Prostitucijos tendencijos Lietuvoje

Prostitucijos reiškinys, nors ir susidurdamas su prieštaringais visuomenės vertinimais, visgi sėkmingai egzistavo daugumoje civilizacijų. Prostitucijos institucija keitė savo formas, pavidalus, kito jos reikšmė visuomenėje priklausomai nuo tos visuomenės vertybių pokyčio bei ekonominės situacijos vienoje ar kitoje valstybėje.
Visose civilizacijose prostitucija įteisino seksualinių paslaugų teikimą už finansinį atlygį. Taigi prostitucija gali būti apibūdinama tiek kultūrine, tiek ekonomine prasme.
Pirmiausia, prostitucijos reiškinys gali dominti dėl besikeičio pavidalo- nuo “šventyklų prostitucijos” iki šiuolaikinių tendencijų- prekybos žmonėmis. Čia svarbios kultūrinės priežastys, nes būtent kultūra, o šiiais laikais masinė kultūra, iškelia seksualinių vertybių svarbą. Tai gali būti daroma užslėptai ar net visiškai atvira forma.
Antra, prostitucija laikoma ir ekonominiu reiškiniu, nes ji tampriai susijusi su pinigais- už juos ir parduodamos paslaugos. Svarbu ir tai, kad prekyba būtų pelninga- tokia ji buvo anksčiau, tokia prostitucija išlieka ir dabar. Taigi ekonominis aspektas šiuo atveju ypač svarbus, nes ekonominės priežastys dažnai labiausiai ir lemia įsitraukimą į šį verslą.
Taigi prostitucija laikoma bene labiausiai užslėptu ir atnešančiu didžiausią pelną kriminaliniu moterų išnaudojimo bizniu. Dažnai prrostitucija yra susijusi su organizuotais nusikaltimais, todėl susilaukia prieštaringo visuomenės narių vertinimų. Būtent visuomenės požiūris, kuris besikeisdamas gali įnešti naujovių ir nusikalstamame pasaulyje, domina kriminologijos mokslo atstovus.
Pradžioje galima išskirti kai kuriuos moralinius aspektus, susijusius su prostitucijos reiškiniu.
XIX amžiuje prostitucija Lietuvoje bu

uvo priskiriama prie dorovinių nusikaltimų grupės. Apskritai ryškėjo didėjantis nusikaltimų skaičius miestuose- naujos nusikaltimų rūšys keitė senas, tačiau prostitucija laikoma būdingiausiu visoms Vakarų Europos XIX amžiaus visuomenėms reiškiniu.
Norint suformuluoti prostitucijos sampratą, reikėtų atsižvelgti į istorinį laikotarpį, sociokultūrinę terpę, dominuojančias visuomenėje vertybes bei pagrindines moralines normas.
XIX amžiaus Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje prostitucijos vertinimai siejosi su neigiamu požiūriu, kalbant apie jos įtaką visuomenei. Siekiant apriboti nepageidaujamą įtaką, buvo būtina reglamentuoti prostituciją. Taigi XIX amžius Lietuvoje ir pasižymėjo tuo, kad prostitucijos reiškinys pradėtas kontroliuoti įvairių institucijų, tarp kurių didžiausią dėmesį šiai problemai skyrė policijos pajėgos.
Skirtingai nei XIX amžiaus pradžioje, jo viduryje bei antrojoje pusėje, prostitucija visuomenėje dažniau buvo tapatinama su verslu, nors ir negatyvia prasme, bet nebe paleistuvyste. Čia vėlgi prisidėjo policija beei kitos institucijos, siekusios kontroliuoti šį reiškinį ne tik draudimais, apribojimais, bet ir nustatytomis viešnamių steigimo, elgesio juose bei sveikatos tikrinimo taisyklėmis. Visuomenė prostituciją priskyrė dorovinių nusikaltimų grupei, todėl ji nebelaikyta baudžiamuoju nusikaltimu, kas palengvino ir šiuo verslu užsiėminėjančių merginų atskyrimą nuo tokių marginalinių grupių, kaip elgetos ar valkatos.
Apskritai XIX amžiaus pradžia buvo labai palanki prostitucijos plitimui dėl ribotos šio reiškinio kontrolės. Kontrolės stiprėjimui palaipsniui turėjo įtakos ne tik besikeičiančios socialinės ar ekonominės sąlygos, o ypač miestų urbanizacija, bet ir gr
reitai plintančios venerinės ligos. Būtent pastarosios labiausiai skatino kovoti prieš nelegalią prostitučių veiklą, nes legaliuose viešnamiuose sveikatos tikrinimai būdavo privalomi net po keletą kartų per savaitę. Taigi neigiamas visuomenės dėmesys susikoncentravo į nelegaliai seksualines paslaugas teikiančių merginų veiklą, o legali prostitucija buvo savotiškai toleruojama.
Įdomus posūkis XIX amžiuje buvo tai, jog panaikinti baudžiamojo kodekso straipsniai, susiję su atsakomybe už vertimąsi prostitucija- teisiškai prostitucija tapo legaliu verslu. Taigi policija teturėjo išduoti leidimus viešųjų namų steigimui ir kontroliuoti pavienes prostitutes, nepriklausančias jokiam viešnamiui.
Ši kontrolės sistema prostitutėms suteikė ypatingos socialinės grupės statusą. Visas merginas, užsiimančias šiuo verslu buvo galima rasti prostitučių sąrašuose, esančiuose policijoje, kas, savaime suprantama, skatino policijos darbuotojus ir valdininkus piktnaudžiauti savo pareigomis, nes merginos buvo būtent jų priežiūroje. Apskritai policijos požiūris to meto Lietuvoje į nagrinėjamą reiškinį laikomas tolerantišku, nes nebuvo didelių sunkumų gauti leidimus viešnamių steigimui.
To meto spaudoje taip pat pasirodydavo informacijos apie prostitucijos plitimą, tačiau tokio pobūdžio straipsniai buvo pavieniai, o juos rašė pakankamai apsišvietę visuomenės nariai, kurie siekė formuoti viešąją nuomonę. Iš gyventojų skundų paaiškėja, kad visgi nemaža visuomenės dalis jautė moralinę žalą dėl pavienių prostitučių ir, žinoma, viešnamių veiklos.
XIX amžiaus antroji pusė pasižymėjo tuo, jog Lietuvos miestuose prostitucija buvo gana įprastas reiškinys, kuris tampriai siejosi su to metu vykusiais so
ocialiniais bei ekonominiais procesais- nuo urbanizacijos iki baudžiavos panaikinimo bei patriarchalinio bendruomeninio gyvenimo būdo irimo.
Būtent tuo metu ir ryškėjo įvairūs požiūriai į šį reiškinį, nes visuomenė nebuvo vienalytė tiek etniniu, tiek socialiniu aspektu.
Taigi nuo senų laikų išsiskyrė du pagrindiniai ir priešingi vienas kitam nuomonių poliai. Dažniausiai išryškėja neigiamas požiūris į prostitucijos reiškinį, kai bandoma įtikinti, jog šis yra apskritai svetimas visuomenei. Akivaizdu, jog tokie argumentai prieštarauja ne tik žmogaus prigimčiai, bet ir pačiai istorijai. Pastaraisiais ir remiasi antrojo poliaus atstovai, teigiantys jog nėra priemonių, kurios panaikintų šį daugelyje visuomenių įsišaknijusį reiškinį. Tačiau tai kraštutinumai. Tuo tarpu kriminologus domina ir kitos visuomenės nuostatos bei visų jų įtaka prostitucijos reiškinio vystymuisi ateityje.
Dar ir šio amžiaus Lietuvoje didelę reikšmę prostitucijos mastams turi ekonominės bei socialinės sąlygos valstybėje- kintančios vertybės, augantis nedarbas ir pan.

Prostitutės Lietuvoje pagal veiklos motyvus galima būtų priskirti kelioms grupėms:
1. Prostitucija užsiimančios savo noru merginos ir moterys;
2. Merginos ir moterys, užsiimančios prostitucija dėl ekonominių (uždirba pinigus elementariam pragyvenimui, maitinti ir rengti savo vaikus, narkotikams ir pan.) ir asmeninių priežasčių (dėl sudėtingų santykių šeimoje, asocialių draugų įtakos ir pan.).
3. Moterys- tarptautinės prekybos aukos, dirbančios užsienio šalyse.
Kaip bus suvokiama prostitucijos problema, didžiąja dalimi priklauso nuo visuomenėje egzistuojančių vertybių bei stereotipų, o pastariesiems daugiausiai įtakos turi žiniasklaida. Pastarąjį dešimtmetį ši
i problema nemoralizuojama. Ji siejama su organizuotais nusikaltimais, nelegaliu verslu ar net korupcija, kai siekiama pritraukti didesnį visuomenės dėmesį. Žinoma, siekiama ir giliau analizuoti prostitucijos verslą. Aiškinamasi, kaip viena ar kita mergina pradėjo teikti seksualines paslaugas už pinigus, suteikiama informacijos ir apie sutenerius.
Taigi nuo spaudos požiūrio priklauso, ar visuomenė žiūrės į prostitutę kaip į auką ar kaip į nusikaltėlę.Dažniausiai spaudoje merginos įvardijamos kaip kriminalinio pasaulio aukos. Tačiau gali būti išskiriamos dvi autorių, pateikiančių šią problemą, grupės. Pirmieji patys renka informaciją, todėl ji skandalinga ir pritraukianti dėmesį; antrieji remiasi konferencijų medžiaga, todėl, rašydami apie šią problemą, akcentuoja žmogaus teises bei jų pažeidimus.
Prostitucija, kaip prekybos moterimis forma, vyksta dviem kryptimis- į užsienio valstybes ar pačioje Lietuvoje. Mūsų šalyje dirbančios prostitutės įvairių institucijų dėmesį pritraukia tik tuomet, kai kelia grėsmę visuomenei, o aukomis laikomos tik tos merginos, kurios parduodamos į užsienio valstybes, arba tos, kurios verčiamos užsiiminėti šiuo verslu.
Moterys, užsiimančios prostitucijos verslu, skirstomos į tris kategorijas: 1) dirbančios savo šalyje; 2) legalios emigrantės; 3) nelegalės. Įdomu ir tai, jog nelegalės dažniausiai baudžiamos ne už vertimąsi prostitucija, o už nelegalų gyvenimą šalyje. Pastaraisiais metais vienas valstybes, į kurias būdavo išvežama daugiausiai Lietuvos piliečių dirbti prostitutėmis, keičia kitos valstybės, į kurias dabar nukreipti žymiai didesni parduodamų į užsienį merginų bei moterų srautai. Taigi Izraelį, Graikiją, Jungtinius Arabų Emiratus bei Turkiją pakeičia tokios šalys, kaip pavyzdžiui, Vokietija, Olandija, Anglija, Prancūzija ar Ispanija.
Prostitutės dažniausiai pasitiki tik nevyriausybinėmis organizacijomis, nes kreipdamosis į valstybines institucijas dažnai susiduria su korupcija bei neigiamu požiūriu į tokį užsiėmimą. Apskritai teisiniai aktai neretai nepripažįsta žmogaus teisių šioms moterims. Dažnai prostitutės vengia pranešti apie prievartą ar policijos pareigūnų korupciją dėl neigiamo visuomenės nusistatymo.
Jų darbo šaltinis, t.y. vertimasis prostitucija, yra už įstatymo ribų, taigi tuo užsiimančios moterys dažnai yra susijusios ir su kriminaliniu pasauliu. Be to, prostitucija nepripažįstama darbu, nors šiame versle gaunamos didelės pajamos, kurių didžioji dalis atitenka gerai organizuotoms struktūroms.
Taigi ir prostitucijos kontrolės priemonės, su ja susiję sprendimai priklauso nuo požiūrio į šį reiškinį. Jei akcentuojami ekonominiai aspektai, problema bus sprendžiama vienaip nei akcentuojant moralę ar kriminalinį aspektą.
Kalbant apie moralę, prostitucija yra problema, nes tai yra laikoma nukrypimu nuo tradicinių moralės normų. Vyriausybinės organizacijos problemą sprendžia bausmėmis ar izoliacija, atstūmimu. Tuo tarpu nevyriausybinės organizacijos siūlo neversti moralės normų įstatymais. Tai siūloma ir dėl to, jog problemos sukriminalinimas labiausiai pavojingas moterims, nes būtent joms gali grėsti prekeivių persekiojimas ar prievarta. Moralė dažnai siejama ir su viešąją tvarka valstybėje, pvz.: sveikatos apsauga- šiuo atveju tai būtų medicininė prostitučių priežiūra.
Kalbant apie žmogaus teises, pati prostitucija savaime gali būti laikoma žmogaus, šiuo atveju moters, teisių pažeidimu. Taip pat teisių pažeidimu gali būti laikoma ne tik pati prostitucija, bet ir aplinkybės, verčiančios ja užsiimti.
Galima daryti išvadą, jog visgi dažniausiai pasirenkamas paprastesnis variantas, kai prostitucijos problema sprendžiama represyvinėmis priemonėmis.
Pastaruoju metu prostitucija išryškėjo kaip viena iš dažniausiai pasireiškiančių organizuoto nusikalstamumo formų.
Prostitucijos, kaip organizuoto nusikalstamumo, pavidalas keitėsi priklausomai nuo laikotarpio. “Naminė” prostitucija (viešnamiai bei “bordeliai”) buvo svarbus socialinis fenomenas karų, politinių pokyčių bei didelio masto migracijų periodu. Migruojantys asmenys dažniausiai būdavo vyriškos lyties atstovai- vieniši arba keliaujantys be žmonų.
Komercinis seksas, dažniausiai apsiribodavęs blogos reputacijos (“raudonųjų žibintų”) rajonais urabanizuotose vietovėse, palaipsniui tapo reformatorių taikiniu socialinėje bei religinėje srityse.
Kova prieš šią veiklą išgarsėjo kaip karas “baltųjų vergovės” rinkoje. Tai tarptautinė problema.
Taigi dar 1904 metų gegužės 18 dieną Paryžiuje buvo pasirašyta tarptautinė sutartis tarp Vokietijos, Belgijos, Danijos, Ispanijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Nyderlandų, Portugalijos, Rusijos, Švedijos, Norvegijos ir Šveicarijos vyriausybių. Pastarosios, kaip teigiama preambulėje, siekia užtikrinti moterims, kurios patyrė apgaulę ar prievartą, ir toms, kurios jos nepatyrė, efektyvią apsaugą nuo nusikaltėlių, užsiimančių baltųjų moterų prekyba. Nepaisant visa to, praktikoje šie reiškiniai buvo vis dažniau sutinkami. Visame pasaulyje veikia gerai organizuotas prostitucijos verslas, kuriame “paliekamų” pinigų didžioji dalis ir atitekdavo nusikalstamo pasaulio atstovams, pvz.: už apsaugą nuo policijos ar prievartos.
Kalbant apie XX amžiaus pradžią, galima teikti, jog prostitucija apogėjų buvo pasiekusi 1939 metais. Nors jos reikšmė, kaip organizuoto nusikalstamo pasaulio pajamų šaltinio, Antrojo pasaulinio karo metu bei jam pasibaigus šiek tiek sumažėjo, prostitucijos verslas vis tiek išliko gyvybingas.
Pornografija, ilgą laiką buvusi organizuoto nusikalstamo pasaulio kontrolėje, dabar taip pat yra plačiai išplitusi daugelyje valstybių. Didžiojoje daugumoje jų pornografija yra legalizuota, todėl nusikalstamo pasaulio atstovų įsikišimas gali pasireikšti tik prievartaujant pinigus iš prekeivių pornografiniais leidiniais ar kitomis prekėmis. Tokiu atveju pastarieji jau gali kreiptis į policiją.
Taigi prostitucijos verslas gali būti apubrėžiamas kaip tokia organizuoto nusikalstamumo formų, kuri ypatingai susijusi su neapmokestinamų lėšų pasisavinimu.
Nuo pačių nusikaltėlių labiausiai kenčia gatvėje dirbančios prostitutės. Jos negali skųstis policijai, nes tai neduoda akivaizdžių rezultatų. Policija įsikiša tik rinkdama baudas, kurių nesumokėjus, prostitutėms tenka sėdėti areštinėse. Šiuo atveju galima išeitis būtų prostitucijos legalizavimas arba įstatyminės bazės tvarkymas.
Antroji prostitucijos ir nusikalstamo pasaulio sąsaja, t.y. organizuota tarptautinė prekyba moterimis, aptarta kiek anksčiau. Taigi Lietuva tampa sekso verslo (taip buvo konstatuota ES konferencijoje), prostitučių eksporto šalimi, o prekyba moterimis yra glaudžiai susijusi su tarptautiniu mastu organizuotais nusikaltimais.
Apskritai išskiriama net keletas sampratų, susijusių su prostitucija bei prekyba moterimis.
Pirmoji samprata prostituciją pateikia kaip fizinį moterų verbavimį ir komercinį jų išnaudojimą, sąvadavimą.
Antroji samprata traktuoja prostituciją kaip nusikaltimą- net ir tuo atveju, kai moterys parduoda savo kūną savanoriškai. Šiuo atveju remiamasi 1949 m. Konvencija, kuri draudžia bet kokias prostitucijos formas, su ar be moters sutikimo.1996 m. sausio 18 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kviesdamas apibrėžti prekybos moterimis sąvoką ir tarptautiniu lygiu priimti naują Jungtinių Tautų Konvenciją, kuri pakeistų 1949 m. Konvenciją dėl prekybos žmonėmis ir prostitucijos.Prieštaravimai kyla tarp tų, kurie prostituciją supranta kaip prievartos formą prieš moterį ir tų, kurie išskiria dvi prostitucijos rūšis: priverstinę ir savanorišką.
Trečioji samprata prekybą moterimis sutapatina su nelegalia migracija, tačiau prekybos moterimis negalima absoliučiai apibrėžti kaip tarptautinės migracijos, nes prekyba moterimis vyksta ir šalies viduje, ne tik tarp skirtingų valstybių. Jei prostitucija yra traktuojama kaip nelegalus verslas, valstybė netenka jokios galimybės apginti moteris. Tokiu atveju belieka tik nevyriausybinėms organizacijoms pripažinti prostituciją kaip darbą ir kovoti, kad nebūtų pažeidžiamos teisės, nes toks darbas neretai yra seksualinis-ekonominis moterų išnaudojimas sekso industrijoje.
Kai kurie autoriai pastebi, jog ne pats prostitucijos fenomenas, bet kiti su juo susiję reiškiniai kelia neigiamas asociacijas visuomenėje. Čia svarbu prisiminti ir policininkų korupcijos atvejus. Tačiau visuomenę neigiamai įtakoja ir pats faktas, jog prostitucija- nelegalus reiškinys. Daugumai tai siejasi su degradavusiomis moterimis. Žinoma, jos gali būti ir degradavusios, tačiau taip gali ir nebūti iš pradžių, tačiau įvykti vėliau dėl prostitučių “darbo” sąlygų, pvz.: vietos ar elgesio su jomis, nes visgi vyrauja nuostata, jog “prostitutės neišprievartausi”.

Skirtingi tyrinėtojai išskiria įvairių kategorijų, susijusių su “prostitutės” sąvoka. Nemažai tyrėjų, nagrinėjančių prostitucijos reiškinio ypatumus, domisi kalinių, narkomanų ar seksualiai išnaudojamų vaikų situacija. Tai duoda informacijos apie komercinį sekso aspektą, bet nepadeda suformuluoti prostitutės sampratos visuomenėje.
Įstatymai prostitutes apibūdina, apibrėždami jų elgesį, o ypač akcentuodami pinigus, gaunamus už teikiamas seksualines paslaugas. Toks statusas lemia prostitučių pažeidžiamumą ta prasme, jog jos gali būti baudžiamos bei kontroliuojamos. Beje, prostitučių socialinis statusas yra gana stigmatizuotas, todėl daugeliu atveju, net ir pasikeitus merginos ar moters elgesiui, jis išlieka nepakitęs.

Taigi prostitucija retai kada yra trumpalaikis užsiėmimas, nes socialinių etikečių vaidmuo šiuo atveju gana ryškus. Prostitutės gali būti vieninteliu taikiniu tokiuose tyrimuose, kurie nagrinėja draudžiamas veikas, susijusias su seksualiniu bei ekonomiškai motyvuotu elgesiu. Tai ir nusikalstamumas, ir narkomanija bei pan.

Įdomu tai, jog Lietuvoje, esant gana nemažai pasiūlai, paklausa išlieka pakankamai ribota. Galima daryti prielaidą, jog reikšmės turi organizuota kova su prostitucija., nes jai padedant visuomenės sąmonėje buvo įdiegta sąsaja tarp šio reiškinio ir jau anksčiau minėtų organizuotų nusikaltimų, narkomanijos bei AIDS ar venerinių ligų.
Visgi didžiausią įtaką galėjo padaryti moterų seksualinės laisvės išaugimas Lietuvoje, nes tokiu atveju vyrams atsiveria daugiau galimybių turėti lytinių santykių, kas gerokai sumažina prostitučių paslaugų poreikį. Išskiriami ir kai kurie kriterijai, nulemiantys griežtėjančią prostitučių kontrolę:1) prostitutės yra linkusios teikti paslaugas daugeliui vyrų; 2) lytiniai santykiai paverčiami komerciniais, panaikinant jų dvasinį aspektą; 3) neigiamai veikiamas klimatas visuomenėje; 4) blogėja kriminogeninė padėtis, nes prostitucija dažniausiai glaudžiai susijusi su organizuotu nusikalstamumu; 5) prostitucija platina tiek venerines ligas, tiek AIDS; 6) blogėja demografinė situacija valstybėje.

Taigi apskritai neigiama visuomenės narių reakcija bei griežtėjanti policijos kontrolė skatina prostitutes sukurti atskirą grupę visuomenėje- subkultūrą. Jai būdingos ne tik specifinės vertybės, bet ir kalba, apsirengimas bei elgesio bruožai.
Būtent neigiamas visuomenės dėmesys paskatina prostitutes savo elgesį aiškinti. Jos taip pat, kaip ir kiti visuomenės nariai, siekia finansinės naudos iš savo veiklos, ir jos to neslepia. Be to, prostitutės teigia atliekančios ypatingai svarbią socialinę funkciją.
Tiek Administracinių teisės pažeidimų kodekse, tiek LR Baudžiamajame kodekse yra įtvirtinti įstatymai, skirti kovai su prostitucija. Tačiau, kaip rodo istorinė patirtis, represyviais įstatymais bei bausmėmis prostitucijos reiškinys negali būti panaikintas.
Šiuo atveju galima remtis nebent socializacija, o pati valstybė savo ruožtu turėtų skatinti reprodukciją, rasti būdų pasirūpinti fiziškai nesveikų ar neįgalių žmonių poreikiais.
Galima išskirti kai kurias išvadas:
1. Prostitucija- sociokultūrinis, ekonominis reiškinys, gyvavęs daugelyje senųjų civilizacijų.
2. XIX amžiaus Lietuvoje prostitucija- dorovinis nusikaltimas.
3. XIX amžiaus antrosios pusės Lietuvoje prostitucija- legalus verslas.
4. Pagrindiniai prostitučių veiklos motyvai nulemiami ekonominės bei socialinės jų padėties.
5. Prostitucija kaip prekybos moterimis forma vyksta tiek šalies viduje, tiek užsienio valstybėse.
6. Vyriausybinės organizacijos remiasi represyviniais problemos sprendimo būdais; nevyriausybinės organizacijos siūlo ginti žmogaus teises.
7. Didžioji dalis pinigų, uždirbamų prostitučių, atitenka organizuotų nusikaltimų pasaulio atstovams.
8. Prostitutės statusas stigmatizuotas; profesija retai būna trumpalaikė.
9. Prostitučių paslaugų paklausa mažėja ne tik dėl įvairių institucijų kovos su šiuo reiškiniu, bet ir dėl augančios moterų seksualinės laisvės.
10. Prostitucija negali būti panaikinta, remiantis represyviais sprendimais- jos poreikį galima mažinti palaipsniui per socializaciją ir pan.

Literatūros sąrašas

1. Abadinsky H. Organised crime/ Howard Abadinsky.- Nelson-Hall Inc, 1994.
2. Prekyba moterimis/[sudarė D. Marcinkevičienė, R. Praspaliauskienė].- Vilnius: Vieš. Įstaiga “Praeities Pėdos”, 1999.
3. Sirutavičius V. Nusikaltimai ir visuomenė XIX amžiaus Lietuvoje.-Vilnius:”Baltos lankos”, 1995.
4. Sociologija. Mintis ir veiksmas. Nr. 3-4.- Klaipėda:”KU leidykla”,2001.
5. www.hsph.harvard.edu.
6. www.mcmilliams.com.
7. www.sociumas.lt.
8. www.womenanddemocracy.lt.

Leave a Comment