Konstitucinio Teismo vieta Lietuvos valstybes valdzios instituciju sistemoje

TURINYS

ĮVADAS 2
1. DEMOKRATINĖS VALSTYBĖS VALDŽIOS ORGANIZACIJOS IR VEIKLOS PRINCIPAS 4
1.1. Valstybės valdžios padalijimo principas 4
1.2. Valstybės valdžios padalijimo principo elementai 4
2. konstitucinio teismo formavimosi Prielaidos ir jo Statusas 6
3. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS 8
3.1. Konstitucinio teismo sudėtis 8
3.2. Konstitucinio Teismo kompetencija 8
3.3. Konstitucinio Teismo santykiai su valstybės valdžios institucijomis 10
4. LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS 12
4.1. Seimo skyrimas, jo kompetencija 12
4.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir Seimas 13
5. LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS 16
5.1. Prezidento skyrimas ir kompetencija 16
5.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir Prezidentas 17
6. LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ 19
6.1. Vyriausybės skyrimas ir jos kompetencija 19
6.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir Vyriausybė 20
7. LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMAI 22
7.1. Lietuvos Respublikos Teismų sistema ir jų kompetencija 22
7.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir Teismai 23
IŠVADOS 25
LITERATŪRA 26ĮVADAS
1992 m. spalio 25 d. priimtos Li ietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta klasikinė valdžių pasidalijimo samprata: valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Teismas. Sekanti straipsnio norma, teigianti, jog valdžios galias riboja Konstitucija, reiškia, kad kiekviena šių institucijų turi tik tiek galių, kiek jų suteikia Valstybės Konstitucija – Pagrindinis Įstatymas. Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
Temos aktualumas. Konstitucinis teismas pagal savo konstitucines prerogatyvas yra vienas svarbiausių valstybės organų, kuris turi užtikrinti konstitucinį teisingumą. Šis Teismas, vien Konstitucijai tarnaujanti institucija, sa avo veikloje susiduria su visomis valstybės valdžios institucijomis: Seimu, Respublikos Prezidentu, Vyriausybe ir Teismais. Šių institucijų organizacijos ir veiklos pagrindai, jų teisinis statusas, jų vykdomos funkcijos bei tarpusavio santykiai – Konstitucijos reguliavimo sritis. Konstituciniam teismui tenka pareiga apsaugoti šią konstitucinio reguliavimo sr

ritį. Konstitucijos 5 ir 7 straipsnio sąveikos analizė leidžia formuluoti išvadą, kad valdžios galių konstitucinis apribojimas ir teisėtumo principas yra būtent tos konstitucinės prielaidos, kurios suponuoja konstitucinės justicijos organo – Konstitucinio teismo – įgaliojimus vertinti Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės teisės aktų konstitucingumą. Darbo objektas yra Lietuvos Konstitucinis Teismas, dalykas – jo vieta Lietuvos institucijų sistemoje.
Darbo tikslas. Nustatyti, kokią vietą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas užima Lietuvos valstybės valdžios institucijų sistemoje.
Darbo uždaviniai:
1) Aptarti valdžių padalijimo principą, jo elementus;
2) Supažindinti kaip formavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas;
3) Aptarti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo paskirtį, sudarymo tvarką, uždavinius ir funkcijas;
4) Išanalizuoti Lietuvos Respublikos valstybės valdžios institucijų sistemą, tų institucijų kompetenciją, įgaliojimus;
5) Palyginti Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su kitomis Lietuvos Respublikos valstybės valdžios institucijomis.

Metodai. Rašant šį darbą bus remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, reglamentuojančiais Lietuvos valstybės va aldžios institucijas bei kitais šaltiniais. Taip pat buvo naudoti monografinis bei palyginamosios analizės metodai.1. DEMOKRATINĖS VALSTYBĖS VALDŽIOS ORGANIZACIJOS IR VEIKLOS PRINCIPAS
Kiekviena valstybė savo funkcijas įgyvendina per valstybės valdžios institucijų sistemą. Šios institucijos valstybės valdžią įgyvendina įvairiais būdais ir priemonėmis. Siekiant, kad jokia valstybės valdžios institucija savo rankose nesutelktų visos valdžios, ir kad ja nesinaudotų nekontroliuojama, reikalingas valstybės valdžios padalijimas pagal valstybės vykdomas funkcijas.1.1. Valstybės valdžios padalijimo principas
Šiuolaikinėje teisinėje literatūroje aksioma laikomas teiginys, kad demokratinėje valstybėje valdžios organizacija ir veikla turi bū
ūti grindžiama valdžių padalijimo principu. Principo paskirtis – garantuoti asmens teises ir laisves, padėti visuomenei išvengti despotizmo. Atsižvelgiant į tai, kad valstybė vykdo tris funkcijas (leidžia įstatymus, juos vykdo ir sprendžia iškilusius ginčus), valstybės valdžia dalijama į įstatymų leidžiamąją (legislatyvinę), vykdomąją (egzekutyvinę) ir teisminę (jurisdikcinę).

Skirtingos funkcijos pavedamos skirtingoms valdžios institucijoms, uždraudžiant savintis svetimas funkcijas. Valdžios yra pakankamai savarankiškos, nepriklausomos, kontroliuoja ir riboja viena kitos galias.1.2. Valstybės valdžios padalijimo principo elementai
Nagrinėjant valdžių padalijimo principą, paprastai atskleidžiami tokie jo sudėtiniai elementai, kaip valdžių atskyrimas ir savarankiškumas, valdžių pusiausvyra („stabdžiai ir atsvaros“, tarpusavio kontrolė), valdžių sąveika.

Valdžių padalijimas, kaip jau buvo minėta anksčiau, grindžiamas tuo, kad valstybė vykdo tris funkcijas: leidžia įstatymus, juos vykdo ir sprendžia ginčus. Šios funkcijos yra atskiriamos ir patikimos atskiroms valdžioms – įstatymų leidžiamajai, vykdomajai ir teisminei. Šios valdžios yra savarankiškos, jas įgyvendinančioms valstybės valdžios institucijoms suteikiami tam tikri įgaliojimai. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją kiekviena valstybės valdžia užima tam tikrą vietą valstybės valdžios sistemoje, atlieka jai būdingas funkcijas. Seimas, kurį sudaro tautos atstovai – Seimo nariai, leidžia įstatymus, prižiūri Vyriausybės veiklą, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri jo vykdymą. Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas – atstovauja valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Vyriausybė yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija. Ji vykdo įstatymus ir ki
itus teisės aktus, tvarko krašto reikalus. Teismai vykdo teisingumą.

Taigi konstitucinė valdžių konstrukcija leidžia teigti, kad kiekviena iš valstybės valdžios institucijų vykdo tik jai patikėtas funkcijas ir negali vykdyti kitoms institucijoms pavestų funkcijų. Nė viena iš šių institucijų negali kištis į kitoms institucijoms pavestų įgaliojimų vykdymą.

Valdžių atskyrimas jas padalijus negali būti atsietas nuo valdžių savarankiškumo. Valstybės valdžios institucijų sudarymas, jų įgaliojimų visuma, veiklos materialiniai pagrindai leidžia institucijoms būti pakankami savarankiškoms savo veiklos srityje. Kita vertus, valdžių savarankiškumas nėra tai, kad jos gali daryti tai, ką nori. Savo uždavinius jos gali vykdyti tik konstitucinių įgaliojimų ribose, gerbdamos kitų valstybės valdžios institucijų teises ir veikdamos kartu su šiomis institucijomis.

Kitas išskiriamas valdžių padalijimo principo elementas – valdžių pusiausvyra. Teisinėje literatūroje pabrėžiama: „Valdžių padalijimo principo esmė – ne formalus, schematiškas atskirų valdžios šakų galių diferencijuotas išvardijimas, bet visų pirma tam tikras „stabdžių ir atsvarų“ mechanizmas, garantuojantis jų santykinį autonomiškumą ir pusiausvyrą“ .

„Stabdžių ir atsvarų“ sistema užtikrina valdžių stabilumą, palaiko valstybės valdžios institucijų pusiausvyrą, taip užtikrindama valstybės valdžios institucijų veiklos teisėtumo garantijas.

Ir paskutinis valdžių padalijimo principo elementas vadinasi valdžių sąveika. Valdžių atskyrimas, savarankiškumas, jų pusiausvyra nereiškia, kad jos visiškai atskirtos, nesusijusios viena su kita jokiais ryšiais. Valstybės valdžios institucijų savarankiškumas, jų vykdomų funkcijų apibrėžtumas nepaneigia valdžių sąveikos. Gal ir pa
aradoksas, tačiau įgyvendinti savo funkciją konkreti institucija neretai gali tik derindama savo veiksmus su kitomis institucijomis. Čia būtent ir kalbama apie valstybės valdžios institucijų sąveiką, kuri yra susijusi su valdžių pusiausvyra. Pavyzdžiui, tokią sąveiką iliustruotų Lietuvos Respublikos konstitucinio reguliavimo pavyzdžiai: Respublikos Prezidentas turi teisę skirti Ministrą Pirmininką, tačiau šią teisę gali įgyvendinti tik gavęs Seimo pritarimą; Seimas skiria Aukščiausiojo Teismo teisėjus ir šio teismo pirmininką, bet tam būtinas Respublikos Prezidento teikimas ir t.t. Nors kiekviena iš nurodytų valstybės valdžios institucijų turi apibrėžtą funkciją, tačiau viena be kitos jos nepajėgia atlikti savo uždavinių.

2. KONSTITUCINIO TEISMO FORMAVIMOSI PRIELAIDOS
IR JO STATUSAS
Konstitucinės justicijos kūrimąsi Europoje skatino tiek bendrosios demokratijos raidos ir teisinės valstybės formavimosi tendencijos, tiek konkrečių valstybių vidaus politinės priežastys: smarki politinių partijų tarpusavio kova, bei populizmas, rinkimų aistros, visuomenės nepasitenkinimas parlamento veikla. Ypač. nuolatinė parlamento kritika vertė ieškoti būdų, kaip bent iš dalies kontroliuoti jo veiklą. Priimamų įstatymų kontrolė buvo būtina siekiant apsaugoti žmonių prigimtines teises ir laisves. Parlamento kontrolė buvo grindžiama ir būtinumu apginti parlamento opozicijos teises nuo daugumos diktato, t.y. apsaugant demokratiją ir neleidžiant įsigalėti daugumos diktatūrai.
Didžiojoje daugumoje po Antrojo pasaulinio karo priimtų šalių konstitucijų yra numatyti ir konstitucinės priežiūros institutai. Išimtį paprastai sudarė tik totalitarinio režimo valstybės, priklausiusios vadinamajai socializmo stovyklai, konstitucinės priežiūros institutas normaliai gali funkcionuoti tik demokratinėje valstybėje, besąlygiškai pripažįstančioje teisinės valstybės principus. Beje, čia galima rasti ir atsakymą į klausimą, kodėl Lietuvoje po 1990 m. kovo 11 d. aktų priėmimo ir vėliau, iki pat naujosios 1992 m. Konstitucijos priėmimo, nebuvo sukurtas konstitucinės priežiūros institutas. Nors atitinkamų siūlymų ir iniciatyvų netrūko, tačiau tuometinis Lietuvos parlamentas pademonstravo politinę išmintį, sveiką teisinę nuovoką ir neskubėjo kurti šio instituto, kol Lietuvoje buvo visiškai atkurta demokratinė konstitucinė santvarka.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo paskirtį, sudarymo tvarką, uždavinius ir funkcijas apibrėžia konstitucinės normos. Šio teismo teisinį statusą detalizuoja specialus Konstitucinio Teismo įstatymas.
Lyginamosios konstitucinės teisės moksle plačiai paplitusi nuomonė, kad konstitucinių teismų teisinė prigimtis yra dvilypė. Viena vertus, teismai turi ryškų aukščiausios valstybės valdžios institucijos bruožų. Kita vertus konstituciniai teismai yra teisinės institucijos ir veikia pagal teisminės valdžios dėsnius.
Konstitucijoje įtvirtinta Teismo prerogatyva vertinti valstybės valdžios institucijų aktų atitikimą Konstitucijai sudaro prielaidas teigti, kad Teismas yra “ketvirtoji valdžia”, kuri kontroliuoja įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias, ir todėl savaime yra aukščiausia valstybės valdžia. Tokia nuomonė yra paplitusi Vengrijoje ir Lenkijoje.
LR Konstitucijoje yra nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.
Konstitucinio teismo įsteigimas patvirtino, kad visuomenėje tvirčiau įsigali vadinamosios etatistinės teisės sampratos neigimas ir pereinama prie Vakarų teisės tradicijomis grindžiamo teisės suvokimo. Tai reiškia, kad teisė kaip socialinė vertybė žmonėms yra svarbesnė nei teisės norma, kad teisė kaip visuotinesnis reiškinys yra artimesnė konstitucinėms normoms dėl žmogaus teisių ir laisvių. Pirmuosiuose Sąjūdžio dokumentuose, vėlesniuose pasiūlymuose dėl konstitucinės priežiūrios buvo išreikštos ne tik to meto politinio elito, bet ir absoliučios visuomenės daugumos programuotos demokratijos plėtros perspektyvos, pasaulio teisingo sutvarkymos vizijos. Demokratinių lūkesčių sraute susiliejo kelios tendencijos – siekis humanizuoti teisę kaip visuotinę vertybę ir būtinybė stiprinti valstybę kaip pagrindinį tautos išlikimo garantą. Ir vienų ir kitų tikslų siekti turėjo padėti įstatymų teisėtumo kontrolė .3. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
Demokratinė konstitucinė santvarka neįsivaizduojama be valstybės valdžios institucijų kontrolės, užkertančios kelią piktnaudžiavimui įgaliojimais, bandymams kitos institucijos sąskaita išplėsti savo galių ribas, institucinį interesą iškelti aukščiau žmogaus teisių ir laisvių. Valstybės valdžios institucijų organizacijos ir funkcionavimo pagrindai – svarbi Konstitucijos reguliavimo sritis. Būtent Konstituciniam Teismui patikėta viso konstitucinio reguliavimo apsauga, todėl jis privalo apsaugoti ir konstitucinį valstybės valdžios modelį, kad būtų įmanoma valstybės valdžios institucijų pusiausvyra ir darnus funkcionavimas.3.1. Konstitucinio teismo sudėtis
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 103 straipsnį ir Konstitucinio Teismo įstatymo 4 straipsnį Teismą sudaro 9 teisėjai. Juos skiria Seimas 9 metams ir tik vienai kadencijai. Konstitucinio Teismo teisėjų sudėtis atnaujinama vienu trečdaliu kas treji metai. Po 3 kandidatus į Konstitucinio Teismo teisėjus pateikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Teisėjų kadencijos pabaiga yra atitinkamų metų kovo mėnesio trečiasis ketvirtadienis. Valstybės pareigūnai, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teikiantys Konstitucinio Tesimo teisėjų kandidatūras, privalo ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius iki eilinės teisėjų kadencijos pabaigos pateikti Seimui naujų teisėjų kandidatūras.

Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūroms keliami ypatingi reikalavimai. Teisėju gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažą. Kandidatus į teisėjus svarsto Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas uždarame posėdyje ir po to savo išvadą praneša Seimui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 103 straipsnio 2 dalis nustato, kad Konstitucinio Teismo pirmininką iš šio Teismo teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Jis skiriamas tada, kai jau paskirti visi Konstitucinio Teismo teisėjai.
Naujai paskirti teisėjai prisiekia Seime paskutinę iki jų kadencijos pradžios darbo dieną .3.2. Konstitucinio Teismo kompetencija
Apibūdinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, visų pirma būtina atsižvelgti į tai, kad jo statuso ir atskirai kompetencijos sureguliavimas pagrįstas europietiškąja konstitucinės kontrolės tradicija, kur svarbiausieji konstitucinių teismų įgaliojimai įtvirtinti konstitucijose.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencija yra įtvirtinta Konstitucijos 105 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimus, ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams Respublikos Prezidento aktai, Respublikos Vyriausybės aktai.
Konstitucinis Teismas teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Respublikos Prezidento būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos respublikos Konstitucijoje nurodytų Konstitucinio Teismo įgaliojimų sąrašas yra baigtinis, taigi Teismo įgaliojimų plėtimas ar siaurinimas visada bus susijęs su tam tikrais Konstitucijos pakeitimais ar papildymais.

Nors ši, ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams Respublikos Prezidento aktai, Respublikos Vyriausybės aktai, Konstitucinio Teismo funkcija yra esminė, pažymėtina, kaip teigia S. Stačiokas, kad „Konstitucinio Teismo vaidmuo neapsiriboja tik normų konstitucingumo, t.y. atitikties Konstitucijai, nustatymu ir pripažinimu. Konstitucinis Teismas taip pat aiškina konstitucinių normų turinį. Realizuodamas, ar tam tikras teisės aktas (ar teisės norma) atitinka Konstitucijos nuostatas, Konstitucinis Teismas savo nuožiūra interpretuoja Konstitucijos turinį. Nors nei Konstitucijoje, nei Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatose nėra suformuluota, kad Konstitucinis Teismas turi įgalinimus aiškinti Konstituciją, tačiau kiekvienoje konkrečioje byloje, kai akto konstitucingumo klausimas kvestionuojamas, dažnai tenka atskleisti konstitucinės normos turinį, konstitucinių principų reikšmę ir prasmę, jų ryšį su ginčijamu teisės aktu“ .

Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) ar kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Kaip pabrėžia Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalis, Konstitucinio Teismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami.
Iš Konstitucijoje suformuluotos Konstitucinio Teismo kompetencijos seka svarbiausia išvada – pagrindinė Teismo funkcija yra tikrinti, ar teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Įgyvendindamas šią funkciją, Konstitucinis Teismas vykdo ir pagrindinę savo priedermę – užtikrinti Konstitucijos viršenybę Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje, nes būtent teisės normų kuriamoje veikloje dažniausiai pažeidžiamos konstitucinės normos ir nuostatos, prasilenkiama su principais, kurie remiasi konstitucinių normų visuma, ar su tos visumos tam tikra dalimi.3.3. Konstitucinio Teismo santykiai su valstybės valdžios institucijomis
Konstitucinis Teismas ne vien Konstitucijai tarnaujanti institucija, savo veikloje susiduria su įvairiomis valstybės valdžios institucijomis: Seimu, Respublikos Prezidentu ir Vyriausybe, teismais. Šių institucijų organizacijos ir veiklos pagrindai, jų teisinis statusas, jų vykdomos funkcijos ir tarpusavio santykiai – Konstitucijos reguliavimo sritis. Konstituciniam Teismui tenka pareiga apsaugoti šią konstitucinio reguliavimo sritį.
E. Jarašiūnas teigia: „Konstitucinis Teismas santykiuose su šiomis institucijomis veikia ne vien kaip jų nustatytos kompetencijos ir jų funkcijų saugotojas, bet ir kaip tautos aukščiausios valios akto – Konstitucijos – saugotojas. Palaikydamas Konstitucijoje įtvirtintą pusiausvyrą tarp šių institucijų, jis tuo pačiu užtikrina, kad būtų saugomos kiekvieno piliečio teisės ir laisvės. Ypač svarbu, kad Konstitucijoje nustatytų taisyklių laikytųsi politinės valstybės valdžios institucijos – Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė“ .
Konstitucinio Teismo santykiai su valstybės valdžios institucijomis geriausiai pasireiškia per teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Konstitucinis Teismas negali pats savo iniciatyva pradėti konstitucinio proceso. Jam nėra privalu sekti Lietuvos teisės sistemos teisinio reguliavimo ydas, spragas ir kitus nesklandumus. Kas turi tokią teisę, būtent teisę inicijuoti procesą Konstituciniame Teisme, yra numatyta Konstitucijoje.
Konstitucijoje reglamentuojama Teismo sudarymo tvarka ir kas turi teisę į jį kreiptis; įtvirtinamas teisėjų statusas bei Teismo aktų veikimo teisinės pasekmės. Toks konstitucinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad Konstitucinis Teismas Lietuvos Respublikos konstitucinėje sistemoje užima ypatingą vietą. Būtent taip vertinti Konstitucinio Teismo statusą yra daug įtikinamų argumentų, o vienas iš pagrindinių – kad Teismas užtikrina Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje, nustatyta tvarka spręsdamas, ar teisės aktai yra teisėti, t.y. ar jie atitinka Konstituciją.
Kiekvienai valstybės valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kiekviena valstybės valdžios institucija užima tam tikrą vietą valstybės valdžios sistemoje ir vykdo jai pavestas funkcijas. Iškilusį ginčą tarp valstybės valdžios institucijų Konstitucinis Teismas turi išspręsti taip, kad nesugriautų nustatytos pusiausvyros, kad darniai funkcionuotų visi Konstitucijoje įtvirtinto modelio elementai. Konstitucinis Teismas, saugodamas kiekvieną elementą, turi atsižvelgti į tai, kad jie sudaro vieną tikslingą visumą.
Labai svarbus Konstitucijos 104 straipsnio 1 dalyje suformuluotas Konstitucinio Teismo principas, kad šio Teismo teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens ar organizacijos, nes, kaip teigia K. Lapinskas: „Dėl savo ypatingų funkcijų, susijusių su konstitucinės jurisdikcijos vykdymu, ir arbitro valdžių ginčuose statuso Konstitucinis Teismas faktiškai turi būti autonomiškas, t.y. nepriklausomas nuo jokių valdžių. Priešingu atveju, jei yra nors menka priklausomybė, galėtų kilti abejonių dėl tokio arbitro objektyvumo ir bešališkumo, ypač kai sprendžiami valstybės valdžių ginčai arba teisės aktų konstitucingumo klausimas“ .4. LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad Seimas yra viena iš institucijų, vykdančių valstybės valdžią. Tai savarankiška valdžių padalijimo doktrinos požiūriu institucija. Todėl Lietuvos Seimas – vienintelė institucija, turinti įgaliojimus įstatymams kurti. Parlamentas nepavaldus jokiai vykdomosios valdžios kontrolei.4.1. Seimo skyrimas, jo kompetencija
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 55 straipsnis skelbia, jog „Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys [.]“. Nariai renkami ketveriems metams vadovaujantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu.
Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris yra nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu su užsienio valstybe ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų amžiaus bei nuolat gyvena Lietuvoje. Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais .
Pagal Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį: „Eilinius Seimo rinkimus skelbia Respublikos Prezidentas [.]“. Eilinius Seimo rinkimus Respublikos Prezidentas skelbia ne vėliau kaip likus 6 mėnesiams iki Seimo narių įgaliojimų pabaigos, o rengiami eiliniai Seimo rinkimai rengiami ne anksčiau kaip prieš 2 mėnesius ir ne vėliau kaip prieš mėnesį iki Seimo narių įgaliojimų pabaigos. To paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalis teigia, kad, „jeigu likus 4 mėnesiams iki Seimo narių įgaliojimų pabaigos, Respublikos Prezidentas nėra paskelbęs eilinių Seimo rinkimų datos, Vyriausioji rinkimų komisija eilinius Seimo rinkimus rengia paskutinį sekmadienį, nuo kurio iki Seimo narių įgaliojimų pabaigos lieka ne mažiau kaip mėnuo“.
Pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti rengiami Seimo nutarimu, priimtu ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Pirmalaikius Seimo rinkimus gali paskelbti ir Respublikos Prezidentas Konstitucijos numatytais atvejais: 1) jeigu Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai; 2) Vyriausybės siūlymu, jeigu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe .
Respublikos Prezidentas pirmalaikių Seimo rinkimų negali skelbti, jeigu iki Respublikos Prezidento kadencijos pabaigos liko mažiau kaip 6 mėnesiai, taip pat jeigu po pirmalaikių Seimo rinkimų nepraėjo 6 mėnesiai.
Naujo Seimo rinkimai turi būti surengti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo sprendimo dėl pirmalaikių rinkimų priėmimo.
Seimas laikomas išrinktu, kai išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių.
Seimo kompetencija – tai įgaliojimų visuma, per kurią atsiskleidžia šios valstybės valdžios institucijos pagrindinės funkcijos. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatyti konkretūs Seimo įgaliojimai, kuriuos realizuodamas Parlamentas vykdo valstybės valdžią.
Seimas turi įgaliojimus ir vykdo tokias funkcijas: svarsto ir priima Konstitucijos pataisas; leidžia įstatymus (įstatymų leidyba yra viena svarbiausių Seimo veiklos funkcijų. Tik Seimui suteikti tokie įgaliojimai. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Konstitucija numato Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei. Taip pat šia teise gali pasinaudoti 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, kuria vadovaudamiesi gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti. Taigi Seimui priskirti įstatymų leidybos įgaliojimai nėra absoliutūs. Pirmiausiai Seimas yra saistomas Konstitucijos. Taip pat Konstitucinis Teismas turi galimybę pripažinti Seimo priimtą įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai. Be to, Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas); priima nutarimus dėl referendumų; skiria Respublikos Prezidento rinkimus; pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikimai Ministro Pirmininko kandidatūrai; svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia, ar jai pritarti; prižiūri Vyriausybės veiklą, gali pareikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru; skiria Konstitucinio Teismo teisėjus, Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus Respublikos Prezidento teikimu; ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus.4.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir Seimas
Konstitucinis Teismas nevykdo išankstinės įstatymų konstitucingumo kontrolės. Jis sprendžia jau priimtų įstatymų bei kitų teisės aktų konstitucingumo klausimus.
Konstitucinė priežiūra, t.y. įstatymų konstitucingumo tikrinimas, visuomet reiškia tam tikrą intervenciją į įstatymų leidėjo veiklą. Svarbiausia yra tai, kad tokios intervencijos pasekmės kartais būna esminės: ne tik teisiškai įvertinami konkretūs parlamento veiklos rezultatai, bet jie net gali būti pripažįstami niekiniais. Štai kodėl konstitucinė priežiūra neretai traktuojama kaip aukščiausios atstovaujamosios institucijos kontrolė. O tokia situacija vertinama kaip esminis visuotinai pripažintų mokslo dogmų pažeidimas:
1) pažeidžiamas valdžių padalijimo principas, nes į įstatymų leidybą įsitraukia ne tam tikslui sukurta institucija;
2) pažeidžiamas tautos atstovybės viršenybės principas, parlamento suverenios teisės,, nes šią instituciją pradeda kontroliuoti ne tautos suformuota institucija;
3) pažeidžiamas įstatymo, kaip tautos suverenios valios išraiškos, neliečiamumo principas (3, p. 27).
Tačiau šiuolaikinėje demokratinėje valstybėje specializuotos konstitucinės priežiūros institucijos vertinimas turėtų būti grindžiamas tik legitimiškumo aspektu: ar tokią atitinkamas funkcijas vykdančią instituciją numato Konstitucija, ar ne. <.> Konstitucinės priežiūros institucijos įtvirtinimas konstitucinėse normose reiškia, kad pats parlamentas (ar steigiamasis konventas) ne tik pripažįsta tokią instituciją ir atitinkamas jos vykdomos kontrolės funkcijas, bet ir pats tam tikru mastu apriboja savo įgaliojimus įstatymų leidybos srityje. Kitaip sakant, parlamentas pats nustato savo veiklos kontrolę, įstatymu apibrėžia jos ribas ir formas, todėl nėra teisinio pagrindo kalbėti apie konstitucinės priežiūros institucijos nesuderinamumą su parlamentu ir parlamentarizmu. Dar aukštesnis legitimiškumo lygis yra tos konstitucinės priežiūros institucijos, kuri formuojama referendumu priimtos konstitucijos normų pagrindu, nes teisę vykdyti kontrolės funkciją ji gauna tiesiogiai iš tautos. Mūsų šalyje Konstitucinio Teismo institucija yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos, priimtos tautos referendumo 1992 m. spalio 25 d., VIII skirsnyje “Konstitucinis Teismas”.
Teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų, dėl Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais turi ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių. Seimo nutarimas ištirti, ar aktas sutinka su Konstitucija, sustabdo šio akto galiojimą (Konstitucijos 106 str.).
Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Konstitucijos 107 str.). Lietuvos Konstitucinis Teismas, skirtingai nuo kitų konstitucinių teismų, nepanaikina teisės normos. Jis tik pasako, kad konkrečios teisės normos negalima toliau taikyti.
Pasakytina, kad Konstitucinis teismas savo nutarimais ne tik šalina Konstitucijai neatitinkančias teisės normas. Neretai įstatymų leidėjui „sufleruojama“, kurios normos ydingos, kokių esama spragų, primenamos teisės vertybės, kurių tiesiog negalima pamiršti ar ignoruoti.
Tačiau reikėtų paminėti, kad konstitucinio teismo teisėjai ne visada gali pasinaudoti teise tarti lemiamą žodį konstituciniuose ginčuose: faktiškai politinės valstybę valdančios jėgos visada turi galimybę pakeisti konstituciją, jei, aišku, jos laikosi tokiam konstitucijos pakeitimui keliamų reikalavimų.
Konstitucija yra tam, kad ribotų daugumos laisvę spręsti svarbius valstybės ir žmogaus teisių klausimus. Daugumoje šalių sprendimą pakeisti konstituciją galima priimti kvalifikuotos daugumos balsavimu. Kitaip sakant šiuo atveju reikalingas didesnis sutarimas negu priimant paprastus sprendimus ir kartu mažumos yra labiau apsaugotos nei įprastinėse politinėse sprendimų priėmimo procedū.rose. Bet įvykdžius tuos reikalavimus konstitucija gali būti papildyta siekiant patikslinti ateities teisminius sprendimus.taigi įstatymų leidybos teisminė kontrolė neprieštarauja pagrindiniam liaudies suvereniteto principui.
Seimas gali prašyti Konstitucinio Teismo išvados visais LR Konstitucinio teismo įstatymo 73 straipsnyje nurodytais klausimais, t.y.:
1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus;
2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas;
3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai. Prašyti išvados dėl tarptautinės sutarties galima ir iki jos ratifikavimo Seime;
4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.
Seimas, Remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, galutinai sprendžia aukščiau nurodytus klausimus.5. LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS
Respublikos Prezidento institucija priskiriama institucijoms, atstovaujančioms vykdomajai valdžiai valdžių padalijimo mechanizme. Lietuvos Respublikos Konstitucijos VI skirsnio 77 straipsnis skelbia, jog „Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų”.5.1. Prezidento skyrimas ir kompetencija
Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų tvarką numato Lietuvos Respublikos Konstitucija bei Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas.
Respublikos Prezidentą renka Lietuvos Respublikos piliečiai penkeriems metams remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu. Respublikos Prezidentu negali būti renkami asmenys, susiję priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei, bei asmenys, pagal teismo paskirtą nuosprendį atliekantys kriminalinę bausmę, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais. Tas pats asmuo Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės . Tad dešimt metų yra maksimaliai galimas laiko tarpas vienam asmeniui būti Respublikos Prezidentu.
Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus skelbia Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas atitinkamą nutarimą. Eiliniai Respublikos Prezidento rinkimai vykdomi paskutinį sekmadienį likus 2 mėnesiams iki Respublikos Prezidento kadencijos pabaigos. Pačius Respublikos Prezidento rinkimus organizuoja ir vykdo Vyriausioji rinkimų komisija bei jos sudarytos miestų ir rajonų rinkimų komisijos. Respublikos Prezidento rinkimų rengimo ir vykdymo išlaidas apmoka valstybė.
Po Respublikos Prezidento rinkimų rezultato paskelbimo Respublikos Prezidento rinkimų komisija ne vėliau kaip per 3 valandas išrinktam Respublikos Prezidentui įteikia Lietuvos Respublikos Prezidento pažymėjimą. Asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos Respublikos Prezidento rinkimų kompanijos pradžios .
Išrinktas Respublikos Prezidentas savo pareigas pradeda eiti rytojaus dieną pasibaigus buvusio Respublikos Prezidento kadencijai ir kai prisiekia tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai atlikti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas . Šalies vadovas prisiekia Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose Seimo posėdyje.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 86 straipsnio 1 dalis skelbia, kad „Respublikos Prezidento asmuo neliečiamas: kol eina savo pareigas, jis negali būti suimtas, patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn“. Sekanti to paties straipsnio dalis teigia, jog „Respublikos Prezidentas gali būti prieš laiką pašalintas iš pareigų tik šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas. Respublikos Prezidento pašalinimo iš pareigų klausimą sprendžia Seimas apkaltos proceso tvarka“.
Lietuvos Respublikos Prezidentas turi įgaliojimų įvairiose valstybinio gyvenimo srityse. Vienose šie įgaliojimai priklauso išimtinei šalies vadovo kompetencijai, kitose – susiję su kitų valstybės institucijų įgaliojimais, kuriuos realizuoti galima vadovaujantis valdžių padalijimo principu.
Respublikos Prezidentas vykdo šias funkcijas: sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką; pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti; Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Ministrą Pirmininką; Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus; teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausojo Teismo Pirmininką; skiria Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – Apeliacinio teismo pirmininką, jei jų kandidatūroms pritaria Seimas; skiria apygardų ir apylinkių teismų teisėjus ir pirmininkus; įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus; teikia Seimui trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui .skirti Konstitucinio Teismo pirmininko kandidatūrą; skelbia eilinius Seimo rinkimus, o Konstitucijoje numatytais atvejais (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucija, 58 str. 2 d.) – pirmalaikius Seimo rinkimus; pasirašo ir skelbia Seimo priimtus įstatymus arba grąžina juos Seimui .5.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir Prezidentas
Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar Respublikos Prezidento aktai neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, teikia išvadas ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento rinkimus, ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas, ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 105 str.).
Pagal Konstitucijos 106 str. Respublikos Prezidentas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais. Prezidento teikimas Konstituciniam Teismui ištirti, ar aktas sutinka su Konstitucija, sustabdo šio akto galiojimą. Respublikos Prezidentas gali prašyti Konstitucinio Teismo išvados dėl Seimo rinkimų ir tarptautinių sutarčių.
Respublikos Prezidento aktai yra poįstatyminiai aktai. Jais realizuojamos įstatymų nuostatos, todėl jie priskiriami valdymo aktams. Jie negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad jis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Konstitucijos 107 str.). Tačiau Konstitucinio teismo patyrimas vertinant, ar Respublikos Prezidento dekretai atitinka Konstituciją, yra nedidelis.
Svarbiausios šiandieninės Lietuvos politikos aktualijos susijusios su galimu apkaltos procesu dabartiniam šalies Prezidentui Rolandui Paksui. Konstitucinis Teismas į apkaltos procesą gali įsitraukti tik po to, kai Seimas patvirtina specialiosios tyrimo komisijos išvadą, kad yra motyvų pradėti apkaltos procesą ir po to, kai pradedama atlikti tam tikrus tvarkomuosius veiksmus. Šioje stadijoje Seimas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą ir prašyti išvados, ar pareigūnų konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Po mėnesį trukusio tyrimo A. Sakalo vadovaujama specialioji tyrimo komisija gruodžio 1 d. Seime paskelbė išvadas, jog prezidentas R. Paksas, yra pažeidžiamas dėl nusikalstamo pasaulio ir su užsienio struktūromis susijusių asmenų daromos įtakos, kas kelia grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui. Kaip praneša masinio informavimo priemonės, daugumai seimo narių balsavus už šios išvados buvo patvirtintos, todėl ruošiamasi pradėti apkaltos procesą prieš prezidentą. Tuo tarpu Konstitucinis Teismas ketina įvertinti, ar Prezidentas išimties tvarka suteikdamas Lietuvos pilietybę savo dosniausiam rėmėjui J. Borisovui, siejamam su Rusijos nusikalstamomis struktūromis, nepažeidė Konstitucijos ir duotos priesaikos. 6. LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
Pasak, S.E.Finerio: „Valstybė gali egzistuoti be prezidento, o autoritarinės valstybės – net be parlamento. Tačiau jokia valstybė negali egzistuoti be teisminės valdžios ir be vyriausybės“ .

Vyriausybė yra tvarkomoji vykdomoji šalies institucija, vykdanti įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarkanti krašto reikalus.6.1. Vyriausybės skyrimas ir jos kompetencija
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 91 straipsnį Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai. Ministras Pirmininkas atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir vadovauja jos veiklai, o ministrai vadovauja ministerijai, kurios yra atsakingos už atskiros ūkio šakos vystymą ar valstybės funkcijų įgyvendinimą. Vadovaujantis Konstitucijos 92 straipsniu, Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. Prezidentas Vyriausybės vadovu skiria tą asmenį, kurį remia Parlamento dauguma, nes Prezidento tikslas yra sudaryti veiksmingą, Seimo pasitikėjimą turinčią vyriausybę. Todėl Prezidento pasirinkimo galimybes riboja pretendento į Ministrus Pirmininkus santykis su Seimo dauguma (Lietuvos Respublikos Seimo statuto 31 skirsnis įtvirtina detalią Ministro Pirmininko kandidatūros ir Vyriausybės programos svarstymo procedūrą).
Lietuvos Respublikos Konstitucija (92 str. 3 d.) ir Vyriausybės įstatymas (6 str.) reikalauja, jog Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristatytų Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę bei pateiktų svarstyti jos programą, kurią pagal Seimo statuto 196 straipsnio reikalavimą Seimas privalo apsvarstyti per 15 dienų. Jeigu Vyriausybės programai nepritarta arba ji grąžinta Vyriausybei tobulinti, nauja Vyriausybės programos redakcija Seimui turi būti pateikta per 10 dienų, o jos svarstymo procedūra kartojama iš naujo Seimo statuto 194-196 straipsnių nustatyta tvarka.
Jeigu Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai, tai Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 101 straipsnio 3 dalies 1 punktu, privalo atsistatydinti. Nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma pritaria jos programai. Tuomet Vyriausybė privalo per 3 mėnesius parengti ir patvirtinti konkrečias priemones šiai proramai įgyvendinti. Pradėdami eiti savo pareigas Ministras Pirmininkas ir ministrai prisiekia . Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti Seimo įgaliojimų laikotarpiu, t.y. ketveriems metams.
Vyriausybės vietą valstybės valdžios sistemoje nusako jos kompetencija. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnis įtvirtina tokias pagrindines Vyriausybės veiklos kryptis: tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką; vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų vykdymo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus; koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą; rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui, vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą; rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus; užmezga tarptautinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė įstatymo 22 straipsnis patikslina šias aukščiau išvardintas Konstitucijos formuluotes ir pateikia platesnį Vyriausybės įgaliojimų sąrašą, kurį galima rasti minėtame įstatyme.
Atskirais atvejais gali susiklostyti netipiški Vyriausybės santykiai su Seimu ir Respublikos Prezidentu. Tokiais atvejais Vyriausybei suteikiamos specifinės teisės. Vyriausybės įstatymo 15 straipsnis numato, kad Vyriausybė turi teisę teikti siūlymą Respublikos Prezidentui paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus, jeigu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe. To paties įstatymo 16 straipsnis sako: „Jeigu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 89 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais Seimas negali per 10 dienų susirinkti ir paskelbti Respublikos Prezidento rinkimų, rinkimus skelbia Vyriausybė, priimdama nutarimą“.6.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir Vyriausybė
Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar Respublikos Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams (Konstitucijos 105 str.). Šie – aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad šis aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Konstitucijos 107 str.).
Bendras reikalavimas, kuris apibrėžia Vyriausybės teisės aktų pobūdį, yra suformuluotas Konstitucijos 94 str. 2 p., kuriame nustatyta, kad Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus. Dar plačiau Vyriausybės teisės aktų vieta Lietuvos teisės sistemoje ne kartą apibūdinta konstitucinio teismo nutarimuose. Štai buvo pabrėžta, kad <.> Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įstatymų leidybos delegavimas nenumatytas, todėl vyriausybė gali priimti tik poįstatyminius teisės aktus, kuriuose detalizuojamos įstatymų normos, reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka. Kitu atveju Teismas akcentavo, kad visa, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, turi būti reguliuojama įstatymais, o ne poįstatyminiais aktais. Remdamasis šiuo esminiu teisės aktų hierarchijos principu, Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo Vyriausybės teisės aktų prieštaravimą Konstitucijai.
Remiantis Konstitucijos 106 str. Vyriausybė turi Teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais.7. LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMAI
Teisminę valdžią sudaro valstybėje veikianti teismų sistema. Vadovėlyje yra pateikiamas toks teismų sistemos apibrėžimas: „Teismų sistema – tai valstybės teisminės valdžios institucijų, kurias sieja bendri organizavimo ir veiklos principai, visuma“ .7.1. Lietuvos Respublikos Teismų sistema ir jų kompetencija
Lietuvos Respublikos teismų sistemą sudaro bendrosios praktikos teismai ir specializuoti teismai. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymą bendrosios praktikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai yra specializuoti teismai, nagrinėjantys bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių. Tas pats įstatymas teigia, kad „darbo, šeimos, nepilnamečių, bankroto ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti steigiami ir kiti specializuoti teismai“ .
Lietuvoje šiuo metu veikia keturių pakopų (grandžių) bendrosios kompetencijos teismai: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Jų kompetenciją nustato Lietuvos Respublikos teismų įstatymas. Šie teismai nagrinėja civilines ir baudžiamąsias bylas, taip pat apylinkių teismai nagrinėja ir jų kompetencijai įstatymų priskirtas administracinių teisės pažeidimų bylas.
Specializuoti teismai (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai) nagrinėja bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių.
Būtent teisėjams yra suteikiami ypatingi teisminės valdžios atstovo įgaliojimai ir teisė priimti privalomus sprendimus, vienaip ar kitaip liečiančius ar keičiančius konkretaus žmogaus gyvenimą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 straipsnio 1 dalis sako, kad teisėjais Lietuvoje gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai. Ir bendrosios kompetencijos, ir administracinių teismų teisėjais gali būti skiriami ne jaunesni kaip 25 metų asmenys, kurie turi turėti nepriekaišitngą reputaciją, atitikti profesinius reikalavimus . Reikalavimai teisinio darbo stažui skiriasi priklausomai nuo to, ar asmuo pretenduoja būti apylinkės, apygardos ar kito teismo teisėju .
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 straipsnio 2-3 dalys numato, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjus, o iš jų pirmininką, skiria ir atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu; Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – pirmininką, skiria Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu; apylinkių, apygardų ir specializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas. Dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali Teismų įstatymo numatyta institucija – Teisėjų taryba .
Asmuo, paskirtas teisėju, pradeda eiti pareigas tik po to, kaip prisiekia jį paskyrusiems Seimui arba Respublikos Prezidentui būti ištikimas Lietuvos Respublikai, vykdyti teisingumą tik pagal įstatymą . Prisiekęs teisėjas įgyja visus teisminės valdžios vykdytojo įgaliojimus.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos trys pagrindinės nuostatos, apibūdinančios teisėjų statusą. Tai teisėjų nepriklausomumas, nekeičiamumas ir neliečiamumas. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas – viena iš svarbiausių teisminės valdžios demokratinėje valstybėje funkcionavimo sąlygų. Konstitucijos 109 straipsnis teigia, kad „teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi; nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo“. Kitas Konstitucijos straipsnis (114 str., 1 d.) sako, jog „valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizcijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę“. Teisėjų nekeičiamumas yra tai, kad teisėjas negali būti skiriamas į kitas pareigas ar kitą teismą be jo paties sutikimo, o jo įgaliojimai gali būti nutraukti tik Konstitucijos ir įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Teisėjo neliečiamumas reiškia teisėjo asmens neliečiamybę, taip pat ir jo asmens garbės ir orumo apsaugą.7.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir Teismai
Pagal pavadinimą konstitucinis teismas galėtų būti priskiriamas teisminės valdžios ir užimti aukščiausią vietą teismų hierarchijoje tokią vietą sąlygoja ypatingos jo funkcijos – konstitucinio teismingumo garantavimas įskaitant jo teisę anuliuoti įstatymus ir poįstatyminius aktus. Su teismais šią instituciją sieją ir bendra paskirtis – vykdyti teisingumą t.y. laikantis įstatymu nustatytų procedūrų nagrinėti ginčus dėl teisės. Bendri yra ir teisminio (civilinio) proceso principai: ginčo dėl teisės buvimas, ieškininės teisenos (t.y. kreipiantis į teismą skundu, prašymu, ieškiniu) pradžia, įrodymų vertinimo, rungtyniškumo bei teisminių ginčų principai. Žinoma, yra ir esminių skirtumų: bendrieji teismai sprendžia tik individualias bylas dėl įstatymo pažeidimo ir taiko įstatymo numatytas sankcijas, jeigu teisminio nagrinėjimo metu tokie pažeidimai nustatomi. Tuo tarpu konstituciniai teismai sprendžia įstatymo ar kito teisės akto likimą: kilus ginčui, nagrinėja įstatymo konstitucingumo arba ginčijamo poįstatyminio akto teisėtumo klausimą ir priima dėl jo galutinį ir neskundžiamą sprendimą. Todėl konstitucinis teismas nėra organiška bendrųjų teismų sistemos dalis, nes tarp jų nėra tiesioginių organizacinių ryšių. Dėl savo ypatingų funkcijų, susijusių su konstitucinės jurisdikcijos vykdymu, ir arbitro valdžių ginčuose statuso konstitucinis teismas faktiškai turi būti autonomiškas, t.y. nepriklausomas nuo jokių valdžių. Priešingu atveju, jei yra nors menkiausia priklausomybė (organizacinio ar funkcinio lygmens), galėtų kilti abejonių dėl tokio arbitro objektyvumo ir bešališkumo, ypač kai sprendžiami valstybės valdžių ginčai arba teisės aktų konstitucingumo klausimai. Pažymėtina, kad ir kitose valstybėse konstitucinį teismą vis dažniau linkstama laikyti ypatinga valstybės institucija, kuri savo paskirtimi bei galiomis prilyginama parlamentui bei valstybės vadovui. Antai Vokietijoje teisininkai konstitucinį teismą laiko ketvirtąja valstybės valdžia, esančia šalia kitų arba netgi aukščiau jų (3, p. 30-31).
Vertindamas įstatymų atitikimą Konstitucijai, Konstitucinis Teismas dalyvavo Lietuvos teisinėje reformoje. Visų pirma buvo kategoriškai sukritikuota ta prokuratūros samprata, kuri buvo įsigalėjusi iki Konstitucijos priėmimo. Šiuo atžvilgiu Konstitucinis Teismas ne tik paneigė Vyšinskio sukurtą prokuratūros koncepciją, bet ir išreiškė tvirtą nusistatymą, kad prokuratūra veiksmingiausiai gali ginti piliečių teises sukoncentravusi visą savo galią nusikaltėliams persekioti. Konstitucinio Teismo nutarimas padėjo įstatymų leidėjui formuoti bendrąją teisminės valdžios koncepciją ir vėliau įgyvendinti ją. Dar viename Konstitucinio Teismo nutarime buvo plačiai interpretuotas konstitucinis teisėjų statusas, teisėjų garantijos (6, p. 17).
Pagal Konstitucijos 106 str. teismai turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų, taip pat dėl Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais.
Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Konstitucijos 110 str.).IŠVADOS
Galima padaryti tokias išvadas:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta valstybės valdžios institucijų sistema grindžiama valdžių padalijimo principu. Šis demokratinėms valstybėms būdingas principas įtvirtinamas siekiant išvengti valdžios savivalės ir absoliutizmo. Jį įgyvendinant įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminės valdžios atskiriamos, jos yra pakankamai savarankiškos, tarp jų egzistuoja tam tikra pusiausvyra. Kiekviena valdžia įgyvendinama per jos institucijas.

2. Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės, teismų santykius lemia jų teisinis statusas, kompetencija bei vieta valstybės valdžios institucijų sistemoje: Seimas leidžia įstatymus, prižiūri Vyriausybės veiklą, sprendžia kitus Konstitucijoje numatytus klausimus; Respublikos Prezidentas atstovauja valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų; Vyriausybė vykdo įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarko krašto reikalus; teismai vykdo teisingumą. Tačiau tikrovė sudėtingesnė: viena yra deklaruoti savo pagarbą Konstitucijai, jos vertybėms, kita- nuosekliai jų laikytis. Todėl būtina apsaugoti Konstituciją, jos viršenybę teisės sistemoje, taip pat ir valstybės valdžios institucijų tarpusavio santykių srityje. Būtent šios funkcijos ir yra patikėtos Konstituciniam Teismui.

3. Konstitucinis Teismas siekia apsaugoti kiekvienai valstybės valdžios institucijai patikėtą kompetenciją, sudaryti joms prielaidas tinkamai įgyvendinti savo funkcijas, nes konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimų apsauga yra prasminga tik tokią apsaugą užtikrinant visos valstybės valdžios institucijų sistemos kontekste. Apgynus pažeistas institucijos teises, tuo pačiu atkuriama valstybės valdžios institucijų pusiausvyra.

4. Konstitucinis Teismas, gindamas kurios nors institucijos įgaliojimus, apsaugo Konstitucijoje įtvirtintų valdžios institucijų santykių modelį, užtikrina šių institucijų sistemos darnų funkcionavimą. Būtent tai ir nusako Konstitucinio Teismo vietą Lietuvos valstybės valdžios institucijų sistemoje. LITERATŪRA
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius: Saulužė, 1998;
2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas // Žin., 1993, Nr. 6-120;
3. Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymas // Žin., 1993, Nr. 5-89;
4. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas // Žin., 1992, Nr. 2-29;
5. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas // Žin., 1992, Nr. 221-635;
6. Lietuvos Respublikos Seimo statutas // Žin., 1999, Nr. 5-97;
7. Lietuvos Respublikos teismų įstatymas // Žin., 1994, Nr. 46-851;
8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės Įstatymas // Žin., 1994, Nr. 43-772;
9. Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E., Maksimaitis M., Mesonis G., Normantas A., Pumputis A., Vaitiekienė E., Vidrinskaitė S., Žilys J. Lietuvos konstitucinė teisė. – Vilnius: LTU, 2002;
10. Jarašiūnas E. Valstybės valdžios institucijų santykiai ir Konstitucinis Teismas. – Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2003;
11. Lapinskas K. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas Valstybės valdžių sistemoje // Konstitucinis Teismas ir konstitucingumo garantijos Lietuvoje. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 1995;
12. Stačiokas S. Lietuvos Respublikos ir kitų Lietuvos teismų santykis // Konstitucinių principų plėtojimas konstitucinėje jurisprudencijoje. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2002.

Leave a Comment