Lietuvos demokratijos bruožai ir valdžių padalijimas LR Konstituijoje

Turinys

Įvadas..............................2
1. Demokratijos bruožai..........................3
2. Seimas..............................4
3. Respublikos Prezidentas..........................6
4. Vyriausybė..............................9
5. Konstitucinis teismas...........................10
6. Teismai..............................11
Išvados..............................12
Literatūra..............................13Įvadas
Aš pabandysiu panagrinėti vieną iš politinių režimų – tai yra demokratinį. Panagrinėsiu kas būdinga Lietuvos demokratinei Respublikai ir kuo šis politinis režimas pasireiškia Lietuvoje? Koks ryšys tarp aukščiausių valstybės valdžios institucijų?
Paaiškinti demokratiją nėra lengva. Dar sunkiau yra ją apibrėžti. Demokratija nesiduoda įspraudžiama į formulę. Visgi išvesti formulę bandė jau Antikos laikų mąstytojai, darė švietimo epochos atstovai XVIII a. , apie tai mąsto ir šių dienų politologai. Tačiau nei vieni, nei kiti nerado ir iki šiol neranda šio painaus žodžio tikslaus irr vienintelio apibrėžimo. O, daugelio nuomone, vienas demokratijos apibrėžimas niekad ir nebus surastas. Pernelyg jau įvairiapusiškas šis žodis, pernelyg skirtingai interpretuojamas.
Kodėl taip yra? Skirtinguose pasaulio kampeliuose skirtingai demokratija yra ir aiškinama. Kas rusui ar baltarusiui yra demokratiška, kas sudaro jų įsivaizduojąmą demokratiją, vokiečiui ar amerikiečiui atrodys kaip demokratijos priešingybė. Demokratija nėra sistema, kurią norime įgyvendinti, o gyvensena, kurios reikia išmokti. Dažnai vieni demokratijos neįvertina, laiko ją niekam tinkama, kiti pervertina, iškelia iki žvaigždžių, dažnai net nesuprasdami jos esmės. Visgi, ddaugybė tautų trokšta demokratijos, trokšta vadinti savo valstybę demokratine. Dažnai demokratiją žmonės supranta savo, kaip žmonių, lygybę, laisvę, savo teisių reiškimą, kaip visur reiškiamą teisingumą ir t.t. Ir yra visiškai teisūs.Vis dėlto išmintinga rinktis demokratinį valdymą, tapti demokratijos šalininku, nes ti

ik gyvendamas demokratinėje valstybėje žmogus gali užtikrintai planuoti savo atetį, viešai skelbti savo nuomonę, o, kas svarbiausia, jaustis tikru žmogumi.
Demokratija klesti tam tikroje socialinėje aplinkoje, kuriai būdingi tam tikri bruožai, tam tikros sąlygos.1. Demokratijos bruožai
Demokratinis politinis režimas – valstybės valdžios įgyvendinimas bendrais tautos interesais, kai valstybės veiksmai grindžiami daugumo sprendimu, tačiau taip pat gerbiamos mažumos teisės, pripažįstamos žmogaus pagrindinės teisės laisvės, valstybės valdžios galių ribojimo teisė.
Šiuolaikinės demokratijos bruožai, kuriuos visus galima susisteminti taip:
* Žmonių suverenumas;
* Vyriausybės kūrimas, valdomiesiems sutinkant;
* Daugumos valdžia;
* Laisvi ir nešališki rinkimai;
* Visa lygybė prieš įstatymą;
* Teisminis asmens laisvių užtikrinimas;
* Konstitucinis vyriausybės funkcijų apribojimas;
* Visuomeninis, ekonominis ir politinis pliuralizmas;
* Tolerancijos, pragmatizmo, bendradarbiavimo ir kompromiso vertybių palaikymas;
Kai nėra pažeidžiami nė vienas šių bruožų, sakome, kad susidūrėme su demokratine valstybe.
Kiekviena valstybė savo funkcijas įgyvendina per valstybės valdžios institucijų sistemą. Vaalstybės valdžia – tai valstybės funkcijų įgyvendinimo per valdingus įgaliojimus turinčias institucijas svarbiausias būdas.Valstybės valdžios institucijos gana įvairios, nes jos atlieka įvairias funkcijas. Jas galima klasifikuoti įvairiai: pagal valstybės veiklos pobūdį – į politines, socialines, ekonomines, ūkines; pagal formavimo tvarką – į renkamąsias, skiriamąsias ir t.t.
Demokratinėse šalyse valstybės valdžios institucijų organizavimo pagrindinis principas yra valdžių padalijimo į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę, kurios yra visiškai savarankiškos ir nepriklausomos. Toks valdžių padalijimo principas grindžiamas tuo, kad valstybėje būtina atlikti tris funkcijas: įstatymo priėmimą, jų vykdymą ir teisingumo įg
gyvendinimą, t.y. žmogaus teisių ir laisvių apsauga, teisės pažeidėjų nubaudimą, problemų, konfliktų, susijusių su įstatymų takymu, sprendimą. Kiekvienai valstybės valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kurios ribų negalime viršyti, apibrėžiama jų tarpusavio sąveika.2. Seimas
Kiekvienos demokratinės šalies valstybės valdžios institucijų sistemoje ypatingą vietą užima gyventojų renkamas atstovaujamasis ir įstatymų leidžiamasis organas – parlamentas ( pranc. Parler – kalbėti.). Parlamentas atstovauja tautos suverenitetui ir tik jis vienas gali išreikšti tautos valią įstatymo forma. Parlamentas atsiradęs Anglijoje 18a., įvairiose šalyse vadinamas skirtingais pavadinimais, iki šiol yra svarbiausias konstitucijos laikymosi garantas. Atsižvelgiant į konkrečią valstybės santvarkos formą parlamentas gali būti sudarytas iš vienerių arba dviejų rūmų. Vienerių rūmų parlamentas dažniausiai yra valstybėse su gimininga gyventojų nacionaline sudėtimi arba nedidelės teritorijos šalyse.
Vienerių rūmų parlamentas yra ir Lietuvos Respublikos Seimas, kurio istorija prasideda nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės epochos. Priėmus 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją, Seimas atgavo savo tikrąjį istorinį vardą ir yra ankstesnių nepriklausomos Lietuvos Respublikos Seimų teisių ir tradicijų tęsėjas.
Rinkimai į Seimą turi didelę politinę reikšmę, nes po jų paaiškėja, kokios politinės partijos ir kokios jėgos pradės valdyti valstybę.
Į Lietuvos Respublikos Seimą renkamas 141 Tautos atstovas ketveriems metams vienmandatėse ir daugiamandatėse rinkimų apygardose, remiantis visuotine, lygia rinkimų teise, slaptu balsavimu tiesioginiuose mišrios sistemos rinkimuose. Juose turi teisę dalyvauti visi Lietuvos Respublikos piliečiai, ku
uriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, išskyrus piliečius, teismo pripažintus neveiksniais.
Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra nejaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje.
Semo nariais negali būti renkami asmenys, kurie likus 65 dienoms iki rinkimų yra nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, asmenys teismo pripažinti neveiksniais arba nepakaltinamais, taip pat asmenys , rinkimų dieną atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
Be eilinių rinkimų į Seimą, ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių dauguma priimtų Seimo nutarimu gali būti rengiami ir pirmalaikiai Seimo rinkimai. Juos gali skelbti ir Respublikos Prezidentas: 1) jegu Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai; 2) Vyriausybės siūlymu, jeigu Seimas pareiškė tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe. Respublikos Prezidentas negali skelbti pirmalaikių Seimo rinkimų, jeigu iki Respublikos Prezidento kadencijos pabaigos liko mažiau kaip 6 mėnesiai, taip pat jeigu po pirmalaikių Seimo rinkimų nepraėjo 6 mėnesiai.
Seimo nutarime ar Respublikos Prezidento akte dėl pirmalaikių Seimo rinkimų nurodoma naujo Seimo rinkimų diena. Naujo Seimo rinkimai turi būti surengti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo sprendimo dėl pirmalaikių rinkimų priėmimo.
Seimo nario teisinis statusas – tai Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta pa
arlamentaro teisinė padėtis, reguliuojanti nario mandato atsiradimą, nutrūkimą bei veikimo laiką, nario teises ir pareigas, atsakomybę, taip pat veiklos garantijas.
Seimo nario, kaip tautos atstovo, teisių įgijimas saistomas su jo išrinkimu į Seimą, pirmojo po rinkimų posėdžio vyksmu ir priesaikos ne vėliau kaip per mėnesį nuo pirmojo posėdžio dienos davimu.
Vadovaudamasis Konstitucijos 67 straipsniu Seimas:
1) svarsto ir priima Konstitucijos pataisas;
2) leidžia įstatymus;
3) priima nutarimus dėl referendumų;
4) skiria Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus;
5) steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus;
6) pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai;
7) svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia, ar jai pritarti;
8) Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Lietuvos Respublikos ministerijas;
.
9) prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru;
10) skiria Konstitucinio Teismo teisėjus, Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus;
11) skiria ir atleidžia valstybės kontrolierių, Lietuvos banko valdybos pirmininką;
12) skiria savivaldybių tarybų rinkimus;
13) sudaro Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keičia jos sudėtį;
14) tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas;
15) nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus;
16) ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus;
17) nustato Respublikos administracinį suskirstymą;
18) steigia Lietuvos Respublikos valstybinius apdovanojomus;
19) leidžia amnestijos aktus;
20) įveda tiesioginį valdymą, karo ir nepaprastąją padėtį, skelbia mobilizaciją ir priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas.
Kaip matyti, tai gana platūs Seimo įgaliojimai, tačiau pagrindinė Seimo funkcija yra įstatymų leidžiamosios valdžios įgyvendinimas ( tarp jų ir Konstitucijos pataisų priėmimas). Seimo įpatingąją prerogatyvą sudaro valstybės biudžeto projekto svarstymas, jo tvirtinimas ir vykdymo kontrolė, pritarimas Ministro Pirmininko kandidatūros skyrimui ir pateiktai Vyriausybės programai.
Konstitucijos 74 straipsnyje rašoma, kad Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba Sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.
Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas. Seimo statutas turi įstatymo galią. (LRK, 76 straipsnis).3. Respublikos Prezidentas
Prezidentas (lot. praesidens – sėdintis priešakyje) – demokratinių valstybių vadovas, aukščiausiasis pareigūnas, atliekantis konstitucijos jam suteiktą ypatingą vaidmenį valstybės mechanizme. Prezidentas yra savotiškas valstybės simbolis ir tautos oficialus atstovas. Kadangi prezidentas savo mandatą gauna iš tautos, jo negali kontroliuoti parlamentas. Stipri prezidento valdžia jokiais būdais negriauna teisinės valstybės demokratinių pagrindų, priešingai, esant tam tikroms sąlygoms, ji yra vienintelis galimas konstitucinės tvarkos išsaugojimo instrumentas.
Demokratinėse valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje, kur veikia valdžių pasidalijimo principai, prezidento funkcijos siejasi su visomis trimis valdžiomis (pavyzdžiui, įstatymų leidybos srityje jis pasirašo įstatymus, turi veto teisę, formuoja vyriausybę, su kuria kartu sprendžia užsienio politikos klausimus, teisminės valdžios atžvilgiu turi teisę skirti tam tikrų teismų teisėjus, teikti malonę nuteistiesiems ir kt., bet vis dėlto jo pagrindiniai uždaviniai ir įgaliojimai yra susiję su vykdomąja valdžia. Todėl net ir mišraus tipo respublikos prezidentas priskiriamas prie įstatymų vykdomosios valdžios bloko. Iš 183 valstybių, įeinančių į JTO, daugiau kaip 130 turi prezidento postą.
Ir pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų.
Prezidento institucija Lietuvoje atkurta įsigaliojus 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o priėmus Respublikos Prezidento rinkimų įstatymą (1993 m.) ir Respublikos Prezidento įstatymą (1993 m.), pirmasis pokarinis nepriklausomos Lietuvos Respublikos Prezidentas buvo išrinktas 1993 m. vasarį.
Respublikos Prezidentas gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, nemažiau kaip 3 pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, ne jaunesnis kaip 40 metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu. Jį renka Lietuvos Respublikos piliečiai 5 metams, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Tas pats Respublikos Prezidentas gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės.
Išrinktas Respublikos Prezidentas savo pareigas pradeda eiti rytojaus dieną, pasibaigus Respublikos Prezidento kadencijai, po to , kai Vilniuje, dalyvaujant Tautos atstovams – Seimo nariams – prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti lygiai visiems teisingas. Prisiekia ir perrinktas Respublikos Prezidentas. Respublikos Prezidento priesaikos aktą pasirašo jis pats ir Konstitucinio Teismo pirmininkas, o jo nesant – vienas iš Konstitucinio Teismo teisėjų.
Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimai nutrūksta, kai (LRK, 88 straipsnis):
1) pasibaigia laikas, kuriam jis buvo išrinktas;
2) įvyksta pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkimai;
3) atsistatydina iš pareigų;
4) Respublikos Prezidentas miršta;
5) Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka;
6) Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išvadą, 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma priima nutarimą, kuriuo konstatuojama, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti savo pareigų.
Respublikos Prezidento kompetencija išsamiai numatyta Konstitucijos 84 straipsnyje ir apima pagrindines valstybės veiklos sferas:
1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką;
2) pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti;
3) Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus; teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus;
4) Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį;
5) Seimo pritarimu atleidžia Ministrą Pirmininką;
6) priima Vyriausybės grąžinamus įg.aliojimus išrinkus naują Seimą ir paveda eiti pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė;
7) priima Vyriausybės atsistatydinimą ir prireikus paveda jai toliau eiti pareigas arba paveda vienam iš ministrų eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė; priima ministrų atsistatydinimą ir gali pavesti jiems eiti pareigas, kol bus paskirtas naujas ministras;
8) Vyriausybei atsistatydinus ar Vyriausybei grąžinus įgaliojimus, ne vėliau kaip per 15 dienų teikia Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą;
9) Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus;
10) nustatyta tvarka skiria ir atleidžia įstatymų numatytus valstybės pareigūnus;
11) teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką; skiria Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – Apeliacinio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas; skiria apygardų ir apylinkių teismų teisėjus ir pirmininkus, keičia jų darbo vietas; įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus;
12) teikia Seimui trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Konstitucinio Teismo pirmininko kandidatūrą;
13) teikia Seimui valstybės kontrolierius, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūrą; gali teikti Seimui pareikšti nepasitikėjimą jais;
14) Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą;
15) suteikia aukščiausius karinius laipsnius;
16) ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju priima sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo, taip pat dėl mobilizacijos ir patiekia šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui;
17) įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais skelbia nepaprastą padėtį ir pateikia šį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui;
18) daro Seime metinius pranešimus apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politiką;
19) Konstitucijoje numatytais atvejais šaukia neeilinę Seimo sesiją;
20) skelbia eilinius Seimo rinkimus, o Konstitucijos 58 str. II dalyje numatytais atvejais – pirmalaikius Seimo rinkimus;
21) įstatymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę;
22) skiria valstybinius apdovanojimus;
23) teikia malonę nuteistiesiems;
24) pasirašo ir skelbia Seimo priimtus įstatymus arba grąžina juos Seimui Konstitucijos 71 str. nustatyta tvarka.
Visa Lietuvos Respublikos Prezidento veikla, kad ir kokioje sferoje ji pasireikštų, visada skirta apsaugoti Konstituciją, užtikrinti jos nenukrypstamą veikimą. Ypač svarbus uždavinys yra sudaryti tokį teisinį režimą, kad nė viena valstybės institucija nepažeistų Konstitucijos, nepriimtų jai prieštaraujančių teisės aktų ir nepažeistų žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių4. Vyriausybė
Vyriausybė – tai valstybės aukščiausioji kolegiali vykdomosios tvarkomosios valdžios institucija. Pagrindiniai Vyriausybės uždaviniai yra ekonomikos valdymas, įstatymų vykdymo organizavimas, kitų vykdomosios valdžios institucijų veiklos kontrolė. Vyriausybės formavimo tvarka priklauso nuo valstybės valdymo formos, todėl įvairiose šalyse turi skirtingus pavadinimus – dažniausiai ministrų taryba arba ministrų kabinetas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarymo, jos kompentencijos, pavaldumo tvarkos pagrindinius principus nustato Konstitucijos VII skirsnis. Vyriausybės įgaliojimų grąžinimą ir atsistatydinimą, ypatinguosius Vyriausybės santykius su Seimu ir Respublikos Prezidentu, ministerijų, vyriausybės įstaigų ir apskričių viršininkų administracijos struktūrą, uždavinius ir funkcijas bei kitus organizacinius klausimus detalizuoja Vyriausybės įstatymas ( 1998 m. su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).
Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir 13 ministrų. Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. Ministrus skiria ir atleidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Prezidentas. Pradėdami eiti savo pareigas, Ministras Pirmininkas ir ministrai prisiekia.

Vyriausybės vietą valstybės valdžios sistemoje nusako jos kompetencija. Pagrindiniai Vyriausybės įgaliojimai yra išdėstyti Konstitucijos 94 straipsnyje. Jie plačiau pateikti Vyriausybės įstatyme.5. Konstitucinis teismas
Konstitucinis Teismas Lietuvoje yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m.) nustatyta tvarka. Tai vienintelė atskira institucija, izuoliuota nuo kitų valdžių sistemų, Lietuvoje vykdanti Konstitucijos priežiūrą.

Konstitucijos VIII skirsnyje ir Konstitucinio Teismo įstatyme apibrėžti Konstitucinio Teismo uždaviniai, pasireiškiantys išskirtine prerogatyva, suteikiančia jam teisę spręsti, ar įstatymai (išskyrus referendumu priimtus įstatymus) ir kiti Seimo aktai ( Seimo statutas ir nutarimai, rezoliucijos, kreipimaisi, deklaracijos) neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.

Vykdydamas savo funkcijas, Konstitucinis Teismas priima nutarimus, sprendimus ir teikia išvadas.

Konstitucinis Teismas, išsprendęs bylą iš esmės, priima nutarimą teisminėse bylose, kuriame yra įvertinamas teisės akto teisėtumas. Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinį Teismą sudaro 9 teisėjai, skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Konstitucinis Teismas kas treji metai atnaujinamas vienu trečdaliu. Po tris kandidatus į Konstitucinio Teismo teisėjus skiria Seimas iš kandidatų, kuriuos pateikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, o teisėjais juos skiria Seimas. Konstitucinio Teismo pirmininką iš šio teismo teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu.
Konstitucinio Teismo teisėjais gali būti skiriami nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos piliečiai, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažą. (LRK 103 straipsnis).6. Teismai
Teismas – valstybės institucija, vykdanti teisingumą, nagrinėdama ir spręsdama civilines, baudžiamąsias, administracines ir kai kurių kitų kategorijų bylas procesinių įstatymų nustatyta tvarka.
Įvairiose šalyse teismai, atliekantys iš esmės tas pačias funkcijas, atsižvelgiant į valstybės santvarkos formą skirstomi į paprastuosius ir ypatinguosius. Paprastieji teismai savo ruožtu skirstomi į bendrosios kompetencijos ir specializuotus (darbo, muitų, mokesčių, karinius, religinius ir t.t) teismus. Neturi stebinti tokia teismų sistemų ir jų rūšių gausa, nes demokratinėse valstybėse numato visapusišką teisminę piliečių teisių ir laisvių apsaugą, valstybės institucijų ir pareigūnų veksmų teisėtumo efektyvią teisminę kontrolę ir pan.Išvados
Demokratija siūlo visus nesklandumus spręsti kalbantis. Tačiau ir šis kelias, vedantis į gražų tikslą, turi sunkumų. Ne visuomet sekasi greitai žygiuoti – kartais ilgokai trepsi vietoje, o kai kada net būni nublokštas atgal. Tačiau nevalia prarasti kantrybę ir pasukti trumpesniu jėga ir smurtu besiremiančiu keliu. Kiek metų reikėjo kantriai dirbti, kad būtų pasiektos dabartinės – toli gražu ne puikios socialinės sąlygos. Prisieina pėdinti akmenuotu, sunkiu dialogo ir abipusių nuolaidų keliu. Ir netgi šių žingsnių reikia ilgai mokytis. Reikia begalinės ištvermės ir kantrybės. Tačiau tas sunkus mokymasis pradeda atsipirkti. Visgi vis daugiau pasaulio žmonių įsitikina, kad demokratija, nors ir pilna trūkumų, labiau nei kokia nors kita mums šiuo metu žinoma valstybės forma atitinka vidinius gyvenimo dėsnius ir brangiai (ypač per XX a.) įgytą žmonijos patirtį.
Tik esant demokratinei santvarkai paprastas žmogus turi galimybę bent jau minimaliai prisiliesti prie valdžios. Minimalus to garantas yra periodiniai rinkimai. Tai netgi yra vieno galimo demokratijos apibrėžimo dalis, į kurį taip pat įeina leidimas organizuoti politines partijas ar net kurti valdžios kritikavimo grupes, viešai skelbti savo nuomonę dėl valdžios vykdomos politikos, nebijant už tai būti nubaustam, jeigu ji labai jau kertasi su oficialiąja valdžios pozicija. Kur dar tai ras paprastas žmogus? Manau, kad niekur.

Daug ką galima pasiekti dresūra, daug ką galima pasiekti prievarta ir smurtu. Bet žmogus niekada nesijaus saugus, nesijaus tikru laisvu žmogumi, jei kas nors jį varžys. Demokratija jo nevaržo, o skatina, siekia jo tobulėjimo. Kaip tik dėl to nedemokratinė valstybė – jei nori gyventi – žmogaus vertą gyvenimą – turi pasukti demokratijos keliu – ilgu ir vingiuotu keliu. Ne dėl to, kad demokratija būtų koks nors garantas. Ne! Tiesiog demokratija remiasi pagarba žmogui, kas pripažinkime, ir yra svarbiausia.Literatūra
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija: LR piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendumu. Vilnius, 2002.
2. Čiočys Petras. Teisės pagrindai. Vilnius, 2002.
3. Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000.

Leave a Comment