Įvadas
Rytų Europos valstybėms pastarojo dešimtmečiopradžioje įgavus visas suverenias teises, kartu su teisinėsvalstybės kūrimu ir demokratinio režimo įvedimu iškilobūtinybė pasirinkti rinkimų sistemą. Naujos politinės jėgos,atėjusios į valdžią per rinkimus, surengtus pagal senuosiusrinkimų įstatymus, turėjo juos keisti. Paprastai buvokeičiamos ne tik rinkimų sistemos, bet ir konstitucijos. Kaikuriose valstybėse, kaip Lietuvoje ir Rusijoje, naujoskonstitucijos buvo priimtos kartu su rinkimais į naujusatstovaujamuosius organus. Taigi dabar galiojančiosrinkimų sistemos su retomis išimtimis buvo priimtospolitinių partijų atstovų, kurie buvo išrinkti pagalautoritarinio režimo rinkimų sistemas ir kurie turėjo nedaugparlamentinės demokratijos patirties.Taigi šiame referate ir bus pažvelgta į kai kurias
bendras Rytų Europos rinkimų sistemų ypatybes:bendruosius rinkimų sistemos požymius, minimalausatstovavimo “slenkstį”, rinkimų rezultatų galiojimą,
aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teisę. Šiais aspektaisLietuvos rinkimų sistema bus lyginama su Albanijos,Bulgarijos, Čekijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Rumunijos,Rusijos, Slovakijos, Slovėnijos ir Vengrijos sistemomis.Tačiau šios apžvalgos tikslas nėra parodyti, kad RytųEuropos rinkimų sistemos yra kažkuo ypatingos – tiesiog taiartimiausi savo istorine situacija regionai, kuriuos lengviaulyginti su Lietuva. Šios apžvalgos tikslas taip pat nėranormatyvinis požiūris į rinkimų sistemą, todėl bus apsiribotatik pagrindinių požymių, kurie būtini, norint rinkimuslaikyti demokratiškais, nurodymu. Pagaliau šios apžvalgostikslas nėra vienos ar kitos rinkimų sistemos padariniųanalizė, taigi čia bus paminėti tik svarbiausi iš jų.
1. Bendrieji požymiai
Demokratinės valstybės valdymas turi remtis irtiesiogine, ir atstovaujamąja demokratija. Rinkimai yraatstovaujamosios demokratijos forma. Taigi valstybė, kurioskonstitucijoje įtvirtintas demokratinio valdymo principas,privalo laikytis esminių demokratinių rinkimų principų:
rinkimų visuotinumo, lygios rinkimų teisės, tiesioginiųrinkimų ir slapto balsavimo. Šie principai gali būti ribojami
nebent ten, kur jie gali padaryti žalos visuomenei, pvz.,amžiaus cenzu apribojant rinkimuose galinčių dalyvautiasmenų amžių. Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuriospirmasis strapsnis skelbia, kad Lietuvos valstybė yranepriklausoma demokratinė respublika, taip pat įtvirtino šiųprincipų laikymąsi. 4 ir 33 straipsniai reglamentuojatiesioginės ir netiesioginės demokratijos galimybę, 55straipsnis nurodo, kad Seimas renkamas visuotine, lygia,tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu.Esminis rinkimų sistemos, plačiąja prasmesuprantamos kaip visuomeninių santykių išraiška rinkimųprocesu, bruožas yra rinkimų apygardų skirstymo ir balsųskaičiavimo sistema, t. y. rinkimų sistema siaurąja prasme.Pagal tai rinkimų sistema skirstoma į daugumosatstovavimo (“mažoritarinę”) ir proporcinio atstovavimosistemas.Pagal daugumos atstovavimo sistemą valstybėsteritorija padalijama į tiek daugmaž lygių apygardų, kiekmandatų numatoma išdalyti. Kiekvienoje apygardojepaprastai balsuojama už vieną kandidatą. Yra du daugumosatstovavimo sistemos tipai: paprastosios daugumos irabsoliučiosios daugumos atstovavimo sistemos. Taikantpaprastosios daugumos sistemą, laimėjusiu pripažįstamastas kandidatas, kuris surenka daugiau balsų už kitus. Pagalabsoliučiosios daugumos sistemą, norint nugalėti, reikiasurinkti daugiau negu pusę rinkėjų balsų. Todėlabsoliučiosios daugumos sistema pasižymi dažna būtinyberengti papildomus rinkimų turus, kur būtų renkamasi išdviejų kandidatų. Kartu daugumos atstovavimo sistemadažniausiai yra palanki didžiosioms partijoms arbakompaktiškai gyvenančioms mažesnių partijų šalininkųgrupėms, kadangi dėl mandatų gali varžytis tik tų partijų,kurios rinkimų apygardose turi daugiausia rėmėjų, atstovai.Iš kitos pusės, daugumos atstovavimo sistemoje,konkuruojant dviems partijoms, kiekviena jų turi vykdytirinkėjų daugumą tenkinančią politiką. Be to, vienai partijaigavus daugumą vietų parlamente, jai lengviau priimtisprendimus.Proporcinio atstovavimo sistemos ypatybė yraviena ar kelios visoje šalyje rinkimų apygardos, kurioseišrenkami visi atstovai. Šios apygardos yra daugiamandatės,jose skirtingų partijų sąrašams parlamento nario mandataiatitenka proporcingai gautiems balsams. Dažniausiaibalsuojama už visą partijos pateiktą sąrašą, taigi kandidatųasmenybės daro mažesnę įtaką rinkėjo pasirinkimui. Šiossistemos taikymo atveju gali būti atstovaujamos ir ganamažos partijos (paprastai – pajėgiančios įveikti tam tikrąbarjerą), taigi partijos priklausomybė nuo visų rinkėjų yramažesnė. Neigiama šios sistemos ypatybė yra ta, kad,parlamente dirbant daugeliui partijų, sunku sudarytivyriausybines koalicijas ir apskritai priimti sprendimus.Yra dvi pagrindinės proporcinio atstovavimobalsų skaičiavimo sistemos: kvotų (gautų balsų skaičiusdalijamas iš mandatų skaičiaus ir gaunama rinkiminė kvota,tada kiekvienos partijos gautas balsų skaičius dalijamas iššios kvotos ir gaunamas mandatų skaičius parlamente) ird’Hondto (kiekvienos partijos gautas balsų skaičiusdalijamas iš 1, 2, 3 ir t. t., tada iš gautų dalmenų atrenkamatiek didžiausių, kiek yra mandatų, ir mandatai partijomspadalijami pagal didžiausių dalmenų skaičių). Dažniausiaikvotų sistema palankesnė vidutinėms ir mažoms, o d’Hondto– didžiosioms partijoms.Tarp šdaugumos atstovavimo ir proporcinioatstovavimo sistemų šalininkų nuolat kyla diskusijos, kuririnkimų sistema geresnė būtent Rytų Europoje. Daugumosatstovavimo sistemos šalininkai teisina ją tuo, kadpereinamuoju laikotarpiu pokomunistinėms šalims būtinakuo greičiau priimti daugelį įstatymų ir sukurti vidaus iružsienio politikos pagrindus, o tam palankesnė yra politinėsistema, kurioje dominuoja viena partija. Proporcinioatstovavimo sistemos šalininkų argumentai yrademokratijos užtikrinimo būtinybė – demokratiją lemiagalimybė išreikšti daugelio įvairių visuomenės grupiųinteresus.Kai kuriose Rytų Europos šalyse, tarp jų – irLietuvoje, šios dvi rinkimų sistemos yra derinamos.Albanijoje 100 parlamento narių renkama mažoritarinesistema, likę 40 – vienmandatėje proporcinėje rinkimųapygardoje. Rusijoje pusė iš 450 Dūmos narių renkamavienmandatėse apygardose pagal santykinės daugumossistemą, kita pusė – vienoje federalinėje daugiamandatėjerinkimų apygardoje. Vengrijoje galioja netgi trijų lygių
sistema: žemiausiąjį sudaro 176 pagal absoliučios daugumossistemą renkami parlamentarai, vidurinįjį – 152parlamentarai, renkami teritorinėse daugiamandatėseapygardose, aukščiausiąjį – 52 atstovai, renkaminacionalinėje daugiamandatėje apygardoje.Lietuvoje 71 iš 144 Seimo narių taip pat renkamivienmandatėse rinkimų apygardose. Išrinktu laikomas taskandidatas, už kurį balsavo daugiau kaip pusė atėjusių įrinkimus piliečių. Likę 70 parlamentarų renkami vienojedaugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal kvotų ir liekanųmetodą. Vieno mandato kvota apskaičiuojama, dalijantbalsų skaičių, paduotą už sąrašus, kurie surinko ne mažiaukaip 4 proc. balsų, iš 70 (jei gaunama liekana, ji atmetama, oprie gauto skaičiaus pridedamas 1). Tada už kiekvienąsąrašą paduotas balsų skaičius dalijamas iš kvotos, irgaunamas partijos įgytų mandatų skaičius. Jei mandatųskaičiai gaunami su liekana, tos liekanos surašomos iš eilės –pradedant nuo didžiausios, ir likę balsai po vienąpaskirstomi toms partijoms, kurių liekanos didžiausios.Likusiose nagrinėjamose Rytų Europosvalstybėse vienaip ar kitaip pritaikyta tik proporcinioatstovavimo sistema (vien mažoritarinės rinkimų sistemosnėra nė vienoje valstybėje). Bulgarijoje trisdešimtyjeapygardų pagal d’Hondto formulę skaičiuojami politiniųpartijų, o pagal kvotų – atskirų kandidatų gauti balsai.Čekijoje žemesnįjį rinkimų lygmenį sudaro 8daugiamandatės apygardos, aukštesnįjį – viena nacionalinėdaugiamandatė apygarda, kur balsai skaičiuojami pagalkvotų ir liekanų metodą. Panaši sistema, tik turinti 12žemesniojo lygmens apygardų ir su kiek kitokia balsųskaičiavimo sistema (žemesniajame lygyje – pagal kvotų,aukštesniajame – pagal modifikuotą d’Hondto formules) yraEstijoje, tokios sistemos įdiegtos ir Lenkijoje (balsaiskaičiuojami vien pagal d’Hondto formulę), Rumunijoje,Slovėnijoje (abiejose – ir kvotų, ir d’Hondto formulės).Latvijoje ir Slovakijoje rinkimai rengiami vienu lygiu:Latvijoje yra 5 nacionalinės daugiamandatės apygardos(d’Hondto formulė), o Slovakijoje – 4 (kvotų formulė).Taigi Rytų Europoje yra institucionalizuotatendencija stiprinti partijas, tikintis taip spartinti pilietinėsvisuomenės vystymąsi. Skiriasi tik partinių sistemų pobūdis:kai kuriose valstybėse rinkimų sistemos palankiosdidesnėms partijoms, kai kuriose daugiau galimybiųsuteikiama vidutinėms, kai kurios šalys bando balansuotišias dvi tendencijas. Pastarajai valstybių grupei priskirtinair Lietuva, nes ta Seimo dalis, kuri renkama pagalproporcinę sistemą, dėl pasirinktos balsų skaičiavimoformulės gali būti sudaryta iš gana daug partijų atstovų, tuotarpu vienmandatėse apygardose, organizuojant rinkimuspagal absoliučios daugumos sistemą, dažniausiai rungiasi irišrenkami didžiųjų partijų atstovai.2. Rinkimų barjeras
Nepaisant plataus interesų atstovavimo, kai parlamenteveikia daugelis partijų, stengiamasi atstovaujamų partijųskaičių riboti, nes kitaip labai pasunkėtų asamblėjos darbas.Taigi norint sumažinti partijų skaičių asamblėjoje, paprastaitaikomas tam tikras barjeras – balsų dalis, kurią gavusipartija gali dalyvauti, skirstant balsus. Taip į parlamentągali patekti tik tos partijos, kurias remia žymesnė piliečiųdalis. Iš kitos pusės, kartais šie apribojimai netaikomi, kadbūtų užtikrintas tam tikrų gana nedidelių grupiųatstovavimas – be barjerų balsų skirstyme kai kuriosevalstybėse gali dalyvauti tautinių mažumų atstovai.Žinoma, barjeras aktualus tik proporcinėmsrinkimų sistemoms. Bet kaip tik todėl barjerai egzistuojavisose Rytų Europos šalyse. Rusijoje toks barjeras priimtaspalyginti neseniai – partija galės dalyvauti Dūmos nariųmandatų dalybose, jei už ją balsuos ne mažiau kaip 5 proc.rinkėjų. Toks pat barjeras yra Latvijoje. 3 proc. balsų visoješalyje turi surinkti Rumunijos partijos.Lietuvoje taikomas 4 proc. barjeras – jis galiojavisoms partijoms, išskyrus tautinių mažumų visuomeninespolitines organizacijas. Jos dalyvauja, skirstant balsus, jeisurinko bent vieną kvotą atitinkantį balsų skaičių.Kitose valstybėse, kur taikomos kelių lygiųrinkimų sistemos, barjerai sudėtingesni. Čekijoje vienaipartijai reikia surinkti bent 5 proc. balsų, dviejų partijų
koalicijai – bent 7 proc., trijų – bent 9 proc., penkių – bent 11proc., tačiau jei taip parlamente bus atstovaujama tikdviems partijoms, kiekvienai kategorijai barjerasmažinamas 1 proc. Lenkijoje žemesniajame rinkimų lygyjepartija turi surinkti ne mažiau kaip 5 proc. balsų visoješalyje, koalicija – ne mažiau kaip 8 proc., aukštesniajamelygyje partija turi surinkti 7 proc. balsų. Vengrijoje, norintgauti mandatą kurioje nors teritorinėje apygardoje, reikia,kad už partiją teritorinėse apygardose balsuotų bent 4 proc.visos šalies rinkėjų. Estijoje reikia surinkti 5 proc. balsųvisoje šalyje arba teritorinėse apygardose gauti bent trismandatus (pastaruoju atveju dalijami kompensaciniaimandatai). Įvairūs barjerai nustatyti ir kitose valstybėse.3. Sąlygos rinkimus laikyti įvykusiais
Daugelyje Rytų Europos šalių rinkimai į parlamentąlaikomi įvykusiais nepriklausomai nuo atėjusių balsuotirinkėjų skaičiaus. Taigi parlamento sudėtis priklauso nuoaktyvių piliečių valios. Tačiau šiuo atveju parlamentasatstovauja palyginti nedidelei piliečių daliai (kai kurioseRytų Europos valstybėse parlamente neatstovaujama irgana didelei gyventojų-nepiliečių daliai: pavyzdžiui, Estijojerinkimų teisės neturi, įvairiais vertinimais, 30-42 proc.valstybės gyventojų ). Kad taip neatsitiktų, kartais
nustatomos tam tikros minimalios rinkėjų aktyvumo ribos,kai rinkimai gali būti laikomi įvykusiais. Iš kitos pusės,tokia situacija, kai šios minimalios ribos nustatomospalyginti aukštos, gali lemti tai, kad parlamentas gali būtineišrinktas neribotai ilgą laiką – su tokia grėsme pastaruojumetu susidūrė Baltarusija, kur pagal ankstesnį, parlamentonepakeistą rinkimų įstatymą rinkimai buvo laikomiįvykusiais tik jei juose dalyvavo ne mažiau kaip pusėrinkėjų.Lietuvoje, vienoje iš nedaugelio Rytų Europosvalstybių, kur tokie ribojimai galioja, skirtingas rinkėjųaktyvumo minimumas nustatytas teritorinėse rinkimųapygardose ir nacionalinėje daugiamandatėje rinkimųapygardoje. Vienmandatėje rinkimų apygardoje rinkimailaikomi įvykusiais, jei juose dalyvavo daugiau kaip 40 proc.rinkėjų. Jei rinkimai neįvyko, ne vėliau kaip po pusės metų
rengiami pakartotiniai rinkimai. Daugiamandatėje rinkimųapygardoje rinkimai laikomi įvykusiais, jei juose dalyvavodaugiau kaip 25 proc. rinkėjų. Šie apribojimai lėmė tai, kadKaišiadorių rinkimų apygardoje rinkimai dėl per mažorinkėjų aktyvumo neįvyko keturis kartus.4. Rinkimų teisė
Kaip minėta, Lietuvos Seimas renkamas visuotine, lygia,tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Rinkimų teisėapskritai yra piliečių teisė dalyvauti rinkimuose kaiprinkėjams arba kaip kandidatams. Taigi rinkimų teisėskirstoma į aktyviąją (rinkti) ir pasyviąją. Tačiau pasyviojirinkimų teisė nėra teisė būti išrinktam, nes tuomet rinkėjaigauna pareigą išrinkti būtent pastarąjį asmenį. Pasyviojirinkimų teisė – teisė būti kandidatu rinkimuose. Yra ir kitųsu rinkimais susijusių piliečio teisių: dalyvauti, formuojantrinkimų blokus, kelti kandidatus, rodyti iniciatyvą atšauktiišrinktus atstovus, atsisakyti įgaliojimų, ginčyti rinkimųrezultatus.
4.1. Aktyvioji rinkimų teisė
Aktyvioji rinkimų teisė yra ribojama dėl kelių priežasčių.Pirmiausia, tai yra piliečio teisė, t. y. rinkimuose dalyvaujatik tie valstybės gyventojai, kurie turi tos valstybės pilietybę.Ne visi žmonės gali balsuoti dėl savo amžiaus, psichinių ligų,visuomenei pavojingų veiksmų, per mažo nusimanymokonkrečiuose reikaluose, kylančio dėl per trumpo gyvenimovalstybėje ir pan. Taigi įvedami vienokie ar kitokie cenzai.Pastaruoju metu labiausiai paplitę rinkimų cenzai yraamžiaus, sėslumo ir veiksnumo cenzai.Beveik visose Rytų Europos valstybėse aktyviojirinkimų teisė suteikiama 18 metų sulaukusiems piliečiams(tik Slovakijoje – 21-erių). Kartu kiekviena valstybė turiįvairių kitų apribojimų. Sėslumo cenzai galioja Čekijoje irSlovakijoje. Veiksnumo cenzai – daugumoje valstybių.Dažniausiai neturi teisės rinkti asamblėjos narius asmenys,teismo ar kitaip pripažinti pripažinti neveiksniais dėlpsichinių susirgimų (Albanija, Bulgarija, Čekija, Estija,Lenkija, Rumunija, Rusija, Vengrija), nuteistieji (Albanija,Bulgarija, Čekija, Latvija, Rumunija, Rusija), kaltinami
įvykdžius nusikaltimą, jei jų sulaikymas atitinkavisuomenės saugumo interesus (Latvija) arba visi, esantyslaisvės atėmimo vietose (Estija, Vengrija), taip pat asmenys,kuriems teismo sprendimu uždrausta užimti valstybinespareigas (Lenkija, Vengrija), asmenys, kuriems rinkimųteisė atimta valstybinio tribunolo nuosprendžiu (Lenkija) arasmenys, kurių judėjimo laisvė apribota dėl visuomenėssveikatos (Čekija).Lietuvoje yra vienintelis apribojimas dalyvautirinkimuose: aktyviosios rinkimų teisės neturi asmenys,teismo pripažinti neveiksniais. Taigi čia rinkimuose kaiprinkėjai gali dalyvauti ir nuteistieji, ir kiti asmenys, kuriemsrinkimų teisė kitose valstybėse nebūtų suteikta.4.2. Pasyvioji rinkimų teisė
Pasyvioji rinkimų teisė paprastai yra dar labiauribojama. Dažniausiai amžiaus cenzas ir sėslumoreikalavimai yra didesni negu aktyviosios rinkimų teisės.Keleto Rytų Europos valstybių įstatymainumato, kad aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisė skiriasi tikamžiaus riba. Čekijoje, Estijoje, Lenkijoje pasyvioji rinkimųteisė suteikiama aktyviąją rinkimų teisę turintiemsasmenims, sulaukusiems 21-erių metų amžiaus. Slovėnijojepasyvioji rinkimų teisė, kaip ir aktyvioji, suteikiama 18-mečiams. Visose kitose valstybėse pasyvioji rinkimų teisėsuteikiama 21-erių metų asmenims, tačiau yra kitųapribojimų. Albanijoje gali būti renkamas asmuo, nuolatgyvenantis šalyje arba pareiškęs, kad nuolat gyvens porinkimų. Reikalavimas nuolat gyventi šalyje taikomas irkandidatams į Vengrijos parlamentą. Rumunijoje šisreikalavimas papildytas būtinybe turėti teisėtą užsiėmimą.Kai kuriose šalyse yra numatyti pasyviosiosrinkimų teisės apribojimai tam tikrą tarnybą atliekantiemsar tam tikras pareigas užimantiems žmonėms: Albanijoje –teisėsaugos organų, Nacionalinės informacijos tarnybosvadovai, tikrosios karinės tarnybos kareiviai, Bulgarijoje –tikrosios karinės tarnybos kareiviai negali būti kandidatai įparlamento nario postą. Kaip ir aktyviosios, taip irpasyviosios rinkimų teisės neturi nuteistieji (Bulgarija,Latvija, Rusija) ir pripažinti psichiškai nesveikais asmenys(Bulgarija, Latvija, Rumunija, Rusija). Kai kurie apribojimai
yra padiktuoti buvusios politinės padėties: Latvijoje negalibūti renkami buvę ir esami KGB, TSRS gynybosministerijos, kitų valstybės saugumo ir karinės žvalgybostarnybų darbuotojai, taip pat asmenys, leidę naudotis savobutais konspiraciniams susitikimams rengti, Rumunijoje –buvusios saugumo tarnybos ir milicijos darbuotojai. Šios dvivalstybės neleidžia būti renkamiems ir asmenims, kuriųteisė užimti valstybinės tarnybos postus ribojama įstatymo(Latvija) bei tiems, kurie piktnaudžiavo tarnybine padėtimi(Rumunija).Lietuvos Konstitucija numato, kad Seimo nariugali būti renkamas ne jaunesnis kaip 25-erių metų Lietuvospilietis, kuris pastaruosius trejus metus gyveno Lietuvoje.Rinkimuose negali dalyvauti asmenys, teismo pripažintineveiksniais bei asmenys, nebaigę atlikti teismo paskirtosbausmės. Negali būti renkami ir atliekantys tikrąją karinęarba alternatyviąją tarnybą asmenys, neišėję į atsargąKrašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnyboskarininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų irsaugumo tarnybų pareigūnai. Lietuvoje pasyvioji rinkimųteisė yra labiau ribojama negu aktyvioji. Čia didžiausiasamžiaus cenzas – 25-eri metai (Seimo rinkimų įstatyme buvonumatyta 21-eri metai), joje vienintelėje iš nagrinėjamųRytų Europos valstybių į parlamentą negali būti renkamikarininkai. Taigi yra institucionalizuotas požiūris, kadkariškiai saugo visos valstybės interesus ir neturi teisėsdalyvauti formuluojant įsakymus, o tik juos vykdyti.Pabaiga
Nagrinėti aspektai rodo, kad Lietuvos Respublikoje esanti
rinkimų sistema plačiąja prasme užtikrina demokratiniusrinkimus. Rinkimų sistema turi tokių pat tendencijų, kaip irkitų Rytų Europos šalių rinkimų sistemos. Pirmiausia tąlemia proporcinė rinkimų sistema siaurąja prasme, kurivienaip ar kitaip taikoma visose nagrinėtose Rytų Europosvalstybėse ir pagal kurią Lietuvoje renkama 70 Seimo nariųiš 141. Ši sistema paprastai lemia daugelio partijųatstovavimą parlamente. Tačiau Lietuvos rinkimų sistemanumato tam tikrą balanso mechanizmą, kurisinstitucionalizuotas Seimo rinkimų įstatymo nuostata, kad
likęs 71 Seimo narys renkamas vienmandatėse rinkimųapygardose pagal absoliučios daugumos sistemą. Kaipminėta, vienmandatėse rinkimų apygardose paprastaidaugiausia galimybių laimėti turi vienos iš didžiųjų partijųatstovai.Rinkimų barjero dydis ir taikymas Lietuvoje taippat iš esmės nesiskiria nuo kitų Rytų Europos šalių sistemų.Tačiau Lietuvoje vienoje iš nedaugelio valstybių taikomosspecialios sąlygos, kada rinkimai laikomi įvykusiais, o taigali lemti nuolat neįvykstančius rinkimus.Aktyvioji rinkimų teisė Lietuvoje yra varžomamažiausiai iš visų nagrinėtų Rytų Europos valstybių, tuotarpu pasyvioji rinkimų teisė yra ribojama, bet, kitaip negukai kuriose Rytų Europos šalyse, Lietuvoje nėrakomunistinio palikimo padiktuotų apribojimų. Pagrindiniairibojimo kriterijai yra amžius ir tarnyba Krašto apsaugossistemoje.Apibendrinant nagrinėtus aspektus, galimateigti, kad Lietuvos rinkimų sistema skiriasi nuo kitų RytųEuropos valstybių sistemų, tačiau šie skirtumai nėralemiami: daugelis tendencijų institucionalizuota panašiaikaip ir kitose pokomunistinėse valstybėse, o skirtumai estinatūralūs, padiktuoti valstybės politinės patirties ir politinėskultūros.Naudotos literatūros sąrašas
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija.- V., 1993.-P. 11; 21-22; 37.2. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimųįstatymas // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos irAukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys.-V., 1992.- T. 5.- P. 345-346; 367-368.3. Rinkimai Estijoje // Atgimimas.- V., 1992.-Nr. 38.- P. 7.4. Vitkus G. Politologijos įvadas.- V., 1992.- P.75-87; 93-97.5. Konstitucionnoje (gosudarstvennoje) pravozarubežnych stran.- M., 1993.- T. 1.- S. 98.6. Konstitucionnoje pravo: Vostočnoevropejskojeobozrenije.- M., 1994.- No 2 (7).- S. 19-25.