Įvadas
Demokratinėje visuomenėje yra išskiriami trys sektoriai: viešasis, privatusis ir visuomeninis. Viešasis sektorius tenkina valdymo interesus, privatusis, arba kitaip verslo, privačiuosius, o visuomeninis- visuomeninius. Dar kitaip pastarasis vadinamas nevyriausybiniu sektoriumi ir yra siejamas su ne pelno siekiančiomis organizacijomis. Būtent tokių organizacijų steigimas ir veikla bus aptarinėjama šiame rašto darbe. Nors ši sritis yra ir dar turbūt ilgai bus tobulinama, ją reglamentuojantys teisės aktai dar ilgai bus tikslinami, aš pabandysiu atsakyti į mano temą liečiančius klausimus remdamasi dabar egzistuojančiomis teisės normomis. Taigi, mano rašto darbo tikslas yra atskleisti nevyriausybinių organizacijų veiklos pagrindus, teisinius principus. Šiame rašto darbe aptariami tokie svarbiausi klausimai:• Nevyriausybinių organizacijų vieta šiuolaikinėje visuomenėje;• Jų atliekamos funkcijos ir įtaka viešosios politikos kūrimui;• Nevyriausybinėms organizacijoms būdingi požymiai;• Pagrindiniai konstituciniai principai, kuriais remiasi NVO;• NVO reglamentuojantys teisės aktai;• Jų veiklos principai bendrai ir atskirai paėmus;• Aktuali NVO problematika;• Dabartiniai NVO įstatymų projektai. Kadangi, kaip jau minėjau, su nevyriausybinėmis organizacijomis susiduriame kiekviename žingsnyje, tai rašydama darbą naudosiuos teisės aktais, savo žiniomis, taip pat laikraščių straipsniais, įtakingų žmonių nuomonėmis.
Dėstymas
Modernizuodamasi Lietuva išgyvena gilių socialinių ir kultūrinių permainų laikotarpį. Kad gyvenimas virstų visaverčiu nepakanka įstoti į NATO ar Europos Sąjungą. Dar reikia įvykdyti esmines reformas šalies teisinėje, administracinėje, ūkinėje ir kitose srityse. Vienas iš svarbiausių atviros visuomenės bruožų- nevyriausybinių organizacijų gausa. Tai savanoriškos organizacijos, įsteigtos pačių piliečių iniciatyva( būtent pavadinimas ir pabrėžia, kad tai ne valdžios iniciatyvos rezultatas), kurios stengiasi gerinti gyvenimo sąlygas, skleidžia savo idėjas ir interesus. Tai pilietinė visuomenė, kuri apima šeimas, bažnyčias, įvairius savanoriškus sambūrius, visuomeninius judėjimus. Jai įvardyti dažnai vartojama trečiojo sektoriaus sąvoka, kuri kasdienėje kalboje gali reikšti ir savanoriškas draugijas, socialinius judėjimus, ir žiniasklaidą.
Šiuolaikinė visuomenė vaizduojama, kaip trikampis, kurio kampai būtų vienas su kitu susiję sektoriai, kurie bendradarbiaudami atlieka savąsias užduotis. Taigi, pelno nesiekiančios organizacijos- tai privačios įregistruotos grupės, nesiekiančios pelno ir nepavaldžios valstybės struktūroms,- yra trečiasis visuomenę vaizduojančio trikampio kampas.Valstybės sektorius
Verslo sektorius Trečiasis sektorius( NVO)
1pav. Trečiojo sektoriaus vieta valstybinio ir verslo sektorių atžvilgiu.
Kaip matome, iš pradžių atrodęs ne itin svarbus sektorius, iš tikrųjų yra vienas iš trijų visuomenę sudarančių elementų. Nevyriausybinės organizacijos atlieka tokias funkcijas:1. telkia piliečius į asociacijas, skatina juos prisiimti asmeninę ir bendruomeninę atsakomybę už savo, savo artimiausios aplinkos, bei visuomenės reikalus;2. efektyviai, kokybiškai ir su mažesnėmis nei valdžios institucijų sąnaudomis sprendžia problemas bei teikia kvalifikuotas paslaugas.3. nuolat atstovauja savo narių ir visuomenės grupių interesams, daro įtaką valdžios sprendimams. Taigi, pilietinė visuomenė apibrėžiama kaip nevyriausybinių ( visuomeninių ) organizacijų ir nepolitinių santykių visuma, padedanti piliečiams tenkinti savo interesus, dalyvauti visuomenės valdyme ir kontroliuoti valstybę. Svarbu žinoti, kad tarp trečiojo ir verslo sektorių egzistuoja tiesioginis ryšys. Privati nuosavybė yra svarbus elementas trečiojo sektoriaus egzistavimui. Be to viešasis ir nevyriausybinis sektoriai taip pat yra susiję. Pastarąjį galima laikyti sudedamąja viešojo sektoriaus dalimi. Visas NVO ir valstybines institucijas sieja bendradarbiavimo santykis. Būtent pagrindinė problema – sąsajos tarp šių sektorių – nėra reglamentuota jokiomis teisės normomis.
Nevyriausybinių organizacijų veiklos principai ir juos reglamentuojantys teisės aktai
Dabar Lietuvoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos yra keturių statusų: visuomeninės organizacijos, viešosios įstaigos, asociacijos, labdaros ir paramos fondai. Joms visoms būdingi požymiai yra tokie:• juridinis asmuo;• prigimtinė nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo institucijų;• nepelno paskirstymo principas (gautas pelnas nėra paskirstomas tarp steigėjų, darbuotojų ar narių, o investuojamas į pagrindinę įstatuose numatytą veiklą);
• savivalda;• savanoriškumas (laisvas narių įstojimas ir išėjimas);• tarnavimas visuomenės labui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje, kuriai 1992 metų spalio mėnesį vieningai pritarė piliečių referendumas, kviečiama kurti “atvirą, teisinę, pilietinę visuomenę”. Taip pat, kad piliečių dalyvavimas visuomenės gyvenime būtų veiksmingas, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje jiems garantuojamos tokios teisės:• teisė steigti draugijas, politines partijas ar asociacijas,• teisę įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje,• teisė, nebūti bendrijų, politinių partijų ar asociacijų nariu bei išstoti iš šių susivienijimų,• teisė į informaciją,• žodžio laisvė,• peticijos teisė, • teisė kreiptis į teismą.Tad, piliečių teisė vienytis į visuomenines organizacijas siejama ne tik su laisvu jos įsteigimu, bet ir su šių organizacijų veikimo laisve. Valstybės institucijos negali varžyti ne tik visuomeninių organizacijų steigimo, bet ir jų veikimo, išskyrus atvejus, kai jų veikla ar siekiai prieštarauja konstituciniams valstybės sutvarkymo pagrindams. Lietuvos Respublikos Konstitucija numato dar keletą veiklos apribojimų: 1) 44str. 2d. skelbia, kad visuomeninėms organizacijoms draudžiama monopolizuoti masinės informacijos priemones, 2) 114str. 1d. draudžia visuomeninių organizacijų kišimąsi į teisėjų ar teismo veiklą ir nustato, kad tai užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę. Demokratinėje visuomenėje valstybė kontroliuoja pilietinę visuomenę tik mokesčių politikos, įstatymų leidybos ir teismų pagrindu. Pilietinė visuomenė yra demokratinių procedūrų prielaida, nes be piliečių negali būti demokratijos, o piliečiais tampama esant institucionalizuotoms demokratijos sąlygomis ( žodžio ir sąžinės laisvei, susirinkimų ir bendruomenės iniciatyvų laisvei, privačios nuosavybės teisei ir kt. teisėms ). Pvz., vienas pagrindinių akademinių autoritetų, rašančių pilietinės visuomenės tema, lordas Ralfas Dahrendorfas teigia, kad į pilietinę visuomenę įeina politinės partijos ir profsąjungos, privataus verslo įmonės, socialiniai judėjimai, liberaliųjų profesijų atstovai ir autonomiški universitetai, nepriklausomos bažnyčios ir fondai. Jeigu tokių institucijų nėra arba jeigu jas kontroliuoja valstybė, tai nėra ir pilietinės visuomenės.
NVO veikla reglamentuojama 1995- 1996 metais Seimo priimtų įstatymų, kurie dabar yra naujai redaguoti, Vyriausybės nutarimų. Taip pat daugelio nevyriausybinių organizacijų veikla netiesiogiai reguliuojama ir atitinkamų veiklos sričių įstatymais, pavyzdžiui, Švietimo įstatymu, Sveikatos sistemos įstatymu, Meno kūrėjų organizacijų įstatymu ir kt. Be to, NVO savo veiklą grindžia įregistruotais įstatais. Vienos iš svarbiausių teisių, kuriomis visuomeninis sektorius grindžia savo veiklą, yra teisė į informaciją ir teisė burtis į draugijas. Visuomenės informavimo, Vietos savivaldos, Aplinkos apsaugos ir Viešojo administravimo ir kt. įstatymai reglamentuoja galimybę gauti informaciją ir įpareigoja valdžios institucijas tą informaciją teikti. Kiekvienas asmuo, gyvenantis Lietuvos Respublikos teritorijoje, turi teisę susipažinti su oficialiai valstybės ar savivaldybės institucijų dokumentais, išskyrus tuos dokumentus, kurie susiję su valstybės paslaptimi. Be to, įstatymas įpareigoja visas valstybės ir savivaldybių institucijas teikti informaciją apie savo veiklą visiems šalių gyventojams. Na, o Visuomeninių organizacijų, Asociacijų, Labdaros ir paramos fondų, Viešųjų įstaigų įstatymai, taip pat Fondų įstatymas, Politinių partijų ir politinių organizacijų, Religinių bendruomenių ir bendrijų bei Profesinių sąjungų įstatymas reglamentuoja visuomenines organizacijas ir jų veiklos pagrindus. Kol kas Lietuvos visuomeninių organizacijų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose yra šiek tiek neapibrėžtumo. Pirmiausia iki šiol dar nėra aiškiai apibrėžta, kokios organizacijos priskiriamos prie visuomeninių. Pavyzdžiui, Visuomeninių organizacijų įstatyme, pateikus bendriausią visuomeninės organizacijos sampratą, greta nurodoma, kad tas įstatymas “netaikomas politinėms partijoms, kitoms politinėms organizacijoms, profesinėms sąjungoms, religinėms bendruomenėms, bendrijoms ir centrams, taip pat tradicinių religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų pagal jų kanonus, statutus ar kitas normas įsteigtiems juridiniams asmenims, toms bendrijoms, organizacijoms ar asociacijoms, labdaros organizacijoms, labdaros ir paramos fondams, kurių steigimo ir veiklos tvarką nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai”. Dėl to kartais kyla abejonių, ar šioje pastraipoje nurodytos organizacijos priskirtinos prie visuomeninių. Taigi pabandykime išskirti ne tik jų bruožus, bet kartu ir kiekvienos atskirai savybes ir veiklą.Teisinis visuomeninės organizacijos statusas ir steigimas
Visuomeninė organizacija- tai Lietuvos Respublikos piliečių ir (ar) užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, savanoriškas susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, kurie nėra priešingi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tenkinti bei įgyvendinti. Visuomeninės organizacijos, kaip ir politinės partijos, steigiamos pareikštine- registracine tvarka. Jos savo veiklą grindžia įregistruotais visuomeninės organizacijos įstatais, kuriuose savarankiškai nustato vidinę organizacinę struktūrą, valdymo organus ir veiklos kryptis. Bendras reikalavimas- jie negali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Visuomeninių organizacijų įstatymo nustatytiems apribojimams . Pagal visuomeninių organizacijų įstatymo 3 str. įtvirtintas nuostatas draudžiama steigtis ir veikti visuomeninėms organizacijoms, kurių tikslas arba veikimo būdai- prievarta nuversti ar pakeisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką arba pažeisti Lietuvos Respublikos teritorijos vientisumą, propaguoti karą ir smurtą, autoritarinį ir totalitarinį valdymą, kurstyti rasinę, religinę, socialinę nesantaiką, varžyti žmogaus teises ir laisves bei atlikti veiksmus, prieštaraujančius Lietuvos Respublikos įstatymams ir visuotinai pripažintoms teisės normoms, veikti dėl kitų valstybių interesų, jeigu jie yra priešingi Lietuvos valstybės interesams. Neleidžiama steigti visuomeninių organizacijų, kurių nariai vienijasi organizacijų, veikusių prieš Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir teritorijos vientisumą, pagrindu. Visuomeninės organizacijos organai ir buveinė turi būti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Visuomeninės organizacijos steigėjai gali būti veiksnūs fiziniai asmenys ir/ arba juridiniai asmenys,turintys 18 metų ir sudarę visuomeninės organizacijos steigimo sutartį. Svarbu, kad organizacijos tikslai ir veikimo būdai neprieštarautų Lietuvos valstybės interesams, Lietuvos Respublikos įstatymams ir visuotinai pripažintoms teisės normoms. Minimalus visuomeninės organizacijos steigėjų skaičius yra trys. Steigimas šios institucijos prasideda kai iniciatoriai sušaukia steigiamąjį suvažiavimą, konferenciją ar susirinkimą, kurio metu yra priimami įstatai ir išrenkami valdymo organai. Visuomeninių organizacijų nariais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai ir užsieniečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje, kuriems yra sukakę 18 metų. Įstatyme yra pažymėta, kad visuomeninės organizacijos, kurios veikla yra susijusi su vaikų ir jaunimo poreikiais, nariais gali būti ir jaunesni nei 18 metų asmenys. Įstatyme nenustatytas organizacijos narių skaičius, tačiau pabrėžta, kad turi būti fiksuota narystė. Visi jie turi lygias teises, nesvarbu kokio dydžio jie moka įstatuose nustatytą stojamąjį ir nario mokestį ar teikia paramą.
Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti steigiami tarptautinių visuomeninių organizacijų padaliniai. Be to galimybė įsteigti padalinį suteikiama ir Lietuvos Respublikos teritorijoje įregistruotoms visuomeninėms organizacijoms. Jos gali pasinaudoti savo teise jungtis į sąjungas arba įstoti į tarptautines visuomenines organizacijas. Steigiant visuomeninę organizaciją, būtina sušaukti steigiamąjį suvažiavimą. Nauja šių organizacijų įstatymo redakcija nenumato steigėjų, privalančių dalyvauti steigiamajame suvažiavime, skaičiaus. Pirmoje visuomeninių organizacijų redakcijoje buvo nuostata, kad norint įsteigti tokią organizaciją, būtina kad steigiamajame suvažiavime dalyvautų ne mažiau kaip 15 steigėjų. Suvažiavime turi būti priimti įstatai ir išrinkti valdymo organai. Visuomeninių organizacijų įstatyme yra nurodyta, kad įstatuose turi būti nustatyta:1) pavadinimas, simbolika ir buveinės adresas;2) veiklos teisiniai pagrindai, tikslai, uždaviniai, veiklos teritorija;3) priėmimo į visuomeninės organizacijos narius ir išstojimo, pašalinimo iš jos sąlygos bei tvarka;4) narių teisės ir pareigos;5) padalinių steigimo, reorganizavimo bei veiklos nutraukimo tvarka, padalinių santykiai su visuomeninės organizacijos valdymo organais ir padalinių teisės;6) aukščiausiojo valdymo organo (suvažiavimo, konferencijos, susirinkimo) sušaukimo tvarka ir periodiškumas, jo kompetencija;7) kitų valdymo organų ir jų vadovų rinkimo tvarka, jų kompetencija;8) valdymo organų ir jų vadovų atskaitomybės visuomeninės organizacijos aukščiausiajam valdymo organui ir jų veiklos kontrolės tvarka;9) lėšų ir pajamų šaltiniai, lėšų ir pajamų naudojimo kontrolės tvarka;10) įstatų pakeitimo ir papildymo tvarka; 11) veiklos pasibaigimo ir turto sunaudojimo tvarka. Įstatuose gali būti nurodytos ir kitos visuomeninės organizacijos veiklos nuostatos, jeigu jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Visuomeninių organizacijų ir kitiems įstatymas. Visuomeninių organizacijų turtas ir lėšos turi būti naudojamos jų įstatuose numatytiems tikslams ir uždaviniams įgyvendinti ir jokia forma negali būti skirstomos tos visuomeninės organizacijos ar valdymo organų nariams ir visuomeninėje organizacijoje darbo sutarties pagrindu dirbantiems asmenims, išskyrus atvejus, kai yra mokamas darbo užmokestis bei autorinės sutarties pagrindu išmokamas autorinis atlyginimas. Visuomeninės organizacijos pagal darbo ir autorinę sutartis mokamas atlyginimas neturi būti siejamas su organizacijos gaunamų pajamų dydžiu. Nuosavybės teise visuomeninei organizacijai gali priklausyti pastatai, transporto priemonės ar kiti objektai. Taip pat jų lėšas sudaro narių mokesčiai, paaukotos ar paveldėtos lėšos. Tačiau turbūt didžiausią dalį, mano manymu, sudaro valstybės parama. Valstybė ir savivaldybė teikia paramą NVO tiek pinigais, tiek patalpomis. Suprantama, kad NVO yra dažnai nepatenkintos, jog paramos esti per mažai, tuo tarpu valdžios institucijos dažnai teigia, jog parama naudojama neefektyviai. Galima teigti tai, kad paramos nevyriausybinėm organizacijom neįmanoma apibrėžti, nes dažnai ji teikiama ne centralizuotai, o per įvairias kultūros, socialines ar kitas institucijas. Kitas NVO pajamų šaltinis yra viešieji paslaugų pirkimai. Šiuo atveju valstybė suformuluoja tam tikrus uždavinius už ,kurių įgyvendinimą NVO gaus nustatytą sumą lėšų. Taip tarsi paneigiamas faktas, kad parama NVO suteikiama tik veiklai. Svarbi NVO veiklos sritis yra įmonių kūrimas. “Kiek galima, o kiek negalima ne pelno organizacijų ekonominė (komercinė, ūkinė) veikla yra diskusijų objektas ne tik Lietuvoje, bet ir visose kitose šalyse. Kadangi, kaip jau buvo kalbėta, ne pelno statusas nereiškia, kad negalima gauti pelno, draudimas arba nedraudimas užsiimti ekonomine veikla neišplaukia iš ne pelno organizacijų esmės. Jokiai ne pelno organizacijai nėra uždrausta vykdyti komercinės veiklos “per įmones”, t.y. steigti savo įmonių, o jų pelną naudoti organizacijos reikmėms.” Visuomeninės organizacijos yra gana neapibrėžtoje padėtyje ekonominės veiklos atžvilgiu. “Visuomeninių organizacijų įstatymas” nenustato veiklos ribų, tačiau jų ir neriboja. Deja, dažniausiai praktikoje tai yra interpretuojama kaip draudimas. Politine prasme Lietuvoje yra visiška NVO kūrimo ir veiklos laisvė. Diskutuojama daugiau tik apie tai, kaip efektyviau įtraukti NVO į valstybės ir savivaldybių valdymą. Kaip minėta, nors yra bendradarbiavimas, tačiau jis nėra labai nusistovėjęs ir kartais tenka susidurti su NVO nepasitenkinimu, kad jos nepakankamai išklausomos ir į jų pasiūlymus nepakankamai atsižvelgiama. Tačiau, valstybės institucijoms ir pareigūnams griežtai draudžiama kištis į visuomeninės organizacijos veiklą ir jų vidaus reikalus, jei ji nepažeidžia LR Konstitucijos. Tuo pačiu visuomeninėms organizacijoms neleidžiama atlikti valstybės ar jos institucijų, pareigūnų funkcijų, taip pat vykdyti profsąjungos funkcijų ar gauti lėšų iš kitų valstybių nenumatytiems projektams įgyvendinti.Labdaros ir paramos fondų veiklos pagrindai ir steigimas
Labdaros ir paramos fondai- tai neturinčios narių ne pelno organizacijos, kurių veiklos tikslai yra labdara arba (ir) parama mokslo, kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos apsaugos ir kitoms Labdaros ir paramos įstatymo nustatytoms sritims. Tai įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas juridinio asmens teises turintis subjektas, kurio veiklos tikslas nėra pelno siekimas.
Fondo veiklos tikslai, labdaros ir paramos sritys turi būti nurodyti fondo įstatuose. Jau mano minėtame įstatyme yra nurodyta, kad fondo veiklos tikslai gali būti: 1) šelpti ir teikti nemokamą pagalbą invalidams, ligoniams, vienišiems nedarbingiems asmenims, našlaičiams arba vaikams, likusiems be tėvų globos ar netekusiems vieno iš tėvų, daugiavaikėms ir mažai aprūpintoms šeimoms, bedarbiams, asmenims, kurių gaunamos pajamos negali užtikrinti minimalaus gyvenimo lygio; 2) šelpti asmenis, nukentėjusius nuo karo ir gaivalinių nelaimių, ekologinių katastrofų, užkrečiamų ligų epidemijų, padėti likviduoti tų nelaimių, katastrofų ir epidemijų padarinius; 3) padėti įsidarbinti, perkvalifikuojant darbo netekusius asmenis; 4) remti mokslo, kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos plėtojimo programas; 5) remti aplinkos apsaugos ir aplinkos tvarkymo darbų programas; 6) remti istorijos, gamtos, architektūros, kultūros vertybių apsaugos, įamžinimo bei restauravimo darbų programas; 7) remti kitą socialiai naudingą veiklą bei Vyriausybės skelbiamas socialines programas; 8) remti kaimo, miestelių, miestų bei regionų plėtros projektus ir programas; 9) remti kitus visuomenei reikšmingus projektus ir programas. Labdaros organizacijos ir labdaros fondai savarankiškai pasirenka veiklos formas bei įgyvendinimo būdus. Jiems draudžiama: • verstis veikla, kuri prieštarauja Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymui bei jų įstatams;• dalyvauti politinėje veikloje, teikti paramą politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms;• verstis komercine-ūkine veikla.Kaip ir kitos visuomeninės organizacijos, labdaros ir paramos fondai steigiami pareikštine- registracine tvarka. Fondo steigėjai gali būti Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys ar tarptautinės organizacijos, sudarę fondo steigimo sutartį, ir iki fondo įregistravimo įsipareigoję skirti jam įnašus turtu ir pinigais, teikti paslaugas. “LR labdaros ir paramos fondų įstatyme” yra pabrėžta, kad steigėjais negali būti politinės partijos ir politinės organizacijos, taip pat valstybės valdžios ir valdymo institucijos, kurios kontroliuoja fondų finansinę buhalterinę veiklą. Fondo steigėjai gali dalyvauti steigėjų susirinkimuose su sprendžiamuoju balsu, taip pat gauti informaciją apie fondo veiklą ir apskųsti teismui steigėjų susirinkimo bei valdybos nutarimus ir administracijos sprendimus.
Įstatyme nustatyta, kad steigėjai turi sudaryti fondo steigimo sutartį. Jeigu fondą steigia vienas asmuo, vietoj steigimo sutarties jis surašo steigimo aktą. Šių organizacijų steigėjų skaičius taip pat neribojamas.Asociacijų teisiniai veiklos pagrindai ir steigimas
Asociacijos- tai juridinių bei fizinių asmenų savanoriškas susivienijimas, vykdantis asociacijos narių nustatytus ūkinius, ekonominius, socialinius, kultūros, švietimo, mokslinio tyrimo uždavinius bei funkcijas. Taigi, šios NVO tikslas ginti būtent narių nustatytus interesus. Asociacijos veiklos tikslai, pagrindinės funkcijos ir uždaviniai turi būti susiję su asociacijos narių veikla ar poreikiais ir turi būti nurodyti jos įstatuose. Asociacijos nariais gali būti Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys, tačiau užsienio šalių juridiniams ir fiziniams asmenims įstatuose gali būti nustatyti apribojimai. Asmuo gali būti kelių asociacijų nariu. Asociacija gali būti steigiama juridinių bei fizinių asmenų iniciatyva. Svarbu, kad tų asmenų skaičius nebūtų mažesnis už tris, nes tuo atveju asociacija turi nutraukti savo veiklą. Asociacijos steigimo iniciatoriai privalo sušaukti steigiamąjį susirinkimą, kuriame balso teisę turi asmenys (jų įgalioti atstovai), raštu pareiškę norą būti steigiamos asociacijos nariais. Steigiamasis susirinkimas priima nutarimą dėl asociacijos įsteigimo, įstatus ir išrenka valdymo organus.
Viešųjų įstaigų steigimas ir veiklos pagrindai
Viešoji įstaiga- tai įstatymo nustatyta tvarka iš dalininkų (savininko) turto įsteigta ne pelno organizacija, veikianti socialinėje, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ar kitose panašiose srityse ir viešai teikianti šių sričių paslaugas visuomenės nariams, taip pat savivaldybės tarybos sprendimu iš savivaldybės turto įsteigta ne pelno organizacija, teikianti paslaugas keleivinio transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio, komunalinio ūkio ar kitose panašiose srityse. Tai pagal įstatymus įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas tenkinti viešuosius interesus visuomenei naudinguos veiklos pagrindu. Įstatymas, reglamentuojantis viešųjų įstaigų steigimo, valdymo, veiklos, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką, yra netaikomas valstybės ir savivaldybių biudžetinėms viešosioms įstaigoms.
Įstatyme pažymėta, kad specifinius viešosios įstaigos veiklos reikalavimus reglamentuoja atitinkamos srities veiklos, kuria užsiima viešoji įstaiga, įstatymas. Viešosios įstaigos steigėjai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, sudarę viešosios įstaigos steigimo sutartį. Steigėjų skaičius čia neribojamas. Viešosios įstaigos dalininkas( arba kitaip savininkas) yra asmuo , kuris įstatymo ar įstatų nustatyta tvarka yra perdavęs viešajai įstaigai įnašą ir turi įstatymų ar įstatų nustatytas dalininko teises, taip pat asmuo, kuriam dalininko teisės yra perleistos įstatų ar įstatymų nustatyta tvarka.Viešosios įstaigos dalininkas turi teisę gauti likviduojamos įstaigos turto dalį. Viešosios įstaigos gautas pelnas gali būti naudojamas tik įstatuose nurodytiems jos veiklos tikslams siekti. Pelnas negali būti skiriamas dalininkams, viešosios įstaigos organų nariams, darbuotojų premijoms mokėti.Nevyriausybinių organizacijų funkcijos ir jų įtaka politinių sprendimų priėmimo procese
Kadangi kaip jau minėjau, visuomeninės organizacijos neapima politinių partijų, tai reiškia, kad jos nesiekia politinės valdžios ir tiesiogiai nedalyvauja ją įgyvendinant, Tačiau, pasitaiko atvejų, kai įstatymų leidėjas suteikia teisę dalyvauti rinkimuose ne tik politinėms partijoms, bet ir kitoms visuomeninėms organizacijoms, pvz., sovietiniais metais ir pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais teisę kelti kandidatus į atstovaujamąsias valdžios institucijas turėjo kai kurios visuomeninės organizacijos. Valstybėje veikia įvairios visuomeninės organizacijos: profesinės sąjungos, verslininkų susivienijimai, menininkų organizacijos, kultūrinio pobūdžio organizacijos, mėgėjiškos draugijos, jaunimo organizacijos ir kt. Kai kuriose valstybėse veikia lobistinės organizacijos. Jos aktyviausiai veikia industrinėse valstybėse, tokiose kaip JAV. Tokių organizacijų pagrindinis tikslas yra daryti tiesioginę įtaką įstatymų leidėjui priimant sprendimus, naudingus tam tikrai socialinei grupei. Tikiuosi, kad 2000m. birželio 27d. Seimui priėmus Lobistinės veiklos įstatymą, pradeda didėti ir tokių organizacijų veikla.
Taigi nevyriausybinės organizacijos atlieka įvairias funkcijas:• išreiškia atskirų visuomenės sluoksnių ir grupių bendrus interesus;• atkreipia valstybės valdžios ir institucijų dėmesį į šiuos interesus;• skatina valdžios institucijas atsižvelgti į šiuos interesus priimant tam tikrus sprendimus;• ugdo visuomenės aktyvumą ir formuoja jos nuomonę socialinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo klausimais;• daro tam tikrą ideologinį( auklėjamąjį) poveikį visuomenei ir kt.Žinoma egzistuoja ir tokios organizacijos , kurios savo pobūdžiu apskritai negali dalyvauti politiniame gyvenime. Pavyzdžiui tokios, kaip medžiotojų draugija, filatelistų sąjunga. Tačiau politika ir interesai visad yra neatskiriami, tad žmonės ir jų grupės visada siekė ir sieks priversti valdžią vykdyti jų interesus. Būtent tokie organizaciniai vienetai daro įtaką viešosios politikos kūrimui. Kadangi tokios organizacijos, siekia savo tikslų- tenkinti savo narių interesus ir poreikius- todėl didesniu ar mažesniu mastu kartu jos įtakoja politinės valdžios sprendimus ir tokiu būdu dalyvauja valstybės valdyme.
Kaip nevyriausybinės organizacijos formuoja viešąją nuomonę ir tuo pačiu veikia politinių sprendimų priėmimą?
2 pav.NVO įtakos sistema. Taigi, lentelėje matome, kad dažnai įvairių nevyriausybinių organizacijų atstovų tiesioginis dalyvavimas politinio elito (parlamento, vyriausybės ir kt.) veikloje yra pats veiksmingiausias būdas įgyvendinant grupės tikslus. Faktiškai šios organizacijos turi didesnę įtaką politiniams sprendimams negu rinkimai ar partijos. Reikia suvokti ir tai, kad egzistuoja tokios grupės, kurių siekiai gali būti labai specifiniai, o atskirais atvejais ir savanaudiški. Egzistuoja keletas vykdomo poveikio būdų: tai tiesioginis poveikis vyriausybei ir kitoms institucijoms ir netiesioginis poveikis minėtoms institucijoms formuojant viešąją nuomonę bei per politines partijas.
Aktuali nevyriausybinių organizacijų problematika
Kaip jau minėjau, viena iš problemų yra nevyriausybinių organizacijų apibrėžimas. Nors terminas jų veiklą reglamentuojančiuose aktuose pradėtas vartoti nuo 1996 metų, iki šiol dar nėra aiškiai apibrėžta, kokios organizacijos yra vadinamos nevyriausybinėmis. Dažnai sinonimiškai vartojama visuomeninių organizacijų sąvoka, pažyminti teisinį organizacijų statusą- tokiu būdu susiaurinama NVO reikšmė. Kita vertus, politikams ir valdininkams pavyko susitarti dėl sąvokos “ ne pelno organizacija”, kuri plačiai vartojama mokesčių tvarką ir lengvatas apibrėžiančiuose teisės aktuose. Tačiau ne pelno organizacijos ūkinės- finansinės veiklos metinę statistinę ataskaitą privalo pildyti verslininkų, darbdavių, profesinės, politinės, visuomeninės organizacijos ir profesinės sąjungos. Iš to išplauktų, kad labdaros ir paramos fondai ar viešosios įstaigos nėra ne pelno organizacijos, arba jos klaidingai laikomos visuomeninėmis organizacijomis. Panašiai neaišku, ar ne pelno organizacijoms priskirtinos daugiabučių namų gyventojų bendrijos bei kai kurios šiandien Lietuvoje veikiančios profsąjungos ir bažnytinės bendruomenės.
Antroji problema- tai valdžios institucijų ir nevyriausybinių organizacijų tarpusavio bendradarbiavimas. Nėra reglamentuotas joks NVO įtraukimas į sprendimų priėmimo procesą. Nei Seimo statute, nei kituose aktuose nerasime, apibrėžtų atvejų, kai Seimas( taip pat ministerija ir savivaldybės) turi ir gali klausti nevyriausybinių organizacijų nuomonės. Trečioji problema, taip pat mano jau minėta, nevyriausybinių organizacijų veiklos ar projektų finansavimas iš biudžeto asignavimų. Juk turbūt didžiausią dalį NVO lėšų sudaro valstybės parama. Parama teikiama tiek pinigais, tiek patalpomis. NVO dažnai yra nepatenkintos, jog paramos esti per mažai, tuo tarpu valdžios institucijos dažnai teigia, jog parama naudojama neefektyviai. Tai savaime suprantama, nes nė vienas teisės aktas nenustato bent minimalių taisyklių, kokiais atvejais ir kada NVO gali prašyti finansavimo, o ministerijos ir savivaldybės- jį siūlyti. Ši problema yra ypač aktuali šiais laikais, kai integracija į Europos Sąjungą yra mūsų pirmasis tikslas. Juk tik efektyviai veikianti ir skaidri biurokratija padidintų NVO galimybes naudotis ES struktūriniais fondais. Ketvirtoji problema- tai nuoseklus požiūris vienodą visų nevyriausybinių organizacijų traktuotę. Visos NVO turėtų turėti vienodas teises ir galimybes veikti, vienodus įsipareigojimus valstybei. Tačiau vienoms organizacijoms leidžiama neribota ekonominė veikla, kitoms ji praktiškai draudžiama. Vienos organizacijos privalo teikti ataskaitas, o kitos ne. Penktoji problema- pilietinės visuomenės plėtros politikos stoka. Reikia institucijos, kuri prižiūrėtų, kaip iš tiesų yra plėtojama pilietinė visuomenė, kaip praktikoje taikomos teisės normos, ar siūlomi teisės aktai toliau neiškraipo nelygių galimybių, sąlygojančių vienų organizacijų tipų steigimosi ar statuso keitimo vajų, o kitų- merdėjimą. Turi būti institucija, analizuojanti turimus duomenis apie NVO sektoriaus plėtrą ir realią įtaką visuomeniniame gyvenime, ekonomikoje ir darbo rinkoje; institucija, kaupianti informaciją apie problemas, nurodomas NVO, politikų ir valdininkų; analizuojanti skandalus ir pažeidimus, ne tik pranešimus spaudoje, ir operatyviai siūlanti pažeidimų ir piktnaudžiavimų prevencijos priemones; vieta, kur NVO ir valdiškos institucijos galėtų kreiptis patarimo, pagalbos ar komentaro. Tokia institucija ilgą laiką buvo, nors formaliai nepanaikinta ir šiandien- tai nuolatinė NVO komisija prie ministro pirmininko aparato. Tačiau ji neturi nei darbo reglamento, nei nustatytų darbo užduočių ar funkcijų.Išvados
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais suaktyvėjo ir įvairių organizacijų steigimosi procesas. Po truputį ėmė ryškėti NVO veiklos profilis, veiklos sritys, didėjo jų atsakomybė ir įsipareigojimai visuomenei. Kai kurios NVO lėšų savo veiklai ėmė gauti iš užsienio paramos fondų, tačiau dauguma iš jų lėšas gaudavo iš vietinės arba centrinės valdžios. Dabar situacija pasikeitė, Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro duomenimis, 58 proc. lėšų savo veiklai NVO gauna iš užsienio paramos ir 42 proc.- iš Lietuvos. Nėra tikslios NVO duomenų bazes, todėl negalime pasakyti kiek iš viso nevyriausybinių organizacijų egzistuoja, tačiau, kai kurių šaltinių duomenimis, jų yra virš 5000. Dabar Lietuvoje yra kelių statusų NVO. Jeigu organizacija nori atsidaryti banko sąskaitą, įgyti juridinio asmens teises, ji turi būti registruota. Tai padaryti reikia pagal pasirinktą įstatymą, kuris atitiktų steigėjų interesus. Tiek valstybės tarnautojai, tiek nevyriausybinės organizacijos turėtų prisiimti atsakomybę už visuomenės aktyvinimą, nes visuomeninių organizacijų ir viešųjų institucijų bendradarbiavimo pagrindas yra bendras tikslas, kurio jos siekia, t.y. visapusiškas visuomenės gerovės užtikrinimas bei demokratinių procesų stiprinimas. Taigi, visuomeninių organizacijų dalyvavimas viešojo administravimo procese tapo svarbiu demokratinės valstybės atributu. Visuomenės dalyvavimas padeda nustatyti piliečių poreikius, sudaro sąlygas gauti reikalingos informacijos, priimti veiksmingesnius sprendimus, padeda valstybės tarnautojams spręsti konfliktus, pasiekti konsensusą, užsitikrinti piliečių paramą.
Literatūros sąrašas:
1. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: Aušra, 2002;2. Lietuvos Respublikos Konstitucija;3. LR Visuomenės informavimo įstatymas;4. LR viešųjų įstaigų įstatymas;5. LR asociacijų įstatymas;6. LR visuomeninių organizacijų įstatymas;7. LR paramos ir labdaros fondų įstatymas;8. LR Vyriausybės nutarimas dėl labdaros organizacijų ir labdaros fondų steigimo ir registravimo tvarkos bei sąlygų;9. Matonytė I. ir Zdanevičius A. “ Viešosios politikos studijos”// Pilietinės visuomenės problemos. Atvejo studija: Kauno regiono nevyriausybinės organizacijos, Vilnius: Knygiai, 2002, 2/3;
10. Rimkutė J. Žmogaus socialinė raida, Vilnius: Homo liber, 2001;11. Savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų partnerystė, Vilnius, 2001;12. Šimašius R. Ne pelno organizacijos; reglamentavimas Lietuvoje ir Vakarų patirtis, Vilnius: nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, 1999;13. Trečiasis sektorius, 2002- 2003 žiema, Nr.1 ( 27);14. Trečiasis sektorius,2002 vasara, Nr.2 ( 26);15. Trečiasis sektorius,2002 žiema, Nr. 1 ( 25);16. Viešojo sektoriaus institucijų administravimas. Vilnius, 2002.