Lietuvos Respublikos Konstitucijos bruožai 1992 m.

TURINYS

Įvadas.......................3 – 4 psl.

I.Konstitucijos samprata................5 – 6 psl.

II.LR Konstitucijos reformos eiga 1990 – 1992 m.....7 – 11 psl.

III.LR Konstitucijos struktūra, normų bruožai, pagrindiniai principai......................12 – 16 psl.

IV.LR Konstitucijos reguliavimo sfera, taikymo ribos...17 – 19 psl.

V.LR Konstitucijos priėmimo, keitimo, įsigaliojimo tvarka...... ..........................20 – 21 psl.

VI.LR Konstitucijos santykis su kitais teisės aktais...22 – 23 psl.

Išvados.......................24 – 25 psl.

Literatūra........................26 psl.

Įvadas
Norint išsamiai aprašyti ir apibūdinti 1992 m. spalio 25 d. Konstituciją ir jos bruožus, pirmiausia reikėtų apibrėžti konstitucingumo sąvoką, jo laikotarpius Lietuvoje ir pasaulyje. Daugelis teisės ir valstybės teoretikų teigia, jog Konstitucija, konstitucingumas, kostitucionalizmas – tai sąvokos, terminai, žodžiai, kurie tapo ypač aktualūs ir svarbūs iš š komunizmo despotijos išsivadavusioms šalims. 1

Savaime aišku, tai galima taikyti ir Lietuvos politologijos vystimuisi, jos teisės mokslui ir visuomenės besikeičiančiai sąmonei. Laikotarpiai, kada buvo priimtos rašytinės Konstitucijos, išsivadavusių tautų sukūrimas savų valstybių ir priėmimas naujų Konstitucijų, taip pat išsivadavimas iš “nuosavų” despotiškų rėžimų arba iš okupacinės despotijos, priimant naujas Konstitucijas, pakeičiant senąsias, visų šių įvykių taiklus konstatavimas yra tas pagrindas, kuris padeda apibrėžti konstitucingumo sąvoką, kaip tautų ir žmogaus laisvės sąlygą ir tam tikrą garantą. 2

Konstitucija – tai aukščiausias valstybėje esantis te eisės aktas, kuriuo remiantis rengiami ir leidžiami visi kiti valstybės teisės aktai. Konstitucijoje dažniausiai įtvirtinami svarbiausi valstybės santvarkos elementai tokie kaip : teritorinė santvarka, valdymo forma, rinkimų tvarka ir pan. Konstitucija yra tas kontrolės mechanizmas, kuriuo rementis nustatoma ar įstatymas atitinka te

eisės reikalavimus ar jų neatitinka.

Trumpai apžvelgiant kostitucingumo raidą pasaulyje galima išskirti keturis laikotarpius. Pirmasis – XVIII a. pab. – I Pasaulinis karas. Šiame laikotarpyje buvo priimtos pirmosios rašytinės Konstitucijos : 1787 m. JAV Konstitucija, 1791 m. Prancūzijos Konstitucija, 1814 m. – Norvegijos, 1889 m. priimama viena pirmųjų Kostitucijų Azijoje – Japonijos Konstitucija, 1912 m. Kinijos. Šiuo laikotarpiu įsigali liberaliųjų Konstitucijų tradicija, susikuria pirmosios konstitucinės valstybės. Antrasi –
I Pasaulinis karas – II Pasaulinis karas. Šiuo metu formavosi socialinis požiūris į Konstitucijas, žlugo paskutinės monarchinės imperijos, o susikūrusios naujos valstybės priėmė savo konstitucijas. Trečiasis – II Pasaulinis karas – 1989 m. Šiuo laikotarpiu susiformavo apie 130 naujų valstybių su įvairiais Konstitucijų modeliais ir požiūriais jose. Ketvirtasis – po 1989 m. Priimama daug naujų konstitucijų, kuriose susiformuoja universalūs principai.

Lietuvos Respublikos konstitucingumo tradicijos nebuvo atsitiktinai, dirbtinai suformuluotos. Konstitucija atspindi svarbiausius valstybės santvarkos pa amatinius, pagrindinius dėsnius, principus. Lietuvos konstitucingumo raidoje galima išskirti tris laikotarpius. Pirmasis – XVI – XVIII a. Čia ryškiausias pavyzdys – trys LDK statutai (1529 m.; 1566 m.; 1588 m.) Tai pirmosios konstitucijos, pirmą kartą buvo įtvirtinti pagrindiniai valstybės veiklos principai, idėjos. Šie statutai nebuvo idealūs, nes išreiškė bajorijos valią, tačiau tai buvo labai reikšmingas teisės ir kultūros paminklas. 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija parodė, jog teisinė sąmonė ir mintis pažengė į priekį, joje aiškiai atsispindėjo švietimo idėjos. Antrasis – 1918 m. – 1940 m.Šiame laikotarpyje buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, kurios atkūrimą ga

alima pavadinti unikaliu politiniu ir teisiniu reiškiniu. Šiame etape buvo paskelbtos keturios laikinosios Konstitucijos (1918 m.; 1919 m.; 1920 m.; 1928 m.) ir dvi nuolatinės(1922 m.; 1938 m.) Trečiasis – po 1990 m. Šiuo laikotarpiu integravosi daug pažangių idėjų ir jų fone 1992 m. spalio 25 d. buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Norint pateikti dabartinės 1992 m. spalio 25 d. priimtos LR Konstitucijos bruožus pravartu atsigręžti ir apžvelgti tai, kokiom aplinkybėm esant buvo priimta ši Konstitucija, su kokiais sunkumais susidūrė asmenys dalyvavę jos priėmime. Taip pat būtina suvokti kokią vietą ji užima mūsų gyvenime ir kokiomis ypatybėmis pasižymi šis aukščiausias mūsų valstybės įstatymas. Taigi, norint pateikti šios temos išsamią analizę svarbiausia yra konstatuoti tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija yra pagrindinis piliečių valdžios įrankis ir svarbiausias šalies įstatymas, lemiantis visų valstybės valdžios institucijų raidą ir garantuojantis žmogaus teises ir laisves, politinį socialinį stabilumą, socialinės demokratijos pažangą. 3

I.Konstitucijos samprata

Konstitucija – tai vieningas normatyvinis aktas arba kelių pagrindinių normatyvinių teisinių aktų visuma, fiksuojanti valstybės gyvenimo pagrindus.1 Kitų teisės normų atžvilgiu Konstitucija turi aukščiausią galią ir reglamentuoja valdžios sandarą, žmogaus ir valstybės santykius, valstybės tikslus, nustato piliečių teises, laisves bei pareigas.

Kalbant apie pačios Konstitucijos sampratą reikia aptarti tai, kad įvairių valstybių Konstitucijos yra gana skirtingos. Jos skiriasi pagal savo turinį, formą, keitimo tvarką, reguliuojamų santykių apimtį ir ki

itais pagrindais. Pati Konstitucija, kaip teisės aktas, susiformavo kaip bandymas riboti valdžią ir kovoti su jos savivale, o dabartiniu metu į Konstituciją žvelgiama kaip į socialinį – politinį kompromisą. Požiūrių į Konstituciją yra įvairių ir remiantis tuo galima išskirti tris požiūrius:
1. Prigimtinės teisės požiūris. Remiantis šiuo požiūriu konstitucija yra tam tikra
visos tautos valios išraiška ir į ją žiūrima kaip į visuomenės susitarimą.
2. Normatyvistinės koncepcijos požiūris. Čia į konstituciją žiūrima kaip į
aukščiausią teisinę galią turintį aktą.
3. Institucionalistinis požiūris. Šiame požiūryje konstitucija suprantama kaip tam
tikras tautos korporacijos statutas.

Konstitucijos gali būti kodifikuotos ir nekodifikuotos. Kodifikuotos – išdėstomos viename, tiesioginio taikymo akte ir yra ganėtinai standartinės. Jos turi preambulę, kurioje išdėstomi pagrindiniai Konstitucijos tikslai, pateikiamos istorinės sąlygos ir pagrindai, kuriais remiantis ji buvo priimta, kartais apžvelgiamos piliečių teisės ir laisvės. Pats Konstitucijos tekstas skirstomas į atskirus skirsnius kuriuose išdėstoma valstybės organų struktūra, įgaliojimai, jų tarpusavio santykiai; piliečių teisės, laisvės ir pareigos; valstybės užsienio politika, taip pat kiti svarbiausi visuomenės ir valstybės pagrindai. Tokių Konstitucijų pavyzdžiais galėtų būti visos Lietuvos Konstitucijos, JAV Konstitucija ir daugelis kitų. Nekodifikuotos – tai tokios, kurių konstitucinės normos išdėstomos ne viename akte, o susideda iš daugelio įstatymų, konstitucinių papročių, precedentų. Tokių konstitucijų pavyzdžiu galėtų būti Didžiosios Britanijos Konstitucija.
Konstitucijos gali būti skirstomos į lanksčias ir nelanksčias. Lanksčiąsias konstitucijas galima lengvai pakeisti ar pa
apildyti, tai nesukelia jokių sunkumų ir tam nereikalaujama jokių ypatingų procedūrų. Tačiau pakeisti ar papildyti nelakščiąją konstituciją yra labai sunku, nes tam reikalinga išskirtinė tvarka: tautos atsiklausimas, referendumas, kvalifikuota Seimo ar nepaprastojo susirinkimo deputatų balsų dauguma. Pagal priėmimo laiką konstitucijos gali būti laikinosios (pvz. 1990 m. kovo 11 d. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas) arba nuolatinės (pvz. 1992 m. spalio 25 d. LR Konstitucija). Konstitucijos gali skirtis pagal tai kieno jos buvo priimtos.Taigi pagal priėmimo tvarką konstitucijos gali būti priimtos: referendumo metu (pvz. 1992 m. spalio 25 d. LR Konstitucija), tam tikros institucijos kuri šaukiama konstitucijai suformuoti (pvz. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamojo Seimo priimta LR Konstitucija), Parlamento (pvz. 1990 m. kovo 11 d. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas), taip pat gali būti dovanotos (pvz. 1928 m. gegužės 15d. LR Konstitucija). Konstitucijos, nors ir sąlyginai, gali būti skirstomos į demokratines ir autoritarines, respublikines ir monarchines, federacinių ir unitarinių valstybių pagrindinius įstatymus.2

Konstitucija yra pagrindinis ir aukščiausią teisinę galią valstybėje turintis teisės aktas, ji – teisinės sistemos pagrindas, turi ypatingą apsaugą, priėmimo ir keitimo tvarką, taigi kiekvienos valstybės teisinis reguliavimas pagrįstas savita logika, kurią sąlygoja istorinių aplinkybių visuma, o vystantis valstybei kinta jos teisinė sistema ir kartu kinta konstitucija.3

II.LR Konstitucijos reformos eiga 1990 – 1992 m.
Galima drąsiai tvirtinti, kad 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimta LR Konstitucija yra ne tik didelė vertybė, bet ir pamatas ant kurio toliau statomas valstybės rūmas ir norėtųsi pasakyti, kad ši Konstitucija gimė kompromiso keliu, skirtingų, net priešingų politinių jėgų susitarimo būdu ir laikytina kompromiso ir kompiliacijos vaisiumi.1

Kalbant apie LR Konstitucijos reformos eigą atvedusią prie 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijos priėmimo reikėtų prisiminti, kad tai buvo ganėtinai ilgas ir sunkus laikotarpis, kuris prasidėjo 1988 m. birželio 3 d. kai buvo įkurta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė ir Lietuvoje kilo tautinis judėjimas, kurį istorikai apibūdina kaip atgimimą.Tuo laikotarpiu išryškėjo demokratijos siekis, o tai vedė prie nepriklausomybės paskelbimo ir naujos konstitucijos priėmimo. 1988 –1989 m. prasidėjo galiojančios Tarybinės Konstitucijos revizija, o tai buvo daroma su Sąjūdžio žinia, pritarimu ir spaudimu, taigi valdžia sutiko daryti pataisas. Jau 1988 m. LTSR Konstitucijoje buvo padarytos pataisos ir lietuvių kalba paskelbta valstybine kalba taip pat buvo įtvirtintas tautinės vėliavos ir Lietuvos himno atkūrimas. 1989 m. gegužės 18 d. išleidžiamas įsatymas dėl LTSR Konstitucijos straipsnių pakeitimo, kuriame numatomas valstybės nuosavybės, pilietybės, piliečių laisvių ir suverenumo nuostatų įtvirtinimas. Tų pačių metų rudenį Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, kuriame skelbiama, kad visi TSRS teisės aktai ateinantys į Lietuvą turi būti registruojami, o Aukščiausia Taryba ir Prezidiumas turi juos aprobuoti. Visa tai buvo esminių nepriimtuose projektuose išryškintų nuostatų įvedimas į LTSR Konstitucijos postulantūrą, kuri vis dėlto gali būti apibūdinta kaip suverinitetas TSRS sudėtyje.²
1990 – 1992 m. laikotarpis buvo labai svarbus mūsų valstybei ir jos konstitucinei raidai, nes šiame etape buvo paskelbtas Lietuvos valstybės atkūrimas ir kuriama Konstitucijos koncepcija.³ 1990 m. vasario 24 d. įvyko laisvi ir demokratiški rinkimai į LTSR Aukščiausią Tarybą, kuriuos laimėjo Sąjūdžio remiami kandidatai. 1990 m. kovo 11 d. buvo priimtas aktas “Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo”, kuris yra Lietuvos konstitucinės teisės dalis ir kuriame skelbiama, kad “Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverianių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė <•••>”4 Tą pačią kovo 11 d. buvo priimta daugialis kitų teisinės ir istorinės reikšmės aktų, kuriuos galima traktuoti kaip konstitucinės teisės šaltinius. Manau, kad labiausiai akcentuotini Lietuvos valstybės konstitucingumo pagrindų nustatymui bei tolesnio Lietuvos valstybės statuso nustatymui yra jau minėtas kovo 11 d. aktas “Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo” taip pat įstatymas “Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Knstitucijos galiojimo atstatymo” ir įstatymas “Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo pagrindinio Įstatymo”. Šie trys Aukščiausios Tarybos teisės aktai sudaro vieningą visumą ir ženklina naują Lietuvos konstitucionalizmo pradžią.
Mano nuomone, reikėtų šiek teik plačiau apžvelgti Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, nes jis reikšmingas tuo, kad pereinamajam laikotarpiui įtvirtino konstitucinę tvarką: Lietuvoje galiojo tie įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštaravo Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui taip pat jis įtvirtino Konstitucijos viršenybės principą kuriant naują teisės sistemą.5
Laikinasis Pagrindinis Įstatymas nebuvo originalus konstitucinis aktas, nes Aukščiausioji Taryba parengti naujai Konstitucijai neturėjo laiko. Tiek pagrindinio įstatymo struktūroje, tiek turinyje atsispindėjo 1978 m. Lietuvos TSR Konstitucijos nuostatų, atmetus užuominas apie Lietuvos ir Tarybų Sąjungos ryšius.

Nustatydamas organizacinius Aukščiausios Tarybos principus, teisinį statusą, Laikinasis Pagrindinis Įstatymas Aukščiausiai Tarybai paveda formuoti svarbiausius valstybės organus, kurie buvo jos kontroliuojami ir jai atsakingi. Šis įstatymas priskyrė Aukščiausios Tarybos kompetencijai priimti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir daryti jos pakeitimus, tvirtinti biudžetą, leisti ir aiškinti įstatymus, skirti Ministrų Tarybos pirmininką, jo teikimu tvirtinti Ministrų Tarybos sudėtį ir daryti jos pakeitimus, rinkti visų lygių teisėjus, skirti Respublikos prokurorą ir jo pavaduotojus, ratifikuoti ir denonsuoti tarptautines sutartis, leisti amnestijos aktus ir t.t.

Įgyvendinti vygdomąją valdžią buvo pavesta vadinamai Ministrų Tarybai, susidedančiai iš Ministro Pirmininko, jo pavaduotojų ir ministrų. Šis įstatymas Ministrų Tarybai pavedė priimti nutarimus, leisti potvarkius, organizuoti ir tikrinti jų vykdymą taip pat spręsti kitus valstybės klausimus.
Daug dėmesio Laikinasis Pagrindinis Įstatymas skyrė tiesioginės demokratijos institucijoms: liaudis renka deputatus, turi įstatymo sumanyno iniciatyvą, balsuoja konstituciniais klausimais ir turi referendumo teisę ir kt
Šio įstatymo nustatyta teismo ir prokuratūros sistema iš esmės nesiskyrė nuo tos sistemos, kuri buvo nustatyta 1978 m. LTSR Konstitucijoje. Aukščiausias Teismas laikomas aukščiausia teismine valdžia Lietuvoje vykdančia teisingumą ir prižiūrinčia kitų teismų veiklą. Įmonių, įstaigų ir organizacijų ūkinius ginčus sprendė valstybinio arbitražo organai.
Laikinasis Pagrindinis Įstatymas įtvirtino ir kitas naujas nuostatas: įtvirtintos visos nuosavybės formos; daugiapartinė sistema, o politinėms partijoms suteiktos visos jų teisės; įtvirtinama nepriklausoma savivalda; Krašto apsaugos sistema; nepriklausomi teismai; panaikintas klasinis principas.
Dėl skubotumo Aukščiausioji Taryba sąmoningai nustatė lengvą kelią Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui tobulinti. Nustatyta, kad jo keitimas ar papildymo sumanymas turi būti svarstomas, jei jį pateikia dešimtadalis Aukščiausios Tarybos deputatų arba Vyriausybė, o vėliau ši procedūra buvo dar labiau supaprastinta.

Laikinasis Pagrindinis Įstatymas galiojo nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. spalio 25 d. ir kaip buvo minėta tai buvo garokai pakoreguota ir tam laikotarpiui pritaikyta LTSR Konstitucija. Nors šis įstatymas buvo dažnai taisomas, stengiantis jį priderinti prie kintančių politinių ir visuomeninių santykių, jis labiau atspindėjo ne Lietuvos Respublikos, bet tarybinių konstitucijų nuostatas ir tradicijas, todėl reikėjo pradėti rengti naują konstituciją kuri atiktų Lietuvos konstitucines tradicijas.
Konstitucijos kūrimo darbas prasidėjo 1990 m., kai Aukščiausios Tarybos Prezidiumas lapkričio 7 d. priėmė nutarimą “Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo” ir patvirtino darbo grupę. Šios darbo grupės parengtas dokumentas buvo pavadintas Metmenimis, o jo paskelbimas tapo svarbiu reiškiniu kelyje į LR konstituciją ir konstitucingumo pokyčius.
1991 m. vasario 9 d. įvyko plebiscitas, kuriame buvo priimta pagrindinė Konstitucijos nuostata “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika”. 1991 vasario 11 d. buvp priimtas konstitucinis įstatymas” Dėl Lietuvos valstybės”, kurio teiginys ”Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” skelbiamas Lietuvos Respublikos konstitucine norma ir pamatiniu valstybės principu.
1991 m. lapkričio 5 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą “Dėl Lietuvos Respublikos konstitucingumo raidos”, kuriame pirmą kartą išreiškė savo požiūrį į tai, kaip turėtų būti rengiama Konstitucija. Šiame nutarime sakoma, kad būtina Konstitucijos priėmimą sieti su: 6
a) SSRS okupacinės kariuomenės išvedimu; b) Ekonominės reformos esminiu įgyvendinimu; c) LR pilietybės įstatymo įgyvendinimu; d) Administracinio teritorinio suskirstymo ir savivaldos reforma; e) Teisinės sistemos reforma. Taip pat buvo išreikštas požiūris kaip turi būti rengiama Konstitucija.
1991 m. gruodžio 10 d. Parlamentas sudarė Laikinąją komisiją Konstitucijos projektui rengti, kurios pirmininku buvo patvirtintas K.Lapinskas. Konstitucijos projekto rengimo laikotarpiu atsirado daug prieštaravimų ir įvairių požiūrių dėl valdžių galių paskirstymo, bet pagrindiniu ginču, politinių ir teisinių sankirtų objektu tapo Prezidento institucijos atstatymo idėja. 1992 m. gegužės 23 d. įvyko referendumas dėl Prezidento institucijos, bet nors jo metu ir nebuvo surinktas reikiamas balsų skaičius, tačiau tapo aiški piliečių nuomonė dėl Prezidento institucijos, kuri padėjo toliau rengiant Konstitucijos projektą. Vis labiau ryškėjant nuomonių dėl Konstitucijos skirtumams brendo ir įsitikinimas, kad susitarti yra būtina. Ši tendencija juridiškai buvo išreikšta Konstitucinių problemų derinimo grupės protokolu, kurį patvirtino Aukščiausia Taryba 1992 m. rugpjūčio 4 d. nutarimu, kuris teigia, kad rengiant suderintą Konstitucijos projektą, jo pagrindu tampa Konstitucijos rengimo komisijos ir Sąjūdžio koalicijos “Už demokratinę Lietuvą” darbo grupės parengti projektai. 7 Taigi tuo metu egzistavo du Konstitucijos projektai turintys principinių skirtumų, todėl prasidėjo sunkus projektų derinimo darbas. Susitarimas buvo pasiektas ir 1992 m. spalio 13 d. Aukščiausia Taryba pritarė Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektui. Tą pačią dieną buvo priimtas įstatymas “ Dėl Referendumo LR Konstitucijai priimti”. Čia buvo įtvirtinama nuostata, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija laikoma priimta, jeigu referendume jai pritarė daugiau kaip pusė Lietuvos Respublikos piliečių turinčių rinkimų teisę. Referendumas įvykęs 1992 m. spalio 25 d. projektui pritarė, o lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos Konstituciją pasirašė Aukščiausios Tarybos pirmininkas ir ji tapo galiojančiu teisės aktu.
Ši Konstitucija buvo ypatingai svarbi įveikiant įvairių politinių jėgų susipriešinimą ir visuomenės susiskaldymą. Ji gimė kaip kompromisas tarp parlamentinės ir prezidentinės respublikos šalininkų, kaip kompromisas tarp Seimo daugumos ir opozicijos. Konstitucija sudarė susitarimo galimybes tarp įvairių pažiūrų žmonių, susitarimo tarp valdžios ir piliečių ir dabar tai yra pamatas politinei santarvei, įvairių politinių pažiūrų į valstybės raidą derinimui.8

III.LR Konstitucijos struktūra, normų bruožai, pagrindiniai principai

Lietuvos Respublikos Konstitucija priimta 1992 m. spalio 25 d. referendumu – tai ne tik lietuvių tautos veidrodis, atspindintis jos dvasią, ji gina pagrindines vertybes, konstitucines asmens teises ir laisves, užtikrina ir suderina pagrindinius kitų teisės šakų principus, nustato visuomeninę santvarką, politinės valdžios organizavimo principus ir pan. 1
Ši Konstitucija struktūriniu požiūriu yra sudaryta iš preambulės, 14 skirsnių, kuriuos sudaro 154 straipsniai, baigiamieji nuostatai. Konstitucijos preambulėje nustatyti trys pagrindiniai tolesnės valstybingumo raidos konstituciniai principai: 2
1) Lietuvos valstybės teisinius pamatus lietuvių tauta grindė Lietuvos Statutais ir
Lietuvos Respublikos Konstitucijomis;

2) Savo valia įkūnija prigimtinę žmogaus ir tautos teisę laisvai gyventi ir kurti tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje;

3) Per savo valia priimtą Konstituciją siekia atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės.

Jau pačioje Konstitucijos preambulėje matome, kad ši 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir konstitucingumo idėja yra Lietuvos valstybės teisinių idėjų tąsa, o pati teisinė sąmonė pradėjo vystytis nuo pat valstybingumo atsiradimo, kuomet politinis elitas ėmė puoselėti konstitucingumo mintis.

Šios Konstitucijos sudedamąja dalimi yra trys Konstituciniai įstatymai:
1) 1991 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis įstatymas “Dėl Lietuvos valstybės”.
2) 1992 m. birželio 8 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis aktas “Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas”
3) 1996 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis įstatymas “Dėl LR Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigyjimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų”.
Konstitucijos straipsniai sudaro vientisą sistemą ne tik turinio, struktūros, bet ir esmės principinių nuostatų požiūriu. Atskiri straipsniai susiję tarpusavyje glaudžiais ryšiais ir priklausomybe, o vienos nuostatos plėtoja ir detalizuoja kitas.

Kalbant apie Konstitucijos normų bruožus pirmiausiai reikėtų prisiminti visiems gerai žinomą dalyką, kad Konstitucija reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius, o remiantis tuo galima teigti, kad jos normos nustato bendrąsias teisinio santykio subjekto teises ir pareigas.

Konstitucinės teisės normoms, teisės doktrinoje, yra pripažįstami šie specifiniai bruožai:3

1) Konstitucinės teisės normos, įtvirtindamos konstitucinės teisės reguliavimo dalyką, sudaro nacionalnės teisės sistemos pagrindą, jos “viršūnę” .

2) Konstitucinės teisės normos formuluoja ne tik teises ir pareigas, bet ir numato teisinio reguliavimo principus, konkrečių valstybės institucijų veiklos ypatybes.

3) konstitucinės teisės normoms priskiriamos specifinės šių normų struktūrinės ypatybės.

Konstitucijos normų turiniui būdingas koncentruotumas, bendrumas ir abstraktumas; jos nevisuomet yra imperatyvinės ir neturi visų teisės normai būdingų elementų.4 Svarbiausias Konstitucijos teisės normų bruožas yra tas, kad jos neturi sankcijos. Konstitucijos normas gali sudaryti hipotezė, hipotezė ir dispozicija arba tik dispozicija. Konstitucijos normos gali būti klasifikuojamos į bendras ir konkrečias. Bendrosisos normos – tai tokios normos, kurios tam tikrus valstybinius- teisinius dalykus reguliuoja labai bendrais bruožais ( pvz. Konstitucijos 6 str. “Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas”). Konkrečios normos – numato teisinių subjektų teises ir pareigas.

Pagal teisės normos vaidmenį reguliuojant žmogaus elgesį Konstitucijoje esančios teisės normos gali būti skirstomos į: įpareigojančias, draudžiančias, įgalinančias, definityvines, deklaratyvines, kolizines, blanketines.

Įpareigojančios teisės normos nustato pareigą atlikti tam tikrus veiksmus, pvz. Konstitucijos 101 str. 3 dalyje sakoma, kad Vyriausybė turi atsistatydinti, kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria Vyriausybės sudarytai programai; kai Seimo narių dauguma pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ir kt.

Draudžiančios teisės normos nustato pareigą susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, pvz. Konstitucijos 147 str. 2 dalyje teigiama, kad karo ar nepaprastosios padėties metu Konstitucija negali būti taisoma.

Įgalinančios teisės normos suteikia teisinio santykio dalyviui teisę atlikti veiksmus, kuriais jis įgyvendina savo interesus. Šių normų suteikiamomis teisėmis asmuo gali, bet neprivalo pasinaudoti, pvz. Konstitucijos 35 str. Nurodoma, kad piliečiai gali burtis į bendrijas, politines partijas ir asociacijas, jeigu jų veikla neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.

Kolizinė teisės norma suformuluoja taisyklę kaip reikia pasielgti tais atvejais kai galiojančios teisės normos viena kitai prieštarauja, pvz. Konstitucijos 7 str. ”Negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, priešingas Konstitucijai”

Blanketinės teisės normos nukreipia skaitantyjį į kitą norminį aktą, pvz. Konstitucijos 60 str. 4 dalyje sakoma, kad “Seimo nario pareigas, teises ir veiklos garantijas nustato įstatymas”

Deklaratyvinės teisės normos pavyzdžiu galėtų būti Konstitucijos 55 str. norma, kur sakoma, kad “Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami trims metams remianti visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu”.

Definityvinės teisės normos pavyzdžiu Konstitucijoje formuluojamas 18 str., kur teigiama, kad “Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės”.

Konstitucijos konkrečios normos prasmė yra derinama su kitomis tame pačiame skirsnyje esančiomis normomis, taipogi su visu Konstitucijos tekstu. Konstitucija nenumatė nieko kas būtų absurdiška, neįmanoma, nenatūralu, griautų tautos gyvenseną, o atskiros normos reikšmė aiškinama Konstitucijos turinio naudai. 5

Norint aptarti pagrindinius Konstitucijos principus, pirmiausiai pačius principus reikėtų laikyti fundamentaliomis idėjomis, nuo kurių priklauso Konstitucijos turinio ir formos kryptingumas ir kurios lemia svarbiausių konstitucinių institutų ypatumus.6

Universaliais Konstitucijos principais galima būtų laikyti šiuos: Tautos suvereniteto, valdžių padalijimo, asmens teisių ir laisvių, teisinės valstybės, valstybingumo tęstinumo, teisingumo ir teisėtumo, demokratijos, Konstitucijos viršenybės principai ir kt.

Suverenitetas tai aukščiausia ir absoliuti valdžia. Mūsų Konstitucijoje apie suverenitetą tiesiogiai kalbama 2, 3, ir 4 straipsniuose. Konstitucijos 2 str. skelbia, kad “Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.” Konstitucijos 3 str. 1 dalyje teigiama “Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, sąvintis visai Tautai priklausančių suverenių galių”, o Konstitucijos 4 str. numatyta, kad “ Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus”. Kalbant apie suverenitetą reikėtų paminėti, kad Konstitucijos 142 str. yra pavartota “valstybės suverenumo” sąvoka. Taigi čia aiškiai matoma, kad suvereniteto sąvoka panaudojama dviem aspektais: pirmu atveju suverenitetas priskiriamas Tautai ir ji yra jo subjektas, o antru atveju suvereniteto sąvoka priskiriama valstybei ir ji traktuojama kaip jo subjektas. Tačiau šios sąvokos yra tarpusavyje susijusios, nes valstybės suverenitetas kyla iš Tautos suvereniteto, juk kaip sakoma Konstitucijos 2 str. “valstybę kuria Tauta”, taigi Tauta yra valstybės suverenas, o kol egzistuoja suvereni valstybė, tol garantuojamas Tautos suverenitetas.

Valdžių padalinimo principas išreiškiamas Konstitucijos 5 str. “Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas” t. y. valstybinės valdžios padalinamos į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Taip pat šiame 5 str. yra svarbi nuostata, kad “Valdžios galias riboja Konstitucija”. Šiuo teiginiu nustatoma, kad būtina apibrėžti visų valdžių įgaliojimus norint užtikrinti jų atskyrimą ir savarankiškumą, taip pat pabrėžiama, kad valdžių įgaliojimai ir kompetencija negali peržengti Konstitucijos nustatomų ribų.

Asmens teisių ir laisvių principui yra skiriama daugelis Konstitucijos straipsnių. Žmogaus teisėms yra skirtas II Konstitucijos skirsnis “Žmogus ir valstybė”, šiame skirsnyje pateikiamos pilietinės ir politinės teisės ir laisvės; socialinės – ekonominės asmenų teisės dėstomos IV skirsnyje “Tautos ūkis ir darbas”; kultūrinių teisių yra III skirsnyje “Visuomenė ir valstybė” taip pat asmens teisių ir laisvių galima aptikti ir kituose Konstitucijos straipsniuose. Šiam principui didelią reikšmę turi suvereniteto principas, kuris teigia, kad valstybę kuria Tauta. Būtent todėl asmenys turi turėti tam tikras teises ir laisves, nes jie kuria valstybę dalyvaudami atitinkamų institucijų formavimo procese. Taip pat šio principo reikšmingumą lemia tai, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, vadinasi valdžios noras daryti joms įtaką t. y. jas susiaurinti yra suvaržytas.

Teisinės valstybės principas mūsų Konstitucijoje aptinkamas preambulėje ir čia jis išdėstomas kaip tam tikras uždavinys ”Lietuvių Tauta <•••> siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės <••> “. Esminiai šio principo elementai yra įtvirtinti Konstitucijos 7 str., 110 str., kuriais išreiškiama teisinės valstybės idėja – įstatymo viršenybė t.y. Konsitucijos viršenybė visų kitų teisės aktų sistemoje. Taip pat labai svarbus teisinės valstybės elementas yra nepriklausomų teismų sistema ir ypač svarbus Konstitucijos VIII skirsnis “Konstitucinis Teismas”, kuris yra tam tikra Konstitucijos priežiūros institucija.

Valstybingumo tęstinumo principas pabrėžiamas preambulėje, kur kalbama apie ilgaamžę Lietuvos istoriją, Tautos kovas dėl laisvės ir nepriklausomybės, bei siekį sukurti demokratinę valstybę. Taip pat nurodoma, kad teisiniai Lietuvos valstybės pagrindai yra grindžiami Statutais ir LR Konstitucijomis, o tai ir rodo patį valstybingumo tęstinumą.

Teisingumo ir teisėtumo principas taip pat formuluojamas Konstitucijos preambulėje, kur išreiškiamas “ teisingos, darnios, pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės” siekis. Čia jis nėra aiškiai ir tiesiogiai suformuluotas, tačiau jį galima pagrįsti Konstitucijos straipsnių normomis. Teisėtumo principas išreiškiamas Konstitucijos 7 str. “Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai”, 28 str. teigiama, kad “Žmogus besinaudodamas savo teisėm ir laisvėm turi laikytis Konstitucijos, įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių”. Teisingumo idėja išreikšta 29 str., kur įtvirtinama asmenų lygybė ir draudžiama diskriminacija. Šį principą įtvirtina ir 73 str. įvedantis Seimo kontrolierių institutą, 74 str. nustatantis apkaltos procedūrą aukščiausiems valdžios pareigunams už didelius teisėtumo pažeidimus. Organizacinės šio principo garantijos įtvirtinamos Konstitucijos VIII skirsnyje “Konstitucinis Teismas” ir IX skirsnyje “Teismas”.

Demokratijos principas yra įtvirtinamas Konstitucijos 1 str. “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika”. Daugelis nuostatų išreiškiančių demokratijos buvimą yra Konstitucijos II skirsnyje “Žmogus ir valstybė”, kur kalbama apie asmens teises ir laisves, o pagrindinių asmens teisių ir laisvių realizavimas ir garantas joms realizuoti yra prielaida demokratijai egzistuoti.

Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija – aukščiausios teisinės galios aktas, kiti įstatymai privalo atitikti Konstituciją, o visi piliečiai turi jos laikytis. Konstitucijos viršenybė įtvirtinta 7 str., o kasdieninėje veikloje ji užtikrinama valstybės institucijų.

Manau, kad principai esantys Konstitucijoje, nurodo pačios Konstitucijos tikslą ir vertybes, kurias valstybė įsipareigoja ginti. Mūsų Konstitucijoje yra ir daugelis kitų principų, kuriuose išreikšta visuomenės santykių kokybinė charakteristika, vystimosi dėsningumai. Konstituciniai principai – reikšminga Konstitucijos teisinio turinio dalis, kuriuose atsispindi politinės ir teisinės ideologijos nuostatos.

IV. Konstitucijos reguliavimo sfera, taikymo ribos.

Kalbant apie Konstitucijos reguliavimo sferą galima pasakyti, kad jos reguliuojamų santykių apimtis yra ganėtinai plati. Šioje Konstitucijoje yra įtvirtinama aukščiausių valdžios institucijų sistema ir nustatomos pagrindinės jų funkcijos, taip pat kiekvienai demokratinei valstybei būdingas asmens teisių ir laisvių garantavimas, teisminių institucijų statusas, bei kitos svarbiausios Konstitucijos reguliavimo sferai priskiriamos valstybės, visuomenės ir užsienio politikos nuostatos.

Mano nuomone, reikėtų nors trumpai aptarti visų, Konstitucijoje esančių, skirsnių reguliuojamų santykių sferą ir išskirti pagrindinius aspektus.

Preambulė – tai ižanginė ir iškilminga Konstitucijos dalis, kurioje pabrėžiama mūsų valstybės istoriškumas, valstybingumas, Tautos siekiai, pabrėžiamas valstybės tikslas – sukurti teisinę valstybę ir atvirą, pilietinę visuomenę.

Konstitucijos I skirsnis skirtas Lietuvos valstybei ir įtvirtinamos svarbiausios demokratinės valstybės nuostatos: “Suverenitetas priklauso Tautai ir jį Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (2, 4 str.)”; “Valstybės valdžią LR vykdo Seimas, Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas (5 str.)”; “Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (6 str.) ” ; “Lietuvos valstybės teritorija vientisa ir nedaloma
(10 str.)”, taip pat nustatomi valstybės simboliai ir valstybingumo požymiai.

II Konstitucijos skirsnyje “ Žmogus ir valstybė” išdėstomos Konstitucinės žmogaus teisės t. y. pilietinės ir politinės teisės ir laisvės. Valstybė garantuoja šias pilietines teises ir laisves: teisę į gyvybę; asmens, privataus gyvenimo, nuosavybės neliečiamumą;teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti; minties, tikėjimo, sąžinės laisvę; teisę gauti valstybės turimą informaciją apie jį; teisę į gynybą. Konstitucijoje nurodomos šios politinės teisės ir laisvės: laisvo kilnojimosi teisė; teisė dalyvauti valdant savo šalį; peticijos teisė; rinkimų teisė; taip pat teisė vienytis į politines partijas ir asociacijas; teisė rinktis į taikius susirinkimus.

Konstitucijos III skirsnyje “Visuomenė ir valstybė” akcentuojami šeimos, santuokos, vaiko teisių, švietimo, mokslo, kultūros ir tikėjimo klausimai taip pat kalbama apie Bažnyčias bei įvairias religines organizacijas, nustatoma, kad informacijos priemonių cenzūra draudžiama.
Konstitucijos IV skirsnyje “Tautos ūkis ir darbas” skiriamas dėmesys Lietuvos ūkiui, gamtai ir jos apsaugai, nustatomos socialinės – ekonominės asmens teisės: teisė į darbą, teisingą apmokėjimą už darbą, socialinę apsaugą nedarbo atveju; teisė į poilsį, laisvalaikį, atostogas; teisė streikuoti; teisė gauti invalidumo ir senatvės pensiją; teisė į medicininę pagalbą.
Konstitucijos V skirsnyje “Seimas” kalbama apie Seimo, t. y. įstatymų leidžiamosios valžios struktūrą, rinkimų į Seimą organizavimo tvarką, Seimo narių įgaliojimus, teises ir pareigas, Seimo sesijų organizavimą bei kitus veiklos klausimus.

Konstitucijos VI skirsnyje aptariami Respublikos Prezidento rinkimų bei įgaliojimų klausimai.

Konstitucijos VII skirsnyje nurodomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarymo pagrindai, santykiai su Seimu, Respublikos Prezidentu ir kitomis valstybės institucijomis, jos kompetencija, atskaitingumas.
Konstitucijoje taip pat įtvirtinamas ir teismų teisinis statusas. VIII Konstitucijos skirsnis skirtas Konstituciniam Teismui, kuriame išdėstyti reikalavimai Konstitucinio Teismo teisėjams, teismo kompetencija, nustatomi subjektai galintys kreiptis į Konstitucinį Teismą, koks teisės akto, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymui likimas. XI Konstitucijos skirsnis skirtas bendriesiems teismams. Čia pabrėžiami teisingumo vykdymo, teismų sistemos, teismų kompetencijos klausimai, reikalavimai teisėjams, jų skyrimo ir atleidimo, bylų nagrinėjimo teisme tvarka.
X Konstitucijos skirsnis “Vietos savivalda ir valdymas” skirtas savivaldybių teisėms nustatyti ir jų santykiams su kitomis valstybės institucijomis aptarti.
Konstitucijos XI skirsnis “Finansai ir valstybės biudžetas” nurodo Lietuvos banko, valstybės biudžeto sudarymą, aptaria kitus su banko ir valstybės biudžeto projekto sudarymu susijusius klausimus.
XII Konstitucijos skirsnis skirtas valstybės kontrolei ir jos atliekamoms fonkcijoms.
XIII skirsnyje detalizuojami užsienio politikos ir valstybės gynybos klausimai, aptariami santykiai su užsienio valstybėmis, Valstybės gynimo tarybos sudėtis ir kompetencija, karo padėties įvedimas, Konstitucinių teisių ir laisvių nurodomų 22, 24, 25, 32, 35 ir 36 Konstitucijos straipsniuose apribojimas įvedus karo ar nepaprastąją padėtį.
Konstitucijos XIV skirsnis skirtas Konstitucijos keitimui. Čia aptariamos galimybės keisti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir tai kaip tai galima atlikti.
Kaip jau buvo minėta šios Konstitucijos reguliavimo sfera yra gana plati, ji nesiriboja tik valdžios struktūros nustatymu, bet taipogi liečia pilietines, politines, socialines – ekonomines bei kultūrines žmogaus teises ir laisves, kurių reglamentavimas Konstitucijoje – demokratinės valstybės požymis.
Kalbant apie Konstitucijos taikymą reikia paminėti visiems gerai žinomą ir nepaprastai svarbią nuostatą, kuri įtvirtinama Konstitucijos 6str., kad “Konstitucija – tai vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas” ir “Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija”. Šį, pagrindinį mūsų valstybės įstatymą, mes laikome vientisu todėl, kad Konstitucijos atskiri skirsniai, normos sudaro vidinę logiką ir į Konstituciją reikia žiūrėti kaip į visumą. Šiame Konstitucijos 6 str. taip pat teigiama, kad Konstitucija yra ir tiesiogiai taikomas aktas, o tai reiškia, jog kiekvienas žmogus remdamasis Konstitucija gali apginti savo teises. Labai svarbus ir Konstitucijos 7 str., kuriame nustatoma “Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai”, o tai sąlygoja Konstitucijos, kaip aukšiausią teisinę galią turinčio teisės akto, padėtį teisės aktų sistemoje.
Apie Konstituciją galima kalbėti kaip apie teisės aktą galiojantį ir taikomą teritorijoje, laike ir asmenims. Teritorinis teisės akto taikymo principas reiškia, kad norma galioja ir taikoma toje teritorijoje, kurios valdžia ją priėmė, o tai reiškia, jog LR Konstitucija galioja visoje teisinėje Lietuvos teritorijoje. Teisinės teritorijos sąvoka yra ganėtinai plati, kurią būtų galima apibrėžti kaip valstybės sienom apribotą sausumos teritoriją, kuriai taip pat priskiriami: vidaus vandenys, teritoriniai Baltijos jūros vandenys, oro erdvė virš sausumos, žemės gelmės.
Konstitucijos galiojimas laiko atžvilgiu, mano nuomone, yra nustatytas Konstitucijos 151 str., kuriame sakoma “ Ši LR Konstitucija įsigalioja kitą dieną po referendumo rezultatų oficialaus paskelbimo ir su sąlyga, jeigu referendume jai pritars daugiau kaip pusė visų Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių rinkimų teisę”, o 154 str. nurodo, kad “Referendumu priimtą LR Konstituciją ir LR įsatymą “ Dėl LR Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos” pasirašo ir nevėliau kaip per 15 d. skelbia LR Aukščiausios Tarybos Pirmininkas”.
Konstitucijos, kaip teisės akto, galiojimo ir taikymo asmenims principas daugiausiai derinamas su teritoriniu principu ir reiškia, kad Konstitucija galioja ir yra taikoma visiems Lietuvos teritorijoje esantiems asmenims. Kai kurios Konstiticijos nuostatos taikomos visiems asmenims, pvz. 6 str. skelbia, kad kiekvienas remdamasis Konstitucija gali ginti savo teises taip pat prie šių nuostatų priskiriama daugelis Konstitucijoje reglamentuojamų pilietinių, socialinių – ekonominių, kultūrinių teisių ir laisvių. Politinės teisės ir laisvės laiduojmos tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Užsienio valstybių piliečiams ir įmonėms taip pat suteikiama teisė įsigyti nuosavybėn žemės sklypus, bei savarankiškai tvarkyti tautinės kultūros reikalus.
V.LR Konstitucijos priėmimo, keitimo ir įsigaliojimo tvarka

Konstitucija – tai ypatingas įstatymas, kuris yra priimamas, įsigalioja ir keičiamas skirtinga tvarka nuo kitų įstatymų. 1992 m. spalio 25 d. LR Konstitucija buvo priimta referendumo keliu, o pats dalyvavimas jame buvo grindžiamas laisvais ir demokratiniais rinkimų teisės principais, t. y. lygia ir tiesiogine rinkimų teise, visuotiniu ir slaptu balsavimu. Referendumas, kaip savarankiškas Konstitucijos priėmimo būdas, nėra labai paplitęs pasaulyje, bet vertinamas dideliu demokratiškumo aspektu, Konstitucijoje atsispindėjo konstitucinės žmonių lūkesčių įgyvendinimo prielaidos ir būtent šis referendumas dėl Konstitucijos buvo žmonių susitarimas, išreiškęs visuomenėje vyravusias idėjas.1

Pagrindinis teisinis veiksnys, lemiantis Konstitucijos ir visos konstitucinės sistemos stabilumą, yra Konstitucijoje įtvirtinta jos keitimo tvarka.2 Šią LR Konstituciją galime priskirti prie griežtųjų konstitucijų, nes jai keisti yra nustatytos ganėtinai sunkios taisyklės. Konstitucijos keitimo nuostatos yra įtvirtinamos Konstitucijos XIV skirsnyje “Konstitucijos keitimas”, kuriuo remdamasi ir pateiksiu keitimo tvarką.

Norint pakeisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, sumanymas turi būti patiektas svarstyti Seimui, o tokį sumanymo projektą turi teisę pateikti ne mažiau kaip 300 tūkstančių pilečių turinčių rinkimų teisę arba nemažiau kaip vienas ketvirtadalis visų Seimo narių. Konstitucijos pataisų svarstymas ir balsavimas Seime turi vykti du kartus, o tarp pačių balsavimų turi būti trijų mėnesių pertrauka. Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo yra priimamas jei už jo pakeitimą abu balsavimo kartus balsavo ne mažiau kaip du trečdaliai visų Seimo narių.

Jei įstatymas dėl Konstitucijos keitimo yra priimtas ne vėliau kaip per 5 d. jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas. Prezidentui laiku nepasirašius ir nepaskelbus Konstitucijos keitimo įstatymo jis įsigalioja pasirašius ir paskelbus Seimo Pirmininkui. Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo įsigalioja po mėnesio nuo priėmimo. Jei pataisai dėl Konstitucijos keitimo nepritariama tai ta pati pataisa gali būti pateikiama Seimui svarstyti ne anksšiau kaip po metų.

Dar sudėtingesnė tvarka yra nustatyta Konstitucijos 1 str. “ Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respubika” sumanymui keisti. Ši Konstitucijos nuostata galėtų būti pakeista, jei dėl jos pakeitimo psisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai rinkimų teisę turinčių Lietuvos piliečių referendumo būdu. Konstitucijos I skirsnio “Lietuvos valstybė” ir XIV skirsnio “ Konstitucijos keitimas” nuostatos gali būti keičiamos taip pat tik referendumo būdu. Vykstant karui ar esant nepaprastai padėčiai Konstitucijos nuostatos negali būti taisomos.

Konstitucijoje įtvirtinta jos keitimo tvarka savaime stabdo abejotinos vertės siūlymus ją keisti. Atrodo, kad tiek Seimo nariai, politikai, tiek politinės partijos, visuomeninės organizacijos šias teisines kliūtis Konstitucijai keisti pradeda suvokti kaip pozityvią, pagrįstą teisinę tvarką. 3

Jau anksčiau buvo minėta, kad Konstitucijos sudedamąja dalimi yra trys konstituciniai įstatymai. Vienas iš jų – konstitucinis įstatymas “Dėl LR Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos” ir šio įstatymo nuostatos reglamentuoja Konstitucijos įsigaliojimo tvarką.
Pirmasis įstatymo straipsnis nustato, jog “Įsigaliojus LR Konstitucijai, netenka galios LR Laikinasis Pagrindinis Įstatymas”. Kitame strapsnyje sakoma, kad Lietuvoje galioja įstatymai ir kiti teisės aktai, kurie galiojo iki LR Konstitucijos priėmimo, tačiau jų galiojimas apribojamas tuo, kad tie įstatymai ir teisės aktai turi neprieštarauti Konstitucijai ir Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos įstatymui. Taip pat sakoma, kad jie galios tol, kol nebus pripažinti netekę galios arba suderinti su Konstitucija.
Susirinkus į pirmąjį posėdį išrinktam Lietuvos Respublioks Seimui baigiasi Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos įgaliojimai. Tuo laikotarpiu, kol nėra išrinkto Respublikos Prezidento, jo pareigas eina Seimo Pirmininkas.
Taip pat nustatoma, jog nevėliau kaip per mėnesį po Respublikos Prezidento išrinkimo turi būti paskirti Konstitucinio Teismo teisėjai ir Konstitucinio Teismo pirmininkas. Šių teisėjų kandidatūras Seimui siūlo Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausio Teismo pirmininkas, o siūlydami nurodo, kuriuos iš jų skirti 3, 6 ir 9 metam.
Išskirtinę Konstitucijos vietą mūsų teisinėje sistemoje lemia ne tik ypatinga jos priėmimo, keitimo ir įsigaliojimo tvarka, bet ir tai , kad oficialiai Konstitucijos tekstą gali aiškinti tik Konstitucinis Teismas, o tai, jog jis buvo įsteigtas liudija ne tik naują konstitucinės kultūros, demokratijos reiškinį Lietuvos konstitucionalizmo istorijoje, bet ir tai, kad Lietuva eina į politinę ir teisinę Europos erdvę.4

VI.LR Konstitucijos santykis su kitais teisės aktais

Konstitucija – tautos suverenumo išraiška, joje įkūnijama Lietuvos visuomenės politinė ir teisinė kultūros tradicija taip pat ji nustato valstybės kūrimo gaires ir yra bazė kurti maksimaliai vieningai, tarpusavyje suderintai ir teisinio reguliavimo spragų neturinčiai valstybės teisės sistemai. 1

Konstitucija yra pagrindinis konstitucinės teisės šaltinis turintis aukščiausią galią. Formaliu požiūriu Konstitucija yra įstatymas, tačiau teisinės galios prasme ji nėra lygi įstatymui. Taigi galima teigti, kad ji yra įstatymas turintis aukščiausią teisinę galią, o būtent todėl ir išsiskiriantis iš kitų teiės aktų. Konstitucijos 7 str. nustato, kad “Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai”. Ši nuostata ir sąlygoja Konstitucijos viršenybę teisinėje sistemoje, nes joks įstatymas ar kitas teisės aktas negali jai prieštarauti.

Dabartiniu metu svarbią vietą Lietuvos teisinėje sistemoje užima tarptautinės sutartys, o Konstitucija, kaip pagrindinis valstybės įstatymas, nustato tarptautinių sutarčių ir Lietuvos teisinės sistemos santykį. Konstitucijos 138 str. trečiojoje dalyje nustatoma: “Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.” Remiantis šia konstitucine nuostata galima teigti, kad Lietuvos Respublikos ratifikuotos tarptautinės sutartys tampa Lietuvos teisinės sistemos dalimi, o tai reiškia, kad jos taikomos mūsų teisinėje sisitemoje ir visi valstybės organai turi jų laikytis ir jas taikyti. Tačiau reikia paminėti ir tai, kad sudedamąja teisinės sisitemos dalimi gali būti tik įsigaliojusisos tarptautinės sutartys, nes sutarties ratifikavimas dar nereiškia, jog sutartis įsigalioja, taipogi ne visos įsigaliojusios sutartys gali būti tiesiogiai taikomos nacionalinės teisės sistemoje. Remiantis jau minėta Konstitucijos 138 str. 3 dalimi ir įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių “ 12 str. galima būtų daryti išvadą, kad ratifikuotos ir įsigaliojusios tarptautinės sutartys yra Lietuvos teisinės sistemos sudedamoji dalis ir turi įstatymo galią, taigi turi neprieštarauti Konstitucijai. Įsigaliojusių tarptautinių sutarčių, kurios nereikalauja ratifikacijos, juridinė galia skiriasi nuo ratifikacijos reikalaujančių sutarčių : įsigaliojusios ir ratifikuotos tarptautinės sutartys ( kaip buvo minėta) turi įstatymo galią, o ratifikacijos nereikalaujančios sutartys turi mažesnę nei įstatymas galią ir turi neprieštarauti ne tik Konstitucijai, bet ir įstatymams. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad nereikalaujančios ratifikacijos įsigaliojusios tarptautinės sutartys turi įstatymo galią jei jos įsigaliojo dar prieš įsigaliojant Konstitucijai t. y. iki 1992 m. lapkričio 2 d.

Taikant tarptautines sutartis Lietuvos teisėje gali kilti jų prieštaravimas nacionalinės teisės normoms susijęs su Konstitucijos 7 str., kur teigiama “Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai”. Nors pati konstitucinė nuostata negalėtų padaryti tarptautinės sutarties negaliojančia, bet ji reikalauja, kad nebūtų prieštaraujama Konstitucijai, nes kitaip būtų sunku įgyvendinti sutartį vidaus teisėje. Būtent dėl Konstitucijos 7 str. nuostatos galimos kolizijos tarp tarptautinių sutarčių ir vidaus teisės.

Dabar Lietuvoje dar nesusuiformavusi teismų praktika tarptautinių sutarčių taikymo srityje, todėl tarptautinės sutarties ir vidaus teisės normų kolizijos klausimui spręsti reikia apsiriboti tik teoriniais samprotavimais. 2

Dabartiniu metu Lietuva yra asocijuota Europos Sąjungos narė, o tai suponuoja dar didesnę problemą tarp mūsų nacionalinės teisės ir Europos Sąjungos teisės. Europos Sąjungos teisė yra savarankiška teisės sistema nesutampanti nei su bendrąja tarptautine teise, nei su nacionaline teise.³ Europos Sąjungos teisė turi viršenybę prieš nacionalinę teisę, nes pačios valstybės narės Europos Sąjungos organams suteikė teisę priimti teisės aktus, kurie joms yra privalomi ir apribojo savo suverenias teises. Taip pat sutiko, kad Europos Sąjungos priimami teisės aktai turės viršenybę prieš nacionalinės teisės aktus, o Europos Teisingumo Teismo sprendimai bus privalomi Europos Sąjungos institucijoms, valstybėms ir jų nacionalinės teisės subjektams. Valstybės narės turi suderinti savo teisės normas su Europo Sąjungos teisės nuostatomis. Mūsų atveju problema yra ta, kad su tokia Konstitucija kurią dabar turime negalėtume tapti Europos Sąjungos nare, nes ji garantuoja Konstitucijos viršenybę visų teisės aktų sistemoje, o Konstitucijos tam tikrų nuostatų pakeitimas yra labai sudėtingas dalykas.

Išvados
Teisinės valstybės esmę sudaro tai, kad visi valdžios ir žmogaus santykiai turi būti grindžiami teise ir teisingumu. Dažniausiai teisingumas suprantamas kaip įstatymų laikymasis, o pats konstitucingumas suvokiamas kaip valstybėje egzistuojančių įstatymų tam tikras atitikimas Konstitucijai.
Pati Konstitucija – tai pagrindinis piliečių valdžios įrankis ir svarbiausias šalies įstatymas, kuriuo rementis rengiami ir leidžiami visi kiti teisės aktai ir kurioje įtvirtinami svarbiausi valstybės santvarkos elementai.
Konstitucija, kaip teisės aktas, istorijos eigoje susiformavo tam, kad nors ir nedidele dalimi, bet apribotų karaliaus valdžią bei savivalę. Dabartiniu metu Konstitucija traktuojama kaip tam tikras socialinis – politinis kompromisas. Skirtingų šalių Konstitucijos skiriasi savo forma, turiniu, reguliavimo apimtimi ir kitais pagrindais. Konstitucijas galima skirstyti į kodifikuotas ir nekodifikuotas, grieštasias ir lankščiasias, nuolatines ir laikinasias taip pat įvairiais kitais pagrindais.
1988 m. susikūręs Sąjūdis pradėjo tautinį lietuvių atgimimą atvedusį į Lietuvos nepriklausomybę. 1990 – 1992 m. laikotarpis buvo labai svarbus mūsų valstybei ir jos konstitucinei raidai, nes šiame etape buvo paskelbta nepriklausomybė ir prasidėjo naujas konstitucionalizmo laikotarpis Lietuvos istorijoje.
1990 m. kovo 11 d. paskelbus nepriklausomybę Aukščiausia Taryba priėmė daugelį reikšmingų teisės aktų, kurie rodė naują konstitucionalizmo pradžią. Taip pat buvo priimtas Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, kuris nors ir nebuvo originalus konstitucinis aktas, bet tuo laikotarpiu buvo svarbus ir laikomas pereinamojo laikotarpio konstitucija.
Po nepriklausomybės atkūrimo buvo aktyviai ruošiami įvairūs Konstitucijos projektai, kurių buvo labai daug, tačiau suderinto Konstitucijos projekto pagrindu tapo Konstitucijos rengimo komisijos ir Sąjūdžio koalicijos “Už demokratinę Lietuvą” darbo grupės parengti projektai.
Sunkaus ir varginančio darbo rezultatu tapo 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri gimė kompromiso būdu įveikiant įvairių politinių jėgų susipriešinimą.
Konstitucija sudaryta iš preambulės, kurioje matoma, kad ši Konstitucija yra Lietuvos valstybės teisinių idėjų tąsa, 154 straipsnių ir 3 Konstitucinių įstatymų, kurie yra Konstitucijos sudedamąja dalimi.
Konstitucijoje esančios normos labai įvairios, jos nustato bendrąsias teisinio santykio subjekto teises ir pareigas, o pagal vaidmenį reguliuojant žmogaus elgesi gali būti skirstomos į: įparigojančias, draudžiančias, įgalinančias, definityvines, kolizines deklaratyvines, blanketines.
Konstitucijoje reglamentuojama daugelis konstitucinių principų, kuriuose atsispindi politinės ir teisinės ideologijos nuostatos ir iš kurių galima būtų išskirti svarbiausius universaliuosius principus: suvereniteto, valdžių padalinimo, asmens teisių ir laisvių, Konstitucijos viršenybės, demokratijos, teisinės valstybės ir kt.
Konstitucijos reguliuojamų santykių apimtis yra ganėtinai plati apimanti aukščiausių valdžios institucijų sistemą ir funkcijas, asmens teisių ir laisvių garantavimą, teismines institucijas, taip pat valstybės ir visuomenės santykius, bei santykius užsienio politikos srityje. Konstitucija – tai vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas galiojantis teritorijoje, laike ir asmenims.
Konstitucijos keitimo požiūriu ji yra stabili ir grižta, nes jai keisti nustatytos ganėtinai dunkios taisyklės.
Konstitucija – tai įstatymas turintis aukščiausią teisinę galią, ir tuo išsiskiriantis iš kitų teisės aktų. Mūsų nacionalinės teisės sistemos dalimi yra tarptautinės sutartys: įsigaliojusios ir ratifikuotos turi įstatymo galią, o ratifikacijos nereikalaujančios tarptautinės sutartys turi mažesnę nei įstatymai teisinę galią ir turi neprieštarauti Konstitucijai ir įstatymams.
Europos Sąjungos teisė yra savarankiška teisės sistema turinti viršenybę prieš nacionalinę teisę ir nacionalinius teisės aktus, todėl ateityje gali kilti Lietuvai didelių problemų, nes mūsų Konstitucija garantuoja savo viršenybę visų teisės aktų sistemoje.
Baigdama norėčiau pasakyti, kad kikvienas valstybės ir visuomenės konstitucingumo žingsnis turi labai didelę reikšmę garantuojant žmogaus, tautos laisvę ir gerovę, tačiau labai svarbi ir šio kelio pradžia, tas atspirties taškas, nes nuo tada yra padedami visuomenės demokratijos pagrindai istoriniam vystymuisi, nuo tada vystosi tautos teisinė sąmonė, plėtojama visuomenės teisinė tradicija.
Susiformavusią naują vertybių sistemą įtvirtina ši 1992 m. Konstitucija, kuri aiškiai apibrėžia valstybės sąrangą, užtikrina valdžių atskyrimo ir tarpusavio sąveikos mechanizmus, turi unikalią vertę ir šiuo metu yra paskutinė konstitucingumo pakopa.

Literatūra
1. Lietuvos Respublikos 1992 m. spalio 25 d. Konstitucija
2. Lietuvos Respublikos 1992 m. lapkričio 6 d. konstitucinis įstatymas “Dėl LR Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos”
3. Lietuvos Respublikos 1991 m. vasario 11 d. konstitucinis įstatymas “Dėl Lietuvos valstybės”
4. Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas // Valstybės žinios, 1990 m. Nr. 9
5. Lietuvos Respublikos 1992 m. spalio 13 d. įstatymas “Dėl referendumo LR Konstitucijai priimti” // Dokumentų rinkinys 6., p. 131 – 135
6. Lietuvos Respublikos įstatymas “Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo” // Dokumentų rinkinys – T.1.
7. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos nutarimas “Dėl LR Konstitucijos projekto “ //Dokumentų rinkinys – T.6., p. 130
8. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos nutarimas “Dėl LR Konstitucijos projekto pateikimo referendumui” // Dokumentų rinkinys – T.6., p. 136
9. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos nutarimas “Dėl LR konstitucingumo raidos” // Dokumentų rinkinys – T.4., p.151
10. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos nutarimas “Dėl LR Konstitucijos projekto paskelbimo visuomenei svarstyti” // Dokumentų rinkinys – T.5., p.100
11. St. Stačiokas. Konstitucinis teismas ir konstitucingumo garantijos Lietuvoje – Vilnius, 1995 m., p. 76 – 83
12. Lietuvos Respublikos Konstitucija penkerių metų perspektyvoje: konferencijos medžiaga – Vilnius, 1998 m.
13. Konstitucija, žmogus, teisinė valstybė: konferencijos medžiaga – Vilnius, 1998 m.
14. Lietuvos Respublikos Konstitucija: tiesioginis taikymas ir nuosavybės teisių apsauga -1994 m.
15. P. Vinkleris. Konstitucinės teisės įvadas – Vilnius, 1998 m.
16. V. Vadapalas. Tarptautinė teisė – Vilnius, 1998 m.
17. A. Junevičius, J. Matakas. Valstybės pagrindai I d. – Kaunas, 1996 m.
18. M. Maksimaitis, S. Vancevičius. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. – Vilnius, 1997 m.
19. T. Birmontienė. Konstitucinės teisės raida 1990 – 1994 m.// Kriminalinė justicija, T.4., 1995 m.
20. P. Vinkleris. Kovo 11 d. aktų teisinė prigimtis // Teisė, 1996 m. Nr. 30
21. A. Pumputis. Konstitucinio reguliavimo perimamumas Lietuvoje.// Teisė, 1992 m. Nr. 26
22. A. Dziegoraitis. Konstitucinis Teismas ir teisinė valstybė. // Justitia, 1998 m. Nr. 4
23. E. Jarašiūnas. Parlamentas, įstatymai ir konstitucinė justicija. // Justitia, 1997 m. Nr. 6

Leave a Comment