Kriminologijos kursinis darbas

VILNIAUS UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS KATEDRA

Kriminologijos kursinis darbas

(I variantas)

Vilnius

2002

Apibūdinti įvairių užsienio šalių (jas galite pasirinkti savo nuožiūra) kriminologų požiūrį į nusikaltėlio asmenybę ir pateikti jos sampratą

Kriminologijos mokslo vystymasis, jo istorija liudija apie tai, kad aršiausios diskusijos tarp kriminologų vyko ir vyksta būtent dėl nusikaltėlio asmenybės sampratos. Priklausomai nuo socialinių – istorinių sąlygų, socialinės praktikos, mokslo išsivystymo lygio buvo skirtingai formuluojamas ir sprendžiamas klausimas, kas tai yra nusikaltėlio asmenybė, ar ji iš viso tokia yra, kokia jos specifika, koks jos vaidmuo nusikaltimų padaryme, kaip ją paveikti, kad daugiau nusikaltimų nebūtų atliekama.

Nusikaltėlio asmenybė yra labai svarbi, nes jos kriminogniniai bruožai yra pirminiai, jie yra nusikalstamo elgesio šaltinis, todėl būtent jie, o ne nusikalstami veiksmai ar elgesys, turi būti nusikaltimų prevencijos objektu. Atliekant nusikaltimų prevenciją svarbi asmenybės bruožų korekcija. Nagrinėdami nusikaltėlio asmenybę kriminologai tiria tuos asmenybės bruožus, kurie įtakoja nusikaltimo padarymą. Kriminologija nagrinėja asmenybės esmę, formavimosi ypatumus, jai rūpi atskleisti tas savybes, kurios tam tikrose situacijose skatina arba nulemia nusikalstamą elgesį, t.y. nusikalstamo elgesio priežastis. Esmine nusikaltimo priežastimi dažnai įvardijami ne tik neigiami socialiniai asmenybės bruožai, bet ir kriminogeniniai bruožai.

Nusikaltėlio asmenybės sampratas nagrinėsiu pagal atskirus kriminologus ir pagal įvairias teorijas (jos išreiškia grupės kriminologų nuomonę).

Tiesioginio asmeninio determinizmo teorija. Nuo seniausių laikų žmonės buvo linkę manyti, kad nusikaltimo priežastis – nusikaltėlio asmenybė. Buvo sakoma, kad žmogus padarė nusikaltimą dėl to, kad jis turi tam tikrų bruožų, kurie paskatino jį tai daryti. Toks požiūris rėmėsi paprasta gyvenimiška patirtimi, kad ne visi žmonės daro nusikaltimus. Tiesioginio asmeninio determinizmo teorija remiasi nuostata, kad nusikaltimo priežastis yra tam tikras (dažniausiai) vienas asmens bruožas. Ši teorija gali būti išreiškiama įvairiai: “nusikaltėliui būdingas bruožas, kuriuo nepasižymi kiti žmonės. Šis bruožas skatina jį daryti nusikaltimus”, “žmonės neturintys to bruožo, nedaro nusikaltimų”. Tie bruožai buvo traktuojami gana įvairiai – priklausė nuo visuomenės bei vyraujančios ideologijos.

Viduramžiais tai buvo antireliginės nuostatos, vėliau buvo manoma, kad žmogus padaro nusikaltimą, nes jis “blogas” žmogus, jame keroja blogis.

Buvo tikima, kad nusikaltimo padarymas tarsi atskleidžia tikrąjį žmogaus veidą – “nusikaltėlio asmenybę”, “polinkį daryti nusikaltimą”, “nusikalstamą orientaciją”. Tiesioginio determinizmo teorija buvo tarsi savotiškas užburtas ratas: į klausimą, kodėl žmogus padarė nusikaltimą, buvo atsakoma: todėl, kad jis pasižymi polinkiu daryti nusikaltimus; į klausimą, iš kur apie tai žinoma, buvo atsakoma: tai rodo jo padarytas nusikaltimas.

Tiesioginio asmeninio determinizmo teorija turėjo labai svarbią reikšmę. Pagrindžiant asmens atsakomybę už padarytą nusikaltimą buvo vadovaujamasi teiginiu, kad visos arba svarbiausios nusikaltimo priežastys slypi nusikaltėlio asmenybėje.

Biologinė teorija. Lombrozo didžiausią dėmesį skyrė nusikaltėlio bruožų analizei. Pagal jo tyrinėjimus, nusikaltėlio asmenybei būdinga daug įgimtų anomalijų ir degeneracinių požymių. Pirmiausia, Lombrozo išskiria kaukolės anomalijas. Jis teigia, kad nusikaltėliams būdinga kaukuolė primena ikiistorinių epochų žemesnio išsivystymo žmonių rasių kaukuoles.

Smegenys taip pat skiriasi – jos panašios į gyvulio ar žmogaus gemalo smegenis. Lombrozo išsiskiria savąja atavizmo teorija. Atavizmas – tai gana reti atvejai, kai atskiri individai turi požymių, kurie buvo būdingi mūsų laukiniams protėviams. Jis teigia, kad nusikaltėlio asmenybei būdingi atavizmo požymiai: padidėjęs galvos ir kūno plaukuotumas, per ankstyvas nuplikimas, netaisyklingas dantų išsidėstymas, žvairumas, veido asimetrija.

Nusikaltėliai, turintys ryžus plaukus, sutinkami labai retai, daugiausia nusikaltėliais būna brunetai arba šatenai. Raukšlės pas nusikaltėlius atsiranda anksčiau ir dažniau, rankos pas juos nenormaliai ilgos. Kaip ir laukiniai, nusikaltėliai mėgsta išsitatuiruoti savo kūną. Su laukiniais juos sieja ir tai, kad jiems nebūdingas jautrumas, jie nebijo skausmo. Tuo pačiu nekenčia kitokių negu jie – jautrių ir švelnių žmonių. Tokiems grubiems žmonėms yra malonu kankinti kitokius negu jie žmones (pastaruosius laiko už save žemesnėmis būtybėmis).

Ferri buvo pirmasis, kuris sukritikavo Lombrozo teoriją. Bet jis sutiko, kad yra įgimti antropologiniai nusiakltėlio bruožai. Pagrindiniais bruožais laikė nusikaltėlio veido bruožus (ypatingai akis ir žandikaulius)

ir veido išraišką. Taip pat teigė, kad nusikaltėliui yra būdingas “stėbėtinas fizinis nejautrumas”[1]. Ferri nurodo, kad minėti bruožai sutinkami pas nusikaltėlius daug dažniau nei pas žmones, nepadariusius nusikaltimų. Ferri, priešingai Lombrozo nuomonei, yra įsitikinęs, kad asmuo, turintis veide požymių, būdingų nusikaltėliams, nebūtinai turi padaryti nusikaltimą, nors nusikaltimo padarymo tikimybė ir yra labai didelė. Nusikaltimas taip pat yra ir fizinių bei socialinių faktorių pasekmė. Vien tik biologinių požymių turėjimas negali nulemti nusikaltimo padarymo, nes šie požymiai gali būti neutralizuoti teigiama aplinkos įtaka.

Ferri įtikinimai įrodė, kad be aplinkos poveikio, asmuo turintis įgimtų nusikaltėlio savybių nepadarys nusikaltimo. Bet užtenka tik nedidelio postūmio tam, kad toks asmuo pasiduotų savo fizinei – psichinei prigimčiai.

Goddrad priėjo išvados, kad kiekvienas silpnaprotis yra potencialus nusikaltėlis[2].

Marčison (Murchison) sukritikavo Goddrad’o teiginį ir nurodė, kad neteisinga išvesti tiesioginę priklausomybę tarp nusikalstamumo ir protinio išsivystymo lygio, taip pačiai kaip neteisinga teigti, kad žmogaus sugebėjimai priklauso nuo jo protinio išsivystymo[3]. Marčison atkreipia dėmesį į tai, kad sunki materialinė padėtis vaikams iš neturtingų šeimų neleidžia atskleisti savo gabumų. Jų neišsilavinimas yra nenormalių gyvenimo sąlygų pasekmė, o ne genetiškai įgimtas.

Nepasitvirtino pagrindinis biologinių teorijų teiginys, kad egzistuoja tam tikras specifinis žmogaus tipas, kuriam besiformuojant lemiamą vaidmenį suvaidina biologiniai veiksniai, ir būtent tas asmenybės tipas labiausiai linkęs į nusikaltimus. Iš tikrųjų biologinių veiksnių poveikio mechanizmas yra visai kitoks. Biologiniai veiksniai nusikalstamą elgesį skatina tik kartu su socialiniais veiksniais.

Impulsyvumo teorija. Lombrozo nusikaltėlio asmenybei priskyrė ne tik atavizmus ir įgimtas anomalijas. Jis taip pat teigė, kad nusikaltėliams būdingas padidintas jautrumas, nervingumas, pernelyg greitas “užsidegimas”[4]. O tai jau yra daugiau kitos – impulsyvumo teorijos teiginys. Pagal šią teoriją nusikaltimo padarymas yra nesugebėjimo valdytis pasekmė.

Eysenckas atkreipia dėmesį į didelę nusikaltėlių ekstraversiją, t.y.

nusikaltėliai mažiau linkę mąstyti, daugiau linkę veikti[5].

Nervų sistemos nejautrumo teorija. Mawsonas išskiria nervų sistemos nejautrumą[6]. Nusikaltėliams būdinga nejautri nervų sistema. Tai, kas žmogų suskrečia, pavyzdžiui, bausmė, nusikaltėliui nepadaro jokio įspūdžio.

Nusikalsti skatina aštrių pojūčių poreikis. Nusiakltėliui reikia žymiai daugiau dirgiklių, permainų, nuotykių, malonumų ir nemalonumų negu eiliniam žmogui.

Mawsonui būdinga ir frustracijos teorija, kuri teigia, kad nusikaltėlis sunkiai išgyvena nemalonumus (frustracijas) ir šios būsenos sukelia emocinius protrūkius.

Asmenybės nukrypimo teorija kriminogeniniu pripažįsta ne atskirą bruožą, o atskirų asmens bruožų nukrypimus, t.y. nusikalsti paskatina ne agresyvumas, o per didelis agresyvumas, ne stiprių pojūčių poreikis, o tai, kad tas poreikis yra toks stiprus, kad determinuoja visą asmens elgesį.

Ne silpna valia, o per silpna, tai yra, tokia silpna valia, kad individas negali susilaikyti nuo pagundos net tada, kai tai yra nusikaltimas ir individas mano, kad jis bus išaiškintas. Pagal šią teoriją yra svarbus ne pats kriminogeninis bruožas, o jo nukrypimo laipsnis.

Ypač tyrėjų dėmesį traukia tie atvejai, kai tie bruožai tokie ryškūs, kad rimtai sutrikdo elgesį, verčia žmogų elgtis antisocialiai. Konfliktai su kitais žmonėmis, antisocialinis gyvenimo būdas – valkatavimas, naudingo darbo vengimas, girtuokliavimas, nusikaltimai – visa tai būdinga šiems žmonėms. Kaip teigė

Šnaider (Schneder): dėl savo charakterio ypatybių jie kenčia patys ir trukdo gyventi kitiems.

Ekonominė žmogaus konsepcija. Bentamas (Bentham) buvo įsitikinęs, kad žmogus elgiasi panašiai kaip pirkėjas rinkoje, svarrstydamas, ar verta įsigyti tam tikrą prekę[7]. Pirkėjas lygina prekės kainą su ta nauda, kurią gaus, įsigyjęs prekę. Lygiai taip pat, svarstydamas, ar pažeisti įstatymą žmogus palygina naudą, kurios gaus pažeidęs įstatymą, su “kaina” (bausme, kurią teks patirti, jeigu nusikaltimas iškils aikštėn). Čia reikia pastebėti, kad kriminologija yra kaip tik tas mokslas, kuris gali pateikti ypač daug neracionalaus elgesio pavyzdžių. Atrodytų, kiekvienam žmogui brangiausia yra jo paties gyvybė. Tačiau netgi mirties bausmės grėsmė negali sulaikyti žmonių nuo nusikaltimų, kartais net nežadančių jokios apčiuopiamos naudos.

Sociologinė teorija. Diurkheimas (Durkheim) įrodė, kad kuo glaudžiau žmogus susijęs su socialinių institucijų (šeimos, religinės bendruomenės, lokalinės bendruomenės – kaimynų, gamybinio kolektyvo ir t.t.) veikla, tuo pastoviau jis laikosi tų institucijų socialinių normų, ir atitinkamai – tuo mažesnė tikimybė, kad jis tas normas pažeis – padarys nusikaltimą[8].

Socialiniai, emociniai ir kiti ryšiai, kurie sieja jį su minėtomis visuomenės institucijomis, tarsi palaiko žmogų, padeda jam laikytis socialinių normų. Šie ryšiai yra psichinio žmogaus pastovumo pagrindas.

Socialinė-psichologinė teorija. Saterlendo (Sutherland) iškelta diferencinio ryšio teorija teigia, kad nusikalstamą elgesį labiausiai skatina žmonių, su kuriais savo gyvenime dažniausiai susiduria individas, pavyzdys[9]. Asmuo, kuriam tinka ši teorija, tai, pirmiausia, konservatorius, kuris visko išmoksta vieną kartą ir daugiau savo įpročių nekeičia. Jis nesmalsus – jis nesistengia plėsti akiračio ir sužinoti, ar nėra žmonių, kurie gyvena kitaip negu jis, kitaip sprendžia savo problemas.

Be to jis yra įsitikinęs, kad atsakymą į savo klausimus gali gauti tik iš aplinkinių. Jis niekada nesuklys, elgdamasis taip, kaip visi.

Apibendrinant pateiktas nusikaltėlio asmenybės sampratas galima teigti, kad nusikaltėlio asmenybė – tai visuma kriminogeninių asmens bruožų, kurie nulemia nusikaltimo padarymą.

Pateikti nepilnamečių padarytų nusikaltimų būklę, struktūrą ir dinamiką Lietuvoje nuo 1995 iki 2001 metų. Suformuluoti pagrindines išvadas

Nusikaltimų būklė yra vienas iš kiekybinių nusikalstamumo rodiklių.

Nusikaltimų būklė išreiškiama užregistruotų nusikaltimų skaičiumi per tam tikrą laiką tam tikroje teritorijoje. Be būklės naudojamas dar vienas –

nusikalstamumo lygio rodiklis. Nusikalstamumo lygį parodo padarytų nusikaltimų ir valstybės (regiono) gyventojų skaičiaus santykis.

Dažniausiai šį santykį atspindi labai nedidelis skaitmuo (maždaug tūkstantosios vieneto dalys), todėl nusikalstamumo lygis skaičiuojamas 10,

100 tūkstančių ar 1 milijonui gyventojų. Kriminologai siūlo skaičiuoti nusikalstamumo lygį, tenkantį 14–59 metų amžiaus gyventojams, t.y.

kriminaline prasme aktyviai gyventojų daliai. Toks rodiklis tiksliau atspindėtų realų nusikalstamumo lygį.

Nusikaltimų struktūra yra nusikalstamumo kokybinė išraiška.

Pirmiausia, nusikalstamumo struktūra apibūdinama laiko, erdvės požiūriu, t.y. skaičiuojami nusikaltimai, tenkantys tam tikriems miestams ar kaimams, rajonams ar apskritims, arba skaičiuojami nusikaltimai, tenkantys tam tikram laiko tarpui, pvz., darbo dienoms, poilsio ir švenčių dienoms ir pan. Antra, nusikaltimų struktūrą galima atskleisti, imant kaip pagrindą jį sudarančių veikų pavojingumo visuomenei laipsnį, t.y. apskaičiuoti, kiek buvo padaryta sunkių, kiek mažiau sunkių ir kiek nesukeliančių didelio pavojaus visuomenei nusikaltimų. Trečia, nusikaltimų struktūrą galima nagrinėti pagal kėsinimosi objektus (žmogaus gyvybei, nuosavybei ir pan.).

Ketvirta, nusikaltimų struktūrą atspindi ir kaltės formos, t.y. kiek padaryta tyčinių ir kiek neatsargių nusikaltimų. Penkta, nusikaltimus galima nagrinėti pagal nusikaltėlių lytį (kiek nusikaltimų padaro vyrai ir kiek moterys), amžių (nepilnamečių ir suaugusiųjų), ankstesnį teistumą (pirminiai ir recidyviniai nusikaltimai).

Nusikaltimų dinamika atspindi nusikaltimų būklės ar lygio pasikeitimus per tam tikrą laiko tarpą. Nusikaltimų dinamiką parodo duomenys apie nusikaltimus per skirtingus laikotarpius toje pačioje valstybėje arba jos atskiroje teritorijoje. Geriausiai tendencijos išryškėja, kai imami duomenys už ilgesnį laikotarpį: 5 ar 10 metų. Tuomet eliminuojamas atsitiktinių aplinkybių poveikis, išryškėja ilgalaikė tendencija.

Šiame darbe nagrinėsiu nepilnamečių nusikaltimų būklę, struktūrą ir dinamiką per 1995–2001 metus. Nepilnamečių nusikalstamumas apima nusikaltimus, padarytus 14-17 metų amžiaus asmenų. Visi pateikti duomenys apie nepilnamečių nusikalstamumą paimti iš Nusikaltimų prevencijos

Lietuvoje centro internetinio puslapio[10].

Palyginus su 1995 metais nepilnamečių, kaltinamų padarius nusikaltimus, 2001 m. nustatyta 355 asmenimis arba 11% daugiau (1

grafikas). Vadinasi, per septynerius metus tokių asmenų skaičius išaugo

11%. Nepilnamečių, kaltinamų padarius nusikaltimus, skaičiaus augimo tempas šiek tiek mažesnis už visų asmenų, kaltinamų padarius nusikaltimus, skaičiaus augimo tempą -16%.

1 grafikas [pic]

Nuo 13 iki 15 procentų svyruoja nepilnamečių, kaltinamų padarius nusikaltimus skaičius palyginus su kitų asmenų, kaltinamų padarius nusikaltimus, skaičiumi (2 grafikas). Kadangi svyravimo ribos nedidelės –

sudaro tik 2% – tai leidžia daryti išvadą, kad nepilnamečių, kaltinamų padarius nusikaltimus, dalis tarp kitų asmenų yra santykinai pastovi.

2 grafikas [pic]

Išnagrinėtų nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant skaičius 2001 metais, palyginus su 1995 metais išaugo 845 atvejais arba beveik 20% (3 grafikas).

3 grafikas [pic]

Išnagrinėtų nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant, skaičius, tenkantis 10 tūkst. gyventojų nuo 1995 metų iki 2001 metų pakito

2,3% (4 grafikas). Svyravimo ribos nedidelės, vadinasi, išnagrinėtų nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant, dalis yra santykinai pastovi.

4 grafikas [pic]

Atitinkamai, nedaug -3%- svyruoja ir išnagrinėtų nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant, lyginamasis svoris visų išnagrinėtų nusikaltimų atžvilgiu (5 grafikas).

5 grafikas [pic]

1-5 grafikai leidžia daryti išvadą, kad nepilnamečių nusikaltimų dalis tarp kitų asmenų yra beveik pastovi. Nepilnamečių nusikalstamumo lygio tendencijos 1995-2001 metais atitinka bendrą nusikalstamumo lygio tendenciją – per pastaruosius 7 metus kiekybiniai nusikalstamumo rodikliai toliau augo. Kriminologijos mokslas teigia, kad nepilnamečių nusikaltimų skaičiaus augimo tempai yra analogiški kitų asmenų nusikaltimų augimo tempams. Tai leidžia daryti išvadą, kad nepilnamečių nusikaltimų skaičius priklauso nuo bendros nusikalstamumo šalyje būklės. Augant pastarajai, didėja ir skaičius nusikaltimų, padarytų nepilnamečių. Tą rodo ir 1-5

grafikai: per 1995 – 2001 metų laikotarpį išaugus nepilnamečių padarytų nusikaltimų skaičiui, jų lyginamasis svoris tarp kitų nusikaltimų išlieka daugmaž pastovus.

Didelis nepilnamečių nusikalstamumas verčia nerimauti: peršasi išvada, jog auga nusikaltėlių karta, vadinasi, ateityje nusikaltimų daugės.

“Kriminologiniai tyrimai įvairiose pasaulio šalyse parodė, kad nepilnamečiai nusikalsta dažniau, kad tai paplitęs ir beveik normalus reiškinys”[11].

Nuo 1995 metų iki 2001 metų apie 30% išaugo nuteistų nepilnamečių skaičius (6 grafikas). Atitinkamai išaugo ir nuteistų nepilnamečių skaičius

10 tūkst. gyventojų: nuo 5,4% 1995 metais iki 7,1% 2001 metais (augimas apie 30% taip pat) (7 grafikas). Palyginus su visų nuteistų asmenų skaičiaus augimu (14%), nuteistų nepilnamečių skaičiaus augimo tempas per

1995-2001 metus yra dvigubai didesnis. Vadinasi, vis daugiau nepilnamečių atsiduria laisvės atėmimo vietose.

6 grafikas [pic]

7 grafikas [pic]

Analizuojant, kokių rūšių nusikaltimai populiariausi tarp nepilnamečių, labai ryškiai išsiskiria vagysčių – turtinio pobūdžio nusikaltimų – skaičius. (8 grafikas). Šis skaičius per 1995 – 2001 metų laikotarpį svyruoja apie 3,5 tūkst. kasmet. Šalies mastu vagystės tarp visų nusikaltimų 1995 metais sudarė apie 70%, 2001 metais – apie 62%. Tai rodo, kad ne tik tarp nepilnamečių, bet ir tarp kitų nusikaltėlių, vyrauja turtinio pobūdžio nusikaltimai. Antroje vietoje pagal nepilnamečių padaromų nusikaltimų dažnumą – chuliganizmas ir plėšimai. Chuliganizmo atvejų pastaraisiais metais šiek tiek mažėja (1995 metais užregistruoti nepilnamečių įvykdyti 389 chuliganizmo atvejai, 2001 metais – 332).

Chuliganizmo atvejų mažėja ir šalies mastu (1995 metais užregistruoti 2565

chuliganizmo atvejai, 2001 metais – 2401). Nepilnamečių įvykdytų plėšimo atvejų pastaraisiais metais padaugėjo (1995 metais užregistruoti nepilnamečių įvykdyti 286 plėšimo atvejai, 2001 metais – 398). Plėšimų atvejų išaugo ir šalies mastu: nuo 2837 atvejų 1995 metais iki 4185 atvejų

2001 metais. Nepilnamečių padaromų tyčinių nužudymų ir pasikėsinimų, tyčinių sunkių kūno sužalojimų, išžaginimų atvejų, palyginus su vagystėmis, užregistruojama nedaug – apytiksliai ne daugiau kaip po 30 atvejų kasmet.

Iš esmės tai paaiškinama poreikių bei vertybinių orientacijų pasikeitimais visuomenėje ir jų konkurencija paauglių socializacijos ir nusikaltimų motyvacijos procese. Galima teigti, kad, dominuojant turtinėms vertybinėms orientacijoms, tokios nepilnamečių saviraiškos priemonės kaip drąsos, vyriškumo demonstravimas chuliganiškais poelgiais ir pan. tampa santykinai mažiau aktualios.

8 grafikas [pic]

Iš 9 grafiko matyti, kad iš visų nepilnamečių padarytų nusikaltimų didžiąją dalį padaro niekur nedirbantys ir nesimokantys nepilnamečiai.

Akivaizdu, kad nepilnamečio neužimtumo faktas yra akivaizdus padidintos kriminogeninės rizikos faktorius. Nesimokiusiems, nedirbusiems ir nuteistiems paaugliams, išėjus į laisvę yra daug sunkiau susikurti pagrindą po kojomis – jie neturi pragyvenimo šaltinio ir jų galimybės susirasti darbą ir gyvenamąjį būstą yra labai ribotos. O tai skatina nusikalsti ir dar kartą (10 grafikas).

9 grafikas [pic]

Iš 10 grafiko matyti, kad daugiausia nepilnamečių padaromų nusikaltimų yra grupiniai. Grupės vaidmuo, draugų įtaka nepilnamečiams yra labai svarbi. Be to, vis dažniau nepilnamečiai nusikalsta pakartotinai. Vadinasi, nėra įgyvendinamas vienas iš pagrindinių bausmės tikslų – siekti, kad asmenys, atlikę bausmę, laikytųsi valstybėje galiojančių įstatymų ir nedarytų naujų nusikaltimų.

10 grafikas [pic]

Apibendrinant nepilnamečių nusikalstamumo temą, galima pasakyti, kad nepilnamečių padaryti nusikaltimai yra sudėtinė ir labai specifinė dalis visų Lietuvoje padaromų nusikaltimų. Nepilnamečiai yra išskirtiniai teisės subjektai, jų “indėlis” į nusikalstamumą yra žymiai didesnis negu jų dalis, lyginant su visu gyventojų skaičiumi.

Nepilnamečių nusikalstamumą sąlygoja bendri veiksniai, kurie sąlygoja ir suaugusiųjų nusikalstamumą: gyvenimo lygio smukimas, socialinių institucijų veikla, kiti ekonominiai ir socialiniai procesai. Be to, nepilnamečių nusikalstamumą sąlygoja ir specifiniai veiksniai, susiję su nepilnamečių asmenybės ir socialinės padėties ypatumais. Nepilnametis blogiau už suaugusįjį sugeba įvertinti savo poelgių padarinius. Turėdamas mažesnę gyvenimo patirtį paauglys linkęs vadovautis tuo, ką betarpiškai mato. Nėra visiškai susiformavusi paauglio pasaulėžiūra. Tai daro paauglį ypač jautrų aplinkinių žmonių įtakai.

Nepilnametis blogiau už suaugusįjį sugeba valdyti savo emocijas ir jausmus.

Jis lengviau sutrinka sudėtingose situacijose. Pagrindinės priežastys, skatinančios nepilnamečių nusikalstamumą, yra gyvenimo lygio nuosmukis, ekonominio ir socialinio organizavimo sutrikimo procesai, auklėjimo institucijų (šeimos ir mokymo), atliekančių pagrindinį vaidmenį formuojant sugebėjimą nagrinėti savo elgesį teisiniu požiūriu, nepakankama veikla.

Nurodyti pagrindinius tarptautinių dokumentų reikalavimus nepilnamečių nusikalstamumo prevencijai

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje[12], ratifikuotoje Lietuvos

Respublikos Seimo 1995 metais, vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis

18-os metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažinta anksčiau (1 straipsnis). Ši Konvencija yra svarbiausias tarptautinis vaiko teises ginantis teisės aktas. Šioje konvencijoje įtvirtintas pamatinis vaikų teisių apsaugos principas – tai vaiko interesų viršenybės principas.

Pagal šios konvencijos 3 straipsnio 1 dalį imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai.

Šio principo esmė ta, kad tiek priimant teisės aktus, tiek juos taikant, tiek sprendžiant klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, visada būtina įvertinti sprendimą ar bet kokį kitą veiksmą vaiko interesų atžvilgiu bei užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti. Vaiko interesų turinys – tai ne paties vaiko subjektyvus požiūris į tai, kas jam svarbu, reikšminga ar naudinga.

Vaiko interesai – tai visų pirma tai, kas lemia teigiamą vaiko vystymąsi, atsižvelgiant į jo dvasinius, psichologinius, kultūrinius, moralinius, tautinius bei materialinius poreikius. Objektyvus kriterijus šiuo atveju turėtų būti išsilavinęs, sveikas, aukštų moralinių savybių žmogus, tvirta asmenybė. Pagal konvencijos 29 straipsnį vaiko lavinimo tikslas turi būti:

a) kuo visapusiškiau ugdyti vaiko asmenybę, talentą ir protinius bei fizinius sugebėjimus;

b) ugdyti pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, taip pat principams, paskelbtiems Jungtinių Tautų Įstatuose;

c) ugdyti vaiko pagarbą tėvams, savo kultūriniam identitetui, kalbai ir vertybėms šalies, kurioje vaikas gyvena; civilizacijoms, kurios skiriasi nuo jo paties civilizacijos;

d) parengti vaiką sąmoningam gyvenimui laisvoje visuomenėje, pagrįstam supratimo, taikos, pakantumo, vyrų ir moterų lygiateisiškumo, visų tautų, etninių, nacionalinių ir religinių grupių, taip pat vietinės kilmės asmenų draugystės principais;

e) ugdyti pagarbą gamtai.

JTO Vaiko teisių deklaracijoje[13] taip pat įtvirtintas principas, kad įstatymu ir kitokiomis priemonėmis vaikui turi būti garantuota ypatinga apsauga ir suteikiamos galimybės ir sąlygos sveikai ir normaliai vystytis fiziškai, protiškai, doroviškai, dvasiškai ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Šiuo tikslu leidžiant įstatymus, svarbiausias motyvas turi būti vaiko interesų užtikrinimas.

JTO standartinės minimalios nepilnamečių justicijos administravimo taisyklės (Pekino taisyklės)[14], JTO nepilnamečių, kuriems atimta laisvė, apsaugos taisyklės (Havanos taisyklės)[15], JTO nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos gairės (Rijado gairės)[16] – šie dokumentai tarptautiniu mastu nustato minimalias elgesio su nepilnamečiais, kurie konfliktuoja su įstatymu, taisykles. Jos turėtų tapti modeliu, programos minimumu valstybėms narėms, kaip rašoma Pekino taisyklių preambulėje. JTO Generalinė

Asamblėja valstybėms narėms rekomenduoja suderinti, jeigu reikia, su šiomis taisyklėmis savo nacionalinius įstatymus, šios srities politiką ir praktiką. Tačiau šie trys dokumentai valstybėms – JTO narėms yra privalomi tik moraliniu požiūriu. Tuo jie skiriasi nuo JTO konvencijų.

“Visuose šiuose dokumentuose yra teigiama, kad jaunimo elgesys ir būdai, neatitinkantys visuotinių socialinių normų ir vertybių, dažnai yra nulemti brendimo ir vystymosi proceso ypatumų ir savaime išnyksta individams sulaukus nepilnametystės.

Todėl turi būti išmėgintos visos priemonės, kad vaikams nebūtų leista priprasti prie nusikalstamo elgesio.

Pekino taisyklėse sakoma, jog valstybės turi siekti sudaryti sąlygas, kurios užtikrintų nepilnamečių turiningą gyvenimą visuomenėje, o visuomenė tuo jų gyvenimo periodu, kai ypač linkstama netinkamai elgtis, turėtų skatinti asmens ugdymą ir mokymą, ir tai neturėtų nieko bendra su nusikaltimų ir teisės pažeidimų darymu (1.1 ir 1.2 punktai). Tai reiškia, kad nepilnamečių atžvilgiu vykdomo teisingumo sistemos intervencija turi būti sumažinta iki minimumo”[17].

JTO Rijado ir JTO Havanos taisyklės reglamentuoja nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos principus ir elgesį su nepilnamečiais, kuriems atimta laisvė. Rijado gairėse įtvirtinta nuostata, kad jauni žmonės turi būti aktyvūs ir pilnateisiai visuomenės nariai, į juos neturi būti žiūrima vien tik kaip į pasiruošimo gyventi visuomenėje arba kontrolės objektus (3

punktas). Be to, reikėtų vengti kriminalizacijos ir vaiko baudimo už elgesį, nesukeliantį rimtos žalos paties vaiko vystymuisi arba aplinkiniams

(5 punktas). Turėtų būti pripažinta pažangių nusikalstamumo prevencijos koncepcijų, sisteminių tyrimų ir nuodugnaus priemonių rengimo poreikis ir svarba. Jose vengtina paversti vaiką nusikaltėliu ir bausti už elgesį, nelemiantį didelės žalos vaiko raidai arba grėsmės aplinkiniams. Tokios koncepcijos ir priemonės turėtų apimti (5 punktas):

a) suteikimą galimybių, ypač įgyti išsilavinimą, kurios atitiktų įvairialypius jaunų asmenų poreikius ir būtų kaip pagalbinė sistema, apsaugojanti individualią visų jaunų asmenų raidą ir tobulėjimą, ypač tų, kurie akivaizdžiai patekę į pavojų arba rizikingą socialinę padėtį ir kuriems reikia išskirtinės globos ir apsaugos;

b) specializuotas nusikalstamumo prevencijos koncepcijas ir požiūrius, kurių pagrindą sudarytų įstatymų, teisinių procedūrų, institucijų, palankių sąlygų ir pagalbą teikiančių tarnybų sistema, veikianti, kad sumažintų įstatymo pažeidimų priežastis, poreikį, galimybes arba ribotų juos sukeliančias sąlygas;

c) tokį oficialių institucijų įsikišimą, kuris visų pirma atitiktų bendruosius jauno asmens interesus ir būtų garbingai ir nešališkai vykdomas;

d) visų jaunų asmenų gerovės, tobulėjimo, teisių ir interesų apsaugą;

e) nuostatą, kad jaunatviškas elgesys, kuris nepaklūsta visuotinėms socialinėms normoms ir vertybėms, dažnai yra sudedamoji brendimo ir augimo dalis ir daugelio asmenų turi tendenciją subrendus išnykti savaime;

f) supratimą, kad, daugumos ekspertų manymu, jaunų asmenų klasifikavimas į tokias kategorijas kaip „sunkiai auklėjamas“, „nusikaltėlis“ ar „linkęs nusikalsti“ dažnai lemia dėsningą jų nepageidaujamo elgesio raidą.

Havanos taisyklės nustato, kad teisingumo vykdymo nepilnamečiams sistema turi ginti jų teises ir užtikrinti gerą fizinę ir psichinę būklę.

Įkalinimas gali būti taikomas tik kaip kraštutinė priemonė (1 punktas).

Turi būti įvairiapusiškai taikomos alternatyvios priemonės. Havanos taisyklių 38 punkte teigiama, kad kiekvienas nepilnametis, kuriam atimta laisvė ir kuris yra privalomos mokyklos amžiaus,- turi teisę į išsilavinimą, tinkamą jo ar jos poreikiams ir gabumams ir skiriamą parengti jį ar ją grįžti į visuomenę. Toks mokymas, kai tik įmanoma, turėtų vykti už sulaikymo įstaigos ribų, bendruomenės mokyklose, ir bet kuriuo atveju tai turi atlikti kvalifikuoti mokytojai pagal programas, integruotas į šalies švietimo sistemą taip, kad, būdami paleisti, nepilnamečiai galėtų be rūpesčių mokytis toliau. Neraštingiems, turintiems pažinimo ar mokymosi sunkumų nepilnamečiams suteiktina teisė į specialų mokymą.

Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacija Valstybėms narėms dėl socialinės reakcijos į nepilnamečių nusikalstamumą[18], kalbėdama apie nepilnamečių nusikalstamumo prevenciją, siūlo imtis specialiųjų priemonių ar tęsti specialias pastangas, o tam būtina:

a) įgyvendinti visapusišką politiką, remiančią socialinę jaunų žmonių integraciją;

b) teikti specialią pagalbą mokyklose arba jaunimo ir sporto organizacijose diegti specializuotas eksperimentines programas, siekiant geriau integruoti jaunimą, kuris šioje srityje susiduria su rimtais sunkumais;

c) imtis techninių ir situacinių priemonių, šalinančių tas sąlygas, kurios skatina jaunus žmones nusikalsti.

Baudžiamajame procese siūloma taikyti baudžiamojo persekiojimo nutraukimą ir mediacijos procedūras prokuroro iniciatyva ar policijos iniciatyva tose šalyse, kur policija vykdo baudžiamojo persekiojimo funkcijas, siekiant apsaugoti nepilnamečius nuo patekimo į kriminalinės justicijos sistemą ir nuo kitų su tuo susijusių padarinių.

Iš pateiktų tarptautinių dokumentų reikalavimų nepilnamečių nusikalstamumo prevencijai galima daryti išvadą, kad didžiausią dėmesį tarptautiniai dokumentai skiria ir kaip svarbiausias nusikaltimų prevencijos priemones nurodo:

– visi sprendimai ir veiksmai turi būti nukreipti vaiko interesų užtikrinimui;

– visokeriopai ugdyti ir vystyti vaiko (nepilnamečio iki 18 metų)

asmenybę, sudaryti sąlygas nepilnamečio turiningam integravimuisi į visuomenę;

– apsaugoti nepilnamečius nuo patekimo į kriminalinės justicijos sistemą, todėl nepilnamečiams turi būti įvairiapusiškai taikomos alternatyvios poveikio priemonės;

– atsižvelgti į tai, kad jaunatviškas elgesys, kuris nepaklūsta visuotinėms socialinėms normoms ir vertybėms, dažnai yra sudedamoji brendimo ir augimo dalis ir daugelio asmenų turi tendenciją subrendus išnykti savaime.

Literatūros sąrašas

1.Specialioji literatūra.

1. Baudžiamoji teisė. Vilnius, 2001.

2. Vileikienė E., Gečienė S. Kriminalinės justicijos poveikis nepilnamečių teisės pažeidėjų asmenybei ir jų elgesiui. Vilnius, 1999.

3. Kriminologija. Vilnius, 1994.

1.4. Justickis V. Kriminologija (1 dalis). Vilnius, 2001.

1.5. Nepilnamečių asmenybė ir nusikalstamumas. Vilnius, 1984.

1.6. Dolgova A.I. Kriminologija. Maskva, 2002.

1.7. Kriminologija (red.V. N. Kudriavcev, V. E. Eminov). Maskva, 1997.

1.8. Inšakov S. M. Zarubežnaja kriminologija. Maskva, 1997.

1.9. Sakalauskas G., Jatkevičius A. Nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė

Lietuvoje: reglamentavimo problemos ir galimi jų sprendimai // Teisės problemos. 2000, Nr.3-4.

1.10. Sakalauskas G., Jatkevičius A. Tarptautiniai dokumentai, reglamentuojantys vaikų ir jaunimo baudžiamąją atsakomybę // Teisės problemos. 2000, Nr.3-4.

1.11. Dapšys A. Nepilnamečių nusikalstamumas: situacija ir prevencijos aktualijos // Teisės problemos. 1993, Nr. 1.

1.12. Dapšys A. Misiūnas J. Kompleksinio mokslinio tyrimo kryptis –

nusikalstamumo Lietuvoje dinamika, prognozė ir prevencija //

Teisės problemos, 2001, Nr. 4.

1.13. Šimonis M., Januškienė J. Vaikų teisės Lietuvos Respublikos teisės sistemoje // Teisės problemos, 2001, Nr.4.

1.14. http://www.nplc.lt

2. Norminė literatūra

1. Jungtinių Tautų vaiko teisių deklaracija (priimta Generalinės

Asamblėjos 1959 m. lapkričio 20 d., rezoliucija Nr. 1/86 (XIV)).

Prieiga per internetą: http://www.nplc.lt

2. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (priimta Generalinės

Asamblėjos 1989 m. lapkričio 20 d., rezoliucija Nr. 44/25, pagal

Trečiojo komiteto pranešimą (A/44/736 ir Corr.1)), ratifikuota LR

Seimo įstatymu Dėl Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos ratifikavimo // Žin., 1995, Nr. 25-1501.

3. Jungtinių Tautų nepilnamečių, iš kurių atimta laisvė, apsaugos taisyklės (Havanos taisyklės, priimtos 1990 m. gruodžio 14 d.).

Prieiga per internetą: http://www.nplc.lt.

4. Jungtinių Tautų nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos gairės

(Rijado gairės, priimtos 1990 m. gruodžio 14 d.). Prieiga per internetą: http://www.nplc.lt.

5. Jungtinių Tautų standartinės minimalios nepilnamečių teisenos įgyvendinimo taisyklės (Pekino taisyklės, priimtos Generalinės Asamblėjos 1985 m.

lapkričio 29 d., rezoliucija Nr. 40/33). Prieiga per internetą:

http://www.nplc.lt

6. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacija Valstybėms narėms dėl socialinės reakcijos į nepilnamečių nusikalstamumą (priimta 1987 m.

rugsėjo 17 d., rekomendacija Nr. (87)20). Prieiga per internetą:

http://www.nplc.lt.

[1] Inšakov S. M. Zarubežnaja kriminologija. Maskva, 1997.-psl.69.

[2] Inšakov S. M. Zarubežnaja kriminologija. Maskva, 1997.-psl.118.

[3] Inšakov S. M. Zarubežnaja kriminologija. Maskva, 1997.-psl.118.

[4] Inšakov S. M. Zarubežnaja kriminologija. Maskva, 1997.-psl.51.

[5] Justickis V. Kriminologija (1 dalis). Vilnius, 2001.-psl.147.

[6] Justickis V. Kriminologija (1 dalis). Vilnius, 2001.-psl.147.

[7] Kriminologija. Vilnius, 1994.-psl.69.

[8] Kriminologija. Vilnius, 1994.-psl.73.

[9]Kriminologija. Vilnius, 1994.-psl.76.

[10] Prieiga per internetą http://www.nplc.lt

[11]Justickis V. Kriminologija (1 dalis). Vilnius, 2001.

[12] Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (priimta Generalinės

Asamblėjos 1989 m. lapkričio 20 d., rezoliucija Nr. 44/25, pagal Trečiojo komiteto pranešimą (A/44/736 ir Corr.1)), ratifikuota LR Seimo įstatymu

Dėl Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos ratifikavimo // Žin. 1995, Nr.

25-1501.

[13] Jungtinių Tautų vaiko teisių deklaracija (priimta Generalinės

Asamblėjos 1959 m. lapkričio 20 d., rezoliucija Nr. 1/86 (XIV)). Prieiga per internetą: http://www.nplc.lt

[14] Jungtinių Tautų standartinės minimalios nepilnamečių teisenos įgyvendinimo taisyklės (Pekino taisyklės, priimtos Generalinės Asamblėjos

1985 m. lapkričio 29 d., rezoliucija Nr. 40/33). Prieiga per internetą http://www.nplc.lt.

[15] Jungtinių Tautų nepilnamečių, iš kurių atimta laisvė, apsaugos taisyklės (Havanos taisyklės, priimtos 1990 m. gruodžio 14 d.).Prieiga per internetą http://www.nplc.lt.

[16] Jungtinių Tautų nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos gairės (Rijado gairės, priimtos 1990 m. gruodžio 14 d.). Prieiga per internetą http://www.nplc.lt.

[17]Sakalauskas G., Jatkevičius A. Tarptautiniai dokumentai, reglamentuojantys vaikų ir jaunimo baudžiamąją atsakomybę // Teisės problemos. 2000, Nr.3-4.

[18] Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacija Valstybėms narėms dėl socialinės reakcijos į nepilnamečių nusikalstamumą (priimta 1987 m. rugsėjo

17 d., rekomendacija Nr. (87)20). Prieiga per internetą:

http://www.nplc.lt.