Kriminologijos kursinis darbas

VILNIAUS UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS KATEDRA

Kriminologijos kursinis darbas

(I variantas)

Vilnius

2002

1. TURINYS

1. Apibūdinti įvairių užsienio šalių (jas galite pasirinkti savo
nuožiūra) kriminologų požiūrį į nusikaltėlio asmenybę ir pateikti jos
sampratą. 2

2. Pateikti nepilnamečių padarytų nusikaltimų būklę, struktūrą ir
dinamiką Lietuvoje nuo 1995 iki 2001 metų. Suformuluoti pagrindines
išvadas. 7

3. Nurodyti pagrindinius tarptautinių dokumentų reikalavimus
nepilnamečių nusikalstamumo prevencijai. 17

LITERATŪROS SĄRAŠAS 22

Apibūdinti įvairių užsienio šalių (jas galite pasirinkti savo

nuožiūra) kriminologų požiūrį į nusikaltėlio asmenybę ir pateikti jos

sampratą.

Kriminologijos mokslo vystymasis, jo istorija liudija apie tai, kad
aršiausios diskusijos tarp kriminologų vyko ir vyksta būtent dėl
nusikaltėlio asmenybės sampratos. Priklausomai nuo socialinių –– istorinių
sąlygų, socialinės praktikos, mokslo išsivystymo lygio buvo skirtingai
formuluojamas ir sprendžiamas klausimas, kas tai yra nusikaltėlio asmenybė,
ar ji iš viso tokia yra, kokia jos specifika, koks jos vaidmuo nusikaltimų
padaryme, kaip ją paveikti, kad daugiau nusikaltimų nebūtų atliekama.
Nusikaltėlio asmenybė yra labai svarbi, nes jos kriminogniniai bruožai yra
pirminiai, jie yra nusikalstamo elgesio šaltinis, todėl būtent jie, o ne
nusikalstami veiksmai ar elgesys, turi būti nusikaltimų prevencijos
objektu. Atliekant nusikaltimų prevenciją svarbi asmenybės bruožų
korekcija. Nagrinėdami nusikaltėlio asmenybę kriminologai tiria tuos
asmenybės bruožus, kurie įtakoja nusikaltimo padarymą. Kriminologija
nagrinėja assmenybės esmę, formavimosi ypatumus, jai rūpi atskleisti tas
savybes, kurios tam tikrose situacijose skatina arba nulemia nusikalstamą
elgesį, t.y. nusikalstamo elgesio priežastis. Esmine nusikaltimo
priežastimi dažnai įvardijami ne tik neigiami socialiniai asmenybės
bruožai, bet ir kriminogeniniai bruožai.

Nusikaltėlio asmenybės sampratas nagrinėsiu pagal atskirus
kriminologus ir pagal įv

vairias teorijas (jos išreiškia grupės kriminologų
nuomonę).

Tiesioginio asmeninio determinizmo teorija. Nuo seniausių laikų žmonės
buvo linkę manyti, kad nusikaltimo priežastis – nusikaltėlio asmenybė. Buvo
sakoma, kad žmogus padarė nusikaltimą dėl to, kad jis turi tam tikrų
bruožų, kurie paskatino jį tai daryti. Toks požiūris rėmėsi paprasta
gyvenimiška patirtimi, kad ne visi žmonės daro nusikaltimus. Tiesioginio
asmeninio determinizmo teorija remiasi nuostata, kad nusikaltimo priežastis
yra tam tikras (dažniausiai) vienas asmens bruožas. Ši teorija gali būti
išreiškiama įvairiai: “nusikaltėliui būdingas bruožas, kuriuo nepasižymi
kiti žmonės. Šis bruožas skatina jį daryti nusikaltimus”, “žmonės
neturintys to bruožo, nedaro nusikaltimų”. Tie bruožai buvo traktuojami
gana įvairiai – priklausė nuo visuomenės bei vyraujančios ideologijos.
Viduramžiais tai buvo antireliginės nuostatos, vėliau buvo manoma, kad
žmogus padaro nusikaltimą, nes jis “blogas” žmogus, jame keroja blogis.
Buvo tikima, kad nusikaltimo padarymas tarsi atskleidžia tikrąjį žmogaus
veidą – “nusikaltėlio asmenybę”, “polinkį daryti nusikaltimą”,
“nusikalstamą orientaciją”. Tiesioginio determinizmo teorija buvo tarsi
savotiškas užburtas ratas: į klausimą, kodėl žmogus padarė nusikaltimą,
buvo atsakoma: todėl, kad jis pasižymi polinkiu daryti nusikaltimus; į
klausimą, iš kur apie tai žinoma, buvo atsakoma: tai rodo jo padarytas
nusikaltimas.

Tiesioginio asmeninio determinizmo teorija turėjo labai svarbią
reikšmę. Pagrindžiant asmens atsakomybę už padarytą nusikaltimą buvo
vadovaujamasi teiginiu, kad visos arba svarbiausios nusikaltimo priežastys
slypi nusikaltėlio asmenybėje.

Biologinė teorija. Lombrozo didžiausią dėmesį skyrė nusikaltėlio
bruožų analizei. Pagal jo tyrinėjimus, nusikaltėlio asmenybei būdinga daug
įgimtų anomalijų ir degeneracinių požymių. Pirmiausia, Lombrozo i
išskiria
kaukolės anomalijas. Jis teigia, kad nusikaltėliams būdinga kaukuolė
primena ikiistorinių epochų žemesnio išsivystymo žmonių rasių kaukuoles.
Smegenys taip pat skiriasi – jos panašios į gyvulio ar žmogaus gemalo
smegenis. Lombrozo išsiskiria savąja atavizmo teorija. Atavizmas – tai gana
reti atvejai, kai atskiri individai turi požymių, kurie buvo būdingi mūsų
laukiniams protėviams. Jis teigia, kad nusikaltėlio asmenybei būdingi
atavizmo požymiai: padidėjęs galvos ir kūno plaukuotumas, per ankstyvas
nuplikimas, netaisyklingas dantų išsidėstymas, žvairumas, veido asimetrija.
Nusikaltėliai, turintys ryžus plaukus, sutinkami labai retai, daugiausia
nusikaltėliais būna brunetai arba šatenai. Raukšlės pas nusikaltėlius
atsiranda anksčiau ir dažniau, rankos pas juos nenormaliai ilgos. Kaip ir
laukiniai, nusikaltėliai mėgsta išsitatuiruoti savo kūną. Su laukiniais
juos sieja ir tai, kad jiems nebūdingas jautrumas, jie nebijo skausmo. Tuo
pačiu nekenčia kitokių negu jie – jautrių ir švelnių žmonių. Tokiems
grubiems žmonėms yra malonu kankinti kitokius negu jie žmones (pastaruosius
laiko už save žemesnėmis būtybėmis).

Ferri buvo pirmasis, kuris sukritikavo Lombrozo teoriją. Bet jis
sutiko, kad yra įgimti antropologiniai nusiakltėlio bruožai. Pagrindiniais
bruožais laikė nusikaltėlio veido bruožus (ypatingai akis ir žandikaulius)
ir veido išraišką. Taip pat teigė, kad nusikaltėliui yra būdingas
“stėbėtinas fizinis nejautrumas”[1]. Ferri nurodo, kad minėti bruožai
sutinkami pas nusikaltėlius daug dažniau nei pas žmones, nepadariusius
nusikaltimų. Ferri, priešingai Lombrozo nuomonei, yra įsitikinęs, kad
asmuo, turintis veide požymių, būdingų nusikaltėliams, nebūtinai turi
padaryti nusikaltimą, nors nusikaltimo padarymo tikimybė ir yra labai
didelė. Nusikaltimas taip pat yra i
ir fizinių bei socialinių faktorių
pasekmė. Vien tik biologinių požymių turėjimas negali nulemti nusikaltimo
padarymo, nes šie požymiai gali būti neutralizuoti teigiama aplinkos įtaka.
Ferri įtikinimai įrodė, kad be aplinkos poveikio, asmuo turintis įgimtų
nusikaltėlio savybių nepadarys nusikaltimo. Bet užtenka tik nedidelio
postūmio tam, kad toks asmuo pasiduotų savo fizinei – psichinei prigimčiai.

Goddrad priėjo išvados, kad kiekvienas silpnaprotis yra potencialus
nusikaltėlis[2].

Marčison (Murchison) sukritikavo Goddrad’o teiginį ir nurodė, kad
neteisinga išvesti tiesioginę priklausomybę tarp nusikalstamumo ir protinio
išsivystymo lygio, taip pačiai kaip neteisinga teigti, kad žmogaus
sugebėjimai priklauso nuo jo protinio išsivystymo[3]. Marčison atkreipia
dėmesį į tai, kad sunki materialinė padėtis vaikams iš neturtingų šeimų
neleidžia atskleisti savo gabumų. Jų neišsilavinimas yra nenormalių
gyvenimo sąlygų pasekmė, o ne genetiškai įgimtas.

Nepasitvirtino pagrindinis biologinių teorijų teiginys, kad egzistuoja
tam tikras specifinis žmogaus tipas, kuriam besiformuojant lemiamą vaidmenį
suvaidina biologiniai veiksniai, ir būtent tas asmenybės tipas labiausiai
linkęs į nusikaltimus. Iš tikrųjų biologinių veiksnių poveikio mechanizmas
yra visai kitoks. Biologiniai veiksniai nusikalstamą elgesį skatina tik
kartu su socialiniais veiksniais.

Impulsyvumo teorija. Lombrozo nusikaltėlio asmenybei priskyrė ne tik
atavizmus ir įgimtas anomalijas. Jis taip pat teigė, kad nusikaltėliams
būdingas padidintas jautrumas, nervingumas, pernelyg greitas
“užsidegimas”[4]. O tai jau yra daugiau kitos – impulsyvumo teorijos
teiginys. Pagal šią teoriją nusikaltimo padarymas yra nesugebėjimo valdytis
pasekmė.

Eysenckas atkreipia dėmesį į didelę nusikaltėlių ekstraversiją, t.y.
nusikaltėliai mažiau linkę mąstyti, daugiau linkę veikti[5].

Nervų sistemos nejautrumo teorija. Mawsonas išskiria nervų s
sistemos
nejautrumą[6]. Nusikaltėliams būdinga nejautri nervų sistema. Tai, kas
žmogų suskrečia, pavyzdžiui, bausmė, nusikaltėliui nepadaro jokio įspūdžio.
Nusikalsti skatina aštrių pojūčių poreikis. Nusiakltėliui reikia žymiai
daugiau dirgiklių, permainų, nuotykių, malonumų ir nemalonumų negu eiliniam
žmogui.

Mawsonui būdinga ir frustracijos teorija, kuri teigia, kad
nusikaltėlis sunkiai išgyvena nemalonumus (frustracijas) ir šios būsenos
sukelia emocinius protrūkius.

Asmenybės nukrypimo teorija kriminogeniniu pripažįsta ne atskirą
bruožą, o atskirų asmens bruožų nukrypimus, t.y. nusikalsti paskatina ne
agresyvumas, o per didelis agresyvumas, ne stiprių pojūčių poreikis, o tai,
kad tas poreikis yra toks stiprus, kad determinuoja visą asmens elgesį. Ne
silpna valia, o per silpna, tai yra, tokia silpna valia, kad individas
negali susilaikyti nuo pagundos net tada, kai tai yra nusikaltimas ir
individas mano, kad jis bus išaiškintas. Pagal šią teoriją yra svarbus ne
pats kriminogeninis bruožas, o jo nukrypimo laipsnis. Ypač tyrėjų dėmesį
traukia tie atvejai, kai tie bruožai tokie ryškūs, kad rimtai sutrikdo
elgesį, verčia žmogų elgtis antisocialiai. Konfliktai su kitais žmonėmis,
antisocialinis gyvenimo būdas – valkatavimas, naudingo darbo vengimas,
girtuokliavimas, nusikaltimai – visa tai būdinga šiems žmonėms. Kaip teigė
Šnaider (Schneder): dėl savo charakterio ypatybių jie kenčia patys ir
trukdo gyventi kitiems.

Ekonominė žmogaus konsepcija. Bentamas (Bentham) buvo įsitikinęs, kad
žmogus elgiasi panašiai kaip pirkėjas rinkoje, svarrstydamas, ar verta
įsigyti tam tikrą prekę[7]. Pirkėjas lygina prekės kainą su ta nauda, kurią
gaus, įsigyjęs prekę. Lygiai taip pat, svarstydamas, ar pažeisti įstatymą
žmogus palygina naudą, kurios gaus pažeidęs įstatymą, su “kaina” (bausme,
kurią teks patirti, jeigu nusikaltimas iškils aikštėn). Čia reikia
pastebėti, kad kriminologija yra kaip tik tas mokslas, kuris gali pateikti
ypač daug neracionalaus elgesio pavyzdžių. Atrodytų, kiekvienam žmogui
brangiausia yra jo paties gyvybė. Tačiau netgi mirties bausmės grėsmė
negali sulaikyti žmonių nuo nusikaltimų, kartais net nežadančių jokios
apčiuopiamos naudos.

Sociologinė teorija. Diurkheimas (Durkheim) įrodė, kad kuo glaudžiau
žmogus susijęs su socialinių institucijų (šeimos, religinės bendruomenės,
lokalinės bendruomenės – kaimynų, gamybinio kolektyvo ir t.t.) veikla, tuo
pastoviau jis laikosi tų institucijų socialinių normų, ir atitinkamai – tuo
mažesnė tikimybė, kad jis tas normas pažeis – padarys nusikaltimą[8].
Socialiniai, emociniai ir kiti ryšiai, kurie sieja jį su minėtomis
visuomenės institucijomis, tarsi palaiko žmogų, padeda jam laikytis
socialinių normų. Šie ryšiai yra psichinio žmogaus pastovumo pagrindas.

Socialinė-psichologinė teorija. Saterlendo (Sutherland) iškelta
diferencinio ryšio teorija teigia, kad nusikalstamą elgesį labiausiai
skatina žmonių, su kuriais savo gyvenime dažniausiai susiduria individas,
pavyzdys[9]. Asmuo, kuriam tinka ši teorija, tai, pirmiausia,
konservatorius, kuris visko išmoksta vieną kartą ir daugiau savo įpročių
nekeičia. Jis nesmalsus – jis nesistengia plėsti akiračio ir sužinoti, ar
nėra žmonių, kurie gyvena kitaip negu jis, kitaip sprendžia savo problemas.
Be to jis yra įsitikinęs, kad atsakymą į savo klausimus gali gauti tik iš
aplinkinių. Jis niekada nesuklys, elgdamasis taip, kaip visi.

Apibendrinant pateiktas nusikaltėlio asmenybės sampratas galima
teigti, kad nusikaltėlio asmenybė – tai visuma kriminogeninių asmens
bruožų, kurie nulemia nusikaltimo padarymą.

Pateikti nepilnamečių padarytų nusikaltimų būklę, struktūrą ir

dinamiką Lietuvoje nuo 1995 iki 2001 metų. Suformuluoti pagrindines

išvadas.

Nusikaltimų būklė yra vienas iš kiekybinių nusikalstamumo rodiklių.
Nusikaltimų būklė išreiškiama užregistruotų nusikaltimų skaičiumi per tam
tikrą laiką tam tikroje teritorijoje. Be būklės naudojamas dar vienas –
nusikalstamumo lygio rodiklis. Nusikalstamumo lygį parodo padarytų
nusikaltimų ir valstybės (regiono) gyventojų skaičiaus santykis.
Dažniausiai šį santykį atspindi labai nedidelis skaitmuo (maždaug
tūkstantosios vieneto dalys), todėl nusikalstamumo lygis skaičiuojamas 10,
100 tūkstančių ar 1 milijonui gyventojų. Kriminologai siūlo skaičiuoti
nusikalstamumo lygį, tenkantį 14–59 metų amžiaus gyventojams, t.y.
kriminaline prasme aktyviai gyventojų daliai. Toks rodiklis tiksliau
atspindėtų realų nusikalstamumo lygį.

Nusikaltimų struktūra yra nusikalstamumo kokybinė išraiška.
Pirmiausia, nusikalstamumo struktūra apibūdinama laiko, erdvės požiūriu,
t.y. skaičiuojami nusikaltimai, tenkantys tam tikriems miestams ar kaimams,
rajonams ar apskritims, arba skaičiuojami nusikaltimai, tenkantys tam
tikram laiko tarpui, pvz., darbo dienoms, poilsio ir švenčių dienoms ir
pan. Antra, nusikaltimų struktūrą galima atskleisti, imant kaip pagrindą
jį sudarančių veikų pavojingumo visuomenei laipsnį, t.y. apskaičiuoti, kiek
buvo padaryta sunkių, kiek mažiau sunkių ir kiek nesukeliančių didelio
pavojaus visuomenei nusikaltimų. Trečia, nusikaltimų struktūrą galima
nagrinėti pagal kėsinimosi objektus (žmogaus gyvybei, nuosavybei ir pan.).
Ketvirta, nusikaltimų struktūrą atspindi ir kaltės formos, t.y. kiek
padaryta tyčinių ir kiek neatsargių nusikaltimų. Penkta, nusikaltimus
galima nagrinėti pagal nusikaltėlių lytį (kiek nusikaltimų padaro vyrai ir
kiek moterys), amžių (nepilnamečių ir suaugusiųjų), ankstesnį teistumą
(pirminiai ir recidyviniai nusikaltimai).

Nusikaltimų dinamika atspindi nusikaltimų būklės ar lygio pasikeitimus
per tam tikrą laiko tarpą. Nusikaltimų dinamiką parodo duomenys apie
nusikaltimus per skirtingus laikotarpius toje pačioje valstybėje arba jos
atskiroje teritorijoje. Geriausiai tendencijos išryškėja, kai imami
duomenys už ilgesnį laikotarpį: 5 ar 10 metų. Tuomet eliminuojamas
atsitiktinių aplinkybių poveikis, išryškėja ilgalaikė tendencija.

Šiame darbe nagrinėsiu nepilnamečių nusikaltimų būklę, struktūrą ir
dinamiką per 1995–2001 metus. Nepilnamečių nusikalstamumas apima
nusikaltimus, padarytus 14-17 metų amžiaus asmenų. Visi pateikti duomenys
apie nepilnamečių nusikalstamumą paimti iš Nusikaltimų prevencijos
Lietuvoje centro internetinio puslapio[10].

Palyginus su 1995 metais nepilnamečių, kaltinamų padarius
nusikaltimus, 2001 m. nustatyta 355 asmenimis arba 11% daugiau (1
grafikas). Vadinasi, per septynerius metus tokių asmenų skaičius išaugo
11%. Nepilnamečių, kaltinamų padarius nusikaltimus, skaičiaus augimo tempas
šiek tiek mažesnis už visų asmenų, kaltinamų padarius nusikaltimus,
skaičiaus augimo tempą -16%.

1 grafikas

[pic]

Nuo 13 iki 15 procentų svyruoja nepilnamečių, kaltinamų padarius
nusikaltimus skaičius palyginus su kitų asmenų, kaltinamų padarius
nusikaltimus, skaičiumi (2 grafikas). Kadangi svyravimo ribos nedidelės –
sudaro tik 2% – tai leidžia daryti išvadą, kad nepilnamečių, kaltinamų
padarius nusikaltimus, dalis tarp kitų asmenų yra santykinai pastovi.

2 grafikas

[pic]

Išnagrinėtų nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant
skaičius 2001 metais, palyginus su 1995 metais išaugo 845 atvejais arba
beveik 20% (3 grafikas).

3 grafikas

[pic]

Išnagrinėtų nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant,
skaičius, tenkantis 10 tūkst. gyventojų nuo 1995 metų iki 2001 metų pakito
2,3% (4 grafikas). Svyravimo ribos nedidelės, vadinasi, išnagrinėtų
nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant, dalis yra
santykinai pastovi.

4 grafikas

[pic]

Atitinkamai, nedaug -3%- svyruoja ir išnagrinėtų nusikaltimų, padarytų
nepilnamečių arba jiems dalyvaujant, lyginamasis svoris visų išnagrinėtų
nusikaltimų atžvilgiu (5 grafikas).

5 grafikas

[pic]

1-5 grafikai leidžia daryti išvadą, kad nepilnamečių nusikaltimų dalis
tarp kitų asmenų yra beveik pastovi. Nepilnamečių nusikalstamumo lygio
tendencijos 1995-2001 metais atitinka bendrą nusikalstamumo lygio
tendenciją – per pastaruosius 7 metus kiekybiniai nusikalstamumo rodikliai
toliau augo. Kriminologijos mokslas teigia, kad nepilnamečių nusikaltimų
skaičiaus augimo tempai yra analogiški kitų asmenų nusikaltimų augimo
tempams. Tai leidžia daryti išvadą, kad nepilnamečių nusikaltimų skaičius
priklauso nuo bendros nusikalstamumo šalyje būklės. Augant pastarajai,
didėja ir skaičius nusikaltimų, padarytų nepilnamečių. Tą rodo ir 1-5
grafikai: per 1995 – 2001 metų laikotarpį išaugus nepilnamečių padarytų
nusikaltimų skaičiui, jų lyginamasis svoris tarp kitų nusikaltimų išlieka
daugmaž pastovus.

Didelis nepilnamečių nusikalstamumas verčia nerimauti: peršasi išvada,
jog auga nusikaltėlių karta, vadinasi, ateityje nusikaltimų daugės.
“Kriminologiniai tyrimai įvairiose pasaulio šalyse parodė, kad
nepilnamečiai nusikalsta dažniau, kad tai paplitęs ir beveik normalus
reiškinys”[11].

Nuo 1995 metų iki 2001 metų apie 30% išaugo nuteistų nepilnamečių
skaičius (6 grafikas). Atitinkamai išaugo ir nuteistų nepilnamečių skaičius
10 tūkst. gyventojų: nuo 5,4% 1995 metais iki 7,1% 2001 metais (augimas
apie 30% taip pat) (7 grafikas). Palyginus su visų nuteistų asmenų
skaičiaus augimu (14%), nuteistų nepilnamečių skaičiaus augimo tempas per
1995-2001 metus yra dvigubai didesnis. Vadinasi, vis daugiau nepilnamečių
atsiduria laisvės atėmimo vietose.

6 grafikas

[pic]

7 grafikas

[pic]

Analizuojant, kokių rūšių nusikaltimai populiariausi tarp
nepilnamečių, labai ryškiai išsiskiria vagysčių – turtinio pobūdžio
nusikaltimų – skaičius. (8 grafikas). Šis skaičius per 1995 – 2001 metų
laikotarpį svyruoja apie 3,5 tūkst. kasmet. Šalies mastu vagystės tarp visų
nusikaltimų 1995 metais sudarė apie 70%, 2001 metais – apie 62%. Tai rodo,
kad ne tik tarp nepilnamečių, bet ir tarp kitų nusikaltėlių, vyrauja
turtinio pobūdžio nusikaltimai. Antroje vietoje pagal nepilnamečių padaromų
nusikaltimų dažnumą – chuliganizmas ir plėšimai. Chuliganizmo atvejų
pastaraisiais metais šiek tiek mažėja (1995 metais užregistruoti
nepilnamečių įvykdyti 389 chuliganizmo atvejai, 2001 metais – 332).
Chuliganizmo atvejų mažėja ir šalies mastu (1995 metais užregistruoti 2565
chuliganizmo atvejai, 2001 metais – 2401). Nepilnamečių įvykdytų plėšimo
atvejų pastaraisiais metais padaugėjo (1995 metais užregistruoti
nepilnamečių įvykdyti 286 plėšimo atvejai, 2001 metais – 398). Plėšimų
atvejų išaugo ir šalies mastu: nuo 2837 atvejų 1995 metais iki 4185 atvejų
2001 metais. Nepilnamečių padaromų tyčinių nužudymų ir pasikėsinimų,
tyčinių sunkių kūno sužalojimų, išžaginimų atvejų, palyginus su vagystėmis,
užregistruojama nedaug – apytiksliai ne daugiau kaip po 30 atvejų kasmet.
Iš esmės tai paaiškinama poreikių bei vertybinių orientacijų pasikeitimais
visuomenėje ir jų konkurencija paauglių socializacijos ir nusikaltimų
motyvacijos procese. Galima teigti, kad, dominuojant turtinėms vertybinėms
orientacijoms, tokios nepilnamečių saviraiškos priemonės kaip drąsos,
vyriškumo demonstravimas chuliganiškais poelgiais ir pan. tampa santykinai
mažiau aktualios.

8 grafikas

[pic]

Iš 9 grafiko matyti, kad iš visų nepilnamečių padarytų nusikaltimų
didžiąją dalį padaro niekur nedirbantys ir nesimokantys nepilnamečiai.
Akivaizdu, kad nepilnamečio neužimtumo faktas yra akivaizdus padidintos
kriminogeninės rizikos faktorius. Nesimokiusiems, nedirbusiems ir
nuteistiems paaugliams, išėjus į laisvę yra daug sunkiau susikurti pagrindą
po kojomis – jie neturi pragyvenimo šaltinio ir jų galimybės susirasti
darbą ir gyvenamąjį būstą yra labai ribotos. O tai skatina nusikalsti ir
dar kartą (10 grafikas).

9 grafikas

[pic]

Iš 10 grafiko matyti, kad daugiausia nepilnamečių padaromų nusikaltimų
yra grupiniai. Grupės vaidmuo, draugų įtaka nepilnamečiams yra labai
svarbi. Be to, vis dažniau nepilnamečiai nusikalsta pakartotinai. Vadinasi,
nėra įgyvendinamas vienas iš pagrindinių bausmės tikslų – siekti, kad
asmenys, atlikę bausmę, laikytųsi valstybėje galiojančių įstatymų ir
nedarytų naujų nusikaltimų.

10 grafikas

[pic]

Apibendrinant nepilnamečių nusikalstamumo temą, galima pasakyti, kad
nepilnamečių padaryti nusikaltimai yra sudėtinė ir labai specifinė dalis
visų Lietuvoje padaromų nusikaltimų. Nepilnamečiai yra išskirtiniai teisės
subjektai, jų “indėlis” į nusikalstamumą yra žymiai didesnis negu jų dalis,
lyginant su visu gyventojų skaičiumi. Nepilnamečių nusikalstamumą sąlygoja
bendri veiksniai, kurie sąlygoja ir suaugusiųjų nusikalstamumą: gyvenimo
lygio smukimas, socialinių institucijų veikla, kiti ekonominiai ir
socialiniai procesai. Be to, nepilnamečių nusikalstamumą sąlygoja ir
specifiniai veiksniai, susiję su nepilnamečių asmenybės ir socialinės
padėties ypatumais. Nepilnametis blogiau už suaugusįjį sugeba įvertinti
savo poelgių padarinius. Turėdamas mažesnę gyvenimo patirtį paauglys linkęs
vadovautis tuo, ką betarpiškai mato. Nėra visiškai susiformavusi paauglio
pasaulėžiūra. Tai daro paauglį ypač jautrų aplinkinių žmonių įtakai.
Nepilnametis blogiau už suaugusįjį sugeba valdyti savo emocijas ir jausmus.
Jis lengviau sutrinka sudėtingose situacijose. Pagrindinės priežastys,
skatinančios nepilnamečių nusikalstamumą, yra gyvenimo lygio nuosmukis,
ekonominio ir socialinio organizavimo sutrikimo procesai, auklėjimo
institucijų (šeimos ir mokymo), atliekančių pagrindinį vaidmenį formuojant
sugebėjimą nagrinėti savo elgesį teisiniu požiūriu, nepakankama veikla.

Nurodyti pagrindinius tarptautinių dokumentų reikalavimus nepilnamečių

nusikalstamumo prevencijai.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje[12], ratifikuotoje Lietuvos
Respublikos Seimo 1995 metais, vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis
18-os metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažinta
anksčiau (1 straipsnis). Ši Konvencija yra svarbiausias tarptautinis vaiko
teises ginantis teisės aktas. Šioje konvencijoje įtvirtintas pamatinis
vaikų teisių apsaugos principas – tai vaiko interesų viršenybės principas.
Pagal šios konvencijos 3 straipsnio 1 dalį imantis bet kokių vaiką
liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios
įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar
įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Šio principo esmė
ta, kad tiek priimant teisės aktus, tiek juos taikant, tiek sprendžiant
klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, visada būtina įvertinti
sprendimą ar bet kokį kitą veiksmą vaiko interesų atžvilgiu bei užtikrinti,
kad jie nebūtų pažeisti. Vaiko interesų turinys – tai ne paties vaiko
subjektyvus požiūris į tai, kas jam svarbu, reikšminga ar naudinga. Vaiko
interesai – tai visų pirma tai, kas lemia teigiamą vaiko vystymąsi,
atsižvelgiant į jo dvasinius, psichologinius, kultūrinius, moralinius,
tautinius bei materialinius poreikius. Objektyvus kriterijus šiuo atveju
turėtų būti išsilavinęs, sveikas, aukštų moralinių savybių žmogus, tvirta
asmenybė. Pagal konvencijos 29 straipsnį vaiko lavinimo tikslas turi būti:

a) kuo visapusiškiau ugdyti vaiko asmenybę, talentą ir protinius bei
fizinius sugebėjimus;

b) ugdyti pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, taip pat
principams, paskelbtiems Jungtinių Tautų Įstatuose;

c) ugdyti vaiko pagarbą tėvams, savo kultūriniam identitetui, kalbai ir
vertybėms šalies, kurioje vaikas gyvena; civilizacijoms, kurios skiriasi
nuo jo paties civilizacijos;

d) parengti vaiką sąmoningam gyvenimui laisvoje visuomenėje, pagrįstam
supratimo, taikos, pakantumo, vyrų ir moterų lygiateisiškumo, visų tautų,
etninių, nacionalinių ir religinių grupių, taip pat vietinės kilmės asmenų
draugystės principais;

e) ugdyti pagarbą gamtai.

JTO Vaiko teisių deklaracijoje[13] taip pat įtvirtintas principas, kad
įstatymu ir kitokiomis priemonėmis vaikui turi būti garantuota ypatinga
apsauga ir suteikiamos galimybės ir sąlygos sveikai ir normaliai vystytis
fiziškai, protiškai, doroviškai, dvasiškai ir dalyvauti visuomenės
gyvenime. Šiuo tikslu leidžiant įstatymus, svarbiausias motyvas turi būti
vaiko interesų užtikrinimas.

JTO standartinės minimalios nepilnamečių justicijos administravimo
taisyklės (Pekino taisyklės)[14], JTO nepilnamečių, kuriems atimta laisvė,
apsaugos taisyklės (Havanos taisyklės)[15], JTO nepilnamečių nusikalstamumo
prevencijos gairės (Rijado gairės)[16] – šie dokumentai tarptautiniu mastu
nustato minimalias elgesio su nepilnamečiais, kurie konfliktuoja su
įstatymu, taisykles. Jos turėtų tapti modeliu, programos minimumu
valstybėms narėms, kaip rašoma Pekino taisyklių preambulėje. JTO Generalinė
Asamblėja valstybėms narėms rekomenduoja suderinti, jeigu reikia, su šiomis
taisyklėmis savo nacionalinius įstatymus, šios srities politiką ir
praktiką. Tačiau šie trys dokumentai valstybėms – JTO narėms yra privalomi
tik moraliniu požiūriu. Tuo jie skiriasi nuo JTO konvencijų. “Visuose
šiuose dokumentuose yra teigiama, kad jaunimo elgesys ir būdai,
neatitinkantys visuotinių socialinių normų ir vertybių, dažnai yra nulemti
brendimo ir vystymosi proceso ypatumų ir savaime išnyksta individams
sulaukus nepilnametystės. Todėl turi būti išmėgintos visos priemonės, kad
vaikams nebūtų leista priprasti prie nusikalstamo elgesio. Pekino
taisyklėse sakoma, jog valstybės turi siekti sudaryti sąlygas, kurios
užtikrintų nepilnamečių turiningą gyvenimą visuomenėje, o visuomenė tuo jų
gyvenimo periodu, kai ypač linkstama netinkamai elgtis, turėtų skatinti
asmens ugdymą ir mokymą, ir tai neturėtų nieko bendra su nusikaltimų ir
teisės pažeidimų darymu (1.1 ir 1.2 punktai). Tai reiškia, kad nepilnamečių
atžvilgiu vykdomo teisingumo sistemos intervencija turi būti sumažinta iki
minimumo”[17].

JTO Rijado ir JTO Havanos taisyklės reglamentuoja nepilnamečių
nusikalstamumo prevencijos principus ir elgesį su nepilnamečiais, kuriems
atimta laisvė. Rijado gairėse įtvirtinta nuostata, kad jauni žmonės turi
būti aktyvūs ir pilnateisiai visuomenės nariai, į juos neturi būti žiūrima
vien tik kaip į pasiruošimo gyventi visuomenėje arba kontrolės objektus (3
punktas). Be to, reikėtų vengti kriminalizacijos ir vaiko baudimo už
elgesį, nesukeliantį rimtos žalos paties vaiko vystymuisi arba aplinkiniams
(5 punktas). Turėtų būti pripažinta pažangių nusikalstamumo prevencijos
koncepcijų, sisteminių tyrimų ir nuodugnaus priemonių rengimo poreikis ir
svarba. Jose vengtina paversti vaiką nusikaltėliu ir bausti už elgesį,
nelemiantį didelės žalos vaiko raidai arba grėsmės aplinkiniams. Tokios
koncepcijos ir priemonės turėtų apimti (5 punktas):

 a) suteikimą galimybių, ypač įgyti išsilavinimą, kurios atitiktų
įvairialypius jaunų asmenų poreikius ir būtų kaip pagalbinė sistema,
apsaugojanti individualią visų jaunų asmenų raidą ir tobulėjimą, ypač tų,
kurie akivaizdžiai patekę į pavojų arba rizikingą socialinę padėtį ir
kuriems reikia išskirtinės globos ir apsaugos;

b) specializuotas nusikalstamumo prevencijos koncepcijas ir požiūrius,
kurių pagrindą sudarytų įstatymų, teisinių procedūrų, institucijų, palankių
sąlygų ir pagalbą teikiančių tarnybų sistema, veikianti, kad sumažintų
įstatymo pažeidimų priežastis, poreikį, galimybes arba ribotų juos
sukeliančias sąlygas;

c) tokį oficialių institucijų įsikišimą, kuris visų pirma atitiktų
bendruosius jauno asmens interesus ir būtų garbingai ir nešališkai
vykdomas;

d) visų jaunų asmenų gerovės, tobulėjimo, teisių ir interesų apsaugą;

 e) nuostatą, kad jaunatviškas elgesys, kuris nepaklūsta visuotinėms
socialinėms normoms ir vertybėms, dažnai yra sudedamoji brendimo ir augimo
dalis ir daugelio asmenų turi tendenciją subrendus išnykti savaime;

f) supratimą, kad, daugumos ekspertų manymu, jaunų asmenų
klasifikavimas į tokias kategorijas kaip „sunkiai auklėjamas“,
„nusikaltėlis“ ar „linkęs nusikalsti“ dažnai lemia dėsningą jų
nepageidaujamo elgesio raidą.

Havanos taisyklės nustato, kad teisingumo vykdymo nepilnamečiams
sistema turi ginti jų teises ir užtikrinti gerą fizinę ir psichinę būklę.
Įkalinimas gali būti taikomas tik kaip kraštutinė priemonė (1 punktas).
Turi būti įvairiapusiškai taikomos alternatyvios priemonės. Havanos
taisyklių 38 punkte teigiama, kad kiekvienas nepilnametis, kuriam atimta
laisvė ir kuris yra privalomos mokyklos amžiaus,- turi teisę į
išsilavinimą, tinkamą jo ar jos poreikiams ir gabumams ir skiriamą parengti
jį ar ją grįžti į visuomenę. Toks mokymas, kai tik įmanoma, turėtų vykti už
sulaikymo įstaigos ribų, bendruomenės mokyklose, ir bet kuriuo atveju tai
turi atlikti kvalifikuoti mokytojai pagal programas, integruotas į šalies
švietimo sistemą taip, kad, būdami paleisti, nepilnamečiai galėtų be
rūpesčių mokytis toliau. Neraštingiems, turintiems pažinimo ar mokymosi
sunkumų nepilnamečiams suteiktina teisė į specialų mokymą.

Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacija Valstybėms narėms dėl
socialinės reakcijos į nepilnamečių nusikalstamumą[18], kalbėdama apie
nepilnamečių nusikalstamumo prevenciją, siūlo imtis specialiųjų priemonių
ar tęsti specialias pastangas, o tam būtina:

a) įgyvendinti visapusišką politiką, remiančią socialinę jaunų žmonių
integraciją;

b) teikti specialią pagalbą mokyklose arba jaunimo ir sporto

organizacijose diegti specializuotas eksperimentines programas,

siekiant geriau integruoti jaunimą, kuris šioje srityje susiduria su

rimtais sunkumais;

c) imtis techninių ir situacinių priemonių, šalinančių tas sąlygas,

kurios skatina jaunus žmones nusikalsti.

Baudžiamajame procese siūloma taikyti baudžiamojo persekiojimo
nutraukimą ir mediacijos procedūras prokuroro iniciatyva ar policijos
iniciatyva tose šalyse, kur policija vykdo baudžiamojo persekiojimo
funkcijas, siekiant apsaugoti nepilnamečius nuo patekimo į kriminalinės
justicijos sistemą ir nuo kitų su tuo susijusių padarinių.

Iš pateiktų tarptautinių dokumentų reikalavimų nepilnamečių
nusikalstamumo prevencijai galima daryti išvadą, kad didžiausią dėmesį
tarptautiniai dokumentai skiria ir kaip svarbiausias nusikaltimų
prevencijos priemones nurodo:

– visi sprendimai ir veiksmai turi būti nukreipti vaiko interesų

užtikrinimui;

– visokeriopai ugdyti ir vystyti vaiko (nepilnamečio iki 18 metų)

asmenybę, sudaryti sąlygas nepilnamečio turiningam integravimuisi į

visuomenę;

– apsaugoti nepilnamečius nuo patekimo į kriminalinės justicijos

sistemą, todėl nepilnamečiams turi būti įvairiapusiškai taikomos

alternatyvios poveikio priemonės;

– atsižvelgti į tai, kad jaunatviškas elgesys, kuris nepaklūsta

visuotinėms socialinėms normoms ir vertybėms, dažnai yra sudedamoji

brendimo ir augimo dalis ir daugelio asmenų turi tendenciją

subrendus išnykti savaime.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1.Specialioji literatūra.

1. Baudžiamoji teisė. Vilnius, 2001.

2. Vileikienė E., Gečienė S. Kriminalinės justicijos poveikis

nepilnamečių teisės

pažeidėjų asmenybei ir jų elgesiui. Vilnius, 1999.

3. Kriminologija. Vilnius, 1994.

1.4. Justickis V. Kriminologija (1 dalis). Vilnius, 2001.

1.5. Nepilnamečių asmenybė ir nusikalstamumas. Vilnius, 1984.

1.6. Dolgova A.I. Kriminologija. Maskva, 2002.

1.7. Kriminologija (red.V. N. Kudriavcev, V. E. Eminov). Maskva, 1997.

1.8. Inšakov S. M. Zarubežnaja kriminologija. Maskva, 1997.

1.9. Sakalauskas G., Jatkevičius A. Nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė

Lietuvoje: reglamentavimo problemos ir galimi jų sprendimai // Teisės

problemos. 2000, Nr.3-4.

1.10. Sakalauskas G., Jatkevičius A. Tarptautiniai dokumentai,

reglamentuojantys vaikų ir jaunimo baudžiamąją atsakomybę // Teisės

problemos. 2000, Nr.3-4.

1.11. Dapšys A. Nepilnamečių nusikalstamumas: situacija ir prevencijos

aktualijos // Teisės problemos. 1993, Nr. 1.

1.12. Dapšys A. Misiūnas J. Kompleksinio mokslinio tyrimo kryptis –

nusikalstamumo Lietuvoje dinamika, prognozė ir prevencija //

Teisės problemos, 2001, Nr. 4.

1.13. Šimonis M., Januškienė J. Vaikų teisės Lietuvos Respublikos teisės

sistemoje // Teisės problemos, 2001, Nr.4.

1.14. http://www.nplc.lt

2. Norminė literatūra

1. Jungtinių Tautų vaiko teisių deklaracija (priimta Generalinės

Asamblėjos 1959 m. lapkričio 20 d., rezoliucija Nr. 1/86 (XIV)).

Prieiga per internetą: http://www.nplc.lt

2. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (priimta Generalinės

Asamblėjos 1989 m. lapkričio 20 d., rezoliucija Nr. 44/25, pagal

Trečiojo komiteto pranešimą (A/44/736 ir Corr.1)), ratifikuota LR

Seimo įstatymu Dėl Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos

ratifikavimo // Žin., 1995, Nr. 25-1501.

3. Jungtinių Tautų nepilnamečių, iš kurių atimta laisvė, apsaugos

taisyklės (Havanos taisyklės, priimtos 1990 m. gruodžio 14 d.).

Prieiga per internetą: http://www.nplc.lt.

4. Jungtinių Tautų nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos gairės

(Rijado gairės, priimtos 1990 m. gruodžio 14 d.). Prieiga per

internetą: http://www.nplc.lt.

5. Jungtinių Tautų standartinės minimalios nepilnamečių teisenos

įgyvendinimo

taisyklės (Pekino taisyklės, priimtos Generalinės Asamblėjos 1985 m.

lapkričio 29 d., rezoliucija Nr. 40/33). Prieiga per internetą:

http://www.nplc.lt

6. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacija Valstybėms narėms dėl

socialinės reakcijos į nepilnamečių nusikalstamumą (priimta 1987 m.

rugsėjo 17 d., rekomendacija Nr. (87)20). Prieiga per internetą:

http://www.nplc.lt.

———————–
[1] Inšakov S. M. Zarubežnaja kriminologija. Maskva, 1997.-psl.69.

[2] Inšakov S. M. Zarubežnaja kriminologija. Maskva, 1997.-psl.118.
[3] Inšakov S. M. Zarubežnaja kriminologija. Maskva, 1997.-psl.118.
[4] Inšakov S. M. Zarubežnaja kriminologija. Maskva, 1997.-psl.51.
[5] Justickis V. Kriminologija (1 dalis). Vilnius, 2001.-psl.147.
[6] Justickis V. Kriminologija (1 dalis). Vilnius, 2001.-psl.147.

[7] Kriminologija. Vilnius, 1994.-psl.69.
[8] Kriminologija. Vilnius, 1994.-psl.73.
[9]Kriminologija. Vilnius, 1994.-psl.76.
[10] Prieiga per internetą http://www.nplc.lt
[11]Justickis V. Kriminologija (1 dalis). Vilnius, 2001.
[12] Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (priimta Generalinės
Asamblėjos 1989 m. lapkričio 20 d., rezoliucija Nr. 44/25, pagal Trečiojo
komiteto pranešimą (A/44/736 ir Corr.1)), ratifikuota LR Seimo įstatymu
Dėl Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos ratifikavimo // Žin. 1995, Nr.
25-1501.

[13] Jungtinių Tautų vaiko teisių deklaracija (priimta Generalinės
Asamblėjos 1959 m. lapkričio 20 d., rezoliucija Nr. 1/86 (XIV)). Prieiga
per internetą: http://www.nplc.lt
[14] Jungtinių Tautų standartinės minimalios nepilnamečių teisenos
įgyvendinimo taisyklės (Pekino taisyklės, priimtos Generalinės Asamblėjos
1985 m. lapkričio 29 d., rezoliucija Nr. 40/33). Prieiga per internetą
http://www.nplc.lt.
[15] Jungtinių Tautų nepilnamečių, iš kurių atimta laisvė, apsaugos
taisyklės (Havanos taisyklės, priimtos 1990 m. gruodžio 14 d.).Prieiga per
internetą http://www.nplc.lt.
[16] Jungtinių Tautų nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos gairės (Rijado
gairės, priimtos 1990 m. gruodžio 14 d.). Prieiga per internetą
http://www.nplc.lt.
[17]Sakalauskas G., Jatkevičius A. Tarptautiniai dokumentai,
reglamentuojantys vaikų ir jaunimo baudžiamąją atsakomybę // Teisės
problemos. 2000, Nr.3-4.

[18] Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacija Valstybėms narėms dėl
socialinės reakcijos į nepilnamečių nusikalstamumą (priimta 1987 m. rugsėjo
17 d., rekomendacija Nr. (87)20). Prieiga per internetą:
http://www.nplc.lt.

Leave a Comment