės taikymo funkcijos. Kaip išskiria prof. A. Vaišvila teisės taikymas yrra dvejopas: pozityvus ir negatyvus. Pozityviu požiūriu teisės taikymas – tai valstybės pagalba asmeniui pasinaudoti pozityviosios teisės jam suteikta ar įgyta teise. (Pvz.: asmuo kreipiasi į valstybės institucijas reikalaudamas apginti pažeistą jo subjektinę teisę.) Negatyviu požiūriu teisės taikymas – tai teisingumo vykdymas, t.y. kai negatyviosiomis sankcijomis siaurinimas ar likvidavimas asmens subjektinių teisių, kuriomis jis naudojosi nevykdydamas atitinkamų pareigų . Pažymėtina, jog teisės taikymo subjektais gali būti įvairios valstybės institucijos: teismai, prokuratūra, policija, arbitražai, įvairios valdymo institucijos, inspekcijos, bei pareigūnai, turintys tam specialius įgaliojimus valstybės va

ardu duoti kitiems asmenims privalomus paliepimus ir teisėtai varžyti kito asmens teises.
Teisės teorijoje išskiriamos tokios esminės teisės taikymo funkcijos:
a) padėti piliečiams įgyvendinti savo teises;
b) saugoti asmenų teises nuo pažeidimų, o pažeidus padėti jas atkurti;
c) organizuoti teisinių nurodymų vykdymą;
d) individualizuoti asmens teisinį statusą visuomenėje.
Pereinant prie Konstitucijos taikymo aspektų pirmiausia reikėtų apibrėžti, ką reiškia Konstitucijos tiesioginis taikymas ir kokią prasmę jis įgyja Lietuvos Konstitucinėje jurisprudencijoje.

Konstitucijos tiesioginio taikymo nuostata yra įtvirtinta Konstitucijos 6 straipsnyje, kuris nurodo, jog “Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas asmuo gali ginti savo teises remdamasis Konstitucija.” Tai yra moderni nuostata, įtvirtinta daugelyje atsikūrusių postsovietinių šalių Konstitucijose. Sovietmečiu Konstitucija Lietuvoje bei kitose Rytų bloko šalyse tebuvo skambių deklaracijų rinkinys, praktikoje ja nebuvo vadovaujamasi. Todėl naujai susikūrusiose demokratinėse šalyse tiesioginio taikymo nuostata yra ypač reikšminga, kadangi įtvirtina Konstitucijos viršenybę teisės aktų sistemoje. Pažymėtina, kad jei Konstitucija nebūtų taikoma tiesiogiai, praktikoje iškiltų nemažai problemų. Visų pirma, būtų smarkiai apribota piliečių galimybė apginti savo pažeistas teises. Juk Konstitucija yra garantas, saugąs prigimtines žmogaus teises ir laisves. Antra, teisminėje praktikoje įsitvirtintų teismų diskrecija. Jei teismams nagrinėjant bylas nereikėtų tiesiogiai remtis Konstitucija, įsitvirtintų diferentiška teismų praktika. Be to, yra didelė tikimybė, jog teismai mechaniškai taikytų įstatymus ir nutoltų nuo konstitucinių principų. Trečia, visiškai sustotų Konstitucinio Teismo do
oktrina. Kadangi daugumoje atvejų į Konstitucinį Teismą išaiškinimo kreipiasi teismai, tai nesant teismams būtinybės tiesiogiai vadovautis Konstitucija, nebus prasmės kreiptis ir į Konstitucinį Teismą dėl atitinkamų įstatymų konstitucingumo. Ketvirta, tarp Konstitucijos neliktų tęstinumo su įstatymais, kadangi įstatymų leidėjas įteisina (įformina) vis naujus socialinius santykius, o Konstitucija juk lieka ta pati. Tokiu būdu konstitucinė justicija atsidurtų visiškoje stagnacijoje. Taigi matome, koks svarbus demokratinėje visuomenėje tampa Konstitucijos tiesioginio taikymo mechanizmas.

Apibrėžiant Konstitucijos tiesioginio taikymo sąvoką mums turėtų padėti Konstitucinis Teismas, kuris yra oficialus Konstitucijos aiškintojas ir interpretatorius. Tačiau lig šiol, deja, Konstitucinis Teismas nėra detalizavęs šios nuostatos. Į pagalbą mums ateina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatavęs, kad Konstitucijos tiesioginis taikymas reiškia tai, jog “visos konstitucinės normos remiasi viršenybės prieš įstatymą ir kitus teisės aktus principu. Paprastieji įstatymai sukonkretina ir vysto konstitucinius įstatymus. ” Apibrėžiant tiesioginio taikymo sąvoką, galime pasinaudoti ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentare išdėstytomis mintimis, jog Konstitucijos tiesioginis taikymas reiškia, kad “pirma, Konstitucija yra įstatymų įstatymas, aukščiausios juridinės galios aktas; priešingi Konstitucijai įstatymai ar kiti aktai negalioja (Konstitucijos 7str. 1d.); ir antra, Konstitucija taikoma tiesiogiai, nepriklausomai nuo to, ar yra jos nuostatas konkretinantys ir plėtojantys įstatymai ar kiti teisės aktai. ”
Tačiau abu šie mūsų pateikti apibrėžimai nevisiškai konkretizuoja ir ne iki galo apibrėžia tiesioginio taikymo sąvoką, kadangi ne
enurodoma, kokiems subjektams yra suteikiama teisė tiesiogiai taikyti Konstituciją ir kokių gi tikslų siekiama Konstitucijoje įtvirtinus šią nuostatą. Taigi, atsižvelgus į nūdienos realijas bei Konstitucijos dvasią, teisingiausias Konstitucijos tiesioginio taikymo apibrėžimas galėtų skambėti taip: Konstitucijos tiesioginis taikymas – tai kompetentingų valdymo institucijų veikla, kuria siekiama užtikrinti Konstitucijos viršenybę įstatymų sistemoje bei suteikti visiems asmenims galimybę ginti savo teises ir laisves remiantis Konstitucija.
Apibrėžę Konstitucijos tiesioginio taikymo sąvoką galime pereiti prie šios sąvokos problemiškumo.

Konstitucijos tiesioginio taikymo problema yra išties aktuali šiuolaikinėje Lietuvos valstybėje ir ji sukelia nemažai diskusijų politinio elito tarpe. Šiame darbe Konstitucijos tiesioginio taikymo problemiškumas kaip tik ir bus nagrinėjamas per subjektų, kurie turi galimybę tiesiogiai taikyti Konstituciją, prizmę, t.y. per įstatymų ir poįstatyminių aktų leidėjų – Seimo bei Vyriausybės – veiklą ir teismų – institucijų, kurioms yra suteikta teisė sprendžiant bylas tiesiogiai vadovautis Konstitucija – veiklą. Vėliau darbe bus aptartas lyginamasis šios problemos aspektas. Išsiaiškinsime kaip yra įtvirtintas Konstitucijos tiesioginis taikymas kitose valstybėse: Lenkijoje ir Suomijoje. Palyginimas su šiomis valstybėmis iš esmės naudingas todėl, kad jose, kaip ir Lietuvoje, Konstitucijos buvo priimtos paskutiniajame XXa. dešimtmetyje. Be to šių valstybių Konstitucijose įtvirtinti tiesioginio taikymo mechanizmai kardinaliai skiriasi nuo Lietuvos Konstitucijos 6 straipsnyje įvirtintos nuostatos. Todėl ši analizė leis mums nuodugniau susipažinti su Konstitucijų tiesioginio taikymo problematika ir kritiškiau pažvelgti į šį klausimą.

Konstitucijos tiesioginio taikymo problemos įstatymų leidyboje

Analizuojant Konstitucijos tiesioginio taikymo problematiką įstatymų leidyboje, pirmiausia iškyla klausimas, ar leidžiant įstatymus bei kitus teisės aktus įmanoma, jog Konstitucija būtų taikoma tiesiogiai. Atsakant į jį, pirmiausia derėtų pažymėti, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra gausu blanketinių normų, kuriose nurodoma, jog tam tikrą konstitucinę sritį reglamentuoja įstatymas, pvz: „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“, „Žmogaus orumą gina įstatymas“, „Nuosavybės teises saugo įstatymas“, ir t.t. Atsižvelgiant į tokį konstitucinį reglamentavimą, galima būtų teigti, jog įstatymui leidėjui yra suteikta galimybė tiesiogiai įgyvendinti bei taikyti Konstituciją. Juk Seimas leisdamas įstatymus privalo remtis konstitucinėmis normomis, jas išaiškinti ir tinkamai interpretuoti, atsižvelgti į Konstitucinio teismo išaiškinimus. Manytina, jog tokia įstatymų leidėjo veikla ir yra Konstitucijos tiesioginis taikymas leidžiant įstatymus.

Taigi analizuojant įstatymų leidėjo veiklą taikant Konstituciją, galima būtų išskirti sekančias problemas.
Pirma, įstatymų leidėjas neskuba detalizuoti konstitucijos normų, kurios to detalizavimo reikalauja. Štai Konstitucijos 33 straipsnyje numatyta, jog piliečiams yra laiduojama peticijos teisė, kurią įgyvendina įstatymas. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos seimas peticijų įstatymą priėmė tik 1999 metais. Tai reiškia, jog beveik šešerius metus piliečiai neturėjo realios galimybės pasinaudoti konstitucine peticijos teise. Tokių akibrokštų galima būtų atrasti ir daugiau. Konstitucijos 42 straipsnyje pasakyta, jog dvasinius ir materialinius autorių interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba, saugo įstatymas. Tačiau vėlgi Autorių ir gretutinių teisių įstatymas buvo priimtas tik 1999. Be abejo iki tol autorinės teisės buvo ginamos kitais teisės aktais, tačiau tai buvo labai ribotas ir nekonkretus norminimas. Dar vieną pavyzdį būtų galima nurodyti Konstitucijos 73 straipsnį, kuriame įtvirtina Seimo kontrolieriaus pareigybė. Nors Seimo kontrolierių įstaiga buvo įsteigta 1994 metais, tačiau galutinis įstatymas, detaliai reglamentuojantis šios įstaigos veiklą, tikslus bei kreipimosi tvarką buvo priimtas tik 1998 metais. Taigi matome, kaip aplaidžiai į konstitucines normas bei principus žiūri įstatymų leidėjas, nesugebantis įvykdyti pagrindinės savo funkcijos – leisti įstatymų.

Antra, praktikoje dažnai pasitaiko, jog Seimo ar Vyriausybės priimami aktai siaurina Konstitucijos normų prasmę bei pačią Konstitucijos galią. Šiuo atveju aiškaus prieštaravimo Konstitucijai lyg ir nėra, tačiau Konstitucijos taikymo galimybės yra gerokai apribojamos. Žinoma, tokius aktus Konstitucinis Teismas gali pripažinti kaip neatitinkančius Konstitucijos ir sustabdyti jų galiojimą. Tačiau problemą čia sudaro tai, jog ne kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į Konstitucinį teismą. Pagal Konstitucijos 106 straipsnį dėl Seimo priimamų aktų konstitucingumo į Konstitucinį teismą gali kreiptis: Vyriausybė, ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių bei teismai. Todėl, manytina, svarbią reikšmę šiuo klausimu įgyja preliminari įstatymų konstitucingumo kontrolė, kuri vykdoma Seimo Teisės departamente ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete pagal Seimo Statuto 67, 136, 138 straipsnius. Nors tokia kontrolė ir nėra numatyta Konstitucijoje, tačiau ji yra išties naudinga ir padeda išvengti antikonstitucinių įstatymų priėmimo. Vis tik praktikoje retai kada pasitaiko įstatymų projektų, kuriuose būtų aiškus prieštaravimas Konstitucijai, o Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas gali priimti savo išvadą tik tuo atveju kai yra ryškus projekto neatitikmuo Konstitucijai. Todėl nesant aiškaus prieštaravimo Konstitucijos raidei, Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas dažniausiai nesiryžta pripažinti tokių Konstitucijos prasmę siaurinančių projektų prieštaraujančiais Konstitucijai. Taigi, manytina, preliminari įstatymų konstitucingumo kontrolė nėra pakankamai išvystyta ir neatlieka jai priskiriamų funkcijų. Taigi vėl grįžtame prie pradinio problemos taško. Kaip šios problemos pavyzdį galėtume nurodyti Aukštojo mokslo įstatymo 60 straipsnio 2 punktą, kuriame numatyta, jog ne mažiau, kaip 50 procentų dieninių studijų pagal mokymosi rezultatus studijų įmokos apmokomos iš valstybės biudžeto . Tuo tarpu Konstitucija numato, jog gerai besimokantiems studentams laiduojamas nemokamas mokslas. Kyla klausimas, kokią teisę turi nustatyti Seimas, jog gerai besimokantys visuomet yra 50 procentų studentų. Ar ne geriau būtų nustatyti gerai besimokančių studentų skaičių pagal mokymosi rezultatus, o ne pagal jų kiekį?

Manytina, jog šią problemą galėtų išspręsti tik Konstitucinis Teismas, išvystydamas plačią konstitucinę doktriną, ir šitaip apribodamas įstatymų leidėjo galimybę savaip interpretuoti Konstituciją.

Konstitucijos tiesioginio taikymo problemos Teismų veikloje

Teismas – tai vienintelė institucija, kuri, įgyvendindama savo pagrindinę funkciją – vykdydama teisingumą, gali tiesiogiai vadovautis Konstitucija. Tačiau lakoniškos, talpios, bet nesukonkretintos Konstitucijos nuostatos tiesioginį jos taikymą praktikoje daro sunkiai realizuojamą. Todėl Konstitucijos nuostatos yra konkretinamos, plėtojamos išleidžiant atitinkamus įstatymus bei poįstatyminius aktus. Lietuvos Aukščiausiasis teismas viename iš savo nutarimų yra pasisakęs, jog teismai neturėtų tiesiogiai vadovautis konstitucija, kai yra ją detalizuojantys įstatymai: „tiesiogiai Konstitucijos pagrindu ieškinys gali būti tenkinamas tik tuo atveju, kai ginčo santykio nedetalizuoja kiti norminiai aktai – įstatymai ar poįstatyminiai aktai, neprieštaraujantys Konstitucijai“. Paminėtina, jog tokį Aukščiausiojo Teismo požiūrį gana aršiai kritikuoja E. Šileikis veikale „Alternatyvi Konstitucinė teisė“: „(.) susidaro įspūdis, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas perfrazavo Konstitucijos nuostatą: „kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija“, patikslindamas, jog. kiekvienas gali ginti savo teises remdamasis Konstitucija, jeigu Konstitucijos nedetalizuoja konstitucingi įstatymai ir poįstatyminiai aktai. Apskritai, pateiktas išaiškinimas pernelyg kupinas teisinio pozityvizmo ir požiūrio, jog Konstitucija galioja „įstatymų nustatyta tvarka“. Toks išaiškinimas perša mintį, kad ne teismas, bet į jį dėl savigynos kreiptis siekiantis žmogus privalo remtis ginčo santykį detalizuojančiais „įstatymais ar poįstatyminiais aktais“, tarsi Konstitucija nėra tiesiogiai taikomas aktas. (.) Todėl šiuo atveju galima teigti, jog tiesiogiai Konstitucijos pagrindu turi būti priimamas nagrinėti kiekvienas ieškinys, kuriame keliami reikalavimai argumentuotai pagrįsti Konstitucijos nuostatomis, o visiškai tenkinamas – tik tas Konstitucijos nuostatomis ir jas detalizuojančiais konstitucingais įstatymais ar valdymo norminiais aktais argumentuotai pagrįstas ieškinys, kuris „aktyvaus ir kūrybiško“ teismo reikiamų Konstitucijos nuostatų ir konstitucingų įstatymų ar juos detalizuojančių valdymo norminių aktų aiškinimo ir taikymo požiūriu atitinka teisingumo konkrečiu ginčo atveju sampratą. “ Taigi, pasak E. Šileikio, Konstitucija turi būti taikoma kiekvienoje byloje, jei kuri nors ginčo šalis, keldama reikalavimus, remiasi Konstitucija.
Vis dėlto tiesiogiai taikyti Konstituciją nėra taip paprasta, kadangi dauguma jos normų yra normos – principai, reikalaujantys atitinkamo konkretizavimo, kas yra daroma įstatymų leidėjo leidžiant įstatymus. Dėl šios priežasties teismuose Konstitucija tiesiogiai beveik netaikoma. Kaip išskiria Lietuvos Respublikos Konstitucijos Komentaro autoriai, Konstitucijos tiesioginis taikymas teismuose įmanomas tik trimis atvejais:
a) kai Konstitucijos straipsnyje įtvirtintos normos, atsižvelgiant į jų esmę ir prasmę, nereikalingos papildomo detalizavimo ir konkretinimo ir jose nėra nuorodų, kad jų taikymo sąlygas ir tvarką nustato įstatymas, reglamentuojantis žmogaus ir piliečio teises ir laisves bei kitas sritis;
b) kai teismas padaro išvadą, kad įstatymas (jo dalis), galiojęs iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, prieštarauja Konstitucijai, o naujas įstatymas, reglamentuojantis konkrečią visuomeninių santykių sritį, nėra priimtas;
c) kai teismas padaro išvadą, kad įstatymas (jo dalis), priimtas po Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo, prieštarauja Konstitucijai.
Šioje vietoje jau prieiname prie esminės Konstitucijos tiesioginio taikymo problemos Teismuose. Galbūt teismai galėtų ir dažniau bylas spręsti remdamiesi konstitucinėmis normomis, jei būtų įtvirtinta plati ir vieninga oficialaus Konstitucijos interpretatoriaus – Konstitucinio Teismo – doktrina. Problema yra ta, kad teismai vengia taikyti Konstituciją, bijodami ją iškraipyti, ar sukelti tam tikrą neigiamą reakciją visuomenėje. Juk teismas, priėmęs sprendimą pasirėmęs vien Konstitucija, kitos šalies galėtų būti apkaltintas neteisingu Konstitucijos interpretavimu. Ir jei šaliai apskundus sprendimą, apeliacinės instancijos teismas priimtų visiškai priešingą sprendimą vėlgi pasirėmęs tik Konstitucija, tai jau gautųsi tokia situacija: Konstitucijos norma viena – sprendimai keli. Be abejo, tokia situacija nėra labai reali, tačiau tai tik parodo kokia svarbi būtų išsami Konstitucinio teismo doktrina. Ši doktrina suteiktų realią galimybę praktinėje veikloje teismams tiesiogiai remtis konstitucinėmis normomis.
Teismų veikloje galime įžvelgti ir dar vieną problemą, susijusią su konstitucijos tiesioginiu taikymu. Atsižvelgiant į jau išsakytas mintis, kyla klausimas ar teismai gali bent subsidiariai taikyti Konstituciją nagrinėdami atitinkamas bylas. Manytina, jog atsakymas į šį klausimą yra vienareikšmis – teismai privalo kiekvienoje byloje atsižvelgti į Konstitucijoje įtvirtintas normas, jas pabrėžti, ir jei kyla abejonių dėl įstatymo konstitucingumo – kreiptis į Konstitucinį teismą. Tokiu būdu būtų ugdoma teismų konstitucinė sąmonė ir įsitvirtintų visuomenėje kaip „aktyvi ir kūrybiška“ institucija. Tačiau iškyla klausimas kaip turėtų elgtis teismai, jei tarp Konstitucijos ir atitinkamo įstatymo nėra realaus prieštaravimo: įstatymas tiesiog siaurina Konstituciją, menkina jos raidę, tačiau jai griežtai neprieštarauja. Jei teismas tiesiogiai pasirems Konstitucija nesant atitinkamo straipsnio oficialaus išaiškinimo, iškyla pavojus dėl neteisingo interpretavimo ir klaidingos praktikos įtvirtinimo. Šios problemos sprendimas, mūsų manymu, yra vienareikšmis – iškilus bent menkiausiai abejonei dėl įstatymo konstitucingumo, teismai privalo kreiptis išaiškinimo į Konstitucinį teismą, nes tik tokiu atveju bus galima išvystyti plačią Konstitucinio teismo doktriną, ir palengvinti Konstitucijos tiesioginį taikymą bendrosios kompetencijos teismuose.

Lyginamieji Konstitucijos tiesioginio taikymo aspektai

1. Lenkija

Lenkijos Respublikos konstitucija buvo priimta 1997 metais. Jos 8 straipsnio 2 dalis teigia: „jei Konstitucija nenustato kitaip, Konstitucijos normos taikomos tiesiogiai“. Šiame straipsnyje įtvirtinta Konstitucijos tiesioginio taikymo nuostata bei užtikrintas Konstitucijos prioritetas kitų valstybės teisės sistemos dalių atžvilgiu. Paminėtinas ir Konstitucijos 178 straipsnio 1 punktas, pagal kurį „teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi ir vadovaujasi tik Konstitucija ir įstatymais“.

Kalbant su kokiomis problemomis susiduriama Lenkijos Respublikoje Konstitucijos tiesioginio taikymo srityje, paminėtina, jog vienas iš esminių klausimų yra konstitucinių normų suderinimas su iki Konstitucijos priėmimo galiojusiais teisės aktais. Lenkija šią problemą sprendžia gana radikaliai, bet atsakingai: priėmus Konstituciją naujos konstitucinės nuostatos įsigaliojo nedelsiant, o prieštaraujančios Konstitucijai normos, pasak Lenkijos konstitucinės teisės specialistų, privalo būti iš karto pašalintos iš konstitucinės sistemos. Tai daroma įvedant panaikinimo koncepciją, kuri reiškia, kad tuo metu, kai įsigalioja naujos arba pataisytos konstitucinės nuostatos, visos anksčiau priimtos žemesnio nei konstitucinis lygio normos, prieštaraujančios Konstitucijai, yra panaikinamos ex lege, t.y. praranda savo galią.

Toliau gilinantis į šią problematiką, pastebime, jog Lenkijos Respublikos konstitucijos 8 straipsnyje išryškinta frazė „jei Konstitucija nenustato kitaip“ įneša šiokią tokią sumaištį tiesioginio taikymo srityje. Ši frazė yra gana bendra ir ja numatomos mažiausiai dvi situacijų kategorijos: a) kai Konstitucija nustato, kad yra būtina priimti teisės normas, susijusias su atitinkamu konstituciniu reguliavimu (dažniausiai įstatymus); b) kai Konstitucija nieko nesako, tačiau jos normos reikalauja atitinkamo detalizavimo. Taigi jau pačioje Konstitucijoje yra įtvirtintos Konstitucijos tiesioginio taikymo ribos. Problemą čia galime įžvelgti tame, jog keblu yra žinoti kurios konstitucinės normos reikalauja detalizavimo, jei pačioje Konstitucijoje apie tai nepasakyta. Šią problemą turi spręsti įstatymų leidžiamosios institucijos, kurios yra tiesiogiai įpareigotos vykdyti konstitucines nuostatas ir perkelti jas į įstatymus ir atitinkamai – į poįstatyminį reguliavimą. Vis tik galime teigti, jog pirmiausia konkretinimo reikalauja tos normos, kurios kartu yra normos-principai, t.y. bendrieji įstatymų pradmenys.
Lyginant šį aspektą su Lietuvos Respublikos Konstitucija, pasakytina, jog toks ribojimas mūsų Konstitucijoje nėra numatytas, ir mes jį galime išvesti tik atitinkamai komentuodami konstitucines normas.
Toliau analizuojant Lenkijos Respublikos konstituciją, paminėtinas yra 178 straipsnis, kurį išanalizavę, galime teigti, jog teismuose Konstitucija ir įstatymai turėtų būti taikomi kartu. Šį straipsnį galime aiškinti nevienareikšmiškai. Pirmiausia galima tarti, jog konstitucinės normos ir principai yra teisinis konkrečiose bylose priimamų sprendimų pagrindas. Tačiau derėtų pažymėti, jog Konstitucijos galios nereikėtų hiperbolizuoti. Tuomet toks požiūris gali lemti tai, kad teismai ar kitos institucijos tam tikrais atvejais atsisakytų taikyti žemesnės nei Konstitucija galios aktus. Vis tik analizuodami 178 straipsnį ir atsižvelgdami į Lenkijos Konstitucinio Tribunolo nutarimus, turėtume konstatuoti, jog teismai bylose, kai tik įmanoma, turėtų tiesiogiai taikyti tiek Konstitucines normas, tiek tas normas detalizuojančius įstatyminės galios aktus. Toks taikymas yra vadinamas kombinuotu konstitucinių ir įstatyminių normų taikymu. Mūsų manymu, šis taikymas garantuoja korektišką teisingumo vykdymą ir yra sektinas pavyzdys kitoms modernios demokratijos šalims.

2. Suomija
Suomijos Respublika naują Konstituciją priėmė 2000 metų Kovo 1dieną. Kaip teigia Suomijos Aukščiausiojo Administracinio Teismo teisėjas Ahti Rihto, pagrindiniai šios Konstitucijos tikslai esti tokie: Suomijos konstitucinės teisės kodifikavimas, Konstitucijos norminių struktūrų suvienodinimas ir modernizavimas, esamo valdžių padalijimo sureguliavimo prižiūrėjimas. Paminėtina, jog šia reforma nebuvo siekiama pakeisti Suomijos politinės sistemos pagrindų, ji buvo tik dalinė, tęsianti senąsias tradicijas .
Suomijos naujoji Konstitucija įtvirtino gana aiškų Konstitucijos tiesioginio taikymo mechanizmą. Funkciniu požiūriu Konstitucija įpareigoja teismus ir valstybės valdžią nekliudomai taikyti Konstituciją tiesiogiai, kas ir yra daroma. Kita vertus, tiesiogiai taikyti Konstituciją prireikia santykinai retai, nes hierarchinėje teisės aktų sistemoje žemesnio rango normos yra pakankamai detalios, kad būtų galima jomis remiantis išnagrinėti bylą ir priimti sprendimą.
Suomijos Konstitucija yra įdomi ir išsiskiria iš daugumos kitų rašytinių konstitucijų tuo, kad joje yra įtvirtina preliminari įstatymų konstitucingumo kontrolė. Tokiu būdu teismams yra suteikta labai ribota galimybė tikrinti parlamento aktų konstitucingumą. Pagal Konstituciją yra du pagrindiniai procesiniai įstatymų priėmimo būdai: įstatymų projektai, kurie neprieštarauja Konstitucijai priimami paprasta balsų dauguma, o jei prieštarauja – kvalifikuotos balsų daugumos procedūra. Išties gana keistai atrodo ypatybė, jog parlamentas, nekeisdamas Konstitucijos, gali priimti jai prieštaraujančius Konstitucinius įstatymus. Tokie įstatymai yra vadinami išimtiniais. Šiuo atveju nereikėtų jaudintis dėl tokių įstatymų antikonstitucingumo, kadangi tokia tvarka Suomijos Respublikoje yra įteisinamos Konstitucijos pataisos, kurios padeda Konstitucijai neatitolti nuo besikeičiančių socialinių realijų.
Kalbant apie Konstitucijos tiesioginį taikymą bendrosios kompetencijos teismuose, paminėtina, kad Konstitucijos normos tiesiogiai dažniausiai taikomos tada, kai esti kolizija tarp normų, kurias reikia taikyti konkrečioje byloje. Tokiais atvejais teismai stengiasi parinkti tokias normas, kurios aiškiausiai atitiktų Konstituciją ir pateikia tokį jų aiškinimą, kuriuo kiek įmanoma labiau yra įgyvendinami Konstitucijos normų tikslai. Suomijos Konstitucijos 106 straipsnyje teigiama, jog jei sprendžiant bylą teisme įstatymo taikymas akivaizdžiai prieštarautų Konstitucijai, teismas privalėtų teikti Konstitucijos normai. Ši norma užtikrina, kad į praktinę sferą nepatektų Konstitucijai prieštaraujantys teisės aktai, būtent įtvirtinant teisminę konstitucingumo kontrolės galimybę. Kadangi, kaip minėjome, Suomijos Konstitucijoje įtvirtinta prevencinė Konstitucingumo kontrolė, tai yra natūralu, jog teismams netenka rūpintis teisės aktų atitikimu Konstitucijai, nors ji ir yra numatyta. Pažymėtina, jog nuo Konstitucijos įsigaliojimo momento teismams dar neprireikė taikyti Konstitucijos 106 straipsnio.
Taigi matome, jog Suomijos Respublikoje įtvirtinta preliminari įstatymų konstitucingumo kontrolė yra išties praktiška, veikianti ir padeda sumažinti teismų darbo krūvį. Tokiu būdu sudaromos galimybės operatyviau ir greičiau spręsti ginčus tarp šalių, o tai užtikrina nuoseklų ir teisingą žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimą.
Ši lyginamoji analizė leido susipažinti su Konstitucijos tiesioginio taikymo problematika Lenkijos ir Suomijos respublikose. Pažymėtina, jog šios valstybės numato visiškai skirtingą tiesioginio taikymo instituto įgyvendinimą: Lenkijos Respublika įtvirtina kombinuotą įstatymų bei Konstitucijos taikymą, o Suomija įgyvendina preliminarią įstatymų konstitucingumo kontrolę, tuo sumažindama iki minimumo būtinybę teismams atitinkamose situacijose tiesiogiai taikyti Konstituciją. Matome, jog abiejų valstybių įtvirtinti mechanizmai praktikoje veikia, ir leidžia piliečiams visapusiškai ginti savo pažeistas teises.

Praktinė analizė: Kokios yra galimybės teismams tiesiogiai taikyti Konstituciją?

Lietuvos Respublikos piliečiai, reikšdami ieškinius teismuose, gana dažnai prašo teismų tiesiogiai taikyti Konstituciją ginant jų pažeistas teises. Tačiau nūdienos situacija tokia, jog teismai, ypač pirmųjų instancijų, tokius prašymus dažniausiai ignoruoja. Pažymėtina, jog daugumoje atvejų teismai visiškai pagrįstai tai daro, kadangi dažniausiai prašymai tiesiogiai taikyti Konstituciją nėra teisiškai argumentuoti ir yra „laužti iš piršto“. Bet pasitaiko ir tokių atvejų, kai teismams kur kas paprasčiau yra vadovautis tam tikrais įstatyminę galią turinčiais aktais ir palikti konstituciją dulkėti. Šitaip yra dėl to, jog teismai nėra suinteresuoti vadovautis konstitucija, kadangi yra įstatymai, kuriuos galima taikyti mechaniškai, t.y. nereikia per daug gilintis į atitinkamą situaciją.

Šioje praktinėje analizėje atskleisime ir pabandysime interpretuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį „ S.Vizgirdienė ir kt. v. Telšių rajono savivaldybė“ (Nr.: 3K – 3- 1135). Nutartis reikšminga tuo, kad buvo įtvirtinta, mūsų manymu, prieštaringa praktika Konstitucijos tiesioginio taikymo srityje: Aukščiausiasis Teismas konstatavo kokiais atvejais teismai, spręsdami bylas, galėtų taikyti Konstituciją . Tokiu būdu teismams buvo apribota galimybė tam tikrais atvejais vadovautis Konstitucija ex officio (savo iniciatyva). Todėl ši nutartis yra verta gilesnio vertinimo.

S. Vizgirdienė ir kt. v. Telšių rajono savivaldybė

1998 m. birželio 24 d. Ieškovai S. Vizgirdienė, I.A. Evienė ir A.A. Steponavičius kreipėsi į Telšių rajono apylinkės teismą, prašydami pripažinti negaliojančiais Telšių rajono valdybos 1995 m. kovo 7d. sprendimus dėl trijų žemės sklypų po 2,495 ha išpirkimo ir įpareigoti Telšių apskrities viršininką per šešis mėnesius išduoti nuosavybės teisės dokumentus į kiekvienam ieškovui priklausantį žemės sklypą.
Pažymėtina, jog 1995 m. Telšių rajono valdybos sprendimu ieškovams buvo atkurta nuosavybės teisė į jų tėvui Jonui Steponavičiui nuosavybės teise priklaususią žemę – 10,78ha. Kiekvienam ieškovui buvo atkurta nuosavybės teisė natūra į 0,2 ha ploto žemės sklypą, o likusioji žemės dalis turėjo būti išpirkta. Kiekvienas išperkamas 2,495 ha ploto sklypas buvo įkainotas 15 645 Lt verte. Per trejus metus ši kompensacija ieškovams nebuvo išmokėta, todėl jie kreipėsi į Telšių rajono savivaldybę, reikalaudami išmokėti kompensaciją. Savivaldybė atsakė, jog už miesto teritorijoje esančią žemę piniginė kompensacija nėra išmokama. Kadangi ieškovams kitoms kompensavimo būdas yra nepriimtinas, jie pasiremdami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6,7,23,29,30 straipsniais, CK 606 straipsniu, Europos žmogaus teisiu ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6,13,14 straipsniais prašė likusią žemės sklypo dalį natūra, nes ji nėra naudojama visuomenės poreikiams.

Apylinkės bei apygardos teismai ieškinį atmetė. Teismai savo sprendimus motyvavo tuo, jog nuosavybės teisė į žemę ieškovams buvo atkurta laikantis galiojančių įstatymų, todėl ieškovų reikalavimai pareikšti nepagrįstai. Taip pat teismai pažymėjo, jog nuosavybės teisės atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą reguliuojantys įstatymai nenumato galimybių sugrąžinti natūra visą mietuose turėtą žemę.

Ieškovai padavę kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam teismui, kaip vieną iš skundo argumentų nurodė tai, jog teismai tiesiogiai netaikė Konstitucijos ir tokiu būdu buvo pažeistos jų teisės.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas (toliau – Teismas) pabrėžė, jog norint išspręsti šią problemą, būtina atsižvelgti į nuosavybės teisės atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinę prigimtį, nuosavybės teisės atkūrimo proceso teisinį reguliavimą ir šio instituto taikymo praktiką. Teismas konstatavo, jog šį institutą gana nuosekliai savo nutarimuose yra aptaręs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, todėl ir nuosavybės teisės atkūrimo klausimus reguliuojančių teisės aktų taikymas turi būti grindžiamas Konstitucinio Teismo praktika, ypač tos kasatorės keliamos problemos, dėl kurių jis jau yra pasisakęs.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 gegužės 27 d. Nutarime analizuodamas įstatymų leidėjo ketinimus sprendžiant nuosavybės teisės atkūrimo klausimus nurodė, kad „(.) visiškai atkurti 1940m. buvusios nuosavybės santykių sistemos objektyviai neįmanoma. (.) Nuosavybės teisių tęstinumo nuostatų paskelbimas buvo pagrindas ribotai restitucijai vykdyti, t.y. pažeistoms nuosavybės teisėms apginti įstatymų numatytomis sąlygomis ir tvarka. Pripažindama nuosavybės teisės tęstinumą, Aukščiausioji taryba 1990 m. lapkričio 15d. teiginiais faktiškai taip pat konstatavo, jog galimos situacijos, kai neįmanoma viso išlikusio turto grąžinti natūra. Tokiu atveju buvo numatyta galimybė gauti kompensaciją. Konstitucinis Teismas pažymi, jog nuostata, kad jeigu negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą.(.) Sprendžiant žemės gražinimo buvusiems savininkams problemą, neišvengiamai susiduriama su per 50 metų suformuota ekonominių-socialinių santykių sistema: (.) išsiplėtė miestų teritorijos ir pramonės įmonių užimti žemės plotai. Dėl tokių naujų aplinkybių neįmanoma ignoruoti valstybės teisės reguliuoti nuosavybės teisių atstatymo sąlygų taip, kad būtų maksimaliai suderinti buvusių savininkų interesai ir visuomenės poreikiai “.

Analogiškus klausimus Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas analizavo ir 1995 m. kovo 8d. nutarime. Jame Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog jei susiklosčius tokiems žemėnaudos santykiams, vertintų kaip visuomenės poreikis vykdant žemės reformą, negalima grąžinti žemės natūra, tai ji iš buvusio savininko gali būti išperkama. Konstitucinis Teismas remiasi nuostata, jog absoliučiai tikslus nuosavybės santykių grąžinimas į status quo, t.y. į padėtį, buvusią iki 1940m. liepos 15d., objektyviai yra neįmanomas . Pažymėtina, jog tikroji teisės paskirtis – ieškoti pusiausvyros tarp įvairių asmenų ar jų grupių teisėtų interesų. Kadangi tie interesai tarpusavyje prieštarauja ir konkuruoja, todėl teisė negali ginti vieno asmens ar jų grupės ignoruodama kito asmens ar visos visuomenės interesą.

Toliau aiškindamas šį kazusą Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas rėmėsi 1991 m. birželio 18d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusįjį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatomis. Šio įstatymo 12 straipsnyje išvardytas išlikęs nekilnojamasis turtas, į kurį nėra atkuriama nuosavybės teisė. Straipsnio 4 punktas numatė, kad natūra negrąžinama, o yra valstybės išperkama žemė, kuri buvusi priskirta miestų teritorijai. Aukščiausiasis teismas konstatavo, jog tiek įstatymų leidėjo ketinimai, tiek ir Konstitucinio teismo praktika rodo, kad žemės priskyrimas miesto teritorijai yra pakankamas įrodymas, patvirtinantis, tą žemę esant reikalinga visuomenės poreikiams. Aplinkybė, jog ta žemė nėra faktiškai užstatyta, nepaneigia jos reikalingumo visuomenei: miestų plėtra ir jų ribų nustatymas prognozuojami ir planuojami atsižvelgiant į urbanizacijos lygį, gyvenamųjų namų ir miestų infrastruktūros statybos poreikius ir kitus veiksnius.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad sprendimuose dėl nuosavybės teisės atkūrimo nurodyta, jog iš ieškovų išperkama po 2,495 ha ploto žemės sklypai, kurių kiekvieno vertė yra 15 645 Lt, dar nereiškia, kad Telšių rajono valdyba ar valstybė įsipareigojo sumokėti ieškovams šias pinigų sumas už išperkamą žemę. Ši nuoroda reiškia, kad išperkama žemė buvo įvertinta tokia pinigine išraiška. Galiausiai Teismas padarė išvadą: „Savo teisine prigimtimi nekilnojamojo turto išpirkimo būdo pasirinkimas yra sandoris, kuris sukuria tam tikrus teisinius santykius ir teisinius padarinius. Bendras teisinis principas reikalauja, kad sandoriams ir jų pagrindu atsiradusiems santykiams būtų taikomi tie teisės aktai, kurie galiojo sandorio sudarymo momentu. Iš byloje esančio ieškovų prašymo matyti, kad iki 1998 metų ieškovai neįgyvendino savo teisės pasirinkti išpirkimo būdą. Tik 1998 m. kovo 12d. ieškovai kreipėsi į Telšių rajono savivaldybę, prašydami sumokėti jiems sprendimuose dėl nuosavybės teisės atkūrimo nurodytas pinigų sumas. Tai reiškia, kad savo teisę pasirinkti žemės išpirkimo būdą ieškovai realizavo ne nuosavybės teisės atkūrimo metu, t.y. 1995 m. kovo 7d., o tik 1998 m. kovo 12 d., jau galiojant 1997 m. liepos 2 d. įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“. Taigi kompensacijų ir išpirkimo būdo klausimai turi būti sprendžiami pagal šį įstatymą. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai, kreipdamiesi į Telšių rajono savivaldybę dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo, būtų pateikę įrodymus, pagal šio įstatymo 16 straipsnį turį teisę reikalauti, kad žemė būtų išpirkta kompensuojant jos vertę būtent pinigais, o ne kitokiu būdų. Be to, ieškovai Telšių rajono savivaldybės atsisakymo kompensuoti už išperkamą žemę pinigais įstatymų nustatyta tvarka neapskundė. Esant tokioms aplinkybėms, teismai pagrįstai atmetė ieškovų ieškinį“.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog ši byla nieko neišsiskiria iš kitų panašaus pobūdžio bylų, kuriose sprendžiami klausimai dėl piliečių nuosavybės teisės atkūrimo. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovai šioje byloje reikalavo tiesiogiai taikyti Konstituciją, konkrečiai – jos 6, 7, 23, 29, 30 straipsnius. Būtent spręsdamas šią bylą Lietuvos Aukščiausiasis teismas suformavo Konstitucijos tiesioginio taikymo teismuose doktriną, ko nei viename iš savo nutarimų nėra padaręs Konstitucinis Teismas. Aukščiausiasis Teismas, atmesdamas byloje reikalavimą tiesiogiai taikyti Konstituciją, pateikė sekančias išvadas, susijusias su Konstitucijos tiesioginiu taikymu:

Pirma, Aukščiausiasis Teismas įtvirtino Konstitucinio teismo nutarimų galią sprendžiant bylas dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo, konstatuodamas Konstitucinio Teismo nutarimų ratio decidendi, turinčių precedento galią. Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad dalies neteisėtai nacionalizuoto turto grąžinimas natūra, o likusios jo dalies išpirkimas įstatymuose nustatytais būdais nepažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo.

Antra, aiškindamas Konstitucijos tiesioginio taikymo sąvoką, Aukščiausias teismas įtvirtino, kad Konstitucijos tiesioginio taikymo galimybė nereiškia, kad Konstitucija turi būti tiesiogiai taikoma kiekvienoje byloje. Priešinga išvada reikštų, kad, išskyrus Konstituciją, valstybėje joks papildomas teisinis reguliavimas nereikalingas. Nors Konstitucija ir yra pagrindinis teisės šaltinis, teisės ir teisinės sistemos pagrindas, tačiau ši aplinkybė nepaneigia atskirų įstatymų reikalingumo ir taikymo būtinybės.

Trečia, Aukščiausiasis teismas konstatavo, kad Konstitucija tiesiogiai teismuose gali būti taikoma tik trim atvejais:
1. kai teismas mano esant tam tikro teisės akto prieštaravimą Konstitucijai;
2. kai yra teisės spraga;
3. kai teismas mano esant būtina aiškint įstatymą, o ypatingai tais atvejais, kai būtina aiškinti teisės normos ir teisės principo santykį ar spręsti teisės normų koliziją.
Šioje vietoje ir sustokime. Paanalizuokime tokias išvadas padariusio Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo kompetenciją šiuo klausimu ir tokio aiškinimo tikslingumą.
Visų pirma į akis krinta tai, ar Aukščiausiasis teismas yra tinkamas subjektas aiškinti Konstituciją ir tokį aiškinimą pateikti kaip precedentą žemesnių instancijų teismams. Kaip teigia prof. E. Kūris, „konstitucinio reguliavimo turinys atskleidžiamas tik oficialiai aiškinant Konstituciją, t.y. plėtojant konstitucinę doktriną kiekvienu klausimu, kuris tam tikroje byloje yra Konstitucinio Teismo nagrinėjimo dalykas. “ Taigi pagrįstai būtų galima daryti prielaidą, jog Aukščiausiasis Teismas nėra subjektas, kuris galėtų interpretuoti Konstituciją ir pateikti šį išaiškinimą kaip stare decisis (turintį galią žemesniųjų instancijų teismams) principą.
Antra, analizuojant pateiktų išvadų turinį taip pat kyla neaiškumų. Pasak Aukščiausiojo Teismo, teismai gali Konstituciją taikyti tiesiogiai, jei mano esant tam tikro teisės akto neatitikimą Konstitucijai. Tačiau pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnį, tai yra Konstitucinio Teismo prerogatyva. Be to, Konstitucijos 110 straipsnis imperatyviai nurodo, jog „tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją“.
Abejonių kelia ir sekantis punktas, teigiantis, jog esant tam tikrai teisės spragai, teismai galėtų tiesiogiai vadovautis Konstitucija. Teisės teorija teisinę spragą apibrėžia kaip situaciją, aplinkybę, reikšmingą žmogaus teisių saugai, tačiau nepatukusią į teisinio reguliavimo sritį. Teisės spragų atsiradimą daugiausia lemia tai, jog įstatymų leidėjas nesugeba žengti koja kojon su nuolat besikeičiančiais socialiniais santykiais. Todėl susidariusias teises spragas turi konkrečiu atveju šalinti teismai taikydami įstatymo ar teisės analogiją. Įstatymų analogija taikoma tuomet, kai nėra įstatymo normos, reguliuojančios konkretų gyvenimo atvejį, bet yra norma reguliuojanti į jį panašius atvejus. Teisės analogija – tai bendrieji teisės principai, kurie taikomi tuomet, kai įstatymuose nėra reikiamos teisės normos, reguliuojančios aptariamą atvejį ir negalima taikyti įstatymo analogijos. Teisės spragos suteikia galimybę teismui teisėkūros ad hoc (čia ir dabar) teisę. Egzistuojant teisės spragai teismas gali aiškinti teisę vadovaudamasis savo įsitikinimais, kurie turėtų atitikti bendruosius teisės pincipus. Atsižvelgdami į Konstitucinio teismo praktiką, pastebime, jog teisės spragos aiškinimas negali būti vienareikšmiškas. Vienais atvejais Konstitucinis Teismas teises spragas yra traktavęs kaip teisinio reikalavimo stoką, kuri gali būti traktuojama kaip „priešingas“ teisinis reguliavimas; taigi gali būti pagrindu pripažįstant teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitais gi atvejais, Konstitucinis Teismas teisės spragos buvimą yra pripažinęs kaip nepakankamą pagrindą konstatuoti prieštaravimą Konstitucijai, motyvavęs tuo, jog teisės spragos užpildymas yra įstatymų leidėjo prerogatyva, bet ne Konstitucinio Teismo kompetencijos dalykas . Tokį Konstitucinio Teismo doktrinos nekoncentruotumą šiuo klausimu lemia tai, jog vienais atvejais teisės spragos buvimas yra pakankamas pagrindas pripažinti atitinkamą aktą prieštaraujančiu Konstitucijai, kitais atvejais – to nepakanka. Aiškinant Konstitucijos tiesioginio taikymo galimybes dėl teisės spragos pirmiausia paminėtina, jog teisės spragos gali kilti iš dvejopų situacijų: kai atitinkamas įstatymas nereguliuoja konkretaus teisinio santykio bei kai išvis nėra teisės akto, kuris reglamentuotų konkretų susiklosčiusį teisinį santykį. Todėl ir teisės taikymas privalo būti sekantis: nesant konkretaus teisės akto, reguliuojančio susiklosčiusį teisinį santykį, teismas turi pilną teisę tiesiogiai taikyti Konstituciją ir priimti atitinkamą sprendimą, o esant spragai teisės akte – teismas turėtų kreiptis išaiškinimo į Konstitucinį Teismą.

Analizuojant paskutinį Aukščiausiojo Teismo pateiktą atvejį, paminėtina, jog esant būtinybei aiškinti įstatymą ar sprendžiant teisės normų koliziją teismai privalėtų vykdydami teisingumą tiesiogiai remtis Konstitucija, ir taip užtikrinti Konstitucijos viršenybę. Tačiau jei susidaro kolizija tarp teisės principo ir teisės normos, situacija tampa ganėtinai problematiška. Analizuojant šią situaciją, pirmiausia derėtų atriboti teisės normas nuo principų. H. Hartas nurodo tris teisės principų bruožus, skiriančius juos nuo sąlygiškai paprastų normų. Pirma, principai yra ne konkrečios elgesio taisyklės, o platūs, bendrojo pobūdžio, nekonkretizuoti standartai. Antra, teisės principai „daugiau ar mažiau nurodo tam tikrą siekį, tikslą, teisės turėjimą ar vertybę, todėl tam tikra prasme manoma, kad pageidautina juos ginti“. Trečia, principams nebūdingas sprendžiamas pobūdis, t.y. remiantis jais paprastai aiškinamos teisės normos, taikomos sprendžiant konkrečią bylą . Tačiau verta pažymėti, jog ne visi teisės principai yra pakankamai aiškiai suformuluoti pozityviojoje teisėje ir dažnai teisės principą ir jo turinį galima iššifruoti tik sistemiškai aiškinant teisę, analizuojant teismų praktiką ir teisės doktriną. Teisės principai yra bendrieji normų pradmenys, todėl ir aiškinant teisės normą visų pirma yra analizuotinas jos santykis su konstitucijoje įtvirtintais teisės principais. Labai taikliai konstitucinių teisės normų ir principų santykį taikant teisę teismuose yra apibūdinę D. Mikelėnienė ir V. Mikelėnas leidinyje „Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai“: „Tik aiškinant teisės normą konstitucinių principų kontekste galima nustatyti, ar ji neprieštarauja konstitucijai. Kadangi teisės principai yra teisės sistemos pagrindas, teisės normos negali jiems prieštarauti. Hierarchijos atžvilgiu teisės principus įtvirtinančios teisės normos yra aukštesnės juridinės galios nei kitos teisės normos. Taigi teisės normą būtina aiškinti ir taikyti nepažeidžiant teisės principų. Kilus teisės normos – principo, ir teisės normos – elgesio taisyklės, kolizijai, pirmenybę privalu teikti teisės principui“. Analizuodami teisės normų ir principų kolizinį santykį teismo procese, galime išskirti sekančias situacijas ir pateikti atitinkamą jų vertinimą konstitucingumo kontekste:
1. Esant kolizijai tarp teisės normos ir bendrųjų teisės principų, teismas turėtų suabejoti analizuojamo įstatymo konstitucingumu, kadangi bendrieji teisės principai yra vertintini ir kaip konstituciniai principai. Atsižvelgiant į tai, kad dauguma bendrųjų teisės principų yra aiškiai apibrėžti ir tiesiogiai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos normose, darytina prielaida, jog šiuo atveju tikslingiausia būtų kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl kolizinės normos išaiškinimo;
2. Esant kolizijai tarp teisės normos ir specialiųjų teisės principų, t.y. šakinių teisės principų, manytina, jog teismas galėtų tiesiogiai taikyti Konstituciją, pasiremdamas tuo, jog specialieji teisės principai kyla iš bendrųjų teisės principų. Tokiu atveju teismas spręsdamas šią kolizinę situaciją turėtų teikti pirmenybę specialiajam teisės principui ir motyvuotai paneigti galimybę taikyti atitinkamą teisės normą. Pažymėtina, jog praktikoje gali susiklostyti ir tokia situacija, kai specialusis teisės principas prieštarauja bendrajam teisės principui. Šiuo atveju abejotina ar teismas galėtų kreiptis išaiškinimo į Konstitucinį Teismą, kadangi Konstitucijoje nieko nesakoma apie teisės principų atitikimą Konstitucijai ir jų aiškinimą. Šią problemą viename iš savo nutarimų yra išsprendęs Konstitucinis Teismas: „Negalima neatsižvelgti į tai, kad įstatymų leidėjas, vykdydamas savo įgaliojimus ir leisdamas įstatymus, taip pat gali formuluoti principus, kuriais grindžiamas konkretus įstatymas. Tačiau šių principų negalima tapatinti su konstituciniais. Minėtų principų sąveika turi esminę tiek teorinę, tiek praktinę reikšmę teisiniam reguliavimui. Įstatymuose įtvirtinti principai gali būti pakeisti įstatymais ir, svarbiausia, jie negali pažeisti konstitucinių principų .“ Todėl darytina išvada, jog esant specialiojo ir bendrojo teisės principų konkurencijai, pirmenybė turėtų būti taikoma bendrajam teisės principui.

Aiškindami Aukščiausiojo Teismo padarytą išvadą dėl galimybės teismuose tiesiogiai taikyti Konstituciją, rėmėmės iš esmės lingvistiniu bei sisteminiu aiškinimo aspektais. Šiuo aiškinimu mes dar labiau susiaurinome tiesioginio taikymo institutą, tačiau tai nebuvo mūsų tikslas. Paminėtina, jog Konstitucija yra „įstatymų motina“ ir mes negalime jos įrėminti į konkrečius punktus. Konstitucijos 6 straipsnis vienareikšmiškai nurodo, jog „Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas“. Ši norma yra imperatyvi, todėl nei Aukščiausiasis Teismas, nei kuri kita institucija neturėtų leisti sau jos laisvai interpretuoti. Be abejo, mes negalime įpareigoti teismą kiekvienoje byloje taikyti Konstituciją. Tokiu atveju iš ties kyla klausimas, kam yra reikalingi kiti įstatymai ar poįstatyminiai aktai. Bet to daryti nė nereikia. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas šią normą, tikėjosi įdiegti teisėjų sąmonėje būtinumą kiekvienoje byloje remtis Konstitucija, ja vadovautis kaip teisinės justicijos pagrindu ir tokiu būdu skatinti aktyvią ir kūrybingą teismų veiklą.

.

Leave a Comment