Konstitucija – kaip tiesiogiai taikomas aktas

Įvadas

Lietuva – tai jauna teisinė valstybė, jauna ir jos teisinė sistema. Dabartinei Lietuvos Respublikos Konstitucijai tik šiek tiek daugiau nei dešimt metų. Buvusiose Socialistinėse valstybėse Konstitucija buvo tik deklaratyvaus pobūdžio politinis teisinis dokumentas, kuris nebuvo tiesiogiai taikomas ir neįpareigojo nei politikų, nei teisininkų, nei kitų pareigūnų veiklos. Dabartinė Lietuvos Konstitucija, priimta nepriklausomos respublikos tautos 1992 metais – tai tiesiogiai taikomas teisinis aktas. Lietuvos Respublikos Konstitucija galima pavadinti visos šalies teisinės sistemos branduoliu, nacionalinės teisės šaltiniu.

Lietuvos Respublikos Konstitucija – tai modernus teisės aktas, jame įttvirtintos žmogaus teisių ir laisvių garantijos, šiuolaikinė valstybės valdžios organizacija, ji reglamentuoja asmens ir valstybės santykių pagrindus.
Lietuvos respublikos tikslas – tapti pilnateise Europos Sąjungos nare. Vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų – tai stabili ir tvarkinga teisinė sistema. Lietuvai, žengiant nepriklausomybės keliu, jau nuo pat pradžių buvo svarbu savo teisinę sistemą orientuoti į Europos valstybių patirtį. Todėl, kaip ir visose Vakarų valstybėse, Lietuvos Respublikos Konstitucija tapo svarbiausiu valstybės dokumentu, kuriuo remiasi visi teisiniai aktai.
Konstitucija – tai svarbus politinis bei filosofinis dokumentas, aukščiausios galios teeisės normų aktas.
Konstitucijos sąvoka.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 str. Nustatyta:
“ Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas . Kiekvienas savo teisės gali ginti remdamasis Konstitucija “. Konstitucija – tai teisės normų aktas, kurio nustatytos taisyklės galioja ir yra privalomos visoms valstybės institucijoms, pareigūnams, fiziniams ir juridiniams as

smenims, kad, remdamasis Konstitucija, kiekvienas asmuo gali ginti savo teises.
[1]
Konstitucijos forma, struktūra ir turinys.
Forma
Sąvoka “Konstitucijos forma” atskleidžia du galimus konstitucijos formų įtvirtinimo būdus. Teisiškai galima išskirti dvi konstitucijos formas: rašytinę ir nerašytinę.
Lietuvos Respublikos Konstitucija – tai rašytinis teisinis aktas, kuris gali būti priimtas ir keičiamas tik ypatinga tvarka. Ypatingai svarbu yra tai, kad paprastai rašytinė konstitucija – tai vientisas aukščiausios galios teisės normų aktas. Ją dar galima vadinti kodifikuota rašytine konstitucija.

Kai kurios šalys neturi rašytinės konstitucijos, jų konstitucinė santvarka įtvirtinta teisės norminiuose aktuose, teismų precedentuose bei konstituciniuose papročiuose. Esminis skirtumas tarp šių dviejų konstitucijų tipų – tai kad rašytinė konstitucija išsiskiria savo formalia aukščiausiąja teisine galia, nerašytinei konstitucijai ši savybė nebūdinga.

Lietuvos Respublikos Konstitucija rašytinė – taigi galima teigti, kad tai svvarbiausias šalies teisinis aktas, turintis viršenybę prieš kitus teisinius aktus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų viršenybė lemia ypatingą Konstitucijos vietą teisės sistemoje. Konstitucija daro ypatingą poveikį visoms teisinio reguliavimo sritims ir teisinio reguliavimo būdams.

Konstitucijos 7 str. Nustatyta; “ Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai “. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, interpretuodamas šį Konstitucijos straipsnį, 1997 m. gegužės 29 d. nutarime pažymėjo: “ Šis pagrindinis konstitucinis principas nusako Konstitucijos viršenybę teisės aktų sistemoje. Konstitucija apibūdinama kaip pagrindinis įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią įstatymų hierarchinėje sistemoje. Be to, Konstitucija įt
teisina pagrindines teisinio reguliavimo nuostatas ir sudaro įstatymų leidybos pagrindą “.
[7]
Struktūra
Pagrindinį šalies įstatymą sudaro tam tikros struktūrinės dalys:
· Preambulė – įvadinė dalis;
· Pagrindinė dalis – joje atskleidžiamas konstitucijos turinys;
· Baigiamosios, pereinamosios ar papildomosios nuostatos ir priedai.
Konstitucijos preambulėje pateikiami konstitucijos tikslai, istorinės priėmimo aplinkybės, taip pat valstybės politikos principai. Preambulė – tai įvadas į konstitucinio reguliavimo sistemą. Preambulės nuostatos gali būti naudojamos kaip moralinio pobūdžio patarimai, kitos konstitucijos nuostatos arba į jas galima atsižvelgti interpretuojant kitas konstitucijos dalių normas. Nuostatų naudojimas priklauso nuo pasirinkimo ir gali skirtis įvairiose šalyse.
Pagrindinę Konstitucijos dalį sudaro keli ar keliolika skyrių (skirsnių). Pirmasis skyrius dažniausiai skiriamas normoms, įtvirtinančioms konstitucinės santvarkos pagrindus: tautos suverenitetą, demokratiją, žmogaus teises ir laisves bei kitus tautai morališkai svarbius dalykus.
Kiti skyriai skirti valstybės valdžios organizacinei struktūrai, valstybės valdymo formai, biudžetui, saugumui, užsienio politikai ir pan.
Baigiamosiose nuostatose aprašoma konstitucijos įsigaliojimo bei keitimo tvarka. Pereinamosiose – nustatomi konstitucijos normų įsigaliojimo terminai. Konstitucija taip pat gali turėti ir papildomas nuostatas bei priedus, kuriuose nusakomos išimtys ir kiti papildomi klausimai.
[6]
Turinys
Konstitucija išreiškia tautos valią, visų respublikos piliečių sprendimą gyventi pagal tam tikras moralines, teisines bei politines normas.

Apibrėžiant Konstitucijos turinį, galima teigti, kad konstitucijos normos nustato valdžios organizaciją ir funkcionavimą, taip pat valdančiųjų ir valdomųjų santykius.

Egzistuoja dvi pagrindinės konstitucijos normų grupės. Pirmoji reguliuoja asmens statusą, žm
mogaus ir piliečio teises bei laisves. Antroji reguliuoja viešosios (valstybės) valdžios organizacijos ir funkcionavimo savybes. Šios pagrindinės visuomeninių santykių sritys – pagrindinis konstitucinio reguliavimo objektas, kuris ir sudaro Konstitucijos turinį.

Visuomenės socialinio, teisinio, ekonominio ir politinio gyvenimo kaita turi didelės įtakos ir konstitucijų turiniui. Konstitucijose vis didesnis dėmesys skiriamas žmogaus teisėms ir laisvėms, įsitvirtina teisė į aplinkos apsaugą, informacijos laisvę, informacinės visuomenės principų reglamentavimą.

Didžiausius pokyčius LR Konstitucijos turinyje gali lemti jos įstojimas į tarptautines organizacijas (ES, NATO): atsiras nuostatų, kurios perleis kai kuriuos konstitucijos įgaliojimus tarptautinėms organizacijoms.
[5]
Konstitucijos savybės
Lietuvos Respublikos Konstitucija yra priimta ypatinga, skirtinga nuo paprastųjų įstatymų tvarka. Ją 1992 m. spalio 25 d. referendumu priėmė Tauta.

Svarbi Konstitucijos savybė – aukščiausia Konstitucijos normų teisinė galia. Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų viršenybė lemia ypatingą Konstitucijos vietą teisės sistemoje. Konstitucija daro ypatingą poveikį visoms teisinio reguliavimo sritims ir teisinio reguliavimo būdams. Konstitucijos 7 str. Nustatyta; “ Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai “. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, interpretuodamas šį Konstitucijos straipsnį, 1997 m. gegužės 29 d. nutarime pažymėjo: “ Šis pagrindinis konstitucinis principas nusako Konstitucijos viršenybę teisės aktų sistemoje. Konstitucija apibūdinama kaip pagrindinis įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią įstatymų hierarchinėje sistemoje. Be to, Konstitucija įteisina pagrindines teisinio reguliavimo nuostatas ir sudaro įstatymų leidybos pagrindą “.

Konstitucijoje ne tik skelbiama šio akto viršenybė, bet ir nu
umatytas jos apsaugos mechanizmas. Konstitucijos teisinę apsaugą laiduoja ir konstitucinė kontrolė. Konstitucijos 102 str. Numatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai- neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Užtikrinant Konstitucijos viršenybę, ypač yra svarbi konstitucinė norma, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Konstitucijos 107 str. 1 d.). Ne mažiau svarbi ir kita konstitucinė nuostata: “ Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai “ (110 str. 1 d.). Tais atvejais, kai yra abejonių dėl įstatymo ar kito teisės akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.
Konstitucijos viršenybė- principas taikomas ne tik po Konstitucijos įsigaliojimo priimtiems teisės aktams. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo “ Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos “ 2 str. Įstatymai, kiti teisės aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos Priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymui “ Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos “, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis.
Svarbi Konstitucijos savybė – jos stabilumas. Konstitucijos stabilumas reiškia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta žvelgiant į ilgalaikę šalies raidos perspektyvą. Konstitucijos stabilumą užtikrina jos turinys, sudėtinga jos priėmimo, keitimo ir įsigaliojimo tvarka.
Kita Konstitucijos savybė – Konstitucijos tiesioginis taikymas.
[2]
Konstitucijos normų galiojimas. Konstitucijos tiesioginio taikymo problema.

Konstitucija – šalies sistemos pagrindas. Konstitucijoje įtvirtintos normos plėtojamos bei konkretizuojamos kitų teisės sričių normose. Tiesioginis Konstitucijos taikymas – pagrindinio šalies įstatymo prioritetinės reikšmės užtikrinimo garantija.
Tiesioginis Konstitucijos taikymo principas pripažįstamas šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse. Tais atvejais, kai šis principas nėra tiesiogiai išdėstytas Konstitucijos tekste, jis atskleidžiamas konstitucinės kontrolės institucijų jurisprudencijoje. Konstitucijos tiesioginis taikymas – Konstitucijos normiškumo, Konstitucijos – pagrindinio teisės šaltinio pripažinimo logiška išvada. Buvusiose socialistinės stovyklos šalyse konstitucija buvo traktuojama kaip deklaratyvaus pobūdžio politinis teisinis dokumentas, kaip labai bendro pobūdžio principų rinkinys, praktiškai kaip principų deklaracija, kuri tiesiogiai neįpareigoja nei valdžios institucijų, nei pareigūnų. Neatsitiktinai buvusioje SSRS buvo beprasmiška kreiptis į teismą remiantis vien konstitucija. Asmuo savo teises teisme galėjo ginti remdamasis įstatymu, nutarimu ar instrukcija, bet ne Konstitucija. Ieškinio, pagrįsto tik Konstitucija, likimas buvo aiškus. Teismas paprasčiausiai jo nepriimdavo. Teismų sprendimuose Konstitucijos normomis irgi nebuvo remiamasi. Teismo sprendimų, pagrįstų konstitucija, iš viso nebuvo priimta. Šiuolaikinė demokratinė Konstitucija traktuojama visų pirma kaip teisės normų aktas. Jo normos taikomos tiesiogiai valstybės valdžios institucijų ir įstaigų veikloje. Asmenys, kurių pagrindinės teisės ir laisvės yra įtvirtintos konstitucijoje, yra taip pat suinteresuoti konstitucijos normų tiesioginiu taikymu.
[1]; [3]

Demokratinėje teisinėje valstybėje neįsivaizduojamas konstitucijos nustatytų valstybės valdžios galių nepaisymas, vien deklaratyvaus pagrindinių teisių pobūdis. Todėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių teisminė gynyba – būtinas konstitucinės santvarkos elementas. Savaime suprantama, tai gali užtikrinti tik tuo atvejų, kai Konstitucijos normos taikomos tiesiogiai.

Pažymėtina, kad tiesioginis Konstitucijos taikymas – sudėtingas, pakankamai problemiškas procesas. Konstitucijos normos – tai dažnai labai bendro pobūdžio procesas. Tai kelia problemų aiškinantis šių normų turinį ir prasmę bei jas įgyvendinant. Tiesa, didelė dalis Konstitucijos normų yra pakankamai aiškios ir konkrečios, jas taikant paprastai didesnių problemų neiškyla. Konstitucijos 21 str. 4 d. nustatyta: “ Su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ir medicinos bandymai “. Šiuo atveju asmuo sužinojęs, kad be jo žinios ar sutikimo, tapo mokslinių tyrimų bandymų objektu, vadovaudamasis Konstitucijos 21 str. 4 d., gali kreiptis į teismą dėl teisių pažeidimo.

Tačiau Konstitucijoje yra daug blanketinių normų, tiesioginių nuorodų į įstatymus, turinčius nustatyti tam tikrą teisės įgyvendinimo tvarką, institucijos statusą, kompetenciją, įgaliojimų, vykdymo tvarką ir t.t. Tokių normų pavyzdžiai galėtų būti: “ Piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas “ (Konstitucijos 33 str. 3 d.); “ Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas “ (Konstitucijos 30 str. 1 d.)
[1]

Šias normas galima taikyti tiesiogiai. Pagal Konstitucijos 55 str. 3 d. Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas. Norint organizuoti Seimo rinkimus, reikia priimti šį įstatymą. Be jo Seimo rinkimų nesurengsi. Kyla klausimas: Ar ši Konstitucijos norma taikoma tiesiogiai? Taip, nes ši norma tiesiogiai įpareigoja įstatymų leidėją priimti tam tikra įstatymą, kuris nustatytų rinkimų tvarką. Tai įstatymų leidėją įpareigojanti norma. Šia prasme ją ir reikia suprasti.

Yra konstitucijos normos, kurių tiesioginis taikymas abejonių nekelia. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 81 str. 1 d., reguliuojančioje Respublikos Prezidento rinkimų santykius, nustatyta: “ Išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris pirmą kartą balsuojant ir dalyvaujant ne mažiau kaip pusei visų rinkėjų, gavo daugiau kaip pusę visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Jeigu rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusė visų rinkėjų, išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo daugiausia, bet ne mažiau kaip 1/3 visų rinkėjų balsų “. Jokia konkretizacija šiai normai nebūtina, ją galima taikyti tiesiogiai. Respublikos Prezidento rinkimų tvarką nustatančiame įstatyme ši norma paprasčiausiai pakartojama. Tačiau kitaip reikėtų vertinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 55 str. 3 d. normą: “ Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas “. Ši norma nukreipiančiojo pobūdžio, ji pati nenustato tautos renkamų atstovų tvarkos. Ar ši norma veikia tiesiogiai? Jeigu kalbėsime apie rinkėjų ir kandidatų į Seimo narius santykius, žinoma, ne. Bet jei suvoksime, kad šia norma įstatymų leidėjas yra tiesiogiai įpareigotas priimti tam tikrą įstatymą,- taip.

Galima susidurti ir su sudėtingesnėmis konstitucijos tiesioginio taikymo problemomis. Tarkim, šalies konstitucijoje yra įtvirtinta nuostata, kad piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimą nustatyto įstatymas. Kaip reikėtų vertinti situaciją, kai įstatymų leidėjas neskuba įvykdyti konstitucinio pavedimo? Ar galės piliečiai be šio įstatymo įgyvendinti šią teisę? Juk ją garantuoja pati Konstitucija, kurios normos veikia tiesiogiai. Ar galima atsisakyti priimti peticiją, jei nenumatyta teisės realizavimo tvarka? Iškilus ginčui, tokiu atveju lemiamas žodis priklauso teismui.
[3]

Lietuvos Respublikos Konstitucija- aukščiausios galios šalies įstatymas, pagrindinis nacionalinės teisės šaltinis, teisėkūros bazė. Konstitucijos suformuluotos taisyklės itin lakoniškos, labai abstraktaus pobūdžio. Dėl šių normų glausto žodinio formulavimo ar abstraktaus pobūdžio nėra taip paprasta suvokti jų turinį ir prasmę. Konstitucijoje galima rasti nemažai normų, kurias galima labai nevienodai suprasti.
[4]
Išvada

Tiesioginis Konstitucijos taikymas – tik vienas iš Konstitucijos poveikio būdų įtvirtinant konkrečius santykius, apsaugant konstitucines teises bei laisves. Konstitucija- pagrindinis įstatymas, teisės sistemos pagrindas, aukščiausio lygmens teisės normų šaltinis. Konstitucijos normos plėtojamos, detalizuojamos kituose teisės šaltiniuose. Jos įtaka jaučiama visose teisės sistemos dalyse, kurių normos turi atitikti Konstituciją. Galima teigti, kad konstitucinių nuostatų nuoseklus konkretizavimas visoje teisės sistemoje- teisinės sistemos subrendimo požymis. Lietuvos Respublikos Konstitucija yra taikoma tiesiogiai.

Leave a Comment