KONSTITUCIJOS TEORIJOS PAGRINDAI IR KONSTITUCINĖS TEISĖS SAMPRATA

1310 0

Rašto darbas:

„KONSTITUCIJOS TEORIJOS PAGRINDAI IR KONSTITUCINĖS TEISĖS SAMPRATA“

Profesoriui dr. Vytautui Sinkevičiui

Vilnius,2017

Turinys

1.Konstitucijos teorijos pagrindai 3

2.Konstitucijos funkcijos 6

3.Teisinė konstitucijos funkcija 6

4.Politinė konstitucijos funkcija 7

5.Ideologinė konstitucijos funkcija 7

6.Konstitucijos forma 7

7.Konstitucijos struktūra 9

8.Konstitucijų tipologijos 10

9.Konstitucijų priėmimas, keitimas, galios netekimas 12

10.Konstitucijos aiškinimas 1

ĮVADAS

Konstitucinė teisė šiandien yra žinoma daugeliui valstybių. Net ir valstybėse, kurios neturi savo konstitucijos, šios teisės šakos vieta valstybės teisės sistemoje išskirtinė. Konstitucinė teisė – visuma teisės normų, įtvirtinančių ir saugančių žmogaus teises ir laisves bei nustatančių valstybės valdžios ir organizavimo bei veikimo principus.

Po kuurio laiko atsiradus Konstitucijai valstybės funkcijos buvo išplėstos iki maksimumo, pritarta valstybės kišimuisi į visus visuomeninius santykius ir visas socialinės veiklos sritis. Minimalistinė valstybės teorija skelbė, kad valstybė turi atlikti tik minimalias funkcijas: saugoti valstybės sienas ir palaikyti tvarką šalies viduje, nesikišdama į ekonominį šalies gyvenimą, moralės reikalus ir kita.

Konstitucinės teisės pavadinimas susijęs su ypatingu teisės dokumentu – konstitucija, kurią valstybės laiko pagrindiniu šalies įstatymu. Pirmoji pasaulyje konstitucija buvo priimta 1787 m. JAV. Joje menkas dėmesys skirtas asmens teisiniam statusui. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas vaalstybės valdžios institucijų veiklos reglamentavimui.

Naujosios konstitucijos (taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucija) reglamentuoja vis daugiau visuomeninių santykių, neatsiribodamos vien tik valstybės ir valstybės valdžios sutvarkymo klausimais. Svarbiausia konstitucinio reguliavimo sritimi daugelyje demokratinių valstybių tapo žmogaus ir valstybės santykių sutvarkymas. Tačiau ko

onstitucinė teisė reguliuoja ne visus šios srities santykius. Juos reguliuoja ir kitos teisės šakų normos: baudžiamosios, civilinės, darbo, administracinės ir kitų. Konstitucinės teisės normos nustato tik žmogaus teisinės padėties konstitucinius principus, pagrindines žmogaus ir piliečio teises, laisves ir pareigas bei jų garantijas bei žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių apribojimo pagrindus.

Tačiau konstitucinė teisė neapsiriboja vien konstitucija. Konstitucinės teisės normos įtvirtinamos ir kituose teisės šaltiniuose: įstatymuose, poįstatyminiuose aktuose, konstituciniuose papročiuose, teismo precedentuose ir kitur.

DĖSTOMOJI DALIS

Konstitucijos teorijos pagrindai

Mokslinėje literatūroje termina konstitucija kildinamas iš lotynų kalbos žodžių constitutio (liet. imperatoriaus dekretas, įsakymas;santvarka; susitarimas), constituo (liet. nustatyti; įsteigti; sukurti; apibrėžti; įtvirtinti). Lotyniška pavadinimo konstitucija prigimtis sufleruoja apie tolimos praeities šio žodžio istorijas ištakas. Išties sąvokos konstitucija istorijos pradžia – senovės Romos valstybinė praktika. Lotynišku terminu reem publicam constituere buvo vadinami svarbios valstybinės tvarkos klausimus reguliavę teisiniai aktai. Pirmoji rašytinė konstitucija, galiojanti iki šiol, yra Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucija, priimta 1787m. Jos amžininkės, pirmosios konstitucijos Europoje – 1791 m. gegužės 3 d. Lenkijos ir Lietuvos valstybės bei 1791 m. rugsėjo 3 d. Prancūzijos konstitucijos. Pirmosios rašytinės konstitucijos išreiškė tos epochos demokratinių jėgų siekius, įtvirtino tautos suvereniteto, valdžių padalijimo ir pusiausvyros, piliečių teisių apsaugos idėjos. Šios ir kitos konstitucionalizmo aksiomomis tapusios idėjos nebuvo dešimtmečio ar šimtmečio žmonijos politinės ir teisinės minties raidos re

ezultatas. Konstitucionalizmos ištakos regimos jau antikoje, o aukščiausių taisyklių svarbos suvokimas mena netgi biblinius laikus. Konstitucionalizmo idėjoms formuotis neabejotinai padeda ir graikų miestų valstybių, Romos respublikinių laikų praktika. Tyrinėjamoje konstitucionalizmo priešistorėje galima aptikti ir konstitucijos šiuolaikine formaliąja prasme prototipų. Savaime suprantama, savo esme šiuolaikinei konstitucijai artimiausi teisiniai aktai buvo parengti skaičiuojant paskutiniuosius konstitucionalizmo priešistorės amžius. Pirmoji rašytinės konstitucijos metmenis pateikė Anglija. Du Anglijos revoliucijos laikų aktai šiuo požiuriu turi ypatingą reikšmę. 1647 m. Agreement of the People turėjo tapti tautos sutartimi, aukštesniu teisiniu lygmeniu įgyvendinačia ,,tautos sutarties‘‘ idėją, kitas aktas – 1653 m. Instrument of government – naujos valdymo formos įtvirtinimo aktu. Greta šių dviejų dokumentų negalima nepaminėti ir dar labiau anglų konstitucionalizmo pagrindus stiprinusios 1689 m. Teisių deklaracijos. XVII a. konstitucijos mintis brendo ne tik Anglijoje, bet ir jos kolonijose Šiaurės Amerikoje. Ją įgyvendinant vadovautasi puritonų covenant idėja. JAV konstitucija kartu su kitomis XVIII a. pabaigoje priimtomis rašytinėmis konstitucijomis (Lenkijos ir Lietuvos valstybės; Prancūzijos – 1791 m.) žymi konstitucionalizmo eros pradžią. Tai pirmojo konstitucijų raidos etapo konstitucijos, pradėjusios tolesnio konstitucionalizmo įtvirtinimo pasaulyje pamatus. Galima teigti, kad nors pirmosiose konstitucijose įtvirtintų reguliavimo modelių įtaka tolesnei konstitucionalizmo raidai skirtinga, tačiau nuo pat XVIII a. pabaigos konstitucijų esmės samprata liko ta pati: valdžios ribojimas konstitucija, aukščiausios galios teisės aktu, si
iekiant apsaugoti asmens teises ir laisves. Jos aukščiausiu teisiniu lygiu įtvirtino demokratijos ir asmens laisvės standartus, pradėjo procesą, kuris per du šimtmečius apėmė visą pasaulį. Pirmieji konstituciniai aktai neatsirado iš nieko. Konstitucijų priėmimas brendo veikiamas valdžios ribojimo tradicijos, elito teisinės sąmonės ir visuomeninių lūžių. Radikalių socialinių transformacijų metu konstitucijos idėja pasirodė esanti vaisinga, siekianti šiems procesams suteikti kryptingus teisinius rėmus. Pirmosiose konstitucijose buvo pasiūlyti ir šiandien aktualumo nepraradę konstitucijų kūrimo technikos standartai: itin bendros nuostatos, formuluojamos kaip principai; struktūra; sudėtingos keitimo taisyklės; siekiant laiduoti šių aktų stabilumą.

Skirtinguose moksliniuose šaltiniuose rastume įvairiausių konstitucijos apibrėžimų, akcentuojančių ir išskiriančių vienus ar kitus šio teisės akto bruožus, ypatybes. Tačiau konstitucijos esmė labai aiškiai gali būti nusakoma vieno iš Jungtinių Amerikos Valstijų kūrėjų Tomo Peino žodžiais: ,,konstitucija yra ne valdžios, o žmonių, steigiančių valdžią, aktas. Valdžia be konstitucijos – galia be teisės. Konstitucija yra valdžios antecedentas, o valdžia – tik konstitucijos kūrinys.“ Šiuo metu galiojančios demokratinės konstitucijos grindžiamos tuo, kad vienintelis suverenas valstybėje yra pilietinė tauta, o konstitucija – aukščiausios galios teisės aktas, nes jis yra iš tautos suvereniteto kylančios steigiamosios galios kūrinys. Pirmoji konstitucija pasaulyje priimta tautos vardu (JAV 1787 m. konstitucija). Joje įtvirtintas principas, jog konstituciją skelbia tauta, žmonijos istorijoje bus pakartotas daugelį kartų, daugelio pasaulio valstybių ko

onstitucijose. 1958 m. Prancūzijos Respublikos konstitucijoje įtvirtinama, kad Respublikos Vyriausybė pasiūlė, Prancūzijos liaudis priėmė, Respublikos prezidentas promulguoja šį konstitucinį įstatymą. Konstitucijos I skirsnyje nustatyta, kad ,,nacionalinis suverenitetas priklauso liaudžiai, liaudis jį įgyvendina per savo atstovus arba referendumu. Jokia liaudies dalis, joks asmuo negali priskirti jos vykdymo.‘‘ Šios konstitucijos sudedamąją dalimi esančios 1789m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos 3 straipsnyje taip pat pabrėžiama, jog suvereniteto principas iš ėsmės glūdi tautoje. Jokia korporacija, joks asmuo negali vykdyti valdžios, kuri aiškiai nekyla iš tautos. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulė taip pat patvirtina, kad jos šaltinis – Tauta. Kitose Konstitucijos nuostatose nurodoma, jog Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

Paminėtina, kad teisės moksle terminas konstitucija vartojamas dviem prasmėmis: konstitucija formaliąja prasme (juridinė konstitucija) ir konstitucija materialiąja prasme (faktinė, materialioji konstitucija).

Formalioji konstitucija dažniausiai apibrėžiama kaip pagrindinis ir svarbiausias, aukščiausią teisinę galią turintis valstybės teisės aktas, priimamas ir keičiamas ypatinga tvarka. Jis nustato valstybės valdžios organizavimo ir funkcionavimo pagrindus, apibrėžia asmens ir valstybės santykius.

Konstitucija materialiąja prasme suvokiama kaip reali valstybės valdžios organizacija, faktinis asmens statusas valstybėje, kitaip tariant, realiai susiklostę visuomeniniai santykiai. Reikia pastebėti, kad materialioji konstitucija gali nesutapti su formaliąja, t. y. konstitucija projektuojama valstybės santvarka gali neatsispindėti valstybinio gyvenimo realijose. Juridinės ir faktinės konstitucijų skirtumus lemia įvairūs veiksniai. Konkrečiu laiku priimta konstitucija dėl įvairių socialinių, politinių ar ekonominių pokyčių gali nebeatitikti pasikeitusios tikrosios padėties. Todėl tenka juridinę konstituciją suderinti su faktine, t. y. užtikrinti, kad konstitucijos normos bei principai atitiktų realius santykius. Priešingu atveju susidurtume su konstitucijos fiktyvumo problema. Demokratinėse valstybėse faktinės ir juridinės konstitucijos prieštaravimus neretai padeda įveikti oficiali konstitucinė doktrina, formuluojama konstitucinės kontrolės institucijų jurispundencijoje. Kitas kelias – konstitucijos pataisos ar naujos konstitucijos priėmimas. Fiktyvios konstitucijos būdingos autoritariniams ir totalitariniams rėžimams. Šiose konstitucijose deklaruojamos vertybės ir demokratinės nuostatos paneigiamos valstybės valdžios institucijų praktika. Dažnai tokios konstitucijos – tik fasadas, mažai ką bendro turintis su realiu valstybės funkcionavimu ir tikrąja žmogaus padėtimi visuomenėje. Tokiose santvarkose konstitucija yra ne tiek teisinis, kiek politinis, ideologinis dokumentas.

Toliau terminas konstitucija vartojamas formaliąja prasme. Šiuo terminu bus įvardijamas ypatingas valstybės teisės aktas, o ne faktiškai susiklostantys visuomeniniai santykiai.

Teisiškai reikšminga, vienintele visus susaistančia, konstitucijos sąvoka laikytina tik ta, kuri formuluojama oficialioje konstitucinėje doktrinoje. Būtent joje pateikiama konstitucijos samprata turi būti vadovaujamasi atskleidžiant konstitucijos prasmę ir turinį. Tik ši samprata laikytina orientyru aiškinant ir taikant šalies konstituciją.

Konstitucijos funkcijos

Konstitucijos socialinė esmė glaustai gali būti apibūdinama teigiant, kad konstitucija teisine forma įtvirtina pilietinę santarvę, visuomenės sutarimą gyventi vadovaujantis socialiniu kompromisu ir gerbiant žmogaus teises bei laisves. Konstitucija visuomenės susitarimui dėl svarbiausių bendro gyvenimo taisyklių tik suteikia teisinę formą. Konstitucijos turinys – socialinio kompromiso rezultatas. Jame, atsižvelgiant į konstitucijos paskirtį bei prasmę, susipina politiniai ir ideologiniai momentai. Todėl konstitucija – ne tik pagrindinis, aukščiausios galios teisinis dokumentas, konstitucija yra teisės normų ir principų sistema, reguliuojanti svarbiausius visuomenės ir valstybės gyvenimo santykius. Kaip politinis dokumentas, ji atspindi tam tikrą šalies politinių jėgų susitarimą, kompromisą, nustatantį, kokiomis formomis vyks politinis procesas, kokiomis priemonėmis politinės jėgos galės ginti savo interesus. Kaip ideologinis dokumentas, konstitucija išreiškia tam tikrą pasaulėžiūrą, įkūnydama konkrečias vertybes, idealus ir siekius. Konstitucijos funkcija – tai vaidmuo, kurį ji atlieka valstybės socialinėje, politinėje, teisinėje tikrovėje.

Teisinė konstitucijos funkcija

Konstitucija – visų pirma yra pagrindinis, aukščiausios galios teisės aktas, teisės sistemos centras, kuriame įtvirtinti normai ir principai lemia teisinio reguliavimo turinį ir kryptį. Ilgą laiką vyravo požiūris, jog konstitucija – tai politinis ar filosofinio pobūdžio aktas, tik bendriausia tautos nusistatymo gyventi vienaip ar kitaip išraiška, bet ne konkrečios, imperatyvios, teisės normos bei principai, pakeitė daugelyje šalių įsitvirtinęs ir sustiprėjęs konstitucinės kontrolės institutas. Būtent teisės aktų atitikties konstitucijai tikrinimas, konstitucinių ginčų nagrinėjimas atskleidė ir išryškino tai, kad konstitucija visų pirma yra teisės normų aktas. Dar daugiau – konstituciją sudaro aukščiausios galios teisės normos ir principai, esantys teisinio reguliavimo šerdimi. Normos ir principai, kurie yra taikomi tiesiogiai. Šie konstitucijos suvokimo pokyčiai lėmė jos tapsmą realia teinine tikrove, konstitucinio teisėtumo užtikrinimo sąlyga.

Politinė konstitucijos funkcija

Analizuojant šiuolaikinės konstitucijos reikšmę neretai pabrėžiama, kad konstitucija yra tobuliausias modernios politikos instrumentas. Konstitucija nustato valstybės valdžios organizaciją, jos įgyvendinimą, valstybės valdžios ir visuomenės santykius. Konstitucija įtvirtina pagrindines taisykles, kurių turi būti paisoma politinėje kovoje siekant valstybės valdžios ar ją įgyvendinant. Ji nustato aiškias valstybės valdžios galių ribas. Tik taip politinis procesas gali tapti aiškus, apibrėžtas, prognozuojamas, orentuotas į konstitucijoje įtvirtinus tautos siekius. Konstitucija įtvirtina taisykles, kuriomis vadovaujantis yra valdoma valstybė.

Ideologinė konstitucijos funkcija

Konstitucijoje įtvirtinamas ne tik valstybės valdžios organizavimo ir funkcionavimo modelis. Šis ypatingas teisinis aktas taip pat įprasmina visuomenės pažiūrų, idėjų sistemą. Pastarojoje atsispindi visuomenės vertybės, pasaulėžiūra, visuomenės ir valstybės santykių doktrina. Šiandieninėse demokratinėse visuomenės ypatinga reikšmė teikiama žmogaus teisių ir laisvių prioritetui, atviros, darnios pilietinės visuomenės, teisinės valstybės idėjoms. Tautos suverenitetas, atstovaujamoji demokratija, valdžių padalijimas, parlamentarizmas, politinis ir ideologinis pliuralizmas, pagarba žmogaus teisėms, jų apsauga ir kt. – seniai tapo neatsiejamais ideologiniais konstitucinės demokratijos atributais. Konstitucija kuriama ilgalaikei perspektyvai, todėl ji laiduoja ir tam tikros vertybinės kultūros formavimąsi – dėl konstitucinio reguliavimo stabilumo ir tęstinumo iš kartos į kartą perduodamos konstituciniais imperatyvais tapusios visuomenės vertybinės nuostatos. Konstitucija ne tik formuoja vertybinę orientaciją, bet ir ugdo pagarbą konstitucinėms vertybėms. Taip siepijamas požiūris apie būtinybę laikytis konstitucijos, ginti jos saugomus teisinius gėrius.

Konstitucijos forma

Konstitucinės taisyklės įkūnijamos tam tikra forma. Konstitucijos forma – tai konstitucinio reguliavimo įtvirtinimo būdas. Teisinėje literatūroje skiriamos: rašytinės ir nerašytinės konstitucijos.

Rašytinės konstitucijos įtvirtinimo istorijos pradžia – 1787 m. JAV, 1791 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybės, Prancūzijos konstitucijos. Rašytinės konstitucijos įtvirtinimo būdas geriausiai užtikrina aukščiausios teisinės galios normų bei principų laikimąsi. Rašytinė konstitucija – tai vientisas teisės aktas arba keli teisiniai aktai, sudarantys valstybės konstituciją. Rašytinė konstitucija išsiskiria savo formalia aukščiausia teisine galia, t.y. savybe, kuri nėra būdinga nerašytinei konstitucijai. Dauguma pasaulio valstybių konstitucijų yra rašytinės.

Rašytinės konstitucijos skirstomos į dvi grupes:

kodifikuotos

nekodifikuotos.

Kodifikuota konstitucija – vientisas aukščiausios teisinės galios aktas. Tokia yra 1787 m. JAV konstitucija, 1949 m. Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinis įstatymas, 1997 m. Lenkijos Respublikos konstitucija ir kt.

Nekodifikuota konstitucija – sudaryta iš kelių teisės aktų, turinčių aukščiausią juridinę galią. Pavyzdžiui, Švedijos konstituciją sudaro keturi teisiniai aktai: 1974 m. Valdymo formos aktas, 1810 m. Sosto paveldėjimo aktas, 1949 m. Spaudos laisvės aktas ir 1991 m. Išraiškos laisvės pagrindinis įstatymas.

Kai kurie autoriai įvardija trečią rašytinės konstitucijos formą – sudėtinę kodifikuotą konstituciją. Sudėtinę kodifikuotą konstituciją sudaro aktas, oficialiai vadinamas konstitucija, ir ji papildantys teisiniai aktai (konstitucijos sudedamosios dalys). 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija pagal formą taip pat priskirtina sudėtinėms kodifikuotoms konstitucijoms, kadangi, be pagrindinio akto, ją sudaro dar keturi teisiniai aktai: 1) 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas ,,Dėl Lietuvos valstybės“; 2) 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas ,,Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“; 3) 1992 m. spalio 25d. Įstatymas ,,Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“; 4) 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas ,, Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“.

Black , s Law Dictionary pateikia tokią nerašytinės konstitucijos reikšmę: papročiai ir vertybės (iš dalies įtvirtinti ir statutuose), sudarantys pamatinę valstybės, neturinčios vientiso rašytinio konstitucinio akto, teisę; Nerašytinėmis konstitucijos vadinamos iš esmės dėl dviejų priežasčių. Pirma, dalis konstitucinių taisyklių yra išreikšta nerašytiniuose teisės šaltiniuose: papročiuose, tradicijose, prerogatyvose ir pan. Ir antra, nėra vieno ar kelių rašytinių teisės aktų, kuriuose būtų konsoliduotos konstitucinės normos bei principai.

Konstitucijos struktūra

Konstitucijos struktūros klausimas aktualus kodifikuotų konstitucijų tyrimuose. Tik šiose konstitucijose, išreikštose Vientiso akto norma, galima įvardyti jos struktūrinius elementus, įžvelgti konstitucijos sudedamųjų dalių tarpusavio ryšius, taip pat suvokti tam tikrą konkrečios konstitucijos, kaip vientisos sistemos, formulavimo logiką. Nors įvairių šalių konstitucijos jų struktūros požiūriu gali turėti savitumų, tačiau įprastai šį teisės aktą sudaro tokios dalys: preambulė (įvadinė dalis); pagrindinė dalis; baigiamosios, pereinamosios ar papildomosios nuostatos; ir kartais – priedai.

Teisės moksle diskutuojama dėl konstitucijos preambulės teisinės reikšmės. Vienų autorių nuomone, preambulės nuostatos nėra teisė, jos nenustato teisinių imperatyvų, todėl įstatymų leidėjui gali daryti tik moralinį poreikį. Tokia pozicija grindžiama tuo, kad, skirtingai nuo kitų konstitucijos dalių normų ar principų, preambulės nuostatų teismai negali taikyti tiesiogiai. Teigiama, kad jos nuostatos yra pernelyg abstrakčios, neretai išreiškiamos kaip siekiai, todėl šiose nuostatose įtvirtintų principų negalima vertinti kaip tikrų teisės normų. Kiti autoriai laikosi požiūrio, kad preambulės nuostatos turi tokią pat reikšmę, kaip ir bet kurios kitos konstitucijos nuostatos.

Kokios pozicijos dėl Konstitucijos preambulės nuostatų teisinio reikšmingumo laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas? Konstitucinio teismo suformuluota ofciali konstitucinė doktrina nepalieka jokių abejonių – Konstitucijos preambulė išreiškia teisę, jos nuostatas sudaro teisinė materija. Konstitucinis teismas, interpretuodamas Konstituciją, laikosi nuostatos, kad visas be išimties Konstitucijos tekstas, visos Konstitucijos normos ir principai turi vienodą teisinę galią. Mokslinėje doktrinoje taip pat pabrėžiama, kad Konstitucijos preambulė turi norminį krūvį, jos nuostatos Konstitucinio teismo nutarimuose neretai laikomos imperatyvu, kuris dažnai būna svarbus argumentas sprendžiant, ar ginčijamas įstatymas, kitas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai.

Pagrindinė konstitucijos dalis paprastai skirstoma į skyrius, skirsnius, straipsnius, paragrafus, išdėstomus pagal tam tikrą numeraciją. Paprastai kiekvienas konstitucijos skyrius yra susijęs su tam tikra visuomeninių santykių sritimi. Neretai pirmame konstitucijos skyriuje išdėstomos normos ir principai, įtvirtinantys konstitucinės santvarkos pagrindus: tautos suverenitetą, demokratiją, pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms, valdžių padalijimą, jų galių ribojimą ir pan. Kai kurių konstitucijų pagrindinė dalis pradedama žmogaus teisių ir laisvių katalogu, taip parodant šio konstitucinio instituto svarbą. Kiti konstitucijos skyriai dažniausiai yra skirti valstybės valdžios organizacijai, jos sistemai, valdžios institucijų tarpusavio santykiams. Paprastai kiekvieną valdžią apibrėžiančios teisinės nuostatos išdėstomos atitinkamais skyriais: parlamentas, valstybės vadovas, vyriausybė, t. . .

Join the Conversation