VILNIAUS UNIVERSITETAS TEISĖS FAKULTETAS BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS KATEDRA
Kriminologijos kursinis darbas
(I variantas)
Vilnius 2002 1. TURINYS
1. Apibūdinti įvairių užsienio šalių (jas galite pasirinkti savonuožiūra) kriminologų požiūrį į nusikaltėlio asmenybę ir pateikti jossampratą. 2
2. Pateikti nepilnamečių padarytų nusikaltimų būklę, struktūrą irdinamiką Lietuvoje nuo 1995 iki 2001 metų. Suformuluoti pagrindinesišvadas. 7
3. Nurodyti pagrindinius tarptautinių dokumentų reikalavimusnepilnamečių nusikalstamumo prevencijai. 17
LITERATŪROS SĄRAŠAS 22
Apibūdinti įvairių užsienio šalių (jas galite pasirinkti savo nuožiūra) kriminologų požiūrį į nusikaltėlio asmenybę ir pateikti jos sampratą.
Kriminologijos mokslo vystymasis, jo istorija liudija apie tai, kadaršiausios diskusijos tarp kriminologų vyko ir vyksta būtent dėlnusikaltėlio asmenybės sampratos. Priklausomai nuo socialinių – istoriniųsąlygų, socialinės praktikos, mokslo išsivystymo lygio buvo skirtingaiformuluojamas ir sprendžiamas klausimas, kas tai yra nusikaltėlio asmenybė,ar ji iš viso tokia yra, kokia jos specifika, koks jos vaidmuo nusikaltimųpadaryme, kaip ją paveikti, kad daugiau nusikaltimų nebūtų atliekama.Nusikaltėlio asmenybė yra labai svarbi, nes jos kriminogniniai bruožai yrapirminiai, jie yra nusikalstamo elgesio šaltinis, todėl būtent jie, o nenusikalstami veiksmai ar elgesys, turi būti nusikaltimų prevencijosobjektu. Atliekant nusikaltimų prevenciją svarbi asmenybės bruožųkorekcija. Nagrinėdami nusikaltėlio asmenybę kriminologai tiria tuosasmenybės bruožus, kurie įtakoja nusikaltimo padarymą. Kriminologijanagrinėja asmenybės esmę, formavimosi ypatumus, jai rūpi atskleisti tassavybes, kurios tam tikrose situacijose skatina arba nulemia nusikalstamąelgesį, t.y. nusikalstamo elgesio priežastis. Esmine nusikaltimopriežastimi dažnai įvardijami ne tik neigiami socialiniai asmenybėsbruožai, bet ir kriminogeniniai bruožai. Nusikaltėlio asmenybės sampratas nagrinėsiu pagal atskiruskriminologus ir pagal įvairias teorijas (jos išreiškia grupės kriminologųnuomonę). Tiesioginio asmeninio determinizmo teorija. Nuo seniausių laikų žmonėsbuvo linkę manyti, kad nusikaltimo priežastis – nusikaltėlio asmenybė. Buvosakoma, kad žmogus padarė nusikaltimą dėl to, kad jis turi tam tikrųbruožų, kurie paskatino jį tai daryti. Toks požiūris rėmėsi paprastagyvenimiška patirtimi, kad ne visi žmonės daro nusikaltimus. Tiesioginioasmeninio determinizmo teorija remiasi nuostata, kad nusikaltimo priežastisyra tam tikras (dažniausiai) vienas asmens bruožas. Ši teorija gali būtiišreiškiama įvairiai: “nusikaltėliui būdingas bruožas, kuriuo nepasižymikiti žmonės. Šis bruožas skatina jį daryti nusikaltimus”, “žmonėsneturintys to bruožo, nedaro nusikaltimų”. Tie bruožai buvo traktuojamigana įvairiai – priklausė nuo visuomenės bei vyraujančios ideologijos.Viduramžiais tai buvo antireliginės nuostatos, vėliau buvo manoma, kadžmogus padaro nusikaltimą, nes jis “blogas” žmogus, jame keroja blogis.Buvo tikima, kad nusikaltimo padarymas tarsi atskleidžia tikrąjį žmogausveidą – “nusikaltėlio asmenybę”, “polinkį daryti nusikaltimą”,“nusikalstamą orientaciją”. Tiesioginio determinizmo teorija buvo tarsisavotiškas užburtas ratas: į klausimą, kodėl žmogus padarė nusikaltimą,buvo atsakoma: todėl, kad jis pasižymi polinkiu daryti nusikaltimus; įklausimą, iš kur apie tai žinoma, buvo atsakoma: tai rodo jo padarytasnusikaltimas. Tiesioginio asmeninio determinizmo teorija turėjo labai svarbiąreikšmę. Pagrindžiant asmens atsakomybę už padarytą nusikaltimą buvovadovaujamasi teiginiu, kad visos arba svarbiausios nusikaltimo priežastysslypi nusikaltėlio asmenybėje. Biologinė teorija. Lombrozo didžiausią dėmesį skyrė nusikaltėliobruožų analizei. Pagal jo tyrinėjimus, nusikaltėlio asmenybei būdinga daug
įgimtų anomalijų ir degeneracinių požymių. Pirmiausia, Lombrozo išskiriakaukolės anomalijas. Jis teigia, kad nusikaltėliams būdinga kaukuolėprimena ikiistorinių epochų žemesnio išsivystymo žmonių rasių kaukuoles.Smegenys taip pat skiriasi – jos panašios į gyvulio ar žmogaus gemalosmegenis. Lombrozo išsiskiria savąja atavizmo teorija. Atavizmas – tai ganareti atvejai, kai atskiri individai turi požymių, kurie buvo būdingi mūsųlaukiniams protėviams. Jis teigia, kad nusikaltėlio asmenybei būdingiatavizmo požymiai: padidėjęs galvos ir kūno plaukuotumas, per ankstyvasnuplikimas, netaisyklingas dantų išsidėstymas, žvairumas, veido asimetrija.Nusikaltėliai, turintys ryžus plaukus, sutinkami labai retai, daugiausianusikaltėliais būna brunetai arba šatenai. Raukšlės pas nusikaltėliusatsiranda anksčiau ir dažniau, rankos pas juos nenormaliai ilgos. Kaip irlaukiniai, nusikaltėliai mėgsta išsitatuiruoti savo kūną. Su laukiniaisjuos sieja ir tai, kad jiems nebūdingas jautrumas, jie nebijo skausmo. Tuopačiu nekenčia kitokių negu jie – jautrių ir švelnių žmonių. Tokiemsgrubiems žmonėms yra malonu kankinti kitokius negu jie žmones (pastaruosiuslaiko už save žemesnėmis būtybėmis). Ferri buvo pirmasis, kuris sukritikavo Lombrozo teoriją. Bet jissutiko, kad yra įgimti antropologiniai nusiakltėlio bruožai. Pagrindiniaisbruožais laikė nusikaltėlio veido bruožus (ypatingai akis ir žandikaulius)ir veido išraišką. Taip pat teigė, kad nusikaltėliui yra būdingas“stėbėtinas fizinis nejautrumas”[1]. Ferri nurodo, kad minėti bruožaisutinkami pas nusikaltėlius daug dažniau nei pas žmones, nepadariusiusnusikaltimų. Ferri, priešingai Lombrozo nuomonei, yra įsitikinęs, kadasmuo, turintis veide požymių, būdingų nusikaltėliams, nebūtinai turipadaryti nusikaltimą, nors nusikaltimo padarymo tikimybė ir yra labaididelė. Nusikaltimas taip pat yra ir fizinių bei socialinių faktoriųpasekmė. Vien tik biologinių požymių turėjimas negali nulemti nusikaltimopadarymo, nes šie požymiai gali būti neutralizuoti teigiama aplinkos įtaka.Ferri įtikinimai įrodė, kad be aplinkos poveikio, asmuo turintis įgimtųnusikaltėlio savybių nepadarys nusikaltimo. Bet užtenka tik nedideliopostūmio tam, kad toks asmuo pasiduotų savo fizinei – psichinei prigimčiai. Goddrad priėjo išvados, kad kiekvienas silpnaprotis yra potencialusnusikaltėlis[2]. Marčison (Murchison) sukritikavo Goddrad’o teiginį ir nurodė, kadneteisinga išvesti tiesioginę priklausomybę tarp nusikalstamumo ir protinioišsivystymo lygio, taip pačiai kaip neteisinga teigti, kad žmogaussugebėjimai priklauso nuo jo protinio išsivystymo[3]. Marčison atkreipiadėmesį į tai, kad sunki materialinė padėtis vaikams iš neturtingų šeimųneleidžia atskleisti savo gabumų. Jų neišsilavinimas yra nenormaliųgyvenimo sąlygų pasekmė, o ne genetiškai įgimtas. Nepasitvirtino pagrindinis biologinių teorijų teiginys, kad egzistuojatam tikras specifinis žmogaus tipas, kuriam besiformuojant lemiamą vaidmenįsuvaidina biologiniai veiksniai, ir būtent tas asmenybės tipas labiausiailinkęs į nusikaltimus. Iš tikrųjų biologinių veiksnių poveikio mechanizmasyra visai kitoks. Biologiniai veiksniai nusikalstamą elgesį skatina tikkartu su socialiniais veiksniais. Impulsyvumo teorija. Lombrozo nusikaltėlio asmenybei priskyrė ne tikatavizmus ir įgimtas anomalijas. Jis taip pat teigė, kad nusikaltėliamsbūdingas padidintas jautrumas, nervingumas, pernelyg greitas“užsidegimas”[4]. O tai jau yra daugiau kitos – impulsyvumo teorijosteiginys. Pagal šią teoriją nusikaltimo padarymas yra nesugebėjimo valdytispasekmė. Eysenckas atkreipia dėmesį į didelę nusikaltėlių ekstraversiją, t.y.nusikaltėliai mažiau linkę mąstyti, daugiau linkę veikti[5]. Nervų sistemos nejautrumo teorija. Mawsonas išskiria nervų sistemosnejautrumą[6]. Nusikaltėliams būdinga nejautri nervų sistema. Tai, kasžmogų suskrečia, pavyzdžiui, bausmė, nusikaltėliui nepadaro jokio įspūdžio.Nusikalsti skatina aštrių pojūčių poreikis. Nusiakltėliui reikia žymiaidaugiau dirgiklių, permainų, nuotykių, malonumų ir nemalonumų negu eiliniamžmogui. Mawsonui būdinga ir frustracijos teorija, kuri teigia, kadnusikaltėlis sunkiai išgyvena nemalonumus (frustracijas) ir šios būsenossukelia emocinius protrūkius. Asmenybės nukrypimo teorija kriminogeniniu pripažįsta ne atskirąbruožą, o atskirų asmens bruožų nukrypimus, t.y. nusikalsti paskatina neagresyvumas, o per didelis agresyvumas, ne stiprių pojūčių poreikis, o tai,kad tas poreikis yra toks stiprus, kad determinuoja visą asmens elgesį. Nesilpna valia, o per silpna, tai yra, tokia silpna valia, kad individasnegali susilaikyti nuo pagundos net tada, kai tai yra nusikaltimas irindividas mano, kad jis bus išaiškintas. Pagal šią teoriją yra svarbus nepats kriminogeninis bruožas, o jo nukrypimo laipsnis. Ypač tyrėjų dėmesįtraukia tie atvejai, kai tie bruožai tokie ryškūs, kad rimtai sutrikdoelgesį, verčia žmogų elgtis antisocialiai. Konfliktai su kitais žmonėmis,antisocialinis gyvenimo būdas – valkatavimas, naudingo darbo vengimas,girtuokliavimas, nusikaltimai – visa tai būdinga šiems žmonėms. Kaip teigėŠnaider (Schneder): dėl savo charakterio ypatybių jie kenčia patys irtrukdo gyventi kitiems. Ekonominė žmogaus konsepcija. Bentamas (Bentham) buvo įsitikinęs, kadžmogus elgiasi panašiai kaip pirkėjas rinkoje, svarrstydamas, ar vertaįsigyti tam tikrą prekę[7]. Pirkėjas lygina prekės kainą su ta nauda, kuriągaus, įsigyjęs prekę. Lygiai taip pat, svarstydamas, ar pažeisti įstatymąžmogus palygina naudą, kurios gaus pažeidęs įstatymą, su “kaina” (bausme,kurią teks patirti, jeigu nusikaltimas iškils aikštėn). Čia reikiapastebėti, kad kriminologija yra kaip tik tas mokslas, kuris gali pateiktiypač daug neracionalaus elgesio pavyzdžių. Atrodytų, kiekvienam žmoguibrangiausia yra jo paties gyvybė. Tačiau netgi mirties bausmės grėsmėnegali sulaikyti žmonių nuo nusikaltimų, kartais net nežadančių jokiosapčiuopiamos naudos. Sociologinė teorija. Diurkheimas (Durkheim) įrodė, kad kuo glaudžiaužmogus susijęs su socialinių institucijų (šeimos, religinės bendruomenės,lokalinės bendruomenės – kaimynų, gamybinio kolektyvo ir t.t.) veikla, tuopastoviau jis laikosi tų institucijų socialinių normų, ir atitinkamai – tuomažesnė tikimybė, kad jis tas normas pažeis – padarys nusikaltimą[8].Socialiniai, emociniai ir kiti ryšiai, kurie sieja jį su minėtomisvisuomenės institucijomis, tarsi palaiko žmogų, padeda jam laikytissocialinių normų. Šie ryšiai yra psichinio žmogaus pastovumo pagrindas. Socialinė-psichologinė teorija. Saterlendo (Sutherland) iškeltadiferencinio ryšio teorija teigia, kad nusikalstamą elgesį labiausiaiskatina žmonių, su kuriais savo gyvenime dažniausiai susiduria individas,pavyzdys[9]. Asmuo, kuriam tinka ši teorija, tai, pirmiausia,konservatorius, kuris visko išmoksta vieną kartą ir daugiau savo įpročiųnekeičia. Jis nesmalsus – jis nesistengia plėsti akiračio ir sužinoti, arnėra žmonių, kurie gyvena kitaip negu jis, kitaip sprendžia savo problemas.Be to jis yra įsitikinęs, kad atsakymą į savo klausimus gali gauti tik išaplinkinių. Jis niekada nesuklys, elgdamasis taip, kaip visi.Apibendrinant pateiktas nusikaltėlio asmenybės sampratas galimateigti, kad nusikaltėlio asmenybė – tai visuma kriminogeninių asmensbruožų, kurie nulemia nusikaltimo padarymą.
Pateikti nepilnamečių padarytų nusikaltimų būklę, struktūrą ir dinamiką Lietuvoje nuo 1995 iki 2001 metų. Suformuluoti pagrindines išvadas.
Nusikaltimų būklė yra vienas iš kiekybinių nusikalstamumo rodiklių.Nusikaltimų būklė išreiškiama užregistruotų nusikaltimų skaičiumi per tamtikrą laiką tam tikroje teritorijoje. Be būklės naudojamas dar vienas –nusikalstamumo lygio rodiklis. Nusikalstamumo lygį parodo padarytųnusikaltimų ir valstybės (regiono) gyventojų skaičiaus santykis.Dažniausiai šį santykį atspindi labai nedidelis skaitmuo (maždaugtūkstantosios vieneto dalys), todėl nusikalstamumo lygis skaičiuojamas 10,100 tūkstančių ar 1 milijonui gyventojų. Kriminologai siūlo skaičiuotinusikalstamumo lygį, tenkantį 14–59 metų amžiaus gyventojams, t.y.kriminaline prasme aktyviai gyventojų daliai. Toks rodiklis tiksliauatspindėtų realų nusikalstamumo lygį. Nusikaltimų struktūra yra nusikalstamumo kokybinė išraiška.Pirmiausia, nusikalstamumo struktūra apibūdinama laiko, erdvės požiūriu,t.y. skaičiuojami nusikaltimai, tenkantys tam tikriems miestams ar kaimams,rajonams ar apskritims, arba skaičiuojami nusikaltimai, tenkantys tamtikram laiko tarpui, pvz., darbo dienoms, poilsio ir švenčių dienoms irpan. Antra, nusikaltimų struktūrą galima atskleisti, imant kaip pagrindąjį sudarančių veikų pavojingumo visuomenei laipsnį, t.y. apskaičiuoti, kiekbuvo padaryta sunkių, kiek mažiau sunkių ir kiek nesukeliančių dideliopavojaus visuomenei nusikaltimų. Trečia, nusikaltimų struktūrą galimanagrinėti pagal kėsinimosi objektus (žmogaus gyvybei, nuosavybei ir pan.).Ketvirta, nusikaltimų struktūrą atspindi ir kaltės formos, t.y. kiekpadaryta tyčinių ir kiek neatsargių nusikaltimų. Penkta, nusikaltimusgalima nagrinėti pagal nusikaltėlių lytį (kiek nusikaltimų padaro vyrai irkiek moterys), amžių (nepilnamečių ir suaugusiųjų), ankstesnį teistumą(pirminiai ir recidyviniai nusikaltimai). Nusikaltimų dinamika atspindi nusikaltimų būklės ar lygio pasikeitimusper tam tikrą laiko tarpą. Nusikaltimų dinamiką parodo duomenys apienusikaltimus per skirtingus laikotarpius toje pačioje valstybėje arba josatskiroje teritorijoje. Geriausiai tendencijos išryškėja, kai imamiduomenys už ilgesnį laikotarpį: 5 ar 10 metų. Tuomet eliminuojamasatsitiktinių aplinkybių poveikis, išryškėja ilgalaikė tendencija. Šiame darbe nagrinėsiu nepilnamečių nusikaltimų būklę, struktūrą irdinamiką per 1995–2001 metus. Nepilnamečių nusikalstamumas apimanusikaltimus, padarytus 14-17 metų amžiaus asmenų. Visi pateikti duomenysapie nepilnamečių nusikalstamumą paimti iš Nusikaltimų prevencijosLietuvoje centro internetinio puslapio[10]. Palyginus su 1995 metais nepilnamečių, kaltinamų padariusnusikaltimus, 2001 m. nustatyta 355 asmenimis arba 11% daugiau (1grafikas). Vadinasi, per septynerius metus tokių asmenų skaičius išaugo11%. Nepilnamečių, kaltinamų padarius nusikaltimus, skaičiaus augimo tempasšiek tiek mažesnis už visų asmenų, kaltinamų padarius nusikaltimus,skaičiaus augimo tempą -16%. 1 grafikas [pic] Nuo 13 iki 15 procentų svyruoja nepilnamečių, kaltinamų padariusnusikaltimus skaičius palyginus su kitų asmenų, kaltinamų padariusnusikaltimus, skaičiumi (2 grafikas). Kadangi svyravimo ribos nedidelės –sudaro tik 2% – tai leidžia daryti išvadą, kad nepilnamečių, kaltinamųpadarius nusikaltimus, dalis tarp kitų asmenų yra santykinai pastovi.
2 grafikas [pic] Išnagrinėtų nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujantskaičius 2001 metais, palyginus su 1995 metais išaugo 845 atvejais arbabeveik 20% (3 grafikas). 3 grafikas [pic] Išnagrinėtų nusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant,skaičius, tenkantis 10 tūkst. gyventojų nuo 1995 metų iki 2001 metų pakito2,3% (4 grafikas). Svyravimo ribos nedidelės, vadinasi, išnagrinėtųnusikaltimų, padarytų nepilnamečių arba jiems dalyvaujant, dalis yrasantykinai pastovi.
4 grafikas [pic]
Atitinkamai, nedaug -3%- svyruoja ir išnagrinėtų nusikaltimų, padarytųnepilnamečių arba jiems dalyvaujant, lyginamasis svoris visų išnagrinėtųnusikaltimų atžvilgiu (5 grafikas). 5 grafikas [pic]
1-5 grafikai leidžia daryti išvadą, kad nepilnamečių nusikaltimų dalis
tarp kitų asmenų yra beveik pastovi. Nepilnamečių nusikalstamumo lygiotendencijos 1995-2001 metais atitinka bendrą nusikalstamumo lygiotendenciją – per pastaruosius 7 metus kiekybiniai nusikalstamumo rodikliaitoliau augo. Kriminologijos mokslas teigia, kad nepilnamečių nusikaltimųskaičiaus augimo tempai yra analogiški kitų asmenų nusikaltimų augimotempams. Tai leidžia daryti išvadą, kad nepilnamečių nusikaltimų skaičiuspriklauso nuo bendros nusikalstamumo šalyje būklės. Augant pastarajai,didėja ir skaičius nusikaltimų, padarytų nepilnamečių. Tą rodo ir 1-5grafikai: per 1995 – 2001 metų laikotarpį išaugus nepilnamečių padarytųnusikaltimų skaičiui, jų lyginamasis svoris tarp kitų nusikaltimų išliekadaugmaž pastovus. Didelis nepilnamečių nusikalstamumas verčia nerimauti: peršasi išvada,jog auga nusikaltėlių karta, vadinasi, ateityje nusikaltimų daugės.“Kriminologiniai tyrimai įvairiose pasaulio šalyse parodė, kadnepilnamečiai nusikalsta dažniau, kad tai paplitęs ir beveik normalusreiškinys”[11]. Nuo 1995 metų iki 2001 metų apie 30% išaugo nuteistų nepilnamečiųskaičius (6 grafikas). Atitinkamai išaugo ir nuteistų nepilnamečių skaičius10 tūkst. gyventojų: nuo 5,4% 1995 metais iki 7,1% 2001 metais (augimasapie 30% taip pat) (7 grafikas). Palyginus su visų nuteistų asmenųskaičiaus augimu (14%), nuteistų nepilnamečių skaičiaus augimo tempas per1995-2001 metus yra dvigubai didesnis. Vadinasi, vis daugiau nepilnamečiųatsiduria laisvės atėmimo vietose. 6 grafikas [pic]7 grafikas [pic]
Analizuojant, kokių rūšių nusikaltimai populiariausi tarpnepilnamečių, labai ryškiai išsiskiria vagysčių – turtinio pobūdžionusikaltimų – skaičius. (8 grafikas). Šis skaičius per 1995 – 2001 metųlaikotarpį svyruoja apie 3,5 tūkst. kasmet. Šalies mastu vagystės tarp visųnusikaltimų 1995 metais sudarė apie 70%, 2001 metais – apie 62%. Tai rodo,kad ne tik tarp nepilnamečių, bet ir tarp kitų nusikaltėlių, vyraujaturtinio pobūdžio nusikaltimai. Antroje vietoje pagal nepilnamečių padaromųnusikaltimų dažnumą – chuliganizmas ir plėšimai. Chuliganizmo atvejųpastaraisiais metais šiek tiek mažėja (1995 metais užregistruotinepilnamečių įvykdyti 389 chuliganizmo atvejai, 2001 metais – 332).Chuliganizmo atvejų mažėja ir šalies mastu (1995 metais užregistruoti 2565chuliganizmo atvejai, 2001 metais – 2401). Nepilnamečių įvykdytų plėšimoatvejų pastaraisiais metais padaugėjo (1995 metais užregistruotinepilnamečių įvykdyti 286 plėšimo atvejai, 2001 metais – 398). Plėšimųatvejų išaugo ir šalies mastu: nuo 2837 atvejų 1995 metais iki 4185 atvejų2001 metais. Nepilnamečių padaromų tyčinių nužudymų ir pasikėsinimų,tyčinių sunkių kūno sužalojimų, išžaginimų atvejų, palyginus su vagystėmis,užregistruojama nedaug – apytiksliai ne daugiau kaip po 30 atvejų kasmet.Iš esmės tai paaiškinama poreikių bei vertybinių orientacijų pasikeitimaisvisuomenėje ir jų konkurencija paauglių socializacijos ir nusikaltimųmotyvacijos procese. Galima teigti, kad, dominuojant turtinėms vertybinėmsorientacijoms, tokios nepilnamečių saviraiškos priemonės kaip drąsos,vyriškumo demonstravimas chuliganiškais poelgiais ir pan. tampa santykinaimažiau aktualios.
8 grafikas [pic]
Iš 9 grafiko matyti, kad iš visų nepilnamečių padarytų nusikaltimųdidžiąją dalį padaro niekur nedirbantys ir nesimokantys nepilnamečiai.Akivaizdu, kad nepilnamečio neužimtumo faktas yra akivaizdus padidintoskriminogeninės rizikos faktorius. Nesimokiusiems, nedirbusiems irnuteistiems paaugliams, išėjus į laisvę yra daug sunkiau susikurti pagrindąpo kojomis – jie neturi pragyvenimo šaltinio ir jų galimybės susirastidarbą ir gyvenamąjį būstą yra labai ribotos. O tai skatina nusikalsti irdar kartą (10 grafikas).
9 grafikas [pic]
Iš 10 grafiko matyti, kad daugiausia nepilnamečių padaromų nusikaltimųyra grupiniai. Grupės vaidmuo, draugų įtaka nepilnamečiams yra labaisvarbi. Be to, vis dažniau nepilnamečiai nusikalsta pakartotinai. Vadinasi,nėra įgyvendinamas vienas iš pagrindinių bausmės tikslų – siekti, kad
asmenys, atlikę bausmę, laikytųsi valstybėje galiojančių įstatymų irnedarytų naujų nusikaltimų.10 grafikas [pic]
Apibendrinant nepilnamečių nusikalstamumo temą, galima pasakyti, kadnepilnamečių padaryti nusikaltimai yra sudėtinė ir labai specifinė dalisvisų Lietuvoje padaromų nusikaltimų. Nepilnamečiai yra išskirtiniai teisėssubjektai, jų “indėlis” į nusikalstamumą yra žymiai didesnis negu jų dalis,lyginant su visu gyventojų skaičiumi. Nepilnamečių nusikalstamumą sąlygojabendri veiksniai, kurie sąlygoja ir suaugusiųjų nusikalstamumą: gyvenimolygio smukimas, socialinių institucijų veikla, kiti ekonominiai irsocialiniai procesai. Be to, nepilnamečių nusikalstamumą sąlygoja irspecifiniai veiksniai, susiję su nepilnamečių asmenybės ir socialinėspadėties ypatumais. Nepilnametis blogiau už suaugusįjį sugeba įvertintisavo poelgių padarinius. Turėdamas mažesnę gyvenimo patirtį paauglys linkęsvadovautis tuo, ką betarpiškai mato. Nėra visiškai susiformavusi paaugliopasaulėžiūra. Tai daro paauglį ypač jautrų aplinkinių žmonių įtakai.Nepilnametis blogiau už suaugusįjį sugeba valdyti savo emocijas ir jausmus.Jis lengviau sutrinka sudėtingose situacijose. Pagrindinės priežastys,skatinančios nepilnamečių nusikalstamumą, yra gyvenimo lygio nuosmukis,ekonominio ir socialinio organizavimo sutrikimo procesai, auklėjimoinstitucijų (šeimos ir mokymo), atliekančių pagrindinį vaidmenį formuojantsugebėjimą nagrinėti savo elgesį teisiniu požiūriu, nepakankama veikla.
Nurodyti pagrindinius tarptautinių dokumentų reikalavimus nepilnamečių nusikalstamumo prevencijai.
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje[12], ratifikuotoje LietuvosRespublikos Seimo 1995 metais, vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis18-os metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažintaanksčiau (1 straipsnis). Ši Konvencija yra svarbiausias tarptautinis vaikoteises ginantis teisės aktas. Šioje konvencijoje įtvirtintas pamatinisvaikų teisių apsaugos principas – tai vaiko interesų viršenybės principas.Pagal šios konvencijos 3 straipsnio 1 dalį imantis bet kokių vaikąliečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačiosįstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos arįstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Šio principo esmėta, kad tiek priimant teisės aktus, tiek juos taikant, tiek sprendžiantklausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, visada būtina įvertintisprendimą ar bet kokį kitą veiksmą vaiko interesų atžvilgiu bei užtikrinti,kad jie nebūtų pažeisti. Vaiko interesų turinys – tai ne paties vaikosubjektyvus požiūris į tai, kas jam svarbu, reikšminga ar naudinga. Vaikointeresai – tai visų pirma tai, kas lemia teigiamą vaiko vystymąsi,atsižvelgiant į jo dvasinius, psichologinius, kultūrinius, moralinius,tautinius bei materialinius poreikius. Objektyvus kriterijus šiuo atvejuturėtų būti išsilavinęs, sveikas, aukštų moralinių savybių žmogus, tvirtaasmenybė. Pagal konvencijos 29 straipsnį vaiko lavinimo tikslas turi būti: a) kuo visapusiškiau ugdyti vaiko asmenybę, talentą ir protinius beifizinius sugebėjimus; b) ugdyti pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, taip patprincipams, paskelbtiems Jungtinių Tautų Įstatuose; c) ugdyti vaiko pagarbą tėvams, savo kultūriniam identitetui, kalbai irvertybėms šalies, kurioje vaikas gyvena; civilizacijoms, kurios skiriasinuo jo paties civilizacijos; d) parengti vaiką sąmoningam gyvenimui laisvoje visuomenėje, pagrįstamsupratimo, taikos, pakantumo, vyrų ir moterų lygiateisiškumo, visų tautų,etninių, nacionalinių ir religinių grupių, taip pat vietinės kilmės asmenųdraugystės principais; e) ugdyti pagarbą gamtai. JTO Vaiko teisių deklaracijoje[13] taip pat įtvirtintas principas, kadįstatymu ir kitokiomis priemonėmis vaikui turi būti garantuota ypatingaapsauga ir suteikiamos galimybės ir sąlygos sveikai ir normaliai vystytisfiziškai, protiškai, doroviškai, dvasiškai ir dalyvauti visuomenės
gyvenime. Šiuo tikslu leidžiant įstatymus, svarbiausias motyvas turi būtivaiko interesų užtikrinimas. JTO standartinės minimalios nepilnamečių justicijos administravimotaisyklės (Pekino taisyklės)[14], JTO nepilnamečių, kuriems atimta laisvė,apsaugos taisyklės (Havanos taisyklės)[15], JTO nepilnamečių nusikalstamumoprevencijos gairės (Rijado gairės)[16] – šie dokumentai tarptautiniu mastunustato minimalias elgesio su nepilnamečiais, kurie konfliktuoja suįstatymu, taisykles. Jos turėtų tapti modeliu, programos minimumuvalstybėms narėms, kaip rašoma Pekino taisyklių preambulėje. JTO GeneralinėAsamblėja valstybėms narėms rekomenduoja suderinti, jeigu reikia, su šiomistaisyklėmis savo nacionalinius įstatymus, šios srities politiką irpraktiką. Tačiau šie trys dokumentai valstybėms – JTO narėms yra privalomitik moraliniu požiūriu. Tuo jie skiriasi nuo JTO konvencijų. “Visuosešiuose dokumentuose yra teigiama, kad jaunimo elgesys ir būdai,neatitinkantys visuotinių socialinių normų ir vertybių, dažnai yra nulemtibrendimo ir vystymosi proceso ypatumų ir savaime išnyksta individamssulaukus nepilnametystės. Todėl turi būti išmėgintos visos priemonės, kadvaikams nebūtų leista priprasti prie nusikalstamo elgesio. Pekinotaisyklėse sakoma, jog valstybės turi siekti sudaryti sąlygas, kuriosužtikrintų nepilnamečių turiningą gyvenimą visuomenėje, o visuomenė tuo jųgyvenimo periodu, kai ypač linkstama netinkamai elgtis, turėtų skatintiasmens ugdymą ir mokymą, ir tai neturėtų nieko bendra su nusikaltimų irteisės pažeidimų darymu (1.1 ir 1.2 punktai). Tai reiškia, kad nepilnamečiųatžvilgiu vykdomo teisingumo sistemos intervencija turi būti sumažinta ikiminimumo”[17]. JTO Rijado ir JTO Havanos taisyklės reglamentuoja nepilnamečiųnusikalstamumo prevencijos principus ir elgesį su nepilnamečiais, kuriemsatimta laisvė. Rijado gairėse įtvirtinta nuostata, kad jauni žmonės turibūti aktyvūs ir pilnateisiai visuomenės nariai, į juos neturi būti žiūrimavien tik kaip į pasiruošimo gyventi visuomenėje arba kontrolės objektus (3punktas). Be to, reikėtų vengti kriminalizacijos ir vaiko baudimo uželgesį, nesukeliantį rimtos žalos paties vaiko vystymuisi arba aplinkiniams(5 punktas). Turėtų būti pripažinta pažangių nusikalstamumo prevencijoskoncepcijų, sisteminių tyrimų ir nuodugnaus priemonių rengimo poreikis irsvarba. Jose vengtina paversti vaiką nusikaltėliu ir bausti už elgesį,nelemiantį didelės žalos vaiko raidai arba grėsmės aplinkiniams. Tokioskoncepcijos ir priemonės turėtų apimti (5 punktas): a) suteikimą galimybių, ypač įgyti išsilavinimą, kurios atitiktųįvairialypius jaunų asmenų poreikius ir būtų kaip pagalbinė sistema,apsaugojanti individualią visų jaunų asmenų raidą ir tobulėjimą, ypač tų,kurie akivaizdžiai patekę į pavojų arba rizikingą socialinę padėtį irkuriems reikia išskirtinės globos ir apsaugos; b) specializuotas nusikalstamumo prevencijos koncepcijas ir požiūrius,kurių pagrindą sudarytų įstatymų, teisinių procedūrų, institucijų, palankiųsąlygų ir pagalbą teikiančių tarnybų sistema, veikianti, kad sumažintųįstatymo pažeidimų priežastis, poreikį, galimybes arba ribotų juossukeliančias sąlygas; c) tokį oficialių institucijų įsikišimą, kuris visų pirma atitiktųbendruosius jauno asmens interesus ir būtų garbingai ir nešališkaivykdomas; d) visų jaunų asmenų gerovės, tobulėjimo, teisių ir interesų apsaugą; e) nuostatą, kad jaunatviškas elgesys, kuris nepaklūsta visuotinėmssocialinėms normoms ir vertybėms, dažnai yra sudedamoji brendimo ir augimodalis ir daugelio asmenų turi tendenciją subrendus išnykti savaime; f) supratimą, kad, daugumos ekspertų manymu, jaunų asmenųklasifikavimas į tokias kategorijas kaip „sunkiai auklėjamas“,„nusikaltėlis“ ar „linkęs nusikalsti“ dažnai lemia dėsningą jųnepageidaujamo elgesio raidą. Havanos taisyklės nustato, kad teisingumo vykdymo nepilnamečiamssistema turi ginti jų teises ir užtikrinti gerą fizinę ir psichinę būklę.Įkalinimas gali būti taikomas tik kaip kraštutinė priemonė (1 punktas).Turi būti įvairiapusiškai taikomos alternatyvios priemonės. Havanostaisyklių 38 punkte teigiama, kad kiekvienas nepilnametis, kuriam atimtalaisvė ir kuris yra privalomos mokyklos amžiaus,- turi teisę įišsilavinimą, tinkamą jo ar jos poreikiams ir gabumams ir skiriamą parengtijį ar ją grįžti į visuomenę. Toks mokymas, kai tik įmanoma, turėtų vykti užsulaikymo įstaigos ribų, bendruomenės mokyklose, ir bet kuriuo atveju taituri atlikti kvalifikuoti mokytojai pagal programas, integruotas į šaliesšvietimo sistemą taip, kad, būdami paleisti, nepilnamečiai galėtų berūpesčių mokytis toliau. Neraštingiems, turintiems pažinimo ar mokymosisunkumų nepilnamečiams suteiktina teisė į specialų mokymą. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacija Valstybėms narėms dėlsocialinės reakcijos į nepilnamečių nusikalstamumą[18], kalbėdama apienepilnamečių nusikalstamumo prevenciją, siūlo imtis specialiųjų priemoniųar tęsti specialias pastangas, o tam būtina: a) įgyvendinti visapusišką politiką, remiančią socialinę jaunų žmoniųintegraciją; b) teikti specialią pagalbą mokyklose arba jaunimo ir sporto organizacijose diegti specializuotas eksperimentines programas, siekiant geriau integruoti jaunimą, kuris šioje srityje susiduria su rimtais sunkumais; c) imtis techninių ir situacinių priemonių, šalinančių tas sąlygas, kurios skatina jaunus žmones nusikalsti. Baudžiamajame procese siūloma taikyti baudžiamojo persekiojimonutraukimą ir mediacijos procedūras prokuroro iniciatyva ar policijosiniciatyva tose šalyse, kur policija vykdo baudžiamojo persekiojimofunkcijas, siekiant apsaugoti nepilnamečius nuo patekimo į kriminalinėsjusticijos sistemą ir nuo kitų su tuo susijusių padarinių.Iš pateiktų tarptautinių dokumentų reikalavimų nepilnamečiųnusikalstamumo prevencijai galima daryti išvadą, kad didžiausią dėmesįtarptautiniai dokumentai skiria ir kaip svarbiausias nusikaltimųprevencijos priemones nurodo: – visi sprendimai ir veiksmai turi būti nukreipti vaiko interesų užtikrinimui; – visokeriopai ugdyti ir vystyti vaiko (nepilnamečio iki 18 metų) asmenybę, sudaryti sąlygas nepilnamečio turiningam integravimuisi į visuomenę; – apsaugoti nepilnamečius nuo patekimo į kriminalinės justicijos sistemą, todėl nepilnamečiams turi būti įvairiapusiškai taikomos alternatyvios poveikio priemonės; – atsižvelgti į tai, kad jaunatviškas elgesys, kuris nepaklūsta visuotinėms socialinėms normoms ir vertybėms, dažnai yra sudedamoji brendimo ir augimo dalis ir daugelio asmenų turi tendenciją subrendus išnykti savaime.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1.Specialioji literatūra.
1. Baudžiamoji teisė. Vilnius, 2001. 2. Vileikienė E., Gečienė S. Kriminalinės justicijos poveikis nepilnamečių teisės pažeidėjų asmenybei ir jų elgesiui. Vilnius, 1999. 3. Kriminologija. Vilnius, 1994. 1.4. Justickis V. Kriminologija (1 dalis). Vilnius, 2001. 1.5. Nepilnamečių asmenybė ir nusikalstamumas. Vilnius, 1984. 1.6. Dolgova A.I. Kriminologija. Maskva, 2002. 1.7. Kriminologija (red.V. N. Kudriavcev, V. E. Eminov). Maskva, 1997. 1.8. Inšakov S. M. Zarubežnaja kriminologija. Maskva, 1997. 1.9. Sakalauskas G., Jatkevičius A. Nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė Lietuvoje: reglamentavimo problemos ir galimi jų sprendimai // Teisės problemos. 2000, Nr.3-4. 1.10. Sakalauskas G., Jatkevičius A. Tarptautiniai dokumentai, reglamentuojantys vaikų ir jaunimo baudžiamąją atsakomybę // Teisės problemos. 2000, Nr.3-4. 1.11. Dapšys A. Nepilnamečių nusikalstamumas: situacija ir prevencijos aktualijos // Teisės problemos. 1993, Nr. 1. 1.12. Dapšys A. Misiūnas J. Kompleksinio mokslinio tyrimo kryptis – nusikalstamumo Lietuvoje dinamika, prognozė ir prevencija // Teisės problemos, 2001, Nr. 4. 1.13. Šimonis M., Januškienė J. Vaikų teisės Lietuvos Respublikos teisės
sistemoje // Teisės problemos, 2001, Nr.4. 1.14. http://www.nplc.lt2. Norminė literatūra 1. Jungtinių Tautų vaiko teisių deklaracija (priimta Generalinės Asamblėjos 1959 m. lapkričio 20 d., rezoliucija Nr. 1/86 (XIV)). Prieiga per internetą: http://www.nplc.lt 2. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (priimta Generalinės Asamblėjos 1989 m. lapkričio 20 d., rezoliucija Nr. 44/25, pagal Trečiojo komiteto pranešimą (A/44/736 ir Corr.1)), ratifikuota LR Seimo įstatymu Dėl Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos ratifikavimo // Žin., 1995, Nr. 25-1501. 3. Jungtinių Tautų nepilnamečių, iš kurių atimta laisvė, apsaugos taisyklės (Havanos taisyklės, priimtos 1990 m. gruodžio 14 d.). Prieiga per internetą: http://www.nplc.lt. 4. Jungtinių Tautų nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos gairės (Rijado gairės, priimtos 1990 m. gruodžio 14 d.). Prieiga per internetą: http://www.nplc.lt. 5. Jungtinių Tautų standartinės minimalios nepilnamečių teisenos įgyvendinimo taisyklės (Pekino taisyklės, priimtos Generalinės Asamblėjos 1985 m. lapkričio 29 d., rezoliucija Nr. 40/33). Prieiga per internetą: http://www.nplc.lt 6. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacija Valstybėms narėms dėl socialinės reakcijos į nepilnamečių nusikalstamumą (priimta 1987 m. rugsėjo 17 d., rekomendacija Nr. (87)20). Prieiga per internetą: http://www.nplc.lt.
———————–[1] Inšakov S. M. Zarubežnaja kriminologija. Maskva, 1997.-psl.69.
[2] Inšakov S. M. Zarubežnaja kriminologija. Maskva, 1997.-psl.118.[3] Inšakov S. M. Zarubežnaja kriminologija. Maskva, 1997.-psl.118.[4] Inšakov S. M. Zarubežnaja kriminologija. Maskva, 1997.-psl.51.[5] Justickis V. Kriminologija (1 dalis). Vilnius, 2001.-psl.147.[6] Justickis V. Kriminologija (1 dalis). Vilnius, 2001.-psl.147.
[7] Kriminologija. Vilnius, 1994.-psl.69.[8] Kriminologija. Vilnius, 1994.-psl.73.[9]Kriminologija. Vilnius, 1994.-psl.76.[10] Prieiga per internetą http://www.nplc.lt[11]Justickis V. Kriminologija (1 dalis). Vilnius, 2001.[12] Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (priimta GeneralinėsAsamblėjos 1989 m. lapkričio 20 d., rezoliucija Nr. 44/25, pagal Trečiojokomiteto pranešimą (A/44/736 ir Corr.1)), ratifikuota LR Seimo įstatymuDėl Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos ratifikavimo // Žin. 1995, Nr.25-1501.
[13] Jungtinių Tautų vaiko teisių deklaracija (priimta GeneralinėsAsamblėjos 1959 m. lapkričio 20 d., rezoliucija Nr. 1/86 (XIV)). Prieigaper internetą: http://www.nplc.lt[14] Jungtinių Tautų standartinės minimalios nepilnamečių teisenosįgyvendinimo taisyklės (Pekino taisyklės, priimtos Generalinės Asamblėjos1985 m. lapkričio 29 d., rezoliucija Nr. 40/33). Prieiga per internetąhttp://www.nplc.lt.[15] Jungtinių Tautų nepilnamečių, iš kurių atimta laisvė, apsaugostaisyklės (Havanos taisyklės, priimtos 1990 m. gruodžio 14 d.).Prieiga perinternetą http://www.nplc.lt.[16] Jungtinių Tautų nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos gairės (Rijadogairės, priimtos 1990 m. gruodžio 14 d.). Prieiga per internetąhttp://www.nplc.lt.[17]Sakalauskas G., Jatkevičius A. Tarptautiniai dokumentai,reglamentuojantys vaikų ir jaunimo baudžiamąją atsakomybę // Teisėsproblemos. 2000, Nr.3-4.
[18] Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacija Valstybėms narėms dėlsocialinės reakcijos į nepilnamečių nusikalstamumą (priimta 1987 m. rugsėjo17 d., rekomendacija Nr. (87)20). Prieiga per internetą:http://www.nplc.lt.